recenzija

Gregory Porter koncertas Vilniuje: kai muzika užburia ir paskandina svajonėse

2017-04-26Liudas ZakarevičiusmanoISTORIJA

Nepaisant to, kad Lietuvoje vyksančiuose džiazo festivaliuose stengiuosi apsilankyti kaip įmanoma dažniau, nesijaučiu turįs daug kompetencijos vertinti šį muzikos žanrą. Todėl šįkart įrašas bus itin subjektyvus minčių kratinys apie žmogų, kurio muzika jau seniai turi tvirtą vietą mano fonotekoje. Apie atlikėją, kurio kūryba jau daug metų žavi, įkvepia, kartais gelbsti nuo polinkio į liūdesį, o kartais, priešingai, užliūliuoja taip stipriai, kad regis nė negali būti gražesnės būsenos nei lyrikos apsupty skęsti svajinguose prisiminimuoe apie praeitin nugrimzdusius įvykius.

Taigi, šis įrašas apie dėdę, kurio daugelis melomanų, ko gero, nėra matę be keistos kepurėlės. Apie dėdę, kuris per pastaruosius septynerius metus išleido keturis studijinius albumus, iš kurių du paskutiniai jam leido suburti itin nuoširdžių, patikimų ir sentimentalių gerbėjų būrį.

Taigi, trumpai apie Gregory Porterį ir jo pasirodymą Lietuvoje.

Džiazas ir šansonų vakarams prieglobstį vis dar randanti „Compensos” arena regis turėtų derėti maždaug taip, kaip pusryčiams dera garstyčiose pienu ir aštriu pomidorų padažu pagardinta šokolade marinuota silkė. Tačiau jeigu čia kažkada koncertus surengė Tomas Odellis, Jose Gonzalezas ar Benjaminas Clementine’as, trapus ir itin lyriškas G. Porteris taip pat turėjo rasti savo vietą.

Ir rado…

Nuo pat pirmųjų savo pasirodymo akimirkų kelių „Grammy” statulėlių savininkas taip užbūrė publiką, kad burtų kerų niekas neiškslaidė iki pat paskutinių akordų.

Tai buvo vienas iš tų pasirodymų, kurio visi komponentai buvo geri.

Publika. Marga, įvairi, tačiau labai šviesi. Tai buvo vienas iš tų koncertų, kurio auditorija – gražūs ir itin šviesūs Lietuvos žmonės. Galbūt todėl, kad „Kaunas Jazz” festivalis ir jo ištikimų gerbėjų ratas jau nuo seno byloja apie kokybę, „lygį”, intelektą ir inteligenciją. O galbūt ir todėl, kad G. Porterio muzikos tiesiog negali klausytis abejingi piliečiai. Žinant faktą, kad amerikietis mūsų šalyje koncertuoja jau toli gražu nebe pirmą kartą, savaime suprantama, kad jis savo muzika ir istorija mūsų šalyje jau sugebėjo „išgryninti” ir savąjį klausytoją. Bet kuriuo atveju, šįkart sostinėje įsikūrusioje „Compensa” salėje buvo daug gražių, žavių ir šviesių – mažų, jaunų, vyresnių, pagyvenusių ir visokių kitokių žmonių. Svarbiausia buvo tai, kad visi jie atėjo mėgautis muzika ir skęsti švelniuose džiazo garsuose.

Šįkart nebuvo varginančių klyksmų, ištaigingų muziką maskuojančių šviesos efektų, perdėto blizgučių skaičiaus ar dūmų mašinų. Šįkart „Compensą” ir visus čia susirinkusius žmones užliūliavo muzika ir svajingas Gregory Porterio vokalas. Kita vertus, esant tokiai švelniai idėjinei muzikinei sintezei daugiau nieko ir nereikėjo.

He takes to the alley #gregoryporter #kaunasjazz #live #lithuania #livemusic #liquidspirit @gregoryportermusic @kaunasj

A post shared by Liudas Zakarevicius (@liudas_z) on Apr 25, 2017 at 9:49am PDT

Drauge su G. Porteriu ant scenos užlipo 4 muzikantai, iš kurių kiekvienas turėjo progos sulaukti savo „šlovės akimirkos”. Džiazo improvizacijos, muzikantų soliniai pasirodymai, lydimi publikos ovacijų ir su niekuo nesumaišomas G. Porterio baritonas kelioms valandoms čia susirinkusius žmones privertė pasijusti it muzikinėje pasakoje. Tiesa, šioje pasakoje nebuvo „blogojo” herojaus. Keitėsi tik pasakos nuotaika: kartais ji buvo intensyvi ir priversdavo aktyviai linguoti į taktą net ir pačius santūriausius klausytojus, o kartais, pavyzdžiui klausant dainos „Take Me To The Alley”, leisdavo pasijusti tartytum kelionėje po lyriškiausią sentimentų labirintą.

Koncerto estetika ir keturių albumų savininko elgesys taip pat nekėlė nė menkiausių abejonių. Taip, šįkart nebuvo didelės interakcijos su publika ar raginimo šūksnių, tačiau šiuo atveju to net nereikėjo. Už bet kokį žodį kur kas skambiau ir melodingiau kalbėjo muzika.

Gregory Porterio gerbėjai paskutinį balandžio antradienį galėjo mėgautis praktiškai visa geriausia pastarojo meto atlikėjo kūryba. Koncerte buvo sugroti ir pernai išleisto albumo „Take Me To The Alley” hitai „Holding On”, „Consequence Of love” ar „Don’t Loose Your Steam”, ir 2014-aisiais išleistą diską „Liquid Spirit” išgarsinusios dainos „Hey Laura”, „No Love Dying” ar „Liquid Spirit”. Na o apie dainą „Water Under Bridges”, kurią muzikantas atliko tik pritariant fortepionui, kalbėti be nuolat bėgančių pagaugų per visą kūną, apskritai sunku…

Gregory Porteris užbūrė, sukaustė dėmesį ir jo nepaleido iki paskutinio koncerto akordo. Nesuvaidintas nuoširdumas ir nuostabūs, abejingų nepaliekantis muzikos garsai tūkstančius širdžių privertė plakti kitaip. Šilčiau, muzikaliau, jautriau… Vakarykščiame atlikėjo pasirodyme buvo ne vienas momentas, kai tyli akimirka buvo tokia trapi, kad ją galėjo sugadinti net ir bet koks publikos atsikvėpimas. Laimei šįkart net ir tyla kalbėjo gerokai garsiau ir jautriau, todėl jos sugadinti nebesugebėjo niekas.

Ir nors savo mėgstamiausios Gregory Porter dainos „Moving” aš taip ir nesulaukiau, suprantu, kad legenda tampantis 45 metų muzikantas iš JAV savo kūrybinėje spintelėje turi tiesiog per daug gražios muzikos, kad išpildytų kiekvieno užgaidą.

Bet kuriuo atveju, vakar buvo nuostabu. Todėl ačiū „Kaunas Jazz” už dar vieną neįtikėtinai mielą muzikinį stebuklą.

Recenzija: Colours of Bubbles – She is the Darkness

2016-03-14Liudas ZakarevičiusmanoISTORIJA

Colours Of Bubbles

Kovo 8-osios tulpių dovanojimo procesą jie iškeičia į vizitą moterų kalėjime. Albumą pavadina „She is the Darkness“ 4 moterų tipų garbei. Negana to, prisipažįsta, kad viena iš 4 moterų kategorijų – bukos moterys, kurių neišgydys jokie vaistai. Vieną iš savo kūrinių pavadina „Rusty Trombone“ (nežinantiems, ką tai reiškia, siūlome pagūglinti), o duodami interviu prisipažįsta, kad naujajame diske yra daina, kurią sukūrė tada, kai moterims palikus stipriai nusigėrė. Ar tai – ilgai lauktas idėjinis rokenrolo pliūpsnis ir naujas proveržis Lietuvos muzikos scenoje? Galbūt. Tačiau kad ir kokia graži ir įdomi būtų viešųjų ryšių pakuotė, turinys buvo ir liks svarbiausia galutinio rezultato dalimi.

„Colours of Bubbles“ – viena iš tų grupių, kurią drąsiai galima vadinti lietuviškos muzikos rinkos razina. Jos negroja daugelis komercinių radijo stočių, grupės narių neišvysi glamūrinių žurnalų puslapiuose, apie juos mažai kalba internetiniai naujienų portalai. Tačiau iš Šiaulių kilę (ir pavyzdingais miesto patriotais save vadinantys) kolorsai, turi tvirtą vietą po lietuviškos muzikos saule, lieka ištikimi indie rokui ir, be jokios abejonės, naudojasi TIK muzikine kalba pasiekti savo gerbėjų širdis. Ar jiems tai pavyksta? Manau, kad atsakymas į šį klausimą aiškus kaip dieną: be jokios abejonės.

Dar prieš porą mėnesių rašydami straipsnį apie laukiamiausius 2016- ųjų įrašus prisipažinome, kad „Colours of Bubbles“ naujausias albumas – vienas iš šių metų laukiamiausių. Po fantastiškos „Inspired by a True Story“ sėkmės, nuo 2014 metų laukiama nauja plokštelė į pasaulį atėjo su begale lūkesčių, lašu baimės ir žiupsniu jaudulio. Pastarosios dvi „fobijos“ dingo po pirmų grupės žingsnių – pristatyto singlo „Rusty Trombone“ ir pasirodžiusios antrosios dainos „The Edge of the World“. Eliminavus baimes liko tik milžiniškas lūkestis, kuris (Knygų Mugėje pagaliau gavus ilgai lauktą įrašą) taip pat nugrimzdo užmarštin.

Apie šiauliečių klajones muzikiniame ir idėjiniame labirinte manoMUZIKA pastaruoju metu rašė itin daug. Ir taip yra todėl, kad kiekvienas jų žingsnis, palydėtas muzikos, mums yra tarsi gaivus pavasariško oro gurkšnis po žiemišku Lietuvos dangumi. Toks yra ir naujausias grupės albumas „She is the Darkness“. Kaip visada griežtas; kaip jau tapo įprasta – muzikaliai tamsus; tačiau, skirtingai nei pirmasis įrašas, gerokai labiau vientisas, išbaigtas ir įvairus.

Dar vasarą, duodami išskirtinį interviu portalui manoMUZIKA.lt, grupės nariai Julijus Aleksovas ir Tomas Grubliauskas sakė, kad jų naujos dainos – itin kinematografiškos. Prisipažinsiu, kad tąkart keistai skambėjęs terminas, perklausius naują albumą, tapo tinkamiausiu jo apibūdinimu. Nuo jau minėtų kūrinių, pradedančių naują albumą, iki jį užbaigiančių dainų „Signs“ ir „Emptiness“ atrodo, kad vienu atsikvėpimu perklausomas ne tik visas diskas, bet ir peržiūrimi keli modernūs amerikietiški filmai.

She is the Darkness/ Nuotr. Kulkos, R. Šeškaitis

Su nauju albumu grupė „Colours of Bubbles“ žengė rimtą žingsnį į gerokai aukštesnį kokybinį lygmenį. Kiekviena jų daina – didžiulė muzikinė drama, kurią šiauliečiai išgyvena ir drąsiai perduoda savo klausytojams. Muzikinį dramos piešinį paįvairindami itin išraiškingais pučiamųjų instrumentų garsais, kolorsai varijuoja nuo itin melodingos lyrikos iki tamsaus, kartais netgi velniškai griežto roko. Tiesa, klausant albumo nė nedrįsti susimąstyti, kad jo kūrėjai – Europos Rytų ir Šiaurės sandūroje gyvenantys santūrūs ir šalti lietuviai. „She is the Darkness“ – itin emocionalus, išjaustas ir energija pulsuojantis įrašas.

Ar besiklausant naujo Lietuvos indie roko vėliavnešiais pakrikštytų jaunuolių naujausio albumo galima susidaryti nuomonę apie muzikines įtakas, kurias vieni ar kiti atlikėjai daro grupei? Be jokios abejonės taip, tačiau ar tai blogai? Ko gero, tikrai ne. Kai tavo kūrybai įtaką daro tokios grupės, kaip „Interpol“, „Editors“ ar „Maccabees“, blogai būti tiesiog negali.

Kalbant apie „She is the Darkness“, negalime pamiršti dar vieno svarbaus fakto – albumo pakuotės. Gyvenant amžiuje, kuomet didysis muzikos vartojimas vyksta internete, tikėtis, kad investicija į fizinę albumo laikmeną Lietuvoje atsipirks yra mažų mažiausiai naivu. Tačiau net ir tokiu metu „Colours of Bubbles“ veikia priešingai ir sukuria kone kolekcinę albumo pakuotę, kurią savo diskografijoje tiesiog privalu turėti kiekvienam melomanui. Estetiška, kokybiška, tamsi, kaip ir visas albumas, bet labai stilinga pakuotė atiduoda duoklę ir „Colours of Bubbles“ muziką klausantiems neregiams – disko pavadinimas užrašytas Brailio raštu. Ne veltui grupės prodiuseris, vadybininkas ir leidėjas Vaidas Stackevičius prisipažino, kad „She is the Darkness“ – brangiausias kada nors išleistas agentūros „M.P.3“ albumas, kuris rinkoje bus pardavinėjamas netgi pigiau nei jo savikaina. Taigi, vieniems atlikėjams ypatinga pakuotė reikalinga tam, kad užmaskuotų nepakankamą muzikinį turinį, tuo tarpu kitiems (priešingai) – kad jį papildytų. „Colours of Bubbles“ yra pastarųjų gretose. Nuostabus turinys ir pasakiškai stilinga pakuotė šį albumą leidžia vadinti gerokai stipriau nei tiesiog geru įrašu.

Tiesa, LRT televizijos laidoje „Labas Rytas“ grupės nariai dar praėjusią savaitę sakė, jog šiame albume nėra nė vieno didelio himno. Perklausęs „She is the Darkness“ aš manau visiškai priešingai. Kelios dainos stadionuose nuskambėtų ne ką prasčiau nei diske „Inspired by a True Story“ buvusi daina „Flags“. Kūrinys „Wall of Death“ yra vienas iš tų kelių.

Išėjęs iš knygų mugės ir sausakimšoje automobilių stovėjimo aikštelėje susiradęs savo bolidą, pirmas darbas, kurį padariau – tai didžiuliame knygų ir kompaktų pirkinių maiše susiradau „She is the Darkness“. Namo važiavau maždaug 3 valandas. Sukau ratus aplink sostinę ir klausiau daugiau kaip metus laukto lietuviško albumo. Tik „prasukęs“ jį 4 kartus galėjau išlipti iš automobilio ir grįžti namo. Bet kuriuo atveju, visas tas tris valandas lakstant Vilniaus gatvėmis neapleido nuojauta, kad klausausi geriausio metų lietuviško įrašo, kurio kūrėjai ne tik užkėlė muzikinę ir idėjinę kartelę savo kolegoms, bet ir padovanojo savo šaliai nuostabų įrašą, neabejotinai atrasiantį tvirtą vietą Lietuvos muzikos istorije.

Albumo lūkestis – pateisintas su kaupu. Dabar beliko sulaukti ir įvertinti grupės koncertinį potencialą bei išgirsti, kaip albume esančios dainos suskamba gyvai. Kuo toliau, tuo abejonių lieka vis mažiau, juolab, kad ir koncerto vizualikos kūrėjai žada neįtikėtiną, Lietuvoje dar neregėtą šou. Laukti liko nedaug – pirmasis pristatymo koncertas Vilniuje – jau šį penktadienį. Po jo bus galima sudėlioti ir galutinius taškus ant „i”.

Na o kol kas tiesiog manau, jog „She is the Darkness” – tai albumas, kuriuo pagrįstai galėtų didžiuotis kiekvienos kokybišką roką mėgstančios šalies piliečiai. Džiaugiuosi, kad galiu tai daryti būdamas Lietuvoje.

10/10

20 Biplan gyvenimo metų: nesuvaidintas nuoširdumas ir besišypsantys žmonės

2015-11-29Liudas ZakarevičiusmanoISTORIJA

Puikiai atsimenu tą 1997- ųjų dieną, kai pasibaigus pamokoms grįžau namo, sulaukiau po darbo grįžusio Tėčio ir Mamos ir valgant vakarienę paprašiau ateinančiai dienai duoti šiek tiek daugiau dienpinigių nei buvo įprasta. Mano jaunos sielos investicijos tikslas buvo vienintelis – kaip įmanoma greičiau nusipirkti tuo metu radijo stotyse „besisukusios” dainos „Somedays“ kūrėjų kasetę.

Kasetė ir pieštukas

„Kažkokie jauni, kažkokie dainuojantys angliškai (greičiausiai, bandantys mėgdžioti „Blur“ ar „Oasis“), kažkokie visai neblogai brazdinantys gitaromis ir kažkokie visai įdomūs“, – maždaug taip galvojau kitą dieną po pamokų lėkdamas į kasečių kioską prie dabartinės vyriausybės pastato (buvusį prieš itin populiarią sostinės parduotuvę „Vaikų Pasaulis“). Tikrai neatsimenu, kiek kainavo kasetė, tačiau menu akimirką, kai dar nė nepasiekęs šalia kiosko esančios troleibusų stotelės „Vaikų Pasaulis”, čia pat ją išpakavau ir įsidėjau į plejerį. Tai buvo mano pirmoji tikra pažintis su grupe, kurios debiutinis albumas „Banzai“ iki šiol galėtų drąsiai vadintis labiausiai „nuzulinta” ir „nuklausyta” mano kasete. Atsimenu, tame albume man labai patiko daina „To Fly“. Ji buvo priešpaskutinė A pusėje. Deja, mano turėtas grotuvas suko į tik į priekį, todėl dažniausiai, norint atsukti dainą atgal, reikėdavo išsitraukti kasetę, apkeisti pusėmis ir sukti į priekį (tai, žinoma, ganėtinai greit iškraudavo elementus, todėl labai apsidžiaugiau, kai klasiokai parodė kaip kasetės atsukimui gali pasitarnauti pieštukas). Deja, vis atsukinėdamas dainą „To Fly“ atgal, kasetę taip „nudrožiau“, kad nebepadėdavo joks rašiklis. Taigi, tais 1997 metais “Biplan”mane supažindino ne tik su savo debiutiniu albumu „Banzai“. Jų dėka aš taip pat sužinojau, kaip taupant elementus pieštuko pagalba galiu atsukti kasetę atgal.

