8 days a week

„Phoenix” koncertas Vilniuje: šilta, lengva ir gera

2023-06-05Liudas ZakarevičiusmanoISTORIJA

Kai 2000-aisiais dienos šviesą išvydo daina „If I Ever Feel Better”, kolektyvo „Phoenix” vardas pasaulyje buvo praktiškai nežinomas. Ne veltui daugelis, išgirdę mano minėtą kūrinį, grupę painiodavo su tuo metu itin populiariu britu Jamiroquai. Visgi „If I Ever Feel Better” muzikos mylėtojų gretose tapo itin klausoma, o „Phoenix” sparnai po truputėli pradėjo skleistis. Tiesa, Prancūzijoje prieš tai buvo išleista daina „Too Young” – kūrinys, vėliau tapęs dar viena vizitine Thomo Marso ir kompanijos kortele. Kalbant apie pastarąją dainą reikai paminėti, kad populiari ji tapo po kelerių metų – 2003-aisiais pasirodžius pasakiškam Sophia Copolos filmui „Pasiklydę Vertime” (angl. Lost in Translation). Būtent šios juostos pagrindine garso takelio daina ir tapo „Too Young”. Jos dėka apie „Phoenix” sužinojo visas pasaulis.
„Phoenix” ne tik užsiaugino sparnus, bet ir pradėjo skristi.

Mano pažintis su šiaisi prancūzais prasidėjo 2000-ųjų vasarą – tada, kai pirmą kartą išgirdau „If I Ever Feel Better”. Ir tai, turiu prisipažinti, buvo meilė iš pirmo žvilgsnio (ir pirmo garso). Nuo tos akimirkos sekiau, valgiau, kišau į savo muzikinę (ir idėjinę) dėžutę viską, ką „Phoenix” išleisdavo. Viską. Nes ši savito, išskirtinio ir unikalaus stiliaus grupė taip ir nenuvylė. Kiekvienas albumas (o jų grupė turi jau 7) – buvo kažkas naujo. Kažkas papildomo. Kažkas tokio, kas leisdavo atpažinti grupės išskirtinumą, bet kartu ir rasti kažką dar negirdėto. Dar naujesnio. Dar muzikalesnio.

„Phoenix” kūryba mano ir taip didelėje fonotekoje užima išskirtinę vietą. Pats brangiausias (man asmeniškai) jų darbas – 2006 m. išleista plokštelė „It’s Never Been Like That”. Čia esančios dainos „One Time Too Many”, „Consolation Prizes” ar „Long Distance Call” iki šiol gan dažnai užpildo mano kasdienybę, į ją įpūsdamos pozityvo, polėkio, šypsenos ir laisvės.

Būtent tokie yra „Phoenix”. Neįpareigojantys. Bet priverčiantys šypsotis. Užpildnatys akimirką netikėtu laisvės, laimės ir polėkio jausmu.

Ir netgi nepaisant to, kad Thomo Marso ir co. kūryba yra mano kasdienybės palydovas jau daugiau kaip 23 metus, per šį laiką taip nė karto ir nebuvau jų koncerte. Turėjau galimybę važiuoti į jų pasirodymus festivaliuose, tačiau sąmoningai ją atmesdavau, nes visada svajodavau grupę pamatyti intimesnėje, artimesnėje ir sykiu jaukesnėje aplinkoje. Tačiau, kad ir kaip bebūtų, niekada negalvojau, kad ateis akimirka, kai galėsiu juos išvysti savo mylimoje šalyje. Savo mylimiausiame mieste. Saulėtą vasaros pavakarę.

