apžvalga

Loverinth

Tamsioji Valentino pusė su grupe „Loverinth”

manoISTORIJA
Loverinth
Grupė „Loverinth” „Paviljone” (manomuzika.lt nuotr.)

„HIM” muzikos klausausi jau daugiau nei dvidešimt metų, todėl sužinojusi, kad grupė „Loverinth” atliks jų koverius „Paviljone” pasijaučiau kaip vėl keturiolikos. Jų koncertas vyko dieną po Valentino šventės ir suteikė puikią atmosferą ir progą pasidžiaugti meilės švente savaip – su muzika, kuri visada kirbina širdį.

Į „Paviljoną” atvykau gerokai vėliau nuo planuotos koncerto pradžios, tačiau nieko nepraleidau. Pirmasis ant scenos publiką džiugino „Recmydream” – nuostabaus balso savininkas iš Ukrainos. Jo pasirodymas – tikras įrodymas, kad gerai muzikai nereikia nieko įmantraus: tik gitaros ir balso, kuris skrodžia kiaurai per sielą. Kai atlikėjas atliko „Creed” koverį „My Sacrifice”, publika nuščiuvo iš džiaugsmo.

„Recmydream”

Po soundcheck’o ir nemenkos pertraukos, scenoje atsirado „Twin Peaks” atmosferą primenantis raudonas apšvietimas. Ant scenos užlipo „Loverinth” vokalistas ir keturi vietiniai muzikantai. Ši grupė iš Čilės, tad nenuostabu, kad į Lietuvą atvyko ne visi orginalūs nariai. Visgi panašu, kad susigrojimo šiam kolektyvui netrūko. Grupė atgrojo 10 „HIM” hitų ir po biso „ištaškė” publiką su Billy Idol’o „Rebel Yell” koveriu.

„Loverinth” setlistas

Nors koncerto vietoje buvo šalta ir žmonės pasirodymus stebėjo su striukėmis, „Loverinth” pakūrė pirtį ir privertė pajudėti, padainuoti ir pasidžiaugti meile. Džiaugiuosi, kad nepabūgau šaltuko ir skyriau šeštadienio vakarą senam geram gotiškam rokui.

„Malevolent Creation” koncertas Vilniuje: geram metalui nereikia jokių priedų

manoISTORIJA

Praėjusį šeštadienį Vilniaus klube „Narauti” praūžė legendinės amerikiečių death metal grupės „Malevolent Creation” koncertas. Pirmą kartą Lietuvoje apsilankęs kolektyvas abejingų nepaliko – klube klausytojų susirinko tiek, jog buvo sunku kvėpuoti, o prakaitas ir alus liejosi laisvai.

„Malevolent Creation”. Žymantės Kupčiūnės nuotr.

„Malevolent Creation” yra neeilinė grupė. Ji jau net 36-erius metus – nuo gūdžių 1987-ųjų – puikuojasi greta tokių death metal grandų kaip „Morbid Angel”, „Deicide” ar „Unleashed”. Iš Buffalo, New Yorko valstijos kilęs, bet į Floridą persikėlęs kolektyvas Vilniuje užkūrė tikrą pirtį. Esu įsitikinus, jog tikrąja to žodžio prasme salėje prie scenos nebuvo nė vieno nesušilusio žiūrovo.

Atmosfera klube „Narauti” manęs nei kiek nenustebina. Kaip ir tikėjausi, renginio vietoje apstu tiek vyresnio amžiaus metalistų, tiek ir jaunesnio amžiaus klausytojų. Grindys tiesiogine to žodžio prasme limpa nuo išsiliejusio alaus – bet tai tik sukuria geresnę atmosferą. Būtų keista, nenatūralu ir neįdomu, jeigu būtų kitaip.

„SHvininiai SHarvai”. Žymantės Kupčiūnės nuotr.

Pats koncertas neprasideda nuo kiek kitokios muzikos. Pirmieji į sceną įskrenda „SHvininiai SHarvai” – thrash metal kolektyvas iš Vilniaus. Suvirintojų kaukėmis pasidabinę vyrukai sugrojo devynias kojas kilnoti privertusias dainas – nuo „Morgen” iki „SHSH”. Saksofonas thrash metal scenoje man nėra įprastas, tad tikrai smagu patrepsėti į taktą ir stebėti, kaip smagiai šokinėja ir juda vokalistas. Paskutinės dainos vinis – vamzdžio „virinimas” irg kelia ūpą. Tikrai noriu pamatyti juos dar kartą ir rekomenduoju kitiems.

„Burying Place”. Žymantės Kupčiūnės nuotr.

Antrieji į sceną įžengia lietuvaičiai „Burying Place„. 1991-aisias metais susikūręs kolektyvas groja brutal death metal ir yra vieni iš kultinių šios scenos atlikėjų Lietuvoje. Jie pritraukia žymiai daugiau klausytojų nei pirmoje, tačiau pasirodymas neišvengia techninių nesklandumų ir nejaukios pauzės. Kažkas atsitinka su kardanu, vienu iš būgnų sudedamųjų dalių, tad tenka palaukti. Nesklandumai sutvarkomi gan spėriai ir muzikantai pratęsia savo programą. Publika įsiaudrina, ima pogintis. Pagaliau apima jausmas, kad esu tikrame tikro gero death metalo koncerte – be fanfarų, corpse paint’o ar kitų nereikalingų priedų.

Po paskutiniosios pertraukos į sceną įžengia vakaro vinis – „Malevolent Creation”. Akivaizdu, jog tai scenos profesionalai, į mažą „Narauti” salę atsivežę „Mesa” stiprintuvą, kurio, greičiausiai, užtiktų ir festivaliui įgarsinti. Amerikiečiai atlieka keturiolika kūrinių, nuo kurių publika tiesiog pašėlsta ir panyra į „pogo” sūkurį. Bosistas prasisuka „Jack Daniels” butelį ir išmaukia gal ketvirdalį burbono, o tarpuose tarp kitų dainų tuo pačiu buteliu dalinasi ir kiti grupės nariai.

„Malevolent Creation”. Žymantės Kupčiūnės nuotr.

Iš koncerto daugelis klausytojų skirstosi nenoromis, pilni džiaugsmo, įskaudusiais kaklais ir išlieję savo energiją. Džiaugiuosi ir aš, ir važiuodama Konstitucijos prospektu sau tyliai galvoju, jog tikrai geram metalo koncertui tereikia tik gyvo garso ir gerų muzikantų. Čia nebuvo jokios pompastikos, blizgučių ar spygliuotų apyrankių – tik gera muzika.

„Mgła“, „Ulcerate” ir „Sisyphean” koncertas – rudeniška metalo dozė

manoISTORIJA

Praėjusį ketvirtadienį  Vilniaus klube „Kablys“ nuaidėjo sunkiosios muzikos koncertas: pasirodė trys gana skirtingos, tačiau sunkią ir įdomią muziką atliekančios grupės. Tai vakaro žvaigždė, juodąjį metalą atliekanti „Mgła“ iš kaimyninės Lenkijos, avantgardinį death metal grojantys svečiai iš Naujosios Zelandijos „Ulcerate“ bei atmospheric black metal stiliaus atlikėjai, lietuviai „Sisyphean“. Vilniečiai ir miesto svečiai turėjo progą ne tik išlenkti po bokalą alaus su seniai matytais pažįstamais veidais, tačiau ir paheadbanginti, ir pacrowdsurfinti – šiame koncerte netrūko tikriausiai nieko, kas būdinga daugumai tradicinių metalo koncertų.

Nors socialinėse paskyrose  renginio organizatoriai „Nekrokatarsis“ žadėjo, kad grupės pradės groti laiku, pradžia kiek vėlavo. Lankytojams tai, regis, nesukėlė jokio diskomforto. Publika turėjo progą apsilankyti bare, susitikti seniai matytus veidus ir įsigyti grupių atributikos. 

Koncertui pasirinktas klubas „Kablys“ tikrai pridėjo niūrumo ir tamsos, o didelė koncerto salė – atmosferiško aplinkos pojūčio. Turbūt ne veltui viso renginio metu scenoje dominavo raudonas ir mėlynas apšvietimas bei gausūs dūmų kamuoliai.

„Sisyphean” pasirodymas. Nuotraukos autorė varnalesafoto.com

Pasirodymą pradedant pirmajai vakaro grupei “Sisyphean” publika prie scenos nebuvo gausi, tačiau vienas metalistas, stovintis prie pat scenos, plaukus kratė nuo pat pirmųjų akordų. O tam iš tiesų buvo  priežastis – grupės pasirodymas prikaustė dėmesį. Nuo ant stovų sumautų kaukolių iki purvinu bintu apvyniotų vokalisto rankų, nuo suderintų muzikantų pakabukų, gobtuvų iki gitaristų keitimosi vietomis ant scenos, akivaizdu, jog „Sisyphean” ne tik susigrojo, bet ir dėjo daug pastangų į estietiką, ypač į vizualinius elementus. Pasirodymo metu dominavo dainos iš naujausio, dar šiemet išleisto albumo „Colours of Faith”. Nuobodžiauti neteko, o  atmosferiškos gitarų partijos paliko gerą įspūdį.

„Ulcerate” pasirodymas. Nuotraukos autorė varnalesafoto.com

Antroji vakaro grupė pritraukė nemenką klausytojų būrį. Atmospheric death metal/sludge stilių atlIekantys svečiai iš  Naujosios Zelandjos „Ulcerate” publikai padovanojo daug sunkaus ir aritmiško garso. Ne veltui po koncerto pagalvojau, jog šie trys skustagalviai vyrukai sukėlė ant scenos daugiau triukšmo nei koks orkestras. Progresyvios gitarų variacijos, gausybė trijolių, išskirtinis būgnų skambesys – taip galėčiau apibūdinti šių atlikėjų muziką. Iš tiesų, dalį pasirodymo stebėjau būtent būgnininko Jamie Saint Meratą, kurio technika mane buvo kone užhipnotizavusi. Atrodė, kad jis buvo „išskridęs” ir paniręs į transo būseną: visas jo kūnas judėjo sulyg kiekvienu lazdelių prisilietimu. Tai visam pasirodymui tikrai pridėjo cinkelio.

Galiausiai į sceną įžengė pagrindinė vakaro grupė – „blekeriai” iš Lenkijos  „Mgła”. Muzikantai atliko dešimt dėmesį prikausčiusių ir į taktą linguoti privertusių dainų. Nors jie sugrojo daugiausiai  kūrinių iš 2019 metų albumo „Age of Excuse” bei 2015 metų įrašo „Excercises in Futility”, išgirdau ir dvi kur kas senesnes dainas – „Mdłosci II” ir „With Hearts Toward None I”.  Toks dainų pasirinkimas buvo priimtas tinkamai – keturi atlikėjai su gobtuvais, kaukėmis ir odinėmis striukėmis privertė publiką kratyti galvas nuo pirmųjų akordų, o pasirodymui įpusėjus „crowdsurfino” gal trečdalis prie scenos stovėjusių klausytojų.  Apskritai, salė buvo puspilnė, o į taktą lingavo ne tik publika, bet ir patys grupės garsistai, stovėję prie pultų. Nors kitądien kaklo neskaudėjo, palinguoti progos turėjau sočiai.

„Mgła” pasirodymas. Nuotraukos autorė varnalesafoto.com

Kiek nusiminiau jog „Mgła” nedarė jokio biso, bet likusi publika pernelyg nesusikrimto ir skubėjo namo. Nors ir tituluojamas mažuoju penktadieniu, ketvirtadienis visgi turi savo trūkumą – kitą rytą daugeliui tenka eiti į darbą. 

„Sisyphean”, „Ulcerate” ir „Mgła” koncertas tikrai suteikė gerų emocijų ir priminė, kaip gera klausytis gyvos muzikos, o ypač gyvai atliekamo metalo. Apskritai, sunkiai įsivaizduoju rudenį be metalo skambesio – šie du žodžiai man yra tapę sinonimais. Todėl labai džiaugiuosi gavusi nemenką dozę, kurios poveikio užteks dar kurį laiką.

Coldplay albumo „Everyday Life” apžvalga

manoISTORIJA, manoNAUJIENA

coldplay-everyday-life-artwork

Albumo viršelis

Tai yra subjektyvi autoriaus nuomonė, jokiu būdu nepretenduojanti į visuotinę tiesą.

Iki 2008-ųjų Coldplay man buvo šventa grupè. Su “Yellow”, “Politik”, “Till Kingdome Come”, “Fix You” ar “Violet Hill” Chrisas Martinas ir Co. mano kasdienybėje užėmė išskirtinę vietą. Vėliau jų kūryboje prasidėjo “įtikti Amerikai” etapas, kuriame (išskyrus Chriso skyrybų su Gwyneth Paltrow nuotaikos paveiktą “Ghost Stories”) dominavo lengva, paviršutiniška, paprasta ir jokių pretenzijų neturinti muzika.

Ar tai blogai? Iš komercinės pusės tikrai ne. Iš idėjinės – man, kaip žmogui, kuris nuo 2000-aisiais dar per “M1” išgirsto “Yellow” savo dienas konstravo iš “Coldplay” muzikos, – tikrai taip. Tačiau nors ir pernelyg nebevertinau jų kūrybos, vis tiek pirkdavau kompaktus ir pildydavau Ch. Martino sukurtos muzikos lentyną. Nes juk taip turi būti. Juk tokios tradicijos dar nuo senų gerų “Parachutes” ar “A Rush of Blood To The Head” laikų.

Vakar “Coldplay” išleido naują albumą “Everyday Life”. Ir pirmą kartą (dar nuo 2008-aisiais pasirodžiusio “Viva La Vida or Death And All His Friend”) supratau, kad noriu vėl ir vėl jį sukti iš naujo… kuo daugiau suku – tuo labiau noriu.

Taip, jis labai eklektiškas. Taip, jis velniškai įvairus. Taip, jis žiauriai nevientisas. Ir taip, su savo tekstais bandantis atliepti kai kurias globalias problemas, jis tiesiog atrodo kiek “paviršutiniškas”. Bet po velniais, jame yra visko – ir pop muzikos (tipiškos patarojo meto Coldplay’iškos „Orphans” ar „Champion Of The World), ir roko, ir gospel (daina „Broken”), ir netgi magiško choralo (kūrinys “When I Need A Friend”) prieskonio. O jau vien ko verta „simfoninė” albumą atidarančioji „Sunrise”…

Seniai girdėjau tokį albumą, kuris savo muzikine prigimtimi būtų toks nevienalytis. Toks skirtingas. Ir toks įvairus.

Tačiau, po šimts, mano galva, tai yra absoliutus Chriso Martino ir co. kūrybos benefisas. Gebėti į vieną dvigubą albumą sudėti tiek žanrų, minčių, idėjų ir, regis, tarpusavyje nieko bendro neturinčių dedamųjų – išskirtinis fenomenalumas, kurį turi labai nedidelė dalis kūrėjų. Turiu pripažinti, kad “Coldplay” – vieni iš tos mažytės mažumos…

Mano akyse „Everyday Life” visiškai reabilitavo Coldplay’us. Grupė subrendo (sorry, bet po nesuprantamų duetų, tokių kaip, pavyzdžiui, su Rihanna). Peršoko į kitą laikmetį ir sukūrė triumfo vertą šedevrą.

Ar tai pop muzikos albumas? Be jokios abejonės. Tačiau jeigu visa pop muzika skambėtų panašiai – gyventume svajonėje.

Paklausykite būtinai. Pasakiškai gražus ir labai įdomus bei netikėtas albumas.

Mano dainos favoritai: Trouble In Town; Cry Cry Cry; When I Need A Friend ir, žinoma, apskritai viena gražiausių 2019-ųjų dainų Daddy.

Andriaus Mamontovo koncertas Vilniuje: sentimentali kelionė nepajudinamos istorijos keliais

manoISTORIJA

IMG_4101

Andriaus Mamontovo koncertas Vilniuje

Andrius Mamontovas yra vienas iš nedaugelio Lietuvos atlikėjų, kurio pristatinėti tikrai nereikia. Daugiau kaip 30 metų matomas, girdimas, klausomas ir mėgiamas muzikantas savo kūryba jau pasistatė sau paminklą. Tvirtą, nepajudinamą, užtikrintą ir ypatingai muzikalų.

Nors nuo pirmųjų kultinės dainos “Kitoks pasaulis” įrašų Antakalnio vidurinėje mokykloje ar Palangos gelbėjimo stotyje sukurtos “Laužo šviesos” iki XXI a. moderniosios Lietuvos neoficialiuoju himnu tituluojamo kūrinio “Geltona. Žalia. Raudona” praėjo, regis, visas šimtmetis, A. Mamontovas sugebėjo išlikti aktualus, klausomas, gerbiamas ir mėgstamas. Tai rodo ne tik nuolat dalijami jo interviu, vis taip pat dažnai klausomi jo sukurti kūriniai įvairiose muzikos transliavimo platformose ar pasirodymų svarba įvairiuose muzikiniuose renginiuose, bet ir sausakimši soliniai koncertai didžiausiose šalies koncertų salėse.

Apie tai, kad penkiasdešimtmetį Andrius Mamontovas sostinės “Siemens” arenoje švęs drauge su savo gerbėjais, buvo pranešta dar praėjusiais metais. Šių metų rugpjūti muzikantas pridėjo dar vieną koncertą Kauno “Žalgirio” arenoje. Ir tai buvo viskas. Tačiau to “visko” pilnai užteko muzikanto ir grupės “Foje” fanų mobilizacijai – ant koncerto sostinėje likus daugiau kaip mėnesiui iki pasirodymo datos jau puikavosi užrašas “sold out”, o prieš Vilniaus koncertą į renginį Kaune buvo likę viso labo keliasdešimt bilietų. Didžioji dalis Lietuvos muzikantų apie tokį pasiekimą tegali pasvajoti.

