Live

Pamatykite gyvą „Neon Indian“ pasirodymą radijo studijoje

Jungtinių Amerikos Valstijų elektroninės chillwave muzikos grupė „Neon Indian“ viešėjo Sietlo nekomercinėje radijo stotyje „KEXP“. Alano Palomo kompanija gyvai studijoje atliko 4 kūrinius.  Pasirodymas buvo filmuojamas, o vakar vakare išplatintas ir internete.

"Neon Indian" (nuotr. Kyle Johnson)

Viršuje galite išvysti šį pilną grupės koncerto vaizdo įrašą. Jame skamba po du kūrinius iš abiejų grupės albumų. Išgirsite „Polish Girl“ ir „Hex Girlfriend“ iš tik praėjusį rudenį pasirodžiusio pilno studijinio įrašo „Era Extraña“, o taip pat 2009 metais išleisto debiutinio albumo „Psychic Chasms“ kompozicijas „6669 (I Don’t Know If You Know)“ ir „Mind, Drips“.

ManoMUZIKA.lt primena, jog 2008 metais grupę „Neon Indian“ subūrė meksikietis Alanas Palomo, muzikos pasaulyje žinomas „VEGA“ pseudonimu. Per savo gyvavimo laikotarpį grupė yra išleidusi du pilnus studijinius albumus, kuriuos labai palankiai įvertino muzikos kritikai ir apie muziką rašantys leidiniai.

Aphex Twin sudirigavo ir įgarsino 48 narių orkestrą bei 24 žmonių chorą

Airių eksperimentinės elektroninės muzikos kūrėjas Richard James, geriau žinomas „Aphex Twin” vardu, buvo paprašytas sukurti seriją trumpų kūrinių Kšyštfo Pendereckio motyvais prieš porą savaičių Lenkijos mieste Vroclave vykusiam Europos kultųros kongresui.

Kadras iš video viršuje

Būdamas Lenkijoje kompoztorius ne tik pristatė savo kūrybos kūrinius, bet ir dirigavo dideliam, iš 72 narių sudarytam orkestrui, kurį „kontroliavo” naudodamas audio pultą, ausines bei įvairias vizualizacijas.

Viršuje galite pamatyti labai kinematišką bei įvairiausių garsų kupiną pasirodymą, įrašytą rugsėjo 10 dieną.

Pamatykite gyvą M83 pasirodymą „Jimmy Fallon” laidoje

Vos prieš porą dienų neseniai savo naują albumą išleidęs prancūzų synth pop atlikėjas „M83” pasirodė amerikiečių pokalbių laidoje „Late Night With Jimmy Fallon”.

Laidos metu jis su grupe gyvai atliko pagrindinį albumo „Hurry Up, We’re Dreaming” kūrinį „Midnight City”. Šįkart pasirodyme nedalyvavo „etatiniai” jos intrumentalistai grupė „The Roots”, bet ir be jų pasirodymas buvo pilnas ir užbaigtas.

Bene gražiausias šio kūrinio atlikimo momentas – virtuoziškas saksofono solo pasirodymo gale.

Bandomasis skrydis su „Noel Gallagher’s High Flying Birds“

Noel Gallagher’s High Flying Birds (nuotr. manoMUZIKA.lt archyvo)

Nors dabar apie Noelį Gallagherį jau reikia kalbėti kaip apie savarankišką atlikėją, tačiau jo vardas turbūt visiems laikams liks susietas su grupe „Oasis“. Amžini vaidai su broliu Liamu, narkotikai, skandalai, bei… stulbinanti sėkmė, 50 milijonų parduotų įrašų ir minios gerbėjų visame pasaulyje. Grupė sėkmingai koncertavo visame pasaulyje, o Didžiojoje Britanijoje įgijo absoliučiai kultinį statusą – savo klestėjimo viršūnėje per du legendinius vakarus Knebworthe sutraukė apie 250 000 žiūrovų ir net per paskutinį turą, kuriam taikiai baigtis nebuvo lemta, grojo pilnutėliuose stadionuose.

Dalyvavimas „Oasis“ koncerte visada reiškė daugiau, nei vien atėjimą pasiklausyti muzikos. Buvo scena ir buvo minia. Scenoje paprastai veiksmo būdavo nedaug – visi stovi savo vietose ir groja, tik Liamas kartais karingai pamojuoja tamburinu ar paprovokuoja publiką. O publika… Kažkodėl būtent „Oasis“ koncertai pagarsėjo kaip tam tikrą sunkiai valdomų melomanų porūšį sutraukiantys renginiai. 2009 m. koncertas Mančesterio Heatono parke (apie 70 000 žiūrovų) įsiminė kaip asocialumo apokalipsė, apie kurią neblogą straipsnį galėtų parašyti kokia jungtinė sociologų, antropologų ir primatologų komanda. Nebuvo malonu stovėti ir su baime laukti, ar būtinai iš kažkur toli atlėksiantis dar vienas plastikinis bokalas nusileis ant tavo galvos, ar ne. ,Jei visgi taip įvyks, tuomet seks kitas klausimas –  bus jame alus, ar tam tikras šiltas skystis (negi eisi į tualetą per tokią minią)? Tikrai nesu kažkokia pelytė Zita, bet būtent tada pirmą kartą teko rimtai išsigąsti dėl savo gyvybės ir per kunkuliuojančią žmoniją iš paskutiniųjų irtis į atokesnį kampą.

