„Bass Drum of Death“ yra garažo pankų grupė, kilusi iš Oksfordo, Misisipės valstijos. Šis projektas – tai vokalisto Johno Barretto iniciatyva ir kūrybinė saviraiška. Būtent šio atlikėjo balsas ir kūrybinės idėjos slypi už niūrių, iškreiptų gitaros solo ir trankių būgnų hitų. Nors šis grupės pavadinimas nėra itin populiarus Lietuvoje, jų muzika turėtų patikti ne tik garažinio punk’o, bet ir indie roko gerbėjams.
Kviečiame paklausyti naujausio jų įrašo „Too Cold to Hot” ir palinguoti į taktą drauge.
Niujorko indie/garage roko atstovai The Strokes balandį išleidžia šeštąjį albumą „The New Abnormal“. Amerikiečiai sugrįžta po nemenkos pauzės: praėjo septyneri metai nuo tada, kai pasirodė penktasis studijinis albumas „Comedown Machine“.
Albumo viršeliui The Strokes pernaudojo garsaus dailininko Jean-Michel Basquiat paveikslą „Paukštis ant pinigų“ („Bird on Money“).
Na, o dabar jau galite išvysti pirmąjį albumo vaizdo įrašą „At the Door“.
Už „Wild Nothing” pavadinimo slypi multi-instrumentalistas ir dainų autorius Jack Tatum iš Virdžinijos, JAV, kuriantis svajingą indie rock/synth pop muziką. Minėdamas projekto dešimties metų gyvavimą, Tatum sausio pabaigoje išleido naują plokštelę (EP) „Laughing Gas”.
Šios penkios dainos originaliai buvo sukurtos kartu su praėjusių metų albumo „Indigo“. Pasibaigus albumo įrašų sesijoms, Tatum šiuos kūrinius atidėjo šalin su mintimi juos išleisti savarankiškai.
„Laughing Gas” dainų galima pasiklausyti ir skaitmeniniu formatu streaming platformose.
Jau beveik ketvirtą dešimtį metų muzikos gerbėjų širdis visame pasaulyje virpinantis Dave Matthews retai kada koncertuoja vienas. Milžiniškos koncertų salės, arenos ir stadionai yra tapę jo ir „Dave Matthews Band” antraisiais namais, todėl išgirsti jį jaukiai brūžinant gitarą mažoje aplikoje yra taip pat netikėta, kaip Lietuvoje pamatyti Šiaurės pašvaistę.
Visai neseniai tokia Šiaurės pašvaistė aplankė „NPR Music” studiją, kurioje Dave Matthews kaip solistas surengė „Tiny Desk Concert” sesiją.
Nors dažniausiai „Tiny Desk” koncertai trunka iki 20 minučių, o jų metu būna sugrojamos trys dainos, Dave Matthews to neužteko. Arti pusvalandžio koncertavęs atlikėjas spėjo atlikti 5 dainas: „Samurai Cop (Oh Joy Begin)”, „Here on Out”,, „Don’t Drink the Water”, „Mercy” ir „So Damn Lucky”.
Grupė „Unknown Mortal Orchestra„, kuri balandžio mėnesį išleido savo ketvirtąjį albumą „Sex & Food”, įpusėję savo pasaulinį koncertinį turą lankydamiesi radijo stotyje „SiriusXMU” nusprendė perdainuoti David Bowie dainą „Oh! You Pretty Things”.
Kūrybinę evoliuciją išgyvenanti lietuvių grupė „Deeper Upper” tik ką pasidalino nauju, devintojo dešimtmečio įkvėptu muzikiniu vaizdo klipu synth pop nostaligija žibančiai dainai „Made in 1982”.
Praėjusią savaitę savo naują mini albumą „Yes, I Do” pristačiusi grupė „The Roop” tik ką pasidalino itin pozityviu ir vasariškai lengvu video dainai „UFO”, kurią įrašė drauge su žavia ir visada ryškia Migloko.
Savo neįprastumu bei patraukliu keistumu prikaustantį muzikinį vaizdo klipą režisavo Laura Kazbaraitė.
Praėjusiais metais puikų debiutinį solo albumą išleidęs Liam Gallagher nuo to laiko iki šiandien spėjo susitaikyti su broliu Noel Gallagher ir duoti peno gandams apie „Oasis” atsikūrimą, vėl susipykti su juo, surengti koncertinį turą ir labai daug pašnekėti bei prišnekėti.
Kaip ten bebūtų, solinis Liam Gallagher albumas „As You Were” yra puikus. Nemažiau puikus ir naujas šio albumo singlui „Paper Crown” skirtas muzikinis video, kuriame Sienna Guillory Malkovičiškame pasaulyje vaidina kiekvieną egzistuojantį žmogų.
Indie roko grupė „Carnival Youth“ šiandien yra tituluojama vienu didžiausių Latvijos muzikinių eksportų. Šis terminas nėra iš piršto laužtas. Šie vaikinai, nors ir būdami dar labai jauni, jau spėjo įrašyti tris albumus susižerti metų debiuto titulą gimtinėje, „European Border Breakers Award (EBBA)“ apdovanojimą, pasirodyti tarptautiniuose festivaliuose „SXSW“, „The Great Escape“, „Sziget“, „Positivus“, „Open’er“, „Eurosonic“ ir sugroti eilę koncertų ne tik gimtojoje Latvijoje, bet ir Vokietijoje, Austrijoje, Jungtinėje Karalystėje, Nyderlanduose, Šveicarijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Estijoje ir Lietuvoje. Švelni, kartais nuotaikinga, o kartais svajinga „Carnival Youth“ muzika savo klausytoją randa tiek jaunimo, tiek ir vyresnių klausytojų gretose.
Prieš porą savaičių interneto platybėse paskelbę savo naująjį singlą „Love is the Answer“ Emils, Edgars, Robert ir Matiss šiandien ir vėl kelyje. Koncertinio turo metu grupė planuoja aplankyti net septynias Europos šalis, o tarp jų ir Lietuvą. Rytoj, balandžio 05 dieną, vaikinai šturmuos Vilniaus muzikinį klubą „Tamsta“. Koncerte klausytojai galės išgirsti ne tik dainas iš albumų „No Clouds Allowed“, „Propeller“ ir „Vienā vilcienā“, bet ir kelis visiškai naujus, dar niekada gyvai negrotus kūrinius.
