AM50

Andriaus Mamontovo koncertas Vilniuje: sentimentali kelionė nepajudinamos istorijos keliais

2017-12-18Liudas ZakarevičiusmanoISTORIJA

Andriaus Mamontovo koncertas Vilniuje

Andrius Mamontovas yra vienas iš nedaugelio Lietuvos atlikėjų, kurio pristatinėti tikrai nereikia. Daugiau kaip 30 metų matomas, girdimas, klausomas ir mėgiamas muzikantas savo kūryba jau pasistatė sau paminklą. Tvirtą, nepajudinamą, užtikrintą ir ypatingai muzikalų.

Nors nuo pirmųjų kultinės dainos “Kitoks pasaulis” įrašų Antakalnio vidurinėje mokykloje ar Palangos gelbėjimo stotyje sukurtos “Laužo šviesos” iki XXI a. moderniosios Lietuvos neoficialiuoju himnu tituluojamo kūrinio “Geltona. Žalia. Raudona” praėjo, regis, visas šimtmetis, A. Mamontovas sugebėjo išlikti aktualus, klausomas, gerbiamas ir mėgstamas. Tai rodo ne tik nuolat dalijami jo interviu, vis taip pat dažnai klausomi jo sukurti kūriniai įvairiose muzikos transliavimo platformose ar pasirodymų svarba įvairiuose muzikiniuose renginiuose, bet ir sausakimši soliniai koncertai didžiausiose šalies koncertų salėse.

Apie tai, kad penkiasdešimtmetį Andrius Mamontovas sostinės “Siemens” arenoje švęs drauge su savo gerbėjais, buvo pranešta dar praėjusiais metais. Šių metų rugpjūti muzikantas pridėjo dar vieną koncertą Kauno “Žalgirio” arenoje. Ir tai buvo viskas. Tačiau to “visko” pilnai užteko muzikanto ir grupės “Foje” fanų mobilizacijai – ant koncerto sostinėje likus daugiau kaip mėnesiui iki pasirodymo datos jau puikavosi užrašas “sold out”, o prieš Vilniaus koncertą į renginį Kaune buvo likę viso labo keliasdešimt bilietų. Didžioji dalis Lietuvos muzikantų apie tokį pasiekimą tegali pasvajoti.

Andriaus Mamontovo pasiekimai ir diskografija – tokia pati pavydėtina kaip ir jo gerbėjų gausa šių metų koncertuose. Drauge su 14 metų gyvavusiu kultiniu kolektyvu “Foje” buvo išleisti 9 studijiniai, 3 koncertiniai ir keli geriausių dainų albumai, dar 15 studijinių plokštelių Andrius pridėjo ėmęsis solinės veiklos. Jeigu į šį katilą sumestume laimėtus visus įmanomus muzikinius apdovanojimus, didžiausią visų laikų koncertą Lietuvoje (paskutinio “Foje” pasirodymo 1997-aisiais Vilniaus Vingio parke klausėsi 60 tūkstančių žmonių), tarpautinį apdovanojimą už garso takelį kino filmui, pagrindinį Hamleto vaidmenį Eimunto Nekrošiaus spektaklyje, labdaringą veiklą ir darbą su kitais Lietuvos atlikėjais – gautume pasakišką neįtikėtino prodyktyvumo rezultatą. Ir tai – viso labo per kiek daugiau nei 30 aktyvaus muzikinio gyvenimo metų…

Taigi, įvertinus visą istorinį ir muzikinį kontekstą, stebėtis dešimttūkstantinėmis miniomis, plūstančiomis į Andriaus Mamontovo koncertą, ko gero nereikėtų…

Andriaus Mamontovo koncertas Vilniuje

Iki Kalėdų likus viso labo savaitei “Siemens” arena ir jos prieigos atrodėl gerokai pilnesnės nei kalėdinei apsipirkimo manijai pasiruošęs “Akropolis”. Nepaisant to, kad arena savo facebooko paskyroje ne kartą kvietė žmones į koncertą atvykti gerokai anksčiau, eilės prie įėjimų nusidriekė tokios, kad dalis nerimastingųjų ėmė abejoti, ar apskritai spės įeiti iki koncerto pradžios. Tačiau spėjo visi. Netgi ant scenos stovintis ir laiką skaičiuojantis atbulinis laikmatis buvo koreguojamas atsižvelgiant į nuolat pilnėjančią salę ir laiku susirinkti nespėjusius žmones.
O tada, kai visos sėdimos vietos jau buvo užimtos, o stovėti taip pat nebebuvo kur, prasidėjo tai, ko čia susirinkę tūkstančiai Andriaus Mamontovo gerbėjų taip ilgai laukė…

Koncertą nepretenzingai, tačiau kiek mistiškai pradėjo dar 1995 m. išleisto debiutinio A. Mamontovo albumo “Pabėgimas” daina “Jeigu aš numirsiu”. Tai buvo itin seniai grotas kūrinys, kuris, kaip pasirodė vėliau, buvo toks ne vienintelis. Atlikėjas stovėjo pačiame scenos priekyje, užuolaidų fone, o kūrinio metu degė Bikfordo virvė, kuri sulig antrąja pasirodymo daina – tituline prieš dvejus metus išleisto plokštelės “Degančios akys” kompozicija- susprogdino ant užuolaidų pakabintą ironišką sovietmetį primenantį simbolį, kuriame skaičius 50 padėtas ant rūtų šakelės. Klausant šių dviejų dainų neapleido nuojauta, kad muzikantas kažką mįslingai slepia už užuolaidų ir netrukus turėtų atsiverti visa pagrindinė renginio scena. Pasibaigus “Degančioms akims” tapo akivaizdu, kad nuojauta neklaidino…

Scenos uždanga nukrito ir suskambus pirmiesiems grupės “Foje” dainos “Balsas” akordams publika galėjo pamatyti tai, kas artimiausias dvi valandas nuolat kaustys kiekvieno minios atstovo dėmesį. Scenos viduryje stovėjo didžiulis elektros stulpas, kurio papėdėje stovėjo ir visa A. Mamontovui akomponuojanti grupė.

“Balsą” keičia solinė A. Mamontovo “Ar tai būtum tu” bei beveik prieš ketvirtį amžiaus išleisto albumo “Vandenyje” kūrinys “Pėdos ant Drėgno akmens”. Tai, beje, buvo dar viena užtikrintai gardi „seniena”, kurios muzikantas jau seniai negrojo savo koncertuose. Ir čia ateina metas pirmam didžiajam nūdienos hitui – kūriniui “Geltona.Žalia.Raudona”. Kaip jau tapo įprasta atlikėjo koncertuose, šio kūrinio priedainį traukia visa minia. Akimirkomis, kai A. Mamontovas uždainuodavo “Tu mūsų vanduo ir duona, geltona, žalia”, o publika atsiliepdavo “raudona”, kūnu nubėgdavo šiurpuliukai.

Andriaus Mamontovo koncertas Vilniuje

Per trisdešimt metų A. Mamontovas sukūrė nesuskaičiuojamą galybę nuostabių dainų, todėl natūralu, kad ir šio koncerto metu buvo galima pasigesti ne vienos iš jų. Tačiau kad ir kaip bebūtų, muzikantas meistriškai konstravo vakaro setlistą, neleisdamas publikai užmigti, sentimentus derindamas su naujovėmis ir leisdamas susirinkusiems iki kaulų smegenų pajusti muzikos galią.

Ne ilgai trukus “Siemens” arenoje susirinkusių žmonių laukė dar vienas netikėtumas – 1990-ųjų metų albumo “Žodžiai į Tylą” daina “Mes Visi”. Ne viename interviu pats Andrius Mamontovas yra prisipažinęs, jog tai – vienas mėgiamiausių jo paties sukurtų kūrinių. Šios dainos metu ant scenos atsirado operatorius, filmuojantis kiekvieną muzikantų judesį ir tiesiogiai filmuojamą vaizdą projektuojantis į elektros bokšto papėdėje esančius ekranus. Pasibaigus šiam kūriniui vaizdo projekcija nenutrūksta ir minia ekranuose mato, kaip Andrius Mamontovas padeda instrumentus, ir arenos koridoriais išeina iš “Siemenso” į lauką. Pasimetusi minia stebi, kas vyksta ekranuose, o tuo tarpu atlikėjas, išėjęs į lauką keliauja dar vieno elektros stulpo link (esančio praktiškai šalia Kalvarijų gatvės), čia suranda įkištus storus laidus ir, prisipažinęs, kad tai – jau sena jo gyvenimo svajonė, kurią metas įgyvendinti, juos ima ir nutraukia…Staiga visoje “Siemens” arenoje dingsta elektra, o salė kelias minutes paskęsta visiškoje tamsoje.

Po kurio laiko, nuostabai ir nežiniai tamsoje paskendusioje publikoje paėmus viršų, scenoje stovinčio elektros stulpo viršuje pasirodo prie klavišinių sėdintis Andrius, grojantis dar vieną legendinę “Foje” dainą “Amžinas judesys”. Skambant paskutiniams šios, dar 1991- ųjų albume “Gali skambėti keistai” esančios dainos akordams, pagrindas, ant kurio sėdėjo atlikėjas, ima leistis žemyn ir kūrinys užbaigiamas drauge su visa grupe A. Mamontovui jau esant scenoje.

Dar vienas svarbus šio vakaro akcentas – drauge su “Lemon Joy” vokalistu Igoriu Kofu atlikta daina “Geltoni Krantai”. Būtent ši daina tapo lemtingu “publikos užvedimo” lūžiu, po kurios visas “Siemensas” nesustojo iki pat koncerto pabaigos.

Andriaus Mamontovo koncertas Vilniuje

Apskritai viso Andriaus koncerto metu žavėjo techniniai ir vizualiniai sprendimai, kurie dažnai versdavo pasijusti itin sentimentaliai, romantiškai ar net pilietiškai (“Geltona.Žalia.Raudona”, “Kai tu atversi man duris” ar “Paskutinis traukinys”), o kartais tiesiog nukeldavo į stebuklingų šviesų žaismo ir euforijos miestą (dainos “Meilės nebus per daug”, “Tušti delnai” ar tūkstančių telefonų švieselių jūroje skęstanti minia skambant “Marso kanjonams”) ir leido mėgautis skoninga muzikos ir šviesos sinteze.

Vakaro kulminacija tapo kultinė ir kartu viena pirmųjų Andriaus Mamontovo sukurtų dainų “Kitoks pasaulis”. Jos metu buvo pristatyta visa muzikantų komanda, kurios gretose debiutavo ir atlikėjo sūnus (beje, taip pat Andrius). Andrius jaunesnysis prestižinėje Berlyno muzikos akademijoje mokosi groti būgnais, todėl toks pirmasis išbandymas jam buvo tikrai ypatingas. Skambant “Kitokiam pasauliui” visi sėdintys atsistojo ir jau nebeprisėdo iki pačių paskutinių koncerto akimirkų.

Nepaisant to, kad po “Kitokio pasaulio” muzikantai, nusilenkę publikai, paliko salę, sausakimša “Siemens” arena, jusdama, kad bent jau kelių istorinių dainų dar tikrai trūksta, nė neketino palikti koncertų salės jų neišgirdusi. Grįžę ant scenos muzikantai pradžioje sugrojo “Krantą”, o po to… o po to atidavė duoklę sentimentams ir lyrikai.

Pirmasis sentimentas – vienu iš mūsų šalies laisvės muzikiniu simboliu tapusi “Laužo šviesa”, kuriai skambant publika pasipuošė tūkstančiais švieselių, o scenoje buvo uždegta tikra ugnis.

Paskutinis ilgai laukto vakaro akordas – daina “Saulės miestas”, kurią A. Mamontovas pradėjo groti vienas (visai taip pat, kaip ir debiutiniame jo soliniame, dar 1995-aisiais išleistame albume “Pabėgimas”), o užbaigė drauge su visa pritariančia grupe.

Ir tai buvo viskas.

Andriaus Mamontovo koncertas Vilniuje

Ilgai laukta šių metų gruodžio 17-oji buvo iš tiesų ypatinga. Tai buvo moderni kelionė sentimentaliais istorijos keliais. Dainos, kurios beveik trisdešimt metų nepasimiršta, buvo įvilktos į modernaus vizualinio pateikimo rūbą, todėl nė nebuvo kalbos ar abejonės, kad jos galėtų skambėti senoviškai ar tiesiog būti istoriškai pasenusios.

Prieš porą metų kalbėdamas su manoMUZIKA, Andrius Mamontovas sakė, jog jis nebenori niekam nieko įrodinėti, o jo tikslas – mėgautis gyvenimu. Stebint “AM50” tai buvo akivaizdu. Už jį kalbėjo jo muzika, jo aktualumą pagrindė visi išpirkti bilietai, o vis dar neblėstančią gerbėjų meilę įrodė minios kartu dainuojamos praktiškai visos jo dainos. Tai pasakiška svajonė, kurią įgyvendinti pavyksta tik ypatingiems žmonėms. Tokių yra vienetai.

Taip, koncerte buvo galima pasigesti ne vienos dainos. Ištikimiausieji “Foje” ir solinės A. Mamontovo kūrybos gerbėjai neišgirdo “Vaikystės stogo”, “Mėlynų plaukų”, “Pabėgimo”, “Saldžios Juodos Nakties” ir dar dešimčių žinomų jo dainų. Tačiau koncertas – tiesiog per trumpas, kad būtų sudainuotas visas geris, kurį sukūrė kultinės, prieš 20 metų išsiskyrusios grupės lyderis. Sukurta gerokai daugiau nei įmanoma išgirsti vieno koncerto metu.

Pasibaigus pasirodymui arenos koridoriuose žmonės dalijosi įspūdžiais. Nemažai buvo ir tokių, kurie, kviečiami bičiulių greičiau eiti automobilių link, atsakydavo maždaug taip: “palauk, perku bilietą. Trečiadienį važiuosiu į Kauną žiūrėti darkart”.

Taigi, gimtadienis pavyko. Penkiasdešimtmetis atšvęstas su kaupu. Ir jeigu visi penkiasdešimtmečiai būtų švenčiami taip – Lietuva taptų dar muzikalesnė. Kita vertus, tokias šventes gali rengti toli gražu ne kiekvienas.Todėl ir vėl grįžtu prie savo ankstesnio teiginio, kad tai pavyksta padaryti labai retai. Dažniausiai – tik išimtiniais atvejais.

Akivaizdu, kad Andrius Mamontovas ir yra tas išimtinis atvejis. Vienas iš nedaugelio. Nors ką čia vienas… Greičiausiai mūsuose jis tiesiog toks vienintelis.

Andrius Mamontovas: apie naują albumą, artėjančius koncertus ir pasirodymą su orkestru

2017-11-16Liudas ZakarevičiusmanoNAUJIENA

Nuotr. A. Mamontovo facebook archyvo)

Andrius Mamontovas – kultinė figūra mūsų šalies muzikos (ir teatro) scenoje. Savo diskografijoje jis turi 14 solinių ir 9 drauge su jau nebeegzistuojančia grupe „Foje” išleistus albumus, šūsnį įvairiausių apdovanojimų ir vis dar neblėstančią fanų meilę.

Šiemet penkiasdešimtmetį atšventęs atlikėjas Lietuvoje surengs du didžiulius koncertus. Tai bus jubiliejiniai „AM50” pasirodymai didžiausiose šalies arenose Vilniuje ir Kaune. Bilietų į pasirodymą sostinėje jau praktiškai neliko, tirpsta paskutinieji ir į koncertą Kaune. Taigi, muzikantas, kaip ir anksčiau, gros sausakimšose šalies koncertų salėse.