Atrodo, kam veržtis į tokią peklą, ar ne? Tačiau čia viską atperka muzika. Kai suskamba tokie hitai, kaip „Don’t Look Back in Anger“, visa ši chaotiška, brutali masė susivienija į vieną iškeltų rankų, plastikinių bokalų ir telefonų minią, kurioje kiekviena gerklė su aistra ir įsitikinimu atkartoja kiekvieną žodį. Visai kaip kokį „Tėve mūsų“. Tai tikras komunijos momentas, kai muzika, atlikėjai ir publika tampa vienu. Ne be reikalo paklaustas, ar ketina toliau dainuoti „Oasis“ dainas, Gallagheris pareiškė: „Tai mano dainos. Aš visas jas parašiau pats. Aš didžiuojuosi jomis ir tuo, ką jos reiškia kitiems žmonėms“. Nors dažnai lankausi koncertuose, iki šiol niekur kitur nepatyriau panašaus lygio euforijos. Todėl Noeliui Gallagheriui paskelbus apie koncertinį turą, net neabejojau, kad turėsiu būti ten ir gauti savo dozę, kad ir kokiame Europos kampe tai būtų.

Noel Gallagher’s High Flying Birds koncertas (nuotr. manoMUZIKA.lt)

Pati patirtis prasideda nuo pat pradžių – bilieto pirkimo. Pirmiesiems koncertams pasirinktos salės pagal „Oasis“ standartus yra visiškai kišeninės, todėl bilietai į visus tris tuo metu paskelbtus koncertus išgraibstomi per… šešias minutes. Per tokį momentinį mūšį sugebėjus įsigyti bilietą į koncertą spalio 29 d. Londono „Hammersmith Apollo“ salėje nuo adrenalino net dreba rankos (beje, kaip paaiškėjo, tame koncerte buvo ir daugiau lietuvių, bet žinant, kiek ten tautiečių – nenuostabu). Taigi, Londonas, ištaiginga art deco stiliaus salė, pirma balkono eilė ir puikus vaizdas į sceną, kuri pirmą kartą taip arti.

Ir štai, galų gale scenoje pasirodo ir pats Noelis Gallagheris su savo paukščiais. Na, formaliai tai ne JO paukščiai ir net ne jo grupė. Tai – tiesiog suburta pagalbinių muzikantų komanda. Visas tas High Flying Birds reikalas susijęs tik su tuo, kad Gallagheriui būtų buvę nejauku matyti afišose vien tik savo vardą, o pabuvus „Oasis“ nebėra prasmės kurti dar kažkokią grupę, nes ji tik bus lyginama su pirmtake ir neišvengiamai jai neprilygs (kuo šiuo metu gali įsitikinti „Oasis“ likučiaiBeady Eye“). Žmonės surinkti tikrai ne dėl sceninio įvaizdžio – būgnus muša pilvūzas pliktelėjęs ilgaplaukis barzdočius, už klavišinius atsako akiniuotas nerdas (kaip lietuviškai.. zubryla?), nepavargstantis komiškai lankstytis į taktą. Pagrindinis gitaristas iš viso amerikietis, kurį publika už tai labai linksmai nušvilpia. Tik garbiniuotas bosistas dar kažkiek panašesnis į britpopo eros muzikantą, gal todėl, kad atrodo gerokai jauniau už kitus šitos grupės-ne-grupės narius. Bet tai ne esmė. Svarbiausias žmogus scenoje yra Noelis Gallagheris. Nors jam jau 44-eri, (pagal muzikos biznio standartus tai – beveik pensija) , jis akivaizdžiai praktikuoja sveiką gyvenimo būdą ir atrodo geriau, nei kokaino debesyje praleistoje jaunystėje.

Pirmasis kūrinys – sena, dar 1994 m. „Oasis“ daina „It’s Good to Be Free“, kuri neišvengiamai kelia spėliones, ar tik čia nebus replika broliui Liamui. Po to seka taip pat dar anų laikų kūrinys „Mucky Fingers“ ir tada, publikai jau apšilus, pasigirsta pirmasis naujas kūrinys „Everybody’s on the Run”. Studijiniame įraše pasitelktos monumentalios orkestrinės instrumentuotės ir choro čia neatkartosi, bet gyvai ši daina skamba veržliau, ne be itin aktyviai dirbančio barzdočiaus būgnininko pagalbos. Jei Noelis turėjo kokio nors nerimo, kad publikai gal ir nelabai reikia jo naujosios kūrybos, šios abejonės turėjo išsisklaidyti su pirmaisiais žodžiais, kuriuos be vargo atitaria tūkstantinė minia. Visai neblogai, atsižvelgiant į tai, kad albumas pasirodė vos prieš geras porą savaičių.

Noel Gallagher’s High Flying Birds koncertas Londone (nuotr. manoMUZIKA.lt)

Toliau seka dar penki nauji kūriniai, kurie kokybės prasme nenusileidžia „Oasis“ intarpams ir organiškai įsilieja į setlistą. Noelis Gallagheris – ne tas atlikėjas, iš kurio reikėtų bijoti išgirsti „Here’s one from my new album…“.  „If I had a Gun“ pretenduoja tapti jo solinės karjeros himnu. Tokie žodžiai, kaip „If I had a gun / I’d shoot a hole into the sun / and love will burn this city down for you“ arba „forgive me if I spoke too soon / my eyes have only followed you around the room“ būtų sunkiai įsivaizduojami labiau mačo „Oasis“ skirtoje kūryboje, bet dabartiniame albume apie meilę dainuojama atvirai ir be sarmatos. „Death Of You And Me“, soliniame albume paįvairinta Naujojo Orleano stiliaus pučiamaisiais, koncerte tapo galimybe sublizgėti klavišininkui, kuris šiame kūrinyhe pavarė labai neblogą džiazovą solo partiją (taip taip, klavišinių solo. Kas būtų pagalvojęs???). Iš viso šį vakarą sugrojamos devynios iš dešimties naujojo albumo dainų, praleidžiant tik „Stop the Clocks“. Jos vietą užima su pirmuoju singlu „Death of You and Me“ išleista „The Good Rebel“ ir visai visai nauja, dar nepublikuota daina „Freaky Teeth“.

