Tuo, kad „The Cure“ turi neišleistos medžiagos bent porai albumų, net neabejojame. Pernai geriausią mūsų manymu albumą išleidusi grupė per ilgą gyvavimo istoriją sukaupė jų tikrai nemažai. Dalį šių kūrinių galima buvo išgirsti grupės koncertų metu – tačiau didžioji dauguma iki šiol nebuvo atskleista.
Tačiau svečiuodamasis laidoje X-Posure with John Kennedy on Radio X, Robertas Smithas įvardino du konkrečius kūrinius, kurių galima būtų tikėtis naujajame, dar tik ruošiamame išleisti grupės albume – , „A Boy I Never Knew” ir „It Can Never Be the Same“ (anksčiau vadintą „Christmas Without You”). Pastarąją R. Smith parašė mirus jo motinai, tačiau laikui bėgant daina keitėsi, ir, anot atlikėjo, tapo „tikrai galinga daina”. Tai viena iš 13 dainų, parašytų 2008-ųjų albumui „4:13 Dream”, tačiau į jį nepatekusi.
Kol kas nėra paskelbta, kada šis planuojamas „The Cure” albumas išvys dienos šviesą.
Metus baigėmė simboliškai – pasidalindami gražiausiomis (mums) 2024-ųjų dainomis. Sąmoningai nevadiname jų geriausiomis, nors mums, jos žinoma, tokios ir yra. Šiemet. Šią savaitę. Šiandien. Galbūt (greičiausiai) kitu laiku, kitomis aplinkybėmis šis pleilistas būtų visiškai kitoks. Bet kokiu atveju, kaip visuomet, kviečiame pasiklausyti, ko šiemet klausėsi manoMuzikos komanda ir atrasti šitoje mišrainėje kažką artimo sau.
Geriausi 2024-ųjų metų albumai pagal manoMuzika.lt
Pagaliau – viščiukai suskaičiuoti, metų topas sudarytas. Jei manėte, kad tai padaryti yra labai lengva – manykite iš naujo. Nors bendras vardiklis išlieka toks pat – kokybiška muzika, visgi vieniems kolegoms labiau patinka juodvarniai, kitiems – spalvotos kanarėlės, vieni labiau vertina vietinius viščiukus, kiti – importinę produkciją. Bet gana apie paukštieną… Metas pristatyti mūsų geriausiųjų šešioliktuką. Tikimės, kad jis patenkins jūsų išrankiasias ausis. Na, bent vieną ausį.
16. Trentemøller – Dreamweaver
Naujausias elektroninės muzikos inovatoriaus ir puikaus atlikėjo Anderso Trentemøller’io albumas „Dreamweaver“ yra puikus fonas pasimėgauti melancholiška nuotaika.
Vienas ryškiausių „Dreamweaver“ bruožų yra emocinis diapazonas. Trentemøller’is nevengia tyrinėti gilesnių, labiau į save nukreiptų temų. Tuo pačiu metu jis randa erdvę, agresyvesnėms, intensyvesnėms emocijoms. „Hollow“ yra geras švelnesnės „Dreamweaver“ pusės pavyzdys su melancholiškomis melodijomis ir į apmąstymus linkusia nuotaika. Minimalistinis kūrinio išdėstymas leidžia perteikti emocinį muzikos svorį, suteikdamaskontrastą nuo optimistiškesnių, energingesnių albumo kūrinių, tokių kaip „Behind My Eyes“ arba „I Give My Tears“.
Visgi šis albumas man nepanašus į senesnius šio dano įrašus. Taip, daug dalykų atsikartoja, bet melancholija ir lyriškumas į šoną nustumia tamsiąją elektronikos pusę, kuri mane labiausiai ir priviliojo prie šio atlikėjo kūrybos. Jeigu tai būtų pirmasis mano išgirstas Trentemøller’io albumas, jis manęs nebūtų taip “užkabinęs”. Žinoma, muzikantams normalu augti, keistis ir nestovėti vietoje, tad skaitytojams siūlau nesitikėti išgirsti senųjų, tamsia derva permirkusių Anderso beat’ų.
15. Fred again… – Ten Days
Per pastaruosius kelerius metus Fredas Gibsonas iš dažniausiai užkulisiuose sėdinčio dainų kūrėjo ir prodiuserio tapo viena svarbiausių Europos elektroninės muzikos figūrų (jeigu kas nors nori vėl kalbėti apie tai, kaip turtingų tėvų sūnui pinigai tapo keliu į šlovę, šis straipsnis tam tikrai nėra tinkama vieta). Naujasis muzikanto albumas „Ten Days“ yra geriausias įrodymas, kodėl jo muzika yra tokia mylima. Ar jo muzika – raketų mokslas? Toli gražu ne. Jo muzika paprasta, bet įtaigi. Tai šokių muzika, pripildyta melodingų natų, tinkanti sielai, protui ir, žinoma, kojom. Tai nėra super house ar itin išraiškingas techno. Tai – aukso vidurys, unikalus balansas, kuris puikiai tiks ne tik šokių aikštelėje, bet ir šeštadienio vakarėlyje su draugais Vilniaus senamiestyje ar kuriame kitame mūsų šalies taške. „Ten Days“ – tai skirtingi pasakojimai apie dešimt Fredo dienų. Perklausius albumą tampa aišku, kad be „vaibo“ ir polėkio tos dešimt dienų taip pat buvo kupinos meilės, lyrikos, svajonių ir… trapumo.
14. Efterklang – Things We Have in Common
„Efterklang“ 2024 m. rugsėjo 27 d. išleido studijinį albumą „Things We Have In Common“. Šis albumas užbaigia trilogiją, pradėtą su „Altid Sammen“ ir tęstą „Windflowers“, atspindinčią grupės evoliuciją link paprastesnės ir labiau įtraukiančios muzikos išraiškos. „Things We Have In Common“ – tai subtilus ir emocingas „Efterklang“ projektas, kuris išsiskiria savo minimalistine estetika ir intymia atmosfera. Albumas tyrinėja žmogaus ryšius, bendrumą ir asmeniškus išgyvenimus, įvilktus į eksperimentinės muzikos rėmus. Albume yra devynios kompozicijos, tarp jų „Balancing Stones“ (su Mabe Fratti), „Getting Reminders“ (su Beirut) ir „Animated Heart“ (su Sønderjysk Pigekor). Šios dainos atspindi grupės gebėjimą derinti elektroninius ir akustinius elementus. Albumas tikrai vertas dėmesio ir patiks visiems, kas šiuolaikinėje muzikoje ieško kažko naujo.
13. Linkin Park – From Zero
“From Zero” – tikriausiai vienas labiausiai poliarizuojančių šių metų albumų, o šiandieninė Linkin Park inkarnacija – viena iš labiausiai poliarizuojančių alternatyvaus roko grupių. Grupė, pakilusi iš savo pelenų. Grupė, palaidojusi grupės balsą ir veidą. Grupė, nepabijojusi savo nestandartiniu atgimimu sukelti shitstorm’ą. Už tai juos gerbiu. Naujasis Linkin Park albumas „From Zero” atskleidžia netikėtą ir drąsų grupės skambesio atsinaujinimą. Albume tam tikra prasme grįžtama prie šaknų. Pastaruoju metu šios grupės apleista nu-metal energija čia supinama su indie roko ir net šiuolaikinės elektroninės muzikos elementais. Šis kokteilis kuria intriguojančią garsinę kelionę, kuri (trunkanti vos pusvalandį) neužsitęsia per ilgai. Šiandieniniai Linkin Park yra naujas kolektyvas, bet turintis ilgą ir liūdną istoriją. Ar naujasis albumas tau patinka? Jėga! Nepatinka? Tuomet šis albumas tiesiog yra skirtas ne tau.