Iki pirmojo „AM50” pasirodymo (Vilniuje) liko lygiai mėnuo. Šia proga muzikantas su grupe išvyko į Stokholmą surengti generalinę koncertų repeticiją Švedijoje gyvenantiems lietuviams. Prieš pat išskrisdamas į šią Skandinavijos šalį, susitikome vienoje sostinės kavinėje. Tradiciškai užsisakęs dvigubą espresso, Andrius pasakojo manoMUZIKAI apie artėjančius koncertus, gyvenimo refleksiją ir… dar šiemet pasirodysiantį naują albumą.

Šiemet atšventei penkiasdešimtmetį, bet panašu, kad sustoti neketini. Metų pabaigoje surengsi du itin didelius koncertus „AM50”, jau pasirodė vienas instrumentinis tavo albumas, kalbama, kad iki metų pabaigos tavo muzikos gerbėjai sulauks dar mažiausiai vieno. Iš kur toks produktyvumas?

Jei atvirai, yra paruošti dar du albumai (šypsosi). Turiu dar vieną neišleistą instrumentinį įrašą ir labai greitai pasirodysiantį kitaip skambančių mano senų dainų LP.

Tačiau negaliu sakyti, kad visa tai – tik šių metų darbas. Instrumentinius albumus kaupiau ir kūriau daug metų. Šiemet aš juos užbaigiau ir išleidžiu. Tiesiog jaučiu, kad ši muzika vienu ar kitu būdu būtent dabar turi pasiekti mano klausytoją.

Tačiau ne taip seniai sugalvojau įrašyti dar vieną albumą. Pradėjau jį kurti dar pernai bandydamas savo naują techniką. Ėmiau kurti savo senoms dainoms kitokį rūbą ir tas rūbas man patiko. Visa tai pavirto į devynių kūrinių albumą, kuriame bus galima rasti kitaip skambančias „Foje” dainas. Tai – seniausi mūsų grupės kūriniai, kurie buvo sukurti pirmaisiais „Foje” gyvavimo metais.

Taigi, šiemet tiesiog viskas taip sutapo. Kadangi metų pabaigoje ruošiuosi dviem dideliems koncertams, visus metus praktiškai nekoncertavau. Todėl turėjau laiko ne tik ruoštis koncertams, bet ir baigti neužbaigtus įrašus.

A. Mamontovas

Esi ne sykį minėjęs, kad kurdamas tokius kūrinius kaip „Kitoks pasaulis” tu juos savo mintyse girdėdavai ne tokius, kokie jie suskambėjo įrašuose. Ar naujas albumas įrašytas tokiu stiliumi, kokiu įrašei šiemet pristatytą naują „Kitokio pasaulio” versiją?

Tikrai taip. Albumas bus elektroninis.

Kodėl prireikė tiek laiko, kad jis išvystų dienos šviesą tik dabar?

Kartais būna tokių akimirkų, kurių metu atsisukę į praeitį mes reflektuojame tam tikrus dalykus. Tokiomis akimirkomis mes negalvojame apie tai, kas buvo, pavyzdžiui, prieš trejus metus. Tada mes galvojame apie tai, kas buvo prieš 30 metų. Nes tik nuėjęs tam tikrą kelią ir sukaupęs didelę patirtį gali padaryti tam tikras išvadas apie dabartį.

Į šį senų dainų naują įrašą aš žiūrėjau kaip į situaciją, kurioje dabartinis aš prodiusuoja aštuoniolikmetį „Foje” narį Andrių Mamontovą.

Be to, tais laikais techniškai įrašyti muziką taip, kaip galima dabar, buvo neįmanoma. Visų pirma, nebuvo reikiamų garsų (tokių, kokius dabar lengvai galime turėti savo kompiuteriuose). Neturėjome ir tinkamų instrumentų.

Mes visada norėjome groti labiau elektroninę muziką, tačiau tais laikais nusipirkti namą buvo pigiau nei sintezatorių. Lietuvoje brangų instrumentą tada turėjo retas muzikantas. Egzistavo keli tokie, kurie skolindavo instrumentus kitoms grupėms, o tos, užsidariusios studijoje, įrašinėdavo ir ieškodavo savo skambesio.

Dabar šie instrumentai yra prieinami. Dalį jų aš turiu fiziškai, kitą dalį – savo kompiuteryje.

Gal gali apie naują įrašą papasakoti daugiau – pavyzdžiui, kada jis pasirodys, kaip vadinsis ir kur jo bus galima ieškoti?

Kitą savaitę visi viską sužinos. Fizinė šio albumo laikmena tikrai egzistuos, o pats įrašas bus geras ir netikėtas – tai aš jums galiu pažadėti (šypsosi)

Neseniai „Foje” kūryba atsirado „Spotify” ir „iTunes” muzikos transliavimo platformose. Kodėl reikėjo laukti taip ilgai ir kodėl čia galima rasti tik kiek daugiau nei 60 dainų?

„Foje” apskritai teturi apie 70 dainų. 62 geriausios atsidūrė spotifajuje.

Kažkada vėliau, labai tikėtina, atsiras ir visos likusios.

Šiais laikais labai madinga rengti koncertus su orkestrais. Tau šiemet suėjo 50 metų, ar nesvarstei tokios galimybės? Ar apskritai yra tikimybė kada nors sulaukti scenoje kostiumu pasidabinusiu Andriaus Mamontovo, dainuojančio, akompanuojant orkestrui?

Aš manau, kad iki koncerto su orkestru atlikėjas turi priaugti. Tai yra visiškai kitokio formato pasirodymas. Tikiu, kad augu tokio pobūdžio koncerto link.

Jau ilgą laiką man kirba mintis atlikti savo kūrybą su orkestru. Tačiau, kaip ir sakiau, dar reikia laiko. Kita vertus, dabar orkestriniai pasirodymai yra kiek devalvuoti, nes labai daug grupių tai daro. Manęs neįtikina, kai labai jaunos grupės koncertuoja būtent taip. Manau, kad tai yra tam tikras atlikimo būdas, kurio link atlikėjas turi nueiti ganėtinai ilgą ir sudėtingą kelią.

Aš jam ruošiuosi. Tikiu, kad kažkuriuo metu aš šį kelią būsiu nuėjęs.

Iki tavo pirmojo iš dviejų šių metų „AM50” koncerto Vilniuje liko lygiai mėnuo. Bilietų į jį praktiškai nebėra, koncertuosi sausakimšoje „Siemens” arenoje. Bilietai į koncertą Kaune taip pat labai sparčiai tirpsta. Daugeliui tai – itin laukiami renginiai. Ko reikėtų tikėtis einant į šiuos koncertus?

Šiuose koncertuose labiausiai laukiu aš. Ir vienintelis dalykas, ko laukiu aš – tai žmonės. „AM50” – tai mano penkiasdešimto gimtadienio dovana (šypsosi).

O jei rimtai, tai aš visada labai noriu, kad iš koncerto žmonės išeitų laimingi. Tai – mano kaip kūrėjo ir atlikėjo pagrindinis tikslas.

Taigi, bus dainos, kurias žmonės pažįsta, žino ir mėgsta. Jos gyvuoja būtent todėl, kad jų klauso. Tai bus geriausių dainų rinkinys, kur didžioji dalis bus ta, kuri patinka visiems ir pora dainų, kurios patinka tik man (šypsosi).

O kurios šiuo atveju patinka tik tau?

Pavyzdžiui „Jeigu aš numirsiu”. Tiesa, žinau, kad ir Marijonui ji patinka (šypsosi)

Ar vis dar jaudiniesi lipdamas į sceną?

Manau, kad taip, tačiau to jaudulio jau nebepastebiu. Tačiau nuolat galvoju, ar pavyks vienas ar kitas sumanymas, ar įsijungs tai, kas turi įsijungti ir t.t.

Lipdamas į sceną aš visada mąstau apie tai, ką noriu pasakyti. Todėl užuot galvočiau apie jaudulį, visą dėmesį permetu būtent į šias detales. Einu į sceną todėl, kad noriu išreikšti jausmą ar pasakyti mintį, tad šis jaudulys tiesiog nebetrikdo.

Kadangi apie interviu informavome ir manoMUZIKOS skaitytojus, keli iš jų spėjo užduoti savo klausimus.

Arūnas: Ar nukritus Gedimino kalnui Lietuvos vyrus ištiks impotencijos problemos?

Palaukime kol jis nukris, tada ir žiūrėsim. Kažkaip spręsim tą problemą. Suprantu, kad klausiantįjį šis faktas neramina (juokiasi)

Danguolė: kaip penktas teisėjas dalyvauji X-Faktoriuje. Ko tikiesi iš šių dalyvių?

Tikiuosi laisvės. Tikiu, kad jie atras kažką naujo. Noriu padėti žmonėms rasti savo kryptį, todėl sieksiu, kad jie save įprasmintų kaip atlikėjai.

Mantas: Ar pats klausaisi savo senų „Foje” dainų ir ar jos vis dar kelia kažkokių prisiminimų bei emocijų?

Tai tas pats, kas vartyti seną fotografijų albumą. Parašytose dainose yra užfiksuota kažkokia to laiko būsena ar nuotaikos, kuriomis gyvenau. Nuotraukų albumo juk nevartai kasdien. Tai darai tik kartais.

Ta pati situacija ir su senomis dainomis. Tai – kaip senos nuotraukos.

Linas: Ar galėtum kiekvieną savo dainą iliustruoti savo fotografija?

Manau, kad taip. Fotografuodamas visada pasąmoningai galvoju apie tai, jog ši nuotrauka galėtų būti albumo viršelis.

Donatas: Tai ar garsas skamba tyloj, ar tyla garse?

(juokiasi) Tai yra velniškai gilus klausimas, į kurį aš vis dar neradau atsakymo. Bet labai ieškau (šypsosi). Ir jeigu klausiantysis turi atsakymą į šį klausimą, aš labai mielai jo versiją išklausyčiau.

Mantas J.: Ar dar dainuosi?

Kaip tik prisiminiau grupę vairas ir jos išleistą albumą „Vis dar krutam”.

Modestas: Kas tave įkvepia kurti muziką?

Tai- nesąmoningas procesas. Įsijungi kompiuterį arba paimi į rankas gitarą, o gal sėdi prie pianino, paspaudi kažkokią natą, tada ieškai kitos natos, kuri tiktų prie pirmos paspaustosios ir… ir taip negali sustoti.

Karolis: Kurios grupės koncertas paliko didžiausią įspūdį?

Teko matyti labai daug gerų koncertų.

Labai stiprų įspūdį paliko „Dead Can Dance” koncertas 2005-aisiais. Grupės vokalistės Lisos Gerrard balsas yra toks neįtikėtinas, kad atrodo, jog aplink virpa oras. Be jokių didelių šviesos efektų tu atsiduri kažkokioje virpančioje erdvėje. Tampi didžiulės muzikinės bangos dalimi. Muzikine prasme jų pasirodymas man – vienas įspūdingiausių iš visų kada nors matytų. Tai – net ne koncertas, o kažkoks pasakiškas patyrimas.

Labai patiko Peter Gabriel „Growing Up” turas. Mačiau jį 2002-aisiais Čikagoje. Ta apvali scena ir nuo lubų žemyn besiskleidžianti gėlė, nuostabi scenografija ir viską papuošianti jo muzika – nepamirštamos ir vis dar gyvos emocijos.

Ir tai tik pora pirmų į galvą šovusių koncertų. Tačiau iš tiesų jų buvo labai daug.

Lygiai taip pat labai patiko ir Valdo Slabados koncertas Vilniaus „Lango” klube. Tai buvo kažkas metafizinio senais gerais 1994-aisiais.

Liutauras. Kuri daina yra arčiausiai tavo širdies?

Ringtonas. Neabejotinai. Mano telefono melodija. Ir šį ringtoną aš esu pasidaręs pats.

Geriausios Foje dainos – jau Spotify ir iTunes platformose

2017-10-27Liudas ZakarevičiusmanoNAUJIENA

Foje

Ilgai lauktas „Foje” gerbėjų noras pagaliau išsipildė: geriausios grupės dainos – jau patalpintos populiariausiose muzikos transliavimo platformose visame pasaulyje. Tiek Spotify, tiek ir iTunes kultinio mūsų šalies kolektyvo fanai jau gali rasti 62 žinomiausias Andriaus Mamontovo grupės dainas.

Tai kūriniai, įtraukti į geriausių dainų albumus „Paveikslas” ir „Kita paveikslo pusė”. Juose galima rasti „Meilės nebus per daug”, „Geltonus krantus”, „Laužo šviesą”, „Vaikystės stogą”, „O, mano saule”, „Kitokį pasaulį” ir kitas grupę išgarsinusias dainas.

Dalį žinomų „Foje” dainų grupės gerbėjai galės išgirsti ir dviejuose A. Mamontovo koncertuose metų Vilniuje (gruodžio 17 d.) ir Kaune (gruodžio 20d.). Į koncertą sostinėje liko keliolika bilietų. Bilietai sparčiai tirpsta ir į A. Mamontovo pasirodymą Kaune.

Andrius Mamontovas su bendraminčiais grupę „Foje” sukūrė dar 1983 metais. Tiesa, pradžioje kolektyvas vadinosi „Sunki muzika“. Per 14 savo gyvavimo metų kultinė šalies grupė išleido 9 studijinius, 3 koncertinius ir kelis geriausių dainų albumus. „Foje” laimėjo visus įmanomus to meto muzikinius apdovanojimus. Iki šiol oficialiai yra parduota daugiau kaip 200 000 šios grupės albumų kopijų – tai yra vienas geriausių rezultatų nepriklausomoje Lietuvoje.

Surengusi didžiausią visų laikų koncertą mūsų šalyje, grupė „Foje” iširo 1997 metais. Paskutinio vilniečių pasirodymo sostinėje klausėsi 60 tūkst. žmonių. Šio pasiekimo iki šiol nėra pavykę pakartoti nė vienai Lietuvos grupei.

Andriaus Mamontovo dienoraščiai: dainos Vandenyje istorija

2017-08-31Liudas ZakarevičiusmanoNAUJIENA

A. Mamontovas 1994 m.

Prieš savaitę 50-metį atšventęs Andrius Mamontovas ir toliau intensyviai ruošiasi svarbiausiems šių metų renginiams. Gruodžio 17 d. „Siemens” arenoje, o gruodžio 20 d. Kauno Žalgirio arenoje didžiuosius koncertus surengsiantis atlikėjas po truputėli atskleidžia ir jų pasirodymų kortas. Išskirtiniuose koncertuose (iš kurių ties Vilniaus pasirodymu jau galima klijuoti etiketę „Sold Out”) A. Mamontovas atliks žymiausias savo kūrybos dainas.

Neabejojama, kad „AM50” pasirodymų metu bus sugrota ir viena populiariausių „Foje” dainų – 1993 m. išleista daina „Vandenyje”.

Likus mažiau nei 4 mėnesiams iki koncertų, Andrius vėl nupučia dulkes nuo savo dienoraščių ir savo facebooko paskyroje dalinasi minėtos dainos sukūrimo istorija

Taigi, „Vandenyje”

1991 liepos vidurys

Jau daugiau nei mėnesį gyvenu Mičigano valstijoje, Ann Arbore. Skirtingai nuo visai šalia stūksančio niūraus ir pavojingo Detroito, Ann Arboras yra jaukus studentų pilnas miestelis. Čia yra ir vienas žymiausių JAV universitetų. Kiekvieną naktį iki paryčių žiūriu filmus, nes apsistojau pas Joną Beržanskį, o jis turi kabelinę televiziją su šimtais kanalų. Po tų dviejų rusiškų ir vieno lietuviško kanalo, kuriuos mačiau nuo vaikystės, amerikoniška kabelinė atrodo kaip stebuklų pilna Pandoros skrynia.

