mgmt

MGMT išleido naują albumą!

manoNAUJIENA

Nepaisant to, kad JAV grupė „MGMT” muzikos mylėtojams Lietuvoje labiausiai žinoma iš tokių kūrinių kaip „Electric Feel” ar „Time To Pretend”, išleistų dar 2007-aisiais, jų diskografijoje yra gerokai daugiau muzikos.

Reikia paminėti ir tai, kad muzikos kritikai itin žavisi šio kolektyvo novatorišku skambesiu ir muzikiniais piešiniais.

Taigi, ko gero visiškai nenuostabu, kad šiandienos muzikos pasaulio žmonės itin laukė, mat viso labo prieš kelias valandas duetas iš Konektikuto išleido naują plokštelę „Loss of Life”. Tai pirmas grupės įrašas per pastaruosiu 6-erius metus. Beje, įdomu dar ir tai, kad šiame albume galima rasti bendrą dainą su prancūze „Christine and the Queen”. Ir tai yra pirmasis kada nors įrašytas bendras „MGMT” kūrinys.

MGMT – Bubblegum Dog

manoVIDEO

Praėjusio šimtmečio pabaigos estetika vis dar kelia nemažai aistrų – ir nostalgijos. Naujajame klipe MGMT atgaivina viską, su kuo jiems asocijuojasi dešimtojo dešimtmečio alternatyvus rokas – mini barzdeles, kaubojiškas skrybeles ir „MTV Unplugged”. Kviečiami sužiūrėti „Bubblegum Dog” ir nubraukti juoko ašarėlę.

Naujasis MGMT albumas „Loss of Life” – kitų metų vasario 23 dieną.

MGMT – As You Move Through The World

manoDAINA

Nors sunku tuo patikėti, naujo „MGMT“ kūrinio pavadinimas nėra susijęs su pasaulį šiuo metu apėmusiu virusu – kūrinys buvo įrašytas pernai metų lapkritį. „As You Move Through The World“ – singlo „In The Afternoon“ dalis, kurios pasiklausyti (ir įsigyti) galite grupės paskyroje svetainėje bandcamp.com.

MGMT – In the Afternoon

manoVIDEO

Amerikiečiai „MGMT“ metų pabaigą pažymėjo nauju kūriniu – vakar vakare jie pasidalino daina „In the Afternoon“ ir jai skirtu „oldskuliniu“ vaizdu klipu.

Tai viena iš dviejų dainų, grupės įrašytų šių metų lapkričio mėnesį. Ją, kartu su antruoju kūriniu „As You Move Through The World“, galite užsisakyti ir riboto leidimo vinilinės plokštelės pavidalu.

Meilės laiškas MGMT „Little Dark Age“

manoBLOGAS

Kai pirmą kartą išgirdau „Kids“, pamaniau, jog MGMT bus vieno hito grupė, pasirodžiusi tuo pačiu metu, kaip ir „Empire of the Sun“, su kuriais juos ir maišiau kurį laiką. Bet prasimušę į hitus su užkabinančiomis melodijomis ir tekstais, su amžiumi jie parodė, kad jie nėra vieno hito grupė ir kad mainstreamas buvo būdas prasimušti.

Ben Goldwasser ir Andrew VanWyngarden pradėjo savo „vadybininkų“ karjerą studijų metais parašę ironijos kupinus hitus pokerface veidais.  Po jų nuostabiųjų hitų, kurių citatos puošdavo kambarių ar jaunimo vonioje su buteliais nuotraukas tokiose svetainėse kaip „Tumblr“, savo sekančiais albumais jie tik liūdino „ištikimus“ gerbėjus – cituojant Andrew VanWyngarden: „They were like, ‘Oh, they have no pop juice left in them. It’s not happening again.“

Bet, aleliuja, MGMT grįžo po penkerių metų ir rodo pasauliui savo atsinaujinusį pop juice šaltinį. „Little Dark Age“ geriausiai tinka apibūdinti kaip alien-pop (terminas, kurį užpatentuosiu ir gal kada jis bus įtrauktas tarp kitų muzikos žanrų, todėl prašau nenuvogti idėjos): tai 80-ųjų sintezatoriai, kurie skamba kaip arti baterijos mirties esantys vaikiški žaisliniai pianinai, bei specifinis Andrew VanWyngarden vokalas, kuris šiame albume pasirodo įvairiais rakursais.