12. Abudu – Vietos pasauly!
Neabejotinai vieną geriausių šių metų Lietuvos scenos albumų dar gegužės mėnesį pristatė roko grupė „Abudu“. Iš Šakių kilęs ir jau Vilniuje susibazavęs penketas nuo 2020 m. pasirodžiusio albumo „Gaisras“ subrendo, surimtėjo ir labai paaugo. „Vietos pasauly!!“ yra labai gražus darbas. Jame daug stiprių emocijų – skausmo, liūdesio, melancholijos ir daug poetiškumo. Klausant albumo kaskart jis atskleidžia vis naują savo dalelę… Poetiški dainų lyricsai verti ne tik pagyrų, bet ir atskiro aptarimo. Labai gražu! Kiekviename iš vienuolikos albumo kūrinių daug tikrumo, tikro/gryno jausmo ir šviesios melancholijos… Apsilankę albumo pristatymo koncertuose, neabejoju, kad pritars ir rekomenduos išgirsti albumą gyvai. „Blogas svečias“ ir „Sulūžęs žmogus“ būtų asmeniniai favoritai, bet… Iš tikro pasiklausymo platformose rekomenduoju prasukti albumą ne kartą!
11. Nick Cave & The Bad Seeds – Wild God Įspūdingas albumas ir dar vienas Nicko Cave‘o šedevras. Choro, išskirtinio muzikinio talento ir ne iš šio pasaulio euforijos susidūrimas “išneša” į transą nuo pirmos iki paskutinės natos. Kiekviena daina kažkuo įtraukia, sudaro visumą ir, regis, yra nepajudinama.
Vis dėl to, “Wild God” turi ir silpnųjų pusių. Kalbant apie tai tikriausiai yra vienas iš silpnesnių Nick Cave kūrinių, bet tai nereiškia, kad jis yra blogas. Paprasčiausiai lyginant su kai kuriais jo praeities įrašais (Pavyzdžiui, “Ghosteen”” ar “Push the Sky Away”, dainų tekstai nėra tokie stiprūs.
Asmeninės rekomendacijos iš albumo (tiems, kurie neturi laiko) : “Song of the Lake”, “Cinnamon Horses” ir “Frogs”.
10. Free Finga – Plastika
Žodžiais nutapyta muzika. Tarp labiausiai šiemet sužavėjusių albumų būtų sunku rasti jautriau fonetiškai piešiantį kūrėją nei Free Finga. “Plastika“ – tai lyg sugrįžimas į Tomo pirmojo albumo Pick Up Line laiką, kai atskiri albumo kūriniai atsiskleidžia kaip individualūs perlai, nesitaikydami sukurti vėrinio, bet tiesiog plastiškai juo tampantys.
Kendrikiškas “Lipalas”, fareliška “Chemija”, fusion jazz’as, dnb ritmu degančios “Anglys”, šiurpą keliantys instrumentalai, variniai pučiamieji (!!!) – visai tai yra “Plastikoje“. Labai tikėtina, kad ir George Michael šiemet per Kalėdas dažniau vaidenosi skambant “Beržui“, o ne “Last Christmas”.
Neseniai “Telia Play“ išleistas dokumentinis “Play Sound Portretai“ gyvas koncertas parodė, kokia universali ir išbaigta yra Free Finga kūryba, ir kodėl “Plastika“ dainos ne veltui puošia dažno klausytojo 2024 muzikos klausomiausius. Ar tai yra geriausias iki šiol pasirodęs Free Finga albumas? Be abejonės.
9. Fink – Beauty In Your Wake
2024 liepos mėnesį britų grupė „Fink” išleido albumą „Beauty in Your Wake”. Šis naujasis studijinis darbas buvo įrašytas Kornvalio bažnyčioje kartu su „Grammy“ apdovanotu prodiuseriu Samu Okellu. Albumas atspindi grupės polinkį į eksperimentus ir naujų garsų paieškas, išlaikant jiems būdingą muzikalumą ir emocinį gilumą. Pirmuoju singlu tapo daina „What Would You Call Yourself“, nagrinėjanti tapatybės temas. Naujasis įrašas pasižymi subtiliu ir neįprastu kompozicijų skoniu, sugebėdamas įtraukti klausytojus į atmosferą, kurioje persipina melancholija ir viltis. Albumas ramus ir gilus ir jame galbūt nerasite kažko labai naujo, tačiau jis tikrai patiks visiems tiems, kurie myli „Fink” muziką.
8. Fontaines D.C. – Romance
Jau dešimt metų gyvuojantys airių post-pankroko atstovai „Fontaines D.C.“ šiuo metu – viršūnėje. O ketvirtasis jų albumas, „Romance” žymi naują etapą grupės istorijoje. Visų pirma, tai pirmasis albumas, išleistas perėjus į leidybinę kompaniją XL Records. Antra, jį prodiusavo James Ford – praeityje dirbęs su Arctic Monkeys, Florence and the Machine, Foals ar Depeche Mode. Skiriasi ir albumo tema – anksčiau dainavę apie tai, kas skaudu ir rūpi jiems patiems, „Romance“ labiau skirtas žiūrėjimui į kitus, išgalvotoms istorijoms. Mažiau šiame albume ir Dublin City – darbas yra labiau kosmopolitiškas, ir šis kosmopolitiškumas, panašu, duoda vaisių – kad ir dviejų Grammy nominacijų pavidalu.
Ką verta iš jo išgirsti? Jei praleidote nuostabiai energingą “Starburster“, pradėkite nuo jo. O toliau – sentimentali „Favourite“, toliau – „In The Modern World” ir “Bug”, bet gal… Tiesiog skirkite 37 minutes savo laiko ir perklausykite visą albumą. Tiesiog neįtikėtina, kiek daug gali sutalpinti toks sąlyginai trumpas diskas.
7. Kendrick Lamar – GNX
Tai buvo Kendricko Lamaro metai. Nuo kelių eilučių svečio teisėmis Future ir Metro Boomin kūrinyje “Like That” metų pradžioje iki visiško armagedono gegužės mėnesį, kuomet jis, leisdamas vienas po kito vis labiau aštrialiežuvius kūrinius (įskaitant visišką vasaros hitą, “Not Like Us”), visiškai sutriuškino Drake’ą, iki 8 laimėjimų BET Hip Hop apdovanojimuose, 7 Grammy nominacijų, vasarį laukiantis Super Bowl Halftime pasirodymas… Tai būtų buvę Kendricko Lamaro metai, net jei jis nebūtų išleidęs naujo albumo.
Bet išleido. “GNX” iš vienos pusės yra visiškai kitoks, negu galima buvo tikėtis iš Kendricko Lamaro. Mažiau konceptualus, lyg ir mažiau išdirbtas, labiau primenantis “mixtape’ą” negu “normalų” albumą (aršiausi šios teorijos šalininkai vis dar laukia „tikrojo“, „deluxe“ albumo). Iš kitos pusės, “GNX” yra tikras Kendricko Lamaro vaikas. Jame nėra nė vieno anksčiau šiemet išleisto kūrinio. Tačiau yra jausmas – “darau tai, kas man atrodo teisinga šiuo metu”. Nepatinka? Neklausykit. Bet mes klausom. Ir klausysim, panašu, dar ilgai.
