Lietuviškos klampios techno muzikos duetas „Black Water“, daugeliui klausytojų žinomas kaip „Solo Ansamblio“ kūrinio „Moteris“ arba „The Station“ kūrinio „Naktis“ remiksuotojai, vakar pasidalino savo naujuoju EP.
Trumpąjame albume pavadinimu „Talking Red Lights“ rasite keturis skirtingų tempų ir nuotaikų kurinius.
Įsigyti šį įrašą galite platformoje „Traxsource“, o pasiklausyti – mūsų mylimame „Spotify“.
Lygiai prieš porą savaičių mūsų itin mylimas svajingo indie roko kolektyvas „Death Cab for Cutie“ išleido ilgai lauktą naują albumą „Thank You for Today“.
Ta proga grupė apsilankė radijo stotyje „KROQ“, kur esančioje „HD Radio Sound Space“ muzikinėje erdvėje gyvai atliko kelis kūrinius. Tarp jų – senąsis hitas „Soul Meets Body“ iš dar 2005-aisiais pasirodžiusio nuostabiojo albumo „Plains“.
Smagu, kad net ir išleidę naują įrašą muzikantai dar prisimena ir senuosius savo perlus.
Nuo 1999-ųjų gyvuojanti Andriaus Kauklio ir Mariaus Narbučio grupė „Happyendless“ – vienas ryškiausių elektroninės muzikos vardų Lietuvoje, todėl naujienomis iš jų stovyklos mes visada džiaugiamės.
Savą legendinės grupės „SSG“ (arba „Svastikos Sukitės Greitai“) kūrinio „Atbėgo Kariūnai, Sušaudė Brazauską“ versiją „Happyendless“ sukūrė paskatinti Lietuvos alternatyvios muzikos kūrėjų bendradarbiavimo projekto „Scuared“. Šis kūrinys greitai tapo neatsiejama grupės pasirodymų dalimi.
Šiandien „Happyendless“ dovanoja net septynių minučių ilgio festivalinę kūrinio versiją.
Anot jų pačių, rekomenduojama klausytis garsiai!
Eksperimentų nevengiantis atlikėjas Andrius Mamontovas – visada laukiama tema mūsų portale.
Šįkart dalinamės vaizdo įrašu iš praėjusį savaitgalį Molavėnuose vykusio dvidešimt pirmojo savitos muzikos ir šiuolaikinės baltų kultūros festivalio „Mėnuo Juodaragis“.
Festivalio scenoje Andrius Mamontovas pasirodė visiškai naujame amplua – pirmą kartą gyvai atliko elektroninės muzikos setą. Skambėjo kūriniai iš albumų „Memories Of Something That Never Happened“ ir „The Hong Kong Tapes“. Andriaus pasirodymą nuspalvino ne tik video projekcijos, bet ir penkios magiškos šokėjos.
Vos prieš porą savaičių „Colours of Bubbles“ kartu su Modesto Barkausko diriguojamu Šv. Kristoforo kameriniu orkestru drebino Trakų pilies sienas.
Šiandien grupė dalinasi dar gyvais renginio įspūdžiais – koncertiniu vaizdo klipu dainai „Truth or Dare“.
O pačių grupės narių pasakojimą apie šio projekto su orkestru ypatumus ir specifiką rasite ČIA.
Amerikiečių eksperimentinio ir post roko grupė „This Will Destroy You“ dalinasi nauju kūriniu „Escape Angle“.
Kūrinys pateko į nepriklausomą DIY leiblą „Dark Operative“ reprezentuojantį rinkinį „It Came From The Abyss (Volume 1)“. Kartu su „This Will Destroy You“ rinkinyje savo naujus kūrinius ir/arba koverius pristato tokie kolektyvai kaip „The Dillinger Escape Plan“, „The All-American Rejects“, „Iron Reagan“ ir kiti.
„Escape Angle“ – savotiška įžanga į naująjį „This Will Destroy You“ albumą. Naujojo grupės darbo sulauksime rugsėjo 28-ąją dieną. Albumą išleis tas pats „Dark Operative“ leiblas.
Tikriausiai kiekvieno „Foo Fighters“ gerbėjo galvoje yra kirbėjusi mintis: „O kas būtų, jei Dave Grohl gebėtų save klonuoti? Kas būtų, jeigu iš jo klonų susiburtų visa grupė? Kaip tai skambėtų?“.
Šiandien šie klausimai jau turi atsakymus!
„Foo Fighters“ lyderis ir tikrų tikriausia roko muzikos legenda Dave Grohl vakar vakare pristatė 23 minučių ilgio įrašą ir trumpą dokumentinį filmą „Play“, kurį režisavo jis pats. Įraše ir filme – net septyni Dave Grohl‘ai, grojantys net septyniais skirtingais instrumentais!
O koks rezultatas?
Tiesą sakant labai geras! Instrumentinis kūrinys klausytojui ne tik duoda tai, ką Dave Grohl moka geriausiai, bet ir parodo koks iš tiesų talentingas yra šis muzikantas.
Kviečiame išgirsti, pamatyti ir įsitikinti tuo patiems.
Šių metų lapkričio 10 d. Vilniuje, Šiuolaikinio Meno Centre koncertuos „Mouse On Mars“.
Tai – bene viena įdomiausių visų laikų vokiečių elektroninės muzikos grupių.
