Vakar buvo paskelbtos liūdnos žinios. Tokios liūdnos, kad jos mikliai apskriejo visą pasaulį.
Beveik tris dešimtmečius gyvavęs prancūzų elektroninės muzikos duetas „Daft Punk” išsiskyrė. Dueto nariai Thomas Bangalter ir Guy-Manuel de Homem-Christo suka skirtingais keliais. Tai vakar patvirtino ilgametė grupės publicistė Kathryn Frazier.
„Daft Punk”
Grupės nariai nepateikė jokios savo išsiskyrimo priežasties, tik pasidalino daugiau klausimų nei atsakymų suteikiančia beveik aštuonių minučių ilgio ištrauka iš savo 2006-ųjų metų filmo „Electroma”. Ištrauka pavadinta „Epilogue”.
Sunku įsivaizduoti elektroninės muzikos istoriją be „Daft Punk”. Susikūręs Paržiuje 1993-aisiais įtakingasis duetas vaidino be galo didelį vaidmenį French house stiliaus muzikos raidoje. Ir jei 1997-aisiais kūrinys „Around the World” užkariavo Europą, tai 2001-ųjų hitas „One More Time” iš antrojo albumo „Discovery” užkariavo visą pasaulį. Tai, galima teigti, buvo tik pradžia. Po dvidešimties karjeros metų ir tikrai ne vieno rimto pareiškimo „Daft Punk” šovė dar vieną įspūdingą šūvį su daina „Get Lucky”. Dainoje vokalo partiją atliko Pharrell Williams, o gitaros partiją – Nile Rogers. Albumas „Random Access Memories” jiems atnešė net tris Grammy apdovanojimus, tarp jų ir „Metų albumo” kategorijoje.
„Daft Punk” duetą garsino ne tik jų muzika. Veidus po įvairiomis kaukėmis, o vėliau – po robotų šalmais slepiantys ir tokiu būdu mistinį vizualinį identitetą kuriantys muzikantai padarė įtaką ne vienai įvairiu žanrų atlikėjų kartai. O apie jų retus, tačiau be galo įspūdingus gyvus pasirodymus dar ilgai sklandys įvairios legendos.
Vienas iš dueto „Daft Punk“ narių, Thomas Bangalter, pasidalino kūriniu latvių filmui „Riga (Take 1)“. Šį 14 minučių house gabalą, pavadintą „Riga (Take 5)”, jau galima išgirsti ir online.
Retas pasaulio gyventojas prieštarautų teiginiui, kad prancūzų projekto „Stardust” kūrinį „Music Sounds Better With You” galima vadinti šokių muzikos prekiniu ženklu. Šis užburiantis singlas atsirado anksčiau nei EDM – tais laikais, kai Ibiza išties buvo „gero vaibo” rojus.
Tai įvyko prieš 20 metų – 1998-aisiais, kai TIK ŠĮ VIENINTELĮ kūrinį išleidęs paryžiečių trio „Stardust”, susidedantis iš Thomas Bangalter, Alan Braxe bei vokalo partiją atlikusio Benjamin Diamond, vienos improvizacijos metu atrado pasitenkinimo, atsipalaidavimo ir meilės gyvenimui formulę.
Iš kultinės soul muzikos atlikėjos Chaka Khan dainos „Fate” pasiskolinę gitaros partiją, jie ją įvyniojo į aiškų ritmą ir apipynė trumpais, bet prasmingais žodžiais:
Oooh, baby
I feel right, the music sounds better with you
Love might bring us back together
I feel so good.
Taip gimė bene didžiausias visų laikų šokių muzikos hitas „Music Sounds Better With You”, kuris šiemet bus išleistas iš naujo, tik truputį kitaip. Jo, beje, vis dar nėra „Spotify”.
Labai nenoriai su visuomene bendraujantys „Stardust” paskelbė, jog kaip tik šiuo metu studijoje dirba tiek nauja „Music Sounds Better With You” versija, tačiau kol kas nežino, kas iš to gausis. Visgi jie pažadėjo, jog šiemet pagaliau šis kūrinys pasieks ir „Spotify”.
Prieš porą metų griausmingai apie muzikos internete naujos eros pradžią paskelbusi muzikos transliacijų internetu platforma „Tidal” ir toliau susiduria su sunkumais. Nuo to laiko, kai „Tidal” įsigijo reperis „Jay-Z”, iš šios bendrovės atsistadydino jau trečias vadovas – visai neseniai „Tidal” atsisveikino su vykdomuoju direktoriumi Jeff Toig, kuris šiose pareigose dirbo nuo 2016 metų sausio.
Nors tikslios „Tidal” ir Jeff Toig išsiskyrimo priežastys nėra žinomos, įvairūs šalitiniai teigia, jog Jeff Toig tiesiog savo noru nusprendė pasitraukti. Prieš prisijungdamas prie „Tidal” jis buvo vienas iš kitos populiarios platformos, „Soundcloud”, vadovų, dirbo su projektais „Muve Music” bei „Cricket Wireless” ir buvo vienas iš „Virgin Mobile USA” įkūrėjų.
Kas „Tidal” vykdomojo vadovo pareigose pakeis Jeff Toig, kol kas nepranešama.
„Tidal” vardas plačiai nuskambėjo 2015 metais, kada JAV rap muzikos žvaigždė „Jay-Z” už 56 milijonus dolerių įsigijo švedų bendrovę „Aspiro” ir jų plėtotą WiMP muzikos trasliacijų platformą, kuriai ir buvo suteiktas „Tidal” vardas. Pačioje pradžioje atrodė, jog „Tidal” taps rimtu konkurentu tokioms milžinėms kaip „Spotify„, „iTunes”, „Deezer”, „Apple Music” ir panašiai, nes už „Tidal” aktyviai agitavo muzikos pasaulio garsenybės, tarp kurių Beyonce, Kanye West, „Daft Punk”, Nicki Minaj., Calvin Harris ir kiti. Tą muzikantai darė todėl, kad „Tidal” žadėjo daug dosniau atsilyginti muzikantams už jų kūrybos perklausas, nei anksčiau minėtos platformos. Visgi kol kas „Tidal” nepavyko pateisinti sukeltų lūkečių, o vienas po kito pasitraukiantys vadovai pasitikėjimo šia platforma nestiprina.