Biplan pasirodymas (organizatorių nuotr.)

Kam reikalinga tokia įžanga? Sunku paaiškinti. Ko gero todėl, kad „Biplan“ yra viena iš tų grupių, su kuria augau ir aš. Todėl penktadienį sostinėje surengtame jų 20-mečio koncerte per dvi valandas prabėgo ne tik visas grupės, bet ir nemaža dalis mano gyvenimo. Gyvenimo, kuris be šio kolektyvo mano muzikinėje sąmonėje yra praktiškai neįsivaizduojamas. Tiesą sakant, tik šiandien supratau, kad ko gero yra viso labo trys lietuviškos grupės, kurių tiek daug dainų moku mintinai. Viena iš jų – “Biplan”.

Šiandieniniai “Biplanai” – vis dar tie patys “Banzai” kūrėjai. Neišsižadėję gitarų, neapleidę pozityvios nuotaikos ir neatsisakę rokenrolo idėjos. Tiesa, gerokai brandesni, pasaulietiški, bet vis dar laisvi. Laisvi kalbėti, kurti ir, žinoma, dovanoti. Dovanoti muziką, kuri Lietuvoje jau tikrai turi tvirtą vietą po saule.

Per dvi su puse valandos koncerte Vilniuje nuskambėjo labai daug. Tačiau toli gražu ne viskas, ką biplanai geriausia yra sukūrę. Dviejų valandų tam paprasčiausiai neužtenka. Neužtektų, ko gero, ir trijų. Bet tai, kas buvo sugrota šiandien – kaip grupės vokalistas Maksas pristatė – buvo tikrų tikriausia grupės gyvenimo retrospektyva. Nuo „Londone“, „Nupiešiu“, „Šypsenos“ iki „Anzelmutės ir „Labas rytas“; nuo „Tavo Telefono“, „Nuodų“ ir „Jūros Gilumos akių mergaitės“ iki šiandieninių hitų „Amore“, „O mes prie Jūros“, „Iš taško A“ ar „Kapitonai“. Visi šie kūriniai buvo lydimi publikos, kurioje toli gražu dominavo ne niolikmetis jaunimas, ovacijų.

Biplan 20-mečio koncertas (organizatorių nuotr.)

Beje, publika – dar vienas atskiras objektas, kuriam taip pat reikėtų skirti šiek tiek dėmesio. Per 20 metų Makso, Olego, Seržo ir Aleksandro kolektyvas užsiaugino savo klausytoją. Nemaža dalis jų jau sulaukė atžalų, kurie taip pat auga klausydamiesi „Biplan“. Taigi, stebėtis, kad drauge su vilniečių kolektyvu tiek senesnes, tiek ir pačias naujausias dainas traukė visa minia labai skirtingų žmonių, tikrai nevertėtų. Todėl apibūdinti grupės klausytoją nėra ypatingai lengva. Galbūt leisiu sau vaikiškai pasvarstyti, bet mano galva, „Biplanų“ klausosi tiesiog geri žmonės. Žmonės nejaučiantys daug pykčio. Žmonės, kurie šypsosi. Ir žmonės, kurie tarsi įsiklauso į grupės raginimus mylėti gyvenimą. Geri žmonės groja gerą muziką, kurios klausosi geri žmonės. Sakyčiau, visai nebloga sinergija…

20 metų kolektyvui – ilgas kelias. Nedaug Lietuvos grupių gali pasigirti be didesnių karjeros pertraukų sulaukusios tokios sukakties. Kartu tai – įrodymas, kad grupė turi ką pasakyti, o žmonės vis dar nori klausytis, išgirsti ir gėrėtis. Natūralu, kad per tiek metų „Biplanai“ aplink save subūrė ne tik nuoširdžių gerbėjų būrį, bet ir rado savo ištikimų draugų ratą, daliai iš kurių vilniečių kolektyvas atidavė pagarbą ir pasirodymo metu.

Biplan ir Igoris Kofas (organizatorių nuotr.)

Koncerte kartu su hito „Labas Rytas“ atlikėjais ant scenos lipo ilgametis grupės bičiulis, grupės „Lemon Joy“ siela Igoris Kofas. Tie, kurie muzika domėjosi paskutiniaisiais praėjusio tūkstantmečio metais, žino, kad „Biplan“, „Lemon Joy“ ir „Merlin“ – tai esminiai to laikmečio kolektyvai, atstovavę užgimstančiam mūsų scenos brit pop muzikos žanrui (tiesa, vieninteliai „Biplanai“ išliko tokie patys; „Merlin“labai greitai nugrimzdo užmarštin, o stilių pakeitęs Igoris Kofas leidosi į synth pop vandenis). Taigi, matyti Maksą ir Igorį vienoje scenoje buvo toks pats malonumas, kaip jausti gražią albumų „Braškės“ ir „Glostyk“ konkurencinę kovą (pirmasis, žinoma, priklausė „Biplanams“, antrasis – „Lemonams“).

Ant scenos naują muzikinį laisvės šauklį – dainą „Už Laisvę“ – tąvakar drauge su vilniečių grupe atliko ir kultinio Lietuvos kolektyvo „Antis“ siela Algirdas Kaušpėdas. Matyti koncerte vieną dainą atliekančius patirties ir išminties atstovus buvo taip pat itin didelis malonumas.

„Biplanai“ savo gimtadieniniuose koncerte duoklę atidavė ir jaunajai kartai, pasikviesdami kartu į turą leistis Ievą Narkutę. Pastaroji kūrėja savu stiliumi sukūrė nuostabiai intymią grupės dainos „Nuodai“ interpretaciją, kurią užbaigė smagiu pop-roku kartu su visa grupe.

Biplan ir Algirdas Kaušpėdas (organizatorių nuotr.)

Į dvi valandas sudėta kelionė per dvidešimt „Biplan“ metų neprailgo. Sakyčiau, priešingai, mat norėjosi gerokai daugiau. Per dvidešimt metų sukurtos dainos, lydimos nuoširdžių grupės dainininko Makso Melmano prisiminimų apie kolektyvo gyvenimą, vakarą pavertė išskirtiniu ir įsimintinu. Muzikantai nepamiršo paminėti ir padėkoti žmonėms, padariusiems įtaką grupės gyvenimui, o savo kūrinį „Kapitonai“ su nuostabiai nuoširdžia įžanga „Biplanai“ skyrė daugiau kaip prieš 6 metus anapilin iškeliavusiam savo geram bičiuliui – buvusiam grupės „Merlin“ gitaristui Radionui Kolominui.

Vienu mieliausiu vakaro įvykiu tapo dainos „Labas Rytas“ atlikimas. Jo metu ketveriukė iš Vilniaus ant scenos pasikvietė buvusį grupės bosistą Artiomą Myškiną, kuris, net ir pasitraukus iš grupės, yra labai artimas vyrukų bičiulis.

Taigi, „Biplan“ 20-metis buvo išskirtinis vakaras. Nuoširdus, sentimentalus ir daug pozityvių jausmų kupinas renginys, leidęs trumpam paklajoti laike. Beveik dvi kartas išugdžiusi grupė visą vakarą buvo lydimą nuoširdžių grupės gerbėjų šypsenų. Ko gero žodis „šypsena“ ir yra tiksliausias, apibūdinantis Makso, Olego, Seržo ir Aleksandro santykį su gerbėjais, su muzika ir su pačiu gyvenimu. Juk nesišypsoti grupei, kuri jau 20 metų savo šaliai dovanoja pozityvą, būtų tiesiog neteisinga.

Biplan 20-mečio koncertas (organizatorių nuotr.)

Išėjau, pasibaigus koncertui, ir nejučia pagalvojau, ar per grupės 40-metį bus irgi taip pat šilta ir gera, kaip šįkart? Retorinio atsakymo retoriniam klausimui ilgai laukti nereikėjo. Žinoma, kad bus taip pat gerai. Tiesa, skirtumas bus tas, kad grupė turės subrandinusi dar vieną naują gerbėjų kartą, o tokie kaip aš, tvirtai įžengę į šeštąją dešimtmetį, mokės dar daugiau „Biplan“ dainų mintinai.

Su gimtadieniu, bičiuliai! Ačiū, kad gimėt! Ačiū, kad kuriat! Ir Ačiū, kad esate!

P.S. Beje, turiu mažytį prašymą… jeigu skaitote šią recenziją, nepamirškite per trisdešimtmetį sugroti “Pusvalandį”…

Užburianti šiluma simfoninėje Ievos Narkutės lyrikoje

2015-11-26Liudas ZakarevičiusmanoISTORIJA

Ko reikia, kad jaunas ir talentingas Lietuvos atlikėjas be didesnių problemų parduotų visus bilietus į dvi (toli gražu ne pačias mažiausias) didžiausių šalies miestų arenas? 28 metų Ieva Narkutė žino atsakymą: raktas į sėkmę – paprastas ir nesuvaidintas nuoširdumas. Tokia ji muzikoje, tokia – savo koncertuose ir, esu įsitikinęs, lygiai tokia pati – gyvenime.

Jeigu prieš keletą mėnesių, vos pasigirdus kalboms apie Ievos ketinimą koncertuoti drauge su Valstybiniu simfoniniu orkestru, tai galėjo pasirodyti jaunatviška avantiūra, vėsus lapkričio 25-osios vakaras sostinėje visas abejones palaidojo kažkur labai giliai. Vienintelis keistas ir netikėtas vakarykščio pasirodymo momentas – tai Ieva, sėdinti ne prie pianino (kur jos vietą užėmė pianistas Vytis Smolskas), bet stovinti scenos viduryje. Pianinas per pastaruosius metus jau buvo tapęs vizitine muzikantės kortele, todėl matyti jos vietą „okupavusį“ kitą muzikantą buvo mažų mažiausiai neįprasta. Tačiau po kelių pirmų kūrinių ir šis „netikėtumas“ tapo „savas“.

Ievos Narkutės koncertas/ Dainiaus Čėplos foto

Sausakimša Vilniaus Kongresų rūmų salė du studijinius albumus savo diskografijoje turinčia Ieva patikėjo nuo pat pirmosios akimirkos. Viskas, ką tąvakar darė muzikantė, buvo nuoširdu ir tikra. Taip tikra, kad abejonėms vietos tiesiog negalėjo likti. Melodingos dainos užbūrė nuo pirmųjų pasirodymo akimirkų. Simfoninis orkestras, kuriam aranžuotes sukūrė Jievaras Jasinskis, XXI amžiaus muzikinės svajoklės kūrinius pavertė trumpomis, bet itin sentimentaliomis pasakomis, kurios tiktų net ir patiems ciniškiausiems šios žemės įsimylėjėliams. Tiesa, kad sveiko cinizmo meilės klausimais Ieva turi, tą vakarą sužinojo visi koncerte apsilankę žmonės. Beje, jie sužinojo ne tik tai. Prie klasikinės muzikos labiau pripratusios kongresų rūmų sienos (o kartu, žinoma, ir visa susirinkusi publika) turėjo išskirtinę progą susipažinti su išties charizmatiška, jauna, gležna, jautria, bet itin muzikalia siela, turinčia ne tik puikų humoro jausmą, bet ir nuostabiai valdančia publiką bei itin laisvai ir natūraliai besijaučiančia pretenzingoje erdvėje.

Koncertas buvo puikus. Subtilus. Švelnus ir labai melodingas. Kuo toliau jis tęsėsi, tuo labiau manęs nepaleido klausimas: Ieva, po šimts, kur Tu buvai visus tuos metus ir kodėl metas orkestrui atėjo tik dabar? Kuo daugiau klausiau, tuo labiau buvau tikras, kad orkestrinės aranžuotės yra visiškai sutvertos Ievai, kaip ir ji yra sutverta dainuoti drauge. Orkestras užpildė Kaune gimusios mūsų šalies atlikėjos muzikinę stiklinę iki pat viršaus. Skanesnio muzikinio kokteilio tą vakarą sukurti, ko gero, nebuvo įmanoma.

Kalbant apie koncerto setlistą, galiu prisipažinti, kad bent jau mane jis – taip pat stebino. Pačioje pasirodymo pradžioje nuskambėjusios tokios Ievos dainos kaip „Švelnesnis žvėris“ ar „Ryto durys“ privertė krūpčioti ir vėl retoriškai klausti: kodėl pačias geriausias dainas atlieki taip greit? Tačiau ir ši nuostaba greit išnyko, mat naujai suskambę kūriniai (net ir tie, kurie anksčiau nebūdavo tarp labiausiai „sukamų“ albumuose) „susiklausė“ ypatingai. Ir netgi nepaisant to, kad klasika ir vienu tautos himnu tapę „Raudoni vakarai“ šį vakarą nuskambėjo du kartus (vieną iš jų I. Narkutė pasiliko bisui), buvo akivaizdu, kad muzikantė niekada negalės būti vadinama tik „vieno hito kūrėja“. Jos repertuare paprasčiausiai per daug gražių dainų, kad viena vienintelė taptų „legenda“. Tiems, kas netiki manimi, turiu paprastą pasiūlymą: apsilankykite jos koncerte ir pamatysite bei pajusite patys.

Ievos Narkutės koncertas/ Dainiaus Čėplos foto

Negavę bilietų ar tiesiog praleidę progą apsilankyti Ievos Narkutės „orkestriniuose“ koncertuose taip pat turi progą džiaugtis: renginio metu atlikėja prisipažino, kad jos planuose – gyvas šio pasirodymo albumas.

Ieva dainavo, pasakojo, būrė ir kūrė jaukią koncerto dvasią. Ko gero tai ir yra jos pasirodymo su orkestru esmė. Gražu, paprasta, šilta ir nuoširdu – tai keturi žodžiai, apibūdinantys vakarykštę muzikinę pasaką, kuriai pasibaigus norėjosi kuo greičiau sėsti į automobilį ir įsijungtį „Švelniausią žvėrį“. Kad ir be orkestro, bet tokį pat melodingą ir nuoširdų.

Po koncerto išėjus į lauką stipriai „kabino“ šaltukas. Pirštines, kaip tyčia, buvau pametęs. Tačiau šįkart jų neprireikė. Mat stipriai šildė muzika, kuri bent trumpam tą vakarą sugrąžino šilumą, sentimentus ir suteikė progą leistis į pačią nuostabiausią švelnią lyrinę kelionę, apie kokią paskutines rudens dienas skaičiuojantis muziką labai mylintis cinikas tegali pasvajoti. Ačiū Tau, Ieva, už tai!

OPENER 2015: saulę pasitinkantys Faithless, beviltiški Libertines ir brandūs Mumfordo sūnūs

2015-07-13Olegas SejevmanoISTORIJA

Opener (Nuotr. O. Sejevo)

Dar vasaros pradžioje, naršydamas internete aptikau man nežinomos grupės „Alabama Shakes” koncertinį video. Seniai buvau aptikęs ką nors gero, tad labai apsidžiaugiau ir negalėjau atitraukti akių ir ausų nuo monitoriaus. Video mane taip sužavėjo, kad iškart užsimaniau kokiame nors vasaros festivalyje „Alabama Shakes” išgirsti gyvai. Nieko gero nesitikėdamas susiradau jų oficialų puslapį, atsidariau koncertų grafiką ir pamačiau, kad liepos pirmą „Alabama Shakes” gros Gdynėje, festivalyje „Opener„. Tai ir buvo priežastis po ketverių metų pertraukos sugrįžti į Opener’į, praeityje žinomą kaip „Heineken Opener”.

PIRMOJI DIENA

Liepos pirmą dieną, septintą valandą ryto, su bičiuliu sėdome į automobilį ir išriedėjome į Gdanską – neabejotinai vieną gražiausių Lenkijos miestų. Saulė kaitino lyg pamišusi, o, pasak meteorologų, nė vienas debesėlis neturėjo sustabdyti jos pamišimo dar bent savaitę. Todėl festivalis žadėjo būti be purvo vonių, be šlapių kojų ir be lietpalčių. O tai, žinoma, negalėjo nedžiuginti. Kelionės būta be nuotykių, neskaitant pasieniečių, sustabdžiusių mūsų mašiną toli toli nuo Lietuvos-Lenkijos sienos (kažkur Olštino priemiestyje). Jie patikrino mūsų dokumentus, iškratė automobilį ir, neradę nieko, kas būtų neleistina, liepė pūsti į alkotesterį. Aš, aišku, nieko nepripūčiau, bet ši procedūra mane visada išmuša iš vėžių. Galiausiai trečią valandą dienos mes jau buvome Gdansko centre savo hostelyje, kuriame atsipūtę kelias valandos patraukėme į festivalį. Pusvalandis traukiniu iki Gdynės, pusvalandis nemokamu Opener’o autobusu iki oro uosto, kuriame tradiciškai vyksta festivalis, dar pusvalandis – bilietus išsikeisti į festivalio apyrankes, o zlotus į festivalio valiutą, o tada jau tai, dėl ko čia ir atvykome – išsvajotieji koncertai.

Pirma festivalio diena prasidėjo Chet Faker koncertu. Didžiulė palapinė buvo sausakimša žmonių. Niekada negalėjau savęs vadinti dideliu australo gerbėju, bet buvo žiauriai smagu matyti tiek užsivedusių jaunuolių, mintinai mokančių beveik visų dainų tekstus ir dainuojančių drauge su atlikėju. Geras garsas, geras atlikimas, ir dar geresnė publika.

Alabama Shakes pasirodymas (nuotr. O. Sejevo)

Kol palapinėje darbuotojai ruošė sceną „Alabama Shakes” pasirodymui, „Alter” scenoje jau grojo Father John Misty. Užbėgau paklausyti ten bent kelių jo dainų. Žiūrovų nebuvo labai daug, tačiau grupė nė kiek dėl to neišgyveno, grojo smagiai, tarp dainų juokeliais linksmino publiką ir sukūrė tokią atmosferą, kad galėjai pasijusti lyg kokioje Amerikos kaimo smuklėje. Bet, kad ir kaip man patiktų jų pasirodymas, prisiverčiau išeiti į „Tent” stage’ą ir užsiimti vietą arčiau scenos. Nė kiek neabejojau, kad netrukus čia pakilusi grupė surengs tokį šou, dėl kurio verta pusę dienos dardėti Lenkijos keliūkščiais. Ir aš tikrai neklydau. Tai, mano kuklia nuomone, buvo geriausias pirmos festivalio dienos pasirodymas. Žmonės taip nedainuoja, taip dainuoja Dievai! „Alabama Shakes” – jei kas nežinote, pasidomėkite, įsiminkite šį vardą ir nusigraužkite nagus, kad nežinojote iki šiol. Kita vertus, grupė jauna, tad labai tikiuosi, kad šioje Atlanto pusėje juos pamatysime dar ne kartą.

