Metus baigėmė simboliškai – pasidalindami gražiausiomis (mums) 2024-ųjų dainomis. Sąmoningai nevadiname jų geriausiomis, nors mums, jos žinoma, tokios ir yra. Šiemet. Šią savaitę. Šiandien. Galbūt (greičiausiai) kitu laiku, kitomis aplinkybėmis šis pleilistas būtų visiškai kitoks. Bet kokiu atveju, kaip visuomet, kviečiame pasiklausyti, ko šiemet klausėsi manoMuzikos komanda ir atrasti šitoje mišrainėje kažką artimo sau.
Pagaliau – viščiukai suskaičiuoti, metų topas sudarytas. Jei manėte, kad tai padaryti yra labai lengva – manykite iš naujo. Nors bendras vardiklis išlieka toks pat – kokybiška muzika, visgi vieniems kolegoms labiau patinka juodvarniai, kitiems – spalvotos kanarėlės, vieni labiau vertina vietinius viščiukus, kiti – importinę produkciją. Bet gana apie paukštieną… Metas pristatyti mūsų geriausiųjų šešioliktuką. Tikimės, kad jis patenkins jūsų išrankiasias ausis. Na, bent vieną ausį.
16. Trentemøller – Dreamweaver
Naujausias elektroninės muzikos inovatoriaus ir puikaus atlikėjo Anderso Trentemøller’io albumas „Dreamweaver“ yra puikus fonas pasimėgauti melancholiška nuotaika.
Vienas ryškiausių „Dreamweaver“ bruožų yra emocinis diapazonas. Trentemøller’is nevengia tyrinėti gilesnių, labiau į save nukreiptų temų. Tuo pačiu metu jis randa erdvę, agresyvesnėms, intensyvesnėms emocijoms. „Hollow“ yra geras švelnesnės „Dreamweaver“ pusės pavyzdys su melancholiškomis melodijomis ir į apmąstymus linkusia nuotaika. Minimalistinis kūrinio išdėstymas leidžia perteikti emocinį muzikos svorį, suteikdamaskontrastą nuo optimistiškesnių, energingesnių albumo kūrinių, tokių kaip „Behind My Eyes“ arba „I Give My Tears“.
Visgi šis albumas man nepanašus į senesnius šio dano įrašus. Taip, daug dalykų atsikartoja, bet melancholija ir lyriškumas į šoną nustumia tamsiąją elektronikos pusę, kuri mane labiausiai ir priviliojo prie šio atlikėjo kūrybos. Jeigu tai būtų pirmasis mano išgirstas Trentemøller’io albumas, jis manęs nebūtų taip “užkabinęs”. Žinoma, muzikantams normalu augti, keistis ir nestovėti vietoje, tad skaitytojams siūlau nesitikėti išgirsti senųjų, tamsia derva permirkusių Anderso beat’ų.
15. Fred again… – Ten Days
Per pastaruosius kelerius metus Fredas Gibsonas iš dažniausiai užkulisiuose sėdinčio dainų kūrėjo ir prodiuserio tapo viena svarbiausių Europos elektroninės muzikos figūrų (jeigu kas nors nori vėl kalbėti apie tai, kaip turtingų tėvų sūnui pinigai tapo keliu į šlovę, šis straipsnis tam tikrai nėra tinkama vieta). Naujasis muzikanto albumas „Ten Days“ yra geriausias įrodymas, kodėl jo muzika yra tokia mylima.
Ar jo muzika – raketų mokslas? Toli gražu ne. Jo muzika paprasta, bet įtaigi. Tai šokių muzika, pripildyta melodingų natų, tinkanti sielai, protui ir, žinoma, kojom. Tai nėra super house ar itin išraiškingas techno. Tai – aukso vidurys, unikalus balansas, kuris puikiai tiks ne tik šokių aikštelėje, bet ir šeštadienio vakarėlyje su draugais Vilniaus senamiestyje ar kuriame kitame mūsų šalies taške.
„Ten Days“ – tai skirtingi pasakojimai apie dešimt Fredo dienų. Perklausius albumą tampa aišku, kad be „vaibo“ ir polėkio tos dešimt dienų taip pat buvo kupinos meilės, lyrikos, svajonių ir… trapumo.
14. Efterklang – Things We Have in Common
„Efterklang“ 2024 m. rugsėjo 27 d. išleido studijinį albumą „Things We Have In Common“. Šis albumas užbaigia trilogiją, pradėtą su „Altid Sammen“ ir tęstą „Windflowers“, atspindinčią grupės evoliuciją link paprastesnės ir labiau įtraukiančios muzikos išraiškos. „Things We Have In Common“ – tai subtilus ir emocingas „Efterklang“ projektas, kuris išsiskiria savo minimalistine estetika ir intymia atmosfera. Albumas tyrinėja žmogaus ryšius, bendrumą ir asmeniškus išgyvenimus, įvilktus į eksperimentinės muzikos rėmus. Albume yra devynios kompozicijos, tarp jų „Balancing Stones“ (su Mabe Fratti), „Getting Reminders“ (su Beirut) ir „Animated Heart“ (su Sønderjysk Pigekor). Šios dainos atspindi grupės gebėjimą derinti elektroninius ir akustinius elementus. Albumas tikrai vertas dėmesio ir patiks visiems, kas šiuolaikinėje muzikoje ieško kažko naujo.
13. Linkin Park – From Zero
“From Zero” – tikriausiai vienas labiausiai poliarizuojančių šių metų albumų, o šiandieninė Linkin Park inkarnacija – viena iš labiausiai poliarizuojančių alternatyvaus roko grupių. Grupė, pakilusi iš savo pelenų. Grupė, palaidojusi grupės balsą ir veidą. Grupė, nepabijojusi savo nestandartiniu atgimimu sukelti shitstorm’ą. Už tai juos gerbiu. Naujasis Linkin Park albumas „From Zero” atskleidžia netikėtą ir drąsų grupės skambesio atsinaujinimą. Albume tam tikra prasme grįžtama prie šaknų. Pastaruoju metu šios grupės apleista nu-metal energija čia supinama su indie roko ir net šiuolaikinės elektroninės muzikos elementais. Šis kokteilis kuria intriguojančią garsinę kelionę, kuri (trunkanti vos pusvalandį) neužsitęsia per ilgai. Šiandieniniai Linkin Park yra naujas kolektyvas, bet turintis ilgą ir liūdną istoriją. Ar naujasis albumas tau patinka? Jėga! Nepatinka? Tuomet šis albumas tiesiog yra skirtas ne tau.
12. Abudu – Vietos pasauly!
Neabejotinai vieną geriausių šių metų Lietuvos scenos albumų dar gegužės mėnesį pristatė roko grupė „Abudu“. Iš Šakių kilęs ir jau Vilniuje susibazavęs penketas nuo 2020 m. pasirodžiusio albumo „Gaisras“ subrendo, surimtėjo ir labai paaugo. „Vietos pasauly!!“ yra labai gražus darbas. Jame daug stiprių emocijų – skausmo, liūdesio, melancholijos ir daug poetiškumo. Klausant albumo kaskart jis atskleidžia vis naują savo dalelę… Poetiški dainų lyricsai verti ne tik pagyrų, bet ir atskiro aptarimo. Labai gražu! Kiekviename iš vienuolikos albumo kūrinių daug tikrumo, tikro/gryno jausmo ir šviesios melancholijos… Apsilankę albumo pristatymo koncertuose, neabejoju, kad pritars ir rekomenduos išgirsti albumą gyvai. „Blogas svečias“ ir „Sulūžęs žmogus“ būtų asmeniniai favoritai, bet… Iš tikro pasiklausymo platformose rekomenduoju prasukti albumą ne kartą!
11. Nick Cave & The Bad Seeds – Wild God
Įspūdingas albumas ir dar vienas Nicko Cave‘o šedevras. Choro, išskirtinio muzikinio talento ir ne iš šio pasaulio euforijos susidūrimas “išneša” į transą nuo pirmos iki paskutinės natos. Kiekviena daina kažkuo įtraukia, sudaro visumą ir, regis, yra nepajudinama.
Vis dėl to, “Wild God” turi ir silpnųjų pusių. Kalbant apie tai tikriausiai yra vienas iš silpnesnių Nick Cave kūrinių, bet tai nereiškia, kad jis yra blogas. Paprasčiausiai lyginant su kai kuriais jo praeities įrašais (Pavyzdžiui, “Ghosteen”” ar “Push the Sky Away”, dainų tekstai nėra tokie stiprūs.
