Spalio 27 d. Alison Mosshart ir Jamie Hince geriau žinomi, kaip „The Kills” grįžo su nauju albumu „God Games”, kuris pasirodė po 7 metų pertraukos. Šiandien grupė pasirodo radijo stoties „KEXP” eteryje, kur atlieka 4 savo kūrinius.
Išgirsite ne tik „New York”, „Better Days”, „103” ir „Baby Says” dainas, bet ir trumpą interviu. Pasirodo grupė šios radijo stoties eteryje nebuvo net 15 metų! Kaip jiems sekėsi pasirodyti ir ką grupė turėjo pasakyti apie naujausią savo albumą išgirsite tik pas mus.
Alison Mosshart ir Jamie Hince grįžta spalį su savo pirmuoju nauju albumu nuo 2016 m.
„The Kills“ paskelbė, kad jų naujasis albumas „God Games“ pasirodys spalio 27 d.
Duetas taip pat pasidalino nauju kūriniu „103“, kuris buvo nufilmuotas roko ir mados fotografo Steveno Sebringo 3D filmų studijoje.
„The Kills”
Spalį pradedame su gera žinia „The Kills” mėgėjams. Grupė gruodžio 11 dieną išleis remaster’intą senesnių albumų B pusių ir retų dainų rinkinį pavadinimu „Little Bastards”. Į jį ieina dainos iš 2002-2009 m. periodo.
Į naujausiąjį įrašą taip pat įtraukta anksčiau neišleista 2009 m. demonstracinė dainos „Raise Me” versija. Pasižiūrėkite pačios grupės režisuotą muzikinį vaizdo įrašą.
Alison Mosshart (nuotr. David James Swanson)
Daug metų stovėjusi „The Kills“ ir „The Dead Weather“ priekyje grupių frontwoman Alison Mosshart atrodo pradeda savo solo karjerą.
„The Kills“ po 2016 m. pasirodžiusio albumo „Ash & Ice“ iki 2018 m. išleido dar keletą singlų, koncertavo iki pat karantino, tačiau nuo 2018 m. kūrybine prasme – tyla…
Su „The Dead Weather“ veiksmo dar mažiau – 2015 m. pasirodžius pakankamai eksperimentiniam albumui „Dodge and Burn“ nebuvo jokių pasirodymų, tik keletas vaizdo klipų ir po jų stojusi tyla.
Matyt Alison Mosshart norėjosi veiklos ir atsirado naujų kūrinių, todėl ji pristatė du singlus, kuriuos liepos 31-ąją išvysime ir vinilo pavidalu.
Kūrinys „Rise“ pasirodė balandžio pradžioje:
O „It Ain’t Water“ gegužės viduryje:
Pernai grupės gyvavimo penkiolikmetį šventę „The Kills“ ta proga išleido akustinių dainų EP „Echo Home Non-Electric“ – jame be „The Kills“ kūrinių vietą sau rado ir Rihannos dainos „Desperado“ koveris. Ir atrodytų, kad grupei pats laikas jau būtų užsiimti naujų dainų kūrimu – bet „The Kills“ turėjo kitokių planų: šiemet jie grįžta su dar vienu koveriu.
„List of Demands“ – amerikiečių reperio, poeto ir aktyvisto Saul Wiliams kūrinys. „The Kills“ versija skamba visiškai neatpažįstamai, bet šviežiai ir…tiesiog labai gerai.
Foo Fighters Rygoje (nuotr. Nendrė Žilinskaitė)
1.
Pradėdamas groti „Everlong“, vieną iš įspūdingiausių devyniasdešimtųjų metų dainų, Dave Grohlas kelis kartus sustaugia. Rygos „Lucavsala“ publika nėra jo mačiusi, bet noriai bliauna atgal. Vienos paskutiniųjų ryškių alternatyvaus devyniasdešimtųjų roko figūrų charizma tiesiog veržiasi nuo scenos. Melancholiška ir minorinė „Sonic Youth“ įkvėpta „Everlong“ nėra įprastinis būdas pradėti roko koncertą, bet Grohlas išmano savo amatą ir netrukus publika jau strikinėja per ritmingą „Monkey Wrench“. Pirmąją koncerto minidalį užbaigia anksti sugrota viena vitališkiausių „Foo Fighters“ dainų „The Pretender“.
