Roger Waters

„Pink Floyd” dalinasi visa krūva anksčiau negirdėtų koncertinių įrašų

Esate „Pink Floyd” gerbėjas? Naudojatės „Spotify”, „Apple Music” ar kitomis muzikos klausymo platformomis? Šiandien yra JŪSŲ diena!

Nors „Pink Floyd” kartu kaip grupė nieko nebeveikia nuo pat 1995-ųjų metų, jie vis dar sugeba nustebinti savo muzikos mėgėjus visame pasaulyje. Štai vakar „Pink Floyd” be jokio išankstinio pranešimo legaliose muzikos klausymosi platformose tiesiog ėmė ir patalpino net 12 savo ankstyvų koncertų įrašų! Visi šie koncertai vyko nuo 1970 iki 1972-ųjų metų.

Grupė „Pink Floyd”

Šis laikas – vienas iš kūrybiškiausių, labiausiai intriguojančių ir smarkiausiai psichodelinių grupės karjeroje. Žymiausi albumai „The Dark Side of The Moon”, „Wish You Were Here” ar „The Wall” tuomet dar nebuvo išleisti, o ankstyvasis grupės periodas, kuriam vadovavo vėliau iš kolektyvo dėl įvairių liūdnų priežasčių pašalintas vokalistas ir dainų autorius Syd Barrett – jau praėjęs. Tai – puiki galimybė išgirsti šią legendinę grupę taip, kaip jie skambėjo savo aukso amžiaus pradžioje.

Visą naujai paskelbtų koncertinių albumų sąrašą („Spotify” platformoje, kadangi ją mėgstame labiausiai) rasite žemiau:

Leeds University, Washington University 1971

Grosser Saal Musikhalle, Hamburg, West Germany, 25 February 1971

Mauerspechte Berlin Sportspalast, 5 June 1971

Lyon, 12 June 1971; Tokyo, 16 March 1972

Rome Palaeur, 20 June 1971

Amsterdamse Bos Free Concert, 26 June 1971

Montreaux, 18 & 19 September 1971

KB Hallen, Copenhagen, 23 September 1971 (Vol. I)

KB Hallen, Copenhagen, 23 September 1971 (Vol. II)

Bradford University, 10 October 1971

San Diego, 17 October 1971

Quebec City, 10 November, 1971

Rogeris Watersas naujam gyvenimui prikėlė 1983 m. išleistą „Pink Floyd” dainą

Beveik prieš 40 metų, 1983-aisiais, britų roko grupė „Pink Floyd” pasauliui padovanojo savo 12-ąjį albumą „The Final Cut”. Ši plokštelė, vertinant ją istoriniame kontekste, yra velniškai įdomi. Kodėl?

Visų pirma, tai yra paskutinis Pinkų įrašas, kuriame Rogeris Watersas ir Davidas Gilmouras groja kartu. 1985 -aisiais R. Watersas išėjo iš grupės ir toliau ją tęsė kaip solinis atlikėjas. Kartu tai vienintelis grupės darbas, kuriame nėra kolektyvo klavišininko Richardo Wrighto. Pasatarasis muzikantas buvo kuriam laikui atleistas iš grupės po „The Wall” įrašų sesijos 1979-aisiais. Apskritai visą „The Final Cut” įrašų procesą lydėjo nuolatiniai dviejų lyderių – D. Gilmouro ir R. Waterso konfliktai. Pirmasis kaltino antrąjį, teigdamas, kad didžioji kūrinių dalis neverti patekti į albumą, Watersas Gilmorą kaltino tuo, kad pastarasis neįnešė apskritai jokio indėlio į albumo sukūrimą.

Watersas planavo, kad šis įrašas taps 1982 m. planuojamo kurti filmo „The Wall“ garso takeliu. Tačiau tais pačiais metais prasidėjus Folklendo karui, jis jį perrašė kaip konceptualią plokštelę, kurioje tyrinėjo savo tėvo, tarnavusio Antrojo pasaulinio karo metais, išdavystę.  Taigi, visą albumą „The Final Cut” sukūrė būtent R. Watersas. Pagrindines vokalo partijas visiems kūriniams išskyrus vieną taip pat sudainavo būtent jis.

Viena gražiausių albume esančių dainų – egzistencinis kurinys „The Gunner’s Dream”. Kaip vėliau paaiškėjo, ši kompozicija turėjo patekti ir į 2001-aisiais pasirodžiusį Pinkų geriausių dainų rinkinį „Echoes: The Best Of Pink Floyd”.

Šiandien „The Gunner’s Dream” turi naują skambesį, kurį visiems Pink Floyd gerbėjams dovanoja Rogeris Watersas.

GYVAI: Roger Waters – Wish You Were Here

Grupės „Pink Floyd” ir visų su ja susijusių reikalų mums niekada nebus gana. Todėl kiekvieną su jais (ar grupės nariais) susijusią naujieną mes gaudome ir valgome su didžiausiu pasimėgavimu.

Šįryt vienas svarbiausių „Pink Floyd” asmenų, Rogeris Watersas, pristatė dainą „Wish You Were Here”, atliktą pasirodymo Amsterdame metu. manoMUZIKA primena, kad tai – vienas žymiausių „Pink Floyd” kūrinių, išleistas dar 1975 m.

Rogerio Waterso pasirodymas Amsterdame – koncertinio turo „Us+Them” dalis.  Viena iš turo stotelių buvo ir jo pasirodymas Kauno Žalgirio arenoje. Šio koncerto recenziją galite skaityti čia.

 

Pink Floyd gerbėjams – nuostabūs David Gilmour ir Roger Waters pasirodymai

David Gilmour ir Roger Waters

ManoMUZIKA jau rašėme, kad „Pink Floyd“ savo fanams dovanoja savo koncertus ir daugiau kitos  archyvinės medžiagos oficialiame YouTube kanale. (rasite čia) ir siūlėme pasekti jų kanalą. Rašėme ir apie tai, kad ten rasite ir vieno iš svarbiausių kolektyvo nario, David Gilmour solinį pasirodymą „Live at Pompeii“ (čia).

Tačiau yra dar daugiau…

David Gilmour ir  Roger Waters pasidalino savo karantininiais pasirodymais iš namų. Juose David Gilmour atlieka legendinės grupės kolegos Syd Barrett kūrinių „Octopus“ ir „Dominoes“ koverius, o Roger Waters atlieka dainos „Mother“ interpretaciją.

