festival

Šią vasarą „Moderat“, King Krule, Mac DeMarco ir kiti – naujame muzikiniame festivalyje Vilniuje!

manoNAUJIENA

Labai netikėta ir šiek tiek siurealu, bet… panašu, kad šią vasarą Vilniaus miesto laukia didžiulis naujas urbanistinis muzikinis festivalis su itin ryškiais ir aktualiais tarptautiniais vardais.

Birželio 17-19 dienomis naują veidą įgavusiame Lukiškių kalėjime 2.0 vyks naujas muzikos ir menų festivalis „8 Festival”. Jame pasirodys nemažai įvairių užsienio atlikėjų, gerai žinomų ir Lietuvos melomanams.

Vokietijos elektroninės muzikos gigantai „Moderat“, melancholikas Mac DeMarco, keistos muzikos talentas King Krule, bene įdomiausia jaunosios kartos Didžiosios Britanijos grupė „Black Country, New Road“, Švedijos triukšmadariai „Viagra Boys“… ir čia tik keli dėmesio verti vardai. O festivalio line-up’as – gerokai ilgesnis ir dar ne visas atskleistas.

Ar šis naujasis urbanistinis muzikinis festivalis buvusiame kalėjime mes iššūkį kitam urbanistiniam festivaliui pramoniniame rajone? Laikas parodys 🙂

Tuo tarpu pilną festivalio line-up’ą, informaciją apie bilietus ir kitus svarbius reikalus rasite oficialioje festivalio svetainėje.

Atšaukiamas WOODSTOCK 50 arba „Trumpa WOODSTOCK 50 istorija“

manoNAUJIENA

woodstock 50

Likus labai nedaug laiko iki turėjusio atgimti legendinio WOODSTOCK, festivalis WOODSTOCK 50 , turėjęs vykti rugpjūčio 16-18 dienomis Merriweather Post Pavilione, Kolumbijoje, Merylande, oficialiai atšauktas.

Nuo pat pradžių, kai bendra-įkūrėjas Michael Lang paskelbė apie WOODSTOCK 50 festivalį, švenčiant 50-asias legendinio 1969m. WOODSTOCK festivalio metines, festivalio komunikacija buvo keista.

Sausio pradžioje interviu žurnalui „Rolling Stone“ Lang‘as pranešė, kad su komanda planuoja surengti WOODSTOCK 50 ir jis turėtų vykti rugpjūčio 16-18 dienomis Waskins Glen, Niujorke. Interviu jis pasakojo siekiantis pakviesti geriausias šiuolaikinio ir klasikinio roko grupes, bei žadėjo buvusio WOODSTOCK festivalio elementų.

Po keleto savaičių žurnalui „Billboard“ jis pasakojo, kad sunku rasti tinkamą vietą festivaliui Niujorko valstijoje, tačiau ji derinama ir ieškoma kitur. Vėliau kitame interviu su promo kompanija „Danny Wimmer Presents“ buvo žadamas ypatingas festivalio line-up‘as, kuris bus atskleistas vasario mėnesio pabaigoje, tačiau…

Kovą jau buvo aišku, kad grupės reikalauja iš anksto apmokėto pilno atlygio už pasirodymus, o pranešimai apie line-up vėlavo. Jis paskelbtas tik kovo pabaigoje. Tarp pirmųjų vardų buvo: „Jay-Z“, „Chance the Rapper“, „The Black Keys“, „The Killers“, bei atlikėjai iš originaliojo Woodstock eros: „Dead & Company“, „Santana“, „John Fogerty“, „David Crosby“ ir „Canned Heat“.

Tačiau jau balandį „The Black Keys“ (dar iki bilietų pardavimų starto) pranešė, jog nepasirodys festivalyje, o mėnesio pabaigoje grupių agentai stebėjosi kodėl nepradėta prekyba bei pradėjo sklandyti gandai apie atšaukimą.

Balandžio paskutinėmis dienomis bendradarbiauti atsisakė finansiniai partneriai, o gegužę jau atsirado ir daug daugiau rimtesnių problemų dėl leidimų festivaliui, bei teisinių dalykų. Komunikacija visai pakriko.

Liepos 30 apie tai, jog nebepasirodys festivalyje pranešė: „Santana“, „The Raconteurs“, „Miley Cyrus“, „Lumineers“, „Country Joe McDonald“ ir „John Sebastian“. Jie pasekė prieš tai pranešusių „Dead & Company“, Jay Z ir John Fogerty pavyzdžiu, kurie buvo pirmieji pasitraukę iš lineup‘o.

Galiausiai, mažiau nei prieš parą organizatoriai oficialiai paskelbė apie atšaukimą.

Naujas miesto festivalis urban ir R&B muzikos gerbėjams – „Spring Break“

manoNAUJIENA

spring-break

Jau visai netrukus – balandžio pabaigoje, atidarysime festivalių sezoną. Jį pradės naujas, šiais metais pirmą kartą rengiamas vienos dienos miesto festivalis „Spring Break“, skirtas jaunosios kartos urban ir R&B muzikos gerbėjams.

Festivalis vyks balandžio 26 d. Vilniaus keleivinių traukinių depo industrinėje erdvėje. Specialiai šiam renginiui pastatytoje scenoje savo pasirodymus surengs „Free Finga“, „Junior A“, „Cheri“, „Meandi“ ir neseniai mini albumą „All In Good Time“ pristačiusi „Angelou“.