Kalbėti apie Vilniaus setlistą, ko gero, nėra prasmės. Kodėl? Ogi todėl, kad ištikimas „Phoenix” gerbėjas galėtų sudėlioti dar bent tris alternatyvius ir visi jie būtų puikūs. Vilniuje, Lukiškių kalėjimo kieme, buvo galima susipažinti su visa daugiau kaip dvidešimtmetį besitęsiančia grupės epocha – nuo 2000-ųjų albumo „United” ir čia esančių jau anksčiau minėtų kūrinių „Too Young” ar „If I Ever Feel Better” iki pernai išleistos plokštelės „Alpha Zulu” kūrinių. Žinoma, didžiausų ovacijų sulaukė bene populiariausio prancūzų albumo „Wolfgang Amadeus Phoenix” (išleisto 2009 metais) kompozicijos, tokios kaip „Lisztomania”, „Lasso” ar koncerto pabaigoje minią iš proto variusi „1901”.

Ir vis dėlto, svarbiausia jų pasirodyme buvo nuotaika. Nepaisant nedidelės koncerte susirinkusios minios, čia buvo itin šviesu. Ir itin pozityvu. Thomas Marsas nedaugžodžiavo (kai pagalvoji, kaip prancūzui – gan keista), tačiau savo nuoširdumu jis minią „paėmė” nuo pat pirmos pasirodymo akimirkos. Buvo šviesu. Buvo muzikalu. Buvo tikra. Ir buvo velniškai miela, jauku ir gera. Tai vienas iš tų koncertų, kuriam nereikia daug garso ir šviesų. Kuriam nereikia ditirambų ir fantasmagorijų. Tai yra toks renginys, kurį liudyti yra tikrai gera. Ir viso šio pasirodymo metu lydintis jausmas yra tai, ko neiškeistum į tūkstančius kitų.

Ko gero, netgi sunku nupasakoti tą lengvą pozityvą, kurį galima patirti gyvai besiklausant „Phoenix”.

Taip, norėjosi tamsos. Taip, norėjosi pilnos Lukiškių kalėjimo erdvės. Galbūt ne dėl to, kad trūko žmonių, bet dėl to, kad neapleido jausmas, jog tie, kurie abejojo ir neatėjo, prarado gerokai daugiau nei tik koncertą. Gerokai daugiau nei tik „Phoenix” muziką. Tai buvo nuotaikos, muzikos, polėkio ir pozityvo kokteilis, kuris išskirtinai (ir esu tuo visiškai tikras) tinka tik labai mažam skaičiui muzikos grupių.

Galiausiai grupės lyderis, sugrįžęs bisui ir sugrojęs kelias dainas, „išėjo” į publiką ir atsisukdamas į kiekvieną tiesiog nuoširdžiai dėkojo, kad atėjome į koncertą.

Rimtai?, – galvoju sau. Čia tau ačiū už tai, kad atvažiavai ir išpildei muzikinę svajonę. Tokią, apie kurią galbūt prieš keletą metų net nebūtum pagalvojęs.

Grįžau namo. Įsijungiau „Phoenix”. Ir panirau į mielą ir neįnoringą refleksiją. Ir net nepajutau, kaip fone nuskambėjo ir „Too Young”, ir „If I Ever Feel Better”, ir „Long Distance Call”, ir „Lasso”, ir „After Midnight”, ir dar visa šūsnis kitų prancūzų kūrinių.

Ir taip reflektuojant supratau, kad šitos grupės tiesiog niekada negana. Niekada. Nes tai yra vienas tų muzikinių reiškinių, kurie mūsų kasdienybei suteikia labai daug šviesių ir teigiamų spalvų. O jų šiame skubančiame, kartais piktame, o kartais tiesiog velniškai komplikuotame pasaulyje beprotiškai reikia.

Ačiū „8 Days A Week” už šį įvykį. Įvykį, kurį pamiršti bus sunku.

O dabar beliko laukti dar vienų prancūzų. Nes ketvirtadienį toje pačioje vietoje – svajingieji „M83”.

Šią vasarą „Moderat“, King Krule, Mac DeMarco ir kiti – naujame muzikiniame festivalyje Vilniuje!

2022-02-08Ignas BautrėnasmanoNAUJIENA

Labai netikėta ir šiek tiek siurealu, bet… panašu, kad šią vasarą Vilniaus miesto laukia didžiulis naujas urbanistinis muzikinis festivalis su itin ryškiais ir aktualiais tarptautiniais vardais.