Šio dueto istorija, galima sakyti, prasidėjo jiems gimstant, mat Jan St. Werner ir Andi Toma yra gimę toje pačioje ligoninėje tą pačią dieną. Šių dviejų vaikystės draugų dar 1993-iaisiais metais suburtas kolektyvas per savo karjerą užsitarnavo eksperimentuoti nebijančių inovatorių, vis iš naujo išrandančių elektroninę muziką statusą. Grupės skleidžiami garsai yra pernelyg įvairialypiai, kad juos galima būtų įsprausti į vieną konkretų žanrą. Tai – unikalus IDM, eksperimentinės, avangardinės ir ambientinės muzikos mišinys.
Per savo karjerą „Mouse On Mars“ yra išleidę 12 albumų, 14 singlų ir EP. Šių metų balandį pasirodė naujausias grupės albumas „Dimensional People“, kurio kviestinių svečių tarpe rasite „Bon Iver“ sielą Justin Vernon, „Beirut“ sielą Zach Condon, Aaron ir Bryce Dessner iš „The National“ ir daugelį kitų. Albumą palankiai priėmė ne tik grupės gerbėjai, bet ir viena įtakingiausių muziką apžvelgiančių internetinių platformų „Pitchfork“.
„Mouse On Mars“ jau du kartus yra lankęsi Lietuvoje. 2004-aisiais metais duetas koncertavo Šiuolaikinio Meno Centre vykusiose „Elektrodienose“, o 2012 metais – legendiniame festivalyje „Satta Outside“, Šventojoje.
„Mouse On Mars“ apsilankymai Lituvoje – itin reti, tad rekomenduojame nepraleisti.
Daugiau informacijos apie renginį rasite ČIA.
Bilietus platina bilietai.lt.
Anot šiauliečių roko grupės „Colours of Bubbles“, jie šią vasarą leidžia ramiai. Tačiau išgirdus jų koncertų grafiką galima tuo suabejoti. „Grojome festivalyje „Devilstone“, su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru koncertavome Šiauliuose bei Klaipėdos „Jūros šventėje“, taip pat dar buvome Liepojos festivalyje „Summer Sound“. O dar mūsų laukia Karklės festivalis ir jau šią savaitę vyksiantis koncertas su orkestru Trakų pilyje“, lenkdamas pirštus vardija grupės vokalistas Julijus Aleksovas. Rami vasara, kurgi ne…
Vos grupei grįžus iš Liepojos (kur, pasak gitaristo Tito Joneliūkščio, prie visų nuotykių dar prisidėjo ir staiga sugedusi grupės transporto priemonė) mes pakvietėme Julijų ir Titą kartu ramiai išgerti puodelį kavos ir pasikalbėti apie šį bei tą, o ypač apie artėjantį koncertą Trakų pilyje, kur grupės dainoms atsiskleisti vėl padės Modesto Barkausko diriguojamas Šv. Kristoforo kamerinis orkestras.
Nuotraukos autorė Monika Penkutė
Tai papasakokite, koks gi bus Jūsų koncertas Trakuose? Ar tai yra jau atidirbta programa, ar galime tikėtis netikėtumų?
Julijus: Kadangi su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru jau grojome penkis didelius koncertus – programa daugiau mažiau yra atidirbta ir aiški. Bet šįkart koncerte Trakuose turėsime ypatingą svečią – Jurgą. Na ir pati koncerto vieta – Trakų pilis – diktuoja tam tikrą renginio atmosferą.
Titas: Taip pat norėčiau pabrėžti, kad lyginant su mūsų ankstesniais koncertais ir „Untold Story“ įrašu dabartinė mūsų ir orkestro programa yra šiek tiek pastiprinta, sunkesnė. Ruošdamiesi koncertui Šv. Kotrynos bažnyčioje mes turėjome atsižvelgti į specifinę bažnyčios akustiką ir aurą, vengėme fūzuotų gitarų. Tačiau atvira Trakų pilies erdvė leidžia mūsų muzikoje „pabarstyti pipiriukų“ (juokiasi).
O ką Jums reiškia groti su orkestru? Ar Jūs repetuojate visi kartu? Ar iš vis repetuojate? Kaip tai vyksta?
Julijus: Kadangi orkestre groja labai daug žmonių – dažnos bendros repeticijos yra neįmanomos. Kiekvienai repeticijai mes išskirtinai rimtai ruošiamės, padarome namų darbus ir labai tiksliai žinome ką visi susitikę turime daryti.
Titas: Kai ruošėme programą Šv. Kotrynos bažnyčiai, mums buvo labai smalsu ir šiek tiek baugu. Ilgą laiką turėjome parašytas partitūras orkestro instrumentams, bet orkestro muzikantai repetavo atskirai ir tik likus savaitei iki pasirodymo pradėjome visi repetuoti kartu. Tokia euforiška nuotaika buvo! Buvome labai nustebinti, kaip didingai skamba mūsų dainos. Dabar, kadangi žinome ko tikėtis, yra paprasčiau pasiruošti. Repetuojame atskirai, o artėjant pasirodymui susirenkam, pasitikrinam ir važiuojam.
Ar buvo sudėtinga perteikti savo muziką orkestro instrumentams? Koks buvo šis procesas?
Julijus: Visų pirma labai džiugu, kad Šv. Kristoforo orkestras itin pozityviai priėmė mūsų idėją šį projektą kurti būtent su jais. Tačiau tai nebuvo paprasta, laukė labai didelis darbas. Mes norėjome, kad orkestras atliktų ne palaikomąją funkciją, o taptų kūrinių dalimi. Nors mes ir pažįstame natas – negalėjome visko padaryti patys, todėl orkestras pasiūlė anksčiau altu orkestre grojusį muzikantą Tomą Petrikį, kuris parašė visas partitūras ir mūsų dainas pritaikė kameriniam skambesiui. Tomo parašytos natos pranoko mūsų lūkesčius ir puikiai perteikė dainų nuotaiką. Nemažai melodijų yra sukurtos specialiai, jų mūsų muzikoje anksčiau nebuvo. Tai nėra vien dirbtinai priklijuotas palaikymas. Mūsų muzika buvo uplift‘inta į visai kitą lygmenį.
