Brukline susikūręs projektas “Naturally 7” Europoje tapo žinomas tada, kai Paryžiaus metro sudainavo Philo Collinso dainos “In the Air Tonight” koverį. Epizodas akimirksniu pakerėjo muzikos mylėtojų širdis ir apskriejo dešimtis milijonų A Capella muzikos žanro mylėtojų.
Grupė susikūrė 1999-aisiais Brukline. Tąkart tai buvo noras kartu įprasminti savo meilę muzikai. Ne ilgai trukus tai tapo jų pagrindine gyvenimo veikla ir vieninteliu pragyvenimo šaltiniu. Grupė išmaišė visa pasaulį, surengė šimtus koncertų, leidosi į bendras gastroles su Michael’u Buble, surengė pasirodymus su “Coldplay”, įrašė bendras dainas su Vokietijos fenomenu Xavier Naidoo ir muzikos genijumi Quincy Jonesu ir tapo neatsiejama A Capella padangės dalimi.
Savo diskografijoje grupė turi 12 albumų. Paskutinė plokštelė “Naturally7@theMovies” pasirodė visai neseniai. Čia kolektyvo gerbėjai gali atrasti puikiai pažįstamas įvarių kino filmų garso takeliuose sukurtas dainas. Tiesa, vienas esminis skirtumas vis dėlto čia yra. Kaip ir visa “Naturally 7” atliekama muzika, taip ir ši atliekama vien tik balsais.
„Naturally 7“ pasirodymai – tai neįtikėtina muzikinė kelionė, kurioje supranti, kad balso galimybės – neribotos. Pasitelkdami vienintelį instrumentą, savo balsą, „Naturally 7“ atlikėjai kuria įvairių žanrų muziką, o jų pasirodymuose girdimi instrumentai (nesvarbu ar tai bus gitara, ar saksofonas, ar sintezatoriai) kuriami tik vokaliniu būdu.
Jau šį trečiadienį septynetas iš Bruklino surengs išskirtinį pasirodymą festivalio “Midsummer Vilnius” lankytojams. Valdovų rūmų kiemas porai valandų taps A Capella muzikos meka, kurioje skambės pačios gražiausios grupės dainos. Tai neabejotinai taps vienu svarbiausių šio festivalio muzikiniu vasaros akcentu.
Likus keliom dienom iki pasirodymo sostinėje, manoMUZIKA trumpai šnektelėjo su grupe, kuri šiuo metu keliauja po Europą.
Pirmą kartą Lietuvoje lankėtės kiek daugiau nei prieš dešimtmetį. Kokius prisiminimus apie mūsų šalį nešiojatės iki šiol?
Visų pirma, puikiai atsimename, kad visi buvo labai draugiški. Mus netgi pasikvietė į prpivatų barbeque vakarėlį, kuriame buvo labai smagu. Prisimename ir tai, kad važiuodami iš Rygos pamatėme kokia įvairialypė yra Lietuva – nuo laukų, kuriuose dirbo ūkininkai, iki itin modernaus ir novatoriško Vilniaus.
Visgi tąsyk Vilniuje praleidote nedaug laiko, mat koncertavote Kaune. Trečiadienio koncertas – pirmasis jūsų pasirodymas sostinėje. Ką žinote apie Vilnių ir kokie jūsų lūkesčiai mūsų miestui?
Vienas dalykas, kurį tikrai žinome apie Vilnių, tai faktas, kad jūs turite labai gerą krepšinio komandą. O mums tai svarbu, nes visi grupės nariai yra užkietėję krepšinio fanai (šypsosi).
Na o kalbant apie lūkesčius, mes visada siekiame išmokti kažką naujo apie žmones. Jie kiekvienoje šalyje yra labai skirtingi… Taigi, visada norime atrasti ir patirti kažką gražaus ir unikalaus. Net neabejojame, kad Vilniuje mums tai tikrai pavyks.
„Naturally 7“ Niujorke susikūrė dar 1999-aisiais. Grupės sudėtis ne kartą kito. Kas dar pasikeitė per tuos 25-erius metus? Ar galite palyginti šiandieninę grupę su ta, kuri žengė pirmuosius žingsnius dar prieš ketvirtį amžiaus?
Tiesą sakant, metams bėgant mes vis geriau išmokstame pamoką, kaip iš tiesų būti grupe. Tai ateina su patirtimi ir mokymusi iš savo klaidų. Tampame vis didesni profesionalai ir niekada nenustojame augti ir tobulėti – tai yra kertinis grupės principas.
A Capella žanras turi itin gilias tradicijas JAV. Tačiau Europoje jis nėra toks populiarus kaip jūsų gimtinėje. Ar tai jaučiate savo pasirodymų metu? Kuo apskritai skiriasi jūsų koncertai JAV ir senajame žemyne?
Tiesą sakant, mums kaip atlikėjams, didelio skirtumo (kur koncertuoti) tikrai nėra. Ko gero taip yra todėl, kad pats A Capella žanras yra labai įvairialypis. Taigi, muzikos mylėtojai visame pasaulyje pakimba ant šio žanro kabliuko ir nori jo klausytis. Mes tai vadiname tiesiog „vokaliniu žaidimu“.
Visgi, ar turite vietą, kurioje koncertuoti jums patinka labiausiai. Na, pavyzdžiui, Japonijoje žmonės taip pat pamišę dėl A Capella muzikos. Ar galėtumėte įvardinti patį įsimintiniausią koncertą ir pasakyti, kas jums, kaip grupei, apskritai pasirodymą paverčia išskirtiniu?
Mums patinka visi žemynai, visos šalys. Jie, natūralu, turi ir privalumų, ir trūkumų. Todėl kalbėti apie vieną – patį pačiausią – pasirodymą taip pat būtų sudėtinga. Esame turėję neįtikėtinų pasirodymų įvairiuose pasaulio miestuose.
Koncertai ypatingais tampa tada, kai skirtingi dalykai nutinka jau paties pasirodymo metu. Būtent dėl to kiekvieną savo pasirodymą mes stengiamės paversti kitokiu, netikėtu, ypatingu.
Populiariausios ir mylimiausios Jūsų dainos yra kitų grupių ar autorių sukurti kūriniai (tokie kaip „Fix You“, „Feel it (in the air tonight)”, „More than words“). Visgi ką jūs patys labiausiai mėgstate – atlikti koverius ar originalias savo pačių dainas?
Mes turime tris kategorijas dainų. Pirmoji – koveriai, tokie kaip „Coldplay“ „Fix You“, grupės „Extreme“ daina „More than Words“ ir kiti. Antroji kategorija – originalios dainos („Wall of Sound“, „Another You“ ir t.t.). Trečioji – hibridai (arba pirmosios ir antrosios kategorijų miksas). Ir tai yra tokios kompozicijos kaip „Feel it (In the Air tonight), „Jericho”, „Galileo”. Ir mums, kaip grupei, visos šios kategorijos yra laba mielos.
Tačiau mums patiems daugiausia pasitenkinimo teikia atliekant originalias dainas. Bet nepaisant to, mėgstame viską, ką atliekame.
O ką girdėti šiuo metu labiausiai mėgsta jūsų publika? Ką labiausiai mėgstate dainuoti jūs patys?
Šiuo metu publikai labiausiai patinka mūsų kino filmų garso takelių programa, pavadinta „Naturally7@theMovies“. Jiems patinka Axel F, James‘o Bondo muzika, „Staying Alive”, Eminemo „Loose Yourself“ ir kita galybė kūrinių. Na o mums patiems… mes visada mėgaujamės atlikdami „Fix You“, Simon & Garfunkel dainų miksą, naują savo originalią dainą „Follow the Leader“ ir, žinoma, galybę kitų.
Iš kur semiatės įkvėpimo? Ar galėtumėte įvardinti atlikėją ar grupę, padariusią jums didžiausią įtaką?
Anksčiau semdavomės įkvėpimo iš daugybės atlikėjų. Tačiau dabar esame vieni patys sau. Jaučiame, kad esame savo kelyje, todėl patys brėžiame kur ir kaip turime eiti. Taip pat mes jau esame įkvėpmu kitiems atlikėjams ir grupėms, ir jie nori daryti tai, ką darome mes arba bent jau išgyventi tiek, kiek, kaip grupė, išgyvename mes. O kartu mes esame pakankamai ilgai – net 25 metus.
Tuomet papasakokite kokių atlikėjų klausotės?
Mes mėgstame tuos atlikėjus, kurie savo žanre galėtų būti vadinami tam tikrais pradininkais. Tad klausomės tokių atlikėjų kaip „Coldplay“, Kendrick Lamar, Bruno Mars, Lauryn Hill, The Jacksons, „Her“, Sting, „Take 6“, Bobby McFerrin, Jodeci, Rakim, ir dar visos galybės kitų
Na gerai, ir pabaigai – paskutinis klausimas. Ko festivalio „Midsummer Vilnius“ lankytojai gali tikėtis iš jūsų pasirodymo?
Tikėkitės netikėtumo ir pasiruoškite kelionei, kurios, mes esame tikri, jūs neužmiršite ilgai. Taigi, labai laukiame susitikimo su jumis, todėl sakome: susitiksime jau netrukus
Šį šeštadienį, gegužės 7-ąją, Vilniuje koncertą surengs amerikiečių grupė „Sparks“.
„Sparks“ – ekscentriškas, provokuojantis ir neabejotinai viso pasaulio muzikos scenoje išskirtinis brolių Rono ir Russello Maelų duetas. Grupė susikūrė 1966 metais Los Andžele. Nors grupė niekada nesulaukė didelės komercinės sėkmės, tačiau tai jai nesutrukdė tapti kultine.
Karjeros pradžioje neradę klausytojo savo kuriamai muzikai, „Sparks“ keletui metų persikėlė į Jungtinę Karalystę, kur 1973-1976 metais išleido net tris albumus, tarp jų – ir iki šiol vienus geriausiai žinomų šios grupės įrašų „Kimono My House“ ir „Propaganda“.
Abu albumai, išleisti tais pačiais 1974 metais, pateko į Jungtinės Karalystės Top 10 albumų topą, o hitas „This Town Ain’t Big Enough for Both of Us“ iš „Kimono My House“ ir pasirodymas laidoje „Top of the Pops“ išgarsino grupę šioje šalyje.
Sparks (nutor. grupės archyvo)
Į JAV sugrįžusi grupė vėl nesėkmingai bandė surasti savo klausytoją, o ciklas išgarsėti-būti pamirštai-atgimti tapo esminiu „Sparks“ karjerą nusakančiu ir nuolat pasikartojančiu visos grupės kūrybos varikliu.
„Sparks“ nuolat ieškojo aktualaus skambesio, keitė muzikos stilių nuo glamroko ir pop iki disko ar elektroninės muzikos, daug eksperimentavo ir kaskart paneigdavo savo mirtį nauju kūrybiniu posūkiu.
Po pasikartojančių grupės pamiršimo etapų „Sparks“ visada sugrįždavo ir išaudavo naują hitą, kuris net ir grupės gerbėjus nustebindavo tuo, kad ši grupė tebekuria muziką. 1979 metais duetas išgyveno sugrįžimą, išleidęs sintezatorių muzikos įkvėptą hitą „The Number One Song in Heaven“, o 1997 metais – introspektyvų jų karjeros leitmotyvą neblogai nusakantį kūrinį „When Do I Get To Sing ‘My Way’“. Tada vėl sekė pakilimo laikotarpiai, koncertai ir nauji, niekada į ankstesnį nepanašūs, albumai.
Ir taip jau per 50 metų „Sparks“ išlieka gyva ir nuolat persikurianti, išties unikali ir daugelį muzikos kolektyvų visame pasaulyje įvėpusi grupė.
Dviem paskutiniais albumais – 2017 metais išleistu „Hippopotamus“ ir 2020 metais pasirodžiusiu „A Steady Drip, Drip, Drip“ – grupė įrodė dar turinti parako kūrybai. Abu albumai Jungtinės Karalystės Top 10 albumų tope pasiekė 7 vietą.
Praėjusiais metais grupė įgyvendino savo seną svajonę nerti į ir filmų pasaulį. „Sparks“ sukūrė scenarijų ir muziką Leos Carax režisuotam muzikiniam filmui „Anetė“ („Annette“). Kine nusifilmavo aktoriai Adamas Driveris ir Marion Cotillard.
„Anetė“ ne tik atidarė tarptautinį Kanų kino festivalį, bet ir susižėrė daug apdovanojimų, tarp jų – Kanų Palmės šakelę ir nacionalinį Prancūzijos Cezario apdovanojimą už šio filmo muziką.
Sparks
2021 metais pasirodė dar vienas su „Sparks“ susijęs filmas – dokumentinė juosta apie grupę „Sparks broliai“ („The Sparks Brothers“), kurią režisavo žinomas Jungtinės Karalystės filmų kūrėjas Edgaras Wrightas. Ši juosta – duoklė tiek brolių Maelų ekscentriškumui, tiek ir neįtikėtinam grupės kūrybingumui ir ryžtui nesustoti kurti ieškant to muzikinio recepto, galiausiai pataikysiančio į laikmečio dvasią.
Šio filmo šūkis skelbia: „Jūsų mėgstamiausios grupės – mėgstamiausia grupė“ (angl. „Your favourite band‘s favourite band“). Didžiausią sėkmę Europoje pasiekusi JAV grupė įkvėpė tokius muzikantus kaip „Depeche Mode“ , „Erasure“, „Red Hot Chili Peppers“, Beck, „Franz Ferdinand“. Su pastarąją grupe „Sparks“ 2015 metais net išleido bendrą dvigubą albumą „FFS“ ir surengė koncertų.
Lietuvoje „Sparks“ taip pat turi gana platų ištikimų gerbėjų ratą – nuo nelegalias plokšteles sovietmečiu pirkusių melomanų iki gerai žinomų Lietuvos muzikantų. Andrius Mamontovas, Igoris Kofas, Algis Ramanauskas-Greitai, „Antikvariniai Kašpirovskio dantys“, Vidas Bareikis — visi šie atlikėjai tarp savo mėgstamų grupių nurodo „Sparks“.
Lietuvoje „Sparks“ jau koncertavo 2008 ir 2012 metais. Artimiausias grupės koncertas Vilniuje, koncertų salėje „Compensa“, įvyks jau šį šeštadienį. Vilniuje grupė užbaigs Los Andžele šių metų vasario 7-ąją prasidėjusį pasaulinį turą, kurio metu surengė 18 koncertų Šiaurės Amerikoje ir 18 koncertų Europoje.
Paskutiniai koncertai įvyks Baltijos valstybėse. Gegužės 4 dieną grupė jau koncertavo Taline, gegužės 5 dieną – Rygoje, o gegužės 7 dieną laukia ir pasirodymas Vilniuje.
Šio turo metu muzikantai pristato naujausius studinius albumus „A Steady Drip, Drip, Drip“ ir „Hippopotamus“ bei atlieka karjeros hitus „This Town Ain’t Big Enough for Both of Us“, „When Do I Get to Sing „My Way“, „Never Turn Your Back on Mother Earth“, „The Number One Song in Heaven“, „Angst in My Pants“ ir kt.
Prieš gegužės 4 dienos pasirodymą Estijoje, broliai Ronas ir Russellas Maelai atsakė į „ManoMuzika“ klausimus. Šiame pokalbyje su „Sparks“ – muzikantai peržvelgia savo kūrybą, dalinasi atsiminimais apie Lietuvą, o taip pat ir išreiškia savo vienareikšmišką poziciją dėl Rusijos pradėto karo Ukrainoje.
„Sparks“ – 56 metai kūrybos, 25 studijiniai albumai ir daugiau nei 350 dainų. Į populiariosios muzikos istoriją neabejotinai įėjusią grupę verta bent kartą išgirsti ir pamatyti gyvai.
Visai neseniai du filmai, susiję su „Sparks“, buvo parodyti Vilniaus filmų festivalyje „Kino pavasaris“ – „Anetė“ („Annette“) ir „Sparks broliai“ („Sparks Brothers“). „Anetė“ tapo vienu žiūrovų mėgstamiausių, o „Sparks broliai“ pristatė grupę tiems, kas iki šiol apie ją dar nežinojo. Ar netikėtas atsiradimas dėmesio centre kino teatruose pritraukė naują klausytojų kartą į „Sparks“ koncertus?
Russellas: Taip, abu filmai pritraukė naują „Sparks“ gerbėjų kartą, bet taip pat atgaivino aistrą „Sparks“ ir žmonėms, kurie seniai žino grupę, bet pastaruoju metu galbūt buvo pasilikę nuošalyje. Savaime suprantama, kad tie „Sparks“ gerbėjai, kurie mus seka su didžiule aistra, abu filmus priėmė labai gerai. O dokumentinis filmas „Sparks Brothers“, galima sakyti, net buvo tam tikras mūsų ištikimųjų lojalistų išteisinimas, nes dabar jie gali kitus nukreipti į šį filmą ir neįtikėtinai didžiuotis, kad nebuvo vieniši savo atsidavime „Sparks“.
Filmas „Sparks broliai“ puikiai atskleidė, kokia įvairi, nuolat muzikaliai besikeičianti ir mėgstanti eksperimentuoti yra Jūsų grupė. O kuo išsiskiria Jūsų naujausias albumas „A Steady Drip, Drip, Drip“ ar šis karjeros etapas?
Russellas: Kaip ir atskleidė dokumentinis filmas, mes nuolat bandome išbandyti save naujais iššūkiais ir su kiekvienu nauju kuriamu albumu. Jaučiame, kad nuotykio dvasia yra vertinama ir mūsų gerbėjų, kurie iš mūsų tikisi kažko netikėto. Visgi, ruošiantis jau 26-ajam mūsų studijiniam albumui, sukurti tai, kas muzikaliai išbandytų ne tik mūsų gerbėjus, bet ir mus pačius, tampa vis didesniu iššūkiu.
Žvelgiant retrospektyviai į savo labai sėkmingą ir įdomią karjerą, kurie „Sparks“ albumai ar Jūsų karjeros laikotarpiai šiandien atrodo mėgstamiausi? O gerbėjams, ko gero, būtų įdomu išgirsti, kurie „Sparks“ albumai Jūsų vertinimu turėjo didžiausią įtaką populiariosios muzikos vystymuisi ir galėtų būti užkasti laiko kapsulėje, kad ją kada nors atrastų ateities kartos?
Russellas: Mūsų skirtingi albumai mums turi skirtingą reikšmę ir labai dažnai dėl skirtingų priežasčių. Kai kurie buvo komerciniai ir kūrybiniai pasiekimai, pavyzdžiui, „Kimono My House“, „No. 1 In Heaven“ ir „Gratuitous Sax and Senseless Violence“, o du naujausi albumai pasiekė ir Jungtinės Karalystės Top 10 topą. Kai kurie neturėjo tokio plataus komercinio atgarsio, kokio tikėjomės, bet buvo visiškai sėkmingi kūrybine prasme. Tarp tokių, „Lil’ Beethoven“, ko gero, būtų aukštai sąraše. O kalbant apie laiko kapsules, įdėkite visus albumus, jei turite pakankamai vietos!
O kokias tris „Sparks“ dainas įvertintumėte kaip karjeros svarbiausias?
Russellas: Sąrašas, ko gero, nuolat keičiasi, bet kelios, kurios ateina į galvą: „This Town Ain’t Big Enough For Both Of Us“, „The Number One Song In Heaven“ ir „The Rhythm Thief“.
Lietuvoje grosite jau trečią kartą. „Sparks“ Vilniuje koncertavo 2008 ir 2012 metais. Ar turite kokių nors prisiminimų iš Jūsų ankstesnių apsilankymų?
Russellas: Vilnius mums – labai graži ir egzotiška vieta. Ankstesnių kelionių metu mėgavomės pasivaikščiojimais po Senamiestį. Lietuva turi tokį kultūrinį ir istorinį paveldą. Labai laukiame ir šio mūsų apsilankymo.
Ar Vilnius bus paskutinė stotelė Jūsų ture, kuris prasidėjo Šiaurės Amerikoje ir baigiasi Europoje? Ar Lietuvos klausytojai gali tikėtis įsimintino muzikinio vakaro?
Russellas: Tam tikra prasme Vilniaus koncertas bus saldžiai kartus vakaras, nes tai yra finalinė naktis iš maždaug 35 koncertų turo. Sužinoję, kad ture bus ir Vilnius, labai apsidžiaugėme, nes paskutinius kartus, kai čia grojome, mus pasitiko nuostabūs gerbėjai. Žinojimas, kad dviejų vaikinų iš Los Andželo muzika ir asmenybės gali pasiekti publiką tolimojoje Lietuvoje, paliečia mūsų širdis. Nors tai buvo ilgas ir varginantis turas, paskutinę naktį Vilniuje atiduosime visas jėgas už visus čia, Vilniuje!
Ar turite smagių ir pašėlusių prisiminimų iš praėjusių koncertų?
Russellas: Beprotiškas dalykas, kurį pastebėjome keliaudami po pasaulį šio turo metu, yra tai, kaip publika su tokia pačia aistra reaguoja į tai, ką daro „Sparks“ – visiškai nesvarbu, kad tai tokie skirtingi miestai kaip, pavyzdžiui, Nešvilis, Vankuveris, Amsterdamas ar Londonas. Muzika ir mūsų asmenybės, atrodo, yra priimamos bet kurioje kultūroje, o mums tai yra pats geriausias ir beprotiškiausias dalykas iš visų.
Lietuvoje yra pasklidusi tokia legenda apie „Sparks“, kad Ronas yra krepšinio entuziastas, atidžiai sekantis ir Lietuvos krepšinį. Ar galite kartą ir visiems laikams patvirtinti arba paneigti šį mūsų įsivaizdavimą?
Ronas: Tai yra faktas — Lietuvos krepšinį seku nuo tada, kai Arvydas Sabonis buvo NBA. Deja, kai žaidė JAV, jis nebuvo savo geriausiame etape, bet aš visada maniau, kad jis vis dar yra neįtikėtinas žaidėjas ir, kaip tokiam dideliam vyrui, puikus kamuolio pasuotojas. Vėliau sužinojau, ką krepšinis reiškia Lietuvoje ir kokios stiprios yra komandos. Žinoma, aš sekiau naujos kartos Lietuvos žaidėjus, tokius kaip Domantas Sabonis ir Jonas Valančiūnas. Turiu ir Lietuvos rinktinės marškinėlius, kuriuos branginu. Mane ypač stebina, kad nors futbolas yra pagrindinė sporto šaka daugelyje šalių, krepšinis karaliauja Lietuvoje.
Pastaruosius dvejus metus, kurie grupei buvo ypač sėkmingi, lepinote savo gerbėjus. Turėjote dviejų filmų premjeras, išleidote naujos muzikos ir daug koncertavote. Kokie Jūsų planai artimiausiems metams?
Ronas: Mes beveik pabaigėme naują „Sparks“ albumą, taip pat dirbame prie naujo filmo-miuziklo. Mums taip patiko darbo prie „Anetės“ procesas ir reakcija, kurios sulaukė šis filmas, kad nekantraujame pabaigti kurti naują miuziklą. Žinoma, koncertų turai taip pat įsiterps į mūsų ateities planus, tikimės sugrįžti ir į Lietuvą.
Covid-19 pandemija neabejotinai paliko pėdsaką kiekvienoje visuomenėje, o ilgalaikiai jos padariniai tikriausiai paaiškės tik vėliau. Kai kuriems muzikantams šiuo laikotarpiu sunkiai sekėsi kurti muziką, o kiti – kilusias emocijas sėkmingai perkėlė į kūrybą. Ar pandemija turėjo įtakos Jūsų muzikai?
Ronas: Tik tuo aspektu, kad stipriai pajutome, jog šiuo laikotarpiu užuot buvę pasyvūs turime dar labiau stengtis kurti naują muziką. Kadangi didžiąją pandemijos dalį negalėjome koncertuoti, mums pasisekė, kad turime savo studiją ir galime kurti muziką tada, kada norime. Nesijaučiu, kad pandemija turėjo konkrečios įtakos mūsų kūrybai lyriniu ar muzikiniu požiūriu, tačiau mes veikėme proaktyviai, o ne reagavome į bendrą liūdną šių laikų nuotaiką.
Atrodo, kad dokumentinis filmas apie „Sparks“ visiškai nepalietė klausimo, kokia muzika įkvėpė Jūsų kūrybą. Akivaizdu, kad „Sparks“ yra neįtikėtinai unikali grupė, visgi, ar kitų muzikantų kūryba ir kokios grupės konkrečiai Jus įkvėpė?
Ronas: Pačioje pradžioje, augant Los Andžele, mums darė įtaką to meto britiškos grupės, tokios kaip „The Who“, „The Kinks“ ir „The Move“ – tiek tekstų, tiek muzikos prasme, tiek ir tuo požiūriu, kad vizualinis įvaizdis buvo svarbus šių grupių komponentas. Dauguma to meto Los Andželo grupių manė, kad bet koks vizualinis stilius yra žalingas meninei raiškai, o mes manėme priešingai – muzika ir vaizdai yra vienas ir tas pats. Nuo to laiko kažkodėl išvystėme savitą stilių, tačiau iš pradžių bandėme būti britiška grupe (ir daugeliu atžvilgių mums nepavyko)!
Jau kelis mėnesius Europa ir ypač mūsų regionas gyvena Rusijos pradėto karo Ukrainoje nuotaikomis. Ar sekėte šiuos įvykius? Lietuvos auditorija neabejotinai įvertintų, jei galėtumėte pasiųsti palaikymo žinutę Ukrainos žmonėms.
Ronas: Žinoma, mes sekėme įvykius Ukrainoje ir palaikome drąsų Ukrainos žmonių atsaką į akivaizdžiai amoralų ir šlykštų veiksmą. Kadangi jaučiame dar stipresnį ryšį su Lietuva, pažįstame nuostabių Lietuvos žmonių ir matėme šiek tiek jūsų nuostabios šalies, taip pat palaikome Lietuvos žmones prieš bet kokius galimus bandymus pakirsti jų suverenitetą.
Koks Jūsų mėgstamiausias beprotiškiausias tekstas iš visų beprotiškų „Sparks“ dainų tekstų?
