Šiandien R&B/soul atlikėja, dainų autorė, muzikantė ir prodiuserė Macy Gray paskelbė pirmąsias savo turo „On How Life Is 25th Anniversary Tour“ datas. Oficialiai skelbiama, kad gastrolės neaplenkė ir Lietuvos – talentingoji dainininkė Macy Gray surengs koncertą LVSO koncertų salėje, birželio 4 d. Atlikėjos gerbėjai turės ypatingą progą išgirsti unikalų jos balsą ir paminėti net 25-erių metų debiutinio albumo „On How Life“ sukaktį.
Macy Gray išgarsėjo visame pasaulyje 1999 m., kai jos hitas „I Try“ tapo vienu perkamiausių singlų, pelnė „Grammy“ apdovanojimą ir pavertė ją tarptautine žvaigžde. Per daugiau nei du dešimtmečius ji išleido dešimt studijinių albumų, bendradarbiavo su tokiais muzikos grandais kaip „Erykah Badu“, „OutKast“, „Ariana Grande“, „Carlos Santana“ ir daugeliu kitų.
Bilietus į Macy Gray koncertą visose „Bilietai.lt“ kasose ir internete www.bilietai.lt bus galima įsigyti nuo šio penktadienio (vasario 7 d.) 10:00 val. ryto. Diena anksčiau, nuo ketvirtadienio, 10:00 val. ryto įsigyti bilietus į renginį galės ir „Live Nation Lietuva“ klubo nariai.
Grupės “Fink” Lietuvos melomanams pristatinėti nereikia. Ne kartą viešėję sostinėje, britai čia yra subūrę didelę nuoširdžių ir jų muziką ypatingai mylinčių gerbėjų būrį. Todėl neverta stebėtis, kad kai renginių organizatoriai nori šio atlikėjo pasirodymą surengti Lietuvoje – grupės siela Finas Greenallas tiesiog negali pasakyti ne.
“Niekada netikėjau, kad Lietuvoje galiu turėti tiek gerbėjų. Visada malonu čia sugrįžti. Žaviuosi Lietuva kaip šalimi, kuri sugebėjo nueiti tokį įspūdingą kelią vos prieš 30 metų išsivadavusi iš okupacinių pančių”, – sakė Finas, pridūręs, jog čia jaučiasi kaip namuose.
Tiesa, kur jo tikrieji namai – taip pat neaišku, mat muzikantas yra iš Konvalio miestelio Anglijoje, tačiau pastaruoju metu persikėlė gyventi į Berlyną. Čia jis augina dvejų metų dukrą (kuri, beje, šventė gimtadienį jo viešnagės sostinėje metu), dėsto muzikos akademijoje ir… žinoma, kuria.
“Fink” diskografijoje – 10 studijinių albumų. Didysis muzikinis kelias, be jokios abejonės prasidėjo tada, kai pasaulį išvydo albumas “Sort of Revolution”. Tai buvo 4-asis jų įrašas, o titulinė plokštelės daina pradėjo burti ištikimų gerbėjų kariuomenę. Iki šiol “Fink” pasirodymus surengė visuose žemynuose. Geografija yra tikrai labai plati – nuo Pietų Afrikos iki Indijos, nuo Kinijos iki Brazilijos.
Nuotr. S. Lukoševičius
Fino Greenallo muziką apibūdinti nėra lengva. Joje galima rasti ir bliuzo, ir roko motyvų. Tačiau kad ir ką kas besakytų, melodinga, svajinga ir graži jų kūryba nepalieka abejingų. Su “Fink” yra taip, kaip kadaise Lietuvoje transliuotoje reklamoje – “kartą paragavęs negali sustot”.
Tiesa, vienas albumas “Fink” istorijoje grupės gerbėjams iki šiol yra ypatingas. Tai 2013-aisiai išleista plokštelė, įrašytas drauge su Karališkuoju Nyderlandų orkestru, kuriame – 6 grupės kūriniai įvilkti į simfoninį rūbą. Kalbėdamas apie tą koncertą Finas interviu manoMUZIKAI tąkart sakė: Tai buvo nuostabus koncertas, tačiau negalėčiau pasakyti, kad tuo metu labai gerai jaučiausi. Slėgė didelė įtampa. Viso koncerto metu neapleido mintis “taigi aš scenoje su orkestru, turiu pasirodyti kaip įmanoma geriau”.
“Deja, šiai programai vėl tapti realybe yra gan sudėtinga. Su orkestrais reikia tartis taip anksti, kad suderinti abiems pusėms tinkamus laikus praktiškai neįmanoma. Ant scenos tokio pobūdžio koncerte groja nebe penki ar šeši žmonės, o dešimtys ar net šimtai įvairių muzikantų”, – 2014 metais prieš koncertą Varšuvoje manoMUZIKAI sake F. Greenallas.
Nuotr. J. Suslavičiūtė
Apie „Fink“ koncertą su orkestru po 2013-ųjų svajojo daugelis grupės gerbėjų. Apie tai buvo diskutuota galybėje forumų, to maldavo gerbėjai komentaruose po grupės įrašais. Tačiau nieko panašaus neįvyko… Iki 2023-ųjų.
„Fink“ tapo vienomis svarbiausių Vilniaus festivalio „Midsummer Vilnius“ žvaigždžių, o čia išsipildė daugelio grupės gerbėjų ilgai puoselėta svajonė – pamatyti ir išgirsti mėgstamas grupės dainas simfoniniu pavidalu. Taigi, Valdovų rūmų kieme – pagrindinėje festivalio scenoje šiltą Liepos 21-osios vakarą karaliavo Finas Greenallas drauge su Modestu Pitrėnu ir jo vadovaujamu kameriniu orkestru.
Iš trylikos Vilniuje nuskambėjusių grupės dainų – tik penkios buvo tos, kurias „Fink“ įrašinėjo Nyderlanduose. Tačiau verta paminėti dar ir tai, kad šįkart visos simfoninės aranžuotės buvo naujos. Ir jas visas sukūrė Lietuvoje puikiai žinomas vardas Jievaras Jasinskis.
Sausakimšas Valdovų rūmų kiemas mėgavosi kiekvienu nuo scenos sklindančiu garsu. O programoje buvo visko – nuo žymiojo „Sort of Revolution“ iki ne viename kino filme (o ypač juostoje „Collateral Beauty“ su Willu Smithu) skambėjusio „Looking Too Closely“, nuo titulinės 2011-ųjų metų albumo „Perfect Darkness“ dainos iki tame pačiame įrašę esančios pasakiškai jautrios baladės „Yesterday Was Hard on All of Us“; nuo svajingojo „Berlin Sunrise“ ar paties muzikanto itin mylimo „Wheels“ iki pagrindinę koncerto dalį užbaigusio ištaškančio „This is the Thing“.
Nuotr. S. Lukoševičius
Apskritai „Fink“ muzika, atlikta su simfoniniu orkestru įgauna dar daugiau gylio, dar daugiau spalvų. Ji tarytum paskandina klausytoją svajonėse ir polėkyje, mintyse ir savirefleksijoje. Kartais (ypatingai skambant tokioms dainoms kaip „Berlin Sunrise“ ar „Looking too Closely“) gerklėje įstrigdavo gumulas, mat būdavo taip jautru ir trapu, kad papildomas garsas iš šalies, regis, galėdavo sužlugdyti akimirkos grožį. O kartais (užgrojus „Cracks Appear“ ar „This is the Thing“) pasijusdavome taip, tarytum esame gerame roko koncerte, kur norisi atsistojus ir iškėlus rankas į viršų judėti į taktą.