Toliau seka akustinis pasažas, per kurį Gallagheris demonstruoja, kad „Oasis“ katalogas yra jo ir jis su juo elgsis kaip tinkamas. Nors „Wonderwall“ yra vienas geriausiai žinomų jo kūrinių, daina atliekama pagal Ryano Adamso versiją, kurios melodija kiek skiriasi nuo originalo, bet žiūrovai senu įpratimu traukia senąjį variantą ir per priedainį Gallagheris nesipriešindamas leidžia publikai sudainuoti paskutinę eilutę.

Supersonic“, pirmasis „Oasis“ singlas ir akivaizdžiai „liamiška“ daina, nurengiama iki akustinės gitaros ir klavišinių ir iš esmės atiduodama publikai, kuri žino kiekvieną žodį ir kiekvieną pauzę. Nors tekstas vietomis yra bereikšmių frazių kratinys, įžanginis „I need to be myself / I can’t be no one else“ yra universalus kredo, tais jau gan tolimais 1994 metais skambėjęs kaip maištingas iššūkis, o dabar atliekamas kontempliatyviau. Beveik apologetiškai. Bet publika vėl prideda savo atspalvį – ryžtingas choro tonas liudija, kad jiems tai tebėra vienas iš ano laikmečio himnų – iš tų laikų, kai „Oasis“ buvo kažkas naujo, kai visa Britanija sekė jų kiekvieną judesį, skandalą ir, be abejo, muziką. Tas trumpas langas 1995–1996 m. buvo toks momentas, kai visi jautė, kad vyksta kažkas naujo, nepatirto, neaiškaus. Atrodė, kad viskas bus kitaip, pasikeis valdžia, Britanija vėl bus cool ir diktuos madas pasauliui, o futbolo rinktinė… vargšė amžinai vis kažko pritrūkstanti Anglijos futbolo rinktinė namuose pagaliau nudžiugins trofėjų nuo pat 1966 m. laukiančią naciją. Deja, nors valdžia 1997 m. ir pasikeitė, bet cool Britannia revoliucija be ceremonijų išblėso taip ir nepakeitusi pasaulio. Ko gero, didžiausia jos sėkmė ir buvo muzika – sugrįžusių „Blur“, „Pulp“, galų gale ir paties Gallagherio sėkmė rodo, kad ji lieka aktuali daugeliui.

Noelio Gallagherio koncertas Londone (nuotr. manoMUZIKA.lt)

Žiūrovams jau gerai įsivažiavus, vėl grįžtama prie solinio albumo ir sugrojamos likusios penkios dainos. „AKA.. What A Life!“ yra žingsnis į šokių muzikos teritoriją ir pakankamai uždegantis kūrints, tik Noelio vokalas kiek melancholiškas ir „woohoo“ gale skamba maždaug taip džiaugsmingai, kaip šuniukas Droopy. Bet bendros nuotaikos tai nė kiek negadina – daina jau visų pamėgta, o priedainis tiesiog ir sukurtas tokiai orą kumščiuojančių entuziastų auditorijai. „(I Wanna Live a Dream) In My Record Machine“, nors formaliai nauja, bet besidomintiems jau žinoma iš internete senokai  esančios demo versijos, kuri dėl įvairių priežasčių (t.y. Liamo) vis nepatekdavo į „Oasis“ albumus. „Soldier Boys and Jesus Freaks“, „AKA… Broken Arrow“ ir „(Stranded on) the Wrong Beach“ yra tikrai naujos, geros ir verčiančios susimąstyti, kaip būtų atrodę „Oasis“ albumai, jei visas iki vienos dainas ir toliau būtų rašęs pats Noelis (išskyrus vieną kitą dėmesio vertą išimtį, dauguma kitų grupės narių įnašų į albumus vis dėlto nebuvo įspūdingi). Paįvairinimui įterpiamos ir dvi senos „Oasis“ dainos iš tų laikų, kai Noelis Gallagheris rašė tiek puikių dainų, kad jų nebuvo kur dėti ir teko prikaišioti į singlų B puses. „Talk Tonight“ atliekama ne akustiškai, o visos grupės, ir taip galbūt kiek praranda emocingumo ir intymumo, o „Half The World Away“, su Gallagheriui būdinga optimistiško vienišumo ir eskapizmo tematika ir paprasta, bet į širdį greit krentančia melodija, vėlgi sukelia begalę sentimentų ir vyriško glėbesčiavimosi bangą.

Koncertą baigia trijų „Oasis“ eros dainų encore. Mano jau minėtas „Don’t Look Back in Anger“, absoliutus „Oasis“ kanonas, jau kurį laiką, įskaitant ir pirmus tris turo koncertus, atliktas kaip akustinė baladė, grąžinamas į pirmapradį roko skambesį, tačiau tai tik paskatina publiką dainuoti DAR GARSIAU. Vėliausiai dabar iš savo minkštų raudonų krėslų pakyla ir į siūbuojančią masę įsijungia ir dauguma žmonių dideliame balkone. Pora jau visom prasmėm apšilusių vyriškių šalia persisvėrę per balkono turėklus daro „Titaniką“ ir rimtai rizikuoja nugarmėti apačion, tuo kiek blaškydami akimirkos didingumą. O pati daina tai kaip visada transcendentinis momentas, salę paverčiantis lyg kokio „Meilės žodžio“ kongregacija. Po tokio emocinio piko „The Importance of Being Idle“ ir „Little By Little“ praskrieja labai greitai, jau jaučiant nuožmiai artėjančią ilgai laukto renginio pabaigą.

