Fink pasirodymas Vilniuje
Ne vienas šalies melomanas paskutinę rugsėjo dieną jau iš anksto buvo pakrikštijęs laukiamiausiu rudens šeštadieniu. Ir tam buvo vienintelė racionali priežastis – į Lietuvą grįžo „Fink” – grupė, kurią daugiau kaip prieš pusantrų metų išlydėjęs sausakimšas menų fabrikas „LOFTAS”, tapo savotišku kokybės, nuoširdumo ir muzikalumo simboliu.
Apie tai, kad 2015-ųjų lapkritį įvykęs debiutinis „Fink” skrydis Lietuvoje buvo sėkmingas, kalbėjo ne tik grupės gerbėjai Lietuvoje, bet ir pats grupės lyderis Finas Greenallas. Ne viename interviu jis yra prisipažinęs, jog koncertas mūsų šalies sostinėje buvo vienas įsimintiniausių grupės pasirodymų „Hard Believer” turo metu. Todėl, ko gero, net neverta stebėtis, kad šių metų susitikimo ne mažiau nei gerbėjai, laukė ir pati grupė.
Kad susitikimas svarbus abiems pusėms, akivaizdu buvo nuo pat pirmų koncerto akordų. Ant scenos pasirodęs milžiniškomis ovacijomis sausakimšame LOFTE pasitiktos grupės lyderis ne kartą deklaravo savo meilę mūsų šaliai, publikai ir visiems tiems, kurie jo viešnagę Vilniuje paverčia tokia sėkminga. Kai kam tokie deklaratyvūs pareiškimai galėjo pasirodyti netgi kiek „perspausti”, tačiau ne vienerius metus sekdamas grupės veiklą ir lankydamas jos koncertus įvairiose senojo žemyno vietose, galiu patikinti, jog tai buvo itin nuoširdu. Finas Greenallas niekada nebuvo perdėtų ditirambų sakytojas ar žmogus, bandantis įtikti publikai. Priešingai – puikų humoro jausmą turintis muzikos talentas visada sako tik tai, ką galvoja ir niekada netirština spalvų, nepataikauja publikai ir nesistengia įtikti vietiniams. „Už mane kalba muzika, o aš – tik jos papildinys”, – dar prieš penkerius metus Berlyne per koncertą sakė Finas. Apskritai, per 8 mano matytus „Fink” koncertus, dar niekada negirdėjau tiek publikai skirtų komplimentų, kiek jų buvo Lietuvoje.
Kad šis grupės nuoširdumas atsipirko – buvo akivaizdu. Koncerte buvo ne tik muzikos, bet ir daug jausmo. Šalia naujų jau antrą albumą šiemet išleidusios grupės dainų, nebuvo pamirštos ir tos, kurių dėka „Fink” vardas tapo populiarus ir mylimas melomanų gretose.
Koncertą „Fink” pradėjo albume „Perfec Darkness” esančia daina „Warm Shadow”, kurią pakeitė pirmas naujas albumo „Resurgam” kūrinys „Day 22”. Nedaug kas težino, kad tai kompozicija, kurioje Finas apdainuoja kovą su savo demonais. Britų muzikos talentas jau ilgą laiką nevartoja alkoholio, tačiau atsisakyti jo muzikantui nebuvo lengva. Todėl nusprendęs ryžtis šiam žingsniui atlikėjas sau išsikėlė užduotį – nesisvaiginti 3 savaites, o 22 dieną išeiti nuo šio draudimo „atostogų”. Taigi, žinant dainos istoriją ir jos tikslą, kūrinys suskambėjo visiškai kitaip. „Day 22” pakeitė hitas, kurį ilgą laiką „Fink” grodavo koncertų pabaigoje, mat jis buvo tapęs grupės vizitine kortele.