Birželio 17-19 dienomis naują veidą įgavusiame Lukiškių kalėjime 2.0 vyks naujas muzikos ir menų festivalis „8 Festival”. Jame pasirodys nemažai įvairių užsienio atlikėjų, gerai žinomų ir Lietuvos melomanams.

Vokietijos elektroninės muzikos gigantai „Moderat“, melancholikas Mac DeMarco, keistos muzikos talentas King Krule, bene įdomiausia jaunosios kartos Didžiosios Britanijos grupė „Black Country, New Road“, Švedijos triukšmadariai „Viagra Boys“… ir čia tik keli dėmesio verti vardai. O festivalio line-up’as – gerokai ilgesnis ir dar ne visas atskleistas.

Ar šis naujasis urbanistinis muzikinis festivalis buvusiame kalėjime mes iššūkį kitam urbanistiniam festivaliui pramoniniame rajone? Laikas parodys 🙂

Tuo tarpu pilną festivalio line-up’ą, informaciją apie bilietus ir kitus svarbius reikalus rasite oficialioje festivalio svetainėje.

Lietuvoje koncertuos „Bon Iver“

2020-01-21Ignas BautrėnasmanoNAUJIENA

Metų muzikinė naujiena – ant Jūsų ir mūsų stalo!

Šįryt pranešta, jog Lietuvoje koncertuos Viskonsino grupė „Bon Iver“!

Justin Vernon‘o ir jo komandos Vilniuje sulauksime lapkričio 03 dieną. Renginys vyks „Compensa” koncertų salėje.

Portalo „manoMUZIKA“ itin mėgstamas kolektyvas naujausią albumą „i,i“ gana netikėtai išleido 2019 m. pavasarį. Naujasis studijinis darbas, dar labiau eksperimentinis nei prieš tai buvę įrašai, kaip mat sudrebino ne vieno melomano širdį, o „manoMUZIKA“ komandos narių sudarytame 2019 m. albumų Top 15 šis įrašas užėmė garbingą antrąją vietą.

Prieš 13 metų atokioje Viskonsino miškų trobelėje žiemą praleidęs tuomet dar mažai kam žinomas muzikantas Justin Vernon‘as tada namų sąlygomis sukūrė ir įrašė keliolika kompozicijų. Devynios iš jų pavirto debiutiniu „Bon Iver“ albumu „For Emma, Forever Ago“. Šis vienatvėje subrandintas darbas buvo nepriklausomai išleistas 2007-ųjų metų vidurvasarį ir kaip mat iš naujo perrašė Amerikos folk muzikos žanro supratimą, o grupė daugeliui tapo dešimtmečio atradimu. Vėliau sekė net du „Grammy“ apdovanojimai, albumai „Bon Iver, Bon Iver“ ir „22, A Million“ bei šimtai, o dabar gal jau net ir tūkstančiai koncertų visame pasaulyje.

„Bon Iver“ vardą žino net ir tie, kurie paprastai nesiklauso indie ir folk muzikos. Galbūt todėl, kad „Bon Iver“ muzika – svaiginanti kūrybiškumo ir nuoširdumo sintezė, klausytojus žavinti savo intymumu ir atvirumu. Akivaizdu, kad ne dėl apdovanojimų „Bon Iver“ daro tai, ką daro, bet neįvertinti jie nelieka. Šių metų Grammy apdovanojimuose jie nominuoti… net 4 kartus!

Daug neišsiplėsime… „manoMUZIKOS“ kolektyvo nariai jau lakėsi „Bon Iver“ koncertuose Hamburge, Niujorke ir Londone (kviečiame paskaityti šių koncertų recenzijas), tad pasirodymo Vilniuje laukiame su pačiu didžiausiu nekantrumu! 🙂 Tai, matyt, bus pats įstabiausias šių metų muzikinis įvykis Lietuvoje!

Kokie būna gyvi „Bon Iver“ pasirodymai galite pamatyti šiame vaizdo įraše, nufilmuotame pernai liepos mėnesį vykusiame Pitchfork“ muzikos festivalyje, Čikagoje, JAV.

