interview

When Saints Go Machine: Louisas Armstrongas mums padovanojo vardą

manoINTERVIU

Nuotr. grupės archyvo

Danai „When Saints Go Machine“ pasaulyje tapo žinomi prieš keletą metų, melomanams padovanoję puikiai kritikų įvertintą albumą „Konkylie”. Kaip tąkart manoMUZIKAI teigė alternatyvią pop muziką  kuriantys vyrukai, jų tikslas – vis labiau stebinti save ir klausytojus.  Pažadas buvo išlaikytas – stebinti grupė nenustojo ir toliau. Pernai išleidę savo trečią studijinį albumą „Infinity Pool“, Kopenhagos muzikantai taip stipriai „šovė tiesiai į širdis”, kad daugelis muzikos kritikų diską įvardijo vienu geriausiu įrašu Skandinavijos muzikos rinkoje 2013-aisiais.

Šiandien „When Saints Go Machine“ yra kviečiami groti ne tik didžiosiose Europos scenose, bet ir prestižiniuose vasaros festivaliuose, kuriuose jiems tenka anaiptol nebe apšildančių grupių vaidmuo. Išskirtinės muzikos kūrėjai netrukus pasirodys ir Lietuvoje. Jau ateinantį šeštadienį Menų Fabrike „Loftas“ Danijos elektro pop pažibos vainikuos trečiąjį manoMUZIKOS gimtadienį.

Prieš dvejus metus kalbinusi grupės vokalistą Nikolajų Manuelį Vonsildą, manoMUZIKA šiandien (likus vos kelioms dienoms iki danų pasirodymo Vilniuje) nusprendė pakalbinti vieną pagrindinių „When Saints Go Machine“ kūrėjų – dainų autorių ir kolektyvo klavišininką Simoną Muschinsky.

„Smagu tave girdėti. Luktelėk sekundėlę, nulipsiu nuo dviračio. Šiuo metu važiuoju per saulėtą Kopenhagą atsiimti naujų klavišinių, kuriuos neseniai užsisakiau daniškame e-bay aukcione. Gera kaina ir puiki kokybė. Nesusilaikiau.“ – nuoširdžiai, draugiškai ir atvirai pokalbį pradėjo muzikantas.

„Ar šitie klavišiniai šeštadienį kartu su grupe atkeliaus į Lietuvą? Išgirsime naujų garsų?“, – paklausiau aš.

Naujų garsų tikrai išgirsite, tačiau šiuos klavišinius paliksiu studijoje (juokiasi).

Melomanai labai laukia jūsų Lietuvoje. Pasirodymas mūsų šalyje kartu bus ir savotiškas grupės debiutas Baltijos valstybėse. Ko iš šio koncerto tikitės Jūs?

Niekada nebuvau Lietuvoje, tačiau vienas mano geras bičiulis jūsų šalyje praleido nemažai laiko. Jo atsiliepimai – tiek apie lietuvius, tiek ir apie pačią šalį – patys geriausi. Todėl, natūralu, mūsų lūkesčiai – taip pat labai dideli. Bus labai įdomu pamatyti kaip lietuviai reaguoja į mūsų muziką, kaip ją priima ir kaip jos klausosi.

Koncertuojame įvairiose pasaulio šalyse, todėl žinau, kad kiekvienos valstybės auditorija yra skirtinga, o kiekvienas naujas koncertas – didelis iššūkis visai grupei.

)

Kiek apskritai esi pažįstamas su Lietuva?

Negaliu meluoti ir sakyti, kad apie jūsų šalį žinau daug. Tačiau žinau, kad buvote pirmieji, išsivadavę iš sovietų sąjungos pančių. Žinau, kad esate tvirti, užsispyrę ir mylite laisvę. Tai – labai svarbu kiekvienai šaliai.

Nepatikėsi, tačiau būtent šiandien Lietuva švenčia savo Nepriklausomybės atkūrimo dieną. Lygiai prieš 24 metus tapome nepriklausomi.

Neįtikėtina (šūkteli). Manau, kad tai – labai geras sutapimas (juokiasi). Naudodamasis proga, nuoširdžiai sveikinu visa Lietuvą. Tikiuosi, kad po koncerto turėsiu progą išgerti alaus kokiame nors jaukiame Vilniaus bare ir pasveikinti čia susirinkusius lietuvius tiesiogiai.

Papasakok, ko grupės gerbėjai gali tikėtis iš Jūsų koncerto menų fabrike „Loftas“.

Visų pirma – kitokio skambesio. Mūsų koncerte dainos skamba ne taip, kaip albumuose. Esame gerokai energingesni, nes žinome, kad publikai nėra ypatingai smagu tiesiog stovėti ir žiūrėti į grojančią grupę (šypsosi). Negaliu pasakyti, kad mūsų koncertiniame atlikime yra daug improvizacijos. Tačiau galiu patikinti, kad kaskart skambame vis kitaip. Kaip minėjau anksčiau, kiekvienas koncertas – tai nauja patirtis, naujas garsas ir nauji jausmai. Galiu garantuoti, kad lietuviai nepajus skandinaviško santūrumo (juokiasi). Bus daug emocijų, daug energijos ir daug gerai pažįstamu „When Saints Go Machine“ dainų. Tiesa, iki šiol nežinome, koks bus galutinis Vilniuje grojamų dainų sąrašas. Turime nerašytą tradiciją sudarinėti dainų sąrašą prieš pat koncertą tiesiog bandant nujausti kas konkrečiai tiks arenai, kurioje grosime.

LEMTINGA KLAIDA, PADOVANOJUSI VARDĄ

„When Saints Go Machine“ susikūrė beveik prieš septynerius metus. Iki šiol esate išleidę tris puikius studijinius albumus. Apie jus rašo įtakingi muzikiniai leidiniai, jus mėgsta muzikos kritikai, dažnai įvardijantys grupę „skandinaviškos elektro pop muzikos vėliavnešiais“. Ar jaučiatės galiausiai atradę rimtą ir išskirtinę vietą skandinaviškos muzikos rinkoje?

Tai per sunkus klausimas man, kadangi esu šio proceso dalis. Jei atvirai, aš vis dar nustembu, kai, pavyzdžiui, Danijos žmonės žino visų mūsų dainų žodžius. Žinoma, tai yra velniškai malonu. Tačiau vis dar negaliu tuo patikėti. Esame paprasti vaikinai, miegamajame kuriantys dainas apie gyvenimą. Mėgaujamės kūryba, džiaugiamės galėdami groti kartu ir tai yra mūsų didžiausia laimė. Žinojimas, kad mūsų muziką pamėgsta vis daugiau žmonių įvairiausiose žemės rutulio kraštuose, mus dar labiau įkvėpia. Tačiau tai mūsų nekeičia. Esame ir išliksime tie patys paprasti vaikinai. Taigi, atsakyti į tavo klausimą man per sunku. Mes kuriame, bet vertinate jūs (šypsosi)

)

Kaip apskritai jūs sugalvojote pradėti groti kartu?

Nuo vaikystės puikiai vienas kitą pažinojome. Kartu su Silu ir Jonu (grupės nariai – būgnininkas Silas Moldenhawer ir kitas klavišininkas Jonas Kenton – L.Z.) pradėjome kurti muziką. Tačiau supratome, kad mums labai reikia vokalisto. Prisiminiau Nicolasą (dabartinį vokalistą Nikolajų Manuelį Vonsildą). Jis buvo mano geras vaikystės bičiulis, kaip tik tuo metu grojęs drauge su mano broliu kitoje grupėje. Pasiūliau jam prisijungti prie mūsų, minėdamas, kad ketiname kurti eksperimentinę pop muziką. Nikolajus atvyko pas mus į studiją, įrašėme porą dainų ir supratome, kad viskas taip greit tikrai nesibaigs (juokiasi).

Ir tada sugalvojote, kad grupė turi vadintis „When Saints Go Machine“?

Ne (kvatoja). Ne taip greitai.

Įrašėme dar vieną dainą ir supratome, kad reikia jas patalpinti svetainėje „MySpace“. Tada ir suvokėme, kad neturime esminio dalyko – grupės pavadinimo. Nustatėme dieną, iki kada turėsime išsirinkti pavadinimą. Tačiau kai atėjo TA diena ir visi susirinkę studijoje išsakėme savo variantus, supratome, kad nei vienas iš jų netiko. Tada Jonas pasakė: „nesinervinkite, dabar aš pasigaminsiu kavos ir ją išgėręs turėsiu grupės pavadinimą“. Jis užsiplikė kavos, atsisėdo ant fotelio, pažvelgė į mūsų muzikos kolekciją ir pasakė: „žinote, seniai klausėmes Louiso Armstrongo dainos „When Saints Go Machine“. Mes susižvalgėme ir supratome, kad Jonas suklydo, nes turėjo pasakyti „When The Saints Go Marching In“. Suvokėme tai kaip savotišką ženklą ir kai Jonas išgėrė savo kavą, mes tikrai turėjome grupės pavadinimą (šypsosi). Taigi, graži atsitiktinumo klaida mums padovanojo grupės vardą. Tiksliau, Louisas Armstrongas mums padovanojo tikrąjį kolektyvo pavadinimą.

Nuo tos akimirkos praėjo septyneri metai. Tapote žinomi ir mylimi. Ar keliate sau kažkokius tikslus?

Žinoma. Mes kaskart siekiame būti geresni nei esame. Norime kurti muziką ir stebinti ne tik klausytojus, bet ir save. Norime, kad mūsų kūryba būtų gerasis iššūkis klausytojui, o tuo pačiu ir mums. Norime kurti ir jausti, kad mūsų kūryba pasiekia vis daugiau žmonių visame pasaulyje. Mėgaujamės būvimu kartu. Džiaugiamės keliais, kuriuos atveria muzika. Ir tikime, kad kasdien apie „When Saints Go Machine“ sužinos ir išgirs vis daugiau žmonių. Šeštadienį pradėsime nuo Lietuvos (juokiasi).

Ačiū už pokalbį. Laukiame Jūsų čia!

Ačiū tau. Susitiksime jau labai greitai. Kviečiu visus ateiti. Bus tikrai linksma.

—-

Bilietų į „When Saints Go Machine” koncertą ieškokite ČIA.

 

 

 

 

 

 

 

Postiljonen: mūsų muzika – kelionėms ir sentimentaliems prisiminimams

manoINTERVIU

Postiljonen (nuotr. facebook profilio)

Švedijos dream pop kolektyvas „Postiljonen“, šiemet išleidęs debiutinį albumą „Skyer“, iškart šovė į šio žanro muzikos mylėtojų širdis. Grupė, kurios pavadinimas, išvertus iš švedų kalbos reiškia „paštininką“, tapo žinoma ne tik Skandinavijos regione, bet ir visame senajame žemyne.

Vienoje Stokholmo muzikos mokykloje prieš dvejus metus susipažinusi Joelio, Marijos ir Danielio trijulė šiandien džiaugiasi pramušusi globalizacijos sienas ir kasdien sulaukianti vis daugiau susidomėjimo savo kūryba.

Labai rami, svajinga ir melodinga dream pop garsų prisodrinta muzika nepalieka abejingų, išgirdusių „Postiljonen“ darbo vaisiui. Kaip vienas grupės narys Joelis Nyströmas Holmas sako, švedų dainų klausyti galima visada ir visur – nuo vakarėlių įžangų iki ramios rytinės kavos akimirkos.

Taigi, šiandien manoMUZIKA pristato pokalbį su vienu didžiausių pastarųjų metų Skandinavijos muzikiniu atradimu – puikiu Švedijos kolektyvu „Postiljonen“. Saulėtą, bet žvarbią sekmadienio popietę kalbiname grupės narį Joelį.

manoMUZIKA: Skandinavijos muzikos scena kasdien sulaukia vis daugiau dėmesio iš viso pasaulio melomanų. Prisipažink, ar sunku skandinaviškoje muzikos rinkoje atrasti išskirtinę tik sau priklausančią vietą?

Joelis: Visada galvojau, kad jeigu muzikoje atrasi kažką  unikalaus ir savito, žmonės tiesiog negalės nepastebėti. Skandinavijos regionas tam labai tinka. Jis novatoriškas ir kūrybiškas. Tad atsakymas į šį klausimą būtų gan paprastas: jeigu sugebi būti novatoriškas ir išskirtinis – patys žmonės tavo muzikai tikrai suras vietą.

Kada nusprendėte pradėti groti grupėje? Kaip supratote, kad jums trims lemta pradėti muzikuoti kartu?

Susitikome muzikos mokykloje Stokholme 2011 metais. Ir, tiesą sakant, praktiškai iškart pradėjome kurti. Kurdavome visada, kai tik būdavome kartu. Tačiau apčiuopiami rezultatai pasirodė tik maždaug po pusmečio. Pernai supratome, kad kartu galime siekti dar daugiau. Nuo tos akimirkos viskas kasdien tik rimtėjo… (šypsosi)

Na o jeigu šiandien tavęs paprašytų pristatyti grupę penkiais žodžiais…?

Sunkus klausimas (galvoja). Pop. Nostalgija. Miela. Didelis. Draugai. Kažkodėl į galvą šauna būtent šie žodžiai, tačiau reiktų ilgai galvoti, kad pristatymas būtų tiklsus…

Kodėl pasirinkote dream pop muziką kaip pagrindinį savo kūrybos žanrą?

Tiesą sakant, mes nesirinkome (juokiasi). Ji tiesiog tapo mūsų muzika. Kai sukūrėme pirmą dainą (kurios dar niekas niekada negirdėjo), supratome, kad tai yra mūsų muzika. Kiekvienas iš mūsų trijulės augo ir brendo su skirtingais muzikiniais stiliais – nuo hip hopo iki folko. Todėl galbūt tai ir yra savotiškas mūsų skirtingų patirčių rezultatas.

Pakalbėkime apie dream pop stilių. Nesunku pastebėti, kad pastaraisiais metais šio žanro lyderiais buvo tituluojamas Baltimorės duetas „Beach House“. Tačiau po to, kai „Postiljonen“ išleido „Skyer“, Europos tinklaraščiai ir muzikos industrijos atstovai ėmė džiūgauti, esą Europoje gimsta naujieji dream pop karaliai. Kaip apibūdintum šiandieninę „Postiljonen“ vietą po saule?

Žinai, nelabai galiu pasakyti kur mes esame dabar, tačiau prisipažinsiu, kad muzikiniuose portaluose ir tinklaraščiuose rasti „Postiljonen“ vardą šalia tokių grupių yra neapsakomas jausmas. Jaučiame, kad einame teisinga linkme. Džiaugiamės padidėjusiu dėmesiu. Jis ypač išaugo po to, kai išleidome „Skyer“. Apskritai labai smagu, kai žmonėms patinka tai, kas tau pačiam labai rūpi.

Kaip pasidalinate vaidmenimis grupėje? Ar kiekvienas turi savo atskirą rolę?

Viską darome kartu, todėl visų rolės yra visiškai lygios. Kartu kuriame, rašome žodžius, miksuojame. Tai yra pagrindinis grupės principas, nes visi esame įsitikinę, kad tai labai svarbu.

Kaip manai, kuriuo metu ir kur „Postiljonen“ įrašų klausytis geriausia? Kada galima geriausiai pajusti jūsų muziką?

Kai kurie žmonės sako, kad mūsų muzikos geriausia klausytis prieš ir po vakarėlio. Manau, kad tai labai geras komplimentas. Šok arba ilsėkis! (juokiasi). Asmeniškai aš manau, kad mūsų kūryba – tai gražių prisiminimų ir kelionių muzika. Kita vertus, kiekvienas muziką pajunta skirtingais būdais. Jeigu nori linguoti į taktą kartu su „Atlantis“ 5 valandą ryto arba ramiai gerti kavą ryte ir klausytis „Supreme“ – mums tai labai patinka. Jeigu žmonės, klausydamiesi mūsų muzikos kažką pajunta – galime teigti, kad pasiekėme savo tikslą.

Su kokiais iššūkiais šiandien susiduria „Postiljonen“?

Kalbant verslo terminais, pagrindinis mūsų iššūkis – išlikti šioje mėsmalėje kuo ilgiau (juokiasi). Netrukus pradėsime kurti naują muziką, o tai – dar vienas didelis iššūkis. Turėsime iš naujo atrasti save ir sukurti ką nors dar geresnio. Kita vertus, manau, kad labai svarbu nekreipti dėmesio į spaudimą ir klausytis savęs, nepersistengti. Tokiu atveju viskas turėtų būti gerai. Visada stengiamės būti nuoširdūs – ir prieš save, ir prieš savo klausytoją. Manau, kad tai ir yra mūsų stiprybė.

Ar turite svajonių atlikėją ar prodiuserį su kuriuo labai norėtumėte dirbti?

(mąsto) Ko gero nepasakytumėme „ne” ir Miley Cyrus (juokiasi). Jeigu rimtai, būtų smagu įrašyti dainą su Švedijos vaikinais „Kite“.

Jei jau prašnekai apie Švedijos atlikėjus, tai gal galėtum įvardinti savo muzikinius favoritus iš visos Skandinavijos?

Kad jų tikrai yra labai daug. Bet jeigu paminėti būtina kelis – tebūnie šie: Niva, Mø, Korallreven, The Radio Dept, Alice Boman, Kite.

Yra vienas klausimas, kurį užduodame visiems manoMUZIKOS kalbinamiems atlikėjams, todėl negaliu neužduoti ir tau. Kas tave labiausiai nuvilia muzikos industrijoje?

Labiausiai nuvilia savanaudiškumas ir jausmas, kad nežinai kuo gali pasitikėti…Pradžioje galvojome, kad visi yra mums malonūs todėl, kad jiems patinka tai, ką ir kaip mes kuriame. Tačiau vėliau supranti, kad viskas, ką jie darė – tai verslas ir pinigai, o jų pagalba buvo toli gražu ne dėl to, kad jie myli gražią ir nuoširdžią mūsų muziką…

Esate buvę Lietuvoje. Kokios mintys apninka kai išgirstate mūsų šalies vardą?

Tiesą sakant, nedaug žinome apie Lietuvą, bet pernai grojome „Insanitus“ festivalyje Kaune. Tai buvo vienas įsimintinausių vakarų mūsų grupei. Puiki šalis, puiki publika. Mums labai patiko.

Ačiū už pokalbį

Michael Kiwanuka: Kiekvieną dieną aš kovoju už savo dainą

manoINTERVIU

Nuotr. atlikėjo archyvo

Jeigu kas nors pasakytų, kad Michaelo Kiwanukos gyvenimas buvo rožėmis klotas – tai būtų netiesa. Neiškentę Ugandos diktatoriaus rėžimo Michaelo tėvai buvo priversti bėgti iš savo šalies ir taip su šeima atsidūrė kosmopolitiniame Londone. Tačiau net ir tai talentingajam atlikėjui nebuvo kliūtis. Mokyklą Michaelas dar 2005 metais baigė aukščiausiais įvertinimais, o jo muzikinį talentą netruko pastebėti ir industrijos atstovai.

Pernai kovą muzikos parduotuves pasiekė Kiwanukos diskas „Home Again”. Tiesiai į melomanų sielas pataikiusi nuoširdi ir nepretenzinga akustinė soul muzika ne vienam lyrikui tapo metų muzikiniu kelrodžiu, todėl ne veltui  Kiwanukos debiutas buvo pažymėtas išskirtinumu: diskas pasiekė UK TOP 40 penketuką, buvo nominuotas „Mercury” apdovanojimui, o pats muzikantas tapo BBC Sound  of 2012 laimėtoju.

Bėglio iš Ugandos žvaigždė, regis, sėkmnigai sužibo ir Anglijos muzikos žvaigždyne. Muzikos kritikai jo kūrybai iki šiol negaili gerų žodžių, o melomanai Kiwanuką lygina su tokiais muzikos istorijos talentais, kaip Marvin Gaye, Bill Withers ar Van Morrison.

Po dvejų savaičių Michaelo Kiwanukos gerbėjai iš Baltijos šalių turės progą švęsti: XXI amžiaus Ugandos dainius savo pasirodymą surengs Latvijoje vykstančiame festivalyje „Positivus„. Pats muzikantas prisipažino šio koncerto labai laukiantis ne tik dėl to, kad niekada nebuvo Latvijoje, Lietuvoje ar Estijoje, bet ir dėl to, kad visiškai nežino ko galima tikėtis iš…Baltijos brolių publikos.