 

Roger Waters Kaune: Dievas, pusė svajonės ir kelionė muzikos istorijos keliais

IMG_9193

R. Waterso koncertas Kaune

Kalbėti apie Rogerį Watersą nėra lengva dėl kelių priežasčių. Pirmoji – ši muzikos figūra yra itin didinga ir palikusi tokį milžinišką pėdsaką muzikos pasaulyje, kad rašant apie jį imi ir pasijunti tiesiog per menkas tokį žmogų „rakinėti”. Antroji – kiek paprastesnė. „Pink Floyd” (grupė, kurią 1964 metais subūrė R. Watersas) mano muzikinėje erdvėje jau daug metų yra taip niekada ir neįveiktas, nenugalėtas ir nenukarūnuotas „Numeris Vienas”. Kitaip tariant, kad ir kiek žavėčiausi kita muzika, kūrinių „On The Turning Away”, „Wish You Were Here“ ar „Us and Them“ kūrėjai mano pasaulyje visada bus nutolę šviesmečiais, už nugaros palikę visus kitus. Jie jau daug metų nelyginami ir „nekotiruojami” kasdienybės rinkoje. Na, maždaug tokie patys, kaip Rogeris Federreris tenise arba Olandijos rinktinė futbole. Gali būti visko – nesėkmių, suklupimų, pykčių ar keistų pasirinkimų. Tačiau jie visada išliks geriausi. Stabai. Tie, kuriems jau seniai savo muzikinėje širdyje esu pastatęs paminklą. Nenugriaunamą. Nepajudinamą. Ir stovintį ant paties aukščiausio kalno, ant kurio daugiau vietos niekam nebėra.

„Pink Floyd” buvo grupė, kuri mano aplinkoje skambėdavo itin dažnai. Nuo pat mažų dienų jos vinilai sukdavosi Tėčio ir Mamos grotuve, todėl natūralu, kad Tėvų meilę perėmiau ir aš. Juk sako, kad obuolys nuo obels netoli terieda…

Taigi, faktą, kad Rogeris Watersas atvyksta koncertuoti į Lietuvą priėmiau maždaug taip, kaip (spėju) uolūs krikščionys sutiko žinią apie popiežiaus vizitą. Į mano mylimą šalį atvyksta Dievas. Tiesa, maniškio dievo vardas – tikrai ne Jėzus ir ne Pranciškus. Tai netrukus 75-ąjį gimtadienį švęsiantis Rogeris.

Pink Floyduose ilgą laiką pirmuoju smuiku griežė dvi asmenybės – Davidas Gilmouras ir Rogeris Watersas. Išmanantys pinkų biografiją puikiai žino ir lemtingus 1985-uosius – metus, kai pastarasis oficialiai pasitraukė iš grupės. Watersininkams tai buvo metai, kai Pinkai smigo laipteliu žemyn, tuo tarpu Gilmourininkams, priešingai, tai buvo naujos neatrastos, bet taip pat pasakiškai muzikalios Pinkų kelionės pradžia.

IMG_9195

R. Waterso koncertas Kaune

Sunku būtų suskaičiuoti valandas, kurias per 35 savo gyvenimo metus praleidau „Pink Floyd” gerbėjų gretose analizuodamas pasikeitusį grupės skambesį “post-watersinėje” epochoje ir ginčydamasis, kurie yra teisūs – labiau mylintys Watersą ar visgi tie, kuriuos žavi „paskutinieji” Pinkai su Gilmouru priešaky.

Visi mes būdavome teisūs, nes Pinkus, kaip ir kiekvieną kitą meilės vertą objektą, mes mylime individualiai. Ir netgi žinodami, kad dėl skonio ginčytis neverta, vis tiek leisdavomės į tokias diskusijas, kurias išgirdę nesidomintys muzika, ko gero, mus drąsiai būtų pavadinę ligoniais.

Kai reikėdavo save identifikuoti ir priskirti vienai iš dviejų stovyklų, visada pasimesdavau. Žaviuosi Davido Gilmouro vokalu, neapaskomai myliu jo kurtus albumus „A Momentary Laps Of Reason” ir „Division Bell” (vien tik ko verti juose esantys kūriniai „On The Turning Away”, „Coming Back To Life” ar radijiniu singlu tapęs „High Hopes”). Tačiau… tačiau Rogerio Waterso sukurtas ir 1983 metais išleistas „The Final Cut” yra pats mėgstamiausias mano albumas (ir vienas iš tų įrašų, kuriuos norėčiau su savimi nusinešti į anapilį), o jo 1975-ųjų daina „Wish You Were Here” arba visas LP „Dark Side Of The Moon” yra tokio lygio šedevrai, kurių klausant tūkstantąjį kartą, kiekvieną sykį kūnas pasipuošia milijonais jaudinančių šiurpuliukų.

Taip savo pasąmonėje dėliodamas „meiles” į dviejų talentų stalčiukus tiesiog pasimesdavau ir likdavau „neutralus”.

Taigi, 2018 metų rugpjūčio 26 –oji mano gyvenime – itin reikšminga. Pagaliau turėjau galimybę sutikti vieną didžiausių savo epochos idėjinių ir muzikinių stabų – žmogų, kurio kūryba mane lydi ir žavi visa gyvenimą.

IMG_9091

R. Waterso koncertas Kaune

Apie tai, kad Rogeris Watersas leisis į didžiules koncertines gastroles, buvo parnešta dar 2016 m. spalį. Muzikantas informavo, kad keliaus po pasaulį ir savo koncertuose gros daug „Pink Floyd” muzikos, kuri bus maišoma su (tais metais dar neišleista) nauja soline kūryba.

Po 25 metų pertraukos, 2017-ais, R. Watersas išleidžia savo naują solinį diską ir… iškeliauja į turą, pavadintą „Us + Them“. Kaip „Pink Floyd” kūryboje atsitiktinumų nebūna, taip ir šis pavadinimas pasirinktas neatsitiktinai. Didžioji dauguma grupės gerbėjų net neabejojo, kad turo pavadinimas – tai aliuzija į legendiniame 1973-ųjų metų pinkų albume „Dark Side Of the Moon” esančią dainą „Us & Them”. Tačiau tai – tik dalis tiesos. Politiniais lozungais ir itin aktyviu viešosios nuomonės reiškimu garsėjančio R. Waterso turo pavadinimas – tai kartu ir nuoroda į 2016 m. pasakytą tuometinio JAV Prezidento Baracko Obamos kalbą. Joje Amerikos vadovas kalbėjo apie emigrantus ir pabrėžė, jog nacionalizmui ir segregacijai, kurią geriausiai apibrėžia terminas „Mes ir Jie”, šiame pasaulyje tiesiog nebeliko vietos. Ne veltui viso šio turo metu ex-pinkas, taip stipriai kanda dabartiniam JAV Prezidentui D. Trumpui.