Kanadiečių atlikėjas „The Weeknd” prieš savaitgalį sugrįžta su nauju muzikiniu vaizdo klipu dainai „I Feel It Coming”, kurią jis prodiusavo kartu su prancūzų elektroninės muzikos duetu „Daft Punk„.
Prancūzijos elektroninės muzikos duetas „Daft Punk” po 8 metų pertraukos 2013-aisiais sugrįžo į muzikos pasaulį su nuostabiu albumu „Random Access Memories”. Sukūręs fantastišką įrašą Thomo Bangalterio ir Guy-Manuelio de Homem-Christo duetas savo populiarumo nepaleidžia iki šiol.
Pervažiavę pasaulį pristatinėjant minėtą albumą, 2014-aisiais „Daft Punk” užbaigė turą ir keliauti nustojo. Taip kritikai kasmet spėliodavo, kur ir kada pasirodys kultu tampanti elektroninės muzikos grupė. Tačiau visi spėjimai dažniausiai būdavo prašauti pro šalį, mat nuo 2014-ųjų iki pat dabar „Daft Punkai” nekoncertavo.
Tačiau šiandien, panašu, yra ta diena, kai hito „Get Lucky” kūrėjai ir atlikėjai nusprendė nutraukti tylos įžadus.
Prieš kelias valandas „Daft Punk” paskelbė pirmą savo pasirodymą per pastaruosius trejus metus. Paaiškėjo, kad duetas vasario 12 dieną drauge su The Weeknd sugros šių metų „Grammy” įteikimo ceremonijoje . Beje, atsitiktumas ar ne, tačiau paskutinis „Daft Punk” pasirodymas tais 2014-aisiais taip pat vyko „Grammy” apdovanojimuose.
Kol kas nėra patvirtinta, kokius kūrinius grupė atliks po dviejų savaičių įvyksiančioje šventėje, tačiau nedaug kas abejoja, kad tai bus dvi kartu su „The Weeknd” jau anksčiau išleistos dainos „I Feel it Coming” ir „Starboy”.
Pasirodžius šiai žiniai įvairiuose muzikos forumuose nedviprasmiškai imta svarstyti, kad šis pasirodymas žymi ir naujo „Daft Punk” koncertinio turo pradžią. Ar tai tiesa – sužinosime jau artimiausiu metu.
Vakar penktą kartą buvo apdovanoti geriausi Europos muzikos festivaliai, organizatoriai ir festivalių atlikėjai kasmetiniame „Festival Awards“. Ceremonijoje pasirodyti buvo pakviesti alternatyvūs rokeriai iš Airijos „Kodaline“, vokiečių duetas „Milky Chance“ ir latviai „Prata Vetra“ („Brainstorm“).
Šiais metais Nyderlanduose vykusiuose apdovanojimuose Vokietija įrodė, jog gali vadintis geriausių muzikinių renginių sostine – net 5 kategorijose laimėjo vokiečių rengiami festivaliai.
Besirenkantiems, kur šiais metais pradžiuginti savo ausis, skelbiame laimėtojų sąrašą:
„YES Group H&S Innovation Award In association with the YES Group and ICM&SS“ („Inovatiškiausias festivalis sveikatos ir saugumo srityje“)
ManoMUZIKAI įpusėjus metų pabaigoje dėlioti taškus ant i aš, atsivertusi baltą lapą naujam įrašui ir susiruošusi tradiciškai skaičiuoti muzikinius viščiukus, staiga suprantu, jog kas kartą, pildydama blogo įrašą, kuriu dialogą. Ne monologą stovint ant apverstos dėžės ir dėstant tiesas susirinkusiai įsivaizduojamai miniai, o menamą pokalbį tarp dviejų žmonių. Kol psichikos mokslų atstovai nejučiom ima svarstyti, kuri iš šių formų yra sunkesnė, aš šypsausi, nes šiandieninio mano pasikalbėjimo dalyvis rankose jau laiko didelį arbatos puodą ir, sukryžiavęs kojas, patoginasi aptarimui.
manoALBUMAI Startuojame nuo geriausių šių metų albumų. Iš karto turiu pastebėti, jog nei aš, nei mano įsivaizduojamas kompanionas šiais metais nebuvome mistiškai pranykę už žiniasklaidos priemonių ribų, todėl neatsikvėpdama galiu išberti gausiai interneto erdvėje eskaluojamus muzikinius įrašus, kurie mano įsivaizduojamam klausytojui yra puikiai pažįstami.
Prizinę vietą be menkiausio lašo abejonės iš karto priskiriu brito Simon Green, t.y. „Bonobo“ penktajam studijiniam darbui „The North Borders“, pametusiam kartojimų skaičių mano grotuve. Verčiausiųjų sąrašą tęsia alternatyvių rokerių „Editors“ svarus priminimas apie save po 4 metų pertraukos „The Weight of Your Love“, amerikiečių „Kings Of Leon“ sugrįžimo dovana „Mechanical Bull“, „Mercury“ nuskynusio James Blake debiuto antrasis dublis, tačiau dėl to jo talento nemažinantis darbas „Overgrown“, indie rokerių „Foals“ trečiasis studijinis įrašas, tapęs auksiniu Jungtinėje Karalystėje „Holy Fire“, „Stereophonics“ metus ilgiau nei planuota užtrukęs aštuntasis įrašas „Graffiti on the Train“, kanadiečių „Arcade Fire“ ilgai lauktas ir neapvylęs rezultatas „Reflektor“. Vietą tope rastų net ir iki neskanumo radijų nuzulinti „Daft Punk“, „Disclosure“, „Rudimental“ ir Laura Mvula įrašai.