Festivalio organizatoriai žada ne tik gerą urban muziką, bet ir meninio apšvietimo parodą: 3D projekcijas, video bei šviesų instaliacijas, taip pat DJ sceną bei maisto ir gėrimų zonas.

O norintiems sužinoti ir išgirsti daugiau – kaip tik šiandien (penktadienio vakarą), Islandijos gatvės „Caffeine“ vyks šio festivalio PREPARTY.

Ruošiamės festivalių sezonui ir įvertinsim.

Valanda su Fink: gyvas pasirodymas festivalyje Sziget

manoNAUJIENA

Vengrijoje vykstantis kasmetinis vasaros festivalis „Sziget” – vienas didžiausių ir kartu įspūdingiausių muzikinių renginių šiame regione. Kasmet dešimtis tūkstančių melomanų iš visos Europos sutraukiančioje  muzikos šventėje savo favoritus atras net ir didžiausias melomanas.

Vienas tokių pasirodymų – mūsų itin mylimo britų projekto „Fink” koncertas. Šiemet vakarinėje festivalio dalyje koncertavę hito „Looking Too Closely” kūrėjai čia surengė išskirtinį pasirodymą.

Nepaisant to, kad įrašas interneto platybėse pasirodė kiek anksčiau, vadovaudamiesi posakiu „Geriau vėliau nei niekada” dalijamės juo su jumis.

Šiltas, muzikalus, kartais mistiškas, o kartais iki kaulų smegenų jautrus pasirodymas – Jūsų dėmesiui.

Koncerto dainų sąrašas:

  1. Resurgam
  2. Warm Shadow
  3. Sort Of Revolution
  4. Looking Too Closely
  5. This is The Thing
  6. Yesterday Was Hard On All Of Us
  7. Fall Into The Light
  8. Berlin Sunrise

Happyendless – Atbėgo Kariūnai, Sušaudė Brazauską (Festival Version)

manoDAINA

Nuo 1999-ųjų gyvuojanti Andriaus Kauklio ir Mariaus Narbučio grupė „Happyendless“ – vienas ryškiausių elektroninės muzikos vardų Lietuvoje, todėl naujienomis iš jų stovyklos mes visada džiaugiamės.

Savą legendinės grupės „SSG“ (arba „Svastikos Sukitės Greitai“) kūrinio „Atbėgo Kariūnai, Sušaudė Brazauską“ versiją „Happyendless“ sukūrė paskatinti Lietuvos alternatyvios muzikos kūrėjų bendradarbiavimo projekto „Scuared“. Šis kūrinys greitai tapo neatsiejama grupės pasirodymų dalimi.

Šiandien „Happyendless“ dovanoja net septynių minučių ilgio festivalinę kūrinio versiją.

Anot jų pačių, rekomenduojama klausytis garsiai!

„Arctic Monkeys“ koncertas „Open’er” festivalyje: per daug gerai, kad būtų tikra

manoISTORIJA

z23636456V,Open-er-2018--Arctic-Monkeys
Alexas Turneris (nuotr. iš „Open’er” puslapio)

Ar Jus kartais gyvenime apima keistas jausmas, jog sapnuojate atmerktomis akimis? Tas sapnas būna kaip iš realybėje neįmanomo fantastinio filmo scenarijaus. Prieš Jus vyksta reiškiniai, kurie, atrodo, neturi jokio realaus pagrindo atsitikti įprasto gyvenimo bėgyje. Bet jie ima ir atsitinka. O tada nelieka nieko kito, kaip įsižnybti sau, išgerti vieną kitą puodelį arbatos, kad balsas nebebūtų užkimęs nuo ilgo dainavimo ir cypimo, bei užčiuopti tarp šonkaulių nuo intensyvaus spaudimo prie sienelės įsigėrusias mėlynes. Tokia mano būsena po „Arctic Monkeys“ koncerto.

Meluočiau sau, jei sakyčiau, kad „Arctic Monkeys“ nėra mano mėgstamiausia visų laikų grupė. Taip laukiau ir tikėjausi juos kada pagaliau pamatyti ir išgirsti, jog kelerius metus net buvau atsidėjusi pinigų, jog atėjus tinkamam momentui man tereikėtų išsitraukti giliai stalčiaus gale savo šanso laukiantį vokelį ir ramiai nusipirkti bilietą. Ką jau ten ramiai – kai sužinojau, kad arktinės beždžionės atkeliaują į Lenkijoje vykstantį festivalį „Open‘er“, širdis ėmė intensyviausiu įmanomu tempu pumpuoti kraują ir faktas, kad svajonė taip arti, labiausiai varė iš proto. Svajojau juos pamatyti, bet tikrai ne taip greitai.

Arctic Monkeys lyderį Alexą Turnerį būtų galima pavadinti profesionaliu chameleonu – pačioje karjeros pradžioje jaunutis, visada išplėstų akių beždžionėlę primenantis susivėlęs berniukas, dainuojantis aukštu, kiek nervingu tembru tapo tokiu stipriu šių dienų simboliu, jog jam užtektų tik kvėpuoti, o žmonės jį vis tiek garbintų. Apie balso tembrą būtų galima parašyti atskirą straipsnį arba rimtą darbą – jis taip pasikeitė ir subrendo, jog kartais net galima susimąstyti, ar tai tikrai pas pats žmogus. Nuo 2002 metų, kai Šefilde susibūrė dar vidurinėje mokykloje besimokantis ketvertas, repeticijas rengęs namo garažuose ir pirmąsias gitaras bei instrumentus gavęs Kalėdų proga iš tėvų, šiandien „Arctic Monkeys“ valdo šimtatūkstantines minias, mokančias visus dainų žodžius.