Paskutiniai pagrindinėje scenoje tą vakarą pasirodė „Alt-J„. Labai geras pasirodymas, superinis atlikimas, tobulos vizualizacijos, bet aš tikėjausi kažko kito… Trūko užsivedimo, viskas buvo pernelyg sterilu. Gaila, kad nemačiau jų, grojančių festivalyje ankstesniais metais. Žmonės kalba, kad grodami ne pagrindinėje scenoje jie „taškė” savo energiją į visas puses.

Taigi, pirmą „Openerio” dieną „Alt-J” koncertu ir pabaigėme. Nors pasižiūrėti ir paklausyti dar buvo ką, bet nuovargis nugalėjo, o ir iki hostelio dar laukė valanda kelio. Dabar mūsų tikslas buvo gerai pasiruošti antrai festivalio dienai ir pasistengti kuo geriau išsimiegoti. Žinoma, tie, kas nuolat važinėja po festivalius, ko gero puikiai supranta, kad mūsų tikslas taip ir nebuvo pasiektas. Nei šią, nei kurią kitą naktį.

ANTROJI DIENA

Norėjome ją pradėti nuo Tom Odell pasirodymo didžiojoje scenoje, bet gerokai pavėlavome, todėl pamatėme keturias paskutines dainas. Tiesa, daug laiko liūdesiui neturėjome. Saulė tuo metu gerokai kaitino Tom Odell’io klausytojų pakaušius, o ir pasirodymas, regis, nepretendavo į lūkesčių pateisinimą. Koncertas buvo skystas, išskyrus kiek smagiau nuskambėjusią paskutiniąją dainą „Another Love”.

„Eagles Of Death Metal” jau esu matęs anksčiau, todėl tikrai šį kartą juos drąsiai galėjau iškeisti į kokį nors kitą šou. Deja, nieko įdomesnio tuo metu nei vienoje scenoje nevyko, todėl teko klausyti jų. Šį kartą „EODM” man apskritai nepaliko jokio įspūdžio – viena ilga, gana standartinė, nekabinanti ir monotoniška daina.

Ir štai atėjo metas vienai laukiamiausių festivalio grupių – „The Libertines„. Mano gyvenime buvo laikas, kai jų dainos cd grotuve sukdavosi itin dažnai. Nors šios grupės nuoširdžiai laukiau, kartu širdyje jutau, kad nebus viskas taip gerai, kaip galėtų…Tačiau tikrai negalvojau, kad bus taip blogai, jog nesulauksiu koncerto pabaigos. Net neabejoju, kad taip prastai ir atmestinai šiame festivalyje dar niekas negrojo. Todėl „Django Django” „Tent” stag’e buvo lyg gaivus gurkšnis karštą dieną. Pagaliau kažkas įdomaus ir prikaustančio dėmesį. Tačiau net ir šie į pabaigą privertė prisėsti (o po to ir prigulti) ant dulkėtos oro uosto žolės. Ir vėl viskas taip monotoniška.

Tačiau monotonija, kaip supratau vėliau, toli gražu nebuvo pats prasčiausias „Openerio” prieskonis…

The Libertines pasirodymas (nuotr. O. Sejevo)

Kas tas „Major Lazer„? Dar prieš festivalį į šį klausimą atsakyti jums nebūčiau galėjęs. O dabar galiu. Tai vienas iš didžiųjų šio festivlio nesusipratimų. Visiška beskonybė ir tikra kičo dozė. Tiesą sakant, apie šį „WTF?”gal taip blogai ir nekalbėčiau, bet per šią mėsos kratymo valandėlę praleidau tikrai fantastinį pasirodymą mažesnėje scenoje. Ne, aš neklausiau „Major Lazer” iki galo. Išėjau praktiškai pačioje pasirodymo pradžioje, bet užtruko nemažai laiko, kol prasibroviau pro galingą žmonių minią. Taip taip, jie žmonėms patiko, todėl šis faktas mane dar labiau stebino.

Na o tas fantastinis pasirodymas, tai švedai „Refused„. Deja, mačiau tik paskutines tris dainas, bet jų užteko, suprast, kad tai buvo geriausias šios dienos šou. Jie ne tik puikiai groja, bet ir lygiai taip pat atrodo..

Ir štai taip, po įvairių muzikinių kelionių, antrąją festivalio dieną liko vienas „menkutis” formalumas – t.y. grupė, kurios nepamatytas koncertas man iki šiol yra didžiulė neišsipildžiusi vaikystės svajonė. Žinoma, kalbu apie duetą „Faithless„, kuriuos organizatoriai dėl neaiškių priežasčių „nukišo” į gilią naktį. Į tokią gilią, kad jų pasirodymo metu pradėjo švisti.

„Faithlless” buvo stiprūs nuo pat pirmos dainos. Vien hitai „God Is A Dj”, „Muhamed Ali”, „Mass Distruction” jau kalba patys už save. Bet faktas, kad jau švinta, sumaišė visas kortas, ir mes, pasiduodami bandos jausmui, palengva patraukėme išėjimo link. Vėl tas pats pusvalandis autobusu, pusvalandis traukiniu – ir štai mes jau savo hostelyje jaukiame Gdansko senamiestyje. Gaila, kad jaunystės svajonė išsipildė ne taip, kaip ją įsivaizdavau.

TREČIA DIENA

Jeigu jūs vis dar skaitote šį tekstą, turiu jūsų atsiprašyti. Nepaminėjau vienos detalės: ketvirtą, paskutinę festivalio dieną teko praleisti. Priežastis pateisinama, bet kam tai įdomu? Todėl papasakosiu apie trečią ir, deja, mums paskutinę Opener’o dieną.

Ji galėjo prasidėti nuo „The Vaccines„, tačiau viską, ką norėjome apie juos sužinoti, sužinojome kažkada „Positivus” festivalyje. Taigi, nusprendėme vakarą pradėti ramiai. Kad ir su Jose Gonzales meditacija. Neslėpsiu, labiau norėčiau pamatyti jį grojantį su savo grupe „Junip„, tačiau ir šis jo solinis pasirodymas drąsiai rastų vietą mano asmeniniame live’ų dvidešimtuke.

Mumford And Sons (nuotr. O. Sejevo)

Po švedo Jose Gonzales, pliekiant karštai vasaros saulei, didžioje scenoje pasirodė islandai „Of Monsters And Men„. Koncertas buvo skystas, paugliškas, per saldus ir nuobodus. Manau, kad jie tiesiog netiko didžiąjai scenai. Būtų kur kas geriau atrodę palapinėje. Bet laimei ir čia medalis turėjo gerąją pusę. Be sąžinės graužaties nelaukiau pabaigos ir išdūmiau į „Tent” stage’ą, kur pradėjo groti Jonny Greenwood And LCO. Įdomus, gal kiek snobiškas, ekspresyvus, reikalaujantis ypatingo klausymo, bet neabejotinai vienas įsimintiniausių koncertų šiųmečiame feste. Po jo pasirodymo supratau, kad labai norėčiau kada nors pamatyti šį „Radiohead” gitaristo projektą Vilniuje. Tikiuosi, kažkada taip ir bus.

Stipriausią festivalio dieną (būtent taip galėčiau pavadinti trečią „Openerio” dieną) užbaigėme išaugusiais ir galingais „Mumford And Sons„. Labai laukiau šio pasirodymo. Buvo labai smalsu išgirsti albumo „Wilder Minds”dainas. Bijojau, kad jos skambės kur kas blankiau lyginant su senais kūriniai, tačiau baimė buvo nepagrįsta. Išėjęs iš koncerto supratau, kad jos netgi pranoko senąją Mumfordo ir sūnų kūrybą. Muzika skambėjo gerokai solidžiau, energingiau ir aistringiau. O ir apskritai visas jų pasirodymas buvo nuostabus. Ir taip sakau tikrai ne todėl, kad Marcusas Mumfordas pažino virš žiūrovų galvų besiplaikstančią Lietuvos vėliavą ir pakalbino lietuvaičius. Ne! Jie tiesiog šiuo metu yra galingi, o jų šou, bent jau man, buvo geriausias šių metų Opener’io pasirodymas. Tiek geras, jog supratome, kad šia nuostabia nata festivalį galima ir pabaigti.

Dabar, po festivalio prabėgus kiek daugiau nei savaitei ir įspūdžiams susigulėjus, galiu drąsiai teigti, kad tai vis dar mano mėgiamiausias festas. Todėl velniai nematė tų major lazerių ir drake’ų, to prasto maisto ir alaus… Kitąmet aš ir vėl tikrai norėsiu į Gdynę.

Nick Cave koncertas Paryžiuje: tas, kuris su Kylie Minogue dainavo

2015-05-25Radvilė Morkūnaitė-MikulėnienėmanoISTORIJA

Nuotr. R. Morkūnaitės

Europinis Nick Cave turas 2015: koncertas Paryžiaus Grand REX teatre

Kai sakiau aplinkiniams, kad vykstu į Nicko Cave‘o koncertą Paryžiuje, dažnas gūžtelėjęs pečiais paklausdavo: ee, o ką jis dainuoja? . Žinodama, kad „Jubilee Street“ ar „Stager Lee“ turbūt mažai ką tesakys, pridėdavau: „Čia tas bičas iš dainos „Where The Wild Roses Grow““. Aaa, – sakydavo jie, – čia tas, kuris su Kylie Minogue? Išgirdusi tokį teiginį nesąmoningai, bet griežtai atsakydavau: čia tas, su kuriuo Kylie Minogue. Ir, turėdama progos, pridėdavau: tas, kuris stiprus savo kūryba, savo mintimis ir, žinoma, savo neįtikėtina charizma.

Pradėsiu nuo išpažinties. Turėjo praeiti šiek tiek laiko, kad prisijaukinčiau Nick‘ą Cave‘ą. Ir, turiu prisipažinti, kuo daugiau klausau jo muzikos, tuo jis man labiau patiko. O prie meilės jo kūrybai pridėjus stulbinančius patyrimus gyvuose koncertuose – susižavėjimas išbujoja visai rimtai.

Tad jeigu sužinoję apie mano meilę Cave‘o kūrybai žmonės sako – depresyvu, liūdna, slogu, per lėta, aš visada turiu kontrargumentų – plukdo, ramina, kartais sukrečia, o žodžiai pataiko tiesiai į širdį.

N. Cave‘o koncertas Paryžiuje – jau antrasis, į kurį vykstu su dideliu užsidegimu. Pirmą kartą – maždaug prieš pusantrų metų – mačiau jį Romoje. Jeigu kas nors paklaustų, ar vykčiau klausytis jo trečiąkart, atsakyčiau vienareikšmiškai: jei reikėtų – keliaučiau, kad ir į pasaulio kraštą. Kiekvieną kartą jis skamba taip pat gerai ir kokybiškai, tačiau vis kitaip. Štai Romoje ant scenos jis buvo drauge su grupe „The Bad Seeds“, Paryžiuje – vienas. Nežiūrint į komplektacinius skirtumus, dainos buvo praktiškai tos pačios, grupės sudėtis – panaši, o ir klausytojų tų pačių buvo bent jau du 🙂

Kalbant apie koncertus, galiu drąsiai sakyti, kad Romoje Nikas su grupe kur kas labiau spinduliavo energija. Tuo tarpu Paryžiuje dominavo ramybė. Kita vertus, ramybė kartais irgi gali būti energinga…

Labai mėgstu grupes, kurios koncertuose skamba kitaip, nei įrašuose. Pradedant instrumentuote, baigiant tempu ir energija. Taip groja Cave‘as ir jo grupė. Būtent tai ir labiausiai žavi: jo muzikos klausymą namuose nuo gyvų pasirodymų išskiria neįtikėtinai šiltas bendravimas su publika. Neužsisėdėdamas prie fortepijono ar neužsibėgiodamas scenoje, bet eidamas „į žmones“, jis emocijas dar labiau sustiprina. Kiekviena daina virsta asmenišku mono spektaklius, kuriame atlikėjas keliauja į minią, paima žiūrovą už rankos ir tą sekundę 100 % būna su juo.

Jei sėdi atokiau ir neleki prie scenos (būtent tokį būdą šįsyk pasirinkau ir aš), gali tiesiog mėgautis tobulu garsu ir vaizdu. Gali matyti kaip Nickas veržias į minią paskui save temperamentingai tempdamas mikrofono laidą, ar tiesiog stebėti, kaip aplink multiinstrumentalistą Warren Ellis zuja scenos darbuotojas, norintis pakeisti nusprogusį stiprintuvą. O kartu tai yra išskirtinė akimirka, kai žiūrovas suvokia, kad jam iš esmės nėra jokio skirtumo, kokiu instrumentu užbaigti kūrinį – specialiai sukonstruota keturstyge gitara ar smuiku. Ir visada yra aiški galimybė netikėtumui – nežinai, kiek giliai ir kaip į salę eis Nick‘as. Prieš pusantrų metų Romoje, pėdindamas į minią australas nepasikuklino sulaužyti keleto kėdžių:)

Nuotr. R. Morkūnaitės

Pirmą sykį „patyrusi“ jo koncertą pasijutau velniškai nustebusi. Niekada netikėjau, kad žmogus, kurio muzika nuolat skamba mano ausinėse, dar turi tiek energijos ir įtaigos. Buvo labai įdomu, kad mano vaizduotė prasilenkė su tuo, ką jaučiau klausydama jo įrašų. Kartu buvo maloniai netikėta tarsi peržengus slenkstį atsidurti kitame kambaryje, su kitais istorijos veikėjais.

Šįkart jau žinojau ko tikėtis. Tačiau, kaip jau minėjau anksčiau, pasirodymas, toli gražu, nebuvo rutiniškas ar nuspėjamas. Nick Cave‘o pasirodymai kiekvieną sykį veikia ypatingai.

Jo šou nevyksta milžiniškose, tūkstančius muzikos gerbėjų talpinančiose arenose. Priešingai, muzikanto koncertai, į kuriuos ateina įvairaus amžiaus (25+) žmonės, vyksta itin jaukiose ir intymiose erdvėse – nedidukėse koncertų ar teatro salėse. Tai nulemia ir geresnė akustika, ir, žinoma, optimalaus dydžio salė, kurioje, kaip įsitikinau antrą kartą, Nickui būtinas artimas santykis su žiūrovais. Beje, nežiūrint į tai, kad visos vietos yra sėdimos, nuo pat pirmų akordų žmonės lekia prie scenos. Tam ženklą, žinoma, duoda ir pats Cave‘as.

Nuotr. R. Morkūnaitės

Bet svarbiausia yra tai, kad visiškai nesvarbu sėdi žiūrovas ar stovi. Koncertas lygiai taip pat puikus klausant jo bet kurioje pozicijoje – stebint iš balkono, ar stovint prie pat scenos ir turint galimybę matyti Nicko įtaigą per kelis metrus ar net keliolika centimetrų. Muzikinis vaizdas – magiškas ir nepriekaištingas. Jo koncerte suvoki, kad laisvė ir improvizacija, kurios atlikėjo muzikoje yra tikrai apstu, tarpusavyje dera taip preciziškai ir tiksliai, kad net sunku apsakyti. Per tą muzikinio stebuklo valandą atrodo, kad kartu muzikinį paveikslą darniai dėlioja visi įmanomi pasaulio kūrybos komponentai – natos, sąskambiai, pauzės, šviesos, kontrastai.

Ir vis tik nežiūrint į tai, kad Nicko Cave‘o kūryba iš tiesų neturi lygių, man didžiausią įspūdį jo koncertuose palieka bendravimas. Visam bendram atlikimui uždedama karūna, kuri padaryta iš Cave‘o gebėjimo sukurti misteriją, jo kūno kalba ir įtaiga – tai lyg velniškas gaivalas ir savotiškas švytėjimas.

Ir taip iš ramios, melancholiškos, plaukiančios muzikos viskas pavirsta į stiprią energiją, kuri po koncerto kurį laiką lieka nebyli – įspūdžius daugelis pasilieka sau kažkur giliai viduje.

manoMINTIS: Chasing Yesterday, arba kaip žmonos rokenrolą gelbėjo (Noel Gallagher albumo recenzija)

2015-04-20Rokas PoviliusmanoISTORIJA

manoMUZIKOJE – rubrika manoMINTIS. Joje – portalo skaitytojų straipsniai apie muziką. Šįkart dalijamės Noelio Gallagherio albumo „Chasing Yesterday” recenzija, kurią parašė Rokas.

Albumo viršelis

Britų futbolo dievukų mylimosios yra užsitarnavusios asmeninį kodinį pavadinimą „WAGs“ – Wifes and girfriends. Savo stangriais kūnais ar pasitelkdamos kitokią moterišką globą jos yra pajėgios įkvėpti, o persistengusios net nualinti savo antrąsias puses prieš futbolo mačus. Kai kurie treneriai pasaulio futbolo čempionato metu prieš svarbias varžybas savo auklėtiniams net draudžia užsiiminėti seksu. Tuo tarpu, rokerių sutuoktinių ar meilužių vaidmeniui lyg ir pridera balansuoti kažkur tarp mūzos ir perdozavimo partnerės. Tiesa, dar galima – tarsi Sharon Osbourne – išgelbėti savo chaotiško vyro karjerą ir finansus namuose surengus realybės šou. Nepėsčia ir buvusios kultinės britpopo grupės „Oasis“ dainų autoriaus ir gitaristo Noelio Gallagherio pati. Neapsikentusi vyro dykaduoniavimo ir trinimosi namuose, ji išspyrė 90-ųjų kartos simbolį į įrašų studiją. Jei tik Sara konsultuotų ex-grupės „Gravel“ lyderio Tomo Sinickio žmoną, kaip skatinti sutuoktinio produktyvumą…

Apuostydamas ilgai lauktą „Chasing Yesterday“ – antrąjį solinį „Noel Gallagher‘s High Fying Birds“ albumą, jautiesi lyg šis dainų rinkinys kol kas tik keliauja į įrašų studiją. Minimalistinis albumo dizainas labiau primena demo kompaktą su programa Paint pagamintu ir namuose atspausdintu viršeliu, o pavadinimas – dar tik darbinis, bet jau mažų mažiausiai nuvalkiotas. Ne veltui blogiausiu pavadinimu roko istorijoje savo kūrinį tituluoja ir pats Noelis tvirtindamas, kad bene paskutinę dieną sulaukė skambučio iš savo biuro su priminimu kažką sugalvoti. Toks atsipalaidavimas bei neįpareigotumas aptinkamas ir paties albumo, kurį šįkart Gallagheris prodiusavo savarankiškai, muzikoje. Netgi muzikiniame video klipe “Ballad of the mighty I” buvęs „Oasis“ lyderis pagaliau gavo progą ironiškai pademonstruoti, kaip nekenčia filmuotis muzikiniuose klipuose. Taigi, kai įrodinėti, jog gali susidoroti su frontmano vaidmeniu, nebereikia, o ir Godlike Genius vardas, gautas NME apdovanojimuose, leidžia įrašyti nors ir repo albumą, belieka tikėtis įdomių eksperimentų ar neforsuoto natūralumo.

