Škotijos synth pop trio „CHVRCHES” – manoMUZIKOS itin sekamas ir mėgiamas kolektyvas. Šiandien – geros žinios visiems šio kolektyvo gerbėjams, mat po 2 metų pertraukos škotai grįžo su nauja daina „He Said She Said”
synth pop
„Future Islands” išleido naują albumą
Albumo viršelis
Pagaliau! Nuo šiandien jau galime džiaugtis nauju „Future Islands” albumu.
Studijinis įrašas, pavadintas „As Long As You Are” – jau šeštas grupės diskografijoje. Paskutinis Baltimorės ketverto albumas „The Far Field” pasirodė prieš trejus metus.
Wild Nothing – Laughing Gas
Už „Wild Nothing” pavadinimo slypi multi-instrumentalistas ir dainų autorius Jack Tatum iš Virdžinijos, JAV, kuriantis svajingą indie rock/synth pop muziką. Minėdamas projekto dešimties metų gyvavimą, Tatum sausio pabaigoje išleido naują plokštelę (EP) „Laughing Gas”.
Šios penkios dainos originaliai buvo sukurtos kartu su praėjusių metų albumo „Indigo“. Pasibaigus albumo įrašų sesijoms, Tatum šiuos kūrinius atidėjo šalin su mintimi juos išleisti savarankiškai.
„Laughing Gas” dainų galima pasiklausyti ir skaitmeniniu formatu streaming platformose.
Septintasis Hot Chip albumas – jau internete ir muzikos parduotuvėse
Albumo viršelis
Beveik 4 metus lauktas, kurtas ir puoselėtas „Hot Chip” albumas – jau visur (tiek internete, tiek ir muzikos parduotuvėse)!
Po puikaus 2015-ųjų metų albumo „Why Make Sense?“ kolektyvas grįžta su nauja plokštele „A Bath Full Of Ecstasy“. Šis albumas – jau septintas britų elektroninės muzikos grupės diskografijoje.
George Clanton – Monster
Prieš kelis mėnesius manoATRADIMAS skiltyje pristatytas vaporwave atstovas George Clanton tik ką išleido naują albumą „Slide”. Ir jį išleido vinilo ir kasetės formatuose.
Kūrinys „Monster” – viena iš daugelio puikių „Slide” dainų.
Tiesa, verta paminėti, kad naujojo albumo pasirodymas nevyko be nesklandumų. Tipinė, bet kiekvieną kartą netikėta situacija – kelios dienos prieš oficialią albumo pristatymo datą kažkas jį „nuleakino”, todėl albumas atsirado internete anksčiau, nei buvo planuota.
Molly Nilsson – Serious Flowers
Švedės Molly Nilsson muzika kutena tikrai ne visų paširdžius. Visgi tuos, kuriuos pasiekia, džiugina kokybiško ir intymaus DIY synth pop garsais.
Šiandien Molly Nilsson pristato naują singlą „Serious Flowers” ir skelbia naujo albumo „2020” pasirodymo datą – 2018 liepos 21 d.
Underworld & Iggy Pop – Get Your Shirt
Netikėtu kūriniu prieš kelias dienas pasidalino ne mažiau netikėta kompanija – britų šokių muzikos pionieriai „Underworld” ir vienas iš punk rock muzikos pradininkų Iggy Pop.
Daina „Get Your Shirt” ir jai skirtas muzikinis video yra jau trečias bendras „Underworld” ir Iggy Pop darbas. Prieš kelis mėnesius kūrėjai pristatė bendrą dainą „Bells & Circles„, o neseniai pasidalino kūriniu „I’ll See Big„.
Ką visa tai reiškia? O gi tai, jog jie netrukus išleis ir bendrą EP „Tatime Dub Encounters”. Trumpasis albumas oficialiai bus išleistas liepos 27 dieną.
Deeper Upper – Made in 1982
Kūrybinę evoliuciją išgyvenanti lietuvių grupė „Deeper Upper” tik ką pasidalino nauju, devintojo dešimtmečio įkvėptu muzikiniu vaizdo klipu synth pop nostaligija žibančiai dainai „Made in 1982”.
Vaizdo klipą režisavo Kornelijus Stučkus.
Justice – Stop
Po beveik poros metų pertraukos prancūzų elektroninės muzikos projektas „Justice” dalinasi naujiena – pristato muzikinį vaizdo klipą kūriniui „Stop” iš 2016 pabaigoje išleisto trečiojo savo albumo „Woman”.
Kodėl tik dabar? Geras klausimas. Visgi, matyt, klipas pristatytas siekiant apie save priminti prieš netrukus prasidėsiantį didelį pasaulinį koncertinį turą, nes daugiau žinių apie artimiausius planus nėra.