Tokia yra „Fink“ muzika. Įvairi. Kartais nenuspėjama. Retsykiais pasakiškai liūdna. Kartais depresyvi. O kartais tiesiog neįtikėtinai svajinga ir jautri. Tačiau ją vienija svarbiausias bruožas – ji įsiskverbia iki pat širdies gelmių.
Kita vertus, visa Fino kūryba – toli gražu ne lengvo masinio vartojimo produktas. Jo muziką neužtenka girdėti. Jos reikia klausytis. Tai nėra foninė muzika. Kartu, tai yra kūryba, kuri nebūtinai „užkabins“ iš pirmo karto. Ji – kaip geras vynas. Kuo ilgiau brandini, kuo labiau pratiniesi, kuo labiau giliniesi – tuo ji tampa geresnė. Skanesnė. Gilesnė.
Simfoniniai Finkai turi dar kitokį prieskonį. Savotiškai keista, kai gitara, kuri yra dominuojantis instrumentas grupės kūryboje, šiuo atveju tarytum nugrimzta į antrą planą. Ar jos labai stipriai trūko? Ko gero ne, nes simfoninis rūbas „Fink“ kūrybai beprotiškai tinka. Jis tik dar labiau išplečia hito „Looking too Cloesly“ kūrėjų muzikos ribas. Ir, žinoma, galias.
Nuotr. S. Lukoevičiu
Taigi, valdovų rūmų kieme šį liepos penktadienį karaliavo skvarbi ir jautri simfoninė „Fink“ pasaka. Pasaka, kuria negali netikėti. Pasaka, kuri neleidžia abejoti. Pasaka, kuri paskandina svajose ir išneša į visiškai kitokią realybę.
Man šis koncertas – jau 13-asis „Fink“ pasirodymas. Mačiau juos ne tik Vilniuje ar Varšuvoje. Važiavau į įvairius Europos miestus klausytis jų muzikos. Tačiau turiu prisipažinti, kad šis tryliktas kartas man buvo ypatingas. Aš pirmą kartą gyvai išgirdau „Fink“ su orkestru. Ir tai padariau savo mylimiausiame mieste. Esu laimingas, kad mano mėgstamiausias atlikėjas ir mano mylimiausias miestas taip stipriai sulipo, kad šio pasirodymo atsiminimus ir atgarsius dar ilgai nešiosiuosi su savimi.
Gailėkitės, kas nebuvote, nes vargu ar dar kada nors turėsime progą tai išvysti ir taip išgirsti.
Kad šis koncertas buvo svarbus ir pačiam Finui įrodo ir faktas, kad jo į Vilnių pasiklausyti atvyko ir paties atlikėjo tėvai.
Net neabejoju, kad jie mėgavosi kiekviena šio koncerto akimirka…Kiekviena renginio akimirka mėgavomės ir mes – grupės, kurią taip beprotiškai mylime – gerbėjai.
Kai 2000-aisiais dienos šviesą išvydo daina „If I Ever Feel Better”, kolektyvo „Phoenix” vardas pasaulyje buvo praktiškai nežinomas. Ne veltui daugelis, išgirdę mano minėtą kūrinį, grupę painiodavo su tuo metu itin populiariu britu Jamiroquai. Visgi „If I Ever Feel Better” muzikos mylėtojų gretose tapo itin klausoma, o „Phoenix” sparnai po truputėli pradėjo skleistis. Tiesa, Prancūzijoje prieš tai buvo išleista daina „Too Young” – kūrinys, vėliau tapęs dar viena vizitine Thomo Marso ir kompanijos kortele. Kalbant apie pastarąją dainą reikai paminėti, kad populiari ji tapo po kelerių metų – 2003-aisiais pasirodžius pasakiškam Sophia Copolos filmui „Pasiklydę Vertime” (angl. Lost in Translation). Būtent šios juostos pagrindine garso takelio daina ir tapo „Too Young”. Jos dėka apie „Phoenix” sužinojo visas pasaulis. „Phoenix” ne tik užsiaugino sparnus, bet ir pradėjo skristi.
Phoenix koncertas Vilniuje
Mano pažintis su šiaisi prancūzais prasidėjo 2000-ųjų vasarą – tada, kai pirmą kartą išgirdau „If I Ever Feel Better”. Ir tai, turiu prisipažinti, buvo meilė iš pirmo žvilgsnio (ir pirmo garso). Nuo tos akimirkos sekiau, valgiau, kišau į savo muzikinę (ir idėjinę) dėžutę viską, ką „Phoenix” išleisdavo. Viską. Nes ši savito, išskirtinio ir unikalaus stiliaus grupė taip ir nenuvylė. Kiekvienas albumas (o jų grupė turi jau 7) – buvo kažkas naujo. Kažkas papildomo. Kažkas tokio, kas leisdavo atpažinti grupės išskirtinumą, bet kartu ir rasti kažką dar negirdėto. Dar naujesnio. Dar muzikalesnio.
„Phoenix” kūryba mano ir taip didelėje fonotekoje užima išskirtinę vietą. Pats brangiausias (man asmeniškai) jų darbas – 2006 m. išleista plokštelė „It’s Never Been Like That”. Čia esančios dainos „One Time Too Many”, „Consolation Prizes” ar „Long Distance Call” iki šiol gan dažnai užpildo mano kasdienybę, į ją įpūsdamos pozityvo, polėkio, šypsenos ir laisvės.
Būtent tokie yra „Phoenix”. Neįpareigojantys. Bet priverčiantys šypsotis. Užpildnatys akimirką netikėtu laisvės, laimės ir polėkio jausmu.
Ir netgi nepaisant to, kad Thomo Marso ir co. kūryba yra mano kasdienybės palydovas jau daugiau kaip 23 metus, per šį laiką taip nė karto ir nebuvau jų koncerte. Turėjau galimybę važiuoti į jų pasirodymus festivaliuose, tačiau sąmoningai ją atmesdavau, nes visada svajodavau grupę pamatyti intimesnėje, artimesnėje ir sykiu jaukesnėje aplinkoje. Tačiau, kad ir kaip bebūtų, niekada negalvojau, kad ateis akimirka, kai galėsiu juos išvysti savo mylimoje šalyje. Savo mylimiausiame mieste. Saulėtą vasaros pavakarę.
Kalbėti apie Vilniaus setlistą, ko gero, nėra prasmės. Kodėl? Ogi todėl, kad ištikimas „Phoenix” gerbėjas galėtų sudėlioti dar bent tris alternatyvius ir visi jie būtų puikūs. Vilniuje, Lukiškių kalėjimo kieme, buvo galima susipažinti su visa daugiau kaip dvidešimtmetį besitęsiančia grupės epocha – nuo 2000-ųjų albumo „United” ir čia esančių jau anksčiau minėtų kūrinių „Too Young” ar „If I Ever Feel Better” iki pernai išleistos plokštelės „Alpha Zulu” kūrinių. Žinoma, didžiausų ovacijų sulaukė bene populiariausio prancūzų albumo „Wolfgang Amadeus Phoenix” (išleisto 2009 metais) kompozicijos, tokios kaip „Lisztomania”, „Lasso” ar koncerto pabaigoje minią iš proto variusi „1901”.