Nuo tos 2017- ųjų liepos – akimirkos, kuomet R. Watersas leidosi į savo didįjį koncertinį turą, praėjo daugiau nei metai. Tačiau politinis kontekstas nepasikeitė, o augant įtampai tarptautinėje erdvėje vis garsiau nepasitenkinimą reiškė ir Rogeris Watersas.

Jau pernai vasarą pirmųjų koncertų Šiaurės Amerikoje metu kultinis atlikėjas daug dėmesio skyrė anti-Trumpinei politikai. Ir šis faktas neliko be atsako – muzikantas po pirmųjų turo koncertų sulaukė tūkstančių pasipiktinusių laiškų (kurių nemaža dalis neapsikentę atlikėjo retorikos, metaforų ir tiesmuko kalbėjimo tiesiog išeidavo iš koncerto anksčiau laiko). Tačiau tai nė kiek nepristabdė muzikanto, kuris duodamas interviu CNN televizijai yra pasakęs, jog tie, kurie nori lengvo žanro „tuščio“ koncerto, kuriame nebūtų jokios žinutės, turėtų rinktis Katy Perry šou. Akivaizdu, kad daugiau kaip prieš pusę amžiaus subūręs vieną geriausių visų laikų grupių, R. Watersas nė kiek nemėgindamas gludinti kampų, nebeieško kompromisų ir tėškia tai, ką galvoja.

IMG_9170

R. Waterso koncertas Kaune

Koncertas  Kauno “Žalgirio” arenoje – ne išimtis. Susirinkusi publika neturėjo pagrindo  skųstis nei politikos trūkumu, nei kūrinių parinkimu. Žinoma, „Pink Floyd” kūrybos niekada negana, todėl kiekvienas grupės gerbėjas savąjį setlistą, ko gero, būtų koregavęs pagal asmenines preferencijas. Aš – ne išimtis. Nors ir puikiai žinojau, kad turo metu R. Watersas į savo pasirodymą (kuris dainų prasme praktiškai nekinta visų gastrolių metu) neįtraukia 1983- ųjų albumo „Final Cut” kūrinių, vis dėlto kažkur širdies gilumoje vyliausi, kad bent jau titulinę dainą arba dramatiškąją „A Gunner’s dream” išgirsiu. Deja…

Vis dėlto, rugpjūčio 26-oji Kaune buvo neįtikėtina kelionė „Pink Floyd” kūrybos keliais. Žinoma, iki tos akimirkos, kol tais keliais, Pinkus į priekį vedė R. Watersas. Taigi, be nė vieno kūrinio iš D. Gilmouro kurto ir 1987 m. išleisto „A Momentary Lapse of Reason” ar 1994-aisiais pasirodžiusio „The Division Bell”.

Tai buvo Pinkai iki 1985-ųjų.

Tačiau  dviejų valandų trukmės šou visiškai pakako klajoti sentimentų labirintais ir suvesti kūrinio garsus su tik jam skirtais prisiminimais. Koncerto metu R. Watersas sugrojo bene pusę savo legendinio 1973-ųjų albumo „Dark Side Of The Moon” (kūriniai „Breath”, „The Great Gig In The Sky”, „Money”, „Us & Them”, „Brain Damage” ir „Time”) ir beveik pusę 1975-ųjų „Wish You Were Here” (kuriame de facto buvo viso labo penkios dainos), kelis kūrinius iš kultiniu tapusio šedevro „The Wall”, nepamiršo ir po dvejų metų išleisto „Animals” su prekiniu ženklu tapusia šio įrašo kompozicija „Pigs”. Šioje sentimentalioje kelionėje visai neprastai „susiklausė” ir tie keli soliniai kūriniai iš pernai išleistos plokštelės „Is This The Life You Really Wanted?“.

Kitaip tariant, muzikos pasaulio veteranas laikėsi savo duoto žodžio ir publiką daugiausiai lepino senais gerais Pinkų kūriniais, kurių dėka ši legendinė dar 1964 metais susikūrusi Londono roko grupė ir pelnė tiek daug muzikos mylėtojų meilės.

IMG_9103

R. Waterso koncertas Kaune

Viso koncerto metu 74-ių britas meistriškai dėliojo pasirodymo programą. Po pirmos dalies (dainų sąrašą rasite apačioje), kurią užbaigė švieselių jūroje paskendusi baladė „Wish You Were Here” ir ją palydėjęs „The Wall” himnas „Another Brick In The Wall” (kurioje mokinių rolę atliko iš Alytaus vaikų globos namų atvykę moksleiviai), buvo paskelbta 20 minučių pertrauka.

Po jos prasidėjo pagrindiniai pasirodymo triukai, apie kuriuos ir šneka visas pasaulis.

IMG_9135

Pačioje antros dalies pradžioje iš lubų nusileido didžiuliai ekranai, kuriuose per tris pirmąsias dainas vyko „didysis politikos spektaklis”. Ekranuose buvo itin daug vaizdo projekcijų, su dabartiniu JAV vadovu, šūsnis kritikos strėlių jo politikai, kurias palydėdavo paties D. Trumpo ištartos „įsimintinos“ frazės (pvz. We will have no choice but to totally destroy North Korea; I too have a nuclear button, but it‘s a much bigger & more powerful one than his. And my button works ir kitos). Nepamiršti ir kiti prieštaringai vertinami pasaulio lyderiai (Jungtinės Karalystės premjerė Th. May, Turkijos Prezidentas Th. Erdoganas, Izraelio ministras pirmininkas B. Netanyahu, Šiaurės Korėjos vadovas Kim Yong Unas). Ir tai tik keli veidai iš visos gausos. Kai kurie jo politiniai lozungai atrodė taiklūs, kai kurie – kontraversiški, o kai kurie – net ir visiškai prieštaraujantys mūsų užsienio politikos krypčiai, tačiau šįkart politiką paliksime nuošalyje.

Simboliška, bet politinis teatras (kurio metu scenoje muzikantai buvo užsidėję kiaulių kaukes) vyko per pirmas tris dainas – „Dogs”, „Pigs” ir „Money”. Jų metu Kauno „Žalgirio“ arenos palubėmis keliavo ir žymioji kiaulė iš 1977-ųjų metų „Pink Floyd“ albumo „Animals“ viršelio. Ant vieno rožinės kiaulės šono puikavosi užrašas „Stay Human“, ant kito – jo vertimas lietuvių kalba „Likti žmogumi“.

