Akimirka iš Sigur Rós koncerto Reikjavike (nuotr. Vaidas Stackevičius)
2017 buvo geri metai muzikai. Iš visų galimų muzikos patirčių metų pabaigai nutariau aplankyti „Sigur Rós“ koncertą Reikjavike. Tuo pačiu ir jų suorganizuotą festivalį „Norður og niður“.
Gerbiu ir mėgstu „Sigur Rós“, bet negalėčiau savęs priskirti prie užkietėjusių šios grupės gerbėjų. Man patinka albumai „Von“ (1997), „Með suð í eyrum við spilum endalaust“ (2007) ir „Valtari“ (2012), nepaprasto grožio filmas „Heima“ (2006) ir jo garso takelis, mačiau šią grupę 2013 metais festivalyje „Positivus“. Tačiau būtent perspektyva aplankyti „Sigur Rós“ gimtojoje Islandijoje nukonkuravo visus kitus metų pabaigos pasirinkimus. Ir kaip paaiškėjo, tai buvo labai labai geras sprendimas.
Grupę „Sigur Rós“ vertina muzikantai ir muzikos industrijos žmonės. Tai turbūt yra antras didžiausias Islandijos muzikos eksportas po Björk. Gruodžio pabaigoje keliavau į Islandiją pirmą kartą po 11 metų (nuo ten įvykusio „LT United“ pasirodymo Reikjavike). Šįkart su dviem lūkesčiais – pamatyti „Sigur Rós“ ir Šiaurės pašvaistę.
Tarp nuobodaus ir įdomaus balansuojantis jaukus, nedidelis ir pustuštis Reikjavikas iškart persmelkė savo atmosfera. Lagūnos krantinėje pastatyta koncertų ir konferencijų salė „Harpa“ tapo „Sigur Rós“ ir „Norður og niður“ (kas tiesiogiai išvertus šį pavadinimą reikštų„ į šiaurę ir žemyn“, o netiesiogiai – „viskas eina velniop“) namais.
Koncertų ir konferencijų salė „Harpa“ Islandijoje (nuotr. Vaidas Stackevičius)
Po vizito nuostabiojoje „Blue Lagoon“ teko suskubti į „Sigur Rós“ pasirodymą. Man teko pirmasis iš keturių grupės pasirodymų Reikjavike. Maniau, kad esu žmogus, kuris moka rašyti. Tačiau perteikti tą atmosferą, kurią sukūrė „Sigur Rós“ ir jos komanda, man trūksta žodžių. Buvo labai įtaigu, kosmiška, siurrealu… „X failai“, „Mulholland Drive“ ir „Twin Peaks“ susitiko čia ir dabar po Šiaurės dangaus skliautu.
Tikrai negalvojau, kad mano metų koncerto titulas spręsis paskutinėmis gruodžio dienomis. Jau ketinau geriausią 2017 metų koncertą rinkti iš Nicko Cave’o & „The Bad Seeds“, Bryano Ferry’io ar „Guns N’ Roses“ turų, tačiau paskutinę akimirką visus taškus ant „i“ sudėliojo… „Sigur Rós“. Pergalės rožės.
Akimirka iš Sigur Rós koncerto Reikjavike (nuotr. Vaidas Stackevičius)
Po šio koncerto prireikė kelių dienų susivokti ir atsigauti, susirinkti galvą atgal… Hipnozė, trapumas, jėga, meditacija, įtaiga, Deividas Lynčas, transcendentinė kelionė paraleliniais išmatavimais, Eyjafjallajökullio išsiveržimas ir Šiaurės pašvaistė – viskas viename ir su kaupu! Koncerto apšvietimas apskritai buvo iš kito pasaulio, jo atmosferos ir sprendimų nuotraukos net nepajėgios perteikti.
Grupė žaidė garsais nuo visiško minimalizmo iki orgazmo. Ji vienodai gerai klausėsi tiek užsimerkus, tiek atmerktomis akimis. Paprastai man nepatinka muzika be stuburo, ritmo, priedainių ir pragrojimų, tačiau „Sigur Rós“ turbūt yra geriausia grupė pasaulyje, kuriai tai tinka. Mano bičiulis iš „Ore.lt“ Domininkas Kunčinas „Sigur Rós“ pavadino ne tiek muzika, kiek audio patirtimi. Negaliu ginčytis, tik pritariamai linktelėti galva.