Beach House – Black Car
Gegužės 11 dieną savo septintąjį albumą „7” išleisiantys „Beach House” iki šiol spėjo pasidalinti keliais hipnotizuojančiais singlais, o šiandien pristato kol kas labiausiai transcendentinį – dainą „Black Car”.
manoATRADIMAS: George Clanton
Palėsiais ir kerpėm apaugusią manoATRADIMO skiltį iš gelmių šiandien traukia George Clanton – Brukline kuriantis atlikėjas, kuris seną gerą synth pop muziką spalvina kitokiais atspalviais ir suteikia jai naują vardą VAPORWAVE.
Savo karjerą George Clanton pradėjo kaip „Mirror Kisses”, tačiau pamanęs, kad elektrinės gitaros garsų persmelkta jo kuriama shoegaze muzika, kaip pats sako, „niekam nepatiko”, neilgai trukus palaidojo „Mirror Kisses”. Tiesa, tai buvo tik vienas iš George Clanton pseudonimų, nes jis taip pat nuo 2012 metų kūria ir kaip „ESPRIT 空想”. Kaip teigia pats George Clanton, „ESPRIT” yra jo „užklasinės” veiklos projektas, kurio muzika daugiausia remiasi elektroniniais synth pop muzikos semplais.
Visgi draugystė su shoegaze ir kompiuteriu jam padėjo atrasti naujus horizontus ir į juos įpinti kosmiškai aidinčius 80-ųjų sintezatorių garsus bei įprasminti juos lėtais, tačiau aiškiais ritmais. Į visa tai įbėrus devintojo dešimtmečio vizualinių prieskonių, gavosi labai gerai į šiandienos alternatyvos rėmus įsipaišantis VAPORWAVE.
Vos pradėjęs savo muzikinę karjerą George Clanton įkūrė leibl’ą „100% Electronica”. Tiesa, jį įkūrė kartu su savo drauge Lindsey French, geriau žinoma kaip „Negative Gemini”, kuri prisidėjo ir prie paties George Clanton sėkmės, mat koncetinių turų metu jis buvo jos apšildantysis atlikėjas. Visgi pagrindinis naujo leibl’o augimo variklis buvo ne jo įkūrėjų kūryba, o keistų, pražiopsotų, neatrastų arba labai brangių įrašų perleidimas. Taip jie antrą gyvenimą suteikė australų dueto „Surfing” 2012 metų albumui „Deep Fantasy” bei vokiečių dueto „Software” 1988 metais išleistam albumui „Digital-Dance”. Abu šie įrašai po perleidimo buvo išpirkti akimirksniu.
Plėtodamas savo leidybos verslą George Clanton tarsi atrado naują įkvėpimą ir pradėjo aktyviai kurti pats. Praėjusį rudenį aktyvi kūryba išaugo į debiutinį albumą „100% Electronica”, o po kurio neilgai trukus sekė ir instrumentinis darbas „200% Electronica”, sukurtas po George Clanton pseudonimu „ESPRIT 空想”.
Kate Boy – Dopamin
Synth pop kolektyvas iš Švedijos, Kate Boy, sugrįžta su dopamino doze penktadieniui – naujas jų singlas vadinasi kaip tik „Dopamin“. Dainą pristatančiame įraše socialiniame tinkle „Facebook” grupė ragina padaryti kažką, ko bijome, pasidalinti savo istorija su kitais ir sulaukti jų palaikymo šiais sunkiais laikais.
End come too soon: „Wild Beasts“ atsisveikinimas Dubline
Paskutinis „Wild Beasts“ koncertas Dubline (nuotr. Paulius Skirkevičius)
Tai tapo oficialu – vieni iš labiausiai išskirtinių pastarojo dešimtmečio britų indie rock atstovų „Wild Beasts“ baigė savo muzikinę karjerą. Atsisveikindami vyrukai iš Kendalio dar padovanojo savo gerbėjams tris paskutinius koncertus Dubline, Mančesteryje ir Londone. Vieno iš šių muzikinių atsisveikinimų liudininku teko būti ir man, šių eilučių autoriui. Bet apie viską iš kiek toliau.
„Wild Beasts“ niekada negalėjo pasigirti didžiulėmis gerbėjų armijomis ar klausomiausiųjų titulais, jeigu matuosime populiariausias matais – „Youtube“ peržiūromis ar „Spotify“ perklausomis. Peržvelgus koncertų sales, kuriuose koncertavo grupė, taip pat beveik nerasime didžiųjų arenų, dažniau – labiau kamerinius lietuviškojo „Lofto“ analogus. Apskritai susidaro įspūdis, kad tai viena iš tų „love it or hate it“ grupių – jeigu vienus muzika, kurioje į visumą susipina savotiškas Haydeno Thorpe falcetas, Tomo Flemingo baritonas ir ganėtinai eklektiškos instrumentų linijos tiesiog svaigina, tai kiti to visiškai nesupranta. Visgi, neįmanoma paneigti, kad ir be gausių peržiūrų ar koncertų didelėse arenose grupė visiškai pelnytai išsikovojo išskirtinę vietą pastarojo dešimtmečio indie muzikos scenoje, tapo pripažinta muzikos kritikų ir subūrė nemenką ratą ištikimų gerbėjų, kuriuos stipriai sujaudino grupės išsiskyrimas.