Aš vos neišlėkiau iš žurnalistikos, nes per visus koncertus ir albumo „Gali skambėti keistai” įrašus praleidau krūvą paskaitų. Pasiėmiau akademines atostogas. Man atrodo, kad tai visada reiškia vieną: nuo tos akimirkos, kai pasiimi tas akademines atostogas, mokslai tiesiog nebelabai domina ir tu mieliau užsiimtum kita veikla. Kol kas esu visiškai patenkintas savo būvimu: gyvenu įrašų studijoje, žiūriu filmus, valandų valandas žaidžiu Packmaną, nes Jonas turi tą stebuklingą daiktą kompiuterį. Žodžiu, klasikinės akademinės atostogos…

Šiandien su Jonu važiuojame į Dainavą. Tai yra nedidelė lietuvių bendruomenei priklausanti teritorija kažkur tarp Čikagos ir Detroito. Praėjus mėnesiui klajonių po Rytinę JAV pakrantę čia šiandien atvažiavo ir Bixai. Sutarėme, kad surengsime bendrą koncertą. Prieš tai čia grojau vienas, nes Darius Burokas laikė sesiją Vilniaus universitete. Bet dabar jis atvažiavo ir mes vėl grosime kartu. Vasarą į Dainavą kiekvieną savaitgalį atvažiuoja Amerikoje gyvenantys lietuviai. Dainuoja dainas, šoka, rengia stovyklas, koncertus, gamina lietuvišką maistą, maudosi ežere ir bendrauja. Lietuviškai.

Susijungiame aparatūrą. Jonas parūpino ritmo mašiną, skaitmeninį grotuvą, elektroninę perkusiją, klavišinius ir akustinę gitarą. Atliksim dainas iš mūsų naujo albumo „Gali skambėti keistai” bei senas, žinomas „Foje” dainas.

Žmonės laimingi, koncertas praeina draugiškai. „Foje” sąstatas per kelis pastaruosius metus, po to kai grįžome iš kariuomenės, stipriai keitėsi. 1988-ais grojome šešiese: Arnoldas Lukošius, Jaunius Beinortas, Gediminas Simniškis, Eugenijus Pugačiukas, Robertas Meržvinskas ir aš. 1989-ais Arnoldą pakeitė Robertas Griškevičius, o Meržvinską – į grupę grįžęs Saulius Valikonis. Vėliau grupę paliko Jaunius su Gediminu, o Robertas išvažiavo pusei metų į Klivlendą. 1990-ais vasarą grojome keturiese: Eugenijus Pugačiukas, Saulius Valikonis, aš ir iš armijos sugrįžęs Darius Burokas. Robertas vėl prie mūsų prisijungė, kai 1990-ųjų rudenį pirmą kartą atvažiavome į Ameriką. Šiuo metu grupė „Foje” – tik mes dviese: aš ir Darius.

Po koncerto visi vakarieniaujame. Aš nusprendžiau išsimaudyti ežere. Pasiplaukiojęs, sėdžiu ant liepto ir matau, kaip toje vietoje, kurioje ką tik plaukiojau, praplaukia didžiulė, nuodinga vandens gyvatė. Ji išsliuogia iš vandens ir dingsta žolėse. Pajuntu, kad manyje atsirado kažkokia energija, impulsas. Imu į rankas gitarą ir iš karto randu keturis akordus, kurie gali be pabaigos suktis ratu. Per keliolika minučių parašau visą dainos tekstą:

Šitas keistas pasaulis verčia mane amžinai ieškoti vilties.
Nesibaigiantis triukšmas verčia mane amžinai ieškoti tylos.
Begalinė ramybė verčia mane amžinai ieškoti kančios.
Nepripildytas jausmas verčia mane amžinai ieškoti Tavęs.
Vandenyje. Šaltam vandeny.

1991 rugpjūčio 23d.

Vienoje iš Čikagos miesto centro aikščių vyksta didžiulis lietuvių mitingas, skirtas Ribentropo-Molotovo paktui pažymėti ir priminti Amerikai, kad Lietuva laukia jos palaikymo. Nėra geresnio būdo švęsti gimtadienį, kaip dalyvaujant tokiame renginyje. Sugroju iš tribūnos kelias dainas. Viena jų – naujoji „Vandenyje”. Kaip ir bet kurią naują, nežinomą dainą, žmonės išklauso tylėdami.

Po mitingo susitinku savo gerą draugą Darių Polikaitį. Su juo susipažinome 1989-aisiais, Roko Maršo per Lietuvą metu. Aptinkame, kad jo ne vietoje priparkuotą automobilį nutempė policija. Einame pėsčiomis iki Čikagos miesto policijos aikštelės ir „išperkame” jo transporto priemonę. Smagiai pasijuokiame, patyrę tokį neplanuotą nuotykį. Dabar žinau, kaip atrodo ta vieta į kurią policija nutempia automobilius.

1991 lapkritis

Grįžau į Vilnių. Visą naktį Maskvos Šeremetjevo oro uoste su kažkokiais rusais žaidėme kortomis. Pastebėjau, kad kalbant rusiškai man vis pasipainioja vienas kitas angliškas žodis. Turbūt atrodžiau kaip tie užknisantys tautiečiai, kurie šiek tiek pagyvenę užsienyje jau kalba su akcentu. Kai išlipau iš taksi prie savo namų laiptinės, manęs pasitikti išėjo brolis – neatpažįstamai ištįsęs paauglys, vilkintis mano seną nutrintą džinsinį švarką.

Gyvendamas Amerikoje visą laiką laukiau akimirkos, kai vėl atsidursiu namuose. Man turbūt nelemta emigruoti. Tik čia, Vilniuje jaučiuosi saugus. Tik čia jaučiuosi iš tikrųjų reikalingas ir tik čia mano dainos skamba geriausiai.

Gyvendamas Amerikoje per pusę metų parašiau tik vieną vienintelę dainą. „Vandenyje”.

1993 rugpjūtis

Baigėm įrašinėti albumą „Vandenyje”. Jis bus išleistas plokštelės, kasetės ir CD pavidalu. Algis nupaišė šyzovą avangardinį paveikslą, kuris bus albumo viršelyje. Įrašinėjome radijo stoties „M-1” įrašų studijoje su Raimiu Trilikauskiu. Jis šiuo metu yra kiečiausias garso režisierius Lietuvoje. Patys įrašai visą vasarą vyko gan chaotiškai. Arnoldas su Dariumi tuo pačiu metu dalyvavo grupės „Šiaurės kryptis” įrašuose ir kelis kartus mes su Algiu jų nesulaukėme studijoje.

Albume yra pora dainų, kuriose grojame tik mudu su Algiu. Bet tai ne esmė. Labai džiaugiuosi mūsų nauju darbu. Albumo pristatymas vyks per grupės jubiliejų. Puiki proga naujoms dainoms.

1993 spalio 2d.

Mūsų grupei 10 metų. Šiandien surengėme didelį trijų dalių koncertą Vilniaus Sporto rūmuose. Kažkada, dar pačioje pradžioje su Arnoldu kalbėdavome, kad jeigu išleisime bent vieną plokštelę ir bent kartą gyvenime sugrosime Sporto rūmuose, tai galėsime nebegroti daugiau. Šita svajonė išsipildė su kaupu. Nebeatsimenu, kiek kartų čia jau grojome. Ir dar – šiandien visi, atėję į koncertą, rado naują „Foje” albumą „Vandenyje”. Pardavėme apie pusantro tūkstančio vienetų. Per vieną vakarą!!!

Grojome daug naujų ir senų dainų. Koncertas buvo suskirstytas į tris dalis: balta, juoda ir spalvota. Čia kaip ir gyvenimo etapai: balta ir šviesi vaikystė (tada viskas šviesu), juodas – susidūrimo su realybe periodas ir vėlesnis laikas, kai pradedi filosofiškai suvokti, jog gyvenime yra daugiau spalvų nei tik juoda ir balta.

Kelias savaites prieš koncertą patys klijavome plakatus visame Vilniaus mieste. Atsispausdinome juos ant ryškių, florescencinių spalvų popieriaus. Kad šviestų iš toli. Koncertas buvo pilnas neįtikėtinos energijos. Fanai lipo į sceną ir dainavo kartu. Deja, įvyko liūdnas incidentas: vieną akimirką būrys užlipusių ant scenos jaunuolių krito atgal, nes apsauga juos bandė nustumti. Vienas vaikinas susižalojo. Po koncerto nusprendėme, kad padėsime jam finansiškai. Mūsų vadybininkas Artūras pažadėjo susisiekti su nukentėjusiuoju. Nežinau, kaip į tai reaguoti. Iš vienos pusės, žmonės elgėsi neatsargiai, iš kitos – tai buvo mūsų grupės koncertas. Liko sunkus jausmas.

Po koncerto fanų klubo nariai padovanojo mums po mažą šuniuką. Kiti grupės nariai juos iš karto kažkam atidavė. Aš savąjį parsinešiau namo. Pavadinau jį Meška, nes panašus į mažą meškutį. Nors ir užsikroviau atsakomybę juo rūpintis, tačiau negalėjau niekam atiduoti. Iš karto pajutau globėjiškus jausmus tam gyviui.

Albumo „Vandenyje“ viršelis

2009 vasara

Šią vasarą nusprendžiau surengti “1000-čio koncertų turą” per Lietuvą. Grojame atvirose aikštėse, stadionuose ir miestų parkuose. Paskaičiavau, kad nuo muzikavimo pradžios jau esu sugrojęs apie 1000 koncertų. Puiki proga tai paminėti ir pristatyti koncertinį DVD, kurį nufilmavome pernai gastrolių po Ameriką metu. Kaip ir prieš kiekvieną turą, sudariau koncerto dainų sąrašą. Kaip ir visada prisiekinėjau, kad šį kartą nebegrosime dainos, kurią grojame daug metų kiekviename koncerte ir ji vis persikelia iš vieno dainų sąrašo į kitą. Ir kaip visada, kai žiūrovai koncerto gale kviečia bisui, stovėdami su muzikantais užkulisiuose susižvalgom ir nusprendžiam, ką dabar grosime… „Vandenyje”. Ta daina visada vienaip ar kitaip atsiduria repertuare. Man atrodo, kad žmonėms ji turėtų būti iki gyvo kaulo nusibodusi, tačiau aš ją galėčiau groti bet kur ir bet kada. Ko gero ši daina iš visų, kurias esu parašęs, mane išreiškia labiausiai. Ją galiu dainuoti kai liūdna ir kai linksma, kai ramu ir kai viskas netelpa viduje. Man patinka, kad ją galima sukti kaip mantrą, kurią man padiktavo ta praplaukianti gyvatė Amerikos ežere 1991-aisiais.

2017 rugpjūčio 23 d.

Vinilinė „Foje” plokštelė „Vandenyje” šiandien kainuoja 300 eurų. Būčiau žinojęs anksčiau ir išsisaugojęs šimtą-kitą, dabar mane į maisto prekių parduotuvę vežiotų limuzino klasės automobilis su vairuotoju.

Andriui Mamontovui – 50 metų: atlikėją sveikina būrys žinomų Lietuvos žmonių

2017-08-22manoMUZIKA.ltmanoNAUJIENA

A. Mamontovas

Lietuvoje nėra tiek daug asmenybių, kurių vardą ištarus mintyse prabėgtų tokia galybė įvairių laikmečių akimirkų. Andrius Mamontovas, neabejotinai, yra vienas iš tų kelių… Filmas „Kažkas atsitiko”, „Roko maršai per Lietuvą”, legendinis 60 tūksančių žmonių stebimas liūdesio triumfas „Foje” išsiskyrimo koncerte, juodi marškinėliai su užrašu „Popsas užkniso juodai”, dešimtys apdovanojimų, iš kurių vienas nuo tilto išmestas į upę, „Hamletas”, socialinė veikla ir prevencinė kova su savižudybėmis. Tai – tik kelios akimirkos iš dešimčių. O gal ir iš šimtų ar tūkstančių su kuriomis ne vienai, ne dviem ir, ko gero, netgi ne trim kartoms asocijuosis kultinio Lietuvos kolektyvo „Foje” lyderis.

Atrodo, kad jis visada yra šalia. O kad tai tiesa suabejoti neleidžia jo muzikinis palikimas. Būtent muzika ir yra tai, kas leidžia jį vadinti šiandienos karaliumi.

Vieniems tapęs įkvėpimu, kitiems – kelrodžiu, o tretiems – tiesiog muzikiniu gyvenimo autoritetu Andrius Mamontovas šiandien turi kuo didžiuotis. Tačiau gimtadienių nešvenčiantis aktorius, prodiuseris ir, žinoma, atlikėjas, išlieka kuklus. „Net nesuprantu, kad man jau 50, todėl neturiu ką švęsti – tiesiog keliauju per gyvenimą”, – vakar LRT opus eteryje interviu sakė atlikėjas.

Kad ir kaip ten bebūtų, netgi jei jam gimtadienis atrodo bereikšmis, Lietuvoje yra šimtai tūkstančių, kurie galvoja kitaip. Mes – vieni iš jų.

Kažko naujo palinkėti nesugebėsime, o bambtelėti tradicinį „sveikatos, laimės ar naujų dainų” būtų pernelyg primityvu. Todėl sakom labai paprastai: klausom, žavimės ir visąlaik tikimės ir laukiame… Naujos muzikos ir to paties įkvėpimo, kuris jau tiek daug metų lydi mus ir tūkstančius taip pat besiklausančių.

Andriaus Mamontovo penkiasdešimtmečio proga manoMUZIKA pakalbino visą eilę daugeliui puikiai pažįstamu žmonių. Prašėme jų pasidalinti mintimis apie tai, kas jiems yra Andrius Mamontovas ir, žinoma, jo penkiasdešimtetis.

Taigi, čia – Andriaus bičiulių, pažįstamų ir nepažįstamų sveikinimai.

A. Kaušpėdas

Algirdas Kaušpėdas (Grupės „Antis” lyderis): Andriui Mamontovui tik 50 metų? Dar toks jaunas, o jau tiek darbų nuveikęs… Lietuvoje daugelis, tame tarpe ir aš, gyveno ir tebegyvena su Andriaus muzika. Todėl manau, kad Mamontovas yra tikras TAUTOS DAINIUS. Tokiu tapti retai kam pasiseka, bet juo tapus nėra kelio atgal ar į šoną.

Mielas Andriau, suprask, kad jau sau nebepriklausai – esi mūsų! Mes nebeįsivaizduojame gyvenimo be Tavo muzikos! Andriau, džiugink ir dainuok savo tautai dar 50 metų!”

I. Kofas

Igoris Kofas (grupės „Lemon Joy” lyderis): Mano sveikinimai Andriui iš visos širdies! Džiaugiuosi, kad jį pažįstu, džiaugiuosi, kad gimėme tą pačią dieną ir daugiau nei 20 metų šią dieną apsikeičiam sveikinimais. Mano paauglystė praėjo su „Foje” dainomis ir neslepsiu, kad būtent Andriaus dainos įkvėpė pradėti kurti lietuviškus tekstus, pamilti kalbos skambesį populiarioje muzikoje. Ir dar daug, daug už ką jam esu dėkingas. Šviesos ir meilės, gražių dainų ir nesibaigiančių ovacijų!

A. Tapinas

Andrius Tapinas (žurnalistas, rašytojas, „Laisvės TV” įkūrėjas): Andrius Mamontovas man yra personifikuota laisvė. Laisvė kalbėti, laisvė dainuoti. Nuo Sporto rūmų iki Vingio parko – tu visada žinojai, kur koncertuoja Andrius, ten renkasi laisvi žmonės. Taip buvo beveik prieš trisdešimt metų, taip yra ir dabar. Su gimtadieniu, Andriau!