Nuotraukos autorius Mantas Repečka
Manau, kad iš jaunosios kartos Lietuvos grupių Jūsų muzika yra labiausiai tinkama atlikti su orkestru. Pavyzdžiui, su visa pagarba Benui Aleksandravičiui, šiandien aš sunkiai įsivaizduoju grupę „ba.“ grojančius su orkestru, o dėl Jūsų nei kiek nenustebau. Tačiau paklausiu štai ko – neseniai su Lietuvos kameriniu orkestru albumą „Šiaurės naktis. Pusė penkių“ gyvai atlikęs Andrius Mamontovas LRT radijo laidos „Pakartot“ vedėjui Domantui Razauskui yra sakęs (cituoju): „Kad grotum su orkestru, turi pribręsti. Man visada keista, kai jaunos grupės vos išgarsėja, bet jau rengia koncertus su orkestru. Gal tai smagu, bet turėtum iki to ateiti“. Ką apie tai manote Jūs, būdami sąlyginai jauna grupė.
Julijus: Kurdami aranžuotes antrojo albumo „She is the Darkness“ dainoms mes atsispyrėme nuo orkestrinių elementų, įrašuose naudojome pučiamuosius, timpanus ir kitus panašius instrumentus. Būtumėm ir dar smarkiau užsimoję, tačiau mes nesame kompozitoriai ir parašyti partitūrų mes patys tuomet dar negalėjome. Šio projekto su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru metu mūsų dainos atsiskleidė ir nuskambėjo taip, kaip mes jas įsivaizdavome. Todėl aš nesutikčiau su šiuo Andriaus teiginiu. Tai yra gana stereotipiškas pasakymas, neva grupei reikia pribręsti. Viena grupė yra nelygi kitai. Mūsų visa kūryba yra labai artima tam didingam, orkestriniam skambesiui.
Titas: Aš manau, kad tą subrendimą būtent galima ir aplikuoti tokioms grupėms kaip „ba.“, kurios groja veržlų pankroką, bet atėjus tinkamam laikui tikrai sugebėtų atsisėsti ant aukštos kėdės su akustine gitara ir įbrėžti savo griežtą muziką su orkestru. Bet mūsų kuriama muzika reikalauja orkestrinio skambesio, tad mums tai nėra subrendimo reikalas. O galbūt mes tiesiog jau subrendome tam (juokiasi)…
Norėčiau paklausti Jūsų apie dar vieną įdomų projektą, kuriame dalyvavote. Tai – spektaklis „Neišmoktos pamokos“, pagal Aleksandr Špilevoj pjesę. Šiame performanse žiūrovai yra kviečiami mokytis dalykų, kurių mokykloje – institucijoje, kurioje mes turėjome būti ruošiami gyvenimui – mūsų kažkodėl nemokė. Jūs šiam spektakliui akomponavote gyvai, iš savo kūrinių sudėliojote tam tikrą, aktorių žodžius nuspalvinantį koliažą. Papasakokite, kaip ten atsidūrėte ir koks jausmas buvo grojant kitokiame amplua nei esate pratę.
Julijus: Mūsų bosistas Paulius ir šios pjesės autorius bei spektaklio režisierius Aleksandr Špilevoj yra buvę grupiokai, kartu Kaune studijavę garso režisūrą. Tiesa vėliau Aleksandras persikėlė į Vilnių ir įstojo į aktorinį. Aleksandras pažįsta mus, mėgsta mūsų muziką, todėl ir pasiūlė mums šį projektą jau turėdamas viziją kurios dainos fragmentai derėtų prie kurios scenos.
Titas: O mes ilgai spyriojomės. Tuo metu mums buvo labai įtemptas metas – išleidome albumą „She is the Darkness“, daug koncertavome… Projektas pasirodė įdomus, tačiau nenorėjome jo daryti bet kaip, o gerai paruošti produktą galvojome, kad neturėsime laiko. Bet laimėjo Aleksandro argumentas, jog esame kertinė spektaklio dalis ir jeigu mes nesutiksime – spektaklio tiesiog nebus.
Julijus: Bet dabar labai džiaugiamės šiuo projektu. Tai nėra pirma mūsų patirtis teatro scenoje. Esame prieš kelis metus Šiaulių dramos teatre kūrę muziką Tomo Jašinsko režisuotam spektakliui „Inertiškos dujos“. Kaip pats sakei, teatro scena yra kitokia, žiūrovai yra kitokie. Dirbti su aktoriais yra visiškai kitoks, labai interaktyvus procesas. Aktoriai kiekvieną kartą vaidina vis kitaip. Kartais tekstą skaito greičiau, kartais lėčiau. O mums reikia įsijausti į savo vaidmenį, prisitaikyti prie kitų, nuolat klausytis, reaguoti ir išsivartyti kai reikia.
Bet šiaip jūs mėgstate užsiimti tokiais netradiciniais projektais? Dalyvavote teatro spektakliuose, netradicinio formato koncerte „R Kubu“, du kartus dalyvavote slaptuose „Sofar Sounds Vilnius“ koncertuose, grojate su orkestru… Ką tokie projektai duoda Jums kaip grupei?