Trumpai peržvelgiant visą albumą, vis dar išlaikyta MGMT būdinga sekvencija – nuo upbeat pradžios iki kiek melancholiško viduriuko ir galiausiai uždarant duris ramiu ir švelniu tonu. Kiek peržiūrėjau apžvalgų populiariausiuose pasaulio muzikiniuose portaluose „Pitchfork“, „NME“, „Rolling Stone“ ir taip toliau, pirmoji daina nebuvo įvardinta kaip viena iš albumo geriausių. Tačiau drįsiu eiti prieš daugumą ir pareikšiu, kad šios dainos užkabinimas su savo alien-pop-MGMT tonu gali būti nusakomas skaičiumi, kiek kartų per dieną aš sugebėjau ją leisti „ant repeat“. „She Works Out Too Much“ yra nuostabus balsų koliažas, įvedantis į tamsųjį amžių su galvą apsukančiais sintezatoriais ir merginos iš sporto klubo paskatomis. VanWyngarden sarkastiški skundimaisi apie tai, kaip jam pabodo like’inti nuotraukas, nes jis gal būdamas kine, gal restorane, neva, neturi laiko, sukelia juoką. Priedainis yra 10/10 dainos apibūdinimas, kur maišosi robotiškas VanWyngarden ir pritariančiosios merginos balsai.

Po toliau jau žinomų „Little Dark Age“ ir „When You Die“ pasirodo „Me And Michael“, kurios pirminė idėja buvo „Me And My Girl“, bet MGMT nebūtų MGMT, jeigu jiems neatrodytų per daug banalu ir merginą pakeistų Michael. „TSLAMP“ arba „Time Spent Looking at My Phone“, įkvėpta Madonnos „Isla Bonita“, tęsia nuo albumo pradžios paimtą telefono temą. „James“ yra VanWyngardeno balso stebinanti metamorfozė, lydima valtornos partijos, kurią atlieka dainos pavadinimo kaltininkas James.

Išskirtinai instrumentali „Days That Got Away“ su pasikartojančiu svajingu dainos pavadinimo aidu byloja apie MGMT muzikinius eksperimentus, po kurių seka vėl 80-ųjų upbeat ir VanWyngarden įprasto balso „One Thing Left to Try“.

Prieš užveriant tamsaus amžiaus duris – dvi tinkamiausiai tai pažyminčios dainos. „When You’re Small“ užliūliuoja melancholišku, bei liūdnu tekstu ,dainuojamu ne VanWyngarden, o jo partner in crime, Ben Goldwasser, kas šiai dainai, manau, suteikia dar daugiau žavumo. Tai daina, kurią galima klausyti lyjant lietui begulint ant lovos lyg nukryžiuotam, kai už lango tamsu ir nesinori užsižiebti šviesos kambary. Tai lyg ir prisiminimas apie tai, kaip visgi nekaip buvo vaikystėje būti mažam, bet, iš kitos pusės, „buvimas mažu“ čia pavartojamas tik metaforiškai.

Nepaisant visų liūdesių ir tamsos, albumas baigiasi pozityvia ir lyg po audros išlendančia saule daina „Hand It Over“. Kaip VanWyngarden sakė interviu, tai daina apie Trumpo prezidentūros pradžią („the joke’s worn thin/the king stepped in“), bet pozityvumas yra tai, kad nors ir tamsus amžius, jis mažas.

Vieni teigia, kad MGMT yra per jauni taip greitai pasenti ir skųstis tokiais dalykais, kaip priklausomybė nuo telefono ir socialinių tinklų, bet, gerai pagalvojus, dainų tekstai daugmaž visais laikais buvo rašomi atsižvelgiant į tuometes aktualijas. Paėmę norvegų dailininko Edvard Munch žymiausio paveikslo „Scream“ motyvą ir panaudoję jį albumo viršelyje, MGMT paima jį nuo fiordo ir įkalina kambary su kalnų nuotrauka už nugaros, o veidą papuošia klouno makiažu. Panaudodami tiek Muncho „Scream“, tiek jo autoportretą „Hand It Over“ singlui, gal MGMT ir bando kažką pasakyti apie susvetimėjimą ir nerimą šiais laikais (daugiau apie tai dainoje „TSLAMP“), bet tai daro su sarkazmu. Kaip ten bebūtų, naujas MGMT darbas vertas valandos atsidavimo alien-pop muzikai, kuri įrodys, kad „Kids“, „Electric Feel“ ir „Time to Pretend“ buvo tik vaikų žaidimai.