G. Liaudanskas – Svaras

Gabrielius Liaudanskas – Svaras (grupės „G&G Sindikatas” narys): Pirmieji „G&G” gabalai buvo įrašyti Vilniaus plokštelių studijoje pas Andrių. Jis ne tik įvedė į muzikos pasaulį, jo žmoniškumas ir paprastumas suteikė tiek muzikinės, tiek žmogiškosios drąsos. Klausiau „Foje”, klausau ir Andriaus Mamontovo dainų. Man tai vienas kertinių Lietuvos tikrosios, išliekamąją vertę turinčios muzikos akmenų.

D.M. Nojus

Darius Mileris – Nojus (grupės „Airija” lyderis): Nuo pažinties prieš ketvirtį amžiaus, kuomet grupė Airija žengė pirmuosius žingsnius muzikos pasaulyje, Andrius mums buvo kaip vyresnysis brolis, į kurį lygiavomės ir kuriuo sekėme. Mes jau grojome apie du metus, ir visada atsimenu jo svarbų patarimą, kad jau laikas įrašyti pirmą albumą, jautėme, kad visada mus palaikė. Bendri turai ir koncertai mums buvo neįkainojama patirtis, patiko muzika, kūrybinės mintys ir koncertų energija. O grupės „Foje” fanų mintis „Foje – jėga, Airija – irgi” jau tapo metafora ir gero kūrybinio laiko testamentu. Šio kieto jubiliejaus proga linkiu vėl ir vėl save atrasti iš naujo, dainuoti žmonių gyvenimus, ganyti sielas ir skraidinti mintis į dar neatrastus kūrybos tolius.

V. Diawara

Viktoras Vee Diawara (Grupės „Skamp” narys, menų fabriko „LOFTAS” įkūrėjas): Iki šiol puikiai atsimenu pirmą mūsų susitikimą su Andriumi. Jis įvyko Gedimino prospekto Makdonalde. Kartu su Viliumi atėjome pasikalbėti apie naują Andriaus dainos „Nieko panašaus” versiją. Mums bekalbant prie Andriaus priėjo moteris, kuri pradėjo dėkoti jam už tai, kad jis nuo savižudybės išgelbėjo jos dukrą. Pasirodo, būtent Andriaus Mamontovo „Pabėgimas” ir kiti albumai paskatino jos dukrą pasirinkti gyvenimą. Tąkart supratau, kokią didelę galią turi muzika. Su gimtadieniu!

D. Ulvydas

Donatas Ulvydas (Kino režisierius): Visą gyvenimą, nuo pat vaikystės jis man buvo ir yra PIRMAS. Visomis prasmėmis. Pirmas turėjo hitą, pirmas turėjo fanų klubus, pirmas darė įspūdingus vaizdo klipus ir diktavo madą. Netgi pirmas ėmėsi ir nusifilmavo vaizdo klipą pats sau. Bent jau tikiu kad pirmas. Taip atsimenu. Tokios asociacijos apie jį. Kažkaip atrodo, kad jis pirmas ir arenas rinkti pradėjo soliniuose koncertuose, ir pirmas išmetė apdovanojimą. Man jis ir liks PIRMAS. Tas, pas kurį eina visa likusi muzikos industrija. Andriau, neabejoju kad išlaikysi pirmą poziciją ir toliau. Naujų Pirmų kartų tau!

A. Vėberis

Aras Vėberis (grupės „Naktinės personos” narys): Bičiulis, kolega, bendražygis ir mūsų krikštatėvis! Būtent Andrius „ištempė” Naktines Personas į dienos šviesą iš mokyklos palėpės į profesionalią įrašų studiją, kurioje mes padarėme pirmuosius savo profesionalius įrašus. Maža to, jis buvo ir mūsų pirmojo albumo prodiuseris. Ir ne mums vieniems jis davė impulsą toliau dirbti, kurti ir groti. Šviesk ir toliau, Andriau. Būk ir toliau įkvėpėjas. Tegul ir toliau daugelis į tave lygiuojasi. Didžiausi sveikinimai ir pagarba, bičiuli!

A. Rožickas

Andrius Rožickas (TV laidų vedėjas): Man Andrius Mamontovas yra labai ypatingas šviesulys. Aišku, ne saulė ir ne mėnulis. Ir ne koks nors dūminantis laimės žiburys, papelijjęs švyturys, ar žybsintis disco kamuolys… Ne ne. Jis maždaug toks, kaip Vilniaus televizijos bokštas. Toks pilkas, betoninis ir tuo pačiu labai šviesus ir vienintelis. Toks šviesą ne spinduliuojantis, o transliuojantis. Nes tu gali jo nematyt, gali būti net ne Vilniuje, bet vos tik apie jį pagalvoji – pasidaro kažkaip šviesiau. Ir dar labai oldskūliškai brangus. Nu grynai televizijos bokštas. Ir mano palinkėjimas jam: kad jubiliejaus proga Lietuva atsidėkodama A.M. už nuopelnus padovanotų jam tą bokštą.

M. Starkus

Martynas Starkus (TV ir radijo laidų vedėjas): Andriaus muzika buvo labai svarbi mūsų kartos pašėlusios jaunystės laikotarpiu. Jie buvo didžiausios žvaigždės. Nediskutuotinai. Tačiau populiarumo ir dainų ilgaamžiškumo tikrasis įrodymas yra tuomet, kai tavo kūrybos klauso ir vėliau, kiti, nauji jauni. O taip yra su Mamontovo muzika. Reiškia, tai nebuvo tik ano laiko mada. Man malonu, kad galiu Andriu vadinti savo bičiuliu. Aišku, jau daugybė metų praėjo, nuo to laiko, kai radijuje pasiurbčiodavome iš jo blizgančios gertuvės konjaką. Gero turėdavo. Ir jei jis tik vėl pasijus pasiruošęs – aš mielai prisijungčiau, bus ką prisiminti!

T. Augulis

Tomas Augulis (Atlikėjas): Sėdžiu ir galvoju, ką parašyti apie Andrių Mamontovą? Gal prisiminti tai, kad buvau jo koncerte 22-oje vidurinėje mokykloje? O gal kad kartu rašėm „Kalėdų naktį tylią” ir „Atsiduok Vilniui”? Turbūt, kad kažkada gėrėm kartu vyną ir rūkėm nerašysiu, nesolidu dabar kažkaip:-) Bet apie jo prodiusuotus kelis mano albumus „linksmaisiais 90-aisiais” ir ilgas muzikines diskusijas įrašų metu matyt turiu parašyti.
Ar esu AM fanas? Gal greičiau draugas. Jeigu ir AM galvoja taip pat – puiku. Su jubiliejum Drauge AM !!!

J. Morkūnas

Jogaila Morkūnas (Renginių organizatorius): Andrius visada turėjo paslaptį. Sėkmės paslaptį. Net ir pažinodamas daug metų, kiekvieną kartą bendraujant su juo imu nervintis. Gal todėl, kad jis turi paslaptį, o aš jos nežinau. Arba todėl, kad jis turi amžinos jaunystės geną, o aš nesupratu kodėl. O gal tik paslaptingi ir jauni yra talentingi? Arba atvirkščiai.

V. Stackevičius

Vaidas Stackevičius (muzikos vadybininkas, agentūros M.P.3. vadovas): Su Andrium artimiau susipažinti teko, kai 1999 metais pakviečiau jį su grupe „apšildyti“ Bryano Adamso koncertą Vilniuje. Dar po kiek laiko beveik penkerius metus teko padirbėti prie jo vadybos reikalų ir nors vėliau mūsų keliai išsiskyrė, tą bendrą laiką prisimenu su šiluma. Be abejonės, tai – žmogus, praturtinęs savimi lietuvišką populiariosios muzikos sceną, viena ryškiausių mūsų šalies muzikos asmenybių. Ir ne tik dainos jo gražios, bet ir nuotraukos, kaip sakoma – jei žmogus talentingas, tai visur. Didžiausi sveikinimai, Andriau, linkiu sėkmingų AM50 koncertų ir taip pat linkiu ateityje parašyti geriausią savo gyvenime dainą!

R. Jonaitis

Richardas Jonaitis (žurnalistas): Jei jam jau 50, tai ir mums, augusiems su „Foje”, tų metų vis daugyn ir daugyn. Man atrodo, kad A. Mamontovo ir „Foje” muzika įrašyta į mūsų šalies DNR ir yra tūkstančiai žmonių, kurie su viena ar kita daina gali susisieti savo svarbius gyvenimo įvykius, pirmą šokį su mylimąja, mokyklos diskotekas, ar kelionę su draugais, kažkam gitara grojant dainas „Kitoks pasaulis“ ar „Paskutinis traukinys“. Ačiū už muziką, maestro, ir sveikinu su gimtadieniu. Antra tiek!

I. Pociūnas

Ignas Pociūnas (projekto „Daddy Was A Milkman” lyderis): Turiu draugų, kurie tarsi gyvena savam pasauly, į kurį ne visus įsileidžia. Andriaus nepažįstu, bet man jis visuomet atrodė būtent toks, o į jo pasaulį galėjai užeiti tik per muziką. Su dideliu malonumu tą dariau ir prieš 20 metų, ir dabar. Praėjusią savaitę stebėdamas Robbie Wiliams nustebau kiek dar daug tuščios vietos mūsų Vingio parke. Tada susimąsčiau, kad paskutinis čia mano matytas koncertas ir buvo „FOJE“ legendinis baigiamasis „Vilnius.Kaunas.Klaipeda”. O jame dainavo ne 28, o arti 60.000 žmonių. Man tebuvo 17 metų, kai susispaudę netoli scenos kartu dainavom visas iki vienos dainas, o tą vienybės ir laisvės pojūtį prisiminsiu visada. Man pačiam kūryboje itin svarbūs tekstai, prie to neabejotinai prisidėjo Andriaus bei „Foje” muzika. Už tai ir esu dėkingas. Nuoširdžiai sveikindamas Andriui noriu palinkėti visuomet mokėti džiaugtis praeitimi, dabartimi, ir tuo kas dar laukia. Ir palikti tas datų prognozes nuošaly.

R. Šeškaitis

Rytis Šeškaitis (Muzikos fotografas): Kiekviena karta turi kažką, apie ką pagalvoję, džiaugiasi, jog būtent jiems teko garbė tai patirti. Sunku žodžiais apibūdinti reikšmę, kurią nešė ir vis dar neša Andriaus kūryba. Visi kažkada buvom jauni, ieškojom savęs, o tam sunkiam kely labai reikėdavo pakeleivių. Andriau, tu buvai ir vis dar esi juo daugeliui iš mūsų. Tu esi kažkas už tų žodžių ir muzikos, su kuo taip gera tapatintis, tavo kūryba kaskart padeda nukeliauti ten, kur taip lengva buvo svajoti. Tie skaičiai, panašu, yra tik lyg dainos numeracija albume, o esmė slepiasi visai kitur – muzikoje, žodžiuose, svajonėse. Ačiū tau už viską, ką per šiuos visus metus mums padovanojai. Linkiu sveikatos ir kūrybinio įkvėpimo!

S. Urbonavičius – Samas

Saulius Urbonavičius – Samas: You are the winner!!!. Sveikinu tapus tikrų vyrų!!!. 50 tai jau winerių amžius.!!!

D. Filmanavičiūtė

Dovilė Filmanavičiūtė – Miss Sheep: Andrius Mamontovas man yra bemiegės naktys studijų metais, su cigaretėmis ir kava, pirmosios nelaimingos meilės kančios, kartais krentančios žvaigždės, miestai Saulėje. Nenoriu skambėti banaliai, bet jis yra klasika ir muzikos vadovėliai. Andrius yra absoliučiai niekaip neištrinama mūsų istorijos dalis, amžinas vizionierius ir labai labai tvirta uola mūsų kultūroje. Man asmeniškai neįtikėtina, kad turiu galimybę stebėti jį, klausyti jo, įsikvėpti nuo jo minčių, darbų, kūrybos. Net jei ir iš toli, jis spinduliuoja ta puikia aura, kai atrodo, jog viskas labai arti. Su jubiliejum, Andriau!

R. Karpis

Rafailas Karpis (operos solistas): Pirma mano pažintis su Andriaus Mamontovo ir „Foje” kūryba įvyko 1990. Artimiausių šeimos bičiulių sūnus, beje, taip pat Rafikas, mane dešimčia metų jaunesnį vaikį dažnai pasiimdavo iš tėvų ir su visa savo “chebra” tai į Vingio parką nusivesdavo, tai į Trakus nusiveždavo. Kai grįždavom namo, vaizdas toks: kambarys išklijuotas “Led Zeppelin”, “Pink Floyd” ir berods “Deep Purple” plakatais, o skamba: “Pučia pučia jūrų vėjas, neša neša mano laivą….”

Netrukus pradėjau lankyti mokyklą, 18 vidurinę. Tiek “Foje”, tiek Andriaus populiarumas mūsų “šulioj”, visuomet buvo labai didelis ir klausantis dainų, visuomet atrodydavo, kad dalelė jų gimusi būtent mokyklos sienose ir tai padarydavo jas dar artimesnėmis, savesnėmis. “Foje” albumas “Kitoks pasaulis”, man, visuomet primena vaikystę – paauglystę ir Antakalnį.

Andriaus muziką labai vertinu už estetiškai švarų garsą bei harmoniją. Klausantis jos niekada nekyla klausimų ar tikrai taip turi būti, kiekvieno instrumento tembras visuomet atskleidžia jo gražiausias spalvas.

M. Melmanas

Maksas Melmanas (Grupės „Biplan” vokalistas): Kai mums buvo trylika ir kai matydavome Andrių scenoje – svajodavome būti tokie kaip jis. Berods 97-aisiais su Andriumi “Kablyje” grojome jo dainą “Vandenyje”. Tiesiog atsitiktinumo dėka vienam vakarui tapome jo muzikantais. Mus nunešė energija, kurią gavome iš publikos. Žinoma, ji buvo skirta Andriui, bet tąkart mums buvo nė motais. Ir šią energijos bangą mums iš publikos vėliau teko pajusti jau kaip grupei „Biplan”, mat Andrius trumpam, po “Foje” išsiskyrimo buvo tapęs gupės dalimi – jis, kaip klavišininkas dalyvavo mūsų albumo “Braškės” įrašuose. Ir tai yra nerealu. Ilgainiui su Andrium tapome gerais bičiuliais, todėl aš tuo labai didžiuojuosi. Andrius – tai žmogus, kuris, atrodo, scenoje yra visą amžinybę. Ir visą šią amžinybe jis turi tiek energijos, entuziazmo ir noro dirbti ne tik su savo, bet ir su kitų atlikėjų muzika… Tai neįtikėtina. Jis vertas gerpokai daugiau nei tik sveikinimų ar pagarbos. Su gimtadieniu, Andriau.

G. Kilčiauskienė

Giedrė Kilčiauskienė (Vokalistė): Andrius yra tas muzikantas, kuriam nėra svarbus laikmetis ar mados. Man labai priimtinas toks žanras, kai žmogus nebegali kalbėti ir ima dainuoti. Galima kiek tik nori užsiimto garso dizainu apipavidalinant dainą, tačiau jei nebus minties – viskas bus labai laikina. Andriaus dainos turi tvirtą stuburą – gerus tekstus. Linkiu įkvėpimo ir viso pasaulio laiko.

