Grupės „Blur” lyderis šį koncertą yra pavadinęs įsimintiniausių grupės gyvenime. Muzikos kritikai negaili liaupsių šiam pasirodymui, kuris įvyko Blurams sugrįžus po 8 metų pertraukos.
Šis pasirodymas įvyko prieš metus. Kultiniame „Wembley” stadione Londone. Tiesa, jeigu kalbėtume visiškiai tiksliai – įvyko du pasirodymai (vienas šeštadienį, kitas – sekmadienį). Abu jie buvo papuošti „sold out” žyme. Abu – su 90 tūkstančių žiūrovų. Abu – neįtikėtini, su geriausiu setlistu, apie kokį tik „Blur” gerbėjai gali pasvajoti. Mes ten taip pat buvome. Abu vakarus. Ir mūsų įspūdžius galite rasti koncertų recenzijoje ČIA.
Bet, kaip kažkas sakė, geriau vieną kartą pamatyti (ar išgirsti) negu tūkstantį kartų perskaityti.
Taigi, šiandien „Blur” išleido albumą su dainomis, skambėjusiomis koncerte. Geriau net įsivaizduoti neįmanoma, mat šio pasirodymo metu nuskambėjo visos geriausios Damono Albarno ir co. dainos.
Jei „The Waeve” vardas dar nėra jums girdėtas, nenusiminkite – projektas yra gan naujas. Pirmasis jų koncertas įvyko vos prieš porą metų, o debiutinis albumas pasirodė vos pernai. Bet šiemet jie jau apšildė „Elbow” jų koncerto Mančesteryje metu. Kaip?
Ogi labai paprastai, nes „The Waeve” anaiptol nėra scenos naujokai. Pusę šio dueto sudaro grupės „Blur“ narys Graham Coxon, kita pusė – su „The Pipettes” ir Marku Ronsonu grojusi Rose Elinor Dougall. Pernai išleidę debiutinį albumą, jie nesnaudžia – rudenį pasirodys jau antrasis jų diskas, „City Lights”. Patikrinti jo skambesį galite perklausę titulinę albumo dainą „City Lights” ir vos vakar pasirodžusią „You Saw”.
Dar vieni nelengvi metai, paskutinės 2023-ųjų dienos ir manoMUZIKA juos užbaigia susumuodama geriausius metų albumus. Ilgai diskutavome tarpusavyje, kuris albumas tikrai vertas pirmos vietos ir ar tikrai aukščiausiose vietose esantys albumai atspindi manoMUZIKĄ ir jos skaitytoją/klausytoją. Tačiau viską susumavus priėjome išvados, kad šie metai tikrai buvo gausūs puikių albumų, o ypač Lietuvos muzikos scenoje. Gaila, kad nebus jų visų, nes topas turi tik 15 vietų, tačiau sudėjome pačius geriausius. Galutiniame penkioliktuke gausu stilių, įvairovės, gausu spalvų. Gausu muzikos. Kviečiame atrasti kažką naujo ir kažką savito sau.
15. The Slow Show – Subtle Love
Pastarieji metai britų indie grupei „The Slow Show“ yra ypatingai produktyvūs. Prieš metus išleidę savo labai gražų įrašą „STILL LIFE”, šiais metais kolektyvas sugrįžo su naujausiu albumu „Subtle Love”. Atrodo grupė bus užčiuopusi tai, ko reikia klausytojui arba tiesiog labai mėgaujasi naujų albumų išleidimu. Naujausi įrašai yra ne tik kupini lyriškų melodijų, bet ir labai gražaus fizinio vinilo pavidalo. Tai dar labiau paskatina juos turėti savo kolekcijoje.
Nors naujasis albumas niekuo nenustebins, tačiau grupės gerbėjams jis patiks. Tas pas melodingas grupės lyderio Rob Goodwin balsas, lyriškos melodijos ir subtilus ritmas. Prasidėjęs nuo „One Shot”, vėliau sekęs „Builder Boy” singlas užkabino ir privertė dar labiau laukti naujojo įrašo. Nors viešumoje tenka perskaityti grupės gerbėjų atsiliepimus, kad naujasis albumas neprilygsta „STILL LIFE” ar tuo labiau „Lust and Learn” įrašams, tačiau kad ir nenustebinantis, tačiau savo pastovumu jis tikrai patiks tikriesiems grupės gerbėjams.
14. Anohni and the Johnsons – My Back Was a Bridge for You to Cross
„ANOHNI and the Johnsons“ šiemet grįžo su ypatingai gražiu albumu – Marvino Gaye įkvėptu darbu „My Back Was A Bridge For You To Cross“. ANOHNI pasakoja jame apie viską, kas jai svarbu – čia, žinoma, labai daug meilės, bet, kaip visuomet, yra ir kitų temų – aktyvizmo, ekologijos problemų. Ne be reikalo albumo viršelį puošia britės, žmonių ir LGBT teisių aktyvistės Marshos P. Johnson atvaizdas.
13. Sampha – Lahai
Nuo akimirkos, kai Sampha laimėjo prestižinį „Mercury“ apdovanojimą praėjo šešeri metai. Tačiau akivaizdu, kad kūrybinio potencialo bei įkvėpimo muzikantas tikrai neprarado.
Šiemet pagaliau pasirodė ir labai lauktas jo naujas albumas „Lahai“. Tai, beje viso labo antroji muzikanto plokštelė, sekanti po 2017-ųjų „Process“.
Skirtumų lyginant su pirmuoju įrašu – tikrai nemažai. Tačiau panašumų – taip pat apstu. Visiškai kaip ir jo pirmtakas, šis įrašas – itin asmeniškas. Čia susipina ir jo tėvystės džiaugsmai, ir, drauge, tam tikra egzistencinė krizė, kuri atsispindi nemažoje dalyje tekstų.
Tačiau, kad ir kokią krizę būtų išgyvenęs muzikantas, jo muzika vis dar taip pat stipriai paliečia ir suvirpina pačias jautriausias širdies stygas. Švelni elektronika čia kartais maišosi net ir su drum’n’base, tačiau tai niekaip nepagadina nenusakomo grožio Sampha lyrikos. „Lahai“ neabejotinai vienas iš tų albumų, kurį atsiminsime, kaip nuostabų šviesulį kalbant apie 2023-uosius.
12. YOUNG FATHERS – Heavy Heavy
„Young Fathers” oficialiai susibūrė 2008 m. Edinburge, Škotijoje. Grupę sudarė trys, tuo metu net 20-ies neturintys vyrukai – Alloysious Massaquoi, Kayus Bankole ir Graham ‘G’ Hastings. Jų atliekamos muzikos stilių apibūdinti tikrai sunku – Neo-Psychedelika, Art Pop, Neo-Soul? Lietuvoje „Young Fathers” lankėsi 2015 m. LOFTAS FEST ir šią vasarą festivalyje „8 Festival”. Nuostabu yra tai, kad trio kartu groja jau daugiau nei dvidešimt metų, bet grupės sudėtis nesikeitė. Dar sunkiau patikėti, kad „Young fathers“ 2014 m. su savo pirmuoju pilnu albumu „DEAD“ laimėjo MERCURY PRIZE apdovanojimą. Šiais metais jie taip pat buvo nominuoti MERCURY PRIZE ir su albumu „Heavy Heavy“ turėjo dideles galimybes jį laimėti antrąjį kartą. Fun fact – per 32-ejus apdovanojimų metus MERCURY PRIZE du kartus yra laimėjusi tik PJ Harvey.