Tad šįkart – išskirtinis trumpas manoMUZIKOS pokalbis su šiaurės Londono atlikėju Michaelu Kiwanuka. Apie muziką, kūrybą ir… paskutinę gyvenimo dieną.

Sveikas Michaelai, kelintą interviu jau šiandien duodi?

Tau pasisekė, nes tu – pirmasis eilėje. Po tavęs turiu dar keletą (šypsosi)

Tuomet būsiu solidarus ir pasistengsiu per daug tavęs neklausinėti.

(juokiasi). Pirmas visada laimi, todėl aš visas – Lietuvos.

Smagu girdėti. Papasakok kuo šiandien gyveni?

Gyvenu, kaip visada, muzika. Praėjusį savaitgalį grojau „Glastonbury” festivalyje, o tai – mano senos svajonės išsipildymas. Buvo puikus oras, nuostabi publika, nereali nuotaika ir neįtikėtinas jausmas.

Taip pat turėjau progos klausytis kitų atlikėjų pasirodymų. Labai patiko „Mumford And Sons” ir Laura Mvula. Žodžiu, savaitgalį praleidau tikrai neprastai.

Jau netrukus lankysies didžiausiame Baltijos šalių festivalyje „Positivus”. Ar teko apie jį ką nors girdėti?

Tiesą sakant, žinau, kad toks festivalis egzistuoja, tačiau šiame taške mano žinojimas ir užsibaigia. Nežinau nei kas jame gros, nei kokie žmonės mūsų koncerto klausysis. Todėl labai laukiu savo pasirodymo jame ir nekantrauju pamatyti Baltijos šalių melomanus.

Išleidęs debiutinį (ir kol kas vienintelį albumą) „Home Again” nuolat keliauji. Ar užtenka laiko naujai kūrybai?

Negaliu sakyti, kad laiko turiu daug, tačiau kūryba mane lydi nuolat. Labai norėčiau, kad kitais metais pilnas įrašas atsidurtų parduotuvėse, tačiau galvos dėl to tikrai nedėčiau. Nemoku „kepti” dainų. Kūrybinis procesas – tai ilgas ir sudėtingas kelias. Įsivaizduok, kol kas netgi neturiu albumo skambėjimo vizijos… Žinau tik tiek, kad jame bus šiek tiek daugiau gitarų, tačiau bendros visumos dar, toli gražu, nematau.

Nori pasakyti, kad iki kitų metų nesulauksime nė vienos muzikinės naujienos iš Michaelo Kiwanukos?

Labai jau tu mane spaudi (juokiasi). Gerai, prisipažinsiu: rugsėjį ketinu išleisti mini albumą (EP), bet kol kas tai – tik ketinimai. Turiu įrašęs keletą naujų kūrinių ir galbūt jie rudenį išvys dienos šviesą.

Tavo pernai išleisto debiutinio albumo sėkmės gali pavydėti praktiškai kiekvienas pradedantysis muzikantas. „Home Again” pasiekė Didžiosios Britanijos perkamiausių albumų topo penketuką, diskas buvo nominuotas „Mercury” prizui laimėti, o rubrikoje “BBC Sound of 2012” tapai nugalėtoju. Ar gali debiutas būti dar sėkmingesnis?

Esu patenkintas savo debiuto sėkme. Visgi kuriu labai tvirtas šaknis turinčioje muzikinėje rinkoje, kur atrasti savo vietą tikrai nėra lengva. Tačiau nekeliu sau klausimo ar galėjo būti geriau. Visada klausiu savęs kurlink aš eisiu rytoj, kokie yra mano ateities tikslai. Ir žinai, keisčiausia yra tai, kad visada savyje randu tą patį atsakymą: mano vienintelė ambicija – muzika. Noriu ją kurti, atlikti ir noriu, kad ji rastų vietą klausytojų širdyje. Noriu, kad mano muzika perteiktų emociją ir kažką reikštų ne tik man, bet ir kitiems. Kiekvieną dieną aš kovoju už savo dainą. Kaskart aš iš savęs reikalauju vis gražesnio, kokybiškesnio ir geresnio kūrinio.

Ar apdovanojimai tau ką nors reiškia?

Tai sudėtingas klausimas. Galėčiau į jį atsakyti klausimu “kurie apdovanojimai?”. Galbūt jie ir prideda populiarumo, tačiau tai nėra įvertinimas. Didžiausias įvertinimas muzikantui – tai žmonės, ateinantys į jo koncertą. Apdovanojimas – gražus daiktas, tačiau didžiausia dovana kūrėjui – tai matyti ir jausti, kad jo muzika pasiekia žmones. Deja, bet apdovanojimai dažniausiai to neįrodo. Žmonės leidžia muzikai gyventi. O tai svarbiau už bet kokį apdovanojimą.

Kaip apibūdintum savo muzikos klausytoją?

Dar vienas sunkus klausimas (šypsosi). Tikrai nežinau. Sakyčiau, kad tai žmogus, besidomintis muzika, vaikštantis į koncertus ir vis dar perkantis albumus. Skirtingo amžiaus, skirtingos lyties, skirtingų tautybių ar rasių. Mano publika – labai įvairi, netelpanti į jokius rėmus.

Esi lyginamas su galybe nuostabių atlikėjų pradedant Bill Withersu ir Marvinu Gaye ir baigiant tokiais legendiniais šiandienos muzikantais kaip Van Morrisonas. Kaip tau atrodo, ar būti lyginamam su tokiais muzikos genijais yra gerai?

Net neįsivaizduoju. Manau, kad yra labai svarbu atrasti savo unikalų garsą. Geriausia – tiesiog būti išskirtiniu muzikoje. Žinoma, kartais smagu būti lyginamam su tokiais talentais, bet muzikoje reikia būti savimi. Mano muzika – soul ir folk žanrų mišinys. Tikiuosi, kad joje aš savo vietą atradau arba bent jau pradedu atrasti.

Kas tau padarė didžiausią įtaką?

(mąsto). Geras klausimas, tačiau tai – nuolat besikeičiantys muzikantai. Jei būtinai reikia įvardinti, sakyčiau, jog Marvin Gaye ir Neil Young. Žinoma, yra daug atlikėjų, be kurių mano muzika nebūtų tokia, kokia ji yra, tačiau jei jau privalau įvardinti keletą – rinkčiausi būtent šiuos du. Kita vertus yra nemažai šiandienos atlikėjų, kuriais žaviuosi ir su kuriais mielai sukurčiau ką nors gražaus. Kad ir „Alabama Shakes” vokalistė Brittany Howard.

Pokalbio pradžioje minėjai, kad „Glastonbury” scena buvo viena iš tavo svajonių. Ar turi dar kokių nors svajonių vietų, kurios norėtum surengti koncertą.

Tokių vietų yra tikrai daug. Mielai pakoncertuočiau „Madison Square Garden” arba “Fillmore East” (koncertų arenos Niujorke – L.Z.).

Ką veiktum jeigu sužinotum, kad tavo gyvenime lieka vienintelė diena…?

Įrašyčiau viską, ką esu sukūręs ir neįrašęs (šypsosi). Man nereikia daugiau nieko – tik muzikos.

Ačiū už pokalbį

The XX: esame laimingi žmonės, kuriantys liūdną muziką

manoINTERVIU

Du studijiniai albumai, prestižinis „Mercury“ apdovanojimas, sausakimšos arenos ir pilni stadionai, milijonai gerbėjų visame pasaulyje ir pagrįstai klijuojamos „festivalių žvaigždžių“ etiketės. Tai tik keli apibūdinimai, tinkantys grupei „The XX“, pastaraisiais metais besimaudančiai šlovės vandenyse. Sukūrusi išskirtinį muzikos stilių, sugebėjusi įtikti net ir įnoringiausiems muzikos kritikams ir „išlindusi“ iš Londono muzikos pogrindžio, trijulė šiuo metu keliauja po pasaulį pristatinėdama dar pernai metų pabaigoje išleistą antrą savo studijinį diską „Coexist“. Į didžiąją solinių grupės koncertų dalį bilietai jau seniai išpirkti.

Liepos viduryje „The XX“ atvyksta į Latviją. „Positivus“ festivalyje kolektyvas surengs, kaip patys sako, pasirodymą, kuriame klausytojai turės progos patirti tai, ko dar niekada nėra patyrę…

Likus vos mėnesiui iki trijulės pasirodymo kaimyninėje Latvijoje, manoMUZIKAI (po labai ilgų derybų) pavyko susitarti dėl išskirtinio interviu Lietuvos publikai.

Vėlyvą naktį (Lietuvos laiku) susisiekėme su „The XX“ nariu – kolektyvo prodiuseriu, atlikėju ir grupės smegenimis dar vadinamu Jamie Smithu. Net pusvalandį pokalbiui skyręs muzikos genijumi dar vadinamas „Jamie XX” portalui manoMUZIKA.lt pasakojo apie grupės keliones, tikslus ir muziką.

 

The XX

DIDŽIAUSIAS TURAS GRUPĖS ISTORIJOJE

 

Šiuo metu koncertuojate Amerikoje. Kaip sekasi?

Puikiai. Jau mėnesį koncertuojame ir džiaugiamės galėdami daryti tai, kas mums labiausiai patinka. Nenustoju stebėtis kaip skirtingai žmonės mus priima Europoje ir čia – Jungtinėse Amerikos Valstijose. Europa – vienalytis žemynas, o štai JAV netgi kirtus atskirų valstijų sienas mus pasitinka visiškai skirtingos auditorijos, iš kurių niekada nežinai, ko galima tikėtis.

Kuriai publikai smagiau groti – Europos ar Amerikos?

Tiesą sakant, neturime jokių preferencijų. Šiuo metu grojame publikai, kurioje dominuoja paaugliai. Tai keista, tačiau kartu ir labai įdomu. Europoje paaugliai toli gražu nėra pagrindinė mūsų klausytojų dalis. Senajame žemyne mūsų klausosi labai įvairi publika, kurioje galima rasti gerokai daugiau vyresnio amžiaus žmonių nei JAV. Visgi, ir ši patirtis yra labai naudinga.

Kaip suprantu, koncertuose JAV netenka pamatyti daug moterų, „pasipuošusių” specialiai šiam turui pagamintų „The XX” spenelių apdangalų?

(kvatoja) Neeee… čia tokių nedaug. Kur kas daugiau taip pasipuošusių moterų mūsų klausosi festivaliuose (juokiasi).

Maždaug po mėnesio grosite Latvijos festivalyje „Positivus”. Net neabejoju, kad Baltijos šalių merginos tokiais aksesuarais tikrai pasipuoš. Ko latviai, estai ir, žinoma, čia apsilankę lietuviai gali tikėtis iš jūsų pasirodymo?

Šiuo metu esame didžiausiame ture, kokiame kada nors buvo grupė „XX”. Dirbame labai daug ir labai kruopščiai. Skiriame dėmesį ne tik muzikai, bet ir vizualikai bei kitiems su pasirodymu susijusiems darbams. Todėl, visų pirma, tai bus mūsų ilgo ir kruopštaus darbo vaisius. Kiekviename pasirodyme mes sukuriame kažką naujo, todėl labai tikiuosi, kad per mūsų koncertą Latvijoje Baltijos šalių žmonės patirs tai, ko niekada nėra patyrę indie grupės pasirodyme. Koncertuoti Baltijos šalyse – labai didelis iššūkis. Niekada nesame buvę nei Latvijoje, nei Lietuvoje. Todėl rengti pasirodymą dar niekada neaplankytoje vietoje visuomet būna velniškai įdomu.

 

„NORIME, KAD MŪSŲ MUZIKĄ MYLĖTŲ“

 

Esate dar labai jauni, tačiau jau dabar pasiekėte tokių muzikinių aukštumų, apie kurias daugelis gali svajoti. „The XX” – viena populiariausių grupių pasaulyje, gerbėjus skaičiuojanti šimtais milijonų. Ar kada nors galėjai pagalvoti, kad, nesulaukę nė trisdešimties, pasieksite tiek daug?

Tikrai ne. Tai labai didelis ir itin malonus netikėtumas. Mėgaujamės tuo, ką mes darome, todėl tikiuosi, kad tada, kai mums sukaks trisdešimt ir daugiau – vis dar būsime mylimi ir klausomi.

Esu labai patenkintas vieta, kurią „The XX” užima šiandieninėje muzikos istorijoje, tačiau tai yra tik šiandiena… Noriu kurti muziką. Noriu tai daryti nuolat. Ir noriu, kad mūsų kūrinius mylėtų.

Kokie jūsų didžiausi šiandienos tikslai? 

Šiandien mes norime kaip įmanoma daugiau koncertuoti, grįžti namo, pailsėti ir kurti toliau. Tikiuosi, kad trečiasis albumas bus dar geresnis už pirmus du.

Kada jis išvys dienos šviesą?

Taip ir galvojau, kad kitas klausimas bus būtent toks (juokiasi). Turime kelias dainas, kurios vis dar kūrimo procese, tačiau tikrai nežinau, kada sukursime daugiau. Dar sunkiau prognozuoti dieną, kada visos jos suguls į naują diską.

Susikūrėte prieš aštuonerius metus. Tada Romy ir Oliveris (kiti du grupės nariai Romy Madley Croft ir Oliveris Simas – L.Z.) mokėsi mokykloje. Nepraėjo nė dešimtmetis, o jūs savo diskografijoje turite du albumus, iš kurių vienas laimėjo prestižinį „Mercury” apdovanojimą. Muzikos kritikai jus vadina vienu sėkmingiausių šio šimtmečio kolektyvų. Gal turite paslaptingą receptą?

Nemanau, kad toks receptas apskritai egzistuoja. Esame sąžiningi tiek prieš save, tiek ir prieš kitus. Tiek grupės viduje, tiek ir pačioje muzikos industrijos grandinėje, kurioje įprastai yra gan daug nepasitikėjimo ir neteisybės, su visais elgiamės taip, kaip norėtumėme, kad kiti elgtųsi su mumis. Ko gero tai ir yra mūsų stiprybė, vedanti grupę pirmyn.

„The XX“ ne tik tapo viena populiariausių šiandienos grupių, bet ir, priešingai nei daugelis vienadienių muzikos žvaigždžių, susikūrė identitetą – muzikinį stilių, iš kurio visi jus atpažįsta. Ar kada nors susimąstėte, kad jau dabar tampate gana ryškia ir tvirta populiariosios XXI amžiaus muzikos istorijos dalimi?

(Atsidūsta) Suprantu kurlink suki, tačiau tai – rizikinga tema. Norėčiau tapti istorijos dalimi. Norėčiau muzikai duoti gerokai daugiau. Tačiau apie tai stengiamės negalvoti. Jeigu galvotumėme apie tai, kad jau susikūrėme šiltą vietą muzikos istorijoje – tai, ko gero, reikštų „The XX” egzistencijos pabaigą. Stengiamės nekreipti dėmesio nei į pagyras, nei į muzikinę kritiką. Žinome savo kryptį, žinome kokią muziką norime kurti ir stengiamės tai daryti nuoširdžiai.

Su kiekvienu albumu mūsų muzika evoliucionuoja ir truputėli keičiasi, todėl tikiu, kad trečiasis „The XX“ albumas bus visiškai kitoks nei „Coexist”.

Na, prieš pasirodant „Coexist” jūs tvirtinote, kad albumui didžiausią įtaką darė house muzika, tačiau jos diske ir su žiburiu nerasi…

(juokiasi) Tiesa. Tačiau mūsų koncertuose šokių muzikos tikrai daug. Kai atvažiuosi į „Positivus”, pažadu, jos išgirsi dar daugiau (juokiasi).

 

The XX

„MERCURY“ PRIZAS – ĮKVĖPIMAS IR PASKATA

 

Grįžkime prie vieno svarbiausių istorinių lūžių „The XX” gyvenime – prestižinio „Mercury” apdovanojimo, kurį laimėjote už savo debiutinį diską. Ką šis įvykis reiškė grupei?

Mums tai reiškė neįtikėtinai daug… Tai buvo apdovanojimas, apie kurį daugelis atlikėjų paslapčiomis svajoja. Juk jis įteikiamas už geriausią metų albumą Didžiojoje Britanijoje! Augome formuojami galybės muzikinių žanrų, todėl „Mercury” statulėlė mums, kaip grupei, sukūrusiai kažką naujo ir savito, buvo daugiau nei tik prizas. Tai buvo pirmas apdovanojimas, kurį kada nors yra laimėjusi „The XX”. Šis faktas „Mercury” daro dar reikšmingesniu. Supratome, kad pasirinkome teisingą muzikinį kelią.

Visada yra gera būti pripažintam, tačiau apdovanojimai toli gražu nėra siekiamybė. Tikrai nesu didelis ceremonijų gerbėjas. Per daug įtampos mane blogai veikia (juokiasi). Sėdėti tris valandas renginyje ir nežinoti, teks tau kilti ant scenos ar ne – gerokai užknisantis reikalas.

Jūsų debiutinė plokštelė ne tik pelnė „Mercury”, bet ir sulaukė daug pozityvių kritikų liaupsių bei subūrė milžinišką ištikimų gerbėjų armiją. Buvo aišku, kad tiek muzikos industrijos atstovai, tiek ir jūsų fanai naujam diskui kels milžiniškus lūkesčius. Ar kuriant „Coexist” šie veiksniai nekėlė jums baimės ir klausimų „o kas, jeigu šįkart nepasiseks…”?

Prieš pradėdami „Coexist” įrašus padarėme metų pertrauką. Norėjome pailsėti vieni nuo kitų ir susikaupti naujiems darbams. Metų pertraukos mums buvo daugiau nei gana. Buvome taip išsiilgę muzikos, kad net nesugebėjome galvoti apie kitų lūkesčius. Apie juos susimąstėme tik tada, kai baigėme albumo įrašus (šypsosi).

Kurdami antrą albumą mes kur kas labiau pasitikėjome savimi. Buvome gerokai brandesni – tiek kaip žmonės, tiek ir kaip muzikantai. Žinojome, ko norime iš savęs, ir jautėme, ko galime pareikalauti iš muzikos. Abu albumai mums yra vienodai svarbūs, tačiau manau, kad „Coexist” yra brandesnis įrašas. Žinau, kad tai jaučia ir grupės gerbėjai.

Išleidę „Coexist” ir žiemą apsilankę „BBC Radio 1” įrašėte puikią legendinės „Wham” dainos „Last Christmas” versiją. Kaip kilo idėja sukurti koverį būtent šiam kūriniui?

„BBC Radio 1” laidos „Live Lounge” kūrėjai mūsų paprašė sukurti kalėdinės dainos koverį. Ilgai galvojome, nes rasti populiarų kalėdinį kūrinį, su kuriuo būtų galima nuoširdžiai susigyventi ir pasistengti jį išgirsti „XXiškai” – tikrai nėra lengva (šypsosi). Pabandėme padirbėti su „Last Christmas” ir gavosi pakankamai neblogas rezultatas… Žinau, kad šią dainos versiją mėgsta Šiaurės Europos valstybės, todėl visai tikėtina, kad karštą liepos dieną ją sugrosime „Positivus” fesitvalyje.

BŪTI „XX” – TAI BŪTI SAVIMI

 

Kalbėdami su vienu Amerikos leidiniu grupės nariai teigė, kad nėra normalu, kai muzikantai su žiniasklaida dalinasi visu savo gyvenimu. Ar būnant populiaria grupe įmanoma išsaugoti paslaptis?

Šiuo atveju nekalbėčiau apie paslaptis. Tąkart kalbėdami mintyje turėjome privatumą, kurio taip reikia kiekvienam žmogui. Manau, kad susikurti vietą, į kurią niekas negali patekti, tikrai įmanoma. Bent jau mes sugebame ją turėti (šypsosi).

O jeigu manęs paklaustum, apie ką niekada nenorėčiau kalbėtis su spauda – mano atsakymas būtų labai paprastas: apie politiką ir asmeninius santykius.