J. Didžiulis

Jurgis Didžiulis (Atlikėjas, prodiuseris, visuomenės veikėjas): Ne kiekvienas artistas gali pasigirti sėkmingai išlaikantis pastovią estetinę/filosofinę trajektoriją kelis dešimtmečius. Nepastebimai adaptuotis į aplinką be akivaizdaus mėtymosi yra galinga savybė, kuri leidžia Andrių lyginti su tvariu ir laikui nepavaldžiu akmeniu Lietuviškosios roko muzikos scenoje. Po 50 metu Mamontovas išlieka Mamontovu, ir, be jokių abejonių, po 100 metų išliks toks pat.

O. Sejev

Olegas Sejev (Grupės „Biplan” narys): Noriu prisijungti prie visų sveikintojų ir pasveikinti Andrių su garbiu jubiliejumi! Andrius mane visą laiką žavi savo kūrybingumu ir, rodos, niekada nesibaigsiančiu jaunatviškumu. Taip pat negali nežavėti jo požiūris į jaunus atlikėjus, ir jo pagalba jiems. Iki šiol kaip vaikas džiaugiuosi, jog jis prisijungė prie mūsų albumo „Braškės” įrašų. Tai buvo gera patirtis mums, jauniems muzikantams. Su gimtadieniu, Andriau! Nesibaigiančios kūrybos tau!

U. Skonsmanaitė

Ugnė Skonsmanaitė (TV laidų vedėja): Kas Andrius Mamontovas yra Lietuvai žinome visi, daugumai bent viena jo daina kažką reiškia ar primena. Man asmeniškai Andrius visada buvo pavyzdys, kad dirbant pramogų versle nebūtina veltis į geltonosios spaudos žaidimus, kad būtum savo srityje labiausiai mylimas ir gerbiamas. Ačiū, Andriau, kad tada pavežei į Eric Clapton – taip ir susipažinom. Ačiū ir už tai, kad visada galiu kreiptis, ar patarimo apie gyvenimą, ar apie tai, kokią šventyklą aplankyti Japonijoje. Linkiu Tau ramybės viduje ir šiek tiek chaoso gyvenime, kad nepasidarytų nuobodu. To the next 50!

T. Banišauskas

Tomas Banišauskas (portalo „Bored Panda” įkūrėjas ir vadovas): „Foje” ir A. Mamontovo kūryba mane žavėjo nuo pat vaikystės. Atrodė, kad kiekviena daina turi daugybę sluoksnių, o kiekvienas sakinys slėpė po paslaptį. Manau, kad Andrius yra labai kompleksiška asmenybė ir kiekvienas jo kūryboje gali atrasti dalelę savęs.

D. Razauskas

Domantas Razauskas (Atlikėjas): Būdamas liūdnas paauglys (ar būna kitokių?) iš seno šluotkočio ir paklodės gabalo gaminausi vėliavą. Mirkiau juodame guaše, vėliau baltais dažais ypač kruopščiai paišiau magišką ženklą apskritime. Nesu didelių koncertų, didelių scenų ar kilnių poelgių žmogus, nesu tas, kuris eitų minios priekyje nešinas vėliava, bet tąkart žengiant siūbuojančiu tiltu į Vingio parką kaip koks partizanas. Atsisveikinti su didele dalimi savęs. Dalimi, kuri neišvengiamai buvo pažymėta „Foje” vardu.

Andriaus dainų įtaką paaugliui, imančiam į rankas gitarą ir bandančiam kažką rimuoti yra sunku pervertinti. Tamsiu, niūriu ir buku metu buvo laikas, kai tos dainos galbūt išties gelbėjo nuo visiškos beprasmybės, rodė kelią. Aš negaliu meluoti, kad viskas, ką Andrius darė „Foje” laikais ir viskas, ką Andrius darė po to man nepaprastai artima. Ne. Ir taip, kai kas arčiau už odą – „Gali skambėti keistai”, „Kai perplauksi upę”, „Pabėgimas”, „Šiaurės naktis pusė penkių”. Net ir atsitraukus nuo asmeninio santykio – tai vieni kertinių albumų visų laikų Lietuvos muzikos istorijoje.

Bet man visada artimas buvo Andriaus priėjimas prie dainos, prie jos atlikimo, jo nepaliaujamas ėjimas tolyn neįstringant paveiksle tarp dulkių. O užvis svarbiausia yra tai, jog kai teko malonumas vos vos pabendrauti, tai pasitvirtino sena kaip Žemė aksioma – kertinė kiekvieno didžio (DJ) žmOgaus savybė yra Jumoro jausmas, saviironija. Andrius iš tų žmonių, kuriam net ir nesant artimam draugui norisi skambinti ir tiesiog pliurpti, nes smagu! Kartais atrodo sugalvojau kažkokią nesąmonę ir pasidalinsiu, bet tada sustabdo jausmas, kad tokių kaip aš, matyt, tūkstančiai. Palinkėti kažko labai ir nemoku. Rokenrolo pasaulyje sklando patarimas: „Turime susimąstyti, kokį pasaulį po mirties paliksime Keithui Richardsui”. Linkiu, kad kai Andriui bus dukart tiek, skiautakas vis dar stovėtų, o mes, jaunimėlis, juokautume „Kaži kokį pasaulį paliksime Andriui Mamontovui…” O mūsų anūkai, vis iš naujo atrandantis jo dainas, galvotų: nu nieko sau, šitoks senas, bet vis dar šešiolikmetis…

R. Širvinskas

Rimvydas Širvinskas (portalo „Makalius.lt” įkūrėjas ir vadovas): „Ir jeigu tu perplaukti jūrą dėl savo svajonių gali” – ši frazė man įsiminė dar vaikystėje. Tada supratau, kad reikia pakovoti tam, kad pasiekčiau savo svajonę. Kol kas viskas puikiai pavyksta. Ačiū už motyvaciją, Andriau!

V. Paukštytė-Skorė

Vaida Paukštytė – Skorė (A. Mamontovo gerbėjų klubo prezidentė): Andriaus kūryba man yra kelionės, draugai, nuotykiai, juokas ir tiesiog laimė. Nešk visiems laimę ir toliau! Su gimtadieniu!

Kazimieras Likša

Kazimieras Likša (Atlikėjas): Andrius Mamontovas buvo tas žmogus, kuris leido man patikėti savimi ir savo sugebėjimais kurti muziką. Dar iki šiol išeinu į sceną su jo išsakyta mintimi, kad nesvarbu kaip viskas gali būti beviltiška, visada yra bent vienas žmogus, kuriam yra verta atsiduoti 100%.

O čia – grupės fanų sukurtas sveikinimo video:

A. Mamontovas pristato naują albumą ir skelbia dar vieną žiemos koncertą

2017-08-10Liudas ZakarevičiusmanoNAUJIENA

A. Mamontovas

Iki kultinės Lietuvos muzikos pasaulio figūros, Andriaus Mamontovo penkiasdešimtmečio liko mažiau nei pora savaičių. Tačiau būtent šianden muzikantas paskelbė dvi geras žinias: dėl praktiškai išpirktų bilietų į jo gruodžio 17 d. koncertą Siemens Arenoje skelbiamas papildomas „AM50” pasirodymas Kaune. Koncertas Kauno „Žalgirio” arenoje įvyks gruodžio 20 d. Bilietais į šį renginį „Tiketa” jau pradėjo prekiauti, todėl paskubėkite tie, kurie nori pirmieji įsigyti geriausias vietas.

Antra geroji žinia trinktelėjo it perkūnas iš giedro dangaus: grupės „Foje” lyderis išleidžia naują albumą. Tiesa, ne tokį, kokį visi esame įpratę girdėti, o elektroninį. Kurtą net penkerius metus.

Pranešime teigiama, kad A. Mamontovas visą gyvenimą žavėjosi tokiais atlikėjais kaip Isao Tomita, Vangelis ir Jean- Michel Jarre, todėl įrašinėti elektroninę muziką ir būti „žmogumi – orkestru” – sena jo svajonė. Albumas, kuris vadinasi „Memories Of Something That Never Happened“, buvo kuriamas ir tobulinamas 5 metus ir tik dabar yra atiduodamas klausytojų teismui. Pasak muzikanto, šis įrašas – tarsi muzika nenufilmuotam filmui ar nepastatytam spektakliui. Tai – savotiškas pabėgimas nuo tradicinio Andriaus Mamontovo.

Beje, naują albumą gali įsigyti ne visi. Jį atlikėjas dovanoja tiems, kurie įsigijo bilietus į jo koncertus Vilniuje arba Kaune. Norintys gauti dovanų naujausią A. Mamontovo įrašą turėtų apsilankyti interneto svetainėje www.andriusfoje.lt ir tuščiame laukelyje suvesti aštuonženklį turimo bilieto numerį.

Vieno populiariausių Lietuvos atlikėjo Andriaus Mamontovo muzikinė karjera prasidėjo prieš 33 metus Antakalnio vidurinėje mokykloje. Čia jis drauge su bendraminčiais sukūrė grupę „Sunki muzika“, kuri neilgai trukus buvo pervadinta į „Foje“. Per 14 savo gyvavimo metų kultinis šalies kolektyvas išleido 9 studijinius, 3 koncertinius ir kelis geriausių dainų albumus. „Foje” laimėjo visus įmanomus to meto muzikinius apdovanojimus. Iki šiol oficialiai yra parduota daugiau kaip 200 000 šios grupės albumų kopijų – tai yra vienas geriausių visų laikų rezultatų Lietuvoje.

Dar grodamas grupėje „Foje”, Andrius Mamontovas pradėjo ir savo solinę karjerą. Pirmas jo solinis debiutas – 1995 metais išleistas albumas „Pabėgimas” – iki šiol vadinamas vienu geriausių albumu nepriklausomoje Lietuvoje. Daugiau kaip 30 metų aktyviai muzikinėje veikloje dalyvaujančio atlikėjo diskografijoje – 13 studijinių solinių albumų ir dar 21 muzikinis apdovanojimas.

Andriaus Mamontovo dienoraščių puslapiai: dainos „Meilės nebus per daug” istorija

2017-07-18Liudas ZakarevičiusmanoNAUJIENA

Iki Andriaus Mamontovo svarbiausio koncerto – penkiasdešimtmečio pasirodymo „Siemens” arenoje liko mažiau nei pusmetis. Bilietų į šį koncertą jau praktiškai nebeliko, o atlikėjas, intensyviai planuodamas savo koncertą, iš savo dienoraščių archyvo kiekvieną mėnesį ištraukia vis naujos dainos istoriją. Šįkart atėjo metas vienai populiariausių „Foje” dainų – kūriniui „Meilės nebus per daug”.

Taigi, Jūsų dėmesiui A. Mamontovo dienoraščių puslapiai, menantys laikus, kai buvo sukurtas šis kultinis kūrinys.

Nuotr. grupės archyvo

1994 rugpjūčio 23

Grojame akustinį koncertą LNK studijoje. Dekoraciją pasigaminome apkabinėję visą sceną lapais, išplėštais iš knygos „Aš atsisuksiu atgal”. Pasibandėme, kaip žmonės reaguoja į naujas dainas „Vėl paliks pasaulį šiluma” ir „Paskutinė diena”.

Šiemet su „Foje” išleidome „Aš čia esu”, „Aš čia esu (Pica)” ir „M-1″. Du koncertiniai ir vienas remiksų albumas. Panašu, kad išleisime ir akustinį – „Tikras garsas”. Keturi albumai per metus? Na gerai – trys su puse.

Naujas dainas fanai išklauso atidžiai. Po koncerto LNK viešbučio kambary su Inga, keliais draugais ir grupės nariais švenčiame mano gimtadienį. Valgome didelį arbūzą. Aš jau 9 mėnesius vegetaras ir be alkoholio. Prieš miegą groju gitara. Niekaip negaliu nustoti grojęs tą vieną akordą, iš kurio prieš kelis metus gimė daina „Pasiimk mane”. Man patinka atvirų, aukščiausių stygų gaudimas, kuris išlieka keičiantis harmonijai. Panašu, kad turiu naują dainą. Mintyse skamba priedainio eilutė „ir niekada man meilės nebus per daug„.

1994 rugpjūčio pabaiga

Parašiau visą tekstą, bet turiu tik vieną priedainio eilutę. Bandau įvairius variantus. Ieškau tinkamo žodžio, kuris rimuotųsi su „per daug”, bet viskas skamba siaubingai banaliai. Stulpelius parašiau vienu atsikvėpimu, tačiau ties priedainiu įstrigau.

1994 rugsėjis

Po ilgų ieškojimų suvokiau, kad priedainis ir yra ta viena eilutė „meilės nebus per daug”. Niekas mano galvoje su ja nesirimuoja, nes nieko daugiau ir nereikia. Šioje frazėje yra visa dainos esmė ir raktas, atrakinantis ją.

Panašu, kad jau turiu labai daug dainų naujam „Foje” albumui. Visus metus klausau Marc Almond plokštelės „Jacques”. Jis dainuoja į anglų kalbą išverstas garsiojo prancūzo Jacques Brel šansonus. Neįtikėtinai stiprūs tekstai. Ir nors prieš Marc Almond ar Jacques Brel jaučiuosiu kaip nesubrendęs piemuo, visas naujo albumo įkvėpimas atėjo iš jų kūrybos.

1994 lapkritis

Jau kelias savaites „Mažosiose Lapėse” įrašinėjame naujas dainas. Nusprendėme groti tik gyvai. Jokių ritmo mašinų ir kompiuterių. Naujo albumo skambesys turi būti purvinas, gaivališkas ir nenušlifuotas. Prieš įrašus beveik net nerepetavome. Didžiają dalį albumo sugrojome čia pat studijoje tiesiai į Artūro Šidlausko įjungtą daugiakanalį magnetofoną, prieš tai tik šiek tiek apsitarę. Miegame čia pat Lapėse. Lažkokiame kabinete tiesiog pasitiesėme čiužinius ant grindų. Daug ginčyjamės ir tie ginčiai mūsų naująjį darbą veikia teigiamai. Gerai pagalvojus, „Kai perplauksi upę” yra tas „Foje” albumas, kurio atsiradime visi grupės nariai dalyvauja šimtu procentų.

Šiandien įrašėme „Meilės nebus per daug”. Vakare į studiją atvyko „Foje” Kauno fanklubo merginos ir atvežė tortą. Viskas baigėsi tuo, kad visi važiavome pas vieną iš jų į namus ir visą naktį susėdę ant grindų plepėjome, grojome gitaromis ir litrais gėrėme arbatą.

1994 gruodžio pradžia

Algio namų palėpėje, dabartinėje mūsų repeticijų vietoje, 16mm kino kamera filmavome klipą dainai „Sapnai”. Patirtis, įgyta kino operatorių būrelyje, kurį kažkada visi lankėme dar mokykloje, labai praverčia. Beje, aš, Algis ir Arnoldas esame „Lietuvos Kino Mėgėjų” draugijos nariai. Dar nuo tada, kai kokiais 1985-ais laimėjome berods antrą vietą respublikiniame mėgėjiškų filmų festivalyje.

„Sapnai” nufilmuoti. Liko šiek tiek kino juostos. Nufilmuojame „Meilės nebus per daug” atlikimą. Per mažai medžiagos klipui. Po kelių dienų pasipildę juostos atsargas, važinėjame po Vilniaus senamiestį ir pro automobilio langą filmuojame šaligatviu bėgantį Arnoldą. Dvarčionių kartodrome Arnoldas stovi vietoje, o mes filmuojame jį sukdami automobiliu ratą aplink, kad gautųsi toks kinematografinis efektas. Mūsų kino būrelio vadovas būtų pagyręs už tokį mąstymą.

Vis tiek per mažai medžiagos „Meilės nebus per daug” klipui. Dalis juostos buvo sugadinta.

