2013 metams skaičiuojant savo paskutines valandas, muzikos portalas manoMUZIKA.lt lieka ištikimas savo tradicijoms. Kaip ir pastaraisiais metais, taip ir šiemet pristatome geriausių 15 metų albumų.
Itin derlingi ir labai muzikalūs metai šiemet nešykštėjo geros muzikos, staigmenų ir netikėtumų. Vieni įrašai pateisino lūkesčius, kiti – juos netgi pranoko. Tačiau buvo ir tokių, kurie mūsų poreikių ir tikėjimo kartelės taip ir nesugebėjo peršokti.
Visgi šiandien nekalbėsime apie tai, kas neigiama ir užleisime vietą tik muzikiniam pozityvui. Todėl sveikiname jus su artėjančiais naujaisiais ir pristatome geriausių 2013 metų manoMUZIKOS 15 albumų sąrašą!
Nors prie manoMUZIKOS komandos prisijungiau prieš porą metų, šis manoTOPAS yra pirmasis, kuriuo dalinuosi su jumis. Per šį laiką manoMUZIKA portalas tapo neatsiejama mano gyvenimo dalimi, o muzika lydinti mane visur ir visada man tapo dar svarbesnė nei bet kada anksčiau. manoMUZIKOJE atradau platformą, kurioje galiu pasidalinti savo muzikiniais atradimais ir įžvalgomis su kitais, tokiais pat pamišėliais kaip aš, ir už tai esu dėkingas kiekvienam prie šio portalo plėtros ir puoselėjimo prisidedančiam komandos nariui.
Na bet užteks apie mane…
Sunku patikėti kaip greitai 2013-ieji metai priartėjo prie pabaigos ir kiek daug jie atnešė kiekvienam melomanui. Praėjus dar dešimtmečiui tikriausiai prisiminsime 2013-uosius su pačiais šilčiausiais sentimentais. Šie metai tapo neabejotinais atgimimų ir atradimų metais. Nepamenu kada paskutinį kartą teko matyti tiek daug iš naujo atgimstančių legendų, sugrįžtančių su naujomis idėjomis ir naujais kūriniais. Taipogi šie metai buvo gausūs naujos, dar negirdėtos ir nepažintos muzikos, kurios didžioji dalis turi stiprų potencialą atlaikyti laiko patikrinimą. Žinoma, buvo ir nusivylimų, nepavykusių eksperimentų, muzikinių nuopuolių… Bet ne apie tai reikia galvoti kurpiant geriausiųjų darbų penkioliktuką, tuolab, kad rinktis tikrai buvo iš ko.
Kiekvienas asmeninis topas yra kažkuo subjektyvus ir neteisingas. Toks yra ir manasis. Neišvengiamai už borto teko palikti didelę dalį man svarbių albumų, bet anot patarlės – „visiems geras nebūsi”. Jokiu būdu nenoriu nuvertinti tų grupių ir atlikėjų, kurie nepateko į šį sarašą, tad visų pirma norėčiau paminėti keletą vardų, kuriuos dėl vienos ar kitos priežasties teko išbraukti.
Albumų saraše nerasite nei Nick’o Cave’o, nei Depeche Mode, nei Trent’o Reznor’o šiais metais pristačiusio ne tik ilgai lauktą Nine Inch Nails albumą, bet ir savo naujojo projekto How To Destroy Angels debiutą. Nebus ir galybės itin kokybiško post-roko – Pelican, God Is An Astronaut, Russian Circles, Earthless, 65daysofstatic – grupių, skeptikams praktiškai įrodžiusių savo ilgaamžiškumą. Nors alternatyvaus roko ir indie scena šiais metais žibėjo dar labiau nei pernai, išbraukti teko ir tokius vardus kaip Editors, Foals, Arcade Fire, Yeah Yeah Yeahs, Kings Of Leon, Phoenix, The National, Vampire Weekend, ir daugelį kitų. Kodėl? Savo asmeninį topą rinkau iš mano metų klausomiausių, labiausiai man įstrigusių ir daugiausiai man šiais metais įtakos padariusių albumų bei kūrinių. Man ir mano…o pasirinkimas buvo begalinis. Skaudančia širdimi suglamžytame popieriaus lape surašytus pavadinimus ilgai braukiau, kol jų beliko tik penkiolika.
Tad atleisk man, David’ai Bowie, bet tavęs šiame saraše irgi nėra.
Po neilgų dvejonių metų albumu man vistik tapo naujasis netrukus Lietuvą aplankysiančio Bonobo darbas. Be šiame albume skambančių kūrinių neapsiėjo nei vienas pasivaikščiojimas miesto gatvėmis, išvažiavimas į gamtą ar pasibuvimas prie jūros. Tobula muzika bet kuriam metų laikui ir bet kuriam paros metui.
Mazzy Star sugrįžo su tokiu kerinčiu albumu, kad rodos, jog tos 17 metų trukusios pertraukos net nebūtų buvę. Hope Sandoval balsas per beveik du dešimtmečius nei kiek nepakito, o psichodelinė albumo atmosfera užburia lygiai taip pat, kaip užbūrė ankstesnieji šio dreampop dueto darbai.
Nicolas Jaar ir multi-instrumentalisto Dave Harrington bendras projektas DARKSIDE hipnotizuoja ir nukelia klausytoją į kitą erdvę ir kitą laiką. Ši mistiška muzika skamba tarsi Mike Oldfield ir Pink Floyd mišinys dvidešimt pirmojo amžiaus fone.
Neabejotinas 2013-ųjų vasaros favoritas! Iš Thomas Bangalter ir Guy-Manuel de Homem-Christo tikėtasi visko, bet tuo pačiu visiškai ne to, ką jie pasiūlė klausytojams. Prancūzų duetas nestokoja inovatoriškumo ir nebijo laužyti savo pačių sukurtų rėmų. Šaunuoliai!
Beveik toks pats malonus ir netikėtas sugrįžimas, kaip ir Mazzy Star. Juk nuo kultinio grupės albumo Loveless praėjo net 22 metai! Nepaisant to My Bloody Valentine gerbėjams pateikė ilgai brandintą, bet nei kiek Loveless nenusileidžiantį savo kūrybos tesinį.
Nors grupę metų pradžioje paliko vienas iš kertinių grupės narių, ketvertukas patapęs trijule net nesiruošia sustoti. Anaiptol! Nežinau kaip šie islandai tai sugeba, bet naujasis jų darbas (ir vėl) yra vienas iš labiausiai įkvėpenčių metų albumų.
Pagyrimus ir epitetus James’ui Blake’ui galima žarstyti saujomis – Mercury prizo laureatas, muzikinis stebukladarys, galbūt netgi genijus… Antrasis šio unikalaus jaunuolio darbas, kuriame svečių vaidmenis atliko Brian Eno ir RZA, tai dar vienas platus žingsnis į priekį.
Trečiasis noise roko ir elektroninės drone muzikos projekto albumas – šiek tiek prieinamesnis ir struktūriškai pranašesnis už ankstesnius Fuck Buttons darbus. Nepaisant to šiame įraše gausu tos pačios, natūralios pirmykštės jėgos, kuria spinduliuoja visa ankstesnė dueto kūryba.
Moby yra vienas iš tų retų atvejų, kai kūryboje nuolat atsispindintis kūrėjo braižas su prabėgančiais metais netampa nuobodus ar nuvalkiotas. Labai džiugu, kad šis plikagalvis muztikantas kartu su būriu draugų (tarp kurių yra Wayne Coyne, Cold Specs, Mark Lanegan, ir kiti) sugebėjo atrasti ir pateikti savo muziką iš naujo, dar kart įrodant, kad apie jį pamiršti kol kas nederėtų.
Štai ir dar vienas netikėtas sugrįžimas! Šis škotų IDM duetas prieš septynerius metus dingęs kaip į vandenį sugrįžo su vienu iš stipriausių šių metų albumų, menančių šalto brėkštančio ryto grožį.
Šiek tiek sunku patikėti, kad nuo Arctic Monkeys debiuto praėjo jau septyneri metai, o per tą laiką šie kandūs Šefieldo vaikinukai išaugo į vieną iš sėkmingiausių Didžiosios Britanijos roko grupių. Panašu, kad šiemet driokstelėję kol kas brandžiausią savo darbą Arctic Monkeys dar tik apšilo kojas roko muzikos industrijoje, ir su laiku iš jų sulauksime to, ko dar nesame net sapnavę.
Ar tik man vienam atrodė, kad Moderat tebuvo vieno albumo projektas? 2009-aisiais Apparat ir Modselektor bendradarbiavimas sužavėjo savo spontaniškumu ir prieinamumu, bet tesinio laukti atrodė bergždžia. Ir štai, po keturių metų pertraukos daug žadantis antrasis projekto albumas gan ženkliai lenkia savo pirmtaką.
Vieni klausytojai smerkia Andrew VanWyngarden’ą ir Benjamin’ą Goldwasser’į už savo tobulų pop muzikos hitų apleidimą, o kiti garbina MGMT kaip naujos kartos psichodelinės muzikos genijus. Neaišku kuri argumento pusė yra teisingesnė, bet akivaizdu, kad MGMT sugeba iš klausytojų išspausti stiprias emocijas. Su kiekvienu nauju albumu šio dueto muzika tampa vis keistesnė ir nenuspėjamesnė, o jie patys nevengia pažvelgti į savo kurybą per naują, dar neregėtą prizmę.