Asmeninės rekomendacijos iš albumo (tiems, kurie neturi laiko) : “Song of the Lake”, “Cinnamon Horses” ir “Frogs”.
10. Free Finga – Plastika
Žodžiais nutapyta muzika. Tarp labiausiai šiemet sužavėjusių albumų būtų sunku rasti jautriau fonetiškai piešiantį kūrėją nei Free Finga. “Plastika“ – tai lyg sugrįžimas į Tomo pirmojo albumo Pick Up Line laiką, kai atskiri albumo kūriniai atsiskleidžia kaip individualūs perlai, nesitaikydami sukurti vėrinio, bet tiesiog plastiškai juo tampantys.
Kendrikiškas “Lipalas”, fareliška “Chemija”, fusion jazz’as, dnb ritmu degančios “Anglys”, šiurpą keliantys instrumentalai, variniai pučiamieji (!!!) – visai tai yra “Plastikoje“. Labai tikėtina, kad ir George Michael šiemet per Kalėdas dažniau vaidenosi skambant “Beržui“, o ne “Last Christmas”.
Neseniai “Telia Play“ išleistas dokumentinis “Play Sound Portretai“ gyvas koncertas parodė, kokia universali ir išbaigta yra Free Finga kūryba, ir kodėl “Plastika“ dainos ne veltui puošia dažno klausytojo 2024 muzikos klausomiausius. Ar tai yra geriausias iki šiol pasirodęs Free Finga albumas? Be abejonės.
9. Fink – Beauty In Your Wake
2024 liepos mėnesį britų grupė „Fink” išleido albumą „Beauty in Your Wake”. Šis naujasis studijinis darbas buvo įrašytas Kornvalio bažnyčioje kartu su „Grammy“ apdovanotu prodiuseriu Samu Okellu. Albumas atspindi grupės polinkį į eksperimentus ir naujų garsų paieškas, išlaikant jiems būdingą muzikalumą ir emocinį gilumą. Pirmuoju singlu tapo daina „What Would You Call Yourself“, nagrinėjanti tapatybės temas. Naujasis įrašas pasižymi subtiliu ir neįprastu kompozicijų skoniu, sugebėdamas įtraukti klausytojus į atmosferą, kurioje persipina melancholija ir viltis. Albumas ramus ir gilus ir jame galbūt nerasite kažko labai naujo, tačiau jis tikrai patiks visiems tiems, kurie myli „Fink” muziką.
8. Fontaines D.C. – Romance
Jau dešimt metų gyvuojantys airių post-pankroko atstovai „Fontaines D.C.“ šiuo metu – viršūnėje. O ketvirtasis jų albumas, „Romance” žymi naują etapą grupės istorijoje. Visų pirma, tai pirmasis albumas, išleistas perėjus į leidybinę kompaniją XL Records. Antra, jį prodiusavo James Ford – praeityje dirbęs su Arctic Monkeys, Florence and the Machine, Foals ar Depeche Mode. Skiriasi ir albumo tema – anksčiau dainavę apie tai, kas skaudu ir rūpi jiems patiems, „Romance“ labiau skirtas žiūrėjimui į kitus, išgalvotoms istorijoms. Mažiau šiame albume ir Dublin City – darbas yra labiau kosmopolitiškas, ir šis kosmopolitiškumas, panašu, duoda vaisių – kad ir dviejų Grammy nominacijų pavidalu.
Ką verta iš jo išgirsti? Jei praleidote nuostabiai energingą “Starburster“, pradėkite nuo jo. O toliau – sentimentali „Favourite“, toliau – „In The Modern World” ir “Bug”, bet gal… Tiesiog skirkite 37 minutes savo laiko ir perklausykite visą albumą. Tiesiog neįtikėtina, kiek daug gali sutalpinti toks sąlyginai trumpas diskas.
7. Kendrick Lamar – GNX
Tai buvo Kendricko Lamaro metai. Nuo kelių eilučių svečio teisėmis Future ir Metro Boomin kūrinyje “Like That” metų pradžioje iki visiško armagedono gegužės mėnesį, kuomet jis, leisdamas vienas po kito vis labiau aštrialiežuvius kūrinius (įskaitant visišką vasaros hitą, “Not Like Us”), visiškai sutriuškino Drake’ą, iki 8 laimėjimų BET Hip Hop apdovanojimuose, 7 Grammy nominacijų, vasarį laukiantis Super Bowl Halftime pasirodymas… Tai būtų buvę Kendricko Lamaro metai, net jei jis nebūtų išleidęs naujo albumo.
Bet išleido. “GNX” iš vienos pusės yra visiškai kitoks, negu galima buvo tikėtis iš Kendricko Lamaro. Mažiau konceptualus, lyg ir mažiau išdirbtas, labiau primenantis “mixtape’ą” negu “normalų” albumą (aršiausi šios teorijos šalininkai vis dar laukia „tikrojo“, „deluxe“ albumo). Iš kitos pusės, “GNX” yra tikras Kendricko Lamaro vaikas. Jame nėra nė vieno anksčiau šiemet išleisto kūrinio. Tačiau yra jausmas – “darau tai, kas man atrodo teisinga šiuo metu”. Nepatinka? Neklausykit. Bet mes klausom. Ir klausysim, panašu, dar ilgai.
6. Leif Vollebekk – Revelation
Muzika apmąstymams. Refleksijai. Ramybei. Svajonėms. Trapi, gili, subtili ir lyriška. Jeigu reikėtų epitetų, apibūdnančių kanadiečio Leifo Vollebekko kūrybą, šie (ir visi kiti panašūs) tiktų labiausiai. Žmonės, kurie atranda jo muzika, „nenulipa“ nuo jos ilgą laiką. Jis yra vienas iš tų muzikantų, kuris pagrindžia teiginį, kad muzika – užkrėčiama. Naujo albumo reikėjo laukti net 5 metus. Ir nepaisant to, kad laukimas velniškai prailgo, „prasukus“ plokštelę kelis kartus, akivaizdu, kad laukti vertėjo. Kol kas pats brandžiausias ir labiausiai išieškotas Leifo darbas – viena mieliausių ir muzikaliausių vyšnaičių ant muzikinio torto, kuris buvo kepamas visus nueinančius metus. Kartu tai yra vienas iš tų darbų, kuriuos dalis iš mūsų matys kaip prekinį 2024-ųjų metų ženklą.
5. Giedrė – Kiaurai Sielas
Giedrė yra vienas iš tų žmonių, kurios vardą paminėjus prieš akis pasirodo užrašas „vienas svarbiausių žmonių šiuolaikinėje Lietuvos muzikoje“. Įvairi, muzikali, gili, subtili, o kartu ir valiūkiška bei paprasta. Visus šiuos atributus galima rasti ir šiemet išleistame atlikėjos albume „Kiaurai sielas“. Norite ramybės? Prašom. Norite polėkio? Prašom. Norite gylio? Prašom. Kitaip tariant, tai yra nuostabus muzikinis kokteilis, subalansuotas kiekvienam gyvenimo atvejui.
4. ba. – Turtas
Ketvirtasis grupės ba. studijinis albumas „TURTAS“ – dar vienas nuostabus ir tikrai vienas iš geriausių metų albumų. Šis albumas pasirodė gruodžio 9 d. . Nuo pat pirmojo singlo „PASTOVI” buvo aišku, kad albumas neeilinis ir skirsis nuo ankstesnių „Ba.“ darbų. Albumas žymi naują grupės etapą ir, kaip Benas Aleksandravičius interviu minėjęs, kad tai ir visai kito požiūrio į grupę metas. Taip pat didžiausia naujovė ne tik skambesyje, bet ir sąstate – grupė pristatė savo naują narį Matą Beržinską. Ilgai grupė netempė albumo darbų ir rašymo. Albumą kūrė vos pusmetį ir jame daug skirtingų įtakų, naujų garsų ir eksperimentų. Ir daug gražių lyricsų… Neabejotinai verta išgirsti ir ne kartą pasiklausymo platformose. O ištikimiausi fanai išgirs albumą gyvai pirmieji klube „Tamsta“, kur, deja, jau bilietų nebėra, bet koncerte „Twinsbet“ arenoje dar galite sudalyvauti…
3. Jack White – No Name
Su dideliu džiaugsmu rašėme apie Jack White staigmeną gerbėjams – vasarą netikėtai internete neoficialiuose kanaluose išplitusį ir „Third Man Records” parduotuvėse liepos 19d pirkusiems klientams padovanotą albumą „NO NAME”. Šis, ketvirtasis solinis Jack White darbas oficialiose platformose pasirodė rugpjūčio 2 d. Albumas dabar yra ne viename metų albumų Tope, o Jack White – PASTE ir CONSECUENCE OF SOUND paskelbtas metų atlikėju.