Jūs visada dėvite juodos spalvos drabužius. Ar tam yra kokia nors priežastis?

Vienas kitą pažįstame jau daug laiko. Juoda spalva patinka visai grupei, todėl tai yra tam tikra visus mus sujungianti grandis.

Jūsų muzika taip pat yra gana tamsi ir liūdna. Ar dėl to net ir nuotraukose atrodote tokie nelaimingi?

(juokiasi) Tai – nuolatinis atsitiktinumas. Mes – laimingi žmonės, kuriantys ganėtinai liūdną muziką.

Jamie, pats esi ne tik grupės „The XX” smegenys, bet turi ir daug kitos veiklos. Nevengi stoti prie didžėjaus pulto, esi sukūręs galybę remiksų tokiems atlikėjams kaip Adele, „Florence And The Machine” ar „Radiohead”. Prieš porą metų išleidai nuostabų legendinio muzikanto Gil Scott Herron remiksų rinkinį. Iš kur tiek jėgų ir parako?

Man patinka kurti muziką ne tik su grupe, bet tai daryti ir vienam. Todėl atradęs laisvą akimirką aš sėdu prie savo solinių darbų. Tai – mano aistra ir mano laisvalaikis. Mano darbas – mano svajonė. Nieko kito aš ne tik nemoku, bet ir nenoriu daryti.

Kuo tau, kaip muzikantui, skiriasi darbas su „The XX” nuo darbo su kitais atlikėjais?

Kai esu „The XX” narys – esu visiškai atviras. Dalinuosi patirtimi, diskutuoju su Romy ir Oliveriu. Kartu ieškome geriausių garsų ir kartu priimame sprendimus. Tai komandinis darbas, kuriame kiekvienas iš mūsų gali būti savimi. Dirbant su kitais atlikėjais reikia gerokai daugiau nei vien tik buvimo savimi… Abi patirtys yra labai skirtingos, tačiau jos kartu ir vertingos bei labai įdomios.

Ar yra atlikėjas, su kuriuo svajotum dirbti?

Ottis Redding. Deja, ši svajonė niekada nebus įgyvendinta…

O jeigu tavęs paprašytų įvardinti bet kurio istorijos periodo žmogų, su kuriuo galėtum šnektelti prie kavos puodelio – ką pasirinktum?

(Ilgai mąsto) Būtų labai įdomu pakalbėti su pačiu savimi prieš dešimt metų. Duočiau sau keletą patarimų ir pasakyčiau: Jamie, eini teisingu keliu, todėl nė nebandyk sustoti…

Ačiū už pokalbį.

Noah and the Whale: mūsų skirtumai – mūsų stiprybė

manoINTERVIU

Nuotr. grupės archyvo

Kai 2008-ųjų rugpjūtį Londono gatvėse tūkstančiai britų švilpavo vieną ir tą pačią lengvai įsimenamą melodiją, likusi senojo žemyno dalis dar neįsivaizdavo, kad šis motyvas – tai naujos viso labo pirmuosius žingsnius muzikos industrijoje žengiančios grupės dainos pagrindinis motyvas. Tačiau nepraėjo nė savaitė ir apie pagrindinius kūrinio autorius ir pačią dainą „5 Years Time“ sužinojo visa Europa. Tokia ta trumpa „Noah and the Whale“ gimimo istorija. Debiutinis grupės albumas pasiekė penktą Didžiosios Britanijos perkamiausių albumų sąrašo vietą ir tapo vienu populiariausių tų metų indie folk įrašu.

Praėjo tik penkeri metai, o „Noah ir jos banginis“ spėjo ne tik išleisti keturis puikius studijinius įrašus, bet ir pagrįstai užsitarnauti kritikų meilę. Lyriškasis Londono penketas tapo itin laukiami televizijos ir radijo stočių laidose, didžiausiose muzikos scenose ir, žinoma, audringiausiuose vasaros festivaliuose.

Šiemet Baltijos šalių gyventojai turi unikalią progą, mat svajingi britai nusprendė priimti „Positivus“ rengėjų pasiūlymą ir atvykti į liepos 19-21 dienomis Latvijoje vyksiantį didžiausią muzikos festivalį. „Noah and the Whale“ čia taps vienomis pagrindinių šio renginio žvaigždėmis.

Net neabejojame, kad po jų pasirodymo grupės gerbėjų gretos Lietuvoje dar labiau išaugs, nes muzika, kurią groja penki talentingi britai ras vietą kiekvieno klausytojo širdyje – jie moka būti lyriški, moka groti rokenrolą, moka šokti ant scenos ir gali sudainuoti pasakiškai gražią lopšinę.

Šiandien manoMUZIKA kalbiną vieną svarbiausių žmonių grupėje „Noah and the Whale“ – kolektyvo klavišininką ir pagrindinį ramstį Tomą Hobdeną. Muzikantas su mumis pasidalino mintimis apie muziką, Baltijos šalis ir savo rolę mįslingoje grupėje „Mt. Desolation“, sudarytoje iš „Killers“, „Keane“ ir „Mumford And Sons“ narių.

Labas Tomai, kaip laikaisi?

Puikiai. Šiuo metu esu namuose Londone ir mėgaujuosi kiekviena poilsio akimirka. Ką tik baigėme koncertinį turą Anglijoje ir jau kitą savaitę leisimės koncertuoti į Skandinaviją.

Netrukus koncertuosite Latvijoje vyksiančiame festivalyje „Positivus“. Gal trumpam užsuksite į Lietuvą?

 Dieną po mūsų pasirodymo Latvijoje bus mano gimtadienis. Dabar pagalvojau, kad kelionė į Lietuvą galėtų būti visai neprasta gimtadieninė dovana (juokiasi).

Kiek apskritai esi pažįstamas su Baltijos šalimis, jų kultūra, žmonėmis ir istorija?

Būčiau neteisus sakydamas, kad gerai išmanau Baltijos šalių gyvenimą, tačiau šiek tiek apie jūsų valstybes tikrai žinau. Pavyzdžiui, viena mergina iš Latvijos ne kartą yra grojusi smuiku mūsų grupėje.

Su ja esu buvęs Rygoje, tačiau, deja, nei karto neteko apsilankyti Lietuvoje. Tikuosi, kad kažkada turėsime progą surengti koncertą ir jūsų šalyje.

Tiesa, žinau ir tai, kad Anglijoje yra didelė lietuvių bendruomenė.

Jūsų paskutinis albumas „Heart of Nowhere“ dienos šviesą išvydo šių metų pavasarį. Kaip manai, kokie yra esminiai šio įrašo ir anksčiau išleistų trijų „Noah and the Whale“ albumų skirtumai?

Pirmieji trys mūsų albumai buvo nukreipti į muzikos paieškas. Kiekvienas įrašas buvo labai skirdavosi vienas nuo kito. „Heart of Nowhere“ – tai tarsi savotiškas mūsų kūrybos apibendrinimas. Jis kur kas labiau vientisas ir išbaigtas.

Kita vertus, šis albumas yra pakankamai paprastas. Nesistengėme ieškoti ištaigingos muzikos pasažų ir variacijų, tačiau visi labai džiaugiamės, kad jis yra praktiškai nepaliestas „sintetinių“ instrumentų. Šį diską įrašėme gyvai, todėl tai jį dar labiau išskiria iš bendros masės.

Kuris jūsų išleistas albumas tau pačiam yra arčiausiai širdies?

Labai sunkus klausimas (juokiasi). Kaskart išleidę albumą gyvename jo kūrimo nuotaikomis ir akimirkomis. Todėl šiandien sakyčiau, kad „Heart of Nowhere“ yra geriausias, nes jis dar „kvepia dažais“. Tačiau tam, kad įvertinčiau bendrą visumą reikia daugiau laiko.

„Noah and the Whale“ – išskirtinis kolektyvas Anglijos padangėje. Jūs galite groti rokenrolą, galite šokti ant scenos, mokate būti itin akustiški ir lyriški ir kartu galite leistis į sunkaus roko vandenis čia pat kurdami nuostabiausią lopšinę. Kur randate tiek daug skirtingų grupės muzikinių veidų?

Manau, kad taip yra todėl, jog grupės nariai – labia skirtingi žmonės. Skiriamės tiek savo mėgiama muzika, tiek ir savo asmenybių tipais. Grupėje turime skirtingus vaidmenis ir juos atliekame su skirtingais polėkiais. Tačiau suprantame ir gerbiame vienas kito pomėgius, todėl esame draugai. O juk kiekvienas žmogus, nori, kad jo draugas būtų laimingas (šypsosi)… Todėl ir mūsų muzika yra pakankamai įvairi. Mūsų stiprybė ir slypi būtent mūsų skirtumuose.

Šiandien „Noah and the Whale“ vardas puikiai pažįstamas daugeliui muzikos mylėtojų. Ar teisinga sakyti, kad jeigu nebūtumėte išleidę visas muzikinių rinkų sienas pralaužusios dainos „5 Years Time“ – grupės muzika galbūt nebūtų tokia populiari?

Sunku atsakyti į klausimą kas būtų jeigu būtų… Tačiau būčiau neteisus sakydamas, kad „5 Years Time“ neatvėrė mums daugelio durų. Daina buvo labai sėkmingai „sukama“ Europos radijo stotyse ir jos dėka daugelis sužinojo apie mus.

Tačiau tada buvome dar labai jauni. Mums tebuvo 18 metų, bet puikiai atsimenu tą jausmą, kai sukūrėme „5 Years Time“. Jutome, kad šios dainos dėka galime pasiekti labai daug…

Supratome, kad pirmo albumo sėkmė mums yra labai svarbi. Džiugu, kad mums pavyko ir labai gerai, kad diskas „Peaceful, the World Lays Me Down“  (aut. past. – pirmasis grupės studijinis albumas) tapo populiarus. Taip prasidėjo „Noah And The Whale“ istorija. Gerbėjų daugėjo, o susidomėjimas mūsų muzika augo. Mums tai buvo neįtikėtinai svarbu. Tai grupę motyvavo ir neleido nukabinti nosies.

Nuo tos akimirkos praėjo penkeri  metai. Esate žinomi ir mylimi. Papasakok, ką reiškia būti populiaria grupe šalyje, turinčioje, ko gero, giliausias muzikines šaknis visame pasaulyje?

Žinai, nemanau, kad esame dideli. Mus tiesiog kartais lydi sėkmė. Esame kolektyvas, kuris išleido keturis albumus ir turi visai neblogą sutartį su didele įrašų kompanija. Ko gero spėjome išaugti stereotipinės indie grupės drabužius. Tačiau vis dar esame tie patys paprasti vaikinai, mėgstantys gerą muziką ir gerai leidžiantys laiką. Žinoma, esu dėkingas likimui už suteiktą galimybę būti šio kolektyvo dalimi (šypsosi)

Ką įvardintum savo pagrindiniais muzikos įkvėpimo šaltiniais? Kokią muziką mėgsti?

Dar vienas sunkus klausimas (juokiasi). Mėgstu senesnę muziką, tad šiuo atveju įvardinti kažką iš nūdienos nebūtų itin lengva. Save galiu drąsiai vadinti užkietėjusiu Elvis Costello gerbėju. Iš senesnių legendų dievinu Arthurą Russelą. Kai kurių jo albumų klausau metų metus. Pastaruoju metu labai pamėgau Kanados grupės „Bahamas“ kūrybą.

Tomai, kartu su tokių grupių kaip „Keane“, „Killers“, „Mumford and Sons“ nariais grojai paslaptingoje grupėje „Mt. Desolation“…

„Mt. Desolation“ buvo ambicingas darinys. „Keane“ narys Jesse Quinnas rašė nuostabias dainas, kurias atlikome su naujo darinio nariais. Šiuos vaikinus puikiai pažįstu jau seniai, todėl groti tokioje grupėje su tokiais talentingais bičiuliais buvo vienas malonumas. Juolab, kad grupę prodiusavo mūsų senas prodiuseris.

„Mt. Desolation“ muzika – tikrai labai graži ir verta išlikimo, tačiau visi esame labai užsiėmę savo pagrindiniais darbais, todėl sunku nuolat muzikuoti kartu.

Nori pasakyti, kad 2010 metais išleistas „Mt. Desolation“ albumas taip ir liks vieninteliu grupės diskografijoje?

Šiandien manau, kad „Mt. Desolation“ yra „vienadienis“ projektas. Tačiau kas žino, galbūt vieną dieną nuspręsime, kad mums vėl lemta groti kartu. Tada pasauliui dovanosime naują kūrybą (šypsosi).

Iki Jūsų pasirodymo festivalyje „Positivus“ liko kiek daugiau nei mėnuo. Ką norėtum perduoti savo gerbėjams Lietuvoje?

Labai džiaugiuosi, kad turime gerbėjų jūsų šalyje. Ačiū, kad klausotės „Noah and the Whale“. Ir kol neturime galimybių atvažiuoti į Lietuvą- siūlau apsilankyti Latvijoje. Sakei, kad iki „Positivus“ nėra toli, todėl labai smagu bus jus čia sutikti.

Ačiū už pokalbį.

 

Mum: esame tikrai labai lėti islandai

manoINTERVIU

Nuotr. Baldur Kristjansson

Jau kitą penktadienį Vilniuje prasidės tris dienas truksiantis miesto festivalis „LOFTAS Fest 2013“, kuriame savo pasirodymus surengs Kelis, Toro Y Moi, Miss Kittin ir daugelis kitų gerai žinomų vardų. Vienomis pagrindinių šio išskirtinio Baltijos šalyse muzikinio įvykio žvaigždėmis taps ir unikalūs islandai „Múm“.

Grupė, kuri per 16 savo kūrybos metų teišleido 5 studijinius albumus jau ruošia naująjį diską. Unikalusis kolektyvas, gerbėjų turintis visame pasaulyje, mūsų šalyje žada surengti nepamirštamą pasirodymą. Pusę metų kartu negroję mėnulio žemės gyventojai LOFTE pristatys naują ir dar niekur negrotą kūrybą bei atliks tas dainas, kurios privertė pasaulį įsimylėti šį analogų visame žemės rutulyje neturintį kolektyvą.

Saulėtą sekmadienio vakarą, kai iki grupės pasirodymo Vilniuje liko viso labo dvi savaitės, susisiekėme su vienu „Múm“ lyderiu Örvaru Þóreyjarsonu Smárasonu. Kaip visada, kalbant su Mėnulio žemės gyventojais, taip ir šįkart, šnektelėjome ne tik apie muziką, bet ir apie Lietuvos ir Islandijos žmonių abipusę simpatiją.

Po dviejų savaičių koncertuosite Vilniuje vyksiančiame festivalyje „LOFTAS Fest 2013“. Ko tikitės iš pasirodymo Lietuvoje?

Tiesą sakant neturiu jokių lūkesčių (šypsosi). Ir taip yra todėl, kad per visą savo muzikavimo laiką suvokiau, kad prasmingiausia yra nieko nesitikėti ir patirti viską, kas geriausio ir labiausiai netikėta paties koncerto metu. „Múm“ nekoncertavo beveik pusmetį, todėl bus įdomu vėl groti drauge. Labai tikiuosi, kad publikai mūsų pasirodymas taip pat patiks.

Ką Tau reiškia Lietuva? Kiek esi pažįstamas su mūsų šalimi?

Prieš keletą metų Lietuvoje koncertavau drauge su grupe „FM Belfast“. Nepaisant to, kad neturėjome daug laisvalaikio ir negalėjome pasižvalgyti po Vilnių, laiką praleidom tikrai puikiai. Tiesa, pastebėjau, kad šįkart Lietuva neskyrė Islandams taškų Eurovizijoje. Aišku, Islandija jūsiškiams taip pat nedavė nė taško. Tad šiuo atveju, manau, esame lygūs (juokiasi).

Kokia pirma mintis šauna Tau į galvą kai pagalvoji apie Lietuvą?

Neseniai skaičiau savo bičiulio Eiríkur Örn novelę „Illska“. Didžioji šio knygos veiksmo dalis vyksta jūsų šalyje. Kadangi apie tą knygą mąstau nuolat, taip išeina, kad visada galvoju ir apie Lietuvą (šypsosi).

Žinoma, Islandų jausmas Lietuvai yra ypatingas. Juk mes pirmieji pripažinome jūsų šalies nepriklausomybę! Keista, o kartu ir žavu, kad islandai, kurie, regis, nedaug težino apie Lietuvos istoriją ir nė karto joje nėra buvę, taip myli jūsų šalį.

Dėl to, kad Jūsų šalis pirmoji pripažino Lietuvos nepriklausomybę mums Islandija taip pat visada išliks kur kas daugiau nei valstybė Europos Šiaurėje. Lietuvai jūsų valstybė – tai daugiau nei draugė ir kur kas daugiau nei tiesiog šalis. Prisipažink, ar šis faktas turės kokios nors įtakos jūsų pasirodymo Vilniuje metu?

Esu labai laimingas, kad Islandija buvo ta šalis, kuri pirmoji pripažino Lietuvą. Tikrai didžiuojuosi tuo. Tačiau kartu tikiu, kad islandai galėtų padaryti dar daugiau… Kad ir žiūrint į tokias šalis kaip Grenlandija. Tačiau grįžtant prie Lietuvos temos galiu pasakyti visai atvirai: didžiuojuosi galimybę groti Vilniuje. Ir taip yra ne tik dėl to, kad esu islandas, tačiau ir dėl to, kad esu žmogus.

Ko turėtumėme tikėtis iš „Múm“ pasirodymo „LOFTAS Fest 2013“?

Geriausia tikėtis netikėtos muzikos (šypsosi). Dar nenusprendėme ką grosime.

Gerai, tuomet paklausiu kitaip. Lietuvoje yra tikrai daug „Múm“ gerbėjų, kurie neblogai pažįsta grupės kūrybą. Ar gali pažadėti „Múm“ fanams Lietuvoje pagroti tai, ko dar nesate groję prieš tai?

(šypsosi). Neseniai baigėme naujojo albumo įrašus. Todėl į koncertinių dainų sąrašą tikrai įtrauksime kelias naujas dainas, kurių niekada nesame groję anksčiau. Laukti liko nedaug, todėl greit pamatysime kaip viskas bus. Galiu pažadėti, kad mūsų pasirodymas bus senų ir naujų dainų rinkinys. Išgirsite ir tai, dėl ko mus mylite, ir tai, kas galbūt privers jus mus įsimylėti iš naujo.

 Ar turėsite galimybę prieš ar po koncerto pasižvalgyti po Vilnių?

Nežinau ar bus laiko, kadangi kitą dieną grįžtame namo. Tačiau kiekviename mieste, į kurį atvažiuoju, rytais bėgioju. Tai man suteikia galimybę bent jau trumpam pasižvalgyti po miestą.

„Múm“ muziką įvairūs muzikos kritikai apibūdina labai skirtingai. Galbūt Tu turi savo apibūdinimą, labiausiai tinkanti grupės kūrybai?

Mano tikslas – kurti ir groti muziką, todėl paprastai leidžiame muziką apibūdinti kitiems. Tačiau jeigu reiktų rinktis – sakyčiau, kad tai, ką groja „Múm“ – yra elektroninė pop muzika. Kita vertus, nesu tikras ar šis apibūdinimas yra iki galo išbaigtas. Kartais mūsų kūryboje nėra jokios pop muzikos, o kartais priešingai – jokios elektronikos.

Nuo 2009 metų „Múm“ nėra išleidę nei vieno pilno albumo. Minėjai, kad baigėte naujos plokštelės įrašus. Kada galime tikėtis jos sulaukti?

Tarp mūsų albumų pasirodymų visuomet būna ilga pertrauka, mat kiekvienas „Múm“ narys turi galybę skirtingų projektų, su kuriais dirba. Ko gero todėl per 16 „Múm“ gyvavimo metų teišleidome 5 studijinius įrašus. Tai parodo kokie lėti mes esame (juokiasi). Tačiau kartais gyvenime geri dalykai vyksta labai iš lėto…

Šįkart mūsų naujas albumas jau baigtas ir galiu patikinti, kad jis dienos šviesą turėtų išvysti šių metų rugsėjį. Tiesa, kitą savaitę pasirodys mūsų naujas singlas, kuris bus kitoks. Labai laukiu „Múm“ gerbėjų reakcijos…

Mum (Nuotr. grupės archyvo)

Jeigu Tavęs paprašytų vienu sakiniu apibūdinti „Múm“ grupės visai nežinantiems žmonėms – ką pasakytum?