Vilniuje prie garuojančio puodelio kavos apie kūrybą, laisvalaikį ir koncertinio turo ypatumus plepėję „Carnival Youth“ vaikinai viso pokalbio metu nepaliovė kvatoti. Regis, šiandien jie pasitiki savimi ir puikiai jaučiasi tiek kelyje, tiek ir scenoje.
*****
Tai kuo gi, vyručiai, užsiimate, kai negrojate grupėje ir nesitrankote po Europą?
Edgars:Visi turime hobių, kuriais užsiimame laisvalaikiu.
Robert: Bet to laisvalaikio ne tiek ir daug. Grupė – mūsų darbas pilnu etatu. Prieš ketverius metus mes baigėme mokyklą ir nuo to laiko sukamės užburtame muzikos rate.
Edgars: Šiaip tai laisvalaikiu sportuojame, einame į žygius. Paskutinius porą metų esame labai susidomėję laipiojimu uolomis. Tuo sporto salėse galima užsiimti visus metus. O žiemą važinėjame snieglentėmis.
Matiss: O aš verčiu televizijos serialus iš anglų kalbos į latvių. Bet tai yra dar vienas mano nuolatinis darbas, ne hobis (Juokiasi).
O ar dažnai lankotės kitų grupių koncertuose?
Emils: Žinoma! Dalyvaujant festivaliuose mes tikrai mėgstame pamatyti kitas grupes. Taip pat perkame bilietus į koncertus kitose šalyse ir keliaujame pamatyti savo mėgstamų grupių.
Edgars: Nes į Latviją mūsų mėgstamos grupės neatvažiuoja…
Lietuvoje koncertavote kelis kartus. Kokie įspūdžiai?
Robert: Pati geriausia šalis! (Juokiasi)
Ar taip sakote kiekvienoje šalyje?
Edgars: Tikrai ne. Jeigu kalbėti nuoširdžiai, tai mums tikrai labai patinka Vilnius. Vilniuje 2015-ais metais mes įrašinėjome antrąjį savo albumą “Propeller“ ir gyvenome šiame mieste visą mėnesį. Žavingas miestas, gerokai kalnuotesnis nei Ryga.
Emils: O vakar netgi matėme slidinėjimo trasas miesto teritorijoje (Liepkalnyje – aut. past.)! Tai įspūdinga! Mes vilniečiams to labai pavydime.
Robert: Bet jeigu kalbėti apie auditoriją, tai Vilniuje mes jau esame groję „Kablyje“, nebeegzistuojančiame „Liverpool“ bare, „Lofte“, „Perone“, tai pat kituose Lietuvos miestuose ir net festivalyje „Galapagai“… Auditorija visur būna labai šilta ir svetinga, mus gražiai priima.
Esate jauna grupė. Kai turo metu važinėjate iš vienos dar neaplankytos šalies į kitą – ar ne keista, kad klausytojai jau mintinai moka Jūsų dainas, dainuoja kartu? Ar tai Jus stebina?
Edgars: Kartais tikrai stebina, nes mes to nesitikime. Pradžioje grodavome dešimčiai ar dvidešimčiai žmonių. Dabar matome kaip koncertuose išaugo klausytojų skaičius. Jie dainuoja mūsų dainas, net ir latviškas, nors užsienyje latvių kalbos niekas nesupranta! Tai tikrai keista.
Robert: Kai koncerte choru dainuojanti minia užklumpa netikėtai – mus tai nuoširdžiai sujaudina. Tai parodo, kad kažkam mūsų kūryba yra svarbi, kažką ji “užkabina”. Mums tai daug reiškia.
Kas yra Jūsų koncertų lankytojas?
Robert: Žiūrint į mūsų muziką klausančių „Spotify“ platformos vartotojų statistiką – mūsų klauso 35 metų amžiaus vyrai. Bet „Instagram“ lankytojų statistika rodo, kad 74% mūsų gerbėjų yra 18-25 metų amžiaus moterys. Tai čia priklauso kas kam patinka, ar muzika, ar nuotraukos… (Juokiasi).
Edgars: Latvijoje vyrauja tokia nuomonė, kad mūsų klauso merginos iki 20-ies. Bet Vokietijoje koncertuose matėme ir šešiasdešimtmečių klausytojų. Tad klausytojų amžius – labai įvairus.
Emils: Bet vokiečių gal tiesiog gyvenimo būdas kitas. Vokietijoje vyresni žmonės yra labiau nei Latvijoje linkę vaikščioti į koncertus, klausyti gyvos muzikos.
Visai neseniai išleidote naują singlą pavadinimu „Love is the Answer“. Apie ką šis kūrinys?
Robert: Manau tai yra pakankamai akivaizdu…
Edgars: Akivaizdu, tačiau vien iš dainos pavadinimo galima susidaryti klaidingą nuomonę apie pačią dainą. Ji nėra vien apie meilę. Dainoje kalbama apie tai, kad meilė yra atsakymas, bet jis atsako į daugelį liūdnų klausimų – santykių ir tam tikro laiko tarpo pabaigą. Mylint reikia mokėti ir viską užbaigti, paleisti…
Robert: Tekstas parašytas žiemą prie upės. Dainoje daug baltos spalvos ir šalčio, bet joje rasite ir dalelę pavasariškos šilumos. Žinojome, kad singlas pasirodys būtent pavasarį.
Didžioji dalis Jūsų kūrinių yra anglų kalba, tačiau dainas paskutiniam albumą „Vienā vilcienā“ kūrėte latviškai. Kuria kalba dainas rašyti Jums yra paprasčiau? Kokie to niuansai?
Robert: Latvių kalba mums yra asmeniškesnė, bet anglų – gerokai plačiau suprantama. Natūralu, kad angliški kūriniai pasiekia platesnį klausytojų ratą.