Ši švedų dueto drone/dark ambient sintezė žavi, gasdina ir stebina tuo pačiu metu. Tai tarsi savotiška muzikinė mozaika, siekianti supurtyti klausytojo mastymą, pasaulėžiūrą ir ideologiją.
Legendinis dykumų roko projektas pateikė dar vieną kraują stingdantį albumą, smarkiai pranašesnį už jo pirmtaką Era Vulgaris. Projektu šį reiškinį vadinu todėl, kad naujojo albumo kūryboje ir atlikime dalyvavo ne tik projekto ašis Josh’as Homme su nuolat besikeičiančia komanda, bet ir krūva garbės svečių, kurių gretose figūruoja Nirvana būgnininkas Dave Grohl, Josh Homme kolega Nick Oliveri iš Kyuss, Screaming Trees vokalistas Mark Lanegan, Nine Inch Nails siela Trent Reznor, Arctic Monkeys lyderis Alex Turner, ir net pats seras Elton’as John’as!
Skaičiuodami paskutines metų dienas mes prisimename kas geriausio įvyko per 2013 metus. Įsivertiname, ką per pastaruosius metus pasiekėme ar ką naujo naujo patyrėme ir ko reikėtų siekti kitus dvylika mėnesiu. Tačiau man metų pabaiga jau kelis metus iš eilės reiškia muzikinių metų pabaigą. Gruodis yra mėnuo, kai internete yra patalpinami tūkstančiai sąrašų, kuriuose žmonės iš viso pasaulio dalinasi savo muzikiniais favoritais – mėgstamiausiomis dainomis, geriausiais atlikėjais ir mylimiausiais albumais. Žinoma, nė vienas iš šių sąrašų nėra objektyvus, nes muzika pati savaime yra subjektyvi, tačiau jie dažniausiai būna puikus būdas susipažinti su naujais atlikėjais ar perklausyti dar negirdėtas dainas. Tad skaitant visus mūsų administratorių pateiktus metų topus būtent to ir linkiu – surasti ką nors naujo, kas sugebės užburti ir jūsų ausis.
manoALBUMAI
Kad ir kaip populiaru yra girti besibaigiančius muzikinius metus, jog jie visada yra labai geri ir puikūs, man asmeniškai 2013 metai šiek tiek nusileido 2012 – iesiams. Tikrai nenoriu pasakyti, jog šiemet nebuvo stiprių albumų – jų buvo labai jau nemažai ir sudarinėti geriausiųjų topą – kaip visada sunku, bet šiais metais neaptikau tokių albumų prie kurių galėčiau stipriai emociškai prisirišti. Tačiau iš šių metų tikrai bus ką prisiminti – teko išgirsti krūvą puikių elektroninės muzikos albumų, ausis labai maloniai stebino kokybiški indie pop įrašai. Po ilgų laiko tarpų sulaukėme muzikos iš tokių atlikėjų, kaip David Bowie, Daft Punk, Boards Of Canada, Mazzy Star, My Bloody Valentine, The Knife, Justin Timberlake, Queens Of The Stone Age, Tricky ir t.t. Todėl užduotis atsirinkti 15 mėgstamiausių įrašų išleistų šiais metais yra labai sunki užduotis – penkioliktoje vietoje esantis albumas man yra toks pats puikus ir mielas, kaip ir esantis pirmoje vietoje, todėl didelio dėmesio į skaičiukus galite nekreipti. Todėl pristatau jums visiškai subjektyvų mėgstamiausių 2013 metų albumų sąrašą:
15. Darkside – Psychic.
Elektroninės muzikos prodiuserio Nicolas Jaar ir multi instrumentalisto Dave Harrington duetas pateikė užburiantį įrašą. Puikus psichodelinis albumas sujungiantis elektroninę ir instrumentinę muziką. Įtariu, jog Pink Floyd skambėtų panašiai, jei jie būtų susibūrę XXI amžiuje.
Keistas, linksmas, dainuojantis, atsipūtęs, apsipūtęs, nuoširdus ir energingas – toks man pasirodė jaunasis Čikagos reperis Chance The Rapper. Miksteipas, kuriame be įdomių beat’ų dar rasite puikius bei greit įsimenančius dainų priedainius ir krūvą energijos. Ateityje iš šio vaikino reikia tikėtis didelių dalykų.
Emocionalus ir labai gražus albumas iš amerikiečių indie/folk rokerių Local Natives iš pradžių manęs labai nepagriebė. Tik gerokai vėliau įsigilinęs į dainas ir davęs joms šansą mane įtikinti turėjau pripažinti, jog melodijos bei emocijos pateikiamos čia yra tokios nuoširdžios, jog „Hummingbird” drąsiai nusipelno 13 vietos.
Šiais metais neteko išgirsti labai daug naujų math roko įrašų, todėl džiaugiausi, kad bent jau senieji favoritai Enemies išleido savo antrąjį albumą. Vaikinai šiek rizikavo – būdami išimtinai instrumentinę muziką grojantis kolektyvas jie nusprendė pradėti… dainuoti. Žinoma dainavimas šiuo atveju yra kelių frazių kartojimas vėl ir vėl, tačiau tai visiškai pasiteisino – jų muziką nuo to tapo tik gyvesnė ir žavesnė.
Tikriausiai daugiausiai žiniasklaidos dėmesio susilaukęs footwork albumas šiais metais to visiškai nusipelnė. Kiekviena daina pasiūlė šviežiai skambančius ritmus, kurie patys kilnodavo kojas, o kelios dainos bandžiusios šiek tiek paeksperimentuoti taip pat nenuvylė.
Pirmasis roko albumas sąraše ir jos tikrai nusipelno savo vietos – tobulai sukaltos instrumentuotės, lengvai įsimenančios melodijos, švelnus agresyvumas ir gražūs tekstai. Atrodo, jog nieko naujo ar labai unikalaus, tačiau kam eksperimentuoti jeigu tai ką darai, darai 100 procentų gerai?
Iš visos krūvos alternatyvių R’n’B albumų šis man paliko didžiausią įspūdi. Muzika, kuri šiek tiek linksta į eksperimentinę pusę – net vokalisto Adley Atkin savo balsą laužo visais įmanomais kampais. Tačiau nuo to pačios melodijos tikrai nenukenčia – kai kurių dainų priedainiai vos po kelių perklausų manęs nepaleido visus metus – kiekvieną kartą juos išgirdus norėjosi dainuoti ir man pačiam.
8. Moderat – II.
Vokiečių elektroninės muzikos super grupė pateikė puikios muzikos įrašą, kuriame sugebėjo sulieti geriausius savo solo projektų bruožus ir savo kūriniuose paslėpė kažkokį kabliuką, kuris manęs nepaleidžia jau kelis mėnesius. Galbūt dėl to, jog visos dainos skiriasi viena nuo kitos, ar galbūt dėl to, jog kiekvieną kartą klausantis šio albumo atrandu vis ką nors naujo.
Metų naujokėmis drąsiai save galinčios vadintis seserų trio Haim pristatė įrašą, kurį per kelis mėnesius perklausiau tikrai daugiau kartų nei galiu suskaičiuoti. Labai profesionaliai įrašytas albumas šiek tiek atėmė tą laukinę ir rokišką kolektyvo energiją, kuria jos spinduliuoja gyvų pasirodymų metu, ir vietoj to pateikė daugiau sintezatorių, minkštumo bei popsiškumo. Nežinau ar būtent dėl to, tačiau bent jau puse albumo dainų tapo asmeniniais hitais, kurių iki dabar negaliu išmesti iš galvos.
Beveik tobula akustinės ir elektroninės muzikos sintezė, kuri privertė manę susimąstyti ar tik kartais Volcano Choir netaps mano mėgstamiausiu Justino Vernono projektu. Muzika, kurios klausantis junti kažkokį pakilėjimą bei jausmą, kad stovi ant pasaulio viršūnės ir gali padaryti bet ką.
Šiais metais pagaliau pradėta garsiai šnekėti apie emo revival. Puikios 9 dešimtmečio Amerikos muzikinės scenos įkvėpti kolektyvai ima senas idėjas, jas pritaiko dabartiniams laikams, prideda žiupsnelį savo minčių ir leidžia albumus. Remdamiesi tokiu modeliu sėkmės susilaukė kolektyvas TWIABPINLATD, kurie paėmė geriausius Brand New skambesio bruožus, pridėjo jiems post roko atspalvį ir pateikė vieną geriausių roko albumų, kuriuos teko girdėti šiais metais. Iki dabar pat niuniuoju jų žodžius : „The world is a beautiful place but we have to make it that way. /Whenever you find home we’ll make it more than just a shelter. /And if everyone belongs there it will hold us all together. /If you’re afraid to die, then so am I.”
Šiek tiek sukčiauju albumų sąraše įdėdamas trumpagrojį (21-os minutės trukmės), tačiau kadangi topas mano tai vis dėlto sau leisiu. O leidžiu dėl to, jog be šio įrašo neįsivaizduoju savo 2013 metų. Ši trijulė kuria muziką, kurios neįmanoma įspausti į jokius rėmus ar apibūdinti naudojant žanrus. Jie atlieka lyg ir hip hopą, dabartinės elektroninės bei tradicinės afrikietiškos muzikos hibridą, kuriame dar yra nemažai vietos psichodelikai ir eksperimentams. Ir beje – jie visi yra iš Škotijos. Todėl bandydamas nupasakoti jų muziką gali tik nusilaužti liežuvį – ją reikia išgirsti, nes išviso to chaoso gimsta vienos gražiausių ir įdomiausių šiais metais girdėtų dainų.