Bandymų ir Gallagheriui neįprastų instrumentinių, struktūrinių ar tekstinių pasirinkimų dešimties dainų rinkinyje netrūksta. Tačiau kai vieno kūrinio lyricsų brandumas kito žodžius lenkia bene dvejais dešimtmečiais, o stadionines rokenrolo skanduotes keičia tarsi „apsipūtėliškai“ banguojančios improvizacijos – sukuriamas nevientįsumo ir neišbaigtumo įspūdis. 2011-aisias pasirodęs grupės pavadinimu pakrikštytas „Noel Gallagher‘s High Fying Birds“ albumas – kur kas darnesnis. Nenušlifuotu tikrumu taip pat nekvepia, kai įrašinėdamas gali rinktis iš poros dešimčių nuo „Oasis“ laikų ar ankstesnio albumo likusių demo versijų, sketchų. Pavyzdžiui, labiausiai tradicinę „Oasis“ stilistiką primenanti „Lock All the Doors“ tėra išplėtota demo versija iš 1992-1993-ųjų periodo su keliomis pasiskolintomis eilutėmis iš 1973-iųjų Davido Essexo „Rock On“. Tiesa, priedainį šiurkščiu vokalu autentiškai išryškindavo Liamas Gallagheris, o švelnesnis Noelio balsas ne tik nedera prie aštresnių pagrindinės melodijos gitarų, bet ir priartina neišskirtinį priedainį kad ir prie klišinių grupės „Bon Jovi“ chorinių sąskambių. Galutiniame variante panašiai nublanko ir 5-uoju numeriu pažymėta „Dying of the Light“ – kūrinys, kurio demo versija, dainuojama paties Noelio, Youtubėje buvo gana populiari dar porą metų iki pasirodant albumui. Klasikinių Noelio baladžių seriją tęsianti „Dying of the Light“ galėjo tapti, jei ne antrąja „Don‘t Look Back In Anger“, tai bent jau „If I Had a Gun…“ prototipu antrajame albume. Deja, ši aranžuotė – tėra numalšinta, monotoniška foninė dainelė. Be to, joje vėl pasirodo vienas iš jau įgrįsusių „dangaus palietimo, saulės pagriebimo“ motyvų Gallagherio tekstuose. Tęsiant perdarymų temą, sunku nepastebėti, kad viena geriausių albumo dainų – „The Girl With X-Ray Eyes“ – vietomis skamba tarsi 1995-ųjų „Masterplan“. Galbūt Noelis pats mato rentgeno spinduliais – sugeba peršviesti dainos kaulus ir juos sudėlioti naujai? Štai, „You Know We Can‘t Go Back“ – infantiliam it‘s alright tipo kūriniui, tinkamam kokiai danų poproko grupei Eurovizijoje, perkonstravimas nepakenktų.

Maloniai keisčiausia staigmena – saksofonas. Svarbu nepamiršti, kad Noelis Gallagheris yra žmogus, beveik niekada nepraleidžiantis progos pasišaipyti iš džiazo. „Riverman“ savo saksofono partijų ir gitaros solo deriniu kone iššaukia „Pink Floyd“ garsus. Noelis šį kūrinį įvardija kaip vieną paties mėgstamiausių – tai galbūt byloja, kad kaip grupės „Oasis“ dainų autorius jis rašė primityviau nei norėjo: himnų paklausa buvo didesnė nei sudėtingesnių kompozicijų. Laisvais pučiamųjų garsais pasižymi ir psichodeliškai plukdanti „The Right Stuff“. Anot Gallagherio, vienas pirmųjų singlų „In The Heat Of The Moment“ taip pat tik per plauką išvengė pučiamųjų instrumentų prieskonio – neradus tinkamo derinio, įžangai ir pragrojimams buvo pasirinktas vokalinis „na na na na na na“ akcentas. „In The Heat Of The Moment“ – smagiai tranki ir ritminga daina, neskaitant Andrew Weatherallo darbo, stebėtinai dar nesulaukusi savo remikso.

Šiaip ar taip, dešimties „Noel Gallagher‘s High Fying Birds“ dainų kokteiliui toli gražu negalima suteikti verdikto „blogas“. Keturis metus gitarinei muzikai neabejotinai trūko Mančesterio dainiaus. Tiesiog po tokio laukimo ir daugiau nei dviejų dešimtmečių „atvipusio žandikaulio“ efekto kelių kartų klausytojų tarpe, reikalauji daugiau. Ypač, kai tai nuolat provokuoja beribis britų autoriaus tikėjimas savo muzika, tarp saviironijos ir arogancijos balansuojantis savęs suvokimas šiandienos muzikos kontekste ir, ko gero, žinojimas, kad vis dar esi vienas geriausių.

P. S. „Chasing Yesterday“ albumu Noelis Gallagheris pasiveja taip pat du albumus išleidusius ir savo veiklą jau nutraukusius „Beady Eye“ vyrukus. Šių sudėtis buvo suburta Noelio paliktos „Oasis“ pagrindu su Liamu Gallagheriu priešakyje. Atrodė, kad keletą metų nekalbėję broliai, užkasė rokenrolo kirvius, kai Liamas nufotografavo su leidimu į užkulisius vyresnėlio koncerte. Faktas, kad perkamiausiam „Oasis“ albumui „(What’s the Story) Morning Glory?” šį rudenį sukanka dvidešimt metų, dar labiau paaštrina gerbėjų aikčiojimus dėl atšilimo Manchesterio šeimynėlėje. Visgi, duodamas interviu Vokietijoje, Noelis tvirtino, kad niekas Liamo nekvietė, o atsikūrimą rimtai apsvarstytų nebent už pusę milijardo dolerių. Visus neaiškumus persmelktų broliška meilė, žmonų įtaka ar pragmatiškas sandėris su vizija į koncertinius sugrįžtuvių turus? Nėra taip jau svarbu, jei tik broliukai nesusipešę sugebėtų bent pusę gastrolių pragyventi po vienu viešbučių stogu. Ar „Chasing Yesterday“ nuskambės pranašiškai?

Killers: palaidotos meilės reabilitacija

2013-06-27Liudas ZakarevičiusmanoISTORIJA

Killers koncertas (Foto. DELFI.LV)

17 dainų, iš kurių šešios iš dviejų paskutinių grupės albumų, 2 koveriai ir devyni hitai, kurių dėka „Killers“ tapo vienais žinomiausių XXI amžiaus rokenrolo vėliavnešių.

Ilgai galvojau kokiu sakiniu turėčiau pradėti „The Killers“ koncerto Rygoje apžvalgą, tačiau frazė, geriausiai apibūdinanti jausmą išėjus iš „Mežu“ parko Rygoje įvykusio “žudikų” pasirodymo, yra būtent ši.

Brandonas Flowersas ir jo sėbrai į mano gyvenimą įsiveržė it viesulas. 2003 metų vasaros pabaigoje klausiausi BBC Radio 1 eteryje vedamos Zane Lowe laidos. Tąkart įvyko niekam negirdėtos grupės dainos premjera. Kai Zane sakė, jog netrukus eteryje pasigirs kažkokių „The Killers“ kažkokia „Mr. Brightside“, net nesuklusau. Pagalvojau, kad tai dar vienas „eilinis“ ‚grupsas‘, paslapčia svajojantis apie galingiausias pasaulio muzikos rinkas. Užteko išgirsti kelių minučių trukmės kūrinį, kad suprasčiau: ši grupė (bent jau kažkurį laiką) tikrai bus ta, kurios muzikinius patiekalus valgysiu kaskart, kai tik ji „pagamins“ kažką naujo. Neklydau, nes nuo tos akimirkos „žudikai“ tapo kone kasdieniu mano gyvenimo palydovu. 2004 – ųjų „Hot Fuss“ ir po dvejų metų išleistas albumas „Sam‘s Town“ iki šiol pagrįstai vadinami XXI amžiaus rokenrolo klasika. Klasika, kurios tiesiog neįmanoma neįsimylėti… Maždaug iki 2008- ųjų ta meilė buvo tokia stipri, kad dėl jų buvau pasiruošęs praktiškai numirti. Tačiau tais metais pasirodęs grupės albumas „Day & Age” ir gitarinius rokenrolo garsus jame pakeitęs „plastikinis“ sintezatorius mano meilę jiems pradėjo slopinti. Vėliau sekusi ketverių metų pertrauka Las Vegaso vyrukų kūryboje, paįvairinta grupės lyderio Brandono Flowerso pop muzikos prieskonių pagardintu soliniu albumu „Flamingo“, taip pat nežadėjo nieko gero… Tačiau praėjusių pradžioje Brandonas tvirtai pareiškė: „Killers“ sugrįžta. Su nauju albumu ir senais gitariniais rokenrolo garsais.“

Supratau, kad meilė pasiduoda tariamom prielaidom ir grįžta į įprastas „samstowniškai hotfussiškas“ vėžias. Tikėjau, kad netrukus pasirodysiančiame diske vėl išgirsiu kažką panašaus į „Somebody Told Me“, „All These Things That I‘ve Done“ ar „Jenny Was A Friend Of Mine“, tačiau…Tačiau gavau dar lengvesnį darbą nei „Day & Age” ir dar daugiau saldžių ir į gerokai platesnę auditoriją orientuotų muzikos garsų. Meilė žudikams blėso, o 2006-ieji su išraiškingu autentišku rokenrolu po mažu slinko į labai gilią praeitį… Pernai rugsėjį išleistas „The Killers“ albumas „Battle Born“ – tai pirmas žudikų diskas, kurio neturiu savo fonotekoje (nuo pat 2003 -ųjų tiesiog negalėjau įsivaizduoti, kad tokia diena apskritai kada nors ateis).

Tad jeigu anksčiau už „Killers“ koncertą būčiau atidavęs paskutinį skatiką, šįkart, nors ir pirkau bilietus išankstinio pardavimo metu, į Rygą važiavau neturėdamas jokių lūkesčių. Viskas, ko tikėjausi – tai melodingos pop muzikos reginys, kurio didžiąją dalį „okupuos“ profesionaliai susintetintos paprastų dainų aranžuotės. Jeigu reiktų išversti visą lūkesčių jausmą į emocinę žmonių kalbą, pasakyčiau dar paprasčiau: anksčiau „Killers“ buvo mano muzikinė aistra, polėkis, žavesys ir meilė, o šiandien iš jų teliko sentimentai tam gražiam muzikinės meilės išraiškos jausmui.

Killers koncertas (Foto DELFI.LV)

Visgi vakar diena daug ką apvertė aukštyn kojom.

Aukštyn kojomis jai nesutrukdė apvirsti nei žinia, kad koncerte nebus apšildančios grupės „James“ (prisipažįstu, jos tikrai labai laukiau), nei dėl neapdairių latvių organizatorių prie įėjimo į parką praleista valanda. Renginio „išvakares” lydėjo tikrai daug nesklandumų, tačiau netgi žinia, kad koncertas vėluos dvi valandas, nuotaikos kartelės nenuleido iki minimumo.

Taigi, koncerto pradžioje į sceną žengė ne „James“, o „The Killers“. Ir, kas svarbiausia, nieko nelaukdami Las Vegaso vyrukai ėjo tiesiai prie reikalo: koncertą pradėjo savo pirmu oficialiu muzikinės karjeros singlu „Mr. Brightside“. Suošusi minia akimirką leido pagalvoti apie tai, kad tokios „bombos“ pačioje koncerto pradžioje tikrai nesitikėjo, tačiau prie tokių emocijų, regis, pripratusi grupė pirminę „bombą“ čia pat atskiedė 2008-ųjų metų albumo „Day & Age” kūriniu „Spaceman“.

Pamatęs tą vakarą susirinkusią publiką (o joje buvo tikrai LABAI daug lietuvių) Brandonas Flowersas, ko gero, iškart pajuto, kad šiaurietiško mentaliteto bruožai Baltiškojoje pasąmonėje yra visur, bet tik ne muzikinės aistros išraiškoje. Lietuvių, latvių ir estų minia šėlo sulyg kiekvienu „The Killers“ garsu…Ir, kas svarbiausia, kuo labiau kilo koncerto atmosfera – tuo labiau iš proto ėjo ir publika. Tą vakarą laimingi galėjo būti visi – tiek tie, kurie Las Vegaso muzikantus pažįsta nuo pat pirmųjų jų vaikystės šliaužtinukų, tiek ir tie, kuriems pažintis su jais prasidėjo nuo lengvo ir paprasto, tačiau gerai įsimenamo kūrinio “Human”. Profesionaliai sudėliotos dainos (kurių dėka žiūrovai paprasčiaisiai neturėjo galimybių arba tik skęsti ankstyvojoje kūryboje, arba gėrėtis tik naujais kūriniais) kaustė dėmesį, kartais vertė aikčioti, o kartais tiesiog varė iš proto. Brandonas su grupe netgi nusprendė tą vakarą esantiems žmonėms sudainuoti legendinio “Alphavile” kūrinio “Forever Young” koverį.

Jeigu reikėtų ieškoti priekabių muzikinėje renginio pusėje – būtų drąsiai galima prisikabinti tik prie koncerto įgarsinimo. Jis, toli gražu, tikrai nebuvo tobulas. Visa kita buvo tikrai puiku. Jeigu kas nors abejojo Brandono charizma, tai šis koncertas buvo akivaizdžiausias įrodymas, kad jos jam tikrai netrūksta. Puikiai valdantis savo balsą ir su publika bendraujantis šiltai (bet ne per daug) lietuviškų kilmės šaknų turintis muzikantas nė akimirkai neleido suabejoti kas yra vakaro ašis. Šiek tiek juokelių, šiek tiek latviškų frazių ir daug muzikinio išpildymo neleido nesižavėti atlikėju net ir tiems, kurie yra įpratę mylėti tą Flowersą, kuris pirmuosius ketverius metu sėkmingai traukė gitarines iš koto verčiančias indie roko dainas.

Killers koncertas (nuotr. DELFI.LV)

Keista (ir kartu labai malonu), kad koncerte sugrotos kelios naujojo albumo dainos, suskambo taip, kaip jų niekada neišgirsi albume. „Battle Born“ – darbas, kurį aš – ilgą laiką tiesiog gyvenęs „Killers“ muzika – kategoriškai neigiau – man tapo gerokai artimesnis. Daina „The Way it Was“ suskambėjo bemaž tūkstantį kartų geriau ir efektyviau nei skamba albume, o daugelis ištikimų senųjų „žudikų“ gerbėjų koncerte sugrotą dainą „Miss Atomic Bomb“ pavadino vienu geriausių to vakaro kūriniu. Žodžiu, koncertinės „Battle Born“ kompozicijos ketvirtą grupės albumą reabilitavo su kaupu.

Koncertui einant į pabaigą (o susižavėjimui vis dar išliekant aukščiausiame taške) supratau vieną elementarią (gyvenimo) tiesą. Į „Killers“ (tie seni ištikimi jų gerbėjai) tiesiog nebegali žiūrėti taip, kaip į juos žiūrėdavo anksčiau. Neturime teisės iš jų reikalauti muzikos, kuri mus žavėjo šio tūkstantmečio pradžioje. „Žudikai“ pasikeitė. Norime to ar ne, šį faktą turime pripažinti. Ir jeigu anksčiau jų fenomeną priskyrėme šio šimtmečio rokenrolo klasikai, tai jau kurį laiką apie Brandoną Flowersą ir kompaniją turėtumėme šnekėti kaip apie išskirtinį reiškinį pop muzikoje. Tai kaip savotiškas vaikas, kurį išleidžiame į pasaulį ir kuris, labai norime, kad eitu ta vaga, kuri tinka mums. Tačiau jie pasirinko kitą kelią. Belieka arba jį priimti, arba jį atmesti. Šiandien „Killers“ – kokybiškos pop muzikos atstovai. Ir visame pop muzikos kontekste jie tikrai yra aukščiau už daugelį šio žanro atlikėjų.

Šis koncertas kartu buvo ir mano metamorfozė. Nustojau iš jų reikalauti to, kuo jie manyje buvo gyvi iki šiol. Bet….

B. Flowers (nuotr. DELFI.LV)

Bet čia vertėtų trumpam sustoti ir grįžti prie pirmojo šio rašinio sakinio (priešingu atveju jis būtų visiškai bereikšmis). Vis dėlto širdį labiausiai džiugina būtent pirmame šio rašinio sakinyje surašyti skaičiai, mat didžiąją dalį koncerte sugrotų kūrinių žudikai surinko iš tų legendinių dviejų albumų, nubrėžusių kryptį šiandieninei rokenrolo muzikai. Nuo „Smile like you mean it“ iki „Somebody told me“, nuo „Read My Mind“ iki „All These Things That I‘ve Done“. Ir visoj šioje kultinių dainų gausoj net ir „Human“ bei „Runaway“ gali suskambėti gražiai.

Galbūt tai – profesionalumo įrodymas. O gal – tik grupės metamorfozė. Tačiau kad ir kas tai bebūtų, žudikai (muzikinio vaiko veidu) gali priversti publiką šypsotis. Džiaugtis. Dainuoti. Ir mylėti muziką.