IMG_9137

R. Waterso koncertas Kaune

Kai politiniu teatru, lozungais ir satyra palydėtas tris pirmąsias antros dalies dainas pakeitė „Dark Side Of The Moon” baladė „Us & Them”, ekranuose „sušvelnėjo” ir politinis kontekstas – Trumpo „auksines frazes” pakeitė socialinės problemos – skurdas, nelygybė, rasinė ir seksualinė diskriminacija, smurtas. Švelnėjant muzikos garsams švelnėjo ir vaizdai ekranuose, tarytum apeliuodami ir kreipdamiesi į klausytojo sąžinę su pasiūlymu apsidairyti aplink ir nelikti abejingiems. Beje, apie tai koncerto pabaigoje kalbėjo viso pasirodymo metu nedaugžodžiavęs Rogeris Watersas, linkėdamas visiems daugiau empatijos ir meilės vieni kitiems.

Ir nors didžiąja dalimi politinės temos dominavo antros koncerto dalies pradžioje, vizualiai tai buvo stipriausia, o kartu ir didžiausią įspūdį daugeliui paliekanti koncerto dalis. Akivaizdu, kad būtent ši kelioliką minučių trukusi akimirka ir yra tai, ką aptarinėja viso pasaulio žiniasklaida, apie ką kalba atlikėjo gerbėjai. Tačiau jei R. Waterso tikslas – provokuoti ir priversti susimąstyti, muzikantas tai pasiekia su kaupu.

Kai kurie gali sakyti, kad šis pasirodymas buvo per daug politizuotas (tokių pasisakymų įvairiuose forumuose teko skaityti visą galybę), tačiau tie, kurie bent jau šiek tiek domėjosi R. Waterso asmenybe, dėl jo politinių lozungų muzikoje tikrai neturėjo nustebti.

IMG_9143

R. Waterso koncertas Kaune

Dviejų valandų trukmės muzikinėje kelionėje netrūko nieko – nei sentimentų, nei įprastos pinkfloydinės hipnozės, nei tos muzikos, kurią klausant negali nustoti žavėtis R. Waterso kūrybiniu potencialu. Tai buvo įsimintinas ir pasakiškai profesionalus šou, kuriame derėjo viskas – muzika, vizualizacijos, nuotaika ir nenumaldomas istorija tampančios muzikos skambesys. Toks jausmas, kad legendinis Pinkas yra tikrai atradęs sėkmingo koncerto receptą – žino kada sustoti, kada pereiti prie lyrikos, kada pasisakyti (tai, beje, jis padarė tik koncerto pabaigoje), o kada tėkštelti tokį sentimentalų garsą, kad ištikimiausi gerbėjai galėtų skruostu ridenti ašarą.

Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie paskutinę koncerto dainą – kultinį „The Wall” hitą „Comfortably Numb”. Tai buvo toks jautrus finalinis koncerto akordas, kad atrodo, nieko daugiau ir nebereikėjo.

Ko gero neverta kalbėti apie tai, kas buvo nesugrota, mat Rogerio Waterso kūrybos vaisių gausa – neišmatuojama vieno ar dviejų koncertų rėmuose. Neverta minėti ir tai, kad dainose, kuriose esame girdėti sodrų Davido Gilmouro tembrą, pastarojo niekas pakeisti negali (čia Gilmouro partijas dainavo vienas iš grupės narių). Kita vertus, šiuo klausimu labai taikliai post-koncertinėje diskusijoje pasisakė vienas geriausių šviesų dizainerių Lietuvoje Marius Selevičius. „Chebra, tai buvo Rogerio Waterso, o ne Pinkų koncertas“, – atsakydamas į teiginį, kad Gilmouro niekas negali pakeisti, rašė jis.

IMG_9177

R. Waterso koncertas Kaune

Taigi, vėstančios vasaros sekmadienio vakarą ant scenos buvo didis žmogus, padaręs įtaką milijonams ir šimtams milijonų leidęs atrasti ir pamilti Muziką (iš didžiosios M).

Tai buvo vakaras, kai 74 metų muzikinis Dievas karaliavo Lietuvoje. O Dievams mes esame linkę nusilenkti. Tai padarė ir Lietuvos publika.

Mano manymu tai buvo geriausias kada nors Lietuvoje įvykęs koncertas. Visomis prasmėmis. Beje, nuostabi Kaune susirinkusi minia buvo vienas iš veiksnių, kuris šį mano teiginį tik dar labiau sustiprina.

Bet apie tai, ko gero, plėstis jau nebeverta.

O dabar… tiesiog dar kartą paklausykime „Dark Side Of The Moon“. Ir „Animals“. Ir „Wish You Were Here“, ir ….

IMG_9165

R. Waterso koncertas Kaune

 

Paaiškėjo kada ir kur Lietuvoje koncertuos Pink Floyd legenda Rogeris Watersas

roger waters

Roger Waters

Neseniai pranešėme apie tai, kad kultinės grupės „Pink Floyd” narys Rogeris Watersas Lietuvoje surengs savo koncertą. Tąkart dar nežinojome, nei kur, nei kada mūsų šalyje koncertuos šis legendinis atlikėjas. Tačiau šiandien visos naujienos jau buvo padėtos ant stalo: R. Watersas ateinančių metų rugpjūčio 26 d. pasirodys Kauno „Žalgirio” arenoje.

Bilietais į šį pasirodymą bus pradėta prekiauti jau spalio 12 d. ryte (nuo 10 valandos).

Kad R. Watersas užsuks į Lietuvą paaiškėjo praėjusią savaitę, kuomet muzikantas išplatino trumpą pranešimą spaudai tiek savo internetinėje svetainėje, tiek ir paskyrose socialinėse tinkluose. Pranešime minimos vietos Europoje, kurios legendinis pinkas surengs savo koncertus. Vietų sąraše – ir Lietuvos vardas. 

Šiemet ši kultinė muzikos figūra išleido naują albumą „Is This the Life We Really Want?“. Tai pirmas studijinis Waterso darbas per pastaruosius 25 metus bei pirmas solinis įrašas, išleidžiamas praėjus 12 metų nuo eksperimentinės „operinės“ plokštelės „Ça Ira“ pasirodymo.

Rogeris Watersas – itin įdomi ir daug veidų turinti spalvinga asmenybė, kuri nevengia išreikšti savo požiūrio į visuomenėje vykstančius politinius, socialinius ar ekonominius procesus. Todėl nieko jau seniai nebestebina, kai Pinkų lyderis kategoriškai pasisako JAV Prezidento rinkimų klausimais ar drastiškai tėkšteli pareiškimą apie konfliktus artimuosiuose rytuose.

Lietuvoje, o kartu ir senajame žemyne R. Watersas koncertuos po fantastiško turo JAV, kur jis surengė 63 koncertus. Į juos buvo parduoti visi bilietai, o apie turą reportažus ir filmus suko didžiausios pasaulio televizijos.