Mano asmeninis santykis su „Wild Beasts“ muzika yra kiek keistokas – tai viena iš tų grupių, kurių muziką teko atrasti ir pamėgti kiek „vėluojant“, jau mačius jų gyvą pasirodymą. Tas pasirodymas vyko 2010 m. „Opener“ festivalyje. Kaip dabar prisimenu, stovėjau kažkur „Tent“ scenos pakraštyje ir stebėjau nelabai pažįstamų muzikantų pasirodymą, kuris ypatingo įspūdžio nepaliko ir paskendo bendrame festivalio fone. Tik praėjus kuriam laikui pastebėjau, kad ausinėse vis dažniau ėmė suktis „Wild Beasts“ kūriniai, o grupės kūryba tapo viena iš mėgstamiausių. Visų pirma teko begales kartų spausti „repeat“ mygtuką ant prestižiniam „Mercury“ nominuoto albumo „Two dancers“ kūrinių „Hooting & Howling“, „All the King’s Men„, „We Still Got the Taste Dancin’ On Our Tongues„. Buvo laikotarpis, kai asmeninį grojaraštį buvo visiškai užvaldęs albumas „Smoother“. Tiesa, vėlesnis darbas „Present Tense“ kažkaip praslydo pro ausis. Galiausiai naujausias albumas „Boy King“ vėl grąžino su nieko nesumaišomą „Wild Beasts“ skambesį į klausomiausių viršūnes. Kas kartą klausant šios puikios muzikos nepaleisdavo viena įkyri mintis: „Velnias, aš juk juos mačiau gyvai. Ir kaip tada nevertinau“. Vis kirbėjo mintis, kad būtina dar kartą grupę išgirsti gyvai. Šį rudenį, pasiekus netikėtai žiniai, kad „Wild Beasts“ baigia savo muzikinę kelionę ir surengsi tris paskutinius koncertus, pagalvojau – „Dabar arba niekada“. Netrukus tiek koncerto, tiek lėktuvo bilietai jau gulėjo elektroninio pašto dėžutėje. Taip iškeičiau Vasario 16-ąją švenčiančią Lietuvą į „Wild Beasts“ atsisveikinimo koncertą Dubline.
„Wild Beasts“ savo atsisveikinimui Dubline pasirinko neeilinę vietą, koncertas vyko „Olympia“ teatre, įkurtame dar XIX a. pabaigoje. Įmantriais medžio raižiniais dekoruotos lubos bei teatriniai balkonai kūrė įspūdį, kad čia tuojau įvyks prabangus aukštuomenės vakarėlis, o ne grupės iš agrarinės Šiaurės Anglijos koncertas. Artėjant koncerto pradžiai teatras pamažu pildėsi, tiesa, salė taip ir neužsipildė sausakimšai, joje dar tikrai būtų tilpusi ne viena dešimtis grupės gerbėjų, panorusių išvysti paskutinį „Wild Beasts“ pasirodymą.
Paskutinis „Wild Beasts“ koncertas Dubline (nuotr. Paulius Skirkevičius)
Šiame atsisveikinimo vakare grupė nusprendė „nekankinti“ savo gerbėjų apšildančiais atlikėjais. Tokiai progai – tai visiškai logiškas sprendimas, tad visas dėmesys tą vakarą buvo skirtas vieninteliams „Wild Beasts“. Grupė nevertė susirinkusių žiūrovų laukti ir scenoje pasirodė lygiai tuo laiku, kaip ir buvo žadėta. Suskambo pirmieji „Fun Powder Plot“ akordai ir prasidėjo daugiau nei 2 valandas trukęs muzikinis atsisveikinimas. Pirmosios koncerto akimirkos atrodė šiek tiek neužtikrintos, instrumentai skambėjo kiek chaotiškai, tačiau netrukus viskas stojo į savo vietas ir ketveriukė dar kartą įrodė, jog gyvai skamba ne prasčiau, o gal netgi geriau, nei įrašuose. Kaip ir pridera paskutiniajam koncertui, „Wild Beasts“ savo gerbėjams pateikė visos savo kūrybos retrospektyvą. Net 23 dainų koncerte savo vietą atrado kūriniai iš visų 5 „Wild Beasts“ albumų. Galima sakyti, kad buvo sugrota viskas, ką geriausio ketveriukė yra sukūrusi, ir puikiai atskleistas visas grupės išskirtinumas ir originalumas bei tai, kaip keitėsi, plėtojosi jų kūryba. Programoje energingesnius šaižius gitarinius kūrinius iš pirmojo „Limbo, Panto“ keitė švelnesni iš „Smoother“, o svajingų sintezatorių garsų pripildytas dainas iš „Present Tense“ keitė trankesnės „synth-popiškos“ iš paskutiniojo „Boy King“. Be abejo, nuskambėjo geriausi kūriniai ir iš labiausiai pripažinto „Two Dancers“. Koncerto metu nebuvo jokių nostalgiškų atsisveikinimo kalbų, grupės nariai per visą pasirodymą ištarė vos keletą trumpų sakinių. Tokių kalbų visiškai netruko, viską, ką norėjo, grupė pasakė savo išskirtine muzika ir puikiu atlikimu.