6. Leif Vollebekk – Revelation
Muzika apmąstymams. Refleksijai. Ramybei. Svajonėms. Trapi, gili, subtili ir lyriška. Jeigu reikėtų epitetų, apibūdnančių kanadiečio Leifo Vollebekko kūrybą, šie (ir visi kiti panašūs) tiktų labiausiai. Žmonės, kurie atranda jo muzika, „nenulipa“ nuo jos ilgą laiką. Jis yra vienas iš tų muzikantų, kuris pagrindžia teiginį, kad muzika – užkrėčiama. Naujo albumo reikėjo laukti net 5 metus. Ir nepaisant to, kad laukimas velniškai prailgo, „prasukus“ plokštelę kelis kartus, akivaizdu, kad laukti vertėjo. Kol kas pats brandžiausias ir labiausiai išieškotas Leifo darbas – viena mieliausių ir muzikaliausių vyšnaičių ant muzikinio torto, kuris buvo kepamas visus nueinančius metus. Kartu tai yra vienas iš tų darbų, kuriuos dalis iš mūsų matys kaip prekinį 2024-ųjų metų ženklą.
5. Giedrė – Kiaurai Sielas
Giedrė yra vienas iš tų žmonių, kurios vardą paminėjus prieš akis pasirodo užrašas „vienas svarbiausių žmonių šiuolaikinėje Lietuvos muzikoje“. Įvairi, muzikali, gili, subtili, o kartu ir valiūkiška bei paprasta. Visus šiuos atributus galima rasti ir šiemet išleistame atlikėjos albume „Kiaurai sielas“. Norite ramybės? Prašom. Norite polėkio? Prašom. Norite gylio? Prašom. Kitaip tariant, tai yra nuostabus muzikinis kokteilis, subalansuotas kiekvienam gyvenimo atvejui.
4. ba. – Turtas
Ketvirtasis grupės ba. studijinis albumas „TURTAS“ – dar vienas nuostabus ir tikrai vienas iš geriausių metų albumų. Šis albumas pasirodė gruodžio 9 d. . Nuo pat pirmojo singlo „PASTOVI” buvo aišku, kad albumas neeilinis ir skirsis nuo ankstesnių „Ba.“ darbų. Albumas žymi naują grupės etapą ir, kaip Benas Aleksandravičius interviu minėjęs, kad tai ir visai kito požiūrio į grupę metas. Taip pat didžiausia naujovė ne tik skambesyje, bet ir sąstate – grupė pristatė savo naują narį Matą Beržinską. Ilgai grupė netempė albumo darbų ir rašymo. Albumą kūrė vos pusmetį ir jame daug skirtingų įtakų, naujų garsų ir eksperimentų. Ir daug gražių lyricsų… Neabejotinai verta išgirsti ir ne kartą pasiklausymo platformose. O ištikimiausi fanai išgirs albumą gyvai pirmieji klube „Tamsta“, kur, deja, jau bilietų nebėra, bet koncerte „Twinsbet“ arenoje dar galite sudalyvauti…
3. Jack White – No Name
Su dideliu džiaugsmu rašėme apie Jack White staigmeną gerbėjams – vasarą netikėtai internete neoficialiuose kanaluose išplitusį ir „Third Man Records” parduotuvėse liepos 19d pirkusiems klientams padovanotą albumą „NO NAME”. Šis, ketvirtasis solinis Jack White darbas oficialiose platformose pasirodė rugpjūčio 2 d. Albumas dabar yra ne viename metų albumų Tope, o Jack White – PASTE ir CONSECUENCE OF SOUND paskelbtas metų atlikėju.
Šis 13 kūtinių albumas buvo tikras džiaugsmas „The White Stripes“ fanams. Visi perklausę albumą, ketvirtąjį studijinį Jack White įrašą gretino/ sakė, jog panašus į „The White Stripes“ ir „Icky Thump” albumo skambesį. Tikrai neveltui! Nostalgija grįžta ne tik skambesiu, bet ir pasirodymo energija.
Albumą gyvai kartu su Jack White įrašė ir kartu koncertuose dabar turuoja gerai pažįstami jo scenos bendražygiai: Dominic Davis (bosas), Patrick Keeler (būgnai), Bobby Emmett (klavišiniai). Pats Jack White, panašu, kad pasiilgo artimesnio santykio su klausytojais ir mažesnių erdvių… Todėl jo koncertai dabar rengiami mažesnėse salėse. Man albumas labai patiko ir dabar svajonėse jį išvysti gyvai EU turo metu 2025 m. „The White Stripes“ fanai šį albumą tikrai jau girdėjo. Negali būti kitaip! O kitiems rekomenduoju perklausyti viso albumo , o iš mylimiausių kūrinių gal išskirčiau „Old Svrach Blues“ ir „That‘s How I‘m Feeling“.
2. Alcest – Les Chants de l’Aurore
Banaliai ir drąsiai rėšiu, kad čia man geriausias metų albumas. Svajingas, užburiantis, shoegaze’o kupinas ir be galo gražus. Žinoma, grožis yra labai subjektyvus, bet vien ko vertas albumo viršelis! Gervės, saulė… Viliojantis vokalisto Neige balsas – kaip vyšnia ant torto.
Nors “Alcest” startavo kaip metalo grupė ir nuo savo šaknų niekada neatsigręžė, “Les Chants de l’Aurore” yra labai šviesus, mažorinių tonacijų ir šviesos kupinas albumas. Scream’o intarpai tobulai užpildo tarpus tarp shoegaze’inių gitarų partijų (pvz. “Flamme Jumelle”), o . Gražiausia daina man – “Améthyste”. Tai į tolimus, kalnuotais peizažais padabintus tolius nukeliantis kūrinys, kur gitarų partijos primena gervių riksmus, o švelnus vokalisto dainavimas kontrastuoja su smarkiu būgnų dundenimu. Akustinė gitaros partija ir smuikas paskutiniame albumo kūrinyje “L’Adieu” primena ne metalo, o veikiau dainuojamosios poezijos stilistiką.
Kiekvienas naujas “Alcest” albumas man kaip dovana, tad ir jums nuoširdžiai linkiu jo pasiklausyti ir leisti sau išjausti nuostabias emocijas, kurias sukelia šių prancūzų muzika.
1. The Cure – Songs of a Lost World
Paskutinis The Cure albumas pasirodė, kai dar studijavau bakalaure. Ilgą laiką atrodė, kad tai ir bus paskutinis grupės darbas. O šio, naujojo albumo teko laukti net 16 metų! Tačiau naujasis The Cure darbas „Songs of a Lost World” naftalinu, anaiptol, nesmirda! Tiesa, kažko naujo tikėtis irgi neverta. Albume rasime viską, ko iš The Cure galima būtų laukti – melancholiją, introspekciją ir rodos niekada neblėstantį Robert Smith’o kūrybiškumą. Albume susipina klasikinis The Cure skambesys – tamsūs gitarų akordai, atmosferiniai sintezatoriai ir tekstuose tyrinėjami praradimo, laiko trapumo ir vidinės kovos motyvai. Tai melancholiška, bet kartu ir viltinga kelionė. Albumas leidžia prisiminti grupės aukso amžių, bet pabrėžia, kad grupės saulėlydžio palaukti dar reikės. O, galbūt, tai ir bus paskutinis The Cure albumas? Jeigu taip, tai “Songs of a Lost World” yra puiki gulbės giesmė.