Ronas: Na, tai gal ir nėra beprotiška, bet mano mėgstamiausia eilutė iš bet kurios mūsų dainos – ir techniškai tai net nėra „Sparks“ daina, nors ją parašėme mes – yra iš FFS [MM pastaba: „Franz Ferdinand and Sparks“ santrumpa] dainos „Johnny Delusional“: „Some might find me borderline attractive from afar“.
Turite didžiulį dainų katalogą. Kaip atrenkate dainas, kurios bus įtrauktos į konkretaus koncerto dainų sąrašą? Ar turite privalomų atlikti dainų? Ar keičiate dainų sąrašą turo metu?
Ronas: Sunku sudaryti setlistą, kai turi tiek daug dainų, kurias gali rinktis. Mes sudarome preliminarų dainų sąrašą ir tik tada sužinome, ar jis veikia, kai sugrojame visą ir įvertiname. Nors ir stengiamės negalvoti apie praeitį, paprastai įtraukiame „Number One Song In Heaven“, „This Town Ain’t Big Enough For The Both Us“, „When Do I Get To Sing ‘My Way’“, o visai neseniai – ir „My Baby’s Taking Me Home“. Kai randame setlistą, kuris veikia, paprastai jo laikomės.
Linkime visokeriopos sėkmės ture ir laukiame Jūsų Vilniuje!
Ronas: Labai laukiame koncerto Vilniuje! Iki greito susitikimo!
Gruodžio mėnuo buvo ypatingas ne tik Andriui Mamontovui, bet ir visai Lietuvos muzikos padangei. Geriausia pasaulyje dar vadinamoje studijoje „Abbey Road“ savo prieš 20 metų sukurtą albumą „Šiaurės naktis. Pusė penkių“ įrašinėjo vienos populiariausių Lietuvos grupių „Foje“ lyderis ir Lietuvos kamerinis orkestras.
Jau kovo pradžioje A. Mamontovas drauge su minėtu orkestru surengs savo tris išskirtinius pasirodymus Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Koncertuose, į kuriuos jau beveik išpirkti visi bilietai, apsilankę žmonės galės įsigyti ir „Abbey Road” studijoje įrašytą minėtą plokštelę.
Nežinantiems galime priminti, jog būtent šioje legendinėje studijoje gimė visi grupės „The Beatles“ albumai, buvo įrašytos žymiosios „Pink Floyd“, Robbie Williams, „Foo Figters“, „Oasis“, „Pet Shop Boys“, Adele, „Florence and the Machine“ ir kitų žymiausių pasaulio atlikėjų plokštelės,
Ir tai nebuvo vienintelis muzikinis laimėjimas. Prie įrašų legendinėje „Abbey Road“ darbavosi ne tik Andrius Mamontovas ir Modesto Pitrėno vadovaujamas Lietuvos kamerinis orkestras, bet ir išskirtinis garso režisierius Lewisas Jonesas. Šio kelis kartus „Gammy“ apdovanojimams nominuoto žmogaus dėka dienos šviesą išvydo tokių atlikėjų kaip Stingas ir James Bay albumai su orkestru bei tokių kino filmų kaip „Avengers“, „Black Panther“ ar „Jurrassic World“ garso takeliai
Pasibaigus įrašams ir visiems muzikantams palikus Šiaurės Londone įkurtą „Abbey Road“ studiją, trumpam likome montažinėje, kur su žymiuoju garso režisieriumi Lewisu Jonesu kalbėjome apie darbą su A. Mamontovu ir orkestru, „Šiaurės naktį“ ir didžiausius pastarųjų dienų įspūdžius.
A. Mamontovas ir L. Jonesas (nuotr. R. Šeškaičio)
Ką tik užbaigei darbą su Andriumi Mamontovu ir Lietuvos kameriniu orkestru. Kokie jausmai aplanko, kai supranti, kad darbas jau baigtas?
Dirbti su orkestru, mušamųjų sekcija ir kitais tokio žanro muzikos komponentais – visuomet didžiulis iššūkis. Ypatingai tokioje didelėje ir įpareigojančioje erdvėje kaip pagrindinė „Abbey Road” studija. Tačiau, kad ir kaip bebūtų, esu labai laimingas. Tai buvo dvi pasakiškai įdomios ir muzikalios dienos.
Mėgavausi kiekviena darbo su muzikantais iš Lietuvos akimirka. Jie – tikri savo sričių profesionalai. Esu įpratęs dirbti su tais pačiais muzikantais, todėl darbas su Andriumi ir orkestru – kartu ir savo galimybių pasitikrinimas.
Taigi, nugyvenome dvi puikias, intensyvias, muzikalias ir labai įdomias dienas.
Kas per šias dienas buvo sudėtingiausia?
Manau, kad šių dienų tikslas buvo tiesiog gerai, profesionaliai įrašyti puikų albumą. Nuotaika buvo pakili, tad ir bendras siekis buvo ją išlaikyti tokią, mat dirbant gerai nusiteikus, darbo procesas būna gerokai efektyvesnis.
Už stiklo mačiau orkestrą, kuris buvo išsisklaidęs visoje pagrindinės „Abbey Road“ studijos erdvėje. Atrodė, kad jie buvo laimingi. Andrius taip pat atrodė laimingas. Man buvo labai įdomu, todėl aš irgi buvau laimingas. Taigi, visi buvome laimingi (šypsosi).
Manau, kad tai ir buvo mūsų pagrindinis raktas į sėkmę. Kai profesionalai laimingi – blogai būti negali. Šiandien man atrodo, jog mums tai pavyko.
„Šiaurės naktis. Pusė penkių“ – antras Andriaus Mamontovo solinis ir kartu vienas populiariausių paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio nepriklausomos Lietuvos albumas. Ar tau teko perklausyti visą jo ankstesnę versiją?
Deja, ne. Sąmoningai neklausiau pirminių įrašų. Nenorėjau, kad jie užgožtų arba darytų įtaką tam, ką mes kūrėme „Abbey Road“ studijoje. Tačiau baigęs įrašus tikrai suprantu, kodėl jis buvo toks populiarus.
Ir atsakymas čia paprastas. Albumo dainos – labai geros. Joms sukurtos puikios (L.Z. – Jievaro Jasinskio) orkestrinės aranžuotės, o kai kuriuose kūriniuose ritmas – tiesiog neįtikėtinas. Atrodo, kad klausau orkestrinį drum‘n‘base (šypsosi). Tai – ir nauja, ir skambu, ir netikėta, ir, žinoma, labai miela ausiai.
Kalbant grynai apie muziką, visada yra sudėtinga rasti taip reikiamą balansą, pavyzdžiui, tarp pučiamųjų, styginių ir mušamųjų instrumentų. Dėl to po kurio laiko nusprendėme mušamųjų sekcijai suteikti absoliučiai atskirą ir uždarą vietą. Taip dirbant tu tiesiog nenori girdėti visų instrumentų iškart grojančių vienoje patalpoje. Svarbi yra kiekviena detalė, kiekvienas subtilus niuansas, todėl šis muzikinis paveikslas visada yra toks didelis, platus, ir įdomus.
Kiekvienas garsas čia yra svarbus. Todėl būtent dėl muzikos kompleksiškumo atsiranda jos sudėtingumas. Tačiau man regis mes jį tikrai įveikėme (šypsosi)
Per savo karjerą dirbai su tokiais atlikėjais kaip Sting ar James Bay, taip pat kūrei ne vieno žymaus kino filmo garso takelį. Ar labai skiriasi tie projektai nuo to, kurį užbaigei šiandien?
Kažkuria prasme, jie, žinoma, skiriasi. Juk tai – tiesiog kiti projektai (šypsosi). Tačiau mano požiūris į darbą ir į garsą, kurio aš laukiu, visiškai nepriklauso nuo atlikėjo vardo. Visada stengiuosi išgauti geriausią garsą iš muzikantų, esančių anapus stiklo – visiškai nesvarbu ar tas garsas bus skirtas kino filmui, ar muzikiniam albumui. Taigi, priėjimas prie paties projekto gali būti šiek tiek skirtingas, tačiau iš esmės tai – tas pats dalykas.
Per šias dvi dienas tapai ne tik dar vieno albumo įrašo liudininku, bet ir Lietuvos muzikos istorijos dalimi. Tai bus pirmas pilnas albumas, įrašytas geriausia tituluojamoje „Abbey Road“ studijoje. Kaip jautiesi? Ar esi pavargęs?
Oj tikrai ne (kvatoja). Jaučiuosi pilnas energijos. Ir, žinoma, esu labai laimingas, nes manau, kad komandinis darbas buvo tikrai produktyvus, o per šias dvi dienas mes pasiekėme tikrai nemažai. Darbo metu visada galvoji, kur paslysi, kur gali kilti problemų, kurias vietas reikia dar kartą šlifuoti. Tačiau šiuo atveju buvo viskas labai paprasta – „Abbey Road“ „Studio 1” susirinko keliasdešimt profesionalų, su kuriais dirbti – vienas malonumas.
Va ką tik su Andriumi kelis kartus perrašinėjome dainos „Ta pati diena”partijas. Smagu, kad jis – toks pats preciziškas ir priekabus smulkmenomis kaip ir aš.
Taigi, atsakant į tavo klausimą, sakyčiau ne, aš nesu pavargęs. Priešingai, esu labai laimingas, kad dvi dienas dirbome prasmingą, įdomų ir labai muzikalų darbą.
Indie roko grupė „Carnival Youth“ šiandien yra tituluojama vienu didžiausių Latvijos muzikinių eksportų. Šis terminas nėra iš piršto laužtas. Šie vaikinai, nors ir būdami dar labai jauni, jau spėjo įrašyti tris albumus susižerti metų debiuto titulą gimtinėje, „European Border Breakers Award (EBBA)“ apdovanojimą, pasirodyti tarptautiniuose festivaliuose „SXSW“, „The Great Escape“, „Sziget“, „Positivus“, „Open’er“, „Eurosonic“ ir sugroti eilę koncertų ne tik gimtojoje Latvijoje, bet ir Vokietijoje, Austrijoje, Jungtinėje Karalystėje, Nyderlanduose, Šveicarijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Estijoje ir Lietuvoje. Švelni, kartais nuotaikinga, o kartais svajinga „Carnival Youth“ muzika savo klausytoją randa tiek jaunimo, tiek ir vyresnių klausytojų gretose.
Prieš porą savaičių interneto platybėse paskelbę savo naująjį singlą „Love is the Answer“ Emils, Edgars, Robert ir Matiss šiandien ir vėl kelyje. Koncertinio turo metu grupė planuoja aplankyti net septynias Europos šalis, o tarp jų ir Lietuvą. Rytoj, balandžio 05 dieną, vaikinai šturmuos Vilniaus muzikinį klubą „Tamsta“. Koncerte klausytojai galės išgirsti ne tik dainas iš albumų „No Clouds Allowed“, „Propeller“ ir „Vienā vilcienā“, bet ir kelis visiškai naujus, dar niekada gyvai negrotus kūrinius.
Vilniuje prie garuojančio puodelio kavos apie kūrybą, laisvalaikį ir koncertinio turo ypatumus plepėję „Carnival Youth“ vaikinai viso pokalbio metu nepaliovė kvatoti. Regis, šiandien jie pasitiki savimi ir puikiai jaučiasi tiek kelyje, tiek ir scenoje.
*****
Tai kuo gi, vyručiai, užsiimate, kai negrojate grupėje ir nesitrankote po Europą?
Edgars:Visi turime hobių, kuriais užsiimame laisvalaikiu.
Robert: Bet to laisvalaikio ne tiek ir daug. Grupė – mūsų darbas pilnu etatu. Prieš ketverius metus mes baigėme mokyklą ir nuo to laiko sukamės užburtame muzikos rate.
Edgars: Šiaip tai laisvalaikiu sportuojame, einame į žygius. Paskutinius porą metų esame labai susidomėję laipiojimu uolomis. Tuo sporto salėse galima užsiimti visus metus. O žiemą važinėjame snieglentėmis.
Matiss: O aš verčiu televizijos serialus iš anglų kalbos į latvių. Bet tai yra dar vienas mano nuolatinis darbas, ne hobis (Juokiasi).
O ar dažnai lankotės kitų grupių koncertuose?
Emils: Žinoma! Dalyvaujant festivaliuose mes tikrai mėgstame pamatyti kitas grupes. Taip pat perkame bilietus į koncertus kitose šalyse ir keliaujame pamatyti savo mėgstamų grupių.
Edgars: Nes į Latviją mūsų mėgstamos grupės neatvažiuoja…
Lietuvoje koncertavote kelis kartus. Kokie įspūdžiai?
Robert: Pati geriausia šalis! (Juokiasi)
Ar taip sakote kiekvienoje šalyje?
Edgars: Tikrai ne. Jeigu kalbėti nuoširdžiai, tai mums tikrai labai patinka Vilnius. Vilniuje 2015-ais metais mes įrašinėjome antrąjį savo albumą “Propeller“ ir gyvenome šiame mieste visą mėnesį. Žavingas miestas, gerokai kalnuotesnis nei Ryga.
Emils: O vakar netgi matėme slidinėjimo trasas miesto teritorijoje (Liepkalnyje – aut. past.)! Tai įspūdinga! Mes vilniečiams to labai pavydime.
Robert: Bet jeigu kalbėti apie auditoriją, tai Vilniuje mes jau esame groję „Kablyje“, nebeegzistuojančiame „Liverpool“ bare, „Lofte“, „Perone“, tai pat kituose Lietuvos miestuose ir net festivalyje „Galapagai“… Auditorija visur būna labai šilta ir svetinga, mus gražiai priima.
Esate jauna grupė. Kai turo metu važinėjate iš vienos dar neaplankytos šalies į kitą – ar ne keista, kad klausytojai jau mintinai moka Jūsų dainas, dainuoja kartu? Ar tai Jus stebina?
Edgars: Kartais tikrai stebina, nes mes to nesitikime. Pradžioje grodavome dešimčiai ar dvidešimčiai žmonių. Dabar matome kaip koncertuose išaugo klausytojų skaičius. Jie dainuoja mūsų dainas, net ir latviškas, nors užsienyje latvių kalbos niekas nesupranta! Tai tikrai keista.
Robert: Kai koncerte choru dainuojanti minia užklumpa netikėtai – mus tai nuoširdžiai sujaudina. Tai parodo, kad kažkam mūsų kūryba yra svarbi, kažką ji “užkabina”. Mums tai daug reiškia.
Kas yra Jūsų koncertų lankytojas?
Robert: Žiūrint į mūsų muziką klausančių „Spotify“ platformos vartotojų statistiką – mūsų klauso 35 metų amžiaus vyrai. Bet „Instagram“ lankytojų statistika rodo, kad 74% mūsų gerbėjų yra 18-25 metų amžiaus moterys. Tai čia priklauso kas kam patinka, ar muzika, ar nuotraukos… (Juokiasi).
Edgars: Latvijoje vyrauja tokia nuomonė, kad mūsų klauso merginos iki 20-ies. Bet Vokietijoje koncertuose matėme ir šešiasdešimtmečių klausytojų. Tad klausytojų amžius – labai įvairus.
Emils: Bet vokiečių gal tiesiog gyvenimo būdas kitas. Vokietijoje vyresni žmonės yra labiau nei Latvijoje linkę vaikščioti į koncertus, klausyti gyvos muzikos.
Visai neseniai išleidote naują singlą pavadinimu „Love is the Answer“. Apie ką šis kūrinys?
Robert: Manau tai yra pakankamai akivaizdu…
Edgars: Akivaizdu, tačiau vien iš dainos pavadinimo galima susidaryti klaidingą nuomonę apie pačią dainą. Ji nėra vien apie meilę. Dainoje kalbama apie tai, kad meilė yra atsakymas, bet jis atsako į daugelį liūdnų klausimų – santykių ir tam tikro laiko tarpo pabaigą. Mylint reikia mokėti ir viską užbaigti, paleisti…
Robert: Tekstas parašytas žiemą prie upės. Dainoje daug baltos spalvos ir šalčio, bet joje rasite ir dalelę pavasariškos šilumos. Žinojome, kad singlas pasirodys būtent pavasarį.
Didžioji dalis Jūsų kūrinių yra anglų kalba, tačiau dainas paskutiniam albumą „Vienā vilcienā“ kūrėte latviškai. Kuria kalba dainas rašyti Jums yra paprasčiau? Kokie to niuansai?
Robert: Latvių kalba mums yra asmeniškesnė, bet anglų – gerokai plačiau suprantama. Natūralu, kad angliški kūriniai pasiekia platesnį klausytojų ratą.
Edgars: Mums labai sunku parašyti dainą latvių kalba ir tekste išvengti banalybių. Dainuojant angliškai galime būti abstraktesni. Paradoksalu, bet kurti dainas latvių kalba mums buvo tam tikras iššūkis. To niekada anksčiau nedarėme. Tačiau iššūkį priėmėme, atsižvelgėme į savo klausytojų lūkesčius ir artėjant mūsų šalies šimtmečiui nusprendėme dainuoti ne tik anglų kalba.
Robert: Žinoma, reikia suprasti, kad jei dėmesį sutelktumėm tik į latvišką kūrybą – ji kitose šalyse nebūtų įdomi. Mes ne Sigur Ros, kuriantys garsinius savo šalies kraštovaizdžius. Mes rašome pop dainas ir jos geriau skamba angliškai.
Ar svarbi Jums yra kritika?
Edgars: Konstruktyvi kritika – žinoma, taip.
O apdovanojimai? Ar jie Jums kažką reiškia? Jų Jūsų karjeroje jau yra nemažai – metų debiuto įvertinimas Latvijoje už pirmąjį albumą „No Clouds Allowed“, „The European Border Breakers“ apdovanojimai…
Emils: Apdovanojimą gauti yra labai malonu. Gera žinoti, kad mūsų laikas ir darbas, kurį įdėjome į savo dainas neliko nepastebėtas. Taip pat apdovanojimai labai padeda viešiesiems ryšiams (Juokiasi). Bet kurdami ir repetuodami mes apie tai negalvojame. Tiesiog būna smagu tai daryti. O jeigu dar būname įvertinti, tai tampa paskatinimu judėti pirmyn ir nesustoti.
Katras Jūsų yra grupės lyderis? O gal Jūs, kaip „Beastie Boys“, ginčijatės dėl kiekvienos natos?
Robert: Vieno lyderio neturime. Dainas rašome kartu ir kartais tikrai nesutariame. Na, bet stengiamės būti demokratiški.
Edgars: Tikrai kartais nesutariame, bet galiausiai kažką vis tiek bendrai nusprendžiame. Juk kažkiek pabaigtų dainų turime (Juokiasi). Na o jeigu ilgai dėl kažko nesusitariame, tai paskutinį žodį kūrybos procese vis vien taria mūsų prodiuseris Gatis Zakis, kurio patirtimi ir nuomone mes visiškai pasitikime.
Minėjote prodiuserio svarbą. O kiek svarbu grupei yra vadyba ir ryšiai? Emils ir Edgars, Jūsų tėtis Renars yra grupės „Brainstorm“ lyderis. Tai padeda? O galbūt ne?
Edgars: „Brainstorm“ šlove mes stengiamės nesinaudoti ir tiesiame savo muzikinį kelią. Bet žinoma, kad vadyba yra esminis dalykas. Grupei gera vadyba yra labai svarbu. Per ryšius su “Brainstorm” mes radome ir dabartinę savo vadybininkę, kuri tvarko įvairius grupės reikalus. Ji anksčiau dirbo su tėčio grupe ir netgi prižiūrėjo mus, kai dar buvome maži, todėl esame labai artimi. Savo sukaupta patirtimi dirbant su “Brainstorm” dabar ji dalinasi su mumis.
Robert: Žinoma, vadyba yra labai svarbu, bet jeigu muzika yra prasta –jokia vadyba nepadės.
Turo metu po Europą važinėjate paprastu mikroautobusiuku, daug laiko praleidžiate kartu. Kokios muzikos klausote kelyje?
Emils: Daug Rihannos!
Matiss: Labai daug Rihannos, net gėda prisipažinti.
Edgars: Ir klausome diskografijų, albumų nuo pradžios iki galo, ne pavienių dainų.
Robert: Mėgstame roko klasiką – „The Beatles“, „Pink Floyd“, „David Bowie“ – bet taip pat klausome ir šiuolaikiškesnių atlikėjų. Mūsų mylimi – „Grizzly Bear“, „Radiohead“, Sufjan Stevens. Ir dar „MGMT“! Naujas „MGMT“ albumas yra tiesiog fantastiškas.
Ko galime tikėtis koncerto Vilniuje metu?
Robert: Jeigu atsakymas yra „Meilė“, tai koncerte galbūt sužinosite į kokį klausimą šis atsakymas atsako.
*****
„Carnival Youth“ koncertą klube „Tamsta“ apšildys jaunų atlikėjų konkurso „Garažas 2018“ antrosios vietos laimėtojai „AVIS RARA“.
Andrius Mamontovas – kultinė figūra mūsų šalies muzikos (ir teatro) scenoje. Savo diskografijoje jis turi 14 solinių ir 9 drauge su jau nebeegzistuojančia grupe „Foje” išleistus albumus, šūsnį įvairiausių apdovanojimų ir vis dar neblėstančią fanų meilę.
Šiemet penkiasdešimtmetį atšventęs atlikėjas Lietuvoje surengs du didžiulius koncertus. Tai bus jubiliejiniai „AM50” pasirodymai didžiausiose šalies arenose Vilniuje ir Kaune. Bilietų į pasirodymą sostinėje jau praktiškai neliko, tirpsta paskutinieji ir į koncertą Kaune. Taigi, muzikantas, kaip ir anksčiau, gros sausakimšose šalies koncertų salėse.
Iki pirmojo „AM50” pasirodymo (Vilniuje) liko lygiai mėnuo. Šia proga muzikantas su grupe išvyko į Stokholmą surengti generalinę koncertų repeticiją Švedijoje gyvenantiems lietuviams. Prieš pat išskrisdamas į šią Skandinavijos šalį, susitikome vienoje sostinės kavinėje. Tradiciškai užsisakęs dvigubą espresso, Andrius pasakojo manoMUZIKAI apie artėjančius koncertus, gyvenimo refleksiją ir… dar šiemet pasirodysiantį naują albumą.
Šiemet atšventei penkiasdešimtmetį, bet panašu, kad sustoti neketini. Metų pabaigoje surengsi du itin didelius koncertus „AM50”, jau pasirodė vienas instrumentinis tavo albumas, kalbama, kad iki metų pabaigos tavo muzikos gerbėjai sulauks dar mažiausiai vieno. Iš kur toks produktyvumas?
Jei atvirai, yra paruošti dar du albumai (šypsosi). Turiu dar vieną neišleistą instrumentinį įrašą ir labai greitai pasirodysiantį kitaip skambančių mano senų dainų LP.
Tačiau negaliu sakyti, kad visa tai – tik šių metų darbas. Instrumentinius albumus kaupiau ir kūriau daug metų. Šiemet aš juos užbaigiau ir išleidžiu. Tiesiog jaučiu, kad ši muzika vienu ar kitu būdu būtent dabar turi pasiekti mano klausytoją.
Tačiau ne taip seniai sugalvojau įrašyti dar vieną albumą. Pradėjau jį kurti dar pernai bandydamas savo naują techniką. Ėmiau kurti savo senoms dainoms kitokį rūbą ir tas rūbas man patiko. Visa tai pavirto į devynių kūrinių albumą, kuriame bus galima rasti kitaip skambančias „Foje” dainas. Tai – seniausi mūsų grupės kūriniai, kurie buvo sukurti pirmaisiais „Foje” gyvavimo metais.
Taigi, šiemet tiesiog viskas taip sutapo. Kadangi metų pabaigoje ruošiuosi dviem dideliems koncertams, visus metus praktiškai nekoncertavau. Todėl turėjau laiko ne tik ruoštis koncertams, bet ir baigti neužbaigtus įrašus.
A. Mamontovas
Esi ne sykį minėjęs, kad kurdamas tokius kūrinius kaip „Kitoks pasaulis” tu juos savo mintyse girdėdavai ne tokius, kokie jie suskambėjo įrašuose. Ar naujas albumas įrašytas tokiu stiliumi, kokiu įrašei šiemet pristatytą naują „Kitokio pasaulio” versiją?
Tikrai taip. Albumas bus elektroninis.
Kodėl prireikė tiek laiko, kad jis išvystų dienos šviesą tik dabar?
Kartais būna tokių akimirkų, kurių metu atsisukę į praeitį mes reflektuojame tam tikrus dalykus. Tokiomis akimirkomis mes negalvojame apie tai, kas buvo, pavyzdžiui, prieš trejus metus. Tada mes galvojame apie tai, kas buvo prieš 30 metų. Nes tik nuėjęs tam tikrą kelią ir sukaupęs didelę patirtį gali padaryti tam tikras išvadas apie dabartį.
Į šį senų dainų naują įrašą aš žiūrėjau kaip į situaciją, kurioje dabartinis aš prodiusuoja aštuoniolikmetį „Foje” narį Andrių Mamontovą.
Be to, tais laikais techniškai įrašyti muziką taip, kaip galima dabar, buvo neįmanoma. Visų pirma, nebuvo reikiamų garsų (tokių, kokius dabar lengvai galime turėti savo kompiuteriuose). Neturėjome ir tinkamų instrumentų.
Mes visada norėjome groti labiau elektroninę muziką, tačiau tais laikais nusipirkti namą buvo pigiau nei sintezatorių. Lietuvoje brangų instrumentą tada turėjo retas muzikantas. Egzistavo keli tokie, kurie skolindavo instrumentus kitoms grupėms, o tos, užsidariusios studijoje, įrašinėdavo ir ieškodavo savo skambesio.
Dabar šie instrumentai yra prieinami. Dalį jų aš turiu fiziškai, kitą dalį – savo kompiuteryje.
Gal gali apie naują įrašą papasakoti daugiau – pavyzdžiui, kada jis pasirodys, kaip vadinsis ir kur jo bus galima ieškoti?