Su kiekviena daina atmosfera „Olympia“ teatre pastebimai kaito. Publika, kuri aiškiai žinojo, kur ir kodėl susirinko, vis drąsiau ir garsiau pritarė Haydeno Thorpe ir Tomo Flemingo balsams. Tuo tarpu grupės narių veiduose matėsi neslepiamas susižavėjimas tokiu publikos palaikymu ir noras parodyti viską, ką gali geriausio. Pirmos koncerto dalies pabaigoje apėmė jausmas, jog nedidelė salė tampa per ankšta sutalpinti visą šio koncerto energiją. Rodėsi, tuoj prasivers lubos ir „Wild Beasts“ išgirs visas Dublinas.
Lyg prisitaikydami prie teatrinės erdvės „Wild Beasts“ koncertą padalino į dvi panašios trukmės dalis. Sugrojus pirmąją koncerto valandą grupė paliko sceną, tačiau netrukus trankiai sugrįžo su „Get My Bang“ ir toliau tęsė neeilinį pasirodymą, vieną po kito atlikdami geriausius savo kūrinius. Antroji dalis baigėsi H. Thorpe‘ui nusileidus į žiūrovų minią, kur jis, apsuptas gerbėjų, sudainavo „Celestial Creatures“ paskutines eilutes. Vaikščiojantis tarp žiūrovų ir žodžius „These are blessed times that we’re living in, down here on Earth all is forgiven“ kartojantis vokalistas atrodė, lyg koks šventasis, laiminantis jį apsupusius grupės gerbėjus. Po šios intymios akimirkos „Wild Beasts“ dar kartą paliko sceną tam, kad sugrįžtų paskutiniam savo bisui. Pastarasis prasidėjo kūriniu „Brave Bulging Buoyant Clairvoyants“, kurio gaivališka energija ant kojų kėlė ir patogiai teatro balkonuose įsitaisius žiūrovus. Po to skambėjusį „All the King‘s Men“ kartu su T. Flemingu traukė jau visa stovinti salė. Po šių energingų dainų visa salė nuščiuvo supratusi, jog atėjo pabaiga (ne tik šio koncerto) – suskambėjo pirmieji garsai iš „End Come Too Soon“. Sutikite, nėra nieko simboliškesnio, nei pabaigti atsisveikinimo koncertą daina tokiu pavadinimu. Klausant hipnotizuojančio gitarų ir sintezatoriaus dueto buvo sunku susitaikyti, kad tai tikrai pabaiga. Skambant ilgam „post-rockiškam“ pragrojimui taip ir norėjosi, kad jis tęstųsi kuo ilgiau, pratęsdamas šį neeilinį vakarą. Deja, muzika nutilo, o „Wild Beasts“ ketveriukė, atidavusi paskutinę pagarbą publikai, dingo užkulisiuose.
„Wild Beasts“ šiuo puikiu atsisveikinimo koncertu įrodė, kad muzikinę scena palieka išdidžiai pakelta galva, palikę neeilinį įrašą pastarojo dešimtmečio alternatyvios muzikos istorijoje. Neabejoju, kad ištikimų gerbėjų tarpe „Wild Beasts“ muzika bus dar ilgai prisimenama ir klausoma. Juolab, kad būtų sunku surasti kažką panašaus į šių vaikinų išskirtinę kūrybą. Nežinau, kaip jūs, bet aš jų pasiilgsiu.
Meilės laiškas MGMT „Little Dark Age“
Kai pirmą kartą išgirdau „Kids“, pamaniau, jog MGMT bus vieno hito grupė, pasirodžiusi tuo pačiu metu, kaip ir „Empire of the Sun“, su kuriais juos ir maišiau kurį laiką. Bet prasimušę į hitus su užkabinančiomis melodijomis ir tekstais, su amžiumi jie parodė, kad jie nėra vieno hito grupė ir kad mainstreamas buvo būdas prasimušti.
