interviu

TURBOREANIMACIJA: Visuomet svajojome surengti pankroko festivalį Vingio parke

2016-11-25Ignas BautrėnasmanoKARTA

Lietuvai dar tik žengiant pirmuosius žingsnius nepriklausomybėje lietuviško roko muzikos scena jau žibėjo keletu iki šiol laikui nepavaldžių vardų – „Antis“, „Foje“ ir „BIX“ – kurie sugebėdavo surinkti pilnus Sporto rūmus klausytojų ir maudėsi tūkstantinės minios meilėje. Tačiau šie lietuviško roko grandai, kad ir kaip mylimi, buvo toli gražu ne viskas. Tuo pat metu sostinės ir kitų Lietuvos miestų pogrindyje vyko visai kiti dalykai. Įdomūs dalykai. Čia būrėsi jauni žmonės, neturintys pinigų, tačiau kupini ambicijų. Jie siekė muzikuoti, kažką įrodyti sau ir kitiems… arba tiesiog smagiai praleisti laiką. 1990-1996 metų laikotarpyje urbanistiniame pogrindyje susikūrė ir tuoj pat išsiskyrė daugybė itin įdomių, turiningų ir idėjų kupinų kolektyvų. Kai kurių iš jų įrašų gerai paieškojus dar galima surasti interneto archyvuose ar aktyvesnių melomanų fonotekose. Deja, daugelio kitų muzika šiandien yra nugrimzdusi užmarštin.

Tuo ankstyvos nepriklausomybės laikotarpiu vilniečių pankroko grupė „Turboreanimacija“ žibėjo itin ryškiai. Daugelis melomanų, anuomet varčiusių kultinio žurnalo „Ausis“ puslapius, tarsi šventoves lankiusių parduotuvės „Muzikos bomba“ filialus ir klausiusių radijo stočių, tikriausiai iki šiol puikiai prisimena laukinę šių nenuoramų muziką, beprotiškus interviu ir skandalų kupinus koncertus. Juk argi galima pamiršti radijo bangomis aidintį hitą, kuris net ir sklindantis per radiją tuo pačiu metu deklaruoja: „Aš nekenčiu radijo stočių, todėl ir nededu jokių vilčių!“ Atminkime, kad tai nebuvo 2016-ieji. Tai buvo tada, kai šitoks pareiškimas Lietuvoje buvo mažų mažiausiai unikalus ir iššaukiantis. Tikrai ne kiekvienam suprantamas sveikas humoras ir viską aplink pašiepianti ironija nuolat lydėjo „Turboreanimacijos“ muziką. Ji, tarsi laiko veidrodis, puikiai atspindėjo realybę, kurioje tuo metu mes visi gyvenome.

„Turboreanimacija” 1996-aisiais (nuotr. asmeninio archyvo)

Savo laiku „Turboreanimacija“ įkūnijo tai, ką daugelis jaunuolių norėjo, bet nemokėjo ar negalėjo pasakyti garsiai. Pankrokas, ypač toks, kokį grojo „Turboreanimacijos“ muzikantai, tuometiniam jaunimui buvo muzika, nuspalvinusi pilką kasdienybę ir praturtinusi, atrodo, beprasmį mokyklinį ir studentišką laisvalaikį. „Turboreanimacijos“ kurtame Vilniaus gatvių „garso takelyje“ nebuvo jokios komercijos, vien tik begalinis entuziazmas ir Maištas iš didžiosios „M“. Tai buvo kažkas naujo, kažkas labai garsaus ir vulgaraus, kažkas nepažįstamo, kažkas pavojingo, bet tuo pačiu velniškai patrauklaus ir viliojančio. Tai buvo nebijojimas pasakyti, ką galvoji, ką žinai ir ką jauti. Ir tai buvo būtent tai, ko daugeliui moksleivių ir studentų, pavargusių nuo tėvų patefonais „nudzulintų“ „Pink Floyd“ ir „King Crimson“ plokštelių, tuomet be galo reikėjo.