Phoenix koncertas Vilniuje
Ir vis dėlto, svarbiausia jų pasirodyme buvo nuotaika. Nepaisant nedidelės koncerte susirinkusios minios, čia buvo itin šviesu. Ir itin pozityvu. Thomas Marsas nedaugžodžiavo (kai pagalvoji, kaip prancūzui – gan keista), tačiau savo nuoširdumu jis minią „paėmė” nuo pat pirmos pasirodymo akimirkos. Buvo šviesu. Buvo muzikalu. Buvo tikra. Ir buvo velniškai miela, jauku ir gera. Tai vienas iš tų koncertų, kuriam nereikia daug garso ir šviesų. Kuriam nereikia ditirambų ir fantasmagorijų. Tai yra toks renginys, kurį liudyti yra tikrai gera. Ir viso šio pasirodymo metu lydintis jausmas yra tai, ko neiškeistum į tūkstančius kitų.
Ko gero, netgi sunku nupasakoti tą lengvą pozityvą, kurį galima patirti gyvai besiklausant „Phoenix”.
Taip, norėjosi tamsos. Taip, norėjosi pilnos Lukiškių kalėjimo erdvės. Galbūt ne dėl to, kad trūko žmonių, bet dėl to, kad neapleido jausmas, jog tie, kurie abejojo ir neatėjo, prarado gerokai daugiau nei tik koncertą. Gerokai daugiau nei tik „Phoenix” muziką. Tai buvo nuotaikos, muzikos, polėkio ir pozityvo kokteilis, kuris išskirtinai (ir esu tuo visiškai tikras) tinka tik labai mažam skaičiui muzikos grupių.
Galiausiai grupės lyderis, sugrįžęs bisui ir sugrojęs kelias dainas, „išėjo” į publiką ir atsisukdamas į kiekvieną tiesiog nuoširdžiai dėkojo, kad atėjome į koncertą.
Phoenix koncertas Vilniuje
Rimtai?, – galvoju sau. Čia tau ačiū už tai, kad atvažiavai ir išpildei muzikinę svajonę. Tokią, apie kurią galbūt prieš keletą metų net nebūtum pagalvojęs.
Grįžau namo. Įsijungiau „Phoenix”. Ir panirau į mielą ir neįnoringą refleksiją. Ir net nepajutau, kaip fone nuskambėjo ir „Too Young”, ir „If I Ever Feel Better”, ir „Long Distance Call”, ir „Lasso”, ir „After Midnight”, ir dar visa šūsnis kitų prancūzų kūrinių.
Ir taip reflektuojant supratau, kad šitos grupės tiesiog niekada negana. Niekada. Nes tai yra vienas tų muzikinių reiškinių, kurie mūsų kasdienybei suteikia labai daug šviesių ir teigiamų spalvų. O jų šiame skubančiame, kartais piktame, o kartais tiesiog velniškai komplikuotame pasaulyje beprotiškai reikia.
Ačiū „8 Days A Week” už šį įvykį. Įvykį, kurį pamiršti bus sunku.
O dabar beliko laukti dar vienų prancūzų. Nes ketvirtadienį toje pačioje vietoje – svajingieji „M83”.
Ateinančių metų vasarą pasitiksime neįtikėtinai muzikaliai – Lietuvos sostinėje pasirodymą surengs nuostabus Prancūzijos kolektyvas „M83“. Grupės pasirodymas įvyks birželio 8 dieną Lukiškių kalėjime.
„M83” susikūrė Antibuose 1999-aisiais. Iki šiol Anthony Gonzalezo projektas išleido 8 studijinius albumus. Turbūt nė nereikia sakyti, kad didžioji jų dalis sulaukė nemenkos kritikų meilės.
„M83” albumai buvo nominuoti įvairiems apdovanojimams, jų muzika skambėjo ne viename kino filme, o jų kūryba subūrė milijonus elektroninės muzikos širdžių.
Beje, manoMUZIKA yra parengusi išskirtinį interviu su projekto lyderiu Anthony Gonzalezu. Visą interviu skaitykite ČIA.
Pirmuosius bilietus į šį itin laukiamą koncertą galėsite įsigyti jau rytoj (lapkričio 22 dieną). Bilietais prekiauja bilietai.lt
Rugpjūčio pradžia pažymėta nuostabiomis žiniomis – spalio 24 dieną Lietuvoje koncertuos mūsų itin mylimas duetas „Kings Of Convenience!
Norvegijos duetas leisi į turą Baltijos šalyse, kurį būtent ir užbaigs pasirodymas sostinės koncertų salėje „Compensa”.
Bilietų į „Kings Of Convenience“ pasirodymą sostinėje galite ieškoti rugpjūčio 8 d. nuo 10 val. ryto. Nuo paskutinio „Kings Of Convenience“ albumo „Declaration Of Dependence“ praėjo daug metų, kol pagaliau 2021-aisiais jie grįžo su naujausiu darbu „Peace or Love“. Tai jau ketvirtasis „Kings Of Convenience“ studijinis įrašas.
Eirikui Glambekui Bøe ir Erlendui Øye muzika niekada nebuvo verslas. Pirmiausia tai – draugystės pamatas, grožis ir gėris.
Vasara Vilniuje nusimato tikrai įspūdinga. Ką tik paskelbta, kad mūsų sostinėje lankysis britų soul atlikėjas iš Londono, Michael Kiwanuka.
Puikų, jau trečią savo diskografijoje albumą, pavadintą tiesiog „Kiwnauka“ pernai išleidęs atlikėjas surengs pasirodymą VU Botanikos sode, Kairėnuose. Koncertas įvyks birželio 20 dieną.
Beje, prieš kelerius metus manoMUZIKA parengė išskirtinį interviu su šiuo neiliniu talentu. Visą pokalbį galite skaityti ČIA.
Lietuvos muzikos senbūviai, hip-hopo korifėjai „G&G Sindikatas” pristato naują dainą „Mieste, kurio negaliu nemylėt”. Vilniaus grupė, ne kartą viešai deklaravusi meilę savo gimtajam miestui Vilniui, šįkart nusprendė sukurti jo himną.
„Pirminė dainos idėja atsirado važinėjant kartu su šeima dviračiu po Vilnių. Labai dažnai mes įsisukam į darbų rutiną ir nepastebime, kokio grožio ir gėrio mieste gyvename. Įsiveliame į smulkius ginčus apie stadioną, metro, vamzdį, draudimus ir nepastebėjome svarbiausio – kaip mūsų miestas (nebūtinai Vilnius) tapo tikru europietišku, architektūrine, infrastruktūros ir žmonių prasme miestu. Tai miestas, kuriame daug gražiu ir laimingų žmoniu. Tereikia truputi stabtelėti ir apsidairyti, pakelta galva nuo savo smartfono ir pamatyti”, – manoMUZIKAI sakė šiuo metu atostogaujantis grupės narys Kastytis Sarnickas – Kastetas.
„O šiaip, jei paprastai, tai nieko negalim padaryti – mylime mes savo miestą, kad ir kas benutiktų. Todėl labai norėjome jam kažką gražaus pasakyti”, pridūrė jis.
Ką tik pranešta, jog Lietuvoje pasirodymą surengs dar vienas žinomas vardas. Birželio 11 d. „Compensa” koncertų salėje koncertuos JAV roko grupė „Papa Roach„.
Dar 1993 m. susibūręs kolektyvas išleido 10 studijinių albumų. Būtent paskutinį darbą – plokštelę „Who Do You Trust?” sostinėje ir pristatys amerikiečiai. Minėtas albumas pasirodė šių metų sausio viduryje.
Bilietų į „Papa Roach” koncertą Vilniuje ieškokite jau nuo rytojaus (kovo 22 d.)