Grohlas yra modernaus roko veislės gyvūnas iš vis labiau nykstančios devyniasdešimtųjų metų amerikietiško roko superžvaigždžių kartos. Narkotikai ir depresija prašienavo daugelį jo amžininkų, bendražygių ir draugų: jo mentorius Kurtas Cobainas nusišovė, Lane Staley („Alice In Chains“) mirė nuo perdozavimo, panaši lemtis ištiko „Stone Temple Pilots“ balsą Scott Weiland, o šįmet nusižudė ir stipriausias grunge kartos lyrikas Chris Cornell iš „Soundgarden“. Kiti yra nebesvarbūs net ir savo ištikimiausiems fanams – kaip į alt-right pasinešęs „Smashing Pumpkins“ Billy Corganas. Tik keli Grohlo draugai – Maynardas Keenanas, Trenta Reznoras, Eddie Wederis ir Josh Homme vis dar nepraranda kūrybinės energijos ir noro gyventi.
Kukliai besišypsantis trečiasis „Nirvana“ narys pavirto į nepaprastai vitališką atlikėją ir vieną įtakingiausių būgnininkų – jo agresyvią būgnavimo techniką vertino ir kopijavo beveik visos alternatyviosios post-grunge dešimtmečio grupės. Nors su „Nirvana“ jį lyginę kritikai ir sudirbo pirmąjį „Foo Fighters“ albumą, beveik kiekvienas jo naujas darbas buvo vertinamas geriau, nei praėjęs, o po praėjusio dešimtmečio „In Your Honor“ ir „Echoes, Silence, Patience & Grace“ jis užėmė žilagalvio mokytojo vietą. Tuo metu, kai pasibaisėtina komercinio „Linkin Park“ ir „Limp Bizkit“ roko karta ilgam sukompromitavo devnyniasešimtųjų skambesį. „Foo Fighters“ yra didelės žvaigždės – savo kartos „Pink Floyd“ ar „The Cure“.
Foo Fighters (nuotr. Nendrė Žilinskaitė)
2.
Apšilime grojantys „Foo Fighters“ draugai, kaip ir jų muzika, rodo nuolatinį mėginimą laviruoti tarp alternatyvos ir radijo, tarp noro kurti meną ir patenkinti bilietus į koncertus vis dar perkančius paauglius, tarp Grohlo noro groti su „Tom Petty and the Heartbreakers“ ir metalo projekto „Probot“. Pirmieji (po estų, kuriuos praleidau) groja „The Kills“ – taukši ritmo mašinos, o už bene geriausios dabartinės roko vokalistės Allison Mosshart nugaros – juodai baltas kalnas prerijoje. Ta blausi vizualizacija atspindi jausmą – viena geriausių dabartinių roko grupių nugrūsta į apšildančios grupės statusą. Šiandien „The Kills“ išties tik šildo – robotiškas ritmo mašinos bliuzas skamba nelabai dėmesingai Latvijos paupio scenos auditorijai. Kol Allison ir jos nusikaltimų bendrininkas Jamie Hince keliauja per minimalistines pastarojo albumo dainas, kelių tūkstančių žmonių jūroje pakyla vos viena kita ranka, latviai dažniau linguoja ir domisi alumi. Tik „Doing It to Death“ yra užvedanti . Nepaisant visų Dave Grohlo simpatijų moderniam rokui, čia, Latvijoje, jis renka auditoriją, kuri eis į „Red Hot Chili Peppers“, „Guns N Roses“ ar šešiasdešimtą vandenį nuo „Queen“ kisieliaus, o „The Kills“ robotai nuobodžiaujančiai publikai čia taukši visai ne visai vietoje.