Puikiai prisimenu, jog kai išgirdau pirmąjį šio albumo singlą „Open Eye Signal” man atvipo žandikaulis. Tada aš net dorai nesupratau ką išgirdau ir net praėjus pusmečiui nemanau, kad supratau. Nesu didelis elektroninės muzikos stilių žinovas, bet jei reikėtų duoti žanrą į kuri taikėsi Jon Hopkins spėčiau, kad galbūt minimal techno? Ambient? Nežinau. Daugiau nebespėliosiu. Žinau tik tiek, jog kiekviena šio įrašo daina yra tarsi istorija – yra jos pradžia, posūkiai, išsišakojimai, skirtingi veikėjai bei scenos, tačiau visos jos dera tarpusavyje ir sukuria vientisą pojūtį. Būtent tokia yra ir šio albumo muzika – kurta labai atidžiai, kiekvienam garsui ir melodijai bei jų tarpusavio saskambiui skirta dešimtys valandų. Šiais laikais sukurti 60 minučių trukmės albumą, kuris prikausto klausytojo dėmesį ties kiekviena melodija, jau savaime yra nemažas pasiekimas.
Vampire Weekend iki šiol man buvo pakankamai kontraversiška grupė. Jeigu jų debiutinis albumas iki dabar turi vietą mano mėgstamiausių albumų sąraše tai po kelių metų sekęs įrašas „Contra” absoliučiai mane nuvylė. Todėl prieš išgirsdamas „Modern Vampires Of The City” neturėjau didelių lūkesčių. Tačiau pirmą kartą išgirdęs albumą iškart pasileidau ji antrą kartą. O tada trečią. Ir ketvirtą. Galiausiai tą dieną teko nueiti miegoti, tačiau ir po pusės metų šis albumas man skamba taip pat tobulai, kaip ir pirmą kartą. Nė vienai įrašo dainai negalėčiau rasti priekaištų ar išvardinti kokius trūkumus, kurie mane nervintų. Jų tiesiog neradau. Žinoma, čia yra mano subjektyvi nuomonė, tačiau Vampyrų Savaitgalio albumas yra vienas iš tų retų albumų, kuriame nesinori prasukti nė vienos dainos.
Apie šią grupę ir šį albumą jau esu rašęs ČIA, todėl šį kartą daug neišsiplėsiu. Jau sunku prisiminti, kur būtent internetuose aš atradau šios grupės kūrybą, tačiau dabar norėčiau padėkoti tam žmogui ( net jei jis šito niekada ir neperskaitys), kurio dėka aš pamačiau ir spustelėjau tą lemtingą nuorodą, atvedusią manę prie mano mėgstamiausio metų albumo. Ar klausantis muzikos jūsų kartais neaplanko mintis, kad ši daina ar įrašas puikiai atitinka jūsų muzikinį skonį? Manę tokios mintys pradėjo lankyti būtent klausantis šio albumo, nes kažkas šio kolektyvo muzikoje rezonuoja su mano muzikiniais poreikiais.
manoDAINOS
Jeigu atsirinkti 15 mėgstamiausių albumų dar yra įmanoma tai kaip atsirinkti 15 mėgstamiausių kūrinių iki dabar nežinau. Būtų mano valia tai sudėčiau mažiausiai 50 dainų, kurios nuolatos sukosi mano grojaraštyje. Bet taisyklės yra taisyklės, o galiausiai reikia ir per save kartais perlipti, todėl dalinuosi su jumis 15 kūrinių, kurie rado nuolatinę vietą mano muzikiniame pasaulyje šiais metais:
Vos prieš savaitę pasirodę įrašas iškarto atsiduria mano trumpagrojų topo viršūnėje. Burial ir toliau evoliucionuoja, keičiasi ir tobulėja. Dar vienas diskas, kurio dainos sukuria atmosferą ir pasiūlo netikėtus muzikinius potyrius. Išgirsite garsų, kurių nesitikėjote išgirsti iš šio paslaptingojo elektroninės muzikos kūrėjo.
Jau šiek tiek manomuzika.lt skiltyse aprašytas R’n’B/funk/house duetas pateikė labai stiprų 4 dainų įrašą, kurio kiekviena daina yra verta dėmesio. Linguoti verčiančios melodijos ir stiprūs dainininkų balsai šiam duetui turėtų nutiesti kelią į didesnį populiarumą.
Jeigu ieškote reperių nagrinėjančių netipines gyvenimo temas – Milo kaip tik jums. Jo kūriniuose rasite eilučių apie Matricą, Žvaigždžių karus, internetą, Facebooką bei krūvą kitų dalykų, kurie šiaip jau dažniausiai neranda vietos hip hopo kūriniuose. Priedo taip pat gauname netipinių beat’ų. Jeigu patiks – prigriebkitę ir kitą jo trumpagrojį „Things That Happen At Night”.
Štai tokie buvo mano muzikiniai 2013- ieji: pilni naujų atradimų, senų sugrįžimų, malonių siurprizų pilni metai. Kaip visada gausūs puikių dainų, bei dar geresnių albumų. Dar bent gerą mėnesį galėsime pasidžiaugti šiuometiniu muzikiniu derliumi, o tada jau reikės pradėti ruoštis ateinantiems 2014, kurie jau dabar žada būti pakankamai įdomūs. O mes džiaugiamės ir dėkojame visiems kuriantiems muzikantams – dėka jūsų turime ką klausyti ir apie ką rašyti.
Sutikdami naujus metus prisimename skirtingus dalykus. Vieniems tai yra asmeniniai pasiekimai, kitiems kelionės, tretiems svajonių išsipildymas, o man šie prabėgę metai asocijuojasi su muzika. Aplankyta kaip niekada daug koncertų, kurie yra svarbiausias, geriausias ir nepamainomas mano jėgų, optimizmo, nuotaikos ir kūrybiškumo šaltinis. Muzika skambėjo visur aplinkui, tvyrojo ore ir kiekvieną kartą išgirdus nuostabią melodiją pasiimdavo su savimi.
Galvodama apie 2013 metų išleistus albumus supratau, kad jų yra tikrai labai daug ir bus labai sunku išrinkti pačius svarbiausius. Todėl tiesiog paėmiau popieriaus lapą, susirašiau diskus, kurie dažniausiai skambėjo mano ausinėse ir pabandysiu pertekti jausmus, kuriuos jie man sukelia.
manoALBUMAI 2013:
Moby – „Innocents“
Plikagalvis multiinstrumentalistas „Moby” sugrįžęs po dviejų metų pertraukos ir pristatęs savo pirmąją kartu su vokaliste „Cold Specks” įrašytą lyrišką dainą „A Case For Shame” vertė su nekantrumu laukti savo naujojo albumo. Tik pasirodžius įrašui jį išklausiau ne vieną ir ne du kartus, o tokie kūriniai, kaip jau minėtas „A Case For Shame” ar „Perfect Life” yra tai, dėl ko aš myliu muziką ir ja gyvenu.
Mazzy Star – „Seasons Of Your Day”
Tai dar vienas įrašas, kuris mano ausinėse skambėjo ne vieną ir ne du kartus. Lyriška, jausminga, šilta, tokie epitetai tiktų naujausiam „Mazzy Star” albumui. Tai dainos, kurios tarsi šilti kakavos puodeliai prieš miegą nuneša ten, kur prasideda sapnai.
Britų rokerių „Arctic Monkeys“ albumas „AM” yra geriausias išsekusių organizmo baterijų pakrovėjas. Tai yra tai, ko reikia, kai pavargsti nuo ramybės, tylos, lyrikos ir nori tiesiog gerai pašėlti. Tokia daina, kaip „No. 1 Party Anthem” puikiai tinka gero vakaro pradžiai, o „Do I Wanna Know?” ar „One For The Road” priverčia kojas trepsėti padiktuotu ritmu. Iš šio albumo taip pat norisi išskirti lyriškąjį „I Wanna Be Yours” kūrinį, kuris idealiai tinka albumo pabaigai.
Albumas, kurio klausiau vasarą, stebėdama žalias gamtos spalvas, diskas, kurio taip pat mielai klausau ir žiemą, susisukusi į šiltą apklotą ir gerdama karštą arbatą. Trio iš Londono kuriami garsai taip pat gerai skamba visais metų laikais.
Moderat – „II”
Grupių „Apparat” ir „Modeselektor” narių junginys grupė „Moderat” tik pristačius savo pirmąjį singlą „Bad Kingdom” iš būsimo albumo iš karto užkabino ir nepaleido iki pat albumo pasirodymo. Įdomus skambesys, neįprastas Saschos Ring”o balsas ir nestandartinė melodija suteikė mano vasarai ypatingų spalvų.
Debiutinis paslaptingojo „Rhye” kolektyvo albumas „Women” pristatytas šių metų vasario mėnesį ištirpdė visus užsilikusios žiemos ledus. Ramybe ir šiluma dvelkiantis 10 dainų albumas, tarp kurių tokie kūriniai, kaip „The Fall” ar „Open” yra tai, ko reikia pasitinkant pavasarį.