Šis 13 kūtinių albumas buvo tikras džiaugsmas „The White Stripes“ fanams. Visi perklausę albumą, ketvirtąjį studijinį Jack White įrašą gretino/ sakė, jog panašus į „The White Stripes“ ir „Icky Thump” albumo skambesį. Tikrai neveltui! Nostalgija grįžta ne tik skambesiu, bet ir pasirodymo energija.
Albumą gyvai kartu su Jack White įrašė ir kartu koncertuose dabar turuoja gerai pažįstami jo scenos bendražygiai: Dominic Davis (bosas), Patrick Keeler (būgnai), Bobby Emmett (klavišiniai). Pats Jack White, panašu, kad pasiilgo artimesnio santykio su klausytojais ir mažesnių erdvių… Todėl jo koncertai dabar rengiami mažesnėse salėse. Man albumas labai patiko ir dabar svajonėse jį išvysti gyvai EU turo metu 2025 m. „The White Stripes“ fanai šį albumą tikrai jau girdėjo. Negali būti kitaip! O kitiems rekomenduoju perklausyti viso albumo , o iš mylimiausių kūrinių gal išskirčiau „Old Svrach Blues“ ir „That‘s How I‘m Feeling“.
2. Alcest – Les Chants de l’Aurore
Banaliai ir drąsiai rėšiu, kad čia man geriausias metų albumas. Svajingas, užburiantis, shoegaze’o kupinas ir be galo gražus. Žinoma, grožis yra labai subjektyvus, bet vien ko vertas albumo viršelis! Gervės, saulė… Viliojantis vokalisto Neige balsas – kaip vyšnia ant torto.
Nors “Alcest” startavo kaip metalo grupė ir nuo savo šaknų niekada neatsigręžė, “Les Chants de l’Aurore” yra labai šviesus, mažorinių tonacijų ir šviesos kupinas albumas. Scream’o intarpai tobulai užpildo tarpus tarp shoegaze’inių gitarų partijų (pvz. “Flamme Jumelle”), o . Gražiausia daina man – “Améthyste”. Tai į tolimus, kalnuotais peizažais padabintus tolius nukeliantis kūrinys, kur gitarų partijos primena gervių riksmus, o švelnus vokalisto dainavimas kontrastuoja su smarkiu būgnų dundenimu. Akustinė gitaros partija ir smuikas paskutiniame albumo kūrinyje “L’Adieu” primena ne metalo, o veikiau dainuojamosios poezijos stilistiką.
Kiekvienas naujas “Alcest” albumas man kaip dovana, tad ir jums nuoširdžiai linkiu jo pasiklausyti ir leisti sau išjausti nuostabias emocijas, kurias sukelia šių prancūzų muzika.
1. The Cure – Songs of a Lost World
Paskutinis The Cure albumas pasirodė, kai dar studijavau bakalaure. Ilgą laiką atrodė, kad tai ir bus paskutinis grupės darbas. O šio, naujojo albumo teko laukti net 16 metų! Tačiau naujasis The Cure darbas „Songs of a Lost World” naftalinu, anaiptol, nesmirda! Tiesa, kažko naujo tikėtis irgi neverta. Albume rasime viską, ko iš The Cure galima būtų laukti – melancholiją, introspekciją ir rodos niekada neblėstantį Robert Smith’o kūrybiškumą. Albume susipina klasikinis The Cure skambesys – tamsūs gitarų akordai, atmosferiniai sintezatoriai ir tekstuose tyrinėjami praradimo, laiko trapumo ir vidinės kovos motyvai. Tai melancholiška, bet kartu ir viltinga kelionė. Albumas leidžia prisiminti grupės aukso amžių, bet pabrėžia, kad grupės saulėlydžio palaukti dar reikės. O, galbūt, tai ir bus paskutinis The Cure albumas? Jeigu taip, tai “Songs of a Lost World” yra puiki gulbės giesmė.
Jackas White’as pasidalino nauju savo dainos „That’s How I’m Feeling“ vaizdo įrašu. Klipe surinkti smulkūs kadrai iš jo turo koncertų, vykusių mažuose klubuose.
„No Name” yra šeštasis solinis White’o studijinis albumas, kuriame gitaristas grįžta prie siautulingo bliuzo panko, kuris padėjo muzikantui išgarsėti.
Jau rašėme apie Jack White staigmeną gerbėjams – netikėtai internete neoficialiuose kanaluose išplitusį ir „Third Man Records” parduotuvėse pirkėjams padovanotą albumą „NO NAME”.
Tiek džiaugsmo ir klausimų/pokalbių sulaukęs albumas jau ir oficialiai pristatytas gerbėjams t.y. jį galima išgirsti ne per nuorodas plintančias internete, o oficialiose pasiklausymo platformose.
Albumą gyvai kartu su Jack White įrašė, atliks ir jau pirmuosiuose koncertuose kartu pasirodė: Dominic Davis (bosas), Patrick Keeler (būgnai), Bobby Emmett (klavišiniai).
No Name albumo kūriniai:
01. Old Scratch Blues
02. Bless Yourself
03. That’s How I’m Feeling
04. It’s Rough on Rats (If You’re Asking)
05. Archbishop Harold Holmes
06. Bombing Out
07. What’s the Rumpus?
08. Tonight (Was a Long Time Ago)
09. Underground
10. Number One With a Bullet
11. Morning at Midnight
12. Missionary
13. Terminal Archenemy Endling
Gero klausymo!
2022 m. Jack White pristatė net du albumus (rašėme čia) , tačiau po jų nesekė standartiniai interviu pristatymo turai/koncertai. Šį savaitgalį Jack White taip pat netikėtai ir originaliai nustebino savo gerbėjus 07-19 dieną apsipirkusius Third Man Records parduotuvėse Nashville’yje, Detroit’e ir London’e padalindamas savo naujojo albumo vinilus.
Nei Jack White atstovai, nei parduotuvių darbuotojai nekomentuoja apie naują leidinį. Vinilas įdedamas pirkėjams į pirkinių maišelį, kaip dovana. Taip pat, kaip dovaną, albumą digital formatu gavo visi Third Man Records” VOULT nariai.
Deja, oficialiose platformose jo nerasite. Visgi naujais Jack White kūriniais neoficialiai dalinasi gerbėjų internete, o dovanų gautus vinilus e-bay galima įsigyti už 800-1000 $.
Visi klausę albumo, naują netikėtą Jack White darbą vadina artimiausiu The White Stripes ir „Icky Thump” skambesiui. Pasiilgai The White Stripes? Laukiame oficialiose platformose ir neabejojame – patiks!
Metus, tradiciškai, manoMUZIKOS kolektyvas palydi susižiūrėdamas metų geriausius.
Prieš keletą dienų skelbėme 2022-ųjų metų topą. Šis šiemet gavosi toks… savotiškas ir gal kiek netikėtas. Bet tokie buvo ir šie metai, kupini savotiškų ir gal kažkiek netikėtų įvykių.
Na, o paskutinę metų dieną mes pasitinkame su geriausiųjų šių metų kūrinių grojaraščiu. Jame – ne vien manoMUZIKAI būdinga ramybė. Čia rasite ne tik balades, bei švelnią elektroniką, bet ir galybę sunkesnės muzikos kūrinių. Nuo Red Hot Chili Peppers iki Bonobo. Nuo Arctic Monkeys iki The Smile. Nuo The National iki… Metallica!