The Kills (nuotr. Nendrė Žilinkskaitė)
Yra kur kas lengviau suprasti, ką apšildyme veikia melodingi pankai „Biffy Clyro“. Škotų rokeriai atrodo tartum išvesti kokioje slaptoje „Live Nation“ laboratorijoje: gražūs iki pusės nuogi vyrukai, madingos barzdos bei tatuiruotės ir dainos, kurios, kitaip aranžavus, puikiai skambėtų ir iš Justino Bieberio lūpų. Populiarusis amerikiečių pankrokas yra po „Nirvanos“ ir „Green Day“ komercinės sėkmės atsiradęs žanras: trys akordai, truputis staugimo ir baisaus būgnavimo pradžioje bei įsimenantis mažorinis priedainis su visais „lalala“. „Biffy Clyro“ nėra tokie nuobodūs ir komerciški, kaip jų pirmtakai „Simple Plan“ ar „Blink 182“, bet prodiuserių pasiūlymo viską kurti kuo paprasčiau jie klauso labai nuoširdžiai.
Publika pagyvėja, prasideda šokiai. „Foo Fighters“ savo post-grunge kelią pradėjo nuo durnų klipų ir taikymo į jaunesnę auditoriją ir jie puikiai žino, kaip su ja elgtis. Jei „Kills“ tikslas pademonstruoti platų „Foo Fighters“ požiūrį, „Biffy Clyro“ čia dirba tikrais šildytojais.
Biffy Clyro (nuotr. Nendrė Žilinskaitė)
3.
„Kiek jūsų anksčiau buvo „Foo Fighters“ koncerte? Pakelkit rankas! Kiek jūsų nebuvo? Bet tai kokia jūs nuostabi publika! Nesuprantu, kodėl mes čia neatvykome taip ilgai?!“ – jau įsilinksminusiems latviams meilikauja Dave Grohlas. Per pertrauką iki biso per ekraną rodoma transliacija iš neva persirengimo kambario, kur Grohlas komiškai derasi su minia, kiek dar dainų jiems groti. Video akivaizdžiai nufilmuotas iš anksto, bet tai nieko netrikdo – žaidimo taisyklės, kaip kokiame trileryje, visiems aiškios. Tačiau kažkuriuo metu suabejoju – gal tikrai Ryga ir jos publika tokia ypatinga? Kaip kiekvieno gero fokusininko Grohlo triušiai tikri – jis pagroja dar negrotą naujo albumo dainą ir retai gyva skambančią „Arlandria“, vieną geriausių savo gabalų. Bet svarbiausia, kad jis pats tuo nė akimirkai neabejoja – šita publika pati ypatingiausia. Čia ne atsainus ir surežisuotas Gahano „catwalkas“ Vilniuje ar pritūpimais sportuojantis Trujillo iš „Metallica“.
Foo Fighters (nuotr. Nendrė Žilinskaitė)
Nuo kitų didžiųjų grupių – „Metallica“ ar „Red Hot Chilli Peppers“ „Fighterius“ skiria nuoširdus noras groti, o ne sportuoti ir vaipytis pagal scenarijų. Grohlo draskymasis techniškas, apskaičiuotas, bet visiškai nuoširdus. Per dvi dainas jam padeda nepaprastai atgijusi Alisson Mosshart – judviejų staugimas į vieną mikrofoną yra ir erotiškas, ir konkurencingas tuo pat metu. Taylor Hawkins, dar vienas dainuojantis būgnininkas, per savo dainą jaudinasi ir sulaukia publikos simpatijų. Pat Smear, legendinis pankų gitaristas, spėjęs nusifilmuoti ir „Nirvana“ „Unplugged“ koncerte, visam renginiui suteikia kažkokio kilnumo ir istorijos.
Trijų valandų koncertą „Foo“ baigia pirmąja savo viešai sugrota daina – ir tik tada, pirmąsyk per visą koncertą, pasigirsta nenuginčijamos „Nirvana“ gaidelės. Ir staiga suvoki Grolho ypatingumą – svarbiausioje savo kartos grupėje grojęs muzikantas savo antrą karjerą susikūrė iš esmės nieko nepavogęs iš savo buvusių bendražygių. Paldies.
Nuotr. Live Nation facebook paskyra
Šaltas gruodžio pirmadienis kaipmat tapo saulėtas tiems, kas mėgsta kokybišką roko muziką. Vos įsijungus kompiuterius paaiškėjo stulbinanti žinia: vasaros pradžioje į kaimyninę Latviją atvyksta roko grupė „Foo Fighters„. Tiesa, tai – ne vienintelė žinia, kuri turėjo priversti aiktelėti tokios muzikos gerbėjus.
