Kovo mėnesio albumai

Pirmas pavasario mėnuo į muzikos lentynas pristatė nemenką kiekį naujos kūrybos. Dalis albumų mūsų buvo itin laukiami, dalis tiesiog nustebino, tačiau (neabejotinai) yra dar nemenka dalis, kurios tiesiog nespėjome atrasti. Tačiau neatrastais atradimais pasidalinsime ateityje, o dabar – apie įrašus, kurie, manoMUZIKOS manymu, kovą leido džiaugtis, niūniuoti ir linksėti į taktą.

Kai kurie įrašai – nuspėjami, o kai kurių atsiradimas čia – netikėtas. Tačiau dėl albumams ateityje priskirtino „istorinio“ statuso poros „vienetų“ tiesiog negalėjome neįtraukti.

Tiesa, į šį sąrašą galėjo patekti dar vienas kovo mėnesį išleistas albumas. Tačiau po ilgų diskusijų prie manoMUZIKOS derybų stalo vis dėlto nusprendėme, kad dėl itin prieštaringos, įžeidžiančios, nepateisinamos ir nesantaiką kurstančios autoriaus pozicijos, jo muzikai tiesiog negalėjome čia rasti vietos.

FINK „Fink‘s Sunday Night Blues Club, Vol. 1“

Per daug metų britas Finas Greenallas užsitarnavo galybę manoMUZIKOS simpatijų ir tapo vienu mėgstamiausiu portalo atlikėju. Paskui jį važiavome į įvairiausius Europos kraštus, ne kartą jį kalbinome, visuomet pristatinėdavome savo skaitytojams ir, tiesą sakant, tapome visai neblogais bičiuliais.

Todėl tie, kurie nuolat sekė žinutes apie „Fink“, puikiai žino, kad bliuzas – viena didžiausių 44 metų atlikėjo aistrų. Taigi, šis albumas – kitoks. Jame nerasite nieko panašaus į „Sort of Revolution“, „Looking Too Closely“ ar „Yesterday Was Hard On All Of Us“. Čia dominuoja bliuzas. Jokios lyrikos, jokio patoso, jokių itin greitai įsimenamų melodijų. Tik bliuzas. Tačiau tie, kuriems muzika nėra vien tik lengvai prisimenama melodija, perklausę „Fink‘s Sunday Night Blues Club, Vol. 1“, suvoks koks vis dėlto talentingas ir kūrybingas yra Finas Greenallas.

Šis albumas – melomanų kolekcijoms. Ne tik dėl kitokios muzikos, bet ir dėl tradiciškai gražios ir itin kokybiškos pakuotės.

Nereikia pamiršti ir dar vieno fakto – naujas Fino darbas žymi ir savotišką lūžio tašką. Suprasdamas, kad šis įrašas tiesiog pasmerktas nebūti komerciškai sėkmingu, muzikantas subūrė kiek kitokią grupę ir leidosi į dešimties bliuzo koncertų turą. Todėl tie, kurie neabejingi jo muzikai, turėtų suskubti įsigyti bilietus, mat didžioji dalis koncertų, vyksiančių mažose džiazo arenose, jau pilnai parduoti. Mes jau spėjome. Tikimės, kad jūs – taip pat.

Depeche Mode „Spirit“

Viena populiariausių pasaulio grupių išleidžia naują albumą. Vien tik šio fakto pakaktų disko „Spirit“ pasirodymui tapti reikšmingu įvykiu. Faktas, kad albumo depešų  gerbėjai buvo priversti laukti beveik ketverius metus, plokštelės pasirodymo svarbą pastiprina dar labiau.