Andriaus Mamontovo pasiekimai ir diskografija – tokia pati pavydėtina kaip ir jo gerbėjų gausa šių metų koncertuose. Drauge su 14 metų gyvavusiu kultiniu kolektyvu “Foje” buvo išleisti 9 studijiniai, 3 koncertiniai ir keli geriausių dainų albumai, dar 15 studijinių plokštelių Andrius pridėjo ėmęsis solinės veiklos. Jeigu į šį katilą sumestume laimėtus visus įmanomus muzikinius apdovanojimus, didžiausią visų laikų koncertą Lietuvoje (paskutinio “Foje” pasirodymo 1997-aisiais Vilniaus Vingio parke klausėsi 60 tūkstančių žmonių), tarpautinį apdovanojimą už garso takelį kino filmui, pagrindinį Hamleto vaidmenį Eimunto Nekrošiaus spektaklyje, labdaringą veiklą ir darbą su kitais Lietuvos atlikėjais – gautume pasakišką neįtikėtino prodyktyvumo rezultatą. Ir tai – viso labo per kiek daugiau nei 30 aktyvaus muzikinio gyvenimo metų…

Taigi, įvertinus visą istorinį ir muzikinį kontekstą, stebėtis dešimttūkstantinėmis miniomis, plūstančiomis į Andriaus Mamontovo koncertą, ko gero nereikėtų…

IMG_4116

Andriaus Mamontovo koncertas Vilniuje

Iki Kalėdų likus viso labo savaitei “Siemens” arena ir jos prieigos atrodėl gerokai pilnesnės nei kalėdinei apsipirkimo manijai pasiruošęs “Akropolis”. Nepaisant to, kad arena savo facebooko paskyroje ne kartą kvietė žmones į koncertą atvykti gerokai anksčiau, eilės prie įėjimų nusidriekė tokios, kad dalis nerimastingųjų ėmė abejoti, ar apskritai spės įeiti iki koncerto pradžios. Tačiau spėjo visi. Netgi ant scenos stovintis ir laiką skaičiuojantis atbulinis laikmatis buvo koreguojamas atsižvelgiant į nuolat pilnėjančią salę ir laiku susirinkti nespėjusius žmones.
O tada, kai visos sėdimos vietos jau buvo užimtos, o stovėti taip pat nebebuvo kur, prasidėjo tai, ko čia susirinkę tūkstančiai Andriaus Mamontovo gerbėjų taip ilgai laukė…

Koncertą nepretenzingai, tačiau kiek mistiškai pradėjo dar 1995 m. išleisto debiutinio A. Mamontovo albumo “Pabėgimas” daina “Jeigu aš numirsiu”. Tai buvo itin seniai grotas kūrinys, kuris, kaip pasirodė vėliau, buvo toks ne vienintelis. Atlikėjas stovėjo pačiame scenos priekyje, užuolaidų fone, o kūrinio metu degė Bikfordo virvė, kuri sulig antrąja pasirodymo daina – tituline prieš dvejus metus išleisto plokštelės “Degančios akys” kompozicija- susprogdino ant užuolaidų pakabintą ironišką sovietmetį primenantį simbolį, kuriame skaičius 50 padėtas ant rūtų šakelės. Klausant šių dviejų dainų neapleido nuojauta, kad muzikantas kažką mįslingai slepia už užuolaidų ir netrukus turėtų atsiverti visa pagrindinė renginio scena. Pasibaigus “Degančioms akims” tapo akivaizdu, kad nuojauta neklaidino…

Scenos uždanga nukrito ir suskambus pirmiesiems grupės “Foje” dainos “Balsas” akordams publika galėjo pamatyti tai, kas artimiausias dvi valandas nuolat kaustys kiekvieno minios atstovo dėmesį. Scenos viduryje stovėjo didžiulis elektros stulpas, kurio papėdėje stovėjo ir visa A. Mamontovui akomponuojanti grupė.

“Balsą” keičia solinė A. Mamontovo “Ar tai būtum tu” bei beveik prieš ketvirtį amžiaus išleisto albumo “Vandenyje” kūrinys “Pėdos ant Drėgno akmens”. Tai, beje, buvo dar viena užtikrintai gardi „seniena”, kurios muzikantas jau seniai negrojo savo koncertuose. Ir čia ateina metas pirmam didžiajam nūdienos hitui – kūriniui “Geltona.Žalia.Raudona”. Kaip jau tapo įprasta atlikėjo koncertuose, šio kūrinio priedainį traukia visa minia. Akimirkomis, kai A. Mamontovas uždainuodavo “Tu mūsų vanduo ir duona, geltona, žalia”, o publika atsiliepdavo “raudona”, kūnu nubėgdavo šiurpuliukai.

IMG_4117

Andriaus Mamontovo koncertas Vilniuje

Per trisdešimt metų A. Mamontovas sukūrė nesuskaičiuojamą galybę nuostabių dainų, todėl natūralu, kad ir šio koncerto metu buvo galima pasigesti ne vienos iš jų. Tačiau kad ir kaip bebūtų, muzikantas meistriškai konstravo vakaro setlistą, neleisdamas publikai užmigti, sentimentus derindamas su naujovėmis ir leisdamas susirinkusiems iki kaulų smegenų pajusti muzikos galią.

Ne ilgai trukus “Siemens” arenoje susirinkusių žmonių laukė dar vienas netikėtumas – 1990-ųjų metų albumo “Žodžiai į Tylą” daina “Mes Visi”. Ne viename interviu pats Andrius Mamontovas yra prisipažinęs, jog tai – vienas mėgiamiausių jo paties sukurtų kūrinių. Šios dainos metu ant scenos atsirado operatorius, filmuojantis kiekvieną muzikantų judesį ir tiesiogiai filmuojamą vaizdą projektuojantis į elektros bokšto papėdėje esančius ekranus. Pasibaigus šiam kūriniui vaizdo projekcija nenutrūksta ir minia ekranuose mato, kaip Andrius Mamontovas padeda instrumentus, ir arenos koridoriais išeina iš “Siemenso” į lauką. Pasimetusi minia stebi, kas vyksta ekranuose, o tuo tarpu atlikėjas, išėjęs į lauką keliauja dar vieno elektros stulpo link (esančio praktiškai šalia Kalvarijų gatvės), čia suranda įkištus storus laidus ir, prisipažinęs, kad tai – jau sena jo gyvenimo svajonė, kurią metas įgyvendinti, juos ima ir nutraukia…Staiga visoje “Siemens” arenoje dingsta elektra, o salė kelias minutes paskęsta visiškoje tamsoje.

Po kurio laiko, nuostabai ir nežiniai tamsoje paskendusioje publikoje paėmus viršų, scenoje stovinčio elektros stulpo viršuje pasirodo prie klavišinių sėdintis Andrius, grojantis dar vieną legendinę “Foje” dainą “Amžinas judesys”. Skambant paskutiniams šios, dar 1991- ųjų albume “Gali skambėti keistai” esančios dainos akordams, pagrindas, ant kurio sėdėjo atlikėjas, ima leistis žemyn ir kūrinys užbaigiamas drauge su visa grupe A. Mamontovui jau esant scenoje.

Dar vienas svarbus šio vakaro akcentas – drauge su “Lemon Joy” vokalistu Igoriu Kofu atlikta daina “Geltoni Krantai”. Būtent ši daina tapo lemtingu “publikos užvedimo” lūžiu, po kurios visas “Siemensas” nesustojo iki pat koncerto pabaigos.

IMG_4114

Andriaus Mamontovo koncertas Vilniuje

Apskritai viso Andriaus koncerto metu žavėjo techniniai ir vizualiniai sprendimai, kurie dažnai versdavo pasijusti itin sentimentaliai, romantiškai ar net pilietiškai (“Geltona.Žalia.Raudona”, “Kai tu atversi man duris” ar “Paskutinis traukinys”), o kartais tiesiog nukeldavo į stebuklingų šviesų žaismo ir euforijos miestą (dainos “Meilės nebus per daug”, “Tušti delnai” ar tūkstančių telefonų švieselių jūroje skęstanti minia skambant “Marso kanjonams”) ir leido mėgautis skoninga muzikos ir šviesos sinteze.

Vakaro kulminacija tapo kultinė ir kartu viena pirmųjų Andriaus Mamontovo sukurtų dainų “Kitoks pasaulis”. Jos metu buvo pristatyta visa muzikantų komanda, kurios gretose debiutavo ir atlikėjo sūnus (beje, taip pat Andrius). Andrius jaunesnysis prestižinėje Berlyno muzikos akademijoje mokosi groti būgnais, todėl toks pirmasis išbandymas jam buvo tikrai ypatingas. Skambant “Kitokiam pasauliui” visi sėdintys atsistojo ir jau nebeprisėdo iki pačių paskutinių koncerto akimirkų.

Nepaisant to, kad po “Kitokio pasaulio” muzikantai, nusilenkę publikai, paliko salę, sausakimša “Siemens” arena, jusdama, kad bent jau kelių istorinių dainų dar tikrai trūksta, nė neketino palikti koncertų salės jų neišgirdusi. Grįžę ant scenos muzikantai pradžioje sugrojo “Krantą”, o po to… o po to atidavė duoklę sentimentams ir lyrikai.

Pirmasis sentimentas – vienu iš mūsų šalies laisvės muzikiniu simboliu tapusi “Laužo šviesa”, kuriai skambant publika pasipuošė tūkstančiais švieselių, o scenoje buvo uždegta tikra ugnis.

Paskutinis ilgai laukto vakaro akordas – daina “Saulės miestas”, kurią A. Mamontovas pradėjo groti vienas (visai taip pat, kaip ir debiutiniame jo soliniame, dar 1995-aisiais išleistame albume “Pabėgimas”), o užbaigė drauge su visa pritariančia grupe.

Ir tai buvo viskas.

IMG_4119

Andriaus Mamontovo koncertas Vilniuje

Ilgai laukta šių metų gruodžio 17-oji buvo iš tiesų ypatinga. Tai buvo moderni kelionė sentimentaliais istorijos keliais. Dainos, kurios beveik trisdešimt metų nepasimiršta, buvo įvilktos į modernaus vizualinio pateikimo rūbą, todėl nė nebuvo kalbos ar abejonės, kad jos galėtų skambėti senoviškai ar tiesiog būti istoriškai pasenusios.

Prieš porą metų kalbėdamas su manoMUZIKA, Andrius Mamontovas sakė, jog jis nebenori niekam nieko įrodinėti, o jo tikslas – mėgautis gyvenimu. Stebint “AM50” tai buvo akivaizdu. Už jį kalbėjo jo muzika, jo aktualumą pagrindė visi išpirkti bilietai, o vis dar neblėstančią gerbėjų meilę įrodė minios kartu dainuojamos praktiškai visos jo dainos. Tai pasakiška svajonė, kurią įgyvendinti pavyksta tik ypatingiems žmonėms. Tokių yra vienetai.

Taip, koncerte buvo galima pasigesti ne vienos dainos. Ištikimiausieji “Foje” ir solinės A. Mamontovo kūrybos gerbėjai neišgirdo “Vaikystės stogo”, “Mėlynų plaukų”, “Pabėgimo”, “Saldžios Juodos Nakties” ir dar dešimčių žinomų jo dainų. Tačiau koncertas – tiesiog per trumpas, kad būtų sudainuotas visas geris, kurį sukūrė kultinės, prieš 20 metų išsiskyrusios grupės lyderis. Sukurta gerokai daugiau nei įmanoma išgirsti vieno koncerto metu.

Pasibaigus pasirodymui arenos koridoriuose žmonės dalijosi įspūdžiais. Nemažai buvo ir tokių, kurie, kviečiami bičiulių greičiau eiti automobilių link, atsakydavo maždaug taip: “palauk, perku bilietą. Trečiadienį važiuosiu į Kauną žiūrėti darkart”.

Taigi, gimtadienis pavyko. Penkiasdešimtmetis atšvęstas su kaupu. Ir jeigu visi penkiasdešimtmečiai būtų švenčiami taip – Lietuva taptų dar muzikalesnė. Kita vertus, tokias šventes gali rengti toli gražu ne kiekvienas.Todėl ir vėl grįžtu prie savo ankstesnio teiginio, kad tai pavyksta padaryti labai retai. Dažniausiai – tik išimtiniais atvejais.

Akivaizdu, kad Andrius Mamontovas ir yra tas išimtinis atvejis. Vienas iš nedaugelio. Nors ką čia vienas… Greičiausiai mūsuose jis tiesiog toks vienintelis.

Public Service Broadcasting koncertas Budapešte: mintis ir pramoga

manoISTORIJA

Public Service Broadcasting_1

Public Service Broadcasting koncertas Budapešte

Šiais laikais, kai rodos viskas jau sukurta ir taip sunku išsiskirti, trys vaikinai iš Londono kuria kai ką originalaus ir sėkmingai raško šio sumanymo vaisius. Grupę „Public Service Broadcasting“ įsimylėjau jau po pirmo pamatymo 2013 metais festivalyje „Eurosonic“ Olandijoje. Tuo metu tai buvo dviejų muzikantų projektas, jie scenoje grojo ne tik įvairiais „semplais“, bet ir gyvais instrumentais – gitara, mušamaisiais. Vietoj vokalo dainose jie naudojo „semplus“ iš įvairių filmų ar radijo pranešimų, kuriuos traukia iš Britanijos archyvo ar britų filmų instituto, o jų kūrinių temos apima įvairius praėjusio amžiaus istorinius įvykius (pirmą ekspediciją į Everestą, spalvotos televizijos išradimą, madas, lėktuvo „Spitfire“ sukūrimą, antrą pasaulinį karą ir taip toliau), tik visa tai įvilkta į gražų muzikinį rūbą, o koncerto metu ekrane papildyta dokumentiniais vaizdais.

Dar kartą PSB pamatyti pasisekė kiek daugiau nei po metų 2014-ų pavasarį festivalyje „Tallinn Music Week“ Estijoje, ten įsigyjau ir jų debiutinį albumą „Inform-Educate-Entertain“ (2013). Albumas tik užtvirtino simpatijas šiai muzikai. Šis darbas sulaukė sėkmės ir gimtinėje, pakilęs iki Nr. 21 Jungtinės Karalystės albumų tope. Po pusmečio lankydamasis Vokietijoje „Reeperbahn“ festivalyje ir tarp atlikėjų pamatęs PSB su malonumu vėl užsukau pas juos, po koncerto turėjome galimybę pabendrauti, kur jie prasitarė apie ruošiamą naują albumą ir kad iš dueto netrukus taps trio.

Taip ir nutiko. Prie konceptualų J. Willgoose’o, Esq. (gitara, bandža, styginiai instrumentai, „semplai“, elektronika) ir Wriggleswortho (mušamieji, klavišiniai, elektronika) prisijungė J F Abrahamas (fliugelhornas, bosinė gitara, mušamieji, vibraslapas). 2015 metais „Public Service Broadcasting“ išleido antrąjį albumą „The Race for Space“ (2015), kuris pasiekė Nr. 11 Juntinėje Karalystėje ir tope praleido solidžias 14 savaičių. Deja, nuo tada mūsų su grupe koncertiniai keliai nesusikirto, nors ir svarsčiau 2015-ais aplankyti jų didžiausią solinį karjeros koncertą „Brixton Academy“ Londone (pernai jie išleido šio koncerto įrašą „Live at Brixton“).

Public Service Broadcasting_2

Public Service Broadcasting koncertas Budapešte

Šiemet pasirodė trečiasis grupės albumą „Every Valley“, šįkart apie angliakasius Velse. Na, tai tikrai ne ta tema, kurią asocijuotum su populiariąja kultūra ir topais, tačiau vaikinams vėl pasisekė. Albumas, kuriame galima išgirsti ir duetą su garsiausios Velso grupės „Manic Street Preachers“ vokalistu Jamesu Deanu Bradfieldu („Turn No More“ ), pasiekė Nr. 4 Jungtinėje Karalystėje. Ko gero, su kitu albumu PSB jau šturmuos ir britų topo viršūnę.

Pamatęs, kad PSB šią savaitę koncertuos Budapešte, kaip tik tuo metu, kai ten lankysiuosi, supratau, kad negaliu praleisti progos pamatyti jų pasirodymo po trejų metų pertraukos. Tuo labiau, kad grupės koncertas vyko Dunojaus upėje esančiame klube-laive A38, kurį irgi norėjosi aplankyti. Į koncertą susirinko apie septynis šimtus žiūrovų, pagrindinė klubo salė buvo artipilnė. Šiame koncertų ture „Public Service Broadcasting“ kaip tik ir pristato naujausią albumą „Every Valley“, kurį jau baigiu prisijaukinti.

Muzikantai pasirodymą pradėjo naujausiais kūriniais „The Pit“, „People Will Always Need Coal“. Vėliau sugrojo savo prisistatymo temą „Theme from PSB“, ankstesnius kūrinius „Signal 30“ (iš „Inform-Educate-Entertain“) bei „Korolev“ (iš singlo „Sputnik/Korolev“) ir vėl sugrįžo prie naujausių dainų – „Go to the Road“ ir albumo „Every Valley“ pirmojo singlo „Progress“ , kurį įrašant nuostabiai pasirodė škotų grupės „Camera Obscura“ vokalistė Tracyanne Campbell.

Public Service Broadcasting_3

Public Service Broadcasting koncertas Budapešte

Grupė į turą pasikvietė dar vieną muzikantą, tad scenoje buvo keturiese. Kaip ir įprasta, muzikos pasakojamas istorijas papildė vaizdo projekcijos. Įpusėjus koncertui vaikinai perėjo prie savo žymiausių kūrinių. Nuskambėjo istorija apie spalvotos televizijos atsiradimą „ROYGBIV“, apie pašto tarnybos darbą „Night Mail“, lėktuvą, kuris, kaip teigiama, laimėjo Antrąjį pasaulinį karą, „Spitfire“, pirmą kartą apskrietą tamsiąją mėnulio pusę „The Other Side“.