Lietuvoje koncertuos legendinis Pink Floyd narys Roger Waters

roger waters

Roger Waters

Tie, kurių svajonės pamatyti grupę „Pink Floyd” dužo kaip Titanikas į aisbergą, dabar gali kiek lengviau atsikvėpti: Lietuvoje koncertuos Rogeris Watersas. Legendinis pinkų narys mūsų šalyje ne tik pristatys savo naujausią albumą, bet ir atliks kūrinius iš kultinės savo grupės įrašų, tokių kaip „The Dark Side Of The Moon”, „Animals”, „The Wall” ir „Wish You Were Here”.

Kad R. Watersas užsuks į Lietuvą paaiškėjo vakar, kuomet muzikantas išplatino trumpą pranešimą spaudai tiek savo internetinėje svetainėje, tiek ir paskyrose socialinėse tinkluose. Pranešime minimos vietos Europoje, kurios legendinis pinkas surengs savo koncertus. Vietų sąraše – ir Lietuvos vardas. 

Šiemet ši kultinė muzikos figūra išleido naują albumą „Is This the Life We Really Want?“. Tai pirmas studijinis Waterso darbas per pastaruosius 25 metus bei pirmas solinis įrašas, išleidžiamas praėjus 12 metų nuo eksperimentinės „operinės” plokštelės „Ça Ira“ pasirodymo.

Rogeris Watersas – itin įdomi ir daug veidų turinti spalvinga asmenybė, kuri nevengia išreikšti savo požiūrio į visuomenėje vykstančius politinius, socialinius ar ekonominius procesus. Todėl nieko jau seniai nebestebina, kai Pinkų lyderis kategoriškai pasisako JAV Prezidento rinkimų klausimais ar drastiškai tėkšteli pareiškimą apie konfliktus artimuosiuose rytuose.

Lietuvoje, o kartu ir senajame žemyne R. Watersas koncertuos po fantastiško turo JAV, kur jis surengė 63 koncertus. Į juos buvo parduoti visi bilietai, o apie turą reportažus ir filmus suko didžiausios pasaulio televizijos.

Daugiau informacijos apie artėjantį koncertą mūsų šalyje, tikėkimės, sulauksime jau netrukus.

Apačioje – kelios akimirkos iš Rogerio Waterso koncertų.

Albumai, kuriuos išgirsti būtina: birželis, 2017

Albumai_birzelis

Albumai

Muzikos rinkai peržengus vasaros slenkstį, visų muzikos mylėtojų teismui buvo pateikta šūsnis naujų kūrybos vaisių. manoMUZIKA tradiciškai apžvelgia įdomiausius iš jų. Todėl Jūsų dėmesiui – 4 birželio albumai, kurių, mūsų manymu, tiesiog negalima praleisti pro ausis.

PHOENIX „Ti Amo“

Nuo akimirkos, kai radijo stotyse buvo pradėta transliuoti daina „If I Ever Feel Better“ praėjo daugiau kaip 17 metų. Praktiškai tiek laiko yra žinoma ir šio hito kūrėja grupė „Phoenix“. Gražesnio starto 2000-aisiais prancūzai turbūt nė įsivaizduoti negalėjo: minėtą kūrinį pamėgo visas pasaulis, o debiutiniame diske „United“ taip pat esančią dainą „Too Young“ režisierė Sohia Coppola pasirinko skambėti kultiniame filme „Lost In Translation“.

Per 17 metų Versalio synth pop ketvertas išleido 6 albumus, skersai išilgai išmaišė visą pasaulį ir užkariavo šimtų tūkstančių muzikos mylėtojų simpatijas. Todėl natūralu, jog kiekvieno naujo grupės žingsnio „Phoenix“ fanai laukia kaip išganymo.

Iki šio birželio Thomo Marso kolektyvas tylėjo net ketverius metus. Išleidę savo penktąjį įrašą „Bankrupt!” prancūzai nutilo, o pastaruosius metus tampė laukusiųjų nervus už rimtų piarinių virvučių. Pernai lapkritį savo socialinių tinklų nuotraukas pakeitusi televizijos užsklandų paveiksliuku ir paskelbusi kelias vasaros festivalių datas, Versalio grupė į eterį tvirtai sugrįžo tik šių metų kovą – po ketverių metų pertraukos pristatinėdama debiutinį šeštojo albumo „Ti Amo“ singlą „J-Boy“. Socialiniame tinkle reddit netruko pasipilti nepatenkintų ištikimų fanų šūksniai, teigiantys, kad „Phoenix“ renkasi lengviausią kelią – muziką kabina ant to paties kurpaliaus, ant kurio buvo pakabintas ir pats sėkmingiausias (tačiau muzikine prasme labiausiai nuo grupės šaknų nutolęs) diskas „Bankrupt!”. Stilistine prasme gerbėjų nuogąstavimai turėjo pagrindo, tačiau idėjine – tikrai ne.

Taip, „Phoenix“ skambesys, lyginant juos su pirmaisiais įrašais gerokai pasikeitė. Todėl seniausi fanai, tikėdamiesi albume rasti kažką panašaus į gitarinius „Consolation Prizes“ , „Everything Everything“ ar 2006-ųjų „One Time Too Many“ ar „Long Distance Call“ tikrai turės nusivilti. Tačiau pastarieji du grupės albumai leido suprasti akivaizdžią gyvenimo tiesą: „Phoenix“ renkasi kitą kelią – labiau sintetinį, linkusį į kur kas didesnę elektroninę visumą. Bet net ir tai nekeičia grupės prigimties, o Thomas Marsas tęsia tai, ką pažadėjo išleidęs debiutinį savo albumą „United“ – dar 2000-aisiai jis prisipažino, kad grupė mirs tada, kai pradės groti liūdną, ypatingai sentimentalią ir lyrišką muziką.

Perklausius „Ti Amo“ yra akivaizdu, kad grupei mirtis dar tikrai negresia. Albumas, kuriame – viso labo 10 dainų, yra itin pozityvus ir labai šviesus. Žinoma, žvilgterėjus į tracklistą ir jame atradus tokius kūrinių pavadinimus kaip „Tuttifrutti“ ar „Fior De Latte“ nejučia imi baimintis, kad išgirsi Katy Perry ir Justino Bieberio hibridą, tačiau vos pradėjus jo klausytis, suvoki, jog tokios baimės nepagrįstos.