Akimirka iš Sigur Rós koncerto Reikjavike (nuotr. Vaidas Stackevičius)
Taip pat negaliu šiame rašinyje žongliruoti kūrinių pavadinimais, nes kai kuriuos sunku atskirti vieną nuo kito, bet visi jie vienodai įtaigūs, hipnotizuojantys, o ir islandiški pavadinimai nepadeda atsirinkti. Visgi ne pavadinimuose esmė – grupė pateikė dviejų dalių gurmanišką koncertinį išgyvenimą. Jei „Positivuse“ tarp ošiančių medžių ir jūros dvelksmo grupės pasirodymas labai patiko, tai čia jis buvo dar kelis kartus stipresnis. Neatremiamas.
Pirma dalis: „Á“, „Ekki Múkk“, „Glósóli“, „E-Bow“, „Dauðalagið“, „Fljótavík“, „Niður“, „Varða“. Antra dalis: „Óveður“, „Sæglópur“, „Ný Batterí“, „Vaka“, „Festival“, „Kveikur“, „Popplagið“. Penkiolika kūrinių. Bet dvi valandos magijos. Muzikos skambesys – nepriekaištingas, apšvietimas – tobulas. Prieš akis prabėgo gyvenimas, pažintys ir kelionės. Pabaigoje, kai grupė nusilenkė gerbėjams, plojimai netilo ilgai, o ekrane užsidegė islandiškas „Takk“ (taip, beje, vadinasi ir 2005 metų „Sigur Rós“ albumas).
Akimirka iš Sigur Rós koncerto Reikjavike (nuotr. Vaidas Stackevičius)
Likusias dienas Reikjavike buvo galimybė pasimėgauti eklektiška festivalio „Norður og niður“ programa – Kevino Shieldso (iš „My Bloody Valentine“), „Mogwai“, „Mammút“, „Peaches“, Mary Lattimore, Reikjanesbero muzikos mokyklos varpelių choro ir kitais pasirodymais, Jarviso Cockerio (iš „Pulp“) paskaita. Net imbierinių sausainių pasaulio čempionatu.
Islandijos laikas nuo Lietuvos skiriasi dviem valandomis. Net keista, bet praėjus beveik dviems savaitėms vis dar negaliu persijungti iš islandiško ritmo, kai vėlai teka saulė ir anksti leidžiasi, kai diena trunka keturias su trupučiu valandos. Ir, ko gero, geriausias laikas surašyti mintis apie koncertą būtent ir buvo pirma-antra valanda nakties islandišku laiku tyliai užsidėjus „Sigur Rós“ plokštelę fone. Tikiuosi, grįžti į lietuvišką laiko zoną būsiu užsidirbęs šiuo rašiniu.
Akimirka iš Sigur Rós koncerto Reikjavike (nuotr. Vaidas Stackevičius)
Tiesa… Ir apie Šiaurės pašvaistę. Svajonę pamatyti „Sigur Rós“ koncertą Islandijoje pavyko išpildyti, tačiau Šiaurės pašvaistės šios kelionės metu taip ir nepamačiau. Nors beveik visos naktys buvo giedros, bet Saulės vėjo aktyvumas tuo metu nebuvo pakankamas. Tačiau, turiu pripažinti, kad po „Sigur Rós“ koncerto jaučiuosi… ne tik pamatęs Šiaurės pašvaistę, bet ir ją pilnai išgyvenęs. Šios grupės muzika yra geriausias garso takelis šiam kosminiam šou. Ir net jei jo nepamatai akimis, muzika perteikia tą stebuklingą atmosferą. Grįžau į Lietuvą įsimylėjęs. Takk, „Sigur Rós“! Lauksiu kito karto.
Čia galima pamatyti „Sigur Rós“ koncerto „Harpoje“ ištrauką: manomuzika.lt/pusvalandis-su-sigur-ros-muzika/