Tarp jų muzikantai įpynė naujojo albumo kūrinius „They Gave Me a Lamp“ ir „All Out“. Programai užbaigti pasirinko energingą singlą „Go!“, kuris pasakoja apie „Apollo 11“ misiją, pasibaigusią nusileidimu mėnulyje. Tačiau publika žinojo, kad dar ne viskas sugrota, ir pareikalavusi biso sulaukė „Gagarin“ apie pirmąjį žmogų kosmose ir, ko gero, žymiausio PSB kūrinio „Everest“ apie pirmąją ekspediciją į pasaulio stogu vadinamą kalną.

PBS

Public Service Broadcasting

Po koncerto muzikantai išėjo dalinti autografų, tad vėl pavyko juos šiek tiek pakalbinti. Vaikinų nuotaika buvo pakili, jie pirmą kartą Budapešte grojo solinį koncertą (prieš tai čia jie lankėsi kaip grupės „Editors“ apšildytojai), todėl buvo labai patenkinti publikos priėmimu bei pilnu klubu. Jiems tinka įvairūs netradiciniai, konceptualūs sprendimai. Pristatydami albumą „The Race for Space“ jie buvo surengę koncertą Lesteryje Jungtinėje Karalystėje esančiame nacionaliniame kosmoso centre. Gruodžio mėnesį grupė planuoja pasirodymą pas angliakasius šachtose Lenkijoje, kelis šimtus metrų po žeme.

„Public Service Broadcasting“ užsirekomendavo kaip įdomi ir konceptuali grupė, sekti jos kūrybinį kelią įdomu. Visada intriguoja klausimas – kokia bus sekanti jų pasirinkta tema? Atsakymo į šį klausimą dar reikės palaukti, tačiau muzikantai kartelę užkėlė aukštai ir turės pasistengti ją išlaikyti. Tačiau publikos dėmesiu, bent jau kol kas, grupė skųstis neturėtų. Ypač tiems, kurie muzikoje ieško ne tik pramogos, bet ir minties – „Public Service Broadcasting“ yra pats tas!

Queen + Adam Lambert koncertas Kaune: prisilietimas prie legendos

manoISTORIJA

Queen_1

Queen+Adam Lambert koncertas kaune

Tai, kas nutiko penktadienį Kaune, daugeliui buvo svajonės išsipildymas. Viena geriausių ir žymiausių pasaulio grupių „Queen“ pirmą kartą apsilankė mūsų šalyje. Reto kalibro įvykis mums, jau baigiantiems išlepti nuo atvykstančių žvaigždžių. Dar ypatingiau – koncertas pilnutėlėje „Žalgirio“ arenoje įvyko tą pačią dieną, kai albumo „News of the World“ (1977) keturiasdešimtmečio proga pasaulyje pasirodė jo proginis leidimas. O tai ir yra šio „Queen + Adam Lambert“ turo priežastis. Savo pasaulines gastroles muzikantai pradėjo birželį Arizonoje, JAV, pabaigs – kitų metų kovą Australijoje. Šiemet dar mėnesį laiko iki gruodžio vidurio juos galima išvysti Europoje.

Kelionė į šį koncertą buvo ilga. Tiek grupei, tiek man. Visi žinome, kad originalią „Queen“ sudėtį sudarė keturi nariai. Dainas rašė taip pat visi keturi – daugiausia jų sukūrė Freddie’is Mercury’is ir grupės gitaristas Brianas May’us (70). Kalbant apie žmones, kuriuos pamatėme scenoje Kaune, būgininkas Rogeris Tayloras (68) yra parašęs tokias dainas kaip „Radio Ga Ga“, „The Invisible Man“, „A Kind of Magic“, „I’m in Love with My Car“ ir kitas. Tuo tarpu Brianas May’us yra „We Will Rock You“, „Who Wants to Live Forever“, „Too Much Love Will Kill You“, „The Show Must Go On“, „Hammer to Fall“, „Fat Bottomed Girls“, „Tie Your Mother Down“ – visų ir neišvardinsi – autorius. Dar daugelio dainų autoriai yra iškart keli grupės nariai arba visa grupė.

Į ką aš lenkiu? Freddie Mercury’io scenoje, deja, jau nebeišvysime (kitą savaitę sueis 26-eri metai nuo jo mirties). Bosistas Johnas Deaconas (66) jau senokai apsisprendė nebesieti savo gyvenimo su muzika. Tačiau neprieštaravo, kad likę muzikantai tęstų veiklą „Queen“ pavadinimu. Kiti du grupės nariai Brianas May’us (gitara, vokalas) ir Rogeris Tayloras (mušamieji, vokalas) ilgai buvo „palaidoję“ „Queen“, užsiiminėjo soliniais projektais ar kitokiom veiklom.

Queen_2

Queen + Adam Lambert koncertas Kaune

Mintį vėl koncertuoti jiems pasiūlė Eltonas Johnas po to, kai 1997-aisiais su visais trimis „Queen“ nariais Freddy Mercury’io pagerbimo koncerte Paryžiuje atliko „The Show Must Go On“ – tai buvo vos antras kartas, kai grupės muzikantai pasirodė po Freddie mirties (pirmasis, žinoma, buvo „The Freddie Mercury Tribute“ koncertas 1992-aisiais Londono „Wembley“ stadione). Nors Johnas Deaconas po renginio Paryžiuje apsisprendė, kad jam muzikos jau gana, Brianas ir Rogeris sutiko pagroti keliose apdovanojimų ceremonijose, labdaros renginiuose (tarp jų 1998 ir 2003 metais garsiuosiuose „Pavarotti & Friends“ Modenoje). Pirmą kartą pavadinimas „Queen +“ pasirodė dar 1999 metais, kai buvo išleistas albumas „Greatest Hits III“, kuriame svečiavosi Eltonas Johnas, Wyclefas Jeanas, George’as Michaelas, Montserrat Caballé.

2001-aisiais kino ekranus pasiekė filmas „Riterio žvaigždė“ (A Knight’s Tale), kuriame nuskambėjo dainos „We Will Rock You“ ir „We Are the Champions“, šiai vokalą įrašė Robbie Williamsas. Pradėjo sklisti kalbos, kad Robbie’is gali tapti naujuoju „Queen“ frontmenu – tiesą sakant, tam jis atrodė idealus kandidatas. Visgi įvykiai susiklostė kitaip, bet visa tai kryptingai, žingsnis po žingsnio artino Brianą May’ų ir Rogerį Taylorą prie apsisprendimo grąžinti „Queen“ dainas į koncertų sales ir stadionus. Ne tik jiedu, bet ir publika jautė, kad aplinkybės tam nutikti bręsta.

Queen_3

Queen + Adam Lambert koncertas Kaune

Subręsti prireikė dar kelerių metų ir į pagalbą buvo pakviestas grupių „Free“ ir „Bad Company“ vokalistas Paulas Rodgersas. Pasivadinus „Queen + Paul Rodgers“ (kad būtų aišku, jog Paulas Rodgersas nepakeičia Freddie Mercury’io grupėje), įvyko gastrolės su geriausių grupės dainų programa. Tai buvo pirmosios „Queen“ gastrolės nuo… 1986 metų „Magic“ turo (kurį įamžino albumas „Live at Wembley“ (1990) ir kino teatruose parodytas koncertinis filmas „Hungarian Rhapsody: Queen Live in Budapest“ (2012)). Būtent su Paulu Rodgersu „Queen“ pasirodė arčiausiai Lietuvos 2008 metų rudenį Rygoje. Nors susidomėjimas Rygos koncertu Lietuvoje buvo didelis, aš į jį taip ir nenukeliavau dėl panašių priežasčių, kaip ir daugelis – nes Freddie Mercury’is nepakeičiamas. Net neįsigilindamas į tai, kad niekas jo ir nebandė pakeisti.

Netrukus Briano May’aus ir Rogerio Tayloro akiratyje pasirodė Adamas Lambertas (35). 2009-aisiais jie dalyvavo „American Idol“ finale, kuriame dainą „We Are the Champions“ atliko bendrai su konkurso finalistais – laimėtoju tapusiu Krisu Allenu ir antroje vietoje likusiu Adamu. Visgi Adamas Brianui su Rogeriu prilipo labiausiai iš visų, su kuriais tuo metu teko dalintis scena, ir po kiek laiko jie su Adamu pasirodė MTV Europos muzikos apdovanojimuose. Būtent po šio renginio jie ir prikalbino Adamą tapti naujuoju jų frontmenu.

Queen_4

Queen + Adam Lambert koncertas Kaune

Dar vieną galimybę pamatyti „Queen“ praleidau 2012 metais Kijeve, kai ten vykusio Europos futbolo čempionato finalo išvakarėse Nepriklausomybės aikštėje (geriau žinomoje Maidanu) jie su Eltonu Johnu surengė bendrą koncertą. Šį renginį oficialioje „Euro 2012“ fanų zonoje, Kreščiatike ir aplinkinėse gatvėse stebėjo apie ketvirtis milijono žiūrovų. Tai, beje, buvo pirmas pilnas Briano May’aus ir Rogerio Tayloro koncertas su Adamu Lambertu. Išbuvęs Kijeve kelias savaites, kurios buvo skirtos čempionato rungtynių žiūrėjimui, šio koncerto taip ir neišlaukiau, o ir abejojau ar ką nors labai pavyks tokioje minioje ir pamatyti.

2011-2012 metais „Queen + Adam Lambert“ rengė pavienius koncertus, o 2014-2015 metais jų pasaulinis turas jau apėmė penkis žemynus. Pernai vasarą grupė sugrojo keliolika koncertų Europoje ir Azijoje (pagaliau pavyko juos pamatyti Talino Dainų slėnyje!). Ir štai 2017-2018 metais jie išsiruošė į antrą pasaulinį turą, su kuriuo ir atvyko į Kauną. Po matytų koncertų Taline ir Kaune galiu tik pasidžiaugti, kad nepaisant išankstinio skepticizmo darinys „Queen + Adam Lambert“ yra išties sėkmingas. Iš esmės nutiko stebuklas, kokio niekas nesitikėjo – Brianas May’us ir Rogeris Tayloras susirado naują, jiems puikiai tinkantį frontmeną.

Queen_5

Queen + Adam Lambert koncertas Kaune

Tokio stebuklo nepavyko sukurti, pavyzdžiui, grupei INXS. Kai ji liko be Michaelo Hutchence’o, muzikantų ieškojimai ir eksperimentai truko net keliolika metų, kol teko pasiduoti ir išformuoti grupę. Dabartinė „Queen + Adam Lambert“ sudėtis yra gana pavykusi reinkarnacija, kurią turime branginti ir vertinti. Nes tai yra arčiausiai to, kiek mes šiame pasaulyje galime prisiliesti prie „Queen“ ir Freddie Mercury’io legendos.

Nebuvau „Queen“ ture su Paulu Rodgersu, bet, pasak buvusių, tai buvo senų rokerių formato koncertas, ko tikrai negalima pasakyti apie šį turą. Neteisinga būtų teigti, kad vietoj Adamo scenoje galėtų būti bet kas. Teoriškai taip, bet praktiškai užsidirbti Briano ir Rogerio pasitikėjimą yra velniškai sunku ir užtrunka daug laiko. Menkai tikėtina, kad kada dar atsiras tinkamas kandidatas, kuriuo būtų taip pasitikima ir jam tiek daug leidžiama.

Prieš pusantrų metų Taline manęs nepaliko mintis, kad „Queen“ muzikantai nepakankamai dirba Adamui kaip frontmenui. Smagu konstatuoti, kad dabar Kaune tokio jausmo nebebuvo. Į koncerto programą net buvo įtrauktas didžiausias solinis Adamo hitas „Whataya Want from Me“. Jis yra ne tik geras, įdomus vokalistas, kuris koncerte atlieka daug veiksmo ir tuo pačiu išdainuoja visas natas, bet ir įlieja taip reikalingo šviežio kraujo, yra šios grupės jaunystė ir teatras. Kažkuria prasme kaip Freddie’is. Kiekviename koncerte Adamas prisipažįsta esantis Freddie gerbėju (ir tai yra tiesa, nes „Bohemian Rhapsody“ jis dainavo dar ankstyvoje atrankoje į „American Idol“) ir kviečia publiką tiesiog švęsti grupę „Queen“ ir Freddie kartu.

Queen + Adam Lambert koncertas Kaune

Queen + Adam Lambert koncertas Kaune

Šių metų „Queen“ turas skiriasi nuo pernai metų koncertų ir programa, ir šou pastatymu. Grupė pristato „News of the World“ keturiasdešimtmetį, todėl ir sceniniai sprendimai atitinkami. Visą įrangą ir dekoracijas „Queen“ į Kauną atsivežė beveik dviem dešimtimis sunkvežimių. Pagrindine šou dekoracija tapo robotas „Frenkas“, būtent iš albumo „News of the World“ viršelio. Pasirodymo metu jį buvo galima išvysti ir dar kelis kartus – ne tik ekrane, bet ir išlendant iš grindų ar solo partijai į viršų pakeliant gitaristą Brianą May’ų.

Koncerto pradžioje atlikę kelių eilučių „tyzerį“ „We Will Rock You“ muzikantai sugrojo „Hammer to Fall“, „Stone Cold Crazy“, „Tie Your Mother Down“. Sušildę publiką netruko pradžiuginti ir labiau žinomais kūriniais – „Another One Bites the Dust“, „Fat Bottomed Girls“, „Killer Queen“, „Don’t Stop Me Now“, „Bicycle Race“. „Queen“ dainų sąrašas – nesibaigianti hitų virtinė! Nedažnai koncertuose pamatysi, kad mūsų publika taip gerai mokėtų jų tekstus.

Rogeris Tayloras sudainavo iš pokšto gimusią dainą „I’m in Love With My Car“. Po jos skambėjo albumo „News of the World“ kūrinys „Get Down, Make Love“ (iš viso jų šiame koncerte buvo trys). Tolimesnes dainas vėl publika mokėjo mintinai: „ I Want It All“, „Love of My Life“, „Somebody to Love“, „Crazy Little Thing Called Love“, „Under Pressure“, „A Kind of Magic“, „I Want to Break Free“.

Queen_7

Queen + Adam Lambert koncertas Kaune

Nesu Adamo Lamberto gerbėjas, bet negaliu nesižavėti, kaip tvarkėsi šis prieš išankstinį publikos nusistatymą pastatytas dainininkas. Adamas žino, kad jis niekada nepakeis Freddie, nebando to padaryti, dainuoja savo maniera, kuri šiek tiek nebent primena švedų grupęs „The Ark“ vokalistą Ola Salo, ir viskas puikiai veikia. Be to, Brianą ir Rogerį jis padaro laimingus, kad jie vėl gali atlikti „Queen“ dainas. Freddie mirus, jie ne tik neteko draugo, kurį laikė šeimos nariu, bet ir savo gyvenimo projekto – grupės „Queen“. Vėl pasinerti į šią magiją ne tik gerbėjams, bet ir jiems patiems, yra didelis džiaugsmas. „Queen“ muzikantai artėja prie garbaus amžiaus, o Brianui May’ui neseniai teko grumtis su sudėtinga liga, tad iš publikos pusės neleisti jiems rengti koncertų, dainuoti dainų, kurias jie yra sukūrę ar prie jų prisidėję, būtų nesąžininga.

„Love of My Life“ Brianas May’us dainavo vienas (tiksliau gausiai pritariant publikai) sau akomponuodamas akustine gitara ir uždegęs švieseles publikos mobiliuosiuose telefonuose. Taip pat pasidarė su žiūrovais stereo-selfį, kurio pasidalino socialiniuose tinkluose (žiūrėkite čia). Dainos pabaigoje prie jo iš ekrano dainuoti prisijungė Freddie Mercury’is, išspaudęs ašaras ne vienam stebėjusiam koncertą. Prieš kūrinį „Under Pressure“ įvyko dviejų būgnininkų dvikova (beje, Talino koncerte Rogeris Tayloras jos metu „rungėsi“ su savo sūnumi Rufusu, grojančiu būgnais anglų grupėje „The Darkness“, bet šį kartą tai buvo turo perkusininkas Tyleris Warrenas, pasiimtas iš oficialios „Queen“ „tribute“ grupės „Queen Extravaganza“).

Queen_8

Queen + Adam Lambert koncertas Kaune

Iš viso scenoje buvo šeši muzikantai, grupės sudėtį papildė bosinė gitara, klavišai ir perkusija. Dainos „A Kind of Magic“ metu pagrindinę vokalo partiją vėl atliko Rogeris Tayloras. Koncertui einant į pabaigą nuskambėjo „You Take My Breath Away“, „Who Wants to Live Forever“, Briano May’aus gitarinis kūrinys „Last Horizon“. Koncerto pabaiga atėjo anksčiau, nei publika to būtų norėjusi – vakarą vainikavo „Radio Ga Ga“ bei „Bohemian Rhapsody“. Po gausių plojimų bisui ekrane vėl pasirodė Freddie’is. Paflirtavęs su publika, jai mestelėjo „f••k you all“ tuo visus labai pralinksmindamas ir dingo iš ekrano. Biso metu nuskambėjo du didžiausi albumo „News of the World“ hitai – „We Will Rock You“ (kuris dabar jau buvo atliktas pilnai) ir „We Are the Champions“, palydėtas gausių konfeti blizgučių ir ovacijų. Žiūrovams skirstantis dar užgrojo „God Save the Queen“ įrašas.

Koncerto programa apėmė grupės kūrybą nuo 1974 iki 1989 metų. Buvo bent po dainą iš dešimties grupės albumų. Neišgirdome kūrinių iš dviejų pirmųjų albumų „Queen“ (1973) ir „Queen II“ (1974), garso takelio „Flash Gordon“ (1980) ir dviejų paskutiniųjų albumų „Innuendo“ (1991) bei „Made in Heaven“ (1995), pastarasis, kaip žinia, išleistas jau po Freddie Mercury’io mirties. Muzikantai scenoje buvo puikiai nusiteikę, jautėsi labai komfortabiliai. Santykis su publika buvo toks tarsi visi matytųsi pirmą kartą, bet būtų geri pažįstami. Koncerto metu ne kartą girdėjome lietuvišką „ačiū“, taip pat „labas vakaras“, „kaip laikotės“. Brianas May’us pasidžiaugė pirmuoju grupės koncertu Lietuvoje ir dėkojo už šiltą priėmimą. Krentant konfeti, muzikantai į sceną išsinešė ir Lietuvos vėliavą.