Titas: Man asmeniškai yra labai įdomu išgirsti tą patį grupės material‘ą kažkaip kitaip nei esu pratęs. Šiuo metu visi grupės nariai gyvena skirtinguose Lietuvos kampeliuose – Julijus Klaipėdoje, Paulius su Simu Šiauliuose, aš su Tomu Vilniuje – tad būna labai sudėtinga visiems susitikti. Repetuojame atskirai patys sau, poromis ir panašiai. Paruošti kitokias tų pačių dainų interpretacijas, įpūsti į jas naujo oro yra gana sunku, bet bent jau man, labai įdomu.
Julijus: Tai duoda mums judėjimą į priekį. Gal ilgainiui grojant vien koncertus ir dalyvaujant festivaliuose grupės veikla taptų monotoniška, todėl mes tikrai noriai priimame iššūkius ir pasirašome visokioms avantiūroms. Kartais labai sveika yra išeiti iš komforto zonos.
Turbūt panašiai yra ir su netradicinėmis vietomis, kuriose tenka tokių avantiūrų metu groti?
Titas: Manau, kad vietų pasirinkimą išprovokuoja mūsų grojama muzika. Su orkestru groti arenoje būtų keista…
Julijus: Taip. Tokiems ypatingiems koncertams norisi ir ypatingos, kamerinės aplinkos. Pavyzdžiui Šv. Kotrynos bažnyčios sakralinė aplinka uždavė tam tikrą toną ir nuotaiką.
Titas: Kaip ir Trakų pilis. Jos sienų spalva, senovės jausmas… Vieta padiktuoja savo atmosferą.
Julijus: Bet tiesą sakant ant tokių scenų mūsų niekas neužmetė šiaip sau. Pradėjome nuo grojimo baruose ir per trylika grupės gyvavimo metų nuosekliai scenas po truputį auginome. Koncertas Trakų pilyje yra dar vienas puikus mūsų ilgo darbo rezultatas. Scenos auga, iššūkiai rimtėja, o mes vis dar jaudinamės prieš pasirodymus. Gal todėl ir nesustojam, nes vis dar yra įdomu tai daryti. Ir mes nemanome, kad šis projektas su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru užsibaigs tik taip – koncertiniu įrašu ir keliais pasirodymais. Galbūt ateityje net pavyks jį išvežti į užsienį, pateikti užsienio klausytojams. Bet kokiu atveju manau, kad tai turės tęstinumą.
O kada sulauksime naujų dainų? Naujo albumo?
Julijus: 2019-ųjų metų gale, tikimės, kad pavyks įrašyti ir išleisti albumą. Patiems jau nusibodo tas pačias dainas groti, tad dar šių metų pabaigą paliksime kūrybai ir rimtai tuo užsiimsime.
Nuotraukos autorius Mantas Repečka
***
„Colours of Bubbles“ ir Šv. Kristoforo kamerinio orkestro koncertas vyks šį ketvirtdienį, rugpjūčio 9-ąją dieną Trakų pilies kieme.
Daugiau informacijos apie renginį rasite ČIA.
Bilietus platina bilietai.lt.
Vos prieš mėnesį vykusiame „Sofar Sounds Vilnius“ vasaros koncerte dalyvavęs grupės „Freaks on Floor“ lyderis Justinas Jarutis pasirodė kitokiame amplua nei jį mums yra tekę matyti iki šiol.
Tą vakarą atlikėjas dalinosi keliais savo solinio albumo kūriniais, kurių vieną kviečiame išgirsti šiandien.
Jei patiko ir norite daugiau, kviečiame apsilankyti ir Justino soliniame koncerte, kuris šį ketvirtadienį, rugpjūčio 9-ąją dieną Vasaros terasoje, Vilniuje.
Yra tokia taisyklė, kad kokybiškos elektroninės muzikos duetas „Golden Parazyth“ – visada nerealus. Kaip visada nerealūs vyrai buvo ir radijo stoties „Zip FM“ eteryje, kur apsilankę gražiai, akustiškai atliko melodingąjį savo kūrinį „Forbidden Fruit“.
Kviečiame pasiklausyti!
Netikėtose erdvėse vykstančių iššūkių Lietuvos muzikos kūrėjams projekto „Scuared“ komandos iššūkis sau patiems – kas dvi savaites pristatyti skirtingas Lietuvos grupes ar atlikėjus, savaip atliekančius kitų grupių ar atlikėjų koverius.
Šiandien „Scuared“ dalinasi jau dešimtuoju, jubiliejiniu vaizdo klipu, kuriame – „Colours of Bubbles“ muzikantai, statantys muzikinį paminklą dabarčiai ir atliekantys „Golden Parazyth“ dainą „There‘s No Past“.
Kaži kieno koverio dar po dviejų savaičių sulauksime iš „Golden Parazyth“?…
Elektroninės muzikos pionieriai iš Diuseldorfo „Kraftwerk“ nepaliauja stebinti, o šis jų pasirodymas yra tikrąja to žodžio prasme „kosminis“.
Praėjusį penktadienį, liepos 20 dieną Štutgarte, „Jazz Open Festival“ festivalyje koncertavusi grupė peržengė atmosferos ribas ir žengė į kosmosą. Pasirodymo metu grupė susisiekė su Tarptautine kosmine stotimi ir joje šiuo metu dirbančiu ESA astronautu Alexander’iu Gerst’u. Ekrane nušvitęs, virtualiu sintezatoriumi „ginkluotas“ astronautas kartu su „Kraftwerk“ įkūrėju Ralf’u Hütter’iu atliko „Kraftwerk“ kūrinį „Spacelab“ iš jų 1978-ųjų metų albumo „The Man-Machine“.