Tebūna šių metų pabaiga Jums maloni, o Naujųjų metų naktis – muzikali. Kaip ir visi ateinantys metai 🙂
Sunkius 2022-uosius manoMUZIKOS rašytojai užbaigia… taikiai. Be ginčų, ar tas ar anas albumas tikrai vertas pirmos vietos. Ar tikrai aukščiausiose vietose esantys albumai atspindi „manoMUZIKOS profilį”, kad ir koks jis bebūtų. Tad šių metų topas galbūt jus nustebins. Galbūt jame mažiau lyrikos, bet gausu stilių įvairovės, gausu spalvų. Gausu muzikos. Kviečiame atrasti sau kažką savo, kažką naujo.
15. The Slow Show „Still Life”
Kai 2021 metų rudenį pasirodė „The Slow Show“ singlas “Blinking” sekėme kiekvieną naujieną ir kiekvieno naujo singlo pasirodymą iš šios grupės stovyklos.
Ir pagaliau vasario mėnesį pasirodė nuostabus, švelnus, ramybe dvelkiantis įrašas “Still Life”. Albumas ne tik labai muzikalus, bet ir vizualiai labai gražus. Kartu su juo singlui „Breathe“ buvo pristatytas puikus vaizdo klipas.
Na, o pati grupė pristatydamą naująjį albumą sako, kad „STILL LIFE“ buvo įrašytas per du precedento neturinčius metus. Albumo įrašai buvo apsunkinti visų draudimų, kai grupės nariai negalėjo pasimatyti. Anot jų, „The Slow Show“ tikslas – paliesti žmones ir kad perklausius įrašą žmonės jaustųsi kitaip, nei tik pradėjus jo klausyti. Geros muzikinės kelionės!
14. Jacob Banks „Lies About the War“
Jo muzikoje galima rasti visko – ir R&B, ir Hip Hopo, ir elektroninių garsų. Jo kūryba kartais primena … James’ą Blake’ą ar Jacką Garrattą, o kartais – pačius žaviausius gospelo kūrinius. Toks yra Jacob Banks – unikalus, išskirtinis, su niekuo nesumaišomas ir niekada nepabostantis.
Nors iki šių metų britas savo diskografijoje turėjo viso labo vieną pilną albumą (2018-ųjų plokštelę “Village”), naujasis “Lies About The War” leidžia prieiti prie paprastos išvados: kiekviena laukimo sekundė atsiperka su kaupu. Albumas toks įvairus, išbaigtas ir spalvotas, kad atrodo, jog bet kuriame žanre šis išskirtinio balso savininkas jaučiasi kaip žuvis vandenyje.
J. Bankso neįmanoma sumaišyti su niekuo kitu, nors, kaip muzikantas pats prisipažįsta, įtaką jam daro galybė atlikėjų. Nepaisant to, kad šis išskirtinis Jungtinės Karalystės talentas teturi du studijinius albumus, jis neabejotinai jau yra “užsišaldęs” savo vietą po Europos muzikine saule. “Lies About The War” – geriausias to įrodymas. Tai yra albumas, kurio galima klausytis ir klausytis…. Jis ne tik, kad nepabosta, tačiau kuo daugiau jo klausai, tuo gilesnių ir subtilesnių detalių jame atrandi.
13. Kendrick Lamar „Mr. Morale & The Big Steppers“
Kendrickas Lamaras yra pirmas ir kol kas vienintelis reperis, laimėjęs Pulitzerio premiją. Jo tekstai – gilūs, dramatiški ir labai stipriai suasmeninti. Ko gero nėra ko stebėtis, jog muzikos kritikai atlikėją yra pavadinę “svaiginančiu dramaturgu”. Ne veltui daugeliui juodaodžių K. Lamaras yra tapes savotišku autoritetu, į visiškai kitą lygį pakėlusiu juodaodžių gyvenimo socialines problemas.
Tačiau “Mr. Morale & The Big Stepper” yra stiprus ne tik dėl tekstų. Muzikos žanrų įvairovė, kuria žaidžia atlikėjas šiame albume – taip pat daugiau nei įspūdinga. Nuo sintetinių 80-ųjų garsų iki neprilygstamo džiazo, nuo 1976-ųjų metų Marvin Gaye kūrinio “I Want You” semplo iki visiško avangardo – ir tai yra tik lašas iš visos turtingos ir nepriekaištingos šio albumo muzikinio pasaulio įvairovės.
“Mr. Morale & The Big Stepper” – tikras šedevras, peržengęs visas hip hopo muzikos sienas ir šį žanrą išplėtęs iki neregėtų ribų. Tai yra albumas, be kurio 2022- ieji nebūtų tokie įdomūs ir reikšmingi.
12. Oliver Sim – Hideous Bastard
Grupės “The XX” narys Oliver Sim paruošė nuostabų solinį albumą “Hideous Bastard”. Ir visas šis albumas – tikrų tikriausia savirefleksija ir pasakojimas apie save.
Šiame albume muzikantas pirmą kartą prisipažįsta, jog nuo 17 metų jis kovoja su ŽIV. Ir tai jis padaro jau pačioje albumo pradžioje, kurį tęsdamas pasakoja savo kovų su šia klastinga liga istorijas. Apie save, apie savo aplinką – nuo šeimos iki draugų, apie savo socialinį burbulą.
Ir netgi nepaisant to, kad albumo nuotaika – gan slogi, jam yra nemažai vilties. Vilties, palydimos viltinga ir šviesia muzika.
Oliveris Simas – paskutinysis iš “The XX” trijulės, bandantis nerti į solinės kūrybos vandenyną. Turbūt nieko stebėtino, kad “Hideous Bastard” prodiusavo kitas “The XX” narys, didžėjus ir solo atlikėjas Jamie XX. Vis dėlto, po tokio sėkmingo debiuto, natūralu, kad apetitas ir lūkesčiai sukyla kaipmat. Taigi, nepaisant to, kad albumas išleistas tik šiemet, labai įdomu kurlink (ir kaip) vystysis tolimesnė Oliverio Simo kūryba. O kol kas belieka džiaugtis ir mėgautis nuostabiu pirmuoju muzikanto soliniu darbu.
11. RY X „Blood Moon“
„Blood Moon“ – trečiasis australo Ry Cummingso studijinis albumas. Šįkart skirtumas su praėjusiais dviem įrašais yra tas, kad „Blood Moon“ gimė visiškoje vienatvėje. Atlikėjas išvyko į Topangą, Santa Monikoje, užsidarė namelyje ir vienas kūrė savo naują įrašą. Kaip minėjo viename interviu, Ry užsidaręs kūrė ir įrašinėjo dieną ir naktį. Į lauką apsižvalgyti išeidavo tik saulėlydžiui nudažius gražius Santa Monikos kalnus.
Visa tai atsispindi ir 13 dainų plokštelėje. Liūdesys, saviieška, gyvenimo apmąstymai, meilės refleksijos, gyvenimo trapumas – tai temos, kurios dominuoja naujajame „Blood Moon“. Beje, temų „trapumas“ atsispindi ir tradiciniame Ry X muzikos trapume. Albumas toks ramus, intymus ir trapus, kad jo klausantis atrodo, jog mažytis šnabždesys gali sugriauti visa tai, ką australas taip gražiai ir jautriai moka sukurti. Klausant įrašo kartais norisi net sulaikyti kvėpavima idant nesutrikdytume įrašo ramybės ir subtilumo.
RY X muzika tinkama daugeliui gyvenimo atveju. Jos gera klausytis pliaupiant vasariškam lietui; ji suteikia išskirtinės ramybės kai už lango sukasi snaigės; ji gali būti nuostabus palydovas tada, kai saulei leidžiantis norisi apkabinti mylimą žmogų; ji – nuostabi lopšinė jei negalite užmigti be muzikos.
„Blood Moon“ turi visa tai, kas yra išvardinta. Tai – muzikaliai itin turtingas įrašas, kuris, neabejotinai, ir toliau leis australui augintis ištikimų gerbėjų kariuomenę. Turbūt reikėtų pridėti „ištikimų ir lyrikai neabejingų gerbėjų kariuomenę“.
10. Black Country, New Road „Ants from Up There“
Grupei „Black Country, New Road” 2022-ieji taip pat nebuvo iš lengvųjų. Likus vos porai dienų iki albumo „Ants from Up There” išleidimo grupę paliko vienas pagrindinių jos narių, vokalistas ir gitaristas Isaac Wood. Grupė turėjo atšaukti jau suplanuotą turą, o galiausiai grįžę prie koncertinės veiklos, visai atsisakė šio albumo. Tad laimingi tie, kam teko jį išgirsti gyvai ankstyvojoje stadijoje – šis šansas daugiau turbūt nebepasikartos.