Queen + Adam Lambert koncertas Kaune

Queen + Adam Lambert koncertas Kaune

Be abejonės, tai buvo geriausias šių metų koncertas Lietuvoje ir, ko gero, vienas geriausių apskritai kada įvykusių mūsų šalyje. Viskas tobulai išbaigta, apgalvota, kokybiška, tačiau tuo pačiu lengva, žaisminga ir dera tarpusavyje. Nuo pirmų roboto „Frenko“ kumščio smūgių į koncerto ekraną iki paskutiniųjų „We Are the Champions“ akordų šis koncertas tapo įtraukiančiu šou, kuris nepaleidžia iki uždegamos šviesos. Iš techninės pusės pasirodymas buvo sudėtingas – scena gitaros formos, judanti apšvietimo ir vaizdo įranga, sudėtingos dekoracijos. Keli kūriniai nuskambėjo iš koncerto viduryje esančios scenos.

Klausytis „Queen“ dainų yra didelis malonumas ir grupė bei koncertą organizavusi komanda padarė viską, kad jos skambėtų kaip galima geriau. Labai džiaugiuosi apsilankęs koncertuose Kaune ir Taline ir paraginęs tai padaryti draugus. Savo gyvenime gyvai koncertuojant jau nebeišvysiu Davido Bowie’io, Michaelo Jacksono, „Nirvanos“, INXS, Leonardo Coheno… Būtų buvę labai gaila į šį sąrašą įtraukti „Queen“. Taip, Freddie Mercury’io nebėra su mumis, tačiau galimybę prisiliesti prie „Queen“ legendos gavau ir net dukart, ir tai buvo „kind of magic“.

Chris Rea koncertas Vilniuje: keliu per gyvenimą

manoISTORIJA

Chris Rea_1

Chris Rea koncertas Vilniuje

Atrodė, kad toks vakaras nebeįmanomas. 2006-aisiais britų dainininkas ir gitaristas Chrisas Rea surengė atsisveikinimo turą, kurio metu apsilankė ir Vilniaus „Siemens“ arenoje. Su kasos vėžiu kovojęs muzikantas savo koncertus tuomet pavadino „The Road to Hell & Back – The Farewell Tour“. Nuotaika buvo tokia, kad atrodė tikrai daugiau nesusitiksime. Vis dėlto kova su liga buvo sėkminga. Taip pat ji muzikantą išmokė daryti gyvenime tai, ko labiausiai norisi, taigi Chrisas pasinėrė į mėgstamą bliuzą ir po dvejų metų sugrįžo su „The Return of the Fabulous Hofner Blue Notes Tour“. Tačiau trečiojo apsilankymo mūsų šalyje laukti reikėjo beveik dešimtmetį.

Pavasarį paskelbus apie Chriso Rea koncertą šiemet Vilniuje, žiūrovai sparčiai pirko bilietus. Nedažnas atvejis, kai likus dviems mėnesiams iki renginio mūsų šalyje jau būtų paskelbtas „sold-outas“. Tad, šį savaitgalį per pustrečio tūkstančio žiūrovų užpildė koncertų salę „Compensa“. Žinoma, koncertas buvo su sėdimu parteriu, ši muzika skirta vyresnei publikai.

Chrisas Rea (66) yra keliautojas per gyvenimą ir dauguma jo dainų yra būtent apie tai. Jis mėgsta kelionę, automobilius, greitį. Pats kolekcionuoja istorinius lenktyninius automobilius (albumo „Auberge“ (1991) viršelyje yra jam priklausęs „Caterham 7“ modelis), jis pats dar neseniai dalyvaudavo lenktynėse, o kažkada net sugebėjo įsiprašyti į vieną „Formulės 1“ komandą pabūti mechaniku „Monaco Grand Prix“ metu. Rodos, net jo prikimęs balsas savyje turi kažkokio kelio žvyro girgždėjimo.

Net šešios iš septyniolikos koncerto dainų – apie kelią: „The Last Open Road“, „Happy on the Road“, „Stony Road“, „The Road Ahead“, „The Road to Hell (Part 1)“, „The Road to Hell (Part 2)“. Prie jų pridėjus dukroms skirtas dainas „Josephine“ ir „Julia“, gausime pilną vaizdą, kas dainininkui svarbiausia gyvenime.

Chris Rea 2

Chris Rea koncertas Vilniuje

Praėjusiais metais greta ankstesnių negandų Chrisas Rea patyrė insultą. Scenoje dainininkas atrodė atsigavęs, tiesa, judėjo nedaug, bet jautėsi tvirtai – duokite jam gitarą ir mikrofoną ir jis žinos, ką daryti, galėtų ir vienas užpildyti visą vakaro programą. Scenoje jam talkino penki muzikos bendražygiai. Koncertas plaukė ramiai, dainose netrūko Chriso taip mėgstamo bliuzo elementų, kai kurie kūriniai stebino naujomis aranžuotėmis, puikiai nuskambėjo solo partija per „Stony Road“. Aš labiausiai laukiau ne trankesnių dainų, bet baladžių „Looking for the Summer“ ir „On the Beach“. Pastaroji nuskambėjo gerokai perdirbta, tačiau klausėsi taip pat maloniai. Koncerto scenografiją papildė vaizdo ekranas ir dekoracijos su gitaromis abiejose scenos pusėse.

Iš Midlsbro Jungtinėje Karalystėje kilusio Chriso Rea karjeros pikas buvo aštuoniasdešimtųjų pabaiga-devyniasdešimtųjų pradžia, kai albumai „The Road to Hell“ (1989) ir „Auberge“ (1991) pakilo į Nr. 1 Jungtinėje Karalystėje. Trejus metus iš eilės 1988-1990 dainininkas pretendavo laimėti geriausio vyro atlikėjo nominacijoje „Brit Awards“. Prisiminus savo pažintį su Chriso Rea kūryba, pirmiausia prieš akis iškyla MTV Europos Top 20 metu gana dažnai rodyto vaizdo klipo „Auberge“ ir keleriais metais anksčiau pro sovietinę cenzūrą prasprūdusio vaizdo klipo „The Road to Hell“ vaizdai. Pastarasis kūrinys – jo didžiausias hitas Jungtinėje Karalystėje, vienintelis pasiekęs singlų dešimtuką. Šia daina jau daug metų dažniausiai ir baigiami Chriso Rea pasirodymai.

Ir tik dainininkui nulipus nuo scenos matėsi, kad jam sunku vaiščioti. Ligos ne pagal metus suraukšlėjo ir atlikėjo veidą. Tačiau ne tai svarbiausia. Koncertas buvo jaukus. Iš naujojo šį rudenį išleisto albumo „Road Songs for Lovers“ nuskambėjo penkios dainos, jas publika priėmė taip pat šiltai, kaip ir savo pamėgtus hitus.

Chris Rea 3

Chris Rea koncertas Vilniuje

Žinoma, dvidešimt keturis solinius albumus išleidusiam atlikėjui neįmanoma į programą sutalpinti visų publikos pageidaujamų kūrinių. Tad, už borto liko ne tik minėtas „Auberge“, bet ir „The Blue Cafe“, „I Can Hear Your Heartbeat“ ar galų gale „Driving Home for Christmas“ (kodėl gi ne, juk jau ne už kalnų ir metų pabaigos šventės). Pastarasis kūrinys, beje, pastaruoju metu yra populiariausias Chriso Rea hitas, originaliai išleistas dar 1988 metais nuo 2007-ųjų kasmet kelioms savaitėms jis sugrįžta į perkamiausių Jungtinės Karalystės singlų sąrašus, o praėjusiais metais net pagerino savo aukščiausią poziciją juose – Nr. 26.

Pusantros valandos pasirodymą dainininkas baigė dainomis „On the Beach“ ir „Let’s Dance“. Visą vakarą besimėgavusi muzika ir išskirtiniu dainininko balsu publika nedrąsiai sukruto stotis šokti, tačiau dauguma taip ir liko sėdėti savo vietose, tačiau ovacijų muzikantams negailėjo. Pats dainininkas nulipęs nuo scenos vienmarškinis iškart sėdo į automobilį ir išvyko į viešbutį.

Viename interviu prieš penkerius metus Ukrainoje, Chrisas Rea prisipažino, kad pirmoji jo aistra buvo žurnalistika ir jis norėjęs rašyti apie automobilių lenktynes. Tačiau viskas pasisuko kitaip ir 21-erių metų (gana vėlokai) jis pradėjo muzikuoti. „Kažkur giliai viduje manau, kad būčiau buvęs visai neblogas žurnalistas“, – šypsosi dainininkas, vengiantis popmuzikos pasaulio blizgesio. Tačiau bent jau publika tikrai neliūdi dėl keturis dešimtmečius besitęsiančios jo muzikinės karjeros. Ir didžiausia Chriso Rea pergalė yra tai, kad po tiek įvairių išbandymų jis vis dar yra scenoje ir džiugina publiką savo dainomis.

Albumai, kuriuos išgirsti būtina: rugsėjis, 2017

manoISTORIJA

Albumai_rugsejis

Rugsėjo mėnesio albumai

Po trumpo atokvėpio manoMUZIKA ir vėl grįžta prie mėnesio albumo apžvalgų. Šie metai – itin derlingi, todėl labai tikimės, kad kai kurios apžvalgos padės atrasti arba tiesiog primins 2017-ųjų įrašus, be kurių šį periodą įsivaizduoti bus sudėtinga.

Šįkart mūsų žvilgsnis krypsta į rugsėjo mėnesį, kuris, tiesą sakant, ir vėl nepagailėjo kokybiškos muzikos. Tačiau šįkart turėjome išsirinkti 4 albumus, kuriuos traukiame į apžvelgtųjų sąrašus.

THE KILLERS „Wonderful Wonderful”

Dar praėjusio dešimtmečio pradžioje „The Killers” buvo kone dievai. Pirmieji du albumai ir tokie kūriniai kaip „Mr. Brightside”, „Somebody Told Me”, „Read My Mind” ar „All the Things that I’ve Done” tikrojo indie roko gerbėjams buvo daugiau nei išganymas. Turėjome savo dievaičius, dėl kurių buvo galima nueiti kryžiaus kelius. Tačiau albumą „Sam’s Town” prodiusavusį Flood pakeitė Stuartas Price’as ir 2008-aisiais pasirodžiusį diską „Day & Age” žiaugčiodami tikrieji žudikų fanai nurašė netikėtam atsitiktinumui.

Gitaras keitė sintetiniai klavišiniai, o indie roko pažibų naująja vizitine kortele tapo pop hitas „Human”. Nesusipratimas grupės gerbėjams kirto tiesiai į paširdžius, tačiau „The Killers” lyderis Brandonas Flowersas ramino fanus teigdamas, kad tikrasis indie rokas sugrįš sulig nauju albumu.

Kito grupės įrašo teko laukti ketverius metus, tačiau 2010-aisiais pasirodęs saldus kaip cukraus vata solinis B. Flowerso diskas nežadėjo nieko gero. Gerbėjų viltys visiškai subliūško pasirodžius „Day & Age” follow up’ui, kuris buvo pavadintas „Battle Born”. Tas pats saldus skambesys (puikiai įsikomponuojantis grojaraštyje šalia Taylor Swift ar post-VIVA LA VIDA’iškos „Coldplay” kūrybos), tos pačios mokyklos šokiams besisukant disco kamuoliui tinkančios sintetinės baladėlės senuosius Las Vegaso rokerių gerbėjus atstumdavo taip pat, kaip vienas kitą atstumia teigiami magnetai.

Kadangi pats kadaise buvau didelis „The Killers” gerbėjas, karčią realybę priėmiau tikrai su skausmu. Tačiau nuvažiavęs į vieną iš jų „Battle Born” pristatymo koncertų galutinai susitaikiau su netektimi: gyvai jie vis dar groja puikiai, klausytojus vis dar labiausiai „veža” jų senoji kūryba, o jų niūrią transformaciją priėmiau tiesiog kaip neginčijamą duotybę. Senieji žudikai mirė, todėl reikia mesti sentimentus šalin ir gyventi toliau.

Tačiau šių metų pradžia pakeitė daug dalykų. „The Killers” savo pirmuoju naujojo albumo singlu pasirinko dainą “Run For Cover” – kūrinį, primenantį pirmuosius du grupės albumus. Antrąjį singlą – titulinę albumo dainą taip pat pastarajame B. Flowerso kūrybos kontekste galime vadinti gan kietu kūriniu. Taigi, pirmieji naujo albumo (kurio grupės gerbėjai buvo priversti laukti net 5 metus) šaukliai pagrįstai leido tikėtis tų senųjų žudikų atgimimo.

Deja, bet rugsėjo 22 diena visus lūkesčius sudaužė į šipulius. Ilgai lauktas išankstinėmis svajonėmis pasąmonėje puoštas albumas pasirodė kaip bandymas prikelti jau kelerius metus anapilin iškeliavusį lavoną. Perklausius visą „Wonderful Wonderful” ilgai neapleido jausmas, kad naujas 10 dainų albumas –penkių skirtingų kolektyvų dainų rinkinys. Tai buvo eklektiška kakofonija, kurioje norima įtikti visiems. Jame pilna visko – ir disko stiliaus, ir elementarios sintetikos, ir minėtų kūrinių su gitariniais skambesiais, ir dar kelių muzikinių žanrų apraiškų. Jokio vientisumo, jokio nuoseklumo ir, kas svarbiausia, jokio organiškumo.

Jeigu kažkada buvau susitaikęs, kad „The Killers” pasikeitė (ir supratau, kad rinkos diktatas, šlovės ir populiarumo poreikis tiesiog nugalėjo žanro galimybes), tai dabar supratau, kad Las Vegaso vyrukai tiesiog tapo pataikūnais, kurie nori įtikti kiekvienam skoniui. Tačiau jeigu mėgsti single mault’ą, tai toli gražu nereiškia, kad mėgausiesi ir visomis blendo rūšimis. Tai turėtų suprasti ir albumo kūrėjai, mat muzikai (bent jau šiuo klausimu) galioja lygiai tokios pačios taisyklės.

Taip, albume yra kelios gražios dainos (vien ko verta baladė „Some Kind Of Love”), tačiau ar to gana Killersams? Baikit, nemanau.

Iš grupės, dėl kurios kažkada galėjau numirti, „The Killers” tapo kolektyvu, kurio kartais tiesiog darosi koktu klausytis. Gaila.

Klausite, kodėl manoMUZIKA rekomenduoja perklausyti šį albumą? Atsakymas labai paprastas: tam, kad suprastumėte, kaip per šitiek metų gali būti devalvuota kolektyvo, kuris kadaise buvo nuostabus, vertė.

Dainos: Run For Cover, Wonderful Wonderful, Some Kind Of Love

FINK “Resurgam”

Fink muzika prilimpa toli gražu ne iš karto ir, žinoma, toli gražu ne kiekvienam. Dažniausiai ji būna muzikali, gili, tačiau pakankamai tamsi.

Iki šiol manau, kad nėra tobulesnio pavadinimo „Fink” albumui nei 2011 metais išleistas įrašas „Perfect Darkness”. Iš tiesų jeigu įmanoma būtų apibūdinti Fino Greenallo ir kompanijos kūrybą, tikslesnio pavadinimo nei nuostabi tamsa neįmanoma sugalvoti.

Ne išimtis ir rugsėjo pabaigoje išleistas „Resurgam” (beje, kalbant apie šį įrašą reikėtų nepamiršti, kad tai jau antras „Fink” diskas per metus. Dar pavasarį įgyvendindamas savo seną svajonę Finas išleido puikų bliuzo įrašą).

„Resurgam” – tamsus, bet labai muzikalus albumas. Vėlgi, kaip ir visi grupės įrašai, „kabinti” jis pradeda perklausius jį antrą ar trečią kartą. Nes tik tada pradedi jausti visas Fino muzikos subtilybes.

Plokštelėje, kurioje yra 10 dainų „Fink” gerbėjai ras visko – ir lyrikos (daina „Not Everything Was Better In The Past”), ir polėkio, išsirišančio į nuostabią kulminaciją (daina „Godhead”), ir raudą („Word to the Wise), ir pasakiškos muzikinės filosofijos (titulinis įrašo kūrinys), ir autobiografinių motyvų (kompozicijoje „Day 22” muzikantas pasakoja apie tai, kaip jis atsisveikina su savo priklausomybėmis).

Bet juk pati „Fink” kūryba ir yra priklausomybė. Tai nuostabi muzikinė giria, į kurią įžengus nebeįmanoma rasti kelio atgal. Ir tas paklydimas muzikos girioje leidžia mėgautis kiekviena pasivaikščiojimo tos klampios, neišžengiamos muzikinės girios akimirka.

Išleidę naują įrašą britai „Fink” sukūrė dar vieną muzikinį tamsos šedevrą, kurį prisijaukinus nesinori galvoti apie jokį galimą išsiskyrimą.

Dainos: Godhead, Not Everything Was Better In The Past, Word To The Wise

BENJAMIN CLEMENTINE “I Tell A Fly”

Į Prancūziją išvykusio brito debiutinis albumas „At Least For Now” buvo tikras šedevras. Tokie kūriniai kaip „London”, „The People and I” ar „Gone” virpino ir leido jo muziką pajusti iki pat kaulų smegenų, o pats albumas buvo toks nuoširdus, grynas ir tikras, kad jo neįvertinti tokiame globaliame technikos amžiuje tiesiog nebuvo įmanoma. Savo sudėtingą gyvenimą apdainavęs Benjaminas pakerėjo, užbūrė ir pavergė daugelį. Kad taip įvyko galima daryti išvadą ne tik dėl laimėtos „Mercury” staulėlės, bet ir dėl sausakimšų jo turo koncertų, nuoširdžių interviu ir, žinoma, poreikio matyti muzikantą kone kiekviename muziką mylinčių žmonių renginyje.