Didžiulės ovacijos išlydi muzikantus iš scenos ir aplinkui girdisi vertinimai, kad tai geriausias metų, o kai kuriems ir išvis visų laikų koncertas. Ir jis tikrai labai geras, bet nors muzika daugeliu atveju pažįstama, Noelis Gallagheris kaip solo atlikėjas yra naujokas. Negalima nepastebėti (o iš balkono matosi ypač gerai), kad Gallagheris ne visiškai užtikrintai jaučiasi prieš auditoriją – jis susigūžęs, lyg bandytų pasislėpti už mikrofono, o dainuodamas retai kada pakelia akis nuo grindų arba gitaros. Kaip pats prisipažino per daugelį interviu prieš savo debiutą, Noelis nesijaučia tikru frontmenu ir keikia Liamą už tai, kad subyrėjus grupei buvo prieš savo valią išvilktas į minios dėmesio centrą, prožektorių šviesą ir išmaniųjų telefonų objektyvus. Situacija kiek paradoksali – žmogus koncertavo prieš šimtatūkstantinę auditoriją, didžiuliuose stadionuose ir arenose, o dabar drovisi daryti tą patį, tik scenos viduryje ir pats vienas.

Tačiau „Oasis“ laikais publikos dėmesį palaikydavo jaunesnysis brolis Liamas, kuris dažniausiai plačiai išžergęs kojas stovėdavo lyg svarbiausia džiunglių gorila, į ką beta patinai publikoje atsakydavo pritariamu ūbavimu, stumdymusi ir jau minėtu įvairių skysčių mėtymu. Noelis ramiai sau stovėdavo kampe, grodavo gitara, padainuodavo vieną kitą dainą ir viskas. O dabar visi spokso, laukia, kol kažką pasakys.. Kalbos mažai – kuklūs „thank you“ ir kelios trumpos replikos, daugiausiai apie futbolą ir net apie tą naktį persukamą laiką. Savo kailyje nesitveriantys žiūrovai turi kažkuo užsiimti, todėl tarp dainų, panašiai kaip krepšinio fanai apie lietuvaičius ir vainikaičius, skanduoja „Noel“ (kas skamba maždaug kaip „noūūū… noūūū…“ ir pats adresatas pareplikuoja, kad tai ne pati gražiausia skanduotė ir kiek primena šaukiamą bandą, nors skubiai prideda, kad, be abejo, yra dėkingas už palaikymą). Matant, kokia energija trykšta iš publikos pusės, norisi tikėti, kad ilgainiui jis perlips per save ir ras, kaip dar labiau įtraukti žiūrovus. Kalbant apie publiką, savotiškai nuramina tai, kad brangaus alaus niekas nelaisto ir nemėto, gamtiniai reikalai atliekami nustatytose vietose ir apskritai niekas nekelia tokių skandalų, kurie nukreiptų dėmesį nuo scenos.

Bet, kaip minėjau, koncertas – tai ne vien atėjimas pasiklausyti muzikos. Šiuo atveju taip pat pasitaikė labai simboliškas epilogas, kuris gražiai pailiustravo anų ir dabartinių laikų santykį.  Į metro vagoną kartu su kitais koncerte pabuvusiais žmonėmis įlipo ir pora ankstyvojo studentiško amžiaus kompanijų, kurios iš karto pradėjo aiškintis santykius futbolo skanduotėmis ir pašmaikštavimais. Vienos iš skanduočių leitmotyvas buvo „let’s go f***ing mental, let’s go f***ing mental!“. Triukšmautojų tik saujelė, decibelų daug, bet sausakimšam vagone visai linksma. Kurį laiką abi grupuotės verbaliai žvangino ginklais ir purtė skiauteres, kol vienas iš vadukų metė sunkiąją artileriją – koncerte nuskambėjusį  „noūūūū! noūūūū!“. Anais, labiau patrakusiais laikais po koncerto pradėjus skanduoti „Oasis“ turbūt būtų nevalingai įsijungusi vagono dauguma, bet dabar jame sėdėjo taikios vidutinio amžiaus poros ir tvarkingai atrodantis jaunimas, todėl karo šūkis buvo palydėtas ironiškais žvilgsniais, prunkštimu ir atlaidžiu akių pavartymu. Vargšui skanduotojui nebyliai buvo įskaitytas techninis pralaimėjimas ir aistros vagone nurimo iki įprastinio murmesio. Tiek to rokenrolo.

Noelio Gallagherio debiutas man asmeniškai tik patvirtino nuostatą, kad jis ir buvo „Oasis“ esmė. Su grupės subyrėjimu lyg atsiskyrė forma ir turinys. Liamo Gallagherio vedami „Beady Eye“ užsimojo toliau nešti britiško rokenrolo deglą ir išore profesionaliai atliko tą vaidmenį, bet nesugebėjo sukurti statusą patvirtinančios muzikos. O solo keliu pasukęs Noelis Gallagheris toli gražu nesiūlo rokenrolo, tačiau net minimalistiniu šou uždega auditoriją, kadangi tai yra arba jau klasika tapusios dainos, arba ta pačia dvasia parašyta puiki ir džiuginanti nauja kūryba. Kad ir kokie įspūdingi buvo „Oasis“ koncertai, tą spalio vakarą Londone man nieko netrūko.