Giedrius Nakas ilgą laiką Lietuvos muzikos mylėtojams buvo žinomas kaip grupės „Saulės Kliošas” muzikantas bei iš koncertinės veiklos su tokiais atlikėjais kaip Andrius Mamontovas, Jurga Šeduikytė ar Linas Adomaitis. Tačiau pernai jis savo vardą garsiai įrašė į šalies muzikos istoriją išleidęs nuostabų antrą studijinį albumą, pavadintą „No Fear, Full Of Love”.
Niujorke įrašytoje plokštelėje galima rasti ir pasakišką kompoziciją „Letter for B”. Būtent šį kūrinį Giedrius drauge su bičiuliais muzikantais atliko paslaptingame projekte „Sofar Sounds”.
Šių metų „Sostinės dienos” katedros aikštėje turėtų būti įspūdingos. Paskutinę vasaros dieną vilniečiams ir miesto svečiams koncertuos britų grupė „Everything Everything„.
Šiemet prestižiniam „Mercury” apdovanojimui nominuotas Mančesterio ketvertas išgyvena geriausius karjeros laikus. Lygiai prieš metus išleidę albumą „A Fever Dream” britai yra itin mėgiami senojo žemyno melomanų ir vertinami muzikos kritikų. Per 11 metų grupė išleido 4 studijinius albumus, buvo nominuoti Ivor Novello apdovanojimams, o 2014 m. pelnė Jungtinės Karalystės muzikos prodiuserių gildijos apdovanojimą už geriausią metų dainą.
Beje, grupės „Everything Everything” koncertą Katedros aikštėje rugpjūčio 31 dieną apšildys vienas populiariausių šiuo metu Lietuvoje kolektyvų – roko grupė ba.
Unikalios ir iškirtinės Vilniaus vietos, menų fabriko „LOFTAS“ grafike – tradicinis miesto festivalis „Loftas fest”. Jame, kaip ir kasmet, miestiečiai ir sostinės svečiai galės mėgautis išskirtinėmis šiuolaikinio meno ekspozicijomis bei, be jokios abejonės, muzika. Pastarajai čia visuomet skiriamas išskirtinis dėmesys.
Ką tik paaiškėjo, kas taps šių metų „Loftas fest” muzikos headlineriais. Rugsėjo 7-8 dienomis vyksiančioje šventėje pagrindinėmis žvaigždėmis paskelbti britai „Glass Animals“.
Prieš trejus metus sausakimšame „Lofte” jau koncertavęs Oksfordo ketvertas mūsų šalies melomanus susitiks dar kartą.
2010-aisiais susibūrusi britų indie roko grupė „Glass Animals” iki šiol yra išleidusi du studijinius albumus. Paskutinis jų, plokštelė „How To Be A Human Being”, muzikos parduotuves pasiekė prieš dvejus metus. Oksfordo ketvertukas grojo visuose didžiausiuose pasaulio festivaliuose ir subūrė milžinišką muzikos gerbėjų armiją.
Apie „Glass Animals” manoMUZIKA rašė dar 2012-aisiais. Tąkart manoATRADIME pristatydami kolektyvą minėjome, jog grupės nariai savo stilių vadina „psichodeliniu kokteiliu, kupinu elektroninių ir organinių garsų“.
Taigi, panašu, kad ruduo Vilniuje prasidės tikrai trankiai ir muzikaliai.
Menų fabrike „Lofte” dvi dienas vyksiančiame „Loftas feste” bus galima rasti keturias muzikines scenas, menų erdvę, naktinio kino erdvę, vinilų turgų, gatvės maisto parką, kitas išskirtines pramogas.
Daugžodžiauti nemėgstantis talentingasis dainų autorius Tomas Sinickis savo „Facebook“ paskyroje šiandien sveikina savo klausytojus su pavasariu ir dalinasi nauju kūriniu „Kapiliarai“.
Į Vilnių atvyksta dar vienas muzikinis gėris! Sostinėje vasaros vidury pasirodymą surengs švedai „Little Dragon„. Grupė Valdovų rūmų kieme koncertuos liepos 26 d.
Šis pasirodymas įtrauktas į festivalio „Midsummer Vilnius” renginių grafiką.
„Little Dragon” Lietuvoje koncertuos jau ne pirmą kartą. Maždaug prieš 10-12 metų, savo karjeros pradžioje, grupė iš Geteborgo keletą kartų koncertavo muzikos klube „Tamsta”.
Spalio pabaigoje dalinomės žinia apie Tomo Sinickio naujojo EP „Vilnius“ išleidimą, o šiandien kviečiame pamatyti tituliniam kūriniui skirtą vaizdo klipą.
Kaip pristatydamas vaizdo klipą teigia pats atlikėjas: „Asta Liukaitytė ir jos komanda, kurios branduolį sutvirtino kameros virtuozas Petras Skukauskas ir minties dirigentas Domas Vilčinskas, sukūrė jums vaizdinių albumą apie Vilnių, kokį mes pažįstame, matome, jaučiame kiekvieną dieną. Su visomis jo bėdomis ir begaliniu vidiniu optimizmu.”
Atrodė, kad toks vakaras nebeįmanomas. 2006-aisiais britų dainininkas ir gitaristas Chrisas Rea surengė atsisveikinimo turą, kurio metu apsilankė ir Vilniaus „Siemens“ arenoje. Su kasos vėžiu kovojęs muzikantas savo koncertus tuomet pavadino „The Road to Hell & Back – The Farewell Tour“. Nuotaika buvo tokia, kad atrodė tikrai daugiau nesusitiksime. Vis dėlto kova su liga buvo sėkminga. Taip pat ji muzikantą išmokė daryti gyvenime tai, ko labiausiai norisi, taigi Chrisas pasinėrė į mėgstamą bliuzą ir po dvejų metų sugrįžo su „The Return of the Fabulous Hofner Blue Notes Tour“. Tačiau trečiojo apsilankymo mūsų šalyje laukti reikėjo beveik dešimtmetį.
Pavasarį paskelbus apie Chriso Rea koncertą šiemet Vilniuje, žiūrovai sparčiai pirko bilietus. Nedažnas atvejis, kai likus dviems mėnesiams iki renginio mūsų šalyje jau būtų paskelbtas „sold-outas“. Tad, šį savaitgalį per pustrečio tūkstančio žiūrovų užpildė koncertų salę „Compensa“. Žinoma, koncertas buvo su sėdimu parteriu, ši muzika skirta vyresnei publikai.
Chrisas Rea (66) yra keliautojas per gyvenimą ir dauguma jo dainų yra būtent apie tai. Jis mėgsta kelionę, automobilius, greitį. Pats kolekcionuoja istorinius lenktyninius automobilius (albumo „Auberge“ (1991) viršelyje yra jam priklausęs „Caterham 7“ modelis), jis pats dar neseniai dalyvaudavo lenktynėse, o kažkada net sugebėjo įsiprašyti į vieną „Formulės 1“ komandą pabūti mechaniku „Monaco Grand Prix“ metu. Rodos, net jo prikimęs balsas savyje turi kažkokio kelio žvyro girgždėjimo.
Net šešios iš septyniolikos koncerto dainų – apie kelią: „The Last Open Road“, „Happy on the Road“, „Stony Road“, „The Road Ahead“, „The Road to Hell (Part 1)“, „The Road to Hell (Part 2)“. Prie jų pridėjus dukroms skirtas dainas „Josephine“ ir „Julia“, gausime pilną vaizdą, kas dainininkui svarbiausia gyvenime.