“Killers” pasikeitė, bet iki šiol jie vis dar puikiai groja, puikiai dainuoja ir sugeba vakarą paversti stebuklu. Galbūt šiandienai to labiausiai ir reikia…O gal tai tiesiog galimybė reabilituoti save senųjų gerbėjų akyse prieš pastatant rokenrolą ir kokybišką brandą. Šiandien “Žudikai” manyje atgimė iš naujo. Kitokie ir galbūt be rimtų pretenzijų su nauja kūryba užimti vietą mano favoritų lentynoje. Tačiau džiaugiuosi, kad juos susigrąžinau…Tai – kaip savotiškas susitaikymas su prarastu ir velniškai pasikeitusiu, bet vis dar labai brangiu vaikystės draugu.

Jie, kaip ir Karlsonas, sugrįžo. Tikiuosi, kad poreikio išvykti daugiau jau nebebus.

P.S. Nepykite, bet šįkart šis įrašas – mano asmeninė ir labai emocionali nuomonė.

******

„The Killers” koncerto Rygoje dainų sąrašas: Mr. Brightside • Spaceman • The Way It Was • Smile Like You Mean It • Shadowplay (Joy Division cover) • Miss Atomic Bomb • Human • Somebody Told Me • For Reasons Unknown • From Here On Out • A Dustland Fairytale • Forever Young (Alphaville cover) • Read My Mind • Runaway • All These Things That I’ve Done // Jenny Was a Friend of Mine • When You Were Young

Fink: tobulai skambanti tamsa

2012-11-20Liudas ZakarevičiusmanoISTORIJA

Fink koncertas (nuotr. manoMUZIKA.lt)

Ar galima įprasminti tobulą tamsą? Ko gero tokį klausimą mintyse sau užduodami „Fink” gerbėjai rinkosi į grupės pasirodymą Varšuvos arenoje „Stodola„. Nežinantiems galiu pasufleruoti, kad toks klausimas kolektyvo gerbėjų pasamonėje iškyla ne veltui: paskutinis „Fink” studijinis albumas, sulaukęs muzikos kritikų liaupsių, vadinosi „Perfect Darkness” ir būtent šio disko pagrindinės dainos į priekį „varė” visą Fino Greenallo ir kompanijos turo antrąją dalį. Kodėl antrąją? Atsakymas (bent jau „Fink” gerbėjų) nustebinti tikrai neturėtų: dar „Perfect Darkness” turo metu grupė įgyvendino savo seną svajonę ir įšleido „gyvą” albumą „The Wheels Turn Beneath My Feet”. Jame – šūsnis kolektyvo kūrinių, įrašytų koncertų Amsterdame, Vienoje, Prahoje, Paryžiuje ir Milane metu. Taigi, pristatydami minėtą diską Didžiosios Britanijos lyrikai nusprendė dar kartą pervažiuoti pasaulį, šį savo koncertinį turą pavadinę paprasčiausiai „Wheels Tour”.

Taip „Finkai” sugrįžo į Varšuvą. Dar labiau patyrę. Dar daugiau išgyvenę. Ir, kas svarbiausia, sukūrę dar tobulesnę jau ir taip tobulos tamsos interpretaciją.

Kalbėti apie „Fink” ir bandyti tai daryti nuošalyje palikus emocijas ir asmeninius išgyvenimus būtų tolygu bandymui įsėsti į automobilį ir tikėtis, kad jis pakils į orą, praeityje nuskandinęs ne tik dabartį, bet ir visą jos kasdienybės įprasminimą. Todėl, kad ir kaip besistengčiau, subjektyvumo šiame rašinyje, deja, išvengti tikrai nesugebėsiu.

Jau seniai „Fink” yra vienas iš tų kolektyvų, be kurių mano gyvenimas nebūtų toks tikras ir spalvotas, todėl šios grupės pasirodymas kažkur netoli „pamirštos Marijos žemės” man yra kur kas daugiau nei protu suvokiamas reiškinys. Bet apie viską iš pradžių…

Turiu prispažinti: šis koncertas man buvo nuostabos metas. Visų pirma, tikrai netikėjau, kad „Fink” pasiklausyti susirinks sausakimša „Stodola” arena. Tikrai nereikia būti mokslininku, kad pripažintumėme faktą, jog „Fink” nėra tas kolektyvas, kuris renka dešimttūkstantinius stadionus ir tampa pagrindinėmis vasaros festivalių žvaigždėmis. Todėl pirmasis mano didysis nustebimas buvo tada, kai likus valandai iki koncerto, prie įėjimo į areną, kurioje sausakimšus koncertus yra rengę tokie atlikėjai kaip „The National” ar „M83” ir kurioje kovo pradžioje savo pasirodymą surengs „Mumford And Sons„, nusidriekė gana nemažos eilės. Suvokiau, kad atlikėjas, kurio pilna diskografija mano fonotekoje užima itin svarbią vietą, šį vakarą turėtų mėgautis pamišusios publikos malone…Tiesa, truputėli bijojau, kad ‘netikėtas cinizmas’ gali „paimti viršų” ir pozicija „atėjau, nes draugas ėjo” nugalės, tačiau vos tik pradėjus groti apšildančiai atlikėjai suvokiau, kad tokios baimės neturi jokio pagrindo.

Fink koncertas (nuotr. manoMUZIKA.lt)

Rae Morris. Būtent ši jauna garbanota atlikėja tapo puikia įžanga į mano esminį šių metų renginį. Turiu prisipažinti, kad netgi nepaisant to, kad muzika mane lydi ir dieną, ir naktį, apie šią atlikėją nebuvau girdėjęs praktiškai nieko. Džiaugiuosi, kad jos vardą ir muziką išgirdau tą tamsų ir darganotą lapkričio vakarą „Stodolos” koncertų salėje. Kukli, savimi nepasitikinti nuostabaus balso savininkė, prisėdusi prie klavišinių taip užbūrė publiką, kad susirinkusi liaudis, vis garsesniais aplodismentais palydėdavusi Rae dainas, nebenorėjo jos paleisti nuo scenos. Jeigu sumaišytumėme Ellie Goulding ir Bjork vokalą su mūsiškosios Alinos Orlovos manieromis ir pridėtumėme ilgesnes garbanas bei sentimentalios „pianininės” lyrikos, gautumėme tai, kuo kvepia liūdnoji Rae Morris muzika. Man tai buvo didžiulis atradimas… Panašu, kad ne tik man, bet ir lyriškai nusiteikusiai vietos publikai.

Kiek daugiau nei pusvalandį besitesęs nuostabus sentimentalusis liūdesys paskendo nebūtyje ir scena buvo pradėta ruošti hito „Sort Of Revolution” kūrėjams.

Jokių procedūrinių netikėtumų. Jokių fanfarų. Jokių ištaigingų šviesos efektų ar muzikos bei šviesos žaismų neprireikė tam, kad praėjus maždaug pusvalandžiui nuo Rae Morris muzikinio epilogo scenoje pasirodytų grupės „Fink” lyderis Finas Greenallas. Prietemoje į sausakimšos arenos priekį įžygiavęs kolektyvas koncertą pradėjo savo paskutiniojo albumo „Perfect Darkness” kūriniu „Fear Is Like Fire„. Minia, regis, sustingo, o po ovacijų palydėtos dainos grupės siela pasisveikino su publika ir prisiminė kuriozinį praėjusių metų koncertą (toje pačioje Varšuvoje), kurioje atsiradęs po stulbinančiai nesėkmingos kelionės iš Prahos norėjo net nelipti ant scenos. Tąkart, kaip sakė pats muzikantas, jis ketino nutraukti koncertą, tačiau vertindamas grupės gerbėjus, surengė mini-akustinį pasirodymą… Linkėdamas, kad taip nenutiktų ir šįkart, Greenallas „tėkštelėjo” dar vieną dainą iš „Perfect Darkness”. Tiesa, šįkart nustebino tai, kad vieną savo „kozirių” – t.y. kūrinį, dėl kurio didžioji dalis grupės gerbėjų eina iš proto, „Fink” išsitraukė taip anksti. Tai buvo daina „Yesterday Was Hard On All Of Us„… Skambant šiai kompozicijai scenoje atsirado smuikininkė, kūriniui pridėjusi itin neįnoringą, tačiau visą dainą iš esmės pakeitusį prieskonį. Nežinau kodėl, tačiau tąkart atlikta „Yesterday Was Hard On All Of Us” versija man priminė Vokietijoje atliktą „The National” baladę „About Today”…Itin išraiškinga smuiko partija ir žemas Finno Greenallo tembras kūrinį pavertė pasakišku ramybės stebuklu, kuris, tamsai apgaubus arenoje susirinkusius žmones, skambėjo taip įtaigiai ir švelniai, kad jį galėjome pajusti kiekvienu savo kraujo lašu.

Fink setlistas (nuotr. manoMUZIKA.lt)

Po puikios lyriškos baladės sekė „Wheels” ir „Make It Good„. Tiesa, atrodė, kad abu kūriniai skamba gerokai įtakingiau nei albumuose. Gal taip nutiko dėka iš scenos nebepasitraukusios smuikininkės, kuri kiekvieną kūrinį papuošė savita, nauja ir dar negirdėta styginių partija. O gal ir dėl to, kad lyriškasis tobulos tamsos muzikinis įprasminimas salėje įgavo magišką vertę…Nežinau. Kita vertus, ko gero, ne dabar turėčiau tai analizuoti…

Netrukus blyškios šviesos fone, visus likusius grupės narius palikęs užkulisiuose, Finas Greenalas, ant peties pasikabinęs savo akustinę gitarą, sudainavo bene lyriškiausią visų laikų „Fink” dainą „If Only„. Simbolinės ir itin subtilios vakaro akimirkos nesugebėjo sugadinti netgi salėje vis dažniau pasigirstantys moterų, kurios „neišlaikė” tobulos tamsos jautrumo, kūkčiojimai…Atrodė, kad kiekvienas garsas ar ne vietoje pasakytas žodis galėjo sugriauti tai, ką „Fink” kūrė nuo šio tūkstantmečio pradžios, išleidę savo debiutinį albumą „Fresh Produce”.

Koncertas persirito į antrąją pusę ir po „Warm Shadow„, „Perfect Darkness” , „Honesty” ir „Berlin Sunrise” publika suprato, kad ilgai lauktas akustinis šedevras priėjo liepto galą. Po „Berlyno saulėlydžio” su publika atsisveikinusi grupė „Fink” neilgai trukus pasidavė „Stodolos” lankytojų šauksmui ir grįžo atlikti savo paskutinės dainos – kultu grupės gerbėjų gretose tapusio kūrinio „Sort Of Revolution„. Tai buvo paskutinis nesenstantis trejų metų akordas, tapęs vizitine tamsos dainių kortele, be kurios nebūtų įmanomas nė vienas „Fink” koncertas. Ar reikia pasakoti, kad tai buvo taip pat genialu ir intymu kaip ir visas vakaras? Ko gero tikrai ne… Dainos nesugebėjo sugadinti Lenkijos publikos į kas antrą takto dalį pasigirdę plojimai, kurie nurimo tik tada, kai Finas pradėjo dainuoti pirmąsias kūrinio eilutes „We’ve come so far and it feels so real…”. Ko gero tie „ypatingai ritmiški” plojimai, pasigirdę dar keliuose kūriniuose prieš tai, tebuvo vienintelis itin jautrų „Fink” pasirodymą „gadinęs” trūkumas…

Visa kita buvo nuostabu. Ir garsas, ir Fino vokalas, ir publika, ir tamsa, kuri, skambant „Fink” muzikai, įgavo tobulumo pavidalą…

Taip, aš neišgirdau „Biscuits For Breakfast”, akustinės „Trouble’s What you’re In” ar „If I Had A Million” versijos, tačiau tikėtis per pusantros valandos išgirsti visą per dvyliką metų nugludintą „Fink” repertuarą tiesiog neįmanoma.

Ar sentimentalūs britų tamsos dainiai sugebėjo patenkinti mano lūkesčius? Tikrai ne. Ir taip yra dėl vienintėlės priežasties – „Finkų” niekada nebus gana. Jie yra tas kolektyvas, kuriuo pasisonti tiesiog neįmanoma…

Ar „Fink” sugebėjo mano tamsai dovanoti tobulybę? Tikrai taip. Ne veltui draugė, su kuria važiavau į koncertą, jam besibaigiant ištarė unikalią frazę: „Tai muzika, kurios norisi klausytis užsimerkus”…

Neįsivaizduoju kaip Tobula Tamsa galėtų skambėti dar gražiau…

____________

Prieš pat koncertą manoMUZIKA gan ilgai šnekučiavosi su „Fink” lyderiu Finu Greenallu. Visą interviu galite rasti ČIA

ČIA galite perskaitykite interviu, kurį manoMUZIKA publikavo beveik prieš dvejus metus

BON IVER: Kai sukasi vėjyje snaigės už apšerkšnijusio miško trobelės lango

2012-10-16Ignas BautrėnasmanoISTORIJA

Bon Iver (nuotr. Radio City Music Hall)

Rudeniškai žvarbus, bet ramus Ketvirtadienio vakaras. Už lango visą dieną pliaupęs lietus pagaliau nurimo, o miestą palengvą gaubia tiršta sutemų skraistė. Aš užgesinu savo darbastalio lemputę, išjungiu kompiuterį, užsimetu šiltą striukę ir apvijęs kaklą šaliku minu Radio City Music Hall salės link. Čia šįvakar koncertuoja Viskonsino fenomenas „Bon Iver„, o tokie rudeniški vakarai yra tarsi sutverti lyriškai, bet ekspresyviai jų muzikai. Vos išgirdęs 2008-aisiais išleistą debiutinį „Bon Iver” albumą “For Emma, Forever Ago” iškart užsidegiau dideliu noru pamatyti šį Justino Vernono projektą gyvai. Mažoje medžioklės trobelėje Viskonsino valstijoje užgimusi „For Emma, Forever Ago“ muzika mane ligi šiolei ramina, stebina ir džiugina, o projektui išleidus antrąjį albumą „Bon Iver“ jų šlovė ir klausytojų ratas neperstoja augti.

Kol paties įvairiausio amžiaus ir pomėgių publika šurmuliuodama ieško savo vietų koncertą pradeda apšildanti atlikėja. Iš Vermonto kilusi indie folk dainų autorė Anais Mitchell scenoje pasirodo su trim jai talkinančiais muzikantais ir atlieka neilgą programą, nuspalvindama daug žadančio vakaro pradžią šiltomis spalvomis. Jos pasirodymui pasibaigus prasideda aparatūros perstumdymas ir scenos darbininkai atidengia įspūdingą „Bon Iver” techninį „arsenalą“ – gitaros, styginiai instrumentai, klavišiniai, bei pučiamieji. Atkreipiu dėmesį ir į du mušamųjų komplektus.

Bon Iver pasirodymas

Porąkart sumirkčioja salės apšvietimas ir šviestuvams užmerkus akis nuaidi galingos ovacijos. Pasigirsta pirmieji „Perth“ akordai, o mano nugara išsyk nubėga lengvas šiurpuliukas. Scenoje – net devyni žmonės. Iki minimalių detalių atkuriant angelišką „Bon Iver „muziką projekto de facto lyderiui Justinui Vernonui talkina visas būrys profesionalių muzikantų. Tarp jų, žinoma, ir ištikimas Justino bendražygis Seanas Carey, sėdintis už kairiojo mušamųjų komplekto. „Perth“ tarsi albume seka „Minesota, WI“, o ją – žymusis grupės hitas „Holocene“, kurio eilutes kartu su Justinu dainuoja visa salė. Virš grupės kabančias drobes vaizdo projektoriai dažo psichodelinėmis spalvomis itin gražiai derančiomis prie skambančios muzikos. Nepamirštas lieka ir grupės mini-albumas „Blood Bank“. Jį reprezentuoja titulinė daina bei kūrinys „Beach Baby”. Pastarosios metu metu scenoje Justinas lieka vienui vienas. Akustinei baladei pasibaigus sugrįžę muzikantai dovanoja klausytojams dar vieną (šįkart įtin lyrišką) albumo „Bon Iver“ dainų rinkinį – „Hinnom, TX“, „Wash.“ bei truputėli judresnį kūrinį „Towers“. Salėje – ašaros, atodūsiai ir melancholija, kurią dar labiau pakursto senoji daina „Creature Fear“ bei mano ilgai lauktoji, viena iš pačių gražiausių „Bon Iver” dainų „re: Stacks“. Šią baladę Justinas vėlgi atlieka vienas pats, grodamas tik akustine gitara. Abu kątik skambėję debiutinio albumo perliukai gyvai skamba nuostabiai, o Justino balsas – toks pat tyras kaip visuomet jį ir įsivaizdavau. Turiu pagirti įtin kokybišką garsą. Ar scenoje Justinas vienas, ar lydymas muzikantų – muzika skamba švariai ir nepriekaištingai, aiškiai girdisi kiekvienas garsų sąskambis ir niuansas. Į realybę ir dabartį visus sugražina „Michicant“, angeliškoji „Calgary“, instrumentinis kūrinys „Lisbon, OH“ bei, žinoma, baigiamoji albumo „Bon Iver“ daina „Beth/Rest“. Jei iki šio momento tarp klausytojų dar buvo tokių, kurių koncerto bėgyje skruostais dar nesruvo ašaros, tai dabar jų tikrai nebeliko.

Stygoms nutilus „Bon Iver” atsisveikina. Muzikantai pradingsta užkulisuose, bet salė vis dar skendi tamsoje.

Justinas Vernonas (nuotr. deathandtaxes.com)

Aplink mane klausytojai pakuždom aptarinėja kątik girdėtas dainas ir sprendžia koks siurprizas numatytas koncerto bisui. Pakuždom visi kalbasi todėl, kad garsiai šnekėti rodos būtų šventvagiška. Štai tokia paslaptinga atmosfera apgaubusi visą salę belaukiančią daugiau… Laikas neprailgsta, mat pailsėję vos porą minučių muzikantai sugrįžta ir padovanoja publikai dar dvi dainas kurių visi taip laukė – jau savotiška legenda tapusią „Skinny Love“ bei „For Emma“, pulsuojančią šaltu vėju ir krintančių snaigių svaiguliu. „I toured a light so many foreign roads for Emma, forever ago…“

Renginiui pasibaigus mane tarsi šmėkla apsėdęs tas šaltas svaigulys. Paliekant kėdę, kurioje katik regėjau vieną įstabiausių koncertų per visą savo gyvenimą, laiptais leidžiantis žemyn ir iš Radio City Music Hall išėjus į automobiliais perpildytą gatvę mano nugara vis dar bėgioja šiurpuliai, nepaleidžiantys manes nuo pat koncerto pradžios. Buvau girdėjęs, kad gyvi „Bon Iver” pasirodymai visuomet pranoksta lūkesčius, bet šįvakar savu kailiu įsitikinau, kad tai – ne melas. Justinas Vernonas su komanda išties sugeba sudrebinti kiekvieno klausytojo sielą ir abejingų jie nepalieka. Šios muzikos grožis, nepriklausomai nuo to ar taurė pilna vyno, ar spragsi židinyje liepsna, ir ar sukasi vėjyje snaigės už apšerkšnijusio miško trobelės langelio, šios muzikos grožis – nepaneigiamas.