„Turboreanimacija“ susikūrė 1988 metais. Per dešimtį aktyvios veiklos metų šie Vilniaus pankai išleido net septynis oficialius albumus, iš kurių ryškiausi, be abejo, yra 1996-ųjų „Daugiau skerdienos“ ir 1997-ųjų „Kosmose“. Tuo aktyvios veiklos etapu grupė sugrojo begalę koncertų ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Čekijoje, Vokietijoje, o taip pat dalyvavo pankroko ir alternatyvios muzikos festivaliuose. Deja, po itin sėkmingo ir kritikų bei klausytojų puikiai įvertinto albumo „Kosmose“ grupės veikla kuo toliau, tuo labiau lėtėjo, kol galiausiai visai sustojo. Grupės vokalistas Kastis užsiėmė nauju, bet neilgai gyvavusiu projektu „N-14“, o likę grupės nariai pasinėrė į darbus ir šeimyninius gyvenimus. 1998-aisiais metais „Turboreanimacijos“ gerbėjai buvo pamaloninti geriausių grupės dainų kasete „Geriausi gabalai„, priminusia visiems tokius grupės ištakose aktualius kūrinius kaip „Dar liko nenugertas butelys” ir „Tik alus išgelbės mus„. Praėjus dar dešimtmečiui mes sulaukėme ir kompaktinio disko pavidalu pasirodžiusio rinkinio „Punk Circus 1991-2006“, kuriame be laiko patikrintų kūrinių buvo įrašytos ir dvi naujos dainos – „Mes ant ledo“ bei „Įstatymai turtingiems“. Bet tik tiek… Panašu, kad aktyvi šio pankroko grynuolio veikla šiandien jau yra nugrimzdusi praeitin.

Kastis ir Kriaučius 1995-aisiais (nuotr. asmeninio archyvo)

Bat ar tyla tikrai reiškia, kad šios legendinės pankroko grupės nebėra?

Nors „Turboreanimacijos“ veikloje dalyvavę muzikantai nuolat keitėsi, grupės branduolys visad išliko toks pats – vokalistas Kastytis „Kastis“ Minkauskas ir gitaristas Linas „Kriaučius“ Kriaučiūnas. Šie du pečius surėmę draugai buvo grupės įkūrėjai ir nepailstantis idėjinis variklis. Šiandien į ketvirtą dešimtmetį įkopę grupės lyderiai yra brandesni, rimtesni, tačiau idėjiškai nė kiek nepasikeitę. Į šiandieninį gyvenimą jie vis dar žvelgia pro itin storą ir tirštą ironijos ir humoro rūką, o į klausimus apie grupės atsikūrimą atsako su nuoširdžia nuostaba.

Juk, pasirodo, jie niekad taip ir nebuvo išsiskyrę!

NEPRIKLAUSOMYBĖ IR MAIŠTAS

Kai klausiausi „Turboreanimacijos“ įrašų 1995-1996 metais, sutikęs judu gatvėje būčiau tikrai sakęs „TU“ ir reikalavęs autografų ant kasetės viršelio, bet kalbant su Jumis šiandien neišvengiamai norisi sakyti „JŪS“. Praėjo daug laiko, o Jūs iš pankroko muzikantų tapote verslininkais ir rimtais žmonėmis. Kuo gyvenime užsiimate šiandien? Kuo pasikeitė Jūsų abiejų gyvenimai nuo „Turboreanimacijos“ „aukso amžiaus“?

Kriaučius: Mūsų nuostatos ir įpročiai formavosi praeito amžiaus aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje. Kartais man atrodo, kad kažkuria prasme mes ten ir likom. Tai, kad pražilom, praplikom ar priaugom šiek tiek antsvorio, visai nereiškia, kad labai pasikeitėm. Vargu ar galima būtų mus vadinti rimtais verslininkais. Tarkim, aš esu labiau amatininkas nei verslininkas. Mano dabartinis amatas yra padėti verslininkams priimti sprendimus, kuriuos jie iš principo ir patys puikiai galėtų priimti. Tai vadinama verslo vadybos konsultacijomis.

Kastis: Mano statusas nepasikeitė. Esu laisva asmenybė ir turiu didelį pasitikėjimą savimi, tad galiu ne tik užlipti ant scenos kaip 1995-aisiais, bet ir kurti bei burti aplink save žmones socialiniams projektams, verslui ar pramogoms. Šiuo metu tenka daug laiko praleisti įgyvendinant ir plečiant šeimos verslą – darželį „Margi arkliukai“ Antakalnyje, Vilniuje, ir gamtos edukacinį taką „Haus der Natur Litauen“ ties Giedraičiais. Taip pat ruošiu pankroko dainas kupiškėnų šnekta, tačiau susiduriu su pagrindine problema – neturiu kolegų muzikantų arba neturiu laiko. Tad įrašinėju kupiškėnų punk į diktofoną. Mano šaknys kažkur ties Kupiškiu, tad natūralu, kad norisi paplepėt ir padainuot kupiškėniškai.