Visgi, šiandien manoTOPE renku antrąją kovos kategoriją ir noriu tęsti tai, ką manoMUZIKA prieš trejus metus apsiėmė skleisti – muzikinius vardus, kurie gal ir nėra tokie populiarūs, bet yra neabejotinai verti pasiekti jūsų ausis.
Jaunoji mergaičiukė iš Naujosios Zelandijos šiemet tikrai įnešė gerąją sumaištį į muzikos pasaulį. Septyniolikmetės kūrinius mielai groti ėmė radijo stotys, o tėvynainiai puolė ją nešioti ant rankų, ir ne veltui – naujokės debiutinis darbas „Pure Heroine“ buvo įvertintas „Grammy“ nominacijomis. Sodriai skambanti tamsa ir šviežus požiūris į indie pop.
Aštuntajam studijiniam albumui originalusis Devendra Banhart pakeitė įrašų kompaniją – ėmė bendradarbiauti su „Nanosuch Records“ . Darbas startavo JAV „Billboard“ pristatomos pardavimų kategorijos „Top Heatseekers Albums“ 2-oje vietoje, pagyrų negailėjo ir muzikos kritikai. Brandus, laiką nejučiom suryjantis įrašas, paskanintas tik Banhartui būdingu muzikos ir pasaulio suvokimu.
Po trijų metų pertraukos išleistas antrasis Airijos indie folkerių „Villagers“ darbas „{Awayland}“ kaip ir debiutinis įrašas, buvo nominuotas „Mercury Prize“. Visgi, nors šiuo įrašu Conor O‘Brien suburtas kolektyvas ir vėl nesulaukė savo šlovės kulminacijos, antrasis darbas buvo itin palankiai įvertintas muzikos kritikų. Mano nuomone, „{Awayland}“ yra kur kas įvairesnis, novatoriškesnis, tačiau „Villagers“ kuriamą magiją išlaikęs įrašas.
Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad jeigu penktasis studijinis amerikiečių sesučių „CocoRosie“ darbas būtų skambėjęs taip pat, kaip 4 prieš tai – įrašas nebūtų patekęs į topą. Originaliosios „CocoRosie“ neabejotinai žengė žingsnį į priekį, pridėjo dar daugiau ritmo, elektronikos, tačiau išlaikė savo tapatumą. „Tales of a GrassWidow“ tapo vienu iš labiausiai pradžiuginusių metų įrašų.
Kanadiečio Milosh ir danų instrumentalistės Robin Hannibal duetas, reziduojantis Kalifornijoje, pavasarį išleido išties dėmesio vertą debiutą „Woman“, kurį itin teigiamai įvertino muzikinė visuomenė. Beje, po gero pusmečio Milosh pristatė ir solinį darbą „Jetlag“, kuris savo vienodumu gerokai nublanko prieš duete kurtą rezultatą. „Woman“ – vientisas, ne migdantis, vertas jūsų ausų downtempo.
Ne taip jau retai vertinant naujus atlikėjų albumus išgirstame nuosprendį „praėjusio įrašo kopija“. Viena vertus, suprantama, kad išskirtinis atlikėjo kūrimo stilius yra būdingas tik jam pačiam, nuo kurio pabėgus rizikuojama prarasti tapatumą, kita vertus, progresas muzikoje turėtų tapti būtina dalimi. Skandinaviškoji melancholijos karalienė Ane Brun nenutoldama nuo savęs septintajame diske „Rarities“ sugeba judėti pirmyn. Malonus ausiai raiškus vokalas ir į depresiją nevedantis melodingas folk.
Prancūzų synthpop/indie rock atstovai „Phoenix“ pristatydami penktąjį studijinį įrašą „Bankrupt!“ žadėjo visiškai kitokį skambesį ir į eksperimentus orientuotą diską. Ar tai jiems pavyko, diskusijos kyla iki šiol. Visgi, albumas pelnė palankius kritikų vertinimus ir puikius pardavimų skaičius ir įsitaisė tarp mano klausomiausių.
Britų trip hopo atstovai „London Grammar“ debiutavo su pilnu albumu „If You Wait“ tik šiemet, tačiau jau spėjo muzikos pasauliui pranešti tinkamą žinutę – jaunasis trio yra vertas didžiosios scenos. Ir nors kai kurie kritikai negailėjo ironijos, sakydami, kad visos kūrinių istorijos yra apie sunkią paauglystę, ir trijulė tėra nesubrendusi „The XX“ versija, įrašas debiutavo 2 UK parduodamų albumų vietoje. Teisybės dėlei reikėtų pastebėti, kad gyvai „London Grammar“ skamba kur kas nepriekaištingiau negu įraše.
Popsiškiausias skambesys, patekęs į topą, priklauso dar vieniems debiutantams, vertiems pagyrų. Tai – britai „Bastille“. Ketveriukė 2010 metais buvo suburta idėjinio vado Dan Smith, o išpopuliarėjo po dainos „Flaws“ pasirodymo. Albumas „Bad Blood“ startavo nuo pirmosios UK parduodamų albumų pozicijos. Puikus pavyzdys, kur link galėtų sukti pop muzikos scena.
Dream pop atstovų iš Australijos „Snakadaktal“ pirmasis studijinis blynas „Sleep In The Water“ buvo įskaičiuotas visiškai netikėtai, bet užtikrintai. Albumėlis niekaip nenustojo suktis grotuve, kol pagaliau teko pripažinti – labai maloniai ir šviežiai besiklausantis darbas, vertas į save atkreipti prožektorių šviesas.