———-

Visą mūsų matytą „Bon Iver” pasirodymą „Radio City Music Hall” scenoje Niujorke galite pamatyti ČIA

„Bon Iver” koncerto Hamburge recenzija – ČIA.

Prieš pusantrų metų rengtas išskirtinis manoMUZIKOS interviu su „Bon Iver” nariu S. Carey – ČIA

Benny Sings: nesuvaidintas olandiškas nuoširdumas

2012-04-23Liudas ZakarevičiusmanoISTORIJA

Banny Sings (nuotr. manoMUZIKA.lt)

Nežinau, ar kalbėti apie „Benny Sings“ galiu objektyviai vien dėl to, kad senais gerais laikais dar „Baltame Bate“ išgirdęs dainą „Little Donna“ supratau, kad likusią savo gyvenimo dalį visuomet domėsiuosi jo muzika.

Taigi, žinia, kad į Lietuvą atvažiuoja šis mano jau seniai mėgstamas olandas, mane ne tik nustebino, bet ir įkvėpė. Nudžiugino. Privertė laukti.

Prieš sėsdamas rašyti praėjusios savaitės pabaigoje įvykusio koncerto apžvalgą ilgai galvojau, nuo ko pradėti… Ne tik dėl to, kad šis atlikėjas mano gyvenimėlyje daug reiškia, bet ir dėl to, kad „Benny Sings“ – Marijos Žemėje taip silpnai žinomas vardas, kad net sunku pagalvoti apie mano muzikinėje širdyje plazdančios idėjinės vėliavos padovanojimą plačiąjai visuomenei tikrosiomis jos spalvomis. Supratau, kad bus sunku. Tačiau pasistengsiu išskirti tai, kas patiko ir tai, kas galbūt atrodė keistai (arba, atvirai tariant, tiesiog truputėlį nervino…) ir pagal šias mano įžvalgas kažkas galbūt galės susidėlioti šiokį tokį „Benny Sings“ koncerto „Tamstoje“ vaizdą.

– LAIKAS. Į „Tamstą“ su kompanija „atsigrūdome“ likus pusvalandžiui iki koncerto. Olandas ant scenos užlipo praėjus daugiau nei valandai nuo nustatyto laiko. Tai, turiu prisipažinti, kiek prastai nuteikė ne tik mane, bet ir aplinkinius… Tačiau sakyčiau, kad šis trūkumas buvo vienas iš nedaugelio to vakaro muzikiniame paveiksle.

Benny Sings (nuotr. manoMUZIKA.lt)

– PROGRAMA. Man patiko tai, kaip „Benny Sings“ (tikrasis vardas Timas Van Berkestijnas) sudėliojo vakaro programą. Žinoma, nustebino faktas, kad kultinę dainą „Little Donna“ jis nusprendė sudainuoti pirmos dalies viduryje, tačiau koncertui įgavus pagreitį galima buvo suprasti, kodėl jis taip padarė. Apskritai galiu drąsiai teigti, kad tie, kurie yra artimiau susipažinę su šio projekto kūryba, skųstis tikrai negalėjo: buvo atliktos visos geriausios grupės dainos (nuo „Little Donna“, „So Light“ ir „Let Me In“ iki „Big Brown Eyes“). Maloniausias ir mieliausias netikėtumas buvo dainos „Make A Rainbow“ akordai. Šis kūrinys niekada nebuvo tapęs dideliu hitu, tačiau ilgą laiką vadinosi ‘neformaliuoju’ „Benny Sings“ himnu (beje, Timas, kalbėdamas su manoMUZIKA prisipažino, kad šis kūrinys – mėgstamiausias iš visų jo parašytų dainų). Vos tik pradėjo skambėti „Make A Rainbow“, salėje pasigirdo keli pritariamieji šūksniai, kurie, panašu, maloniai bei netikėtai nuteikė ir santūrųjį Timą.

Benny Sings (nuotr. manoMUZIKA.lt)

– SANTŪRUMAS. Tiek Timas, tiek ir du ant scenos stovėję jo kolegos pasižymėjo šiaurietišku santūrumu – grupė buvo pakankamai rami ir jos pasirodymo nelydėjo dirbtinai išmoktos lietuviškos frazės. Žinoma, „analizuodamas“ grupės įvaizdį ne kartą susimąsčiau apie tai, kad kolektyvui stilistas būtų visai ne pro šalį… Timo žali „Lacoste“ marškinėliai, rusvos lininės kelnės ir balti „Adidas“ kedai toli gražu nekvepėjo derme, o „Benny Sings“ būgnininiko baltas (kaip Ugnė iš manoMUZIKOS „žybtelėjo“) „vestuvinis kostiumas“ taip pat privertė ne kartą susimąstyti apie pirminę aprangos stiliaus pajautą. Tačiau šios detalės (bent jau man tai tikrai buvo tik detalės) tikrai nesugadino koncerto. Taip, Timas buvo santūrus ir gal kiek uždaras, tačiau jeigu bent vienas scenoje stovintis lietuvaitis turėtų tiek nuoširdumo ir mielumo, mūsų muzikos sceną būtų galima vadinti nuoširdžiausia muzikos scena pasaulyje.

Taigi, jeigu man reikėtų praėjusio penktadienio koncertą „Tamstoje“ įvardinti dviem žodžiais, neabejodamas sakyčiau, kad „Benny Sings“ pasirodymas buvo NUOŠIRDUS IR TIKRAS.

– PUBLIKA. Sąmoningai publikos apžvalgą nukėliau į pačią pabaigą. Dėl vienos vienintėlės priežasties – jos tiesiog negaliu apibūdinti. Įvairaus plauko, įvairių socialinių sluoksnių, įvairaus „sukirpimo“ (tiesa, „budulių“ tikrai nemačiau) žmonės tą vakarą buvo „Tamstoje“. Ir, regis, jiems visiems „Benny Sings“ pasirodymas tiko.

Ir netgi nepaisant to, kad koncerto metu labai stipriai „akį ir ausį rėžė“ iš anksto įrašyti back vokalai… ir netgi nepaisant to, kad sutinku su kai kurių žmonių nuomone, kad „Benny Sings“ būtų kur kas smagiau klausyti kaip foninės muzikos prirūkytame džiazo klube… ir netgi nepaisant dar kelių labai smulkių detalių, man šis koncertas patiko. Dėl muzikos. Dėl bendravimo. Dėl Olandijos (šalies, kurią taip myliu) muzikos scenos atstovo Marijo žemėje… ir, kas svarbiausia, dėl nesuvaidinto nuoširdumo, kuris atpirko visus įmanomus pasirodymo trūkumus.

Taigi, pokalbyje su manoMUZIKA Timo įvardintas „Blue Eyed Soul“ stilius penktadienį tikrai papuošė Vilnių. Dėkui „Tamstos“ kolektyvui už tai, kad atvežė „Benny Sings“ į Lietuvą ir pavasarėjantį Vilnių papuošė gražiais soul muzikos garsais.

…. Ir, žinoma, man labai gaila tų, kurie pagailėjo varganų 30 litų (taip taip, būtent tiek kainavo bilietas į šį pasirodymą) ir, užuot ėję į šį koncertą, viename iš Vilniaus barų gėrė alų ar valgė bulvinius blynus.

Bičiuliai, ranką prie širdies pridėjęs galiu pasakyti labai paprastai: praradote tikrai kur kas daugiau nei gerą koncertą…

Įvertinimas: 8/10

Dub Fx Lietuvoje – kai grojama balsu

2011-11-27S.manoISTORIJA

Prisipažinsiu, žinią, kad į Lietuvą vėl atvyksta gatvės muzikantas „Dub Fx“ aš sutikau itin ramiai ir santūriai. Esu apie jį girdėjęs, esu skaitęs, matęs Youtub‘e, bet tik tiek. Prieš dvejus metus „Tundroj“ nebuvau, pavasarį atlikėjo pasirodymą „Lofte“ pražiopsojau, tad liko trečias šansas…

Dub Fx su Flower Fairy (nuotr. Andrey Motorichev)

Ir kai prieš mėnesį užsiminęs apie koncertą savo beveik dešimtmečiu jaunesniam broliui pamačiau jo žybtelėjusias akis, galutinai įsitikinau – tuo šansu pasinaudot privalau. Ne, ne todėl, kad pasivyčiau prabėgusį laiką (po galais, man nėra nė trisdešimties), o todėl, kad drum‘n‘bass, dubstep ir visų kitų krypčių elektroninė muzika manyje šiek tiek gyvena nuo neatmenamų laikų, be to, tai ką daro Benjaminas Stanfordas (tikrasis „Dub Fx“ vardas) scenoje bei įvairių pasaulio miestų gatvėse iš tikrųjų verta dėmesio.

Šaltokas lapkričio penktadienio vakaras Vilniuje. Su bičiuliu keliaujame nuo Žaliojo tilto palei Nerį „Ūkio banko teatro arenos“ link. Įprastas vaizdas įsibėgėjant savaitgaliui – žmonės po vieną, poromis ir nedideliais būreliais nuo miegamųjų rajonų pamažu artėja link miesto centro, jau džiaugdamiesi būsimais vakarėliais, pasisėdėjimais baruose ir kavinėse bei užtarnautu poilsiu. Tačiau šį vakarą dalis tų žmonių keliauja kita kryptimi, palikdami sostinės širdį kiek nuošalyje ir braudamiesi arčiau arenos, įsikūrusios už legendinių, tačiau beveik griūvančių Sporto rūmų. Taip, pastarąjį kartą „Dub Fx“ viešint Lietuvoje dalis norinčių jį išgirsti liko už vieno klubo durų. Atrodo, šį kartą koncerto vieta turėtų talpinti visus norinčius. Tiesa, tuo teko kiek suabejoti, jau iš tolo pamačius milžinišką eilę iki įėjimo į areną, nors laikrodis rodė jau beveik 22 valandą. Tačiau koncerto organizatoriai tikrai pasistengė, kad viskas vyktų sklandžiai ir ta tvarkinga jaunų žmonių vis dar netrumpėjanti eilė gana greitai judėjo ten, kur jų laukė muzika.

Koncerto publika (nuotr. Andrey Motorichev)

Pagaliau mes viduje. Žmonės dar tik renkasi, tuščią sceną žymi blankus apšvietimas, baro apgulties kol kas nematyti, o garso sistemą uzurpavęs ne itin garsiai leidžiamas kažkoks lengvas dubstep miksas. Yra laiko apsidairyti. Arenos gale dėmesį patraukia palikta didoka sėdimų vietų tribūna – organizatorių gana garsiai reklamuota VIP zona su visais savo privalumais. Jei atvirai, į tokias zonas koncertų ir renginių vietose visuomet žiūriu gana įtariai. Ten patekę tikrieji muzikos gerbėjai ir žmonės, pasirengę linksmintis labai greitai pabėga arčiau scenos ir tos tikrosios koncerto nuotaikos. Tad įsibėgėjus koncertui, mano manymu, dažniausiai VIP zonoje lieka snobai, renginio rėmėjų atstovai, kviestiniai svečiai ir šiaip žmonės, pinigų turintys daugiau nei meilės muzikai. Bet įsižeisti niekam nevalia, nes yra milžiniška tikimybė, kad klaikiai apsirinku… Kol kas ši tribūna taip pat apytuštė, todėl mano įtarimams patvirtinti ar paneigti prielaidų nėra.

Publika. Galbūt todėl, kad koncertuose lankausi retokai, gal todėl, kad suprantu, jog didesni renginiai savaime patraukia labai įvairaus plauko ar be plauko publikos dėmesį, bet buvau didžiai nustebęs. Jau besirenkanti publika net ypatingai preciziškai vertinant buvo teisinga. Didžiąją dalį jos sudarė labai jauni žmonės nuo mokyklos suolo iki pirmų studijų kursų, tačiau taip pat daug buvo kiek vyresnių klausytojų ir net žmonių, atsivedusių savo vaikus, kuriems paauglystė dar tik tiesia savo spuoguotą ranką. Smagu juos visus matyt.

Apie 22 valandą vis dar skambantis miksas pamažu nutyla ir scenoje paryškėja šviesos. Pasirodo vyrukas languotais marškiniais ir stoja prie grotuvų. Publika, kurios prisirinkę jau visai nemažai, pastebimai pagyvėja ir pagaliau pasigirsta judrūs ritmai (garsistas duoda garso jau daugiau). Gal žadėtas Mamania? Ne. Bet tas didžėjus kažkur matytas. Buvo skelbta, jog su „Dub Fx“ atvyksta reperis „CAde“, tačiau niekas, rodos, neminėjo, kad reperis „CAde“ yra ir didžėjus. Kaip ten bebūtų, bet groti jis moka neblogai, muzikos ir mikrofono pagalba užmezga visai neblogą dialogą su publika ir savo prievolę išjudinti auditoriją atlieka prideramai. Kartkartėmis atrodo, jog susirinkę žmonės pasigenda tvirtesnių ritmų ir viską persmelkiančios sunkesnės boso linijos, tačiau ir tai, kas skambėjo nuteikia neblogai. Prabėgus valandai tamsiuose scenos užkaboriuose pasirodo keletas žmonių ir publika į tai reaguoja vienareikšmiškai – iškeltos rankos, skanduotė „Dub Fx! Dub Fx!“ ir vietos prie scenos tampa pastebimai mažiau. „CAde“ dar suspėja paerzinti publiką teigdamas, jog užkulisiuose prie scenos „lyg ir matė Flower Fairy…“.

Grupė "PeR" (nuotr. Andrey Motorichev)

Intriga truko neilgai. Scenoje, atrodo, trys vyrukai ir visai nepanašu, kad kuris iš jų būtų „Flower Fairy“. Broliškos tautos (turbūt visuotinai priimta, jog daugeliu atvejų tai reiškia Latviją) grupė „PeR“ su savimi atsinešė pora mikrofonų ir gitarą. Dėl pastarosios ypatingai nudžiungu, nes beatbox‘as, pagardintas gitaros rifais ir improvizacijomis mano indie rock muzikos paliestoms ausims turėtų patikt. Turėtų, bet taip nebuvo. Na bent didžiąja dalimi. Gitara naudojama gana epizodiškai ir primityviai, o antroje jų pasirodymo pusėje mano galvoje šmėkšteli įtarimas, kad tas kairėje stovintis vyrukas, pristatytas kaip „beat-machine“ visai tuo nėra, o tikroji arba pagrindinė „ritmo mašina“ yra kažkur garso režisieriaus grotuve ar šalia jo. Nors Bob Marley koveriai skambėjo visai neblogai, dėl „Kings Of Leon“ koverio „Sex On Fire“ net truputį pyktelėjau. Geras gero kūrinio koveris yra reta rūšis ir į tai jaunos grupės turėtų žiūrėti labai atsakingai. Nepaisant mano minčių šuolių, mūsų nuomonės su publika visiškai išsiskyrė. Turiu pripažinti, ir vėl, pagrindinė PeR prievolė šį vakarą apšildyti publiką buvo įvykdyta visu šimtu procentų.

Dub Fx ir Flower Fairy (nuotr. Andrey Motorichev)

Penkios minutės minimaliems laidų pertempimams scenoje ir foninei muzikai. Laikrodis rodo jau be 10 minučių vidurnaktį. Taip! Publika pasiruošusi ir tai įrodo vaizdas ir garsas, kuris pasitiko mane kai atsisukau atgal (per latvių pasirodymą bičiulis pamažu praskynė mums kelia prie pat scenos). „Ūkio banko teatro arena“ beveik sausakimša ir net ta man įtartina VIP tribūna beveik visa atsistojusi laukia pagrindinių vakaro žvaigždžių. „Dub Fx“ su sužadėtine „Flower Fairy“ lipa į sceną šypsodamiesi, sveikinasi ir pradeda grot. Nors žodis „grot“ galbūt čia ir ne visai tinka, juk kalbame apie žmogaus skleidžiamus garsus. Pirmi du kūriniai nėra aukšto tempo ir leidžia atlikėjams apsiprasti scenoje bei susidraugauti su auditorija. O tai daryti jiems tikrai sekasi. Atrodo, jog duetas net šiek tiek nustebęs ta šiluma ir energijos doze, kurią jiems teko atlaikyti nuo pat pradžių. Gurkšnis mineralinio vandens nuplauna tą nuostabą ir pasigirsta „Soothe Your Pain“. Publika įsisiūbuoja ir „Dub Fx“ bei „Flower Fairy“ tos energijos jau nepaleidžia. Mažas akmenėlis į garsistų daržą, bet „Flower Fairy“ balsas skamba pernelyg dusliai, lyg prigesintas ir gerokai apkarpytais aukštais dažniais. Bet dėl savo ausinių suniokotų ausų garantuoti negaliu.

Koncerte atliekamos kūrinių versijos dažnai dar sudėtingesnės nei atlikėjo pasirodymuose gatvėse, puikus balso valdymas, intonavimas ir techninis viso to atlikimas abejingų nepalieka. Skamba jau pažįstami ir ne kartą internete matyti bei klausyti „Made“, „Step On My Trip“, „Rude Boy“, „Flow“, „In My Head“ ir daugelis kitų. Į visą setlistą įpinama ir keletas visiškai negirdėtų bei naujų kūrinių. Balso instrumentalistas trumpam stabteli pristatydamas vieną savo neabejotinų hitų „Love Someone“ ir muzikos banga su nauja jėga užlieja areną.