Taip pat primename, kad portalas „manoMUZIKA“ ištikimąjį Justin Vernon‘o bendražygį muzikantą Sean Carey pakalbino dar 2011-aisiais. Šis interviu, nors jau gana senas, bet vis dar gražus ir nuoširdus. Kviečiame paskaityti.

Liepos pradžioje į Lietuvą sugrįš RY X

2019-02-19Liudas ZakarevičiusmanoNAUJIENA

Ry X

Simboliška, bet praėjus lygiai dviems metams nuo debiutinio koncerto Marijos žemėje, į Lietuvą sugrįžta Ry X. 2017-aisiais koncertavęs pačioje sostinės širdyje – Vilniaus senamiestyje, šįkart Ry Cummingas mėgausis ne mūsų miesto architektūra, o nuostabia gamta.

Taigi, pasižymėkite savo kalendoriuose liepos 3-ąją. Būtent tadien Kairėnų botanikos sode turėsite išskirtinę progą mėgautis šio Australijos lyriko pasirodymu.

Koncerte Vilniuje galėsite išgirsti praėjusią savaitę išleistą naujausią Ry X albumą „Unfurl” ir kitas žinomas jo dainas. Beje, naujausios plokštelės galite pasiklausyti ČIA.

Bilietų į Ry X koncertą Vilniuje ieškokite ČIA.

Prieš 2 metus vykusio koncerto recenziją, kuriame lankėmės ir mes, rasite ČIA.

Lykke Li Vilniuje: liūdnas vakarėlis

2018-05-31Evelina BondarmanoNAUJIENA

Lykke Li koncertas Vilniuje.

Greičiausiai visi esame tai patyrę : butelis vyno ir „Sadness is a blessing“ (ar bet kuri kita Lykke Li daina) visu garsu. Antradienio vakarą vyną scenoje siurbčiojo pati Lykke, o dainavo Vilniaus „Compensoje“ į jos koncertą susirinkusi publika. Tas pats liūdnas vakarėlis, tik kiek daugiau dalyvių.

Liūdnas, nes, nors tradiciškai Lykke Li muzika priskiriama pop žanrui ir ją tikrai galima išgirsti per radiją (jei dar liko žmonių, klausančių radijo), joje trūksta to grynai pramoginio elemento. Ji gerai sukalta, tačiau becukrė (ar bent jau su sumažintu cukraus kiekiu). Subalansuota vienišiems pasiklausymams. Ji nuplukdo tave ten, kur nebūtinai norėtum atsidurti. Toks popsas be popso.

Todėl po koncerto šen bei ten pasigirdę kaltinimai Vilniaus publikai dėl vangumo nėra visiškai pagrįsti. Nebūtina pusantros valandos taškytis tam, kad pajustum ryšį su muzika ir ją atliekančia dainininke. Kartais pakanka tik užsimerkti ir pasiūbuoti.

Ir jei jau prakalbome apie tikrai liūdnus dalykus – kondicionavimo sistemos nebuvimas tvyrant tokiems karščiams yra daug liūdnesnė problema. Nuo alpulio išgelbėjo turbūt tik tai, jog žmonių į koncertą susirinko kiek mažiau nei per „The xx“. Šokti? Ačiū, ne. Turėjai taupyti jėgas, kad galėtum tiesiog išstovėti.

Ir, tiesą sakant, šiame koncerte labiau erzino ne tie ramūs, statiškai besimėgaujantys muzika žmonės, o priešingai – tie, kuriems buvo „pernelyg linksma“, atėję į koncertą dėl vienos dainos – patys žinote kurios. Kaip atrodytų šis koncertas, jei ji nebūtų taip išpopuliarėjusi? Ateitų mažiau žmonių? Susirinktų dar vangesnė publika? O gal kaip tik atvirkščiai? Juk ir šiame koncerte pačios gražiausios akimirkos nutiko jau tada, kai visi, norėję išgirsti vien „I Follow Rivers“ nuėjo parūkyti ar namo – per paskutinę encore‘o dainą, senutę, dar „Youth Novels“ laikų dainą „Tonight“.