Sakyčiau, kad „Múm“ – tai gilus miegas traukinyje

Kokiomis mintimis (be naujo albumo įrašų) šiuo metu gyvena grupė?

Kadangi albumo įrašai baigti, šiuo metu ruošiame jį išleidimui. Šią vasara turėsime turą Azijoje. Lankysimės Japonijoje, Honkonge, Taivane ir Singapūre. Tikiuosi, kad bus įdomu. Per artimiausias savaites turėčiau sulaukti ir šeimos pagausėjimo, todėl tikiuosi, kad tai įvyks iki pasirodymo Lietuvoje. Kitaip turėsiu likti namuose su žmona…

Esi grupės „FM Belfast“ narys. Su ja taip pat pasirodysi festivalyje Vilniuje. Prisipažink, kuris projektas tau yra svarbesnis?

 Su „Múm“ praleidau beveik pusę savo gyvenimo. „Múm“ muzika visada liks arčiausiai mano širdies ir reikš man kur kas daugiau nei visas pasaulis. Tai – mano gyvenimo kertinė ašis. Tačiau tikrai mėgaujuosi būdamas „FM Belfast“ nariu. Čia man reikia šokti, falcetu dainuoti disko muziką ir daryti tai, ko negalėčiau daryti jokioje kitoje grupėje (šypsosi). Labai geras jausmas būną tada, kai kokiame nors dideliame festivalyje skambant disko muzikai turiu galimybę ant scenos šokti vienais apatiniais…

Savo pasirodymo metu Lietuvoje irgi taip darysi?

(juokiasi) visko gali būti. Kai įsuka muzika – niekada negali žinoti kur ir kas nutiks

Gal nori perduoti ką nors savo gerbėjams Lietuvoje?

Būkite geri vienas kitam ir gerbkite vieni kitus (šypsosi). Tikrai labai laukiu pasirodymo Lietuvoje ir susitikimo su grupės gerbėjais. Manau, kad bus puiku.

Beje, nevalgau mėsos, tad gal gali pasakyti ko jūsų šalyse turėčiau paragauti?

Pasiūliau Orvarui bulvinius blynus ir šaltibarščius. Tad jeigu ankstyvą pirmadienio rytą, pasibaigus festivaliui LOFTE pamatysite šį Islandą po trumpo pabėgiojimo kertantį šaltibarščius vienoje iš Sostinės kavinių – bent jau pamojuokite. Jis to tikrai nusipelnė.

—-

Bilietus „LOFTAS Fest 2013” galite įsigyti ČIA

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Markas Palubenka: mano amžinas tikslas – kokybė visur ir visada

manoNAUJIENA

nuotr. Berta Bocullo

Stebinti nepaliaujantis ir pastaruoju metu itin dažnai koncertuojantis lietuvaitis Markas Palubenka praėjusią savaitę pristatė kūrinio „Planet Melancholia” vaizdo klipą. Puikus vizualinis kūrinio įprasminimas metų pabaigoje neabejotinai turės rimtų pretenzijų tapti geriausiu meto vaizdo klipu (ar tokia kategorija apskritai „rasis” mūsų muzikiniuose apdovanojimuose – tai jau kitas klausimas).  Marko veikla aktyvėja. Ar tai reiškia, kad muzikantas ruošia naują albumą? Ko gero taip, tačiau kol kas apie konkrečias antrojo disko pasirodymo detales dievą lietuje prikėlęs vilnietis nekalba. Šiuo metu pagrindinės muzikanto mintys sukoncentruotos į šeštadienį sostinės klube „Tamsta” įvyksiantį pasirodymą.

Šeštadienį savo koncerto metu jaunoji Lietuvos indie viltis ant scenos pasirodys ne vienas. Jam talkins puikiai muzika besidomintiems žmonėms pažįstami muzikantai – būgnininkas Sergejus Makidonas ir bosistas Donatas Bielunskis. Paties Marko teigimu, šiame koncerte apsilankę žmonės turės išskirtinę progą jo kūrybą išgirsti taip, kaip ji dar niekada neskambėjo –  įprasmintą jaukioje ir netikėtoje akustinėje muzikoje.  Beje, bilietus į renginį galite įsigyti ČIA arba prieš pat koncertą sostinės muzikos klube „Tamsta”.

Ruošdamasis, kaip pats pripažįsta, šeštadienį įvyksiančiam bene svarbiausiam savo pasirodymui šį pavasarį, muzikantas visgi atrado laisvą akimirką trumpai šnektelėti su manoMUZIKA. Apie savo muziką, koncertą ir melancholijos planetą.

Kuom šiandien gyvas Markas Palubenka?

Oru ir muzika (juokiasi). Jei rimtai – gyvenu tikrai neblogai. Džiaugiuosi, kad pagaliau atėjo pavasaris! Kalbant apie muzikinę pusę galiu visai atvirai prisipažinti: daug repetuojame su grupe ir nuoširdžiai stengiamės, kad viskas būtų gražu, tvarkinga ir itin muzikalu.

Neseniai pasirodė Tavo kūrinio „Planet Melancholia“ vaizdo klipas. Video tikrai įspūdingas. Papasakok apie jo kūrimo užkulisius? Kas buvo sunkiausia? Kas – įsimintiniausia?

Labiausiai įsiminė šokis lauke. Jį filmavome net šešias valandas. Šaltis buvo neįtikėtinas (juokiasi). Kita vertus, kadangi buvo ypatingai šalta – nereikėjo dėti pastangų ir stipriai įsijausti į klipo kūrimą. Idėjiškai viskas tiesiog atitiko, todėl pamiršau visus sunkumus.

Visas klipo kūrimo procesas buvo labai sklandus, todėl esu visiškai patenkintas tiek jo galutiniu rezultatu, tiek ir visu su juo susijusiu darbo procesu.

Kada sulauksime tavo naujos dainos? Gal jau gali kažką papasakoti apie savo antrą studijinį įrašą?

Naujas dainas galėsite išgirsti jau šį rudenį. Nors nemėgstu pasakoti apie tariamą ateitį, galiu pasakyti tik tiek, kad naujas albumas tikrai bus, tačiau jis bus kitoks. Turiu puikų sumanymą, bet jį dar „šlifuoju”. Tikiu, kad tie, kas mėgsta mano muziką, turės ne vieną progą pozityviai nustebti.

„Planet Melancholia“ – labai lyriškas ir melodingas kūrinys. Išduok paslaptį ar jo skambesys leidžia tikėtis dar vieno lyriško Tavo albumo?

Albumas bus įvairus. Toks yra mano tikslas kurio link aš einu. Taip visada mąstau, tokio įrašo siekiu. Tačiau jeigu ant peties sėdinti mūza mane „privers” kurti lyriškai – tuomet taip ir bus (juokiasi).

Šeštadienį surengsi dar vieną koncertą. Ko gali tikėtis jame apsilankę žmonės? 

Šeštadienį koncertuosiu ne vienas, o su grupe. Tai bus mano savotiškas debiutas su kitais muzikantais. Mano muzikos skambesys bus visiškai kitoks nei esate įpratę girdėti, todėl visos dainos skambės tikrai labai naujai. Skambesys  netikėtas bus ne tik jums, bet ir man pačiam (juokiasi). Beje, galiu pažadėti, kad šiame koncerte sugrosiu dar niekada viešai negrotų savo naujų kūrinių.

Papasakok apie savo vasaros planus?

Koncertuoti. Koncertuoti. Koncertuoti (juokiasi). Jau dabar esame suplanavę nemažai solinių koncertų. Grosiu keliuose vasaros festivaliuose.

Dirbi prie „Kurak“, neseniai dalyvavai Jimo Morrisono projekte, kuri savo muziką. Iš kur tiek jėgų ir parako? 

Labai lengva daryti tuos dalykus kuriuos myli ir kuriais gyveni. Turiu puikias sąlygas kurti, muzikuoti, įrašinėti. Mane palaiko man brangūs žmonės, todėl mėgaujuosi savo gyvenimu (šypsosi). Kur kas sunkiau viską daryti kokybiškai…Tačiau tai ir yra mano amžinas tikslas (šypsosi).

Ellie Goulding: daugiau jokių koverių!

manoINTERVIU

nuotr, Elliegoulding.com

Ji jauna, talentinga ir unikali. Jos albumus iš parduotuvių iššluoja tiesiog per akimirką ir ją myli ne tik gimtoji Anglija, bet ir didžioji likusio pasaulio radijo stočių klausytojų dalis. Tik jai ir Adele pavyko tais pačiais metais „nuskinti” du prestižinius Didžiosios Britanijos apdovanojimus. Ji truputėlį keistoka, bet labai nuoširdi, tikra ir, kaip pati prisipažįsta, labai atvira. Jos vardą pastaraisiais metais nuolat kartoja ne tik muzikos mylėtojai, bet ir jos kritikai, negailintys atlikėjos muzikai gražių epitetų, kurių nuoširdžiai pavydėti gali visi muzikos talentai.

Taigi, susipažinkite su Ellie Goulding – atlikėja, į kurios koncertą Menų Fabrike „Loftas” bilietai ištirpo gerokai greičiau nei pavasarinis šių metų sniegas Lietuvoje . Neabejotinai vieno įsimintiniausių šių metų įvykio kaltininkė – atlikėja, kurios gyvenimo meilė – elektroninės muzikos kūrėjas „Skrillex”, sutiko duoti išskirtinį interviu portalui manoMUZIKA.lt. Su Ellie kalbėjome likus vos valandai iki jos pasirodymo „Lofte”

Lietuvoje lankaisi pirmą kartą. Kokį įspūdį palieka mūsų šalis?

Neturėjau galimybės pamatyti labai daug, tačiau tiek, kiek mačiau, man tikrai patiko. Keliaudama po pasaulį aplankau daugybę šalių. Deja, mano koncertų grafikas yra toks įtemptas, kad dažniausiai spėju pamatyti viešbutį ir koncertų salę.

Iš Lietuvos išsivešiu mintis apie mielus ir labai draugiškus žmones bei ypatingai skanų maistą…

Kokį įvykį galėtum įvardinti esminiu, po kurio supratai, kad muzika– tavo pašaukimas, ateitis ir gyvenimas?

Tada, kai 2009-aisiais pasirašiau sutartį (aut. past– su leidybine kompanija „Polydor”) galutinai suvokiau, kad muzika bus tai, kuo užsiimsiu artimiausią savo gyvenimą. Prieš tai grodavau įvairiuose baruose, siųsdavau savo kūrinių demo versijas galybei leiblų, tačiau tik tada, kai sukirtome rankomis, supratau, kad man pradeda sektis.

 

MUZIKINIS KELIAS – PAKILIMAI IR NUOPUOLIAI 

 

Žinau, kad prieš lipdama į didžiąją sceną mokeisi groti klarnetu. Ar dar sugebėtum juo sugroti, pavyzdžiui, savo dainos „Guns And Horses” priedainio melodiją?

Bandau įsivaizduoti, kaip tai daryčiau (juokiasi). Ir visgi manau, kad sugebėčiau.

Tačiau jei leistum rinktis – gročiau būgnais arba gitara (juokiasi). Manau, kad gitara šią dainą sugročiau geriausiai (aut. past. – koncerto Menų Fabrike „Loftas” metu atlikėja šią dainą ir sugrojo akustine gitara būdama viena scenoje).

Didžiojoje Britanijoje tik dviems atlikėjoms pavyko tais pačiais metais laimėti du prestižinius apdovanojimus – „BBC Sound Of…” ir „Brit Awards” kritikų pasirinkimo kategorijoje. Adele tai padarė 2008-aisiais, Tu – po dvejų metų. Ką tai tada reiškė Tau?

2010-aisiais man tai atrodė kaip nerealus sapnas. Tačiau dabar suvokiu, kad šie du apdovanojimai ir tariamas Adele rekordo atkartojimas tebuvo mažas žingsnelis mano dideliame muzikiniame kelyje.

Mano muzikinėje karjeroje yra buvę ir didelių pakilimų, ir skaudžių nuopuolių. Šis įvykis – vienas iš tų pakilimų. Tačiau jo tikrai nesureikšminu. Tai graži praeitis, nuo kurios atsispyrusi galėjau dar stipriau žengti į priekį.

Laimėti visada smagu, tačiau žmonėms, kurie tai kada nors padarys galiu duoti patarimą: neskęskite šlovėje. Tai svarbus įvykis, tačiau ne dėl apdovanojimų turime stengtis.

Nuotr. Ellie Goulding.com

Tačiau dabar esi viena populiariausių Jungtinės Karalystės atlikėjų visame pasaulyje, o tarptautinei šlovei pasiekti šis įvykis buvo tikrai svarbus.

Be abejo. Bet tai buvo tik vienas iš daugelio faktų, dėl kurio man pavyko atsidurti tokiame taške, kuriame esu dabar. Dirbu tikrai labai daug ir tik atkaklaus ir nuoseklaus darbo dėka šiandien esu tuo, kuo esu.

Išleidai du studijinius albumus – „Lights” ir „Halcyon”. Kritikai abiems diskams negailėjo gerų žodžių. Abu įrašai yra ir panašūs, ir kartu labai skirtingi. Ar galėtum juos palyginti jau iš atlikėjos varpinės? Kokie Tavo kaip muzikos kūrėjos ir atlikėjos nuomone yra esminiai šių albumų skirtumai?

Į „Lights” sudėjau senas metų metais kurtas savo dainas. Tai buvo savotiška ankstyvoji Ellie Goulding kūryba (šypsosi). Tuo tarpu su „Halcyon” viskas buvo kitaip. Jis – kiek asmeniškesnis ir nuoširdesnis diskas. Po to, kai pasirodė mano pirmasis albumas „Lights”, supratau, apie ką noriu rašyti ir kurti. Turėjau aiškesnę savo antrojo disko viziją.

„Halcyon” kūriau įvairiose pasaulio vietose, tačiau visą kūrybą vienijo tas pats jausmas, todėl galiu drąsiai sakyti, kad prie paskutinio albumo esu kur kas labiau prisirišusi.

 

MUZIKOJE NIEKADA NENUSTOSIU MOKYTIS

 

Pristatinėdama „Halcyon” keliauji po visą pasaulį. Kaip sekasi koncertuoti?

Atrodo, kad tavo klausimas yra labai paprastas, tačiau į jį atsakyti, kad ir kaip bebūtų keista, yra labai sudėtinga. Žinai, koncertinis turas – tai labai įdomi, tačiau velniškai sunki patirtis. Skraidau po žemės rutulį, koncertuoju. Kai kurie koncertai būna geri, kai kurie – blogi. Visai kaip tie pakilimai ir nuopuoliai, apie kuriuos kalbėjome anksčiau (šypsosi).

Labai smagu grįžti koncertuoti namo. Žinoma, neįtikėtinas jausmas apninka koncertuojant, pavyzdžiui, „Glastonbury” scenoje. Tačiau… Tačiau ilgas koncertinis turas taip pat turi ir savo trūkumų. Kartais jaučiuosi labai vieniša, o kartais imu galvoti, kad išprotėjau. Pradedu suvokti, kad nuovargis man nesvetimas, todėl, noriu to ar ne, galvoje sukasi mintis apie tai, kad atėjo metas bent trumpam sustoti ir atsipūsti.

Kada žadi tai padaryti?

Galbūt rugsėjį.

O kas tada? Naujas albumas?

Be abejo. Tada pradėsiu kurti savo trečią diską. Tik neklausk kada jį išleisiu (juokiasi). Tikiu, kad jis pasirodys ne anksčiau nei kitais metais.

Perdainavai tokių atlikėjų kaip Elton John, „Temper Trap” ar „Bon Iver” dainas. Gal naujame albume ir vėl rasime kokį nors koverį?

Tikrai ne. Albume bus tik mano kūryba. Daugiau jokių koverių!

Nuotr. Elliegoulding.com

Papasakok, kokia Ellie Goulding yra gyvenime ?

(mąsto)  Sakyčiau, kad ji yra labai aistringa, kantri ir turinti visai neprastą humoro jausmą. Jos visas gyvenimas – tai dokumentinė komedija, kurioje Ellie bando suprasti koks įdomus ir keistas tas jos gyvenimas (juokiasi). Kartais ji gali tik dirbti, tačiau kartais jai patinka nieko nedaryti ir mėgautis, kad aplink nieko nėra.

O muzikoje?

O čia jau sunku pasakyti (juokiasi). Ellie muzikoje visada mokosi. Ir, net neabejoju, visada mokysis.

Pabaigai – keli greiti klausimai. Liamas Gallagheris ir „Beady Eye” ar Noelis su „High Flying Birds”.

Žinoma, kad Noelis. Jis mėgsta mano muziką, todėl neturiu kito pasirinkimo kaip tik jis.

„Blur” ar „Oasis”?

„Blur”. Jie – mano jaunystės dievai, todėl pasirinkdama tikrai neturiu jokių abejonių.

„Pink Floyd” ar „The Beatles”?

„Beatles”. Tik būk geras, neklausk kodėl (juokiasi).

Na ir paskutinis: „Tottenham Hotspur” ar „Arsenal”?

(kvatoja) „Tottenham Hotspur”. Bet tikrai ne dėl to, kad sergu už juos. Pasirinkau atsitiktinai, nes vienintėlė komanda, kurią palaikau – tai Londono „Chelsea”. Jokia kita komanda, o juo labiau iš Londono, mano palaikymo tikrai nesulauks (juokiasi).

Į Tavo koncertą menų fabrike „Loftas” bilietai išpirkti jau seniai, todėl esu tikras, kad daug likusių gerbėjų iš Lietuvos į koncertą tiesiog nesugebės patekti. Gal nori jiems ką nors pasakyti?

Visiems gerbėjams Lietuvoje noriu pasakyti nuoširdų ačiū. Ačiū už tai, kad klausotės ir ačiū už tai, kad palaikote. Džiaugiuosi galėdama būti čia ir labai norėčiau susitikti su jumis visais.

Dėkui už pokalbį.


ALT J: mūsų muzika – absoliutus jovalas

manoINTERVIU

Alt J

Iki praėjusių metų simbolis ∆ daug kam tereiškė ženklą, kuris ekrane pasirodo tada, kai “Apple” kompiuteriais paspaudžiama klavišų “Alt” ir “J” kombinacija. Tačiau nuo pernai ši kombinacija reiškia ne tik tai, bet ir geriausių 2012 metų Didžiosios Britanijos albumo savininkų vardą.

It viesulas į muzikos padangę įsiveržusi Lydso grupė su debiutiniu, pernai išleistu albumu “An Awesome Wave” šovė į muzikos mylėtojų širdis, tačiau pataikė ne tik į juos. Diskas nurungė likusius vienuolika kandidatų ir laimėjo prestižinį Jungtinės Karalystės “Mercury” apdovanojimą. Net penkerius metus ieškoję savo vietos po saule, kuklūs anglai ją atrasti tikrai netruko. “An Awesome Wave” buvo parduotas auksiniu tiražu, o tokios plokštelėje esančios dainos kaip “Breezeblocks”, „Something Good” ar “Matilda” pelnytai iki šiol neapleidžia grupės gerbėjų grotuvų.

Muzikos leidiniuose “Alt J” klijuojama galybė epitetų. Vieniems ši grupė – tai unikalus reiškinys, įkūnyjantis populiariausių muzikos žanrų sintezę, kitiems – dar vienas Anglijos muzikinės kultūros talentas, tretiems – britiškos indie folkinės tradicijos galutinis rezultatas. Apie “Alt J” kalba visi – ir tie, kurie muzikoje vis dar ieško naujovių, ir tie, kurie apskritai neabejingi XXI amžiaus muzikos kalbai. Tad drasiai galime pripažinti, kad šiandien “∆” – tai vienas paklausiausių, įdomiausių ir labiausiai vertinamų kolektyvų visame pasaulyje. Tai įrodo ir jų koncertinis grafikas, kuris yra užplidytas iki pat spalio mėnesio

Po ilgų įtikinėjimų ir derybų manoMUZIKAI visgi pavyko sutarti dėl interviu su šia grupe. Pokalbis su „Alt J” lyderiu Joe Newmanu įvyko prieš pat grupės koncertą Teksaso valstijoje. Turėjome viso labo penkiolika minučių, kurios, kaip ir galima buvo tikėtis, tikrai neprailgo…

Tad Jūsų dėmesiui – dar vienas išskirtinis manoMUZIKOS interviu. 

