Pavers mus pelenais ugnis ligi dangaus
ir potvynio vanduo tuos pelenus nuplaus

(A.M., 1998 m.)

***

Kai 1998-ųjų vasaros pabaigoje dienos šviesą išvydo antrasis solinis Andriaus Mamontovo albumas „Šiaurės naktis. Pusė penkių“ – mano jausmai buvo dvejopi. Aš asmeniškai iš vienos pusės labai aiškiai jaučiau, kad mano mylimos, tačiau deja subyrėjusios grupės lyderis šiandien gyvena absoliučiai naują savo gyvenimo etapą ir daugiau jau niekada nebebus taip, kaip buvo „Foje“ laikais. Bet tuo pačiu buvo labai smalsu. O kas bus toliau? Net ir šimtus kartų perklausęs griežtą Andriaus anti-televizinį manifestą „TV Daina“ („Aš norėčiau juos išjungti nes jie užknisa mane!“) aš, atvirai sakau, nežinojau ko galiu tikėtis iš anuomet dar visiškai šviežiai iškepto aktoriaus, Eimunto Nekrošiaus spektaklyje „Hamletas“ atliekančio pagrindinio personažo vaidmenį, bet mano lūkesčiai naujam, soliniam Andriaus Mamontovo albumui buvo iškelti itin aukštai.

Nuotrauka Ryčio Šeškaičio

Pamenu, kaip legendinėje įrašų parduotuvėje „Muzikos bomba“ (Vilniuje A. Jakšto ir A. Goštauto gatvių kampe) už sutaupytus litus pirkau dar dažais kvepiančią kasetę, tuoj pat praplėšęs pakuotę dėjau ją į savo nutrintą, per trumpą gyvenimą pernelyg daug mačiusį ausinuką ir nuspaudęs „Play“ mygtuką pirmą kartą panirau į šiaurės nakties magiją. Ilgai lauktas ir pagaliau sulauktas albumas tiesiogine to žodžio prasme išmušė mane iš vėžių. Tamsi muzika, niūri albumo atmosfera, apokaliptinės dainų tekstų nuotaikos, beveik 8 minutes trunkantis titulinis albumo kūrinys… Tai buvo ne šiaip dainos, hitai ir filler‘iai, bet tam laikui nesuvokiamas absoliutus neformatas tuometinėms Lietuvos radijo stotims. O būti neformatu 1998-aisiais galėjo reikšti tik vieną iš dviejų – arba visišką kūrybinę savižudybę, arba pakilimą iš „Foje“ pelenų naujam gyvenimui. Kūrybinė savižudybė neįvyko. Net ir be radijo stočių (kurios šį albumą transliavo, geriausiu atveju, tik naktį) pagalbos šis albumas tapo vienu populiariausių 1998-ųjų metų įrašų, prestižiniuose tuo metu laikytuose radijo stoties „Radiocentras“ apdovanojimuose pelnęs apdovanojimą geriausio metų albumo kategorijoje.

Tą rudenį „Šiaurės naktis. Pusė penkių“ perklausiau nesuskaičiuojamą kiekį kartų, daugiau nei bet kurį kitą solinį Andriaus Mamontovo kūrinį. Rodos, kad iki šiol šiame įraše man pažįstama kiekviena nata, kiekvienas garsinis niuansas, kiekvienas žodis. Labai ryškiai atsimenu tą vasaros pabaigą, rugsėjį ir šio albumo perklausas, į mokyklą ir iš jos vaikštant rudenėjančiomis Vilniaus gatvėmis ir stebint pro šalį skubančius praeivius. Ir net pagalvoti negalėjau, kad pernelyg greit praėjus dviem dešimtmečiams tomis pačiomis Vilniaus gatvėmis žingsniuosiu švęsti šio unikalaus albumo jubiliejų Valdovų rūmų (kurių 1998-aisiais dar net nebuvo!) kieme.

Pirmadienį miestą prieš pat darbų pabaigą nuplovusi liūtis vakarop pasitraukia ir malonus vasariško vakaro oras tik dar labiau šildo ir taip šiltą, šventišką renginio nuotaiką. Belaukdamas koncerto pradžios smalsiai apžiūrinėju susirinkusius žmones – daugiausiai vyresnio amžiaus publiką, pasipuošusią kaip ir pridera tokio formato koncertui. Įdomu kokie yra jų prisiminimai, santykis su šiuo albumu? Ar jiems visiems šis Andriaus Mamontovo darbas toks pats brangus kaip ir man? Ir iš vis, kaip toks konceptualus albumas kaip „Šaurės naktis. Pusė penkių“ būtų sutiktas šiandien, kai vidutinis klausytojas net neturi laiko iki galo pažiūrėti kelias sekundes trunkančių Instagram stories jau nekalbant apie kelių minučių dainos išklausymą (arba šio rašinio perskaitymą) iki pabaigos? Ar albumai-konceptai, kuriuose svarbiau ne atskiros dainos, bet jų visumos piešiamas paveikslas šiandien yra nykstanti muzikos pristatymo klausytojui rūšis? Į galvą teateina vienintelis šio tūkstantmečio pavyzdys – prieš aštuonerius metus išleistas grupės „Skylė“ darbas „Broliai“. O kas dar? Šiandien jauni atlikėjai verčiau leidžia kelis EP per metus nei brandina pilną albumą. Ir ką? Šiandienos rinkoje tai pasiteisina.