Nors „Kraftwerk“ karjera tęsiasi jau beveik penkis dešimtmečius, o paskutinis oficialus albumas dienos šviesą išvydo dar 1986-aisiais (jeigu neskaičiuosime „Tour de France“ soundtrack’o), jie nenustoja stebinti inovatyviais sprendimais koncertų metu. Tuo galėjo įsitikinti ir Lietuvos publika. Pastaruoju metu keliaujantys po pasaulį su turu „3D“ šių metų pradžioje „Kraftwerk“ koncertavo ir Kauno „Žalgirio“ arenoje.
Legendiniai elektroninės muzikos veteranai „The Prodigy“ vakar vakare savo Facebook profilyje pasidalino nauju singlu „Need Some 1“ ir jam skirtu videoklipu.
Iš Esekso grafystės kilusi grupė, kaip visada, nedaugžodžiauja, tik užsimena, kad šis „The Prodigy“ sielos Liam’o Howlett’o prodiusuotas singlas – pirmasis naujojo albumo šauklys. Albumą „No Tourists“ grupė ruošiasi pristatyti lapkričio 2-ąją dieną. Tai – pirmasis naujas įrašas po 2015-aisiais pasirodžiusio albumo „The Day Is My Enemy“. Primename, kad šio albumo reklaminio turo metu „The Prodigy“ koncertavo ir Lietuvoje.
Pavers mus pelenais ugnis ligi dangaus
ir potvynio vanduo tuos pelenus nuplaus
(A.M., 1998 m.)
***
Kai 1998-ųjų vasaros pabaigoje dienos šviesą išvydo antrasis solinis Andriaus Mamontovo albumas „Šiaurės naktis. Pusė penkių“ – mano jausmai buvo dvejopi. Aš asmeniškai iš vienos pusės labai aiškiai jaučiau, kad mano mylimos, tačiau deja subyrėjusios grupės lyderis šiandien gyvena absoliučiai naują savo gyvenimo etapą ir daugiau jau niekada nebebus taip, kaip buvo „Foje“ laikais. Bet tuo pačiu buvo labai smalsu. O kas bus toliau? Net ir šimtus kartų perklausęs griežtą Andriaus anti-televizinį manifestą „TV Daina“ („Aš norėčiau juos išjungti nes jie užknisa mane!“) aš, atvirai sakau, nežinojau ko galiu tikėtis iš anuomet dar visiškai šviežiai iškepto aktoriaus, Eimunto Nekrošiaus spektaklyje „Hamletas“ atliekančio pagrindinio personažo vaidmenį, bet mano lūkesčiai naujam, soliniam Andriaus Mamontovo albumui buvo iškelti itin aukštai.
Nuotrauka Ryčio Šeškaičio
Pamenu, kaip legendinėje įrašų parduotuvėje „Muzikos bomba“ (Vilniuje A. Jakšto ir A. Goštauto gatvių kampe) už sutaupytus litus pirkau dar dažais kvepiančią kasetę, tuoj pat praplėšęs pakuotę dėjau ją į savo nutrintą, per trumpą gyvenimą pernelyg daug mačiusį ausinuką ir nuspaudęs „Play“ mygtuką pirmą kartą panirau į šiaurės nakties magiją. Ilgai lauktas ir pagaliau sulauktas albumas tiesiogine to žodžio prasme išmušė mane iš vėžių. Tamsi muzika, niūri albumo atmosfera, apokaliptinės dainų tekstų nuotaikos, beveik 8 minutes trunkantis titulinis albumo kūrinys… Tai buvo ne šiaip dainos, hitai ir filler‘iai, bet tam laikui nesuvokiamas absoliutus neformatas tuometinėms Lietuvos radijo stotims. O būti neformatu 1998-aisiais galėjo reikšti tik vieną iš dviejų – arba visišką kūrybinę savižudybę, arba pakilimą iš „Foje“ pelenų naujam gyvenimui. Kūrybinė savižudybė neįvyko. Net ir be radijo stočių (kurios šį albumą transliavo, geriausiu atveju, tik naktį) pagalbos šis albumas tapo vienu populiariausių 1998-ųjų metų įrašų, prestižiniuose tuo metu laikytuose radijo stoties „Radiocentras“ apdovanojimuose pelnęs apdovanojimą geriausio metų albumo kategorijoje.
Tą rudenį „Šiaurės naktis. Pusė penkių“ perklausiau nesuskaičiuojamą kiekį kartų, daugiau nei bet kurį kitą solinį Andriaus Mamontovo kūrinį. Rodos, kad iki šiol šiame įraše man pažįstama kiekviena nata, kiekvienas garsinis niuansas, kiekvienas žodis. Labai ryškiai atsimenu tą vasaros pabaigą, rugsėjį ir šio albumo perklausas, į mokyklą ir iš jos vaikštant rudenėjančiomis Vilniaus gatvėmis ir stebint pro šalį skubančius praeivius. Ir net pagalvoti negalėjau, kad pernelyg greit praėjus dviem dešimtmečiams tomis pačiomis Vilniaus gatvėmis žingsniuosiu švęsti šio unikalaus albumo jubiliejų Valdovų rūmų (kurių 1998-aisiais dar net nebuvo!) kieme.