Ketvirtasis (šeštasis jei skaitysime mini albumus TAPE ONE ir TAPE TWO) „Young Fathers” albumas „Heavy Heavy“ pasirodė šių metų vasario 3 d., o albumą išleido NINJA TUNE. „Heavy Heavy“ – tamsi, tiršta, bet pilnatvės ir pasislėpusio pozityvo pilna kelionė. Kūriniai kviečia klausytoją būti ne pasyviu stebėtoju, bet išjudina prisijungti, judėti ir kartu dainuoti. Dainų žodžiai kartais įstringa, kaip mantros ir nepaleidžia dar ilgai po klausymo. Toks lengvas meditacijos ir šamanizmo seansas visomis geriausiomis prasmėmis. Asmeninis favoritas – „Rice“, bet tikrai verta išgirsti visą albumą, o ir daugiau grupės kūrybos:
11. Kristijonas Ribaitis – Saturnas
Alternatyvosios muzikos atlikėjas Kristijonas Ribaitis sumaišė indie, elektroniką, žiupsnelį post-punk’o, dar šalia esančius muzikos stilius ir pateikė naują savo albumą ,,SATURNAS“. Šis mišinys net labai džiugina! Vos pasirodęs „SATURNAS“ klausytas ne kartą.
Dar 2022 m. pradžioje Kristijonas scenoje jau pasirodydavo nebe vienas. Šalia jo scenoje – ir albumo prodiuseris Ignas Juzokas, bei būgnininkas Dovydas Stoškus. Albume, kaip ir gyvuose koncertuose, daug energijos ir kokybiškos muzikos.
„Saturnas“ – įvairių žanrų sintezė, kurią jungia lietuviški tekstai su šiek tiek ironijos ir savirefleksijų. Albumas ,,Saturnas” – tai istorija apie paskutinius šokius prieš mums pažįstamo pasaulio pabaigą. Jame kiekvieną lyrinį subjektą lydi nesikeičianti nežinomybės baimė. Kai dabar aplink tiek nežinomybės ir neužtikrintumo, gera pažvelgti į viską pro sarkazmo ir drąsos prizmę.
Albumo kūriniai, nors ir skamba tamsiau ir griežčiau, nei buvome įpratę girdėti Kristijoną, bet išlaiko sarkastišką ir kartkartėmis cinišką skambesį, kuris jau tapo Kristijono Ribaičio vizitine kortele.
Mano albumo favoritai – „Vakarėlis po žeme“ ir „Karamelinis betonas“, bet kviečiu išsirinkti savo!
10. James Blake – Playing Robots into Heaven
2009-aisiais James Blake buvo vienas iš įdomiausių elektroninės muzikos kompozitorių pasaulyje. Tačiau pasirinkęs singer-songwriter kūrybinį kelią su kiekvienu nauju albumu jis vis labiau tolo nuo savo ištakų ir eigoje tapo vis mažiau ir mažiau įdomus vaikinas prie pianino, rašantis liūdnas dainas. Tad labai džiugu matyti, jog su šiemet pasirodžiusiu šeštuoju albumu „Playing Robots into Heaven” jis bent jau dalinau grįžo prie savo šaknų.
Bet tiesą sakant „Playing Robots into Heaven” nėra tiesmūkas grįžimas prie šaknų. Albumas neskamba, kaip James Blake 2009-aisiais. „Playing Robots into Heaven” labiau yra duoklė tokiai elektroninei muzikai, kokia ji yra šiandien. Albume gausu James Blake’iškų atspalvių, braižas aiškus ir atpažįstamas, bet tuo pačiu šis darbas skamba naujai ir gaiviai. Neabejojame, jog net keletas šio albumo kūrinių suksis šokių aikštelėse dar ne vienerius metus. Ir, štai, vėl tapo įdomu ką gi James Blake darys toliau! Lauksime.
9. AKLI – III
Paskutinį metų mėnesį pradžiugino Post-punk ir industrial žanrus savo kūryboje jungianti grupė „Akli“. Trejus metus grupė pristatė po naują savo darbą ir gruodžio 8 d. pasirodė trečiasis jų albumas – „III“. Labai intensyvūs ir stiprūs treji metai grupei. Neveltui grupės lyderis Kristijonas Valančius savo soc. tinklų paskyroje rašė: „Pagaliau galiu atiduot šitą albumą žmonėm. Albumą, kuris mane visiškai sulaužė ir emociškai, ir fiziškai. Albumą, kuriame atrodo, kad pasiekiau kūrybinį peak’ą. Ir albumą, kurio nebūtume išleidę be didelės pagalbos iš nuostabiausių žmonių, kuriem lieku besąlygiškai skolingas…“
Tamsusis trio dar vasaros pabaigoje pristatė singlus „Kaina“ (rašėmė čia), „Kvėpuoju tamsa“ ir žinojom, kad albumas bus tamsus, aštrus, energingas. Visgi „Akli“ gražiausią ir nuostabiausią paliko pabaigai ir prieš pat albumo paleidimą pristatė singlą „Vaidenas” (rašėme čia). „Vaidenas“ išgirdau dar rugpjūtį, apsilankius vyrukų koncerte. „Akli“ užgrojo „Vaidenas“, pjaustė širdį švelnumu ir klausant tyloje norėjosi ašaroti iš grožio. Tai be proto jautri daina, kuria grupė atskleidžia lyrišką savo pusę ir mano albumo favoritas, bet… Puikus visas albumas. Jame yra ir energingų kūrinių/vietų moshpitui ir lyriškų dalių, bet viską jungia vienas jausmas ir vientisas garsas. Džiugu matyti, kaip „Akli“ auga ir tobulėja. Įsitikinti ir išgristi galėsite gyvai – kovo mėnesį Vilniuje ir Kaune, o balandį – Klaipėdoje, o dabar rekomenduoju išgirsti muzikos klausymo platformose:
8. The National – First Two Pages of Frankenstein ir Laugh Track
„The National” minėjo 24-erius metus kartu kaip grupė, kai šių metų balandį išleido „First Two Pages of Frankenstein“. Nors čia tikrai išgirsime gražių dainų, pavyzdžiui, „Once Upon A Poolside” ar „Alien”, tačiau man albumas pasirodė nuobodokas. Jo klausytis nuo pradžios iki galo teko save priversti, o programuoti būgnai, tiesiog, erzino. Gal grupė užmigo ant laurų ir išsikvėpė? Tokie klausimai sukosi mano galvoje klausantis šio įrašo.
Praėjus vos penkiems mėnesiams po „First Two Pages of Frankenstein” grupė išleido papildomą albumą „Laugh Track”. Šis įrašas yra savotiškas pirmojo albumo tęsinys – kiti du Frankenšteino puslapiai. Slogus ir apdainuojantis vienišumą „Laugh Track” yra dainų rinkinys, kuriame grupės vokalistas Mattas Berningeris toliau dainuoja apie sunkius išgyvenimus ir prastėjančius santykius.
Sunku deramai įvardinti tiksliais priežastis, bet pastarojo albumo klausytis buvo maloniau, nepasaint programuotų būgnų. Jis man pasirodė švelnesnis, labiau lyriškas, melancholiškas. Ypač daina „Weird Goodbyes”. Galiausiai mane nustebino paskutinioji daina – džemo sesija pavadinimu „Smoke Detector”. Šis kūrinys primena „Velvet Underground” kūrybą, o guitaros partija skamba kaip roko muzika: sunki, nepatogi ir užburianti.
7. Sufjan Stevens – Javelin
Paskutiniu metu Sufjan Stevens nemažai eksperimentavo su savo kūryba. Bet „Javelin” skamba labiau kaip grįžimas prie ištakų, prie to savito indierokiško skambesio, kurio dėka Sufjan Stevens ir užtarnavo gerbėjų palaikymą. „Javelin” – tai dar vienas emocinis rollercoasteris. Kitaip ir būti negali, juk albumas skirtas tragiškai prarastai meilei – neseniai mirusiam Sufjan Stevens partneriui.