Chris Rea koncertas Vilniuje
Praėjusiais metais greta ankstesnių negandų Chrisas Rea patyrė insultą. Scenoje dainininkas atrodė atsigavęs, tiesa, judėjo nedaug, bet jautėsi tvirtai – duokite jam gitarą ir mikrofoną ir jis žinos, ką daryti, galėtų ir vienas užpildyti visą vakaro programą. Scenoje jam talkino penki muzikos bendražygiai. Koncertas plaukė ramiai, dainose netrūko Chriso taip mėgstamo bliuzo elementų, kai kurie kūriniai stebino naujomis aranžuotėmis, puikiai nuskambėjo solo partija per „Stony Road“. Aš labiausiai laukiau ne trankesnių dainų, bet baladžių „Looking for the Summer“ ir „On the Beach“. Pastaroji nuskambėjo gerokai perdirbta, tačiau klausėsi taip pat maloniai. Koncerto scenografiją papildė vaizdo ekranas ir dekoracijos su gitaromis abiejose scenos pusėse.
Iš Midlsbro Jungtinėje Karalystėje kilusio Chriso Rea karjeros pikas buvo aštuoniasdešimtųjų pabaiga-devyniasdešimtųjų pradžia, kai albumai „The Road to Hell“ (1989) ir „Auberge“ (1991) pakilo į Nr. 1 Jungtinėje Karalystėje. Trejus metus iš eilės 1988-1990 dainininkas pretendavo laimėti geriausio vyro atlikėjo nominacijoje „Brit Awards“. Prisiminus savo pažintį su Chriso Rea kūryba, pirmiausia prieš akis iškyla MTV Europos Top 20 metu gana dažnai rodyto vaizdo klipo „Auberge“ ir keleriais metais anksčiau pro sovietinę cenzūrą prasprūdusio vaizdo klipo „The Road to Hell“ vaizdai. Pastarasis kūrinys – jo didžiausias hitas Jungtinėje Karalystėje, vienintelis pasiekęs singlų dešimtuką. Šia daina jau daug metų dažniausiai ir baigiami Chriso Rea pasirodymai.
Ir tik dainininkui nulipus nuo scenos matėsi, kad jam sunku vaiščioti. Ligos ne pagal metus suraukšlėjo ir atlikėjo veidą. Tačiau ne tai svarbiausia. Koncertas buvo jaukus. Iš naujojo šį rudenį išleisto albumo „Road Songs for Lovers“ nuskambėjo penkios dainos, jas publika priėmė taip pat šiltai, kaip ir savo pamėgtus hitus.
Chris Rea koncertas Vilniuje
Žinoma, dvidešimt keturis solinius albumus išleidusiam atlikėjui neįmanoma į programą sutalpinti visų publikos pageidaujamų kūrinių. Tad, už borto liko ne tik minėtas „Auberge“, bet ir „The Blue Cafe“, „I Can Hear Your Heartbeat“ ar galų gale „Driving Home for Christmas“ (kodėl gi ne, juk jau ne už kalnų ir metų pabaigos šventės). Pastarasis kūrinys, beje, pastaruoju metu yra populiariausias Chriso Rea hitas, originaliai išleistas dar 1988 metais nuo 2007-ųjų kasmet kelioms savaitėms jis sugrįžta į perkamiausių Jungtinės Karalystės singlų sąrašus, o praėjusiais metais net pagerino savo aukščiausią poziciją juose – Nr. 26.
Pusantros valandos pasirodymą dainininkas baigė dainomis „On the Beach“ ir „Let’s Dance“. Visą vakarą besimėgavusi muzika ir išskirtiniu dainininko balsu publika nedrąsiai sukruto stotis šokti, tačiau dauguma taip ir liko sėdėti savo vietose, tačiau ovacijų muzikantams negailėjo. Pats dainininkas nulipęs nuo scenos vienmarškinis iškart sėdo į automobilį ir išvyko į viešbutį.
Viename interviu prieš penkerius metus Ukrainoje, Chrisas Rea prisipažino, kad pirmoji jo aistra buvo žurnalistika ir jis norėjęs rašyti apie automobilių lenktynes. Tačiau viskas pasisuko kitaip ir 21-erių metų (gana vėlokai) jis pradėjo muzikuoti. „Kažkur giliai viduje manau, kad būčiau buvęs visai neblogas žurnalistas“, – šypsosi dainininkas, vengiantis popmuzikos pasaulio blizgesio. Tačiau bent jau publika tikrai neliūdi dėl keturis dešimtmečius besitęsiančios jo muzikinės karjeros. Ir didžiausia Chriso Rea pergalė yra tai, kad po tiek įvairių išbandymų jis vis dar yra scenoje ir džiugina publiką savo dainomis.
Lietuvos publika mėgsta šią muziką. Dar nuo tų laikų, kai „depešistai“ pas mus suformavo atskirą subkultūrą, synthpop ir new wave muzika turi ir turės savo klausytoją. „Hurts“ pataiko į šią kategoriją. Tad, nenuostabu, kad grupė nuolat kviečiama koncertuoti į Lietuvą. Ankstesnį kartą „Hurts“ Vilniuje viešėjo prieš pusantrų metų, o iš viso į Lietuvą atvyko jau penktą sykį. Pirmasis jų koncertas mūsų šalyje įvyko 2011 metų spalį Kaune „Žalgirio“ arenoje.
Mano pažintis su „Hurts“ tais metais ir prasidėjo – vasarą, festivalyje „Heineker Open’er“. Pasirodymas buvo stiprus, energingas, įtraukiantis, tad natūraliai susidomėjau šių muzikantų kūryba. Pasauliui šią grupę pardavė jų 2010 metų hitas „Wonderful Life“ ir, be abejo, jo vaizdo klipas. Pasirodymo metu šią dainą grupė atliko dar pasirodymo pradžioje. „Open’eryje“ neturėdami daug repertuaro jie sugrojo visą savo debiutinį albumą „Happiness“, į programą taip pat įtraukė pavykusį Kylie Minogue hito „Confide in Me“ „koverį“ (kuris yra išleistas kaip singlo „Stay“ B-pusė).
Albumas „Happiness“ (2010) yra tikrai puikus darbas ir vis dar geriausia, ką ši grupė yra sukūrusi. Singlai „Wonderful Life“, „Stay“, „Sunday“ yra dainos, kurias, ko gero, mielai savo repertuare turėtų „The Killers“, „a-ha“ ar „Camouflage“. Po trejų metų sekęs albumas „Exile“ (2013) nepakartojo tokio pasisekimo, tačiau buvo pakankamai sėkmingas. Šie abu albumai pateko į Jungtinės Karalystės perkamiausių albumų dešimtuką. Tais pačiais 2013 metais grupė užsidirbo savo pirmą ir kol kas vienintelį Nr. 1 Jungtinėje Karalystėje, kai didžėjų Calvino Harriso & Alesso (ft. „Hurts“) kūrinys „Under Control“ pakilo į singlų topo viršūnę.
Hurts koncertas Vilniuje
Tačiau po sėkmingų 2013-ųjų susidomėjimas „hurtsais“ ėmė mažėti, su kiekvienu albumu grupės įrašų parduodama vis mažiau. Paskutinysis darbas „Desire“ (2017) Jungtinės Karalystės albumų tope šiemet apskritai šmėkštelėjo vos vieną savaitę ir pasiekęs 21 vietą jau kitą savaitę nebepateko net į šimtuką. Tačiau Rytų Europoje grupei sekasi išlaikyti savo statusą. „Hurts“ rengia daug pasirodymų Rusijoje (vien pastarojo turo koncertų ten buvo septyni), tuo pačiu aplanko aplinkines šalis.