Poetas, keliautojas, mąstytojas, klajoklis, žinoma, muzikantas – tai tik keli epitetai iš tūkstančių, tinkantys apibūdinti išskirtinio su niekuo nesumaišomo balso savininką Benjaminą Clementine’ą.

Naujasis dainos „London” kūrėjo albumas – kiek kitoks. Be to, kad jame – gerokai daugiau instrumentų bei eksperimentavimo, klausant šio įrašo neapleidžia jausmas, kad veiksmas vyksta teatro scenoje. Čia daug dramos, daug lyrikos, gan ryškios kulminacijos ir pasakiškai daug muzikinės įvairovės.

Tradiciškai, akivaizdu, kad muzikantas žavisi klasikine muzika. Ypatingai tokiais kompozitoriais kaip Eric Satie ar Claude Debussy. Tai itin išryškėja klausant pianino solo melodijų.

Taip, kaip ir pirmajame albume “I Tell A Fly” nuolat juntamas liudesys ir tam tikras nostalgijos prieskonis. Ir tai natūralu, mat ir čia dominuoja gyvenimiškos kasdienybės temos, socialinės problemos, su kuriomis susiduria pasaulis, ir egzistencinių atsakymų į sudėtingiausius klausimus paieškos. Tačiau šis įrašas – tai dar viena neabejotina galimybė įsitikinti, koks talentingas, nenuspėjamas ir įvairus kūrėjas yra Benjaminas Clementine’as. Kiekvienas kūrinys čia – nauja istorija, kurioje, kaip ir Davido Lyncho filmuose, niekada negali žinoti, kas tavęs tyko kitame žingsnyje.

“I Tell A Fly” – vienas įdomiausių šių metų įrašų. Tačiau nieko kito iš šio atlikėjo mes ir negalėjome tikėtis. Belieka tik džiaugtis, kad jis nepasimetė Kamdeno gatvėse, o Paryžiaus užkampiuose jį pamatė tie žmonės, kurie leido jo talentą pajusti visam pasauliui.

Džiugu, kad B. Clementine’o fenomenalumą netrukus dar kartą galės pajusti ir mūsų šalies melomanai. Jo koncertas Vilniuje – jau lapkričio viduryje.

THE WAR ON DRUGS “A Deeper Understanding”

Sakoma, kad kiekvienai muzikai suskambėti reikia tinkamo laiko. Tačiau yra ir tokių kūrėjų, kurie gerai skamba praktiškai visur. Vieni tokių – amerikiečiai “The War On Drugs”.

Ketvirtą grupės albumą “A Deeper Understanding” JAV indie muzikos tinklaraščiai dar nuo metų pradžios krikštijo vienu laukiamiausių metų įrašų, o ditirambus jam giedojo ne tik muzikos kritikai, bet ir patys muzikantai.

Žinoma, tokius išankstinius lūkesčius Pensilvanijos kolektyvui leido turėti prieš trejus metus išleistas itin sėkmingas ir labai kokybiškas darbas “Lost in Dream”. Taigi, būtent nuo jo, galima sakyti, ir prasideda amerikiečių sėkmės istorija.

Ar naujasis “A Deeper Understanding” savo koncepcija labai skiriasi nuo “Lost In Dream”? Tikrai ne. Tačiau konceptualiam skirtumui nėra jokios prasmės jeigu tavo kūryba pasiekia vis daugiau ausų ir širdžių.

Klausydamiesi “The War On Drugs” išgirsite, regis, galybę nuo seno puikiai pažįstamų atlikėjų – nuo Bruce Springsteen ar “Fleetwood Mac” iki prieš savaitę anapilin iškeliavusio Tomo Petty ar grupės “Dire Straits”. Tačiau, ko gero, tai yra vienas iš nedaugelio pasaulio kolektyvų, kuris, sugėręs visas įmanomas gerąsias įtakas, pats sugeba išlikti toks jaukus ir savitas.

Įsivaizduokite, iš albume esančių dešimties dainų, daugiau kaip pusės trukmė – virš 6 minčių. Vienas kūrinys tęsiasi 11 minučių. Tačiau nei viena kompozicija (net ir pati ilgiausia) neatrodo ištempta, per ilga ar kelianti nuobodulį. Priešingai, perklausius visą albumą “nuo – iki”, norisi dar.

Jeigu reikėtų, galėčiau lažintis, kad “A Deeper Understanding” šiemet ir vėl dominuos portalų ir tinklaraščių topuose. Taip skoningai ir muzikaliai prikelti praėjusio amžiaus dinozaurus gali tik vienetai. Smagu, kad vienų iš tų vienetų liudininkais galime būti ir mes.

Dainos: In Chains, Clean Living, Up All Night

Golden Parazyth Kairėnų botanikos sode: idiliška vasaros sekmadienio ramybė

manoISTORIJA

Golden parazyth (Juliaus Kalinsko 15min nuotr)

(Juliaus Kalinsko/ 15min nuotr)

Tai buvo tiesiog geras sekmadienio vakaras. Šiltas, ramus, muzikalus ir melodingas.

Termometro stulpeliai rodė daugiau nei 20 laipsnių celsijaus. Nereikėjo nei megztinių, nei tradicinių šios vasaros Lietuvos gyventojų palydovų – skėčių.

Kairėnų Botanikos sode sėkmingai dūzgė bitės, piknikavo šeimos, romantika mėgavosi įsimylėjėliai. Tai buvo idiliškas, tobulas vasaros sekmadienis kai ramybė karaliavo, regis, kiekviename šio sodo užkampyje.

Artėjant vakaro atomazgai čia plūstelėjo tokia pati rami ir atsipūtusi žmonių minia – po audringo savaitgalio, pasiruošę gerai muzikos dozei. Tai, kuri nemaišo aplinkai, kurios tiesiog gera klausytis ir kuri pasiekia tai, ką turi pasiekti – pavargusias galvas, širdis ir, žinoma, ausis.

Nežinau, ar egzistuoja Lietuvoje nors vienas kitas kolektyvas, kuris tokiai vietai tokią dieną galėtų tikti geriau nei „Golden Parazyth“. Rami, melodinga elektronika, po giedru vasaros dangumi liepomis kvepiančiame parke tiko maždaug taip, kaip Victoria‘s Secret modeliams tinka specialiai joms sukurti maudymosi kostiumėliai. Žiūri ir supranti, kad viskas čia dera pernelyg gerai, kad atrodytų tikra.

Priešpaskutinį liepos sekmadienį Botanikos sode nebuvo daug kalbų. Buvo daug naujos negirdėtos muzikos, naujų garsų, naujai skambančių senų dainų ir tiesiog gero pozityvo. Seniai teko būti tokiame koncerte, kur bendra vyraujanti nuotaika – tokia pozityvi ir neįpareigojanti. Ant pledų vaikus dabojančios mamos ir tėčiai, jaunoji hipsterių karta, mintinai mokanti senųjų auksinių parazitų dainų žodžius, stilingi Vilniaus gyventojai ir tiesiog šviesūs mūsų šalies žmonės. Tai – auditorija, kuria galėtų didžiuotis bet kuris Lietuvos kolektyvas.

Golden Parazyth (Juliaus Kalinsko 15min nuotr)_2

Juliaus Kalinsko/15min nuotr

Dalis žmonių lingavo į taktą, dalis sugulę žiūrėjo į dangų. Buvo ir tokių, kurie tiesiog mėgaudamiesi skaniais muzikos garsais pasinėrė į pavakario miegą. Tam erdvės buvo tikrai daug.

„Gintariniai akiniai“ po koncerto savo FB paskyroje leido suprasti, kad jiems buvo nuobodoka. Man, priešingai, organiška ramybė ir melodingi elektroninės muzikos garsai neprailgo. Tai buvo koncertas, į kurį ėjau mėgautis ramybe ir kokybe. Lūkesčiai buvo patenkinti. Gavau pusantros valandos muzikinės reabilitacinės terapijos, kurios kiekviena akimirka mėgavausi su pasigardžiavimu. Buvo ir gražu, ir skanu. Ir naujos dainos, tokios kaip „Supasi Supasi“, ir naujai skambantys senesni kūriniai, ir visada gerai suskambanti daina „Try Again“, kuri šįkart buvo sugrota du kartus, buvo tiesiog geras savaitgalio pabaigos akordas. Giedriaus Širkos vokalas svaigino, o gyvai atliekama grupės muzika panardino į jaukią sekmadienišką ramybę.

Nežinau, kaip „Golden Parazyth“ skambėtų lietingą rudens vakarą uždarame klube, tačiau Botanikos sode aš galėjau mėgautis gaivališkai muzikaliu sekmadienio vakaru.

Ir nors viskas šį vakarą buvo gerai, be tunto uodų tiek aš, tiek ir dar šimtai (o gal ir tūkstančiai tokių kaip aš) vieną trūkumą vis dėlto atradome. Kiek žinau, grupė apie jo likvidavimą nenori nieko girdėti. Taip pat žinau ir tai, kad šis trūkumas – tai tam tikras brūkšnio tarp praeities ir ateities/dabarties simbolis. Tačiau šio trūkumo vardas, nori parazitai to ar ne, ne kartą buvo minimas ir minioje – kartais tyliau, o kartais garsiau. Žinau ir tai, kad tas trūkumas iš kitos parko pusės patyliukais stebėjo koncertą ir… ir jeigu tik Neptūnas būtų pirmavęs, jis drąsiai žengtų į aikštelę. Ir jo (bala nematė, – jos) pasirodymas būtų nudžiuginęs ne vieną. Ne dešimtį. Ir netgi ne šimtą tą karštą sekmadienio vakarą atėjusių žmonių.

Tad jeigu muzikantų tikslas paversti publiką visiškai laiminga, gal vis dėlto suteikite tai rudauodegei galimybę dar kartą išbėgti į aikštelę, m?

 

 

 

 

 

 

ALBUMAI, KURIUOS IŠGIRSTI BŪTINA: GEGUŽĖ, 2017

manoISTORIJA

Albumai_GEGUZE

Gegužės mėnesio albumai

Prieš kelias dienas vasarai pasibeldus į mūsų kalendorius, širdis ir grotuvus, manoMUZIKOS žvilgsnis, kaip visada, krypsta į praėjusį mėnesį. Todėl šįkart tęsiame tradiciją ir apžvelgiame gegužės mėnesio albumus.

Taigi, manoMUZIKOS skaitytojams – 7 paskutinio pavasario mėnesio plokštelės, kurias būtina perklausyti. Džiugu, kad šįkart net 3 įrašus sukūrė mūsų šalies atlikėjai.

Ásgeir “Afterglow”

Beveik prieš penkerius metus Ásgeir Trausti Einarssonas (arba tiesiog Asgeir) tapo didžiuliu trendu Islandijoje. Taip jau susiklostė, kad kone natūraliosios atrankos būdu jei jau kažkas veža islandus – veža ir visą Europą. Na, bent jau tuos, kurie į muziką žiūri ne vien tik kaip į lengvo vartojimo prekę.

Asgeir – ne išimtis. 2012-aisiais tapęs kone populiariausiu mėnulio žemės atlikėju, susižėręs krūvą apdovanojimų ir ilgai karaliavęs gimtinės topuose, muzikantas po pusantrų metų tiesiog išvertė savo debiutinį albumą į anglų kalbą ir pristatė jį į senojo žemyno muzikos parduotuves. Tai tikrai nenuėjo veltui. “In the Silence” pateko į Didžiosios Britanijos, Belgijos, Olandijos ir Prancūzijos topus ir leido Asgeir vardui vis dažniau ir garsiau skambėti Europos melomanų grotuvuose.

Prireikė daugiau kaip trejų metų – laiko, per kurį islandas apkeliavo pasaulį, sukaupė dar daugiau muzikinių karmos taškų – kol Asgeir sudėliojo savo muzikines mintis ir polėkį, suteikė joms naują formą ir visą tai susumavęs galiausiai išleido naują albumą “Afterglow”.

Kai tavo debiutas toks stiprus – sukurti antrą tobulam debiutui prilygstantį įrašą atlikėjui tampa didžiuliu iššūkiu. Neretai pasitaiko, kad staiga pakilusi žvaigždė pasirodžius debiutinio įrašo follow up’ui, paprasčiausiai ima kristi ir gesti. Laimei, Islandijos talentui tai negresia.

Melodingas “Afterglow” savo struktūra ir polėkiu nedaug kuo tesiskiria nuo “In the Silence”. Tačiau naujasis diskas – rimtas žingsnis brandos link, kuriame daug daugiau improvizacijos, dramos ir kokybiškų muzikinių ieškojimų. Jeigu “Unbound” ar “Stardust” kažkiek primins vieną populiariausių Asgeir dainų “Kings And Crosses”, tai vėliau sekanti “Here Comes the Wave In” leis pajusti ir “Sigur Ros” įtaką, o “Underneath It”nuneš į melodingą James Blake’iškos ar SOHN’iškos elektronikos pasaulį. Kiekviena daina čia – nauja ir netikėta. Tiek stilistine, tiek ir dramaturgine prasme. Visa tai kaip vyšnia ant torto vainikuoja švelnus ir iki kaulų smegenų trapus 24 metų islando vokalas. Ko gero, būtent tai ir paverčia Asgeir  – įdomiu ir nenusibostančiu kūrėju, muzikantu ir, žinoma,  atlikėju.

Kažkas savo recenzijoje, pristatydamas Asgeir darbą “Afterglow” rašė, jog šis albumas skamba maždaug taip, kaip skambėtų Anohni, “Bon Iver” ir “Hot Chip” kartu sudėjus. Man apibūdinti albumą viena fraze būtų per sunku. Tiesiog perklausęs “Afterglow” uždaviau sau retorinį klausimą: kai plokštelėje – 11 dainų, iš kurių nė vienos nesinori prasukti, ką tai pasako apie albumą?

Ir nors Islandija negarsėja ypatingai šiltu oru, Asgeir muzika sušildys. Sušildys, apkabins ir privers nusišypsoti net ir paties atšiauriausio pasaulio taško gyventoją.

Dainos: New Day, Afterglow, Here Comes the Wave In

 

JURGA “Not Perfect”

Nežinau kodėl, tačiau dar nuo pirmojo Jurgos albumo “Aukso pieva” pasirodymo 2005-aisiais, paprašytas pasakyti vieną žodį, su kuriuo man asocijuojasi hito “Nebijok” kūrėja, pasąmonė sufleruoja terminą “švelnu”. Ir visiškai nesvarbu, ar bus ieškoma saulės vandeny, ar pasakojama apie vietą, kur pietums duoda melą ir karaliauja tuštuma. Viskas bus įvilkta į pasakiškai švelnų, vietomis netgi trapų rūbą, susagstytą lengvu it aksomas Jurgos Šeduikytės balsu.

Ir šiuo atveju neturi reikšmės, ar Jurgos muzika bus apsiausta akustinio pop švarku, ar suvyniota į minkštą elektro drobulę – viskas vis tiek išliks pasakiškai švelnu ir lengva.

Ne išimtis ir naujausias vilnietės darbas “Not Perfect”. Albume, kuris pasirodė po dviejų metų pertraukos nuo paskutinės Jurgos plokštelės – kiek kitokia muzika. Atlikėja šįkart neria į elektroninę jūrą, kurioje dominuoja šiuo metu pasaulį užvaldžiusi jamesblake’iška, mountkimbie’ška ar sohn’iška elektronika. Neapleidžia ji ir vis dar vasarai ypatingai tinkančios smooth house stilistikos. Teisą sakant, visa tai atrodo organiška, labai homogeniška ir natūralu. Ir tai “Not Perfect” paverčia nuostabiu, svajingu ir puikiai vasaros saulėlydžiams tinkančiu švelniu darbu. Todėl jeigu kas nors bijojo Klaipėdoje gimusios muzikantės transformacijos – meskite visas baimes šalin. Jurga išleido vieną gražiausių pavasario albumų visoje Lietuvoje, kurį mėgstantiems švelnią muziką tiesiog būtina turėti savo fonotekoje.

Taip, yra kūriniai, kurie, mano asmenine nuomone, iškrenta iš albumo konteksto (tai dainos “Life is a Dance For One” ir “No Pain No Gain”), tačiau disko pavadinimas net ir jiems leidžia atsirasti dešimties dainų sąraše.

Jurga grįžo. Nauja. Kiek pasikeitusi. Panirusi į kitus vandenis. Tačiau ir čia ji turėtų jaustis it žuvis (ar saulė) vandeny. Todėl net neabejoju, kad jeigu mūsų šalies gyventojai prieš pat albumo pristatymo koncertą būtų turėję progą išgirsti pilną “Not Perfect”, bilietai į į jį būtų išpirkti kur kas greičiau nei buvo atšauktas koncertas.

Dainos: Not Perfect, If, Reikalingi

 

JAMES VINCENT McMORROW “True Care”

Nepraėjo nė metai nuo James Vincent McMorrow albumo “We Move” ir Airijos lyrikas pristato dar vieną naują plokštelę. Šįkart jos pavadinimas “True Care”. Ir nors daugeliui muzikos mylėtojų šis 34 metų talentas vis dar labiausiai žinomas kūrinio “We Don’t Eat” dėka, paskutinėmis šių metų gegužės dienomis išleistas diskas – brandžiausias ir labiausiai išbaigtas muzikanto darbas.