Edgars: Mums labai sunku parašyti dainą latvių kalba ir tekste išvengti banalybių. Dainuojant angliškai galime būti abstraktesni. Paradoksalu, bet kurti dainas latvių kalba mums buvo tam tikras iššūkis. To niekada anksčiau nedarėme. Tačiau iššūkį priėmėme, atsižvelgėme į savo klausytojų lūkesčius ir artėjant mūsų šalies šimtmečiui nusprendėme dainuoti ne tik anglų kalba.
Robert: Žinoma, reikia suprasti, kad jei dėmesį sutelktumėm tik į latvišką kūrybą – ji kitose šalyse nebūtų įdomi. Mes ne Sigur Ros, kuriantys garsinius savo šalies kraštovaizdžius. Mes rašome pop dainas ir jos geriau skamba angliškai.
Ar svarbi Jums yra kritika?
Edgars: Konstruktyvi kritika – žinoma, taip.
O apdovanojimai? Ar jie Jums kažką reiškia? Jų Jūsų karjeroje jau yra nemažai – metų debiuto įvertinimas Latvijoje už pirmąjį albumą „No Clouds Allowed“, „The European Border Breakers“ apdovanojimai…
Emils: Apdovanojimą gauti yra labai malonu. Gera žinoti, kad mūsų laikas ir darbas, kurį įdėjome į savo dainas neliko nepastebėtas. Taip pat apdovanojimai labai padeda viešiesiems ryšiams (Juokiasi). Bet kurdami ir repetuodami mes apie tai negalvojame. Tiesiog būna smagu tai daryti. O jeigu dar būname įvertinti, tai tampa paskatinimu judėti pirmyn ir nesustoti.
Katras Jūsų yra grupės lyderis? O gal Jūs, kaip „Beastie Boys“, ginčijatės dėl kiekvienos natos?
Robert: Vieno lyderio neturime. Dainas rašome kartu ir kartais tikrai nesutariame. Na, bet stengiamės būti demokratiški.
Edgars: Tikrai kartais nesutariame, bet galiausiai kažką vis tiek bendrai nusprendžiame. Juk kažkiek pabaigtų dainų turime (Juokiasi). Na o jeigu ilgai dėl kažko nesusitariame, tai paskutinį žodį kūrybos procese vis vien taria mūsų prodiuseris Gatis Zakis, kurio patirtimi ir nuomone mes visiškai pasitikime.
Minėjote prodiuserio svarbą. O kiek svarbu grupei yra vadyba ir ryšiai? Emils ir Edgars, Jūsų tėtis Renars yra grupės „Brainstorm“ lyderis. Tai padeda? O galbūt ne?
Edgars: „Brainstorm“ šlove mes stengiamės nesinaudoti ir tiesiame savo muzikinį kelią. Bet žinoma, kad vadyba yra esminis dalykas. Grupei gera vadyba yra labai svarbu. Per ryšius su “Brainstorm” mes radome ir dabartinę savo vadybininkę, kuri tvarko įvairius grupės reikalus. Ji anksčiau dirbo su tėčio grupe ir netgi prižiūrėjo mus, kai dar buvome maži, todėl esame labai artimi. Savo sukaupta patirtimi dirbant su “Brainstorm” dabar ji dalinasi su mumis.
Robert: Žinoma, vadyba yra labai svarbu, bet jeigu muzika yra prasta –jokia vadyba nepadės.
Turo metu po Europą važinėjate paprastu mikroautobusiuku, daug laiko praleidžiate kartu. Kokios muzikos klausote kelyje?
Emils: Daug Rihannos!
Matiss: Labai daug Rihannos, net gėda prisipažinti.
Edgars: Ir klausome diskografijų, albumų nuo pradžios iki galo, ne pavienių dainų.
Robert: Mėgstame roko klasiką – „The Beatles“, „Pink Floyd“, „David Bowie“ – bet taip pat klausome ir šiuolaikiškesnių atlikėjų. Mūsų mylimi – „Grizzly Bear“, „Radiohead“, Sufjan Stevens. Ir dar „MGMT“! Naujas „MGMT“ albumas yra tiesiog fantastiškas.
Ko galime tikėtis koncerto Vilniuje metu?
Robert: Jeigu atsakymas yra „Meilė“, tai koncerte galbūt sužinosite į kokį klausimą šis atsakymas atsako.
*****
„Carnival Youth“ koncertą klube „Tamsta“ apšildys jaunų atlikėjų konkurso „Garažas 2018“ antrosios vietos laimėtojai „AVIS RARA“.
Kiekvieną kartą išgirdus muziką, kuri užkabina savo emocija, kyla klausimas „kas čia groja?” ir „kodėl anksčiau nieko nežinojau apie šitą grupę?”
Šįkart tokie klausimai kyla išgirdus britų kūrėjo Westerman naują dainą „I Turned Away”.
Tiesa, Westerman muzikos vandenyne yra pakankamai naujas vardas, aktyviau kurti pradėjęs prieš mažiau nei porą metų ir iki šio laiko išleidęs vos kelias dienas. Visgi galima neabejoti, kad artimiausiu metu Westerman girdėsime vis dažniau ir dažniau.
Paskutinė jo naujiena – neseniai pasirodęs singlas „Confirmation/I Turned Away”.
Viena sėkmingiausių Teksaso alternative country muzikos grupių, jau 20 metų gyvuojanti „Okkervil River”, balandžio 27 dieną išleis savo 9-ąjį albumą „In The Rainbow Rain”, o artėjant šiai datai dalinasi naujausiu singlu „Pulled Up The Ribbon” ir jam skirtu muzikiniu vaizdo klipu.
Portalo „manoMUZIKA“ bičiuliai ir vienu didžiausių Latvijos muzikinių eksportų tituluojami indie rokeriai „Carnival Youth“ ruošiasi turui po Europą. Turo metu grupė aplankys ne tik kaimynines Latvijai šalis – Lietuvą ir Estiją – bet taip pat ir Vengriją, Čekiją, Daniją bei Didžiąją Britaniją.
Artėjančio turo proga vaikinai pristatė naująjį, bet jau sparčiai populiarėjantį singlą „Love Is The Answer“. Praėjusį pirmadienį, trumpos viešnagės Lietuvoje metu, jie šią dainą atliko gyvai radijo stoties „Zip FM“ eteryje. Šiandien siūlome pasiklausyti ir pasižiūrėti šio apsilankymo vaizdo įrašą.