„MŪSŲ MUZIKA – JOVALAS NUO GALVOS IKI KOJŲ”

Anksčiau vadinotės “Daljit Dhaliwal”, kiek vėliau tapote “Films”. Kodėl pakeitėte pavadinimą trečią kartą ir tapote ∆ (“Alt J”)?

Pirmąjį mūsų vardą buvo itin sudėtinga tarti, todėl išsirinkome antrąjį. Ir, tiesą sakant, jis mums labai patiko, tačiau sužinojome, kad Amerikoje yra kolektyvas, kuris vadinasi “The Films”. Tam, kad išvengtumėme nusiminusios grupės ketinimų mus paduoti į teismą, sugalvojome trečiąjį pavadinimą ir visi kartu nutarėme, kad nuo šiol mūsų vardas bus „∆” (juokiasi)

Kuriate jau daugiau nei penkerius metus, tačiau debiutinis įrašas pasirodė tik pernai. Kodėl jo reikėjo laukti taip ilgai?

Kiekvienas geras dalykas reikalauja daug kantrybės. Žinojome, kad kuriame ypatingą muziką. Taip pat buvome tikri, kad skubėjimas prie gero neprives. Būtent todėl “An Awesome Wave” brandinome taip ilgai ir kruopščiai.

Klausantis Jūsų muzikos nėra sunku užčiuopti stilių gausą – čia susipina įvairūs muzikos žanrai nuo indie folk ar elektro iki hip hopo. Kaip patys apibūtinate tai, ką grojate?

Manau, kad mūsų muzika – tai absoliutus jovalas nuo galvos iki kojų (juokiasi)

Kas grupės kūrybai daro didžiausią įtaką?

Žinai, manau, kad mes vienas kitam darome daug didesnę įtaką nei kas nors iš išorinio pasaulio. Ko gero tai ir yra mūsų grupės stiprybė.

Maždaug prieš mėnesį pradėjote kurti garso takelį kino Tobby Jones’o filmui “Leave To Remain”. Kaip sekasi darbas?

Labai gerai. Tai yra didžiulis iššūkis, kurį maloniai priimame, mat kurti garso takelį kino filmui yra tai, apie ką jau seniai svajojome. Viskas vyksta pagal planą. Tvirtai judame į priekį ir visai atvirai galiu prisipažinti: mums tai velniškai patinka.

Praėjusiais metais grojote daugybėje festivalių visame pasaulyje. Prisipažink, kuris tau pačiam buvo pats įsimintiniausias?

Net nedvejodamas sakyčiau, kad mūsų pasirodymas Sicilijoje buvo ypatingas. Tiksliau, ne tiek pats pasirodymas, kiek skrydis namo, kurio jau pasiilgau. Ten sutikau merginą…

Kaip suprantu daugiau apie ją pasakoti nenori?

Bent jau dabar tikrai ne (juokiasi).

Gerai, tuomet papasakok apie ko gero įsimintiniausią praėjusių metų įvykį grupei “Alt J” – t.y. prestižinį “Mercury” apdovanojimą. Išleidote debiutinį albumą, o jį muzikos industrijos atstovai pripažino geriausiu Jungtinėje Karalystėje. Ką šis apdovanojimas reiškia Jums kaip grupei?

Tai yra visiškas mūsų super ego patenkinimas ir didžiulis įvertinimas. Visi dvylika pretendentų buvo labai stiprūs, todėl galėjo laimėti kiekvienas iš jų. Žinoma, esame beprotiškai laimingi, kad apdovanojimas atiteko mums. Tai – ir sėkmė, ir įpareigojimas nesustoti ir eiti pirmyn.

Prisipažink, kur geriausia kurti muziką?

Tualete. Ten pati geriausia akustika (juokiasi). 

ALT J

NEATSISAKYTŲ ĮRAŠYTI DAINOS SU VICTORIA BECKHAM

Ko pastaruoju metu klausai?

Nustebsi, tačiau jau kurį laiką negaliu išsijungti „ASAP Rocky”, „Drake”, „2 Chainz” ir Kendrick Lamar dainos “F**kin’ Problems”.

Koks albumas praėjusiais metais tave labiausiai nuvylė?

Sunku pasakyti. “The XX” plokštelė “Coexist” pradžioje man labai nepatiko. Tačiau kuo labiau jos klausiau – tuo labiau ją pamėgau. O dabar šį darbą galiu drąsiai vadinti vienu vertingiausių praėjusių metų įrašų.

Su kokiu atlikėju, kurį, kad ir kaip tau būtų gėda pripažinti, kad tu jį/ją mėgsti, norėtum sudainuoti bendrą dainą?

Ką čia slėpti – su „Posh Spice” (Victoria Bekham) iš “Spice Girls” (juokiasi).

Jeigu turėtum progą susitikti su savimi tądien, kai žengei pirmus žingsnius muzikos industrijoje, kokį vieną patarimą duotum sau praeityje?

(mąsto). Žinai, kad ko gero nieko nepatarčiau. Joe prieš penketa metų leido man tapti tokiu, koks esu šiandien. Manau, kad nieko daugiau ir nereikia.

O  jeigu muzikos naujokas tavęs paprašytų vieno rimto patarimo –  ką patartum jam?

Patarčiau kurti geras dainas. Ir jeigu jis mėgausis savo darbu ir jam patiks tai, ką jis kuria, tuomet sakysiu, kad tai yra geras ženklas, bylojantis, jog reikia tai daryti ir toliau.

Kokie vaizdiniai Tau iškyla prieš akis, kai išgirsti žodį “Lietuva”?

Nepatikėsi, bet matau tris spalvas – geltoną, žalią, ir raudoną…

Tuomet ką šalies, su šių spalvų vėliava, gyventojams norėtum perduoti?

Visų pirma norėčiau jų paklausti, ar ateitų į mūsų koncertą, jei grotumėme pas jus? Jeigu atsakymas būtų teigiamas, tuomet aš sakyčiau, kad visa mūsų grupė būtų labai laiminga (juokiasi).

Ačiū už pokalbį.

Kimbra pristato gyvai atliekamą dainą ir trumpą gyvenimišką interviu

manoNAUJIENA

Puikų debiutinį albumą „Vows” išleidusi Naujosios Zelandijos muzikos pažiba Kimbra pastarosiomis dienomis dalinasi žiniomis apie save. Užvakar pristačiusi savo gyvai atliktą dainą „Two Way Street”, vakar muzikantė profilyje socialiniame tinkle facebook pasidalino šviečiausiu savo interviu.  Visa tai – ir manoMUZIKOJE.

Taigi, trumpa penktadieninė pažintis su fenomenaliąja Kimbra – Jūsų dėmesiui.

„Two Way Street”

Interviu

FINK: niekada negalėsiu ir nenorėsiu rašyti pop hitų

manoINTERVIU

Kai sužinojau, kad „Fink” atkeliauja į Varšuvą, iškart supratau, kad šaltas ruduo taps nebe tokiu šaltu, o artėjanti žiema nebekels tokio didelio nerimo. Žinia apie tai, kad turėsiu progos dar kartą scenoje išvysti vieną mylimiausių savo grupių šildė kur kas geriau nei armėniškas konjakas, Mamos megztas šalikas ar šiltos vilnonės kojinės. Muzika, kuri nuginkluoja net ir pačius didžiausius šalčius, lapkričio pabaigoje ir vėl išėjo į priešakines gretas.

„Fink” lyderį Finą Greenalą jau esu kalbinęs. Galbūt tai ir suvaidino svarbiausią vaidmenį tariantis dėl interviu su muzikanto vadybininkais. Šiuo metu itin intensyviai koncertuojantis kolektyvas savo grafiko knygoje laiko interviu randa itin retai. Laimei, patekau į lalimingųjų gretas ir sutartu metu atvykau į Varšuvos koncertų salę „Stodolą”, kurioje, be kita ko, turėjau progos pabūti ir paskutinių grupės repeticijos akordų liudininku (beje, visą koncerto recenziją skaitykite ČIA).

Finas Greenalas (nuotr. manoMUZIKOS)

Penkis studijinius albumus išleidęs ir daugelio muzikos kritikų tamsos genijumi vadinamas Finas nuo praėjusio karto, kuomet jį kalbinau, atrodė visiškai nepasikeitęs – pasakiškai mielas barzdočius paliko tikrai betarpiško ir labai malonaus žmogaus įspūdį. Pokalbio metu rūkęs cigaretes tik iš sukamojo tabako, muzikantas ne tik pasidomėjo kaip laikosi Lietuva, bet ir prisipažino, kad surengti koncertą Baltijos šalyse yra sena neįgyvendinta jo svajonė.

Tačiau dabar ne apie tai… Šįkart į kaimyninę šalį „Fink” sugrįžo norėdami pristatyti savo šiemet išleistą gyvo garso albumą „The Wheels Turn Beneath My Feet”. Nuostabus įrašas, kuriame be muzikinių šedevrų grupės gerbėjai gali rasti ir išskirtinių, dar niekur nepublikuotų kolektyvo  nuotraukų iš „Perfect Darkness” turo, be jokios abejonės, turėtų būti įtrauktas į muzikos aukso fondą. Perklausius visą darbą tikrai nekyla nuostaba dėl ko britai ryžosi dar kartą keliauti po pasaulį.

Tad jeigu tikitės šiame pokalbyje išgirsti subtilių detalių apie Fino požiūrį į gyvenimą, turėtumėte bandyti tikėtis darkart, mat pirmoji pažintis su juo įvyko kiek daugiau nei prieš metus. Ir įspūdžius apie tai galite pasiskaityti paspaudę ČIA. Tuo tarpu šįkart su Finu kalbėjomės apie muziką ir įvykius, kurie grupę lydėjo pastaraisiais metais. Beje, metais, kurie, mano – žmogaus, itin akylai sekančio kolektyvo kūrybą – nuomone, buvo vieni derlingiausių per visą beveik trylikos metų grupės gyvavimo istoriją…

„Fink” muzikos padangėje yra jau daug metų. Kodėl gyvas jūsų albumas dienos šviesą išvydo tik šiemet? 

Pristatinėdami savo praėjusiais metais išleistą diską „Perfect Darkness“ supratome, kad gyvam įrašui laikas atėjo būtent dabar (šypsosi). Visi mūsų koncertai buvo labai skirtingi, todėl norėjome surinkti pačius geriausius kūrinius, sudėti juos į vientisą albumą ir padovanoti savo gerbėjams.

Kitaip tariant, supratome, kad turime daug gerų dainų (tiek iš disko „Perfect Darkness”, tiek iš ankstesnių albumų), kurias norime sudėti į vieną „gyvą” albumą. Taip gimė „Wheels Turn Beneath My Feet”.

Kaip atrinkote į albumą patekusius kūrinius? Visgi per daugiau nei dešimtmetį esi sukūręs ne vieną dešimtį tokio albumo vertų dainų…

Tiesą sakant mes net nesirinkome. Tai buvo savalaikis mūsų koncertų dainų sąrašas.

Įrašai buvo daromi ne tik didžiosiose Europos sostinėse, bet ir mažesniuose miestuose. Negaliu tiksliai pasakyti,  kodėl albume nėra kūrinių, atliktų Romoje ar Berlyne, tačiau manau, kad tai, ką „Fink” gerbėjai girdi mūsų „gyvame“ įraše ir yra geriausia, kas vyko “Perfect Darkness” turo metu.

Viskas vyko labai paprastai: baigėsi albumo pristatymo turas, grįžome namo, perklausėme viską, ką buvome įrašę ir pradėjome dėlioti albumą…Tai buvo labai panašu į muzikinį sudoku (šypsosi).

Vienas geriausių pasirodymo „Perfect Darkness“ turo metu įvyko „Paradiso” klube Amsterdame. Tačiau puikiai žinojome, kad negalime visos muzikos imti tik iš ten, todėl albume atsirado kūriniai iš Vienos, Paryžiaus ir kitų miestų…

 

Fink koncertas (nuotr. LIVE NATION)

APIE „GYVO GARSO” SVAJONES

 

Kai tave kalbinau praėjusiais metais, klausiau kuris kūrinys iš albumo „Perfect Darkness” tau patiko labiausiai…

Primink, ką aš tada atsakiau?

Sakei, kad kiekvieną dieną įsimyli vis kitą šio albumo dainą.

Sakiau visišką tiesą (kvatoja)

Dabar turiu tą patį klausimą, tik jau susijusį nebe su „Perfect Darkness”, o su „Wheels Turn Beneath My Feet”…

(juokiasi)

Jau seniai neklausiau šito albumo… Bet jeigu turiu atsakyti būtinai, išskirčiau Lijone įrašytą „Warm Shadow”. Šią dainą groti yra velniškai sunku, todėl labai savimi didžiuojamės kai kūrinį pavyksta „įveikti”. Koncerto Lijone metu būtent taip ir atsitiko.

Jei jau prakalbome apie konkrečius kūrinius, noriu tavęs paklausti apie dainą, kurios aranžuotė gyvame albume skamba visiškai kitaip nei 2007 metais išleistame studijiniame diske „Distance And Time”. Tai kompozicija „Trouble’s What You’re In”. Kokiu būdu jūs sugebėjote ją taip pakeisti?

Bet prisipažink, tau patinka, ar ne… ? (juokiasi)

Velniškai…

Man irgi (šypsosi)

Mes perrašėme viską dėl vienos paprastos priežasties – atlikti dainą tokią, kokia yra albume – praktiškai neįmanoma. Todėl gyvam atlikimui sukūrėme naują klavišinių partiją, pakeitėme gitaros akordus. Žinojome, kad „Fink“ gerbėjai nėra abejingi šiai dainai, todėl negalėjome numoti į tai ranka ir palikti ją nuošalyje… Beje, naujosios „Trouble‘s What You‘re Inn“ debiutas įvyko Italijos radijo stotyje „Rai”. Kiek atsimenu, fanams ši versija patiko.

Albume „Wheels Turn Beneath Your Feet” dainos „Sort Of Revolution“ pabaigoje tu prisipažinai, kad  koncertuodamas Paryžiaus klube „Cigar“ įgyvendinai savo seną svajonę. Ar turi dar kokių nors svajonių, kur norėtum surengi „Fink“ pasirodymą?

O tu, kaip matau, mūsų kūrybą išnarstėj iki smulkiausio kaulo (juokiasi).

Jau minėjau, kad „Paradiso” klubas Amsterdame yra nuostabi vieta koncertuoti, todėl ją taip pat įtraukčiau į savo svajonių sąrašą. Na ir žinoma Lietuva (šypsosi). Tikrai norėčiau koncertuoti pas jus.

Kur dar…? (mąsto) Norėčiau surengti „Fink“ pasirodymą Malyje. Tai ypatinga vieta.

 

APIE ATEITĮ, GERESNĘ NEI „PERFECT DARKNESS”

 

Šie metai grupei ypatingi ne tik dėl gyvo albumo įrašo, bet ir dėl stulbinančio koncerto Olandijoje su Karališkuoju šios šalies simfoniniu orkestru. Kaip gimė idėja surengti tokį koncertą?

Tiesą sakant, šio pasirodymo priešistorė labai paprasta. Orkestro vadybininkai norėjo klasikine muzika „užkrėsti“ kuo daugiau jaunų žmonių. Jų tikslas buvo padaryti taip, kad į Amsterdamo Filharmoniją susirinktų įvairaus amžiaus klausytojų. Tame koncerte buvo dalis “Fink” muzikos, atliktos kartu su orkestru, bei dalis klasikinės muzikos, kurią jie atliko be mūsų.

Galiu visai atvirai prisipažinti: šis koncertas mums buvo neįkainojama patirtis, kurią iki šiol saugome labai svarbioje savo širdies vietoje. Gaila, tačiau jį galima atsisiųsti tik turint iPAD’ą. Vienintelis viešojoje erdvėje pasirodęs kūrinys iš šio koncerto yra „Yesterday Was Hard On All Of Us”.

Nežinau, ar kada nors visas įrašas pasieks platesnę auditoriją, tačiau galiu patikinti, kad ten „Fink” skamba visiškai kitaip… Dainos su orkestrinėmis aranžuotėmis mūsų muzikai prideda užburiantį prieskonį. Tikrai manau, kad tie žmonės, kurie myli mūsų muziką, šį koncertinį įrašą tiesiog privalo išgirsti. Ten mes skambame taip, kaip „Fink” neskambėjo niekada iki šiol.

Šis koncertas – tai galimybė, kuri pasitaiko vieną kartą gyvenime. Esu beprotiškai laimingas, kad “Fink” šią galimybę turėjo.

Klausantis tavęs neapleidžia jausmas, kad esate „juodadarbiai”, vienoje vietoje negalintys nusėdėti žmonės. Pastaruosius kelerius metus nuolat keliaujate – pristatinėjote „Perfect Darkness”, dabar važiuojate per pasaulį, savo turą pavadinę „Wheels”. Kas toliau?

Toliau…?(mąsto). Baigsime „Wheels” turą čia, tada grįšime į Indiją ir ten užbaigsime „Perfect Darkness” pristatymą. O tada pagaliau grįšime namo į Angliją. Namuose praleisiu dešimt dienų, po kurių trims mėnesiams važiuosiu į Los Andželą.  Ten ieškosiu įkvėpimo, ilsėsiuosi ir mėgausiuos amžina saule… Ir, žinoma, pradėsiu galvoti apie vasaros festivalius.

O kaip su naujom dainom?

Jau turiu šį tą sukūręs. Ir žinau, kad tai bus kur kas geriau nei „Perfect Darkness”…

Per šį turą daug ko išmokome. Žinome ką reikia tobulinti ir kuo mėgaujasi „Fink“ klausantys žmonės.

Taip pat puikiai žinau, kad tiesiog privalome bent jau trumpam sustoti, atsigręžti į netolimą praeitį, susisteminti tai, ką padarėme per pastaruosius kelerius metus ir… ir tik tada sėsti prie naujo įrašo.

Galbūt vėl bandysi kurti su John Legendu? Visgi su juo praleidai nemažai laiko kurdamas savo didžiausio populiarumo sulaukusį albumą “Sort Of Revolution”?

Nežinau…dirbome prie vienas kito įrašų, tačiau šiandien Johnas labiau orientuojasi į populiariosios muzikos rinką. Tuo tarpu aš visada buvau ir būsiu tas žmogus, kuris ne tik nesugebės, bet ir nenorės rašyti pop hitų.

Jo albume sukūriau du kūrinius – „Green Light” ir „Set Me Free”. Pirmoji daina skambėjo labai lengvai, tuo tarpu antroji buvo pakankamai organiška. „Fink” albume „Sort Of Revolution“ kartu sukūrėme „Move On Me”. Ji taip pat buvo pakankamai lengva, prisotinta gospelio garsų… Johnas sukūrė priedainį mūsų kūriniui „Maker”.

Matydamas visus šiuos faktus dabarties veidrodyje, tieisog negaliu būti tikras dėl ateities. Manau, kad artimiausiu metu mūsų muzikiniai keliai (bent jau trumpam) pasuks skirtingomis kryptimis.

 

Fink koncertas (nuotr. Live Nation)

APIE TOBULĄ MUZIKINĮ SĄSTATĄ

 

Artėja Kalėdos. Ar tavo gerbėjai gali tikėtis kadana nors pamatyti grupę „Fink”, ant scenos traukiančią tokius kūrinius kaip „Have Yourself a Merry Little Christmas”, „White Christmas” ir kitas…?

Niekada! Tai tau kainuotų likimą (juokiasi).

Tavo itin mylimas Sufjan Stevens kažkada irgi sakė „NIEKADA”, tačiau prieš keletą savaičių išleido itin gerai skambantį kalėdiniį albumą, kuriame, be keletos originalių dainų, galima rasti ir ne vienos senos (netgi iki kaulų smegenų įgrysusios) kalėdinės dainos koverį?