Penktus metus sceną mindžiojantys indie rokeriai „Everything Everything“ su antruoju įrašu „Arc“ gal ir neperspjovė patys savęs nuo debiuto „Man Alive“ laikų, tačiau savo antrąjame studijiniam įraše „Arc“ pateikė tikrai labai paperkantį elektro pop mišinį, užtikrinusį vietą po saule ne tik tarp perkamiausių UK albumų, bet ir manoTOPE.
Ambientą ir eksperimentinės elektroniką gliaudantis islandas Ólafur Arnalds šiemet pradžiugino trečiuoju studijiniu įrašu „For Now I Am Winter“, Atlikėjo muzika, skambėjusi daugelyje filmų, reklamų, televizijos laidų, nė kiek nenusizulina ir išlaiko islandiškai muzikai būdingą kokybę, dvelkiančią vėsa.
Britų jaunasis genijus Archy Marshall, scenoje skirtinguose projektuose įkūnijantis „King Krule“, „Zoo Kid“, „Edgar The Beatmaker“, „Dj JD Sports“, rodos, netelpa savo kailyje, nekantraudamas griauti suvokimą apie muziką ir atbukusioms ausims tiekti naujojo pasaulio garsus. Ateities garsus. Gal ne visada ir tikrai ne visiems „patogus“ debiutinis „King Krule“ darbas „6 Feet Beneath The Moon“ yra tai, ko klausysis mūsų vaikai, pasakodami apie naujosios muzikos srovės pradininką. Neabejotinas manoTOPO dalyvis.
Turiu prisipažinti, jog prieš įsijungdama ketvirtąjį studijinį Jungtinės Karalystės atstovės Laura Marling darbą, iš to perdėto noro nusiteikti skeptiškai (ne objektyviai, o skeptiškai), net sąmoningai suraukiau nosį. Visgi, kūno kalba nepadėjo nulemti emocijų, genialioji 23-jų metų atlikėja mane palaužė. Laura naujajame įraše ir vėl paaugo, ir vėl pasiūlė muzikos grynuolį, ir vėl jos diskas buvo nominuotas „Mercury Prize“.
Pabaigoje – visuomet muzikinius saldainius dalinantis Justin Vernon su vienu iš savo projektų – „Volcano Choir“. Antrajame studijiniame grupės darbe – tik vykę ir labai vykę eksperimentai su muzikos genijui būdingu užtikrintumu. Tiesa, nuoširdus perspėjimas „Bon Iver“ gerbėjams – ieškokite atsargiai, galite ir nerasti. Skirtinguose muzikiniuose amplua Vernonas neria į kitus vandenis.
manoSINGLAI Be didelių įžangų dalinuosi šių metų pavieniais singlais, kažkur kažką manyje neatitaisomai užkabinusiais:
manoLIVE
Ir…. penki įsimintiniausi gyvi kūrinių atlikimai, nenulipę nuo ausų ir minčių:
Štai taip atrodo mano asmeninis 2013 metų rinkinukas.
„Tie, kurie nemoka kurti muzikos – apie ją rašo“, – ne kartą yra nuskambėję interneto erdvėje, ir, reikia pasakyti, mes velniškai džiaugiamės galėdami tai daryti. Ačiū, kad esate tie, kas skaito.
Puikų albumą „Random Acces Memories” šiemet išleidęs prancūzų duetas „Daft Punk” dalinasi nauju vaizdo klipu. Šiandien dienos šviesą išvydo dainos „Instant Crush” video, kuriame vieną pagrindinių vaidmenų atliko Amerikos roko grupės „The Strokes” lyderis Julian Cassablancas
Po milžiniško „Daft Punk” ir Pharrell Williams singlo „Get Lucky” pasisekimo, susidomėjimo bangai šiek tiek atslūgus, prancūzai dalinasi dar vienu video – šį kartą savo naujam singlui „Lose Yourself To Dance”.
Vėl Pharrellis, vėl disco, vėl funk. Panašu, kaip ir „Get Lucky”, bet taip pat puikiai, užtikrintai ir iki galo. Aukščiausias populiarumo lygis.
Vieną įsimitiniausių albumų šiais metais išleidęs ir, ko gero, vienus įdomiausių komunikacijos specialistus pasitelkęs kolektyvas „Daft Punk” vakar pristatė dainos „Lose Yourself To Dance” vaizdo klipą. Vaizdo klipe taip pat galima matyti ir kartu kūrinį įrašiusį Pharelį Williamsą
„Daft Punk” vasaros hito „Get Lucky” šlovė ir toliau neblėsta – šiandien dalinamės dar vienu šios dainos koveriu. Net jeigu jums šiek tiek atsibodo visur girdėti šią robotų dainą, vis tiek rekomenduojame išgirsti šią džiazo persmelkta versiją, nes ją sukūrė ne kas kitas, kaip talentingasis džiazo muzikantas „Robert Glasper” su savo grupe.
Šiandien atėjo metas pratęsti „geriausiųjų” sąrašą. Akivaizdu, kad tų „geriausiųjų” gali būti neapibrėžtai daug, mat 2013- ųjų derlių, aišku kaip dieną, mes dar prisiminsime ilgai. Vien tik pirmieji 8 šių metų mėnesiai padovanojo tokią gausą geros ir kokybiškos muzikos, kad jų pilnai pakaktų sudaryti geriausiųjų penkiasdešimtuką. Deja, taisyklės yra taisyklės (nepaisant to, kad susikūrėme jas patys), todėl laikytis jų privalu. Teks ir vėl išsirinkti geriausiųjų šešetą…
Visgi prieš užmesdamas akį į geriausiųjų šešetuką (kadangi tai dariau balandžio pradžioje – darysiu tai ir dabar), visų pirma šnektelsiu apie tuos vardus, kuriems, mano subjektyvios nuomonės dėka, šiek tiek pritrūko iki ‘geriausiųjų’ sąrašo. Tikrai puikius albumus išleido tokie kolektyvai kaip „When Saints Go Machine„, „These New Puritans„, sesutės CocoRosie, australijos duetas „Empire of the Sun„, kultinis režisierius Davidas Lynchas ar kitaip suskambęs senas „Bon Iver” lyderio Justino Vernono kolektyvas „Shouting Matches”. Tačiau subjektyvumui ir idėjai ribų nėra, todėl žemai nusilenkęs šiems vardams (bent jau kol kas) palieku juos už aukščiausio pastarojo periodo šešetuko.