Ketvirtoje airio plokštelėje tradiciškai daug lyrikos ir širdį virpinančių garsų. Tačiau galiausiai prisijaukinęs ir sintetinius/elektroninius garsus (kurie, sutikime, praėjusių metų diske “We Move” skambėjo ne iki galo įtikinamai) James Vincent McMorrow sugeba juos itin skoningai ir darniai supinti į nuostabią muzikinę visumą. Klausant albumo jautiesi tarsi nenuspėjamoje muzikinėje kelionėje, kurioje iš akustinės, vien pianinu pritariamos airio ramybės nejučia patenki į pasakišką orkestrinį pasaulį, o iš jo – į netikėtą vargonų hipnozę, palydimą minorinės raudos. Kiekviena daina – nenuspėjama, bet ypatingai jautri muzikinė pasaka, kurios klausant galima pajusti ir kūnu bėgiojančius šiurpuliukus, ir palaimos jausmą, ir, kartais, skruostu besiridenančią ašatą.

“True Care” tikrai “nenuraus” stogų tiems, kurie klauso populiariųjų radijų. Tačiau tie, kuriems prie širdies tokie atlikėjai kaip Benjamin Francis Leftwitch, Leif Vollebekk ar Justino Vernono projektas “Volcano Choir”, šį albumą neabejotinai įsitrauks net ir į metų geriausiųjų sąrašus.

Prieš trejus metus išleistas James Vincent McMorrow albumas “Post Tropical” manoMUZIKOS metų tope buvo trečias. Pernai pasirodęs “We Move” – keturioliktas. Net neabejoju, kad “True Care” turi visas galimybes kopti dar aukščiau. Tokia subalansuota lyrika, kokią girdime šiame albume, tiesiog negali būti nepastebėta.

Dainos: Glad it‘s Raining, December 2914, National

 

CONDOR AVENUE “Patagonia”

Apie tai, kad mūsų šalies roko muzikos scena atgijo visu gražumu, diskutuoti, ko gero, net neverta. Ir šis faktas roko mylėtojus turėtų itin džiuginti. Todėl kalbėti apie dar vieną šio žanro kolektyvą, toli gražu nedarantį gėdos Marijos žemei, yra vienas malonumas.

“Condor Avenue” pirmus žingsnius šalies muzikos industrijoje žengė prieš ketverius metus. Prieš trejus – dienos šviesą išvydo ir debiutinis grupės EP “The Crown”. Klausiau, atsimenu, to penkių dienų mini albumo, ir galvojau: kurlink juos nuves ši muzikinė idėja. Tąkart jautėsi didelis grupės noras kurti, meilė muzikai, tačiau vientisumo ar brandumo trūko. Buvo įdomu, tačiau “The Crown” tąkart tebuvo savalaikės muzikinio kelio paieškos.

Praėjo dveji metai ir penkių dainų EP pakeitė pilnas 8 kūrinių albumas. Šis diskas britiškos muzikos kultūros mylėtojams neleis suabejoti “Condor Avenue” autoritetais iš muzikos mekos, tačiau “užkabins” nuo pat pirmų dainų. To, ką kuria “Condor Avenue” vadinti elektro roku liežuvis nepasiverčia (juolab, kad Škotijos ir Anglijos elektro roko atstovai bent jau stilistiškai yra gerokai labiau linkę į kraštutinumus), tačiau sintetinius garsus, elektroninę ir roko muziką grupei suderinti pavyksta puikiai. Vietomis jie primins “Deeper Upper”; kūriniuose “Patagonia” ar “Charlotte” klausant aukštų grupės lyderio Tado Lukoševičiaus natų atrodo, kad dainuoja seniai išsiskyrusios anykštėnų grupės “Flamingo” vokalistas Žilvinas Sebeika; kartais neapleidžia jausmas, kad grupė taip mėgsta “Editors”, kad be šių britų muzikos net negali pajudėti iš vietos. Tačiau muzikinė visuma  nuteikia itin pozityviai. Albumas “susiklauso” pasakiškai gerai, o perklausius jį visą norisi tiesiog tai padaryti dar kartą.

“Condor Avenue” žengia rimtą kokybinį žingsnį į priekį. Tiesa, labai norėtųsi juos išgirsti ir pamatyti didelėje atviroje erdvėje. Laimei šiemet “Granatose” tam turėsime tinkamą progą. Panašu, jog tai bus vienas didžiausių ir rimčiausių išbandymų kolektyvui. Po jo bus galima daryti rimtesnes išvadas.

Na o šiandien galima drąsiai sakyti, kad “Patagonia” – tai vienas iš tų albumų, kuris tikrai nepagadins šalies roko muzikos įvaizdžio. Skanus, muzikalus ir drąsus įrašas. Ir nors grupė vis dar ieško savo grynojo identiteto, ši plokštelė yra puikus įrodymas, kad kolektyvas juda velniškai gera kryptimi.

Dainos: Hold On, Under My Skin, Noir

 

MAC DEMARCO “This Old Dog”

Kanadietis Mac DeMarco savo šalyje išgyvena tikrą pakilimą – jį giria muzikos kritikai, dievina muzikos fanai, o radijo stotys nuolat transliuoja jo muziką. Po pirmo, dar 2012 metais išleisto debiutinio albumo šis Edmontono multiintrumentalistas ir kompozitorius yra itin mylimas ir Europoje. Todėl ne paslaptis, kad senojo žemyno muzikos industrija ypatingai laukė naujo kanadiečio albumo, kuriam sukurti prireikė 3 metų.

MacDemarco muziką apibūdinti nėra lengva. Bitliškas (labiau John Lennono) vokalą primenantis kanadiečio balsas, akustinė lengvo roko gitara, netikėti tekstai ir kartais neprognozuojamos harmonijos neleidžia atlikėjo įterpti į vieno žanro rėmus. Kartais savo muzika jis primena Becką, kartais Bob Dylaną, o kartais (pavyzdžiui, dainoje „On the Level“) atrodo, kad skamba Justino Vernono projektas „Gayngs“ ar JAV duetas „Polica“.

Nenuspėjamas, melodingas, vaizdingas ir tikrai nenuobodus – toks yra ir trečiasis Mac Demarco albumas „This Old Dog“. Diskas, kurį visai neprastai įvertino ir didieji muzikos žurnalai bei portalai turėtų patikti mėgstantiems ramią, lyrišką ir kiek sentimentalią muziką.

Dainos: My Old Man, Still Beating, On the Level

 

LUKE SITAL – SINGH “Time is a Riddle“

Jeigu Luke Sital – Singh kurtų bet kurioje kitoje žemės rutulio vietoje, bet ne Jungtinėje Karalystėje, jis būtų gerokai žinomesnis, garsesnis ir grojamesnis. Tačiau taip jau nutiko, kad pietvakarių Londono gyventojui gražų indie folką teko groti jo Mekoje – Jungtinėje Karalystėje. Tad šiuo atveju verta užduoti klausimą, kas geriau – būti vidutinioku geriausiųjų gretose ar geriausiu – vidutiniokų?

Palikę atsakymo į šį klausimą paieškas nuošaly grįžkime prie reikalo.

“Time is a Riddle” – antras studijinis brito albumas. Pirmasis darbas – plokštelė “The Fire Inside” buvo išleista 2014-aisiais. Pirmojo įrašo dėka Luke Sital – Singh pateko į BBC geriausių metų naujokų sąrašą, o bent keli jo darbai nuskambėjo įvairiausių serialų garso takeliuose (vienas iš jų – žymioji juosta “Grey’s Anatomy”).

Naujas, dar gegužės mėnesį išleistas brito įrašas – toli gražu nepretenduoja tapti metų šedevru. Juolab, kad tokio indie folko Jungtinėje Karalystėje – nors samčiu semk. Todėl nenustebkite – Luke Sital –Singh Jums tikrai primins tokias grupes kaip “Mumford And Sons”, “Villagers” ar “Kodaline”. Beje, su pastarosiomis dviejomis britas yra ne kartą dalinęsis viena scena.

Tačiau nors ir panašumų su britiškais indie folko prometėjais Luko albume yra daug, jį klausyti tikrai gera. Jaudinančios gitarinės baladės (“Innocence”), stadijonuose puikiai galinčios skambėti dainos (“Hunger”) ar Damien Rice’o raudas primenantys kūriniai (“Until the Night is Done”) tiesiog neleidžia albumo padėti į užmaršties lentyną. Vientisas, gražus, lyriškas, ir pačia gražiausia prasme indiefolkiškas įrašas – dar vienas pozityvo pliūpsnis jūsų ausims, širdims ir, žinoma, fonotekoms.

Paklausysit, paraudosit ir pamiršit. Bet bent jau dėl gražaus emocinio jausmo išgirsti tikrai verta.

Dainos: HUNGER, OH MY GOD, TIME IS A RIDDLE

 

FRANK FITTS “You’re Lonely”

Kad Lietuvoje rokas gyvas abejoti tikrai neverta. Tai įrodo ne tik mūsų šalies atlikėjai, rengiantys koncertą “Siemens” arenoje, bet ir tie, apie kuriuos žinoma ne taip daug, tačiau žinios pradeda plisti vis garsiau ir garsiau.

“Frank Fitts” trijulė – dar itin jauna, tačiau nuo pernai metų jie tęsia ganėtinai sėkmingą žygį po mūsų šalies (ir ne tik) roko muzikos padangę. Jų rokas – nestandartinis, kiek valiūkiškas, kartais naivus, tačiau ambicingas. Beišaugiamas moksleivių rūbas jiems leidžia išlaikyti garažinio roko ambiciją gyvą, maištą – garsų, o klišių taikymą – mirusį. Šiems jaunuoliams jūra iki kelių ir būtent tai labiausiai žavi besiklausant debiutinio dar gegužės pradžioje išleisto trijulės LP. Norit standarto? Pamirškit. Norit niūniuoti į melodiją ir taktą? Net nebandykit. Na gerai, klausydamiesi “I Need You” galėsite šūktelėti kartu “Oooo”, tačiau tuo niūniavimas ir pasibaigs. Tačiau… Norit pankiško, savo prigimtimi ypatingai laisvo gitarinio “garažinio” roko? “You’re Lonely” – kaip tik jums.

“Frank Fitts” – ambicinga, bet (panašu) gerąja prasme – visiškai nepretenzinga grupė. Ko gero, jie niekada neužkariaus šalies topų ir, priešingai nei ba., “Colours of Bubbles” ar “Freaks on Floor”, bent jau artimiausiu metu tikrai nerengs koncerto vienoje iš didžiųjų šalies arenų. Tačiau tai yra tas roko kolektyvas, kuris turi parako užsiauginti kartą, kuri aklai seks jų amerikietiško garažinio roko muzikiniais keliais.

Debiutas stiprus. Labai stiprus. Dabar belieka laukti koncertų ir, žinoma, tikėtis tokio pat gero follow up’o.

Dainos: HOPE, I NEED YOU, GUMMY BEAR.

Albumai, kuriuos išgirsti būtina: Lapkritis, 2016

manoISTORIJA

Lapkričio mėnesio albumai

Lapkričio mėnesio albumai

Metams skaičiuojant paskutiniąsias dienas, o muzikos industrijos dalyviams dėliojant paskutinius 2016-ųjų štrichus, sulaukėme lapkričio. Tradiciškai muzikaliai itin derlingas mėnuo šiemet išliko ištikimas sau – dienos šviesą išvydo daug albumų, kuriuos būtina perklausyti ir (dažnu atveju) turėti savo fonotekoje. Tačiau kadangi pati manoMUZIKA susikūrė taisykles ir „apribojo“ apžvelgiamų albumų sąrašą (nes juk taip tiesiog įdomiau), pateikiame Jums lapkričio vertingiausius. Taip taip, dėmesingieji muzikos mylėtojai neabejotinai kelių albumų pasiges (ir netgi žinome kurių), tačiau tai – manoMUZIKOS prioritetas. Beje, labai džiugu, kad lapkričio „geriausiųjų“ sąraše galime rasti ir Lietuvos atlikėjų darbų.

Beje, vienas iš apžvelgiamų albumų pasirodė pačioje spalio pabaigoje (todėl „nespėjo” patekti į spalio apžvalgą). Dar vieną įrašą įtraukėme taip pat netikėtai – tai dar vasaros viduryje pasirodžiusi plokštelė, kurią,manome, Jūs tiesiog turėtumėte perklausyti (jeigu to dar nepadarėte). Savo ruožtu galime drąsiai teigti, kad dėl kažkokių nepaaiškinamų priežasčių manoMUZIKOJE mes apie ją kalbėjome labai nedaug…

Taigi, jūsų dėmesiui – manoMUZIKOS paskutinio rudens mėnesio albumai favoritai .

EMPIRE OF THE SUN „Two Vines“ (AUSTRALIJA)

Australijos synth pop duetas „Empire Of The Sun“ tapo žinomas 2008 m., pasauliui padovanojęs hitus „Walking on a Dream“ ir „We Are the People“. Spalvotais kostiumais ir melodinga elektronine muzika išgarsėjęs projektas buvo apsilankęs ir Lietuvoje – kadaise organizuotame festivalyje „Be2gether“ jie surengė visai neprastą pasirodymą.

Antro studijinio albumo reikėjo laukti 5 metus. Plokštelė „Ice On The Dune“ pasirodė 2013-aisiais, sulaukė teigiamų kritikų atsiliepimų ir savo muzika toliau šildė daugelio širdis.

Šių metų viduryje Luke‘o Steele‘o ir Nicko Litlemoore duetas pradėjo savo trečios plokštelės piarinę kampaniją. Pristatytos dainos „High And Low“ ir „To Her Door“ ir žingsnis po žingsnio didinamas informacijos srautas norom nenorom privertė ir vėl laukti australų synthpop atstovų darbo.

„Two Vines“ Europoje pasirodė pačioje spalio pabaigoje (o Europą pasiekė pirmą lapkričio savaitę). Albume grupės gerbėjai gali rasti kelias dainas, įrašytas drauge su kitais muzikantais. Kviestinių svečių sąraše – „Fleetwood Mac“ narys Lindsey Buckingham, anapilin iškeliavusio Prince grupės „Revolution“ narys Wendy Melvoin, kartu su Davidu Bowie albumą „Blackstar“ įrašinėję pianistas Hanry Hey ir bosistas Timas Lefebvre.

Ar reikia tikėtis kažko naujo ir inovatyvaus? Atsakymas paprastas – tikrai ne. Bet galbūt tai ir yra „Empire of the Sun“ stiprybė. Graži, stilinga ir itin melodinga muzika tikrai nenuvils grupės gerbėjų. Tai yra vienas iš tų albumų, kurių norisi klausytis vėl ir vėl. Todėl dueto fanai tikrai neliks nusivylę…

 

JONATHAN JOHANSSON „Love & Devotion” (ŠVEDIJA)

Švedas Jonathan Johansson manoMUZIKOS dėmesį pelnė dar 2011 metais, išleidęs neįtikėtiną albumą “Klagomuren”. Kai kuriems manoMUZIKOS autoriams šis įrašas iki šiol yra vienas didžiausių XXI a. muzikinių atradimų. Nuo išgirtojo “Klagomuren” praėjo penkeri metai, per kuriuos muzikantas pasauliui padovanojo EP, dar vieną pilną albumą “Lebensraum!” ir sukūrė muziką teatro pjesei. Tiesą sakant, visi šie įrašai – taip pat rimtai verti jūsų dėmesio. Kalbu, žinoma, ypač apie tuos žmones, kuriems arčiau širdies dream pop/synth pop žanrai.

Kad muzika neturi ribų ir sienų įrodo ne tik didžioji Islandijos muzikinės bendruomenės dalis, bet ir švedai. Jonathan Johansson tekstai – švedų kalba. Ir tai jo muziką paverčia dar įdomesne ir priimtinesne. Taip, muzikantas neatsižada idėjos išleisti plokštelę anglų kalba (vieną kitą dainą jo repertuare galima rasti jau dabar), tačiau pagrindinė jo kūryba ir toliau bus vystoma tik švediškai.

„Love & Devotion”- dar vienas skanus švediškas malonumas. Visai čia pat esančios šalies muzikos scena jau dabar užsiima gan tvirtas pozicijas muzikinės mados diktate. Kai tarp madas diktuojančių atsiranda ir Jonathan Johansson, pasidaro tiesiog labai džiugu. Rekomenduojame (su trimis šauktukais).

DEEPER UPPER „Mirrors“ (LIETUVA)

Apie roko grupę „Deeper Upper“ kalbėti galima labai daug. Vien faktas, kad 6 metus egzistuojantis kolektyvas tik dabar leidžia į gyvenimą savo debiutinį albumą, pasako labai daug. Grupė neskuba, dirbtinai negeneruoja idėjų ir, kas svarbiausia, išlaukia reikiamos akimirkos.

Sauliaus Baradinsko sukurtas klipas dainai „No regrets“ buvo rimta paraiška į įrašo laukimą. Tačiau didžiausia albumo komunikacijos pasirodymo razina tapo kūrinys „Mountain On My Shoulder“. Daina, gerbėjams pristatyta likus kelioms dienoms iki įrašo išleidimo, buvo tokia stipri, moderni ir netelpanti į jokius idėjinius rėmus, kad pasidarė akivaizdu, jog vienas laukiamiausių šių metų debiutų bus tikrai velniškai galingas.

Fizinis albumas „Mirrors” – smagi kolekcinė vertybė. Pavarčius jį rankoje supranti, kad grupei svarbus ne tik turinys, bet ir forma. Tai taip pat yra itin teigiama paraiška, leidžianti suvokti, kad „Deeper Upper“ į savo veiklą žiūri rimtai. Beje, albumo kopijų išleista tik 300, todėl tie, kurie savo diskografijas yra linkę papuošti raritetais, turėtų šį albumą tikrai įsigyti.

Ar galima sakyti, kad „Deeper Upper“ koncepcijoje užkoduota sėkmė? Ko gero ne. Tokio pobūdžio grupei sėkmę ant kabliuko pakabinti gali tik ilgas ir nuoseklus darbas. Akivaizdu tik viena: turinį sėkmės paieškoms grupė tikrai turi, todėl belieka pasistengti padaryti taip, kad turinys pasiektų kuo daugiau širdžių ir ausų. Ir šiuo atveju kalbu ne tik apie Lietuvą.

manoMUZIKOS nuomone, „Deeper Upper” albumas „Mirrors” – tai vienas įdomiausių, laukiamiausių ir kartu sėkmingiausių šių metų debiutų ne tik Lietuvoje, bet ir visose Baltijos šalyse..