O pats albumas – reto gerumo. Labiau „prieinamas masėms” nei debiutinis „For the First Time” – nenustabu, nes grupės nariai prisipažino, kad įkvėpimo sėmėsi iš kitos daug narių turinčios grupės – „Arcade Fire”. Tačiau nepraradęs savito BC,NR ir visai Londono Windmill’o scenai būdingo skambesio, jos šviežumo. Tikrai vertas daugybės perklausų!
9. Red Hot Chili Peppers „Return of the Dream Canteen“
Antrasis per vienerius metus išleistas „Red Hot Chili Peppers“ albumas “Return of the Dream Canteen” (kaip, beja, ir metus pradėjęs “Unlimited Love”!) yra tikras nostalgijos pliūpsnis “pipirų” gerbėjams. Naujovių jame nėra, bet čia galite išgirsti viską, dėl ko ši grupė yra vis dar aktuali ir mylima. Į grupę sugrįžęs esminis jos gitaristas John Frusciante sugrąžino magiją, kurios taip trūko jam palikus kolektyvą 2009-aisiais. Ar “Return of the Dream Canteen” yra geriausias visų laikų „Red Hot Chili Peppers“ albumas? Žinoma ne. Tačiau daugeliui gerbėjų (ypač vėlyvųjų) dabartinis grupės skambesys bus gerai pažįstamas, tarsi grįžimas namo į tėvų namus per šventes. Saugu. Ramu. Fainai. O kalbantiems, jog „senukai išsisėmė. Tas pats per tą patį, viskas jau girdėta, nieko naujo nebesukuria ir anksčiau buvo geriau“, primenu, jog šias jūsų šnekas jau irgi esame girdėję anksčiau. Jei jūsų naujosios “pipirų” dainos nepalietė – tai ši muzika tiesiog yra ne jums. Ačiū už nuomonę.
8. Moderat „More D4ta“
Vokietijos elektroninės muzikos gigantai „Moderat” pristatė savo naują albumą „MORE D4TA“ – estetišką ir kiek euforišką albumą, kuriam nestinga niūrios atmosferos.
Nors daugelis dainų šiame albume man pasirodė gana nuobodžios, pora kūrinių vis dėlto įstrigo. „EASY PREY“ dėl savo lyrinės struktūros ir elektroninių eksperimentų kažkuo priminė Thom Yorke’o solinės kūrybos atmosferą, o “DOOM HYPE” – “Depeche Mode” muziką.
Jei albumą nori patirti geriau, pamatyti jo visą kompleksiškumą, vienos perklausos tikrai nepakaks. Pasaulyje, kuriame kiekviename žingsnyje užklumpa informacijos perteklius, “MORE D4TA” sąmoningai sukurtas taip, kad klausytojas būtų priverstas sugrįžti prie šios muzikos vėl ir vėl.
7. The Lumineers „Brightside“
Yra tokių grupių, kurių klausant, nekyla abejonių iš kokios šalies ji yra kilusi. Viena tokių – amerikiečiai „The Lumineers“. Sunku pasakyti kodėl, gal dėl amerikietiško folk skambesio savo dainose, o gal dėl melodijos, kuri tiesiog nuneša už Atlanto. Jų albumas „Brightside“ šią teoriją tik dar labiau patvirtina. Šis jų diskas pasižymi lengvai įsimenamomis melodijomis, su kritikų puikiai įvertintais dainų tekstais.
Albumo galima klausytis visur. Ir kai norisi poilsio ir kai trūksta energijos ir norisi pasikrauti jos atsargas. Ketvirtasis „The Lumineers“ darbas per daug nenustebins, bet tikrai patiks didžiąjai daugumai folkroko muzikos gerbėjų.
Kaip interviu „KEXP“ radijo stočiai teigė pats grupės lyderis ir atlikėjas Wesley Schultz – tai brandžiausias grupės „The Lumineers“ darbas. Negalime su tuo nesutikti. Albumas tikrai brandus ir spalvingas. Kūriniuose yra visko. Liūdesio ir džiaugsmo. Mūšamųjų ir klavišinių. Gaila tik, kad albumas trumpas. Jame tik dešimt dainų, tad pasibaigia jis greičiau nei norėtųsį. Bet tada jį vėl galima pasileisti nuo pradžių.
6. ba. „NAUTO“
Beno Aleksandravičiaus roko grupė „ba.“ šią vasarą ypatingu koncertu Vingio parke paminėjo grupės dešimtmetį ir šių metų rugsėjo pabaigoje su įrašų kompanija „Sony Music Entertainment“ pristatė trečiąjį grupės studijinį albumą „Nauto“.
Albumas buvo labai laukiamas visų Lietuvos muzikos gerbėjų, nes pasirodė po 3 metų pertraukos (2019 m. išleistas antras studijinis grupės albumas „H8“ ) ir savo skambesiu tikrai skiriasi nuo „H8“.
Su Domu Strupinsku, prisidėjusiu prie albumo prodiusavimo, bei prie garso prisidėjusiu Jurgiu Masilioniu „ba.“ įrašė puikų, kokybišką ir grupės energijos kupiną albumą. „Nauto“ – tai 10 naujų grupės kūrinių, kurie trankūs, „sunkūs“, veržlūs ir energingi, todėl šį albumą privaloma klausyti garsiai.
Albumas ekspresyvesnis, agresyvesnis, jame daugiau dėmesio Dominyko Babiko būgnams ir Nikitos Voitovo bosinei gitarai, o Beno vokalas šiame albume vertas dar atskirų komplimentų ir tikrai peršoko į kitą lygį. Garsiai, trankiai ir su industrinio roko prieskoniais „ba.“ žengia į naują kūrybos etapą.
5. Jack White „Fear of the Dawn“
Jack White, po ketverių metų pertraukos, šiais metais grįžo net su dviem naujais albumais. Vienas jų patiks bliuzo mėgėjams, o manoMuzika.lt komandai labiau pamėgo balandžio 8 d. pristatytą „Fear Of The Dawn“ (apie jo pasirodymą rašėme čia). Trečiasis kūrėjo albumas „Boarding House Reach“ susilaukė labai daug įvairių nuomonių iš melomanų ir daliai jų albumas nepatiko, tačiau Jack White su ketvirtuoju albumu toliau tęsė eksperimentus ir kūrė „lengvą chaosiuką“ visuose kūriniuose.
„Fear Of The Dawn“ yra tarsi „Boarding House Reach“ tęsinys – chaotiškas ir stebinantis blues-rock‘o bei prog mišinys, kurį sudaro 11 kūrinių, o išleido, žinoma, „Third Man Records“. Albume sutalpinta daug tikrai įspūdingų/įdomių Jack White eksperimentų ir nestandartinių sprendimų. Rekomenduojame paklausyti ir įvertinti ar pasiteisino. Tik verta pasakyti, jog „Fear Of The Dawn“ – tai albumas, kurį reikia „prisijaukinti“. Pirma perklausa jis kiek išgąsdina chaosu, antra perklausa – sudomina, o trečiojoje – mėgaujiesi albumo kūrinių energija ir nuo pirmų akordų „pasikrauni“.
4. The Smile „A Light for Attracting Attention“
Grupė “The Smile” – tai dar vienas karantino metu užgimęs projektas. Dar vienas, tačiau eiliniu jo niekaip pavadinsi, nes jo nariai – Thom Yorke ir Jonny Greenwood iš “Radiohead” bei šiemet iširusios grupės “Sons of Kemet” būgnininkas Tom Skinner – savo srities profesionalai. Nors dėmesys dažniausiai krypsta į Th. Yorke’ą, mintis suburti šią grupę kilo ne jam, o tylesniam, scenoje veidą po ilgais plaukais slepiančiam J. Greenwoodui. Viena iš priežasčių susiburti naujam projektui – nepasiekiami likę “Radiohead” nariai, dirbę prie savo solinių projektų.