6. VV – Neon Noir
Sunku patikėti, kad praėjo kiek daugiau nei pusė dešimtmečio nuo „HIM” išsiskirstymo (Suomijos gotikinio roko legendos savo paskutinį pasirodymą surengė 2017 m.). Šiemet Ville Valo – žmogus, sukūręs Heartagram simbolį, sugrįžo kaip „VV”. Tai pirmasis jo solinis albumas per trisdešimties metų karjerą. Čia atlikėjas dalinasi ta pačia gražia ir nostalgiška muzika, kurią prisimename iš auksinių „HIM” laikų.
Pandemijos metu Valo pats įrašė visus „Neon Noir“ instrumentus ir vokalą, todėl šiame albume išgirsite seną gerą „HIM” muziką primenantį garsą. Per visą savo karjerą Ville Valo kūryba pasikeitė labai mažai, todėl įkvėpimo jis visada grįžta prie vampyriškų, tamsios romantikos ir melancholijos kupinų temų.
Deja, Valo neturi tų pačių sunkiosios muzikos atlikimo įgūdžių kaip kai kurie buvę grupės nariai, o tai reiškia, kad jis įrašų metu naudojosi užprogramuotais būgnais ir sintezatoriumi. „Neon Noir” nėra toks sunkus kaip senoji „HIM” muzika, todėl kai kurie V. Valo fanai gali nusivilti. Man pačiai susidarė įspūdis, jog kai kuriose dainose suomio vokalas samba kaip Enrique Iglesias dainų parodija (pavyzdžiui, „Baby Lacrimarium” ar „In Trenodia”). Klausydamasi šių dainų tikrai kraipiausi ir turėjau prisiversti jų neperjungti.
Ville Valo neabejotinai norėjo, kad „Neon Noir“ taptų tikru ir orgininaliu soliniu projektu, tačiau, mano subjektyvia nuomone, nebūtų pakenkę pasamdyti keletą sesijnių muzikantų ir gerokai pasunkinti skambesį, nes toks lengvumas neretai skamba ne nostalgiškai, bet verčia raukytis. Visgi širdį kiek atgaivina sunkesni „Saturnine Saturnalia” guitars akordai, slegiantys prie žemės, o „The Foreverlost” net primena auksinius „Love Metal” laikus.
5. Queens of the Stone Age – In Times New Roman…
„Queens of the Stone Age“ savo naujausiame albume „In Times New Roman…“ iškeičia šokio paveiktus 2017-ųjų „Villains“ tonus į niūrią rokenrolo estetiką. Tai pirmasis atlikėjų albumas per pastaruosius šešerius metus. Dainos čia skamba sunkiai, slegia, jų sudėtinga klausytis ir tenka prisiversti tą daryti, o tekstai sukasi apie asmeninius neramumus, su kuriais per pastaruosius kelerius metus susidūrė grupės lyderis Josh Homme.
Albumas įrašytas ir prodiusuotas pačios grupės narių, be išorinių profesionalų pagalbos. „In Times New Roman…” yra grįžimas į ankstesnius grupės alternatyviojo roko laikus, tačiau čia taip pat išgirsite ir naujų, negirdėtų ir grupei nebūdingų muzikinių variacijų. Kūrinyje „Sicily“ iškraipyti, kone padriki gitaros rifai nei kiek neprimena auksinių „Songs For The Deaf” laikų. Tiesą sakant, geriausiai skamba tos dainos, kuriose grupė padidina tempą – pavyzdžiui, sinkopių kupina „Time & Place“ ar „Paper Machete“.
Apibendrinant, valanda klausantis šio albumo nepraiilgsta, kūrinių atlikimas yra puikus ir išbaigtas, nors ne toks stiprus, kaip jų aukso amžiaus įrašai.
4. Depeche Mode – Memento Mori
Ar „Memento Mori” taps „Depeche Mode” gulbės giesme? Galbūt. Ir tai būtų nuostabus įstabios ir daugialybės karjeros finalinis akordas.
„Depeche Mode” muzikantų gretos gerokai praretėjo ir iš esminio ketverto beliko tik dvejetas. Dar 1995-aisiais grupę paliko anuometinio „Depeche Mode” skambesio „architektu” vadintas multiinstrumentalistas Alan’as Wilder’is, o 2022-aisiais mirė grupės „ramsčiu” bei „taikdariu” tituluotas klavišininkas Andy Fletcher’is. Jo atminimui ir skiriamas naujausias grupės albumas. Po Andy Fletcher’io mirties „depešai” galėjo galutinai sugriūti. Juolab, kad ir grupės „veidas” – vokalistas Dave’as Gahan’as – dabar daug daugiau dėmesio skiria savo solinei veiklai su grupe „Soulsavers”, nei „depešams”, nuo kurių jis, tikriausiai, pavargo.
Bet „Memento Mori” – labai žavus albumas. Kai jau atrodė, jog „Depeche Mode” priėjo visišką kūrybinį išsekimą (paskutiniai trys albumai originalumu neblizgėjo) jie ėmė ir padovanojo gerbėjams bene geriausią ir gražiausią savo darbą per pastaruosius aštuoniolika metų. Žinoma, skyrybų grupei nelinkime, bet jeigu „Depeche Mode” daugiau nieko niekada nebeišleis – „Memento Mori” bus one hell of a way to go.
3. Metallica – 72 Seasons
„Metallica” gyvuoja jau keturis dešimtmečius ir šiuo metu yra bene žymiausia sunkiojo roko grupė pasaulyje. Tai – tikrų tikriausias roko dinozauras! O roko dinozaurams, kaip žinia, ilgainiui kyla rimtų grėsmių tapti savo paties parodija. Tačiau bent jau šiandien galima teigti, jog „Metallica” savo paties parodija netapo. O galėjo. Ir net ne vieną kartą. Bet anaiptol! Tiesą sakant, „Metallica” labai gražiai sensta, o sendami jie, atrodo, išgyvena antrąją jaunystę. Jiems jau seniai nebereikia nieko niekam įrodinėti. Akivaizdu, kad jie mėgaujasi tuo ką daro, o jų kuriamas produktas – vis dar kokybiškas ir turintis išliekamąją vertę. Džiugu, jog šiai likimo vėtytai ir mėtytai grupei vis dar užtenka parako būti kiečiausia sunkiojo roko grupe pasaulyje.
Albumas „72 Seasons” – bene geriausias per pastaruosius penkiolika metų pasirodęs grupės darbas. Jis ilgas, daugiasluoksnis ir su kiekviena perklausa atsiskleidžiantis vis labiau ir labiau. Šis albumas talpina viską, apie ką šiandien yra „Metallica„. Ir dar daugiau! Ir vat būtent to pertekliaus kai kam gali pasirodyti per daug. Na, bet „Metallica” atveju „per daug” yra gerokai geriau, nei „per mažai”.
2. Kamanių Šilelis – Žiūrėti į saulę
Turbūt labiausiai nustebinusio albumo titulas šiais metais gali būti drąsiai įteiktas lietuvaičių duetui „Kamanių šilelis”. Jų vasarą išleistas albumas „Žiūrėti į saulę” yra ne tik spalvingas, bet savyje talpinantis įvairiausių žanrų melodijas. Nuo lyrikos iki šokti kviečiančių garsų su modernios elektronikos, techno ir tribal motyvais.
Albumas labai išraiškingas. Kitaip ir negali būti, juk grupės nariai Kamilė ir Mantas įkvėpimo šiam įrašui sėmėsi iš Meksikos. Ten abu skiringu metu praleido po mėnesį. Ir tas labai jaučiasi! Dainoje „Oaxaca” skamba šamano dainavimas, kūrinyje „Vasara” dėmesį atkreipia paslaptingas liaudies dainos motyvas. Į albumą pateko tik tie kūriniai, kurie subtiliai jungiasi į visumą, o kiekviena daina turi savo unikalią istoriją. Albumo dainos viena po kitos nuneša kažkur labai toli. Jis patiks įvairiausių muzikos žanrų klausytojams, nes yra labai skirtingas, bet tuo pačiu labai vientisas.