Kings Of Leon – „Mechanicall Bull”
Amerikiečių rokerių „Kings Of Leon” muzika dėka vokalisto balso yra su niekuo nesupainiojama, o tokios dainos, kaip „Beautiful War”, „Wait For Me” ar „Supersoaker” yra būtent tai, ką norisi išgirsti iš savo numylėtinių po trejų metų pertraukos.
Po trejų metų pertraukos savo studijinį įrašą išleidęs britų muzikantas, prodiuseris ir didžėjus „Bonobo” sulaukė ypatingo dėmesio visų melomanų gretose. Penktasis „Bonobo“ diskas „The North Borders” nepraslydo ir pro mano ausis.
Dub FX – „Theory of Harmony”
Kurį laiką svarsčiau ką įdėti į dešimtuko pabaigą ir galiausiai pasirinkau dar šį mėnesį išleistą „Dub FX” diską. Tai muzika, kuri man suteikia džiaugsmo, energijos, pozityvumo ir The horoscope aries today sign characteristic features are frankness and honesty. nuveja lietų. Patiko tiek solinės australų atlikėjo Benjamino Stanfordo dainos, tiek kūriniai įrašyti su Martha Cecilia, Eva Lazarus, MC Xanderiu ir kt.
Kadangi sutalpinti visus šiais metais pasirodžiusius albumus į dešimt pozicijų neįmanoma, noriu paminėti dar penkis diskus, kurie šiais metais susilaukė išskirtinio mano dėmesio:
Išrinkti labiausiai 2013 metais patikusius kūrinius buvo be galo sunku. Todėl tiesiog pabandžiau prisiminti tas dainas, kurios vos išgirdus melodiją sukeldavo nuostabą veide, užsifiksuodavo atmintyje ir skambėdavo po kelis kartus kelias dienas iš eilės:
Geras, puikiai muziką atskleidžiantis, papildantis ir užburiantis video yra labai svarbus elementas. Noriu išskirti šiuos penkis trumpus vaizdo klipus, kuriuos vadinu kelių minučių filmais parodančiais visą dainos istoriją:
Kaip ir visame muzikiniame pasaulyje, taip ir lietuviškos muzikos padangėje virė intensyvus gyvenimas. Šiais metais ypatingo mano ir visos lietuviškos muzikos mylėtojų dėmesio sulaukė grupė „Biplan”, kuri hitų „Amore”, „O mes prie jūros” ir „Sapnų gaudyklė (Hey Ya Ho)” dėka tapo viena populiariausių šiais metais.
Markas Palubenka ir jo išskirtinis vaizdo klipas „Planet Melancholia” kūriniui privertė sušukti iš nuostabos. Originalu, gražu ir verta pasididžiavimo.
Ir žinoma negaliu nepaminėti visų „LRT Opus” koncertų. Po kiekvieno iš jų, su dideliu nekantrumu laukdavau vaizdo įrašo pasirodymo internete. Labai kokybiškas garsas, vaizdas, puikus montažas. Kiekvienas šių koncertų nusipelno ypatingo muzikos mylėtojo dėmesio.
Pradėjusi vardinti 2013 metų įrašus supratau, kad labai gražių šiuos metus nuspalvinusių melodijų buvo tikrai labai daug. Visa tai suskirstyti į lentynėles ir padalinti tam tikras pozicijas yra be galo sunku, todėl prie topo vietų nerašiau skaičių ir užimamų vietų.
Visa 2013 metais skambėjusi muzika ir visi aplankyti koncertai man buvo viena didelė nuostabi muzikinė kelionė į neatrastus tolius, kuriuos muzikos dėka galiu išvysti savo akimis. Visiems muzikos mylėtojams linkiu atrasti savo melodiją, kuri pagauna, užburia ir nusineša labai toli. Taip toli, kad nesinori sugrįžti.
Noriu to ar ne, kiekvienų metų pabaigoje, dėliodamas muzikinius favoritus savo kolekcinėje lentynoje, nejučiomis imu einamuosius metus lyginti su praėjusiais. Ir kasmet, nuslopus praėjusiųjų emocijai, prieinu prie tų pačių išvadų: tokių gerų metų dar nebuvo. Ironiška ir sykiu juokinga, tačiau išvada visada būna tokia pati. Ne išimtis ir 2013- ieji – muzikinių stebuklų, atradimų ir negirdėtų vardų apraiškos metai. Žinoma, nusivylimų taip pat būta…
Džiugu, kad šiemet tęsiame manoMUZIKOS tradiciją ir prieš paskelbdami galutinį bendrą metų topą, turime progą pasidalinti asmeniniais savo favoritų sąrašais. Taigi, nuo šiandien visą savaitę manoBLOGO skiltis bus papildoma vieno iš mūsų portalo autoriaus asmeniniu topu. Na o metų pabaigoje, kaip ir turi būti, sudėliosime visus taškus ant „i” ir paskelbsime bendrą manoMUZIKOS albumų top 15.
Kalbėti apie 2013- uosius nėra lengva. Dar sunkiau buvo juos apibendrinti ir sutraukti į „top15” (tiek albumų, tiek ir kūrinių erdvėje). Geros muzikos buvo tiek daug, kad jau birželio mėnesį nesunkiai „dėliojosi” metų topai, kurie jau tada būtų buvę pakankamai objektyvūs. Tačiau taisyklės yra taisyklės, todėl teko išlaukti iki pat metų pabaigos ir tada vėl iš naujo kurti galutinį sąrašą.
Šiame įraše – mano asmeninis metų topas. Su geriausiais albumais, su įsimintiniausiais kūriniais ir su didžiausia emocija, kurią šiemet man dovanojo muzika. Kai kas mane patį labai nustebino, kai kas – truputėli nuvylė, tačiau pasirinkimas šiemet buvo itin gausus, todėl galutiniuose metų sąrašuose atrinkau, tikriausius pastarųjų 360 dienų savo favoritus.
Taigi, šįkart, užleisdamas vietą subjetkyviajai liudiškajai ausiai (ir širdžiai) pristatau savo „Best of the Best”.
Laura Mvula "Sing To The Moon"
GERIAUSI 2013 METŲ ALBUMAI
Ant balto popieriaus galutinis penkioliktukas nugulė labai sunkiai. Iš paskutiniųjų trisdešimties „geriausių” po ilgų nemigos naktų liko tik penkiolika. Tiesa, dėl pirmojo trejetuko neturėjau nė menkiausių abejonių. Eilės tvarka – taip pat buvo aiški ir tarsi iš anksto užkoduota.
Laura Mvula sukūrė muzikinį šedevrą, kurio kiekviena daina – atskira nenuspėjama istorija. Puiki harmonija, išbaigtas muzikinis piešinys, nenuspėjama, bet labai kokybiška ir profesionali muzika albumui „Sing To The Moon” garantavo pirmą vietą. Į Lietuvą atvykstančio „Bonobo” diskas automobilyje buvo zulinamas taip dažnai, kad jis tiesiog negalėjo būti žemiau antrosios, na o švedų grupės „Postiljonen” debiutinis įrašas į mano šių metų muzikinę dūšią labai jaukiai grąžino dream pop muziką. Beje, albumų – favoritų sąraše be didesnių dvejonių atradau vietą ir naujajam „Anties” diskui. Gaila, kad iki šio topo paskelbimo turėjau progos jį perklausyti tik porą kartų (tiksliau, nespėjau su juo susigyventi). Jeigu „Baisiai džiugu!” dienos šviesą būtų išvydęs pora mėnesių anksčiau, net neabejoju, jog jo vieta mano asmeniniame tope būtų gerokai aukštesnė.
1. Laura Mvula – Sing To The Moon (Didžioji Britanija)
2. Bonobo – The North Borders (Didžioji Britanija)
Sudėliojęs galutinį šių metų dainų penkioliktuką supratau, kad didžiąją metų dalį mane lydėjo visagalė LYRIKA. Labai džiaugiuosi, kad šiame sąraše pagrįstai savo vietą atrado ir du lietuviški kūriniai, kuriuos šiemet taip pat zulinau labai dažnai.
Dar viena kategorija, kuri šiuos metus išskyrė kaip ypatingai derlingus. Visgi, „koverių” gretose mano grojaraščio akivaizdūs lyderiai – „Postiljonen” ir Peter Lyons, na o gražiausius remiksus, bent jau mano galva, šiemet sukūrė chillwave muzikos atstovai.
Toks tas mano favoritų sąrašas. Lyriškas, lengvas, galbūt ne visai prognozuojamas, bet bent jau man – itin mielas ir svarbus. 2013- ųjų muzikinio derliaus vaisiai mano fonoteką papildė ne vienu ypatingu albumu, kurį, tikiuosi, galėsiu didžiuodamasis galėdamas perduoti savo vaikams. Apibendrindamas šiuos metus žinau vieną: keldamas naujametinio viskio taurę, patyliukais sakysiu tostą ateinantiems metams ir širdyje linkėsiu jiems būti bent jau neprastesniais nei šie…
Prieš ketverius metus Lietuvą (o kartu ir visą senąjį žemyną) užvaldžiusi krizė pasireiškė visur – ir ekonomikoje, ir mąstyme, ir, žinoma, muzikoje. Džiugu, kad ketverių metų periodas baigėsi, o atsigavusi mūsų visaapimančių pinkodų kreivė šiandien sparčiai kyla aukštyn ir pagrįstai leidžia pozityviai įvertinti nuo pjedestalo nueinančius 2013- uosius. Jie Lietuvai buvo sėkmingi ne tik todėl, kad pirmininkaujame ES Tarybai ar galime puikuotis turėdami vieną sparčiausiai atsigaunančių ekonomikų visoje Europoje (nors šie skaičiai taip pat labai džiugina). Šiuos metus turime pagrindo vadinti sėkmingais dar ir todėl, kad užmetę akį į Lietuviškos muzikos padangę galime daryti akivaizdžias išvadas: tokių derlingų metų (sudėlioję esminius taškus ant „i”) jau seniai neturėjome. Pradėti vardinti nėra taip lengva kaip atrodo, mat pozityvo buvo labai daug. Tačiau metams skaičiuojant savo paskutines dienas, atrodytų, visai logiška išskirti kai kuriuos nueinančių gyvatės metų muzikinius reiškinius.