Kitą savaitę visi viską sužinos. Fizinė šio albumo laikmena tikrai egzistuos, o pats įrašas bus geras ir netikėtas – tai aš jums galiu pažadėti (šypsosi)
„Foje” apskritai teturi apie 70 dainų. 62 geriausios atsidūrė spotifajuje.
Kažkada vėliau, labai tikėtina, atsiras ir visos likusios.
Šiais laikais labai madinga rengti koncertus su orkestrais. Tau šiemet suėjo 50 metų, ar nesvarstei tokios galimybės? Ar apskritai yra tikimybė kada nors sulaukti scenoje kostiumu pasidabinusiu Andriaus Mamontovo, dainuojančio, akompanuojant orkestrui?
Aš manau, kad iki koncerto su orkestru atlikėjas turi priaugti. Tai yra visiškai kitokio formato pasirodymas. Tikiu, kad augu tokio pobūdžio koncerto link.
Jau ilgą laiką man kirba mintis atlikti savo kūrybą su orkestru. Tačiau, kaip ir sakiau, dar reikia laiko. Kita vertus, dabar orkestriniai pasirodymai yra kiek devalvuoti, nes labai daug grupių tai daro. Manęs neįtikina, kai labai jaunos grupės koncertuoja būtent taip. Manau, kad tai yra tam tikras atlikimo būdas, kurio link atlikėjas turi nueiti ganėtinai ilgą ir sudėtingą kelią.
Aš jam ruošiuosi. Tikiu, kad kažkuriuo metu aš šį kelią būsiu nuėjęs.
Iki tavo pirmojo iš dviejų šių metų „AM50” koncerto Vilniuje liko lygiai mėnuo. Bilietų į jį praktiškai nebėra, koncertuosi sausakimšoje „Siemens” arenoje. Bilietai į koncertą Kaune taip pat labai sparčiai tirpsta. Daugeliui tai – itin laukiami renginiai. Ko reikėtų tikėtis einant į šiuos koncertus?
Šiuose koncertuose labiausiai laukiu aš. Ir vienintelis dalykas, ko laukiu aš – tai žmonės. „AM50” – tai mano penkiasdešimto gimtadienio dovana (šypsosi).
O jei rimtai, tai aš visada labai noriu, kad iš koncerto žmonės išeitų laimingi. Tai – mano kaip kūrėjo ir atlikėjo pagrindinis tikslas.
Taigi, bus dainos, kurias žmonės pažįsta, žino ir mėgsta. Jos gyvuoja būtent todėl, kad jų klauso. Tai bus geriausių dainų rinkinys, kur didžioji dalis bus ta, kuri patinka visiems ir pora dainų, kurios patinka tik man (šypsosi).
O kurios šiuo atveju patinka tik tau?
Pavyzdžiui „Jeigu aš numirsiu”. Tiesa, žinau, kad ir Marijonui ji patinka (šypsosi)
Ar vis dar jaudiniesi lipdamas į sceną?
Manau, kad taip, tačiau to jaudulio jau nebepastebiu. Tačiau nuolat galvoju, ar pavyks vienas ar kitas sumanymas, ar įsijungs tai, kas turi įsijungti ir t.t.
Lipdamas į sceną aš visada mąstau apie tai, ką noriu pasakyti. Todėl užuot galvočiau apie jaudulį, visą dėmesį permetu būtent į šias detales. Einu į sceną todėl, kad noriu išreikšti jausmą ar pasakyti mintį, tad šis jaudulys tiesiog nebetrikdo.
Kadangi apie interviu informavome ir manoMUZIKOS skaitytojus, keli iš jų spėjo užduoti savo klausimus.
Arūnas: Ar nukritus Gedimino kalnui Lietuvos vyrus ištiks impotencijos problemos?
Palaukime kol jis nukris, tada ir žiūrėsim. Kažkaip spręsim tą problemą. Suprantu, kad klausiantįjį šis faktas neramina (juokiasi)
Danguolė: kaip penktas teisėjas dalyvauji X-Faktoriuje. Ko tikiesi iš šių dalyvių?
Tikiuosi laisvės. Tikiu, kad jie atras kažką naujo. Noriu padėti žmonėms rasti savo kryptį, todėl sieksiu, kad jie save įprasmintų kaip atlikėjai.
Mantas: Ar pats klausaisi savo senų „Foje” dainų ir ar jos vis dar kelia kažkokių prisiminimų bei emocijų?
Tai tas pats, kas vartyti seną fotografijų albumą. Parašytose dainose yra užfiksuota kažkokia to laiko būsena ar nuotaikos, kuriomis gyvenau. Nuotraukų albumo juk nevartai kasdien. Tai darai tik kartais.
Ta pati situacija ir su senomis dainomis. Tai – kaip senos nuotraukos.
Linas: Ar galėtum kiekvieną savo dainą iliustruoti savo fotografija?
Manau, kad taip. Fotografuodamas visada pasąmoningai galvoju apie tai, jog ši nuotrauka galėtų būti albumo viršelis.
Donatas: Tai ar garsas skamba tyloj, ar tyla garse?
(juokiasi) Tai yra velniškai gilus klausimas, į kurį aš vis dar neradau atsakymo. Bet labai ieškau (šypsosi). Ir jeigu klausiantysis turi atsakymą į šį klausimą, aš labai mielai jo versiją išklausyčiau.
Mantas J.: Ar dar dainuosi?
Kaip tik prisiminiau grupę vairas ir jos išleistą albumą „Vis dar krutam”.
Modestas: Kas tave įkvepia kurti muziką?
Tai- nesąmoningas procesas. Įsijungi kompiuterį arba paimi į rankas gitarą, o gal sėdi prie pianino, paspaudi kažkokią natą, tada ieškai kitos natos, kuri tiktų prie pirmos paspaustosios ir… ir taip negali sustoti.
Karolis: Kurios grupės koncertas paliko didžiausią įspūdį?
Teko matyti labai daug gerų koncertų.
Labai stiprų įspūdį paliko „Dead Can Dance” koncertas 2005-aisiais. Grupės vokalistės Lisos Gerrard balsas yra toks neįtikėtinas, kad atrodo, jog aplink virpa oras. Be jokių didelių šviesos efektų tu atsiduri kažkokioje virpančioje erdvėje. Tampi didžiulės muzikinės bangos dalimi. Muzikine prasme jų pasirodymas man – vienas įspūdingiausių iš visų kada nors matytų. Tai – net ne koncertas, o kažkoks pasakiškas patyrimas.
Labai patiko Peter Gabriel „Growing Up” turas. Mačiau jį 2002-aisiais Čikagoje. Ta apvali scena ir nuo lubų žemyn besiskleidžianti gėlė, nuostabi scenografija ir viską papuošianti jo muzika – nepamirštamos ir vis dar gyvos emocijos.
Ir tai tik pora pirmų į galvą šovusių koncertų. Tačiau iš tiesų jų buvo labai daug.
Lygiai taip pat labai patiko ir Valdo Slabados koncertas Vilniaus „Lango” klube. Tai buvo kažkas metafizinio senais gerais 1994-aisiais.
Liutauras. Kuri daina yra arčiausiai tavo širdies?
Ringtonas. Neabejotinai. Mano telefono melodija. Ir šį ringtoną aš esu pasidaręs pats.
Dueto „Golden Parazyth” Lietuvoje pristatinėti tikrai nebereikia. Ne kartą girdėtas, ne kartą liaupsintas ir visada įdomus kolektyvas mūsų šalyje išgarsėjo tokiais kūriniais kaip „Lapė”, „Regatta Of Happiness”, „Downtown Game” ar „Try Again”. Tačiau dešimtmečio sukaktį neseniai minėjusi grupė šiemet brėžia didelį ir užtikrintą brūkšnį tarp to, kas jie buvo anksčiau ir to, kas jie yra šiandien.
Nauja – lėtesnė, brandesnė ir kur kas labiau išieškota muzika jau atranda kelią į melomanų širdis. Nuostabus vasariškas koncertas Vilniaus Botanikos sode ir netrukus įvyksiantys grupės pasirodymai Kotrynos bažnyčioje – tai vietos, kuriose grupės gerbėjai turi progą susipažinti su naujuoju „Golden Parazyth” veidu. Veidu, kuris ir toliau kalbės muzikos kalba, tačiau kuriame išvysite ir pajusite gerokai daugiau brandumo, patirties ir subtilumo požymių.
„Man jau trisdešimt ketveri ir aš pavargau būti pajacu”, – kalbėdamas apie savo muzikinę dabartį vieną vėsų, bet saulėtą spalio rytą manoMUZIKAI prisipažino „Golden Parazyth” idėjinė siela ir pagrindinis balsas Giedrius Širka.
Gerdami rytinę kavą vienoje Vilniaus kavinėje su Giedriumi kalbėjome ne tik apie jo naująją muziką ir koncertus, bet ir apie didžiausius tikslus, kažkur labai toli iškeliavusią „Lapę” bei tėtį – žmogų, kuriam ir yra skirta beveik visa Giedriaus kūryba.
Vasarą kalbėjote apie planus rudenį išleisti naują 8 dainų albumą. Tačiau ruduo jau juda pabaigos link, pilno albumo nėra, bet muzikos transliavimo platformose atsirado kelių dainų gyvas EP „Botanika”. Ar apie šį albumą ir buvo kalba?
Tikrai ne. Albumas jau yra įrašytas. Turime net ir nuostabų jo viršelį, kurį nupiešė Lietuvos dalininkas Stasys Eidrigevičius. Tačiau žinai kaip su albumais būna… (šypsosi). Šiuo konkrečiu atveju tiesiog nenorime patekti į švenčių karštinę. Nenorime, kad viskas nublanktų.
Pradžioje savo naują įrašą siūlysime užsienio leiblams. Ilgą laiką to nedarėme, nes galvojome, kad neturime produkto, kuris galėtų juos sudominti. Tačiau situacija pasikeitė. Turime muziką, kuri gali sudominti daugelį.
„Botanika” buvo labai savalaikis įrašas. Šiemet turėjome daug svarbių koncertų, todėl džiugu, kad kai kurie iš jų galėjo būti įprasminti būtent šitaip.
„Golden Parazyth” nuolat keičiasi. Mes niekada nepataikavome klausytojams. Visada darėme tai, kas miela mums. Galbūt tai ir yra pagrindinė priežastis, kodėl dalį jų išbarstome. Neabejoju, kad jeigu ir toliau grotume „Regatta of Happiness” ar „Lapę”, mes galbūt rinktume pilną „Compensą”. Tačiau keičiamės mes, keičiasi mūsų turinys, o su tokiu turinių Lietuvoje labai populiarus būti tiesiog negali.
Nauja mūsų muzika nebus skirta masėms. Todėl mes neskubame, nesistengiame kažkam įtikti. Tiesiog mėgaujamės muzikavimu.
Galiu pasakyti paprastai: turime nuostabų kokybišką albumą. Belieka jo sulaukti. Bet pradžioje bandysime jį siųsti svetur.
Tad išvada paprasta: jūsų prioritetas – užsienis?
Savoje šalyje pranašu juk nebūsi (šypsosi).
Lietuva visada išlieka labai svarbi. Čia turime savą klausytojų ratą. Kartais jis paauga, kartais sumažėja, tačiau jis yra.
Pasirodžius „Botanikai” reakcija buvo gan įvairi – vieni mus labai gyrė, kiti smerkė. Ir tai, žinoma, yra natūralu. Tačiau Lietuvos rinka yra nedidelė, todėl visą laiką norisi būti ne tik joje, bet ir už jos ribų.
Puikiai suprantame, kad proveržiui užsienyje reikia laiko. Bet mes juk ir esame jo valdovai. Todėl neskubėsime.
Atrodo, kad Jūs sąmoningai bandote brėžti tam tikrą takoskyrą tarp „Golden Parazyth” šiandien ir „Golden Parazyth” anksčiau. Kodėl taip yra?
Tai – tam tikra apsauga. Daugybė žmonių „Golden Parazyth” girdi kaip tarškantį kleine musik aparatą, kurio priešakyje – publiką linksminantis pajacas. Tačiau dabar mes jau toli gražu nebe pajacai. Taip, galbūt esu kaltas, kad net kelerius metus slėpiau tą muziką, kuri mus reprezentuoja dabar. Tačiau šiandien ji jau lenda į dienos šviesą.
Nors mes jau esame kitokie, senosios muzikos šleifas vis dar velkasi paskui. Todėl jau ilgai visiems kartojame: senieji „Golden Parazyth” išvyko. Kaip galime tai pasakyti kitaip jei ne tiesiai į akis?
Tokios dainos kaip „Supasi supasi”, „Upė” ar “Come Closer” yra gerokai univeraslesnės ir lėtesnės palyginus su tuo, kas buvo iki šiol. Taigi iš esmės „Golden Parazyth” dabar turėtų tikti platesniam klausytojų ratui.
Galbūt, tačiau tam, kad klausytojų ratas augtų, reikia laiko. Daugybė žmonių, kurie anksčiau klausėsi mūsų, šiandien girdi kitokius „Golden Parazyth”. Naujoji mūsų kūryba tam tikra prasme yra smūgis jiems į paširdžius.
Pavargau būti pajacu. Buvo geras laikas, bet mes jau kitokie. Labai tikimės, kad žmonės mus supras; tie, kurie neatrado – dar atras, o tie, kurie klausėsi, klausysis ir toliau.
Pasikeitė ne tik jūsų kūryba, bet ir gyvi pasirodymai. Ant scenos atrodote gerokai brandžiau, o tavo balsas skamba kur kas labiau užtikrintai. Samdeisi vokalo mokytoją?
Mokytojo tikrai nesisamdžiau (šypsosi). Tiesiog savo dainavimui pradėjau skirti gerokai daugiau dėmesio.
Visa mano aistra yra muzika. Jeigu manęs ji nevežtų, jeigu į ją neinvestuočiau visko, ką galiu – laiko, pinigų ir jėgų – kabinčiau muzikinius bucus ant vinies.
Muzika man yra viskas. Tai mano gyvenimo šviesa ir variklis. Niekada negailėjau savęs muzikai. Mėginu ieškoti atsakymų į muzikinius klausimus, bandau atrasti vis gražesnį skambesį. Ir kaskart tai darant jaučiu kaip mane veža.
„Daryk viską paprasčiau – ir geriau gyvensi, ir lengviau bus”, – dažnai girdžiu iš šalies. Bet man nepavyksta. Aš taip nemoku. Muzika yra tai, kuo aš gyvenu ir iš ko aš gyvenu.
Esu laimingas, kad turiu gerą komandą. Man patinka mūsų vadybininko požiūris į gyvus pasirodymus. Jis yra įsitikinęs, kad visiškai nesvarbu, ar užsidirbsime pinigų, ar ne, tačiau viskas turi būti padaryta aukščiausiame lygyje. Kad ir kas bebūtų – garsas, šviesa ar aptarnavimas – viskas turi būti idealu. Ši kartelė turi būti standartas. Kai tokius reikalavimus keli aplinkai, natūralu, ir pats iš savęs imi reikalauti gerokai daugiau.
Nežinau, kur yra tų reikalavimų sau riba…Galbūt dabar būtent jos ir ieškau. Man jau 34 metai. Esu subrendęs ne tik gyvenime, bet ir muzikoje. Joje siekiu kokybės. Tik jos.
Šie metai jums apskritai gan derlingi: įspūdingas koncertas Botanikos sode, neilgai trukus įvyksiantys pasirodymai Kotrynos bažnyčioje (iš kurių vienas visiškai parduotas), beveik paruoštas albumas. Sakyčiau, per metus nuveikėte tikrai nemažai…
Šie metai ir yra rodymas to, kaip pasikeitėme ir kas šiuo metu esame. Visą susikaupusį gniutulą muzikos išleidome į pasaulį ir stebime, kas iš jo išeis (šypsosi).
Turime daugybę muzikos, kurios dar niekas negirdėjo. Dalis jos skambės Kotrynos bažnyčioje, dalis – tik naujame albume. Beje, jame bus 8 visiškai negirdėtos, niekada neskambėjusios ir niekur dar nepublikuotos dainos.
Kažkada interviu manoMUZIKAI Algirdas Kaušpėdas yra sakęs, kad nesupranta, kodėl lietuviškos grupės dainuoja angliškai ir besdamas pirštu į Islandiją kartoja, jog tarptautiniam pripažinimui jau nebereikia anglų kalbos. Ką jam atsakytum?
Oj žinau šį Algirdo požiūrį, nes jis man tai sakė labai daug kartų (kvatoja).
„Dainuok, kaip Justė ir viskas bus gerai. Bus pilnos arenos”, – ne kartą mane įkalbinėjo Algirdas. Paskutinis toks kartas buvo „Laisvės piknike”. Tiesa, tąkart jis buvo patenkintas. Priėjo prie mūsų po koncerto ir pasakė: „na va, šaunuoliai – lietuviškų dainų jau daugiau”. Tačiau jo grupės kontekstas, tikslai ir saviraiškos ekosistema buvo kitokia. „Antis” nešė lietuvišką vėliavą.
O „Golden Parazyth”?
Nežinau… mano mintyse skambančiai muzikai natūraliai gimsta angliški tekstai. Net ir „Supasi supasi” (L.Z. – paskutinis grupės radijo singlas) pradžioje turėjo anglišką tekstą, tačiau kažkuriuo metu grojant ją studijoje visai netikėtai gimė lietuviški žodžiai.
Paskutiniame jūsų EP „Botanika” (kuriame galima rasti ir lietuvišką dainą) yra kūrinys „Come Closer”, kuris su hipnotiniu pianinino intro, pereinančiu į itin sodrią ir brandžią kulminaciją, bent jau man kažkodėl labai priminė Gilmourišką „Pink Floyd” kūrybą...
Aš pastebiu, kad skirtingiems žmonėms skirtingi kūriniai sukuria skirtingas asociacijas. Bent jau man „Come Closer” ir „Pink Floyd” neturi absoliučiai nieko bendro. Aišku, malonu, kad tau ši daina kažkuo primena gerą grupę (šypsosi).
Apskritai su „Come Closer” visada būna įdomu. Aurimas (L.Z. – kitas grupės „Golden Parazyth” narys) ilgai netikėjo šia daina ir netgi nenorėjo, kad ji skambėtų botanikos sodo koncerte. Tai – nuolat augantis kūrinys, kuriam taip pat labai svarbi ir vieta, ir laikas.
Bet jeigu reikėtų dainuoti Pink Floydus, aš juos dainuočiau kitaip (juokiasi).
Ar turi brangiausią „Golden Parazyth” dainą?
Sunku pasakyti. Ko gero, šiuo metu man brangiausia yra „Upė”. Ją dainuodamas kartais net noriu verkti.
Tačiau artimos dainos yra gan laikinos. Kitaip tariant, pasikeičia laikmetis, pasikeičia ir artima daina. Be to, natūralu, kad kiekvienas muzikantas pasakys, jog jam artimiausia yra pati naujausia muzika. Aš – ne išimtis.
Savo kūryboje turite ir vieną seną dainą, iki šiol daugelį žavinčią savo naiviu nuoširdumu, kurios visi vis dar laukia per koncertus ir kurią jūs taip sėkmingai toliau ignoruojate. Prisipažink, kodėl atsisveikinote su „Lape”?
Mes norime atsikratyti senų etikečių.
„Lapė” – vaikystės daina. Keistai atrodytų, kai atsistojęs 34 metų vyras pliekia „žaliam žaliam miške gyveno lapė…”
Kita vertus, mūsų atsisveikinimą su „Lape” paskatino patys žmonės, kiekvieno koncerto metu šaukdami „Lapė”. Kažkuriuo metu jie nustojo tai daryti, nes galybę kartų melavau klausytojams, sakydamas, kad pardaviau „Lapę” vokiečių filmui (šypsosi).
Tačiau ciniškame, skubančiame ir vartojančiame moderniame pasaulyje tas naivus, bet velniškai žavus vaikiškas nuoširdumas, kurį girdime „Lapėje”, kartais gali ne tik išgelbėti muziką, bet ir taip gražiai papuošti kasdienybę…
Ilgą laiką taip ir buvo. Labai ilgai „Lapė” apskritai nešė „Golden Parazyth” vėliavą. Tačiau paskutinį kartą ją dainavome berods 2009-aisiais.
Nesakau „Lapei” amžino NE. Neišvarėme jos visiems laikams. Manau, kad jai tiesiog reikia atrasti naują veidą. Galbūt ateis laikas sukurti naują aranžuotę. Kad ir su orkestru…Galbūt tada „Lapė” galės sugrįžti. Nauja, pasikeitusi, bet tokia pat graži, naivi ir nuoširdi. Tačiau kol kas ji dingusi ir apie jos artimiausius grįžimo planus aš nieko nežinau (šypsosi)
Kam apskritai yra skirta jūsų muzika? Ar ji turi objektą?
Dažnai muzika būna skirta man brangiems žmonėms.
Tačiau dažniausiai kuriu ir dainuoju savo tėčiui. Jo jau seniai nebėra šalia. Galvoju apie jį, matau jį besišypsanti, o tada viskas aplink tampa prasminga…Apskritai dažnai suprantu, kad daug dalykų gyvenime darau dėl jo – būnu geras, rūšiuoju šiukšles, tiesiog geriau gyvenu. Noriu būti geru žmogumi ne todėl, kad taip reikia, bet todėl, kad tėtis savo pavyzdžiu man suformavo poreikį tokiu būti. Taigi, daugumą dalykų, kuriuos darau, darau dėl savo tėčio. Taip tarsi jaučiu, kad tęsiu jo pradėtus gerus darbus.
Apie Australijos grupę „Vancouver Sleep Clinic“ manoMUZIKOJE buvo rašyta ne kartą. Nuolat pristatinėjome naują projekto muziką, džiaugėmės pagaliau įrašytu grupės albumu ir patyliukais laukėme jo Lietuvoje.
Deja, kol kas į Lietuvą planų atvykti kolektyvo siela Timas Bettinsonas neturi, tačiau, kaip prisipažino išskirtiniame interviu mūsų portalui, tikrai labai norėtų. Todėl tikėdamiesi, kad jo norai taps realybe (o kartu ir signalu) mūsų šalies koncertų rengėjams, pristatome pokalbį su šiuo metu pasaulyje sparčiai populiarėjančiu atlikėju.
„Vancouver Sleep Clinic“ sielai ir pagrindiniam kūrėjui T. Bettinsonui – viso labo 21-eri. Tačiau pirmuosius jo kūrybos vaisius raškyti galėjome jau prieš 4 metus. Jis mokėsi paskutinėse klasėse mokykloje ir sukūrė nuostabias synth pop/ elektro pop balades „Vapour“ ir „Collapse“. Beje, pastaroji daina gimė matematikos pamokoje.
Tikslieji mokslai vaikino netraukė, todėl natūralu, kad net ten jis savęs ieškojo ne skaičiuose, o muzikoje.
2014-aisiais „Vancouver Sleep Clinic“ išleido debiutinį EP „Winter“. Grupę pastebėjo ir pamilo ne tik Australijos gyventojai, bet ir senojo žemyno muzikos mylėtojai. Melodinga, lyriška, kiek naivoka, tačiau širdį glostanti muzika neliko nepastebėta ir Europos muzikos rinkos atstovų – T. Bettinsono grupę į savo koncertinį turą kaip apšildantį kolektyvą vykti kartu pasikvietė „London Grammar“.
Taip Vankuverio miego klinikos (pavadinimas, pasak Timo, neturi jokios reikšmės) žvaigždė ėmė kilti. Supratęs, kad nauja muzika turės būti gerokai brandesnė, solidesnė ir rimtesnė, atlikėjas žingsnis po žingsnio ėmė kurti debiutinį albumą. Savo pagalbą jam pasiūlė Jay-Z, Alicia Keys, Snoop Doggo ir kitų žymių atlikėjų prodiuseris Al Shux, kuris ir tapo pagrindine varomąja debiutinio pilno solinio albumo jėga.
Taip suvieniję pajėgas ir vedini impulso pakeisti muzikinį pasaulį Al Shux ir Timas Bettinsonas kūrė ir kartu įrašinėjo pilną naują plokštelę, kuri balandžio pradžioje išvydo dienos šviesą. Švelnūs garsai, mielas it aksomas Timo falcetas, gerokai daugiau dramos ir, kartais net stadionams tinkančios kompozicijos leido 11 dainų rinkiniui tapti vienu įdomiausių šio pavasario įrašu. Albumui „Revival“ nebuvo gailima gerų žodžių, o „Vancouver Sleep Clinic“ muziką pagaliau pradėjo rimtai transliuoti ir pasaulio radijo stotys.
Šis kolektyvas šiuo metu itin populiarus Australijoje. Greitai jis leisis ir į pasaulines gastroles. Todėl natūralu, kad saulėtoje Australijoje kepinant neiliniam karščiui, Timas, sulaukęs manoMUZIKOS skambučio, tikrai turėjo ką papasakoti.
mM: Prieš porą mėnesių „Vancouver Sleep Clinic” pagaliau išleido savo pilną debiutinį albumą. Koks jausmas aplankė, kai muzikos prekių parduotuvėje išvydai savo debiutinę plokštelę?
T.B.: Tai buvo jaudinanti akimirka. Prie šio įrašo dirbau labai ilgai, todėl pamatęs „Revival” visų pirma pajutau didelį palengvėjimą. „Pagaliau”, – pamaniau sau. Pagaliau šis įrašas pasieks visa pasaulį.
Kaip apibūdintum „Revival”? Apie ką šis albumas ir kam jis yra skirtas?
Šis albumas – apie mano gyvenimo kelionę. Apie pastarųjų metų kelią nuo mokyklos suolo iki pirmų žingsnių muzikos industrijoje, apie koncertinį turą, išgyvenimus, patirtus įvairiuose pasaulio kraštuose ir mintis, mane lydėjusias visos šios kelionės metu.
Tai laikas, kurį galėčiau įvardyti didžiuliu pokyčių metu. Tai įdomi ir vingiuota kelionė per džiaugsmus, vargus, laimę ir liūdesį. Iš esmės tai asmeninis nuoširdus išgyvenimas kuriant „Revival” dainas.
Kiek daugiau nei prieš porą metų išleidai nepilną albumą „Winter”. Būtent tada „Vancouver Sleep Clinic” vardas tapo žinomas pasaulio melomanams. Ar galėtum palyginti minėtą EP su neseniai išleistu pilnu albumu?