12 dainų, perpildytų tradiciškai tamsiu elektroniniu skambesiu, pamėgo ne tik muzikos mylėtojai, bet ir muzikos kritikai. Gerų žodžių jam negailėjo „Q“, „The Guardian“ ir „Mojo“ apžvalgininkai, gan pozityviai diską pasitiko ir visa muzikos rinka. Socialiniuose tinkluose netruko muzikantų ir aktorių susižavėjimo žinučių. Tai, kad albumas pasiekė aukščiausią perkamiausių įrašų sąrašo vietą šešiose šalyse bei užkopė ant 5 laiptelio Jungtinėje Karalystėje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose – taip pat pasako gana daug.

Jeigu dar buvo abejojusių, kam priklauso elektroninio/synt pop pasaulio pjedestalas, po „Spirit“ pasirodymo tokių turėjo nebelikti. Karaliai sugrįžo. Kaip visada galingai, muzikaliai ir novatoriškai.

Ed Sheeran „Divide“

Įtariame, kad šio albumo atsiradimas manoMUZIKOS rekomenduojamųjų sąraše, mūsų skaitytojams yra nemenkas netikėtumas. Prisipažįstame, mums – taip pat. Tačiau šiuo atveju, kalbėdami apie trečią Ed Sheerano įrašą mes labiau vertiname netgi ne muzikinę, bet istorinę jo vertę. Todėl darydami prielaidą, kad mus skaito nemažai melomanų, šiek tiek išraudusiais skruostais ir panarinę galvą sakome, jog šį albumą (grynai dėl jo unikalių pasiekimų) muzikos kolekcionieriai tiesiog privalo turėti savo fonotekoje.

Vos pirmąją „Divide“ pardavimų savaitę diskas tapo visų laikų perkamiausiu Didžiosios Britanijos albumu, kurį įrašė atlikėjas vyras. Albumo „÷“ pirmąją pasirodymo savaitę buvo parduota 672,000 tūkst. kopijų. Tai yra trečias geriausias visų laikų rezultatas salyne. Daugiau už jį buvo parduota tik visų laikų geriausiai perkamo disko – Adelės įrašo „25“ (800 tūkst.) ir 1997 metais išleisto „Oasis“ albumo  „Be Here Now“ (696 tūkst.).

Trečiasis brito įrašas taip pat tapo greičiausiai per pastaruosius 20 metų parduodamu vinilu, o perkamiausių singlų 40-tuko aukščiausiame dvidešimtuke pirmąją savaitę buvo visi 16 albume esantys kūriniai! Tai – pirmas toks kartas Didžiosios Britanijos muzikos istorijoje.

Taigi, jeigu muzikinę albumo pusę galime palikti nuošaly (nors, prisipažįstame, yra bent keli kūriniai, kuriuos tikrai su malonumu suklausėme), priežasčių šitą albumą perklausyti (o muzikos kolekcionieriams net ir įsigyti) yra tikrai ne viena.

TENNIS „Yours Conditionally“

Jeigu mėgstate tokias grupes kaip „Beach House“ ar „Surfer Blood“, Kolorado duetas „Tennis“ jums taip pat turėtų patikti. Nors grupė muzikuoja nuo 2010-ųjų, žinomais jie tapo viso labo prieš porą metų – tada, kai apie juos pradėjo kalbėti JAV muzikiniai tinklalapiai „Pitchfork“ ir „Stereogum“.

Kovo pradžioje išleistas Alaina Moore ir Patricko Riley albumas „Yours Conditionally“ – dar viena priežastis apie juos kalbėti. Melodingas, šiltas ir tikrai labai vasariškas įrašas puikiai tiks saulėto pavasario dienomis. Švelnus Alainos vokalas ir gražios, neperspaustos Patricko Riley aranžuotės šiek tiek primins „Niki & the Dove” vėlyvąją kūrybą. Tačiau jeigu tokia muzika dominuotų viešojoje erdvėje, būtų tik dar muzikaliau ir smagiau gyventi.

Taigi, stipriai rekomenduojame. Gražus, neįnoringas ir labai saulėtas dešimties dainų įrašas – tiesiai iš Kolorado.