1994 gruodžio 13

Aš tapau tėčiu. Dreba rankos. Mačiau, kaip gimsta žmogus. Nukirpau virkštelę. Viktorija pirmą kartą atvėrė savo dideles akis ir pažvelgė į mane. Tai yra gražiausia ir stipriausia, ką esu kada nors gyvenime patyręs. Meilės nebus per daug.

1995 sausio 13

Rytoj „Radiocentras” pradės groti naują „Foje” dainą. Sugalvojome idėją, kaip ją pareklamuoti Vilniaus mieste. Atsispausdiname kopijavimo aparatu kelis didelius popieriaus lapus, kuriuos suklijavę pasigaminame penkis ilgus plakatus su užrašu „Meilės nebus per daug”. Nieko daugiau. Tegul praeiviai spėlioja ką tai reiškia.

Verdame klijus mano tėvų namų virtuvėje. Po vidurnakčio važiuojame į miestą ir priklijuojame plakatus matomose vietose. Stengiamės kabinti ten, kur didžiausi žmonių srautai. Arkikatedros aikštėje stovi statybinė tvora. Ant jos priklijuotą mūsų plakatą matys visi einantys pro šalį.

Kitą savaitę pristatinėsime savo naują albumą.

1995 sausio 17

Žurnalas „Ausis” daro interviu su „Foje”. Nusprendžiame, kad geriausia vieta fotosesijai – ant stogo. Šiandien rekordiškai šalta diena. Termometras rodo -22C. Susitinkame pas Darių Buroką Antakalnyje. Jo laiptinėje yra liukas, per kurį galima užsikabaroti ant namo viršaus. Jis – niekada nerakinamas. Geriame arbatą. Bandome prikaupti šilumos. Algis pagamino keturis marškinėlius su žodžiais „meilės”, „nebus”, „per”, „daug”.

Lipame ant stogo. Siaubingai pučia vėjas. Temperatūra tokia, kad jau viskas nebesvarbu. Stovime tik su marškinėliais. Išsirikiuojame taip, kad žodžiai susidėliotų į dainos pavadinimą. Mūsų vadybininkas Artūras Butkevičius padaro kelis kadrus. Lekiame atgal į Dariaus butą šildytis.

Džiaugiamės, kad gavosi tokia kieta nuotrauka ir tuo pačiu svarstome, ar žurnalo skaitytojams ji atrodys tiek pat efektinga kaip mums. Juk tik mes jutome tą šaltį ir greičiausiai atrodėme visiškai prastai. Kai išryškins foto juostelę – pamatysim.

Aptikome, kad dar liko šiek tiek kino juostos. Važiuojame Šilo gatve į kalną, nuo kurio matosi gimtasis Sapieginės miškas. Atsivežę senas, neveikiančias gitaras, sulūžusius būgnus ir nebegrojantį akordeoną pasidarkome prieš kamerą tame baisiame šaltyje.

Klipo pabaigimui turėtų užtekti.

Beliko išryškinti medžiagą, pervesti į video, sumontuoti ir padaryti premjerą Astos Stašaitytės laidoje „Viskas”.

1995 sausio 21

„Meilės nebus per daug” debiutuoja 5-oje „Radiocentro” „LT’duko” vietoje. Fanai, balsuokite labiau!!!!!!!

1995 sausio 28

„Meilės nebus per daug” – numeris 1 Lietuvoje. Taip ir turėjo būti!

1995 vasario 14

Artūras, eidamas pro spaudos kioską aptiko, kad Valentinkės proga kažkoks UAB pagamino siaubingo dizaino atvirukus su užrašu „Meilės nebus per daug”. Aišku, niekas neatsiklausė, ar autorius sutinka ir ar nori, kad šalia dainos teksto citatos būtų nupaišyta ta baisi raudona širdutė ir kažkas iš to uždirbtų pinigus.

Guodžia tai, kad frazė tampa folkloru, o tai reiškia, jog daina gyvuos ilgai.

1995 gegužės 5

Grojame baigiamąjį turo „Kai perplauksi upę” koncertą Vilniaus Vingio parke. Pervažiavome visą Lietuvą su nauja programa. 40 miestų. Koncertai visada parodo, kuri albumo daina yra klausytojų mėgstamiausia. „Meilės nebus per daug” yra akivaizdus hitas.

Tris mėnesius gyvenau kelyje. Inga su naujagime Viktorija visą tą laiką buvo Kupiškyje pas senelius. Savaitės pabaigoje koncertuodavau, savaitės pradžioje važiuodavau pas savo merginas.

Labai laukiu vasaros. Nusipirkome nedidelį butą Antakalnyje. Nuo rugsėjo turėsime savo namus.

Galvoju apie solinį albumą.

Andriaus Mamontovo dienoraščiai: 1991 m. sukurtos „Foje” dainos „Amžinas judesys” istorija

2017-06-30Liudas ZakarevičiusmanoNAUJIENA

A. Mamontovas

Likus kiek daugiau nei pusmečiui iki Andriaus Mamontovo 50-mečio koncerto Siemens Arenoje, muzikantas ir toliau atverčia savo dienoraščių puslapius. Šįkart kultinės grupės „Foje” lyderis atskleidžia 1992 metais išleistame „albume „Gali Skambėti keistai” esančios dainos „Amžinas judesys” sukūrimo istoriją.

1991 vasaris

Nusprendžiau pakeisti grupės sudėtį. Jau kurį laiką jaučiu, kad mūsų sąstatas (Genys, Robertas, Saulius ir Darius) nebesusikalba tarpusavyje. Dalis muzikantų nori pasirinkti visiškai kitą muzikinę kryptį nei aš matau „Foje“ ateityje.

Ką tik grįžom iš Krokuvos, kur grojom bendrame koncerte su lenkų grupėmis. Tai buvo paskutinis kartas, kai koncertavome senuoju sąstatu. Laikas persigrupuoti.

Pernai, 1990-ųjų lapkritį, keliaudami po Ameriką susipažinome su Jonu-Dainium Beržanskiu – lietuvių kilmės muzikos prodiuseriu, nedidelės įrašų studijos savininku, gyvenančiu šalia Detroito esančiame Ann Arboro mieste. Važiavome kartu su juo iš Detroito į Niujorką, kur kol naiviai mėgavomės Makdonaldo sumuštiniais, mūsų neatsargiai pastatytą autobusiuką apšvarino ilgapirščiai. Bet tai jau kita istorija.

Jonas pasisiūlė įrašyti naują „Foje“ albumą. Noriu jį įrašinėti ten pat, kur įrašėme “Žodžius į tylą”. Varšuvoje, „CCS Intermedia” – nedidelėje, jaukioje studijoje už miesto.

Su Geniu ir Robertu atsisveikinau. Nėra malonu pasakyti muzikantui, kad keliai išsiskiria. Kelis kartus jau tai dariau ir niekada nėra lengva. Nusprendžiau, kad įrašinėsime dviese su Dariumi Buroku. Keliose dainose Saulius įgros saksofono partijas. Darius groja ne tik boso gitara bet ir puikiai valdo klavišinius. Be to, mūsų muzikiniai skoniai sutampa.

Naujo albumo kryptis bus tamsesnė ir niūresnė. Pastaruoju metu daug klausiau grupės „The Sisters Of Mercy“. Man patina tokia juoda spalva. Ji labai tiks mano naujoms dainoms. Ritmo mašina, klavišiniai, gitara, saksofonas ir balsas. Nieko daugiau nereikia.

Su Jonu ir Dariumi nusileidžiame į Wieliczka druskos kasyklas. Labai įspūdinga. Įrašome kelis požemio garsus naujam albumui. Panaudosime, kaip efektą kurioje nors dainoje.

1991 kovo pradžia

Su Buroku repetuojame VRM rūmuose esančiame kambarėlyje. Kooperuojamės su Dariumi Janušoniu, kuris ten repetuoja su savo grupe „Ars Nova”. Tame kambary yra toks beveik derantis pianinas. Šiandien tuo pianinu sukūriau dainą. Pagalvojau, kad vis dažniau suvokiu, jog niekas nesitęsia amžinai. Ir geri, ir blogi periodai ateina ir praeina. Kaip diena ir naktis. Viskas pasaulyje vyksta bangomis. Nes viskas ir yra bangos. Garsas, šviesa – tai irgi bangos, besikeičiantys dažniai ir vibracijos. Aukštyn-žemyn. Viskas visada juda aukštyn-žemyn. Kiekvieną dieną, kiekvieną sekundę. Kaip bangos vandenyje. Tai yra kaip ir priešybių vienybės dėsnis – amžinas judesys. Čia kaip ir ta teorija, kad gyvybė Žemėje atsirado, nes Mėnulis aplink ją besisukdamas ir nuolat sukeldamas potvynius bei atoslūgius buvo tarsi natūralus maišytuvas, leidęs elementams susijungti ir pavirsti ląstelėmis, kurios vėliau evoliucionavo iki sudėtingų organizmų.

Gerai, kad dainą parašiau iki įrašų pradžios. Visada apmaudu, kai įrašai albumą ir staiga atsiranda daina, kurią jau vėlu į jį įdėti, nes viskas atiduota gamybai.

Turime planą: įrašyti ir išleisti pirmą, lietuvišką CD. Kiek žinau, Ganelino trio jau tai yra padarę, bet ten džiazas, o ne rokas. Taigi, nesiskaito. Jonas prisikalbino Kanados lietuvių jaunimo organizaciją tapti mūsų albumo rėmėjais. Jeigu mes pirmi išleisime CD ir dar Amerikoje ar Kanadoje, tai bus žiauriai kieta.

1991 kovo pabaiga

Įrašinėjam albumą Varšuvoje. Kaip ir planavome. Su Dariumi dviese įgrojome beveik visas dainas. Jonas Beržanskis atsivežė kelis elektroninius instrumentus iš Amerikos. Esame gerai apsiginklavę. Atvažiavo Saulius, įrašė saksofoną dainose „Vėjas”, „Baltam name”, „Aš negalvojau išprotėt”, „Žodžių reikšmė” ir „Aš laukiu taves”. Tik atvažiavęs į Varšuvą, pagalvojau, kad naujoms dainoms reikalingas moteriškas vokalas, o mes pernai gastroliuodami Vokietijoje susipažinome su dviem ten gyvenančiom lietuvaitėm. Jos sesės – Daiva ir Loreta. Loreta dainuoja kažkokioje grupėje ir turi fantastišką balsą. Paskambinau joms ir jos po dviejų dienų išlipo iš traukinio centrinėje Varšuvos stotyje. Atvažiavo nieko daug neklausinėjusios. Štai, ką reiškia draugai.

Įrašų studiją gavome tik naktimis, nes dieną ji yra užimta. Įrašinėjame nuo vidurnakčio iki maždaug 8val. ryto, kol paradedame smiginėti. Geriame daug kavos ir be perstojo rūkome. Tipo, rokenrolas. Tada grįžtame į buvusią TSRS kultūros atstovybę, kur mums nemokamai suteikė patalpas nakvynei, nes ten dirba draugo tėtis. Pusryčiaujame. Tada kažkiek miegame. Tada žaidžiame kortomis, valgom, vėl maukiam kavą su „tauriaisiais gėrimais”, einame pasivaikščioti po vakarinę Varšuvą ir vėl į studiją.

Velnias, paskaičiavau, kad jau gerus metus nebuvo nei vienos dienos, kada nebūčiau išgėręs konjako. Visada jo su savimi turiu. Ir čia jo man netrūksta. Medikų vaikų privalumai… Kažkurią dieną namie Vilniuje nusprendžiau niekur neiti, nes visur, kur tik ateinu, kas nors būtinai vaišina. Užsidariau savo kambary. Skaitau knygą. Tėvas įkiša galvą pro duris ir klausia: „gal nori konjako?”

Šiandien įrašiau pianino partiją dainai „Amžinas judesys”. Nelabai žinau, ką dar galima pridėti prie aranžuotės. Pabandžiau akustinę gitarą. Prilipo. Kai tik pradėjau įrašinėti solo partiją dainos gale, į studiją atėjo mano pažįstama, Lenkijos gotikinio roko ikona Anja Ortodox. Susipažinau su ja 1989-ais, kai su „Foje“ dalyvavom roko festivalyje „Rock Pokoju” Varšuvoje. Ji ten grojo su savo grupe „Closterkeller“. Visi vietiniai ją dievina ir vadina Lenkijos Siuxie Siux.

Anja pasiklausė dainos ir pasakė man keletą pastabų dėl gitaros partijos išraiškingumo. Šiaip aš nelabai klausau kieno nors patarimų, bet kai pataria tokia rokenrolinė pana, tai negali ignoruoti. Ačiū, Anja.

Realiai, „Amžinas judesys” yra pirmoji mano vieno pilnai įrašyta daina. Gal tai solinės karjeros užuomazgos?

1991 birželis

Atskridau į Ameriką. Praleisiu čia pusę metų. Jonas, kuris įrašinėjo „Foje“ albumą „Gali skambėti keistai”, pasikvietė mane pagyventi jo įrašų studijoje. Skridau per Peterburgą. Oro uoste sutikau „Bix’us“, kurie skrido tuo pačiu lėktuvu į Niujorką. Nepasakosiu detalių, bet mes per rusų mutinę ėjome tokiame stovyje, kad turėjome visiškai puikiai pritapti prie jų kultūrinės aplinkos. Atsimenu tik tai, kad prieš lipdami į lėktuvą visi nusprendėme apsikirpti rankine mašinėle, kurią turėjo grupės perskusininkas Aurimas. Apsikirpome. Niujorke išlipome labai gražūs ir atjaunėję. Tą patį vakarą su Samu nusidažėme plaukus baltai. Kai viduje esi blondinas, tas vidinis „aš” nuolat bando prasiveržti į išorę.

Iš Niujorko važiavau reisiniu autobusu į Detroitą. 13 valandų su persėdimu Klyvlende. Visi keleiviai buvo juodaodžiai ir tik aš vienas šviečiau savo baltais plaukais. Kai autobusas sustojo benzino kolonėlėje vienas keleivių, iš kurio ausinių visą kelią sklido repo ritmas, man pasakė: „hey man, you look like Billy Idol”. Pagalvojau, kad gal ir nėra dar taip blogai.

Atvykau į Detroitą iš kur su Jonu ir jo kolega Pauliumi nuvažiavome iki Ann Arbor. Tai visai mielas universitetinis miestelis. Visiškas kontrastas niūriam ir pavojingam Detroitui. Pakeliui Paulius paatviravo, kad persigando pamatęs mane išlipantį vieną iš visų afro-amerikiečių, važiavusių tuo autobusu. Pasakė, kad Detroite labai stiprūs rasiniai nesutarimai. Kadangi nežinojau, kad čia santykiai tokie įtempti, tai ir nejutau jokio pavojaus.

Paulius Jurgutis užsiima spauda ir iš karto aprengė mane naujais jo gamintais „Foje” marškinėliais su mano brolio sukurtu grupės logotipu, o Jonas man padavė kontrolinį „Gali skambėti keistai” egzempliorių. Dar be viršelio, bet „Foje“ CD jau yra!!!!! Mes vėl pirmieji!!!

1992 birželis

Paskambino Dzintra Varžgalienė iš laidos „Studija MT” ir pasakė, kad jau laikas mums nufilmuoti kokį naują klipą. Sutarėm, kad tai bus „Amžinas judesys”. Klipų režisierius Arnas nusitempė mane į Gariūnus. Niekada nesu ten buvęs. Dar panaudojo medžiagą iš interviu, kurį filmavo prieš kelis mėnesius ir gavosi toks chaotiškas atmosferinis klipas. Iškart šovė į pirmą vietą. Aš kartais nesuprantu, kodėl žmonės išrenka vienaip ar kitaip. Kita vertus, jeigu esi pirmoje vietoje, tai koks skirtumas kaip ir kodėl.