„MGMT” Guggenheimo muziejuje sugrojo kelis negirdėtus savo kūrinius

Šį savaitgalį merikiečių kolektyvas „MGMT” grojo poroje koncertų Niujorke esančiame Guggenheimo muziejuje.

Kas svarbiausia, grupės pasirodymo metu, kurime skambėjo ir senesnės dainos, buvo atlikti ir keli dar visai negirdėti kūriniai. Kaip teigiama, „naujoji medžiaga” buvo skirta pagerbti menininką Maurizio Cattelan, kurio garbei ir vyko renginys.

Apačioje palite peržiūrėti kelis video iš „MGMT” koncerto Niujorke:

Lou Reedas ir Metallica koncertuoja kartu (gyvo koncerto video)

Šią savaitę amerikiečių rock atlikėjas Lou Reed bei metalo muzikos grandai „Metallica” jau antrą kartą koncertavo kartu. Šį kartą jie pasirodė britų laidos su Jools Holland metu bei atliko visą beveik pusvalandžio trukmės gyvą koncertą.

Transliacijos metu jie ne tik atliko kelis bendrus kūrinius, tarp kurių „The View”, „Iced Honey”, „Dragon” ir panašiai, bet ir davė savo interviu, kuriame pasakojo apie tai, kodėl jie koncertuoja drauge, bei apie tai, ar planuoja bendrą koncertinį turą (iš šio klausimo Lou Reedas įdomiai išsiskuko).

Visi video iš koncertų ir interviu – apačioje:

Bilietų į „Dub FX” koncertą laimėtojai

"Dub FX" gatvės pasirodymo metu (nuotr. iš "Dub FX" facebook profilio)

Kaip ir žadėjome, penktadienį vakare baigėsi manoMUZIKA.lt rengtas konkursas bilietams į jau visai netrukus (lapkričio 18 dieną) vyksiantį australų atlikėjo „Dub FX” koncertą Vilniaus „Ūkio banko teatro arenoje”.

Vieną bilietą laimėjo mūsų naujienlaiškio prenumeratorė, o kitą – facebook vartotoja. Nugalėtojos buvo išrinktos pagal formulę 11.11.11, kad ir ką tai bereikštų…

Taigi sveikiname:

DAIVĄ STANKEVIČIŪTĘ

(su kuria jau visai netrukus susisieksime facebook pagalba)

ir

… RIMKUTĘ,

su kuria susisieksime elektroniniu paštu (deja, kol kas jos vardas mums dar nėra aiškus).

Be galo džiaugiamės jūsų aktyviu dalyvavimu ir dėkojame visiems skleidusiems naujieną apie tikrai įdomų ir dėmesio vertą atlikėją „Dub FX„. Be to, visus raginame apsilankyti daug žadančiame pasirodyme, o bilietus į jį galite įsigyti ČIA.

ManoMUZIKA.lt pažada, jog ir toliau jus džiugins įvairiais konkursais, bilietais, pakvietimais, originaliais įrašais ir viskuo, kas susiję su muzika, kuria norisi dalintis.

Viršuje – „Dub FX” – „Love Me or Not”.

manoMUZIKA.lt išvyskite pilną Peter Gabriel koncertą su simfoniniu orkestru

Peter Gabriel

Muzikos legenda Peteris Gabrielis užvakar surengė išskirtinį pasirodymą Edo Sulivano teatre (JAV). Koncerte, kuriame muzikos ikona pristato savo naują simfoninį geriausių dainų albumą „NewBlood”, jo kūrybos mylėtojai galės išgirsti visus žinomiausius atlikėjo darbus (nuo „Red Rain” iki „Soulsbury Hill”).

Visą koncertą, kuriame ‘kitaip’ suskamba geriausios legendinio muzikanto dainos, galite peržiūrėti ir manoMUZIKOJE (viršuje).

Gyvas „M83” ir „Zola Jesus” pasirodymas Los Andžele

Zola Jesus (nuotr. kadras is pasirodymo)

Praėjusį mėnesį naują milžiniško pasisekimo sulaukusį albumą „Hurry Up, We’re Dreaming” išleidęs prancūzų elektroninės pop muzikos atlikėjas „M83” (Anthony Gonzalez) prieš porą dienų koncertavo Los Andžele, kur pasirodymo metu į sceną išėjo „Zola Jesus„.

Ši atlikėja prisidėjo įrašant naują „M83” albumą ir dainavo patį pirmą jo takelį – „Intro”.

Trumpą, nelabai geros kokybės, bet tikrai gero kūrinio atlikimą galite peržiūrėti viršuje.

Laimėkite pakvietimus į „Dub FX” koncertą Vilniuje

"Dub FX" gatvės pasirodymo metu (nuotr. iš "Dub FX" facebook profilio)

Visai neseniai manoMUZIKA.lt pristatė į Lietuvą jau antrą kartą šiais metais atvykstantį australų gatvės muzikos atlikėją „Dub FX„. Kaip jau informavome,  netrukus Vilniuje „Ūkio banko teatro arenoje” surengs savo pasirodymą.

Lapkričio 18 dieną pasirodysiantis beatbox atlikimo stiliaus virtuozas koncertuos su savo sužadėtine soliste „Flower Fairy” bei rap atlikėju „CAde„.

Norime pradžiuginti manoMUZIKA.lt lankytojus ir padovanoti porą kvietimų į renginį. Pirmąjį kvietimą gaus vienas iš mūsų naujienlaiškio prenumeratorių, o antrą – burtų keliu išrinksime iš visų, kurie ant savo „facebook” sienos pasidalins šia naujiena.