Dub Fx ir CAde (nuotr. Andrey Motorichev)

Keletui kūrinių „Flower Fairy“ vietomis susikeičia su dabar jau į tikrąjį reperio vaidmenį persikūnijusiu „CAde“. Šiek tiek hip hop ritmų, tačiau trimis skirtingais tokiai muzikai itin būdingais vokoderiu ir reverberiu padailintais balsais repuojantis Dub Fx su scenos kolega niekam kojos tikrai nepakišo. Prabėgus pirmajai pasirodymo valandai mano spėjimas, kad publika nori sunkesnio byto ir dar labiau vidaus organus persmelkiančio boso, pasitvirtina. Ritmingas, greitas dubstep ritmas pulsuoja vis intensyviau ir pauzėms tarp kūrinių laiko nebelieka. Atlikėjas ritmą patiki jau mano minėtai „ritmo mašinai“, tačiau skirtingai nei latvių grupės atveju, tą mašiną (fizikinį audio prietaisą, ne tik žmogų) matau scenoje, o ir pats Benjaminas pademonstruoja ką ir kaip su ja veiks. Nelieka kūrinių pabaigos ir pradžios, kaip nelieka ir ribos tarp publikos bei atlikėjų scenoje. Per trumputę pauzę iki biso atsisukęs atgal vėl pasitikrinu ar publikai taip pat gerai kaip man ir suprantu, kad tiems 3000 ar daugiau tą vakarą susirinkusių į areną dar geriau. Paskutinis pasirodymo pusvalandis judėti ir linguoti į ritmą privertė visus. Lauktas ir tikėtas bisas išsiurbia paskutinius energijos likučius ir deda šiam pasirodymui tašką. O gal daugtaškį… Nes po tokio priėmimo ir trijų koncertų, tikiu, jog „Dub Fx“ su kompanija mūsų šalį dar aplankys.

Dub Fx (nuotr. Andrey Motorichev)

Scenoje dėmesio ir energijos likučius renka tautietis Dj Mamania, o mes su bičiuliu judam rūbinės link. Žinoma, koncertas puikus. Bet kad jis buvo būtent toks, nemažiau pagarbos nei patys atlikėjai nusipelno ir koncerto organizatoriai, nuostabi garso kokybė ir puiki publika. Taip, galbūt trūko įvairesnės ir įdomesnės šviesos, aukštesnės scenos ir ryškesnio vizualaus scenografinio sprendimo, tačiau tai tik ir lieka nežymiomis smulkmenomis. Buvo tiesiog labai geras vakaras nuostabaus rudenio Vilniuje.

Belaukdamas taksi pamaniau, kad kai rytoj, šeštadienio popietę su šeima keliausim pasivaikščiot parke ar kur išgert mieste kavos, būtų smagu kuriam nors skvere ar aikštėj pamatyt ne didžiosios scenos, o gatvės muzikantą „Dub Fx“ ir jo talento kupiną beatbox edukacinį pasirodymą mūsų sostinėje… Gal kada nors taip ir bus.

BON IVER gyvai: kai muzika paliečia sielą

2011-11-21Liudas ZakarevičiusmanoISTORIJA

"Bon Iver" manta ((nuotr. Ashlee Lee Gray)

Nuo tos akimirkos, kai Justinas Vernonas užsidarė savo tėčio vasarnamyje (Viskonsine) ir sukūrė legenda tapusį albumą „For Emma Forever Ago”, kolektyvas „Bon Iver” mano pasąmonėje tapo kur kas didesniu reiškiniu nei protu suvokiamas fenomenas. Albumas mane lydėjo kiekviename pastarųjų poros metų gyvenimo žingsnyje, o Justino Vernono kūrybą (tiek grupėje „Bon Iver”, tiek ir jo kituose projektuose) aš jau buvau išmokęs mintinai. „Bon Iver” tapo mano gyvenimo kultu, muzikiniu kelrodžiu, dvasiniu guru, muzikinės raiškos idealu ir mano geriausiu draugu, kuriam vos prabilus, pasaulis ne tik nusidažydavo kur kas ryškesnėmis spalvomis, bet ir įgaudavo kur kas daugiau prasmės.
Nežinau, ar žodžiais apskritai įmanoma paaiškinti šio kolektyvo reikšmę man – žmogui, visą gyvenimą gyvenančiam muzika ir aplinką suvokiančiam būtent per muzikines reikšmes, tačiau tai, ką atradau „Bon Iver” muzikoje tapo neatskiriama mano asmenybės dalimi.

Hamburge (klube „Docks”) turėjo įvykti šio Viskonsino kolektyvo antrojo albumo „Bon Iver” koncertinio turo pasirodymas. Kaip ir galima buvo tikėtis, prieš keletą mėnesių nusipirkęs bilietus jau iš anksto žinojau, kad pirmasis lapkričio sekmadienis taps mano laukiamiausia metų diena…

Atsiradę prie klubo (o čia atėjome likus maždaug pusvalandžiui iki durų atidarymo) radome didžiulę minią žmonių, kuri bylojo apie tai, kad prieš kelis metus menkai žinomas Viskonsino kolektyvas per pastaruosius metus sugebėjo suburti didžiulę savo kūrybos gerbėjų armiją. Kai paklausėme už mūsų stovėjusių jaunuolių, ar tikrai durys atsidarys septintą (mat koncerto pradžia buvo nurodyta aštuntą), sulaukėme ne tik teigiamo atsakymo, bet ir gryna amerikietiška tartimi ištarto klausimo iš kur esame. Pasakę, kad „Bon Iver” pamatyti atvykome iš Lietuvos, sužinojome, kad mūsų pašnekovas – Peteris. Jaunas, maždaug dvidešimt vienerių metų vyrukas studijuoja Londone, o gimė Justino Vernono gimtinėje Viskonsine.

Į salę įėjome drauge ir, apdardami visą Vernono gyvenimo kūrybą, projektus ir gyvenimiškas frazes, pasiekėme sceną ir ėmėme laukti koncerto.

Kaip ir galima buvo tikėtis, tuo metu, kai laikrodis išmušė koncerto pradžią, ant scenos pasirodė apšildanti atlikėja. Po pirmos dainos sužinojome, kad tai – Justino Vernono kolegė kanadietė Kathelyn Edwards, grupę „Bon Iver“ lydinti turo Europoje metu. Niekuo neišsiskirianti indie folko atstovė, šalia savęs pasistačiusi du palydovus, regis, visai patiko santūriesiems vokietukams, kurie atlikėjai po šios pasirodymo (protarpiais palydėto gašliais britiškais juokelių intarpais) padovanojo gausių ovacijų jūrą.

Bon Iver koncertas Hamburge (nuotr. Ashlee Lee Gray)

Nulipus Kathelyn, scenoje vyko perstumdymai: į patį centrą „atvažiavo“ tuzinas gitarų (suskaičiavau mažų mažiausiai 8), keli pučiamieji ir styginiai ir… dveji būgnų komplektai (kurių vienas, kaip visada, būna skirtas etatiniam grupės nariui Seanui Carey, o kitas – muzikantui, prisidėjusiam prie legenda tampančios Viskonsino grupės tik šio turo metu).

„Someone‘s smoking weed“ – staiga mano mintis stebint besikeičiantį scenos vaizdą pertraukė šalia stovintis Peteris. Įkvėpęs pajutau, kad jis nemelavo. Kažkas salės viduryje iš tiesų sugalvojo įpūsti žolės. Prie pat scenos stovėję apsauginiai, regis, pajuto tą patį. Pradėję dairytis ir žadėdami imtis rimtų priemonių, jie, mažų mažiausiai, visų mūsų priekyje stovėjusių žmonių veiduose sukėlė didžiules šypsenas, mat kad ir ką bebūtų darę minios viduryje esantys žmonės, pakeisti situaciją būtų praktiškai neįmanoma. Publikoje buvo taip tiršta, kad netgi elementarus posūkis į dešinę ar į kairę tapo prabangos dalimi.

Galiausiai apsaugininkai, susitaikę su nepakeičiama dabartimi, grįžo į savo vietas, o sausakimšame „Docks“ klube nutilus muzikai ir pasigirdus pirmiesiems „Perth“ (antrąjį albumą pradedančio kūrinio) akordams ant scenos žengė „Bon Iver“.

Tiems, kas žino Viskonsino berniukų muziką, tačiau nesidomi jų sudėtimi, didžiausią nuostabą tuirėjo sukėlti 9 ant scenos pasirodę žmonės. Ilgą laiką koncertavę keturiese, „Bon Iver“ šio turo metu, norėdami išgauti maksimalų gyvos muzikos skambesį, į pagalbą pasikvietė dar keturis rimtus muzikantus.

Kitas, savotiškai nustebti verčiantis faktas buvo tas, kad Vernonas ant scenos pasirodė su „St. Pauli“ klubo marškinėliais. Tai – antra Hamburgo futbolo komanda, kurios didžiausias priešininkas, kaip ir galima buvo tikėtis, yra pirmoji Hamburgo komanda „Hamburger SV“. Žinant ką Vokiečiams reiškia futbolas, sakyčiau, šis Vernono žingsnis buvo pakankamai rizikingas. Tačiau nuaidėjus pirmajam, kaip kad įtariu, būtent marškinėlių išprovokuotam masiniam „šaršalui“, netrukus vėl viskas buvo tvarkoje ir salė pamiršo futbolą. Liko tik muzika, „Bon Iver“ ir tūkstančiai susirinkusių pakvaišusių jų muzikos mylėtojų.

Justinas Vernonas (nuotr. Ashlee Lee Gray)

Po „Perth“ ir trumpo „labas vakaras“ sekė „Minesota, WI“. Jeigu šie du kūriniai (labai sąlyginai) buvo sutikti pakankamai santūriai, tai netrukus pradėjęs skambėti „Holocene“ parodė, ko verta yra ne tik grupė, bet ir „Docks“ klube susirinkusi melomanų kariuomenė. Įtariu, kad kone kas antras ten buvęs pilietis dainą, kurios vaizdo klipe nuostabiai pavaizduotas Islandijos kraštovaizdis, traukė mintinai… O priedainio eilutes „And Once I Knew I was not Magnificent…“ minia traukė taip atsidavusi, kad kone kiekvieno žiūrovo akyse, įtariu, buvo galima įžiūrėti milžinišką muzikinę euforiją.

Skambant lyriškajai „Holocene“ ne tik jutau visu mano kūnu bėgiojančius šiurpuliukus, bet ir niekaip nenustojau galvoti ir ieškoti atsakymo į klausimą: „ar tai vis dar sapnas, ar aš iš tiesų jau esu „Bon Iver“ koncerte“. Dainai artėjant į pabaigą pamačiau, kaip scenos apsauginis šalia manęs stovėjusiai merginai padavė servetėlę. Impulsyviai pasisukęs į kairę pamačiau, kad tai – ta pati vokietaitė, kuri visų trijų dainų žodžius mokėjo mintinai. Šįkart skirtumas buvo tas, kad niūniuoti ji jau nesugebėjo, mat jos skruostu it pasruvusiais upeliais tekėjo ašaros… iš tiesų atmosfera tapo tokia karšta, kad jautėsi taip, it virš mūsų tvyrotų stiprus ir didelis susikaupusių nuostabių emocijų debesis, kurio išsklaidyti skambant šiai muzikai tiesiog nebebuvo įmanoma… Rodėsi, kad minia buvo ir pamišusi, ir sentimentali, ir liūdna, ir, žinoma, trokštanti kuo daugiau nebaigiančios skambėti muzikos.

Panašu, kad tai jautė ir pati grupė, mat sentimentalų ir lyrišką „Holocene“ greit pakeitė kiek judresnis „Towers“ ir senas geras „Creature Fear“. Beje, pastaroji daina, prasidėjusi visiškai susvingingu sinatrišku ritmu ir trimito garsu, ilgainiui perėjo į tokį stiprų ir įtaigų rokenrolą, kad sunku buvo patikėti, jog prieš mūsų akis stovi lyriškieji „Bon Iver“. Apskritai koncertas parodė, kokie kūrybingi ir neįtikėtinai muzikaliai apsukrūs (žinoma, gerąja prasme) yra šie Viskonsino kūrėjai. Prikėlę naujam gyvenimui senas albumo „For Emma, Forever Ago“ dainas muzikantai privertė publiką ne tik aiktelti, bet ir judėti tose vietose, kurios, anksčiau natūraliai reikalavo išskirtinės romantinės aplinkos, vyno taurės ir spragsinčio židinio jausmo.

Bon Iver atlieka "Skinny Love" (nuotr. Ashlee Lee Gray)

Nuskambėjus dar keliems kūriniams (tarp kurių buvo ir legendinio Peterio Gabrielio pamėgtas „Flume“) atėjo metas dar vienam ramybės lašui. Iš scenos pasitraukė visi muzikantai, o į ją po akimirkos sugrįžo vienas Justinas Vernonas, kuris apgaubtas balkšvos kontrinės šviesos atliko vieną gražiausių savo akustinių baladžių „Re: Stacks“. Tokios kurtinančios tylos iš tūkstantinės gvardijos, atėjusios pasiklausyti „Bon Iver“, nebuvo įmanoma nė įsivaizduoti. Galėjome girdėti kiekvieną (net ir patį smulkiausią) stygos trūktelėjimą, kiekvieną falcetą įvaldžiusio muzikanto atsikvėpimą ir, kas be ko, kiekvieną moterų nosies pūtimą… Tiesiog skambant pastarajam kūriniui ašarą braukiančių moterų minioje padaugėjo n kartų. Tiesą sakant, toks jų muzikos klausymas buvo visiškai suprantamas… Grojantis vieną jautriausių savo dainų Justinas Vernonas sugebėjo sukurti tokią trapią intymumo akimirką, kad tas minėtas emocijų ir muzikinės aistros debesis skambant „Re: Stacks“ tiesiog pratrūko…

Vernonas kalbėjo nedaug, tačiau kalbų, ko gero ir nereikėjo, mat muzika kalbėjo už jį. Jis puikiai jautė situaciją, matė žmonių veidus, regis, girdėjo netgi plakančias jų širdis ir praktiškai galėjo daryti su jais ką tik panorėjęs.
Netrukus ant scenos sugrįžo visi likę grupės nariai. Tik šįkart jie nepuolė prie savo instrumentų. Sustojo už Vernono nugaros į jaukų puslankį ir pritarė jam dainuoti „Skinny Love“. Žinoma, pritarė jam ir publika, kuri bent jau traukdama eilutes „my My my….“, vietomis euforijos apnikti spiegdavo kur kas garsiau nei pati grupė.
Apskritai „bekai“ buvo dar viena nepriekaištinga šio vakaro muzikinė dalis. Visi koncertuojantys atlikėjai turėjo savo mikrofonus, todėl kartais aranžuotos jų dainos suskambėdavo net 7 balsais. Harmonija ir dermė buvo tiesiog nepriekaištinga.

Koncertas ėjo į pabaigą ir kai „Skinny Love“ pakeitė „Calgary“, visi suprato, kad svajonės išsipildymo procesas netrukus bus baigtas. Pagrindinės dalies finalinis akordas buvo padėtas su kūriniu „Wolves“. Kaip visada, lėtai ir lyriškai prasidedanti daina įsibegėjo taip stipriai, kad pasiekusi savo epogėjų ji priminė jau nebe lyriškųjų „Bon Iver“ pasirodymą, bet didžiulės ekstazės apimtą kokios nors roko-reivo grupės sceninę euforiją. Atrodė, kad sulyg „Wolves“ pamišo ne tik publika, bet ir scenoje esantys muzikantai, todėl nenuostabu, kad po šios dainos, nusilenkę ir išėję iš scenos, jie buvo priversti sugrįžti.

Minia šaukė, trypė kojomis ir neilgai trukus Vernonas ir kompanija grįžo paskutiniam bisui.

Kaip vėliau sužinojau, bisą sudarė viso labo dvi dainos. Pirmoji – Bjork kūrinio „Who is it“ koveris, kuris, pritariant iššaukiančiai atrodžiusio juodaodžio bytboksui nuskambėjo labai įtaigiai. Na, o antroji – mano viena mėgstamiausių dainų – kūrinys „For Emma“. Ar reikia pasakoti, kad jis buvo atliktas puikiai? Ko gero tikrai ne, mat tai buvo tiesiog nepakartojamas taškas, padėtas visos „Bon Iver“ istorijos Hamburge pabaigoje.

Bon Iver koncertas Hamburge (nuotr. Ashlee Lee Gray)

Vientisas, nuoširdus, pasakiškas, harmoningas, gražus ir išbaigtas – tai pirmieji žodžiai, šaunantys man į galvą prisiminus tą stebuklingą praėjusį savaitgalį įvykusį „Bon Iver“ koncertą. Ar koncertas pateisino mano lūkesčius? Su kaupu. Milijardai mano nugara bėgiojusių šiurpuliukų Justino Vernono muziką mane privertė pajusti kiekviena savo kūno dalimi… Tai nebuvo vien tik koncertas. Tai buvo didžiulė muzikinė pasaka ir svajonė, kurioje savo vietą buvau atradęs ir aš.

Taip, „Bon Iver“ nesudainavo nei „The Lump Sum“, nei „Blindsided“, nei Bonie Raitt koverio „I Can‘t Make you Love Me“, tačiau vieno koncerto šiai grupei yra paprasčiausiai per maža. Jie tiesiog turi per daug geros muzikos, kurią „sutalpinti” į trumputį, vos pusantros valandos tetrukusį pasirodymą, yra paprasčiausiai neįmanoma.

Kita vertus, tai tik dar vienas įrodymas, kad vieną kartą pamatyti „Bon Iver“ yra negana.

Salėje užsidegė šviesos, žmonės pradėjo judėti išėjimo link. Nusipirkęs bokalą alaus išėjau ir aš. Tik kažkodėl dar ilgai negalėjau atitraukti akių nuo klubo, kuriame ką tik išsipildė mano muzikinė svajonė. Toldamas nuo koncerto vietos ėjau ir mąsčiau, kad XXI amžiaus gyventojai gali būti velniškai laimingi: jų kelyje pasitaikė galimybė būti vieno didžiausių mūsų laikų genijaus – Justino Vernono kūrybos liudininkais.

Bandomasis skrydis su „Noel Gallagher’s High Flying Birds“

2011-11-15IVmanoISTORIJA

Noel Gallagher’s High Flying Birds (nuotr. manoMUZIKA.lt archyvo)

Nors dabar apie Noelį Gallagherį jau reikia kalbėti kaip apie savarankišką atlikėją, tačiau jo vardas turbūt visiems laikams liks susietas su grupe „Oasis“. Amžini vaidai su broliu Liamu, narkotikai, skandalai, bei… stulbinanti sėkmė, 50 milijonų parduotų įrašų ir minios gerbėjų visame pasaulyje. Grupė sėkmingai koncertavo visame pasaulyje, o Didžiojoje Britanijoje įgijo absoliučiai kultinį statusą – savo klestėjimo viršūnėje per du legendinius vakarus Knebworthe sutraukė apie 250 000 žiūrovų ir net per paskutinį turą, kuriam taikiai baigtis nebuvo lemta, grojo pilnutėliuose stadionuose.