36876761_10155403611166968_3758628556217778176_n
„Arctic Monkeys“ koncerto akimirka (nuotr. iš „Open’er” puslapio)

„Arctic Monkeys“ dainos itin dažnai pasižymi aukštesnio lygio anglų kalbos žodynu ir internete gerbėjai net kuria įvairius memes su pastebėjimais, jog jeigu nori skambėti protingiau ir savo žodyną papildyti sudėtingesniais žodžiais, puikus būdas tai padaryti yra tiesiog klausant Alexo Turnerio sukurtų tekstų. Ko jau ko, bet įmantrių metaforų, kolokacijų, alegorijų, palyginimų ar nuorodų į tam tikrus reiškinius, filmus ar knygas ten netrūksta. Toks ir pastarasis, tik prieš du mėnesius išleistas šeštasis grupės albumas „Tranquility Base Hotel & Casino”. Gerbėjai net nesistebi, jog albumą Alexui Turneriui teko rašyti penkerius metus, nes sukurti visose dainose persipynusią istoriją apie Mėnulyje pastatytą futuristinį viešbutį su Stanley Kubrick kinematografiniais elementais tikrai reikėjo vaizduotės ir apsiskaitymo.

Nenuostabu, kad ir pats koncerto laukimas prasidėjo nuo pirmos akimirkos įsigijus bilietą. Nebuvo nei dienos, kad apie jį neateitų mintys ir galvoje piešdavai scenarijus, ko tikėtis. Labiausiai iš vidaus kartais ėdė mintis, jog labai norisi būti kažkur arti scenos. Bet tą akimirką įsijungdavo atvirkštinė psichologija ir ramindavai save – viskas gerai, vien jau ką reiškia faktas, jog ten būsiu, nereikia įsisvaigti. Tačiau tą lemtingą dieną viskas dėliojosi kaip stebukle.

ArcticMonkeys-Opener2018-1-Andy-Hughes-920x615
Alexas Turneris (nuotr. iš „Open’er puslapio)

Su bičiule festivalio teritorijoje atsidūrėm likus maždaug trims valandoms iki oficialių vartų atidarymo. Iš anksto buvom strategiškai nusprendusios, jog norim būti grupės gitaristo Jamie Cook pusėje, o tai reiškė, jog pasmerkėm save kokiam tris kartus ilgesniam sprintui negu būtume stovėjusios kairėje scenos pusėje. Bet ko nepadarysi dėl svajonių? Atidarius vartus ir praėjus patikrinimą viskas atrodė kaip iš „Bado žaidynių“ filmo epizodo – prieš akis man dar ir dabar stovi vaizdas, kaip bėgant po kojomis rūksta dulkės ir kartais pasigirsta šiurpus klyksmas, kuris reiškia, jog kažkas pagaliau pasiekė išsvajotą tvorelę. Atvirkštinė psichologija iš tiesų nuostabus dalykas, nes nuteikinėjant save, jog svarbu ten tik būti ir mėgautis ta galimybe, mes tikrai pasiekėm tvorelę, o atbėgus taip degino plaučius, jog dar ilgai gaudėm kvapą.

Arctic Monkeys koncerto laukimas tikrai neprailgo, nes turėjom galimybę dar išgirsti ir Noelio Gallagherio ir Nick Cave pasirodymus, pastarasis visiškai išmušė iš vėžių ir dar neatėjus „Arctic Monkeys“ mes jau turėjom pilną įspūdžių bagažą. Tačiau pamažu vis artėjant 22-ai valandai, minia vis labiau šurmuliavo, kilo jaudulys, žmonės ruošė plakatus ir jautėsi bendrumo nuotaika. Štai, kiek žmonių susirinko paklausyti arktinių beždžionių Open‘er festivalyje:

Pirmos 20 minučių koncerto priminė kažkokią Apokalipsę. Minios vidury nuo milžiniškos šimtatūkstantinės publikos spaudimo pradėjo alpti žmonės ir juos, kiti atgabenę rankomis iki minios priekio, išnešdavo apsauginiai. Savo akim matėm ir gulinčius neštuvuose, ir pabalusius, ir ką tik ant kojų pastatytus nualpstančius žmones. Dėl to mums, stovinčioms pirmoj eilėj, teko atlaikyti iš minios pareinantį didžiulį spaudimą ir saugotis, kad per mūsų galvas keliami lauk žmonės nesužalotų ir mūsų pačių. Tačiau praėjus kuriam laikui situacija nusistovėjo ir prasidėjo tiktų tikriausias vakarėlis, vertas aukščiausio balo.