Kad ir kaip bebūtų keista, tačiau didžiai savo nuostabai jau šiandien turiu keturis „nusivylimus”, kurie mane – itin besidomintį muzika – šiemet tiesiog nuvarė į neviltį. Keista ir ironiška, tačiau nuvylė būtent tie vardai, kurie, kaip tikėjau (ir kartu net neabejojau), metų gale turėjo puikuotis mano asmeniniame dešimtuke. Tie vardai – „Phoenix„, James Blake, „The National” ir „Sigur Ros„. Žinoma, tai – tik asmeninė mano nuomonė, paremta itin dideliais su šiais vardais sietais lūkesčiais, todėl jeigu kas nors galvoja kitaip ir norėtų į mane paleisti keturias plytas, patarčiau to tiesiog nedaryti. Kartoju visai atvirai: tai tik mano asmeninė nuomonė.
„Phoenix” ir James Blake užsižaidė toje pačioje, prieš tai sėkmę garantavusio albumo žaidimų aikštelėje. „Entertainment” – identiškas „Wolfgang Amadeus Phoenix” klonas, sukurtas pagal tą pačią idėjinę ir muzikinę schemą. Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie britų tamsos talentą Jamesą Blake’ą. Klausiau albumo ir galvojau: tai girdėjau nuolat klausydamas pirmojo debiutinio muzikanto įrašo. Buvo liūdna ir kartu apmaudu, mat iš šių dviejų kolektyvų tikėjausi tikrai labai daug.
Kalbant apie neviltį, susijusią su „Sigur Ros” reikėtų paminėti vienintelį žodžių derinį: „per kieta ir nuobodu”. Galbūt albumas man tiesiog neprilipo, o gal tiesiog mano ausiai (o kartu ir sielai) vis dar sunku susitaikyti su kietesniu ir gerokai griežtesniu islandų skambesiu. Sutinku, „Kweikur” – kokybiškas ir tikrai profesionalus įrašas. Tačiau lygindamas jį su „Valtari” pasigedau jame shoegazinių variacijų ir didžiosios muzikinės euforinės lyrikos. Tos, prie kurios buvau pripratęs daugiau nei 18 grupės gyvavimo metų.
Tuo tarpu su „The National” buvo dar kebliau…Pastaruosius penkerius metus ši Ohajo grupė turėjo tvirtas pozicijas mano mylimiausiųjų penketuke. Negana to, 2010 metais išleistą diską „High Violet” tikrai norėčiau su savimi pasiimti kildamas Švento Petro vartų link. Prieš tai sekę albumai „The Boxer” ir „Aligator” taip pat gali turėti realių pretenzijų į tvirtas amerikietiško indie roko XXI amžiaus klasikos pozicijas, todėl šio kolektyvo kūryba mano pasąmonėje reiškė gerokai daugiau nei vien tik muziką. Tačiau šiemetinis „Trouble Will Find Me”, mano akimis (ir ausimis) buvo ne žingsnis į priekį, o trys žingsniai atgal. Albumą perklausiau keturis kartus, netikėdamas, kad į mano vidinės Aldonos iškeltą klausimą „Ar tai tikrai viskas” bus atsakyta teigiamai… Deja… Galbūt Mattas ir kompanija norėjo su „Trouble Will Find Me” grįžti prie ištakų, o gal pastaruosius trejus metus grupė tiesiog išgyveno kūrybinę krizę. „Trouble Will Find Me” man pasirodė pernelyg vienodas, monotoniškas ir netgi nuobodus įrašas. Bet kuriuo atveju, labai tikiuosi, kad „The National” jau netrukus sugrįš su nauja muzika ir idėjomis, prieš kurias nesugebės užsiverti jokie kūrybiniai vartai.
Taigi, po trumpo žvilgsnio į kitokią dabartį, dalinuosi tais 6 vardais, kurie per pastaruosius keletą mėnesių neišlenda iš mano grotuvo, galvos ir … muzikinės dūšios.
Šis albumas – neabejotinai pats brandžiausias „Editors” diskas, kurį klausant niekaip neapleidžia džiugesio jausmas, kad pagaliau Tomas Smithas ir kompanija atrado grynai savąjį skambesį. Ilgai ieškoję kelių į muzikinį britiškos roko padangės identitetą, vyrukai pagaliau atrado muzikinį tapatumo garantą. Kiek daugiau lyrikos nei įprastai, kiek švelnesnis garsas nei prieš tai buvusiame diske „In this Light and on this Evening” ir kiek daugiau styginių nei anksčiau yra turėjęs „Editors”. Šiandien britų rokeriai pelnytai gali vadintis unikalia, tapatumą ir išskirtinę vietą (ne tik po britiška) saule išsikovojusia grupe. Albume yra viskas, ko reikia geram kokybiškam įrašui – ir stadioninis himnas „A Ton of Love”, ir romantiška styginiais instrumentais paremta baladė „Nothing”, kurioje Tomo Smitho vokalas atsiskleidžia visu gražumu, ir pelnytai įsimylėjėlių šedevru galintis vadintis kūrinys „What Is This Thing Called Love”.
„The Weight Of Your Love” yra toks įvairus, vientisas ir iškalbingas, kad kartelė panašaus kalibro grupėms yra užkelta maksimaliai. Net neabejoju, kad ketvirtasis britiško roko vėliavnešių albumas bus vienas stipriausių ir įdomiausių šių metų įrašų. Ir netgi nežiūrint į tai, kad dviejų platininių albumų savininkai su naujausia plokštele nepasiekė Didžiosios Britanijos albumų topo viršūnės, „The Weight Of Your Love” yra nuostabus, didingas ir itin muzikalus įrašas. Bent jau mano akimis šis įrašas pagrįstai gali vadintis metų roko šedevru. O ar aš teisus įsitikinti galėsite jau spalio 2 dieną, kuomet „Editors” surengs koncertą Vilniaus menų fabrike „Loftas”.