1. Blur – The Ballad of Darren
Šiuos metus vainikavo grupė „Blur”, pagaliau išleidusi naują albumą! Plokštelė „The Ballad Of Darren“ pasirodė po 8 metų pertraukos (paskutinis šios Damono Albarno grupės įrašas „The Magic Whip“ buvo išleistas dar 2015-aisiais).
„The Ballad of Darren“ – devintas studijinis kolektyvo įrašas. Plokštelė, kurioje 10 naujų dainų (Deluxe įraše jų 13), buvo įrašyta Londone ir Devone. Ją prodiusavo Jamesas Fordas, anksčiau dirbęs su tokiais atlikėjais ir grupėmis kaip „Arctic Monkeys“, „Foals“, „Depeche Mode“ ir kitais. Įdomu dar ir tai, jog pirmą kartą nuo 2003 metų su grupe nedirbo ilgalaikis jos prodiuseris Stephenas Streetas.
Naujajam albumui „The Ballad of Darren“ muzikos kritikai iš anksto žadėjo didelę sėkmę. Ir jie neklydo. Pakilę iki Didžiosios Britanijos perkamiausių albumų sąrašo pirmosios vietos, į savo istoriją jie įsirašė jau septintą savo plokštelę, pasiekusią šio topo viršūnę.
Iki pasirodžius „The Ballad Of Darren”, „Blur” buvo pristačiusi dvi šio albumo dainas – nuostabią baladę „The Narcissist“ ir istorinius koncertus „Wembley“ stadione atidariusią „St. Charles Square“.
Grupės „Blur” lyderis Damonas Albarnas, duodamas interviu Prancūzijos leidiniui „Les Inrockuptibles”, prisipažino, kad „Blur” savo veikloje ir vėl daro pertrauką, nes pasak jo, „to jau jam tiesiog per daug”.
Grupė, kurią sudaro D. Albarnas, gitaristas Grahamas Coxonas, bosistas Alexas Jamesas ir būgnininkas Dave’as Rowntree, po aštuonerių metų pertraukos vėl susibūrė ir šių metų pradžioje išleido devintąjį studijinį albumą „The Ballad Of Darren“. Praėjusį mėnesį jie surengė paskutinius suplanuotus pasirodymus kartu Pietų Amerikoje.
Minėtame interviu prancūzų leidiniui Albarnas atskleidė, kad grupė vėl darys pertrauką iki neaišku kada „Atėjo laikas užbaigti šią kampaniją“, – sakė jis. „Man to gerokai per daug. Tai buvo teisingas dalykas ir didžiulė garbė vėl groti šias dainas, leisti laiką su šiais vaikinais, sukurti albumą”.
„Aš nesakau, kad daugiau to nedarysiu, tai buvo graži istorija, tačiau nenoriu gyventi praeitimi“, – apibebdrino muzikantas.
2023-ieji buvo itin sėkmingi grupės „Blur“ gerbėjams – vos prieš mėnesį pagaliau sulaukėme naujojo jų albumo „The Ballad Of Darren“. Tačiau šiandien pristatomos dainos jame nėra. Arba – yra, tačiau ne kiekvienoje šio albumo versijoje – kūrinys „Sticks And Stones“ buvo pridėtas tik japonų rinkai skirtame albume. Tačiau šiuolaikinių technologijų dėka galime juo pasimėgauti net nebūdami Tekančios Saulės šalyje.
Vienas svarbiausių muzikinių įvykių Skandinavijos šalyse – Geteborge vykstantis festivalis „Way Out West”.
Muzikos fiestoje, kuri praūžė šį savaitgalį, pagrindinėmis žvaigždėmis tapo neseniai naują albumą „The Ballad Of Darren” išleidusi grupė „Blur„.
Siūlome peržiūrėti keturias čia skambėjusias Damono Albarno grupės dainas – naująsias „The Narcissist” bei „Goodbye Albert” ir visiems puikiai pažįstamas „Country House” ir „Parklife”.
Beje, prieš kelias savaites „Blur” surengė du didžiausius grupės istorijoje koncertus Londono „Wembley” stadione. Šių koncertų apžvalgą rasite ČIA.
Neseniai didžiausius savo istorijoje pasirodymus surengusi grupė „Blur” turi dar vieną progą švęsti. Praėjusią savaitę išleistas britų albumas „The Ballad of Darren” tapo perkamiausiu Jungtinėje Karalystėje ir debiutavo pirmoje sąrašo vietoje. Tai buvo jau 7-asis „Blur” studijinis darbas, pasiekęs aukščiausią UK TOP viršūnę.
Septintą kartą pakilę iki topo viršūnės Damonas Albarnas ir kompanija prisijungė prie tokių atlikėjų kaip Eltonas Johnas, George’as Michealas, Barbara Streisand ir Paulas McCartney, kurie taip pat turi 7 aukščiausią topo poziciją pasiekusius įrašus.
Pakilusi iki UK TOP 40 viršūnės plokštelė „The Ballad Of Darren” žymi dar vieną išskirtinį D. Albarno pasiekimą. Tai jau antras muzikanto albumas šiais metais užkopęs iki aukščiausios perkamiausių albumų sąrašo pozicijos. Šių metų kovą tai pavyko padaryti kitai muzikanto grupei „Gorillaz” su albumu „Cracker Island”. Tai iki šiol buvo pavykę padaryti tik grupėms „Abba” ir „The Beatles” bei atlikėjams Robbie Williams, Taylor Swift ir Diane Ross.
Prieš kelias savaites didžiausius savo istorijoje pasirodymus „Wembley” stadione surengę „Blur” (jų recenziją galite skaityti „ČIA„) pagaliau išleido naują albumą! Plokštelė „The Ballad Of Darren” pasirodo po 8 metų pertraukos – paskutinis šios Damono Albarno grupės įrašas „The Magic Whip” buvo išleistas dar 2015-aisiais.
„The Ballad of Darren” – devintas studijinis kolektyvo įrašas. Plokštelė, kurioje 10 naujų dainų, buvo įrašyta Londone ir Devone. Ją prodiusavo Jamesas Fordas, anksčiau dirbęs su tokiais atlikėjais ir grupėmis kaip „Arctic Monkeys”, „Foals”, „Depeche Mode” ir kitais. Įdomu dar ir tai, jog pirmą kartą nuo 2003 metų su grupe nedirbo ilgalaikis jos prodiuseris Stephenas Streetas.
Naujajam albumui „The Ballad of Darren” muzikos kritikai pranašauja didelę sėkmę. Jeigu su šiuo įrašu britams pavyks pakilti iki Didžiosios Britanijos perkamiausių albumų sąrašo pirmosios vietos, tai bus jau septintas grupės darbas pasiekęs šio topo viršūnę.
Iki šiol „Blur” pristatė dvi šio albumo dainas – nuostabią baladę „The Narcissist” ir koncertus „Wembley” stadione atidariusią „St. Charles Square”
Lygiai prieš 30 metų (na gerai, precizikos vardan – prieš 30 metų ir 2 mėnesius) “Blur” išleido savo studijinį albumą “Modern Life is Rubbish” ir ilgam laikui pakeitė britiško rokenrolo pasaulį. Ilgalaikė “kova” su “Oasis dėl karalystės britpopo soste, nuolatinis klausimas “kas geresnis?” ir tvirta vieta muzikos istorijos puslapiuose Damono Albarno kolektyvui leido įsitvirtinti kaip tam tikriems britpopo stabams, be kurių kartų kartos neįsivaizduos šio žanro.
Kalbėti apie “Blur” egzistenciją, ko gero, nėra prasmės, mat tie, kurie domisi šios grupės kūryba, ją ir taip žino pakankamai neblogai. Blurai taikėsi, Blurai skyrėsi, Blurai skelbė apie iširimą, po to – vėl apie atsikūrimą. Sakysite, labai panašu, kaip ir “Oasis”? Nė velnio. Skirtumas tas, kad Damonas Albarnas ir Grahamas Coxonas taip niekada ir nebuvo susipykę. Todėl lyginti juos su brolių Gallagherių kovomis būtų toli gražu neteisinga.