Sufjan Stevens muzika – atskira istorijos dalis. Jis – absoliutus genijus. Jo gyvi pasirodymai – neįtikėtini muzikiniai šedevrai. Negaliu pasakyti, kad namuose klausausi daug Sufjan Stevens kūrybos, tačiau pagarba, kurią jaučiame šiam atlikėjui yra didžiulė. Jis dirba atkakliai ir sunkiai. Džiugu, kad toks darbas duoda apčiuopiamų rezultatų.

Žinai, tobulas sąstatas ant scenos man būtų toks: Chilly Gonzales prie pianino, o aplink – „Fink”, Sufjan Stevens ir „Bon Iver“.

Ir pabaigai… Ar galėtum tobuloje tamsoje suorganizuoti kažką panašaus į revoliuciją, valgydamas mėlynių blynus (aut. Past. „Sort Of Revolution”, „Perfect Darkness” ir „Blueberry Panckakes” – tai trys skirtinguose „Fink” albumuose esantys grupės kūriniai)?

(mąsto) Ne….visų jų raktai skirtingi. Galiu tobuloje tamsoje suorganizuoti kažką panašaus į revoliuciją su keliais ratais („Wheels” – dar viena „Fink” daina – aut.past). Tačiau mėlynių blynus valgyčiau po visko…

Fink: tobulai skambanti tamsa

manoISTORIJA

Fink koncertas (nuotr. manoMUZIKA.lt)

Ar galima įprasminti tobulą tamsą? Ko gero tokį klausimą mintyse sau užduodami „Fink” gerbėjai rinkosi į grupės pasirodymą Varšuvos arenoje „Stodola„.  Nežinantiems galiu pasufleruoti, kad toks klausimas kolektyvo gerbėjų pasamonėje iškyla ne veltui: paskutinis „Fink” studijinis albumas, sulaukęs  muzikos kritikų liaupsių, vadinosi „Perfect Darkness” ir būtent šio disko pagrindinės dainos į priekį „varė” visą Fino Greenallo ir kompanijos turo antrąją dalį. Kodėl antrąją? Atsakymas (bent jau „Fink” gerbėjų) nustebinti tikrai neturėtų: dar „Perfect Darkness” turo metu grupė įgyvendino savo seną svajonę ir įšleido „gyvą” albumą „The Wheels Turn Beneath My Feet”. Jame – šūsnis kolektyvo kūrinių, įrašytų koncertų Amsterdame, Vienoje, Prahoje, Paryžiuje ir Milane metu. Taigi, pristatydami minėtą diską Didžiosios Britanijos lyrikai nusprendė dar kartą pervažiuoti pasaulį, šį savo koncertinį turą pavadinę paprasčiausiai „Wheels Tour”.

Taip „Finkai” sugrįžo į Varšuvą. Dar labiau patyrę. Dar daugiau išgyvenę. Ir, kas svarbiausia, sukūrę dar tobulesnę jau ir taip tobulos tamsos interpretaciją.

Kalbėti apie „Fink” ir bandyti tai daryti nuošalyje palikus emocijas ir asmeninius išgyvenimus būtų tolygu bandymui įsėsti į automobilį ir tikėtis, kad jis pakils į orą, praeityje nuskandinęs ne tik dabartį, bet ir visą jos kasdienybės įprasminimą. Todėl, kad ir kaip besistengčiau, subjektyvumo šiame rašinyje, deja, išvengti tikrai nesugebėsiu.

Jau seniai „Fink” yra vienas iš tų kolektyvų, be kurių mano gyvenimas nebūtų toks tikras ir spalvotas, todėl šios grupės pasirodymas kažkur netoli „pamirštos Marijos žemės” man yra kur kas daugiau nei protu suvokiamas reiškinys. Bet apie viską iš pradžių…

Turiu prispažinti: šis koncertas man buvo nuostabos metas. Visų pirma, tikrai netikėjau, kad „Fink” pasiklausyti susirinks sausakimša „Stodola” arena. Tikrai nereikia būti mokslininku, kad pripažintumėme faktą, jog „Fink” nėra tas kolektyvas, kuris renka dešimttūkstantinius stadionus ir tampa pagrindinėmis vasaros festivalių žvaigždėmis. Todėl pirmasis mano didysis nustebimas buvo tada, kai likus valandai iki koncerto, prie įėjimo į areną, kurioje sausakimšus koncertus yra rengę tokie atlikėjai kaip „The National” ar „M83” ir kurioje kovo pradžioje savo pasirodymą surengs „Mumford And Sons„, nusidriekė gana nemažos eilės. Suvokiau, kad atlikėjas, kurio pilna diskografija mano fonotekoje užima itin svarbią vietą, šį vakarą turėtų mėgautis pamišusios publikos malone…Tiesa, truputėli bijojau, kad ‘netikėtas cinizmas’ gali „paimti viršų” ir pozicija „atėjau, nes draugas ėjo” nugalės, tačiau vos tik pradėjus groti apšildančiai atlikėjai suvokiau, kad tokios baimės neturi jokio pagrindo.

Fink koncertas (nuotr. manoMUZIKA.lt)

Rae Morris. Būtent ši jauna garbanota atlikėja tapo puikia įžanga į mano esminį šių metų renginį. Turiu prisipažinti, kad netgi nepaisant to, kad muzika mane lydi ir dieną, ir naktį, apie šią atlikėją nebuvau girdėjęs praktiškai nieko. Džiaugiuosi, kad jos vardą ir muziką išgirdau tą tamsų ir darganotą lapkričio vakarą „Stodolos” koncertų salėje. Kukli, savimi nepasitikinti nuostabaus balso savininkė, prisėdusi prie klavišinių taip užbūrė publiką, kad susirinkusi liaudis, vis garsesniais aplodismentais palydėdavusi Rae dainas, nebenorėjo jos paleisti nuo scenos. Jeigu sumaišytumėme Ellie Goulding ir Bjork vokalą su mūsiškosios Alinos Orlovos manieromis ir pridėtumėme ilgesnes garbanas bei sentimentalios „pianininės” lyrikos, gautumėme tai, kuo kvepia liūdnoji Rae Morris muzika. Man tai buvo didžiulis atradimas… Panašu, kad ne tik man, bet ir lyriškai nusiteikusiai vietos publikai.

Kiek daugiau nei pusvalandį besitesęs nuostabus sentimentalusis liūdesys paskendo nebūtyje ir scena buvo pradėta ruošti hito „Sort Of Revolution” kūrėjams.

Jokių procedūrinių netikėtumų. Jokių fanfarų. Jokių ištaigingų šviesos efektų ar muzikos bei šviesos žaismų neprireikė tam, kad praėjus maždaug pusvalandžiui nuo Rae Morris muzikinio epilogo scenoje pasirodytų grupės „Fink” lyderis Finas Greenallas. Prietemoje į sausakimšos arenos priekį įžygiavęs kolektyvas koncertą pradėjo savo paskutiniojo albumo „Perfect Darkness” kūriniu „Fear Is Like Fire„. Minia, regis, sustingo, o po ovacijų palydėtos dainos grupės siela pasisveikino su publika ir prisiminė kuriozinį praėjusių metų koncertą (toje pačioje Varšuvoje), kurioje atsiradęs po stulbinančiai nesėkmingos kelionės iš Prahos norėjo net nelipti ant scenos. Tąkart, kaip sakė pats muzikantas, jis ketino nutraukti koncertą, tačiau vertindamas grupės gerbėjus, surengė mini-akustinį pasirodymą… Linkėdamas, kad taip  nenutiktų ir šįkart, Greenallas „tėkštelėjo” dar vieną dainą iš „Perfect Darkness”. Tiesa, šįkart nustebino tai, kad vieną savo „kozirių” – t.y. kūrinį, dėl kurio didžioji dalis grupės gerbėjų eina iš proto, „Fink” išsitraukė taip anksti. Tai buvo daina „Yesterday Was Hard On All Of Us„… Skambant šiai kompozicijai scenoje atsirado smuikininkė, kūriniui pridėjusi itin neįnoringą, tačiau visą dainą iš esmės pakeitusį prieskonį. Nežinau kodėl, tačiau tąkart atlikta „Yesterday Was Hard On All Of Us” versija man priminė Vokietijoje atliktą „The National” baladę „About Today”…Itin išraiškinga smuiko partija ir žemas Finno Greenallo tembras kūrinį pavertė pasakišku ramybės stebuklu, kuris, tamsai apgaubus arenoje susirinkusius žmones, skambėjo taip įtaigiai ir švelniai, kad jį galėjome pajusti kiekvienu savo kraujo lašu.

Fink setlistas (nuotr. manoMUZIKA.lt)

Po puikios lyriškos baladės sekė „Wheels” ir „Make It Good„. Tiesa, atrodė, kad abu kūriniai skamba gerokai įtakingiau nei albumuose. Gal taip nutiko dėka iš scenos nebepasitraukusios smuikininkės, kuri kiekvieną kūrinį papuošė savita, nauja ir dar negirdėta styginių partija. O gal ir dėl to, kad lyriškasis tobulos tamsos muzikinis įprasminimas salėje įgavo magišką vertę…Nežinau. Kita vertus, ko gero, ne dabar turėčiau tai analizuoti…

Netrukus blyškios šviesos fone, visus likusius grupės narius palikęs užkulisiuose, Finas Greenalas, ant peties pasikabinęs savo akustinę gitarą, sudainavo bene lyriškiausią  visų laikų „Fink” dainą „If Only„. Simbolinės ir itin subtilios vakaro akimirkos nesugebėjo sugadinti netgi salėje vis dažniau pasigirstantys moterų, kurios „neišlaikė” tobulos tamsos jautrumo, kūkčiojimai…Atrodė, kad kiekvienas garsas ar ne vietoje pasakytas žodis galėjo sugriauti tai, ką „Fink” kūrė nuo šio tūkstantmečio pradžios, išleidę savo debiutinį albumą „Fresh Produce”.

Koncertas persirito į antrąją pusę ir po „Warm Shadow„, „Perfect Darkness” , „Honesty” ir „Berlin Sunrise” publika suprato, kad ilgai lauktas akustinis šedevras priėjo liepto galą.  Po „Berlyno saulėlydžio” su publika atsisveikinusi grupė „Fink” neilgai trukus pasidavė „Stodolos” lankytojų šauksmui ir grįžo atlikti savo paskutinės dainos – kultu grupės gerbėjų gretose tapusio kūrinio „Sort Of Revolution„. Tai buvo paskutinis nesenstantis trejų metų akordas, tapęs vizitine tamsos dainių kortele, be kurios nebūtų įmanomas nė vienas „Fink” koncertas. Ar reikia pasakoti, kad tai buvo taip pat genialu ir intymu kaip ir visas vakaras? Ko gero tikrai ne… Dainos nesugebėjo sugadinti Lenkijos publikos į kas antrą takto dalį pasigirdę plojimai, kurie nurimo tik tada, kai Finas pradėjo dainuoti pirmąsias kūrinio eilutes „We’ve come so far and it feels so real…”. Ko gero tie „ypatingai ritmiški” plojimai, pasigirdę dar keliuose kūriniuose prieš tai, tebuvo vienintelis itin jautrų „Fink” pasirodymą „gadinęs” trūkumas…

Visa kita buvo nuostabu. Ir garsas, ir Fino vokalas, ir publika, ir tamsa, kuri, skambant „Fink” muzikai, įgavo tobulumo pavidalą…

Taip, aš neišgirdau „Biscuits For Breakfast”, akustinės „Trouble’s What you’re In” ar „If I Had A Million” versijos, tačiau tikėtis per pusantros valandos išgirsti visą per dvyliką metų nugludintą „Fink” repertuarą tiesiog neįmanoma.

Ar sentimentalūs britų tamsos dainiai sugebėjo patenkinti mano lūkesčius? Tikrai ne. Ir taip yra dėl vienintėlės priežasties – „Finkų” niekada nebus gana. Jie yra tas kolektyvas, kuriuo pasisonti tiesiog neįmanoma…

Ar „Fink” sugebėjo mano tamsai dovanoti tobulybę? Tikrai taip. Ne veltui draugė, su kuria važiavau į koncertą, jam besibaigiant ištarė unikalią frazę: „Tai muzika, kurios norisi klausytis užsimerkus”…

Neįsivaizduoju kaip Tobula Tamsa galėtų skambėti dar gražiau…

____________

Prieš pat koncertą manoMUZIKA gan ilgai šnekučiavosi su „Fink” lyderiu Finu Greenallu. Visą interviu galite rasti ČIA

ČIA galite perskaitykite interviu, kurį manoMUZIKA publikavo beveik prieš dvejus metus

Laimėkite kvietimą 2 asmenims į J. Viewz koncertą Vilniuje

Uncategorized

Ateinantį šeštadienį, lapkričio 24 dieną, Vilniaus klube „Studio 9” vyks vienas labiausiai išskirtinių šių metų renginių, milžiniško susidomėjimo sulaukęs amerikiečių chillwave atstovo „J. Viewz” pasirodymas. Tai bus vienintelis šio manoMUZIKA.lt kalbinto atlikėjo pasirodymas ne tik Baltijos šalyse, bet ir visoje Šiaurės bei Rytų Europoje.

Išankstiniai bilietai į šio atlikėjo, atvykstančio su grupe, koncertą buvo parduoti vos per kelias valandas, bet jei nespėjote jų įsigyti iš anksto – dar nepraraskite vilties: manoMUZIKA.lt dovanoja vieną kvietimą dviems asmenims į šį tikrai daug žadantį renginį, kuris vyks jau ateinantį savaitgalį.

Norėdami dalyvauti konkurse, turite atsakyti į specialų klausimą, kurio atsakymą, jei nežinote, rasite „paslėptą” manoMUZIKA.lt facebook profilyje.

O klausimas skamba taip:

„J. Viewz” praėjusiais metais buvo nominuotas prestižiniam „Grammy” apdovanojimui. Kokioje kategorijoje?

Atsakymas „paslėptas” ČIA.

Savo atsakymą įrašykite apačioje:

    Jūsų vardas (būtinas)

    Jūsų el. paštas (būtinas)

    Jūsų atsakymas

    Konkursas vyks iki ateinančio trečiadienio vakaro (11.21), o laimingąjį paskelbsime ketvirtadienį.

    Tiesa, bilietų į išskirtinį „J. Viewz” pasirodymą dar liko, tačiau juos įsigyti galėsite pačiame „Studio 9” tik prieš renginį.

    ______________________________

    Prieš metus vykusį interviu su „J. Viewz” lyderiu Jonathanu Daganu rasite ČIA.

    Pokalbis su „J. Viewz” lyderiu apie pasirodymą Lietuvoje slypi ČIA.

    J.Viewz plakatas

    NIVA: gera dirbti su tais, kurie įdeda visą savo širdį

    manoINTERVIU

    NIVA (Nuotr. atlikėjo archyvo)

    Švedijos prodiuseris ir atlikėjas Christianas Niva jau neblogai žinomas manoMUZIKOS skaitytojams. Ne kartą jį gyrėme ir liaupsinome tiek už solinius darbus, tiek už remiksuotus kūrinius, tiek ir už bendras dainas, atliktas kartu su kitais atlikėjais. Sunku patikėti, tačiau jau ateinantį savaitgalį Christianas su savo projektu „Niva” lankysis Lietuvoje. Būtent laikinojoje sostinėje vyksiančiame muzikos ir menų festivalyje „Insanitus” jis surengs išskirtinį pasirodymą mūsų šalies publikai.

    Likus keliom dienom iki festivalio manoMUZIKA nusprendė pakalbinti šį Stokholmo klubų rezidentą, be kurio, galime visai atvirai prisipažinti, jau sunkiai įsivaizduojame Skandinaviškąją elektropop muzikos sceną. Christianas, kuris prieš pradėdamas „slėptis” po Niva pseudonimu vadinosi „The Quietboy”, prisipažįsta, kad jau seniai norėjo apsilankyti Lietuvoje, todėl džiaugiasi „Insanitus” organizatorių jam suteikta proga.

    Taigi, visiems laukiantiems puikaus savaitgalio pristatome trumpą interviu su Niva – muzikantu, kurio pasirodymas šiemet rytų Europos užkampį turėtų nuspalvinti tikrai gražiais Skandinaviško elektropop garsais.

    Penktadienį atvyksti į Lietuvą. Kokie tavo lūkesčiai mūsų šalyje? Kokios auditorijos tikiesi „Insanitus” festivalyje?

    Esu labai laimingas galėdamas groti „Insanitus” festivalyje. Seniai svajojau aplankyti jūsų gražią šalį, todėl savo pasirodymo joje labai laukiu. Tikiu, kad mano pasirodymo klausysiantys žmonės atsineš meilę ir džiaugsmą. Bent jau aš iš savo pusės jiems tikrai galiu tai pažadėti (šypsosi)

    Esi viena pagrindinių „Insanitus” festivalio žvaigždžių. Ko festivalio lankytojai gali tikėtis laukdami tavo pasirodymo?

    Mano pasirodymas bus dj seto, gyvo atlikimo, originalių dainų ir remiksų sintezė. Net neabejoju, kad bus puiku.

    Ar „Niva” gerbėjai išgirs populiariausius tavo kūrinius, tokius kaip „Transforma„, „Dirty Water” ir kiti?

    Kai kurias žinomiausias dainas tikrai grosiu. Tačiau plačiau apie savo pasirodymo detales kalbėti nenoriu. Sieksiu nustebinti Lietuvos publiką (šypsosi)

    Scenoje esi ne vienerius metus, tačiau kol kas išleidai tik vieną nepilną albumą. Būtent pernai pasirodė tavo EP, pavadintas „Feverish Dreams”. Šis kritikų puikiai įvertintas darbas sulaukė pasisekimo ne tik Skandinavijoje, bet ir už jos ribų. Kada ketini gerbėjams ‘padovanoti’ pilną savo įrašą?

    Panašu, kad dienos šviesą išvys dar vienas mano EP (juokiasi). Ketinu jį išleisti dar šių metų pabaigoje. Žinoma, galvoju ir apie pilną albumą, tačiau kada jis pasirodys nežinau…Manau, kad jis atsiras tada, kai tam bus pats geriausias laikas (juokiasi)

    Ar turi muzikinių tikslų?

    Žinai, nustojau juos sau kelti dėl vienintėlės priežasties – mėgaujuosi dabartimi ir esu beprotiškai dėkingas tiems žmonėms, kurie yra pamėgę mano muziką. Tikiuosi, kad ja jie mėgausis ir ateityje.

    Kokiu tikslu pakeitei savo sceninį pseudonimą? Juk anksčiau vadinaisi „The Quietboy”.

    Viskas labai paprasta. Anksčiau kūriau elektro muziką. Kai  pradėjau rašyti jai žodžius ir ji tapo dar asmeniškesnė, projektą tiesiog pavadinau savo vardu.

    Kaip apibūdintum „Niva” grojamą muziką?

    Manau, kad tai tiesiog gražus elektro pop.

    Jeigu tavęs jaunas nepatyręs talentingas vaikis paprašytų įvardinti didžiausius sunkumus, su kuriais reikės susidurti norint įsitvirtinti muzikos rinkoje, ką jam atsakytum?

    Nežinau…(mąsto). Kad aš išvis nematau jokių sunkumų (juokiasi). Sakyčiau jam: eik pirmyn ir žinok, kad yra labai gera dirbti su tais žmonėm, kurie į savo darbą įdeda visą širdį ir aistrą.

    Kas tau, kaip kūrėjui ir atlikėjui, padarė didžiausią muzikinę įtaką?

    Man imponuoja labai daug grupių. Tačiau jeigu reikėtų įvardinti vienintėlę, ko gero, paminėčiau švedus „Radio Dept„. Šį kolektyvą labai mėgstu. Aišku, negalėčiau pamiršti ir 90-ųjų lo-fi atlikėjų, tokių kaip „Dinosaur Jr.” ir  „Sebadoh”

    Esi sukūręs puikius remiksus tokiems kolektyvams kaip Jonathan Johansson ir „Blackbird Blackbird„; įrašei nemažai bendrų kūrinių su įvairiais atlikėjais, taip pat kuri savo muziką. Kuri veikla tau yra arčiausiai širdies?