Nuotrauka Ryčio Šeškaičio

Šis koncertas – festivalio „Midsummer Vilnius“ atidarymo renginys. Vakarą pradeda sveikinimo kalbos ir styginių kvintetas, specialiai šiam pasirodymui aranžavęs kelis Andriaus Mamontovo ir grupės „Foje“ kūrinius – „Saldi Juoda Naktis“, „Paskutinis traukinys“, „Geltoni krantai“ – kurios tinkamai nuteikia tam, ko čia visi ir susirinko. Tada į įspūdingą, dviejų aukštų sceną žengia Lietuvos kamerinis orkestras, orkestro dirigentas Modestas Pitrėnas ir pati vakaro siela – Andrius Mamontovas, kurį šiandien jau norisi pavadinti žodžiu Maestro.

Oficialią koncerto dalį pradeda įžanginis „Šiaurės naktis. Pusė penkių“ kūrinys „Geležinė širdis“. Tai – bene vienintelė šio albumo daina, kurią dar būtų galima pavadinti hitu. Ją seka „Ten“ bei titulinis albumo kūrinys „Šiaurės naktis. Pusė penkių“. Visos albume begales kartų girdėtos ir iki skausmo pažįstamos aranžuotės šįvakar tarsi atgimsta iš naujo. Jos skamba galingai, didingai, laisvai. „Į tavo rankas“ ir „Ugnis ligi dangaus“ laisvai galėtų būti vakaro kulminacija, bet koncertas jau įpusėjus albumui dar tik įsivažiuoja.

Andrius ne kartą yra minėjęs koks svarbus jam yra būtent šis albumas, net vadinęs jį esminiu savo karjeros darbu. Tikiu, kad šio albumo atlikimas kartu su orkestru – ne tik dar vienas laiptas ir taip turtingoje muzikinėje karjeroje, bet ir asmeninis, jaudinantis momentas. „Kad grotum su orkestru, turi pribręsti. […] Turėtum iki to ateiti. Jaučiu, kad po truputį atėjau“, viename interviu yra sakęs Andrius. Šiam momentui jis, mano manymu, subrendo jau seniai, tačiau šiandien nuslėpti susijaudinimo šia ypatinga akimirka nepavyksta net ir jam. Bet tai yra gražu ir nuoširdu.

Nuotrauka Ryčio Šeškaičio

Antrąją albumo pusę (kaip minėjau, šį darbą pirmiausiai girdėjau kasetės pavidalu) pradeda daina „Kiek liko laiko mums?“, kurios įraše pritariančio moteriško vokalo partiją 1998-aisiais atliko Sati. Buvo labai įdomu pamatyti kaip šįvakar scenoje bus įgyvendintas šis momentas. Sati vokalinę partiją šįvakar atlieka akinančioje baltoje šviesoje paskendusi Raminta Naujanytė – Bjelle.

Už muzikantų nugarų trinksinčiomis durimis nuspalvintas kūrinys „Trys“, netikėtai Valdovų rūmų balkone pasirodžiusi violončelininkė Elena Daunytė, atlikusi stebuklingą partiją kūrinio „Vakar naktį“ metu, itin intensyvi „Ta pati diena“ kulminacija ir galiausiai Valdovų rūmų kiemą užliejęs Ciuricho varpų gaudesys – tai tik keli gražių momentų pavyzdžiai, kurių antroji albumo pusė šįvakar kupina.

Nutilus Ciuricho varpams Andrius pirmą kartą ištaria pasisveikinimo žodžius ir pabrėžia, kad nors oficialiai visur yra rašoma, kad tai jo koncertas, bet iš tiesų – tai didžiulės komandos darbas ir pasirodymas. Jis visiems susirinkusiems klausytojams pristato dirigentą Modestą Pitrėną, šio projekto aranžuočių autorius Jievarą Jasinskį ir Saulių Petreikį bei visą Lietuvos kamerinį orkestrą.

Nors oficiali vakaro dalis pasibaigė – komanda dar pamalonina klausytojus bisu. Skamba specialiai orkestrui adaptuoti esminiai Andriaus karjeros perlai – „Krantas“, „Geltona Žalia Raudona“, „Kitoks pasaulis“, „Saulės miestas“ ir „Laužo šviesa“. Štai šioje vietoje aš asmeniškai būčiau norėjęs išgirsti kelis kiek mažiau žinomus kūrinius galbūt labiau tikusius tamsiam „Šiaurės naktis. Pusė penkių“ kontekstui, bet į asmeniškumą jau užtektinai nuklydau pirmojoje šio rašinio dalyje. Suprantu, kad žmonėms reikia hitų ir jų šįvakar tikrai yra. Kartu yra ir rankų miškas, ir telefonų švieselių jūra, ir ošiantis choras, kurio dalyviai – visi susirinkę klausytojai. Biso metu iš jaudulio net porą kartų suklydusi vakaro siela dar kartą parodo kiek daug jam reiškia šis momentas.

Nuotrauka Ryčio Šeškaičio

Momentas baigiasi Katedros varpinei mušant vidurnaktį. Žingsniuodamas namo dar ir dar kartą mintyse išgyvenu šias nepaprastai gražias, bet deja jau praėjusias dvi valandas, kurių metu skambėjo akivaizdžiai laikui nepavaldi muzika. Neabejoju, kad šis koncertas buvo įrašomas. Ar galime tikėtis oficialaus šio albumo įrašo išleidimo? Tikiuosi jo sulauksime greičiau nei „Šiaurės naktis. Pusė penkių“ sulauks trisdešimtmečio jubiliejaus. Šįvakar stovėjau gana toli nuo scenos. Labai norėčiau viską pamatyti ir išgirsti dar kartą. Iš arčiau.