Alexo Turnerio balsas gyvai skamba visiškai kaip iš bet kurio įrašo ištrauktame fragmente – švariai, skaidriai, kokybiškai ir dėl to net kūnas nueina pagaugais. Vakaro metu setlistas buvo padalintas taip, jog bet koks „Arctic Monkeys“ gerbėjas, pradedant pirmuoju albumu „Whatever People Say I Am, That‘s What I‘m Not“ baigiant paskutiniuoju, galėjo rasti kažką sau artimo. Skambėjo ir tokie senus gerus laikus menantys kūriniai kaip „The View From The Afternoon“, „Brianstorm“, „Teddy Picker“, o ką jau bekalbėti apie visišką psichozę minioje sukėlusias dainas „Pretty Visitors“ arba „I Bet You Look Good On The Dancefloor“, prieš kurią Alexas Turneris sušuko „this one‘s the banger, everybody!“.Išgirdom iš žymiuosius hitus „Do I Wanna Know”, „R U Mine”, o atėjus laikui dainuoti „Why‘d You Only Call Me When You‘re High?“ A. Turneris ekspromtu pakeitė paskutinę eilutę ir tiesiog pats besijuokdamas dainavo „Father Christmas brought the presents on the stage“. Na, tikriausiai nereikia net pridurti, kad šio koncerto dėka Kalėdos atėjo kone pusmečiu anksčiau ir pranoko visas iki tol gautas gyvenimo dovanas.

tumblr_pafl61x7RE1wcbwaoo1_1280
„Arctic Monkeys“ gitaristas Jamie Cook (nuotr. iš „Open’er“ puslapio)

Odė buvo atiduota ir naujojo albumo dainoms, kaip koncertą pradėjusia ir sceną Tvin Pyksiškais raudonos spalvos ir užuolaidų elementais nušvietusia „Four Out Of Five“, „American Sports“ ar „Star Treatment“. Turėjom tikrai daug šansų pamatyti Alexą Turnerį ne tik įmantriai gitara grojantį žymiuosius rifus, bet ir sėdintį prie pianino.
Neliko pamiršti ir lyriškesni kūriniai, privertę šiek tiek nusiraminti ir palinguoti į taktą – nuskambėjo visų mylimas ir lauktas hitas „505“, o po „Cornerstone“ sudainavęs paskutinę eilutę Turneris užminė mįslę, pasakęs paslaptingus žodžius „and the rest is history“.

Kalbant apie bendravimą su publika, susidarė jausmas, jog grupė į kiekvieną koncertą įdeda maksimalias pastangas išspaudžiant geriausią rezultatą. Buvo ir ryšys su minia, ir Alexo Turnerio vaidybos ant scenos elementų (kaip gi be žymiojo gitaros solo ant kelių ar veido išraiškos per „One Point Perspective“ praradus train of thought). Pasirodė įrašai, jog tuo metu Alexas Turneris buvo apsirgęs, kosėjo, bet ir tokiomis aplinkybėmis per koncertą kiekviena nata buvo išdainuota kaip sviestu patepta. Štai kas vadinama sceniniu profesionalumu.

Tačiau viskam, kas yra gera, anksčiau ar vėliau ateina pabaiga. Baigėsi ir koncertas, sukėlęs visišką euforiją, laimę, džiaugsmą ir šypsenas. Praėjus kelioms dienoms po koncerto susimąsčiau, koks stiprus jausmas apima, kai suvoki, jog koncertą dabar matai ne tik iš video įraše matytos kameros perspektyvos, bet iš savo akių perspektyvos. Kaip grupė išeina į sceną, kaip muzikantai laiko gitarą, kaip Alexas Turneris mums nuo scenos siunčia oro bučinius, kaip vėjyje plaikstosi ilgi gitaristo Jamie Cook plaukai, kaip Nick O’Malley dainuoja back vokalus arba kaip Matt Helders, svaidydamas lazdeles į viršų, virtuoziškai groja būgnais. Akyse tai vis dar labai gyva ir, tikiuosi, neišblės. O aš po šio koncerto nebeturiu nieko aukštesnio ir mėgstamesnio, ką norėčiau išgirsti, viršūnė pasiekta. Kada sekantis susitikimas, „Arctic Monkeys“? Aš vėl pasiruošusi Jus sutikti ir pasinerti į Jūsų muzikos glėbį.

Peržiūrėkite pilnus Father John Misty, Beck ir The National pasirodymus Northside festivalyje

manoNAUJIENA

Northside

Festivalio akimirka

Šį savaitgalį Danijoje (Arhuso mieste) įvyko „NorthSide” festivalis. Jame savo pasirodymus surengė Björk, „Future Islands”, „the War On Drugs”, Thundercat, „Queens Of The Stone Age”, Tyler The Creator, Liamas Gallagheris, Rostam, netrukus Lietuvoje koncertuosianti grupė „Rhye”, Diplo, N.E.R.D., Warpaint, ir kiti žinomi atlikėjai.

Vakar vakare festivalio organizatoriai savo youtube paskyroje pasidalino trimis pilnais pasirodymais. Jūsų dėmesiui – Father John Misty. „The National” ir Becko setai.

Islandijoje metus užbaigs naujas Sigur Rós organizuojamas festivalis

manoNAUJIENA

black_sand_beach

Islandija

Apie Lietuvos meilę Islandijai, jos gamtai ir žmonėms byloja ne tik faktas, kad ši šalis pirmoji pripažino Lietuvos nepriklausomybę ar žinia, kad sostinės Islandijos gatvėje kasmet vyksta vienos dienos festivalis „Takk, Iceland”. Apie mūsų meilę šiai mėnulio salai kalba ir dažnos Lietuvių išvykos į Islandiją, neblėstanti meilė kiek daugiau nei 300 tūkst. gyventojų turinčios šalies muzikos scenai, kultūrai ir dar visa galybė kitų racionalių (ir ne tik) aplinkybių. Bet velniop tuos argumentus. Islandija yra pasakaiška šalis, kurios tiesiog neįmanoma nemylėti.