MGMT – Me and Michael

manoVIDEO

JAV synth poperiai „MGMT” po ilgos 5 metų pertraukos grįžta su nauju albumu „Little Dark Age”, kuris oficialiai pasirodys vasario 9, ir dalinasi nostalgiška daina „Me and Michael”.

Visgi įdomiausia šio kūrinio dalis yra jo pristatymas, kuris yra taip pat keistas, kaip ir „MGMT„: šią dainą vos kelios dienos prieš šiandien į „Youtube” patalpino kažkokia Filipinų pop grupė „True Faith”, o dabar ir „MGMT„. Esmė, kad dainą visgi sukūrė MGMT, o toks keistas pristatymas tėra aplodismentų vertas būdas pristatyti naujieną, neva, iš interneto pavogti savo dainą ir apie dar susukti video klipą.

„True Faith” versija:

MGMT – When You Die

manoVIDEO

Kitų metų pradžioje pasirodys ketvirtasis grupės „MGMT“ albumas. Kol laukiame kviečiame pasiklausyti naujo kolektyvo singlo „When You Die” ir pamatyti jam skirtą vaizdo klipą. Kaip pristatydama šį video sako pati grupė „MGMT“, jį rekomenduojama žiūrėti ne valgio metu.

MGMT – Little Dark Age

manoNAUJIENA, manoVIDEO

Jau seniai neturėjome jokių žinių iš „MGMT” grupės. Ir pagaliau, po ilgos pertraukos kolektyvas skelbia apie savo ketvirtojo albumo išleidimą, kuris turėtų pasirodyti kitų metų pradžioje. Šiandien klausomės titulinio disko kūrinio „Little Dark Age” ir mėgaujamės jam skirtu vaizdo klipu.

Kolumbijoje vykusiame festivalyje savo naują dainą pristatė MGMT

manoNAUJIENA

MGMT (nuotr. grupės facebook profilio)

Šiuo metu Pietų Amerikoje koncertuojanti grupė „MGMT” pristatė savo naują dainą.

Kūrinys, pavadintas „Alien Days” buvo pristatytas Kolumbijoje vykstančio festivalio „Estereo Picnic” metu.

Trečią studijinį albumą kuriančio amerikiečių kolektyvo nariai, kalbėdami su „Intercourse Magazine” prisipažino jau sukūrę penkias naujo disko dainas, kuris, kaip manoma, vadinsis taip pat kaip ir grupė.

Tikimasi, kad trečiasis „MGMT” albumas, seksiantis po 2010- aisiais išleisto „Congratulations”, pasirodys dar šiemet.

Naujasis kūrinys (tiesa, megėjiška kamera nufilmuota gyva jo versija iš minėto festivalio) – apačioje.

 

„Los Campesinos!“ arba „Populiarumo nesugadintas talentingas jaunimas“

manoISTORIJA

Gareth Campesinos! (nuotr. iš manoMUZIKA.lt archyvo)

Praeitą savaitę aplankiau daug gyvos muzikos. Tiek apie „MGMT“, tiek apie Noelį Gallagherį jau parašyta, o vat rašinį apie „Los Campesinos!“ specialiai kurį laiką atidėliojau. Buvau truputį pavargęs nuo muzikos (ot, liaudiškai tariant, išpindėjimas, ar ne?), turėjau daug darbo, o be to norėjau, kad susigulėtų tam tikri įspūdžiai ir emocijos. Kas jau kas, o „Los Campesinos!“ tikrai nusipelno detalios ir išsamios koncerto recenzijos. Apie šią Welso indie pop grupę privalo sužinoti daug daugiau žmonių nei žino dabar.