Andriaus Mamontovo dienoraščių puslapiai: pristatoma dainos „Pabėgimas” istorija

2017-05-26Liudas ZakarevičiusmanoNAUJIENA

Andrius Mamontovas LNK studijoje. Įrašinėjant „Pabėgimą”

Metų pabaigoje į savo penkiasdešimtmečio koncertą „AM50” kviečiantis atlikėjas Andrius Mamontovas ir toliau laikosi prieš keletą mėnesių duoto pažado. Savo kūrybos gerbėjams muzikantas atverčia vis daugiau dienoraščių puslapių. Šįkart grupės „Foje” įkūrėjas pasakoja istoriją apie tai, kaip buvo sukurta daina viena populiariausių jo solinių dainų – kūrinys „Pabėgimas”. Ši daina – titulinė debiutinio A. Mamontovo albumo kompozicija, kuri buvo įrašyta dar 1995 m.

Pasirodo, kūrinio istorija siekia dar 1987-uosius, o jos užuomazgos prasidėjo tada, kai alikėjas dezertyravo iš kariuomenės.

1987 VASARIO PIRMOS DIENOS

Žmonės kartais įsivaizduoja, kad tarnauti kariniame orkestre yra labai lengva ir paprasta. Tačiau jie nesupranta, kad būtent todėl, jog visi taip galvoja, orkestro muzikantai nuolat siunčiami atlikti keisčiausių darbų.

Tarnaudamas orkestre, be nesibaigiančių žygiavimo pratybų, repeticijų, kėlimosi anksčiau už visus ir grojimo 6-ą ryte, kai kitų dalinių kareiviai atlieką mankštą, kartais dar kasu griovius, dirbu virtuvėje, einu į sargybą ir groju laidotuvėse. Afganistane vyksta karas ir į mūsų dalinį Guseve dažnai atveža cinkinius karstus su žuvusiaisiais Beje, laidotuvėse groti nori visi orkestro muzikantai, nes po laidotuvių visada duoda pavalgyti namų maisto, o prie kapo pagal rusų tradiciją atkemša degtinės butelį.

Kadangi mušu būgnus – dalyvauju visur. Šalia viso to kiekvieną dieną 18 valandą besikeičiantiems sargybiniams aikštėje groju maršą. Pirmoje dienos dalyje kasdien einu į paštą, nes čia turiu ir paštininko pareigas. Bet maloniausia dalis – šeštadieniai ir sekmadieniai, kai su orkestro estradine grupe grojame šokiuose karininkų kultūros namuose. Guseve yra vien kariniai daliniai ir lengvosios pramonės technikumas. Kareiviai į šokius ateina negausiai, tačiau salė visada pilna technikumo studenčių.

Neseniai, per Naujų metų šventes buvau paskirtas seniu šalčiu, todėl turėjau karininkų vaikams visą savaitę vesti eglutę. Porą kartų per dieną. Kelis kartus apsivilkęs raudona mantija ir užsidėjęs barzdą ėjau į miestą pasivaikščioti nevalingai sveikindamas visus praeivius su naujais metais. Pasveikinau net karinį patrulį, kurio darbas – gaudyti tokius kaip aš. Tuos, kurie be leidimo išėjo į miestą. Deja, patrulis nematė kareivio. Jis matė senį šaltį, todėl pakibęs ant šios mano meškerės lyg vaikas pasveikino ir mane su naujaisiais…

1987 VASARIO 7

Šiuo metu visoje Lietuvoje vyksta filmo „Kažkas atsitiko” premjera. Kaip aš noriu jį pamatyti!

1987 VASARIO 11

Vakar mane ir mano orkestro draugą Audrių Naką paskyrė būdėti Gusevo divizijos štabo kontroliniame punkte. Pasakė, kad čia praleisime visą savaitę. Budėsime dviese.

Galvoje gimsta planas…

1987 VASARIO 12

Nuo kontrolinio punkto iki geležinkelio stoties – keli kvartalai. Pasiskolinau civilius drabužius. Kiek per dideli, bet man nėra jokio skirtumo. Aš noriu pamatyti „Kažkas atsitiko”.

Kontroliniame punkte yra telefonas, į jį galima paskambinti net ir iš Vilniaus. Tai nėra sudėtinga. Reikia tik žinoti slaptažodį. Skambini divizijos štabo komutatoriaus telefonu ir pasakai „apelsin”. Tada pasakai, su kuo tave turėtų sujungti ir jie sujungia.

Su Audriumi sutarėm veiksmų planą: aš naktiniu traukiniu važiuoju į Vilnių, būnu ten visą dieną, pasižiūriu filmą, kitą naktį paryčiais grįžtu į Gusevą. Kelis kartus skambinsiu Audriui pasiteirauti, ar manęs niekas neieško. Savo ruožtu Audrius skambins mano tėvams iškart jeigu manęs kas pasiges.Važiuoju.

Naktis. Apdulkėjusiame lange matau savo atspindį. Tai, ką aš darau yra draudžiama ir jeigu mane pagaus, geriausiu atveju pasodins kelioms paroms į hauptvachtą. Blogiausiu – teistų už dezertyravimą. Bet labai noriu pasižiūrėti filmą ir kaip jame atrodo mūsų grupė.

Negaliu to praleisti.

Andrius Mamontovas_KARIUOMENĖS ORKESTRAS

A. Mamontovas kariuomenės orkestre

1987 VASARIO 13

Vilnius. Vasario vidurys. Drėgna ir šlapia. Pats depresyviausias metų laikas. Bet aš einu į „Planetos” kino teatrą. Nusiperku bilietą antroje salėje. Laukiu, kada baigsis kino žurnalas po kurio rodys „Kažkas atsitiko”.

Nedidelė salė pilna žmonių. Tai pirmasis lietuviškas filmas, sukurtas kaip video klipas. Visoje Lietuvoje, visose kino teatrų salėse žmonės išgirs ir pamatys Vytautą Kernagį, Egidijų Sipavičių, „Antį” ir mus – „Foje”.

Pirmoji filmo dalis – Vytautas Kernagis ir „Dainos teatras”. Komiški, nebylaus kino stiliumi nufilmuoti klipai. „Kaip gražu miške”, „Santechnikas iš Ukmergės”… Šių dainų dar mokykloje klausiau šimtus kartų. Labai smagu.

Antra filmo dalis – mes koncertuojame Kalnų parke. Pernai, 1986-ų spalį mane išleido iš kariuomenės nusifilmuoti. Atvažiavo žmonės iš Lietuvos kino studijos, davė divizijos politrukui porą butelių viskio ir tas išleido mane atostogų. Ne viską atsimenu iš to koncerto, nes ten man visiškai nurovė stogą. Niekada nemačiau tokio kiekio žmonių. Juolab, kad atvažiavau iš kariuomenės ir kontrastas tarp kareivinių ir pilno stadiono ošiančių žmonių buvo neįtikėtinas. Nuskamba „Distancija” ir „Laužo šviesa”.

Labai keista, kad į filmą nepateko Egidijus Sipavičius, kuris taip pat filmavosi tame koncerte. Jis ten šoko breiką ir atliko savo „Breikas valdo mus kaip mašinas”. Hmmm…

Toliau „Antis”. Panašu, kad į jų klipus buvo įdėta daugiausiai darbo, nors į pabaigą man kiek prailgo.

Užsimaukšlinu kepurę ir kartu su visais žiūrovais išeinu iš kino teatro. Niekas manęs neatpažįsta.

Visą dieną, kas pusvalandi iš telefono būdelės skambinu namo ir klausiu, ar man neskambino Audrius iš Gusevo. Kol kas ramu.

Mano tėtis pasisiūlo mane nuvežti atgal į Gusevą savo zaporožiečiu, nors ir murma nepatenkintas, kad taip rizikuoju.

Parvežu Audriui naminio maisto. Niekas manęs neieškojo. Visas šitas nuotykis atrodo, kaip sapnas.

1987 VASARA

Tarnyba orkestre turi kelis labai didelius privalumus. Visų pirma, esame 20 jaunuolių, gyvenančių atskiroje kazarmoje. 12 lietuvių. Visą laiką turiu galimybę kalbėti savo gimtąja kalba. Kitas privalumas – čia yra labai daug skirtingų muzikos instrumentų. Išmokau net saksofonu sugroti „Summertime”. Kasdien praktikuojuosi mušamaisiais instrumentais. Yra net du pianinai ir kelios gitaros. Varinių pučiamųjų net neskaičiuoju.

Šiandien sekmadienis – laisviausia diena. Vaikštinėju po orkestro studiją pasikabinęs neįjungtą elektrinę gitarą ir brazdinu tuos kelis akordus.

Radau naują akordų rūšį. Savaip sustačiau pirštus ir gavosi tai, kas man patinka. Turbūt kas nors jau yra atradęs tai, tačiau šie akordai nuo šiol yra mano ir niekieno kito.

Jaučiu, kad gimsta nauja daina. Ritmas primena traukinį.

1987 SPALIS

Guliu karo ligoninėje Černiachovske.

Mane šiandien operavo. Venų išsiplėtimas. Pjovė ten, kur apendiksas, tik kairėje pusėje. Man regis, chirurgas buvo lengvai įkalęs. Dar buvo jausmas, kad nelabai nuskausmino, nes praktiškai viską jaučiau.

Kitą dieną po operacijos, toje pačioje palatoje irgi po operacijos gulintis baltarusis staiga pradėjo šaukti, kad „jūs lietuviai visi esate fašistai ir per karą mūsiškius žudėte”. Netrukus jis puolė muštis. Susikibome. Pajutau, kad siūlės tuoj plyš. Gerai, kad tą akimirką įėjo seselė ir mus išskyrė.

Kažkodėl man visa tai buvo juokinga.

Naktį ligoninėje visiškai tylu. Girdisi tik apie pirmą valandą nakties pravažiuojantis traukinys. Galbūt jis važiuoja į Vilnių?

Aš taip siaubingai noriu namo.

1988 VASARIS

Prisiminiau kaip pernai buvau pabėgęs dienai, kad pamatyčiau „Kažkas atsitiko”. Prisiminiau traukino garsą už ligoninės lango. Prisiminiau savo atspindį dulkėtame naktinio traukinio lange.

Jaučiu, kad manyje jau yra nauja daina. Apie traukinį ir pabėgimą.

1995 BIRŽELIS

Pradėjau įrašinėti savo pirmą solinį albumą. Turiu kelias naujas dainas ir kelias tokias, kurias kažkada parašiau, tačiau niekur niekada nepanaudojau. Kūrinius „Tu būsi toli” ir „Pabėgimas” parašiau dar tarnaudamas kariuomenėje.

Jau žinau, kad albumas vadinsis „Pabėgimas”. Taip ir yra. Man norisi pabėgti nuo savęs tokio, koks esu grupėje „Foje”, atrasti naujų spalvų. Tik reikės užrašyti ne „Andrius Mamontovas”, o „Andriaus Mamontovo”, kad gautųsi „Andriaus Mamontovo Pabėgimas”. Tarytum atlikėjo vardas ir albumo pavadinimas tampa neatskiriama žodine konstrukcija.

1995 RUGPJŪTIS

Albumas įrašytas. Nuėjau šiandien į muzikos parduotuvę ir apžiūrinėjau lentynas. Pastebėjau vieną dalyką: visi labai spalvingi diskų viršeliai susilieja į bendrą masę. Bet jeigu vidury labai margaspalvių albumu guli toks, kuris yra vienos spalvos, tai jis tame margumyne tampa tartum sala, kurios ieško akys. Nuspręsta – „Pabėgimo” viršelis bus vienos spalvos.

Atėjau pas Ezopą iš grupės „ŽAS”, kurią neseniai prodiusavau. Jis dirba reklamos agentūroje ir moka maketuoti kompiuteriu. Visą dieną maketuojame kelis variantus.

Atsispausdiname.

Parsinešu namo, išdėlioju ant grindų ir klausiu Ingos, kuris pirmiausiai krenta į akis.

Ji parodo į juodą viršelį su balta kaukole.

1998 GEGUŽĖ

Birželio 1 dieną Vingio parke antrą kartą surengsime koncertą „Parama”. Tai bus mano pirmasis pasirodymas po paskutinio grupės „Foje” koncerto toje pačioje vietoje prieš metus.

Jaudinuosi. Kol kas dar neturiu savo pastovios grupės. Repetuoju su „Lemon’s Joy” ir styginių kvartetu „Chordos”. Igoris Kofas pasakė, kad negročiau gitara nes jis perims visas mano partijas, kad turėčiau laisvas rankas ir galėčiau būti „tikra žvaigždė”. Juokiuosi.

Pagrosiu šiandien kelias visiškai naujas, kelias senas dainas ir, žinoma, „Pabėgimą”. Juk tai kol kas vienintelis mano išleistas solinis albumas.

Visus metus jau keliauju su „Hamletu”. Gastrolių grafikas nesibaigia ir numatytas dar mažiausiai dviems metams į priekį. Ką tik grįžau iš turo po Kanadą, o po „Paramos” važiuosiu į Austriją.

Inga jau devintame mėnesyje. Liko kelios savaitės, kai antrą kartą tapsiu tėčiu.

1998 BIRŽELIO 1

Grojam „Pabėgimą”. Vingio parke susirinkę žmonės atidžiai klauso. Suprantu, kad dar laukia ilgas kelias, kol mane nustos lyginti su tuo Andriumi, kuris grojo „Foje”. Tačiau kito kelio aš neturiu.

Andriaus Mamontovo dienoraščių puslapiai: dainos „Kitoks pasaulis” istorija

2017-04-14Liudas ZakarevičiusmanoNAUJIENA

Savo penkiasdešimtmečio koncertui „Siemens” arenoje besiruošiantis Andrius Mamontovas ir toliau laikosi pažado. Pažadėjęs atversti savo dienoraščio puslapius ir kovo mėnesį pristatęs archyvinę medžiagą apie dainą „Saulės Miestas”, šiandien savo paskyroje facebooke muzikantas pasidalijo istorija apie tai, kaip buvo sukurtas legendinis kūrinys „Kitoks Pasaulis”. Beje, manoMUZIKA primena, jog prieš porą savaičių A. Mamontovas pristatė ir naują „Kitokio pasaulio” versiją.

Taigi, pasiraitokite rankoves, užsikaiskite kavos ir pasiruoškite dar vienai įdomiai istorinei kelionei.

Akimirka iš 1986-ųjų

KITOKS PASAULIS

1984 m. gruodis

Šiandien pagalvojau, kad galbūt yra taip, kad vieni žmonės mato raudoną spalvą kaip kiti mėlyną. Arba geltoną taip, kaip kažkas kitas mato violetinę. Tiesiog nuo vaikystės tėvai tą spalvą parodydavo ir sakydavo: čia raudona, čia mėlyna. Bet jeigu susikeistum akimis su tuo žmogumi, staiga sušuktum: bet gi tavo dangus raudonas. O jis pažiūrėtų ir sakytų: ne, jis mėlynas. Tiesiog tas žmogus mano raudoną spalvą vadina mėlyna…

Parašiau priedainį naujai dainai apie tai, kaip tyla skamba garse, o tamsa žiba šviesoje. Kažkada buvau sugalvojęs, kad gerai būtų turėti per koncertą tokius antiprožektorius, kurie skleidžia tamsą. Galima būtų groti šviesoje, o antiprožektoriais užtamsinti kai kurias scenos ir salės vietas. Dar labai kietai atrodytų disco gaublys atspindintis tamsą ir nuo jo atsispindėję po salę suktųsi „tamsos zuikučiai”.

Visada labai patinka apversti žodžius ir mintis aukštyn kojom (jeigu tik žodžiai ir mintys turi kojas).