„Skyer” išvertus iš norvegų kalbos reiškia debesis. Klausydamasis šio skandinavų albumo taip ir jaučiuosi – it pakilęs virš saulės apšviestų debesų. Puikus dream pop darbas, kuris – nuo pat pradžios iki pabaigos – neabejotinai leidžia Švedijos – Norvegijos trijulę krikštyti Šiaurės šalių dream pop stiliaus karaliais. Jei prieš dvejus metus pasaulinę dream pop karalių karūną pelnytai nešiojo „Beach House”, tai šiandien ramia širdimi ją uždėčiau „Postiljonen”. Ko gero tinkamesnį muzikinį foną saulės palydėjimui ramiai sėdint prie jūros iš šių metų sąrašo rasti būtų labai sunku. Skandinavai nuvertė kalnus ir sukūrė lyrišką muzikinę pasaką. Žinant, kad tai – tik debiutinis įrašas, „Postiljonen” pagrįstai galime vadinti savotišku dream pop reiškiniu ne tik Šiaurės Europos, bet ir viso pasaulio muzikinėje padangėje.
Absoliučiai naujai suskambusi soul muzika turi būti dėkinga ne kam kitam, o būtent britų dainininkei Laurai Mvulai. Už naują spalvą, kitokį skambesį ir neįtikėtinas muzikines aranžuotes. „Sing To The Moon” – nenuspėjamas albumas, kuriame nerasite nei vienos primityvios dainos. Lauros vokalas – aukso vidurys tarp Amy Winehouse ir Adele, o kiekvienas albume esantis kūrinys – lyg nedidelis muzikinis stebuklas, dar sykį įrodantis kokia plati, neaprėpiama ir beribė gali būti muzika. Jeigu reikėtų įvardinti didžiausią šių metų atradimą, Laura Mvula neabejotinai puoštųsi šiuo titulu. Ne veltui manoMUZIKOS kalbintas Michaelas Kiwanuka savo interviu prisipažino, kad jos pasirodymas festivalyje „Glastonbury” buvo vienas įsimintiniausių renginio koncertų.
Šią Lydso pop roko grupę manoMUZIKOJE esame pristatę kategorijoje „manoATRADIMAS”. Jau tada kalbėjau apie tai, kad jokio unikalaus prieskonio šiam kolektyvui priskirti negalime dėl vienos priežasties: grojančių panašią muziką muzikos kalvėje Didžiojoje Britanijoje yra nesuskaičiuojama galybė. Tačiau noriu to ar ne, negaliu nesižavėti itin patraukliu ir labai išbaigtu šių metų pradžioje išleistu „To Kill A King” albumu „Cannibals With Cutlery”. Čia savo favoritus atras ir tas, kuris pop roką įsimylėjo šio tūkstantmečio pradžioje klausydamasis pirmųjų „Coldplay” ir „Athlete” darbų, ir tas, kuris žavisi šiandienos naujaisiais pop roko reiškiniais. Paprastas, kokybiškas ir tikrai labai muzikalus albumas šiemet, ko gero, buvo perklausytas daugiausiai kartų. To pilnai pakako, kad jis įsitvirtintų manajame pastarųjų mėnesių ‘šešetuke’ ir neabejotinai išsikovotų pozicijas mano metų favoritų tope.
Nepaisant to, kad po „Baths” pseudonimu jau daugiau nei trejus metus muzikuoja Los Andželo klubų rezidentas Willis Wiesenfeldas, prireikė sulaukti trečiojo studijinio albumo tam, kad „Baths” vardas būtų pripažintas visame pasaulyje. Puikus dešimties dainų rinkinys, sudėtas į pilną albumą, pavadintą „Obsidian” įtiks absoliučiai visiems elektroninės muzikos mylėtojams – tiek tiems, kas žavisi tamsos muzikos dainiumi James’u Blake’u, tiek ir tiems, kurie šiandien vis dar negali sustoti mylėti chillwave muziką. Absoliučiai universalus albumas tikrai neturėtų palikti abejingų. Ypač tų, kuriems šio žanro muzika nėra svetima. Willis sukūrė stebuklą. Labai tikiuosi, kad jis juo didžiuojasi taip, kaip jam derėtų tai daryti. Asmeniškai man „Obsidian” – neabejotinai vienas puikiausių šių metų elektronikos šedevrų, sukėlęs pačius didžiausius lūkesčius ateities „Baths” įrašams. Vien tik ko verta albumą pristačiusi daina „Ironworks”…
Apie prancūzų duetą „Daft Punk” šiemet buvo pasakyta daugiau nei įmanoma. Apie juos rašė visi, kas netingėjo; liaupsino visi, kas galėjo ir grojo tie, kas tik sugebėjo. Ar šokių muzikos dievai iš Paryžiaus buvo verti tokių liaupsių? Neabejotinai taip. Talentas, viešieji ryšiai ir net aštuonerius metus (!!!) lauktas albumas padarė savo. „Random Access Memories” – tiesiog tobulas trylikos dainų rinkinys, kurį klausytis tinka visose gyvenimo situacijose. Jeigu kietesnės muzikos mylėtojai vis dar turi iliuzijų į šuns dienas išdėti house muziką, sakydami, kad ji – pernelyg vienoda ir monotoniška – atsakymas jiems būtų ypatingai paprastas: šiemetinis „Daft Punk” albumas tokio pobūdžio įžvalgas paneigs labai greitai.