Taip gimė “The Smile” ir debiutinis jų albumas keliančiu šypseną tiems, kas bent porą kartų yra keliavę su “Ryanair” pavadinimu “A Light For Attracting Attention”. Stilistiškai “The Smile” yra artimas, tačiau piktesnis “Radiohead” pusbrolis. Neatsižadantis taip artimos Th. Yorkui elektronikos, tačiau labiau “gitarinis” nei kiti pastaruoju metu pasirodę jo projektai. Ir panašu, kad “The Smile” atėjo ilgam – grupė ką tik išleido dar vieną gyvą EP, ruošia ir antrą albumą. Ar “The Smile” pakeis “Radiohead”? Nenorėčiau tuo tikėti, ir dar labiau nenorėčiau, kad taip nutiktų. Bet pagyvensim – pamatysim.
3. Russian Circles „Gnosis“
Ikoniškas instrumentinio post-rock/post-metal trejetas iš Čikagos, JAV, „Russian Circles“ groja galingą ir įtraukiančią instrumentinę muziką ir gyvuoja jau beveik 20 metų. Rugpjūtį, su „Sargent House“ leidybine kompanija grupė pristatė aštuntąjį savo albumą „Gnosis“.
Albume – septyni, tarsi garso banga, triuškinantys/bloškiantys instrumentiniai post-rock kūriniai. Gitaros vedamas skambesys įtraukia, šalia lengvai galima būtų girdėti ir vokalą, bet ar verta? Instrumentinis albumas taip aukštai manoMuzika.lt tope tikrai pelnytai ir vokalo jam nereikia.
Galingi gitaros rifai, būgnai ir bosas gražiai apjungia rock bei metal žanrus ir albume atpažįstamas „Russian Circles“ skambesys. Albumas dinamiškas, o tyla ir triuškinantis garsas, bei grožis ir brutalumas jame išvien.
2. Bonobo „Fragments“
Nors Simon Green savo kūrybos kelią pradėjo nuo easy listening lo-fi hip-hop’o, šiandien jis nuo savo šaknų yra gerokai nutolęs. “Fragments” iš esmės tęsia tai, ką Bonobo vystė albumais “The North Borders” ir “Migration”. Šiandieninė Bonobo kūryba – lengva, vasariška, neįpareigojanti elektroninė muzika, tinkanti ir pabėgiojimui gamtoje, ir romantiškam saulėlydžiui ir smagaus vakaro pradžiai šokių aikštelėje. Būtent tai gauname ir šį kartą. “Fragments” nėra itin originalus ar kažkuo labai išskirtinis Bonobo darbas, bet būtent toks šio atlikėjo nuoseklumas žavi. Simon Green muziką lengva įsimylėti.
1. Placebo „Never Let Me Go“
„Never Let Me Go“ – po ilgos pertraukos šiemet pagaliau pasirodęs „Placebo“ studijinis albumas.Tai taip pat pirmasis kūrinys, įrašytas po būgnininko Steve’o Forresto pasitraukimo iš grupės 2015 m.
„Never Let Me Go“ labai apibendrina pastarųjų metų pasaulio būklę, viską ryjantį chaosą. Čia rasite kniaukiantį Briano Molko balsą, distortintas, sunkias gitaras ir sintezatoriaus force majore.
Vienas iš pagrindinių albumo bruožų yra tas, kad “Never Let Me Go” labai primena 90-ųjų alt-roką. Jei užmerki akis besiklausydamas „Hugz“, kai skamba Molko vokalas ir griežtas gitaros rifas, apima jausmas, kad sugrįžai į tą laikotarpį. Ironiška, kad tai yra geriausias Placebo albumas nuo „Meds” laikų, nes jis neabejotinai atspindi to albumo estetiką.
Labai atsiprašome, nes tikrai buvome apleidę mėnesio albumų apžvalgas, bet… Grįžtame. Gyvenimas blaško, bet ausinėse muzika netyla ir leidžia įkvėpti lengviau, atitolti nuo kasdienybės. Jau eina paskutinis vasaros mėnesis, bet išnaudokime jį kuo geriau ir pasimėgaukime puikia muzika bei muzikiniais atradimais. Mūsų rekomendacija nebijantiems eklektikos ir keistų garsų – Jack White „Fear Of The Dawn“ albumas. Tradiciškesnio roko mėgėjams siūlome „The Black Keys“ albumą „Dropout Boogie“ arba „The Brian Jonestown Massacre“ albumą „Fire Doesn’t Grow On Trees“. World ir šiaip įdomių garsų ieškantiems – „Afrodelic“ albumas „Dusunkun Hakili“.
Jack White – Fear Of The Dawn (pasirodė balandžio 8 d.)
Dar praėjusį lapkritį rašėme, kad Jack White, po ketverių metų pertraukos, 2022- aisiais žada grįžti net su dviem naujais albumais. Pirmasis jų, pavadinimu „Fear Of The Dawn“ pasirodė balandžio 8 d. (apie jo pasirodymą rašėme čia). Šis, jau ketvirtasis Jack White solo albumas ir jis tęsia trečiojo jo albumo „Boarding House Reach“ pradėtą „temą“. „Boarding House Reach“ susilaukė labai daug įvairių nuomonių iš melomanų ir daliai jų albumas nepatiko, tačiau kūrėjas ir su ketvirtuoju albumu toliau tęsė eksperimentus ir kūrė „lengvą chaosiuką“ visuose kūriniuose.
„Fear Of The Dawn“ yra tarsi „Boarding House Reach“ tęsinys. Jis tikrai yra chaotiškas ir stebinantis blues-rock‘o ir prog mišinys, kurį sudaro 11 kūrinių, o išleido, žinoma, „Third Man Records“. Albume sutalpinta daug tikrai įspūdingų/įdomių Jack White eksperimentų ir nestandartinių sprendimų, kurių kviečiam paklausyti ir įvertinti ar pasiteisino. Greičiausia kiekvienam atrodys skirtingai ir tai natūralu. Tiek „Boarding House Reach“, tiek ir „Fear Of The Dawn“ albumus asmeniškai pamėgau, bet drąsiai sakau, kad tai albumas, kurį reikia „prisijaukinti“. Vienos perklausos jam neužtenka. Pirma perklausa jis kiek išgąsdina chaosu, antra perklausa – sudomina, o trečiojoje – mėgaujiesi albumo kūrinių energija ir nuo pirmų akordų „pasikrauni“.
The Black Keys – Dropout Boogie (pasirodė gegužės 13 d.)
Su naujausiu studijiniu albumu „Dropout Boogie“ rokeriai „The Black Keys“ mini savo kūrybos dvidešimtmetį. Būtent prieš tiek laiko – 2002-aisiais – jie išleido savo debiutinį albumą „The Big Come Up“. Tuomet tai buvo didelės šlovės sulaukęs įrašas – o koks likimas laukia „Dropout Boogie”?
Kalbant apie muziką, pirmoji albumo pusė turi stiprių dainų. Dėmesį iškart pritraukia pirmoji daina – singlas „Wild Child“, kurio besiklausant neįmanoma nejudinti kojų. Be to, daina „Good Love“ priverčia mus suklusti, nes čia svečiuojasi „ZZ Top“ muzikantas Billy F Gibbonsas, atlikdamas žavingą gitaros partiją. Šio kūrinio lėtas tempas, ir bliuzinis skambesys primena išskirtinį „ZZ Top“ kūrinį „I Need You Tonight“.
„Dropout Boogie“ taip pat yra du stilistiškai išsiskiriantys kūriniai: „It Ain’t Over“ ir „How Long“. Šios dainos nutolsta nuo muzikantams būdingo pietietiško roko ir priartėja septintojo dešimtmečio soul’o. Deja, šiame albume taip pat yra labai daug nuobodžios muzikos, kuri visiškai neįstringa atmintyje. Mano galva, antrajai albumo pusei trūksta cinko – dainos niekuo neišsiskiria ir tiesiog skamba kaip fonas.
Didžioji dalis albumo dainų įrašytos panaudojant pirmąsias, mažai redaguotas kūrinių versijas, kad būtų užfiksuota natūrali chemija tarp atlikėjų Auerbacho ir Carney. Pirmosios dainos priverčia trypti, soul’o kūriniai – linguoti, o likę kūriniai – nusižiovauti. Visgi tenka pripažinti, jog „Dropout Boogie“ tikrai turi tą organišką gyvybingumą, dėl kurio „The Black Keys“ gyvuoja jau dvidešimt metų.
The Brian Jonestown Massacre – Fire Doesn’t Grow On Trees (pasirodė birželio 24 d.)