Šiemet “Blur” paskelbė apie atsikūrimą ir naują albumą, kuris dienos šviesą turi išvysti po 8 metų pertraukos. Paskutinį savo įrašą – taip pat puikią plokštelę “Magic Whip”, iš kurios “Wembley” stadione taip ir nebuvo sugrota nei viena daina – hito “Song 2” kūrėjai išleido dar 2015 metais.
Taigi, liudyti šios istorinės ir kultinės grupės pasirodymo teko skristi į jų namų areną – Londone įsikūrusį legendinį futbolo stadioną. Tiesa, šiam pasirodymui buvo iškilusi ganėtinai reali grėsmė – praėjusios savaitės viduryje “Blurai” atšaukė savo koncertą viename iš Prancūzijos festivalių, kai grupės būgnininkas Dave‘as Rontree susižeidė koją. Be jokios abejonės, pasirodymas “Wembley” stadione turėjo tapti jų pagrindiniu atsikūrimo koncertu, tad britai stengėsi “apsidrausti”. Juolab, kad bilietus į pirmąjį jų koncertą Londone pakvaišusių gerbėjų minia išgraibstė per… 10 minučių. Taip, 70 tūkstančių bilietų per 10 minučių skamba kaip neįtikėtinas pasiekimas. Todėl Damonui ir co. neliko nieko kaip tik skelbti antrą koncertą kitą dieną – sekmadienį. Stebėtis, ko gero, nereikia, mat labai neilgai trukus ties koncerto žyma taip pat atsirado ženkliukas “sold out”.
Taip jau nutiko, kad pabuvojome abiejuose koncertuose ir tiesiog negalėjome nepasidalinti tuo, ką ten išgyvenome.
Pirmasis vakaras
“You’re properly mad, you lot, for sticking with us for so long. Why?” („Jūs tikrai kvaištelėję, taip ilgai likote kartu su mumis. Kodėl?”) – klausia Damon Albarn pirmojo vakaro Vemblio stadione pabaigoje. Ką tik sugroję dviejų valandų setą 90-ies tūkstančių miniai, „Blur“ nariai akivaizdžiai susijaudinę. Tai didžiausias koncertas jų karjeroje, ir šį išbandymą grupė atlaikė dešimtukui. O rytoj dar laukė pakartojimas.
Bet apie viską nuo pradžių…
Publika įsielektrinusi, pakibusi laukime. Pirmąjį vakarą „Blur“ pasikvietė net tris apšildančias grupes: įdomų, bet iki Vemblio dar turintį paaugti duetą „Jockstrap“, piktuosius „Sleaford Mods” bei pernai Mercury apdovanojimui nominuotą Rebeccą Lucy Taylor – „Self Esteem“, kuriai pasitikėjimo pridavė ir scenos gilumoje pakabinti užrašai su fraze „Don’t Fuck Up The Blur Gig“.
Tačiau akivaizdu, kad labiausiai šio koncerto laukė patys „Blur“ nariai – apie tai, kad šio pasirodymo jie laukė visą savo gyvenimą atvirai prisipažino ir pats jų lyderis. Šios dvi naktys Vemblio stadione grupei labai svarbios. Tai tarsi skolos grąžinimas – ir kartu patvirtinimas, kad nepaisant to, kad nuo jų debiutinio albumo išleidimo prabėgo daugiau nei trys dešimtmečiai, jie vis dar tokie pat aktualūs, tokie pat šmaikštūs, ir tokie pat mylimi.
Ir net negalėdamas išlaikyti rimto veido ilgiau nei porai sekundžių, D. Albarnas vis tiek leidžia suprasti, kokia ypatinga yra jam ši naktis, ir ši vieta. Trumpai nutraukdamas savo grupės pasirodymą, jis prašo publikos pamąstyti apie Vemblio stadiono istoriją, grupes, kurios yra čia grojusios, prisiminti Live Aid koncertą ir pagerbti Fredžio Merkurio genijų. Ir to maža – atgaivinę nuo 1994-ųjų negrotą instrumentinį kūrinį „Lot 105“, jie priverčia visą minią skanduoti „Webley! Wembley!”.
Emocijos liejasi per kraštus, kol grupė žongliruoja kūriniais. Pradėję nuo visiškai šviežiai išleisto „St Charles Square“, jie akimirksniu priverčia publiką šokti. Priverčia? Nieko čia nereikia versti! Per akivaizdžiai minios lauktą „Tracy Jacks“ D. Albarnas jau neria į minią, toliau seka „Beetlebum“, nuostabiai emocinga „Under the Westaway“, o ar galite bent įsivaizduoti, kas vyko pasigirdus pirmiesiems „Country House“, atliktos kartu su iš palapinės išnyrusiu aktoriumi Philu Danielsu, ar kiek vėliau, per „Parklife“?
Tiek D. Albarn, tiek kiti grupės nariai šią naktį akivaizdžiai linksminasi. Jie ką tik įrodė, kad tam, kad sugrotų ypatingą koncertą, jiems nereikia nei ypatingų vaizdinių priemonių (jų, žinoma, buvo, bet gana minimalistinės ir labai skoningos), nei ypatingų efektų, nei kviestinių svečių, nei kostiumų. Svečių, tiesa, irgi buvo – atliekant dainą „Tender“ prie grupės scenoje prisijungė London Community Gospel Choir nariai, na, o už ypatingą kostiumą šį kartą D. Albarnui tarnavo specialiai šio koncerto proga atkurtas „Fila“ treningiukas – lygiai toks pat, kokį devėdamas jis nusifilmavo klipe dainai „Girls & Boys“. „Tai nuostabus jausmas, kažką pamesti ir, visos kompanijos pastangomis, tai atgauti” – kalbėjo jis. „Bet ką jūs suprantat…”
Suprantam, suprantam. Nes lygiai taip pat jautėmės „pametę“ „Blur“ ir netikėtai, šio koncerto metu, juos atgavę. Nesunešiojamus. Ilgam.
Antrasis vakaras
“Sutikau tave kai man buvo 12, o tau 13 metų. Tai yra beprotiška” – po pirmosios dainos atlikimo ilgamečiam grupės gitaristui Grahamui Coxanui ištarė “Blur” lyderis Damonas Albarnas. Simboliška, bet britiško rokenrolo kultas koncerto atidarymui pasirinko savo naujausią dainą “St. Charles Square”. Tiems, kurie nežino, galime priminti, jog jau po nepilnų dviejų savaičių – liepos 21 dieną pasirodys kolektyvo naujausias albumas “The Ballad Of Darren”. Tai bus devintoji studijinė “Blur” plokštelė, kuri muzikos kritikų Jungtinėje Karalystėje jau dabar pelnytai vadinama laukiamiausiu šių metų albumu.
Po naujo kūrinio sekė šūsnis senienų – nuo “Popscene” iki publiką iš proto vedusio “Coffee and TV”. Tarp dainų britpopo ikona nenustojo bendrauti su publika – lipo į ją, sveikino ne tik vietinius britus, bet ir gausybę iš tolimų pasaulio šalių atvykusių žmonių – nuo Argentinos iki Filipinų, nuo Vokietijos iki Kolumbijos. Šalia mūsų taip pat stovėjo visiškas internacionalas – airiai, iš Kalifornijos atvykę amerikiečiai, Olandai. Beje, minioje taip pat buvo iškilusi ir Estijos vėliava, į kurią D. Albarnas akimirksniu sureagavo ištardamas “Hello Estonia”! Susižvalgėme su bičiuliu ir vieningai apgailestavome, kad neturėjome kartu pasiėmę Lietuvos Trispalvės.