Taip, „Phoenix“ nutolo nuo savo šaknų. Taip, ankstesniojo roko užuomazgų jų muzikoje ir su žiburiu neberasite. Tačiau 10 dainų tikrai pakanka pozityviam nusiteikimui, saulėtai vasaros dienai ir gerai nuotaikai.

„Phoenix“ sugrįžo. Ir tai padarė užtikrintai. Net neabejoju, kad „Ti Amo“ grupei leis suburti dar didesnę gerbėjų armija, o jų muzika ir vėl bus transliuojama populiariausių pasaulio radijo stočių eteryje.

DAINOS: Fior Di Latte, Goodbye Soleil, Telefono

LONDON GRAMMAR „Truth is a Beautiful Thing“

Naujojo „London Grammar“ albumo pirmą kartą klausiausi iš Vilniaus važiuodamas į sodybą Utenos plentu. Buvo ką tik praėjusi jau tradicine tapusi šios vasaros liūtis, o tamsus birželio dangus virš Lietuvos nieko gero nežadėjo. Kvepėjo vasara, buvo itin ramu ir pasakiškai gaivu. Būtent tokio santykio su aplinka metu nuskambėjo pirmasis albumo kūrinys „Rooting For You“. Pasibaigus šiai dainai regis trumpam prasisklaidė virš plento esantys juodi debesys ir pasirodė saulės spinduliai. Nežinau, atsitiktinumas tai ar ne, tačiau tuo metu iš mano grotuvo pasigirdo ypatingai šviesios ir pozityvios kompozicijos „The Big Picture“ garsai. Po jos dangus ir vėl ėmė temti, o pozityvią ir itin šviesią muziką pakeitė įprastas Londongrammariškas minoras. Tai buvo pirmas kartas mano gyvenime, kai oras už lango taip tiesiogiai koreliavo su besikeičiančia muzika.

Klausytis „London Grammar“ lyjant lietui – tas pats, kas karštą vasaros dieną išsimaudyti vėsiame ežero vandenyje. Jausmas – daugiau nei ypatingas. Pretenzingos ramybės reikalaujanti švelni, užburianti ir ypatingai hipnotizuojanti muzika gali tapti pasakiškai nuostabiu muzikiniu kąsniu muzikos mėgstantiems ne tik klausyti, bet ir girdėti.

Šis albumas – viso labo antrasis Notingemo indie pop trio diskografijoje. Tačiau kaip pernai projekto balsas Hannah Reid prisipažino žurnalui „Q“ , jai nesvarbu albumų kiekis. Viskas, ko ji labiausiai laukia – tai tų stebuklingų akimirkų, kurių metu gimsta dainos.

Per pastaruosius metus tų „stebuklingų akimirkų“ buvo mažiausiai 11. Būtent tiek dainų yra naujausioje „London Grammar“ plokštelėje. Florence Welsch vokalą itin primenantis Hannos balsas, ypatingai melodinga ir išraiškinga muzika, kurios dėka sentimentalių svajonių pasaulyje paskendęs klausytojas tiesiog gali pamiršti iš jo pabėgti ir dar daugybė svajingos muzikos komponentų yra tai, kas šio albumo tiesiog neleidžia nevadinti nuostabiu.

Britai šį trio ypatingai mėgsta. Plokštelė „Truth is a Beautiful Thing“ debiutavo pirmoje UK TOP 40 vietoje. Tą patį jai pavyko padaryti ir Škotijoje bei Belgijoje. Aukščiausius perkamiausių albumų sąrašo dešimtukus albumas pasiekė Šveicarijoje, Olandijoje, Australijoje ir kitose šalyse.

Taigi, „London Grammar“ tapo išties dideliu vardu. Na o kai didelis vardas kuria ir atlieka iš tiesų didžią muziką, visi muzikos mylėtojai gali tik pasidžiaugti.

„Garsinkitės albumą ir svajokite!” – toks galėtų būti lyriškojo trio šūkis. Bent jau tokį šūkį turėdami mintyje mes galėtume jo klausytis dešimtis kartų iš eilės.

DAINOS: The Big Picture, Non Believer, Hell to the Liars

ROGER WATERS „Is This the Life We Really Want?“

Apie grupės „Pink Floyd“ išsiskyrimus ir susiėjimus būtų galima parašyti kelis didelius romanus. Deja, tuos, kurie vis dar paslapčia tikėjosi kultinio kolektyvo koncertinio turo ar tiesiog bendro muzikavimo, 2015-ųjų rugpjūtį Davido Gilmouro ištartas paskutinis „ne“ turėjo atvesti į nykią realybę . Visiems hitą „Wish You Were Here“ sukūrusios grupės fanams buvo nusiųsta paprasta žinia: Pinkai tikrai nebegros kartu.

Ir nors „Pink Floyd“ jau, panašu, niekada nebeatsikurs, juos primenančiais garsais galime mėgautis iki šiol. Dar viena džiugi žinia vinilo ir CD pavidalu birželio pradžioje pasiekė ir visus grupės gerbėjus – naują albumą išleido Rogeris Watersas.

„Is This the Life We Really Want?“ –  pirmas studijinis Waterso darbas per pastaruosius 25 metus bei pirmas solinis įrašas, išleidžiamas praėjus 12 metų nuo eksperimentinės operinio plokštelės „Ça Ira“ pasirodymo.

Rogeris Watersas – itin įdomi ir daug veidų turinti spalvinga asmenybė, kuri nevengia išreikšti savo požiūrio į visuomenėje vykstančius politinius, socialinius ar ekonominius procesus. Todėl nieko jau seniai nebestebina, kai Pinkų lyderis kategoriškai pasisako JAV Prezidento rinkimų klausimais ar drastiškai tėkšteli pareiškimą apie konfliktus artimuosiuose rytuose.

Naujame albume tokio tipo pareiškimų – į valias. Dalis jų paslepiama metaforų rūbuose, likusi dalis – išsakyta visiškai tiesiogiai. Tačiau sekantiems R. Waterso gyvenimą dėl to stebėtis tikrai neverta. Svarbiausia yra tai, kad „Is This the Life We Really Want?“ – tai dar viena muzikinė kelionė ne tik po šio atlikėjo, bet ir po visą „Pink Floyd“ pasaulį. Tai, kad albume esanti muzika yra kone tapati pinkų kūrybai, stebėtis neverta – nuo 1973-ųjų legendinio albumo „Dark Side Of The Moon“ Rogeris Watersas buvo pagrindinės grupės smegenys.

Pasirodžius naujam R. Waterso darbui teko dalyvauti ne viename šio įrašo aptarime. Ir visi grupės gerbėjai vienareikšmiškai sutaria, kad „Is This the Life We Really Want?“ skamba taip, tarytum jis būtų 1983-ųjų metų albumo „The Final Cut“ tęsinys. Ne tik dėl čia vyraujančių temų, bet ir dėl muzikos.