Bet, jei jau ištvėrėte šią pabambėjimų upę (sic!), pasidžiaukime gerais dalykais. Visų pirma – pasidžiaukime pačia Lykke, paprasta, kuklia, bet labai seksualia mergina. Ir nors šou tikrai nebuvo „daug garso ir šviesų“ (garsas galėtų būti ir geresnis, o ir muzikantams trūko susigrojimo), nuo jos sceninio įvaizdžio ir subtiliai seksualių judesių buvo sunku atplėšti akis. Taip, lietuviška publika pasižymi tuo „sumokėjau už bilietą 40 eurų, dabar tu mane linksmink“ požiūriu į atlikėjus, ir Lykke Li tikrai stengėsi „atidirbti“. Ir atidirbo, padainuodama ir senų dainų, skirtų gerbėjams-puristams, ir naujų, vos valandą iki koncerto paleistų į eterį kūrinių – naujienų ištroškusiems fanams (gyvai hiphopinė „sex money feelings die“ nuskambėjo tiesiog neįtikėtinai gerai).

Galiausiai pasidžiaukime, kad šis koncertas iš vis įvyko. Taip, netobulas, tarsi pirmas blynas, generalinė repeticija prieš išleidžiant naują albumą. Bet įvyko, ir įvyko būtent Vilniuje. Eat it, pasauli.

„FOALS“ koncertas Vilniuje: Mūsų nedaug, bet šėlti mes mokame!

2017-08-01Ignas BautrėnasmanoISTORIJA

Kartais pagalvoju, kad gera gyventi Lietuvoje.

Gera, nes šalyse, kurioms istoriškai labiau „paėjo korta“, analogiškas tokios dabar populiarios ir festivalius headline‘inančios grupės kaip „FOALS“ koncertas po atviru dangumi būtų mažų mažiausiai anšlaginis. Bilietai būtų išgraibstyti per kelias minutes, o pavėlavę asmenys pirktų bilietą iš perpardavinėtojų už trigubą kainą. Koncerto dieną norint kažką pamatyti reikėtų į renginio vietą atvykti gerokai prieš pradedant groti apšildantiems atlikėjams, užsiimti poziciją minioje ir jos nepaleisti iki pat renginio pabaigos.

Lietuvoje viskas būna kitaip. Čia pasaulinio garso atlikėjai koncertuoja mažesnėse erdvėse, o klausytojams būna daugiau komforto. Aišku šis medalis taip pat turi dvi puses.

„FOALS“ (nuotrauka Manto Repečkos)

Žinia, kad „FOALS“ atvažiuoja į Vilnių akimirksniu apskriejo visus internetus ir paskutinę liepos mėnesio dieną daugelis apsibrėžėme raudonai. Laukėme, ne tas žodis. Ir, nejučia, sulaukėme. Excitement‘o daug, bet bilietai išparduoti nebuvo. Čia nieko keisto. Tai mūsuose jau tapo tradicija. Pasikviesti šiuos Oksfordo nenuoramas į Lietuvą buvo mažų mažiausia rizikinga ir panašu, kad šis iššūkis organizatoriams vėl nepasiteisino. Galima ilgai ir nuobodžiai diskutuoti, kodėl taip yra. Gal kaltas pernelyg didelis vienu metu vykstančių renginių kiekis ir ribota potencialių lankytojų perkamoji galia? O gal „FOALS“ tiesiog yra subalansuoti pernelyg nišiniam skoniui ir jo savininkų čia tiesiog yra per mažai? Tačiau aš iš visos širdies tikiuosi, kad renginių organizatoriai „8 Days A Week“ nepavargs. Jų organizuojami koncertai nuolat pasižymi išskirtina kokybe, o vežami atlikėjai yra aktualūs ir populiarūs ne vakar, o šiandien. Čia ir dabar.