Pirmadienį miestą prieš pat darbų pabaigą nuplovusi liūtis vakarop pasitraukia ir malonus vasariško vakaro oras tik dar labiau šildo ir taip šiltą, šventišką renginio nuotaiką. Belaukdamas koncerto pradžios smalsiai apžiūrinėju susirinkusius žmones – daugiausiai vyresnio amžiaus publiką, pasipuošusią kaip ir pridera tokio formato koncertui. Įdomu kokie yra jų prisiminimai, santykis su šiuo albumu? Ar jiems visiems šis Andriaus Mamontovo darbas toks pats brangus kaip ir man? Ir iš vis, kaip toks konceptualus albumas kaip „Šaurės naktis. Pusė penkių“ būtų sutiktas šiandien, kai vidutinis klausytojas net neturi laiko iki galo pažiūrėti kelias sekundes trunkančių Instagram stories jau nekalbant apie kelių minučių dainos išklausymą (arba šio rašinio perskaitymą) iki pabaigos? Ar albumai-konceptai, kuriuose svarbiau ne atskiros dainos, bet jų visumos piešiamas paveikslas šiandien yra nykstanti muzikos pristatymo klausytojui rūšis? Į galvą teateina vienintelis šio tūkstantmečio pavyzdys – prieš aštuonerius metus išleistas grupės „Skylė“ darbas „Broliai“. O kas dar? Šiandien jauni atlikėjai verčiau leidžia kelis EP per metus nei brandina pilną albumą. Ir ką? Šiandienos rinkoje tai pasiteisina.
Nuotrauka Ryčio Šeškaičio
Šis koncertas – festivalio „Midsummer Vilnius“ atidarymo renginys. Vakarą pradeda sveikinimo kalbos ir styginių kvintetas, specialiai šiam pasirodymui aranžavęs kelis Andriaus Mamontovo ir grupės „Foje“ kūrinius – „Saldi Juoda Naktis“, „Paskutinis traukinys“, „Geltoni krantai“ – kurios tinkamai nuteikia tam, ko čia visi ir susirinko. Tada į įspūdingą, dviejų aukštų sceną žengia Lietuvos kamerinis orkestras, orkestro dirigentas Modestas Pitrėnas ir pati vakaro siela – Andrius Mamontovas, kurį šiandien jau norisi pavadinti žodžiu Maestro.
Oficialią koncerto dalį pradeda įžanginis „Šiaurės naktis. Pusė penkių“ kūrinys „Geležinė širdis“. Tai – bene vienintelė šio albumo daina, kurią dar būtų galima pavadinti hitu. Ją seka „Ten“ bei titulinis albumo kūrinys „Šiaurės naktis. Pusė penkių“. Visos albume begales kartų girdėtos ir iki skausmo pažįstamos aranžuotės šįvakar tarsi atgimsta iš naujo. Jos skamba galingai, didingai, laisvai. „Į tavo rankas“ ir „Ugnis ligi dangaus“ laisvai galėtų būti vakaro kulminacija, bet koncertas jau įpusėjus albumui dar tik įsivažiuoja.
Andrius ne kartą yra minėjęs koks svarbus jam yra būtent šis albumas, net vadinęs jį esminiu savo karjeros darbu. Tikiu, kad šio albumo atlikimas kartu su orkestru – ne tik dar vienas laiptas ir taip turtingoje muzikinėje karjeroje, bet ir asmeninis, jaudinantis momentas. „Kad grotum su orkestru, turi pribręsti. […] Turėtum iki to ateiti. Jaučiu, kad po truputį atėjau“, viename interviu yra sakęs Andrius. Šiam momentui jis, mano manymu, subrendo jau seniai, tačiau šiandien nuslėpti susijaudinimo šia ypatinga akimirka nepavyksta net ir jam. Bet tai yra gražu ir nuoširdu.
Nuotrauka Ryčio Šeškaičio
Antrąją albumo pusę (kaip minėjau, šį darbą pirmiausiai girdėjau kasetės pavidalu) pradeda daina „Kiek liko laiko mums?“, kurios įraše pritariančio moteriško vokalo partiją 1998-aisiais atliko Sati. Buvo labai įdomu pamatyti kaip šįvakar scenoje bus įgyvendintas šis momentas. Sati vokalinę partiją šįvakar atlieka akinančioje baltoje šviesoje paskendusi Raminta Naujanytė – Bjelle.
Už muzikantų nugarų trinksinčiomis durimis nuspalvintas kūrinys „Trys“, netikėtai Valdovų rūmų balkone pasirodžiusi violončelininkė Elena Daunytė, atlikusi stebuklingą partiją kūrinio „Vakar naktį“ metu, itin intensyvi „Ta pati diena“ kulminacija ir galiausiai Valdovų rūmų kiemą užliejęs Ciuricho varpų gaudesys – tai tik keli gražių momentų pavyzdžiai, kurių antroji albumo pusė šįvakar kupina.
Nutilus Ciuricho varpams Andrius pirmą kartą ištaria pasisveikinimo žodžius ir pabrėžia, kad nors oficialiai visur yra rašoma, kad tai jo koncertas, bet iš tiesų – tai didžiulės komandos darbas ir pasirodymas. Jis visiems susirinkusiems klausytojams pristato dirigentą Modestą Pitrėną, šio projekto aranžuočių autorius Jievarą Jasinskį ir Saulių Petreikį bei visą Lietuvos kamerinį orkestrą.