Pasirodo, kad kultinį Dave’o Grohlo kolektyvą Lucavsalos saloje apšildys škotai „Biffy Clyro” ir Amerikos duetas „The Kills„. Taigi, šventesnės gitarinės trejybės, ko gero, neįmanoma įsivaizduoti.
Koncertas, apie kurį bent jau manoMUZIKA nuo šiandien pradeda svajoti vis garsiau ir stipriau, įvyks birželio 21 dieną.
Pirmuosius bilietus į jį bus galima įsigyti jau ateinantį ketvirtadienį.
Artėjant ilgajam savaitgaliui dovanojame Jums naują, energingos muzikos kupiną manoMIKSĄ. Jame patalpinti kūriniai tiks iškylaujant gamtoje, išbandant vandens šaltumą ar tiesiog gurkšnojant šaltą kavą lauko kavinėje.
Mikse rasite gerai pažįstamus „The Kills”, „The Maccabees”, „Radical Face” ir naujus vardus, tarp kurių neseniai manoATRADIME pristatytas „Sample Answer”. Lieka tik pasigarsinti grotuvus ir mėgautis visais vasaros teikiamais malonumais.
Laukdami birželio mėnesio kada pasirodys jau penktasis indie roko dueto „The Kills” grupės albumas „Ash & Ice” dalinamės kolektyvo pasirodymu, kurio metu atliekamas kūrinys „Heart Of A Dog”.
Prieš maždaug šešias savaites su jumis dalinomės naujienomis apie naują „The Kills” dainą ir albumą. Šis indie roko duetas nemiega ir toliau dalinasi gėriu iš būsimojo įrašo – kūriniu „Heart Of A Dog” ir jam skirtu vaizdo klipu.
Po penkerių metų pertraukos su labai džiugiomis naujienomis grįžta indie roko duetas „The Kills„. Birželio 3 dieną pasirodys jau penktasis grupės albumas „Ash & Ice”, o pirmoji pažintis su šiuo įrašu – daina „Doing It To Death”, kuri jau dabar turi vaizdo klipą. Jame galite išvysti Alison Mosshart ir Jamie Hince vedančius teatralizuotą laidotuvių procesiją.
Jack White vadovaujama alternatyvaus roko supergrupė The Dead Weather paskelbė naują kūrinį pavadinimu „Rough Detective”. Šis kūrinys – tai antroji daina iš neseniai dienos šviesą išvydusio vinilinio grupės singlo „Open Up (That’s Enough)/Rough Detective”.
Jack White priklansančios leidybinės kompanijos Third Man Records planuose esantis naujasis The Dead Weather albumas pasirodys tik 2015-aisiais metais, bet iki tol ištikimiausius gerbėjus lydės trumpų vinilinių leidinių serija.
Primename, kad alternatyvaus roko supergrupė The Dead Weather, kurioje Jack White užima būgnininko pareigas, sudaryta iš The Kills vokalistės Alison Mosshart, Queens of the Stone Age gitaristo Dean Fertita bei Raconteurs bosisto Jack Lawrence.
Džiugi naujiena Jack White gerbėjams! Muzikantui priklausančios indie muzikos leidybinės kompanijos Third Man Records planuose – trečiasis kolektyvo The Dead Weather albumas. Nors albumas pasirodys tik 2015-aisiais, klausytojai bus lepinami vinilinių singlų serija, kurių pirmasis – „Open Up (That’s Enough)/Rough Detective” jau prekyboje.
Primename, kad alternatyvaus roko supergrupė The Dead Weather, kurioje Jack White užima būgnininko pareigas, sudaryta iš The Kills vokalistės Alison Mosshart, Queens of the Stone Age gitaristo Dean Fertita bei Raconteurs bosisto Jack Lawrence.
Būsimojo albumo pavadinimas dar neskelbiamas.
Dabar yra pusė aštuonių vakaro, ir dar likęs visas pusvalandis iki „Terminal 5“ klubas atvers savo duris, bet eilė, išsirikiavusi prie įėjimo, jau siekia gatvės kampą. Šįvakar čia dešimties gyvavimo metų gimtadienį švęs viena iš reljefiškiausių indie grupių – „The Kills“. ManoMUZIKA, žinoma, negali sau leisti nepabuvoti tokiame išskirtiniame renginyje.