Ko gero sunku būtų paneigti faktą, kad mūsų muzikinėje padangėje šiemet kertiniu akcentu tapo Andriaus Mamontovo ir grupės „Foje” sugrįžimas. Taip, sugrįžimas buvo labai staigus ir trumpas, tačiau net ir pats didžiausias pesimistas negalės nuginčyti, kad kūrinio „Kitoks pasaulis” kūrėjai sugrįžo labai efektyviai, jaukiai ir ypatingai. Sausakimšas didžiausių šalies miestų arenas surinkusi kultinė Lietuvos muzikos scenos ikona įrodė: kokybės, legendos ir lietuviško išskirtinumo mišinys mūsų šalyje gali pritraukti daugiau žmonių, nei milijonus plokštelių pardavęs Didžiosios Britanijos ar Jungtinių Amerikos Valstijų atlikėjas. Kita vertus, Andriaus Mamontovo sugrįžimas dar kartą aiškiai įrodė, kad jo grupė turi kone ištikimiausius gerbėjus, grupės nepamiršusius net ir praėjus šešiolikai metų nuo kolektyvo „mirties”. Lapkričio mėnesį tūkstančiai lietuvių širdžių dainavo vienu balsu, kvėpavo vienu oru ir viršun kėlė vieną idėjinę vėliavą, ant kurios puikavosi užrašas „Foje”. Net neabejoju, kad apsilankę Andriaus koncerte žmonės jau dabar patyliukais laukia pasirodančių renginio video akimirkų, „nusėsiančių” vientisame ilgame DVD formate.
Žinoma, kalbėdami apie „Foje”, negalime nepaminėti ir koja kojon praėjusio tūkstantmečio paskutiniajame dešimtmetyje su „Pabėgimo” kūrėjais žengusio Egidijaus Dragūno grupės „Sel„, kuri savo gerbėjų armijas šiemet taip pat sutraukė į ne vieną daugiatūkstantinį muzikos renginį.
Akimirka iš A. Mamontovo ir grupės Foje pasirodymo Vilniuje (Foto M.Ambrazo)
Taigi, šiuos metus tam tikra prasme galime vadinti „atgyjančių legendų metais”. Jeigu reikia galutinio šio teiginio užtvirtinimo, žvalgytis toli neteks – net ketverius metus tylėjusi, su nauja medžiaga šiemet sugrįžta netrukus savo trisdešimtmetį švęsianti grupė „Antis„. Metų viduryje „Anties” lyderis Algirdas Kaušpėdas dovanoja nuostabią (kiekvienam skaityti mėgstančiam melomanui privalomą) pusiau autobiografinę knygą „Antiška”, o šiomis dienomis į pasaulį paleidžia savo naujausią albumą „Baisiai džiugu!”. Visiškai kitoks skambesys ir kur kas griežtesnė muzika (kai kam priminsiantį lietuvišką aukso vidurį tarp „Prodigy” ir „Ac Dc”) „Antį” turėtų pakylėti dar aukščiau. Jeigu yra ciniškai staugiančių ir įtikėjusiu teiginiu, esą „Anties” laikas paskendo praėjusio šimtmečio vandenyne, turiu jus nuvilti: „Baisiai džiugu!” ne tik pranoko visus lūkesčius, bet ir turi rimtą pagrindą pretenduoti į geriausio šių metų muzikinio albumo titulą. Šiame kontekste labai smagu yra dar ir tai, kad „Antis” albumo prodiuserinį darbą patikėjo atlikti Victorui „Vee” Diawarai, suteikusiam scenos legendų kūrybai visiškai kitokį muzikinį prieskonį.
Beje, Vee, šiuo atveju taip pat vertas išskirtinės vietos 2013 metuose. Būtent jo ir visos menų fabriko „Loftas” kompanijos dėka šiemet Lietuva toli gražu neturėjo progos vadintis muzikos pasaulio užkampiu. Jeigu ne jis ir jo sėbrai, mūsų šalyje 2013 metais tikrai nebūtų koncertavę tokie atlikėjai kaip „Editors„, Toro Y Moi, Ellie Goulding, Kelis, AraabMuzik ar islandai „Mum„. Džiugu ir tai, kad svetingiausiu miesto klubu pripažintas menų fabrikas „Loftas” šiemet rado vietos ir kokybiškiems Lietuvos atlikėjams. Per pastaruosius dvylika mėnesiu vienoje pagrindinių miesto scenų savo koncertus surengė tokios grupės kaip „G&G Sindikatas”, „Freaks On Floor„, Jurga Šeduikytė ar vilniečiai „Biplan„. Tarp kitko, pastarojo kolektyvo šių metų muzikiniai žingsniai – dar viena priežastis ploti katučiu ir kelti nosis aukštyn. Tris hitais tapusius kūrinius išleidę Biplanai, vėl sugebėjo pramušti rytines sienas ir ne tik surengti savo išskirtinius pasirodymus kaimyninėse rytų valstybėse, bet ir pristatyti tų šalių rinkoms specialiai jiems adaptuotas savo lietuviškų dainų versijas. Nė kiek nenustebčiau, jei per ateinančius kelerius metus „Biplanai” taptų rimta tose šalyse Lietuvą reprezentuojančia grupe. Kažkada nusvilusi rytų rinkose Vilniaus grupė kyla į dar vieną, šįkart, tikėkimės, kur kas sėkmingesnį skrydį. Tiesa, „Biplan” turi dar vieną progą džiaugtis: savo koncerte menų fabrike „Loftas” praėjusį savaitgalį grupė (ir sau, ir visiems savo kritikams) įrodė galinti koncertuoti pilnoje arenoje, kurioje taip pat audringai sutinkama tiek senoji, tiek ir naujoji grupės kūryba. Tai – dar viena savotiška reabilitacija ir papildoma motyvacija pačiam kolektyvui ir jo gerbėjams.
Ir nors „Biplan” buvo viena sėkmingiausiai Lietuvos muzikos rinkoje šiemet „besisukusių” gruipų – jie taip ir neišleido savo naujo albumo. Nežiūrint į tai, ne vienas šiemet išleistas mūsų šalies atlikėjų diskas gali pagrįstai ieškoti tvirtos vietos net ir kritiškiausių melomanų fonotekose. Visų pirma,būtina išskirti Leon Somov & Jazzu. Akivaizdu, kad dueto plokštelė „Lees and Sees” yra vienas geriausių pasatarojo penkmečio muzikinis albumas Lietuvoje. Smagu, kad tai vertina ir mūsų šalies gyventojai, šluote šluodami ne tik patį albumą, bet ir bilietus į grupės pasirodymus visoje Lietuvoje.
Editors koncertas menų fabrike Loftas (Foto V. Stackevičius)
Kalbant apie metų albumus nereikėtų užmiršti ir vienos talentingiausių mūsų šalies atlikėjų – „Empti” vokalistės Giedrės Kilčiauskienės nuopelnų. Ji šiemet išleido net dvi plokšteles, iš kurių vienas – nuostabus solinis diskas „Optinė apgaulė”, o kitas – džiazo mylėtojų ausis lepinantis įrašas „Jazz Miniatures“, kuris Giedrei leidžia atsiskleisti ir kaip puikiai džiazo stiliaus atlikėjai. Tiesa, kad genialioji muzikantė šį žanrą ir taip yra puikiai įvaldžiusi, muzikos mylėtojai galėjo įsitikinti prieš porą metų, kai ji, drauge su grupe, paruošė specialią bossanova stiliumi paremtą programą.
Šiemet ir vėl žibėjo Markas Palubenka, drauge su savo kūrybine grupe į pasaulį paleidęs ne tik šūsnį naujos kūrybos, bet ir pirmąją Lietuvoje mobiliojo telefono aplikaciją. Į muzikos sceną itin išraiškingai (ir kartu nevienareikšmiškai) įsiveržė indie scenos talentus suvienijęs projektas „Kurak„, kurios vadybininkas Martynas Butkevičius Lietuvos melomanams metų pradžioje pristatė puikų kokybiškos gyvos muzikos renginių ciklą „Lrt Opus. Vieną geriausių visų laikų lietuviškų smooth house stiliaus kūrinių išleido „Downtown Party Network„, drauge su „Mmpsuf” vokaliste Egle Sirvidyte įrašę dainą „Space Me Out„. Kūrybinio indie roko garsų skambesio niekaip neleisdavo užmiršti „Without Letters„, hip hopo sceną puikiai reprezentavo „Senoji Mokykla“, o pavyzdinis projektas „Vilnius Temperature” mums ir toliau reguliariai primindavo kaip gražiai ir jaukiai gali suskambėti muzika mielame Lietuvos kraštovaizdyje (beje, ačiū Jums už tai – Jūsų darbas tikrai papuošia lietuviškąją muzikos ir vaizdų platformą).