Dabar apie esminius pasikeitimus po „aukso amžiaus“: mažiau galiu išgerti, daugiau klausau tylos ir mažiau roko, pajėgiu p**tis tik pora kartų per savaitę. Be to, įgavau patirties. Ir jei trumpai – bandau spręsti tik savo ir artimųjų problemas. Dievų, gamtos reiškinių ar politikos problemas palieku jų savininkams.

Pirmasis „Turboreanimacijos“ albumas „Play Loud“ datuojamas 1992 metais. Lietuva tada po ilgo okupacinio laiko dar tik žengė pirmuosius žingsnius nepriklausomybėje, tačiau pankų gatvėse nestigo. Ar sovietinė priespauda, o jai sugriuvus, ir naujoji laisvė smarkiai prisidėjo prie ankstyvų grupės idėjų formavimo?

Kriaučius: Pataisysiu – pirmasis mūsų albumas, datuojamas 1991 m., vadinosi „Sik-Sip“. Iš esmės albumas „Play Loud“ buvo ankstesnio albumo išplėstinė versija, įrašyta profesionalioje studijoje. Dėl tuometinės santvarkos – tai žinoma, kad turėjo įtakos. Tiesa sakant, pirmaisiais nepriklausomybės metais mes nematėme skirtumo tarp sovietmečio ir naujos valstybės. Viskas buvo taip pat susijaukę ir korumpuota. Vienas vėliavas pakeitė kitos, o valdžioje iš principo vis dar sėdėjo tie patys veidai. Jie visi mums atrodė vienodi.

Kastis: Tuo metu aplink jutome tikrą šturmą, tautos pakylėtą laisvės idėjų. Grupėje daug diskutuodavom apie įvykius Lietuvoje, idealizavome smetoninį režimą, turėjome įvairių stereotipų Vakarų ir Rytų atžvilgiu. Kodėl protestavome, buvome maištininkai? Matyt, nusibodo dviveidiškumas, tarybinis pakilus ugdymas.

Bet kokia politinė priespauda neišvengiamai formuoja ir priešiškai jai nusiteikusius žmones. Pankų, tokių kokie jie buvo Lietuvoje 1992-aisiais, nebijančių pasakyti, ką galvoja, net jei už tai ir gresia areštas ar vietinės teisėtvarkos smūgiai, šiandien galime išvysti Minsko ir Kijevo gatvėse. Tačiau Vilniuje ši kultūra merdėja. Ar tai reiškia, kad per ilgai „užsigyvenome“ laisvėje ir nebėra ant ko pykti? O gal pasikeitė jaunų žmonių idealai ir mados?

Kriaučius: Nebijančių pasakyti, ką galvoja, visada buvo ir bus. Tik šiais laikais, kad būtum išgirstas, nebūtina išeiti į gatves ir rėkti visa gerkle. Yra kitų priemonių, tokių kaip internetas, socialinė žiniasklaida ir panašiai. Be to, šiais laikais yra daug paprasčiau protestuoti kojomis. Gali tiesiog emigruoti. Aš manau, kad gyvenimas šiais laikais lengvesnis nei 1992-aisiais. Skurdo lygis tikrai mažesnis, nei buvo tada, nepaisant, ką dabar visi kalba aplinkui. Sotūs žmonės, matyt, yra ne tokie pikti ir labiau prisirišę prie turimo komforto lygio.

Kastis: Jei žvelgsime į vakarus – ten ir toliau daug įvairiausių protestų ir judėjimų. Matyt lietuviai, kaip žemdirbių tauta, mėgsta tylų protestą ir tiesiog palieka šį kraštą. Be to, senstant visuomenei, ši mažiau radikalėja. Konkrečiai muzika, apskritai neteko socialinio fenomeno – suvienyti maištautojus ar pristatyti naujas kultūras iš kitų vietovių.

Koks nors pankroku nesidomintis ir mažai apie „punk“ filosofiją žinantis žmogus pankus įsivaizduoja kaip skiauterėtus, odines striukes nešiojančius nevalas, plempiančius alų ir pažeidinėjančius viešąją tvarką. Bet ar taip yra iš tiesų? Kokie yra tikrieji pankai? Kokie buvo Jūsų klausytojai?