Apie „The Kills“ koncertą jau rašiau pernai. Tada šis ekspresyvus duetas lankėsi Niujorke reklamuodamas savo ketvirtąjį studijinį albumą „Blood Pressures“. Buvo šaunu, bet šį kartą tikiuosi kažko itin ypatingo. Juk lygiai prieš dešimtį metų britas multiinstrumentalistas Jamie Hince ir amerikietė vokalistė Alison Mosshart pradėjo kartu kurti muziką. Nei vienas, nei kitas muzikantas anuomet nebuvo indie scenos naujokai (Alison priklausė Floridos pankroko grupei „Discount“, o Jamie grojo net keliuose britiško roko kolektyvuose), bet „The Killls“ kuriama bliuzo ir garage roko sintezė, paskaninta lo-fi estetika ir pankiškomis pažiūromis, ryškiausiai atskleidė šių dviejų talentingų žmonių sugebėjimus.
Praėjo dešimt metų, ir šiandien „The Kills“ gali pasigirti keturiais vienas už kitą geresniais albumais, bendradarbiavimu su Jacku White ir „Yeah Yeah Yeahs“, bei nesuskaičiuojama galybe koncertų, kurių kulminaciją regėsiu šįvakar. Durys atvertos, eilė pajuda vidun, ir aš netrukus įsitaisau balkone virš scenos, kur praleisiu visą likusį vakarą.
Šis koncertas bus filmuojamas ir transliuojamas internetu. Iš balkono regiu net keturias kameras – kairėje salės pusėje, gale prie garsisto, ant scenos… Transliaciją planuojama pradėti pusę vienuolikos vakaro, bet iki tol dar daug gražaus laiko. Nors nei vienas iš dviejų „The Kills“ gimtadienį apšildančių kolektyvų man nėra ankščiau girdėtas, vis tik, prisipažinsiu, kad iš jų kaip ir iš vakaro kaltininkų tikiuosi pakankamai daug. Kai „The Kills“ drebino „Terminal 5“ praeitą kartą, aš iki ausų įsimylėjau tuomet vakarą pradėjusius noise rokerius „A Place to Bury Strangers“. Nuo seno esu didelis garsios, triukšmo deformuotos muzikos mėgėjas, todėl ir šįkart tikiuosi sužinoti apie kokį nors dar negirdėtą „kreizovą“ kolektyvą. Kol gausi minia spiečiasi prie scenos, pasirodymą pradeda grupė „Hunters“. Jauni noise rokeriai iš Bruklino atlieka dainas iš savo debiutinio EP „Hands of Fire“ ir palieka triuškinantį įspūdį. „Hunters“ pasirodymas pilnas triukšmingų gitarinių sprogimų ir maniakiškai aidinčių riksmų, o bosistas ir būgnininkas vienas kitą supranta taip gerai, kaip kadaise vienas kitą suprato Kristas Novoselicas ir Dave Grohlas. Tai vienas iš tų retų, bet džiugių atvejų, kai apšildantieji sugeba išjudinti publiką iki tokio lygio, kad minios viduryje netikėtai prasideda žmonių nešiojimas ant rankų ir pogo šokis. Mėgaujuosi šiais triukšmadariais ir tikiuosi, turėsiu dar ne vieną galimybę išvysti juos gyvai. Galbūt kitąkart tai įvyks jų gimtajame Brukline?
Hunters (nuotr. iš asmeninio archyvo)
Antroji vakarą apšildanti grupė – taip pat verta dėmesio. Tai „Jeff the Brotherhood“, duetas iš Našvilio, Tennessee valstijos. Jie kuria psichodelinio, garage ir punk roko sintezę, pasižyminčia bombastišku garso sienos efektu. Anot jų vokalisto Jake Orrallo, jis ir jo brolis Jaminas (pasirodo, kad žodis „Brolybė“ grupės pavadinime reiškia ne kokį religinį kultą, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, o tikrus broliškus santykius) truputi jaudinosi prieš šį ypatingą vakarą, bet Niujorko miesto publika juos priima šiltai, o jų pasirodymą karūnuoja Alison Mosshart. Ji netikėtai išnyra scenos pakraštyje ir kartu su broliais atlieka paskutinę jų setlist‘o dainą.