Ir visa tai – tik vienas lašas didelėje mūsų šalies krantus skalaujančioje Lietuviškos Baltijos jūros muzikiniame gyvenime. Proveržio ir muzikinio pozityvo Lietuvoje šiemet buvo gerokai daugiau.
Taip, mes praktiškai nebeturime muzikos parduotuvių (tačiau ir čia liko visada gerai kūrybai ištikimas „Rūdnininkų knygynas„, kuriame galima įsigyti žurnalų, vinilų ar tiesiog Lietuvą aplenkiančių kompaktinių diskų ). Kita vertus, šiemet mūsų šalyje galiausiai atsirado „Spotify”, kurio dėka turime progą pasiekti viso pasaulio naujausią muziką. Negana to, įsigiję „premium accountą” galime ta muzika mėgautis net ir neturėdami interneto (už mėnesį temokėdami 25 litus).
Taigi, besikeičiant laikams, vartojimo įpročiams ir kultūrai, o jaunimui tampant modernesniu ir veržlesniu nei buvome mes – dabartinė mano atstovaujama trisdešimtmečių karta, vis dar išlieka šis tas pastovaus. Tai muzika. Poreikis muzikai. Ir meilė muzikai. Ir šiandien aš galiu drąsiai sakyti, kad pagaliau esu laimingas matydamas muzikinius pokyčius Lietuvoje.
Šiandien mes turime daug. Ir galime daug. Tereikia paieškoti. Atsirinkti. Ir…. įsiklausyti.
Šiandien mes nebegalime skųstis, nes pasirinkimo įvairovė mums suteikia galimybę. Galimybę net ir nedidelėje, viso labo tris miljonus gyventojų turinčioje šalyje, atrasti muziką sau. Savo ausiai. Savo nuotaikai. Ir, kas svarbiausia, savo širdžiai.
Vien todėl mes šių metų negalime laikyti prastais.
Vien todėl mes turime rimtą priežastį švęsti 2013-uosius!
Vakar vėlai vakare Londone buvo įteiktas prestižinis „Mercury” apdovanojimas. Vienu iš svarbiausių prizų Jungtinėje Karalystėje šiemet džiaugėsi antrą studijinį albumą „Overgrown” išleidęs jaunasis britas James Blake. Beje, prieš dvejus metus muzikanto debiutinis diskas taip pat pateko į „Mercury” nominantų sąrašą, tačiau tąkart elitinis Didžiosios Britanijos apdovanojimas atiteko PJ Harvey.
Įvairios Jungtinės Karalystės lažybų kontoros 25-erių metų atlikėjo nelaikė potencialiu laimėtoju. Pagrindiniais pretendentais laimėti „Mercury” šiemet buvo įvardijamas Davidas Bowie ir britų duetas „Disclosure”.
Šiemet „Mercury“ prizas bus įteiktas 24 kartą. Kol kas akivaizdi šių apdovanojimų lyderė – britė PJ Harvey. Ji yra vienintelė atlikėja, šį apdovanojimą laimėjusi du kartus. Pirmą kartą muzikantei „Mercury“ prizas įteiktas už 2001 metais išleistą albumą „Stories From the City, Stories From the Sea“. Antrasis kartas jai buvo sėkminigas 2011 -aisiais. Tada statulėlė jai atiteko už diską „Let England Shake“. Beje, PJ Harvey kartu su grupe „Radiohead“ yra dažniausiai per šiuos 24 metus minėti vardai. Tiesa, Thomo Yorke’o grupei kol kas nė sykio nėra pavykę laimėti „Mercury“.
Šis prizas – tai ne tik puiki galimybė pelnyti šlovę bei tikrai nemenką pinigų sumą, bet ir dar viena proga, garantuosianti albumo pardavimo augimą. Įrodymų, kad „Mercury“ prizu pasipuošusio albumo pardavimai šokteli akivaizdžiai, toli ieškoti tikrai neverta. 2010 metais, „The XX“ laimėjus „Mercury“, jau kitą dieną disko pardavimai išaugo 450 % ! Net ir praėjus trims mėnesiams po apdovanojimų ceremonijos plokštelės pardavimai buvo 74% didesni nei iki laimėjimo. 2008-aisiai „Mercury“ prizą laimėjusio „Elbow“ albumo „The Seldom Seen Kid“ pardavimai jau kitą savaitę šoktelėjo 700 procentų. 2005 metais „Mercury“ apdovanotos „Antony And the Johnsons“ plokštelės pardavimai „ūgtelėjo“ 175 procentais, o 2004 metais laimėjusių „Franz Ferdinand“ debiutinio įrašo – 30 procentų.
Šįvakar Londone buvo pristatyti kandidatai laimėti prestižinį 2013 metų „Mercury” apdovanojimą. Nuo 1992 metų kasmet vyksiančiuose apdovanojimuose „varžosi“ 12 geriausių Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje išleistų metų albumų. Kandidatus laimėti šį prestižinį apdovanojimą išrenka muzikos industrijos atstovai – muzikantai, leidybinių kompanijų vadovai, muzikos žurnalistai ir kiti su šia sritimi susiję Jungtinės Karalystės gyventojai.
Vakar bandėme nuspėti devynis atlikėjus, kurie, tikėjome, pateks į potencialiųjų dvyliktuką, tačiau toli gražu ne visi mūsų spėjimai buvo teisingi. Didžiausiai mūsų (o kartu ir Jungtinės Karalystės muzikos apžvalgininkų) nuostabai, „išrinktųjų” dvyliktuke nėra debiutinio grupės „London Grammar” disko.
Geriausias šių metų albumas paaiškės spalio 30 dieną.
Pateikiame Jums visus įrašus, šiandien pradėjusius kovą dėl elitinio „Mercury” prizo.
Arctic Monkeys – ‘AM’ David Bowie – ‘The Next Day’ Disclosure – ‘Settle’ Foals – ‘Holy Fire’ James Blake – ‘Overgrown’ Jake Bugg – ‘Jake Bugg’ Jon Hopkins – ‘Immunity’ Laura Marling – ‘Once I Was An Eagle’ Laura Mvula – ‘Sing To The Moon’ Rudimental – ‘Home’ Savages – ‘Silence Yourself’ Villagers – ‘{Awayland}’
manoMUZIKA primena, kad pernai šį apdovanojimą laimėjo grupė „Alt J” už savo įrašą „An Awesome Wave”. Su jais esame paruošę ir išskirtinį interviu.
„Mercury” prizas – įvertinimas ir galimybė
Šiemet „Mercury“ prizas bus įteiktas 24 kartą. Kol kas akivaizdi šių apdovanojimų lyderė – britė PJ Harvey. Ji yra vienintelė atlikėja, šį apdovanojimą laimėjusi du kartus. Pirmą kartą muzikantei „Mercury“ prizas įteiktas už 2001 metais išleistą albumą „Stories From the City, Stories From the Sea“. Antrasis kartas jai buvo sėkminigas 2011 -aisiais. Tada statulėlė jai atiteko už diską „Let England Shake“. Beje, PJ Harvey kartu su grupe „Radiohead“ yra dažniausiai per šiuos 24 metus minėti vardai. Tiesa, Thomo Yorke’o grupei kol kas nė sykio nėra pavykę laimėti „Mercury“.
Šis prizas – tai ne tik puiki galimybė pelnyti šlovę bei tikrai nemenką pinigų sumą, bet ir dar viena proga, garantuosianti albumo pardavimo augimą. Įrodymų, kad „Mercury“ prizu pasipuošusio albumo pardavimai šokteli akivaizdžiai, toli ieškoti tikrai neverta. 2010 metais, „The XX“ laimėjus „Mercury“, jau kitą dieną disko pardavimai išaugo 450 % ! Net ir praėjus trims mėnesiams po apdovanojimų ceremonijos plokštelės pardavimai buvo 74% didesni nei iki laimėjimo. 2008-aisiai „Mercury“ prizą laimėjusio „Elbow“ albumo „The Seldom Seen Kid“ pardavimai jau kitą savaitę šoktelėjo 700 procentų. 2005 metais „Mercury“ apdovanotos „Antony And the Johnsons“ plokštelės pardavimai „ūgtelėjo“ 175 procentais, o 2004 metais laimėjusių „Franz Ferdinand“ debiutinio įrašo – 30 procentų.
Taigi, „Mercury“ prizo svarba pastaraisiais metais yra nenuginčijama. Tai ne tik muzikantų ir kūrėjų ilgo ir kruopštaus darbo įvertinimas, bet ir savotiškas muzikinės mekos svarbiausio metų įrašo apdovanojimas.
Laukti iki paskelbimo akimirkos liko kiek daugiau nei mėnuo…
Rugsėjo 9 pagaliau sulauksime indie pop grupės „London Grammar” debiutinio albumo „If You Wait”, o kad šios kelios likusios savaitės labai neprailgtų trijulė dalinasi naujausiu kūriniu iš būsimojo įrašo „Interlude”, kuriame įstabiajam Hannah Reid vokalui kompaniją palaiko liūdna pianino melodija.
Kultinis indie pop duetas „Cults„, puikiai visiems pažįstamas dėka kūrinio „Go Outside” sėkmės, turi džiugių naujienų! Spalio 15 dieną pasirodys antrasis grupės albumas „Static”, o šiandien kviečiame paklausyti pirmojo įrašo kūrinio „I Can Hardly Make You Mine”, kuriame jie suskamba šiek tiek tamsiau, nei esame įpratę.