„Sort Of Revolution” jau nuo pirmų akordų sulaukė publikos palaikymo šūksnių ir kartu traukiamų pirmųjų priedainio eilučių „Let me know when we get there… if we get there”. Meistriškai jausdamas publikos nuotaikas ir jos einamąjį polėkį bei norą girdėti lyriškąją „Fink” repertuaro pusę, grupė pristatė dar vieną naujo albumo kūrinį – fantastišką baladę „Not Everything Was Better in the Past”, kurią pakeitė dar vienas grupės hitas „Perfect Darkness”.
Vos pasirodžius devintajam „Fink”albumui grupės gerbėjų forumuose teko girdėti įvairių nuogąstavimų, esą Flood (britų muzikos pasididžiavimas, prodiusavęs naujausią kolektyvo albumą) pakeitė įprastą grupės skambesį. Todėl trijulės turas turėjo tapti išbandymu ne tik fanams, bet ir itin svarbiu testu „Resurgam” dainoms. Tačiau visos baimės ir išankstinės nuostatos baigėsi sulyg koncertinio turo pradžia.
Koncerto viduryje atėjo metas titulinei albumo dainai bei kūriniui „Godhead”. Ir tada, kai, atrodo, publika turėjo nurimti, pastarosios dvi dainos, priešingai, Vilnių užvedė dar labiau. „Godhead” kulminacija publiką privertė įsišėlti taip stipriai, kad tai pamatęs Finas, po pastarojo kūrinio padarė trumpą pauzę ir (taupydamas publikos jėgas) pradėjo pasakoti istoriją apie kitą dainą, kurią sukūrė Berlyne. Prigesus šviesoms ir pasigirdus žodžiui Berlin, minioje nuvilnijo tylus šurmulys, o iš aplinkinių lūpų pasigirdo šnabždesiai su „Berlin Sunrise” (vienos populiariausių „FINK” dainų) pavadinimu. Tačiau deja, šįkart jos nebuvo, o vieta buvo užleista meditacinei „Fink” hipnozei „Fall into the Light”, panardinusiai vilniečius ir miesto svečius į gilų muzikinį transą.
Pagrindinė pasirodymo dalis ėjo į pabaigą ir čia atėjo metas „Looking Too Closely” – dainai, kuri šiuo metu yra pati populiariausia tarp grupės gerbėjų. Pasigirdus pirmiesiems jos akordams LOFTO svečiai į viršų iškėlė mobiliuosius telefonus ir paniro į žavią ir itin romantišką ramybės melancholiją. Pasibaigus dainai, scenoje užgęso šviesos, likusieji grupės nariai nulipo nuo scenos, palikę Finą vieną prie klavišinių atlikti paskutinės šįvakar naujojo albumo dainos – baladės „Word to the Wise”. Jai skambant mačiau, kaip netoli manęs stovėjusi mergina išsiėmė iš kišenės servetėlę ir nusišluostė skruostu riedančią ašarą. Iš tiesų, pozityvių emocijų buvo labai daug. Šilumos ir nuoširdumo – taip pat.
„Word To The Wise” netrukus pakeitė „Piligrim”, kurio koncertinės versijos kulminacija, išvirtusi į trankų šviesų, gitarų ir būgnų žaismą, nepaliko abejingo nė vieno tą vakarą Lofte apsilankiusio žmogaus. Tai buvo finalinis akordas, po kurio, be jokios abejonės, grupė turėjo dar kartą sugrįžti į sceną. Tiesa, pradžioje tai padarė vienas Finas, pirmai biso dainai simboliškai pasirinkęs vieną pirmųjų savo dainų „Biscuits”. Paskutinis lyriškai trankus koncerto taškas buvo padėtas su 2007-ųjų albumo „Distance and Time” kūriniu „This is the Thing”.
Tikras, nuoširdus, stiprus ir velniškai muzikalus ilgai lauktas „Fink” pasirodymas baigėsi. Tačiau žmonės nesiruošė skirstytis – prie grupės atributikos pardavimo vietos nusidriekė milžiniškos eilės. Žmonės ne tik pirko vinilus, marškinėlius ar kompaktinius diskus, tačiau ir sulaukė Fino Greenallo, kuris kantriai kalbėjo su gerbėjais ir pasirašinėjo ant „Fink” užrašu papuoštų daiktų.