Kriaučius: O tai kaip gi kitaip? Kiekvienas tikras lietuvis yra alų plempiantis nevala, pažeidinėjantis viešąją tvarką. Tai mūsų tautos identiteto dalis! Tradicijas reikia gerbti ir puoselėti. O mūsų tuometiniai klausytojai buvo labai marga publika. Koncertuose matydavom, kad tik nedidelė dalis jų atrodė kaip pankai. Daugumoje tai buvo studentai ir progresyvioji alternatyvi jaunuomenė. Kitaip sakant – tie, kurie šiandien yra vadinami „Lietuvos elitu“.

Kastis: Mūsų klausytojai buvo tipiški gerų tėvų vaikai – kūrybingi, šiek tiek atsipūtę, be skiauterių. Studentai ir žavingos panelės, besimokančios menus. Šiaip apie pankus neturiu žalio supratimo, matyt, jų būna įvairių – nuo kaip iš „Madame Tussauds“ vaškinių figūrų muziejaus, grandinėtų ir skiauterėtų, iki tylių IT‘šnikų.

Ką reiškė tuo metu būti panku? Kaip jums atrodo, ką reiškia būti panku dabar?

Kriaučius: Tuomet tai buvo būdas pasakyti ir parodyti, kad esi asmenybė. Tai buvo gana nesudėtingas ir efektyvus būdas pasakyti aplinkiniams, kad turi savo nuomonę. Ir, kad iš vis „FUCK OFF!“, jūs visi. Būti panku šiandieniniame pasaulyje, man atrodo, šiek tiek keista. Juk tai 50 metų senumo kultūros ideologija. Dabar tai atrodytų labiau kaip poza, nei turinys. Esu tikras, kad šiuolaikinis „punk“ vadinasi ir atrodo šiek tiek kitaip.

Kastis: Pankas turėjo keletą elementų, kurie dabar nebeveža: gerti alų, tranzuoti, trankytis gatvėmis, būti apsiskaičiusiu bei persiklausiusiu pankroko.

Kiek „Turboreanimacijos“ tekstuose buvo tikrų Jūsų įsitikinimų ir nuomonių apie valdžią ir tuometinę santvarką, o kiek Jūsų strateginės pozos ir saviironijos?

Kriaučius: Manau, visko po truputį. Tai esame 100% mes, kokie buvome.

Kastis: Aš esu kairuoliškų pažiūrų, tad tuo metu tai tikrai nebuvo jokia poza.

„Turboreanimacija” gyvai (nuotr. asmeninio archyvo)

RADIJO STOTYS IR POPULIARUMAS

Anais laikais gyvavo nemažai pogrindinių pankroko grupių, klube „Kablys“ vyko „Pačių blogiausių grupių festivalis“. Daugelis tų grupių šiandien yra nugrimzdę į užmarštį – „33% Kiaulių pakeliuj į Vatikaną“, „Erkė Maiše“, „Dustas-Nuodai“, „WC“… Tačiau būtent „Turboreanimaciją“ daugelis puikiai atsimena. Kodėl? Kuo Jūs buvote išskirtiniai?

Kriaučius: Matyt, mums tiesiog pasisekė. Tiesa, mes buvome pirmieji ir tuo metu vieninteliai punkrokeriai, leidžiami oficialių įrašų kompanijų. Tai reiškė, kad mūsų įrašų galima buvo įsigyti ir Vilniaus „univermage“, ir Rietavo kioske. Gaila, kad tiek daug gerų to meto grupių taip ir liko neišgirstos.

Kastis: Mes daug grodavome su visomis paminėtomis grupėmis ar atskirais jų nariais, tačiau pagrindinis tikslas buvo laikytis tam tikrų principų – įrašinėti ir leisti savo gabalus bent kartą per metus, duoti pačius beprotiškiausius interviu visur, kur tik pasiūlo, daug koncertuoti ir po to palaikyti gerus santykius su koncertų organizatoriais. Taigi mes bandėme apgraibomis, be vadybininkų, spręsti vadybinius iššūkius.

Pankrokas dažnam žmogui yra suprantamas kaip rūsių ir barų muzika. Ar Jums, pankroko muzikantams, niekada nebuvo noro groti Sporto rūmuose ar Vingio parke, rinkti tūkstantines minias, kaip kokiems „Foje“? Ar bent pasvajodavote apie tai? Ar tai priešinosi Jūsų idealams?