Nors oficiali vakaro dalis pasibaigė – komanda dar pamalonina klausytojus bisu. Skamba specialiai orkestrui adaptuoti esminiai Andriaus karjeros perlai – „Krantas“, „Geltona Žalia Raudona“, „Kitoks pasaulis“, „Saulės miestas“ ir „Laužo šviesa“. Štai šioje vietoje aš asmeniškai būčiau norėjęs išgirsti kelis kiek mažiau žinomus kūrinius galbūt labiau tikusius tamsiam „Šiaurės naktis. Pusė penkių“ kontekstui, bet į asmeniškumą jau užtektinai nuklydau pirmojoje šio rašinio dalyje. Suprantu, kad žmonėms reikia hitų ir jų šįvakar tikrai yra. Kartu yra ir rankų miškas, ir telefonų švieselių jūra, ir ošiantis choras, kurio dalyviai – visi susirinkę klausytojai. Biso metu iš jaudulio net porą kartų suklydusi vakaro siela dar kartą parodo kiek daug jam reiškia šis momentas.
Nuotrauka Ryčio Šeškaičio
Momentas baigiasi Katedros varpinei mušant vidurnaktį. Žingsniuodamas namo dar ir dar kartą mintyse išgyvenu šias nepaprastai gražias, bet deja jau praėjusias dvi valandas, kurių metu skambėjo akivaizdžiai laikui nepavaldi muzika. Neabejoju, kad šis koncertas buvo įrašomas. Ar galime tikėtis oficialaus šio albumo įrašo išleidimo? Tikiuosi jo sulauksime greičiau nei „Šiaurės naktis. Pusė penkių“ sulauks trisdešimtmečio jubiliejaus. Šįvakar stovėjau gana toli nuo scenos. Labai norėčiau viską pamatyti ir išgirsti dar kartą. Iš arčiau.
Lietuvos alternatyvios muzikos kūrėjų bendradarbiavimo koverių ir muzikinių vaizdo klipų srityje projektas „Scuared“ šiandien pasidalino dar vienu savo perlu.
Šįkart „Scuared” vaizdo klipe – tamsios elektronikos šalininkai „Solo Ansamblis„, apleistoje Plaškių evangelikų liuteronų bažnyčioje gyvai atliekantys savitą „Colours of Bubbles” kūrinių „Cut It Out” ir „Pallbearer” interpretaciją.
Šis „Solo Ansamblio” sukurtas perkūrinys dar pavasarį buvo išleistas „Colours of Bubbles” remiksų albume „Gamma”. Vaizdo klipe regimą bažnyčią daugelis matėme Audriaus Juzėno filme „Pelėdų kalnas„.
Andriaus Mamontovo albumui „Šiaurės naktis. Pusė penkių“ šiais metais sukanka lygiai 20 metų. Ta proga jau šį pirmadienį šis albumas atgims iš naujo.
Daugelis melomanų tikėjosi, jog dvidešimties metų sukaktį nuo jau legendiniu vadinamo albumo išleidimo Andrius Mamontovas paminės išleisdamas šį albumą taip daugelio laukiamu vinilo formatu, tačiau šį įrašą atlikėjas nusprendė atgaivinti kiek kitaip. Liepos 16-ą dieną Valdovų rūmų kieme drauge su Modesto Pitrėno diriguojamu Lietuvos kameriniu orkestru Andrius Mamontovas šią plokštelę atliks nuo pradžios iki pabaigos. Šis koncertas – specialiai festivaliui „Midsummer Vilnius“ paruoštas muzikinis projektas ir itin reto formato pasirodymas Lietuvoje. Nors koncerto metu galime tikėtis ne tik albumo „Šiaurės naktis. Pusė penkių“ bet ir kelių kitų žinomų Andriaus kūrinių, visgi didžiausias akcentas čia bus dedamas būtent ant šio ypatingo darbo, kurio įtaką patvirtintų ne vienas jaunesnės kartos atlikėjas.
Bet kodėl tokio dėmesio susilaukia būtent šis Andriaus Mamontovo albumas?
Juk „Šiaurės naktis. Pusė penkių“ net nebuvo pirmasis solinis Andriaus Mamontovo darbas. Šis titulas atitenka dar 1995-aisiais metais išleistam albumui „Pabėgimas“ tačiau 2015-aisiais jokio išskirtinio paminėjimo nesulaukėme. Darome prielaidą, kad šitaip pagerbtas tikrai nebus ir mini-albumas „Mono arba Stereo“ pasaulį išvydęs 1999-aisiais…
Albumo „Šiaurės naktis. Pusė penkių“ viršelis
Tačiau didelis susidomėjimas būtent šiuo Andriaus albumu tikrai yra pagrįstas. „Šiaurės naktis. Pusė penkių“ drąsiai galima vadinti vienu geriausių roko muzikos pavyzdžių Lietuvoje, o ir pats Andrius Mamontovas ne kartą yra įvardijęs šį albumą, kaip esminį jo karjeroje. Prieš du dešimtmečius įrašytas albumas buvo pirmas didelis Andriaus darbas po grupės „Foje” iširimo, iki galo įprasminęs Andrių ne vien kaip grupės „Foje“ vokalistą ir dainų autorių, bet ir kaip solo atlikėją, pilnai atsakingą už savo kūrybą, visą įraše skambančią muziką ir lyriką.