Minia nepailsta augti. Užpildytas visas pirmasis aukštas ir du dideli balkonai. Net neįsivaizduoju, kiek žmonių čia susirinko šįvakar. Tokio sausakimšo „Terminal 5“ klubo man dar neteko matyti. Kol „Jeff The Brotherhood“ ardo savo aparatūrą, kažkas priekinėse eilėse pradeda pūsti juodus ir violetinius balionus, kurie netikėtai pasklinda po visą salę.
JEFF The Brotherhood (nuotr. iš asmeninio archyvo)
Šviesos prigęsta ir scenoje pasirodo vienui vienas senyvo amžiaus žmogėnas. Pasirodo, kad jis – tai knygų autorius, didžėjus ir vietinė muzikos legenda vardu BP Fallon. Jis asmeniškai pasveikina savo „senus draugus Jamie ir Alison“ su jų dešimties metų jubiliejumi, ir susirinkusieji draugiškai iš visų plaučių sudainuoja „Happy Birthday“.
Gimtadienio kaltininkai išeina į sceną ir šventė įsisiūbuoja.
Jamie Hince šiandien dėvi juodą odinį švarką dideliais atlapais. Alison Mosshart krato savo naujuosius rožinius plaukus. Virš minios nuskrieja ritmo mašinos skleidžiamų garsų banga, ir pirmąja vakaro daina tradiciškai tampa „No Wow“, kurią greitai pakeičia „Future Starts Slow“.
Paprastai „The Kills“ scenoje tik dviese, bet šis vakaras, kaip jau ne kartą minėjau, yra ypatingas. Koncerto metu jiems talkina keturi scenos šonuose išsirikiavę bevardžiai perkusionistai raudonomis kaip kraujas kaukėmis. Jų „kalamas“ ritmas drebina ausų būgnelius, bet garso kokybė – nepriekaištinga. Aiškiai girdėti kiekviena Jamie gitaros styga.
„Future Starts Slow“ keičia daina „Heart is a Beating Drum“, o ją seka keletas senesnių agresyvių kūrinių – „Kissy Kissy,” „U.R.A. Fever”, „DNA” ir melancholiškasis „Satellite”, kurio priedainių metu grupei talkina du pagalbiniai vokalistai.
The Kills (nuotr. iš asmeninio archyvo)
Dainai pasibaigus pagalbininkai pasislepia užkulisiuose, o Jamie ir Alison prisėda scenos priekyje. Kartu jie atlieka „Last Days of Magic”, Patsy Cline dainos „Crazy” koverį (nors aš tikėjausi, kad šio vakaro koveris bus „The Velvet Underground“ šedevro „Pale Blue Eyes” interpretacija, bet ką jau padarysi…), bei „At the Back of the Shell”. Balionai, kurie ką tik taip smagiai šokinėjo po minią, sugrįžta dainos „Black Balloon” metu ir keletas jų nusileidžia tiesiai prie muzikantų kojų. Tai – vienas iš gražiausių vakaro momentų. „Farewell my black balloon…”
„Šio koncerto aš laukiau taip ilgai,” – sako Alison, – „ir labai džiaugiuosi, kad jūsų čia tiek daug! Ačiū jums!” Ji pataiso Jamie švarko apykaklę, o jis dedikuoja sekančią dainą pavadinimu „Baby Says“ savo gražuolei žmonai Kate Moss.
Kaukėti perkusionistai grįžta… šįkart be kaukių. Suskamba „You Don’t Own the Road,” „Tape Song” (kurios metu Alison irgi tampa trumpalaike būgnininke), „Cheap and Cheerful”, ir „Pots and Pans”. Jamie meta savo gitarą ir ji dusliai dunksteli į grindis. Prieš užgęstant šviesoms duetas draugiškai apsikabina.