Kriaučius: Iš tikrųjų tai labai norėjome, tik mūsų niekas neleido. Nors, tiesa, Vingio parke kažkokioje masinėje šventėje, berods, kartą grojome.

Kastis: Aš tikrai visuomet svajojau surengti pankroko festivalį Vingio parke!

Ryškiausiai „Turboreanimacija“ sužibo 1996-aisiais. Albumas „Daugiau skerdienos“ buvo labai populiarus, apie Jus rašė žurnalas „Ausis“ ir kiti muzikiniai leidiniai, dainas „Aš nekenčiu radijo stočių“ ir „Sudorok Šleževičių“ grojo… radijo stotys. Tais laikais didžioji dalis Lietuvos pankroko grupių galėjo tik pasvajoti apie tai. Tačiau ar su sėkme muzikoje kažkuo pasikeitė Jūsų gyvenimai?

Kriaučius: Kiek pamenu, ta sėkmė buvo tokia labai sąlyginė. Nelabai kreipėme į tai dėmesio. Žinoma, kelios spalvotos nuotraukos ar straipsnis „Ausyje“ tuo metu kažkam gal ir atrodė didelis dalykas, bet mums…

Kastis: Šiaip grupė netrukus po šio albumo skilo. Aš tuo metu neturėjau darbo ir norėjau daugiau koncertų bei daugiau galimybių užsidirbti, o kiti nariai dirbo samdomus darbus ir natūraliai galėjo groti radikalius savo gitarinius rifus.

Albumo „Daugiau skerdienos” viršelis (1996 m.)

Anuomet, klausantis Jūsų kūrinio „Aš nekenčiu radijo stočių“, atrodė, kad radijo stotys yra blogybė Nr. 1. Žinoma, dominavo Radiocentro LTD’ukas ir M1 Top 40, kur sunkios muzikos neišgirsdavome, bet dabar, prisimenant tą laiką, vis pagalvoju, kad visgi buvo ir tokių radijo laidų, kurios formavo klausytojų skonį siauresnėse nišose – elektroninėje muzikoje, roko muzikoje. Populiarusis radijas turėjo daug daugiau įtakos nei dabar. Kodėl taip nekentėte radijo stočių?

Kriaučius: Todėl, kad tie niekšai ignoravo lietuvišką alternatyvinę muziką! Jų tuo metu dirbtinai kuriami ir transliuojami „topai“ mus tiesiog vimdė. Pozityviai galiu atsiliepti gal tik apie radijo stotį iš Kauno, pavadinimu „Ultra Vires“, kuri nebeegzistuoja.

Kastis: Nemanau, kad verta autorių tapatinti su kūrinio tezėmis. Tuomet ir romane išsakytos mintys taptų gyvo žmogaus savastimi.

Kaip galvojate, kodėl Jus pradėjo groti radijo stotys? Ar tapote labiau patrauklūs masinei auditorijai aktualizuodami viešąsias temas, ar radijo stotys tiesiog testavo savo klausytojų auditoriją?

Kriaučius: Kažkaip nepamenu, kad tuo metu populiarios radijo stotys būtų aktyviai grojusios mūsų dainas, išskyrus gal mano paminėtus „Ultra Vires“.

Kastis: Mes gerbiame lietuvių kalbą ir visada dainavome lietuviškai. O, be to, ir šiaip kai kurie mūsų gabalai buvo tikrai vykę ir patikrinti laiko.

Ką galvodavote ir kaip vertindavote tuo metu tokias populiarias grupes, kaip „XXL“, „Junior“ ar „Karališka erdvė“?

Kriaučius: Aš neturiu ką pasakyti šiuo klausimu, nes tuo metu man jos tiesiog neegzistavo.

Kastis: Bet kokiu atveju tai buvo mūsų kolegos muzikos pasaulyje. Mes pažvengdavom ar pasišpilkuodavom, jei susitikdavom gyvai. O vertint ar galvoti… Gal tiesiog nebuvo tam progos.

Dėl pernelyg mažos rinkos iš muzikos sunkiai pragyvena net ir didelė dalis populiarios muzikos atlikėjų Lietuvoje. Tikiu, kad „Turboreanimacijos“ muzikantams muzika net ir savo veiklos viršūnėje nebuvo pagrindinis pinigų šaltinis. Ką tuomet dirbote Jūs? Kaip derinote darbą ir tas žinutes, kurias siuntėte savo dainų tekstais? Ar „panko“ etiketė netrukdė asmeniniame gyvenime?