    Viskas, ką darau, man yra artima. Bendri projektai taip pat labai įkvėpia. Jie prasideda nuo abipusio muzikinio intereso ir išauga į draugystę ir  bendrą muzikinį rezultatą.

    Ko palinkėtum tavęs laukiančiai Lietuvos publikai?

    Labai laukiu „Insanitus” festivalio. Labai laukiu susitikimo su jumis. Tikiuosi visus jus pamatyti jau šį savaitgalį!

    Ačiū už pokalbį.

    How To Dress Well: muzika ir filosofija ieško atsakymų į tuos pačius būties klausimus

    manoINTERVIU

    Jeigu prieš keletą metų amerikiečio Tomo Krello projektą „How To Dress Well” žinojo tik indie muzikos subtilybėmis itin besidomintis melomanas, tai šiandien šis vardas yra vis dažniau minimas tarp pretendentų laimėti apdovanojimus už geriausią 2012 – ųjų metų indie muzikos albumą. Diskas „Total Loss”, kuris rytoj (rugsėjo 18 dieną) pasieks muzikos parduotuvių lentynas, kai kurių muzikos kritikų jau dabar yra vadinamas vienu laukiamiausiu šių derlingų metų įrašų. Tuo tarpu pats muzikantas, nė kiek nesidižiuodamas prisipažįsta, kad muzikos žinovų įvertinimai jam nėra svarbu.

    Tom Krell (nuotr. atlikėjo archyvo)

    „Albumą kūriau ne kritikams, o savo muzikos mylėtojams, todėl jų žodžiai ir grįžtamasis ryšys man yra svarbiausias įvertinimas” – tokiais žodžiais išskirtiniame interviu portalui manoMUZIKA.lt Tomas atsako paklaustas apie tai, kokie kritikų žodžiai apie dvejus metus lauktą diską jo nenuviltų. Atlikėjas, su kuriuo galybė indie scenos muzikantų nori ne tik bendradarbiauti kurdami naujus muzikinius projektus, bet ir leistis į bendrus koncertinius turus,  išlieka konkretus: „Noriu kurti savo muziką ir koncertuoti su savo programa. „How To Dress Well” – nėra vienos dainos projektas, todėl publikai noriu pasakyti kur kas daugiau”.

    manoMUZIKA labai džiaugiasi galėdama pristatyti interviu su šiandien itin vertinamu ir mėgiamu Lo-Fi/shoegaze/R&B stilių mišinio atstovu. Albumo pasirodymo išvakarėse  Tomą „pagavome” namuose Čikagoje. Filosofijos mokslus universitete prieš keletą metų baigęs, o vėliau muzikantu nusprendęs tapti „How To Dress Well” lyderis buvo ką tik grįžęs iš Kanados.

    Filosofija muzikoje ir gyvenime

     

    Universitete baigei filosofijos mokslus, tačiau pasukai į muziką. Kas tave pavertė muzikantu?

    Draugai ir mama. Niekada nelankiau nei vokalo, nei pianino pamokų, tačiau mama visuomet norėjo, kad tapčiau dainininku. Kai mokiausi universitete, pradėjau bendrauti su bičiuliu iš labai muzikalios šeimos. Jo dėka „išėjau gitaros pirmapradį” ir taip pradėjome kartu kurti muziką (juokiasi).

    Pradėjau rašyti dainas prieš penkiolika metų. Tačiau tada buvau jaunas vaikis, o rimtas muzikanto kelias tebuvo tam tikra rožinė svajonė.

    Kaip suprantu, ateities studentai nedalyvaus filosofijos paskaitose kurias skaitys „How To Dress Well” siela.

    Nenurašyk manęs iš anksto (juokiasi). Manau, kad kada nors tikrai dėstysiu aukštojoje mokykloje.

    Ar filosofija daro įtaką tavo muzikai?

    (mąsto). Sakyčiau, kad filosofija veikia mano gyvenimą. O mano gyvenimas, natūralu, veikia mano muziką. Galiu pasakyti ir priešingai: muzika daro įtaką mano gyvenimui, o jis, noriu to ar ne, yra paveiktas (ar vis dar veikiamas) filosofijos.

    Žinoma, kurdamas dainą aš niekada mechaniškai nemąstau apie filosofines tiesas. Mano kūryba yra paremta naivumu ir atsitiktinumu. Tačiau filosofija ir muzika ateina iš to paties šaltinio ir sprendžia tas pačias problemas. Ir filosofija, ir muzika bando atsakyti į būties klausimus ir leidžiasi į neapibrėžtas idėjines atsakymo į klausimą “kas tu esi” paieškas.  Tai – neatsiejamos sritys, kurios viena kitą papildo ir kartu gyvenimą daro gražesnį ir įdomesnį.

     

    “Total Loss” – albumas, žymintis muzikinę brandą

     

    Tavo kūrybą seku ne vienerius metus. Perklausęs naują „How To Dress Well” albumą „Total Loss” suvokiau elementarią tiesą: jis velniškai skiriasi tiek nuo 2010- ųjų”Love Remain”, tiek ir nuo pernai išleisto EP „Just Once”. Kokios muzikos klauseisi įrašinėdamas „Total Loss”? Kas jam padarė didžiausią įtaką?

    Prie šio albumo „prisidėjo” galybė muzikos (juokiasi). Sunku būtų išvardinti visas dainas, kurių klausiausi ir dėl kurių ėjau iš proto. Tai muzika nuo tokių kūrinių kaip Mariah Carey “Candy Bling”, Janet Jackson “The Velvet Rope” ar Maxwell “This Woman’s Work” iki visos Whitney Houston ar kompozitoriaus Johanno Johanssono kūrybos

    Negaliu nepaminėti ir  ambiento – stiliaus, kurio mano gyvenime pastaruoju metu buvo tikrai daug. Vien tik ko vertas paskutinis Timo Heckerio įrašas. “Aphex Twin” ir Brian Eno – dar du vardai, be kurių “Total Loss” tikrai nebūtų toks, koks jis yra.

    How To Dress Well (nuotr. Andrew Volk)

    Ar galėtum pats palyginti “Total Loss” su ankstesniais savo įrašais “Love Remains” ir “Just Once” ?

    “Total Loss” –anksčiau išleistų mano įrašų sintezė su naujo požiūrio į muziką ir naujų garsų priedu. Tai labai ‘nežemiškas’, triukšmingas ir griežtas diskas. Tačiau kartu jis labai atviras ir grynas savo muzikine prasme. Jį kurdamas stengiausi visiškai neriboti emocijų ir manau, kad tai pavyko.

    Pirmąjį tavo albumą “Love Remains”  muzikos kritikai įvertino labai palankiai. Ar tiki, kad “Total Loss” jiems taip pat patiks?

    Tiesą sakant neturiu jokių lūkesčių. Labai didžiuojuosi šiuo įrašu ir turbūt daugiau nei kas nors kitas esu laimingas, kad “Total Loss” išvydo dienos šviesą.

    Kai praėjusį pirmadienį su leidėjais leidome nemokamai perklausyti albumą visiems norintiems – stebėjau klausytojų komentarus ir vertinimus. Jie buvo labai teigiami ir jaudinantys. Todėl galiu pasakyti, kad tai yra pats geriausias įvertinimas, kurio gali tikėtis kūrėjas.

    “Total Loss” – kitoks albumas. Jis keistas ir netikėtas. Kai kuriems žmonėms gali prireikti daugiau laiko tam, kad prie jo priprastų. Tačiau toks ir buvo mano siekis. Norėjau sukurti įrašą, apie kurį kalbėdamas su savimi atvirai galėčiau pasakyti : “Velnias, tai tikrai gražu ir teisinga”.

    Kita vertus, dabar, kai albumas yra baigtas, žinau kurie muzikiniai elementai bus tobulinami tada, kai dirbsiu prie naujo įrašo. Žinau ką darysiu kitaip. Tad “Total Loss” tampa ne tik mano tan tikro kūrybinio kelio pabaiga, bet žymi ir naujos “How To Dress Well” epochos pradžią.

    Kažkada “How To Dress Well” buvo mažai žinomas vardas netgi indie muzikos mylėtojams, dabar muzikos kritikai “Total Loss” įvardina vienu laukiamiausių indie scenos albumu. Ar jauti, kad susidomėjimas tavo muzika visame pasaulyje nuolat auga?

    Tikrai taip. Ir tai yra nuostabu. Kartais manau, kad tai neįmanoma, tačiau tarsi atsibudęs iš sapno suprantu, kad esu realybėje (juokiasi). Labai tikiuosi, kad koncertinio turo metu dar daugiau žmonių išgirs mano muziką.

    Maždaug prieš metus kalbėjau su “Active Child” lyderiu Pattu Grossi. Šnekėjomės ir apie kūrinį, kurį įrašėte kartu. Tąkart klausiau jo ar nesiruošia leistis į koncertinį turą kartu su tavimi, tačiau jis atsakė, kad tave sunku įkalbėti koncertuoti kartu, mat nemėgsti daug laiko praleisti kelionėse. Netrukus leisies į didelį koncertinį turą po JAV ir Europą. Ar tai reiškia, kad pasikeitė tavo požiūris į keliones?

    (juokiasi) Ne. Tiesiog tada nenorėjau nuliūdinti Pato, nes jis ir taip labai liūdnas. Ypač jo muzika (juokiasi).

    O jei rimtai, tiesiog nenorėjau vykti į ‘vienos dainos’ turą. Yra muzikinė ir emocinė žinia, kurią noriu perduoti publikai. Deja, ‘vienos dainos’ ture tos žinios perduoti nesugebėčiau. Yra daugiau atlikėjų, kvietusių mane leistis į gastroles kartu, tačiau visiems jiems atsakydavau tą patį, ką atsakiau ir Patui.

    Albumo "Total Loss" viršelis

    Na  o jeigu galėtum pasirinkti grupę ar atlikėją, su kuriuo norėtum leistis į koncertinį turą – ką išsirinktum?

    (mąsto) Yra begalė atlikėjų, su kuriais norėčiau dalintis viena scena. Norėčiau surengti pasirodymus su “Grouper”. Ji – nuostabi.

    Apskritai norėčiau koncertuoti su ambient muziką kuriančiais atlikėjais. Pavyzdžiui, su “Orca”.

    Bet kuriuo atveju, netrukus leisiesi į ilgą koncertinį turą. Gal ketini užsukti ir į Baltijos šalis?

    Kol kas tokių planų neturiu, tačiau mano grafikas nuolat pildomas naujomis vietomis. Jau seniai noriu apsilankyti Lietuvoje, tačiau patraukti Baltijos šalių koncertų organizatorių dėmesį nėra taip lengva.

    Ką norėtum pasakyti visiems “How To Dress Well” klausytojams iš Lietuvos, skaitantiems šį interviu ir laukiantiems tavęs mūsų šalyje?

    Tikrai labai norėčiau koncertuoti Lietuvoje.. Jeigu tik turėsiu galimybę – būtinai atvažiuosiu ir surengsiu koncertą pas jus. Ačiū visiems tiems, kurie klausosi mano muzikos ir mane palaiko. Tai man labai svarbu. Ačiū tau už interviu ir labai tikiuosi, kad po jo mano muzika Lietuvoje taps dar populiaresnė.

    Ačiū tau už pokalbį

     

     

     

     

     

     

     

     

     

     

     

     

     

     

     

     

     

     

     

     

     

    Instrumenti: muzika yra ketvirtas didysis žmogaus poreikis

    manoINTERVIU

    Instrumenti – Pilnīgi Viens [OFFICIAL VIDEO] from Instrumenti on Vimeo.

    Kai kur nors prie vyno taurės ar viskio stiklo kalba pasisuka apie Baltijos šalių populiariausius muzikos atlikėjus, ko gero, visi be išimties paminės du vardus – “Brainstorm” bei “Instrumenti”. Šias dvi grupes sieja kur kas daugiau nei vien tik faktai, kad jos abi yra iš kaimyninės Latvijos ir abiejų nariai dalyvavo Eurovizijos dainų konkurse… Vieną iš jų palikę nuošalyje pakalbėkime apie tą, kurios debiutinį albumą “Tru” nuo praėjusios savaitės Lietuvos gyventojai gali įsigyti įvairiuose prekybos centruose.

    Taigi, ponai ir ponios, jūsų dėmesiui, itin talentingas Latvijos duetas “Instrumenti”!

    Shipsi ir Reynsi – du esminiai “Instrumenti” nariai, ilgą savo muzikinės karjeros dalį praleidę grupėje “Cosmos”. Profesionalūs muzikantai, ne kartą pasirodę ir įvairiose Lietuvos scenose, a capella muzikos stilių palikę nuošalyje, nusprendė, kad naujos muzikinės idėjos ir siekiai turi būti realizuoti kitaip. Taip atsirado “Instrumenti” – grupė, kuri gimtojoje Latvijoje savo egzistencijos pradžioje buvo pristatoma kaip paslaptingas projektas, siekiantis savo muzikiniu eksperimentu rasti tiesiausią kelią į baltų širdis.

    Visai neseniai viename Lietuvos žinių portale pasirodžiusiame interviu buvęs grupės „Pink Floyd“ vadybininkas Peteris Jenneris, nevyniodamas žodžių į vatą grupę „Instrumenti“ pavadino viena geriausiu jo matytų grupių. Latviams liaupsių negaili ir didžioji juos išvydusių (ir išgirdusių) muzikos kritikų dalis.

    Džiugu, kad poreikis turėti “Instrumenti” savo šalyje, buvo atrastas ne tik ‘braliūkų’, bet ir Marijos Žemės mindytojų širdyse. Po to, kai leidybinė kompanija “M.P. 3” nusprendė šio dueto veiklą kuruoti mūsų valstybėje, tapo tikėtina, kad “Instrumenti” Lietuvoje pasirodys kur kas dažniau nei kitose valstybėse. Kad tai yra tiesa įrodo ir faktas, kad Shipsi ir Reynsi duetas vien tik per praėjusį savaitgalį Vilniuje surengė net tris pasirodymus.

    Ir visgi, radę trumpą pauzę tarp koncertų ir intensyvaus repeticijų grafiko, “Instrumenti” vaikinai saulėtą pirmo rugsėjo sekmadienio popietę vienoje Vilniaus kavinių sutiko duoti išskirtinį interviu manoMUZIKAI.

     

    Instrumenti Vilniuje (nuotr. manoMUZIKOS)

    Džiaugiasi pasiekę ir Lietuvių širdis

     

    Treji koncertai Vilniuje per tris dienas – ar ne per daug?

    Tikrai ne. Tai geriausia kas gali būti. Labai džiugu, kad per tokį trumpą laiką jūsų šalyje patyrėme tiek daug. Turėjome nuostabų pasirodymą menų fabrike “Loftas”. Taip pat jautėmės nepakartojamai grodami tūkstantinei miniai katedros aikštėje. Esame labai laimingi, kad mūsų muzika pasiekė Lietuvių ausis ir širdis.

    Ar jaučiate skirtumą tarp auditorijos, kuriai grojate dabar, būdami “Instrumenti” ir tada, kai pasirodydavote  kaip grupė “Cosmos”? Visgi Lietuvoje ilgą laiką buvote kur kas geriau žinomi kaip “Cosmos”, o ne kaip dabar egzistuojantis duetas.

    Neabejotinai. Šių dviejų grupių visiškai skirtingos tikslinės auditorijos. A capella muzikos klausytojai yra tikri muzikos mylėtojai, kuriems reikia tiesiog atsisėsti, klausytis muzikos ir ja mėgautis. Tuo tarpu “Instrumenti” yra grupė, kurios tokiu būdu klausytis tiesiog neįmanoma. Labai džiaugiamės, kad galiausiai esame šioje rinkoje būtent su “Instrumenti” muzika. Dirbame su puikiais vadybininkais, mūsų albumą jau gali įsigyti ir Lietuvos gyventojai, o grupės gerbėjų skaičius nuolat auga. Mes laimingi.

    Kaip buvote sutikti Latvijoje? Juk kurį laiką, pristatydami grupės “Instrumenti” muziką neatskleidėte nei savo originalių šaknų, nei savo tapatybių, nei, juolab, grupės, kurioje dainavote prieš tai.

    Taip. Tai kurį laiką iš tiesų buvo paslaptis. Buvo įdomu į rinką įvesti naują muzikinį darinį būtent tokiu būdu. Kita vertus, mes neužvėrėme “Cosmos” durų visam laikui. Taip, mes pradėjome kurti naują muziką, tačiau “Instrumenti” negimė dėl to, kad, pavyzdžiui, grupė “Cosmos” susidūrė su tapatybės ar finansine krize. Priešingai, mes tiesiog turėjome idėjų, kurių, būdami “Cosmos” nariais, tiesiog neturėjome galimybės realizuoti. Štai kodėl gimė “Instrumenti”.

    Ar galite palyginti savo jausmus dabar su tais, kurie jus lydėjo jums būnant “Cosmos” nariais? Kitaip tariant, ar jaučiate skirtumą tarp to, kuo esate dabar ir to, kas buvote “Cosmos”?

    Tikrai taip. Tiek rolės, tiek ir pojūčiai abiejose grupėse yra labai skirtingi. Visų pirma, dabar mums yra kur kas lengviau suderinti savo muzikinius poreikius. Būti grupėje, kurią sudaro daugiau nei šeši žmonės – tai ne tik būtinybė jausti didesnę atsakomybę už savo veiksmus, bet ir būtinybė “šlifuoti” savo poreikius ir derintis prie kitų.

    Klausiausi ko gero visų įmanomu “Instrumenti” dainų ir jas perklausęs pasakiau sau: jie tokie įvairūs, kad jų muzikos apibūdinti tiesiog nėra įmanoma. Gal galite man padėti?

    (juokiasi) Tai iš tiesų geras ir kartu labai sudėtingas klausimas, į kurį tikro atsakymo nerandame ir mes. Tiesą sakant, nesiekiame savęs įrėminti vieno muzikinio žanro rėmuose. Nesame elektronikos grupė. Kita vertus, vadinti mus indie kolektyvu taip pat nėra visai tikslu. Mes tiesiog darome tai, ką mėgstame.

    Ko gero ilgainiui mus bus galima priskirti tam tikrai muzikinio žanro kategorijai, tačiau kol kas daug eksperimentuojame ir dėl to nei kiek nesijaučiame kalti. Priešingai, kaip jau minėjome anksčiau, mėgaujamės tuo, ką darome. Kartais besiklausant mūsų muzikos gali pasirodyti, kad atskiras dainas atlieka visiškai skirtingos grupės. Tačiau tai, bent jau kol kas, ir yra mūsų stiprybė.

    Išleidote puikų debiutinį albumą “Tru”, neseniai dienos šviesą išvydo ir jūsų koncertinis įrašas. Kas toliau?

    Kitas albumas (juokiasi). Jį turėtumėme išleisti kitąmet ir jau šiam procesui pradėjome intensyviai ruoštis.

    Ar grupė „Instrumenti“ turi tikslą?

    Pagrindiniai mūsų tikslai – muzika ir koncertai. Būtumėm laimingi jei galėtumėme surengti kuo daugiau pasirodymų visame pasaulyje. Taip, yra nuostabu kurti studijoje. Taip, yra tikrai puiku surengti kelis didelius pasirodymus Latvijoje. Tačiau mes norime daugiau. Norime daugiau groti, daugiau koncertuoti ir taip turėti daugiau galimybių parodyti save pasauliui. Koncertuoti Baltijos šalyse – tikrai nepakartojamas jausmas, tačiau norime daugiau (juokiasi)

    Paminėjote Baltijos šalis. Ko joms trūksta?

    (mąsto) Greičiausiai vieningos rinkos. Latvija, Estija ir Lietuva – trys labai panašios valstybės, kurių muzikos industrijos, deja, yra visiškai atskirtos viena nuo kitos. Todėl planuoti kažką bendro visose trijose šalyse išvien yra labai sudėtinga.