„Revival” mums atvėrė gerokai daugiau galimybių. Galėjome sukurti gerokai tobulesnį skambesį nei įrašinėjant “Winter”. Pavyzdžiui, naujame albume girdite gyvus styginius ir pučiamuosius instrumentus, čia dainuoja tikras choras ir t.t.
Kita vertus, nėra čia ko labai stebėtis (šypsosi). „Winter” kūriau savo miegamajame, o įrašiau sutaupęs kelis šimtus paskutinių dolerių. Taigi, neturėjau tokios laisvės ir galimybių pasirinkti ir išgauti tokius garsus, apie kuriuos svajojau.
Laisvės kuriant “Revival”, panašu, tau pridėjo ir itin talentingas bei vertinamas muzikos prodiuseris Al Shux.
Tikrai taip. Dirbti su juo – vienas malonumas. Pirmą kartą susitikome tada, kai man buvo viso labo 18. Iškart pajutome chemiją (juokiasi).
Al’as prodiusavo galybę geros r&b ir hip-hop muzikos, todėl buvo nuostabu sujungti šią patirtį ir jo žinias su mano idėjomis. Manau, kad tai šį albumą ir daro ypatingu.
Netrukus leisies į kelionę po Šiaurės Ameriką. Ar ketini užsukti į Europą? Galbūt pakeliui trumpai stabtelėsi Lietuvoje?
Šiemet tikrai koncertuosime Senajame žemyne. Į Lietuvą taip pat labai norėčiau atvykti, tačiau čia jau ne viskas priklauso vien tik nuo manęs. Reikia tikėtis, kad su šiek tiek reklamos ir muzikos galėsiu įgyvendinti ir šį savo norą (šypsosi).
Jeigu tavęs paprašyčiau trumpai pristatyti „Vancouver Sleep Clinic”, ką atsakytum?
Sakyčiau, kad tai labai nuoširdus projektas, sukurtas tam, kad žmones lydėtų viltis, džiaugsmas ir taika.
Kas tave labiausiai įkvepia?
Mano didžiausias įkvėpimas – Dievas, šeima ir šalia esantys žmonės. Visi mano kūriniai yra apie dalykus, kurie vyksta aplink ir mintis, kurios gimsta mano galvoje.
Viename savo interviu sakei, kad daina „Vapour” buvo sukurta matematikos pamokoje. Ar tai tiesa?
Taip, tai tiesa, tik daina buvo ne „Vapour”, o „Collapse”. Ko gero tai ir buvo keisčiausia vieta, kurioje kažką kada nors sukūriau.
Apskritai matematikos pamokose nuolat nuobodžiaudavau. Kol vieną kartą galiausiai nusprendžiau: pakaks laiką švaistyti veltui, reikia užsiimti kuo nors produktyvaus. Tuo metu mano vienintelė veikla po pamokų buvo muzika, todėl nusprendžiau, kad ja reikia užsiimti ne tik pasibaigus pamokoms, bet ir jų metu (juokiasi).
Muzikos rinkoje jau esi kelerius metus. Kokius geriausius potyrius per juos tau teko išgyventi?
Keliauti, koncertuoti ir bendrauti su žmonėmis, kurie mėgaujasi mano sukurta muzika ir palaiko “Vancouver Sleep Clinic” yra daugiau nei nerealu. Tai – svajonių išsipildymas. Niekada negalėjau patikėti, kad kitoje žemės rutulio pusėje kada nors sutiksiu žmogų, su kuriuo mane sieja būtent mano muzika. Šie jausmai niekada nepasensta ir nenusibosta…
Pakalbėkime apie muzikinę įtaką, kurią tau klijuoja ir Australijos, ir likusio pasaulio muzikos kritikai. Būtent jie atkreipė dėmesį, kad tavo falcetas – labai panašus į „Bon Iver” lyderio Justino Vernono.
Aš labai mėgstu „Bon Iver”. Todėl kalbos apie Justino Vernono įtaką tikrai nėra iš piršto laužtos. Jis buvo mano autoritetas. Ypač tada, kai muzikos rinkoje žengiau pirmuosius žingsnius.
Tačiau kurdamas muziką aš negalvoju apie įtakas ir nesiekiu būti į kažką panašus. Mūsų balsai gal ir gali būti panašūs, tačiau kai kuriu, tiesiog atsisėdu, pradedu žaisti su garsais ir darau tai, kas man atrodo natūralu. Stengiuosi neleisti sau būti į ką nors panašiu.
Tuomet prisipažink, ko pastaruoju metu dažniausiai klausai.
Negaliu atsiklausyti naujo „6LACK” albumo. Tai visiškai nepelnytai neįvertintas labai geras chillinis įrašas. Juo mėgaujuosi kone kasdien.
Kokie šiuo metu tavo pagrindiniai tikslai?
Tiesiog noriu savo muziką rodyti kaip įmanoma didesniam ratui žmonių. Noriu sukurti didžiulę kultūrą aplink savo projektą, kurioje kiekvienas klausytojas būtų įtrauktas, mylimas ir vertinamas.
Tačiau tai po truputį ir vyksta. Lietuva – geriausias to pavyzdys. Nors mūsų šalys nutolusios tūkstančiais kilometrų, tavo muzika vis garsiau skamba Lietuvoje.
Tai nuostabu. Žinau, kad esate maža, bet veržli šalis. Niekada čia nebuvau, tačiau labai norėčiau apsilankyti.
Todėl sakau nuoširdų ačiū visiems Lietuvos žmonėms, kurie klauso mano muzikos. Man tai labai daug reiškia. Tikiuosi, kad kada nors „Vancouver Sleep Clinic” turės progą pagroti jums gyvai.
Ačiū už pokalbį!
Apačioje – visas naujausias „Vancouver Sleep Clinic” albumas
Apie „Fink“ manoMUZIKA rašė labai daug. Ne kartą savo skaitytojams pristatėme ekskliuzyvinius interviu ir koncertų recenzijas iš įvairių Europos šalių, dalindavomės grupės išleidžiama muzika. Ilgainiui šis vardas mūsų šalyje tapo žinomas, mylimas, klausomas ir vertinamas.
Rugsėjo 30 d. „Fink“ atvažiuoja į Lietuvą. Čia grupė pristatys savo naują – jau 9 albumą. Beje, naujasis įrašas bus antroji per metus įrašyta Fino Greenallo plokštelė, mat metų pradžioje muzikantas įgyvendino savo seną svajonę – sukūrė ir išleido bliuzo albumą „Fink‘s Sunday Night‘s Blues Club“.
Būtent šio albumo pristatymo koncertą manoMUZIKA stebėjo Amsterdame – nedidelėje, bet itin jaukioje salėje „People‘s Place“. Vietoje, kurioje savo akustinius pasirodymus surengė Laura Mvula, Michael Kiwanuka ir kiti žymūs atlikėjai.
Likus kelioms valandoms iki koncerto su Finu Greenallu salės užkulisiuose susitikome trumpam interviu. Atlikėjas, kaip visada, buvo puikiai nusiteikęs, pasakojo apie savo ateities planus ir su malonia nostalgija prisiminė grupės koncertą Vilniuje.
Fink Amsterdame
„Rugsėjo mėnesį grosime Vilniuje. Velniškai laukiu šio koncerto. Kai prisimenu mūsų pirmąją viešnagę Lietuvoje, pagaugai prabėga per visą kūną. Buvo nuostabu”, – pokalbį Amsterdame, prisimindamas Lietuvą, pradeda Finas.
„Jūsų šalis mums atvėrė duris. Planuodami savo rudens turą žinojome, kad Vilniuje privalome koncertuoti. Jūs turite nuostabią erdvę, pasakiškus fanus, apie kuriuos kažkada net negalėjome pagalvoti ir gražų miestą. Todėl aplink Vilnių “lipdėme” ir kitas greta esančias sostines – Rygą ir Taliną. Taigi, šis turas bus gerokai platesnis, o jeigu ne Vilnius, Baltijos šalių žmonės “Fink” galbūt dar nė nebūtų išgirdę gyvai“, – sakė grupės „Fink“ lyderis Finas Greenallas
NAUJĄ ALBUMĄ PRODIUSUOS VIENAS ŽYMIAUSIŲ PRODIUSERIŲ PASAULYJE
Jeigu jau pats pradėjai kalbėti apie koncertą Vilniuje, papasakok kokios emocijos kyla prisiminus pirmąjį ir kol kas vienintelį jūsų pasirodymą mūsų šalyje?
Turiu prisipažinti, jog ilgą laiką negalvojome, kad Vilniuje turime tiek gerbėjų. Vis pasvarstydavome, kad reikėtų aplankyti Lietuvą, tačiau nesiryždavome. Tačiau „Hard Believer” turo metu ir mes parodėme susidomėjimą, ir mumis pradėjo domėtis Lietuva. O likus kelioms dienoms iki koncerto – bam, mums praneša, kad Vilniuje išparduoti visi bilietai. Fantastika! Nuostabūs žmonės, nereali „Lofto” erdvė, puiki publika – tai viskas, apie ką gali svajoti atlikėjas.
Taip, kaip atradome Vilnių, kažkada atradome ir Lenkiją. Važiavome vienam pasirodymui į Varšuvą, o dabar, planuodami koncertinį turą, net neįsivaizduojame, kaip galėtume čia neapsilankyti. Aš apskritai labai mėgstu šį regioną. Čia publika atrodo tokia pozityvi ir jauna. Tačiau jauna ne amžiumi, o matymu. Ir tai yra velniškai gerai, nes jie nėra iki galo išlepę ir patys gali formuoti savo muzikinę erdvę, skonį ir poreikį.
Kalbant apie Vilnių, prisipažįstu, neturėjau daug laiko pasižvalgyti po patį miestą, tačiau nesu tas, kuriam mirk gyvenk reikia pamatyti vietos muziejus. Man kur kas įdomiau susipažinti su šalies žmonėmis. Vilniuje susipažinau ir pabendravau su galybe tokių. Vis jie buvo velniškai geri žmonės, todėl džiaugiuosi, kad rudenį galėsiu aplankyti juos darkart.
Fink
Ar „Fink” rudeninio turo planavimas reiškia, kad grupė išleis naują albumą?
Tikrai taip. Tikiuosi, kad pačioje rugsėjo pradžioje – per pirmąsias dvi mėnesio savaites naujas albumas pasieks parduotuves.
Žinau, kad laikas bus labai įtemptas, tačiau esu tikras, kad kartu su komanda įrašysime labai gerą plokštelę. Planuojame įrašus baigti birželio pradžioje.
Albumą prodiusuos žymus prodiuseris Flood (Flood prodiusavo tokius atlikėjus kaip „Orbital“, „Sigur Ros“, PJ Harvey, „The Killers“ ir t.t. – L.Z.). Jis – absoliutus muzikos genijus.
Įrašinėdami albumą ketiname studijoje praleisti 6 savaites. Dar 9 savaites leidėjai, vadybininkai ir visi kiti turės tam, kad albumą paruoštų, supakuotų ir pristatytų į muzikos parduotuvių lentynas. Tikiu, kad viskas įmanoma, todėl šis planas nėra tiesiog tušti paistalai.
Mano tikslas paprastas: kai prasidės pirmieji koncertai Lenkijoje (būtent šioje šalyje prasidės rudeninis „Fink” turas – L.Z.) – albumas jau privalo būti parduotuvėse.
Ar jau žinai kaip vadinsis albumas?
Greičiausiai albumas vadinsis “Accidental Life”. Bent jau dabar toks yra darbinis plokštelės pavadinimas.
Kodėl būtent taip?
Kurdamas savo pirmą bliuzo albumą klausiausi seno JAV bliuzmeno Big Bill Broonzy interviu. Žurnalistui atlikėjas pasakojo apie kūrybą, dainas ir patį bliuzo žanrą, kuris, pasak Big Bill Broonzy, yra ne kas kita, kaip atsitiktinis gyvenimas (angl. accidental life – L.Z.). Man patiko ši mintis, todėl manau, kad taip vadinsis ir albumas.
Kita vertus, niekada negali žinoti… Sukūriau aš 2009-aisiais albumą “Sort Of Revolution”, o šiemet visai netikėtai sužinojau, kad Paul Welleris savo šių metų diską pavadino “Kind Of Revolution”.
Tad dėl “Accidental Life” irgi nesu iki galo tikras. Žiūrėsiu, ar nėra nieko panašaus išleista (šypsosi).
Na o kalbant apie patį albumą galiu pasakyti tiek: dainos sukurtos, Flood turi neįtikėtinai gerą albumo viziją. Taigi, turime pakankamai gerų kūrinių, todėl šiandien mūsų tikslas – susirinkti studijoje ir kartu su prodiuseriu pasižiūrėti, kaip jos skambės.
Tiesa, naujame įraše bus pasakiškai gražių baladžių. Čia grupės gerbėjai ras ir „Looking too Closely” palikuonį, ir „Piligrim” sūnų, ir kitas gražias dainas (šypsosi).
TURĖJAU PAJUSTI, KAD ATĖJO LAIKAS KURTI BLIUZĄ
Pakalbėkime šiek tiek apie bliuzo albumą, kurį išleidai metų pradžioje. Nenuilsdamas nuolat kartodavai, kad esi didelis bliuzo gerbėjas. Šiandien tau 44-eri, tačiau šio žanro albumas dienos šviesą išvydo tik dabar. Kodėl reikėjo laukti taip ilgai?
Man tiesiog reikėjo pajusti, kad jau galiu tai padaryti.
Albume „Perfect Darkness” buvo daina „Wheels”, plokštelėje „Hard Believer” – titulinis kūrinys. Jie visi buvo bliuzo žanro, todėl akivaizdu, kad aš stengiausi, ėjau to link žingsnis po žingsnio.
Turėjau pajusti, kad baltaodžiui groti bliuzą yra gerai. Tam reikia pasitikėjimo savimi. Tai tarsi savotiška intervencija į kitą kultūrą. Todėl auginausi pasitikėjimą po truputį – žingsnis po žingsnio. Tarp koncertinių turų pradėjau šį albumą įrašinėti ir praėjusiais metais jį baigiau.
Apskritai patirtis įrašinėjant šį albumą ir patirtis, kuriant „Fink” įrašus yra visiškai kitokia. Nelyginu šių patirčių, nes to neįmanoma padaryti. Ir tai yra tikrai gerai.
Kai ant stalo padedu „Fink” albumą, žinau, kad jį fanai norom nenorom lygins su ankstesniais įrašais. Bliuzinis albumas – visiška naujiena. Savotiška tabula rasa, naujas puslapis.
Šiam albumui buvau sukūręs 11 dainų. 3 nebuvo pakankamai geros, todėl į galutinį įrašą pateko 8.
Kalbant apie „Fink‘s Sunday Night‘s Blues Club“ įdomu paminėti ir tai, kad man taip pat buvo labai smalsu išleisti tokio žanro albumą streaminimo amžiuje. Visgi sutik – bliuzas – nėra tas muzikinis stilius, kurio labiausiai ieško žmonės internete.
Na, ne tik matyti tave grojantį bliuzą yra neįprasta, bet ir matyti tave grojantį mažose arenose yra keista ir netikėta. Štai, kad ir ši vieta Amsterdame, talpinanti viso labo kelis šimtus žmonių. Ar nesijauti keistai, grodamas mažose arenose.
Nei kiek. Grįžti į mažas koncertų sales – puikus jausmas. Beveik visi mūsų koncertai – pilnai parduoti, o žmonės čia renkasi klausytis kitokios muzikos.
Kita vertus, kalbant apie tokio pobūdžio pasirodymus galiu prisipažinti, kad mums nelabai rūpi kiek bilietų parduosime. Čia „Fink” nevažiuoja groti įprasto repertuaro, todėl ir žmonės savo lūkesčius išgirsti senąsias mūsų dainas turėtų palaidoti.
Į šį nediduką turą mes leidomės groti tik bliuzo. Ir aš puikiai suprantu, kad tai padaryti aš galiu tik nedidelėse arenose.
Galėjau tai bandyti daryti vienas, tačiau su grupe daug smagiau. Man patinka koncertinio turo idėja, bendras važinėjimas po šalis, laikas autobusuose ar lėktuvuose. Taigi, bliuzą groju su kitais muzikantais, tačiau, kaip visi tai puikiai supranta, šis procesas yra laikinas. Turo metu grojame kelias senas dainas, tačiau net ir jos skambės visiškai kitaip. Pamatysi pats – išgirdęs „Warm Shadow” pagalvosi, kad šį kūrinį atlieka kita grupė. Vėlgi, tai nebus nei blogiau, nei geriau. Tiesiog skambės visiškai kitaip.
Tokiuose koncertuose įdomu stebėti ir pačią publiką. Tai – tikri grupės fanai, tačiau net ir juos galima skirstyti į kelias grupes – vieni labiau mėgsta mūsų bliuzinį, kiti – indie, treti –pop rock skambesį. Tad į šį turą, natūralu, renkasi pirmieji arba die hard fanai, norintys pamatyti „Fink“ visuose įmanomuose amplua.
Klausant tavęs ir girdint šių metų planus nesuprantu, kaip apskritai tu viską spėji?
Tiesą sakant, aš ir pats to nesuprantu (šypsosi). Šiuo metu esu taip užsiėmęs, kad net pats nesuvokiu, kaip viską spėju. Netgi negaliu sau leisti būti prastos nuotaikos. Visko vyksta tiek daug… Praktiškai vienu metu kuriu du albumus, dabar vyksta vienas koncertinis turas, po kurio netrukus prasidės kitas. Baigsiu šį turą, prasidės milžiniški įrašai, po jų turėsim mėnesį laiko “susigroti” ir leisimės į didžiulį trijų mėnesių turą. Negana to, turiu savo leidybinę kompaniją, kurioje dabar – didžiulis darbymetis.
Na, tu pakankamai jaunas – turi dar visą laiką pasaulyje.
(kvatoja) 2017-ieji – tiesiog mano metai. Ieškau to paties tinkamiausio aukso vidurio – realaus balanso ir važiuoju pirmyn.
Šiandiena ir šių metų ateitis didžiąja dalimi yra dedikuoti koncertams. Todėl jeigu tavęs paprašyčiau įvardinti pasirodymą, kuris tau labiausiai įsiminė, ką pasakytum?
Ko gero mūsų pasirodymas drauge su Karališkuoju Amsterdamo orkestru. Tai buvo nuostabus koncertas, tačiau negalėčiau pasakyti, kad tuo metu labai gerai jaučiausi. Slėgė didelė įtampa. Viso koncerto metu neapleido mintis “taigi aš scenoje su orkestru, turiu pasirodyti kaip įmanoma geriau” (juokiasi).
Tačiau jei manęs paklaustum apie mėgstamiausią mano koncertą… (galvoja). Man visada labai patikdavo koncertuoti Paryžiuje „Cigale” klube. Tačiau vienas įsimintiniausių pasirodymų įvyko šiame mieste 2008-aisiais. Salėje, kurioje koncertavome, tilpo viso labo 400 žmonių, Tai buvo vienas pirmųjų „Fink” sold out pasirodymų už Jungtinės Karalystės ribų didžiuosiuose Europos miestuose. Garsas čia buvo nuostabus, publika – neįtikėtina. Iki šiol atsiminsiu to koncerto akimirką, kai pradėjau groti „If Only”… Salėje buvo mirtina tyla, o aš pirmą kartą supratau, kas yra pasirodymai, į kuriuos išperkami visi bilietai. Žmonės tiesiog nori ateiti, tave pamatyti ir mėgautis kiekviena koncerto akimirka. Jie nekalba. Jie klauso ir išgirsta.
Kiekviename ture išgirsti, įsimeni ir patirti vis kažką naujo. Keičiasi ir dainos, ir albumai ir kūrinių atlikimas. Per ilgą „Fink” egzistenciją mes sugrojome daug koncertų, tačiau nemaža dalis jų pavirto vientisa gražia patirtimi.
Kalbant apie „Hard Believer” turą, vienas įsimintiniausių koncertų buvo Vilniuje. Čia viskas buvo gerai nuo tos akimirkos, kai atvykome iki pat išvykimo. Dar ir dabar prieš akis stovi tie pastoliai, sustatyti salės išorėje. Atsimenu vietą, kurioje prisiparkavo mūsų autobusas. Puikiai menu akimirką, kai įėjome į užkulisius ir koncerto Vilniuje organizatoriai priėję prie mūsų paklausė, ko mes norėtume. Mes atsakėme, kad labai norime išgerti šalto alaus (šypsosi). Atrodė, kad jie buvo nusivylę mūsų pageidavimu, nes norėjome tiek mažai….
Iš Vilniaus atsimenu tiek daug nerealiai gražių detalių, kad darosi šilta vien tik apie jas galvojant. Viskas – ir pats „Loftas”, ir atmosfera, ir netgi scena, kurioje stovėjome – mano prisiminimuose labai gyva.
Buvo labai tamsu lauke, turėjome žiūrėti po kojomis, nes ten buvo daug įvairiausių laidų. Atsimenu ir tai, kad labai stipriai vėlavome. Buvo šalta. Ir tai yra detalių visuma, kurią prisimenu.
Tikrai neatsimenu, ar gerai sugrojome „Sort of Revolution” (juokiasi). Tikiuosi, kad gerai (šypsosi)
Tiesa, labai norėčiau kada nors Vilniuje praleisti daugiau laiko. Norėčiau pamatyti miestą, paragauti vietinio maisto, praeiti per sostinė barus, pabendrauti su žmonėmis. Tikiuosi, kad kada nors man tai pavyks.
Visą savaitę nuo pat kultinio dainų kūrėjo Leonard Cohen mirties internetas tiesiog ūžia nuo jo muzikos ir gyvenimo istorijų, o atskleidžiamos paslaptys ir niekam nežinoti faktai, regis, vis dar palaiko Leonard Cohen, kaip tam tikro stabo, gyvybę ir jo gerbėjams padeda lengviau susitaikyti su netektimi.
Žurnalo „The New Yorker” redaktorius David Remnick yra vienas iš paskutiniųjų, akis į akį bendravusių su atlikėju. Šių metu rugsėjo mėnesį jis paėmė interviu iš Leonard Cohen – žmogaus, iš kurio gauti interviu daugeliui žurnalistų būdavo „misija neįmanoma”. Kas svarbiausia – po atlikėjo mirties jis pasidalino tuo interviu. Ir ne bet kokiame formate – o audio įrašu. Jame David Remnick ne tik primena apie Leonard Cohen kūrybą ir gyvenimą, bet ir užduoda kelis netikėtus klausimus.
Tai apskritai yra paskutinis Leonard Cohen duotas interviu, o jo turinys – ypatingas.
Apie Fino Greenallo projektą „Fink” esame kalbėję šimtus kartų. Kadangi ši grupė – vienas didžiausių manoMUZIKOS favoritų, negailime jam nei laiko, nei dėmesio. Ne kartą važiavome į jo koncertus įvairiuose Europos kraštuose, ne kartą jį kalbinome ir, galiausiai, menų fabriko „LOFTAS” dėka prieš metus sulaukėme Lietuvoje.
Fantastišką pasirodymą sostinėje surengęs „Fink” lyderis F. Greenallas iki šiol prisimena debiutą mūsų šalyje. Pasak jo, laikas Lietuvoje buvo puikus. Ir taip buvo ne tik dėl itin svetingo „Lofto” priėmimo. Taip buvo ir todėl, kad sausakimša,visus bilietus pardavusi koncerto erdvė buvo užpildyta nuostabiais žmonėmis.
Nuo paskutinio „Fink” studijinio albumo „Hard Believer” pasirodymo praėjo daugiau kaip dveji metai . Neskaitant solinio Fino elektroninio LP „Horizontalism”, grupė pasauliui jau kurį laiką nedovanoja nieko. Ir taip yra todėl, kad Finas su kompanija įtemptai dirba prie savo naujo įrašo. Kadangi išties labai pasiilgome „Fink” muzikos, nusprendėme grupės lyderį pakalbinti telefonu. Finą pagavome Berlyne. Tačiau atlikėjas mielai skyrė mums savo laiką ir pasidalijo mintimis.
Nuo akimirkos, kai dienos šviesą išvydo jūsų albumas „Hard Believer” praėjo daugiau kaip dveji metai. Baigėte savo itin sėkmingą koncertinį turą, išdalijote šimtus interviu. Kaip galėtum apibendrinti „Hard Believer” epochą? Ar ši epocha labai skyrėsi nuo prieš tai išleisto albumo „Perfect Darkness” eros?
Dveji metai… Kaip greitai bėga laikas (mąsto). „Hard Believer” ir „Fall Into The Light” turai buvo neįtikėtini. Istoriniai ir kupini įvairiausių nuotykių. Surengėme daug koncertų. Nemaža dalis jų buvo visiškai nematytose vietose. Aplankėme, žinoma, ir tas vietas, kuriose buvome anksčiau.
Grupės skambesys tapo gerokai brandesnis ir galingesnis. Galbūt taip įvyko todėl, kad grojome didesnėse arenose. Bet tai nebuvo vienintelė priežastis. Kaip grupė mes įgavome gerokai daugiau pasitikėjimo. Kurdami „Hard Believer” mėgavomės kiekviena kūrybinio proceso akimirka. Ko gero tai atsispindėjo ir būnant ant scenos.
„Hard Believer” epochos viduryje sukūriau „Horizontalism”. Tai buvo albumas, kurio itin reikėjo man pačiam. Tai buvo nuostabi „savi-izoliacija”. Man reikėjo vienumos, kurios ieškojau ir atradau muzikoje. „Horizontalism” sukūriau savo namuose Berlyne ir kelionių iš vienos Europos vietos į kitą autobuse metu.
Taigi, jeigu reikėtų apibendrinti „Hard Believer” laiką trumpiau, sakyčiau, kad jis buvo labai kūrybinis, tarptautinis, itin varginantis, tačiau neįtikėtinai nuostabus.
Kurį laiką esate visiškai nutilę – jokių interviu media kanalams, jokių įrašų socialiniuose tinkluose. Jau nekalbu apie koncertines datas, kurių grupės gerbėjai laukia daugiau kaip metus. Ar taip vyksta dėl kokių nors priežasčių? Ką apskritai šiuo metu veiki ir kur esi?