Naujausias Anton Newcombe’o projekto „The Brian Jonestown Massacre“ studijinis albumas „Fire Doesn’t Grow On Trees“ buvo įrašytas nuotoliniu būdu Berlyne. Po trijų metų pertraukos grupė surinko dešimt kūrinių iš daugiau nei 60-ties įrašų, sukurtų COVID karantino metu.
Albumas prasideda nuo dainos „The Real “su transą keliančiais gitaros ir būgnų garsais, kurie visą laiką kartojasi. Daugelis „Fire Doesn’t Grow On Trees“ kūrinių yra garažinio roko dainos, kurios leidžia klausytojui atsipalaiduoti ir panirti į transo būseną. Visgi pirmoji jo pusė gana sunki ir kelia iššūkį klausytojui, nes nėra itin lengva tokios muzikos klausyti. Antrosios albumo pusės dainos yra lengvesnės už pirmąsias. Kitaip tariant, iš pradžių muzikos garsai priverčia klausytoją pasijausti kiek nepatogiai, o paskui šis jausmas nuslūgsta ir apima ramybė.
„Fire Doesn’t Grow On Trees“ iš tiesų yra puikus albumas, radęs savo vietą didžiulėse „The Brian Jonestown Massacre“ diskografijos lentynose. Kolektyvas čia tęsia savo pagrindinį tikslą – griauti indie roko sceną ir kaip visada plaukti prieš srovę. To rezultatas – ausiai malonus dainų rinkinys, kurio nuoširdžiai rekomenduojame pasiklausyti.
Afrodelic – Dusunkun Hakili (pasirodė birželio 5 d.)
Viktoro Diawaros projektas „Afrodelic“ birželio mėnesį išleido ilgai brandintą ir mano labai lauktą debiutinį albumą. Keista, jog debiutinis albumas pasirodo tik dabar. Man visuomet atrodė, jog šis projektas jau nemažai metų aktyviai koncertuoja ir dalyvauja įvairiuose festivaliuose. Bet, matyt, įrašus tinkamai subrandinti reikėjo laiko. Ir štai pagaliau turime albumą ir galime „Afrodelic“ klausytis ne tik koncertuose, bet ir namuose ar ausinėse.
Debiutinis „Afrodelic“ albumas „Dusunkun Hakili“ (maliečių kalba tai reiškia „Širdies atmintis“) yra skirtas dar visai neseniai anapilin iškeliavusiam Viktoro tėčiui, žymiam Malio rašytojui Gaoussou Diawara. Šis albumas, tai Viktoro meilės laiškas savo tėčiui, gimtajam Maliui ir visai Afrikos muzikinei kultūrai. Ir drįstu teigti, kad meilės laiškas pavyko. „Afrodelic“ – brandžiausias ir be jokios abejonės įdomiausias Viktoro muzikinis projektas. Bus be galo įdomu išgirsti, kaip Viktoras jį plėtos ateityje ir kokių naujų spalvų ir atspalvių atsiras šio muzikinio projekto kūryboje. Tuo tarpu labai laukiu šio albumo fiziniu pavidalu. Mielai įsigyčiau vinilinę plokštelę.
Dar metų pradžioje Jack White pranešė, kad 2022 m. pristatys net du albumus. (Rašėmė čia)
Pirmasis iš jų – „Fear Of The Dawn“ pasirodė balandžio 8 d. (rašėme čia) ir tęsė „Boarding House Reach“ albumo temą. Albumas trykšte trykšta drive‘u ir energija.
Antrasis šių metų Jack White albumas „Entering Heaven Alive“ pasirodė šiandien (t.y. liepos 22 d.) ir jau nuo pirmųjų singlų (rašėme čia) užburia lyrika.
Rekomenduojam į vasaros grojaraštį!
Mūsų mylimas gitaristas, prodiuseris ir dainininkas išleido dar vieną singlą būsimam albumui „Entering Heaven Alive” pristatyti. Šį kartą muzikantas išleido vaizdo klipą dainai „If I Die Tomorrow”.
Vaizdo klipas filmuotas naudojant infrarauodonųjų spindulių technologiją. Jame gausu melsvos spalvos. O kas vysta video klipe ir kaip skamba pati daina – prašome pasižiūrėti ir įvertinti patiems!
Jau rašėme, kad po daugiau nei trejų metų pertraukos Jack White grįžta su nauja kūryba ir tai, kad 2022-aisiais pasirodys net du jo albumai. Pirmasis jų vadinasi „Fear Of The Dawn“ ir pasirodė jau šiandien.
Tai blues-rock ir prog mišinys, kurį sudaro 11 kūrinių, o išleido, žinoma, „Third Man Records“. Albume daug eksperimentų/ nestandartinių sprendimų, tad kviečiam paklausyti ir įvertinti ar pasiteisino?
Ne kartą rašėme, kad šiemet Jackas White’as išleis net du naujus studijinius albumus. Pirmiausia pasirodys plokštelė „Fear Of The Dawn”, o po kelių mėnesių – albumas „Entering Heaven Alive”.
Abiejų albumų pirmuosius šauklius jau girdėjome – tai dainos „Taking Me Back” ir „Love is Selfish„. Šiandien atėjo metas trečiajam – titulinei pirmojo albumo dainai „Fear Of The Down”.
Beje, vasarą Jackas White’as surengs savo koncertinį turą Europoje. Tad tie, kurie vis dar turi vilčių įsigyti bilietų į vieną iš pasirodymų, vyksiančių senajame žemyne, turėtų suskubti. Daugiau informacijos apie tai – čia.
Negalime nesidžiaugti, kad beveik po ketverių metų, šiemet sulauksime net dviejų albumų iš roko dievuko Jack White. Apie juos jis pranešė dar spalį, kartu pristatydamas net keletą naujo savo kūrinio „Taking me back“ versijų. (rašėme čia)
Panašu, kad balandžio 8 pasirodysiantis „Fear Of The Dawn“ bus kiek aštresnio rokavo skambesio albumas, o liepos 22 d. sulauksime švelnesnio, bliuzo garsais papuošto „Entering Heaven Alive“.
Tai leidžia spėti naujasis Jack White singlas iš „Entering Heaven Alive“, kuris vadinasi „Love Is Selfish“.
Abu albumus gyvai galėsime išgirsti jau šią vasarą, nes Jack White paskelbė „Supply Chain Issues“ turą, kuriame pavasarį numatyti koncertai Amerikoje, o vasara – Europoje. Paskelbdamas apie turą, jis pristatė ir scenos partnerius – Dominic Davis (bosinė gitara), Quincy McCrary (klavišiniai) ir Daru Jones (būgnai).
Dar paklausome naujus Jack White kūrinius, pasižiūrime koncertų turo datas ir planuojamės kelionę. Kas kartu?
Po daugiau nei trejų metų pertraukos Jack White grįžo su nauju kūriniu „Taking Me Back“, kuris turi dvi versijas. Vakar vakare pasirodė ir oficialus kūrinio vaizdo klipas, tačiau tai dar ne didžiausia naujiena.
Tikroji „bomba“ – tai, kad 2022-ais/ kitąmet pasirodys net du Jack White albumai. Pirmasis vadinsis „Fear Of The Dawn“ ir pasirodys 2022 m. balandžio 8 d. Antrąjį – „Entering Heaven Alive“ išgirsime liepos 22 d. Albumus jau galima užsisakyti kūrėjo svetainėje – jackwhiteiii.com.
Kol visi nekantriai lauksime albumų – klausome naujausio Jack White kūrinio
Beje, atskleisti albumų vizualai, bei kūrinių sąrašas:
FEAR OF THE DAWN:
1. TAKING ME BACK2. FEAR OF THE DAWN
3. THE WHITE RAVEN
4. HI-DE-HO (W/ Q-TIP)
5. EOSOPHOBIA
6. INTO THE TWILIGHT
7. DUSK
8. WHAT’S THE TRICK?
9. THAT WAS THEN (THIS IS NOW)
10. EOSOPHOBIA (REPRISE)
11. MORNING, NOON AND NIGHT 12. SHEDDING MY VELVET
ENTERING HEAVEN ALIVE:
1. A TIP FROM YOU TO ME
2. ALL ALONG THE WAY
3. HELP ME ALONG
4. LOVE IS SELFISH
5. I’VE GOT YOU SURROUNDED (WITH MY LOVE)
6. QUEEN OF THE BEES
7. A TREE ON FIRE FROM WITHIN
8. IF I DIE TOMORROW
9. PLEASE GOD, DON’T TELL ANYONE
10. A MADMAN FROM MANHATTAN
11. TAKING ME BACK (GENTLY)
Po daugiau nei trejų metų pertraukos Jack White grįžta su nauju kūriniu! Tai pirmasis solo kūrinys po trečiojo kūrėjo albumo „Bourding House Reach“. Naujasis kūrinys vadinasi „Taking Me Back“, kuris taps video žaidimo „Call of Duty: Vanguard“ garso takelio dalimi.