Viešėdama Lietuvoje grupė ne tik pabuvojo radijo stotyje, bet taip pat davė interviu ir „manoMUZIKA“ portalui.
Pokalbį su Edgars, Emīls, Roberts ir Aleksis skelbsime netrukus, tad sekite naujienas!
Paskutinis „Wild Beasts“ koncertas Dubline (nuotr. Paulius Skirkevičius)
Tai tapo oficialu – vieni iš labiausiai išskirtinių pastarojo dešimtmečio britų indie rock atstovų „Wild Beasts“ baigė savo muzikinę karjerą. Atsisveikindami vyrukai iš Kendalio dar padovanojo savo gerbėjams tris paskutinius koncertus Dubline, Mančesteryje ir Londone. Vieno iš šių muzikinių atsisveikinimų liudininku teko būti ir man, šių eilučių autoriui. Bet apie viską iš kiek toliau.
„Wild Beasts“ niekada negalėjo pasigirti didžiulėmis gerbėjų armijomis ar klausomiausiųjų titulais, jeigu matuosime populiariausias matais – „Youtube“ peržiūromis ar „Spotify“ perklausomis. Peržvelgus koncertų sales, kuriuose koncertavo grupė, taip pat beveik nerasime didžiųjų arenų, dažniau – labiau kamerinius lietuviškojo „Lofto“ analogus. Apskritai susidaro įspūdis, kad tai viena iš tų „love it or hate it“ grupių – jeigu vienus muzika, kurioje į visumą susipina savotiškas Haydeno Thorpe falcetas, Tomo Flemingo baritonas ir ganėtinai eklektiškos instrumentų linijos tiesiog svaigina, tai kiti to visiškai nesupranta. Visgi, neįmanoma paneigti, kad ir be gausių peržiūrų ar koncertų didelėse arenose grupė visiškai pelnytai išsikovojo išskirtinę vietą pastarojo dešimtmečio indie muzikos scenoje, tapo pripažinta muzikos kritikų ir subūrė nemenką ratą ištikimų gerbėjų, kuriuos stipriai sujaudino grupės išsiskyrimas.
Mano asmeninis santykis su „Wild Beasts“ muzika yra kiek keistokas – tai viena iš tų grupių, kurių muziką teko atrasti ir pamėgti kiek „vėluojant“, jau mačius jų gyvą pasirodymą. Tas pasirodymas vyko 2010 m. „Opener“ festivalyje. Kaip dabar prisimenu, stovėjau kažkur „Tent“ scenos pakraštyje ir stebėjau nelabai pažįstamų muzikantų pasirodymą, kuris ypatingo įspūdžio nepaliko ir paskendo bendrame festivalio fone. Tik praėjus kuriam laikui pastebėjau, kad ausinėse vis dažniau ėmė suktis „Wild Beasts“ kūriniai, o grupės kūryba tapo viena iš mėgstamiausių. Visų pirma teko begales kartų spausti „repeat“ mygtuką ant prestižiniam „Mercury“ nominuoto albumo „Two dancers“ kūrinių „Hooting & Howling“, „All the King’s Men„, „We Still Got the Taste Dancin’ On Our Tongues„. Buvo laikotarpis, kai asmeninį grojaraštį buvo visiškai užvaldęs albumas „Smoother“. Tiesa, vėlesnis darbas „Present Tense“ kažkaip praslydo pro ausis. Galiausiai naujausias albumas „Boy King“ vėl grąžino su nieko nesumaišomą „Wild Beasts“ skambesį į klausomiausių viršūnes. Kas kartą klausant šios puikios muzikos nepaleisdavo viena įkyri mintis: „Velnias, aš juk juos mačiau gyvai. Ir kaip tada nevertinau“. Vis kirbėjo mintis, kad būtina dar kartą grupę išgirsti gyvai. Šį rudenį, pasiekus netikėtai žiniai, kad „Wild Beasts“ baigia savo muzikinę kelionę ir surengsi tris paskutinius koncertus, pagalvojau – „Dabar arba niekada“. Netrukus tiek koncerto, tiek lėktuvo bilietai jau gulėjo elektroninio pašto dėžutėje. Taip iškeičiau Vasario 16-ąją švenčiančią Lietuvą į „Wild Beasts“ atsisveikinimo koncertą Dubline.
„Wild Beasts“ savo atsisveikinimui Dubline pasirinko neeilinę vietą, koncertas vyko „Olympia“ teatre, įkurtame dar XIX a. pabaigoje. Įmantriais medžio raižiniais dekoruotos lubos bei teatriniai balkonai kūrė įspūdį, kad čia tuojau įvyks prabangus aukštuomenės vakarėlis, o ne grupės iš agrarinės Šiaurės Anglijos koncertas. Artėjant koncerto pradžiai teatras pamažu pildėsi, tiesa, salė taip ir neužsipildė sausakimšai, joje dar tikrai būtų tilpusi ne viena dešimtis grupės gerbėjų, panorusių išvysti paskutinį „Wild Beasts“ pasirodymą.