„FOALS“ – ne išimtis. Į Lietuvą jie atvyko pačiame savo jėgų žydėjime – subrendę, susigroję, užaugę, bet dar neparsidavę popsui. Stadioninė grupė, kuri dar gali sau leisti koncertuoti ir mažesnėse erdvėse. Kažkada prisiminę šį koncertą Kalnų parke stebėsimės, kad tai tikrai įvyko, o ne prisisapnavo.

Sunku ir įsivaizduoti tinkamesnę erdvę šiam koncertui Vilniuje nei Kalnų parkas. Svaiginantis karštis po Vilnių viduryje dienos užpuolusio lietaus kiek atlėgo, dangus buvo giedras, virš galvų skrido oro balionai ir vakaras žadėjo būti nuostabus. Net galima buvo pamiršti, jog esame sostinės centre ir įsivaizduoti, kad esame kažkur festivalyje, kur „FOALS“ – pagrindinis vakaro skerdžius. Tik publika rinkosi vangiai. Kaip išsireiškė portalo „manoMUZIKA“ kolegė – „Blem, jei daugiau žmonių nesusirinks, Yannis užsimuš“. Pasijuokėme, bet nerimas kirbėjo.

„FOALS“ (nuotrauka Manto Repečkos)

Pirmieji į sceną žengė man labai patinkantys „Without Letters“, pasižymėję praretėjusia sudėtimi ir tradiciškai pažėrę visą krūvą gyvais instrumentais skleidžiamų elektroninių garsų. Man pasirodė, kad jie scenoje tarp juodais polietileniniais maišais apdengto „FOALS“ arsenalo jautėsi truputį nejaukiai, tačiau nepaisant to, jų muzika buvo puiki vakaro įžanga.

Antrieji – Lietuvos jaunosios roko kartos atstovai „ba.“ su charizmatiškuoju Benu Aleksandravičiumi priešakyje. Benas (išsirengęs iki pusės, kaip ir dera tikram rokeriui) ir komanda progresuoja, rodos, ne dienomis, o valandomis, bet nežinau kam jam reikėjo taip maivytis ir tarp dainų kalbėti kažkokiu keistu akcentu. Juokėmės, bet ne su juo, o iš jo. O vėliau ir juokinga nebebuvo. Bet vyrai pasitaškė iš peties. Matėsi, kad jie čia jaučiasi savo vėžėse.

Publika į abi apšildančias grupes reagavo vangiai, bet plojimų buvo.

Taip belaukiant „FOALS“ net nepajutome kaip ėmė ir sutemo.

Aš buvau girdėjęs apie „FOALS“ kalibrą grojant gyvai. Buvau matęs ne vieną koncertinį įrašą. Taipogi buvau girdėjęs, kad „Open’er“ festivalyje jie buvo nuobodūs… Bet tai, ką Oksfordo grupė parodė Kalnų parke buvo pernelyg aukšta klasė, kad viską taip imčiau ir „suvirškinčiau“ vienu ypu. Dar ir šiandien dūsauju prisiminęs, kaip buvo gerai.

„FOALS“ (nuotrauka Arno Mažylio)

Pradėję nuo „Mountain At My Gates“ muzikantai taip ir nepristabdė visą pusantros valandos. Buvo ir „Olympic Airways“, ir „My Number“, ir „Electric Bloom“, ir „Inhaler“, ir, žinoma, „Spanish Sahara“, kaip gi be jos… Bisui pasiliktos „What Went Down“ ir „Two Steps, Twice“ su tradicija tapusiu šuoliu į minią. Nebuvo „Cassius“ ir „Mathletics“, bet vyti Dievo į medį gal nereikia.

Puikus garsas. Puikus apšvietimas. Draugiškai su publika bendravę muzikantai. Per šį laiką praleistą Lietuvoje Yannis išmoko ne tik pasisveikinti ir padėkoti lietuviškai, bet ir pagirti besiplaikstančią minią žodžiais „Jūs nuostabūs!“. Ne aukštasis kalbos mokymosi pilotažas, bet nesakykite. Malonu juk.