Jeigu atvirai, man tiesiog reikėjo nuo visko pabėgti. Įsivaizduok, per dešimt metų sukūrėme 8 albumus, nuolat keliavome po pasaulį juos pristatinėdami ir galvodami, kaip žmonėms perduoti savo muziką. Taigi, man tiesiog reikėjo bent jau akimirkai atvėsinti galvą ir „perkrauti” savo baterijas (šypsosi).
Bet… bet per tą laiką aš taip pat negalėjau nusėdėti vietoje (kvatoja). Įrašiau bliuzo albumą, kuris jau kitąmet turėtų pasirodyti parduotuvėse. Kol kas jis labai „žalias”, tačiau jau įrašytas „Fink” studijoje Berlyne.
Taip pat per šiuos metus parašiau krūvą naujos „Fink” muzikos, kurią kaip tik šiuo metu pradedame įrašinėti.
Na, o jeigu klausi, ką veikiu šiuo metu, tai galiu prisipažinti, kad esu Berlyno metro – važiuoju aplankyti kelių bičiulių į jų studiją. Po to „prigriebsiu” Timmy (L.Z. – grupės gitaristas ir būgnininkas Timas Thorntonas) ir kartu važiuosime į mūsų studiją, kurioje rašysime, grosime ir gersime kavą.
Jeigu jau prakalbome apie muziką, negaliu nepaklausti, kas tave lydi pastaruoju metu. Šie metai – ypač muzikaliai derlingi. Kokios muzikos klausai tu?
Man labai patiko naujausias „Radiohead” albumas. Baigiu priprasti ir prie naujausio „Warpaint” įrašo „Heads Up”. Kalbant apie ankstesnius šių metų favoritus, turėčiau išskirti „Mbongwana Star” ir Keaton Henson plokšteles. Namuose vis dar skamba ir senesnis bliuzas, pavyzdžiui „Howlin’ Wolf”. Taip pat vis labiau susipažįstu su muzika iš Malio.
Žinai, Berlynas – gera vieta muzikai. Čia galiu ne tik jos klausytis, bet ir ją pirkti. Jeigu turėsi laiko – užsuk. Žinau, kad tu taip pat perki muziką, tad parodysiu kur galima prasmingai išleisti pinigus (Juokiasi).
Fink koncerto akimirka
Po tavo koncerto Lietuvoje čia stipriai išaugo ir „Fink” muziką mylinčių žmonių skaičius, kurie laukia jūsų pasirodymo mūsų šalyje. Ar turime šansų tave artimiausiu metu ir vėl pamatyti Vilniuje?
Galiu visai atvirai prisipažinti, kad apie mūsų praėjusių metų koncertą Vilniuje ir dabar su grupe pakalbame labai dažnai. Tai buvo koncertas, kuriame viskas buvo nuostabu – ir „Loftas”, ir žmonės, organizavę mūsų renginį, ir grupės gerbėjai. Viskas buvo tiesiog tobula. Todėl sakau labai atsakingai: mes tikrai (žodį tikrai Finas pakartoja tris kartus – L.Z.) čia sugrįšime. Vilnius mus labai įkvėpė.
Tuomet turi išskirtinę progą perduoti linkėjimus Lietuvai.
Bičiuliai, žinokite aš tikrai netrukus pas jus sugrįšiu. Su nauja muzika, naujomis dainomis, nauju įkvėpimu ir nauju koncertu. Ačiū už tai, kad klausotės „Fink”. Jums koncertuoti buvo neįtikėtinas malonumas.
Benjamin Clementine vardas melomanų lūpose pastaraisiais metais skambėjo itin dažnai. Mažai kam žinomo Prancūzijos gatvėse muzikinės laimės ieškojusio brito kūrybos taip niekas būtų ir nesužinojęs, jeigu ne prestižinis „Mercury“ apdovanojimas, teikiamas už geriausią Didžiosios Britanijos metų albumą. Būtent šį prizą laimėjo debiutinis muzikanto diskas „At Least For Now“. Tačiau apie viską kalbėti reikia nuo pradžių, nes Clementine‘o gyvenimo istorija verta atskiro vadovėlio. Sunki vaikystė, meilė literatūrai, pabėgimas iš namų, klaidžiojimas Londono priemiesčiuose, o vėliau – Paryžiaus gatvėse – tai tik kelios nedidelės istorinės nuotrupos iš skaudžios, sunkios, liūdnos, tačiau laimingą pabaigą turinčios muzikanto istorijos. Nors jam tik 27-eri, Benjaminas per šiuos metus patyrė tiek, kiek didžiuodamasis apie savo gyvenimą papasakoti galėtų nedažnas 80-metis. Skurdas, patyčios, benamio dalia, beatodairiškos darbo paieškos ir visą gyvenimą lydėjusi meilė muzikai, kurios triumfas besiblaškančios ir vietos po saule ieškančios asmenybės gyvenimą pavertė gyva pelenės istorija.
Šiandien Benjaminas Clementine‘as – viena ryškiausiai spindinčių žvaigždžių, turinčių savo įsitikinimus, išskirtinę pasaulėžiūrą ir, kas svarbiausia, unikalų muzikinį polėkį. Jo kūryba – tai asmeninio gyvenimo refleksija, pripildyta liūdesio, vilties, pasimetimo ir gyvenimo meilės. Tai žmogus, kurio kūryba ir nuoširdumas nekelia jokių abejonių, nes viskas, kaip sako pats muzikantas, yra išgyventa, išjausta ir patirta. Gyvenimas gatvėse, santykis su žmonėmis ir pasauliu, viltis ir meilė – tai pagrindinės temos, vyraujančios šio liūdesio ir vilties dainiaus kūryboje.
Šiuo metu pianino burtininkas B. Clementine‘as vieši Niujorke, kur įtemptai ruošiasi savo koncertiniam turui. Gerdamas rytinę kavą viename Manheteno viešbutyje muzikantas mielai sutiko skirti laiko Lietuvai. Nepaisant to, kad interviu turėjo baigtis po 15 minučių, pokalbis truko gerokai ilgiau nei pusvalandį. Benjaminas pasakojo ne tik apie sudėtingus savo gyvenimo metus Paryžiaus gatvėse, bet ir apie meilę muzikai, svajones, požiūrį į gyvenimą, savo kūrybą ir, žinoma, artėjantį koncertą mūsų šalyje.
Nuoširdus, šiltas, velniškai gilus ir kartu ypatingai paprastas – toks man pasirodė dainų „London“, „The People and I“ ar „Nemesis“ kūrėjas. Todėl labai džiaugiuosi, kad manoMUZIKA yra pirmoji Lietuvoje, savo skaitytojams pateikianti išskirtinį pokalbį su šia analogų pasaulyje tikrai neturinčia asmenybe.
Tavo tėvai svajojo, kad taptum teisininku. Kada galutinai supratai, kad tėvų svajonėms nelemta išsipildyti?
Sulaukęs 18 metų įstojau į universitetą, kuriame visai neblogai sekėsi. Puikiai baigiau pirmą kursą, tačiau visą mokymosi laiką jaučiau, kad tai ne mano vieta. Kur kas labiau apsimetinėjau teisininku nei juo iš tiesų galėjau būti. Suvokiau, kad nebenoriu to daryti, todėl susipakavau daiktus ir išvykau. Grįžau iš universiteto namo ir pagalvojau: ką galėčiau veikti? Neturėjau kito pasirinkimo, todėl pradėjau dirbti drabužių parduotuvėje, o vėliau išvykau į Paryžių.
Viename interviu esi pasakojęs istoriją, kaip vaikystėje tavo vyresnis brolis namo atvežė pianiną. Tai buvo instrumentas, kurį iškart pamilai ir supratai, kad nori juo groti. Galbūt atsimeni pirmą kūrinį, kurį bandei pagroti? Kur šiuo metu stovi tavo pirmasis pianinas?
Pirmas mano išmoktas kūrinys buvo kompozitoriaus Eric Satie darbas „Gymnopedies 3”. Bandžiau jį sugroti iš atminties. Nuo tos akimirkos, kol gyvenau tėvų namuose, šis procesas vykdavo kiekvieną dieną (juokiasi).
Beje, pianinas vis dar stovi ten pat – tuose pačiuose namuose Londone.
Gyvenime esi turėjęs daug sunkių akimirkų, ypatingai po tėvų skyrybų. Palikai namus, be skatiko kišenėje persikėlei į Kamdeną, vėliau – į Paryžių. Grojai gatvėse, neturėjai pastovios gyvenimo vietos ir išgyvenai tikrai sunkų laiką. Prisipažink, ar kada nors esi pagalvojęs apie tai, kad atėjo laikas sustoti, viską mesti šalin ir imtis ko nors kito, bet ne muzikos?
Niekada. Nuo tos akimirkos, kai supratau, kad noriu kurti muziką, nė karto nepasidaviau. Mano muzika gimsta iš meilės. Niekada negalvojau apie karjerą. Muzika man – visai kaip santykiai su mylimu žmogumi. Įsimylėjęs tiesiog negalvojau apie pasekmes. Pasidaviau meilei ir plaukiau ten, kur ji mane nešė.
Kai pirmą kartą išvykau į Paryžių, pradėjau dirbti vienos kavinės virtuvėje, vėliau bandžiau įsidarbinti įvairiuose baruose, tačiau man nepavykdavo. Įsivaizduok, tokiame mieste, kaip Paryžius, aš nesugebėjau gauti darbo! (juokiasi) Tada pradėjau groti gatvėse, kur žmonės manęs klausydavosi, o už pasirodymus atsidėkodavo pinigais. Tai buvo ir liko mano darbas, kurį dirbu iki šiol.
Taigi, niekada nenustojau ir, ko gero, nenustosiu kurti. Tai pasakiau sau tą ypatingąją akimirką, kai žengiau pirmuosius muzikinius žingsnius.
Tavo gyvenimo istorija – ypatinga. Dalis jos – labai asmeniška ir niūri, pilna vienatvės, nevilties ir maišto. Ne kartą esi minėjęs, jog tavo patirtis ir yra pagrindinis įkvėpimas. Tačiau šiuo metu tas „sunkusis“ gyvenimo etapas jau praeity. Tapai mados namų „Burberry” veidu, esi viena populiariausių šiandienos muzikos ikonų, kurias savo šalyse nori matyti begalė renginių organizatorių. Viskas per pastaruosius metus kardinaliai pasikeitė. Ar tau vis dar lieka laiko tai asmeninei kūrybai? Iš kur semiesi įkvėpimo?
Mano muzika yra apie pasauli. Ji skirta pasauliui. O jame šiuo metu vyksta labai daug įdomių dalykų. Žvilgtelėkime į Ameriką ir ten besireiškiantį Donaldą Trumpą, pagalvokime apie sprogimus Briuselyje ar Paryžiuje. Atsisukime į Nigeriją, Siriją ar kitas masinių žudynių vietas, kuriose matome nuoseklų ir amoralų žmonių elgesį. Kartais, norint „įsikvėpti“, pakanka pamatyti ir pajausti pasaulio – t.y. mūsų pačių reakcija į tai kas vyksta aplink… Apie tai ir noriu kalbėti, kurti ir rašyti.
Obuolys nuo obels netoli terieda, tačiau kai jis atsiduria netoli namų – pradeda rūpėti kiekvienam. Taigi, pasaulyje vyksta velniškai daug dalykų, kurie šiuo metu yra mano naujojo albumo inspiracija. Kuriu ir rašau apie tai, kas vyksta, nes manau, kad gyvenimas yra pavojuje. Todėl mano, kaip menininko, tikslas yra sugrąžinti žmonėms viltį.
Ar kasdienybė ir gyvenimo problemos ir yra pagrindinės priežastys, dėl kurių tavo muzika yra tokia gili ir kartu liūdna?
Mano muziką dažnai įkvepia liūdni dalykai, tačiau nesu tikras, ar ji pati tikrai yra liūdna. Sakyčiau priešingai – ji atneša viltį.
Taip, mano patirtyje ir išgyvenimuose yra nemažai liūdnų akimirkų. Apie jas aš dainuoju. Tačiau taip yra todėl, kad nenoriu apsimetinėti. Negaliu žmonėms meluoti ir sakyti, kad man linksma, jeigu širdyje liūdžiu. Rašau apie tai, ką jaučiu.
Liūdesys man nėra svetimas, tačiau visada noriu būti tas kūrėjas, kuris gali žmonėms atnešti viltį.
Apie tave ir tavo kūrybą tiek muzikos kritikai, tiek ir melomanai yra išsakę daug gražių žodžių. Tačiau kaip savo muziką ir save patį apibūdintum tu pats?
Sakyčiau, kad esu ramus žmogus – visai, kaip tas berniukas, kuris nori kalbėti apie jam rūpimus gyvenimiškus dalykus. Tokia yra ir mano muzika: ji apie mane, mano patirtį ir išgyvenimus.
Gaila, tačiau šiandien labai nedaug žmonių turi kiaušus ir leidžia sau kalbėti tik tiesą – tiek apie savo gyvenimą, tiek apie tikrus aplink vykstančius dalykus. Todėl jaučiu pareigą būti vienu iš tų kelių…
Prieš metus pasirodė tavo debiutinis albumas „At Least For Now“. Šį diską išleido didžiulė įrašų kompanija „Virgin“. Visuomenėje nesvetima nuomonė, kad didieji leiblai su laiku ima vis labiau riboti atlikėjo saviraišką ir stengiasi daryti didesnę įtaką jo kūrybai. Ar taip atsitiko ir tau? Kokie yra darbo su didžiaisiais industrijos atstovais privalumai ir trūkumai?
Pirmą savo EP įrašiau nedidelėje įrašų kompanijoje. Tai padariau praktiškai vienas. Po šio įrašo pasirodymo sulaukiau daug dėmesio, todėl kai sukirtau rankas su „Virgin records“, tą pačią akimirką sutarėme, kad darysiu tai, ką norėsiu. Taigi, galiu vadintis laimingu žmogumi, nes taip pasiseka ne kiekvienam (šypsosi).
Tačiau visų leiblų ir korporacijų tikslas yra vienintelis – gauti pinigų. Jie tau suteikia puikias sąlygas realizuoti savo idėjas, bet čia pat palieka pareigą padėti jiems uždirbti. Tačiau tam, kad tu generuotum pinigus, žmonės visų pirma turi mylėti tavo darbą. Šiam tikslui pasiekti atlikėjas privalo sukurti kažką gražaus ir ypatingo.
Žinau, kad yra įvairių kompanijų, diktuojančių savas taisykles. Tačiau man tikrai pasisekė. Nejaučiu jokio diktato iš šalies ir galiu mėgautis kūrybine laisve. Kuriu ir niekada negalvoju apie pinigus. Tai – laimingo kūrėjo ženklas.
Žinau, kad pastaruoju metu klausimų apie tai gauni daug, tačiau negaliu nepaklausti ir aš. Tavo debiutinis įrašas buvo pripažintas geriausiu Didžiosios Britanijos albumu ir iškart laimėjo prestižinį „Mercury“ apdovanojimą. Ką šis įvertinimas reiškia tau, kaip žmogui ir kaip muzikantui?
Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad nesidžiaugiu. Tikrai esu laimingas, kad „At Least for Now“ sulaukė tokios sėkmės. Tačiau džiaugiuosi ne todėl, kad esu muzikantas ar menininkas. Džiaugiuosi todėl, kad albumas buvo sukurtas, tada, kai buvau bohema, valkatavau ir trainiojausi Paryžiaus gatvėmis. Tai geriausias įrodymas, kad toli gražu ne visada nugali tuštybė, gyvenimas rytdiena ir garbės troškimas. Tai signalas, kad šiandien nebepakanka atsikelti ryte, parašyti tris dainas, nueiti į studiją ir jas įrašyti.
Esu labai laimingas, kad įrodžiau žmonėms, jog šis prestižinis apdovanojimas gali atitekti tiesiog už tai, kad kurdamas kūrėjas išlieka savimi. Ne todėl, kad jis iš turtingos šeimos; ne todėl, kad jis baigė elitinį universitetą, o todėl, kad jis yra žmogus, kuriam rūpi.
Kita vertus, šiuo metu mes gyvename pasaulyje, kuriame svarbu, kad apie tave kalbėtų. Žmonės nori apie tave kalbėti, gali apie tave kalbėti ir daro tai garsiai. Taigi, „Mercury“ prizas leido žmonėms apie mane kalbėti ir išgirsti mano muziką.
Tačiau nesu garbėtroška. Man tikrai nereikia garbės. Esu žmogus, kuriam nerūpi, ką apie jį galvoją „ypatingai svarbūs“ asmenys. Esu kūrėjas, kuris kuria, įrašinėja ir atlieka savo muziką.
Taigi, nors esu tas pats Benjaminas Clementine‘as, kuris kažkada grojo Paryžiaus gatvėse, skirtumų yra: šis apdovanojimas nė kiek nepakeitė manęs, kaip asmenybės, tačiau leido žmonėms išgirsti mano muziką ir suteikė progą mano karjerai kilti aukštyn.
Benjamin Clementine
Esu didelis tavo muzikos gerbėjas, o „At Least For Now“ mano fonotekoje užima ypatingą vietą. Todėl turiu klausimą, kuris mane kamuoja nuo pirmos akimirkos, kai perklausiau tavo albumą. Kas įkvėpė tavo dainą „The People and I“ ir kas yra ta moteris, į kurią tu kreipiesi pirmose kūrinio eilutėse?
Visa ši daina – tai vientisa metafora, kurioje moteris įkūnija dvi prasmes. Kūrinio pradžioje moteris yra gamta, vėliau – mylimoji, su kuria lemta išsiskirti. Kalbėdamas apie gamtą ir kreipdamasis į moterį aš turiu minty mylimąją. Kūrinio pabaigoje esantys žodžiai „This time is only for people and I“ reiškia, kad aš tiesiog pavargau mylėti tik vieną žmogų, nes turiu mylėti visus. Tokia yra ir visos dainos priežastis – visa žmonija yra svarbi, su visais privalome elgtis vienodai teisingai, nežiūrint į tai, iš kur jie yra ar kur užaugo. Esu tikras, kad yra ir daugiau taip galvojančių žmonių.
Šis požiūris man padėjo išlikti tada, kai buvo sunku; tada, kai trankiausi po Paryžiaus gatves ir dainavau šio miesto užkampiuose. Kiekvienas žmogus man buvo lygus ir vienodai svarbus. Kažkada netgi buvau pagalvojęs, kas būtų, jeigu gatvėje manęs paprašytų išmaldos mano tikras brolis ir benamis. Supratau, kad paskutinius savo skatikus atiduočiau tam, kuris būtų priėjęs pirmasis. Šiuo atveju tikrai nebūtų buvę jokių išlygų. Taigi, tokia šios dainos reikšmė: visi yra vienodai svarbūs ir su visais turi būti elgiamasi vienodai.
Ar atsimeni, kokią pirmą dainą sukūrei?
Pirmoji mano sukurta daina vadinosi „Edmonton“. Tačiau turėjo praeiti maždaug 10 metų, kad ją įrašyčiau Paryžiuje.
O kuris albumo kūrinys tau pačiam patinka labiausiai?
Tai labai sunkus klausimas (šypsosi). Kiekviena daina – išgyventa, todėl visi kūriniai man yra vienodai svarbūs. Mėgaujuosi juos atlikdamas. Tiesą sakant, pastaruoju metu neklausau savo albumo, nes mintyse ir ant popieriaus – naujo disko užuomazgos.
Ruošdamasis pokalbiui su tavimi, peržiūrėjau šimtus internete esančių įrašų, tavo interviu ir ištraukas iš koncertų. Viename iš jų, berods tai vyko Paryžiuje, prieš žengdamas į sceną tu persižegnoji. Ar tai – tradicinis tavo ritualas? Koks apskritai yra tavo santykis su Dievu?
Mano autoritetas – močiutė. Ji buvo katalikė, anapilin iškeliavusi tada, kai sulaukiau 12 metų.
Močiutė buvo vienintelis mano gyvenimo žmogus, tuo metu įrodęs, kad meilė iš tiesų egzistuoja. Kartu ji buvo ir mano kelrodis tais sunkiausiais metais – kai išėjęs iš namų apsigyvenau Kamdeno gatvėse, kai laimės ieškojau Paryžiaus užkampiuose. Visą tą laiką galvojau, kad močiutė yra šalia. Ir ši mintis, klaidžiojant gatvėmis, man leido išlikti gyvam, turėti viltį, nesustoti ir tikėti gyvenimu.
Vaikystėje močiutė mane dažnai vesdavosi į bažnyčią, kur matydavau besižegnojančius žmones. Todėl iki šiol tai ir pats darau ganėtinai dažnai. Akimirkos prieš koncertus – ne išimtis. Taigi, tam tikri ritualai yra mano gyvenimo dalis.
Kalbėti apie Dievą nėra lengva. Tikiu, kad egzistuoja aukštesnė jėga, kuri priklauso kiekvienam iš mūsų. Taip pat tikiu, kad mes visi turime mus saugančių ir globojančių aukštesnių jėgų. Toks yra mano tikėjimas.
Gegužės viduryje atvažiuoji į Lietuvą – į nuostabią šalį, kuri su tavimi turi nemažai bendro. Tu ilgą laiką kovojai dėl savo laisvės ir galimybės, o Lietuva – 50 metų sunkiai kovojo dėl savo šalies Laisvės ir nepriklausomybės. Kaip manai, kuo tokios kovos yra svarbios žmonėms, tautoms, valstybėms?
Tai svarbiausios gyvenimo kovos. Nėra nieko prasmingiau nei kovoti už tiesą, kuria tikime. Jeigu nustotume kovoti – tai būtų gėrio pabaiga. Tačiau labai svarbu, kad ši kova nebūtų padrika. Turime kovoti išmintingai, pagarbiai ir su didele meile. Ši kova – tai mūšis už ateitį. Už tokią ateitį, kokią mes norime matyti; už ateitį, kurioje gyvens mūsų vaikai, anūkai ir jų vaikai. Ši kova privalo būti sąžininga, todėl, kad kovojame ne tik už save, bet ir už visus.
Tokia kova niekada nesibaigia. Ji vyksta nuolat. Netikiu absoliučia taika, tačiau tikiu keliu jos link. Todėl šiuo keliu turime eiti ir stengtis niekada nepaklysti. Taip, labai tikėtina, kad taip niekada ir nepasieksime galutinės stotelės, ant kurios užrašyta „TAIKA“. Tačiau žinau, kad ta stotelė yra mūsų siekiamybė. Todėl kelias jos link yra pats svarbiausias.
Benjamin Clementine
Šiandien ne kartą kalbėjai apie žmonijos ar pasaulio ateitį. Tačiau šįkart pakalbėkime apie tavo muzikinę ateitį. Žinau, kad jau esi parašęs poezijos knygą. Taip pat minėjai, kad ruoši naują albumą. Kada visa tai pasirodys muzikos parduotuvių lentynose?
Dabar mano tikslas – išleisti naują albumą. Šiuo metu rašau jam klasikinę muziką – pianino partijas. Taip pat, kaip jau ir sakei, baigiu ruošti savo poezijos knygą. Tikiu ir tikiuosi, kad visa tai dienos šviesą išvys dar šiemet. Taip pat jau netrukus leisiuos į didžiulį koncertinį turą groti savo kūrinius mano muziką mylintiems žmonėms.
Beje, šiuo metu tikrai labai noriu atvažiuoti į Lietuvą (šypsosi).
Jei jau prakalbai apie Lietuvą, galiu prisipažinti, kad Tavo koncertą mūsų šalies melomanai jau dabar vadina laukiamiausių metų renginiu. Ko jie turėtų tikėtis iš tavo pasirodymo?
Kad ir kaip keistai tai nuskambėtų, bet manau, kad jūs neturite tikėtis nieko. Ir taip yra todėl, kad neįsivaizduoju, kokius lūkesčius turėsiu pateisinti (šypsosi). Manau, kad geriausia į koncertą ateiti be didžiųjų lūkesčiu. Tada paprasčiausiai nereikės nusivilti.
Galiu visiems pažadėti, kad užlipęs ant scenos atiduosiu visą savo širdį. Ir ne tik tai. Atiduosiu visą save. Tikiuosi, kad tai pajus kiekvienas koncerto lankytojas.
Pastaraisiais metais tavo gyvenimas pasikeitė iš esmės. Žmogus, kuris grojo Londono ir Paryžiaus gatvėse, vos sudurdamas galą su galu, šiandien yra viena geidžiamiausių žvaigždžių. Natūralu, kad tokioje situacijoje pasikeitė ne tik tavo statusas, bet ir tavo galimybės. Esi užsiėmęs, daug keliauji ir koncertuoji. Tačiau kiekvieno (net ir labiausiai užsiėmusio) žmogaus gyvenime, egzistuoja laisva akimirka, atokvėpis. Apie ką tokiomis akimirkomis tu svajoji?
Žinoma, tai priklauso nuo situacijos, nes mąstau ir išgyvenu kiekvieną gyvenimo sekundę. Net ir atsigulęs prieš miegą galvoju apie begalę dalykų. Visada mąstau apie tai, kaip mano muzika pasiekia žmones; svarstau ir tikiuosi, kad klausydamiesi mano kūrybos jie galvoja ne apie mane – Benjaminą Clementine, bet bando suvokti pačią muziką ir jos patirtį.
O kartais tiesiog guliu, žiūriu į lubas ir suprantu, koks nuostabus vis dėlto yra šis pasaulis. Prisimenu savo gyvenimą Paryžiuje, žmones, kuriuos ten sutikau, įvykius, kuriuos pergyvenau… Tokių akimirkų metu suprantu, kad mes visi gyvename stebuklingoje svajonėje. Nei vienas iš mūsų nepasirinko ir nenusprendė pats ateiti į šį pasaulį, bet mes esame čia. O tai yra tikras svajonės išsipildymas. Todėl kiekvieno iš mūsų pašaukimas šioje žemėje – svajoti ir kurti svajones.