„Los Campesinos!“ – net septynių jaunų muzikantų projektas. Jų muzika – gyvybinga, kabinanti ir kurtinanti. Be tradicinių instrumentų – gitaros, boso ir būgnų – čia dar išgirsite klarnetą, smuiką, ukelelę, metalofoną bei trimitą – susijungiančius į žaižaruojančią visumą. Grupės priešakyje – Gareth Campesinos! ištverminga greitakalbe tarsi pasiutęs orakulas beriantis apie ką yra viena ar kita daina. Jo tekstai – rašiniai, dažniausiai net nesirimuojančios dienoraščio nuotrupos, atsvertos lygiai tokiais pat palaidais priedainiais – jo lūpose virsta ritmingomis dainomis apie nusivylimą, vienatvę ir meilę. „Los Campesinos!“ man kažkuo primena „Arcade Fire“. Gal sugebėjimu sukurti kokybišką „garso sienos“ efektą? O galbūt todėl, kad jų scenoje tiek daug? Bet muzikos atžvilgiu „Los Campesinos!“ yra nepanašūs į jokią kitą man žinomą grupę. Nuo pat pernai metų pavasario, kuomet jų trečiasis albumas „Romance Is Boring” atsirado mano fonotekoje, „Los Campesinos!“ tapo vienu mano mėgstamiausiu paskutinio meto indie scenos atradimu, kurio paklausyti ateinu kiekvieną kartą, kai jie vieši Niujorke.

Šis kartas – jau trečias!

Dainų setlistas (nuotr. iš manoMUZIKA.lt archyvo)

„Los Campesinos!“ gerbėjų skaičiumi tikrai negali galynėtis su „Arcade Fire“. Eilė prie Bruklino „Music Hall of Williamsburg“ koncertų salės nepradėjo formuotis ligi pat 18-os valandos, nors durys atsivėrė 19-ą. Be to, šis klubas yra toks mažiukas, kad grupės nuo gerbėjų neskiria jokios barikados ar kampuoti apsauginiai. Prie scenos kaip mat susispietė ištvermingiausieji ir susidomėję stebėjo vakaro apšildančiuosius „Dinosaur Feathers“. Vietinės reikšmės kolektyvas man labai patiko ir puikiai derėjo prie „Los Campesinos!“ kuriamos nuotaikos bei bendros vakaro atmosferos. Ketveriukė per bemaž valandą sugrojo didžiąją dalį savo debiutinio albumo „Fantasy Memorial” dainų.

Kai darbininkai scenoje išklijavo „Los Campesinos!“ setlist’ą, tuoj pat ėmiau jį smalsiai apžiūrinėti. Programoje numatyta šešiolika dainų, bet jų pavadinimai – surašyti vien muzikantams suprantamomis santraukomis ir užkoduoti tokiems smalsuoliams kaip aš. Kai kuriuos kodus įmanoma iššifruoti. Pavyzdžiui, „BYH“ tai tikriausiai naujojo albumo „Hello Sadness“ įžanginė daina „By Your Hand“, o „101” – garantuotai „Straight In at 101“. Bet ką, po galais, reiškia „D 2“ arba „Y !“ nenumaniau nei aš, nei šalimais stovintieji.

„Los Campesinos!“, kaip ir reikėjo tikėtis, koncertą pradėjo nuo „By Your Hand“. Puikią įžangą palydėjo lygiai tokia pat puiki „Romance is Boring“ ir „Death to Los Campesinos!” (tai štai ką reiškė tas paslaptingas „D 2”).

Niujorko hipsteriai per kiekvieną „Los Campesinos!“ koncertą šėlsta vis smarkiau ir smarkiau. Šis kartas – ne išimtis! Minia nors ir nedidelė, bet siuto, lyg scenoje būtų buvę kokie nors metalurgai „Slayer“, o ne indie pop rokeriai. Jie šokinėjo išskėstomis rankomis, šėlo ir visu balsu traukė Gareth Campesinos! tekstus. „Kaip džiugu matyti tiek daug besišypsančių veidų,“ – nuo scenos sakė jis. –  „Gerai, kad jūs visi šypsotės. Mes juk dainuojame apie tokius liūdnus dalykus…“ Tikra tiesa. Štai pavyzdžiuj „You know it starts pretty rough and ends up even worse/ And what goes on in between – I try to keep it out of my thoughts“ – sekančios dainos „Life is a Long Time“ priedainis.