Dalyvavimas „Oasis“ koncerte visada reiškė daugiau, nei vien atėjimą pasiklausyti muzikos. Buvo scena ir buvo minia. Scenoje paprastai veiksmo būdavo nedaug – visi stovi savo vietose ir groja, tik Liamas kartais karingai pamojuoja tamburinu ar paprovokuoja publiką. O publika… Kažkodėl būtent „Oasis“ koncertai pagarsėjo kaip tam tikrą sunkiai valdomų melomanų porūšį sutraukiantys renginiai. 2009 m. koncertas Mančesterio Heatono parke (apie 70 000 žiūrovų) įsiminė kaip asocialumo apokalipsė, apie kurią neblogą straipsnį galėtų parašyti kokia jungtinė sociologų, antropologų ir primatologų komanda. Nebuvo malonu stovėti ir su baime laukti, ar būtinai iš kažkur toli atlėksiantis dar vienas plastikinis bokalas nusileis ant tavo galvos, ar ne. ,Jei visgi taip įvyks, tuomet seks kitas klausimas – bus jame alus, ar tam tikras šiltas skystis (negi eisi į tualetą per tokią minią)? Tikrai nesu kažkokia pelytė Zita, bet būtent tada pirmą kartą teko rimtai išsigąsti dėl savo gyvybės ir per kunkuliuojančią žmoniją iš paskutiniųjų irtis į atokesnį kampą.

Atrodo, kam veržtis į tokią peklą, ar ne? Tačiau čia viską atperka muzika. Kai suskamba tokie hitai, kaip „Don’t Look Back in Anger“, visa ši chaotiška, brutali masė susivienija į vieną iškeltų rankų, plastikinių bokalų ir telefonų minią, kurioje kiekviena gerklė su aistra ir įsitikinimu atkartoja kiekvieną žodį. Visai kaip kokį „Tėve mūsų“. Tai tikras komunijos momentas, kai muzika, atlikėjai ir publika tampa vienu. Ne be reikalo paklaustas, ar ketina toliau dainuoti „Oasis“ dainas, Gallagheris pareiškė: „Tai mano dainos. Aš visas jas parašiau pats. Aš didžiuojuosi jomis ir tuo, ką jos reiškia kitiems žmonėms“. Nors dažnai lankausi koncertuose, iki šiol niekur kitur nepatyriau panašaus lygio euforijos. Todėl Noeliui Gallagheriui paskelbus apie koncertinį turą, net neabejojau, kad turėsiu būti ten ir gauti savo dozę, kad ir kokiame Europos kampe tai būtų.

Noel Gallagher’s High Flying Birds koncertas (nuotr. manoMUZIKA.lt)

Pati patirtis prasideda nuo pat pradžių – bilieto pirkimo. Pirmiesiems koncertams pasirinktos salės pagal „Oasis“ standartus yra visiškai kišeninės, todėl bilietai į visus tris tuo metu paskelbtus koncertus išgraibstomi per… šešias minutes. Per tokį momentinį mūšį sugebėjus įsigyti bilietą į koncertą spalio 29 d. Londono „Hammersmith Apollo“ salėje nuo adrenalino net dreba rankos (beje, kaip paaiškėjo, tame koncerte buvo ir daugiau lietuvių, bet žinant, kiek ten tautiečių – nenuostabu). Taigi, Londonas, ištaiginga art deco stiliaus salė, pirma balkono eilė ir puikus vaizdas į sceną, kuri pirmą kartą taip arti.

Ir štai, galų gale scenoje pasirodo ir pats Noelis Gallagheris su savo paukščiais. Na, formaliai tai ne JO paukščiai ir net ne jo grupė. Tai – tiesiog suburta pagalbinių muzikantų komanda. Visas tas High Flying Birds reikalas susijęs tik su tuo, kad Gallagheriui būtų buvę nejauku matyti afišose vien tik savo vardą, o pabuvus „Oasis“ nebėra prasmės kurti dar kažkokią grupę, nes ji tik bus lyginama su pirmtake ir neišvengiamai jai neprilygs (kuo šiuo metu gali įsitikinti „Oasis“ likučiai „Beady Eye“). Žmonės surinkti tikrai ne dėl sceninio įvaizdžio – būgnus muša pilvūzas pliktelėjęs ilgaplaukis barzdočius, už klavišinius atsako akiniuotas nerdas (kaip lietuviškai.. zubryla?), nepavargstantis komiškai lankstytis į taktą. Pagrindinis gitaristas iš viso amerikietis, kurį publika už tai labai linksmai nušvilpia. Tik garbiniuotas bosistas dar kažkiek panašesnis į britpopo eros muzikantą, gal todėl, kad atrodo gerokai jauniau už kitus šitos grupės-ne-grupės narius. Bet tai ne esmė. Svarbiausias žmogus scenoje yra Noelis Gallagheris. Nors jam jau 44-eri, (pagal muzikos biznio standartus tai – beveik pensija) , jis akivaizdžiai praktikuoja sveiką gyvenimo būdą ir atrodo geriau, nei kokaino debesyje praleistoje jaunystėje.

Pirmasis kūrinys – sena, dar 1994 m. „Oasis“ daina „It’s Good to Be Free“, kuri neišvengiamai kelia spėliones, ar tik čia nebus replika broliui Liamui. Po to seka taip pat dar anų laikų kūrinys „Mucky Fingers“ ir tada, publikai jau apšilus, pasigirsta pirmasis naujas kūrinys „Everybody’s on the Run”. Studijiniame įraše pasitelktos monumentalios orkestrinės instrumentuotės ir choro čia neatkartosi, bet gyvai ši daina skamba veržliau, ne be itin aktyviai dirbančio barzdočiaus būgnininko pagalbos. Jei Noelis turėjo kokio nors nerimo, kad publikai gal ir nelabai reikia jo naujosios kūrybos, šios abejonės turėjo išsisklaidyti su pirmaisiais žodžiais, kuriuos be vargo atitaria tūkstantinė minia. Visai neblogai, atsižvelgiant į tai, kad albumas pasirodė vos prieš geras porą savaičių.

Noel Gallagher’s High Flying Birds koncertas Londone (nuotr. manoMUZIKA.lt)

Toliau seka dar penki nauji kūriniai, kurie kokybės prasme nenusileidžia „Oasis“ intarpams ir organiškai įsilieja į setlistą. Noelis Gallagheris – ne tas atlikėjas, iš kurio reikėtų bijoti išgirsti „Here’s one from my new album…“. „If I had a Gun“ pretenduoja tapti jo solinės karjeros himnu. Tokie žodžiai, kaip „If I had a gun / I’d shoot a hole into the sun / and love will burn this city down for you“ arba „forgive me if I spoke too soon / my eyes have only followed you around the room“ būtų sunkiai įsivaizduojami labiau mačo „Oasis“ skirtoje kūryboje, bet dabartiniame albume apie meilę dainuojama atvirai ir be sarmatos. „Death Of You And Me“, soliniame albume paįvairinta Naujojo Orleano stiliaus pučiamaisiais, koncerte tapo galimybe sublizgėti klavišininkui, kuris šiame kūrinyhe pavarė labai neblogą džiazovą solo partiją (taip taip, klavišinių solo. Kas būtų pagalvojęs???). Iš viso šį vakarą sugrojamos devynios iš dešimties naujojo albumo dainų, praleidžiant tik „Stop the Clocks“. Jos vietą užima su pirmuoju singlu „Death of You and Me“ išleista „The Good Rebel“ ir visai visai nauja, dar nepublikuota daina „Freaky Teeth“.

Toliau seka akustinis pasažas, per kurį Gallagheris demonstruoja, kad „Oasis“ katalogas yra jo ir jis su juo elgsis kaip tinkamas. Nors „Wonderwall“ yra vienas geriausiai žinomų jo kūrinių, daina atliekama pagal Ryano Adamso versiją, kurios melodija kiek skiriasi nuo originalo, bet žiūrovai senu įpratimu traukia senąjį variantą ir per priedainį Gallagheris nesipriešindamas leidžia publikai sudainuoti paskutinę eilutę.

„Supersonic“, pirmasis „Oasis“ singlas ir akivaizdžiai „liamiška“ daina, nurengiama iki akustinės gitaros ir klavišinių ir iš esmės atiduodama publikai, kuri žino kiekvieną žodį ir kiekvieną pauzę. Nors tekstas vietomis yra bereikšmių frazių kratinys, įžanginis „I need to be myself / I can’t be no one else“ yra universalus kredo, tais jau gan tolimais 1994 metais skambėjęs kaip maištingas iššūkis, o dabar atliekamas kontempliatyviau. Beveik apologetiškai. Bet publika vėl prideda savo atspalvį – ryžtingas choro tonas liudija, kad jiems tai tebėra vienas iš ano laikmečio himnų – iš tų laikų, kai „Oasis“ buvo kažkas naujo, kai visa Britanija sekė jų kiekvieną judesį, skandalą ir, be abejo, muziką. Tas trumpas langas 1995–1996 m. buvo toks momentas, kai visi jautė, kad vyksta kažkas naujo, nepatirto, neaiškaus. Atrodė, kad viskas bus kitaip, pasikeis valdžia, Britanija vėl bus cool ir diktuos madas pasauliui, o futbolo rinktinė… vargšė amžinai vis kažko pritrūkstanti Anglijos futbolo rinktinė namuose pagaliau nudžiugins trofėjų nuo pat 1966 m. laukiančią naciją. Deja, nors valdžia 1997 m. ir pasikeitė, bet cool Britannia revoliucija be ceremonijų išblėso taip ir nepakeitusi pasaulio. Ko gero, didžiausia jos sėkmė ir buvo muzika – sugrįžusių „Blur“, „Pulp“, galų gale ir paties Gallagherio sėkmė rodo, kad ji lieka aktuali daugeliui.

Noelio Gallagherio koncertas Londone (nuotr. manoMUZIKA.lt)

Žiūrovams jau gerai įsivažiavus, vėl grįžtama prie solinio albumo ir sugrojamos likusios penkios dainos. „AKA.. What A Life!“ yra žingsnis į šokių muzikos teritoriją ir pakankamai uždegantis kūrints, tik Noelio vokalas kiek melancholiškas ir „woohoo“ gale skamba maždaug taip džiaugsmingai, kaip šuniukas Droopy. Bet bendros nuotaikos tai nė kiek negadina – daina jau visų pamėgta, o priedainis tiesiog ir sukurtas tokiai orą kumščiuojančių entuziastų auditorijai. „(I Wanna Live a Dream) In My Record Machine“, nors formaliai nauja, bet besidomintiems jau žinoma iš internete senokai esančios demo versijos, kuri dėl įvairių priežasčių (t.y. Liamo) vis nepatekdavo į „Oasis“ albumus. „Soldier Boys and Jesus Freaks“, „AKA… Broken Arrow“ ir „(Stranded on) the Wrong Beach“ yra tikrai naujos, geros ir verčiančios susimąstyti, kaip būtų atrodę „Oasis“ albumai, jei visas iki vienos dainas ir toliau būtų rašęs pats Noelis (išskyrus vieną kitą dėmesio vertą išimtį, dauguma kitų grupės narių įnašų į albumus vis dėlto nebuvo įspūdingi). Paįvairinimui įterpiamos ir dvi senos „Oasis“ dainos iš tų laikų, kai Noelis Gallagheris rašė tiek puikių dainų, kad jų nebuvo kur dėti ir teko prikaišioti į singlų B puses. „Talk Tonight“ atliekama ne akustiškai, o visos grupės, ir taip galbūt kiek praranda emocingumo ir intymumo, o „Half The World Away“, su Gallagheriui būdinga optimistiško vienišumo ir eskapizmo tematika ir paprasta, bet į širdį greit krentančia melodija, vėlgi sukelia begalę sentimentų ir vyriško glėbesčiavimosi bangą.

Koncertą baigia trijų „Oasis“ eros dainų encore. Mano jau minėtas „Don’t Look Back in Anger“, absoliutus „Oasis“ kanonas, jau kurį laiką, įskaitant ir pirmus tris turo koncertus, atliktas kaip akustinė baladė, grąžinamas į pirmapradį roko skambesį, tačiau tai tik paskatina publiką dainuoti DAR GARSIAU. Vėliausiai dabar iš savo minkštų raudonų krėslų pakyla ir į siūbuojančią masę įsijungia ir dauguma žmonių dideliame balkone. Pora jau visom prasmėm apšilusių vyriškių šalia persisvėrę per balkono turėklus daro „Titaniką“ ir rimtai rizikuoja nugarmėti apačion, tuo kiek blaškydami akimirkos didingumą. O pati daina tai kaip visada transcendentinis momentas, salę paverčiantis lyg kokio „Meilės žodžio“ kongregacija. Po tokio emocinio piko „The Importance of Being Idle“ ir „Little By Little“ praskrieja labai greitai, jau jaučiant nuožmiai artėjančią ilgai laukto renginio pabaigą.

Didžiulės ovacijos išlydi muzikantus iš scenos ir aplinkui girdisi vertinimai, kad tai geriausias metų, o kai kuriems ir išvis visų laikų koncertas. Ir jis tikrai labai geras, bet nors muzika daugeliu atveju pažįstama, Noelis Gallagheris kaip solo atlikėjas yra naujokas. Negalima nepastebėti (o iš balkono matosi ypač gerai), kad Gallagheris ne visiškai užtikrintai jaučiasi prieš auditoriją – jis susigūžęs, lyg bandytų pasislėpti už mikrofono, o dainuodamas retai kada pakelia akis nuo grindų arba gitaros. Kaip pats prisipažino per daugelį interviu prieš savo debiutą, Noelis nesijaučia tikru frontmenu ir keikia Liamą už tai, kad subyrėjus grupei buvo prieš savo valią išvilktas į minios dėmesio centrą, prožektorių šviesą ir išmaniųjų telefonų objektyvus. Situacija kiek paradoksali – žmogus koncertavo prieš šimtatūkstantinę auditoriją, didžiuliuose stadionuose ir arenose, o dabar drovisi daryti tą patį, tik scenos viduryje ir pats vienas.

Tačiau „Oasis“ laikais publikos dėmesį palaikydavo jaunesnysis brolis Liamas, kuris dažniausiai plačiai išžergęs kojas stovėdavo lyg svarbiausia džiunglių gorila, į ką beta patinai publikoje atsakydavo pritariamu ūbavimu, stumdymusi ir jau minėtu įvairių skysčių mėtymu. Noelis ramiai sau stovėdavo kampe, grodavo gitara, padainuodavo vieną kitą dainą ir viskas. O dabar visi spokso, laukia, kol kažką pasakys.. Kalbos mažai – kuklūs „thank you“ ir kelios trumpos replikos, daugiausiai apie futbolą ir net apie tą naktį persukamą laiką. Savo kailyje nesitveriantys žiūrovai turi kažkuo užsiimti, todėl tarp dainų, panašiai kaip krepšinio fanai apie lietuvaičius ir vainikaičius, skanduoja „Noel“ (kas skamba maždaug kaip „noūūū… noūūū…“ ir pats adresatas pareplikuoja, kad tai ne pati gražiausia skanduotė ir kiek primena šaukiamą bandą, nors skubiai prideda, kad, be abejo, yra dėkingas už palaikymą). Matant, kokia energija trykšta iš publikos pusės, norisi tikėti, kad ilgainiui jis perlips per save ir ras, kaip dar labiau įtraukti žiūrovus. Kalbant apie publiką, savotiškai nuramina tai, kad brangaus alaus niekas nelaisto ir nemėto, gamtiniai reikalai atliekami nustatytose vietose ir apskritai niekas nekelia tokių skandalų, kurie nukreiptų dėmesį nuo scenos.

Bet, kaip minėjau, koncertas – tai ne vien atėjimas pasiklausyti muzikos. Šiuo atveju taip pat pasitaikė labai simboliškas epilogas, kuris gražiai pailiustravo anų ir dabartinių laikų santykį. Į metro vagoną kartu su kitais koncerte pabuvusiais žmonėmis įlipo ir pora ankstyvojo studentiško amžiaus kompanijų, kurios iš karto pradėjo aiškintis santykius futbolo skanduotėmis ir pašmaikštavimais. Vienos iš skanduočių leitmotyvas buvo „let’s go f***ing mental, let’s go f***ing mental!“. Triukšmautojų tik saujelė, decibelų daug, bet sausakimšam vagone visai linksma. Kurį laiką abi grupuotės verbaliai žvangino ginklais ir purtė skiauteres, kol vienas iš vadukų metė sunkiąją artileriją – koncerte nuskambėjusį „noūūūū! noūūūū!“. Anais, labiau patrakusiais laikais po koncerto pradėjus skanduoti „Oasis“ turbūt būtų nevalingai įsijungusi vagono dauguma, bet dabar jame sėdėjo taikios vidutinio amžiaus poros ir tvarkingai atrodantis jaunimas, todėl karo šūkis buvo palydėtas ironiškais žvilgsniais, prunkštimu ir atlaidžiu akių pavartymu. Vargšui skanduotojui nebyliai buvo įskaitytas techninis pralaimėjimas ir aistros vagone nurimo iki įprastinio murmesio. Tiek to rokenrolo.

Noelio Gallagherio debiutas man asmeniškai tik patvirtino nuostatą, kad jis ir buvo „Oasis“ esmė. Su grupės subyrėjimu lyg atsiskyrė forma ir turinys. Liamo Gallagherio vedami „Beady Eye“ užsimojo toliau nešti britiško rokenrolo deglą ir išore profesionaliai atliko tą vaidmenį, bet nesugebėjo sukurti statusą patvirtinančios muzikos. O solo keliu pasukęs Noelis Gallagheris toli gražu nesiūlo rokenrolo, tačiau net minimalistiniu šou uždega auditoriją, kadangi tai yra arba jau klasika tapusios dainos, arba ta pačia dvasia parašyta puiki ir džiuginanti nauja kūryba. Kad ir kokie įspūdingi buvo „Oasis“ koncertai, tą spalio vakarą Londone man nieko netrūko.