Paskutinis „Wild Beasts“ koncertas Dubline (nuotr. Paulius Skirkevičius)
Šiame atsisveikinimo vakare grupė nusprendė „nekankinti“ savo gerbėjų apšildančiais atlikėjais. Tokiai progai – tai visiškai logiškas sprendimas, tad visas dėmesys tą vakarą buvo skirtas vieninteliams „Wild Beasts“. Grupė nevertė susirinkusių žiūrovų laukti ir scenoje pasirodė lygiai tuo laiku, kaip ir buvo žadėta. Suskambo pirmieji „Fun Powder Plot“ akordai ir prasidėjo daugiau nei 2 valandas trukęs muzikinis atsisveikinimas. Pirmosios koncerto akimirkos atrodė šiek tiek neužtikrintos, instrumentai skambėjo kiek chaotiškai, tačiau netrukus viskas stojo į savo vietas ir ketveriukė dar kartą įrodė, jog gyvai skamba ne prasčiau, o gal netgi geriau, nei įrašuose. Kaip ir pridera paskutiniajam koncertui, „Wild Beasts“ savo gerbėjams pateikė visos savo kūrybos retrospektyvą. Net 23 dainų koncerte savo vietą atrado kūriniai iš visų 5 „Wild Beasts“ albumų. Galima sakyti, kad buvo sugrota viskas, ką geriausio ketveriukė yra sukūrusi, ir puikiai atskleistas visas grupės išskirtinumas ir originalumas bei tai, kaip keitėsi, plėtojosi jų kūryba. Programoje energingesnius šaižius gitarinius kūrinius iš pirmojo „Limbo, Panto“ keitė švelnesni iš „Smoother“, o svajingų sintezatorių garsų pripildytas dainas iš „Present Tense“ keitė trankesnės „synth-popiškos“ iš paskutiniojo „Boy King“. Be abejo, nuskambėjo geriausi kūriniai ir iš labiausiai pripažinto „Two Dancers“. Koncerto metu nebuvo jokių nostalgiškų atsisveikinimo kalbų, grupės nariai per visą pasirodymą ištarė vos keletą trumpų sakinių. Tokių kalbų visiškai netruko, viską, ką norėjo, grupė pasakė savo išskirtine muzika ir puikiu atlikimu.
Su kiekviena daina atmosfera „Olympia“ teatre pastebimai kaito. Publika, kuri aiškiai žinojo, kur ir kodėl susirinko, vis drąsiau ir garsiau pritarė Haydeno Thorpe ir Tomo Flemingo balsams. Tuo tarpu grupės narių veiduose matėsi neslepiamas susižavėjimas tokiu publikos palaikymu ir noras parodyti viską, ką gali geriausio. Pirmos koncerto dalies pabaigoje apėmė jausmas, jog nedidelė salė tampa per ankšta sutalpinti visą šio koncerto energiją. Rodėsi, tuoj prasivers lubos ir „Wild Beasts“ išgirs visas Dublinas.
Lyg prisitaikydami prie teatrinės erdvės „Wild Beasts“ koncertą padalino į dvi panašios trukmės dalis. Sugrojus pirmąją koncerto valandą grupė paliko sceną, tačiau netrukus trankiai sugrįžo su „Get My Bang“ ir toliau tęsė neeilinį pasirodymą, vieną po kito atlikdami geriausius savo kūrinius. Antroji dalis baigėsi H. Thorpe‘ui nusileidus į žiūrovų minią, kur jis, apsuptas gerbėjų, sudainavo „Celestial Creatures“ paskutines eilutes. Vaikščiojantis tarp žiūrovų ir žodžius „These are blessed times that we’re living in, down here on Earth all is forgiven“ kartojantis vokalistas atrodė, lyg koks šventasis, laiminantis jį apsupusius grupės gerbėjus. Po šios intymios akimirkos „Wild Beasts“ dar kartą paliko sceną tam, kad sugrįžtų paskutiniam savo bisui. Pastarasis prasidėjo kūriniu „Brave Bulging Buoyant Clairvoyants“, kurio gaivališka energija ant kojų kėlė ir patogiai teatro balkonuose įsitaisius žiūrovus. Po to skambėjusį „All the King‘s Men“ kartu su T. Flemingu traukė jau visa stovinti salė. Po šių energingų dainų visa salė nuščiuvo supratusi, jog atėjo pabaiga (ne tik šio koncerto) – suskambėjo pirmieji garsai iš „End Come Too Soon“. Sutikite, nėra nieko simboliškesnio, nei pabaigti atsisveikinimo koncertą daina tokiu pavadinimu. Klausant hipnotizuojančio gitarų ir sintezatoriaus dueto buvo sunku susitaikyti, kad tai tikrai pabaiga. Skambant ilgam „post-rockiškam“ pragrojimui taip ir norėjosi, kad jis tęstųsi kuo ilgiau, pratęsdamas šį neeilinį vakarą. Deja, muzika nutilo, o „Wild Beasts“ ketveriukė, atidavusi paskutinę pagarbą publikai, dingo užkulisiuose.
„Wild Beasts“ šiuo puikiu atsisveikinimo koncertu įrodė, kad muzikinę scena palieka išdidžiai pakelta galva, palikę neeilinį įrašą pastarojo dešimtmečio alternatyvios muzikos istorijoje. Neabejoju, kad ištikimų gerbėjų tarpe „Wild Beasts“ muzika bus dar ilgai prisimenama ir klausoma. Juolab, kad būtų sunku surasti kažką panašaus į šių vaikinų išskirtinę kūrybą. Nežinau, kaip jūs, bet aš jų pasiilgsiu.
Praėjusių metų vasarą sulaukus žinios apie „Mercury“ prizo laimėtojų, britų indie roko grupės „alt-J“ atvykimą į Lietuvą, kilo nemaža sumaištis socialinėje erdvėje. Akivaizdu, kad „alt-J“ psichozė neaplenkė ir Lietuvos. Čia šie britai turi labai daug gerbėjų. Bilietai buvo tiesiog graibstomi ir netrukus buvo išparduotos visos stovimos ir beveik visos sėdimos vietos. Artėjant renginiui festivaliuose jau ne kartą „alt-J“ matę žmonės dalijosi savo įspūdžiais iš šios grupės koncertų – „Jie – fantastiški!“, „Jie gyvai skamba kaip įraše“, „Ai, o man jie gyvai biškį nuobodžiai varo…“. Žodžiu, nuomonės apie gyvus „alt-J“ pasirodymus vyrauja įvairios, bet neabejoju, kad visi nekantraudami laukė, ką gi ši grupė parodys Lietuvoje.