Eilėje prie parašų buvo galima pamatyti ir gausybę visiems puikiai pažįstamų Lietuvos žmonių, neabejingų grupėsi muzikai – parašu ant vinilų džiaugėsi „Skamp” vokalistė Erica Jennings, grupės „Biplan” nariai Maksas Melmanas ir Olegas Aleksejevas, TV laidų vedėja Ugnė Skonsmanaitė ir kiti.
Tai, kad muzikinius stebuklus kuriančiu ir tobulai tamsą apdainuojančiu kolektyvu žavisi žinomi žmonės – toli gražu jokia naujiena. Grupei „Fink” meilę viešai deklaravo ne vienas topuose karaliaujantis ir dešimttūkstantines minias renkantis pasaulio kolektyvas. Tačiau Finas, regis į tai nekreipia jokio dėmesio ir toliau lieka ištikimas savo muzikai, į šiukšlių dėžę mesdamas visus didžiųjų leiblų siūlomus kontraktus.
„Esu visiškai patenkintas darbu su „Ninja Tune” (grupės „Fink” leidėjai – L.Z.). Jų dėka turiu laisvę kurti. Man, kaip kūrėjui, daugiau nieko ir nereikia. Nenoriu ir nedirbsiu su dideliais leiblais”, – dar „Perfect Darkness” turo metu Varšuvoje duodamas interviu manoMUZIKAI sakė Finas. Tada aš jo paklausiau, ar jis nenorėtų koncertuoti dešimtis tūkstančių žmonių sutalpinančiuose stadionuose, tačiau čia jo atsakymas buvo daugiau nei konkretus: „Ne. Man niekada nebuvo svarbu kiekybė. Galvodamas, apie žmones, kuriems dainuoju, man rūpi, kad jie ne tik klausytų, bet ir girdėtų; ne tik išvystų, bet ir matytų, ne tik ateitų, bet ir pajaustų. Esu laimingas atlikėjas, nes „Fink” gerbėjai yra būtent tokie”. Ši frazė, mano pasąmonėje iki šiol yra geriausiai grupę „Fink” apibūdinantys sakiniai. Tai tas pats nesuvaidintas nuoširdumas ir meilė savo amatui, dėl kurių tiesiog neįmanoma nesižavėti hito „Sort Of Revolution” kūrėjais.
Fink pasirodymas LOFTE
Panašu, kad Finas ir kompanija tikrai nuoširdžiai žavisi Lietuva ir jos publika.
Po koncerto besišnekučiuojant jis ne kartą grįždavo prie emocijos, kurią palydėdavo frazė „man, but what a night Lithuanian crowd has made…”. Čia pat vis prieidavo būgnininkas Timas Thorntonas su fraze „what a venue, what a sound…” ir bosistas Guy’us Whittakeris su emocijomis „I love Lithuania” ir „What a crowd”…
Taigi, visi tie, kurie buvo minioje ir menų fabriko „LOFTAS” svetingumas sukūrė gražią lietuvišką atmosferą, kuria grupė buvo sužavėta ir kurią išsivežė į tolimesnį turą. „We will definitely come back to Lithuania. And I am absolutely sure we will make it very soon”, – tai buvo viena paskutinių pokalbio su Finu frazė.
Man tai buvo aštuntasis „Fink” koncertas. Ir nors šįkart nebuvo „Too Late”, „Yesterday Was Hard On All Of Us”, „Berlin Sunrise”, mano nuo senų laikų ypatingai mylimų „If Only” bei „If I Had A Million” ir dešimčių kitų nuostabių grupės dainų (na, joms, natūralu, tiesiog pritrūko laiko), paskutinis rugsėjo vakaras pavirtu pasakiškai muzikaliu stebuklu. Panašu, kad nuostabių akimirkų su „Fink” Lietuvoje sulauksime dar..
Tikėkimės, laukti nereikės ilgai…