    Taip pat mums trūksta muzikos. Plačiąja to žodžio prasme. Labai norėtumėme, kad visos šios trys šalys turėtų daugiau atlikėjų, kuriuos galėtų parodyti pasauliui.

    Ar turite savo favoritus Lietuvos muzikos scenoje?

    Alina Orlova ir Markas Palubenka. Įspūdį paliko ir “Rasabasa”.

     

    Instrumenti koncertas (nuotr. grupės archyvo)

    Naujojo albumo įrašai – už Islandijos sienų

     

    Jūsų muzikoje nesunku “užčiuopti” Islandiškos muzikos prieskonį. Savo debiutinį albumą įrašinėjote taip pat Islandijoje. Prisipažinkite, ką ši šalis jums reiškia?

    Mums visą laiką patiko Islandija, jos kultūra ir žmonės. Nesu tikras ar ši šalis palietė mūsų muzikinį stilių, bet tikrai žinau, kad ji padarė nemažą įtaką mūsų požiūriui. Požiūriui į garsą, į žmones ir į viską, kas mus supa. Žinoma, ta patirtis, kurią mes įgavome “Greenhouse Studios” taip pat buvo nauja mums tiek technine, tiek ir emocine prasme. Ten mes, kaip muzikinis junginys, augome ir, tam tikra prasme, brendome.

    Tad būti lyginamam su Islandijos muzikos scena nėra blogai (šypsosi). Tam tikra prasme Islandijos gyvenimiškas polėkis yra panašus į Baltijos šalių polėkį. Mes kartu ir panašūs, ir labai skirtingi.  Tad mums, kaip grupei, buvo tikrai labai įdomu ir vertinga bendradarbiauti su Islandijos muzikantais.

    Gal jau esate apsisprendę Islandijoje įrašinėti ir kitą albumą?

    Žinai, muzikos žavesys slypi pokyčiuose. Taip, Islandija yra nuostabi šalis, tačiau norisi išbandyti kažką naujo ir pasižiūrėti kaip, pakeitus aplinką, žmones, studiją ir šalį, gali skambėti “Instrumenti”. Mes nuolat kuriame, planuojame ir bandome realizuoti muzikines idėjas. Todėl norime tiesiog “atsiduoti” laikui ir leisti jam kontroliuoti mus.

    Daug kas mūsų klausia kokiomis kalbomis įrašinėsime naują diską. Mūsų atsakymas visuomet būna tas pats: nežinome (juokiasi). Neturime siekio įrašyti albumo vien tik anglų, latvių, lietuvių ar islandų kalbomis. Taip pat neketiname versti tekstu ir adaptuoti dainų kažkurios šalies rinkai. Jei sukuriame dainą latvių kalba, vadinasi ji ir turi skambėti tik latviškai. Tikrai neveidmainiausime nei prieš klausytojus, nei prieš save.

    Ko gero, latvių ir anglų kalbos  visgi išliks pagrindinės.

    Instrumenti – Perfume (TRU LIVE 2011) from Instrumenti on Vimeo.

    Ko klausotės pastaruoju metu?

    Shipsi: klausausi daug muzikos – nuo “Bon Iver”, James Blake ir “M83” iki Rufus Wainwright.

    Reynsi: aš neklausau muzikos (juokiasi). Žinai, kadangi Shipsi yra mano muzikinio skonio formuotojas, aš tiesiog privalau klausyti to, ką mėgsta jis, nes būtent jo dėka mano telefone atsiranda nauja muzika. Mėgstu “Skrillex” ir kitą tokio pobūdžio trankesnę muziką.

    Tad, kaip matai, Shipsi yra mūsų dueto romantiškasis pradas, o aš – trankusis (juokiasi).

    Abu esate profesionalūs muzikantai, suprantantys kas yra muzika. Prisipažinkite, ko labiausiai pasigendate muzikos rinkoje…

    (mąsto) Kodėl tau atrodo, kad mes kažko pasigendame? Manau, kad muzikos padangėje yra visko ganėtinai daug. Šiandien mums nieko netrūksta. Muzikos rinkoje yra galybė tiek gerų, tiek blogų dalykų. Neabejojame, kad muzika išgyvens, o tai ir yra svarbiausia.

    Be abejo, pasaulyje niekada nebus kitų Michaelų Jacksonų, tačiau naujų Michaelų Jacksonų mums ir nereikia. Jis buvo ir paliko didžiulį pėdsaką muzikos istorijoje. Atėjo metas versti naują knygos puslapį ir pasireikšti naujiems talentams. Muzika atras naujas vietas, naujus klausytojus ir naujas skambesio formas. Svarbiausia, kad ji sugebėtų atrasti žmogiškąjį mąstymą. Juk muzika yra ketvirtasis poreikis, kurio labiausiai reikia žmonėms. Apie pirmus tris nekalbėsime, nes jie ir taip yra puikiai visiems žinomi (juokiasi).

    Dėkoju už pokalbį.

     

     

     

     

     

     

     

     

     

    Astronauts, etc

    manoATRADIMAS

    Astronauts, etc (nuotr. atlikėjo archyvo)

    Prieš kelias savaites į manoMUZIKOS akiratį pateko muzikinis projektas „Astronauts, etc“. Lengvas, lyriškas ir kiek „boniver‘iškas“ grupės skambesys mus privertė šią grupę įsirašyti į „atradimų – favoritų“ sąrašą ir nuolat stebėti visus įmanomus jos profilius internete. Deja, interneto lobynas (įskaitant ir „Astronauts, etc“ profilius svetainėse facebook bei soundcloud) žinių gausa apie šį projektą kol kas pasigirti negali.

    Savaitgalį Anthony Ferraro (būtent toks yra žmogaus, prisidengusio „Astronauts, etc“ pseudonimu vardas) pristatė savo antrą kūrinį. Dainą „You Can Yell“ savo klausytojams jau „dovanojome“ ir mes.

    Matydami, kad „Astronauts, etc“ vardas vis labiau domina pasaulinę muzikos bendruomenę ir jausdami, kad šis vardas ne ilgai trukus turėtų tapti neblogai pažįstamu visame pasaulyje, nusprendėme pakalbinti patį grupės lyderį ir supažindinti jį su kitokią muziką mėgstančiais Lietuvos žmonėmis. Arba atvirkščiai – panorome Lietuvai pristatyti galbūt potencialią muzikos žvaigždę, kurios du „dovanoti“ kūriniai, ko gero drąsiai gali pretenduoti į geriausių šių metų dainų sąrašą.

    Taigi, manoATRADIME – grupė „Astronauts, etc“ ir trumpas interviu su jos lyderiu Anthony Ferraro.

    Labas Anthony. Jei paprašyčiau trumpai prisistatyti Lietuvos publikai, ką pasakytum?

    Esu Anthony. Kuriu muziką prisidengęs „Astronauts, etc“ pseudonimu ir džiaugiuosi, kad dabar mane kalbini (juokiasi)

    Kaip ir kodėl sugalvojai pradėti groti grupėje?

    Tiesą sakant, tai dar nėra grupė. Namuose pradėjau kurti elektroninę muziką, o svečiuose apsilankęs bičiulis mane įtikino pasidalinti ja internete. Taigi tas dainas patalpinau keliuose profiliuose ir labai greitai jos sulaukė daug dėmesio. Taip jau išėjo, kad muzikai skiriu vis daugiau ir daugiau laiko

    Kokie yra „Astronauts, etc“ tikslai?

    Noriu kaip įmanoma daugiau keliauti. Jei esi sėkmingas muzikantas, turi puikais galimybes keliauti ir pamatyti pasauli bei pabūti tokiose vietose, kurių galbūt niekada nepamatytum. Nėra labiau jaudinančio ir malonesnio jausmo nei keletas pirmų dienų užsienio šalyje, kurioje nesi buvęs.

    Apibūdink savo grojamą muziką.

    Tai labai sunkus prašymas (juokiasi). Vieni kūriniai yra labai apibrėžti ir minimalistiniai, tuo tarpu kiti – gana abstraktūs ir labai garsūs. Stengiuosi augti ir į savo muziką įtraukti vis daugiau naujų dalykų. Manau, kad mano būsimo EP pavadinimas „Supermelodic Pulp“ (liet. Supermelodingas minkštimas) yra tinkamiausias kuriamos muzikos apibūdinimas.

    Kada „Supermelodic Pulp“ išvys dienos šviesą? Ar jis bus išleistas ir fizinės laikmenos pavidalu?

    EP pasirodys rugsėjo 8 dieną. Kol kas neketinu išleisti fizinės laikmenos (tad nepilną albumą bus galima įsigyti internete). Tačiau jeigu matysiu, kad poreikis gauti kompaktinį diską auga, išleisiu ir jį.

    Klausantis tavo dainų nėra sunku „užčiuopti“ grupės „Bon Iver“ įtaką. Ar galėtum įvardinti šį Viskonsino kolektyvą kaip pagrindinį tave įkvepiantį muzikinį reiškinį?

    Aš tikrai žaviuosi „Bon Iver“ muzika, tačiau tai tik vienas iš kolektyvų, padariusių man įtaką. Kalbant grynai apie kūrybą, manau, kad mane labiau įkvėpė „Portishead“ ir „M83“. Tuo tarpu jei kalbėtumėme apie dainavimo manierą ir vokalo pastatymą, sakyčiau, kad  Jonsi (aut. past. – grupės „Sigur Ros” lyderis) yra didesnis mano mokytojas nei Justinas Vernonas iš „Bon Iver“ (juokiasi)

    Jeigu visgi paprašyčiau tavęs išskirti vieną pagrindinį muzikinį kolektyvą, padariusį didžiausią įtaką?

    Sakyčiau, kad tai būtų „M83“ ir „The Antlers“ mišinys (juokiasi).

    Kokios muzikos klauseisi pastaruoju metu?

    Grupės „Levek“. Negaliu sulaukti naujausio jų albumo.

    Ką labiausiai nori, kad apie tave, kaip apie muzikantą, žinotų žmonės?

    Jaučiu, kad „Astronauts, etc“ atspindi tik vieną mano muzikinę pusę. Kadangi dabar šis projektas sulaukia tikrai nemažai dėmesio, skiriu jam visą įmanomą laiką. Tačiau ateityje ketinu dirbti ir su kitokio pobūdžio muzika.

    Ar žinai ką nors apie Lietuvą ir Baltijos šalis?

    Kartą buvau Estijoje. Tai – tikrai labai graži valstybė. Norėčiau kada nors apsilankyti ir Lietuvoje. Tikrai labai branginu visus klausytojus, kurie mėgsta „Astronauts, etc“ jūsų šalyje. Linkėjimai visiems!

    Dėkoju už pokalbį!

    manoMUZIKA primena, kad abi „Astronauts, etc” dainas nemokamai galite atsisiųsti tiesiog paspaudę žemyn rodančias rodyklėles.

    Beat Culture: kiekvieną kartą muzikoje iš naujo ieškau savęs

    manoINTERVIU

    „Beat Culture“ – tai projektas, kurį ne kartą liaupsinome manoMUZIKOJE. Tačiau, ko gero, iki šiol nedažnas mūsų skaitytojas žino, kad po populiarią ir itin stilingą chillwave muziką kuriančiu „Beat Culture“ vardu slepiasi vos septyniolikos metų sulaukęs Niujorke gyvenantis Honkongo pilietis Sunikas Kimas. Prieš kiek daugiau nei metus pradėjęs kurti muziką,  Sunikas jau dabar turi šūsnį savo muzikos gerbėjų (tarp kurių galima rasti ir tokius vardus kaip „Youth Lagoon“, „Blackbird Blackbird“ bei „How To Dress Well“).

    Nuolat į muzikos tinklaraščių ir naujienų portalų akiratį patenkantį jaunąjį chillwave muzikos talentą pakalbinome ir mes. Dar mokykloje besimokantis Sunikas manoMUZIKAI laiko rado… pertraukos tarp pamokų metu.

    Beat Culture (nuotr. W. Carpenter)

    Sveikas, Sunikai, kaip sekasi?

    Neblogai. Neseniai iš Honkongo atvažiavau į Niujorką tam, kad užbaigčiau mokslus. Šiuo metu išnaudoju pertrauką tarp pamokų kalbėdamas su tavimi.

    Mokaisi mokykloje, ruošiesi egzaminams ir vis dar spėji kurti muziką?

    Tiesą sakant, pastaruoju metu tai daryti sudėtinga. Mokslai atima daug laiko, tačiau stengiuosi nepamiršti ir muzikinių įgūdžių, todėl pradėjau dirbti su nauja muzikine medžiaga. Kol muzika buvo tik hobis, atrodė, kad viskas yra gerai: dieną mokydavausi, o po pamokų kurdavau. Tačiau dabar laikas pasikeitė ir muzika užima kur kas daugiau mano gyvenimo. Negana to, ji jau tapo kur kas daugiau nei tik pomėgiu.

    Ką darysi ateityje – krimsi mokslus ar dar giliau nersi į muziką?

    Nemanau, kad man muzika išliks pragyvenimo šaltiniu ir pagrindiniu dalyku, kuriuo ateityje užsiimsiu. Galbūt stodamas į aukštąją mokyklą į savo pasirenkamų specialybių ratą įtrauksiu kokią nors muzikinę discipliną, tačiau netikiu, kad muzika pernelyg giliai skverbsis į mano mokslines sritis (juokiasi).

     

    MUZIKOS KŪRYBOS PRADŽIA – NEMOKAMA PROGRAMA

    Kaip apskritai sugalvojai pradėti kurti muziką? Kas paskatino sukurti projektą „Beat Culture”?

    Viskas vyko labai paprastai. Praėjusių metų vasarį parsisiunčiau nemokamą muzikos kūrimo programą.  Pabandžiau kurti, susikūriau profilį sistemoje „Soundcloud” ir pradėjau eiti savo muzikiniu keliu. Mano muziką po truputį atrado įvairūs muzikiniai blogai ir štai esu ten kur esu dabar (šypsosi).

    Kas buvo pirmas žmogus, ištaręs žodžius: „Sunikai, kurk toliau. Tau puikiai sekasi”?

    (juokiasi) Pirmas žmogus, apskritai parašęs apie mano muziką, buvo bičiulis iš mokyklos. Būtent jo įrašą iki šiol laikau sėkmingiausiu ir svarbiausiu savo muzikinio kelio žingsniu. Kiek vėliau mano muziką „užčiuopė” dar keli tinklaraščiai ir taip „Beat Culture” vardas tapo šiek tiek žinomas. Jei atvirai, niekada netikėjau, kad žmonėm rūpės tai, kurią aš kuriu.

    Tačiau panašu, kad kuo toliau – tuo labiau tavo muzika tampa įdomesnė pasauliui. Iki šiol savo muziką leidi tik skaitmeniniu pavidalu. Galbūt žadi savo gerbėjams “padovanoti” fizinę laikmeną su „Beat Culture” muzika?

    Galvojau, kad mano paskutinis albumas bus išleistas vinilo pavidalu, tačiau įrašęs jį supratau, kad vinilui  turiu jį dar labiau sutvarkyti. Negana to, vinilo leidyba būtų pareikalavusi tikrai nemažos sumos pinigų, todėl šios idėjos (paskutiniam savo albumui) atsisakiau.

    Jau pradėjau kurti naują diską, kuriame bus tikrai ne vienas kviestinis atlikėjas, atliksiantis vokalo partijas. Manau, kad naujas įrašas pasirodys arba vinilo, arba kompaktinio disko formatu. Tačiau kol kas dar anksti apie tai šnekėti.

    Ar jauti leiblų arba kitų grupių susidomėjimą savo muzika?

    Taip. Šioks toks susidomėjimas yra. Prieš porą mėnesių gavau „Youth Lagoon” žinutę apie tai, kad jiems labai patiko mano albumas. Taip pat nuolat palaikau ryšius su „How To Dress Well” ir „Blackbird Blackbird”. Pastarasis per šiuos metus tapo mano geru bičiuliu.

     

    DIDŽIAUSI AUTORITETAI – GOLD PANDA IR JAMES BLAKE

    Tavo kuriama muzika šiuo metu išgyvena geriausius laikus. Galima vardinti ir vardinti atlikėjus, kurie vienaip ar kitaip susiję su chillwave stiliumi –nuo J. Viewz iki „Sun Glitters“ ir kiti. Ar yra kokia nors kita priežastis (išskyrus tai, kad chillwave šiuo metu – vienas populiariausių stilių pasaulyje), kodėl tu kuri būtent tokią muziką?

    Kai tik pradėjau kurti, man didžiausią įtaką darė „Gold Panda” ir Jamesas Blake’as, tačiau pirmasis mano EP buvo absoliuti „Burial” kopija (ne plagiato, bet įtakos prasme).  O po to pasaulyje išdygo „Gold Panda”, „Neon Indian”, „Washed Out” ir kiti panašaus kalbiro atlikėjai, kuriais ne tik žavėjausi, bet kuriuos pabandžiau atrasti ir savo kūryboje. Taigi, antras albumas buvo kur kas garsesnis, ekspresyvesnis ir įtaigesnis. Po to pradėjau dar labiau savęs iešoti, o paskutinis mano darbas buvo kur kas tamsesnis.

    Kaskart bandau save atrasti iš naujo, ir tas naujas atradimas būna vis kitoks nei prieš tai.

    Kūrinys „Slow Flight” skamba gerokai kitaip nuo to, kaip skambėjo tavo ankstesni darbai. Negana to, jame pirmą kartą girdimas ir vokalas (tiesa, visiškai negirdėto žmogaus). Kokia šios dainos istorija?

    Esi teisus, ši daina tikrai visiškai kitokia lyginant ją su iki šiol išleistais kūriniais. Tai – mano savotiškas bandymas muziką „papildyti”. Šis kūrinys ir lėtesnis, ir paprastesnis. Bet man jis patiko. Jau minėjau, kad ketinu pradėti dirbti su vokalistais, tad ši daina – pirmasis mano bandymas.

    Beje, „Vyxor” atsiradimas dainoje labai paprastasi. Savo facebook profilyje parašiau, kad man reikia vokalisto, kuris gali „įdainuoti” pagrindinę kūrinio partiją. Gavau penkiasdešimt laiškų, iš kurių išsirinkau būtent jį.

    Jei tau reikėtų įvardinti pagrindinius atlikėjus, padariusius tavo kūrybai didžiausią įtaką, kas tai būtų?

    Beat Culture (nuotr. W. Carpenter)

    Matai, atskirais kūrybos periodais man įtaką darė skirtingi atlikėjai. Jau minėjau „Neon Indian” ir „Washed Out” – tai projektai, kurie mane pastūmėjo į chillwave muziką. Šiuo metu klausausi ir žaviuosi SBTRKT, James Blake, „Gold Panda” ir Jamie XX kūryba. Beje, vienas mano mėgstamiausiu atlikėjų yra Hudson Mohawke. Taigi, nors ir didžioji jų dalis – visiškai nepanašūs į mane, ko gero, šiuos vardus galėčiau pavadinti savo mūzomis.

    Pasakyk, kokie trys albumai pastaruoju metu buvo tau patys geriausi?

    „SBTRKT” – „SBTRKT”, „Real Estate” – „Days” ir „Balam Acab”, Smith Western bei Jamie XX diskai

    Na ir pabaigai – ar ketini kada nors leistis į koncertinį turą?

    Tikrai taip. Dar vasarą ketinu atkeliauti ir į Europą. Galbūt pavyks užsukti ir į Lietuvą.

     

     

     

     

     

     

     

     

    Beat Culture – Useless

    manoDAINA

    Jaunasis chillave atlikėjas Sunikas Kimas, besislepiantis po „Beat Culture” pseudonimu, ką tik pristatė naują dainą „Useless”.

    Kol kas nekomentuojantis nei jos atsiradimo priežasčių, nei jos tolimesnės ateities, vyrukas ja tiesiog pasidalino savo profilyje socialiniame tinkle facebook.

    Dalinamės ja su Jumis ir galime atskleisti šiokią tokią paslapties uždangą…Kitą savaitę manoMUZIKOJE sulauksite išskirtinio interviu su šiuo Amerikoje gyvenančiu Hon Kongo piliečiu.

    Beat Culture (nuotr. w. carpenter)