„Taking Me Back“ turi dvi versijas. Primoji – rokinė versija su galingais gitaros rifais ir elektroniniais efektais suaštrintu vokalu, kitaip tariant – Jack White, kurį girdėjome „Boarding House Reach“ albume. Antroji – beveik akustinė kūrinio versija su jo taip pat labai mėgstamais country-folk prieskoniais, kuri pavadinta „Taking Me Back (Gently)“. Abi vertos dėmesio, tad gero klausimo!
Nors ir senokai išsiskyręs duetas „The White Stripes” gyvai nebekoncertuoja, jie vis dar laiks nuo laiko palepina gerbėjus naujienomis. Pernai išleidę žymiausių savo dainų rinkinį jie pradėjo dalintis senais, bet dar niekam nematytais koncertų vaizdo įrašais.
Naujausia viešumą išvydusi archyvinė medžiaga – koncertas „From the Basement”, įrašytas specialiai „Sky Arts” filmuotų koncertų serijai.
Pasirodymas nufilmuotas Londono „Maida Vale Studios” įrašų studijoje 2005-ųjų lapkritį, vos keli mėnesiai po albumo „Get Behind Me Satan” išleidimo. Vaizdo medžiagą įamžino „Radiohead” bei „R.E.M.” prodiuseris Nigel Godrich bei režisierė Sophie Muller.
Koncerte skamba dainos „Blue Orchid”, „Party of Special Things To Do”, „Forever For Her (Is Over For Me)”, „As Ugly As I Seem”, „Little Ghost” bei „Red Rain”.
Jack White kurį laiką skatino „The White Stripes“ gerbėjų nostalgiją…
Rašėme, jog buvo pristatytas vaizdo klipas dueto kūriniui „Apple Blossom“ ir kitos medžiagos gerbėjams (rašėme čia). Taip pat pasirodė klipas kūriniui „Let’s Shake Hands“ ir „Third Man Records“ išleistas „The White Stripes“ geriausių dainų albumas su 26-ais dueto kūriniais (rašėme čia).
Kad ir kaip gera prisiminti šį garage rock duetą, labai norisi naujienų apie naują Jack White solo kūrybą. Kol kas jų dar nėra, bet…
Atlikėjo leidybinė kompanija „Third Man Records“ išleis riboto tiražo išskirtinį vinilų rinkinį, kuriame įamžintas 2014m. vykęs Jack White pasirodymas „Masonic Temple“, gimtajame Detroite. Tada, tris su puse valandos trukusiame koncerte, jis atliko 38 dainas, tarp kurių ir Beck „Devil’s Haircut“, Led Zeppelin „The Lemon Song“ ir Hank Williams „Ramblin Man“ koveriai. Pasirodysiantį vinilų rinkinį sudarys trys 180-gramų spalvoti vinilai su gyvu pasirodymo įrašu , bei 7 colių vinilas su 2020m. pabaigoje vykusio Jack White SNL pasirodymo gyvo garso įrašu. Šį rinkinį galima užsisakyti iki sausio pabaigos, o gerbėjus jis pasieks kovo pabaigoje.
Visi tikrai esame išsiilgę gyvų koncertų ir gerbėjai laukia naujos atlikėjo kūrybos, tad – nebloga naujiena ir dovana fanams.
Jack White: Live At The Masonic Temple kūrinių sąrašas:
01. Fell in Love with a Girl
02. Astro
03. The Big Three Killed My Baby
04. High Ball Stepper
05. Lazaretto
06. Missing Pieces
07. Just One Drink
08. Hotel Yorba
09. You Know That I Know
10. Love Interruption
11. Weep Themselves to Sleep
12. I Cut Like a Buffalo
13. Cannon
14. Hoodoo Man (Junior Wells cover)
15. Icky Thump
16. Screwdriver
17. Ramblin’ Man (Hank Williams cover)
18. Apple Blossom
19. Three Women
20. The Same Boy You’ve Always Known
21. We’re Going To Be Friends
22. Sugar Never Tasted So Good
23. Entitlement
24. Alone in My Home
25. Steady, As She Goes
26. Ball and Biscuit
27. The Lemon Song (Led Zeppelin cover)
28. The Hardest Button to Button
29. Sixteen Saltines
30. Devils Haircut (Beck cover)
31. Hypocritical Kiss
32. That Black Bat Licorice
33. Would You Fight For My Love?
34. Blue Blood Blues
35. You Don’t Know What Love Is (You Just Do As You’re Told)
36. My Doorbell
37. I Fought Piranhas
38. Seven Nation Army
„The White Stripes“ gerbėjams dabar tarsi grupės atgimimo metas ir Jack White skatina šią gerbėjų nostalgiją.
Rašėme, jog buvo pristatytas vaizdo klipas dueto kūriniui „Apple Blossom“ ir kitos medžiagos gerbėjams (rašėme čia), o neseniai pasirodė klipas kūriniui „Let’s Shake Hands“. Ir tai dar ne viskas!
Pasirodė ir „Third Man Records“ išleistas „The White Stripes“ geriausių dainų albumas su 26-ais kūriniais (rašėme čia), kurį galima užsisakyti LP, o ypatingo leidimo Vault package #46 su trimis LP ir papildomomis gėrybėmis jau keliauja „The White Stripes“ gerbėjams. Žinoma, jį jau galima išgirsti ir pasiklausymo platformose:
ManoMUZIKA.lt jau rašėmę, kad nuo pat 2019m. pradžios „The White Stripes“ gerbėjai ir Jack White įkurta įrašų kompanija „Third Man Records“ šventė grupės albumų „The White Stirpes“ (1999m.) ir „De Stijl” (2000m.) dvidešimtmečius. Ir, nors grupės jau kurį laiką nebėra, o Jack White vysto savo solinę karjerą ir kitus projektus, bet gruodį pasirodys geriausių „The White Stripes“ kūrinių albumas.
Neseniai atskleistas ir albumo kūrinių sąrašas. Jame yra ir „Apple Blossom“ – grubumo ir švelnumo savyje turintis akustinis kūrinys, kuriam, po dvidešimt metų, buvo sukurtas vaizdo klipas. Penktadienį vakare pasirodžiusį klipą kūrė „DREAM FACTORY ANIMATION“, o prodiusavo „WARTELLA“. Pažiūrėkime:
Šią savaitę Jack White buvo paskelbtas nauju „Saturday Night Live“ muzikiniu svečiu. Jis pakeitė Morgan Wallen, kuris pažeidė karantino taisykles. Šiąnakt pasirodžiusiame epizode Jack White scenoje su puikiais muzikantais, kartu grojusiais „LAZARETTO“ ture – būgnininku Daru Jones ir bosistu Dominic John Davis. Kartu su jais Jack White atliko „Lazaretto“, kolaboraciją su Beyoncé „Don’t Hurt Yourself“ ir pakeistą „The White Stripes“ dainos „Ball And Biscuit“ versiją.
2003m „Elephant“ albume pasirodžiusį kūrinį „Ball And Biscuit“ Jack White atliko įterpdamas tradicinės gospel dainos „Jesus Is Coming Soon“ žodžius apie 1918m. siautusį Ispaniškąjį gripą.
Šis pasirodymas sulaukė daug Amerikos žiniasklaidos dėmesio dar ir todėl, kad kūrinį „Lazaretto“ Jack White sugrojo specialiai jam Eddie Van Halen sukurtą gitara, tuo pagerbdamas antradienį nuo vėžio mirusio vieno žymiausių pasaulio gitaristų atminimą. Dieną prieš didįjį SNL pasirodymą Jack‘as socialiniuose tinkluose pasidalino nuotrauka su gitara ir prierašu:
Kviečiame pasižiūrėti ypatingo pasirodymo įrašus:
https://youtu.be/bhN4M4aS50U
https://youtu.be/pH-iOaWuC_s