„alt-J“ Vilniuje (nuotr. manoMUZIKA)
Ir pagaliau ilgai laukta diena atėjo. Žvarbų antradienio vakarą keliaujant link „Compensa“ koncertų salės svarsčiau, kas gi yra tas pagrindinis „alt-J“ klausytojas mūsų šalyje. Moksleivis? O gal studentas? Ofiso darbuotojas? Visos šios amžiaus grupės kartu? Tiesą sakant, ignoravau tik labiausiai akivaizdų šios muzikos klausytojo paveikslą, kuris tapo dar labiau akivaizdus vos pasiekus renginio vietą. Hipsteriai. Hipsteriai visur aplink. Jauni hipsteriai, vyresni hipsteriai, hipsteriai tėveliai ir vienas kitas vyresnis žmogus (širdyje, tikriausiai, irgi nešiojantis J. Basanavičiaus barzdą). Stebint į koncertą besirenkančią publiką svarsčiau, kad galbūt dalį besibūriuojančių klausytojų šįvakar atvykti čia paskatino dar 2013 metais manoMUZIKOJE pasirodęs „alt-J“ interviu, kuriame grupė savo kuriamą muziką apibūdino, kaip absoliutų jovalą nuo galvos iki kojų? O gal ir ne…
Lidso universiteto studentų suburta grupė pirmą kartą sublizgėjo prieš penketą metų, pačioje karjeros pradžioje laimėjusi „Mercury“ prizą, vieną pačių svarbiausių muzikos pasaulio apdovanojimų, už anuomet dar dažais kvepiantį savo debiutą „An Awesome Wave“. Debiutu pasiekusi vieną iš muzikinių olimpų grupė tada laisvai galėjo užsidaryti savo paties paieškose ir bergždžiai bandydami pakartoti debiuto sėkmę išleisti krūvą neįdomių įrašų, bet taip anaiptol nenutiko. Antrasis grupės albumas „This Is All Yours“ 2015-aisiais pretendavo į „Grammy“ statulėlę geriausio alternatyvaus albumo kategorijoje (deja, tąkart „alt-J“ nusileido „St. Vincent“), o pernai grupės trečiasis ir kol kas naujausias darbas „RELAXER“ vėl pretendavo į „Mercury“ apdovanojimą. Bet ne vien apdovanojimai ar nominacijos kalba apie grupės sėkmę. Šio rašinio pradžioje patogumo dėlei pavadinau „alt-J“ indie roko grupe, tačiau tai nėra tikslu. Tiesa yra ta, kad šios trijulės kūryba yra absoliučiai su niekuo nesupainiojama, neturinti analogų, ir šiuo išskirtinumu per penketą metų sugebėjusi išauginusi gausų gerbėjų būrį. Būtent gerbėjai ir yra didžiausias grupės įvertinimas ir sėkmės rodiklis. Koncertas „Compensa“ salėje buvo dar vienas puikus „alt-J“ sėkmės ir išskirtinumo įrodymas.
Koncertą pradėjo britų dainininkė Marika Hackman su grupe sausakimšą salę pamaloninusi savo muzika, gal kiek vienoda, bet turinčia pretenzijų tiek į septyniasdešimtųjų roką, tiek į post punk revival‘ą ar net shoegaze elementus. Vakaro kaltininkai į sceną žengė 21:30.
„alt-J“ Vilniuje (nuotr. manoMUZIKA)
„alt-J“ gyvai regėjau pirmą kartą. Youtube žiūrėti gyvi grupės pasirodymai man atrodė šiek kiek sausoki ir mechaniški, todėl daug vilčių į šį koncertą nedėjau ir tikriausiai būtent todėl likau labai maloniai nustebintas. Taip, grupės nariai scenoje nedaugžodžiauja ir neimprovizuoja, bet tas mechaniškas, tikslus ir tarsi įraše skambantis koncertinis dainų atlikimas jiems pavyksta organiškai, savaime. Būtent tame ir yra labai daug „alt-J“ žavesio. Muzikantams koncerto metu atsiskirti vienas nuo kito mirgančiomis LED lempučių „sienomis“ yra labai gražus vaizdinis sprendimas grupei, kurios nariams grojant net nebūtina žvilgčioti vienas į kitą norint nepasimesti savo skleidžiamų garsų „mišrainėje“. „alt-J“ kuriama muzika nėra „atsitiktinė“. Jų kuriama muzika nereikalauja jokių papildomų vingrybių idant gyvai atliekami kūriniai taptų kažkuo įdomesni. Ji – ilgo ir sunkaus darbo rezultatas. Ši muzika reikalauja ne improvizacijų, o itin tikslaus atlikimo ir būtent tai grupė itin puikiai demonstruoja koncertuose. Neįtikėtinos kūrinių kryptys, vienas kitą vejantys savotiški, keisti motyvai ir tekstai, kuriems pilnai suprasti ir įsisavinti kūrinių tenka klausyti dešimtis kartų – tai yra „alt-J“ vizitinė kortelė.
Jokių nukrypimų nuo setlisto, nedaug kalbų ir visa duoklė atiduota jos didenybei Muzikai. Skambėjo ir naujausio, praėjusiais metais išleisto albumo „RELAXER“ albumo dainos ir, aišku, tokie iki skausmo žinomi hitai, kaip „Matilda“, „Left Hand Free“ ir „Breezeblocks“. Grupė atvirai džiaugėsi galėdama Europos turą pabaigti būtent Lietuvoje, o grupės gerbėjai Lietuvoje muzikantus priėmė labai šiltai. Visi trypė į ritmą, daugelis nuolat iškėlę laikė į „trikampį“ (∆ – grupės simbolis, ekrane pasirodantis tada, kai “Apple” kompiuteriais paspaudžiama klavišų “Alt” ir “J” kombinacija) sudėtus rankų pirštus, o choru salės atliekamas dainos „Matilda“ priedainis akivaizdžiai labai patiko ne tik dainuojantiems kartu, bet ir patiems muzikantams.
Maždaug koncerto viduryje į telefoną atskrido džiūgaujanti vienos „manoMUZIKA“ portalo kolegės žinutė „Chebra, „alt-J“ VILNIUJ groja!!!“. Norėta pasidžiaugti ir šiam džiaugsmui aš pritariu. Labai smagu, kad jau keletą metų Lietuvą lanko aktualūs šiandienos atlikėjai, kurie į mūsų šalį jau žiūri ne kaip į kažkokį neaiškų tašką Europos šiaurėje, o kaip į dar neatskleistą rinką, kuri be kita ko dar ir pasitinka juos gausiai ir džiaugsmingai. Labai tikiuosi, kad kuo toliau tuo labiau šių aktualių atlikėjų gretos pildysis, o organizatoriai nepavargs. Akivaizdu, kad gerų, kokybiškų ir būtent šiandien aktualių grupių koncertų Lietuvos publika nori ir laukia.