Subyrėjus grupei „Foje“ prasidėjo ir naujas Andriaus Mamontovo gyvenimo etapas. Atlikėjas buvo pakviestas vaidinti pagrindinį vaidmenį didelio pasisekimo susilaukusiame Eimunto Nekrošiaus režisuotame spektaklyje „Hamletas“, o 1998-ųjų pavasarį išleido singlą „TV daina“. Ruošiant kūrinius naujajam albumui vyko intensyvios spektaklio repeticijos, tad nenuostabu, kad „Šiaurės naktis. Pusė penkių“ kūriniai alsuoja „Hamleto“ pagrindinio herojaus patirtimis ir Šekspyro tekstų nuotaikomis. Prasidėjus pasaulinėms spektaklio gastrolėms su teatro trupe atlikėjas pusę metų intensyviai keliavo, aplankė daug įvairių kraštų. Kelionėse jis ne tik sėmėsi patirties bei idėjų, bet ir kaupė audio bagažą – įrašinėjo įvairius garsus (gatvės muzikantus, tramvajų durų trinktelėjimus, bažnyčios varpų gaudesį ir t.t.), kuriuos vėliau panaudojo albumo garsiniam dizainui kurti.
Andrius Mamontovas 1998-aisiais metais
Šiame albume nėra didelių hitų ar melodijų, kurias skanduotų minios. Įžanginį albumo kūrinį „Geležinė širdis“ retkarčiais dar galima išgirsti Andriaus koncertuose, tačiau anot paties atlikėjo – jis retai grojantis šio albumo dainas, nes šis darbas yra labai vientisas ir geriausia jo klausytis nuo pradžios iki pabaigos. „Šiaurės naktis. Pusė penkių“ iš dalies tęsia sunkią, tamsią debiutinio Andriaus albumo „Pabėgimas“ nuotaiką, tačiau energetiškai jis yra visiškai kitoks, smarkiai išsiskiriantis ne tik iš visos Andriaus kūrybos, bet ir iš visos praėjusio tūkstantmečio pabaigoje skambėjusios lietuviškos muzikos.
Kaip rašėme metų pradžioje publikuotame šio koncerto anonse, „Šiaurės naktis. Pusė penkių“ tapo vienu populiariausių 1998-ųjų metų įrašų. Prestižiniuose tuo metu laikytuose radijo stoties „Radiocentras“ apdovanojimuose šis albumas aplenkė „Biplan“ albumą „Braškės“, „SEL“ plokštelę „Guma“, „Naktinių Personų“ „Atvirai“ bei „Pelenų“ „Degančias sielas“ ir pelnė statulėlę geriausio albumo kategorijoje. Pats Andrius Mamontovas tąkart buvo pripažintas geriausiu metų atlikėju.
Tačiau ne apdovanojimai, o bėgantis laikas ir negęstantis susidomėjimas parodo tikrąją vieno ar kito albumo išliekamąją vertę. Taip yra ir su „Šiaurės naktis. Pusė penkių“. Jeigu reikėtų Andriaus kūrybos negirdėjusiam žmogui rekomenduoti vieną jo darbą, mes rekomenduotumėme būtent šį. Neįsivaizduojame kokius atitikmenis įraše skambančioms gitarų, sintezatorių ir ritmo mašinų partijoms pasiūlys Lietuvos kamerinio orkestro styginiai ir pučiamieji instrumentai, bet net abejonių nekyla, kad tai ką išgirsime šio pirmadienio vakarą Valdovų rūmų kieme bus didinga ir nepakartojama.
Šiaurės Airijos ir Škotijos kolektyvas „Snow Patrol“ gegužės mėnesio viduryje pristatęs savo naują albumą „Wildness“, šiandien lankėsi savojo krašto radijo stotyje „BBC Radio Scotland“, kurioje „The Quay Sessions“ metu atliko keletą naujojo albumo kūrinių.
Kviečiame visus pasiklausyti labai gražiai, akustiškai atliktos dainos „What If This Is All The Love You Ever Get?“.
Jau ne kartą rašėme, jog šį penktadienį, birželio 29-ą dieną sulauksime naujojo „Gorillaz“ albumo. Albumas vadinsis „The Now Now“. Tai – pirmasis įrašas po pernai metais išleisto darbo „Humanz“.
Nekantraujantiems – puikios žinios! Jau šiandien galite išgirsti šį darbą Damon Albarn ir kompanijos atliekamą gyvai Tokijuje! 43 minučių ilgio koncerte skambėjo ne tik singlai „Lake Zurich“, „Socererz“, „Humility„, „Fire Flies“ bei „Hollywood“, bet ir 6 visiškai nauji kūriniai.
Ši audiovizualinė animacinio kolektyvo patirtis „Boiler Room“ Youtube kanalo eteryje transliuojama TIK ŠIANDIEN, tad suskubkite ir būkite pirmieji išgirdę naujuosius grupės kūrinius.
Pilnas kūrinių sąrašas:
1-Humillity
2-Tranz
3-Hollywood
4-Kansas
5-Sorcererz
6-Idaho
7-Lake Zurich
8-Magic City
9-Fire Flies
10-One Percent
11-Souk Eye
„Florence + The Machine“ pasidalino naujuoju kūriniu „Big God“ ir jam skirtu video klipu.
Kūrinį „Big God“ grupė įrašė kartu su „The xx“ siela Jamie xx. Anot „Florence + The Machine“ vokalistės Florence Welch, kūrinys yra apie tą keistą jausmą, kai nesulauki atsakymo į išsiųstą sms žinutę, t.y. šiuolaikinį „ghosting” reiškinį, kuris yra vienas iš mėgstamiausių autorės žodžių, bet ne pats mėgstamiausias jausmas.
Ši daina – iš birželio 29-ąją pasirodysiančio naujo kolektyvo albumo „High As Hope“. Tai – pirmasis albumas po 2016-aisiais pasirodžiusio „How Big, How Blue, How Beautiful“.