Tačiau jeigu jūs dar nebuvote Islandijoje, o savo argumentų krepšyje vis ieškote dar vieno papildomo (čia apsilankyti ar sugrįžti), turime jums absoliutų ir nenuginčyjamą. Ir šįkart, kaip jau supratote, argumentas yra susijęs su MUZIKA.

Reikjavike susibūrusi šios šalies super grupė „Sigur Rós” pranešė organizuojanti naują festivalį  „Norður og Niður„. Muzikinė šventė, kurios pavadinimas, išvertus pažodžiui, reiškia „Šiaurė ir ėjimas žemyn” (šnekamojoje kalboje ši frazė verčiama į „viskas eina velniop”), vyks salos sostinėje gruodžio 27 – 30 dienomis.

Jau paskelbti ir pirmieji atlikėjai, grosiantys festivalyje „Norður og Niður”. Muzikinėje šventėje pasirodys „Mogwai”, Jarvis Cocker, Kevin Shields, „Stars of the Lid”, Juliana Barwick, Dan Deacon, „Blanck Mass” ir Alexis Taylor iš „Hot Chip” bei tokie islandų atlikėjai kaip  Jóhann Jóhannsson, „the Icelandic Dance Company” , „JFDR”, „Mammút”, „Hugar”, Sin Fang, Sóley ir Örvar Smárason. Žinoma, šventėje gros ir jos organizatoriai, grupė „Sigur Rós”. Jonsi ir kompanija surengs 4 koncertus Harpa koncertų salėje.

Visai šalia Lietuvos – Radiohead koncertas

manoNAUJIENA

radiohead_opener

Radiohead – Festivalyje „Opener”

Žmonės, neįsivaizduojantys vasarų be didžiųjų festivalių, gali trinti rankomis: visai netoli Lietuvos – Lenkijoje vykstančiame festivalyje „Opener” šiemet bus tikrai karšta. Vakar paskelbta, jog Gdynėje organizuojamoje muzikos fiestoje koncertuos „Radiohead„.

„Radiohead! Šio momento mes laukėme nuo pat „Opener” festivalio pradžios. Tai bus istorinė akimirka – Gdynė, Birželio 28, 2017″, – pristatydami itin džiugią naujieną savo paskyroje Facebooke rašė renginio organizatoriai.

Kad „Radiohead” pasirodymas Openeryje yra sena organizatorių svajonė buvo vieša paslaptis. Džiugu, kad nuo 2002 rengiamoje vienoje didžiausių Europos muzikos fiestų kitąmet svajonės išsipildymą galės pamatyti ir šį festivalį pamėgę mūsų šalies melomanai .

Kultinė britų roko grupė „Radiohead” susikūrė dar prieš 31 metus. Iki šiol grupė išleido 9 albumus, kurių paskutinis – plokštelė „A Moon Shaped Pool” – pasirodė šių metų pavasarį.

OPENER 2015: saulę pasitinkantys Faithless, beviltiški Libertines ir brandūs Mumfordo sūnūs

manoISTORIJA

Opener (Nuotr. O. Sejevo)

Opener (Nuotr. O. Sejevo)

Dar vasaros pradžioje, naršydamas internete aptikau man nežinomos grupės „Alabama Shakes” koncertinį video. Seniai buvau aptikęs ką nors gero, tad labai apsidžiaugiau ir negalėjau atitraukti akių ir ausų nuo monitoriaus. Video mane taip sužavėjo, kad iškart užsimaniau kokiame nors vasaros festivalyje „Alabama Shakes” išgirsti gyvai. Nieko gero nesitikėdamas susiradau jų oficialų puslapį, atsidariau koncertų grafiką ir pamačiau, kad liepos pirmą „Alabama Shakes” gros Gdynėje, festivalyje „Opener„. Tai ir buvo priežastis po ketverių metų pertraukos sugrįžti į Opener’į, praeityje žinomą kaip „Heineken Opener”.

PIRMOJI DIENA

Liepos pirmą dieną, septintą valandą ryto, su bičiuliu sėdome į automobilį ir išriedėjome į Gdanską – neabejotinai vieną gražiausių Lenkijos miestų. Saulė kaitino lyg pamišusi, o, pasak meteorologų, nė vienas debesėlis neturėjo sustabdyti jos pamišimo dar bent savaitę. Todėl festivalis žadėjo būti be purvo vonių, be šlapių kojų ir be lietpalčių. O tai, žinoma, negalėjo nedžiuginti. Kelionės būta be nuotykių, neskaitant pasieniečių, sustabdžiusių mūsų mašiną toli toli nuo Lietuvos-Lenkijos sienos (kažkur Olštino priemiestyje). Jie patikrino mūsų dokumentus, iškratė automobilį ir, neradę nieko, kas būtų neleistina, liepė pūsti į alkotesterį. Aš, aišku, nieko nepripūčiau, bet ši procedūra mane visada išmuša iš vėžių. Galiausiai trečią valandą dienos mes jau buvome Gdansko centre savo hostelyje, kuriame atsipūtę kelias valandos patraukėme į festivalį. Pusvalandis traukiniu iki Gdynės, pusvalandis nemokamu Opener’o autobusu iki oro uosto, kuriame tradiciškai vyksta festivalis, dar pusvalandis – bilietus išsikeisti į festivalio apyrankes, o zlotus į festivalio valiutą, o tada jau tai, dėl ko čia ir atvykome – išsvajotieji koncertai.