JAMIROQUAI „Automaton“

Kiekvienas brito Jay Kay grupės „Jamiroquai“ albumo pasirodymas – nemenkas muzikinis įvykis kolektyvo gerbėjams. Nors acid jazz/funk kolektyvas muzikos pasaulyje aktyviai veikia daugiau kaip 25 metus, paskutinę kovo dieną pasirodęs „Automaton“ – viso labo 8-asis grupės įrašas. Turint mintyje faktą, kad nuo paskutinio hito „Virtual Insanity“ kūrėjų darbo praėjo beveik 7 metai, ši žinia albumo pasirodymą paverčia dar reikšmingesniu įvykiu.

Kalbant apie patį albumo pasirodymą, reikėtų nepamiršti ir to, kad britai nepasidavė įprastai disko teasinimo taktikai – nekurstė mūsų minčių ir aistrų mažiausiai pusmetį (kaip jau tapo įprasta didelių vardų gretose). Sausio vidury jie paleido savo promo kampaniją pasauliui pristatydami trumpą būsimo albumo video klipą. Po dviejų savaičių dienos šviesą išvydo pirmas „Jamiroquai“ singlas, dar po dešimties dienų – antras. Viskas. Tiesa, grupė paskelbė ir savo gastrolių kai kurias datas. Tuo „Automaton“ reklama ir baigėsi. Svarstant racionaliai (bendroje globalioje rinkoje), atrodo mažoka. Galvojant idėjiškai – galime daryti išvadas, kad kolektyvas pasitiki savo gerbėjais ir yra tikri, kad už bet kokį reklaminį šūkį kur kas geriau skamba muzika.

Naujasis „Automaton“ niekuo nenustebins. Išgirsite tokį Jay Kay, kokį esate įpratę girdėti, mylėti ir žavėtis. Albume, kuriame 12 kūrinių, ir toliau girdėsite aktyvų funk ir acid jazz muzikos mišinį, ritmingą ir kaskart vis drąsiau linguoti priverčiančią muziką. Čia taip pat surasite ir ne vieną dainą, kuri kaitinant vasaros saulei ne kartą bus prasukta Jūsų grotuvuose. Žodžiu, albumas tikrai geras. Ypač jis patiks tiems, kurie jau ilgą laiką yra įpratę prie žavingos „Jamiroquai“ muzikos.

CONOR OBERST „Salutations“

Conoras Oberstas – rimta figūra Jungtinėse Amerikos Valstijose. Nežiūrint į tai, kad tiek jo solinė karjera, tiek ir muzika su grupe „Bright Eyes“ už Atlanto yra gerokai populiaresnė nei senajame žemyne, naujasis jo albumas turėtų įtikti net ir įnoringiems europiečiams.

„Salutations“ – aštuntas C. Obersto įrašas. Stebint, kokiu aktyvumu amerikietis kepa savo albumus, atrodo, jo produktyvumo kreivė turėtų leistis žemyn. Tačiau produktyvumo dievas, panašu, yra visgi jo pusėje.

Per pastaruosius metus tai jau ketvirtasis muzikanto diskas. Įdomu ir tai, kad nuo paskutinio C. Obersto albumo „Ruminations“ praėjo mažiau nei metai, tačiau ditirambai, kuriuos gieda šiam įrašui muzikos industrijos atstovai – neregėti ir dar negirdėti buvusio „Bright Eyes“ lyderio karjeroje.

Graži, lyriška ir jauki C. Obersto muzika gali priminti ankstyvuosius Justino Vernono projektus, Bruce Springsteen ir (vietomis) Bob Dylan kūrybą ar šiuo metu populiariojo M. Ward‘o muziką. Visais atvejais tai yra darbas, kurį verta išgirsti. Nes klausant „Salutations” imi žmogus ir supranti, kad taip gražiai ir švelniai skambanti indie folk muzika sugebėtų sušildyti net ir pačią šalčiausią širdį.