Konkursas vyks iki penktadienio (lapkričio 11 dienos) vakaro. Tada burtų keliu išaiškės laimingieji.

Viršuje – nuotaikingas „Dub FX” ir „Flower Fairy” duetas.

Karen Souza – Creep (Radiohead cover)

"Karen Souza"

Šio portalo skaitytojams tikrai žinomos dainos cover versija, kurią atlieka maloniai žemo tembro dainininkė Karen Souza. Beje, Karen iškilti padėjo būtent 80 -ųjų ir 90-ųjų versijos. Jei patiks „Creep“, rekomenduoju paklausyti ir kitus cover’ius.

 

Išgirskite pilną gyvą legendinės grupės „Nirvana“ pasirodymą 1990 metais

Nirvana (nuotr. Charles Peterson)

Praėjus maždaug mėnesiui po vienos žinomiausių dešimtojo dešimtmečio amerikiečių alternatyvaus roko grupių „Nirvana“ albumo „Nevermind“ pakartotinio išleidimo, šiandien muzikos klausytojai internete gali išgirsti gyvą kolektyvo pasirodymą 1990 metais, vienos radijo laidos metu.

Šiek tiek daugiau nei 40 minučių trukusio pasirodymo metu daugiausia buvo atliktos dainos iš albumo „Bleach“. Nepaisant to, laidoje nuskabėjo pora kūrinių iš sėkmingiausio „Nirvana“ albumo „Nevermind“: „Breed“ (23:03 minutė) ir „In Bloom“ (26:30 minutė). Tiesa, kai buvo įrašinėjama laida, „Nevermind“ dar nebuvo išleistas.

Šiame įraše taip pat galima išgirsti vieną pirmųjų grupės lyderio Curto Cobaino kūrinių „Spank Thru“.

Priminsime, jog „Nirvana“ gyvavo nuo 1987 metų iki 1994 metų, kada nusižudė grupės lyderis Curtas Cobainas. Neabejotinai po netikėto išsiskyrimo sėkmingiausiai karjerą tęsė kolektyvo būgininkas Davidas Grohlas, tapęs grupės „Foo Fighters“ lyderiu ir pagrindiniu gitaristu bei jų dainų kūrėju.

The Cure išleis dvigubą koncertinį albumą

Jau daugiau nei 30 metų aktyviai muzikuojanti kultinė britų roko grupė „The Cure“ paskelbė apie naujo koncertinio albumo pasirodymą. Dviguba plokštelė, pavadinta „Bestival Live 2011“ prekybos vietose turėtų atsirasti dar šių metų gruodžio 5 dieną.

Albume bus net 32 grupės kūriniai, tarp kurių ir didžiausi „The Cure“ hitai „Friday I’m In Love“, „Lullaby“, „The Lovecats“, „Close To Me“, „The End Of The World“, „Just Like Heaven“ ir „Boys Don’t Cry“. Visos dainos atliktos ir įrašytos šių metų festivalio „Bestival“ dviejų su puse valandos grupės pasirodymo metu.

Vaito saloje vykstantis festivalis yra vienas įspūdingiausių Jungtinėje Karalystėje, o 2011 metų rugsėjį jame be „The Cure“ koncertavo tokios žvaigždės kaip Bjork, Primal Scream, Dj Shadow, PJ Harvey, Pendulum, Robyn, Kelis, Modeselektor, Beardyman ar Public Enemy.

„Vaito saloje mes praleidome labai daug nuostabaus laiko, todėl išleisdami šį įrašą tiesiog norime padėkoti savo gerbėjams ir salos gyventojams. Bestival yra geriausias!“ – grupės interneto svetainėje sakė kompanijos lyderis Robertas Smithas.

Atsakydamas į tokius Smitho žodžius,  „Bestival“ organizatorius, radijo laidų vedėjas ir didžėjus Rob Da Bank teigė: „Tuos 50 000 žmonių, kurie šiais metais matė dalį ar visą „The Cure” pasirodymą, šis įrašas tiesiog sugrąžins atgal. O gerbėjams, kurių čia nebuvo, tai bus puikus legendinės grupės įrašų kolekcijos papildymas“.

Beje, įdomu ir tai, kad išleidusi 13 studijinių albumų, 10 nepilnų albumų (EP), daugiau nei 30 singlų ir susukusi daugiau nei 10 muzikinių vaizdo klipų, „The Cure” pirmą kartą išleidžia tikrą, pilną koncertinį garso įrašą.

Apačioje pateikiamas visų albumo dainų sąrašas, kairėje pusėje albumo viršelis, o viršuje galite pamatyti The Cure pasirodymo „Bestival 2011“ fragmentą.

„Bestival Live 2011“

CD 1

1. “Plainsong”
2. “Open”
3. “Fascination Street”
4. “A Night Like This”
5. “The End of the World”
6. “Lovesong”
7. “Just Like Heaven”
8. “The Only One”
9. “The Walk”
10. “Push”
11. “Friday I’m In Love”
12. “Inbetween Days”
13. “Play For Today”
14. “A Forest”
15. “Primary”
16. “Shake Dog Shake”

CD 2
1. “The Hungry Ghost”
2. “100 Years”
3. “End”
4. “Disintegration”
5. “Lullaby”
6. “The Lovecats”
7. “The Caterpillar”
8. “Close to Me”
9. “Hot Hot Hot!!!”
10. “Let’s Go to Bed”
11. “Why Can’t I Be You?”
12. “Boys Don’t Cry”
13. “Jumping Someone Else’s Train”
14. “Grinding Halt”
15. “10:15 Saturday Night”
16. “Killing An Arab”

KOVERIS: Coldplay – We Found Love (Rihanna cover)

Šiandien jums siūlome išgirsti puikų kultinės britų grupės „Coldplay” atliekamą amerikiečių atlikėjos Rihanna naujausio hito „We Found Love” koverį.