Daina keitė dainą, o minia, regis buvo tokia įsielektrinusi, gaudydama kiekvieną Damono Albarno žodį, kad nuotaiką 90 tūkstančių “Blur” mylėtojų gretose net apsakyti buvo sunku. Turbūt nereikia pasakoti ir to, kad didžioji dalis grupės gerbėjų viską dainavo kartu.
Ypatingas momentas nutiko tada, kai grupė sugrojo savo hitą “Coffee and TV”. “Blur” lyderis Damonas Albarnas sėdo prie klavišinių ir pradėjo groti 2012 metais įrašytą dainą “Under the Westway”. Wembley stadione įsižiebė tūkstančiai švieselių, o emocija, regis, pasiekė patį aukščiausią tašką. Pasibaigus dainai, kuri buvo sutikta milžiniškomis ovacijomis, grupės lyderis nesulaikė ašarų… Net kelis kartus nusisukusi nuo minios, ši kultinė muzikos ikona tiesiog ištarė paprastus žodžius: “atisprašau, bet aš vis dar netikiu, kad tai, kas vyksta šiandien, yra realybė”.
Apskritai kalbėti apie Damono Albarno elgesį scenoje būtų galima rašant atskirą straipsnį. Apibūdinti jį vien tik žodžiais “atsipūtęs”, “nuoširdus”, “charizmatiškas” ar “išskirtinis” būtų per maža. Nuolatinis susižavėjimas publika, mėgavimasis buvimu ant scenos, puikus atlikimas (taip taip, buvo kalbančių, kad jis – “ne formoje”) šį “Blur” koncertą pavertė neįtikėtinai muzikaliu, žavingu, užburiančiu ir įkvepiančiu renginiu. Jeigu rokenrole ant scenos gali egzistuoti nuoširdumas, persipinantis su fantastišku humoro jausmu, tai, patikėkite, “Blur” lyderis turi visa tai. Ir dar daugiau…
Apskritai buvo nuostabu matyti pasakišką grupės susigrojimą, mėgavimąsi buvimu vienoje scenoje, nuostabų tarpusavio ryšį. “Blur” gitaristas (ir kartu vienas svarbiausių grupės narių) Grahamas Coxonas taip pat labai dažnai buvo dėmesio centre taip tik įrodydamas, kad grupė, kad ir kaip keistai tai beskambėtų, nėra vien tik Damono suburtas darinys.
Antrasis “Blur” pasirodymas “Wembley” stadione vyko sekmadienį. Todėl grupė negalėjo nepagroti savo dainos “Sunday Sunday” iš to paties 1993-ųjų albumo “Modern Life is Rubbish”. Prieš tai miniai priminęs, kad rytoj pirmadienis ir greičiausiai didžiajai daliai čia esančių žmonių reikės į darbą, jis čia pat pridėjo “But we don’t give a f@ck about Monday, do we?”
O tada prasidėjo visų kultinių “Blur” kūrinių eilė. Nuo “Country House” ar “Parklife” (kurią padėjo atlikti iš cirko palapinės išlipęs britų aktorius Philas Danielsas”) iki iš proto minią išvedusios“Song 2” ir pagrindinę dalį užbaigusios “This is Low”.
Bisui sugrįžę Blurai atliko dar šešias dainas, tarp kurių drauge su Londono gospelio choru sudainuotas “Tender”, pasakiškai gražus naujas britų kūrinys “Narcissist” ir koncerto pabaigai itin tikęs 1995-ųjų “Universal”.
“Blur” visada buvo spalvinga ir kartu neprognozuojama grupė, tačiau šįkart, be didžiulės stadiono meilės virš jo kabojo tik du disko kamuoliai. Ir to visiškai pakako, nes nereikėjo nei blizgučių, nei ypatingų šviesų. Visą vakarą dominavo muzika. O tiek hitų ir kultinių “Blur” dainų viename renginyje turbūt neįmanoma išgirsti niekur kitur. Publika gavo absoliučiai viską, dėl ko ši grupė yra dievinama jau daugiau nei 30 metų.
Klausant jų niekaip neapleido nuojauta, kad “Blur” iki šiol išlieka vienu didžiausių savo laikmečio reiškiniu britiško roko istorijoje, neabejotinai turintys išskirtinę vietą muzikos istorijos lobynuose. Tai buvo išskirtinis muzikos triumfas, kuriame buvo sumaišyta viskas – grupės išskirtinumas, publikos energija ir polėkis, Damono Albarno fenomenalumas ir neįtikėtina, puikiai pažįstama muzika.
Nepriekaištingas svajonių setlistas ir tikrą ekstazę išgyvenusi minia – geriausias įrodymas, kad “Blurai” Wemblio stadione yra viena geriausių muzikinių patirčių, kuri tik gali nutikti muziką dievinančio žmogaus gyvenime.
Straipsnio autoriai – Evelina Bondar ir Liudas Zakarevičius
Po dviejų savaičių nuostabus brit pop kolektyvas „Blur” išleis naują albumą „The Ballad Of Darren”. Tai bus pirmas kultinės Damono Albarno grupės studijinis darbas po 8 metų pertraukos.
Jau šį savaitgalį (praktiškai albumo pasirodymo išvakarėse) Blurai surengs du grandiozinius koncertus legendiniame Londono „Wembley” stadione.
Praktiškai šių koncertų išvakarėse britai pristatė savo naują kūrinį „St. Charles Square” ir jo naują vaizdo klipą.
Kažkada jis buvo kultinės britpopo grupės „Blur” narys ir stovėjo pagrindinės šio žanro kovos „kas kietesnis – Blur ar Oasis” priešakyje. Vėliau jis įkūrė animacinių personažų grupę „Gorillaz”. Jo plačioje kūrybos vaisių pintinėje – puiki grupė „The Good, the Bad and the Queen” bei drauge su Flea iš Red hotų ir Tony Allenu suburtas kolektyvas „Rocket Juice & the Moon”.
Ir tai – viso labo keli veiklos keliai, kuriuos savo muzikinėje karjeroje renkasi žmogus, daugiau kaip prieš dešimtmetį pripažintas viena įtakingiausių britų muzikos industrijos personų.
Šiandien jo gerbėjams (o mes, galime drąsiai prisipažinti, esame tikrai jų gretose) – ypatingai didi diena. Mat Damonas Albarnas pagaliau išleidžia tai, ko jo gerbėjai laukė net 7 metus – naują savo solinį albumą.
Apie albumo „The Nearer the Fountain, More Pure the Stream Flows” pasirodymą kultinė britų figūra paskelbė dar birželio pabaigoje. Nuo to laiko jis į pasaulį paleido kelias naujas dainas, surengė ne vieną pasirodymą ir dar kartą neleido suabejoti jo fenomenalumu ir talentu kurti.
Šiandien išleidžiamas antras solinis darbas šio muzikanto karjeroje, buvo įkvėptas Islandijos gamtos. Ir tai – akivaizdu, mat šia mėnulio šalimi kvepia praktiškai kiekviena naujojo įrašo daina, kurių albume – 11.
Pavadinimą D. Albarn pasiskolino iš XIX amžiuje gyvenusio anglų poeto Johno Clare’o eilėraščio „Love and Memory“.
Nepailstantis Damon Albarn pasirodė BBC Radio 2 laidoje „Sofa Session“, kur atliko 4 kūrinius – tarp jų pora naujų, iš rytoj pasirodysiančio albumo „The Nearer the Fountain, More Pure the Stream Flows“, „The Human League“ šlagerio „Don’t You Want Me“ koveris bei visiškai naujai nuskambėjusi, pianinu atliekama sena „Blur“ daina „Beetlebum“. Rekomenduojame nepraleisti!
Grupių „Blur“ ir „Gorillaz“ lyderis Damon Albarn paskelbė apie naujo albumo išleidimą. Diskas „The Nearer The Fountain, More Pure The Stream Flows“, antras solinis darbas šio muzikanto karjeroje, buvo įkvėptas Islandijos gamtos. Pavadinimą D. Albarn pasiskolino iš XIX amžiuje gyvenusio anglų poeto Johno Clare’o eilėraščio „Love and Memory“.