Ben Goldwasser ir Andrew VanWyngarden pradėjo savo „vadybininkų“ karjerą studijų metais parašę ironijos kupinus hitus pokerface veidais. Po jų nuostabiųjų hitų, kurių citatos puošdavo kambarių ar jaunimo vonioje su buteliais nuotraukas tokiose svetainėse kaip „Tumblr“, savo sekančiais albumais jie tik liūdino „ištikimus“ gerbėjus – cituojant Andrew VanWyngarden: „They were like, ‘Oh, they have no pop juice left in them. It’s not happening again.“
Bet, aleliuja, MGMT grįžo po penkerių metų ir rodo pasauliui savo atsinaujinusį pop juice šaltinį. „Little Dark Age“ geriausiai tinka apibūdinti kaip alien-pop (terminas, kurį užpatentuosiu ir gal kada jis bus įtrauktas tarp kitų muzikos žanrų, todėl prašau nenuvogti idėjos): tai 80-ųjų sintezatoriai, kurie skamba kaip arti baterijos mirties esantys vaikiški žaisliniai pianinai, bei specifinis Andrew VanWyngarden vokalas, kuris šiame albume pasirodo įvairiais rakursais.
Trumpai peržvelgiant visą albumą, vis dar išlaikyta MGMT būdinga sekvencija – nuo upbeat pradžios iki kiek melancholiško viduriuko ir galiausiai uždarant duris ramiu ir švelniu tonu. Kiek peržiūrėjau apžvalgų populiariausiuose pasaulio muzikiniuose portaluose „Pitchfork“, „NME“, „Rolling Stone“ ir taip toliau, pirmoji daina nebuvo įvardinta kaip viena iš albumo geriausių. Tačiau drįsiu eiti prieš daugumą ir pareikšiu, kad šios dainos užkabinimas su savo alien-pop-MGMT tonu gali būti nusakomas skaičiumi, kiek kartų per dieną aš sugebėjau ją leisti „ant repeat“. „She Works Out Too Much“ yra nuostabus balsų koliažas, įvedantis į tamsųjį amžių su galvą apsukančiais sintezatoriais ir merginos iš sporto klubo paskatomis. VanWyngarden sarkastiški skundimaisi apie tai, kaip jam pabodo like’inti nuotraukas, nes jis gal būdamas kine, gal restorane, neva, neturi laiko, sukelia juoką. Priedainis yra 10/10 dainos apibūdinimas, kur maišosi robotiškas VanWyngarden ir pritariančiosios merginos balsai.
Po toliau jau žinomų „Little Dark Age“ ir „When You Die“ pasirodo „Me And Michael“, kurios pirminė idėja buvo „Me And My Girl“, bet MGMT nebūtų MGMT, jeigu jiems neatrodytų per daug banalu ir merginą pakeistų Michael. „TSLAMP“ arba „Time Spent Looking at My Phone“, įkvėpta Madonnos „Isla Bonita“, tęsia nuo albumo pradžios paimtą telefono temą. „James“ yra VanWyngardeno balso stebinanti metamorfozė, lydima valtornos partijos, kurią atlieka dainos pavadinimo kaltininkas James.
Išskirtinai instrumentali „Days That Got Away“ su pasikartojančiu svajingu dainos pavadinimo aidu byloja apie MGMT muzikinius eksperimentus, po kurių seka vėl 80-ųjų upbeat ir VanWyngarden įprasto balso „One Thing Left to Try“.
Prieš užveriant tamsaus amžiaus duris – dvi tinkamiausiai tai pažyminčios dainos. „When You’re Small“ užliūliuoja melancholišku, bei liūdnu tekstu ,dainuojamu ne VanWyngarden, o jo partner in crime, Ben Goldwasser, kas šiai dainai, manau, suteikia dar daugiau žavumo. Tai daina, kurią galima klausyti lyjant lietui begulint ant lovos lyg nukryžiuotam, kai už lango tamsu ir nesinori užsižiebti šviesos kambary. Tai lyg ir prisiminimas apie tai, kaip visgi nekaip buvo vaikystėje būti mažam, bet, iš kitos pusės, „buvimas mažu“ čia pavartojamas tik metaforiškai.
Nepaisant visų liūdesių ir tamsos, albumas baigiasi pozityvia ir lyg po audros išlendančia saule daina „Hand It Over“. Kaip VanWyngarden sakė interviu, tai daina apie Trumpo prezidentūros pradžią („the joke’s worn thin/the king stepped in“), bet pozityvumas yra tai, kad nors ir tamsus amžius, jis mažas.