Sausio 14 dieną amerikiečių grupė „The Lumineers” išleido savo ketvirtąjį studijinį albumą pavadinimu „The Brightside”. Naujame diske tik 9 dainos, tačiau galime užtikrinti, kad jos tikrai vertos dėmesio. Kaip interviu „KEXP” radijo stočiai sakė pats grupės lyderis Wesley Schultz, tai jų pats geriausias darbas. Perklausę naująjį albumą negalime su tuo nesutikti.
Paklausykite tris naujojo disko kūrinius, „The Cure” koverį „Just Like Heaven” ir vieną žymiausių „The Lumineers” dainų „Ophelia”.
Akivaizdu, kad pandemijos pabaiga, kurios tikimasi jau kitais metais, turėtų pažerti daug naujienų. Net nekyla klausimų, kad muzikos pasaulis bus vienas iš tų, kurie bus pokyčių priešakyje.
Nepaliaujančiame naujienų sraute nuolat skelbiama apie būsimus koncertus, kurių, akivaizdu, kitamet bus tikrai daug. Čia – dar viena gera ir Baltijos šalių gyventojų itin laukta žinia.
Kitų metų spalio 6 dieną Latvijoje įvyks grupės „The Cure” pasirodymas. Vienintelis Roberto Smitho ir kompanijos koncertas suplanuotas Rygos arenoje.
„Friday I’m In Love”, „Pictures Of You” ar „Boys Don’t Cry” – tai tik kelios dainos iš visos galybės, kuriomis nuo 1978-ųjų roko muzikos mylėtojus džiugino „The Cure”.
Savo diskografijoje britai turi 13 studijinių albumų, krūvą muzikinių apdovanojimų ir užtikrintą fanų ir muzikos kritikų meilę. Beje, prieš 2 metųs „The Cure” buvo įtraukti į rokenrolo šlovės muziejų.
„The Cure” padarė įtaką galybei populiarių atlikėjų muzikos pasaulyje. Tai tokie vardai kaip „Smashing Pumpkins”, „Interpol”, „Nine Inch Nails”, „Blink 182”, „The Killers” ir kiti.
Beje, grupę „The Cure” koncerto Rygoje metu apšildys „The Twilight Sad”.
Daugiau kaip prieš 40 metų susikūrusi kultinė Didžiosios Britanijos roko grupė „The Cure” sugrįžta. Praėjus dešimtmečiui nuo paskutinės plokštelės „4:13” pasirodymo, kolektyvo lyderis Robertas Smithas patvirtino: netrukus bus išleistas naujas albumas!
Kaip praneša NME, R. Smithas apie tai kalbėjo Johno Maythemo laidoje. Čia jis pasakojo apie savo paskutiniuosius pasirodymus ir pripažino, kad „The Cure” ką tik užbaigė naujo, muzikos mylėtojų ir kritikų itin laukiamo albumo įrašus.
„Mes mėgaujamės buvimu ant scenos kartu. Be to, ką tik baigėme naujo albumo įrašus”, – sakė Robertas Smithas, pridūręs, jog „naujieji” cure’ai skamba kur kas geriau nei kada nors iki šiol.
„Mūsų muzika apima daugybę žanrų, tačiau būtent faktas, kad mes atliekame šią muziką, leidžia jai skambėti taip, kaip niekur kitur”, – pridūrė atlikėjas.
„The Cure” šie metai turėtų būti tikrai įspūdingi. Neseniai grupė leidosi į savo kultinio, dar 1989-aisiais išleisto albumo „Disintegration” trisdešimtmečio turą. Be to, kalbama, kad jie netrukus turėtų būti įtraukti į Rokenrolo šlovės galeriją. Didiesiems vasaros festivaliams skelbiant pagrindines žvaigždes taip pat paaiškėjo, kad „The Cure” taps esminiais tokių festivalių kaip „Glastonbury” ar „Fujy Rock” atlikėjais.
manoMUZIKA primena, kad 1976-aisiais susikūrę „The Cure” iki šiol išleido 13 studijinių albumų. Prieš 7 metus pirmą kartą istorijoje britai pristatė ir savo gyvą plokštelę. Beje, tais pačiais metais lankėmės jų koncerte Niujorke. Šio pasirodymo apžvalgą skaitykite ČIA.
„The Cure“ – viena iš ryškiausių aštunto ir devinto dešimtmečių alternatyvaus roko grupių – šiandien yra gyvos legendos, užauginę jau ne vieną melomanų kartą. Net aš pats negaliu įsivaizduoti savo gyvenimo be albumo „Disintegration“, vieną šaltą 1996-ųjų sausio naktį kardinaliai pakeitusio mano muzikinį skonį. „The Cure“ diskografijoje – jau trylika studijinių albumų, o jų grojama muzika, nors ir neretai priskiriama gotikiniam rokui, tikrai neapsiriboja vien šiais abstrakčiais ir kaustančiais rėmais. Septintojo dešimtmečio pabaigoje susikūrę ir su pirmąja MTV video klipų banga išgarsėję „The Cure“ iš pradžių grojo griežtą post-punk, o vėliau evoliucionavo į melancholiškos alternatyvios muzikos pionierius, žinomus šiandien.
Šis savaitgalis Niujorko „Beacon Teatre“ salėje – skirtas nostalgijai, viltims, prisiminimams. Tris naktis iš eilės „The Cure“ ištikimiausiems gerbėjams čia pristato programą „REFLECTIONS“. Ją sudaro trys pirmieji „The Cure“ albumai – „Three Imaginary Boys“, „Seventeen Seconds“ ir „Faith“ – sugroti gyvai, triuškinančiai, ir taip, kaip „The Cure“ skamba šiandien. Bilietai į šiuos tris ypatingus vakarus buvo išgraibstyti per pirmąsias dešimt pardavimo minučių. Man pavyko gauti bilietą į antrąją naktį – šeštadienį.
„Beacon Teatre“ salė kaip visuomet pasitinka blizgančiu interjeru ir prie įėjimo įsikūrusiu atributikos staleliu. Prie šio tuoj pat išsirikiuoja įvairaus amžiaus, stiliaus ir skonio publika. Čia ryškiausiai ir pasimato „The Cure“ muzikos įvairovė. Nusipirkti „REFLECTIONS“ marškinėlius ar plakatą nori ir apkūnios gotės, ir hipsteriai, ir jaunos moksleivės, ir pagyvenę ilgaplaukiai rokeriai, ir net prieš mane stovėjusi jauna šeima su dviem vaikais (aiškiai tėveliai, užsiimantys jaunų melomanų skonio plėtra). Paprastai tipišką roko muzikos koncertą Niujorke apšildo viena ar dvi mažesnio kalibro grupės, o vakaro kaltininkai scenoje, tarsi Pelenės, neužsibūna ilgiau dvyliktos valandos, mat uždelsus reikia mokėti papildomą patalpų nuomos mokestį. Šia neeiline proga „Beacon Teatre“ salėje, nors ir pavėlavę beveik pusvalandį, karaliauja vien „The Cure“. Nėra jokių apšildančių grupių, o ir muzikantai išsinuomavę „Beacon Teatre“ trims dienoms ir naktims niekur net nesiruošia skubėti ar skubinti kitų. Jie publikai nuoširdžiai atiduoda viską, ką gali, o mes visą vakarą mėgaujamės nostalgija, net ir kai laikrodžio rodyklė pralenkia vidurnaktį.