„WAB?“, Gareth nustebęs kasėsi pakaušį. „What the fuck is „WAB“?“ jis nustebęs atsisuko į savo kolegę Kim Campesinos!. Ši trūktelėjo pečiais.

Aš sukikenau. Ot būtų juokinga, jei patys muzikantai neperskaitytų savo kodų.

„Los Campesinos!“ (nuotr. iš manoMUZIKA.lt archyvo)

„WAB“, pasirodo, buvo antrojo grupės albumo titulinė daina „We are Beautiful, We are Doomed.“ Senų kūrinių išsiilgusieji dar gavo „A Heat Rash in the Shape of the Show Me State; or, Letters from Me to Charlotte“ (paslėptą po vienui vienu žodeliu „Letters“), „Straight In at 101”, „There Are Listed Buildings”, „Documented Minor Emotional Breakdown #1”, „You! Me! Dancing!” ir „The Sea is a Good Place to Think of the Future”. Naująjį albumą pristatė dainos „To Tundra“, „The Black Bird, The Dark Slope“, „Baby I Got the Death Rattle“ ir, žinoma, „Hello Sadness“, kurios priedainį „It’s only hope that spring‘s eternal and that’s the reason why/This dripping from my broken heart is never running dry“ dainavo visi iki vieno.

Setlist‘o šarados baigėsi, ir muzikantai atsisveikinę nulipo nuo scenos. Bet, žinoma, tai buvo tik pertraukėlė ir riaumojantys gerbėjai greit iškvietė grupę atgal. Pabaigai suskambėjo pora senų kūrinių – „Miserabilia“ bei „Sweet Dreams, Sweet Cheeks“. Pastarosios metu Gareth, tarsi Mozė, gestais praskyrė klausytojų jūrą ir stryktelėjo į jos vidurį. Jie tik to ir telaukė. Rankų bangos kaipmat nusinešė tiek jo balsą, tiek ir mikrofono laidą.

Tai štai tokie yra „Los Campesinos!“.

Jie nusipelno daug didesnio dėmesio nei jo gauna, bet tuo pačiu jie mane tuo ir žavi. „Los Campesinos!“ – populiarumo dar nesugadintas talentingas jaunimas. Tuo įsitikinti galėjo kiekvienas norintis. Praleidę vos keletą minučių užkulisiuose „Los Campesinos!“ kartu su savo kolegomis „Dinosaur Feathers“ stoviniavo prie atributikos stalelio, gurkšnojo vandenį ir noriai bendravo su publika, o Garethas droviai dalino šypsenas fotoaparatams. Aš nusipirkau alaus, persimečiau pora žodžių su muzikantais ir pažadėjęs aplankyti jų koncertą sekantį kartą, kai jie bus čia, šaltuko spaudžiamomis Bruklino gatvėmis patraukiau metro link.

Pažadą tesėsiu.

VIDEO: MGMT – All We Ever Wanted Was Everything

manoNAUJIENA

"MGMT"

Spalio 3 dieną pasirodė projekto „Late Night Tales“ rinkinys, kuriame savo atrinktų kūrinių sąrašą pristatė amerikiečių alternatyvios roko muzikos kolektyvas „MGMT“.

Laikantis visų projekto tradicijų rinkinyje yra mėgstamiausių „vakaro“ kūrinių sąrašą sudarančiųjų atlikėjų pasirinktos grupės ar atlikėjo kūrinio koveris. Šiuo atveju „MGMT“ pasirinko britų ghotic rock grupės „Bauhaus“ kūrinį „All I Ever Wanted Was Everything“.

Tikrai puikią kūrino „All I Ever Wanted Was Everything“ versiją manoMUZIKA.lt pristatė dar rugsėjį, o dabar, prabėgus dviems mėnesiams, atėjo laikas ir vaizdo klipui.

Animuotas „All I Ever Wanted Was Everything“ vaizdo klipas pasirodė tik vakar. O vaizdine išraiška itin kūrybingai pasirūpino animacijos režisierius iš Naujosios Zelandijos Ned Wenlock. Klipą peržiūrėti galite puslapio viršuje.

Primename, kad praėjusį savaitgalį „MGMT“ sugrojo keletą negirdėtų kompozicijų Niujorke esančiame „Guggenheimo“ muziejuje.