Šiame ture grupė į Vilnių atvyko iš Rygos ir iškeliavo koncertuoti į Minską. Po Baltarusijos jie koncertuos Čekijoje, Slovakijoje, Lenkijoje, Ukrainoje, net… Moldovoje, į kurią tiesą sakant dar labai neįprasta važiuoti su koncertais. Žinoma, „Desire“ turas ne vien sukoncentruotas į Centrinę ir Rytų Europą, jis apima Vokietiją, Italiją, Olandiją, Jungtinę Karalystę. Gruodžio 9 dieną „Hurts“ savo gastroles baigs gimtąjame Mančesteryje.
Tai buvo penktas kartas, kai mačiau „Hurts“ scenoje. Be minėto „Open’erio“ dar yra tekę matyti juos Kaune, Palangos paplūdimyje ir festivalyje „Most“ Minske, kaip tik po albumo „Exile“ išleidimo. Pastaruosius kelerius metus grupe nesidomėjau, nes jie tapo labai jau nuspėjami ir neįdomūs. Dabar į koncertą atvedė paprasčiausias smalsumas pasižiūrėti, ar kas pasikeitė. Nepasikeitė – grupės fronte nieko naujo.
Hurts koncertas Vilniuje
Į koncertą „Compensoje“ susirinko apie du tūkstančius žiūrovų. Parteris pilnas, tačiau balkonai uždaryti. Anksčiau „Hurts“ surinkdavo daugiau. Akivaizdu, kad atėjusi publika – lojali ir turbūt nedaug iš jų „Hurts“ koncerte lankėsi pirmą kartą (tačiau turbūt daug kas iš jų pirmą kartą išvydo koncertą apšildžiusius lietuvaičius „Deeper Upper“, kurie nusipelno didesnio dėmesio, nei kol kas yra sulaukę).
Kalbant apie „Hurts“, jų pasirodymas buvo dinamiškas, neprailgo, buvo papuoštas jaukiomis dekoracijomis, setlistas papildytas naujomis dainomis. Didesnę publikos dalį, kaip visuomet, sudarė moteriška auditorija, kuriai vokalistas Theo Hutchcraftas tradiciškai dalino rožes. Koncertą muzikantai pradėjo naujesnėmis dainomis „Ready to Go“ ir „Some Kind of Heaven“. Laukti ankstyvosios kūrybos nereikėjo ilgai, iškart po jų nuskambėjo „Sunday“, „Silver Lining“.
Programoje buvo galima išgirsti dainų iš visų keturių grupės albumų. Įsiminė koncerto vidury akustiškai atlikta „Somebody to Die For“. Įdomus sprendimas pagrindinę koncerto dalį pabaigti albumo „Surrender“ (2015) dainomis „Nothing Will Be Bigger than Us“ ir „Wings“, kurios net nebuvo išleistos singlais. Prieš jas nuskambėjo ir didžiausias grupės hitas „Wonderful Life“, sulaukęs filmuojančių mobiliųjų telefonų jūros. Sugrįžusi bisui grupė atliko savo naujausio albumo singlą „Beautiful Ones“ ir vieną didžiausių hitų „Stay“.
Koncertas patiko savo tempu, dinamika, buvo ir aistros kaip diktuoja naujo albumo pavadinimas. Nors niekuo nestebino, bet ir neprailgo. Kiek užkliuvo, kad grupė nemažai pasirodyme metu naudojo „playbacko“, nors ant scenos buvo septyniese. Publika grupę priėmė puikiai, tačiau matant „Hurts“ po kelerių metų pertraukos kilo kiek kitokių, ne su koncertu susijusių minčių. Grupė užsistovėjo. Turėti ištikimą klausytoją kiekvienam atlikėjui yra džiaugsmas, kurį reikia užsidirbti. „Hurtsams“ tai pavyko. Bet nesugebėjimas pritraukti naujos publikos siunčia nerimo signalus.
Praėjus dvejiems metams, po puikių įvertinimų sulaukusio buvusio „Gravel” vokalisto Tomo Sinickio debiutinio albumo „Mylimas vyras ir sūnus“ Sinickis grįžta su naujuoju EP „Vilnius”.
Kaip teigia pats atlikėjas, tai romantika dvelkiantis rinkinys, kuris savo nuotaika ir muzikiniu apipavidalinimu yra kitoks negu prieš porą metų išleistas ir gerbėjų bei kritikų liaupsių sulaukęs albumas “Mylimas vyras ir sūnus”. Visos naujojo įrašo dainos yra parašytos anglų kalba, o sarkastiškus ir ironiškus tekstus pakeičia romantiškų emocijų puokštė perpinta politinių motyvų siūlu.
Sinickio ištikimiems klausytojams šis albumas turėtų priminti ankstyvą kultinio dainų autoriaus kūrybą, o sąlyginai neseniai Sinickį atradusiems – atskleisti kitokią atlikėjo pusę.
O jei norėsite šio įrašo dainas išgirsti gyvai, lapkričio 17 d. atlikėjas kviečia į Vilniaus klubą „Legendos”, kur bus pristatyti naujieji ir jau klasika tapę kūriniai.
Paskutinį spalio ketvirtadienį Lietuva pasitiko neįprastai. Sostinėje esančioje “Compensa” koncertų salėje savo pasirodymą surengė “Future Islands” – grupė, kuriai pastaraisiais metais gerų žodžių negailėjo galybė žmonių.
Nepaisant to, kad ateities salos apie save davė žinoti daugiau kaip prieš dešimtmetį, jų vardas populiarumo aukštumas pasiekė 2014-aisiais, dienos šviesą išvydus grupės singlui “Seasons (Waiting On You)”. Ši daina tapo tokia populiari, kad paskelbus metų topus ji užkopė į aukščiausią poziciją tokiuose įtakinguose muzikos kanaluose kaip “NME”, “Pitchfork” ir “Spin”. Trumpiau tariant, “Seasons (Waiting On You)” nutiesė “Future Islands” kelią į taip ilgai siektą šlovės olimpą.
Šiemet išleidusi savo penktą studijinį albumą “The Far Field”, Baltimorės grupė leidosi į pasaulines gastroles. Viešėdami Europoje amerikiečiai buvo pakviesti ir į Lietuvą.
Deja, lietingas spalis populiariausios 2014 – ųjų dainos autoriams nežadėjo nieko gero. Prie “Compensos” nebuvo eilių, bilietų buvo galima gauti į valias, o išsvajotu sold-outu toil gražu nekvepėjo. Prie arenos buvo pilna laisvų vietų automobiliui pasistatyti, baruose tikrai nebuvo ankšta, o prasidėjus koncertui antras aukštas netgi nebuvo atidarytas. Tam tiesiog net nebuvo prasmės, mat ir pirmame aukšte buvo sočiai erdvės – vargu bau arenoje buvo daugiau kaip tūkstantis žmonių.
Nuotr. N. Žilinskaitė
Viena vertus, sunku patikėti (o kartu ir liūdna), kad šiuo metu populiarumo piką išgyvenantį kolektyvą susirenka pažiūrėti tiek mažai žmonių. Kita vertus, jau nuo pat pirmųjų pasirodymo akimirkų tapo akivaizdu, jog tai bus gera galimybė visiškai laisvai ir nevaržomai klausytis ir mėgautis gražia “Future Islands” muzika. Taigi, idėjiniai trūkumai buvo visiškai kompensuoti praktiniais, komfortą garantuojančiais privalumais.