The Cure (nuotr. iš manoMUZIKA.lt archyvo)
Vokalistas, gitaristas, dainų autorius ir vienintelis pastovus grupės narys Robertas Smithas iki šios dienos išlaikęs nuolatinį savo stilių. Juodi palaidi drabužiai, išsitaršę juodi plaukai, raudonos lūpos, balta oda ir juodai apvestos akys – vis dar Roberto Smitho vizitinė kortelė – nors muzikantas jau seniai nebėra jaunas gražuolis, koks buvo „The Cure“ skrydžio pradžioje. Bėgantis laikas daro savo, tad šiandien „The Cure“ siela – pilvotas, o ir jo juodoji ševeliūra nebe tokia puri kaip prieš dešimtmetį. Toks jis ir stoja prieš minią, palydimas gausių plojimų bei savo ištikimų bendražygių – bosisto Simono Gallupo bei būgnininko Jasono Coopero.
„Ar jūs žinote, ką mes čia šįvakar jums parodysime?“ – klausia Robertas. Jam atsako plojimai.
„Tai va, taip ir maniau, kad nežinote,“ – nusijuokia jis. „Kai mes, septyniasdešimt devintaisiais pradėjome kartu kurti muziką ir ją įrašinėti, gimė šis albumas pavadinimu „Three Imaginary Boys““. Plojimus palydi įžanginiai pirmosios dainos „10:15 Saturday Night” akordai.
Scenoje jie kol kas tik trys, bet kartu Smithas, Gallupas ir Cooperis groja nepalyginamai geriau nei trisdešimt metų senumo įraše. „Three Imaginary Boys”, mano bene mažiausiai klausomas „The Cure“ darbas, šįvakar suskamba šviežiai. Tokios dainos kaip „Fire in Cairo”, „So What” ar „Three Imaginary Boys” tiesiog užgimsta iš naujo. Pirmoji vakaro dalis, dar paskaninta Jimi Hendrix Experience dainos „Foxy Lady” koveriu, trunka neilgai, mat pirmasis albumas vos pusvalandžio ilgio. „Grįšime už penkių minučių,” – pažada muzikantai. “Neišsilakstykite!”
Penkios minutės prabėga greit, ir muzikantai sugrįžta. Šįkart jie – keturi. Prie trio dar prisijungia klavišininkas Rogeris O‘Donnellis. „Kai atėjo aštuoniasdešimtieji ir mes pradėjome ruošti naujas dainas – į jas įdėjome labai daug sielos. Štai albumas „Seventeen Seconds“!” – sako Robertas Smithas. „Seventeen Seconds” dainos suskamba raiškiai. Sakiau, kad bėgantis laikas daro savo, bet sendindamas muzikantus jis ugdo jų talentą. Šie vyrai jau nebe jaunimas. Dabar jie moka groti daug geriau nei prieš tris dešimtis metų, be to, ir šias dainas jie jau sugroję tūkstančius kartų. Tik mums, klausytojams, jos suskamba naujai. Sprendžiant pagal plojimus, ypač laukiami kūriniai – „Play For Today“, „In Your House“, ir žinoma niūrusis hitas „A Forest“, kurį ketveriukė tarsi videoklipe atlieka žalios šviesos apgaubtyje.
The Cure (nuotr. iš manoMUZIKA.lt archyvo)
Po dar vienos pertraukėlės, per kurią subėgioju į tualetą ir papildau savo alaus atsargas, Robertas Smithas su kompanija pristato albumą „Faith“. „Šios dainos kurtos labai tamsiu mano gyvenimo laikotarpiu, bet tikiuosi, kad surasite jose šviesos,“ – sako jis. Albumas „Faith“ iš kitų šį vakarą skambančių darbų išsiskiria savo vientisumu. Aštuonios dainos keičia viena kitą, bet panašiau, kad „Faith“ yra vientisas kūrinys, kuriame dainos ir jų pavadinimai labiau atlieka dalinamąją funkciją. „The Cure“ gretas „Faith“ ir viso likusio koncerto metu papildo ligi šiol užkulisiuose besislėpęs Laurence „Lol“ Tolhurstas.
Trys albumai baigti, bet grupė, rodos, tik dabar įsismagina ir net nesiruošia pasididžiuoti ir kažkur pradingti. Kadangi visą vakarą skamba „The Cure“ koncertuose seniai girdėtos dainos, tai bisui skirtos dainos – taipogi neeilinės. Grupė sugroja keletą tokių pamirštų b-side‘ų kaip „World War“, „I‘m Cold“ ir „Plastic Passion“, savo senuosius hitus „Boys Don‘t Cry“ ir „Killing an Arab“, bei „Jumping Someone Else‘s Train“. Antrasis bisas – „Descent“, „Splintered in the Head“, nuostabioji „Charlote Sometimes“ dėl kažkokių nesuprantamų priežasčių taip ir nepatekusi nei į vieną studijinį albumą, ir albumo „Pornography“ pažiba – „The Hanging Garden“, šiurpinanti taip, kaip, anot mano vaizduotės, šiurpinti turėtų ritmingas keturių apokalipsės raitelių arklių kanopų bildesys.
Na, rodos, lyg ir viskas. Jau ir dvylikta valanda nakties atėjo… Bet ne, salė vis dar skendi tamsoje, o „The Cure“ sugrįžta trečiajam, visą pasirodymą karūnavusiam bisui. Iki pat aštuntojo dešimtmečio vidurio „The Cure“ buvo žinomi kaip liūdesio ir nevilties dainiai, bet vėliau jų muzika kartu su grupės sudėtimi pastebimai pasikeitė, o MTV grojaraštis sumirgėjo spalvingais grupės klipais. Trečiasis bisas užfiksuoja būtent tą grupės raidos akimirką. Skamba „Let‘s Go to Bed“, „The Walk“, „The Lovecats“, linksmoji „The Caterpillar“ ir vienas didžiausių „The Cure“ hitų – „In Between Days“.
Dabar „REFLECTIONS“ programa tikrai baigta, o publika, balsingai aptarinėdama koncertą, pradeda skirstytis. Pastebiu, kad mano burna vis dar truputuka praverta iš nuostabos ir susižavėjimo. Vis dar negaliu patikėti, kad ką tik regėjau beveik pusšimtį vienos iš daugiausiai įtakos man padariusių grupių dainų, kurias jie grojo beveik originalioje grupės sudėtyje. „The Cure“ – puikus pavyzdys grupės, galinčios išlaikyti savo stilių net tris dešimtis metų netampant nuobodžiais, pasenusiais ar banaliais. Yra daug priežasčių, kodėl laikau „The Cure“ viena iš savo mėgstamiausių grupių, ir šis vakaras buvo viena iš tų priežasčių.