Pirma festivalio diena prasidėjo Chet Faker koncertu. Didžiulė palapinė buvo sausakimša žmonių. Niekada negalėjau savęs vadinti dideliu australo gerbėju, bet buvo žiauriai smagu matyti tiek užsivedusių jaunuolių, mintinai mokančių beveik visų dainų tekstus ir dainuojančių drauge su atlikėju. Geras garsas, geras atlikimas, ir dar geresnė publika.

Alabama Shakes pasirodymas (nuotr. O. Sejevo)

Alabama Shakes pasirodymas (nuotr. O. Sejevo)

Kol palapinėje darbuotojai ruošė sceną „Alabama Shakes” pasirodymui, „Alter” scenoje jau grojo Father John Misty. Užbėgau paklausyti ten bent kelių jo dainų. Žiūrovų nebuvo labai daug, tačiau grupė nė kiek dėl to neišgyveno, grojo smagiai, tarp dainų juokeliais linksmino publiką ir sukūrė tokią atmosferą, kad galėjai pasijusti lyg kokioje Amerikos kaimo smuklėje. Bet, kad ir kaip man patiktų jų pasirodymas, prisiverčiau išeiti į „Tent” stage’ą ir užsiimti vietą arčiau scenos. Nė kiek neabejojau, kad netrukus čia pakilusi grupė surengs tokį šou, dėl kurio verta pusę dienos dardėti Lenkijos keliūkščiais. Ir aš tikrai neklydau. Tai, mano kuklia nuomone, buvo geriausias pirmos festivalio dienos pasirodymas. Žmonės taip nedainuoja, taip dainuoja Dievai! „Alabama Shakes” – jei kas nežinote, pasidomėkite, įsiminkite šį vardą ir nusigraužkite nagus, kad nežinojote iki šiol. Kita vertus, grupė jauna, tad labai tikiuosi, kad šioje Atlanto pusėje juos pamatysime dar ne kartą.

Paskutiniai pagrindinėje scenoje tą vakarą pasirodė „Alt-J„. Labai geras pasirodymas, superinis atlikimas, tobulos vizualizacijos, bet aš tikėjausi kažko kito… Trūko užsivedimo, viskas buvo pernelyg sterilu. Gaila, kad nemačiau jų, grojančių festivalyje ankstesniais metais. Žmonės kalba, kad grodami ne pagrindinėje scenoje jie „taškė” savo energiją į visas puses.

Taigi, pirmą „Openerio” dieną „Alt-J” koncertu ir pabaigėme. Nors pasižiūrėti ir paklausyti dar buvo ką, bet nuovargis nugalėjo, o ir iki hostelio dar laukė valanda kelio. Dabar mūsų tikslas buvo gerai pasiruošti antrai festivalio dienai ir pasistengti kuo geriau išsimiegoti. Žinoma, tie, kas nuolat važinėja po festivalius, ko gero puikiai supranta, kad mūsų tikslas taip ir nebuvo pasiektas. Nei šią, nei kurią kitą naktį.

ANTROJI DIENA

Norėjome ją pradėti nuo Tom Odell pasirodymo didžiojoje scenoje, bet gerokai pavėlavome, todėl pamatėme keturias paskutines dainas. Tiesa, daug laiko liūdesiui neturėjome. Saulė tuo metu gerokai kaitino Tom Odell’io klausytojų pakaušius, o ir pasirodymas, regis, nepretendavo į lūkesčių pateisinimą. Koncertas buvo skystas, išskyrus kiek smagiau nuskambėjusią paskutiniąją dainą „Another Love”.

„Eagles Of Death Metal” jau esu matęs anksčiau, todėl tikrai šį kartą juos drąsiai galėjau iškeisti į kokį nors kitą šou. Deja, nieko įdomesnio tuo metu nei vienoje scenoje nevyko, todėl teko klausyti jų. Šį kartą „EODM” man apskritai nepaliko jokio įspūdžio – viena ilga, gana standartinė, nekabinanti ir monotoniška daina.

Ir štai atėjo metas vienai laukiamiausių festivalio grupių – „The Libertines„. Mano gyvenime buvo laikas, kai jų dainos cd grotuve sukdavosi itin dažnai. Nors šios grupės nuoširdžiai laukiau, kartu širdyje jutau, kad nebus viskas taip gerai, kaip galėtų…Tačiau tikrai negalvojau, kad bus taip blogai, jog nesulauksiu koncerto pabaigos. Net neabejoju, kad taip prastai ir atmestinai šiame festivalyje dar niekas negrojo. Todėl „Django Django” „Tent” stag’e buvo lyg gaivus gurkšnis karštą dieną. Pagaliau kažkas įdomaus ir prikaustančio dėmesį. Tačiau net ir šie į pabaigą privertė prisėsti (o po to ir prigulti) ant dulkėtos oro uosto žolės. Ir vėl viskas taip monotoniška.