Per koncertą Vilniuje Samuelio Herringo kolektyvas sugrojo daugiau kaip dvidešimt dainų. Todėl ištikimiausieji grupės gerbėjai (o jų tikrai buvo) tikrai nepasigedo “Future Islands” išpopuliarinusių perlų nuo “Ran” ar taip visų mėgstamo “Seasons (Waiting On You)” iki beveik prieš dešimtmetį išleistos nuostabios baladės “Little Dreamer”, skirtos, kaip pats Samuelis prisipažino, jo prarastai meilei.
Keli dalykai, kurių paskutinį spalio ketvirtadienį pritrūko salėje (neskaitant neužpildytų tuščių vietų) – tai palubėse kabantis disco kamuolys ir dūmų mašina. Du daiktai, galėję priversti pasijusti taip gerai, kaip galima pasijusti tik sentimentaliuose mokyklos šokiuose senoje aktų salėje. Būtent tokius pojūčius kėlė (ir kelia) “Future Islands” atliekama muzika, primenanti modernėjančią, bet kartu vis dar senove dvelkiančią praėjusio tūkstantmečio pabaigą.
Future Islands koncertas
Synth pop muziką kuriantys amerikiečiai – kartais kiek vienodi ir nuspėjami. Jų muzika – nepretnzinga, tačiau labai nuoširdi, kelianti tą pozityvią “velnias, kaip šilta ir gražu” šypseną. Tačiau parastumą ir ritminį monotoniškumą su kaupu kompensuoja grupės lyderis Samuelis Herringas, paprasčiausiai neleidžiantis paskęsti ateities salų monotonijoje. Jo judesiai, atkaklumas ir nuoširdus darbas scenoje nepalieka abejingų. Ne veltui grupės pasirodymas Davido Lettermano laidoje (kur buvo atlikta daina “Seasons (Waiting On You)”) jau dabar yra vienas daugiausiai peržiūrų sulaukusių laidos muzikinių siužetų.
Vilniuje buvo nė kiek neprasčiau. Itin ekspresyvi, aktoriška ir labai manieringa Samuelio elgsena, jo šokiai ant scenos ir nuoširdus įsijautimas į muziką kaskart buvo palydimas publikos ovacijomis. Beje, bordiniais marškiniais pasidabinęs Samelis jau po kelių pirmų kūrinių buvo permirkęs prakaitu, o pasibaigus koncertui atrodė, kad jo marškiniai buvo tokie šlapi, jog juos galima tiesiog išgrežti… Jį stebėti velniškai įdomu, o jo pasirodymas ant scenos koncertą paverčia netikėtu performansu. Apskritai manau, kad S. Herringas – vienas įdomiausių ir šarmingiausių frontmenų visame pasaulyje, apie kurio neišsenkantį judesių arsenalą verta parašyti atskirus mokslinius darbus.
A post shared by Liudas Zakarevicius (@liudas_z) on
Baigusi koncertą grupė buvo priversta grįžti bisui. Nors publikos buvo mažai, vis dėlto ji buvo tokia pat nuoširdi ir užtikrinta, kokia yra “Future Islands” muzika. Tai buvo labai gražus ir jaukus paskutinio spalio koncertas.
Todėl tie, kurie praleido šį pasirodymą, nes tingėjo lietingą rudens vakarą trenktis į “Compensą”, turėtų graužtis nagus (visgi bilietai tikrai nebuvo brangūs). Na o tiems, kas grupės muzikos dar neatrado, bet netrukus tai padarys, belieka tik pavydėti mielo atradimo jausmo. Nes juos atrasti verta. Pamatyti – taip pat.
Džiaugiuosi, kad tai padaryti turėjau galimybę Lietuvoje.
Jeigu netyčia dar nesuplanavote šiandienos vakaro, tačiau jaučiate, kad Jums reikia kažko melodingo, nuoširdaus ir skambaus – manoMUZIKA turi Jums pasiūlymą. Kaip tik likus mažiau nei parai iki „Fink” koncerto „Lofte”, mūsų taip pat itin mėgstamame klube „Tamsta” šiandien širdis virpins Stu Larsen.
Kas yra Stu Larsen? Ogi Australijoje gimęs keliautojas po pasaulį. Kaip viename interviu Australijos muzikiniam portalui sakė Stu, jo tikslas – mėgautis gyvenimu, todėl jis „keliauja po pasaulį, kuria muziką, susipažįsta su naujais žmonėmis, atranda neatrastas vietas ir tiesiog gyvena”.
Į Lietuvą australas atvyksta pristatyti savo šiemet išleisto albumo „Resolute”. Birželio pabaigoje pasirodęs įrašas buvo kuriamas Škotijoje, Ispanijoje ir sename kariuomenės bunkeryje Australijoje. Albume esančios dainos – tai muzikanto išgyvenimai, tikros istorijos ir jausmai.
„Resolute” – trečias Stu albumas. Kadangi didžioji jų dalis buvo įrašyta keliaujant ir koncertuojant įvairiose žemės rutulio vietose, ko gero nė neverta stebėtis, kad atlikėjo fanų geografija taip pat labai plati. Daugiausiai gerbėju Stu Larsenas turi Toronte, Niujorke, Berlyne ir Denveryje. Neabejojame, kad po koncerto „Tamstoje” muzikanto gerbėjų gretos išaugs ir čia, Lietuvoje.
Taigi, nuostabus „Fink” muzikinis pre-party – jau šįvakar klube „Tamsta”. Bilietų į pasirodymą dar liko, tad jų galite įsigyti ČIA.
Tegul vėstantį rudens vakarą mus šildo velniškai miela akustinė muziką!
Jau šį šeštadienį menų fabrike „Loftas” įvyks vienas laukiamiausių šių metų muzikinių renginių. Savo naujausią albumą „Resurgam” pristatys manoMUZIKOS itin mylimas ir melomanų liaupsinamas britų kolektyvas „Fink„.
Kad Fino Greenallo koncertas – tai išskirtinė kelionė muzikos, jausmo ir nuoširdumo labirintais, nupasakoti ko gero nepavyks. Visgi šiai situacijai apibrėžti geriausiai tinka elementari, tautosakoje puikiai žinoma frazė „Geriau sykį pamatyti nei tūkstantį kartų išgirsti”. Todėl tie, kurie vis dar svarsto, verta eiti į „Fink” koncertą ar ne, turėtų vienareikšmiškai apsispręsti kuo greičiau. Paskutinių bilietų į dainos „Sort Of Revolution” kūrėjo pasirodymą Vilniuje ieškokite ČIA.
manoMUZIKĄ skaitantys ir mūsų naujienas sekantys muzikos mylėtojai puikiai žino, jog grupė „Fink” – vienas didžiausių mūsų muzikinių favoritų. Esame Jums pateikę ne vieną interviu su kolektyvo lyderiu, taip pat mūsų portale galėjote rasti galybę „Fink” koncertų, kuriuos lankėme įvairiuose senojo žemyno miestų, recenzijas.
Todėl šįkart mes nesiūlome Jums nei interviu, nei koncerto apžvalgos. Šįkart tiesiog dalinamės svarbiais, įdomiais ir naudingais faktais apie grupę „Fink”. Kai kurie iš jų Jums gali būti žinomi, kai kuriuos galbūt girdėsite pirmą kartą. Tačiau visos šios žinios pravers tiems, kas eis gyvai klausytis grupės šį šeštadienį menų fabrike „Loftas” bei (labai tikimės) neapsisprendusius paskatins apsispręsti nepraleisti ko gero gražiausio koncerto šių metų rudenį.