Čia galite pasižiūrėti renginio ištraukas, o čia išsami ir išskirtinė, portalo manoMUZIKA.lt koncerto recenzija.

„MGMT“ – ypatingi, unikalūs ir vieninteliai

manoISTORIJA

MGMT (nuotr. iš asmeninio archyvo)

Psichodelinio indie pop roko grupės „MGMT” ir Niujorkiečio menininko Maurizio Cattelano kolaboracija Niujorko Solomono R. Guggenheimo vardo muziejuje – unikalus ir įstabus renginys. Čia, Guggenheimo muziejaus fojė įrengtoje nedidukėje scenoje, „MGMT“ pristato savo naują keturiasdešimt penkių minučių ilgio kūrinį, inspiruotą Maurizio Cattelano parodos. Jie tokį pasirodymą rengia tik du išskirtinius vakarus. Lapkričio 10-ąją jų klausosi kostiumuoti muziejaus kuratoriai, kviestiniai svečiai ir įžymybės, o lapkričio 11-oji skirta tokiems paprastiems mirtingiesiems kaip aš.

Niujorko Guggenheimo muziejus – kultūrinė ikona ir viena iš architektūrinių miesto pažibų. Čia eksponuojama nepaprasta meno kolekcija, pilna impresionizmo, post-impresionizmo, ankstyvojo modernizmo, ir šiuolaikinio meno darbų. Pamatyti „MGMT“ tokioje išskirtinėje aplinkoje tikrai yra kažkas nepaprasto, bet tuo pačiu manęs tai visai nestebina. Juk „MGMT“ – tai stagnacijos ir tradiciškumo antonimas. Jie mėgsta kiekvienu nauju savo kūriniu, video klipu ar albumu sugriauti numatytus klausytojų lūkesčius ir parodyti savo netradicinius sumanumus netikėtoje šviesoje. Todėl lūkuriuodamas žvarbiame vėjyje, atskriejančiame kažkur iš Centrinio Parko rezervuaro, aš nelabai žinau, ko iš šio vakaro tikėtis.

Guggenheimo muziejaus fojė nėra didelė, todėl ir bilietų į šį renginį buvo nedaug. Užtat aišku, kad kiekvienas čia esantis labai nori čia būti. Iki koncerto dar maždaug valanda, todėl visi šurmuliuoja, gurkšnoja gėrimus ir fotografuojasi su muzikantais, kurie lyg niekur nieko vaikštinėja po muziejaus fojė. Aplink kampe įrengtą nedidukę sceną kaip mat puola būriuotis ištikimiausi gerbėjai, o palubėje virš mūsų galvų puikuojasi Maurizzio Cattelano paroda. „All“ – tai didžiulis erdvinis koliažas, kuriame geriau paieškojus galima atrasti nespalvotą akies nuotrauką, langines, dinozauro kaulus, Adolfo Hitlerio iškamšą, Buratiną, negyvą arklį, ir dar daug visko. Lyg ir tinkama aplinka nevaržomai „MGMT“ muzikai.

Šis renginys nėra tipiškas koncertas, todėl ir apšildytojų šį vakarą nėra. Benas Goldwasseris ir Andrew VanWyngardenas, lydimi savo komandos – bosisto Matthew Asti, klavišininko Jameso Richardsono, bei būgnininko Willo Bermano, – į sceną išdidžiai įžygiuoja pavėlavę penkiolika minučių, bet niekas dėl to nesiskundžia. Užgesta šviesos.

Maurizzio Catellano paroda (nuotr. iš asmeninio archyvo)

Ir tada visas Guggenheimo muziejus nušvinta spalvomis! Apšvietimas įrengtas ne tik už muzikantų nugarų, bet ir visoje Guggenheimo aplinkoje. Raudonomis, žaliomis ir mėlynomis spalvomis žaižaruoja balkonai, sienos ir net lubos. Visuomet nenuspėjami „MGMT“ vizualine prasme šįkart pranoko patys save. Padaryti štai tokį įspūdį jie, matyt, pasistengė iš širdies. O viską karūnavo tai, dėl ko čia visi ir susirinko – muzika.