Švedijos muzikos scena per pastarąjį dešimtmetį išaugo taip stipriai, kad ne tik tapo itin populiari, bet ir vis dažniau ėmė diktuoti muzikos madas senajame žemyne. Ir šiuo atveju kalba sukasi tikrai ne tik apie „Little Dragon“ ar apie išsiskyrimą paskelbusią roko grupę „Kent“. Jose Gonzalez, „The Tallest Man On Earth„, Jonathan Johansson ar Karl X Johan – tik keli iš galybės vardų, kurie Zlatano Ibrahimovičiaus ir Karlsono gimtinę leidžia vadinti ypatingai derlinga šalimi augti ir kurti muziką mylintiems žmonėms.
Vienais mylimiausių ir klausomiausių švedų projektų šiuo metu galėtų drąsiai vadintis ir grupė „Niki & The Dove”. Šis vardas jau seniai peržengė Švedijos ribas. Daugiau kaip prieš 6 metus Stokholme susibūręs dainų autorės ir atlikėjos Malin Dahlström bei prodiuserio Gustafo Karlöfo duetas mėgaujasi tarptautine sėkme, kuria ypatingai gražią muziką ir jau netrukus ketina išleisti savo antrą studijinį albumą. Debiutinis, dar 2012 metais pasirodęs, grupės diskas “Instinct” Malin ir Gustafui atvėrė milžiniškus tarptautinius kelius, buvo itin perkamas ir mylimas melomanų. Šį įrašą įvertino ir Didžiosios Britanijos industrijos lyderiai – grupei skirta 5 vieta geriausių naujų talentų rinkimuose „BBC Sound of 2012“.
Niki & The Dove
Išleidęs savo debiutinį albumą duetas nutilo. Tylėję daugiau kaip 3 metus 2015-ųjų pabaigoje „Niki & The Dove” pranešė kuriantys naują albumą. Šią žinią palydėjo fantastiškas naujas singlas „Play It On My Radio“. Šių metų pradžioje švedai pristatė dar vieną nuostabią baladę „So Much It Hurts“, kurią ir dabar sėkmingai „suka“ didžiosios Europos radijo stotys. Į savo laukiamiausių šių metų albumų sąrašą be jokios abejonės įtraukusi „Niki & The Dove” diską, manoMUZIKA pradėjo kelią interviu su šiuo mūsų itin mylimu Švedijos duetu link.
Kai su Malin ir Gustafu pradėjome kalbėti apie gyvenimą ir muziką, Vilniuje kalendorinį pavasarį bandė išstumti žiema, o Stokholme švietė pirmoji pavasarinė saulė. Tačiau, kad ir koks būtų buvęs oras, bendrą nuotaiką šildė kava ir, žinoma, fone skambanti „Niki & The Dove” muzika. Beje, pasibaigus interviu duetas prisipažino, kad balandžio 8 dieną (būtent tada dienos šviesą turėjo išvysti naujausias grupės įrašas) diskas „Everybody’s Heart is Broken Now” pateks tik į Švedijos muzikos parduotuvių lentynas. Visas likęs pasaulis jo turės šiek tiek palaukti.
Kas šiandieninei „Niki & The Dove” kūrybai padarė didžiausią įtaką?
Mūsų kūrybai įtaką daro daug dalykų. Kalbant apie dabartinį albumą, ko gero, turėtume pasakyti, jog žodis „miestas“ jo apibūdinimui tinka labiausiai. Miestas – tai didžiulė įvairovės, veiksmo, ritmo ir kontrastų metafora. Tai ypatingai ryškus jausmas, kuris ir buvo pagrindinis mūsų įkvėpimas.
Tiesa, tik neklausk mūsų, kodėl grupę pavadinome „Niki & the Dove”. Kaskart sugalvojame vis kitokią istoriją, bet niekada nepasakome tiesos (juokiasi).
Gerai, neklausinėsiu apie grupės pavadinimą, bet paklausiu apie naują albumą. Apie ką bus jūsų naujasis įrašas? Kuo jis skirsis nuo 2012 m. išleisto darbo „Instinct“?
Ilgai galvojome, kaip apibūdinti mūsų naują albumą. Kol sugalvojome jam tiksliausią apibūdinimą, taip pat praėjo nemažai laiko (šypsosi). Antrasis mūsų LP – tai odė laikui, kai gyvenimas buvo šokių aikštelė, o kiekvienas jausmas joje turėjo jį apibūdinančią dainą. Jeigu “Instinct” buvo iš šiaurės atslinkusi audra, tai naujasis įrašas – švelnus ir šiltas vėjas, švelniai paliečiantis tavo skruostą.
Jeigu jūsų paprašytų apibūdinti „Niki & The Dove” kūrybą trim žodžiais, kokius žodžius ištartumėte?
(ilgai mąsto) Saulėlydžio dangaus analogija.
Iki šiol grupės gerbėjai turėjo galimybę susipažinti su dviem jūsų būsimojo albumo kūriniais – pasakiškai gražiomis baladėmis „Play it on My Radio“ ir „So Much it Hurts“. Klausantis jų nepaleido jausmas, kad girdime sumodernintą ir itin stilingą atgimusią 80-ųjų synth pop muziką. Ar toks bus visas albumas?
Visų pirma, labai ačiū už gražius žodžius. Mums tai tikrai daug reiškia.
Kalbant apie visą albumą turime prisipažinti, kad jame bus gerokai daugiau įvairovės. Jame rasite ir lyrikos, ir romantikos, ir, žinoma, šokių muzikos. Jeigu reikėtų kažkokio vientiso apibrėžimo, ko gero mūsų albumo stilistiką reikėtų apibrėžti terminu „dance romance“ (šypsosi).
Labai nekantraujame šį įrašą pagaliau paleisti į pasaulį ir albume esančias dainas atlikti gyvai – scenoje jos skamba dar geriau nei įrašuose.
Papasakokite, kaip nusprendėte pradėti groti kartu.
Pirmą kartą prieš daug metų susitikome Gioteburge. Abu muzikavome ir turėjome galybę bendrų, skirtingose grupėse grojusių draugų. Porą kartų pamėginome muzikuoti drauge ir mums visai patiko. Praėjus keletui metų susitikome jau Stokholme, kur nusprendėme pabandyti kartu ne tik muzikuoti, bet ir kurti. Taip paprastai viskas prasidėjo. Smagu, kad nepakitome nei mes, nei mūsų požiūris į muziką – tiek tada, tiek ir dabar mus vienija tas pats tikslas: kurti vis geresnę muziką, kuri turi mums tapti pagrindiniu iššūkiu.
Ar per visą muzikavimo laiką jau galėtumėte įvardinti įsimintiniausią koncertą?
Tai sudėtingas klausimas, mat per ne itin ilgą „Niki & The Dove” gyvavimą mes turėjome išties daug įspūdingų pasirodymų… (mąsto). Tačiau įspūdingiausias, o jei tiksliau – keisčiausias, mūsų koncertas vyko Bristolyje, kuomet išsijungė elektra skambant dainai „DJ Ease My Mind“ ir pagrindinę vokalo partiją Malin turėjo atlikti be jokio pritarimo. Apskritai iš trijų Bristolyje vykusių mūsų koncertų, du kartus buvo dingusi elektra (kvatoja).
Kartais pagalvojame ne tik apie jau įvykusį, bet ir dar įvyksiantį svajonių koncertą. Ir čia jau, ko gero, mūsų kuriama muzika padiktavo vietos poreikį: labai norėtume saulei leidžiantis surengti pasirodymą paplūdimyje. Jeigu pažįsti organizatorius, kurie tokį festivalį organizuoja – būtinai pasidalink kontaktais (šypsosi).
Ar tokiame festivalyje norėtumėte sudainuoti su savo svajonių atlikėju?
Žinoma. Ir dėl jo mes jau taip pat esame nutarę. Tai būtu Prince‘as.
Švedijos muzikinė scena įgauna vis daugiau įtakos. Kalbu ne tik apie populiariąją muziką, bet ir apie indie kultūrą. Jonathan Johansson ar „Karl X Johan“ – tik keli vardai iš visos gausybės, kurie jūsų šalies muzikinę sceną paverčia ypatinga, įdomia ir velniškai patrauklia. Kaip manote, kodėl taip yra?
Visada malonu, kaip apie tavo šalį šneką gražiai, todėl ačiū už komplimentus Švedijai (šypsosi). Švedijos muzikantai yra tiesiog drąsūs ir pasitikintys savimi. Jie neplaukia pasroviui vardan to, kad sektų kažkam įkandin. Jie – unikalūs, kalba savo muzikine kalba ir todėl yra išskirtiniai. Tokie spindintys švyturiai, kaip „Little Dragon“, mūsų šalies muzikos rinką paverčia dar labiau išskirtine.
Tiesa, ne tik Švedija, bet ir visas Skandinavijos regionas gali didžiuotis muzikine kultūra. Jeigu reikėtų įvardinti kitų šiaurės šalių favoritus – taip pat pasirinkimų turėtume visą gausą. Vis dėlto pirmieji, „stovintys ant liežuvio galo“ šiuo metu yra Danijos grupė „Liss“. Visiems, mėgstantiems muziką, labai nuoširdžiai ją rekomenduojame.
Dar trumpam grįžkime prie Švedijos reikalų. Šiemet Stokholme įvyks vienas konkursėlis, kuriame jūsų šalies atstovams taip pat nuolat sekasi visai neprastai…
Tu čia, aišku, apie „Euroviziją“ (juokiasi). Jeigu nori paklausti, kodėl mums ten sekasi – mūsų atsakymas būtų paprastas: nežinome. Gal Švedija atrado kažkokią kūrybinę aukso gyslą (juokiasi). Tačiau jei atvirai, šis konkursas mūsų visiškai nedomina, mes net nenutuokiame, kas ten vyksta ir tikrai niekada neketinsime jame dalyvauti.
Netgi jei…
Jokių išlygų ir jokių jeigu (pertraukia kvatodami)
Na ir pabaigai, ką norėtumėte pasakyti Lietuvoje gyvenantiems „Niki & the Dove” gerbėjams, šiuo metu skaitantiems jūsų interviu?
Žinome, kad Lietuva gali didžiuotis gražiais paplūdimiais. Taip pat žinome ir tai, kad koncertavome visai netoli – Latvijoje esančiame „Positivus“ festivalyje. Todėl labai tikimės, kad kažkada galėsime sugroti ir Vilniuje.
O dabar tiesiog esame velniškai laimingi, kad greit pasirodys mūsų albumas. Mums jis labai patinka, todėl nuoširdžiai tikimės, kad jį pamėgs ir Lietuva!
Vienu mylimiausių nūdienos manoMUZIKOS chillwave muzikos kūrėju galėtume drąsiai pakrikštyti Amerikos projekto J. Viewz alter ego Jonathaną Daganą. Sykį koncertavęs Lietuvoje, išleidęs velniškai gerą albumą „Rivers and Homes” ir nuostabiai išmanantis muzikos komunikacijos procesus, Jonathanas rimtai ir itin atsakingai ruošia dar vieną savo naują studijinį įrašą.
Šiandien manoMUZIKA turi nedidelę progą švęsti. Mat kiekviena akimirka, kai sulaukiame naujienos iš J. Viewz repertuaro, mums iš tiesų yra mažytė šventė.
Ilgai ruošęs ir brandinęs savo penktąją dainą iš būsimo albumo, J. Daganas pagaliau atskleidė paslapties šydą ir pristatė ją savo muzikos gerbėjams. Šįkart į pasaulį talentingasis Bruklino gyventojas paleido nuostabų kūrinį, atliktą drauge su neseniai Lietuvoje viešėjusios grupės „Rhye” vokalistu Miloshu. Beje, singlo viršelio autorinės teisės taip pat priklauso būtent Miloshui.
Praėjus vos akimirkai po kūrinio pasirodymo internete, trumpai apie naują dainą pakalbinome ir patį Jonathaną.
Papasakok, kaip gimė idėja įrašyti kūrinį su „Rhye” vokalistu Miloshu? Kaip sekėsi kūrybinis ir įrašinėjimo procesas?
Turėjau sukūręs dainą, kuriai ieškojau vokalisto. Kartą į studiją užėjo mano geras bičiulis Matthew, kuris koncertiniame ture grojo drauge su grupe „Rhye”. Jis mane supažindino su Miloshu. (LZ – Visą istoriją apie šią pažintį galite pamatyti ČIA).
Susitikęs su Mike’u ir supratęs kaip jis mato šią dainą, suvokiau, kad tai – nerealus sutapimas, mat mūsų idėjos puikiai atitiko. Supratau, kad jis kūrinį tikrai pajuto. Daina per akimirką jam tapo sava.
Kokia dainos „Don’t Pull Away” istorija?
Tiesą sakant, aš turiu savo dainos istoriją, Miloshas – savąją. Labai smagu, kad emociniame lygmenyje požiūriai į dainą sutapo.
Kūrinyje yra frazė „I don’t want to change today” (liet. aš nenoriu pakeisti šiandienos). Tai yra mano žmonos pasakyti žodžiai mūsų didžiulio šeimyninio ginčo metu. Suvokiau, kad ši frazė buvo tokia graži tuo pykčio metu, kad tą akimirką negalėjo būti nieko mielesnio. Tyras nesuvaidintas nuoširdumas, kilęs tiesiai iš širdies. Šią frazę iškart užsirašiau į savo užrašų knygutę.
Praėjus maždaug dviems metams, kartu su Gotye pradėjus dirbti prie šio kūrinio, iškart prisiminiau minėtą frazę. Supratau, kad turiu šiai situacijai tiesiog sukurti dainą.
Taigi, nuo šių žodžių prasideda kūrinio istorija, kurią toliau pasakoja Miloshas.
„Don’t Pull Away” – jau penktasis kūrinys iš tavo būsimo albumo. Juo daugiau dainų išgirstame, juo labiau laukiame naujojo įrašo. Sakyk, kada galime tikėtis naujo J. Viewz disko? Koks jis bus?
Tiesą sakant, tikrai nežinau. Pasiduodu kūrybai ir tiesiog mėgaujuosi procesu. Kuriu jį realiu laiku – tam yra mano specialus portalas „DNA project„. Manau, kad tai – ir įdomus, ir tikrai novatoriškas procesas. Šis albumas man tiek pat naujas, kiek ir tau. Ir čia aš lygiai taip pat, kaip ir tu matau naują muzikinę spalvą, kuri, panašu, puoš būsimą albumą.
Tikiuosi albumą pabaigti gruodžio mėnesį. Turiu vilčių, kad vasarį jis pasieks parduotuvių lentynas.
Anglijos roko muzikos legendos „Pink Floyd” niekada nebeatsikurs. Taip pareiškė „pinkų” gitaristas Davidas Gilmouras, duodamas interviu žurnalui”Classic Rock Magazine”.
„Su „Pink Floyd” viskas baigta. Kartu grojome 48 metus. Keletą iš jų – pačioje pradžioje – drauge su Rogeriu Watersu. Todėl atkurti „Pink Floyd” su likusiais keliais grupės nariais būtų klaidinga”, – sakė D. Gilmouras.
„Metai, kai „Pink Floyd” išgyveno savo aukso amžių – tai laikas, kai kartu išpildėme 95 procentus savo muzikinių troškimų. Tai buvo laimingas metas, pilnas juoko ir džiaugsmo. Todėl aš tikrai nenoriu likusiems 5 procentams leisti nudažyti to ilgo ir fantastiško laiko, praleisto kartu. „Pink Floyd” niekada nebeatsikurs”, – pridūrė muzikantas.
„Daryti tai be Ricko (2008 m. miręs „Pink Floyd” narys Rickas Wrightas – RED.) būtų neteisinga. Todėl tikrai nenoriu grįžti atgal. Šiuo metu esu laimingas, galėdamas laisvai daryti tai, ką noriu daryti. Suprantu, kad pasaulyje yra daug žmonių, kurie norėtų pamatyti legendinius „Pink Floyd”, tačiau manau, kad toks požiūris – neatsakingas. Tai – grupė, kuri nugyveno savo gyvenimą. Nebenoriu ten grįžti. Nesu kuklus, todėl pasakysiu atvirai: manau, kad esu tokio amžiaus, kai galiu ir turiu daryti tai, ką noriu”, – leidiniui kalbėjo D. Gilmouras.
manoMUZIKA primena, kad 1965 metais susikūrusi britų grupė „Pink Floyd” yra išleidusi 15 studijinių albumų. Po išsiskyrimo 1994-aisiais viešojoje erdvėje nuolat pasigirsdavo gandų apie galimą grupės atsikūrimą. Gandus dar labiau paskatino pernai išleistas naujas kompanijos albumas „Endless River”, kurį prodiusavo D. Gilmouras. Tačiau net ir prieš pat jo pasirodymą muzikantas teigė: „Tai bus paskutinė muzika, kurią kada nors išgirsite iš „Pink Floyd“ stovyklos. The Endless River“ – yra oficiali grupės pabaiga“.
Pernai išleistas įrašas buvo pirmasis „pinkų” naujas darbas per 20 metų. „The Endless River“ tapo trečiuoju Pink Floydų disku, išleistu be Rogerio Waterso (grupę palikusio praėjus porai metų po 1983-ųjų disko „The Final Cut“ išleidimo) .Kartu tai pirmasis jų naujas darbas, pasirodęs po klavišininko Richard Wright mirties 2008 metais. Beje, 1985 metais grupę palikęs Rogeris Watersas Wrightą kažkada su trenksmu buvo išspyręs iš grupės. Ir tik tada, kai Rogeris paliko grupę, Nick Mason drauge su Davidu Gilmouru įkalbėjo Wrightą sugrįžti.
Paskutiniame „Pink Floyd” albume „The Endless River” dominuoja būtent Ricko Wrighto sukurti kūriniai
Kai 2012 m. pabaigoje internete pasirodė “Rhye” daina “Open”, tada dar niekas nežinojo, kas per paslaptingas kolektyvas, kurio atlikėjo balsas gerokai labiau primena Sade vokalą, sukūrė šią dainą. Tačiau susidomėjimo sėkla jau buvo pasėta. Neilgai trukus, grupei į internetą patalpinus dar vieną dainą “The Fall”, susidomėjimas ja taip išaugo, kad “Rhye” turėjo prisistatyti pasauliui.
“Mes niekada nesislėpėme. Tiesiog norėjome, kad žmonės pradžioje išgirstų mūsų muziką, ją pamėgtų ir tik tada pradėtų galvoti apie tuos, kurie ją sukūrė”, – portalui manoMUZIKA.lt apie “Rhye” paslaptingumą sakė grupės lyderis Michaelis Miloshas, melomanų vadinamas tiesiog Miloshu.
Vieną sėkmingiausių debiutinių albumų 2013 m. išleidęs projektas neturi vientiso muzikinio žanro apibrėžimo. Jų muzika varijuoja nuo svajingos R&B iki intymaus downtempo. Tačiau, kad ir koks bebūtų „Rhye“ muzikinis stilius, tiek muzikos kritikai, tiek ir melomanai pripažįsta: tai kažkas naujo, išskirtinio, emocionalaus ir labai intymaus.
Rugpjūčio 19 dieną „Rhye“ atvyksta į Vilnių. Tai bus pirmasis grupės pasirodymas Baltijos šalyse. Daugelis Lietuvos melomanų šią žinią sutiko ypatingai džiugiai. Menų fabrike “LOFTAS” koncertuosiančios grupės lyderis lietuvaičiams žada neįtikėtinai melodingą, intymų ir tikrai įsimintiną koncertą.
Apie “Rhye” lūkesčius, muzikinę kelionę ir kitas įdomybes likus kiek daugiau nei savaitei iki grupės pasirodymo sostinėje kalbėjome su nuostabaus balso savininku ir itin talentingu kūrėju – grupės “Rhye” lyderiu Miloshu.
Po poros savaičių vėl koncertuosi Lietuvoje. Papasakok, ko mūsų šalies gyventojai turėtų tikėtis iš „Rhye“ pasirodymo?
Mūsų pasirodymas bus labai muzikalus. Jame išgirsite daug muzikos, tačiau nepamiršime ir tylos. Ji kartais gali būti dar iškalbingesnė. Todėl tie, kurie tikisi trankumo ir labai daug garso, turės nusivilti. „Rhye“ koncertai visada būna labai emocionalūs, švelnūs ir intymūs.
Beje, puikiai prisimenu savo solinį pasirodymą Kaune prieš 5 metus. Buvo labai smagus vakaras su puikia publika.
Ką apskritai žinai apie Lietuvą?
Apie Lietuvą žinau tikrai daug. Tiek JAV, tiek ir Kanadoje yra nemažai politikų, kilusių iš Lietuvos. Be to, vienas mano tėčio geriausių draugų – taip pat yra lietuvis išeivis. Taigi, tiek žodis Lietuva, tiek Lietuvos istorija, tiek ir Lietuvos žmonės man tikrai nėra svetimi.
Pakalbėkime apie svarbiausią tavo projektą – grupę „Rhye“. Duetą muzikinės egzistencijos pradžioje gaubė paslaptis – buvote paslaptinga grupė, patyliukais talpinanti savo muziką internete, tačiau nusprendusi likti incognito. Ar atsimeni tą esminį momentą, kai supratote, kad jau atėjo metas nusimesti kaukes ir prisistatyti pasauliui?
Negalėčiau įvardyti konkrečios akimirkos, bet atsimenu, kad apie vieną mūsų dainą parašė kažkuris JAV muzikos portalas. Užteko šio vienintelio žingsnio, kad „Rhye“ istorija „užsisuktų“ ir įgautų sniego gniūžtės efektą.
Kita vertus, aš neturėjau tikslo išpopuliarėti čia ir dabar. Norėjau, kad žmonės išgirstų mūsų muziką, ją įvertintų, pamėgtų ir tik tada panorėti sužinoti, kokie veidai slepiasi už šios muzikinės širmos. Todėl tai nebuvo „kaukių nusimetimas“ (šią istoriją mums labiau „primetė“ žiniasklaida). Tai buvo natūrali įvykių seka. Ko gero tokia, apie kurią svajoja kiekvienas kūrėjas. Muzika – svarbiau už veidą.
Tačiau prisipažink, ar buvai nustebęs, kai „Rhye“ tapo tokia populiari 2013 metais?
Tikrai taip. Buvau labai nustebęs. Tiesą sakant, niekada neturėjau tikslo tapti žinomu. Kūriau dainas, jas įrašinėjau. Vienos būdavo gražesnės, kitos prastesnės. Todėl visada džiaugdavausi, kai mano kūrybą pamildavo kas nors iš šalies.
Galiu pasakyti, kad esu laimingas žmogus. Per pastaruosius kelerius metus surengiau daug pasirodymų, kuriuose apsilankė tūkstančiai žmonių, norinčių paklausyti mano sukurtos muzikos. Sunku net apibūdinti tą jausmą, kai stovi ant scenos ir matai šimtus ar tūkstančius tavo muzika besimėgaujančių veidų, dainuojančių kartu.
Kurią dainą pavadintum tikruoju proveržiu „Rhye“ karjeroje? Koks kūrinys jus išvedė į dienos šviesą?
„Open“. Tai buvo kūrinys, kuriam daugelis žmonių, pradėjusių pažintį su „Rhye“, pajuto prieraišumą. Tai yra iki šiol ko gero pati populiariausia grupės daina. „The Fall“ taip pat savo laiku buvo labai mėgiama.
Šie du kūriniai buvo dažnai pristatomi žiniasklaidos priemonėse ir, galiu drąsiai sakyti, kad būtent jų dėka „Rhye“ tapo žinoma. Šios dainos išvedė mus į dienos šviesą.
Manau, kad Lietuvoje, be šių dviejų kūrinių, kompoziciją „3 Days“ taip pat būtų galima įvardyti kaip vieną populiariausių jūsų dainų.
Tikrai? Niekada nebūčiau pagalvojęs. „3 Days“ tikrai bus sugrota koncerte Vilniuje. Tik galiu iš karto pasakyti, kad gyvas jos atlikimas nuo originalios versijos skirsis kaip diena ir naktis.
Labai nemėgstu per koncertus groti dainas taip, kaip jos skamba albumuose. Todėl pokyčių mūsų gyvoje muzikoje yra labai daug. Tikiuosi, kad grupės gerbėjai Lietuvoje dėl to nesupyks (šypsosi).
O kas yra grupės „Rhye“ gerbėjai? Kaip apibūdintum savo muzikos fanus?
Apibūdinti labai sunku, nes vieno standartinio apibrėžimo tikrai nėra. Skirtingose pasaulio dalyse mūsų klausosi skirtingi žmonės – nebūtinai to paties amžiaus ar tos pačios socialinės padėties. Azija, Amerika, Europa – kad ir kur benuvažiuočiau, pasirodymuose rasiu mielus žmones, mėgstančius gerą lyrišką muziką. Todėl jeigu būtinai reikia vieno apibrėžimo, sakyčiau, kad „Rhye“ klausosi tiesiog geri žmonės.
Pastaruoju metu koncertuoji visame pasaulyje. Ar galėtum įvardyti labiausiai įsimintinus savo koncertus?
Ironiška, tačiau vienas iš geriausių mano karjeros koncertų vyko Los Andžele – mieste, kuriame jau kurį laiką gyvenu. Walt Disney koncertų salėje koncertavome drauge su filharmonijos orkestru. Tai buvo nerealu!
Nuostabus pasirodymas vyko Meksikoje. Nesitikėjome čia šėlstančios tokios gausios ir dėl “Rhye” muzikos išprotėjusios minios. Jie buvo tokie triukšmingi, kad kartais net negirdėjau muzikos, kurią grojo grupė. Buvau taip sukrėstas, kad trumpam turėjau sustabdyti pasirodymą ir susitvarkyti su emocijomis.
Koncertas Milane – taip pat vienas įsimintiniausių. Šįkart ne dėl minios ir klyksmo, bet dėl vietos išskirtinumo. Grojome senoje nedidelėje bažnyčioje, kurios akustika labai tiko mano balsui. Todėl dalį kūrinių atlikau visiškai be jokių instrumentų pritarimo. Tai buvo netikėta ir labai vertinga patirtis.
Nors „Rhye“ visur pristatomas kaip duetas, antroji jo dalis – Danijos muzikantas Robinas Hannibalas niekada nekoncertuoja kartu. Kodėl taip yra ir kaip pasidalijate vaidmenimis grupėje?