Kovo 7 dieną Vilniuje, kultūros bare KABLYS, savo pirmąjį koncertą Lietuvoje surengs „Liima„. Tiesa, tie patys atlikėjai jau koncertavo Vilniuje 2014 metų rudenį, festivalio „Insanitus” uždarymo koncerte, tik tuomet dar nesivadino „Liima”, o ir skambėjo kitaip. manoMUZIKA.lt prisiminimai iš koncerto – ČIA.
„Liima” koncertą Vilniuje apšildys „Gabanotas Bosistas”.
Apie „Liima”:
Prieš kelis metus, kai Europos indie rock muzikos viltis, danų grupė „Efterklang”, paskelbė apie savo veiklos pabaigą, tai tapo didele netektimi šios scenos gerbėjams. Bent jau iki tol, kol 2015 metais neatsirado „Liima” – daugiausia iš buvusių „Efterklang” narių susikūręs kolektyvas, prie kurio prisijungė būgnininkas iš Suomijos Tatu Rönkkö.
Vos susibūrusi grupė užsidarė studijoje ir jau kitais metais „Liima” išleido savo debiutinį albumą „ii”. Visgi tikroji kolektyvo muzikos branda atsiskleidė antrajame albume „1982”, kuris pasirodė 2017 metais. Verta paminėti, kad prie naujojo „Liima” albumo prisidėjo ir „Grizzly Bear” bosistas Chrisas Tayloras. Visą nepelnytai praėjusiais metais pražiopsotą albumą galite perklausyti apačioje:
Beveik šešiolika metų gyvuojantys britų indie rokeriai „Wild Beasts“ praėjusį rudenį paskelbė apie išsiskyrimą ir sudaužė daugybės melomanų širdis (neslėpsim, mūsų – taip pat). Tačiau muzikantai nepabėga be atsisveikinimo dovanų – metų pabaigoje klausytojus jie nudžiugino EP „Punk Drunk & Trembling“, paskelbė apie vasario 16-ają pasirodysiantį albumą „Last Night All My Dreams Came True“, kuriame skambės gyvai studijoje įrašyti geriausi grupės kūriniai, bei paskutiniuosius koncertus.
Šiandien grupė dalinasi studijoje filmuotu vaizdo klipu kūriniui „All The Kings Men“ iš 2009 m. išleisto albumo „Two Dancers“. Jis patenks į minėtąjį „Last Night All My Dreams Came True“.
Kalėdinės dainos, tarsi Kalėdiniai atvirukai, dažnai būna nuobodžiai vienodos. Varpeliai, „ho, ho, ho“, nenustebinantis priedainis… Kas čia gali būti naujo?
Tačiau šiemet M.A.M.A. apdovanojimuose nominacijai „Metų alternatyvos grupė, atlikėjas, atlikėja“ nominuota vilniečių indie roko grupė „Condor Avenue“ nusprendė į Kalėdas pažiūrėti alternatyviai.
„Condor Avenue“ dovanoja savo gerbėjams naujos kalėdinės dainos naujai nufilmuotą video klipą ir kviečia dainuoti kartu.
Žiupsnelis sarkazmo, žiupsnelis ironijos ir pluoštas sveikinimų Jums!
LP koncertas Vilniuje (nuotr. Vaidas Stackevičius)
Šios savaitės pradžioje Vilniuje nutiko kai kas malonaus. Amerikiečių dainininkė LP (Laura Pergolizzi) su savo koncertiniu turu apsilankė „Compensoje”. Tai, kad į šį koncertą buvo parduoti visi bilietai – puiki žinia ne tik koncerto organizatoriams, bet ir visai koncertų rinkai. Jaukiu ir paprastu koncertu dainininkė pavergė Lietuvos publiką. Dar maloniau, kad į LP koncertą rinkosi ne atsitiktiniai, bet šią dainininkę žinantys ir mėgstantys žiūrovai. Rugpjūčio pabaigoje paskelbus apie šį pasirodymą, turbūt nedaug kas būtų ėjęs lažybų, kad bilietų į jį neliks, tačiau dar lapkričio pabaigoje visi bilietai buvo išpirkti.
Didžioji mūsų dauguma apie Laurą Pergolizzi (36) išgirdome prieš dvejus metus, kai ji išleido dainą „Lost on You”. Nors jau ir iki tol ji buvo tapusi dainų bendraautore įvairiems žymiems atlikėjams. Sąrašas įspūdingas – „Backstreet Boys” („Love Will Keep You Up All Night”, 2007), Rihanna („Cheers (Drink to That)”, 2010), Christina Aguilera („Beautiful People”, 2010), Rita Ora („Shine Ya Light”, 2012), Leona Lewis („Fingerprint”, 2012), Cher („Red”, 2013).
Taip pat LP buvo išleidusi tris solinius albumus „Heart-Shaped Scar” (2001), „Suburban Sprawl & Alcohol” (2004), „Forever for Now” (2014), tačiau visgi buvo žinoma nebent tik labai siauram gerbėjų ratui. Tokiam siauram, kad į savo kaip atlikėjos karjerą LP lūkesčių jau nedėjo, o matė save labiau kaip dainų autorę. Tačiau nenustojo rengti koncertų su grupe mažame Holivudo klube, kur grojo savo kūrybą ir daug „koverių”, klube apsilankydavo ir garsių dainininkų, o po truputį žmonės pradėjo rinktis tiesiog į jos koncertus. Taip viskas ir įsisiūbavo.
Po kiek laiko LP pasirašė naują sutartį su leidybos kompanija. Po to sekęs albumas „Forever for Now” netapo proveržiu, tačiau dar po metų sėkmė pagaliau didele plačia šypsena nusišypsojo „Lost on You”. Ilgainiui ši daina buvo išleista šešių dainų EP „Death Valley” (2016 birželis), tačiau leidėjai laiku susizgribo ir netrukus pasirodė ir pilnas albumas „Lost on You” (2016 gruodis). Visi penki studijiniai „Death Valley” kūriniai pateko į šį albumą, taip pat kelios naujos dainos.