1. Prieš porą savaičių pasirodęs „Fink” albumas „Resurgam” – antras grupės įrašas šiais metais. Pavasarį kolektyvo lyderis Finas Greenallas įgyvendino savo seną svajonę ir išleido bliuzo albumą „Fink’s Sunday Night’s Blues Club”. Pristatinėjant šį įrašą Finas turėjo vieną ypatingą reikalavimą: koncertai galėjo vykti tik nedidelėse (vos kelis šimtus žmonių talpinančiose arenose). Bliuzinio įrašo pristatymo metu įvyko keliolika koncertų Europoje. Į juos buvo išpirkti visi bilietai. Beje, manoMUZIKA lankėsi šio turo koncerte Amsterdame. Jo recenziją galite perskaityti ČIA.
2. Albumas „Resurgam”, kurį sostinėje šeštadienį pristatys „Fink”, -jau devintasis studijinis grupės įrašas. Šią plokštelę prodiusavo žymus britų prodiuseris Flood (anksčiau dirbęs su tokiais atlikėjais kaip „Orbital“, „Sigur Ros“, PJ Harvey, „The Killers“ ir t.t.). Kalbėdamas su manoMUZIKA šį pavasarį, Finas prisipažino, kad jo manymu „Flood” yra vienas didžiausių muzikos genijų britų muzikos industrijoje.
3. Ilgą laiką buvo planuojama, kad naujausias „Fink” albumas vadinsis „Accidental Life”. Toks buvo ir darbinis įrašo pavadinimas. Tik liepos mėnesio pabaigoje Finas prisipažino persigalvojęs ir albumą pavadino „Resurgam”.
4. Absoliučiai visus grupės „Fink” albumus išleido leidybinė kompanija „Ninja Tune”. Londone įsikūręs leiblas po savo sparnu yra priglaudęs tokius atlikėjus kaip Bonobo, The Cinematic Orchestra, Thundercat, Kamasi Washington, „Young Fathers” ir kitus.
5. Nors „Fink” aktyviai muzikuoja nuo 2000- ųjų, melomanams jie geriausiai žinomi tapo 2009-aisiai metais išleidę dainą „Sort Of Revolution”. Šį kūrinį, ilgą laiką buvusi vizitine grupės kortele, buvo galima rasti to paties pavadinimo albume. Jį grupė įrašinėjo Los Andžele drauge su puikiai pažįstamu atlikėju John Legend. Beje, su pastaruoju muzikantu kartu buvo sukurta ir plokštelėje esanti daina „Move On Me”.
6. Daina „Sort of Revolution” ilgą laiką būdavo kūrinys, kuriuo grupė užbaigdavo savo pasirodymus. Tačiau po 2011-aisiais išleisto albumo „Perfect Darkness” koncertus britai dažniausiai užbaigdavo čia esančia kompozicija „Berlin Sunrise”. 2014- aisiais grupei išleidus albumą „Hard Believer”, kūrinį „Sort Of Revolution” „Fink” dažniausiai grodavo netgi koncerto pradžioje. Prieš kelerius metus Finas prisipažino, jog jis seniai laukė akimirkos, kai grupę „Fink” žmonės pažins ne tik iš 2009-aisiais išleistos dainos.
7. Savo diskografijoje Finas Greenallas ir kompanija turi du „gyvus” įrašus. Tai – 2012 metais išleistas diskas „Wheels Turn Beneath My Feet” ir po metų pasirodžiusi „kolekcine vertybe” grupės gerbėjų gretose pakrištytas plokštelė, įrašyta drauge su karališkuoju Amsterdamo orkestru. Pirmąjį diską „Fink” įrašė per koncertinį turą, kurio metu buvo pristatinėjamas albumas „Perfect Darkness”. Antrasis gyvas albumas buvo sukurtas vienintelio simfoninio koncerto Amsterdame metu. Karališkojo Amsterdamo orkestro atstovai norėjo klasikine muzika „užkrėsti“ kuo daugiau jaunų žmonių. Jų tikslas buvo padaryti taip, kad į Amsterdamo Filharmoniją susirinktų įvairaus amžiaus klausytojų. Tame koncerte buvo dalis “Fink” muzikos, atliktos kartu su orkestru, bei dalis klasikinės muzikos, kuri buvo atlikta be grupės.
Su orkestru britų trio sugrojo dainas „Berlin Sunrise”, „Sort Of Revolution”, „Perfect Darkness”, „Wheels”, „This is the Thing” ir „Yesterday Was Hard On All Of Us”. Beje, čia Finas debiutavo ir kaip operos atlikėjas, sudainavęs klasikinę kūrinio „What Power Art Thou” versiją. Šį pasirodymą grupės lyderis įvardija viena įdomiausių ir svarbiausių patirčių kolektyvo gyvenime.
Beje, drauge su orkestru atliktas kūrinys „Yesterday Was Hard On All Of Us” – vienas mėgstamiausių kūrinių grupės gerbėjų gretose.
8. Daugelis žmonių galvoja, kad „Fink” – tai atlikėjas. Tačiau tai nėra tiesa. Ne viename interviu grupės lyderis Finas Greenalas teigė, jog „Fink” yra grupė, padedanti įgyvendinti Fino muzikines idėjas. Grupė „Fink” yra trijulė, kurią sudaro jau minėtas atlikėjas, bosistas Guy’us Whittakeris ir būgnininkas Timas Thorntonas. Labai dažnai kolektyvas, leisdamasis į koncertinius turus, pasikviečia ir naujų muzikantų.
9. Šeštadienio koncertas „Lofte” – jau antras „Fink” pasirodymas Lietuvoje. Planuodamas šį koncertinį turą Finas teigė net negalvojęs apie galimybę nekoncertuoti mūsų šalyje. Dar pavasarį kalbėdamas su manoMUZIKA, atlikėjas prisipažino, jog prieš porą metų Vilniuje vykęs jo koncertas – vienas sėkmingiausių ir įsimintiniausių pasirodymų „Hard Believer” turo metu.
„Iš Vilniaus atsimenu tiek daug nerealiai gražių detalių, kad darosi šilta vien tik apie jas pagalvojus. Viskas – ir pats „Loftas”, ir atmosfera, ir netgi scena, kurioje stovėjome – mano prisiminimuose labai gyva”, – sakė atlikėjas, čia pat pridūręs, kad „Lietuva turi nuostabią erdvę, pasakiškus fanus, apie kuriuos kažkada net negalėjome pagalvoti ir labai gražų miestą”.
10. Koncerte Vilniuje „Fink” atliks ne tik ką tik išleisto albumo „Resurgam” kūrinius, bet ir žymiausias ankstesnes savo dainas. Pasirodyme turėtų nuskambėti ir tokios grupės fanų mylimos dainos kaip „Looking Too Closely”, „Sort Of Revolution”, „Pilgrim”, „Warm Shadow” ir t.t. Kelias dainas nuolat setliste keičiantis Finas kol kas neatskleidžia, ar Vilniuje bus sugroti tokie kūriniai kaip „If Only”, „Yesterday Was Hard On All Of Us”, „Too Late”, „Berlin Sunrise” ir kiti.
Na o dabar belieka sulaukti koncerto ir pasiruošti nuostabiai muzikos bangai.