Vieni teigia, kad MGMT yra per jauni taip greitai pasenti ir skųstis tokiais dalykais, kaip priklausomybė nuo telefono ir socialinių tinklų, bet, gerai pagalvojus, dainų tekstai daugmaž visais laikais buvo rašomi atsižvelgiant į tuometes aktualijas. Paėmę norvegų dailininko Edvard Munch žymiausio paveikslo „Scream“ motyvą ir panaudoję jį albumo viršelyje, MGMT paima jį nuo fiordo ir įkalina kambary su kalnų nuotrauka už nugaros, o veidą papuošia klouno makiažu. Panaudodami tiek Muncho „Scream“, tiek jo autoportretą „Hand It Over“ singlui, gal MGMT ir bando kažką pasakyti apie susvetimėjimą ir nerimą šiais laikais (daugiau apie tai dainoje „TSLAMP“), bet tai daro su sarkazmu. Kaip ten bebūtų, naujas MGMT darbas vertas valandos atsidavimo alien-pop muzikai, kuri įrodys, kad „Kids“, „Electric Feel“ ir „Time to Pretend“ buvo tik vaikų žaidimai.
„Orchestral Maneuvres in the Dark“ Varšuvoje: ✔
OMD koncerto Varšuvoje akimirka (nuotr. Vaidas Stackevičius)
Seniai neturėjau tokio keisto koncerto. Labai jo laukiau. Į Vilnių iš atostogų keliavau specialiai per Varšuvą, kad pamatyčiau šią aštuoniasdešimtųjų synthpop legendą. „Orchestral Manoeuvres in the Dark“ (arba OMD) yra viena tų paauglystės meilių, kurios išliko iki šiol. „Sailing on the Seven Seas“, „Call My Name“, „Enola Gay“, „Electricity“, „Dream of Me (Based on „Loves Theme”)“ turbūt turi savo atskiras rieves mano smegenyse. Dar labiau pastaruoju metu grupė džiugino tuo, kad lepino visai neprastais studijiniais albumais – „History of Modern“ (2010), „English Electric“ (2013), „The Punishment of Luxury“ (2017).
Paskutinysis jų „The Punishment of Luxury“ pernai rudenį pasiekė Nr. 4 Jungtinėje Karalystėje, tiesa albumų šimtuke teišbuvo vos dvi savaites. Nepaisant to, albumas kupinas gerų kompozicijų, grupė surengė jo pristatymo turą, todėl „pagauti“ juos koncertuojant tikrai labai magėjo. Varšuva tam buvo bene patogiausia lokacija. Kelionę į šį koncertą „palaimino“ taksistas Madride, kuris vešdamas iš viešbučio į oro uostą automobilyje grojo OMD dainas. Jis kalbėjo tik ispaniškai, bet aš angliškai su keliais ispaniškais žodžiais jam paaiškinau, kad skrendu kaip tik į šios grupės koncertą. „Seni jie, bet geri“, – pasakė taksistas, nusistebėjęs, kad grupė dar gyva.
OMD koncerto Varšuvoje akimirka (nuotr. Vaidas Stackevičius)
Sekmadienio vakare „uberis“ Varšuvoje veža į „Progresją“. Tai „Lofto“ tipo, maždaug dviejų tūkstančių žiūrovų talpos klubas. Artipilnis. Apšidančią grupę „Decadent Fun Club“ nemandagiai praleidžiu. Iš tiesų aš čia tik dėl OMD. Scenoje jie pasirodo dviese: grupės steigėjai – vokalistas, bosistas Andy’is McCluskey’is ir klavišininkas, kompozitorius Paulas Humphreys.
Pirmos pasirodymo dainos (naujo albumo kūriniai „Ghost Star“, „Isotype“ ir hitai „Messages“, „Tesla Girls“ praėjo kone euforiškai iki… atėjo suvokimas – kiek daug fonogramos naudoja ši grupė. Skamba beveik vien „playbackas“ ir net vokalas ne visuomet gyvas. Ir po ketvirtos dainos pradėjau laukti koncerto pabaigos. Nesupraskite neteisingai. Koncertas buvo visai neblogas. Jame beveik viskas buvo gerai, išskyrus… grupę. Geros dainos, tvarkingas garsas, geras setlistas, puiki publika (ji nusipelno atskiro komplimento), bet silpniausia grandis koncerte tapo patys OMD.
OMD koncerto Varšuvoje akimirka (nuotr. Vaidas Stackevičius)
Žiūrovai grupę priėmė entuziastingai, kėlė rankas į viršų, palaikė per dainas, skandavo „OMD! OMD!“. Muzikantai negailėjo hitų, kuriuos buvo miela išgirsti, bet koncertas panašėjo į diskoteką tiems, kam virš keturiasdešimt. Neapleido mintis, kad grupė pati save devalvuoja. Nepersistengę su koncertiniu atlikimu muzikantai save keliais laipteliais žemyn nuleido patys. Kitos to laikmečio grupės (pvz. „Depeche Mode“, „a-ha“, „New Order“) atrodo oriai. Turint tokį dainų katalogą, kokį turi OMD, būtų galima lygiuotis į jas.