Prisimenate, kai visai neseniai dalinomės naujausia seserų „Haim” kūriniu „The Wire”? Šiandien dalinamės juokingu, bet tuo pačiu metu ir šiek tiek liūdnu vaizdo klipu šiai puikiai dainai. Draugiškai primename, jog kolektyvo debiutinis albumas „Days Are Gone” pasirodys rugsėjo 30 dieną.
Šiandien atėjo metas pratęsti „geriausiųjų” sąrašą. Akivaizdu, kad tų „geriausiųjų” gali būti neapibrėžtai daug, mat 2013- ųjų derlių, aišku kaip dieną, mes dar prisiminsime ilgai. Vien tik pirmieji 8 šių metų mėnesiai padovanojo tokią gausą geros ir kokybiškos muzikos, kad jų pilnai pakaktų sudaryti geriausiųjų penkiasdešimtuką. Deja, taisyklės yra taisyklės (nepaisant to, kad susikūrėme jas patys), todėl laikytis jų privalu. Teks ir vėl išsirinkti geriausiųjų šešetą…
Visgi prieš užmesdamas akį į geriausiųjų šešetuką (kadangi tai dariau balandžio pradžioje – darysiu tai ir dabar), visų pirma šnektelsiu apie tuos vardus, kuriems, mano subjektyvios nuomonės dėka, šiek tiek pritrūko iki ‘geriausiųjų’ sąrašo. Tikrai puikius albumus išleido tokie kolektyvai kaip „When Saints Go Machine„, „These New Puritans„, sesutės CocoRosie, australijos duetas „Empire of the Sun„, kultinis režisierius Davidas Lynchas ar kitaip suskambęs senas „Bon Iver” lyderio Justino Vernono kolektyvas „Shouting Matches”. Tačiau subjektyvumui ir idėjai ribų nėra, todėl žemai nusilenkęs šiems vardams (bent jau kol kas) palieku juos už aukščiausio pastarojo periodo šešetuko.
Kad ir kaip bebūtų keista, tačiau didžiai savo nuostabai jau šiandien turiu keturis „nusivylimus”, kurie mane – itin besidomintį muzika – šiemet tiesiog nuvarė į neviltį. Keista ir ironiška, tačiau nuvylė būtent tie vardai, kurie, kaip tikėjau (ir kartu net neabejojau), metų gale turėjo puikuotis mano asmeniniame dešimtuke. Tie vardai – „Phoenix„, James Blake, „The National” ir „Sigur Ros„. Žinoma, tai – tik asmeninė mano nuomonė, paremta itin dideliais su šiais vardais sietais lūkesčiais, todėl jeigu kas nors galvoja kitaip ir norėtų į mane paleisti keturias plytas, patarčiau to tiesiog nedaryti. Kartoju visai atvirai: tai tik mano asmeninė nuomonė.
„Phoenix” ir James Blake užsižaidė toje pačioje, prieš tai sėkmę garantavusio albumo žaidimų aikštelėje. „Entertainment” – identiškas „Wolfgang Amadeus Phoenix” klonas, sukurtas pagal tą pačią idėjinę ir muzikinę schemą. Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie britų tamsos talentą Jamesą Blake’ą. Klausiau albumo ir galvojau: tai girdėjau nuolat klausydamas pirmojo debiutinio muzikanto įrašo. Buvo liūdna ir kartu apmaudu, mat iš šių dviejų kolektyvų tikėjausi tikrai labai daug.
Kalbant apie neviltį, susijusią su „Sigur Ros” reikėtų paminėti vienintelį žodžių derinį: „per kieta ir nuobodu”. Galbūt albumas man tiesiog neprilipo, o gal tiesiog mano ausiai (o kartu ir sielai) vis dar sunku susitaikyti su kietesniu ir gerokai griežtesniu islandų skambesiu. Sutinku, „Kweikur” – kokybiškas ir tikrai profesionalus įrašas. Tačiau lygindamas jį su „Valtari” pasigedau jame shoegazinių variacijų ir didžiosios muzikinės euforinės lyrikos. Tos, prie kurios buvau pripratęs daugiau nei 18 grupės gyvavimo metų.
Tuo tarpu su „The National” buvo dar kebliau…Pastaruosius penkerius metus ši Ohajo grupė turėjo tvirtas pozicijas mano mylimiausiųjų penketuke. Negana to, 2010 metais išleistą diską „High Violet” tikrai norėčiau su savimi pasiimti kildamas Švento Petro vartų link. Prieš tai sekę albumai „The Boxer” ir „Aligator” taip pat gali turėti realių pretenzijų į tvirtas amerikietiško indie roko XXI amžiaus klasikos pozicijas, todėl šio kolektyvo kūryba mano pasąmonėje reiškė gerokai daugiau nei vien tik muziką. Tačiau šiemetinis „Trouble Will Find Me”, mano akimis (ir ausimis) buvo ne žingsnis į priekį, o trys žingsniai atgal. Albumą perklausiau keturis kartus, netikėdamas, kad į mano vidinės Aldonos iškeltą klausimą „Ar tai tikrai viskas” bus atsakyta teigiamai… Deja… Galbūt Mattas ir kompanija norėjo su „Trouble Will Find Me” grįžti prie ištakų, o gal pastaruosius trejus metus grupė tiesiog išgyveno kūrybinę krizę. „Trouble Will Find Me” man pasirodė pernelyg vienodas, monotoniškas ir netgi nuobodus įrašas. Bet kuriuo atveju, labai tikiuosi, kad „The National” jau netrukus sugrįš su nauja muzika ir idėjomis, prieš kurias nesugebės užsiverti jokie kūrybiniai vartai.
Taigi, po trumpo žvilgsnio į kitokią dabartį, dalinuosi tais 6 vardais, kurie per pastaruosius keletą mėnesių neišlenda iš mano grotuvo, galvos ir … muzikinės dūšios.
Šis albumas – neabejotinai pats brandžiausias „Editors” diskas, kurį klausant niekaip neapleidžia džiugesio jausmas, kad pagaliau Tomas Smithas ir kompanija atrado grynai savąjį skambesį. Ilgai ieškoję kelių į muzikinį britiškos roko padangės identitetą, vyrukai pagaliau atrado muzikinį tapatumo garantą. Kiek daugiau lyrikos nei įprastai, kiek švelnesnis garsas nei prieš tai buvusiame diske „In this Light and on this Evening” ir kiek daugiau styginių nei anksčiau yra turėjęs „Editors”. Šiandien britų rokeriai pelnytai gali vadintis unikalia, tapatumą ir išskirtinę vietą (ne tik po britiška) saule išsikovojusia grupe. Albume yra viskas, ko reikia geram kokybiškam įrašui – ir stadioninis himnas „A Ton of Love”, ir romantiška styginiais instrumentais paremta baladė „Nothing”, kurioje Tomo Smitho vokalas atsiskleidžia visu gražumu, ir pelnytai įsimylėjėlių šedevru galintis vadintis kūrinys „What Is This Thing Called Love”.
„The Weight Of Your Love” yra toks įvairus, vientisas ir iškalbingas, kad kartelė panašaus kalibro grupėms yra užkelta maksimaliai. Net neabejoju, kad ketvirtasis britiško roko vėliavnešių albumas bus vienas stipriausių ir įdomiausių šių metų įrašų. Ir netgi nežiūrint į tai, kad dviejų platininių albumų savininkai su naujausia plokštele nepasiekė Didžiosios Britanijos albumų topo viršūnės, „The Weight Of Your Love” yra nuostabus, didingas ir itin muzikalus įrašas. Bent jau mano akimis šis įrašas pagrįstai gali vadintis metų roko šedevru. O ar aš teisus įsitikinti galėsite jau spalio 2 dieną, kuomet „Editors” surengs koncertą Vilniaus menų fabrike „Loftas”.
„Skyer” išvertus iš norvegų kalbos reiškia debesis. Klausydamasis šio skandinavų albumo taip ir jaučiuosi – it pakilęs virš saulės apšviestų debesų. Puikus dream pop darbas, kuris – nuo pat pradžios iki pabaigos – neabejotinai leidžia Švedijos – Norvegijos trijulę krikštyti Šiaurės šalių dream pop stiliaus karaliais. Jei prieš dvejus metus pasaulinę dream pop karalių karūną pelnytai nešiojo „Beach House”, tai šiandien ramia širdimi ją uždėčiau „Postiljonen”. Ko gero tinkamesnį muzikinį foną saulės palydėjimui ramiai sėdint prie jūros iš šių metų sąrašo rasti būtų labai sunku. Skandinavai nuvertė kalnus ir sukūrė lyrišką muzikinę pasaką. Žinant, kad tai – tik debiutinis įrašas, „Postiljonen” pagrįstai galime vadinti savotišku dream pop reiškiniu ne tik Šiaurės Europos, bet ir viso pasaulio muzikinėje padangėje.