Albumas tapo auksiniu Italijoje ir platininiu Lenkijoje bei Prancūzijoje, o titulinė šio albumo daina triumfavo Prancūzijos, Šveicarijos, Lenkijos, Rumunijos, Turkijos, Graikijos, Slovėnijos, Slovakijos, Izraelio, Belgijos, net Baltarusijos topuose, pakilo į dešimtukus Australijoje, Italijoje, Šveicarijoje, Ispanijoje ir kitose šalyse. Prisimenant lietuvių grupę „IR”, kurią būdavo sudėtinga „išsigūglinti” dėl specifinio pvadinimo, ši istorija nepasikartojo su LP. Šiuo metu „Lost on You” „YouTube” yra perklausyta arti 175 milijonų kartų.
Kiti dainininkės singlai „Other People”, „Tightrope”, „When We’re High”, „No Witness” irgi vienur kitur sulaukė sėkmės, nors ir netapo dideliais hitais, bet nepagadino reikalo, tad LP apie save ėmė burti pakankamai lojalią auditoriją (ypač Centrinėje, Pietų ir Rytų Europoje), kas šiais blaškymosi nuo vienos dainos prie kitos ir nuo vieno atlikėjo prie kito laikais yra beveik retenybė. Prisimindama patirtį rašyti kitiems dainas šiemet LP prisidėjo prie „The Kooks” dainos „Broken Vow” (išleistos albume „The Best of… So Far”).
LP koncertas Vilniuje (nuotr. Vaidas Stackevičius)
LP koncertas Vilniuje (nuotr. Vaidas Stackevičius)
Maloniai šurmuliuojant pilnai salei Vilniuje scenoje išvydome padaužą berniūkštį primenančią dainininkę. Ypač šis įvaizdis sustiprėdavo LP atliekant savo firminiu tapusį švilpavimą. Jai pritarė trys muzikantai. Nebuvo jokių triukų ir efektų. Tik dvi gitaros, bosas, mušamieji ir vokalas (vietomis gitarą dainininkė keitė į ukulelę). Ir už nugaros didelės raidės LP. Tačiau ir tokiomis minimalistinėmis priemonėmis galima publiką padaryti laimingą. Šis koncertas buvo vienas tų, kurie grąžina viltį, kad į koncertą žmonės eina dėl muzikos, o ne tik dėl garso, šviesų ar efektų.
Koncertas nebuvo ilgas – šešiolika dainų įskaitant bisą. LP vokalas kartais švelniai priminė Gwen Stefani tembrą. Jau koncerto pradžioje nuskambėjo žiūrovų pamėgtas singlas „Other People”.
Publika mokėjo dainų žodžius ir prisijungdavo dainuoti kartu. Koncerto metu LP sudainavo visą albumo „Lost on You” programą ir net jo deluxe versijoje esančius kūrinius. Iš ankstesnės kūrybos skambėjo tik trys albumo „Forever for Now” kūriniai – „Tokyo Sunrise”, „Levitator”, „Someday”. Žinoma, „Lost on You” „Compensą” pavertė mobiliųjų telefonų jūra ir pakėlė ant kojų publiką balkone.
Paprastas, jaukus, nepretenzingas pasirodymas užmezgė stiprų ryšį su žiūrovais, kurių gerokai didesnę dalį sudarė moterys. Tuo pačiu pasirodymą galima pavadinti brandžiu ir net kažkiek santūriu. LP jau nebe paauglė, todėl į savo sėkmę žiūri ramiai. Jos dainos skambios, melodingos, kažkiek panašios viena į kitą, turinčios savitą braižą. Ne kartą įrodytas gebėjimas kurti (kitiems ir sau) leidžia tikėtis, kad LP netaps „one hit wonderiu”. Dainininkė turėjo likti patenkinta priėmimu Lietuvoje, pasirodymo pabaigoje pasidarė su publika selfį ir iš mūsų šalies turėtų išsivežti prisiminimą apie entuziastingą publiką bei degančias žiūrovų akis.
Šią savaitę LP surengė koncertus Kijeve ir Kišiniove ir jais pabaigė savo koncertinius metus. Toliau – nedidelis poilsis ir kitų metų vasarį-kovą suplanuoti tolimesni pasirodymai JAV, Kanadoje ir Rusijoje. LP koncerto sėkmė neleidžia abejoti, kad šią dainininkę Lietuvoje dar išvysime. Ir, ko gero, ilgai laukti nereikės.
Britų indie roko grandai, grupė „Wild Beasts„, tik ką pasidalino šio kolektyvo gerbėjams skaudžia žinia – grupė išsiskirsto.
Tikrosios „Wild Beasts” išsksiskyrimo priežastys kol kas nėra aiškios, tačiau, kaip dažniausiai teigiama tokiais atvejais, kolektyvo nariai nusprendė eiti skirtingais kūrybiniais keliais.
„Wild Beasts” suskūrė 2002 metais. Per visą savo karjerą grupė išleido 5 studijinius albumus, kurių paskutinis „Boy King” pasirodė 2016 metais.
Prieš gerus 6 metus, kai „Wild Beasts” pasiekė savo karjeros viršūnę ir buvo nominuoti prestižiniam „Mercury” apdovanojimui, manoMUZIKA.lt kalbino kolektyvo lyderį Haydeną Thorpe. Visą interviu galite rasti ČIA.
Taip pat dalinamės istorija iš jų koncerto Hamburge 2011 metais. Ji yra ČIA.
Štai tokį atsisveikinimo laišką grupė pasidalino savo „Facebook” paskyroje:
„Bass Drum of Death“ yra garažo pankų grupė, kilusi iš Oksfordo, Misisipės valstijos. Šis projektas – tai vokalisto Johno Barretto iniciatyva ir kūrybinė saviraiška. Būtent šio atlikėjo balsas ir kūrybinės idėjos slypi už niūrių, iškreiptų gitaros solo ir trankių būgnų hitų. Nors šis grupės pavadinimas nėra itin populiarus Lietuvoje, jų muzika turėtų patikti ne tik garažinio punk’o, bet ir indie roko gerbėjams.