Šį vakarą „MGMT“ negroja nei „Time to Pretend“, nei „Kids“, nei „Congratulations“. Neskamba nei viena ankščiau girdėta nata, nei vienas pažįstamas garsas. Šįvakar grupė groja trumpiau nei valandą ir pristato daugiausiai instrumentinę garso ir spalvų kolaboraciją. Nežinau, kaip apibūdinti šią muziką… Tai vientisas, niekur negirdėtas kūrinys, kuriame susipina „The Flaming Lips“ niuansai, „Fleet Foxes“ švelnumas, bei intensyvi psichodelika, jaučiama „Pink Floyd“ albume „Meddle“. Kažkas tokio, bet tuo pačiu ši muzika visai nepanaši nei į vieną iš šių mano išvardintų atitikmenų. Ji pulsuoja ramiai, kartais greičiau, o kartais dar labiau sulėtėdama. Kartkartėmis „MGMT“ branduolio – ilgaplaukio Beno Goldwasserio (kuris palaipsniui vis labiau panašėja į Jėzų) ir dryžuotais, prie kojinių priderintais marškiniais pasipuošusio Andrew VanWyngardeno, – veiduose įsižiebia tarpusavio supratimo ekstazė. Jie šypsosi sau ir savo bendražygiams, groja, ir nors šįvakar jų muzikoje pilna klaidų ir nepasisekusių momentų, jie visi kažkokiu būdu skamba laiku ir vietoje. Keturiasdešimt penkios minutės praskrieja itin greitai.

Taip „MGMT“ sugeba mane dar kartą nuoširdžiai nustebinti ir dar kartą priminti, kad jie neturi vieno, aiškiai apibrėžto stiliaus, kurio galima iš anksto tikėtis. Kaip tik tuo mane šis duetas ir žavi nuo pat pirmos akimirkos, kai juos išgirdau. Jie keisti, bet pakankamai suprantami. Jie priskiriami roko muzikai, bet jų aranžuotės persotintos elektroninių efektų. Jie rimti muzikantai, bet nenuspėjami it stebuklingųjų grybukų apsivalgiusios beždžionės. Trumpai tariant – jie ypatingi, unikalūs ir vieninteliai. Toks buvo ir šio vakaro pasirodymas. O ką tai turi bendro su Maurizzio Catellano paroda? To klausti matyt reikėtų pačių muzikantų. Tai – tiesiog jų asmeninė parodos „All“ interpretacija. Take it or leave it, kaip sakoma.

„MGMT” Guggenheimo muziejuje sugrojo kelis negirdėtus savo kūrinius

manoNAUJIENA

Šį savaitgalį merikiečių kolektyvas „MGMT” grojo poroje koncertų Niujorke esančiame Guggenheimo muziejuje.

Kas svarbiausia, grupės pasirodymo metu, kurime skambėjo ir senesnės dainos, buvo atlikti ir keli dar visai negirdėti kūriniai. Kaip teigiama, „naujoji medžiaga” buvo skirta pagerbti menininką Maurizio Cattelan, kurio garbei ir vyko renginys.

Apačioje palite peržiūrėti kelis video iš „MGMT” koncerto Niujorke:

MGMT perdainavo Bauhaus kūrinį „All I Ever Wanted Was Everything”

manoNAUJIENA

Spalio 3 dieną pasirodys naujausias muzikinis projekto „Late Night Tales” rinkinys.

Šį kartą jame savo atrinktų kūrinių sąrašą pristatys amerikiečių alternatyvios roko muzikos kolektyvas MGMT.

Kaip ir privaloma kiekvienam naujam „Late Night Tales” rinkiniui, jame bus galima rasti savo mėgstamiausių „vakaro” kūrinių sąrašą sudarančiųjų atlikėjų pasirinktos grupės ar atlikėjo kūrinio koverį. Šiuo atveju MGMT pasirinko britų ghotic rock grupės Bauhaus kūrinį „All I Ever Wanted Was Everything”.

Iki šiol yra pasirodę šiek tiek daugiau nei 20 „Late Night Tales” rinkinių, kuriuos sudarė tokie žinomi vardai kaip „The Flaming Lips”, „Snow Patrol”, „Cinamatic Orchestra”, „Four Tet”, Jamiroquai, „Midlake” ir taip toliau.

Tikrai puikią kūrino „All I Ever Wanted Was Everything” versiją galite išgirsti viršuje.