 

THE TEMPER TRAP „Thick As Thieves“ (AUSTRALIJA)

Nepaisant to, kad Australijos rokeriai „The Temper Trap“ pasaulyje vis dar geriausiai atpažįstami iš debiutinio, dar 2009 metais išleisto albumo dainų (tokių, kaip „Sweet Disposition“ ar „Love Lost“), po trejų metų pasirodęs antrasis grupės LP buvo gerokai sėkmingesnis. Jis pasiekė Australijos albumų topo viršūnę, o Didžiojoje Britanijoje pateko tarp 100 geriausių.

Dar šių metų vasarą pasirodęs „Thick As Thieves“ – muzikine prasme nedaug skiriasi nuo pirmųjų dviejų įrašų. Grupės „U2“ kūrybą primenantys priedainiai ir elektrinės gitaros variacijos („The Temper Trap“ lyderis niekada neslėpė meilės šiems Airijos roko dievams), melodingi priedainiai ir stadionams puikiai tinkantys garsai – visa tai leidžia albumui tikėtis didelės sėkmės. Ne veltui įrašas grupės gimtinėje debiutavo ant aukščiausio laiptelio.

Tačiau nors albumo ir „suklausėme“ su užtikrintu malonumu, perklausę jį grįžome į 2009-uosius ir su pasimėgavimu „suvalgėme“ senuosius geruosius „Temper Trap‘us“.

Albumas nepretenduoja tapti metų šedevru, tačiau tiems, kas mėgsta australų muzika, „Thick & Thieves” taip pat tikrai turėtų patikti.

 

LEMON JOY “Wilkommen” (LIETUVA)

Sostinės duetas „Lemon Joy“, ko gero, yra viena iš nedaugelio lietuviškų grupių, kurios, kad ir ką beišleistų, bus perkamos, mylimos ir klausomos. Smagu, kad šiuo „neliečiamųjų“ statusų Igoris Kofas nesinaudoja ir pristatydamas savo kūrybos vaisius, juos įpakuoja į darnią, gražią ir kokybišką visumą.

„Lemon Joy“ albumų pasirodymai Lietuvoje itin reti. Tačiau dienos šviesą išvystantys jų darbai – tikra šventė nuo 1994 metų egzistuojančio dueto gerbėjams.

„Willkommen“ – ištikimybės ir tęstinumo simbolis. Ištikimybės sau, savo muzikai ir pačiam tyriausiam synth pop žanrui. Tęstinumo – žinoma, kad savo pradėtiems darbams. Šis albumas išpildo visus grupės gerbėjų lūkesčius – jame savo dainą atras visi tie, kas augo, brendo ir bujojo su vilniečių muzika. Atmetus bandymus pirmus ketverius metus kurti roko muziką, Lemonai gali didžiuotis turėdami savo unikalų ir vienintelį prekinį ženklą – vos išgirdus pirmuosius akordus jų nesumaišysi su niekuo kitu.

Perklausius „Willkommen“ norisi atsikvėpti ir ištarti vienintelę frazę: kaip gera žinoti, kad Lietuvoje yra „Lemon Joy“ – vieninteliai tokie ir nepakartojami.

Ko gero ilgalaikiškumas ir ištikimybė savo idėjoms bei kuriamai muzikai ir yra geriausias įrodymas, kad „Lemon Joy“ yra tas kolektyvas, kuriuo tiesiog neįmanoma nesižavėti.

 

MATTHEW AND THE ATLAS „Temple“ (JUNGTINĖ KARALYSTĖ)

Taip, tai dar vienas pop roko kolektyvas iš Didžiosios Britanijos. Taip, tai dar viena grupė, kuri roko mekoje augo ir brendo neįtikėtinai muzikalioje aplinkoje. Taip, tai galbūt ir neįnoringa muzika. Bet… Bet tai yra dar vienas kolektyvas, kurio, mėgstantys tokias grupes kaip „To Kill A King“, „Clock Opera“, „National“ ar „Dry The River“ tiesiog negali neišgirsti.

Melodingos ir už širdies griebiančios dainos gali tapti besibaigiančio rudens kelrodžiu dažnam į sentimentus linkstančiam muzikos mylėtojui.

„Temple“ – antras studijinis britų albumas. Jis pasirodo praėjus dviems metams po debiutinio „Other Rivers“ išleidimo ir, lyginant su pirmuoju, yra gerokai brandesnis, tvirtesnis ir jaukesnis. Todėl įvertindami kokybinį „Matthew And The Atlas“ žingsnį pirmyn ir besimėgaudami lapkričio žvarbą šildančiais grupės kūriniais, primygtinai rekomenduojame šį gražų įrašą perklausyti visiems tokią muziką mėgstantiems žmonėms.

 

FREAKS ON FLOOR „Waves“ (LIETUVA)

Prieš grupei „Freaks On Floor“ žengiant į sostinės menų fabriko „LOFTAS“ sceną, kažkurio interneto portalo komentarų skiltyje radau muzikos „žinovo“ teoriją apie tai, kaip Fryksai mėgdžioja „Kings Of Leon“. „Jaručio balsas kaip Calebo, o lietuviai netgi naujo albumo pavadinimą „nukosėjo“ nuo amerikiečių – pirmieji savo šių metų albumą pavadino „WALLS“, o „Fryksai“, sekdami jų pėdomis, pavadino „Waves“ – taip buvo rašoma minėtame komentare. O mes, nors ir pripažįstame, kad „Sex On Fire“ koverį Justinas Jarutis traukia tikrai neįtikėtinai gerai, leistis į sąmokslo teorijas tikrai nežadame.

Albumo „Waves“ labai laukėme. Ir laukėme ne tik mes, bet ir nemaža dalis roką mylinčių Lietuvos žmonių. Laukimo akimirkas dar labiau kurstė ir „Vilnius Temperature“ nufilmuotas Fryksų trumpas pasirodymas atliekant kūrinį „Body & Soul”.

Kad lietuvaičiai mėgsta tokias grupes kaip „Foo Figherts“ ar „Kings Of Leon“, ko gero, menka paslaptis. Ir tai, kad ši muzika atsispindi dueto kūryboje, bent jau manoMUZIKOS nuomone, tikrai nėra blogai. Todėl drąsiai tvirtiname, kad „Waves“ yra vienas iš tų albumų kuriuo galėtų didžiuotis bet kuri muzikos scena. Džiugu, kad Lietuvoje turime „Freaks On Floor“. Dar labiau džiugu yra tai, kad likus vos mėnesiui iki Kalėdų jie mums padavė tokio roko dozę, kurios turėtų užtekti ilgam.

 

LAMBCHOP „Flotus” (JAV)

„Lambchop” yra viena iš tų grupių, kurios geriausia klausytis tada, kai už lango lyja, niūru ir norisi šilumos. Šiltas, lyriškas, ramus ir itin melodingas Nešvilio grupės kūrybinis polėkis melancholijos mylėtojų abejingų nepalieka jau daugiau kaip 26 metus. Egzistencijos pradžioje „Posterchild” vardu prisistatinėjęs kolektyvas šį žvarbų lapkritį pristato jau 12 savo studijinį įrašą.

Albumas „Flotus” (kurio akronimas reiškia „For Love Often Turns Us Still”) dienos šviesą išvydo praėjus kiek daugiau nei 4 metams nuo paskutinio Kurto Wagnerio ir draugų albumo „Mr. M”. Kuo skiriasi šiandieninė „Lambchop” melancholija nuo įprastosios? Praktiškai niekuo. Išskyrus galbūt tuo, kad šiandieninėje amerikiečių muzikoje galima atrasti kiek daugiau elektroninių garsų. Ir tie garsai svajingai Nešvilio grupės lyrikai priduoda taip smagiai skambančio netikėto prieskonio.

„Flotus” – tai paminklas lyrikai. Tai albumas svajotojams, svajojantiems ir tiesiog mėgstantiems pasinerti į šiltą ir svajingą melancholiją.

 

METALLICA „Hardwired…to Self-Destruct” (JAV)

Naujausias Kalifornijos rokerių albumas – jau dešimtasis grupės diskografijoje. Ir netgi nepaisant to, kad pasirodžius šiam albumui senieji ir jaunieji „Metallica” gerbėjai stojo į dvi skirtingas stovyklas (pirmieji kalbėjo, kad Jameso Hetfieldo grupė išsisėmė, antrieji – priešingai – savo kūnu ir siela gynė hito „Nothing Else Matters” kūrėjų darbą), abejingų dešimtai grupės plokštelei, regis, neliko. Likus 48 valandoms iki albumo pasirodymo „Metallica” savo tinklalapyje pradėjo skelbti visus kūrinius (ir jų vaizdo klipus) taip dar labiau pasėdama laukimo sėklą.

„Hardwired…to Self-Destruct” pasirodė po 8 metų pertraukos (paskutinis grupės įrašas – plokštelė „Death Magnetic” parduotuvių lentynose buvo padėta 2008-aisiais). Ir tai yra didžiausias laiko tarpas tarp dviejų kolektyvo albumų per visą grupės gyvavimo istoriją.

Verta paminėti, kad jau pirmąją savo pasirodymo savaitę dešimtasis grupės įrašas pasiekė aukščiausią perkamiausių albumų sąrašo poziciją net 11 šalių (šalių sąraše – Australija, Švedija, Norvegija, Belgija, Vokietija ir Suomija). Jungtinėje Karalystėje albumas pakilo iki 2 vietos.

Taigi, po 8 metų pertraukos grupės gerbėjai turi pagrįstą progą džiaugtis. Vis rečiau pasirodanti „Metallica” kūryba ant kalėdinės eglutės pakabino nemažai pozityvo, todėl ieškantiems geros kalėdinės dovanos grupė tiesiog numetė „visiems atvejams” tinkančią idėją – padovanokite roko gerbėjams naują amerikiečių vinilą ir tikrai neapsiriksite.

Benny Sings: nesuvaidintas olandiškas nuoširdumas

manoISTORIJA

Banny Sings (nuotr. manoMUZIKA.lt)

Nežinau, ar kalbėti apie „Benny Sings“ galiu objektyviai vien dėl to, kad senais gerais laikais dar „Baltame Bate“ išgirdęs dainą „Little Donna“ supratau, kad likusią savo gyvenimo dalį visuomet domėsiuosi jo muzika.

Taigi, žinia, kad į Lietuvą atvažiuoja šis mano jau seniai mėgstamas olandas, mane ne tik nustebino, bet ir įkvėpė. Nudžiugino. Privertė laukti.

Prieš sėsdamas rašyti praėjusios savaitės pabaigoje įvykusio koncerto apžvalgą ilgai galvojau, nuo ko pradėti… Ne tik dėl to, kad šis atlikėjas mano gyvenimėlyje daug reiškia, bet ir dėl to, kad „Benny Sings“ – Marijos Žemėje taip silpnai žinomas vardas, kad net sunku pagalvoti apie mano muzikinėje širdyje plazdančios idėjinės vėliavos padovanojimą plačiąjai visuomenei tikrosiomis jos spalvomis. Supratau, kad bus sunku. Tačiau pasistengsiu išskirti tai, kas patiko ir tai, kas galbūt atrodė keistai (arba, atvirai tariant, tiesiog truputėlį nervino…) ir pagal šias mano įžvalgas kažkas galbūt galės susidėlioti šiokį tokį „Benny Sings“ koncerto „Tamstoje“ vaizdą.

– LAIKAS. Į „Tamstą“ su kompanija „atsigrūdome“ likus pusvalandžiui iki koncerto. Olandas ant scenos užlipo praėjus daugiau nei valandai nuo nustatyto laiko. Tai, turiu prisipažinti, kiek prastai nuteikė ne tik mane, bet ir aplinkinius… Tačiau sakyčiau, kad šis trūkumas buvo vienas iš nedaugelio to vakaro muzikiniame paveiksle.

Benny Sings (nuotr. manoMUZIKA.lt)

– PROGRAMA. Man patiko tai, kaip „Benny Sings“ (tikrasis vardas Timas Van Berkestijnas) sudėliojo vakaro programą. Žinoma, nustebino faktas, kad kultinę dainą „Little Donna“ jis nusprendė sudainuoti pirmos dalies viduryje, tačiau koncertui įgavus pagreitį galima buvo suprasti, kodėl jis taip padarė. Apskritai galiu drąsiai teigti, kad tie, kurie yra artimiau susipažinę su šio projekto kūryba, skųstis tikrai negalėjo: buvo atliktos visos geriausios grupės dainos (nuo „Little Donna“, „So Light“ ir „Let Me In“ iki „Big Brown Eyes“). Maloniausias ir mieliausias netikėtumas buvo dainos „Make A Rainbow“ akordai. Šis kūrinys niekada nebuvo tapęs dideliu hitu, tačiau ilgą laiką vadinosi ‘neformaliuoju’ „Benny Sings“ himnu (beje, Timas, kalbėdamas su manoMUZIKA prisipažino, kad šis kūrinys – mėgstamiausias iš visų jo parašytų dainų). Vos tik pradėjo skambėti „Make A Rainbow“, salėje pasigirdo keli pritariamieji šūksniai, kurie, panašu, maloniai bei netikėtai nuteikė ir santūrųjį Timą.

Benny Sings (nuotr. manoMUZIKA.lt)

– SANTŪRUMAS. Tiek Timas, tiek ir du ant scenos stovėję jo kolegos pasižymėjo šiaurietišku santūrumu – grupė buvo pakankamai rami ir jos pasirodymo nelydėjo dirbtinai  išmoktos lietuviškos frazės. Žinoma, „analizuodamas“ grupės įvaizdį ne kartą susimąsčiau apie tai, kad kolektyvui stilistas būtų visai ne pro šalį… Timo žali „Lacoste“ marškinėliai, rusvos lininės kelnės ir balti „Adidas“ kedai toli gražu nekvepėjo derme, o „Benny Sings“ būgnininiko baltas (kaip Ugnė iš manoMUZIKOS „žybtelėjo“) „vestuvinis kostiumas“ taip pat privertė ne kartą susimąstyti apie pirminę aprangos stiliaus pajautą. Tačiau šios detalės (bent jau man tai tikrai buvo tik detalės) tikrai nesugadino koncerto. Taip, Timas buvo santūrus ir gal kiek uždaras, tačiau jeigu bent vienas scenoje stovintis lietuvaitis turėtų tiek nuoširdumo ir mielumo, mūsų muzikos sceną būtų galima vadinti nuoširdžiausia muzikos scena pasaulyje.

Taigi, jeigu man reikėtų praėjusio penktadienio koncertą „Tamstoje“ įvardinti dviem žodžiais, neabejodamas sakyčiau, kad „Benny Sings“ pasirodymas buvo NUOŠIRDUS IR TIKRAS.

– PUBLIKA. Sąmoningai publikos apžvalgą nukėliau į pačią pabaigą. Dėl vienos vienintėlės priežasties – jos tiesiog negaliu apibūdinti. Įvairaus plauko, įvairių socialinių sluoksnių, įvairaus „sukirpimo“ (tiesa, „budulių“ tikrai nemačiau) žmonės tą vakarą buvo „Tamstoje“. Ir, regis, jiems visiems „Benny Sings“ pasirodymas tiko.

Ir netgi nepaisant to, kad koncerto metu labai stipriai „akį ir ausį rėžė“ iš anksto įrašyti back vokalai… ir netgi nepaisant to, kad sutinku su kai kurių žmonių nuomone, kad „Benny Sings“ būtų kur kas smagiau klausyti kaip foninės muzikos prirūkytame džiazo klube… ir netgi nepaisant  dar kelių labai smulkių detalių, man šis koncertas patiko. Dėl muzikos. Dėl bendravimo. Dėl Olandijos (šalies, kurią taip myliu) muzikos scenos atstovo Marijo žemėje… ir, kas svarbiausia, dėl nesuvaidinto nuoširdumo, kuris atpirko visus įmanomus pasirodymo trūkumus.

Taigi, pokalbyje su manoMUZIKA Timo įvardintas „Blue Eyed Soul“ stilius penktadienį tikrai papuošė Vilnių. Dėkui „Tamstos“ kolektyvui už tai, kad atvežė „Benny Sings“ į Lietuvą ir pavasarėjantį Vilnių papuošė gražiais soul muzikos garsais.

…. Ir, žinoma, man labai gaila tų, kurie pagailėjo varganų 30 litų (taip taip, būtent tiek kainavo bilietas į šį pasirodymą) ir, užuot ėję į šį koncertą, viename iš Vilniaus barų gėrė alų ar valgė bulvinius blynus.

Bičiuliai, ranką prie širdies pridėjęs galiu pasakyti labai paprastai: praradote tikrai kur kas daugiau nei gerą koncertą…

Įvertinimas: 8/10

manoSAVAITĖ: 2012 02 26 – 2012 03 03

manoNAUJIENA

Kaip ir visuomet, muzikinis pasaulis nesnūduriuoja ir praėjusi savaitė buvo kupina įdomių, svarbių įvykių bei naujienų. Nespėjusiems sekti mūsų pateikiamos informacijos kiekvieną dieną norime padėti apžvelgdami visa tai vienoje vietoje.

manoSAVAITĖ

LT muzika: „Mark Fiction“ išaugo flamingais papuoštus marškinius

Turbūt bene svarbiausia žinia apskritai šią savaitę yra grupės „Flamingo“ atgimimas kita sudėtimi ir nauju pavadinimu – „Mark Fiction“ bei pristatyta visiškai nauja, turbūt galima sakyti net debiutinė, daina. Ši, tikrai džiugi žinia žaibišku greičiu apskriejo naujienų kanalus ketvirtadienį, o vakar portale manoMUZIKA.lt galėjote rasti ir trumpą interviu su grupės vokalistu Žilvinu Sebeika bei išskirtinę dainos „Perfect Song“akustinę versiją, kurią nufilmavome manoMUZIKA.lt gimtadienio vakarėlyje vasario mėnesį.