Mes nesidalijame vaidmenimis. Beveik visa veikla, susijusia su „Rhye“, užsiimu aš. Robinas tiesiog prisijungė ir kartu padėjo įrašyti albumą. Jis nėra keliaujantis muzikantas. Kur kas labiau jam patinka dirbti studijoje ir gludinti įrašų kokybę. Jis online casino nėra įsitraukęs į grupės veiklą, todėl kartais būna labai keista, kai „Rhye“ pavadinama duetu.
Aš sakyčiau, kad mūsų grupė – tai vientisas organizmas, kuris kartais išauga iki 9 žmonių ant scenos (Lietuvoje koncertuosime šešiese). Tačiau kartu mes nuolat keičiamės. Iš naujo perkuriame dainas, įtraukiame naujus muzikantus ir stengiamės neužsistovėti vietoje. Į kiekvieną koncertą žiūrime kaip į naują įvykį, kuriam turime pridėti kažką šviežio ir ypatingo.
Debiutinis „Rhye“ albumas „Woman“ – neabejotinai vienas šviežiausių ir gražiausių įrašų 2013 metais. Jus atrado daug muzikos gerbėjų, kurių lūkesčiai, natūralu, nuolat auga. Kada sulauksime naujo „Rhye“ disko?
Šiuo metu dirbu prie naujo įrašo. Esu paruošęs 7 – 8 dainas, tačiau šį procesą turiu kuriam laikui ir vėl stabdyti, nes tenka daug keliauti. Be to, labai noriu, kad prie įrašų prisijungtų ir kartu grojantys muzikantai. Visgi per šitiek laiko gerai pažinome vieni kitus, „susiklijavome“ ir žinome, ką gali kiekvienas iš mūsų. Todėl labai noriu, kad smuikus įrašinėtų grupės smuikininkas, klavišiniais grotų tas pats muzikantas ir t.t. Kol kas nežinau koks bus galutinis rezultatas, bet esu įsitikinęs, kad progresuos viskas – ir skambesys, ir nuotaika, ir, žinoma, pačios dainos.
Ar naujasis „Rhye“ skambesys skirsis nuo to, ką girdime tavo soliniuose darbuose?
Tikrai taip. Mano naujausiame solo darbe (214 Milosho albume „Jetlag“ – L.Z) yra labai nemažai elektronikos. „Rhye“ – labiau orientuota į gyvą skambesį. Nepaisant visko, šiandien galiu drąsiai pasakyti, kad būtent elektroninėje muzikoje mano pagrindinės paieškos yra pačios efektyviausios. Pamėgau sintezatoriaus garsus ir manau, kad jie tinka mūsų muzikai. Galiu pažadėti, jog koncerte Vilniuje grupės gerbėjai išgirs kelias dainas, kurios turėtų nustebinti savo netikėtu elektroniniu skambesiu.
Kas tau arčiau širdies – būti „Rhye“ dalimi ar koncertuoti kaip solo atlikėjui?
Tiek „Rhye“, tiek ir Milosh esu aš. Abu projektai – tai mano muzikinių minčių rezultatas. Skirtumas tas, kad koncertuodamas kaip Milosh, aš scenoje turiu vieną partnerį. „Rhye“ koncertuose mūsų pasirodymuose dalyvauja 6, o kartais ir 9 žmonės.
Pakalbėkime šiek tiek apie tave. Esi klajoklis – gimei Toronte, vėliau persikėlei gyventi į Berlyną, kai pabodo Vokietija, gyvenai Tailande, o dabar apsistojai Los Andžele. Kur vis dėlto šiandien yra tavo tikrieji namai?
Labai sudėtingas klausimas (juokiasi). Torontas visada liks mano namai – čia gyvena mano tėvai, turiu daug draugų ir, kaip jau sakei, būtent čia aš gimiau. Kad ir kaip bebūtų gaila, šiuo metu nedaug laiko praleidžiu Kanadoje. Berlynas ir Tailandas nėra mano namai. Čia tiesiog kurį laiką gyvenau. Tai geros vietos, kurias puikiai pažįstu, tačiau jos anaiptol negali būti pavadintos „namais“. Na o Los Andželas – tai mano dar viena tarpinė stotelė. Kol kas gyvenu šiame mieste, tačiau dažnai keliaudamas, savo dabartiniuose namuose praleidžiu nedaug laiko. Kartais apskritai pradedu galvoti, kad esu benamis. Tai keistas, bet kartu ir įdomus jausmas – keliauju po pasaulį ir įsikuriu vietose, kuriose turiu būti.
Esi profesionalus violančelininkas. Tačiau pastaruoju metu šį amatą „apleidai“. Ar galima tikėtis, kad tavo naujuose įrašuose išgirsime daugiau violančelės garsų?
Nors pastaruoju metu neturiu daug galimybių tobulinti savo violančelininko įgūdžių, labai noriu į naujus įrašus įtraukti jos skambesį. Ir tai nebus vien tik violančelė. Manau, kad naujuose mano albumuose klausytojai išgirs ne tik violančelę, bet ir tromboną, klarnetą, ir kitus instrumentus.
Na ir pabaigai: ką norėtum pasakyti savo gerbėjams, laukiantiems tavo koncerto mūsų šalyje?
Labai džiaugiuosi, turėdamas progą grįžti į Lietuvą. Nekantrauju surengti pasirodymą Vilniuje. Į jį pažadu sudėti visą savo širdį, emocijas ir jėgas, todėl tikiuosi, kad jums patiks.
Paskutinį kartą „Fink“ lyderį Finą Greenallą kalbinau prieš dvejus metus. Tąkart muzikantas su bičiuliais iš Bristolio keliavo per Europą pristatydamas gyvo garso albumą „Wheels Turn Beneath My Feet“.
Po dvejų metų grupė vėl sugrįžo į senojo žemyno arenas. Dar labiau mylimi, kiek pasikeitę, tačiau vis dar tokie patys nuoširdūs ir muzikalūs.
Kaip prieš pat interviu pripažino grupės kelionių vadybininkas, šio turo metu liko tik du „neparduoti“ koncertai. Varšuvoje likus keturioms valandoms iki renginio pradžios buvo likę 60 bilietų, Paryžiuje – 30. Beje, akivaizdu, kad Varšuva – vieta, į kurią ir vėl vykau klausytis „Fink“ – savo „sold out“ programą visgi įgyvendino. Prasidėjus koncertui porą tūkstančių žmonių talpinanti arena buvo sausakimša, o vėliausiai į „Stodolą“ atėję grupės gerbėjai buvo priversti koncertą stebėti būdami koridoriuje. Taigi, išvada akivaizdi: „Fink“ sparčiai kelia sparnus ir populiarėja, didindami savo nuoširdžios muzikos gerbėjų būrį ne dienomis, o valandomis.
Su grupės lyderiu Finu Greenallu arenos „rūkomajame“ susitikome likus kelioms valandoms iki koncerto. Kaip visada nuoširdus ir iki kaulų smegenų atviras muzikantas manoMUZIKAI pasakojo apie naujausią albumą „Hard Believer“, grupės požiūrį į komercinę muziką, ir, žinoma, Lietuvą – šalį, kurią, kaip jis pats prisipažino, jau kurį laiką svajoja aplankyti.
Arenos durys dar buvo užvertos, tačiau čia jau būriavosi „Fink“ gerbėjai, norintys stovėti pirmose savo muzikinio dievaičio koncerto eilėse.
Per ketverius metus „Fink“ išleido keturis albumus – du studijinius įrašus („Perfect Darkness“ bei „Hard Believer“) ir dvi „gyvo garso“ plokšteles. Iš kur toks netikėtas produktyvumas?
Per šiuos metus mes labai daug keliavome ir koncertavome. Jau seniai esame sutarę: negalime koncertuoti tik dėl pačių koncertų. Turime kažką po jų palikti. Turai – mūsų albumų reklama, o albumai – turų.
Turime tris grupės kasdienės egzistencijos procesus: kūrybą, įrašus ir koncertus. Nors trečiąjį iš procesų labai myliu, prisipažinsiu, kad pirmuosius du – tiesiog dievinu. Taigi, vos tik baigęs koncertinį turą aš nekantrauju susikurti erdvę kūrybai.
Beje, mūsų gyvas albumas su karališkuoju Amsterdamo orkestru tapo savotišku netikėtu ketvirtuoju procesu (šypsosi).
Fink (nuotr. manoMUZIKA.lt)
Kai apie bendrą pasirodymą su karališkuoju Amsterdamo orkestru su tavimi kalbėjome prieš porą metų, tąkart nežinojai ar kada nors įrašas kompaktinės plokštelės pavidalu išvys dienos šviesą. Šiandien šis albumas – vienas įspūdingiausių „Fink“ diskografijoje. Galbūt atsirado koncertų organizatorių susidomėjimas „orkestrine“ programa? Gal galėtume tikėtis Lietuvoje išvysti koncertuojančią jūsų grupę drauge su mūsų simfoniniu orkestru?
Būtų nuostabu! Juolab, kad esu girdėjęs daug gerų atsiliepimų apie Lietuvos valstybinį simfoninį orkestrą. Deja, šiai programai vėl tapti realybe yra gan sudėtinga. Su orkestrais reikia tartis taip anksti, kad suderinti abiems pusėms tinkamus laikus praktiškai neįmanoma. Ant scenos tokio pobūdžio koncerte groja nebe penki ar šeši žmonės, o dešimtys ar net šimtai įvairių muzikantų.
Sugroję Amsterdame pradėjome svaičioti: dabar Berlyne grosime su vietos simfoniniu orkestru, Niujorke su šio miesto filharmonijos orkestru ir taip toliau. Deja, nė velnio… Staiga sužinome, kad galimybė įgyvendinti šią svajonę anksčiausiai yra po ketverių metų. Todėl net neabejoju, kad situacija Lietuvoje būtų panaši. Įsivaizduoju jūsų orkestro vadovo reakciją: „ką gi, idėja puiki, todėl 2017- ųjų kovas tinka“. Po velnių, juk aš iki to laiko galiu numirti! (juokiasi).
Tačiau kad ir kas benutiktų, galiu pasakyti viena: ši patirtis buvo nuostabi. Grojome ne tik savo dainas, bet ir turėjome išskirtinę galimybę prisiliesti prie klasikinės muzikos.
Ir jums visai neprastai pavyko. Manau, kad puikiai sudainavai „What Power Art Thou“.
Ačiū už komplimentą. Tiesą sakant, nebuvau girdėjęs dainos originalo, todėl ją atlikti buvo tikrai labai keista. Pirmą kartą originalią šios dainos versiją išgirdau praėjus porai metų po koncerto – žiūrėdamas „Volstryto vilką“ (kino filmas su Leonardo DiCaprio – L.Z.). Išgirdau ir pašokau: „Čia gi mano daina!“ (juokiasi).
Orkestro vadovas, sužinojęs, kad nesu girdėjęs dainos, man pasakė: „Finai, dainuok ją taip, kaip dainuotum bet kurią kitą savo dainą. Neklausyk originalo, o tiesiog mėgaukis muzika“. Taip aš ir padariau. Beje, šios akimirkos koncerte labiausiai bijojau. Tai buvo pirmas kartas gyvenime, kai dainavau kūrinį, kuriame nebuvo nė vieno gitaros garso (šypsosi)…
Pakalbėkime apie šiemet jūsų išleistą albumą „Hard Believer“. Ar galėtum jį palyginti su 2011- ųjų „Perfect Darkness“?
Manau, kad galiu. „LP 5“ (būtent toks buvo darbinis “Hard Believer” pavadinimas) turėjo būti geresnis nei „Perfect Darkness“. Prieš pradėdami jį kurti įsivardijome sau tikslą: silpniausias albumo kūrinys turi skambėti bent jau ne blogiau nei stipriausia „Perfect Darkness“ daina. Nežinau ar mums tai pavyko, tačiau mes tikrai labai stengėmės.
Pasauliniame „Perfect Darkness“ ture nuolat tobulinome titulinio kūrinio, kuris, manėme, yra stipriausias šiame albume, skambesį. Tačiau koncertuodami suvokėme, kad žmonėms patinka ne tik ši daina, bet ir ilgesnės „Berlin Sunrise“ ar „Yesterday Was Hard On All Of Us“ versijos. Taigi, norėjome atsukti laiką atgal ir iš naujo įrašyti šių dainų versijas, variusias „Fink“ fanus iš proto.
Įrašinėdami „Hard Believer“ supratome, kad nebegalime abejoti ir laukti ateities, kurią norėtume ir vėl sugrąžinti į praeitį. Privalėjome sukurti ir įrašyti iki galo išbaigtas dainas ČIA ir DABAR. Todėl visą kūrybinį procesą pavertėme ilgesniu keliu: įrašėme dainų demo versijas, jas sugrojome, susėdome studijoje ir pradėjome galvoti – ar iš tiesų būtent taip jos turėtų skambėti „Paradiso“ klube Amsterdame, „Stodola“ Varšuvoje ar kitose muzikinėse erdvėse. Vėl viską rašėme iš naujo pridėdami savo muzikai daugiau jėgos. Taigi, galutinį tikslą pasiekti nebuvo labai lengva.
Šiame albume gerokai daugiau bliuzo ir mažiau soulo; galbūt šiek tiek daugiau pop-roko, bet mažiau britiško indie folko. Žinojome, kad galime netekti gerbėjų, tačiau čia pat jutome, kad jeigu užsistovėsime vietoje, tapsime nebeįdomūs, o tada tiesiog pasitrauksime. Taigi, tol, kol man „Fink“ yra įdomu, aš tiesiog turiu keistis. Jei būtume sukūrę „Perfect Darkness Vol. 2”- būtume tiesiog užsigraužę.
Kodėl būtent „Looking Too Closely“ tapo pirmuoju naujojo albumo singlu
Atsakymas labai paprastas: ši daina atrodė tokia, kokią radijo stotys galėjo labiausiai norėti groti.
Kodėl ne „Too Late?
Aš uždaviau lygiai tokį patį klausimą (juokiasi). Iki šiol manau, kad „Too Late“ yra didžiausią potencialą turinti „Hard Believer“ daina. Kai tik įrašėme „Too Late“, šį kūrinį įvardijau radijiniu singlu.
Galiu išduoti paslaptį: norėjau, kad „Looking Too Closely“ net nepatektų į albumą. Visada maniau, kad ji skamba per daug komerciškai. Netgi truputėli „nefinkiškai“. Tačiau mūsų vadybininkas pasakė: „jeigu šio kūrinio nebus albume – aš išeinu“. Turiu pripažinti, kad jis buvo teisus. Dainą „Looking Too Closely“ radijo stotys pamėgo labiau nei bet kurį kitą mūsų kūrinį.
Netgi labiau nei jį. Ir Amerika, šiuo atveju, nėra išimtis. Nežiūrint į tai, kad čia „Sort Of Revolution“ buvo pakankamai neprastai grojama, tačiau „Looking Too Closely“ sumušė visus „Fink“ rekordus. Manau, kad taip yra todėl, kad ši daina yra labiausiai komerciškas kada nors įrašytas grupės kūrinys.
Pristatydami titulinę „Hard Believer“ dainą elgėmės taip pat, kaip ir su „Perfect Darkness“: priminėme apie save ir pranešėme, kad albumas – ne už kalnų. Tada pasidalijome „Looking Too Closely“. Tai buvo savotiška mūsų duoklė radijo stotims, mat jų muzikos redaktoriai mums visada sakydavo: „duokite tai, ką galėtume groti ir mes tikrai papildysime savo grojaraščius „Fink” muzika”. Taip mes ir padarėme.
Po „Looking Too Closely“ sekė mūsų klaida. Esu tikras, kad suklydome trečiuoju singlu pasirinkę dainą „Shakespeare“. Išleista krūva pinigų dainos komunikacijai ir vaizdo klipui, o efekto – jokio. Todėl mano pozicija paprasta: jei verslas gali išleisti krūvą pinigų ir parinkti už mus trečią singlą, tuomet aš, kaip muzikantas ir dainų autorius, turiu pilną teisę išsirinkti kitą. Jeigu suklysiu – tebūnie. Būsime atsiskaitę. Tačiau ateinančios vasaros singlas (prieš pat mums persikeliant koncertuoti į Ameriką) bus „Too Late“. Esu tuo tikras.
„Fink“ koncertinėje veikloje pastebėjau keletą ryškių pokyčių. Kūrinys „Sort Of Revolution“, kuris jau eilę metų užbaigdavo grupės koncertus ir sulaukdavo didžiausių ovacijų, dabar grojamas jūsų pasirodymo pradžioje. Taip pat pastaraisiais metais yra įvykęs ne vienas grupės pasirodymas, kuriame gerbėjai nesulaukdavo vieno didžiausių albumo „Perfect Darkness“ hito – baladės „Yesterday Was Hard On All Of us“.
Labai tiksliai pastebėjai (šypsosi). Iki šiol esu įsitikinęs, kad „Sort Of Revolution“ puikiai tinka koncerto pabaigai. Tačiau šia daina užbaigdami pasirodymą tampame tiesiog nuspėjami. Todėl nuo šiol pagrindinį koncerto ‘setlistą’ užbaigiame kūriniu „Berlin Sunrise“. Tai puiki lyriška pabaiga.
„Sort of Revolution“ šiuo metu yra trečia koncerto daina. Savo pasirodymą pradedame kūriniu „Pilgrim“, tęsiame su tamsiąja „Warm Shadow“ ir galiausiai driokstelime „Sort Of Revolution“.
Su „Yesterday Was Hard On All Of Us“ situacija buvo kiek kita. Ją eliminavome vasaros festivaliams. Tiesiog pati situacija padiktavo tokį sprendimą. Įsivaizduok, po tavęs sceną užima „The National“… Natūralu, lyrikos turi būti mažiau. Kita vertus, festivaliuose besilankanti auditorija dažniausiai nori šėlsmo ir garso. Todėl „Yesterday Was Hard On All of Us“ čia tiesiog nesuskamba taip, kaip galėtų.
Be abejo, koncerte, kuriame susirenka keli tūkstančiai kartu su mumis dainuojančių gerbėjų, šis kūrinys skamba neįtikėtinai. Ko gero todėl jį ir vėl sugrąžinome į savo pasirodymų setlistą.
Kalbant apie dainų sąrašą, pastebėjau dar vieną dainą, kurios nuolat pasigenda „Fink“ gerbėjai visame pasaulyje. Tai akustinė baladė „If I Had A Million“ iš 2009 metų albumo „Sort Of Revolution“. Kodėl jai „Fink“ taip ir neatranda vietos savo pasirodymuose?
Pili man druską ant žaizdos (juokiasi). Manau, kad „If I Had A Million“ yra viena gražiausių kada nors gyvenime mano parašytų baladžių. Manėme, kad jos niekas nemėgsta, todėl „išmetėme“ šią dainą iš kūrinių sąrašo. Tiesą sakant, apskritai ją grojome tik „Sort Of Revolution“ akustinio turo metu.
Man nuoširdžiai patiko pati dainos idėja: jeigu aš turėčiau milijoną dolerių, mano meilė taip pat juos turėtų. Tai dalijimosi idėja. Tai savotiška meilės prisipažinimo išraiška: aš tave myliu, todėl tau priklauso tas pats, kas priklauso man. Jei laimiu loterijoje – tai laimiu ne aš, o mes kartu. Meilė – tai galimybė atiduoti ir dalintis.
Mano geras bičiulis – vienas žymiausių Olandijos džiazo muzikantų Rubenas Hein – manęs kartą paklausė: „Spėk, kokią jūsų dainą aš labiausiai mėgstu“? Pradėjau spėlioti, tačiau vis nepataikydavau, kol galiausiai Rubenas pasakė: „Aišku, kad „If I Had A Million“. Ir taip galvoju ne tik aš, bet ir visi mano draugai“. Buvo tikrai keista.
Kartais, kalbėdamas su žmonėmis, kuriems įdomi mano muzika, pradedu galvoti, kad neįtikėtinai smagu būtų parengti alternatyvią programą, kurioje atsirastų beveik niekada negrojamos dainos. Pavyzdžiui „Biscuits For Breakfast“, „If I Had A Million“, „Nothing Is Ever Finished“, „Save It For Somebody Else“ ir keletas kitų.
Fink koncertas (nuotr. manoMUZIKA.LT)
Pirmasis oficialus tavo įrašas, pasirodė 2000 metais. Tada pasaulį išvydo „Fink“ diskas „Fresh Produce“ – elektroninių ritmų prisodrintas darbas, toli gražu nė kiek nepanašus į tai, kaip grupė skamba šiandien. Ar yra tikimybė, kad kada nors sugrįši prie šaknų?
Tikrai ne. Triphopas ir aš – jau nebesuderinami dalykai. Per 14 metų atsirado gerokai talentingesnių už mane šios muzikos atlikėjų bei kur kas inovatyvesnių technologinių galimybių.
Su savo bičiuliu Berlyne šiek tiek pasukiojame plokšteles ir turime bendrą šokių muzikos projektą. Juk techno muzika – pirma tikroji mano meilė. Tačiau tai ir liks tiesiog mano pirmąja muzikine meile.
Fink (nuotr. manoMUZIKA.LT)
Paminėjai Berlyną, todėl negaliu nepaklausti. Esi sukūręs šio miesto saulėtekiui ko gero nuostabiausią odę, kuria jo gyventojai galėtų didžiuotis – kūrinį „Berlin Sunrise“. Tačiau dar nesi apdainavęs saulėlydžio. Esu tikras, kad gražesnio saulėtekio nei nuo Vilniaus Gedimino pilies nepamatysi jokioje kitoje šalyje. Gal mes turime šansą sulaukti dainos „Vilnius Sunset“?
(kvatoja) „Berlin Sunrise“ sukūrėme todėl, kad šiame mieste matėme tiek daug saulėlydžių, jog būtų sunku suskaičiuoti. Vilnius yra tas miestas, į kurį labai noriu atvažiuoti. Apie jį girdėjau daug gražių žodžių. Žinau, kad Lietuvą pamilo ir „didieji“ vyrai. Stingui ir Eltonui (Johnui – L.Z.) jūsų šalis labai patiko, „Bonobo“ siela Simonas Greene‘as Vilniui ir jo publikai taip pat negailėjo gražių žodžių. Tačiau tam, kad parašyčiau dainą – turiu ją išgyventi.
Bet kodėl gi ne. Galbūt surengęs keletą koncertų Lietuvoje, sulauksiu saulėlydžio, kuris įkvėps parašyti „Vilnius Sunset“.
Viename interviu paklaustas, kas yra „Hard Believer“ (naujausias „Fink“ albumo pavadinimas, angl. Tvirtai tikinits – L.Z.) atsakei paprastai: tai žmogus, kuris nepasiduoda įtikinėjimams. Ar gali pasakyti, kad tu esi toks?
Tikrai taip. Net neabejoju, kad ir tu esi toks. Esame tokie žmonės, kurie, norėdami nuveikti kažką ypatingo, visų pirma turi tikėti savimi.
Duosiu paprasta pavyzdį: aš esu baltaodis vyras iš Jungtinės Karalystės, kartais grojantis bliuzą. Tam, kad tai daryčiau, turiu tikėti savimi, mat groti bliuzą baltaodžiui – ne taip jau ir įprasta. Tik tikėdamas savimi žmogus gali nuversti kalnus. Tai, žinoma, nereiškia, kad viskas bus daroma gerai. Tačiau tikėjimas savimi yra pirmasis žingsnis bet kurioje veikloje. Be tikėjimo savimi neįmanoma nieko pasiekti.. Jeigu nustotume tikėti savimi, paprasčiausiai mirtume žiūrėdami televizorių. O televizorius visada ir liks pasaulio revoliucionieriumi – moderniojo amžiaus kultu, nuvertusiu monarchijas ir sukūrusiu naują diktatūrą.
Trečiadienį (spalio 22 d.) Vilniaus menų fabriko „Loftas“ scenoje pasirodys viena laukiamiausių šių metų grupių. „Bushmills LIVE“ renginių sesijoje koncertą surengs talentingieji „Crystal Fighters“. Per 6 metus išleidę du studijinius albumus ir visą pasaulį išmaišę britai į Lietuvą atvyks po milžiniško sukrėtimo: prieš mėnesį anapilin iškeliavo vienas svarbiausių „Crystal Fighters“ narių – grupės būgnininkas Andrea Marongiu. Apie didžiausius sukrėtimus ir svarbiausius muzikos gyvenimo etapus, likus kelioms dienom iki koncerto, manoMUZIKA kalbėjo su „Crystal Fighters“ siela – grupės lyderiu Sebastianu Pringle‘u.
Po pasirodymo Portugalijoje turėsite laisvą savaitę iki koncerto Vilniuje. Ką veiksite?
Portugalijoje turėjome nuostabų koncertą, tačiau džiugu, kad po įtemptų akimirkų turėsime galimybę atsipūsti. Skrisime namo, susitiksime su bičiuliais, kursime, atsipalaiduosime, valgysime skanų maistą ir ilsėsimės. Iškart po to atvažiuosime pas jus (šypsosi).
Ar žinai ką nors apie mūsų šalį?
Šiek tiek žinau. Bet, prisipažįstu, ne tiek jau ir daug. Beje, mano vieno bičiulio šeima yra kilusi iš Lietuvos.
Pastaruoju metu grupė pergyveno itin sudėtingą laiką. Anapilin iškeliavo pagrindinis grupės būgnininkas, kolektyvo siela vadinamas Andrea Marongiu. Todėl atšaukėte dalį savo koncertinio turo, priėmėte naują komandos narį ir neseniai vėl grįžote į muzikinį gyvenimą.
Andrea netektis mus beprotiškai sukrėtė. Jis buvo mūsų labai geras bičiulis, todėl jo netekę dar kartą supratome kaip viskas gyvenime yra laikina ir kaip reikia vertinti kiekvieną pragyventą gyvenimo dieną bei žmones, esančius aplink. Tačiau laikas nestovi vietoje ir mes vėl turime žiūrėti pirmyn.