1983-ųjų „Pink Floyd“ albumas „The Final Cut“, kurio pagrindinis autorius buvo Rogeris Watersas, buvo dedikuotas atlikėjo tėvui (žuvusiam  II pasaulinio karo metu). Šalia albumo yra prierašas: „Requiem For The Post War Dream“. Šis įrašas nemenką dalį grupės gerbėjų privertė sunerimti dėl jame dominavusių politinių temų. Panašiai Pinkų gerbėjai gali pasijusti ir dabar. Tačiau šįkart yra vienas esminis skirtumas su 1983-aisiais: R. Watersas suaugo ir subrendo, bet… bet ir toliau nevengė sakyti tai, ką galvoja. Tiesa, šįkart jo kalbėsenai pasirinktas gerokai diplomatiškesnis tonas.
Todėl klausantis albumo turime vieną paprastą patarimą: jeigu turite priešingą nuomonę nei legendinis Pinkas – tiesiog nesipiktinkite. Nes pats albumas – neišsenkantys gilios muzikos vandenys. O visiems tiems, kurie jaučia bent menkus sentimentus kultinei britų grupei, tai bus neįtikėtinai „Pink Floyd“ kūrybą primenanti muzikinė kelionė.

DAINOS: Deja Vu, The Last Reffugee, The Most Beautiful Girl

CIGARETTES AFTERS SEX „Cigarettes Afters Sex“

Nors Grego Gonzalezo kolektyvas „Cigarettes Afters Sex“ egzistuoja kone dešimtmetį, debiutinis albumas dienos šviesą išvysta tik dabar. Kita vertus, šio muzikanto logika paprasta: kam man tas albumas, jeigu turiu milijonus perklausų Youtube, o į mano koncertus ir taip bilietai šluojami puikiai?

Kad taip yra, pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Į Teksase susikūrusio kolektyvo pasirodymą mūsų šalyje bilietai buvo išpirkti dar gerokai iki debiutinio albumo pasirodymo. Taigi, piano.lt kiemas bus sausakimšas, o jaunieji Lietuvos hipsteriai neabejotinai mintinai trauks ne vieną Gonzalezo kūrinį.

Koks tas debiutinis „Cigarettes After Sex“ albumas? Ogi visiškai toks, kokio iš jo galėjome tikėtis. Ramus, lyriškas, kartais kiek depresyvus, o kartais pakylėjantis. Jame galima užčiuopti ir intymumą, ir sentimentalią melancholiją, ir rūškaną lietaus niūrumą – viską, kuo ši grupė pakerėjo savo klausytojus ir užsikariavo jų simpatijas.

Shoegaze, ambient ir slow pop mišinys nepaliks abejingų nei tų, kurie jau kasa šių žanrų lobius, nei tų, kurie dar tokios stilistikos neatrado.

Tai albumas, kurį suvalgysite su pasimėgavimu.

DAINOS: Young & Dumb, Apocalypse, Truly

Po 25 metų pertraukos pasirodė naujas Pink Floyd sielos Roger Waters albumas (perklausykite)

Roger Waters album

Albumo viršelis

Ilgai laukta diena pagaliau atėjo. Muzikos parduotuves pasiekė naujas legendinės britų grupės „Pink Floyd“ nario Rogerio Waterso albumas „Is This the Life We Really Want?“.

Šis albumas – pirmas studijinis Waterso darbas per pastaruosius 25 metus bei pirmas solinis įrašas praėjus 12 metų nuo eksperimentinio operinio įrašo „Ça Ira“, kuris buvo išleistas 2005-aisiais.

Naują legendinio Pinkų nario darbą prodiusavo grupės „Radiohead” prodiuseris Nigelis Godrichas.

Dalinamės R. Waterso naujojo albumo perklausa su visais manoMUZIKOS skaitytojais.

Roger Waters – Déjà Vu

Anokia čia paslaptis, kad nemenkai manoMUZIKOS autorių daliai grupė „Pink Floyd” yra visapusis gyvenimo kelrodis. Todėl nenuostabu, kad tada, kai bet kuris šio kultinio kolektyvo narys pasirodo viešumoje su nauja muzika, mums tokios dienos pavirsta švente, kurią, kaip tame legendiniame klipe sakė įkaušusi dama, reikia švęsti.

Šiandien – viena iš tų dienų. Mat naują dainą pristatė vienas iš pinkų įkūrėjų Rogeris Watersas. Birželio mėnesį išleisiantis savo penktą solinį albumą „Is This the Life We Really Want?”, kultinis muzikantas pasidalino naujojo įrašo daina „Deja Vu”.  

Beje, „Is This the Life We Really Want” bus pirmas studijinis Waterso albumas per pastaruosius 25 metus bei pirmas solinis įrašas po 12 metų pertraukos nuo eksperimentinio operinio įrašo „Ça Ira”, kuris buvo išleistas 2005-aisiais.

Nekantraudami laukiame Rogerio Waterso naujo įrašo ir su pasimėgavimu klausomės naujausios dainos, kuri, bent jau mums, labai priminė 1983-ųjų metų „Pink Floyd” diską „The Final Cut”.

Roger Waters: neturiu nieko bendro su nauju Pink Floyd albumu

R. Waters

Lapkričio 10 dieną naują albumą išleidžiančios grupės „Pink Floyd“ gerbėjai, regis, vis dar prie dabartinio kolektyvo sąstato priskiria ir Rogerį Watersą. Tačiau 1985-aisiais „Pinkus” palikęs muzikantas su grupe jau ilgą laiką neturi nieko bendro. Nežiūrint į tai, kad 2011 metais Watersas vienam koncertui buvo užlipęs ant scenos drauge su buvusiais komandos nariais, vis dar nėra jokio pagrindo kalbėti apie jo prisijungimą prie pirmą naują diską per dvidešimt metų išleidžiančio kultinio roko muzikos kolektyvo.

Likus kiek daugiau nei mėnesiui iki „Pink Floyd” albumo „Endless River” pasirodymo dienos, vakar Rogeris Watersas savo paskyroje facebooke netikėtai išplatino viešą pareiškimą.