 

Apžvelgiant kitas lietuviškos muzikos naujienas, reikia pasakyti, jog savaitė nebuvo itin išskirtinė. Pristatėme naujas „Candee Train“ ir „Leon Somov & Jazzu“. Beje, praėjusią savaitę, būtent vasario 29 pasirodė debiutinis Marko Palubenkos albumas „no fun in 101“, į kurio pristatymą galėjote laimėti kvietimus ir mūsų portale. Pažadame, jau artimiausiu metu pasidalinsime įspūdžiais iš albumo pristatymo koncerto.

Naujų albumų pasirodymai ir nemokamos perklausos

Apie naujo albumo pasirodymą jau gegužės mėnesį pagaliau detalios informacijos suteikė labai išsiilgti „Keane“. Nuo jų neatsilieka ir elektroniniai „Hot Chip“, kurių diskas pasirodys birželį. Taip pat paskelbta, jog Balandį pasirodys grupės „The Battles“ remiksų albumas su „Kode 9″, „Shabazz Palaces“, „The Field“ ir kitais remiksais.

Savaitė tikrai išsiskiria naujų albumų perklausomis. Jų tikrai daug net ir išrankiausiam skoniui. Perklausykite naujausią Andrew Bird albumą, turite galimybę išgirsti kitą savaitę pasirodysiantį rokerių „White Rabbit“ albumą, Islandijos muzikos genijaus Ólafur Arnalds sukurtą garso takelį kino filmui „Another Happy Day“, puikų, greitai pasirodysiantį „Nite Jewel“ albumą, visą debiutinį Doe Paoro įrašą ir „JUNO“ apdovanojimo laimėtojų „Said The Whale“ diską. O naujausią grupės „Slow Animal“ albumą galite ne tik perklausyti, bet ir nemokamai atsisiųsti.

Vaizdo klipai

Kaip visada, rubrikoje manoVIDEO vienoje vietoje rasite daug naujų vaizdo klipų. Labiausiai rekomenduojame naują Bon Iver darbą „Towers“, Gotye susuktą „Easy Way Out“ ekranizaciją ir „Summer Camp“ puikaus kūrinio „Losing My Mind“ video. Beje, pasirodė ir itin įspūdingas Damono Albarno kolegos Grahamo Coxono kūrinio „What’ll It Take“ vaizdo klipas.

Kitos naujienos

Išsamiai apžvelgėme šią savaite išdalintus prestižinius NME apdovanojimus, rašėme apie tai, kad Adele albumas „21″ visų laikų perkamiausiame Didžiosios Britanijos tope jau aplenkė ir Michael Jackson diską „Bad“. Artėjant vasarai, vis aktualesnės tampa ir festivalių naujienos. Prieš keletą dienų pasirodė informacija, kad pagrindinėmis V Festivalio žvaigždėmis taps The Stone Roses ir The Killers, o kaimyninėje Lenkijoje vyksiančiame vasaros festivalyje „Heineken Open’er“ koncertuos ir Bloc Party.

Savaitės įspūdžiai

Mūsų kolega Ignas, tiesiai iš Niujorko siunčia jums „The Kills“ koncerto įspūdžius. Kaip visada, išsamiai, įdomiai ir įtraukiančiai.

manoMIKSAS

Vos vakar pasirodęs naujas manoMIKSAS jau pamažu atranda savo vietą ir Jūsų grotuvuose. Šį kartą beveik valandą puikios muzikos parinko viena iš manoMUZIKA.lt portalo rašytojų – Ugnė. Išgirskite ČIA.

Konkursai

Vakar per trumpą laiką išdalinome 5 dvigubus kvietimus į Marko Palubenkos albumo pristatymo koncerta, o jau keletą dienų vyksta konkursas, kuriame turite galimybę laimėti 2 bilietus į islandų „Gus Gus“ koncertą Vilniuje. Dėmesio, turite laiko iki pirmadienio vidurdienio, todėl Jūsų teisingų atsakymu konkurse vis dar laukiame.

Anonsas

Ir pabaigai, kas Jūsų laukia kitą savaitę. Viena puiki žinia bus susijusi su jau minėtais ir į Lietuvą besibeldžiančiais „Gus Gus“. Pirmadienį paskelbsime konkurso nugalėtojus, o jau antradienį mūsų portale startuoja dar vienas konkursas su puikiu prizu (tiksliau, dviem puikiais prizais). Žinoma, kaip ir visuomet, esame pasirengę netikėtoms ir labai smagioms staigmenoms. Jei ne kitą savaitę, tai bent artimiausiu metu jų mūsų portale tikrai bus…

Beje, mes jau turime ir savo „Youtube“ kanalą, kuriame kol kas vos vienas vaizdo siužetas. Tačiau jų tikrai bus, todėl prenumeratoriais galite tapti jau dabar.

Gerų savaitgalio skaitinių ir juos telydinčių nuostabios muzikos garsų!

Dub Fx Lietuvoje – kai grojama balsu

manoISTORIJA

Prisipažinsiu, žinią, kad į Lietuvą vėl atvyksta gatvės muzikantas „Dub Fx“ aš sutikau itin ramiai ir santūriai. Esu apie jį girdėjęs, esu skaitęs, matęs Youtub‘e, bet tik tiek. Prieš dvejus metus „Tundroj“ nebuvau, pavasarį atlikėjo pasirodymą „Lofte“ pražiopsojau, tad liko trečias šansas…

Dub Fx su Flower Fairy (nuotr. Andrey Motorichev)

Ir kai prieš mėnesį užsiminęs apie koncertą savo beveik dešimtmečiu jaunesniam broliui pamačiau jo žybtelėjusias akis, galutinai įsitikinau – tuo šansu pasinaudot privalau. Ne, ne todėl, kad pasivyčiau prabėgusį laiką (po galais, man nėra nė trisdešimties), o todėl, kad drum‘n‘bass, dubstep ir visų kitų krypčių elektroninė muzika manyje šiek tiek gyvena nuo neatmenamų laikų, be to, tai ką daro Benjaminas Stanfordas (tikrasis „Dub Fx“ vardas) scenoje bei įvairių pasaulio miestų gatvėse iš tikrųjų verta dėmesio.

Šaltokas lapkričio penktadienio vakaras Vilniuje. Su bičiuliu keliaujame nuo Žaliojo tilto palei Nerį „Ūkio banko teatro arenos“ link. Įprastas vaizdas įsibėgėjant savaitgaliui – žmonės po vieną, poromis ir nedideliais būreliais nuo miegamųjų rajonų pamažu artėja link miesto centro, jau džiaugdamiesi būsimais vakarėliais, pasisėdėjimais baruose ir kavinėse bei užtarnautu poilsiu. Tačiau šį vakarą dalis tų žmonių keliauja kita kryptimi, palikdami sostinės širdį kiek nuošalyje ir braudamiesi arčiau arenos, įsikūrusios už legendinių, tačiau beveik griūvančių Sporto rūmų. Taip, pastarąjį kartą „Dub Fx“ viešint Lietuvoje dalis norinčių jį išgirsti liko už vieno klubo durų. Atrodo, šį kartą koncerto vieta turėtų talpinti visus norinčius. Tiesa, tuo teko kiek suabejoti, jau iš tolo pamačius milžinišką eilę iki įėjimo į areną, nors laikrodis rodė jau beveik 22 valandą. Tačiau koncerto organizatoriai tikrai pasistengė, kad viskas vyktų sklandžiai ir ta tvarkinga jaunų žmonių vis dar netrumpėjanti eilė gana greitai judėjo ten, kur jų laukė muzika.

Koncerto publika (nuotr. Andrey Motorichev)

Pagaliau mes viduje. Žmonės dar tik renkasi, tuščią sceną žymi blankus apšvietimas, baro apgulties kol kas nematyti, o garso sistemą uzurpavęs ne itin garsiai leidžiamas kažkoks lengvas dubstep miksas. Yra laiko apsidairyti. Arenos gale dėmesį patraukia palikta didoka sėdimų vietų tribūna – organizatorių gana garsiai reklamuota VIP zona su visais savo privalumais. Jei atvirai, į tokias zonas koncertų ir renginių vietose visuomet žiūriu gana įtariai. Ten patekę tikrieji muzikos gerbėjai ir žmonės, pasirengę linksmintis labai greitai pabėga arčiau scenos ir tos tikrosios koncerto nuotaikos. Tad įsibėgėjus koncertui, mano manymu, dažniausiai VIP zonoje lieka snobai, renginio rėmėjų atstovai, kviestiniai svečiai ir šiaip žmonės, pinigų turintys daugiau nei meilės muzikai. Bet įsižeisti niekam nevalia, nes yra milžiniška tikimybė, kad klaikiai apsirinku…  Kol kas ši tribūna taip pat apytuštė, todėl mano įtarimams patvirtinti ar paneigti prielaidų nėra.

Publika. Galbūt todėl, kad koncertuose lankausi retokai, gal todėl, kad suprantu, jog didesni renginiai savaime patraukia labai įvairaus plauko ar be plauko publikos dėmesį, bet buvau didžiai nustebęs. Jau besirenkanti publika net ypatingai preciziškai vertinant buvo teisinga. Didžiąją dalį jos sudarė labai jauni žmonės nuo mokyklos suolo iki pirmų studijų kursų, tačiau taip pat daug buvo kiek vyresnių klausytojų ir net žmonių, atsivedusių savo vaikus, kuriems paauglystė dar tik tiesia savo spuoguotą ranką. Smagu juos visus matyt.

Apie 22 valandą vis dar skambantis miksas pamažu nutyla ir scenoje paryškėja šviesos. Pasirodo vyrukas languotais marškiniais ir stoja prie grotuvų. Publika, kurios prisirinkę jau visai nemažai, pastebimai pagyvėja ir pagaliau pasigirsta judrūs ritmai (garsistas duoda garso jau daugiau). Gal žadėtas Mamania? Ne. Bet tas didžėjus kažkur matytas. Buvo skelbta, jog su „Dub Fx“ atvyksta reperis „CAde“, tačiau niekas, rodos, neminėjo, kad reperis „CAde“ yra ir didžėjus. Kaip ten bebūtų, bet groti jis moka neblogai, muzikos ir mikrofono pagalba užmezga visai neblogą dialogą su publika ir savo prievolę išjudinti auditoriją atlieka prideramai. Kartkartėmis atrodo, jog susirinkę žmonės pasigenda tvirtesnių ritmų ir viską persmelkiančios sunkesnės boso linijos, tačiau ir tai, kas skambėjo nuteikia neblogai. Prabėgus valandai tamsiuose scenos užkaboriuose pasirodo keletas žmonių ir publika į tai reaguoja vienareikšmiškai – iškeltos rankos, skanduotė „Dub Fx! Dub Fx!“ ir vietos prie scenos tampa pastebimai mažiau. „CAde“ dar suspėja paerzinti publiką teigdamas, jog užkulisiuose prie scenos „lyg ir matė Flower Fairy…“.

Grupė "PeR" (nuotr. Andrey Motorichev)

Grupė "PeR" (nuotr. Andrey Motorichev)

Intriga truko neilgai. Scenoje, atrodo, trys vyrukai ir visai nepanašu, kad kuris iš jų būtų „Flower Fairy“. Broliškos tautos (turbūt visuotinai priimta, jog daugeliu atvejų tai reiškia Latviją) grupė „PeR“ su savimi atsinešė pora mikrofonų ir gitarą. Dėl pastarosios ypatingai nudžiungu, nes beatbox‘as, pagardintas gitaros rifais ir improvizacijomis mano indie rock muzikos paliestoms ausims turėtų patikt. Turėtų, bet taip nebuvo. Na bent didžiąja dalimi. Gitara naudojama gana epizodiškai ir primityviai, o antroje jų pasirodymo pusėje mano galvoje šmėkšteli įtarimas, kad tas kairėje stovintis vyrukas, pristatytas kaip „beat-machine“ visai tuo nėra, o tikroji arba pagrindinė „ritmo mašina“ yra kažkur garso režisieriaus grotuve ar šalia jo. Nors Bob Marley koveriai skambėjo visai neblogai, dėl „Kings Of Leon“ koverio „Sex On Fire“ net truputį pyktelėjau. Geras gero kūrinio koveris yra reta rūšis ir į tai jaunos grupės turėtų žiūrėti labai atsakingai. Nepaisant mano minčių šuolių, mūsų nuomonės su publika visiškai išsiskyrė. Turiu pripažinti, ir vėl, pagrindinė PeR prievolė šį vakarą apšildyti publiką buvo įvykdyta visu šimtu procentų.

Dub Fx ir Flower Fairy (nuotr. Andrey Motorichev)

Penkios minutės minimaliems laidų pertempimams scenoje ir foninei muzikai. Laikrodis rodo jau be 10 minučių vidurnaktį. Taip! Publika pasiruošusi ir tai įrodo vaizdas ir garsas, kuris pasitiko mane kai atsisukau atgal (per latvių pasirodymą bičiulis pamažu praskynė mums kelia prie pat scenos). „Ūkio banko teatro arena“ beveik sausakimša ir net ta man įtartina VIP tribūna beveik visa atsistojusi laukia pagrindinių vakaro žvaigždžių. „Dub Fx“ su sužadėtine „Flower Fairy“ lipa į sceną šypsodamiesi, sveikinasi ir pradeda grot. Nors žodis „grot“ galbūt čia ir ne visai tinka, juk kalbame apie žmogaus skleidžiamus garsus. Pirmi du kūriniai nėra aukšto tempo ir leidžia atlikėjams apsiprasti scenoje bei susidraugauti su auditorija. O tai daryti jiems tikrai sekasi. Atrodo, jog duetas net šiek tiek nustebęs ta šiluma ir energijos doze, kurią jiems teko atlaikyti nuo pat pradžių. Gurkšnis mineralinio vandens nuplauna tą nuostabą ir pasigirsta „Soothe Your Pain“. Publika įsisiūbuoja ir „Dub Fx“ bei „Flower Fairy“ tos energijos jau nepaleidžia. Mažas akmenėlis į garsistų daržą, bet „Flower Fairy“ balsas skamba pernelyg dusliai, lyg prigesintas ir gerokai apkarpytais aukštais dažniais. Bet dėl savo ausinių suniokotų ausų garantuoti negaliu.

Koncerte atliekamos kūrinių versijos dažnai dar sudėtingesnės nei atlikėjo pasirodymuose gatvėse, puikus balso valdymas, intonavimas ir techninis viso to atlikimas abejingų nepalieka. Skamba jau pažįstami ir ne kartą internete matyti bei klausyti „Made“, „Step On My Trip“, „Rude Boy“, „Flow“, „In My Head“ ir daugelis kitų. Į visą setlistą įpinama ir keletas visiškai negirdėtų bei naujų kūrinių. Balso instrumentalistas trumpam stabteli pristatydamas vieną savo neabejotinų hitų „Love Someone“ ir muzikos banga su nauja jėga užlieja areną.

Dub Fx ir CAde (nuotr. Andrey Motorichev)

Keletui kūrinių „Flower Fairy“ vietomis susikeičia su dabar jau į tikrąjį reperio vaidmenį persikūnijusiu „CAde“. Šiek tiek hip hop ritmų, tačiau trimis skirtingais tokiai muzikai itin būdingais vokoderiu ir reverberiu padailintais balsais repuojantis Dub Fx su scenos kolega niekam kojos tikrai nepakišo. Prabėgus pirmajai pasirodymo valandai mano spėjimas, kad publika nori sunkesnio byto ir dar labiau vidaus organus persmelkiančio boso, pasitvirtina. Ritmingas, greitas dubstep ritmas pulsuoja vis intensyviau ir pauzėms tarp kūrinių laiko nebelieka. Atlikėjas ritmą patiki jau mano minėtai „ritmo mašinai“, tačiau skirtingai nei latvių grupės atveju, tą mašiną (fizikinį audio prietaisą, ne tik žmogų) matau scenoje, o ir pats Benjaminas pademonstruoja ką ir kaip su ja veiks. Nelieka kūrinių pabaigos ir pradžios, kaip nelieka ir ribos tarp publikos bei atlikėjų scenoje. Per trumputę pauzę iki biso atsisukęs atgal vėl pasitikrinu ar publikai taip pat gerai kaip man ir suprantu, kad tiems 3000 ar daugiau tą vakarą susirinkusių į areną dar geriau. Paskutinis pasirodymo pusvalandis judėti ir linguoti į ritmą privertė visus. Lauktas ir tikėtas bisas išsiurbia paskutinius energijos likučius ir deda šiam pasirodymui tašką. O gal daugtaškį… Nes po tokio priėmimo ir trijų koncertų, tikiu, jog „Dub Fx“ su kompanija mūsų šalį dar aplankys.

Dub Fx (nuotr. Andrey Motorichev)

Scenoje dėmesio ir energijos likučius renka tautietis Dj Mamania, o mes su bičiuliu judam rūbinės link. Žinoma, koncertas puikus. Bet kad jis buvo būtent toks, nemažiau pagarbos nei patys atlikėjai nusipelno ir koncerto organizatoriai, nuostabi garso kokybė ir puiki publika. Taip, galbūt trūko įvairesnės ir įdomesnės šviesos, aukštesnės scenos ir ryškesnio vizualaus scenografinio sprendimo, tačiau tai tik ir lieka nežymiomis smulkmenomis. Buvo tiesiog labai geras vakaras nuostabaus rudenio Vilniuje.

Belaukdamas taksi pamaniau, kad kai rytoj, šeštadienio popietę su šeima keliausim pasivaikščiot parke ar kur išgert mieste kavos, būtų smagu kuriam nors skvere ar aikštėj pamatyt ne didžiosios scenos, o gatvės muzikantą „Dub Fx“ ir jo talento kupiną beatbox edukacinį pasirodymą mūsų sostinėje… Gal kada nors taip ir bus.