Ši versija atliekama „gyvai” BBC laidos „Live Lounge” metu. Kas įdomiausia, kad „Coldplay” sugebėjo šį naują šokių aikštelių hitą paversti dar vienu „Coldplayišku” kūriniu, išlaikydami įsimintiną ir „kabinantį” priedainį.

Priminsime, kad „Coldplay” tik ką išleido jau penktąjį savo albumą „Mylo Xyloto”, kurio pardavimai JAV praėjusią savaitę pasiekė net 450,000 kopijų, kas yra milžiniškas skaičius skaitmeninių formatų amžiuje. Galima manyti, jog prie to prisidėjo grupės lyderio Chriso Martino pareiškimai, kad „Mylo Xyloto” gali būti paskutinis kolektyvo albumas.

Brandt Brauer Frick – Pretend

Brandt Brauer Frick

Visai neseniai pasirodė šviežias orkestrinę techno muziką grojančio vokiečių kolektyvo „Brandt Brauer Frick” muzikinis vaizdo klipas kūriniui „Pretend”.

Maždaug prieš tris metus susibūręs trio praėjusiais metais išaugo iki 10 narių ansamblio ir išleido savo debiutinį albumą „You Make Me Real”, kurį itin gerai įvertino muzikos kritikai. Išskirtinę muziką grojantis kolektyvas šokių muziką atlieka naudodamas tik įprastus instrumentus, tokius kaip pianinas, būgnai, kontrabosas ir panašiai. Jų muzika – tai klasikinės ir minimalistinės techno muzikos mišinys.

Viršuje esantis kūrinys „Pretend” nėra iš grupės albumo – tai naujas darbas. Šis singlas įrašytas kartu su britų atlikėja „Emika„.

Muzikinį video prodiusavo kompanija „Park Bennett Films

Fleet Foxes koncertas – tobula festivalio kulminacija

Fleet Foxes (Nuotr. Morta Bautrėnaitė)

Vasara baigėsi. Oras jau nebe toks tvankus ir drėgnas. Saulė nebekepina taip, kaip tai darė ištisus tris mėnesius, o nuo vandens atskriejantis vėjelis tik nejaukiai primena, jog reikia juo mėgautis, kol jis dar nevirtęs speigu. Liūdnoka galvoti, kad ruduo jau beveik čia, bet mano nuotaika šįvakar – puiki. Aš vasaros pabaigą sutinku minioje žmonių, o virš mūsų galvų skrieja angeliškas Robino Pecknoldo balsas.

Fleet Foxes“ pasirodymas „Williamsburg Waterfront“ (Niujorkas, JAV) festivalio scenoje – tikrų tikriausias vasaros uždarymas. Tai paskutinis šio muzikinio maratoninio festivalio pasispardymas prieš baigiant 2011-ųjų sezoną. Kitais metais jis žadamas dar didesnis ir įdomesnis.

Negaliu ir įsivaizduoti geresnės „Williamsburg Waterfront“ kulminacijos nei „Fleet Foxes“.

Prieš kalbant apie vakaro kaltininkus reiktų pirma paminėti apšildančiuosius „The Walkman“. Vietinis, bet jau pakankamai žinomas kolektyvas, vilkintis juodus vyriškus kostiumus ir kaklaraiščius, groja valandą. Akinami kitoje upės pusėje besileidžiančios saulės jie atlieka keleta dainų iš paskutinio savo albumo „Lisbon“, nepamiršdami ir akstesnių, daugiausiai ramesnių savo kūrinių. Jiems baigus, įelektrinta atmosfera po oranžiniu dangumi tik paaštrėja, kai galinė scenos siena nušvinta užrašu „Sveikinimai. Jūs – muzikiniame koncerte.“

Kaip mandagu! Nesusilaikau nešyptelėjęs.

„Fleet Foxes“ savo setlist‘ą pradeda daina „The Plains/Bitter Dancer“ iš naujojo albumo „Helplessness Blues“. Ekranas, ką tik taip meiliai sveikinęs publiką, nušvinta psichodelinėmis spalvomis, o ore pakimba švelniai saldžiarūgštis marihuanos dūmo kvapas. Matantys „Fleet Foxes“ pirmą kartą nelabai žino, kaip elgtis tokio koncerto metu. Tai rami, melodinga muzika, nukelianti klausytoją į kitą, neapibrėžtą erdvę. Klausant tokios muzikos nepašėliosi. Netinka ji ir šokiui. Telieka jaukiai linguoti į nuolat kintantį taktą ir tiesiog gerti kiekvieną garsą, tarsi tai būtų paskutinis garsas, kurį šiame gyvenime girdi.

O garsų girdžiu su kaupu.

Grupės lyderiui ir dainų autoriui Robertui Pecknoldui talkina gitaristas Skyleris Skjelsetas, bosistas (kartais bosą iškeičiantis į violončelę) Christianas Wargo, klavišininkas Casey Wescottas, perkusijos meistras Joshua Tillmanas ir instrumentų siena scenos pakrašty atsitvėręs naujasis grupės narys – multiinstrumentalistas Morganas Hendersonas. Barzdota komanda kuria angelišką sąskambį, kuriame panyra visas East River State parkas. Įžanginę dainą seka gerbėjams puikiai pažįstama „Mykonos“, „English House“, „Battery Kinzie“ ir dar keletas perliukų. Kartu su muzika vibruojantis vaizdas už grupės nugarų spalvina dainas spalvomis, šiltomis tarsi arbata, kurią Robert‘as gurkšnoja pertraukų tarp dainų metu. „Kokio skonio tavo arbata???“ – sušunka kažkoks skardžiabalsis iš minios vidurio. – „Mes norime žinoti! Mums būtinai reikia žinoti!”