Jau daugiau nei 30 metų aktyviai muzikuojanti kultinė britų roko grupė „The Cure“ paskelbė apie naujo koncertinio albumo pasirodymą. Dviguba plokštelė, pavadinta „Bestival Live 2011“ prekybos vietose turėtų atsirasti dar šių metų gruodžio 5 dieną.
Albume bus net 32 grupės kūriniai, tarp kurių ir didžiausi „The Cure“ hitai „Friday I’m In Love“, „Lullaby“, „The Lovecats“, „Close To Me“, „The End Of The World“, „Just Like Heaven“ ir „Boys Don’t Cry“. Visos dainos atliktos ir įrašytos šių metų festivalio „Bestival“ dviejų su puse valandos grupės pasirodymo metu.
Vaito saloje vykstantis festivalis yra vienas įspūdingiausių Jungtinėje Karalystėje, o 2011 metų rugsėjį jame be „The Cure“ koncertavo tokios žvaigždės kaip Bjork, Primal Scream, Dj Shadow, PJ Harvey, Pendulum, Robyn, Kelis, Modeselektor, Beardyman ar Public Enemy.
„Vaito saloje mes praleidome labai daug nuostabaus laiko, todėl išleisdami šį įrašą tiesiog norime padėkoti savo gerbėjams ir salos gyventojams. Bestival yra geriausias!“ – grupės interneto svetainėje sakė kompanijos lyderis Robertas Smithas.
Atsakydamas į tokius Smitho žodžius, „Bestival“ organizatorius, radijo laidų vedėjas ir didžėjus Rob Da Bank teigė: „Tuos 50 000 žmonių, kurie šiais metais matė dalį ar visą „The Cure” pasirodymą, šis įrašas tiesiog sugrąžins atgal. O gerbėjams, kurių čia nebuvo, tai bus puikus legendinės grupės įrašų kolekcijos papildymas“.
Beje, įdomu ir tai, kad išleidusi 13 studijinių albumų, 10 nepilnų albumų (EP), daugiau nei 30 singlų ir susukusi daugiau nei 10 muzikinių vaizdo klipų, „The Cure” pirmą kartą išleidžia tikrą, pilną koncertinį garso įrašą.
Apačioje pateikiamas visų albumo dainų sąrašas, kairėje pusėje albumo viršelis, o viršuje galite pamatyti The Cure pasirodymo „Bestival 2011“ fragmentą.
„Bestival Live 2011“
CD 1
1. “Plainsong”
2. “Open”
3. “Fascination Street”
4. “A Night Like This”
5. “The End of the World”
6. “Lovesong”
7. “Just Like Heaven”
8. “The Only One”
9. “The Walk”
10. “Push”
11. “Friday I’m In Love”
12. “Inbetween Days”
13. “Play For Today”
14. “A Forest”
15. “Primary”
16. “Shake Dog Shake”
CD 2
1. “The Hungry Ghost”
2. “100 Years”
3. “End”
4. “Disintegration”
5. “Lullaby”
6. “The Lovecats”
7. “The Caterpillar”
8. “Close to Me”
9. “Hot Hot Hot!!!”
10. “Let’s Go to Bed”
11. “Why Can’t I Be You?”
12. “Boys Don’t Cry”
13. “Jumping Someone Else’s Train”
14. “Grinding Halt”
15. “10:15 Saturday Night”
16. “Killing An Arab”
„The Smashing Pumpkins“ (nuotr. iš asmeninio archyvo)
Devintasis dvidešimtojo amžiaus dešimtmetis įėjo į muzikos istoriją kaip derlingiausia nepriklausomo roko muzikos era. Tuo pačiu tai buvo man daugiausiai įtakos padaręs laikmetis, suformavęs mano muzikinį skonį ir pavertęs mane tuo, kuo esu šiandien. Devintojo dešimtmečio alternatyva – muzika, pakeitusi mano požiūrį ne tik į pačią muziką, bet ir į madą bei meną apskritai. Neįsivaizduoju savęs be tokių grupių kaip „The Pixies“, „Pavement“, „Alice in Chains“, ar… „The Smashing Pumpkins“. Taipogi neįsivaizduoju nei vieno „geriausiųjų 90-ųjų albumų“ sąrašo be nuostabiojo „moliūgų“ darbo „Mellon Collie and the Infinite Sadness“. Tad galite įsivaizduoti mano pradinį džiaugsmą dėl galimybės pamatyti Billy Corganą ir visą jo kompaniją gyvai.
Visų pirma norėčiau bakstelėti pirštu į labai svarbų skirtumą. „The Smashing Pumpkins“, egzistuojantys šiandien, toli gražu nėra ta pati grupė, karaliavusi radijo stočių eteryje 95-aisiais. Jau senokai garsėjantis despotizmu plikagalvis grupės lyderis Billy Corganas dėl vidinių nesutarimų dar 2000-aisiais metais išardė šį daug žadėjusį ir anuomet jau penkis sėkmingus albumus įrašiusį kolektyvą.
Likusi „The Smashing Pumpkins“ dalis neliko tinginiauti. Bosistė Melissa Auf der Maur subūrė savo grupę ir iki šiol sėkmingai koncertuoja, o gitaristas Jamesas Iha tapo neatsiejama projekto „A Perfect Circle“ dalimi. Tik būgnininkas Jimmy Chamberlinas pasiliko ir pritapo naujajame Billy Corgano projekte „ZWAN“.
Kol kiti kolektyvo nariai gyveno savo muzikine vizija, Corganą kamavo depresija. Nei „ZWAN“, nei 2005-aisiais išleistas jo solinis albumas „TheFutureEmbrace“ nebuvo labai įdomūs. Rodės, kad ne po „The Smashing Pumpkins“ vėliava įrašyti Corgano kūriniai tiesiogiai pasmerkti nesėkmei. Neabejoju, kad jis senokai dvejojo, ar jo pasirinkimas taip anksti užbaigti geriausio savo projekto gyvenimą buvo gerai apgalvotas. Atsakymas į šį klausimą – 2007-aisiais išleistas agresyvus ir piktas „The Smashing Pumpkins“ albumas „Zeitgeist“ (nors jame iš senolių „moliūgų“ grojo tik Corganas ir Chamberlinas). Ankstesniųjų įrašų sėkmės pakartoti nepavyko, vis tik turiu pripažinti, kad tai buvo ženklus žingsnis į priekį.
Na, bet per daug neišsiplėsdamas grįšiu prie ilgai laukto „The Smashing Pumpkins“ koncerto „Terminal 5“ klube Niujorke.
Į „Terminal 5“ atvykstu kiek pavėlavęs – tiesiai į apšildančiųjų pavadinimu „LIGHT FM“ set‘o vidurį. Apšvietimas pritemdytas, scena žaižaruoja lazerių šviesa, o skambanti muzika – tarsi nužengusi iš „The Pixies“ albumo „Surfer Rosa“. Įspūdis maloniai puikus! Gaila, kad pusę jų pasirodymo praleidau, na bet ką jau padarysi…
„The Smashing Pumpkins“ (nuotr. iš asmeninio archyvo)
Antrieji apšildantieji – aštuonių (o gal devynių, jei skaičiuoti scenos kamputyje įsikūrusį garsistą) asmenų komanda „Fancy Space People“. Apsirėdę spindinčiais a la “Ziggy-Stardust-meets-Lady-Gaga” apdarais ir pasipuošę keistom šukuosenom jie drebina sceną maždaug valandą, bet, kaip bebūtų keista, – pasirodymas gan nuobodus. Dainos panašios viena į kitą, o spigus moteriškas vokalas ilgainiui pradeda erzinti. Na, bet aš nesu girdėjęs „Fancy Space People“ studijinio įrašo, tad nenoriu pernelyg jų išbarti.