Taigi, antrajam metų muzikiniam trečdaliui savo odę sugiedojau;) Kai kurie lūkesčiai tiesiog sugniuždyti, o kai kurios viltys – patenkintos su kaupu. Vieni talentai – atrasti, o kiti, priešingai, tam tikra prasme tik sužlugdė mano viltis. Vienaip ar kitaip, šie „myliu – nemyliu”, „noriu- nenoriu” ir „tikiuosi – nesitikiu” tik dar labiau įneša intrigos į muzikinių lūkesčių žaidimą. Ateinantys ketveri mėnesiai taip pat žada įdomų muzikinį srautą: netrukus turi pasirodyti „Volcano Choir”, „Arcade Fire”, „White Lies” ir kitų daug vilčių teikiančių atlikėjų naujausi albumai, todėl prieš pat kalėdas bus vėlgi labai įdomu sudėlioti tam tikrus muzikinius taškus ant „i”.
Tad, kaip ir anąkart, sakau: „To Be Continued…. SOON”.
Kaip ir buvo galima tikėtis, pavasarį pasirodęs bendras prancūzų kolektyvo „Daft Punk” ir muzikos prodiuserio Pharrell Williamso singlas „Get Lucky” tapo šios vasaros hitu, kurį masiškai perdainuoja įvairūs atlikėjai.
Šįkart dalinamės psichodelinęs indie soul / jazz muziką grojančio kolektyvo „The Stepkids” išskirtinai kokybišku „Get Lucky” koveriu.
Prancūzų kūrėjas, atlikėjas ir kompozitorius PV NOVA genaliai sulipdė, net neabejojame, vieną iš populiariausių 2013 metų hitų – „Daft Punk“ kūrinį „Get Lucky“.
Dainos interpretacija pereina muzikinę istoriją nuo 1920-tųjų ir pasibaigia ateityje – 2020-aisiais.
Praėjusios savaitės pabaigoje pasidalinę drauge su Phareliu Williamsu įrašytu savo nauju kūriniu „Get Lucky” šiandien duetas „Daft Punk“ tėkštelėjo dar vieną šios dainos versiją. Šįkart kūrinį prancūzai įrašė kartu su pernai vasarą Lietuvoje viešėjusiu Sam Sparro.
Mažoji Bruklino (Niujorkas, JAV) koncertų salė „Music Hall Of Williamsburg“ šį tykų pirmadienio vakarą yra apgaubta mistikos skraiste. Eilės prie įėjimo nėra, nors durys atsivėrė jau prieš pusvalandį, o tranki elektroninė muzika, aidinti iš už sienos, liudija, kad vakaras bus ilgas. Publika, besirenkanti į tokios muzikos renginius, paprastai nesiskubina patekti vidun kuo ankščiau, juk klubinis gyvenimas šiame mieste įsisiūbuoja tik laikrodžio rodyklei judant link vidurnakčio. Iki tol dar daug gražaus laiko, tad, užbėgdamas vakarui už akių, papasakosiu, kodėl esu čia.
SBTRKT (nuotr. Ignas Bautrėnas)
Nesu didelis elektroninės muzikos žinovas, ir pagarbą, visų pirma, atiduodu pankrokui, bet tam tikri elektronikos prodiuseriai sugeba paglostyti mano „alternatyvščiko“ širdį. Aaronas Jerome, geriau žinomas kaip kaukėtasis muzikinis stebukladarys SBTRKT, – vienas jų. Pamatyti šio paslaptingojo atlikėjo pasirodymą užsimaniau vos pirmą kart išgirdęs jo debiutinį albumą, kuris mane sužavėjo svaiginančia, bet neįprastai ramia ir nevarginančia IDM, dubstep, garage ir funk stilių sinteze. Vos išgirdęs apie jo pasirodymą Niujorke pasiskubinau nusipirkti bilietą, tik šis vakaras – kiek kitoks nei tradiciniai SBTRKT koncertai. Šįvakar jis Brukline pasirodo ne kaip atlikėjas, o kaip didėjus, šokdinsiantis besirenkančią publiką ligi paskutinis reiveris nuvargęs iškris iš klumpių. Ne paslaptis, kad SBTRKT savo kūrybinį kelią pradėjo būtent nuo elektroninės muzikos įrašų sukiojimo įvairiuose Londono klubuose. Norinčių savo kailiu patirti, ką reiškia jo drebinama šokių aikštelė, yra daug, o vietos „Music Hall of Williamsburg“ – mažai, ir su bėgančiomis minutėmis jos lieka vis mažiau.
SBTRKT (nuotr. Ignas Bautrėnas)
Publika renkasi neskubėdama, bet šokių aikštelėje jau šmėžuoja pirmosios švytinčios apyrankės. Scenoje, kur paprastai vyksta indie roko muzikos koncertai, susistatęs savo aparatūrą, plokšteles kol kas leidžia vietinis didėjus, kurio net pseudonimo nežinau, bet tai nesvarbu. Jo grojama gan nuobodi progresyvaus house muzika mane gana greitai pradeda erzinti ir aš patraukiu į rūsyje esantį barą atsigerti alaus ir pasidairyti į čionai susirinkusius žmones.
Užsisakęs bokalą „Brooklyn Lager“ greit įsitraukiu į pokalbį su prie baro laiką leidžiančia nedidele grupele – porą vyrukų ir panele. Kalbamės apie muziką, nes apie ką gi daugiau kalbėsi koncerte, ar ne? Su mergina greitai randu bendrą kalbą ir mes įsijautę pradedame aptarinėti „Mudhoney“, „The Melvins“ ir kitas panašias devinto dešimtmečio Sietlo grupes. Jai pokalbis vystosi sklandžiai, bet jos kikenantiems draugams su kiekviena prabėgančia minute vis sunkiau sekasi sudurti du konkrečius sakinius. „They‘re SO high,“ sako ji man, bet aš ir pats spėjau pastebėti blizgesį jos draugų akyse. Ne paslaptis, kad elektroninė scena nuo pat pradmenų neatsiejama nuo įvairiausios kilmės narkotikų, kuriuos it saldainius šlamščia daugelis entuziastų, o ši draugija – vieni jų. Bet neilgai trukus muzika viršuje nutyla ir mes apleidžiame barą vardan vienijančių dūžių. Scenoje – vakarą apšildantieji „Sepalcure“.