O minia, ta pati, kur, kaip minėjau, apšildančiuosius priėmė vangiai, dūko taip, tarsi tai būtų paskutinė galimybė padūkti prieš apokalipsę. Trypė, klykė, plojo, šoko. Priekyje virš galvų vis skraidė kažkieno maikutės. Kažkas virš galvų mojavo ramentais. Kažką ant rankų nešiojo (matėsi tik kojos). Žodžiu ekstazę kiekvienas reiškė taip, kaip mokėjo.

Buvo „faina“ tikrąją, pačia nuoširdžiausia šio žodžio prasme.

„FOALS“ gerbėjams galimybė pamatyti savo mylimą grupę tokioje intymioje aplinkoje yra tikrų tikriausia dovana. Vidutiniams „FOALS“ klausytojams tebūnie tai kelias į gilesnį grupės muzikos pažinimą. Nei vienos jų dainos anksčiau negirdėjusiems asmenims šis koncertas tebūna puiki proga lavinti skonį ir plėsti muzikinį akiratį. Na, o „FOALS“ muzikantams, tikiuosi, ši viešnagė buvo deramas lietuviško svetingumo pavyzdys.

Mūsų nedaug, bet šėlti mes mokame. Šekit!

„FOALS“ gerbėjai pirmoje eilėje (nuotrauka Ryčio Šeškaičio)

Foals koncerto Vilniuje belaukiant: nepralenkiami gyvo garso koncertuose

2017-07-10Dominykas DimavičiusmanoISTORIJA

Lygiai už trijų savaičių, liepos 31 dieną, Vilniaus Kalnų parke koncertuos grupė, kurios pavadinimas, jį paminėjus roko muzikos draugų tarpe, lyg magiška burtų lazdelė priverčia pritariančiai linksėti galvas. Oksfordo roko vėliavą nešantys „Foals“ į Lietuvos sostinę atvyks visame savo brandos žavume – nesiskutę, susigroję, nelinkę nusikaršinti ir svarbiausia – duoti klausytojui daugiau, nei jis tikisi. Tai grupė, kurios vertė šiuo metu yra pakilusi į pakankamai retą muzikos verslo stadiją – stadionų „bendas“, kuris dar gali koncertuoti Kalnų parke. Reikšmė daugiau mažiau tokia, kaip po kokių 9 metų paminėjus „Foals“, šios grupės koncerto faktas Kalnų parke skambės maždaug taip, kaip „Arctic Monkeys koncertavo Vasaros terasoj“.

Toks būsimo koncerto apibūdinimas yra ne iš piršto laužtas, o geriausiai tą pabrėžia per visą „Foals“ egzistavimo laikotarpį jai skirti įvertinimai. Ir nors „Foals“ dar nėra pelnę „Grammy“, jie juk ir neįrašinėja albumų vardan skambaus apdovanojimo pavadinimo. Tie apdovanojimai tiesiog pasiveja „Foals“ jų kūrybiniame kelyje.

Pirmieji didieji įvertinimai grupę pasiekė tik su antruoju albumu. Ir tai galbūt tik dėl to, kad debiutiniame „Foals“ albume „Antidotes“ nebuvo pirmąjį pripažinimą jiems pelniusių dainų „Hummer” ir „Mathletics”. Savo antrąjį albumą „Total Life Forever“ Švedijoje įrašę „Foals“ tais pačiais metais buvo nominuoti prestižianiam britų muzikos „Mercury“ apdovanojimui už geriausią metų albumą. Daugelis muzikos mylėtojų žino, kad vien nominacija šiam apdovanojimui verta beveik paties apdovanojimo. O tais metais konkurencija buvo itin įspūdinga – „Foalsų“ įrašas atidūrė viename būry su Corinne Bailey Rae „The Sea“, „Biffy Clyro“ „Only Revolutions“, Laura Marling „I Speak Because I Can“, „Mumford & Sons” hitu „Sigh No More“, „Wild Beasts“ darbu „Two Dancers“ ir galiausiai visiems nosį nušluoščiusiais „The xx“ su „xx“. Ir nors tąkart „Mecury“ statulėlė iškeliavo į kitą glėbį, „Foals hitas „Spanish Sachara“ sulaukė dar vieno nemažiau garbingo pripažinimo – britų dainų kūrėjų, kompozitorių ir autorių asociacija (BASCA) šią dainą nominavo tarp lyriškiausių ir muzikaliausių metų kūrinių „Ivor Novello“ apdovanojimuose.