Albumas, kuriame bus 11 kūrinių, turėtų pasirodyti šių metų lapkričio 12 dieną. Pasiklausykite titulinės jo dainos.
Šį kartą neklausime jūsų tradicinio klausimo – „Oasis“ ar „Blur“, o kviesime pabraidyti kartu po nostalgijos pievas. Kodėl? Ogi todėl, kad trečiajam „Blur“ albumui, „Parklife“, padėjusiam grupei vėl iškilti į aukštumas, šiemet sukako 25-eri metai.
Ta proga grupė išleido „Live at The BBC“ mini-albumą. Jame – 4 anksčiau neišleistos gyvosios albumo „Parklife“ dainų versijos: pirmuoju singlu išleistas kūrinys „Girls & Boys”, „Jubilee”, „Trouble in the Message Centre“ bei „Lot 105“.
Kūriniai, kuriuos galite išgirsti „Live at the BBC“ albume, buvo įrašyti 1994-ųjų kovo 7 dieną BBC studijoje Mančesteryje, likus kiek daugiau nei mėnesiui iki „Parklife“ išleidimo.
Jungtinės karalystės multitalentas Damonas Albarnas tėškė dar vieną gerą žinią. Pagaliau bus išleistas dar vienas jo projekto „The Good, The Bad & The Queen” albumas.
Supergrupė, kurioje be „Blur” ir „Gorillaz” idėjinės sielos groja „The Clash” narys Paul Simononas, „The Verve” gitaristas ir klavišininkas Simonas Tongas bei „Fela Kuti” būgnininkas Tony Allenas, savo antrą studijinį įrašą išleis lapkričio 16 dieną. manoMUZIKA primena, kad pirmasis šio kolektyvo įrašas dienos šviesą išvydo daugiau kaip prieš dešimtmetį – 2007-ųjų rugsėjį.
Informavę pasaulį, kad naujasis albumas vadinsis „Merrie Land”, „The Good, The Bad & The Queen” pasidalijo ir pirmąja būsimos plokštelės daina – kūriniu „Gun To The Head”.
Nemažai festivalio „Demon Dayz“ Kalifornijoje lankytojų turėjo pasitikrinti, ar tai, ką mato ir girdi, yra tiesa. Bet taip ir buvo – „Gorillaz“ koncerto metu jos lyderis Damon Albarn į sceną pakvietė bičiulį Grahamą Coxoną iš kitos savo grupės, „Blur“, tam, kad kartu atliktų legendinį hitą „Song 2“. Woo hoo!
Vakar britų „Radio X” radijo laikos su Gordon Smart metu grupių „Blur” ir „Gorillaz” lyderis Damon Albarn pristatinėjo ir pasakojo apie naują „Gorillaz” albumą „The Now Now”.
Įdomiausia interviu detale visgi tapo ne albumas, o Damon Albarn prisiminimas apie tai, kodėl jis atsisakė dirbti kartu su kultiniu Prince.
Laidos metu Damon Albarn papasakojo, jog po vieno koncerto JAV, Mineapolyje, jį į studiją pasikvietė Prince ir pasiūlė kartu padirbėti. Nors Damon Albarn labai patinka Prince ir yra vienas iš jo įkvepėjų, užsispyręs britas kvietimo atsisakė… Dėl to, kad Prince neleido rūkyti jo studijoje.
Šiandien jau keletą metų rūkyti metęs Damon Alborn teigia, kad tuomet tikrai norėjo įrašinėti, bet negalėjo susitaikyti su mintimi, jog jam bus trukdoma iš džiaugsmo ir susijaudinimo užsirūkyti, todėl apsisprendė „nesusigadinti potencialiai gero laiko įrašinėjant bei nesusipykti su Prince”.
Jis pridėjo, jog tai tik vienas iš keletos atvejų, kurie kažkada galėjo jo muzikinę karjerą pakreipti visai kita linkme.
Grupės „Gorillaz” lyderiui Damon Albarn dar praėjusiais metais paskelbus apie įrašinėjamą naują albumą, šiandien pagaliau paaiškėjo ir jo pasirodymo data.
Naujausias „Gorillaz” albumas oficiliai bus išleistas birželio 29 dieną ir panašu, kad vadinsis „The Now Now”.
Šią žinią savo Twitter paskyroje paskelbė pats Damon Albarn ir kartu pasidalino trumpu teaseriu su nuoroda į specialią internetinę svetainę http://thenownow.tv/
Nors praėjusiais metais „Gorillaz” išleistas darbas „Humanz” buvo vienintelis naujas grupės/projekto albumas per pastaruosius 6 metus, situacija, kuomet „Gorillaz” vienas po kito išleidžia du albumus nėra nauja – 2010 metais pasirodžius albumui „Plastic Beach”, po keletos mėnesių buvo pristatytas naujas darbas „The Fall”.
Įsivaizduokite – po sunkios darbo dienos užsukate išgerti, šiek tiek padauginate, lipate į taksi… ir automobilyje paliekate svarbius dokumentus. Panaši istorija nutiko grupių „Blur“ ir „Gorillaz“ vokalistui Damonui Albarnui – ir pasekmės galėjo būti tragiškos. Užsukęs į Londone esantį privatų klubą „Groucho Club“, kurio sienos galėtų papasakoti ne vieną istoriją apie šou biznio gyvenimą, D. Albarnas pernelyg uoliai mėgavosi gėrimais. Tad nieko keisto, kad darbinį laptopą, kuriame gulėjo jau beveik paruoštas naujasis „Gorillaz“ albumas, jis tiesiog paliko taksi automobilyje.
Galėjo baigtis liūdnai, juk „Gorillaz“ – tai ne tik muzika, tad D. Albarno kompiuteryje, be audio failų, buvo ir brangiai kainuojanti vizualinė medžiaga. Prarastos medžiagos vertė būtų sunkiai įkainojama. Naujasis „Gorillaz“ albumas žada būti itin politizuotas – pagrindine jo tema taps Brexitas. Anti-Brexitiškų pažiūrų D. Albarnas ne kartą koncertų metų kalbėjo apie atsiskyrimo nuo Europos Sąjungos žąla Didžiajai Britanijai.
Laimei, sąžiningas taksistas grąžino radinį ir muzikos pasaulis lengviau atsiduso. Kol kas pavadinimo neturintį albumą žadama išleisti 2018-ųjų pabaigoje. Paskutinis „Gorillaz“ albumas, „Humanz“, pasirodė vos pernai, 2017-ųjų pavasarį.
Akimirka iš „Gorillaz“ pasirodymo Budapešte (nuotr. Vaidas Stackevičius)
Damonas Albarnas jau seniai užsitarnavo vietą popmuzikos panteone. Vien grupės „Blur“ kūrybos pakaktų, kad muzikos rojuje turėtų atsirasti jam skirta žvaigždė. Tačiau jam pavyko sukurti net ne vieną supergrupę – greta „Blur“ tokia pavadinčiau ir „Gorillaz“. Taip pat Damonas muzikos pasaulį praturtino „The Good, the Bad & the Queen“, įvairiais kitais soliniais ir bendradarbiavimo projektais. Tačiau šįkart – apie „Gorillaz“.
Šiemet pavasarį grupė išleido naują albumą „Humanz“ ir po septynerių metų išsiruošė į koncertų gastroles. „Gorillaz“ koncertą Budapešte teko aplankyti dar lapkritį. Darbų krūvis sutrukdė įspūdžius aprašyti anksčiau, bet tai, kad jie kitiemet lankysis Lenkijoje „Open’eryje“, buvo puiki motyvacija tam atrasti laiko.