Tačiau monotonija, kaip supratau vėliau, toli gražu nebuvo pats prasčiausias „Openerio” prieskonis…

The Libertines pasirodymas (nuotr. O. Sejevo)

The Libertines pasirodymas (nuotr. O. Sejevo)

Kas tas „Major Lazer„? Dar prieš festivalį į šį klausimą atsakyti jums nebūčiau galėjęs. O dabar galiu. Tai vienas iš didžiųjų šio festivlio nesusipratimų. Visiška beskonybė ir tikra kičo dozė. Tiesą sakant, apie šį „WTF?”gal taip blogai ir nekalbėčiau, bet per šią mėsos kratymo valandėlę praleidau tikrai fantastinį pasirodymą mažesnėje scenoje. Ne, aš neklausiau „Major Lazer” iki galo. Išėjau praktiškai pačioje pasirodymo pradžioje, bet užtruko nemažai laiko, kol prasibroviau pro galingą žmonių minią. Taip taip, jie žmonėms patiko, todėl šis faktas mane dar labiau stebino.

Na o tas fantastinis pasirodymas, tai švedai „Refused„. Deja, mačiau tik paskutines tris dainas, bet jų užteko, suprast, kad tai buvo geriausias šios dienos šou. Jie ne tik puikiai groja, bet ir lygiai taip pat atrodo..

Ir štai taip, po įvairių muzikinių kelionių, antrąją festivalio dieną liko vienas „menkutis” formalumas – t.y. grupė, kurios nepamatytas koncertas man iki šiol yra didžiulė neišsipildžiusi vaikystės svajonė. Žinoma, kalbu apie duetą „Faithless„, kuriuos organizatoriai dėl neaiškių priežasčių „nukišo” į gilią naktį. Į tokią gilią, kad jų pasirodymo metu pradėjo švisti.

„Faithlless” buvo stiprūs nuo pat pirmos dainos. Vien hitai „God Is A Dj”, „Muhamed Ali”, „Mass Distruction” jau kalba patys už save. Bet faktas, kad jau švinta, sumaišė visas kortas, ir mes, pasiduodami bandos jausmui, palengva patraukėme išėjimo link.  Vėl tas pats pusvalandis autobusu, pusvalandis traukiniu – ir štai mes jau savo hostelyje jaukiame Gdansko senamiestyje. Gaila, kad jaunystės svajonė išsipildė ne taip, kaip ją įsivaizdavau.

TREČIA DIENA

Jeigu jūs vis dar skaitote šį tekstą, turiu jūsų atsiprašyti. Nepaminėjau vienos detalės: ketvirtą, paskutinę festivalio dieną teko praleisti. Priežastis pateisinama, bet kam tai įdomu? Todėl papasakosiu apie trečią ir, deja, mums paskutinę Opener’o dieną.

Ji galėjo prasidėti nuo „The Vaccines„, tačiau viską, ką norėjome apie juos sužinoti, sužinojome kažkada „Positivus” festivalyje. Taigi, nusprendėme vakarą pradėti ramiai. Kad ir su Jose Gonzales meditacija. Neslėpsiu, labiau norėčiau pamatyti jį grojantį su savo grupe „Junip„, tačiau ir šis jo solinis pasirodymas drąsiai rastų vietą mano asmeniniame live’ų dvidešimtuke.

Mumford And Sons (nuotr. O. Sejevo)

Mumford And Sons (nuotr. O. Sejevo)

Po švedo Jose Gonzales, pliekiant karštai vasaros saulei, didžioje scenoje pasirodė islandai „Of Monsters And Men„. Koncertas buvo skystas, paugliškas, per saldus ir nuobodus. Manau, kad jie tiesiog netiko didžiąjai scenai. Būtų kur kas geriau atrodę palapinėje. Bet laimei ir čia medalis turėjo gerąją pusę. Be sąžinės graužaties nelaukiau pabaigos ir išdūmiau į „Tent” stage’ą, kur pradėjo groti Jonny Greenwood And LCO. Įdomus, gal kiek snobiškas, ekspresyvus, reikalaujantis ypatingo klausymo, bet neabejotinai vienas įsimintiniausių koncertų šiųmečiame feste. Po jo pasirodymo supratau, kad labai norėčiau kada nors pamatyti šį „Radiohead” gitaristo projektą Vilniuje. Tikiuosi, kažkada taip ir bus.

Stipriausią festivalio dieną (būtent taip galėčiau pavadinti trečią „Openerio” dieną) užbaigėme išaugusiais ir galingais „Mumford And Sons„. Labai laukiau šio pasirodymo. Buvo labai smalsu išgirsti albumo „Wilder Minds”dainas. Bijojau, kad jos skambės kur kas blankiau lyginant su senais kūriniai, tačiau baimė buvo nepagrįsta. Išėjęs iš koncerto supratau, kad jos netgi pranoko senąją Mumfordo ir sūnų kūrybą. Muzika skambėjo gerokai solidžiau, energingiau ir aistringiau. O ir apskritai visas jų pasirodymas buvo nuostabus. Ir taip sakau tikrai ne todėl, kad Marcusas Mumfordas pažino virš žiūrovų galvų besiplaikstančią Lietuvos vėliavą ir pakalbino lietuvaičius. Ne! Jie tiesiog šiuo metu yra galingi, o jų šou, bent jau man, buvo geriausias šių metų Opener’io pasirodymas. Tiek geras, jog supratome, kad šia nuostabia nata festivalį galima ir pabaigti.