Žinoma, kad tai tik pertraukėlė ir koncertas dar toli gražu nebaigtas. Už keleto minučių leopardo kailio imitacija scenos užnugaryje sužvilga mažomis lemputėmis ir muzikantai sugrįžta… nešini dviem dideliais buteliais vyno. „Tostas už Niujorko miestą,” – taurę išdidžiai kelia Jamie. Koncertas tesiasi gurkšnojant raudonąjį gėrimą ir skambant vienai gražiausių grupės dainų „The Last Goodbye” kurią lydi mėlynas apšvietimas. Grupė į sceną iškviečia visą pagalbininkų arsenalą ir vakarą karūnuoja dar keletas perliukų – „Nail in my Coffin”, „Sour Cherry”, pirmoji daina, kurią duetas parašė kartu, pavadinimu „Fuck the People” ir baigiamasis kūrinys – „Monkey 23”. Paskutinės kelios koncerto minutės pavirsta į tikrų tikriausią laukinį jam‘ą. Iki ausų į muziką įsijautęs Jamie nulaužia mikrofono stovą ir juo brauko gitaros stygas, klykiančias iš skausmo. Priešingai nuo daugelio vakaro niuansų, šis – nebuvo iš anksto apgalvotas. Alison truputi išsižiojusi iš nuostabos stebi Jamie judesius kartu su visa minia. Gitarai nutilus koncertas baigiasi.
The Kills (nuotr. iš asmeninio archyvo)
Duetas vėl apsikabina ir dar kartą pakelia vyno taures, šį kartą – į visų susirinkusiųjų sveikatą. „Dėkui jums visiems už praėjusius dešimtį metų,“ – sako Alison plojimams, kuriuos uždegia muzikantų apsikabinimas. Jos balsas truputi dreba, ir ji jau nebėra ta pasiutusi rokenrolistė, ką tik mojavusi gitara ir kračiusi rožinę ševeliūrą. „Tikiuosi, kad busite su mumis ir ateinančio dešimtmečio metu. Dekoju „Hunters“ ir „Jeff The Brotherhood“ už nepakartojamas akimirkas turo metu. Ačiū mūsų šeimoms ir draugams. Jūs visi – nepakartojami!”
Amerikiečių garage rock muzikos duetas „The Kills” neseniai perdainavo grupės „The Velvet Undergroud” 1969 metais sukurtą kūrinį „Pale Blue Eyes”. Šis koveris yra įrašytas jų naujausio singlo „The Last Goodbye” B pusėje.
Singlas „The Last Goodbye” yra iš praėjusiais metais pasirodžiusio ketvirtojo „The Kills” albumo „Blood Pressures”.
Grupė susidedanti iš amerikiečių vokalistės Alison „VV” Mosshart bei britų gitaristo Jamie „Hotel” Hinceo gyvuoja jau daugiau ne 10 metų. Nors tarp jų muzikai įtaką padariusių grupių vardijami tokie kolektyvai kaip „LCD Soundsystem”, „PJ Harvey” ar „The Velvet Underground”, spaudoje jie dažniausiai yra lyginami su garage blues muziką grojusiais „The White Stripes”.
The Kills (nuotr. grupės archyvo)
Amerikos indie roko duetas „The Kills” švenčia mini egzistavimo dešimtmetį. Ta proga grupė savo gerbėjams dovanoja šviežią vaizdo klipą, sukurtą kūriniui „The Last Goodbye”.
„The Last Goodbye” – tai daina, kurią dueto gerbėjai gali rasti praėjusiais metais išleistame „The Kills” studijiniame albume „Blood Pressure”.
Vaizdo klipą, kurį režisavo Oskarui nominuota aktorė Samantha Morton, galite peržiūrėti čia
Merginų duetas „The Pack A.D.“ iš Kanados, kurio atliekama garage rock, punk ir blues stiliaus muzika lyginama su „The White Stripes“, „The Kills“ bei „The Black Keys“, rugsėjo 13 dieną išleidžia albumą „Unpersons“.
Grupės narės, t.y. dainų kūrėja, atlikėja bei gitaristė Becky Black ir dainų kūrėja, būgnininkė Maya Miller nuo 2006-tųjų yra išleidusios 3 studijinius albumus bendradarbiaujant su „Mind Records“ įrašų kompanija.
Žadama, jog naujausias įrašas bus visiškai nepanašus į praėjusius kolektyvo darbus. Įsitikinimui – naujausio albumo pristatomoji daina „Sirens“ viršuje.