Kriaučius: Mes savęs niekaip neatsiedavom nuo tų, kuriems buvo skirtos mūsų muzikos žinutės. Mūsų muzika kalbėjo apie mus pačius. Tiesiog turėjom kažką papildomai dirbti, kad išgyventume. Aš visuomet kažkaip sugebėdavau tuos du dalykus suderinti. Tuo metu dirbau rinkodaros vadovu viename elektronikos prekių tinkle. Rytais užsimesdavau kostiumo švarkeli ir į darbą. Vakarais – į rūsį su bičiuliais gaivų rokenrolą grot. Viena kitam kažkaip netrukdė.

Kastis: Aš dirbau įvairius darbus, apskritai buvo laikas kai nieko nedirbau ir verčiausi tikrai labai kukliai. Tačiau turėjau supratimą, kaip elgtis su pinigais.

„Mėšlas = valdžia“, o taip pat ir pikta, pašiepianti odė tuomet itin populiariam ir lygiai tiek pat nekenčiamam ministrui pirmininkui Adolfui Šleževičiui… Jūsų ankstyvose dainose dominavo alus, bet vėliau ironija ir politika stojo į pirmą vietą. Ar ir šiandien manote, jog politikai yra viso blogio ir neteisybės priežastis?

Kriaučius: Visuomenė yra tokia, kokie yra jos išrinkti politikai. Galima pastebėti, kad per pastaruosius dvidešimt metų nedaug kas pasikeitė.

Kastis: Politika tėra viena iš sričių, kur galima realizuoti idėjas arba, kitu atveju, užsidirbti pragyvenimui. Politika – tai apsisprendimas vienu ar kitu klausimu. Dabartinė demokratija yra labai gremėzdiška sistema ir čia nėra jokios politikos.

„Turboreanimacija” klube „Kablys” 1996-aisiais (nuotr. asmeninio archyvo)

PABAIGA?

1997-aisiais pasirodęs, labai kokybiškas ir itin teigiamai įvertintas albumas „Kosmose“. Jo viršelyje iš kerzinių batų susideda svastika. Interviu žurnalui „Ausis“ metu Kastis yra sakęs, kad taip nutiko „netyčia“, tačiau ar tikrai?

Kriaučius: Gal šito reikėtų albumo viršelio dizainerio klausti, nes, kiek pamenu, jam buvo suteikta pilna laisvė pasireikšti. Grupė prie šio viršelio mažai prisidėjo.

Kastis: Iš tiesų man patinka šis simbolis. Svastika buvo naudojama įvairiuose kontekstuose, tad ir batai ten pateko neatsitiktinai.

Albumo „Kosmose” viršelis (1997 m.)

„Kosmose“, deja, buvo paskutinis oficialus grupės darbas. Kodėl taip gerai įsivažiavusi grupės veikla ėmė ir pasibaigė?

Kriaučius: Man pačiam tai buvo gana staigu ir netikėta, aš galėjau dar varyti. Bet atsitiko, kaip atsitiko…

Kastis: Aš praradau bet kokį įkvėpimą muzikuoti. Praėjo daug laiko, teko susiimti darbinėje sferoje. Juk šioje skurdžioje šalyje darbas yra kaip religija…

Kasti, „Turboreanimacijai“ išgyvenant itin sėkmingą laikotarpį „užkūrėt“ ir naują projektą „N-14“. Vieniems klausytojams tai atrodė kaip šventvagystė, bet bent jau man tai buvo tikrai įdomus projektas – lyg ir ta pati „Turboreanimacijos“ ironija, bet pateikta visiškai kitaip ir, galbūt, priimtiniau platesnėms masėms. Koks buvo šis projektas? Kodėl jis pasibaigė vos išleidęs du albumus?

Kastis: „N-14“ prasisuko dėka mano noro ir užsispyrimo muzikuoti. Tuo metu aš buvau įkvėptas elektroninės muzikos ir maniau, kad turiu galimybę driokstelti kitaip nei iki tol. Po poros metų, 1999-aisiais drastiškai sumažėjo koncertų ir viską teko pabaigti.