Naujausiems kūriniams grupė irgi atidavė duoklę, iš naujausio disko atliko „Ghost Star“, „Isotype“, „One More Time“, „What Have We Done“, „The Punishment of Luxury“, taip pat iš naujesnės kūrybos nuskambėjo „History of Modern (Part 1)“. Toliau – kelionė per hitus. O jų sukaupę yra daugiau nei pakankamai. Kaip supratote, mano jausmai koncerte buvo dvilypiai. „Sailing on the Seven Seas“, „Pandora’s Box“, „Souvenir“, „So in Love“, „(Forever) Live And Die“ ar baigiamasis kultinis „Electricity“ tikrai rado atgarsį sieloje. Tačiau buvo apmaudu dėl tokio „biudžetinio“ pasirodymo ir neišnaudoto grupės potencialo.
OMD koncerto Varšuvoje akimirka (nuotr. Vaidas Stackevičius)
OMD yra puiki studijinė grupė, bet, pasirodo, ne koncertinė. Vis sprendžiau, ar geriau jos dainų klausytis savo aplinkoje, ar gauti fonogramą klube su ant scenos šokinėjančiais atlikėjais. Ir neturiu į šį klausimą atsakymo 🙂 Patys muzikantai priėmimo Varšuvoje buvo sujaudinti ir žadėjo neužilgo sugrįžti. Nepaisant visko, neabejoju, kad didžioji dalis klausytojų iš renginio skirstėsi patenkinti. Didelį savo norą pamatyti „Orchestral Manoeuvres in the Dark“ išpildžiau ir aš ir dėl to jaučiuosi patenkintas.
Kiekvienas koncertas yra puiki proga prisiminti grupės kūrybą. Pastarąją savaitę suklausiau visus savo turimus OMD albumus ir tikrai prie jų grįšiu ir ateityje. Savo arsenale grupė koncerto metu pasiliko „Walking on the Milky Way“, „Call My Name“, „Dream of Me (Based on Love’s Theme)“ ir dar kelis širdžiai mielus kūrinius. Reikia tikėtis, juos išsitrauks ateityje, nors tai, kad jų sukūrime nedalyvavo Paulas Humphreys, turbūt kiek apsunkina jų patekimą į setlistą.
Muzikantai moka rašyti dainas, yra tikri garso architektai. Nepaisant to, kad jiems patiems su OMD taip ir nepavyko pasiekti pirmosios vietos Jungtinėje Karalystėje (didžiausiais grupės hitais tapo singlai „Sailing on the Seven Seas“ ir „Souvenir“, pakilę iki Nr. 3, albumas „The Best of OMD“ pakilo iki Nr. 2), dainas jie rašo puikias. Šį gebėjimą Andy’is McCluskey’is kartu su buvusiu grupės būgnininku Stuartu Kershaw sėkmingai realizavo sukūrę… merginų grupę „Atomic Kitten“.
OMD koncerto Varšuvoje akimirka (nuotr. Vaidas Stackevičius)
Kai 1996 metais OMD iširo, Karlas Bartosas iš „Kraftwerk“ patarė Andy’žiui McCluskey’iui sukurti naują grupę, kaip platformą savo dainoms, kurios dėl britpop įtakos tapo nebemadingos. 1998-2003 metais Andy’žiui su Stuartu „Atomic Kitten“ buvo sėkmingas projektas savirealizacijai, su šios grupės singlais ir albumais jie ne kartą pasiekė Nr. 1 Jungtinėje Karalystėje ir kitose šalyse. Kol dėl įtampos su leidybos kompanija, kuri iš autorių reikalavo, kaip jie patys sakė, „Whole Again“, „Whole Again“ ir dar daugiau f*cking „Whole Again“, jie pasitraukė iš šios grupės veiklos. Ir tada po kelerių metų vėl atgimė OMD, kuriuos tik dabar pavyko pamatyti pirmą kartą koncertuojant. ✔
Po naujausią albumą „The Punishment of Luxury“ pristatančio turo Europoje, muzikantai jau šį mėnesį persikelia į Kanadą ir JAV, kur turuos iki balandžio vidurio. Bet nuo gegužės iki spalio jie jau turi paskelbę penkiolika koncertų Jungtinėje Karalystėje ir Vokietijoje, šis sąrašas turėtų dar pasipildyti, taigi ketina aktyviai veikti ir toliau. Jei OMD šiame ture užsidirbs pinigų ir juos panaudos kilstelėti savo pasirodymą į aukštesnį lygmenį, mielai esu pasiruošęs atleisti šio turo „chaltūrą“. Jų muzika turi puikių melodijų, savitą, atpažįstamą skambesį, specifinį, malonų Andy’žio McCluskey’io vokalą. Manau, OMD yra vienas geriausių dalykų, kas nutiko popmuzikai aštuoniasdešimtaisiais-devyniasdešimtųjų pirmoje pusėje.