Ir pagaliau!
Pradėsiu nuo „The Smashing Pumpkins“ pasirodymo pliusų (o užbėgdamas už akių taipogi pridursiu, kad pliusų šįvakar matau kur kas mažiau negu minusų). Didžiausias pliusas – itin kokybiškas apšvietimas ir garsas. Nuo pat pirmojo akordo visas „Terminal 5“ klubas mirgėte mirga įvairiaspalviais blizgučiais ir akina klausytojus šviesomis. Garsas – mažų mažiausiai įspūdingas. Keturi grupės nariai (tarp kurių nebeliko net ir ištikimojo „moliūgo“ bendražygio Jimmy Chamberlino) lieja prakaitą raižydami gitaras ir drebindami klubo sienas. Kiekvienas menkas garselis tarsi sprogimas nuaidi virš mūsų galvų, o viską karūnuoja aiškus, gerai pažįstamas, „kniaukiantis“ (o gal tai vadinasi „unikalus“?) vokalas. Taip, ši ketveriukė išties sugeba groti rimtą, kokybišką ir energingą roko muziką. O bėgantis laikas, rodos, pamiršo sendinti plikagalvį grupės lyderį.
Šio vakaro laukiau ilgai ir tas laukimas ilgainiui suformavo tam tikrus lūkesčius. Deja, jie taip ir liko tik lūkesčiais.
Tikrai nesu pesimistas. Nesu ir nukvakęs žilagalvis, mėgstantis pasakoti, kaip anuomet karvės didesnes galvas turėjusios… Bet nors užmušk, nesuprantu, kodėl grupė, turinti šitiek daug kokybiškų, įdomių ir visos publikos laukiamų kūrinių, apsiriboja vien naujomis, kaip du vandens lašai panašiomis viena į kitą, dainomis. Suprantu, kad senos dainos – praeitas etapas, ir reikia žiūrėti pirmyn. Suprantu ir tai, kad metų metus groti tą patį per tą patį nėra įdomu nei grupei, nei jos gerbėjams. Bet vis dėlto… Koks gi „The Smashing Pumpkins“ setlist’as be „Tonight, Tonight”? Be „Disarm”? Be „Today”? Be „Everlasting Gaze”, „Stand Inside Your Love”, „Ava Adore”, „Perfect” ar „1979”? Koks gi, atsiprašant (nusikeikčiau, bet esu kultūringas ir išauklėtas žmogus) Pumpkinsų koncertas be agresyviojo taškalo „ZERO”??? Juk net atributikos stalelis nukrautas kultiniais marškinėliais su žodžiu ZERO ant krūtinės!
Negalite tuo patikėti? Negaliu ir aš…
Deja, būtent tokį keistą koncertą aš regiu šiąnakt. Pristatantys savo būsimą albumą „Oceania” (kuris turėjo būti išleistas šių metų rugsėjį, bet taip neįvyko) muzikantai groja dainas būtent iš jo. Suskamba pora kūrinių iš „Zeitgeist”… Na, o laukiantys senųjų hitų gauna „Cherub Rock”, „Siva” ir vakaro kulminacijai pasiliktą „Bullet with Butterfly wings”.
Ir viskas.
Naujus kūrinius vieni stebi nuobodžiaudami, kiti įdėmiai klausosi, bet laukia kada naujos dainos susilies su senosiomis.
Užgrojus pirmąjį „Cherub Rock“ motyvą visa salė tiesiog sprogsta plojimais.
„The Smashing Pumpkins“ (nuotr. iš asmeninio archyvo)
Bet taip belaukiant pabaiga ateina greičiau nei tikėtasi.
Nei Billy Corganas, nei kiti grupės nariai neaušina burnos padėkomis. Nusilenkę ir išdalinę atliekamas būgnų lazdeles pirmoje eilėje besibūriuojantiems gerbėjams jie pradingsta už spindinčių užuolaidų, užsidega šviesos ir iš kolonėlių pasipila „HIM“ daina „Death Is In Love With Us“.
Visi nustebę apsidairome.
Ką, ir viskas?
Minia skirstosi tyliai, o tai nebūdinga roko koncertui. Tylėdamas metro traukinio pusėn žingsniuoju ir aš. Paširdžius kutena keistas su nesusipratimu sumišęs liūdesys. Tarsi būčiau ką tik anapilin palydėjęs artimą draugą, o dabar stebėčiausi, kodėl akiplėšiškas pasaulis nenustojo suktis. Su ilgesiu prisimenu savo dievų „The Cure“ koncertą prieš pora metų, kurį jie užbaigė senomis kaip pasaulis dainomis „Killing an Arab“ ir „Boys Don‘t Cry“. Tos dainos jau turbūt iki kaklo įgrisusios tiek pačiam Robertui Smithui, tiek ir likusiems „The Cure“ nariams, bet jie jas vis tiek groja. Juk tą daryti, mano manymu, įpareigoja grupės pavadinimas, diskografija, ir, tuo labiau, grupės raidos istorija.
Na, o jei to daryti nesinori….. patys spręskite. Juk viskas, kas turi pradžią, turi turėti ir pabaigą.
Deja, Billy Corganas šiems mano sentimentaliems paistalams turbūt nepritartų. Gaila, kad kai „The Smashing Pumpkins“ buvo savo karjeros zenite, aš gyvenau visai kitame žemyne ir turėjau dar gerokai per mažai metų. Būtų buvę smagu pasiklausyti originalaus branduolio „moliūgų“, o ne šio gan vidutiniško projekto (kaip aš mėgstu jį vadinti) „Billy Corganas…ir Draugai“.
Bet yra kaip yra. Pliusiukas uždėtas. „The Smashing Pumpkins“, kokie jie šiandien bebūtų, pamatyti. Šis mano rašinys gavosi kažkoks itin negatyvus, bet noriu šiek tiek pasitaisyti. Blogai tikrai nebuvo. Tiesiog galėjo būti geriau. Tikėtasi per daug.
Kita vertus, juk ne aš diktuoju, ką grupei groti. Tą daro jie patys. Aš tik džiaugiuosi, kad turėjau galimybę pamatyti juos scenoje, o ne vien mažajame „Youtube“ ekranėlyje. Dabar telieka laukti kažkada ateityje pasirodysiančio albumo. Galbūt jis pajėgs pataisyti šįvakar susidarytą mano nuomonę.