„Fleet Foxes“ (Nuotr. Morta Bautrėnaitė)

Robertas neatsako. Paslaptingoji arbata, kurią jam puodeliais nešioja vienas iš scenos darbininkų, taip ir lieka paslaptimi.

Suskamba bene didžiausias grupės hitas „White Winter Hymnal“.

Jis nelieka neišgirstas. Atsiliepia visa minia.

Grojant kulminacinį dainos “Montezuma” motyvą Robertui nutrūksta styga. Tai žymi pirmąją nesėkmę, mat stygos šį vakarą jo neklauso ir nutrūksta ne vieną, ne du, ir net ne tris kartus! Pergyvenu dėl to, bet panašu, kad „Fleet Foxes“ skambesiui techniniai nesklandumai nedaro didelės įtakos. Jie groja taip pat sėkmingai, kaip ir grojo, kol scenos darbininkas lieja prakaitą iš naujo styguodamas Roberto gitaras. Padrąsinti dainininką, matyt, noriu ne aš vienas. „Noriu mylėtis su tavo balsu!!!” – sušunka kažkas minioje. Visi nusijuokiame. Robertas, kukliai raustelėjęs, į tai atsako tyliu „Dėkuj…“

Techninės nesėkmės netemdo ir skaidriausio koncerto momento – daugiau nei aštuonias minutes trunkančio psichodelinio jam‘o „The Shrine/An Argument“, kurį palydi „Blue Spotted Trail“ bei „Grown Ocean“.

Tada grupė pasislepia užkulisiuose, bet šviesos – pritemdytos. Jie dar sugrįš. Kai prie mikrofono atsiranda dar vienas garuojantis arbatos puodelis, Robertas į sceną sugrįžta…vienas! „Noriu pagroti jums naują dainą, kurią parašiau tik prieš porą savaičių. Tikiuosi, kad jums patiks,“ – sako jis. Akustinė daina, virpinanti klausytojų širdis, vadinasi „I Let You“. Jam baigus sugrįžta ir likusi grupės dalis. Kartu jie dar pagroja „Sun It Rises“, „Blue Ridge Mountains“ ir naująjį singlą „Helplessness Blues“. Kukliai nusilenkę ir atsisveikinę „Fleet Foxes“ baigia savo pasirodymą. O švieslentė sumirga žodžiais „Sėkmės tolimesniame Jūsų gyvenime!”

Kuklumo ši grupė turi tiek, kad užtektų dar dviem ar trim kolektyvams. Žavintys savo paprastumu „Fleet Foxes“, rodos, net nesuvokia, kokį grožį jie geba kartu sukurti. Tikiuosi, kad netrukus pamatysiu juos dar kartą. Na, o ten nebuvusiems galiu pasakyti tik viena – toks nuostabus vakaras po atviru dangumi pasitaiko tik kartą gyvenime.

Gyvas Feist pasirodymas „Late Show With David Letterman” laidos metu

Kadras iš "Feist" pasirodymo David Letterman laidoje

Šiandien jums siūlome peržiūrėti vos prieš porą dienų savo antrąjį albumą „Metals” išleidusios kanadiečių indie pop muzikos atlikėjos Leslie Feist pasirodymą amerikiečių pokalbių laidos „Late Show With David Letterman” metu.

Padedama gausaus pritariančių atlikėjų būrio dainininkė atliko savo kūrinio „How Come You Never Go There” versiją. Tai yra pirmasis singlas iš naujojo Grammy statulėle apdovanotos atlikėjos singlas iš naujojo albumo.

Viršuje – gyvas ir tikrai efektingas, nors ir ne pilnas Feist pasorodymas.

Nemokama naujausių Deerhunter bei Bon Iver albumų perklausa internete

Visų pirma ManoMUZIKA primygtinai siūlo pasinaudoti proga nemokamai perklausyti naujausią amerikiečių indie folk grandų Bon Iver albumą „Bon Iver”. Nors didžiausi ir akyliausi šios grupės mėgėjai tą padaryti galėjo net prieš kelias savaites – dabar oficialiai tą gali padaryti visi likę klausytojai.

Albumo oficiali pasirodymo data –  birželio 20 diena.

Bon Iver – Bon Iver (viršuje)

Antra nuostabi proga išgirsti gerą grupę – amerikiečių ambient garage rock kolektyvas Deerhunter ir jo gyvas šešių dainų albumas „Rhapsody Original”. Kūriniai buvo įrašyti kovo mėnesį.

Deerhunter – Rhapsody Original.

Beje, Deerhunter būtent ir yra žinomi už labai teigiamai vertinamus gyvus pasirodymus.

VIDEO: SBTRKT and Sampha – Trials of the Past (Live)

Tai yra puikiai nufilmuotas kylančių britų muzikos žvaigždžių, instrumentalisto, eksperimentinį hip hop bei uk garage skambesį primenančios post-dubstep muzikos atlikėjo SBTRKT bei rnb/soul solisto Sampha duetas, atliktas Londone esančioje legendinėje Abbey Road įrašų studijoje.

Birželio 27 dieną pasirodys debiutinis paslaptingojo SBTRKT albumas „SBTRKT”, kuriame bus galima išgirsti daugybę atlikėjo bendrų kūrinių su Sampha.

Viršuje – gyvas kūrinio „Trials of the Past” atlikimas.