Absoliučiai naujai suskambusi soul muzika turi būti dėkinga ne kam kitam, o būtent britų dainininkei Laurai Mvulai. Už naują spalvą, kitokį skambesį ir neįtikėtinas muzikines aranžuotes. „Sing To The Moon” – nenuspėjamas albumas, kuriame nerasite nei vienos primityvios dainos. Lauros vokalas – aukso vidurys tarp Amy Winehouse ir Adele, o kiekvienas albume esantis kūrinys – lyg nedidelis muzikinis stebuklas, dar sykį įrodantis kokia plati, neaprėpiama ir beribė gali būti muzika. Jeigu reikėtų įvardinti didžiausią šių metų atradimą, Laura Mvula neabejotinai puoštųsi šiuo titulu. Ne veltui manoMUZIKOS kalbintas Michaelas Kiwanuka savo interviu prisipažino, kad jos pasirodymas festivalyje „Glastonbury” buvo vienas įsimintiniausių renginio koncertų.
Šią Lydso pop roko grupę manoMUZIKOJE esame pristatę kategorijoje „manoATRADIMAS”. Jau tada kalbėjau apie tai, kad jokio unikalaus prieskonio šiam kolektyvui priskirti negalime dėl vienos priežasties: grojančių panašią muziką muzikos kalvėje Didžiojoje Britanijoje yra nesuskaičiuojama galybė. Tačiau noriu to ar ne, negaliu nesižavėti itin patraukliu ir labai išbaigtu šių metų pradžioje išleistu „To Kill A King” albumu „Cannibals With Cutlery”. Čia savo favoritus atras ir tas, kuris pop roką įsimylėjo šio tūkstantmečio pradžioje klausydamasis pirmųjų „Coldplay” ir „Athlete” darbų, ir tas, kuris žavisi šiandienos naujaisiais pop roko reiškiniais. Paprastas, kokybiškas ir tikrai labai muzikalus albumas šiemet, ko gero, buvo perklausytas daugiausiai kartų. To pilnai pakako, kad jis įsitvirtintų manajame pastarųjų mėnesių ‘šešetuke’ ir neabejotinai išsikovotų pozicijas mano metų favoritų tope.
Nepaisant to, kad po „Baths” pseudonimu jau daugiau nei trejus metus muzikuoja Los Andželo klubų rezidentas Willis Wiesenfeldas, prireikė sulaukti trečiojo studijinio albumo tam, kad „Baths” vardas būtų pripažintas visame pasaulyje. Puikus dešimties dainų rinkinys, sudėtas į pilną albumą, pavadintą „Obsidian” įtiks absoliučiai visiems elektroninės muzikos mylėtojams – tiek tiems, kas žavisi tamsos muzikos dainiumi James’u Blake’u, tiek ir tiems, kurie šiandien vis dar negali sustoti mylėti chillwave muziką. Absoliučiai universalus albumas tikrai neturėtų palikti abejingų. Ypač tų, kuriems šio žanro muzika nėra svetima. Willis sukūrė stebuklą. Labai tikiuosi, kad jis juo didžiuojasi taip, kaip jam derėtų tai daryti. Asmeniškai man „Obsidian” – neabejotinai vienas puikiausių šių metų elektronikos šedevrų, sukėlęs pačius didžiausius lūkesčius ateities „Baths” įrašams. Vien tik ko verta albumą pristačiusi daina „Ironworks”…
Apie prancūzų duetą „Daft Punk” šiemet buvo pasakyta daugiau nei įmanoma. Apie juos rašė visi, kas netingėjo; liaupsino visi, kas galėjo ir grojo tie, kas tik sugebėjo. Ar šokių muzikos dievai iš Paryžiaus buvo verti tokių liaupsių? Neabejotinai taip. Talentas, viešieji ryšiai ir net aštuonerius metus (!!!) lauktas albumas padarė savo. „Random Access Memories” – tiesiog tobulas trylikos dainų rinkinys, kurį klausytis tinka visose gyvenimo situacijose. Jeigu kietesnės muzikos mylėtojai vis dar turi iliuzijų į šuns dienas išdėti house muziką, sakydami, kad ji – pernelyg vienoda ir monotoniška – atsakymas jiems būtų ypatingai paprastas: šiemetinis „Daft Punk” albumas tokio pobūdžio įžvalgas paneigs labai greitai.
Taigi, antrajam metų muzikiniam trečdaliui savo odę sugiedojau;) Kai kurie lūkesčiai tiesiog sugniuždyti, o kai kurios viltys – patenkintos su kaupu. Vieni talentai – atrasti, o kiti, priešingai, tam tikra prasme tik sužlugdė mano viltis. Vienaip ar kitaip, šie „myliu – nemyliu”, „noriu- nenoriu” ir „tikiuosi – nesitikiu” tik dar labiau įneša intrigos į muzikinių lūkesčių žaidimą. Ateinantys ketveri mėnesiai taip pat žada įdomų muzikinį srautą: netrukus turi pasirodyti „Volcano Choir”, „Arcade Fire”, „White Lies” ir kitų daug vilčių teikiančių atlikėjų naujausi albumai, todėl prieš pat kalėdas bus vėlgi labai įdomu sudėlioti tam tikrus muzikinius taškus ant „i”.
Tad, kaip ir anąkart, sakau: „To Be Continued…. SOON”.
Vos praeitą savaitę dalinomės naujausiu „Kings Of Leon” kūriniu „Supersoaker” iš jų naujausio albumo „Mechanical Bull”, kuris pasirodys rugsėjo 24 dieną. Jeigu jums patiko ši daina siūlome pažiūrėti ir kaip šis kolektyvas ją atlieka gyvai – šį kartą laidoje „Late Night With Jimmy Fallon„.
Šiais metais puikų indie/garage roko albumą „MCII” išleidęs „Mikal Cronin” mėgaujausi kritikų liaupsėmis bei didėjančių gerbėjų skaičiumi. Visa tai pastebėjo ir vakarinės laidos „Conan” komandą bei pakvietė atlikėją su grupe pasirodyti jų šou. Manome, jog puikus pasirodymas kartu su styginių kvartetu, nenuvylė nei laidos rengėjų, nei žiūrovų.
Naujausiame „Arctic Monkeys” single „Do I Wanna Know?” rasime ne tik titulinę dainą, tačiau ir singlo B pusę, kurioje skamba nauja daina „2013”. Tiesa, jos nerasime naujausiame grupės albume „AM”, kuris pasirodys rugsėjo 10 dieną.
Albumo dainų sąrašas:
1. Do I Wanna Know?
2. R U Mine?
3. One For The Road
4. Arabella
5. I Want It All
6. No. 1 Party Anthem
7. Mad Sounds
8. Fireside
9. Why’d You Only Call Me When You’re High?
10. Snap Out Of It
11. Knee Socks
12. I Wanna Be Yours
Šiais metais išleidę jau 15 (!) savo albumą „The Terror”, kuris nenuvylė nei muzikos mylėtojų, nei muzikos kritikų ausų, grupė „Flaming Lips” dalinasi naujausiu vaizdo klipu dainai „Turning Violent”. Pastarasis yra konservatyvesnis ir paprastesnis negu įprasta kolektyvo videografijai – jame nėra nuogų moterų, psichodelinių vaizdinių ar siurrealistinių motyvų. Šį kartą viskas ką matome – paprastas grupės pasirodymas, paprastame kambaryje. Įvertinus ekstravagantiškus ir įspūdingus grupės ligšiolinius darbus tai netgi šiek tiek stebina. Kita vertus, tokia vizualizacijos forma tik padeda atsiskleisti šiai puikiai dainai.
Balandžio mėnesį Lietuvoje „Norden Wave” renginyje koncertavę norvegai „Casiokids” sutiko surengti akustinį pasirodymą puikiam vilniečių projektui „Vilnius Temperature„. Po kelių mėnesių pasirodžiusiu vaizdo klipu skubame pasidalinti ir su jumis. Termometrui rodant 16 laipsnių šilumos gausus kolektyvas atliko kūrinį „Grønt Lys i Alle Ledd”.
Neįpareigojančią ir smagią indie pop muziką kuriantis kolektyvas „MS MR” gegužę išleido albumą „Secondhand Rapture”. Šiandien su jumis dalinamės vienos iš lengviausiai įsimenamų įrašo dainos „Think of You” vizualizacija.
Britų dainininko „Sampha” balsą turėtumėt atpažinti iš karto jeigu domitės kito atlikėjo „SBTRKT” kūryba – šie du talentingi muzikantai kartu dirba jau kelis metus ir šio bendradarbiavimo puikus rezultatas buvo 2011 metų „SBTRKT” albumas „SBTRKT”. Vis dėlto „Sampha” turi labai daug potencialo ir kaip solo atlikėjas – tai puikiai įrodo jo naujausia daina „Without”, kurią atrasime mėnesio pabaigoje pasirodysiančiame EP „Dual”.
Prisimenate, kai prieš kelias savaites su jumis dalinomės naujausia „Mikky Ekko” daina „Kids”. Šiandiena džiaugiamės galėdami pasidalinti ir ką tik pristatytu gražiu vaizdo klipu šiam smagiam singlui.
Nors prie manoMUZIKOS komandos prisijungiau prieš porą metų, šis manoTOPAS yra pirmasis, kuriuo dalinuosi su jumis. Per šį laiką manoMUZIKA portalas tapo neatsiejama mano gyvenimo dalimi, o muzika lydinti mane visur ir visada man tapo dar svarbesnė nei bet kada anksčiau. manoMUZIKOJE atradau platformą, kurioje galiu pasidalinti savo muzikiniais atradimais ir įžvalgomis su kitais, tokiais pat pamišėliais kaip aš, ir už tai esu dėkingas kiekvienam prie šio portalo plėtros ir puoselėjimo prisidedančiam komandos nariui.