Naujasis „Blink-182“ albumas „Neighborhoods“ pasirodys rugsėjo 27 dieną. Grupės gerbėjai šio darbo laukė net ištisus septynerius metus! Balsingasis Kalifornijos pop-punk trejetukas kadaise garsėjo ne tik savo ironiškai juokingomis dainomis, bet ir nešvankiais juokeliais koncertų metu, tatuiruotėmis bei paauglišku entuziazmu. Galbūt todėl 2003-iaisiais metais išleistas albumas „Blink-182” sulaukė prieštaringų vertinimų. Alternatyvaus roko eksperimentai ir surimtėjusi dainų tematika atbaidė nemažą dalį senųjų gerbėjų, laukusių dar vieno tualetiniu humoru persmelkto perliuko, bet mano kuklia nuomone, „Blink-182” kaip tik ir buvo brandžiausias bei labiausiai išbaigtas grupės darbas. Dainas apie masturbaciją, nenusisekusius pasimatymus ir mokyklos koridorius pakeitė meilė, netektis, išsiskyrimai, ir panašios gyvenimiškos problemos. Nėra ko stebėtis, juk bosistas Markas Hoppusas, gitaristas Tomas DeLonge ir būgnininkas Travisas Barkeris yra jau trisdešimtmetį perkopę vyrai, šeimos žmonės ir mylintys tėveliai, mokyklos suolus palikę toli praeityje. Pasikeitimus grupės muzikoje anuomet įvertino net pats Robertas Smithas (iš „The Cure“), kartu su „Blink-182“ įrašęs dainą „All of This“. Deja, jau kurį laiką virę nesutarimai grupės branduolyje paaštrėjo dar labiau ir virto kivirčais. 2005-aisiais DeLonge paliko savo draugus muzikantus ir subūrė naują kolektyvą pavadinimu „Angels & Airwaves“, o Hoppusas su Barkeriu tęsė muzikinę veiklą po grupės „+44“ vėliava. Jie nustojo šnekėtis su DeLonge, o šis spaudoje pareiškė nemanantis, jog dar kada nors jie vėl gros kartu. Štai taip paprastai, bet triukšmingai šis energingasis trejetukas nutraukė savo veiklą.
Naujasis Blink-182 darbas „Neighborhoods“ – ilgai brandintas vaisius. Praėjo septyneri metai. Per tiek laiko gali nutikti daug kas. Daug kas ir nutiko. 2008-ųjų rugsėjį netikėtai mirė ilgametis grupės draugas ir prodiuseris Jerry Finnas. Jį ištiko smegenų hemoragija. Tų pačių metų rugsėjo 9-ąją Travisas Barkeris ir jo artimas draugas bei kolega Adamas Goldsteinas (dar zinomas kaip DJ AM) pateko į lėktuvo katastrofą, kurią, sužeisti ir smarkiai apdegę, jie išgyveno tik dviese, o likusieji keturi lėktuvu skridę žmonės žuvo. Užnugaryje kvėptelėjusi mirtis greit sutaikė kadaise besipykusius muzikantus. „Tai yra pats tinkamiausias laikas mesti visą tą šūdą velniop,“ spaudoje tada sakė DeLonge. „Nesvarbu kas atsitiko tarp manęs ir Barkerio praeityje. Viskas tampa nebesvarbu, kai išties pajunti, kad bet kurią akimirką gali žmogaus netekti amžiams.“ Širdis vienas kitam atvėrusi trijulė netrukus vėl žengė į studiją išlieti viską, kas susikaupė per laiką, o bičiulystė tarp jų rodos geresnė nei bet kada ankščiau.
Blink-182 (nuotr. iš oficialaus grupės Facebook puslapio)
Tai atsispindi ir naujajame albume. Čia nerasite nei „Whats My Age Again?“, nei „First Date“, nei tuo labiau „Mother‘s Day“. Nebėra juodo humoro ir lėkštų hitų, o ir keiksmažodžių kiekis apkarpytas. O kas liko? Liko tas pats nei minutei nenutilstantis Traviso Barkerio būgnijimas, harmoningas Hoppuso ir DeLonge duetas, aštrios gitaros ir vingrūs dainų tekstai. Tai, be abejonės, tikrai tie patys „Blink-182“, kuriuos aš žinojau ir mėgau mokykloje, tačiau pasikeitė dainų tematika. Dabar jie – nebe mokytojus šiurpinę nepraustaburniai. Jie – suaugę, rimti muzikantai, nestokojantys idėjų ir turintys tiek parako, kad jo tikrai nereikia pirkti pigiu humoru. O ko jau ko, bet iškalbos jiems nestinga. Be to, jaučiasi ankščiau nedominavęs asmeniškumas, kurio persmelktos ne tik naujosios kompozicijos, bet ir albumo viršelis. Viršelio įrašuose dėkojama Ava ir Jonui (DeLonge vaikams), Jackui (Hoppuso sūnui), Alabama ir Ati (Barkerio dukrai ir įdukrai), albumo viršelio autoriui Mike Giantui, Chloe (DeLonge numylėtam labradoro retriveriui) ir, be abejo, pareikšta pagarba neseniai anapilin išėjusiam grupės sėbrui DJ AM. Natūralu, kad naujose kompozicijose jaučiasi tiek „Angels & Airwaves“, tiek ir „+44“ įtaka, bet „Blink-182“ liko ištikimi savo tradicinei pop-punk formulei – greičiui, harmonijai ir skambiems priedainiams – kuria jie sėkmingai mėgaujasi toliau.
“Neighborhoods” mane ir nustebino, ir pradžiugino. Taip skaniai neklausiau Blinkų albumo nuo pat 2003-ųjų. Tai tas darbas, kurio iš „Blink-182“ ilgai laukiau ir tikėjausi. Tai tas darbas, kurį žinojau, jog jie gali sukurti. Be to, džiugu, kad 2003-ųjų albumas „Blink-182“ yra jau nebe vienintelis keistuolis grupės diskografijoje. Tikiuosi, kad kaip devintajame dešimtmetyje „Blood Sugar Sex Magic“ atvėrė Red Hot Chili Peppers duris į naujus vandenis, taip ir „Blink-182” bei “Neighborhoods” taps naujos trijulės eros pradžia. Dabar labiau nei bet kada ankščiau gerbiu Tomą DeLonge, Marką Hoppusą ir Travisą Barkerį kaip muzikantus ir kūrėjus. Labiau nei bet kada ankščiau vertinu jų muzikinius sugebėjimus ir tikiu jų ateitimi. Manau, kad panašiai jaučiasi ir jie patys. Juk ne veltui iškart po 51-ųjų „Grammy“ apdovanojimų (kurių metu visi trys muzikantai po ilgo laiko besišypsantys pasirodė scenoje kartu) grupės tinklapyje puikavosi žinutė skelbianti: „Trumpai tariant, mes grįžom. Ta prasme, tikrai grįžom! Tęsiame reikalus nuo ten, kur juos palikome, ir dar daugiau. Studijoje rašome dainas ir įrašinėjame naująjį albumą. Vėl ruošiamės pasauliniam turui. Draugystė pataisyta. Po septyniolikos metų šlovės viskas tik prasideda!“
Introdukcinis „Neighborhoods“ singlas „Up All Night“ – pirmoji po balta vėliava parašyta daina internetą, televiziją ir radijo bangas pasiekė liepos 14 dieną ir buvo palankiai įvertinta.
„Neighborhoods“ tebūna paminklu „Blink-182“ susitaikymui. Aš tikiuosi, kad jų laukia dar ilgesnė nei septyniolikos metų karjera. Ištikimi gerbėjai, manau, neprieštaraus. O galbūt dabar ir tie, kurie ankščiau spjaudavo į Blinkus, bet paslapčia nudžiugdavo MTV ekrane išvydę anuometines pop žvaigždes pašiepiantį „All the Small Things” videoklipą nebebijos pripažinti, kad ši trijulė nusipelno teigiamų žodžių.
Jau daugiau nei 30 metų aktyviai muzikuojanti kultinė britų roko grupė 