1985 m. vasaris

Pagaliau parašiau stulpelius dainai, kurios priedainį jau turėjau. Daina vadinsis „Kitoks pasaulis”. Nežinau, ar geras pavadinimas.
Į duris paskambino kaimynė iš apačios. Aprėkė, kad „kažkas pas jus virš mūsų miegamojo kas vakarą kala plaktuku”. Teks save kontroliuoti, kad nemuščiau takto koja į grindis grodamas…

1985 m. balandis

Nusprendėme pasidaryti pirmuosius įrašus. Paskambinau žinomam garso režisieriui Edmundui ir pasiteiravau ar jis galėtų mus įrašyti su tikru pultu.

Edmundas atvažiavo į mūsų mokyklą. Po pamokų aktų salėje pasistatėme būgnus ir elektrinius vargonėlius „Junost-73″, o mikrofoną koridoriuje, kad balsas skambėtu su aidu. Kažkodėl visada galvojau, kad aido efektas yra mikšeriniame pulte, bet gavom nuo Edmundo velnių, kad nepasakėm, jog neturim nieko, ko reikia padaryti įrašui. Jis būtų atsinešęs daugiau reikalingos įrangos. Tačiau pavyko neblogai. Kartu su Tarasu (Darium Tarasevičium) dainavom koridoriuje užsidėję ausines. Turėjom keistokai atrodyti valytojai, praėjusiai pro šalį.

Su Edmundu už darbą buvome sutarę 15 rublių honorarą. Pridavę visą namie rastą stiklo tarą per visą grupę surinkome tik 12 rublių ir 36 kapeikas. Padaviau Edmundui ir pažadėjau, kad likusią dalį surinksime per ateinančią savaitę. Jis tik atlaidžiai numojo ranka.

1986 m. sausis

Mama laikraštyje perskaitė, kad kultūros ministerija skelbia jaunų autorių kūrinių atestaciją. Autoriai ir atlikėjai, pristatę savo kūrinius komisijai, turi šansą būti aprobuoti ir jų dainos gali gauti leidimą skambėti radijo eteryje. Būtų nerealu, jeigu per radiją paleistų „Foje” dainą.

Nunešiau dviejų dainų įrašus, kuriuos 1985-ų rudenį padarėme Vilniaus “Plokštelių įrašų studijoje”. Valdininkas paėmė iš manęs magnetinę juostą ir pasakė, kad reikės ateiti kitą savaitę. Jeigu mūsų dainą pagrotų radijas, o tada mes išleistume plokštelę ir pakoncertuotume „Sporto rūmuose” – galėčiau daugiau nebegroti gyvenime.

1986 m. vasaris

Vėl atėjau į kultūros ministeriją. Koks verdiktas? Man grąžino juostą su įrašu ir pasakė, kad daina „Krantas” turi potencialo, bet „Kitoks pasaulis” yra niekam tinkamas. Liūdna, kad mūsų negros per radiją. Grįžau namo, pradėjau rašyti naują dainą apie keistuolį. Po pusvalandžio supratau, kad jau kurį laiką mušu taktą koja į grindis…

1997 m. gegužės 17 d.

Šiandien paskutinis „Foje” koncertas Vingio parke. Pradėsime nuo „Kitokio pasaulio”, nes tai pirma mano parašyta daina, kuri tapo tokia populiari.

Grupės iširimas tapo nebeišvengiamas beveik prieš metus, kai derėjomės dėl albumo „1982” išleidimo su „Bomba”. Siaubingai liūdna dėl to.

Praėjusią savaitę įvyko „Hamleto” premjera. Visa tai labai laiku. Kitą savaitę išvažiuojame į teatro festivalį Torunėje. Jei priešaky niekas nelauktų, nežinočiau kur dėtis…

2007 m. gegužės 17 d.

Susitikome su Algiu, Arnu ir Dariumi prie Vingio parko estrados. 10 metų po mūsų paskutinio koncerto. Nebejaučiau jokios įtampos tarp mūsų. Atsinešėme porą gitarų, akordeoną ir būgnelį. Tuščioje estradoje sugrojome „Liūdesį” ir „Kitokį pasaulį”. Nufilmavome primityvų klipą. Vakare „Frype”, „Youtube” ir „MySpace” komentaruose fanai graužė nagus diskutuodami, kaip jie nesusiprato šiandien ateiti į Vingį. Kažkas parašė: „dabar teks laukti dar 10 metų”.

2013 m. rugpjūtis

Susirinkome Algio namuose. Beveik visi kada nors groję „Foje”: Arnas, Darius, Algis, Saulius, Genys, Romas. Taip pat ir mano grupės muzikantai: Brazas, Eimas ir Tomas. Įrašėme bendrą, akustinę, gyvą „Kitokio pasaulio” versiją. „Vilnius temperature” vaikinai nufilmavo klipą. Keista, šiai dainai niekada nebuvo nufilmuotas joks klipas. Tik gyvi jos atlikimai…

Prieš filmavimą dar fotografavomės Algio sumanytai nuotraukai „Paskutinė vakarienė”. Manau, kad tai bus provokacija…

Visą vasarą repetavome mano 30-mečio scenoje koncertams, kurie įvyks didžiosiose arenose rudenį. Pasikviečiau buvusius „Foje” narius pabūti to koncerto svečiais.

Geriausia dalis visada būna tada, kai pasilikę po repeticijų pasakojome visas istorijas iš senų laikų ir negalime sustoti kalbėję. Labai geras ir šviesus jausmas.

2016 m. spalis

Šiandien Dubline kartu su Pauliumi Skruibiu ir Jurgita Jurkute pravedėme „Nebijok kalbėti” susitikimą vietos lietuvių bendruomenei. Savižudybių tema nelengva, bet kaip visada – pokalbis pilnas gerų ir jautrių dalykų. Po susitikimo prie manęs priėjo vyriškis ir prisistatė kaip jaunas kino režisierius, kuriantis trumpo metro filmą. Neatrodė jaunas kaip žmogus, tačiau režisierius laikomas jaunu, net jeigu pirmą filmą kuria būdamas 80-ies. Pasakė, kad jam labai patiko daina „Kitoks pasaulis”, kurią sugrojau gitara susitikimo metų. Paklausė, ar galėtų ją panaudoti savo filmui. Perklausiau jo ar jam tinka daina lietuvių kalba? Jis tik patikslino, kad būtent todėl ji jam patinka, nes tai suteikia paslaptingumo. Sutarėm, kad atsiųs man pasižiūrėti savo filmo juodraštį ir tada aš nuspręsiu, ar duoti dainą.

Grįžęs į Vilnių radau elektroninių paštu atsiųstą darbinį filmo variantą. Juodai-baltas, mistinis, tamsus sapnas. Vienas iš tų filmų, kur negali papasakoti apie ką, tačiau įtraukia ir hipnotizuoja. Atrašiau, kad duosiu dainą, ir kad kaip tik turiu jos naują (dar neišbaigtą) įrašą. Prieš kelias savaites, bandydamas savo naują studijos įrangą, įrašiau tokią versiją, kokią būtume įrašę su „Foje” tais senais laikais, jeigu tik būtume turėję elektroninius instrumentus. Tada buvome priversti groti gitaromis, nes nusipirkti namą buvo pigiau, nei „Moog” sintezatorių…

Andrius Mamontovas pristato naują kultinės Foje dainos „Kitoks pasaulis” versiją

2017-04-05Liudas ZakarevičiusmanoDAINA

Savo penkiasdešimtmetį kartu su gerbėjais gruodžio 17 d. „Siemens” arenoje švęsiantis Andrius Mamontovas, kaip ir žadėjo praėjusią savaitę, pagaliau pristato naują dainos „Kitoks pasaulis” versiją.

Originalioji šio kūrinio versija dienos šviesą išvydo daugiau kaip prieš 30 metų – 1985-aisiais. Tačiau, pasak atlikėjo, jau tada jis norėjo kūriniui suteikti kitokį – kiek elektroniškesnį garsą.

„Kai 1984-aisiais kūriau „Kitokį pasaulį“, visąlaik jutau, kad kūrinys turėjo skambėti elektroniškai. Deja, tai buvo laikai, kai tokių svajonių įgyvendinimui tiesiog neturėjome galimybių. Todėl dainą, kartu su tuomet besikuriančios grupės „Foje“ nariais įrašėme mokyklos koridoriuje“, – prisiminimais dalijosi Andrius Mamontovas.

Naujoji „Kitokio pasaulio” versija skambės trumpo metro Airijos režisieriaus Shane Europa kino juostoje „Spąstai“. Muzikanto teigimu, kai filmo režisierius paprašė leisti juostoje naudoti šią dainą, jis nusprendė kūrinį įrašyti taip, kaip visada norėjo, kad jis skambėtų.

„Kai pernai Dubline pristatinėjau savižudybių prevencijos iniciatyvą „Nebijok kalbėti“, prie manęs priėjęs jaunas Airijos režisierius paklausė, ar negalėtų „Kitokio pasaulio“ naudoti savo naujai kuriamame filme. Sutikau, nes supratau, kad tai bus puikus impulsas įgyvendinti savo seną svajonę – sukurti tokią „Kitokio pasaulio“ versiją, kokią visą gyvenimą norėjau girdėti“, – sakė A. Mamontovas.

„Kitoks pasaulis” – vienas populiariausių visų laikų „Foje” kūrinių. Jis pradėjo ir 1997- ųjų metų grupės atsisveikinimo turą „Vilnius – Kaunas – Klaipėda“. Paskutinio šio turo koncerto Vilniaus Vingio parke klausėsi 60 tūkst. žmonių. Tai geriausias pasiekimas šalies istorijoje. Šio pasiekimo iki šiol nėra pavykę pakartoti nė vienai Lietuvos grupei.

A. Mamontovas „Kitoks pasaulis 2017”

Andriaus Mamontovo 50-metis – Siemens arenoje Vilniuje

2016-12-15Liudas ZakarevičiusmanoNAUJIENA

A.Mamontovas (foto Tomas&Lukas)

Įžanga po kalėdine eglute pagaliau pratęsta. Išplatinęs pranešimą spaudai, Andrius Mamontovas pagaliau atskleidė visas kortas, susijusias su jo 50-mečiu. Taigi savo 50-metį A. Mamontovas švęs kitų metų gruodžio 17 dieną „Siemens” arenoje Vilniuje. Į gimtadieninį renginį muzikantas kviečia visus savo solinės kūrybos ir grupės „Foje” muzikos gerbėjus.

Pirmuosius bilietus atlikėjo koncertą, pavadintą „AM50”, bus galima įsigyti „Tiketoje” jau šį šeštadienį (gruodžio 17 dieną). Prekyba bilietais prasidės lygiai septyniolika minučių po vidurdienio (12:17), o pirmąsias 50 minučių jiems bus taikoma 20 procentų nuolaida. Taigi, tiem, kas neturi kalėdinių dovanų, šis šeštadienis gali būti visai rimtas išsigelbėjimas.

„Visą gyvenimą mane lydi muzika. Kad ir kur bebūčiau, jau pusę amžiaus ją kuriu, aranžuoju ir atlieku. Muzika yra tai, kas man leidžia jaustis laisvu. Todėl kitokio gimtadienio tiesiog neįsivaizduoju. Noriu tai kas brangiausia padovanoti tiems, kurie brangiausi man – žmonėms, kurie penkiasdešimt metų mane myli ir lydi, klausosi, pataria ir mojuoja ar tiesiog yra šalia”, – sako Andrius Mamontovas.

„Siemens” arenoje skambės svarbiausi jo kūriniai. Pasirodyme ant scenos lips netikėti svečiai, o kai kurios dainos gyvai apskritai skambės pirmąjį kartą. Daugiau detalių apie savo pasirodymą „AM50” atlikėjas kol kas neatskleidžia.

Andriaus Mamontovo muzikinė karjera prasidėjo prieš 33 metus Antakalnio vidurinėje mokykloje. Čia jis drauge su bendraminčiais sukūrė grupę „Sunki muzika“, kuri neilgai trukus buvo pavadinta „Foje“. Per 14 savo gyvavimo metų kultinis šalies kolektyvas išleido 9 studijinius, 3 koncertinius ir kelis geriausių dainų albumus. „Foje” laimėjo visus įmanomus to meto muzikinius apdovanojimus. Iki šiol oficialiai yra parduota daugiau kaip 100 000 šios grupės albumų kopijų – tai yra vienas geriausių rezultatų nepriklausomoje Lietuvoje.

Dar būdamas grupės „Foje” nariu Andrius Mamontovas pradėjo savo solinę karjerą. Pirmas jo solinis debiutas – 1995 metais išleistas albumas „Pabėgimas” – iki šiol vadinamas vienu geriausių Lietuvos albumų. Daugiau kaip 30 metų aktyviai muzikinėje veikloje dalyvaujančio atlikėjo diskografijoje – 13 studijinių solinių plokštelių ir dar 21 muzikinis apdovanojimas.

Kitąmet penkiasdešimtmetį švęsiantis Andrius Mamontovas yra apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai medaliu”, Santarvės ordinu „Pro augenda concordia“, auksine „Jin-Jue“ taure tarptautiniame Šanchajaus kino festivalyje. Atlikėjas taip pat suvaidino 4 pilno metro filmuose, o Eimunto Nekrošiaus spektaklyje atliko pagrindinį – „Hamleto” vaidmenį.

Kalėdinę dainą po pagrindine sostinės eglute atlikęs A. Mamontovas pakvietė visus į savo 50-mečio koncertą

2016-12-13Liudas ZakarevičiusmanoNAUJIENA

A. Mamontovas

Kai Andrius Mamontovas visai netikėtai savo paskyroje facebooke prasitarė dainuosiąs po katedros aikštėje stovinčia eglute, nes pralošė lažybas mįslingam Leonardui, interneto komentatoriai ėmė spėlioti, ar grupės „Foje” lyderis iš tiesų kalbėjo rimtai. Pasirodo šioje žinutėje buvo tik dalis tiesos. Tačiau svarbiausia iš jų buvo teisinga. Gruodžio 13 dienos pavakarę jis drauge su grupėje grojančiu kolega Eimantu Bielicku tikrai atsidūrė po sostinės Katedros aikštėje pastatyta kalėdine eglute.

Lengvai snyguriuojant A. Mamontovas ne tik bendravo su savo gerbėjais, bet ir Vilniaus kalėdiniame miestelyje atliko savo dainą „Kalėdos”, kuri buvo įtraukta į atlikėjo 2011 metų albumą „Elektroninis Dievas”. Tiesa, suplanuotu metu (lygiai 17 valandą) jam tai padaryti sutrukdė bene 10 minučių skambėję Katedros bokšto varpai.

Tačiau šios dvi šventinės priežastys taip pat nebuvo pagrindinės, dėl kurių prie kalėdų eglės daininkas mįslingai pakvietė savo gerbėjus. Dar prieš atlikdamas „Kalėdas” A. Mamontovas prisipažino, kad Leonardui lažybų nepralaimėjo ir ši žinutė facebooke tebuvo nedidelis reklaminis triukas. Pagrindinis tikslas buvo pranešti žinią apie tai, kad jau kitais metais muzikantas švęs savo penkiasdešimtmetį ir šia proga sostinės „Siemens” arenoje surengs išskirtinį pasirodymą. Beje, daininkas taip pat prisipažino, kad šiandien yra jo dukters gimtadienis.

Jau artimiausiu metu A. Mamontovas pažadėjo paskelbti daugiau informacijos.

Kol kas aišku tai, kad atlikėjo gimtadieninis koncertas įvyks praktiškai lygiai po metų – 2017-ųjų gruodžio 17 d.

A. Mamontovas prie kalėdų eglės

A. Mamontovas