Turime naują būgnininką, kuris be didesnių problemų įsiliejo į mūsų kolektyvą. Jis mėgsta „Crystal Fighters“ muziką, todėl dabar sėkmingai mokosi ir tobulina savo įgūdžius.
Andrea visada liks mūsų širdyse ir mūsų muzikoje. Tiesiog dabar, net ir tai, ką kūrėme kartu su juo, mums padeda įgyvendinti naujas komandos narys.
Ar gali patikinti grupės gerbėjus, kad net ir netekusi vieno svarbiausių komandos narių, grupė „Crystal Fighters“ išliks tokia pati?
Na, gyvenimas nuolat keičiasi. Todėl, natūralu, kažkiek keičiasi ir pati muzika. Pirmojo albumo kūriniai tiek muzikine, tiek ir stilistine prasme skiriasi nuo antrojo. Net neabejoju, kad kitas įrašas taip pat skirsis nuo pastarojo. Keičiamės mes, bet kuriame kartu. Tai – svarbiausia „Crystal Fighters“ kūryboje.
Tiek muzikos kritikai, tiek ir tinklaraštininkai jūsų kuriamą muziką įvardiją labai įvairiai – nuo folkotronikos iki dance punk. Tačiau ar jūs patys turite vieningą „Crystal Fighters“ grojamos muzikos apibrėžimą?
Kažkokio vientiso apibrėžimo mes tikrai neturime. Tiesiog stengiamės iš įvairiausių muzikinių kultūrų pasiimti tam tikrus muzikinius motyvus ir bandome juos įvilkti į modernų rūbą.
Jeigu būtinai reikėtų apibrėžimo, sakyčiau, kad tai pasaulio muzika su šiandieniniu modernios muzikos prieskoniu. Manau, kad „Crystal Fighters“ muziką myli kultūriškai išprusę muzikai neabejingi žmonės. Netgi nežiūrint į tai, kad nesame grojami viso pasaulio radijo stotyse, žmonės mus atranda ir, tikiuosi, susižavi todėl, kad jų gyvenimui suteikiame kitokio muzikinio prieskonio.
Man, kaip muzikantui, yra didžiausias malonumas ieškoti muzikos, ją atrasti ir suvokti kokiu būdu žmonės muziką įsimyli.
Ar kada nors galvojote apie kitą grupės pavadinimą?
Tikrai taip. Pradžioje norėjome vadintis „Star Of Love“, tačiau pasaulyje jau egzistavo dvi grupės tokiu pavadinimu, todėl teko pasirinkti kitą (juokiasi).
Su grupe daug keliaujate po įvairias pasaulio šalis. Tačiau ar būna tokių dienų, kai pervargęs sau pasakai: „Viskas nusibodo, daugiau jokių koncertų. Važiuojam namo.“?
Be abejo. Mums, kaip ir visiems kitiems žmonėms reikia laiko ir erdvės sau. Todėl stengiamės bent jau keletą mėnesių per metus turėti laisvus. Tačiau tikiu, kad nuovargis – tai tam tikra proto būsena, todėl net neabejoju, kad jeigu teisingai gyveni, dirbi ir leidi laiką – nuovargio gali ir nepajusti.
Kada pasirodys naujas grupės albumas?
Esame kūrybiniame kelyje. Kai tik albumas bus paruoštas – jis iškart išvys dienos šviesą. Tiesa, galiu prižadėti, kad per koncertą Lietuvoje žmonės turės progą išgirti tai, ko dar niekada nėra girdėję (šypsosi).
Ką tau reiškia koncertuoti milžiniškai auditorijai?
Tai – viena nuostabiausių patirčių. Esame koncertavę įvairiose pasaulio vietose ir nuo koncertų nuotaikos niekada nepavargstame. Emocija, kuri užplūsta mane būnant ant scenos ir matant energiją iš grupės gerbėjų, yra tiesiog neįtikėtina.
Kiekvienas koncertas – tai nauja patirtis, naujas išgyvenimas ir nauja idėja. Todėl būti muzikantu yra tiesiog nuostabu.
Iš kur semiesi įkvėpimo?
Iš savo gyvenimo. Iš gamtos, miestų, harmonijos. Iš viso to, kas yra aplink mane.
O ar atsimeni pačią keisčiausią (o gal ir įdomiausią) vietą, kurioje tave aplankė mūza?
Neatsimenu pavadinimo, bet tai buvo vienoje Anglijos oloje. Ten sukūriau vieną iš naujų grupės dainų.
Jei tavęs paprašytų įvardyti tris atlikėjus, su kokiais norėtum bendradarbiauti, ką atsakytum?
Norėčiau sukurti bendrą projektą su gerais mūsų draugais „MGMT“. Žinoma, mielai įrašyčiau dainą su „Rudimental“.
Tiesą sakant, yra daug atlikėjų, su kuriais norėčiau dirbti – tiek su legendomis, kurių jau nėra mūsų žemėje, tiek ir su dar neatrastais talentais iš skirtingų žemės rutulio vietų.
Kas tave muzikoje labiausiai nuvilia?
Žinai, muziką galiu palyginti su maistu. Prie nesveiko maisto galima greitai priprasti. Ir jo valgymu užsikrečia vis daugiau žmonių. Taip pat ir muzikos industrijoje: pastaruoju metu nesveikos muzikos atsiranda vis daugiau. Gaila, kad ja žmonės mėgaujasi. Labai tikiuosi, kad nereikės laukti ilgai, kol muzikos mylėtojai atskirs, kas muzikoje yra gerai, kas yra blogai.
——-
Paskutinius bilietus į „Crystal Fighters” koncertą „Lofte” pirkite ČIA.
Portalas manoMUZIKA drauge su radijo stotimi LRT Opus sukirto rankomis ir nuo šiol kartą per mėnesį (ketvirtadienį) suks plokšteles ir dalinsis muzika su klausytojais eteryje. Projekto „Temsta” rubrikoje „Portalų valanda” taip pat dalyvauja mūsų mylimi ir skaitomi tinklaraščiai Ore.lt, Sūru.lt ir Dubauskaitė.lt.
Pirmoje laidoje (su prisvilusiu blynu) buvo daug muzikos, nemažai kalbos ir keli „ekskliuzyvai”. Vienas iš jų – J. Viewz lyderio Jonathano Dagano išskirtinis interviu visiems LRT Opus klausytojams.
Visą manoMUZIKOS valandą galite perklausyti patys. Mūsų laidos dainų sąrašas – apačioje.
2011 metais nuostabų chillwave muzikos garsų kupiną albumą „Rivers And Homes“ išleidęs Jonathano Dagano projektas „J. Viewz” sugrįžta. Šiandien į pasaulį Daganas „paleidžia“ savo išskirtinį sumanymą – „The DNA Project“, kuris taps tramplinu į antrąjį „J. Viewz“ diską (pristatomąjį šio projekto video filmuką galite matyti žemiau).
Tie, kurie domisi „J. Viewz“ kūryba, turėtų prisiminti projektą „Work In Progress“, kurio dėka buvo pristatytos visos disko „Rivers And Homes“ dainos. To projekto esmė buvo paprasta: kas mėnesį grupės gerbėjams pristatyti po vieną naują dainą ir taip leisti prie muzikos „prisiliesti“ visiems mylintiems J. Viewz. Šįkart Jonathano idėja – dar ambicingesnė. Į visą albumo kūrimo procesą muzikantas nori įtraukti visus savo muzikos gerbėjus ir leisti jiems pajusti kaip gimsta visas įrašas nuo „a iki z“.
Debiutinį albumą „Rivers And Homes“ pristatei per projektą „Work In Progress“. Naujojo įrašo pristatymas prasideda šiandien, kuomet startuoja dar viena ambicinga idėja „The DNA Project“. Papasakok apie ją plačiau. Kam atlikėjui reikalinga tokia idėja?
„The DNA Project“ yra savotiškas mano idėjos „Work In Progress“ tęsinys. „Work In Progress“ mintis buvo sukurti įrašą einamuoju laiku – pristatyti po dainą kiekvieną mėnesį ir sudėti jas į vientisą diską.
„The DNA Project“ esmė yra panaši – stengsiuosi maždaug kas mėnesį pristatyti po naują dainą, tačiau šįkart klausytojai galės susipažinti su kiekviena kūrinio detale, gimstančia einamuoju laiku. Su garsais, kuriuos įsirašinėsiu, žmonėmis, kurie darys įtaką mano muzikai, įvykiais ir reiškiniais, inspiravusiais kūrybą. Visa tai bus dokumentuojama ir dedama į DNA Project internetinę svetainę.
Taip bus galima susidaryti nuomonę kaip sukuriamas albumas. Be to, žmonės galės parsisiųsti kūrinių muzikines dalis. Taip žmonės galės turėti „samplus“ dar iki tos akimirkos, kol jis „nuguls“ dainoje ar albume.
Kai kuriais atvejais patys J. Viewz gerbėjai galės įkelti savo muzikines idėjas ir leisti jas naudoti muzikoje. Šis projektas – tai savotiška „atvirojo kodo“ muzikinė platforma.
Kodėl reikalinga tokia idėja? Atsakymas labai paprastas: kurdamas albumą aš supratau, kad įvyksta daug gražių įvykių, susipažįstu su daug įdomių žmonių. Tačiau kartu suvokiau ir tai, jog noriu pasidalyti ne tik galutiniu rezultatu, bet ir pačiu jausmu, aplinkybėmis bei įrašo kontekstu. Net neabejoju, kad detalės, prieš pateikiant „galutinį produktą“, taip pat turi daug vertės.
„The DNA Project“ pristatomajame klipe kalbi apie tai, kad ketini „atverti kūrybinį procesą“ tam, kad klausytojai galėtų pajusti visą albumo gimimą. Ar tai iš tiesų reiškia, kad J. Viewz gerbėjai galės matyti ir jausti kiekvieną naujų dainų gimimo žingsnį?
Stengsiuosi užfiksuoti kaip įmanoma daugiau albumo sukūrimo akimirkų. Tačiau galiu patikinti, kad tai tikrai nebus realybės šou (juokiasi). Tikiu, kad svarbiausiomis idėjomis tikrai pasidalinsiu. Ypač tomis, kurios einamuoju metu taps varomosiomis dainų jėgomis. Tai bus ne tik abstraktūs dalykai, tokie kaip nuotraukos iš gyvenimo ar įrašų studijos, tačiau čia bus galima rasti ir nemažai techninių niuans7. Žodžiu, visus žingsnius, kuriuos reikia nueiti iki tos vietos, kai daina yra baigta.
Kaip manai, kada albumas išvys dienos šviesą?
„The DNA Project“ bus gyvas dešimt mėnesių. Tikiuosi, kad iškart po to pasirodys ir albumas. Kas mėnesį išleisiu po naują kūrinį, kurį projekto prenumetoriai, žinoma, galės atsisiųsti nemokamai.
Gal jau pradėjai galvoti ir apie koncertinį turą?
Šiandien– darbo studijoje metas. Apie turą galvosiu tik pabaigęs albumą.
Na gerai, pabaigai palieku eterį tau. Jei turi kokią nors žinutę Lietuvai – dabar yra pats geriausias metas ją perduoti.
Ačiū už eterio laiką (juokiasi)
Lietuva, aš tikrai Jūsų visų pasiilgau. Koncertas Vilniuje buvo nuostabus!
Iki šiol atsimenu vieną įvykį viename Vilniaus bare. Prie manęs prieina gerai įkaušęs vyras, atsiremia į petį ir sako: „o tu žinai, kad labai dėmesingai įsiklausius, vinilo traškėjimas skamba lygiai taip pat mielai kaip ir degantis židinys?“. Šią frazę atsimenu iki šiol. Nuo tos akimirkos kitaip vinilinės plokštelės traškėjimo net ir nebegirdžiu. Tai kažkas, kas tikrai labai šilta ir gražu (šypsosi)
2013 metais Laura Mvula tapo viena ryškiausių Didžiosios Britanijos muzikos žvaigždžių. Vos išleidusi savo debiutinį albumą „Sing To The Moon“, ji buvo nominuota dviems „Brit Awards“ nominacijoms, pateko tarp 11 kandidatų laimėti prestižinį „Mercury“ apdovanojimą už geriausią metų įrašą ir susilaukė didžiulės kritikų meilės. Nors savo didžiausiomis mūzomis Laura įvardija tokias atlikėjas kaip Lauryn Hill ar Erykah Badu, jos muzikoje galima rasti įvairių žanrų – nuo gospel iki soul. Ne veltui ieškodamas Lauros muzikos apibūdinimo, leidinio „The Guardian“ muzikos apžvalgininkas Paulas Lesteris sakė, kad tai visiškai naujas, analogų neturintis muzikinis stilius, kurį jis pats pavadino „gospeldelia“.
Laura Mvula tapo milžinišku atradimu praėjusių metų muzikinėje padangėje. Į geriausių metų albumų sąrašus diską „Sing To The Moon“ įtraukė daugelis įtakingiausių muzikinių leidinių visame pasaulyje (manoMUZIKOS metų tope Mvulos diskas atsidūrė ketvirtoje vietoje). Ar ji to verta? Be jokios abejonės. Kiekvienas muzikantės kūrinys skamba kaip atskira nenuspėjama unikali muzikinė pasaka.
„Lauros muzikos – niekada nebus per daug“, – pasakė vienas muzikos apžvalgininkas JAV. Su tuo visiškai sutinka ir portalas manoMUZIKA.
Lauros Mvulos muzikos talentu netrukus galės įsitikinti ir melomanai iš Lietuvos. Muzikantė liepos viduryje koncertuos festivalyje „Positivus“. Belaukdami jos koncerto labai džiaugiamės išskirtine galimybę pabendrauti su pačia atlikėja.
Taigi Jūsų dėmesiui – labai atviras ir šiltas manoMUZIKOS interviu su Laura Mvula. Apie jos kūrybą, meilę muzikai ir svarbiausias gyvenimo akimirkas. Net ir tikrieji Lauros Mvulos gerbėjai šiame interviu turėtų atrasti nemažai nežinomų ir dar niekada nepasakotų Birmingeme gyvenančios talentingosios atlikėjos gyvenimo faktų.
Liepos viduryje koncertuosi festivalyje „Positivus“ – viename didžiausių muzikinių renginių Baltijos šalyse. Su kokiais lūkesčiais vyksi į Latviją?
Pirmą kartą grosiu Baltijos šalių publikai, todėl net nežinau, ko galiu tikėtis (šypsosi).
Niekada nebuvau Latvijoje, Estijoje ar Lietuvoje. Tačiau apie jūsų šalis girdėjau daug gražių žodžių. Labai džiaugiuosi atsiradusia galimybe apsilankyti šiame regione. Taip pat labai tikiuosi kada nors atvykti ir į Lietuvą.
Prieš pradėdama solo atlikėjos karjerą grojai keliuose kolektyvuose. Vienas iš jų – „Douglas String Trio“ – grupė, kurią sukūrėte kartu su broliu ir sese. Su ja pasirodydavote įvairiuose gimtadienių ir vestuvių vakarėliuose. Ar tai buvo šeimyninė avantiūra, ar tiesiog noras materializuoti savo muzikines idėjas?
Tai buvo tiesiog šeimyninė grupė, kurios tikslas – užsidirbti šiek tiek pinigų. Mano rolė joje buvo ne tik groti, bet ir kurti, rašyti bei „statyti“ atliekamą muziką į savo vietas. Tačiau nepamirškime: tai tebuvo styginis kolektyvas. Ir netgi nepaisant to, visai neblogai užsidirbdavome (juokiasi)
Be „Douglas String Trio“ tu taip pat dainavai ir gospelo chore vienoje Birmingemo bažnyčioje…
Jei atvirai, tai buvo labai trumpas mano gyvenimo etapas. Augau vertindama, klausydama ir mylėdama gospel muziką. Kadangi šalia manęs visą laiką buvo labai muzikalūs žmonės, susiburti į tokio pobūdžio kolektyvą, atrodė, mums tiesiog buvo lemta. Tai buvo labai vertinga patirtis, leidusi įgyti daugiau pasitikėjimo savimi, tobulinti vokalinius gabumus ir grojimo įgūdžius.
Apskritai visą savo gyvenimą esu dalyvavusi įvairiose muzikinėse veiklose. Be tavo jau minėtų kolektyvų grojau dar bent keliose džiazo grupėse, dainavau a cappella kolektyve. Žodžiu, domėjausi ir domiuosi įvairiais muzikiniais žanrais, todėl didžiąja jų dalį vienaip ar kitaip esu išbandžiusi.
Kuri patirtis iš jau paminėtų Tau buvo pati vertingiausia ir labiausiai įsimintina?
Ko gero, dainavimas a cappella grupėje. Išbandėme gausybę muzikinių žanrų. Kadangi dainuodavome be jokių instrumentų pagalbos, kiekvienos iš mūsų (grupėje dainavo tik moterys – L. Z.) balsas būdavo labai svarbus. Mums patikdavo dainuoti, ieškoti dermių ir intensyviai dirbti. Repertuare dominavo soul, reggie ir folk muzika. Tačiau vietos rasdavome net ir klasikiniams kūriniams. Todėl muzikinis spektras buvo išties labai įvairus.
Man patikdavo dainuoti, kurti, keliauti, dalyvauti a cappella muzikos festivaliuose. Su šia grupe išmaišėme nemažą Europos dalį. Tada galutinai supratau: noriu keliauti, noriu koncertuoti, noriu dovanoti žmonėms muziką.
Galbūt kada nors teko dalintis viena scena su tokiais a cappella grandais kaip „Take 6”?
Teko ne tik dalintis, bet ir dainuoti kartu. Mark Kibble (vienas pagrindinių grupės „Take 6” narių – L. Z.) yra sukūręs ne vieną mūsų atliekamų dainų aranžuotę. Kartu muzikuodami praleidome daug laiko. Mokytis jo aranžuočių partijų būdavo rimtas iššūkis. Tai velniškai didelis šio žanro talentas, kuriuo iki šiol žaviuosi. Labai didžiuojuosi pasitaikiusia galimybę dirbti kartu.
A cappella muzika mano gyvenime dominavo jaunystėje. O juk pats puikiai žinai, kaip jaunas žmogus viską priima: jam kiekviena diena – įprastinė, ir jis niekada iki galo neįvertina to, ką turi. Taip buvo ir man. Tačiau dabar, pažvelgusi atgal suvokiu, koks tai buvo svarbus mano gyvenimo etapas, kiek daug galimybių turėjau ir kokią muzikinę patirtį įgavau.
Skambi labai sentimentaliai. Galbūt ateis diena, kai Laura Mvula grįš prie a cappella muzikos?
(Juokiasi). Kas ten žino… Tikrai to norėčiau. A cappella – mano pirmoji gyvenimo meilė. Juk, ne veltui sakoma, kad pirmosios meilės niekada nemiršta…
Nežiūrint seniai praėjusios pirmosios meilės vis dar esi jauna. Tau viso labo 27- eri, o Tavo šiandieninė muzika skamba itin brandžiai ir išskirtinai. Joje galima rasti visko – nuo gospelo garsų ir senos geros ankstyvų septyniasdešimtųjų soul muzikos prieskonių iki tam tikrų muzikinių motyvų, primenančių šiandienines muzikos divas, tokias kaip Erykah Badu ar Jill Scott. Kaip tau pavyksta paleisti į pasaulį tokią išskirtinę ir kartu labai brandžią muziką?
Ačiū už gražius žodžius, tačiau uždavei velniškai sudėtingą klausimą (juokiasi). Tikrai nežinau atsakymo. Man tai – didžiulė mįslė ir paslaptis.
Kita vertus, tikiu, kad tai – tiesiog laimingas atsitiktinumas. Baigusi universitetą pradėjau mokytis kompozicijos. Būtent tada suvokiau, kad noriu rašyti dainas, noriu kurti. Visada jutau, kad noriu padaryti kažką naujo. Kažką kitokio. Tačiau vis dar nežinojau, ką konkrečiai… Laimei, turėjau visas galimybes eksperimentuoti: man buvo suteikta muzikinė klasė, kurioje galėjau kurti. Netgi buvome subūrę dar vieną grupę. Grojome kažką panašaus į soul muziką, o mano kuriamos dainos anuomet buvo mažų mažiausiai keistos ir bereikšmės. Tačiau tai buvo pati pradžia ir taip pat labai svarbi patirtis.
Visgi, svarbiausia asmeninė patirtis, nuo kurios atsispyriau kaip solo atlikėja, buvo mano tėvų skyrybos. Jie išsiskyrė po 22 kartu praleistųmetų. Tai buvo pirma milžiniška mano gyvenimo trauma. Tačiau ji tapo atspirtimi į savo kūrybą sudėti emocijas ir liūdesį. Tiksliau, išlieti jausmus ir išgyventi visa tai kūryboje bei muzikoje.
Taip gimė ir viena gražiausių Tavo dainų – Tėčiui dedikuotas kūrinys „Father, Father“?
Tai ne tik dedikacija. Ši daina – tai jis. Apie šį kūrinį man iki šiol nėra lengva kalbėti… Galiu pasakyti tik tiek, kad „Father, Father“ – neabejotinai pats svarbiausias albumo kūrinys, kuriame sudėti visi įmanomi jausmai ir išgyvenimai.
Ar tiesa, kad tavo debiutinio albumo „Sing to the Moon“ kūryba prasidėjo tada, kai dirbai vienoje Birmingemo vidurinėje mokykloje? Girdėjau, kad turėjai nešiojamą kompiuterį ir per pertraukas kūrei dainas, iš kurių dvi nusprendei nusiųsti Steve‘ui Brownui – prodiuseriui, kuris vėliau dirbo ir su Tavo debiutiniu įrašu?
Istorija – tikrai teisinga (šypsosi). Bijojau, bet nusprendžiau nusiųsti ir paklausti, ar teisinga linkme judu.
Gal gali išduoti, kurios tai buvo dainos?
Tu pirmasis tai sužinosi (juokiasi). Bet, jei jau paklausei – atsakysiu. Tai buvo dainos „She“ ir „Green Garden“. Siunčiau šių kūrinių demo versijas ir neturėjau „žalio supratimo“, kaip norėčiau girdėti jas skambant galutiniame rezultate. Laukiau kritikos ir pasiūlymų. Galbūt netgi idėjų, kaip vystyti tas dainas toliau, kuriose vietose jas tobulinti…
Tačiau Steve‘as man tiesiog paskambino ir pasakė: „tai labai įdomios dainos. Gal turi daugiau?“ Aš, žinoma, dar neturėjau visiškai nieko (juokiasi). Tačiau jo skambutis man buvo milžiniška paskata eiti į priekį ir kurti toliau. Taip atsirado daugiau dainų, iš kurių galiausiai gimė visas albumas „Sing to The Moon“.
Laura Mvula
Iškart po to, kai išleidai minėtą diską ir pradėjai koncertuoti, duodamą vieną interviu pasakei: „būti žymia negaliu, nes tai mane paverčia paranojike“. Ar jau pripratai prie to, kad esi žymi? Ar atsikratei paranojos?
(Kvatoja) Ne, aš nebesu paranojikė. Noriu dainuoti. Tačiau nesu tas žmogus, kuris mėgaujasi dėmesiu ar stengiasi patekti į žurnalų viršelius. Noriu, kad už mane kalbėtų muzika, bet nenoriu deginti savęs kaip asmenybės.
Džiaugiuosi, kad turiu daug mane supančių gerų žmonių, kuriems rūpiu ne todėl, kad parduodu albumus, o todėl, kad esu tokia, kokia esu. Nenoriu ištraukti iš savo sielos kažko, kas apnuogintų mane prieš visus. Aš tiesiog nesu tokia. Tai būtų neteisinga ir man nepriimtina.
Ar galėtum įvardyti keletą veiksnių, kuriuos norėtum pakeisti muzikos versle?
Ribotą mąstymą (jei jį apskritai būtų įmanoma keisti). Manau, kad tai – didžiausias šiandieninės muzikos industrijos nuodas. Netikiu, kad muzikoje yra vienas universalus viskam tinkantis idealus modelis. Galiu pateikti paprastą pavyzdį: turiu grupę, su kurios nariais mes nuolat diskutuojame. Pavyzdžiui, vakar ilgai kalbėjome apie tai, ar yra „gera“ ir „bloga“ muzika. Nepatikėsi, bet diskusija buvo ypatingai karšta (juokiasi). Kai kurie grupės nariai sakė, kad muzika – tai kažkas panašaus į maistą, kuris gali būti ir geras, ir blogas. Tačiau net ir šis vertinimas, mano galva, yra velniškai subjektyvus. Žodžiu, vieningos tiesos taip ir neradome.
Dar vienas mane itin liūdinantis veiksnys muzikos industrijoje yra tas, kad didžiąją muzikos paklausos dalį dabar formuoja „The X Factor“ ir šiandieninė „MTV“ karta. Velniškai gaila, kad paviršutiniški muzikiniai reiškiniai užgožia profesionalius – t. y. tuos, kurių didžioji dalis klausytojų neturi galimybės išgirsti…
Taigi, jeigu būčiau dievas – atverčiau mąstymą ir parodyčiau kiek daug muzikinio grožio yra aplink.
Pradedu galvoti, kad populiarioji kultūra tampa pavojinga. Netgi mano muzika dažnai vadinama nišine. Tačiau ar ji tokia tikrai yra?
Kartais mokykloje mokau vaikus. Žiūriu į juos ir galvoju: kaip gaila, kad jie, būdami tokie maži, vis dar teturi vieną opciją pasirinkti – tai yra įsijungti kanalą, rodantį „X Factor“ ir „mėgautis“ iš čia sklindančia muzika.
Labai norėčiau, kad būtų kitaip…
Tikėkimės, kad kažkada bus kitaip. Ačiū už pokalbį!
Kurį laiką esate visiškai nutilę – jokių interviu media kanalams, jokių įrašų socialiniuose tinkluose. Jau nekalbu apie koncertines datas, kurių grupės gerbėjai laukia daugiau kaip metus. Ar taip vyksta dėl kokių nors priežasčių? Ką apskritai šiuo metu veiki ir kur esi?
Vienu mylimiausių nūdienos manoMUZIKOS chillwave muzikos kūrėju galėtume drąsiai pakrikštyti Amerikos projekto