„Kai kurie mano žmonos Laurie klausinėja apie mano naują albumą, pasirodysiantį lapkričio mėnesį. Ko gero jie susipainiojo, nes jokio albumo lapkritį tikrai neišleisiu. Albumą, kuris vadinsis „Endless River”, išleidžia Davidas Gilmouras ir Nickas Masonas.  Būtent Davidas ir Nickas sudaro grupę „Pink Floyd”. „Pinkus” aš palikau prieš 29-erius metus – 1985-aisiais. Nuo tos akimirkos nesu šios grupės narys. Neturiu nieko bendro nei su kolektyvo albumais „Momentary Lapse of Reason” ar „The Division Bell”, nei su 1987-ųjų ir 1994-ųjų koncertiniais „Pink Floyd” turais. Nesu niekuo prisidėjęs ir prie „Endless River”, – rašoma muzikanto pareiškime.

manoMUZIKA primena, kad Davido Gilmouro prodiusuotas albumas „Endless River” – pirmasis kultinės grupės „Pink Floyd” diskas per 20 metų. The Endless River“ kūriniai įrašyti 1993-1994 metais. Būtent tada grupė įrašinėjo vieną populiariausių savo albumų „Division Bell“ (nemenkas produktyvumas, sakyčiau). Albumas įrašytas legendinėje studijoje „Britannia Row Studios“ (toje pačioje vietoje gimė 1987- ųjų metų Pinkų įrašas „A Momentary Lapse Of Reason“, Gilmouro solinis diskas „On An Island“, kiti „dideli“ tokių grupių kaip Joy DivisionNew OrderPulp ar Snow Patrol albumai).

Daugiau apie „Endless River” sužinoti galite čia.

Žemiau – kelios ištraukos iš naujojo „Pink Floyd” albumo.

Po 20 metų pertraukos – naujas „Pink Floyd” albumas

Spalio mėnesį įvyks tai, kas, atrodė, neįmanoma – britų super grupė „Pink Floyd” po 20 metų pertraukos išleis naują albumą „The Endless River”.

Kaip teigiama David Gilmour žmonos Polly Samson „Twitter” žinutėje, albume daugiausia skambės dar 1994 metais sukurtos jau mirusio grupės klavišininko Richard Wright dainos.

Visgi albumas „The Endless River” bus išleistas be Roger Waters indėlio.

Davidas Gilmouras paneigė kalbas apie Pink Floyd atsikūrimą vasaros olimpinių žaidynių proga

Grupė "Pink Floyd"

Vakar dienos ryte pasirodžiusi informacija apie kultinės britų grupės „Pink Floyd” atsikurimą 2012 metų vasarą įvyksiančios olimpiados proga ne ilgai trukus buvo paneigta.

Mintis apie „pinkų” atgimimą vakar paskleidė vienas įtakingiausių Didžiosios Britanijos muzikinių portalų NME. Beje, anot pranešimo tame pačiame internetiniame tinklalapyje, po pasirodžiusios pirminės žinios į redakciją paskambino Dave’o Gilmouro atstovas ir pareiškė, kad visos kalbos apie legendinės grupės atsikūrimą yra gryna spekuliacija, kuri tikrai netaps realybe.

manoMUZIKA.lt primena, kad dar šių metų gegužės mėnesį Rogerio Waterso koncerto Londono „O2” arenoje metu, prie atlikėjo prisijungė „Pink Floyd” nariai Nickas Masonas ir Davidas Gilmouras ir atliko kelias kultinės britų grupės dainas. Tai paskatino dar didesnes kalbas apie galimą „Pink Floyd” atsikūrimą. Tačiau kad ir kaip bebūtų gaila, kol kas tos kalbos realybe virsti neturėtų.

Paspaudę čia išvysite kelias akimirkas iš minėto koncerto gegužės mėnesį, kai trys pinkai po daugelio metų vėl kartu stovėjo vienoje scenoje.

Nick Mason: Pink Floyd suprato, kad gerbėjai nori mūsų atsikūrimo

Kultinės grupės „Pink Floyd” narys Nick’as Mason’as prisipažino, jog visi kolektyvo nariai tikrai žino apie tai, kad gerbėjai labai laukia ‘pinkų’ atsikūrimo.

Gandus apie galimą grupės atsikūrimą paskatino gegužės mėnesį Londone įvykęs Roger’io Waters’o koncertas, kurio pabaigoje prie legendinio atlikėjo prisijungė „Pink Floyd” nariai David’as Gilmour’as ir Nick’as Mason’as. Trijulė kartu atliko kelis legendinius super grupės kūrinius.

Kalbėdamas su „Billboard”, Mason’as sakė, kad „tas vakaras buvo nuostabus ir jis tikisi, kad „Pink Floyd” vėl gros kartu”.

„Kol kas neturime jokių planų. Nei ilgalaikių, nei trumpalaikių. Jeigu klausiate manęs, galiu visai atvirai prisipažinti, kad norėčiau vėl groti kartu”. – kalbėjo Mason’as. „Visi esame atviri pasiūlymams. Tačiau tam, kad įvyktų tai, ko laukia mūsų gerbėjai, reikia suvokti, kad mūsų bendra veikla bus vaisingesnė ir prasmingesnė nei veikimas po vieną”. – pridėjo muzikantas.

Užbaigdamas pokalbį, legendinės britų grupės narys suteikė vilčių: „Nereikia pamiršti, kad mes senstame. O sendami daug labiau vertiname savo gerbėjų troškimą mus ir vėl ant scenos išvysti kartu. Tad kol kas tiesiog palaukime ir pažiūrėkime kas bus”.

Beje, ManoMUZIKA primena, kad grupės narys Roger’is Waters’as anksčiau yra sakęs, jog nenorėtų, kad „Pink Floyd” atsikurtų.

Vakarykštis Pink Floyd narių bendras pasirodymas pakurstė kalbas apie grupės atsikūrimą

Grupės „Pink Floyd” branduolys – David’as Gilmour’as, Roger’is Waters’as ir Nick’as Mason’as vakar vakare scenoje ir vėl grojo kartu. Tai tik dar kartą paskatino grupės gerbėjų kalbas apie  galimą grupės atsikūrimą.

Gilmour’as ir Mason’as prisijungė prie Waters’o vakar vakare Londono O2 arenoje vykusiame koncerte tam, kad kartu atliktų legendinį „Pink Floyd” kūrinį „Comfortably Numb”.

Nepaisant to, kad manoma, jog vakarykštis koncertas buvo vienintėlis, kuriame Gilmour’as ir Waters’as grojo kartu pastarojo turo metu, spekuliacijų apie galima grupės atsikūrimą tik dar labiau padaugėjo. Šią temą ypatingai eskaluoja ir visa šiandieninė britų spauda.

Paskutinį kartą viešą pasirodymą kultinė art roko grupė buvo surengusi 2005 metais, „atsikūrusi” vienintėliam koncertui „Live 8” metu. Visą tuometinį jų pasirodymą galite matyti viršuje.