Akimirka iš „Gorillaz“ pasirodymo Budapešte (nuotr. Vaidas Stackevičius)
„Gorillaz“ idėja kambariokams Damonui Albarnui (49) ir dizaineriui Jamie’ui Hewlettui (49) gimė apie 1997-uosius metus, tačiau sumanymui prireikė laiko subręsti ir aktyvią veiklą „Gorillaz“ pradėjo 2000-aisiais. Singlai „Clint Eastwood“, „19-2000“ ir albumas „Gorillaz“ (2001) grupę išpopuliarino visame pasaulyje. Per savo karjerą iki šiol „Gorillaz“ sugrojo apie 130 koncertų. Ne tiek ir daug per septyniolika karjeros metų, ar ne?
Šiuo metu į priekį suplanuota dar keliolika – kitais metais paskelbtos datos Lotynų Amerikoje ir Europoje. Artimiausiai Lietuvai grupė bus festivaliuose Roskildėje, „Open’er“ šalia Gdansko ir „U-Park“ Kijeve. Jei nesate buvę, neatidėliokit. Besidominties muzika (taigi, visiems manoMUZIKA.lt skaitytojams) šios grupės koncertas turėtų patikti. Tai – įdomus ir savotiškas projektas. Ir, kaip rašo Guinnesso rekordų knyga, pati sėkmingiausia virtuali grupė pasaulyje.
Pačiame pirmame savo ture 2001-2002 metais „Gorillaz“ prisistatė animaciniais personažais, o muzikantai grojo už ekrano. Originalu, nors pačiam Damonui Albarnui tai nelabai patiko (jis su muzikantais norėjo išsikrapštyti iš už ekrano), bet sumanymas puikiai ištransliavo virtualios grupės idėją. „Gorillaz“ pasirodė kaip labai išskirtinis projektas – tiek TV ekranuose, tiek koncertuose.
Antrojo albumo „Demon Days“ (2005) pristatymui „Gorillaz“ surengė po penkis koncertus Mančesteryje ir Niujorke. Verta prisiminti nuskambėjusį virtualų pasirodymą 2005 metų MTV Europos muzikos apdovanojimuose ir 2006 metais „Grammy“ (su Madonna). Iš esmės savo veikla grupė trynė takoskyrą tarp virtualaus pasaulio ir realybės.
Tik po albumo „Plastic Beach“ (2010) „Gorillaz“ surengė pirmas pasaulines gastroles „Escape to Plastic Beach Tour“. Teko šį turą aplankyti Londone. Muzikinis veiksmas su gausybe svečių scenoje (nuo Neneh’os Cherry iki Yukimi Nagano iš „Little Dragon“ ar „De La Soul“) buvo papildytas vaizdo projekcijomis ekrane. Grupės pavidalas jau buvo gana žmogiškas, ne tik animacinių personažų, nors ir jų nuosekliai lydimas iš ekrano.
Akimirka iš „Gorillaz“ pasirodymo Budapešte (nuotr. Vaidas Stackevičius)
Albumo „Humanz“ ture to virtualumo jausmo buvo dar mažiau. Tiesą pasakius, naujausią „Gorillaz“ darbą kol kas perklausiau lygiai du kartus. Pirmą kartą – susipažinimui, su pasiilgimu, antrą kartą – kad įsitikinčiau, jog jis manęs neužkabino. Darbas pasirodė išsibarstęs, perkrautas kūriniais, dalinai netgi išsikvėpęs. Arba tiesiog jo dar nesupratau – juk yra įrašų, kuriems prisijaukinti prireikia daugiau laiko. Nepaisant to, ilgametis grupės įdirbis, simpatijos Damonui Albarnui ir visa krūva mėgiamų kūrinių neleido abejoti, jog susikirtus keliams Budapešte reikia būtinai apsilankyti pas „gorilas“.
Šis turas lyginant su ankstesniu – kiek paprastenis. Naujasis albumas ir įprasmina tai, kas vyksta grupės gyvenime. „Humanz“. Animacija išlipo iš ekrano ir bent jau scenoje pirmą planą užleidžia muzikantams ir jų atliekamai muzikai. Nors jų scenoje keliolika (įskaitant gospelo chorą), nustebino nemažai naudojamas „playbackas“. Su projekcijomis nepersistengta. Jų pagrindą sudarė jau „gatavi“ vaizdo klipai, matyti internete arba per televiziją.
Koncertas prasidėjo kiek atsargiai, tarsi apšylant. Gal prie to prisidėjo ir tai, kad Pappo László sporto arena nebuvo pilnai užpildyta. Turiu pripažinti, kad naujausio albumo dainos, kurios skambėjo koncerte („Andromeda“, „Strobelite“, „Saturnz Barz“, „Sex Murder Party“) atlikime nuskambėjo įtaigiau už įrašą. Pradėję kūriniais iš pirmų trijų albumų „M1A1“, „Last Living Souls“, „Rhinestone Eyes“ muzikantai publikai pateikė ir pirmą hitą „Tomorrow Comes Today“.
Akimirka iš „Gorillaz“ pasirodymo Budapešte (nuotr. Vaidas Stackevičius)
Dar pirmoje koncerto pusėje programa nudžiugino nuostabiaisiais „19-2000“ ir „On Melancholy Hill“. Po jų publikai leidę atsipūsti naujomis dainomis, „Gorillaz“ pabaigai ištraukė sunkiausią savo artileriją, kuriai negali likti atsparūs jokie skepticizmo šarvai – „Stylo“ ir „Clint Eastwood“. Grupės pasirodymą scenoje papildė Zebra Katz ir „De La Soul“. Grupės sudėtyje įspūdingi gitaristai, nuo kurių sklido daug energijos. Gražių spalvų skambesiui suteikė gospelo choro pritariantys balsai.
Kaipgi be biso? Į sceną sugrįžę muzikantai publikai pateikė dar kelis naujesnius kūrinius ir senuosius hitus. Bisą pradėjo šio turo debiutas, pirmą kartą nuo 2010 metų gyvai atliktas kūrinys „Hong Kong“ iš kompiliacinio retų įrašų ir remiksų albumo „D-Sides“ (2007). Pasirodymą muzikantai vainikavo trimis albumo „Demon Days“ kūriniais, kuriuos labai mėgsta traukti į bisą – „Feel Good Inc.“ (su De La Soul), „Don’t Get Lost in Heaven“ ir titulinį „Demon Days“.
Akimirka iš „Gorillaz“ pasirodymo Budapešte (nuotr. Vaidas Stackevičius)
Negaliu pasakyti, kad koncertas kažkuo nustebino, tačiau savo repertuare grupė turi tokių dainų, kurios įtrauks ir pateisins tam sugaištą laiką ir pinigus. Labiausiai teko liūdėti, kad šiame ture programoje vietos neatsirado vienam didžiausių jų hitų „Dare“ (ankstesniame ture jis skambėjo koncerte). Tai – kol kas vienintelis „Gorillaz“ singlas pasiekęs Nr. 1 gimtojoje Jungtinėje Karalystėje ir, kur kas svarbiau, didelis publikos favoritas koncertuose. Teks palaukti kito karto.
„Gorillaz“ šiuo metu flirtuoja su riba tarp animacijos personažų ir žmonių. Galima tik spėlioti kurlink grupė suks po „Humanz“. Toks jausmas, kad projektas priartėjo prie kryžkelės ir, tarsi „a-ha“ vaizdo klipo „Take on Me“ personažas už realybės veidrodžio, svarsto pasilikti animacijoje ar virsti žmogumi. Arba ir tai, ir tai – koncertuose gyvybės atsiranda vis daugiau, tačiau šią savaitę paskelbta, kad su animaciniais grupės personažais netrukus pasirodys televizijos serialas.
Bet kokiu atveju, laukti kito albumo bus smalsu. Suprantu, kad „Humanz“ reikės perklausyti dar kartą. Tuo per šias šventes ir užsiimsiu. Tik šį kartą jau kitomis ausimis.