Į populiarumo viršūnę „Foals“ užkėlęs albumas „Total Life Forever“ savo šlovės sulaukė kertinio britų muzikos leidinio „NME“ apdovanojimuose – 2011 metais jis buvo nominuotas net 5 kategorijose: Metų grupės, Metų gyvo pasirodymo, Metų britų albumo, Metų viršelio ir Metų įrašo, kuri Oksfordo kolektyvą su „Spanish Sachara“ privertė žengti į sceną atsiimti blizgančią statulėlę.

Trečiasis „Foals“ albumas „Holly Fire“ muzikos kritikų ir žurnalistų bendruomenėje sulaukė ne mažesnio pripažinimo. 2013 metais – antroji „Mercury“ nominacija, prie vienos linijos „Foals“ sustačiusi su „Arctic Monkeys“ „AM“, David Bowie „The Next Day“, „Disclosure „Settle“, Jon Hopkins „Immunity“, bei tais metais išleistais Laura Mvula, Laura Marling, „Rudimental“, „Jake Bugg“, „Savages“ ir „Villagers“ albumais, kurie visi nusileido tais metais pasaulio širdis užkariavusiam James Blake su „Overgrown“.

Visgi tikroji „Foals“ galybė yra jų tikro garso koncertai. Ne be reikalo 2013 metais ši grupė muzikos leidinio „Q“ apdovanojimuose pelnė Geriausio gyvo pasirodymo apdovanojimą, aplenkusi tokius gigantus kaip „Mumford & Sons”, „Arctic Monkeys“, „Muse“ bei „The Stone Roses“. Tais pačiais metais jų hitas „Inhaler“ pelnė ir kitą aukštą įvertinimą – buvo pripažintas kaip Metų įrašas „NME“ muzikos apdovanojimuose.

Pirmasis Metų albumo įvertinimas vyrukus iš Oksfordo pasiekė 2016 metais – išleidus „What Went Down“. Nuo 1953 metų kasmet muzikos apdovanojimus rengiantis leidinys „NME“ tais metais „Foals“ albumą pripažino geresniu už Kendrick Lamar albumą „To Pimp a Butterfly“, „Tame Impala“ šlovę pelniusį „Currents“, „Wolf Alice“ darbą „My Love Is Cool“, „The Maccabees“ albumą „Marks to Prove It“ bei „Grimes“ įrašą „Art Angels“. Būtent „What Went Down“ atvėrė duris „Foalsams“ ir į populiariuosius „Brit Awards“. Tiesa, tais metais apdovanojimą kaip Geriausia metų britų grupė iš jų nugvelbė „Coldplay“.

Nors „Foals“ tegyvuoja apie 10 metų, žiūrint į jų diskografiją ir nominacijų bei apdovanojimų sąrašus darosi akivaizdu, kad grupė jau spėjo palikti gilų įspaudą muzikos industrijos istorijoje. Ir visgi vienas svarbus grupės įvertinimas dar liko nepaminėtas – 2015 metų „Q“ apdovanojimuose jie laimėjo Geriausio pasaulyje gyvo pasirodymo titulą, aplenkę „Blur“, Ed Sheeran, „Muse“ ir „Noel Gallagher‘s High Flying Birds“. Tai tokie vardai, kurių koncertų kokybe abejoti išdrįstų nedaugelis. Netgi tikriausiai niekas.

Būtent su tokiu muzikinio parako užtaisu „Foals“ koncertuos Vilniaus Kalnų parke liepos 31 dieną.

Bilietai į grupės „Foals” koncertą – ČIA.