SBTRKT (nuotr. Ignas Bautrėnas)
Bruklino elektronikos prodiuserių ir didžėjų duetas „Sepalcure“ kaip ir vakaro kaltininkas yra išleidęs tik vienui vieną albumą, nors nei vienas, nei kitas „Sepalcure“ narys nėra naujokas elektroninėje scenoje. Šis duetas – tai Praveenas Sharmas ir Travisas Stewartas (pastarasis – jau kuris laikas žinomas dubstepo scenoje kaip „Machine Drum“). „Sepalcure“ – šių dviejų prodiuserių kūrybos vaisius, apjungiantis IDM ir dubstep stilius. Ištisą valandą šokdindami tankėjančią publiką projektas „Sepalcure“ groja didžiąją dalį savo albumo, paskanindami jau girdėtus kūrinius turtingesniais garsais. Palinkę prie mikšerinių pultų bei klaviatūros jie abu išvaizda labiau primena į kompiuterinius žaidimus įsitraukusius moksliukus, bet taip sakydamas jokiu būdu nenoriu jų nuvertinti. Pusilgius plaukus ir „nerdiškus“ akinius atperka profesionaliai atliekama muzika, kuria mėgaujasi šokėjai. Kūriniai pulsuoja vidutiniu tempu, kartais primenančiu „Burial“ eksperimentus, o pritemdytos šviesos kvepia intymumu.
Kad „Sepalcure“ pasirodymas artėja link pabaigos pajuntu iš greitėjančio ritmo. Tarsi širdies dūžiai nubėgus maratoną jis plaka vis greičiau ir greičiau. Paskutiniojo „Sepalcure“ seto kūrinio „The One“ metu virš šokių aikštelės nuskrieja pirmoji lazerių šviesos banga, o į sceną staiga įšoka liesas, medinę kaukę virvine barzda dėvintis individas. Šokių aikštelė pratrūksta plojimais, o rankos kyla į viršų.
SBTRKT (nuotr. Ignas Bautrėnas)
Ponios ir ponai, scenoje „SBTRKT“!
Iš kolonėlių pasipila „Radiohead“ kūrinio „Lotus Flower“ versija, kurią remiksavo pats „SBTRKT“. Su pasimėgavimu stebiu žmonių reakcijas. Daugelis dainuoja kartu su Thomo Yorke balsu, kiti stoviniuoja salės pakraščiuose ir užsimerkę linguoja į taktą.
Na, o šokių aikštelėje – chaosas! Jau gerokai įsismarkavę reiveriai mojuoja švytinčiomis apyrankių vaivorykštėmis papuoštomis rankomis, o jų žibančios akutės spindi ekstaze. „SBTRKT“ „Lotus Flower“ netrukus iškeičia į savo paties kūrinį „Hold On“, o jį į dar negirdėtą, remiksuotą „Look At Stars“ versiją.
Šis vakaras – laukinis! Lazeriai aidinčio ritmo įkandin skrodžia tamsą virš šokančiųjų galvų, o „SBTRKT“ keičia kūrinius vieną po kito ir lepina publiką savo pamėgtais senais ir naujais įrašais. Tarsi lošėjas, žeriantis ant stalo kauliukus, jis žeria savo kūrybą įtakojusias melodijas ir semplus – šio vakaro garso takelį jis parinkęs ypač kruopščiai. Viso jo groto setlisto, deja, neišvardinsiu, ne tik dėl to, kad nesu didelis elektroninės muzikos žinovas, bet ir dėl to, kad visą vakarą leistų įrašų įvairovė ir nei minutei atokvėpio neduodantis ritmo greitis visiškai aptemdė protą. Bet girdėjau daug ankščiau girdėtų kūrinių. Tikrai pamenu, kad tarp pačio „SBTRKT“ kurtos muzikos ir jos improvizacijų skambėjo „Skream“ ir „Benga“, „The Prodigy“ nuotrupos, Bob Marley bei Jameso Blake remiksai, „Digital Mystikz“, ir „Daft Punk“, bet visko atsiminti tiesiog neįmanoma. Minutė keičia minutę, o „SBTRKT“ keičia įrašus. Laikas bėga, minia tampa vientisu organizmu, pulsuojančiu gyvybe.
SBTRKT (nuotr. Ignas Bautrėnas)
Laikrodžio rodyklė jau tolsta nuo pirmos valandos nakties. Šokių aikštelėje – vien ištvermingiausieji. Tie, kurie šokdami palūžo, susirinkę salės pakraščiuose susidomėję stebi pasirodymo pabaigą iliustruojančias šviesas ir gurkšnoja alų arba vandenį, arba energetinius gėrimus, priklausomai nuo to, kuo šiąnakt svaiginosi. Aš – tarp jų, sriūbčioju alų iš plastikinio bokalo ir it užburtas klausausi virš minios skriejančių vibracijų. „SBTRKT“ pradingsta taip pat netikėtai, kaip atsirado, o pasibaigus gėrimui nutyla ir muzika. „Music Hall of Williamsburg“ grindys, kur pažvelgsi, nusėtos tokiais plastikiniais bokalais kaip šis mano rankoje. Metu tuščią tarą į šiukšlių dėžę, mat valytojai ir taip turės daug darbo, ir kartu su prakaituota minia judu link išėjimo. Vėsus nakties vėjas atgaivina, o galvoje dar ilgai skambės nenutylantys dūžiai, aidintys į nebūtį kaip ir ši naktis, kuri, rodos, niekados nesibaigs.