Dabar, po festivalio prabėgus kiek daugiau nei savaitei ir įspūdžiams susigulėjus, galiu drąsiai teigti, kad tai vis dar mano mėgiamiausias festas. Todėl velniai nematė tų major lazerių ir drake’ų, to prasto maisto ir alaus… Kitąmet aš  ir vėl tikrai norėsiu į Gdynę.

Jessie Ware

Festivalyje „Granatos Live“ koncertuos britė Jessie Ware

manoNAUJIENA

Jessie WARE

Jessie Ware

Festivalių mylėtojai sulaukė pirmos geros muzikinės žinios. Šiemet Rumšiškėse trečius metus iš eilės vyksiančiame festivalyje „Granatos Live” Lietuvos publikai koncertuos britų muzikantė Jessie Ware.

30- metė atlikėja yra išleidusi du studijinius albumus. Abu įrašai pasiekė Didžiosios Britanijos perkamiausių albumų sąrašo dešimtukus. Rudenį parduotuvių lentynas pasiekusią plokštelę „Tough Love” daugelis populiariausių muzikos tinklalapių ir tinklaraščių įtraukė į geriausių 2014- ųjų metų albumų sąrašą.

Jessie Ware yra baigusi anglų literatūros studijas. Tačiau jausdama, kad jos pašaukimas – muzika, nusprendė pradėti atlikėjos karjerą. 2009- aisiais Jessie dainavo pritariamojo vokalo partiją Jack Penate albume „Everything Is New”. Kiek vėliau atlikėja padėjo tokioms muzikos žvaigždėms kaip SBTRKT bei „Florence And The Machine„.

Nors 2011 metų rudenį išleistas pirmasis Jessie Ware singlas „Strangest Feeling” netapo dideliu hitu, po metų pasirodžiusi daina „Running” buvo įvardinta „pirmuoju debiutinio atllikėjos albumo „Devotion” singlu.

Pilnas britės albumas „Devotion” muzikos parduotuves pasiekė 2012- ųjų vasarą. Didžiausiu šios plokštelės hitu tapo daina „Wildest Moments”.

Iš rudenį išleisto įrašo „Tough Love” radijo stotis ir televizijos kanalus jau pasiekė trys singlai – titulinė albumo daina bei dideliais hitais tapę kūriniai „Say You Love Me” ir „You And I (Forever)”.

Skandalas ant scenos: Green Day lyderio „benefisas”

manoNAUJIENA

Green Day iheartradio festivalyje

Penktadienio vakare Las Vegase įvykęs „iHeartRadio” festivalio koncertas ilgam liks atminty ir, akivaizdu, netrukus taps vienu iš muzikos istorijos kuriozų favoritų.

Savo pasirodymo metu akivaizdžiai apsvaigęs „Green Day” lyderis Billie Joe Armstrongas tv ekrane pamatė užrašą „1 Minute” suprato, kad tai – laikas, likęs iki grupės pasirodymo pabaigos. Taip grupės pasirodymas buvo sutrumpintas 20 minučių nuo sutarto laiko. Kas po to įvyko scenoje – pamatykite patys (video – apačioje).

Iškart po šio grupės ‘pasirodymo’ kolektyvo atstovas spaudai išplatino oficialų grupės atsiprašymą ir pareiškė,kad Billie Joe Armstrongas užsirašė į reabilitacijos kliniką ir pradėjo gydytis.

Taigi, taip rokenrolo scena, kurioje jau kurį laiką buvo įsivyravusi tyla, turi įvykį, apie kurį šiandien kalba visas pasaulis!

Pražiopsojusiems „Aldrei“ festivalį – įrašas internete

manoNAUJIENA

Šių metų balandžio 22-23 dienomis Islandijoje praūžė muzikos festivalis „Aldrei fór ég suður“, kurio pavadinimą būtų galima išversti kaip „Aš niekada nebuvau pietuose“.

Tikėtina, jog dalis norinčiųjų dėl vienokių ar kitokių priežasčių jame nesudalyvavo. Visiems jiems ir likusiems smalsuoliams suteikiama puiki proga: festivalio programoje pasirodžiusius atlikėjus bei grupes galima pamatyti internete patalpintame gyvų pasirodymų įraše štai čia.

Festivalio idėja 2003 metais kilo dainų kūrėjui ir atlikėjui, žinomam sceniniu pseudonimu „Mugison“, ir jo tėčiui, karaokė dainininkui, „Papamugi“. Besimėgaujantys alumi po Londone vykstančio vasaros  festivalio saule, netikėtai tėtis ir sūnus ėmė fantazuoti apie tai, jog ir jų  mažame miestelyje Islandijoje būtų galima surengti didelę muzikinę fiestą, kuri taptų didžiausiu muzikiniu renginiu visoje vulkanų šalyje. Idėja giliai įsišaknijo jų galvose ir po truputį festivalio mintis ėmė realizuotis, apjungdama daug įvairių organizatorių savanorių. Net ir pati Björk šitą iniciatyvą sutiko itin entuziastingai.

Sveikintina, jog visas „Aldrei“ festivalis yra nemokamas: grupės bei atlikėjai jame dalyvauja savanoriškai, organizatoriai pluša „vardan idėjos“, o žiūrovai gali nemokamai mėgautis muzika.

Šiais metais, t.y. trečiąjį kartą surengtame festivalyje, per dvi renginio dienas galima buvo išvysti trisdešimt gyvų pasirodymų.

Viršuje – atsitiktinai parinktas „FM Belfast“ pasirodymo įrašas.