Koncerto programa („Progresja“ Varšuva, 2018 vasario 11 d.): „Ghost Star“, „Isotype“, „Messages“, „Tesla Girls“, „History of Modern (Part 1)“, „One More Time“, „(Forever) Live and Die“, „If You Leave“, „Souvenir“, „Joan of Arc“, „Joan of Arc (Maid of Orleans)“, „Talking Loud and Clear“, „What Have We Done“, „So in Love“, „Locomotion“, „The Punishment of Luxury“, „Sailing on the Seven Seas“, „Enola Gay“ // „Pandora’s Box“, „Dreaming“, „Electricity“.
OMD koncerto Varšuvoje akimirka (nuotr. Vaidas Stackevičius)
MGMT – Me and Michael
JAV synth poperiai „MGMT” po ilgos 5 metų pertraukos grįžta su nauju albumu „Little Dark Age”, kuris oficialiai pasirodys vasario 9, ir dalinasi nostalgiška daina „Me and Michael”.
Visgi įdomiausia šio kūrinio dalis yra jo pristatymas, kuris yra taip pat keistas, kaip ir „MGMT„: šią dainą vos kelios dienos prieš šiandien į „Youtube” patalpino kažkokia Filipinų pop grupė „True Faith”, o dabar ir „MGMT„. Esmė, kad dainą visgi sukūrė MGMT, o toks keistas pristatymas tėra aplodismentų vertas būdas pristatyti naujieną, neva, iš interneto pavogti savo dainą ir apie dar susukti video klipą.
„True Faith” versija:
Po 3 metų Škotijos synth pop pažibos CHVRCHES pristato naują dainą
Škotijos synth pop trio „CHVRCHES” po trejų metų pagaliau sugrįžta su nauja muzika. Kritikų itin liaupsinama ir muzikos gerbėjų meilę užkariaujanti grupė pristatė naują dainą „Get Out”.
Šis kūrinys – pirmoji naujiena, pasirodanti po itin sėkmingo grupės albumo „Every Open Eye”, išleisto 2015-aisiais.
Ar kompozicija „Get Out” žymi ir naujo albumo epochos pradžią – sužinosime greitu metu.
Little Dragon – Strobe Light
Šiemet savo penktąjį studijinį albumą „Season High” išleidusi Švedijos grupė „Little Dragon” neseniai pristatė jau trečiąjį albumo singlą „Strobe Light”, o dabar dalinasi jam skirtu muzikiniu video.
Haim – Right Now
Po keturių metų pertraukos turime labai gerų žinių iš „HAIM” seserų trio – jos turi naują dainą, vaizdo klipą ir albumą! Vakar internete pasirodė Paul Thomas Anderson (There Will Be Blood, The Master, Boogie Nights) režisuotas vaizdo klipas, kuriame seserys gyvai atlieka naują kūrinį „Right Now”. Kartu sulaukėmė ir naujausio albumo pavadinimo – „Something To Tell You” – kuris pasirodys liepos 7 d.
Greitai priminsime, kad 2013 metais HAIM debiutavo su puikiu indie pop albumu „Days Are Gone”, o mūsų radare jos pirmąkart atsirado manoATRADIMAS kategorijoje dar 2012 pavasarį.
Deeper Upper – Pioneers
Lietuvos synth rock muzikos šviesulys, grupė „Deeper Upper„, pristato savo pirmąjį tekstinį lyric video klipą dainai „Pioneers”
Naujasis vaizdo klipas – nėra standartinis lyric video ir labiau primena pilną muzikinį video. Labiausiai tai yra dėl to, jog „Pioneers” dainos tekstas yra organiškai integruotas į filmuotą vaizdą, o ne tiesiog dėliojamas klipe kaip karaoke subtitrai.
Grupė pasakoja, jog klipas buvo filmuojamas dviejose lokacijose – tarpukario metu pastatytuose bunkeriuose bei viename iš lietaus nuotekų kolektorių, Vilniuje.
„Kol išrinkome tikslias filmavimo vietas ir surepetavome visą veiksmą, teko nemažai palandžioti baugiais požeminiais urvais. O filmavimo pabaigą vainikavo netikėtas aktoriaus Povilo įsmukimas į ledinį Neries vandenį”, – sako grupės nariai.
„Deeper Upper” kolektyvas teigia, jog daina „Pioneers” yra įkvėpta mokslinės fantastikos filmų, kalbančių apie Žemės pražūtį ir naujos planetos paieškas, o didžiausiu įkvėpimu įvardija Christopher Nolan filmą „Interstellar”.
Pristatę naują klipą „Deeper Upper” jau netrukus žada pasidalinti naujienomis apie savo artimiausius koncertinius planus. O jų, neslėpsime, laukiame jau seniai.