Kapstantis po 1995-1996-ųjų metų lietuviškos muzikos pasaulį nejučia apima velniška nostalgija tam laikui. Bet juk viskas nebuvo labai gerai. Kas jus tais laikais labiausiai „užknisdavo“, o ko pasiilgstate šiandien?

Kriaučius: Gaila, kad dabar jaunimas mažiau muzikuoja. Nauja roko grupė yra gana retas reiškinys. O anuomet per kelis mėnesius galėjo susikurti ir iširti dešimtys gyvais instrumentais grojančių grupių. Kai yra toks judesys, visada išlieka ir kažkas gero.

Kastis: Šiuo metu visko atrodo tiesiog per daug, sunku viską aprėpti… O 1995-aisiais bet koks albumas, bet koks naujas atlikėjas buvo įvykis, kažkas naujo ir neįtikėtino.

Šiandien pasaulis gerokai pasikeitęs nei anas, kurį prisimename iš 1997-ųjų. Hipsteriai, „iPhoneai”, socialinė medija… Tikiu, kad turite savo tvirtų nuomonių apie šiandienos pasaulį. Ar neniežti nagai paimti į rankas gitaras ir pasakyti, ką galvojate apie visą tai?

Kriaučius: Tai, kad mes negrojame viešai, dar nereiškia, kad visai nemuzikuojame. Tarkim, mano keturios elektrinės gitaros yra naudojamos pagal paskirtį beveik kiekvieną dieną.

Kastis: Na, kalbant apie šiandienos realijas, žmonėms būdingos refleksijos – „postinimas”, viešinimas, komentavimas… O man į visa tai tiesiog nusispjaut. Nešiojuosi mygtukinę Nokiją. Neturiu jokių paskyrų. Turiu penketą gerų bičiulių ir šeimą. Argi reikia ko nors daugiau? Nereikia!

Ar „Turboreanimacijos” daugiau niekada nebebus?

Kriaučius: Kaip bebūtų keista, pasirodo, kad „Turboreanimacija“ taip niekada ir nemirė. Kadangi mes su Kasčiu iki šiol dažnai bendraujame, tai kas keletą metų vis sugalvojame ir įrašome po vieną kitą dainą. Paskutinis kartas buvo 2010-aisiais metais. Jeigu kam įdomu, galit paklausyti tų dainų čia – http://mp3.hardcore.lt/TR/2010/

Kastis: Grupės koncertai įvyks 2018-aisiais, kai švęsime 30 metų kūrybos jubiliejų!

Dėkoju už pokalbį!

„Turboreanimacija” 2010-aisiais (nuotr. asmeninio archyvo)

Internete sklinda paskutinio Leonard Cohen interviu įrašas

2016-11-16Dominykas DimavičiusmanoNAUJIENA

Visą savaitę nuo pat kultinio dainų kūrėjo Leonard Cohen mirties internetas tiesiog ūžia nuo jo muzikos ir gyvenimo istorijų, o atskleidžiamos paslaptys ir niekam nežinoti faktai, regis, vis dar palaiko Leonard Cohen, kaip tam tikro stabo, gyvybę ir jo gerbėjams padeda lengviau susitaikyti su netektimi.

Žurnalo „The New Yorker” redaktorius David Remnick yra vienas iš paskutiniųjų, akis į akį bendravusių su atlikėju. Šių metu rugsėjo mėnesį jis paėmė interviu iš Leonard Cohen – žmogaus, iš kurio gauti interviu daugeliui žurnalistų būdavo „misija neįmanoma”. Kas svarbiausia – po atlikėjo mirties jis pasidalino tuo interviu. Ir ne bet kokiame formate – o audio įrašu. Jame David Remnick ne tik primena apie Leonard Cohen kūrybą ir gyvenimą, bet ir užduoda kelis netikėtus klausimus.

Tai apskritai yra paskutinis Leonard Cohen duotas interviu, o jo turinys – ypatingas.

Visas interviu – viršuje.

EXEM: Visada jutome spaudimą kurti pop muziką, tačiau likome ištikimi sau

2016-11-15Liudas ZakarevičiusmanoKARTA

Kai įvairaus pobūdžio pašnekesiuose kalba pasisuka apie nepriklausomos Lietuvos šokių muzikos sceną, kone kiekvienam kalbančiajam prieš akis iškyla pavadinimas dueto, dėl kurio iš proto praėjusio tūkstantmečio pabaigoje ėjo dažnas melomanas. Nejučiomis ausyse pasigirsta “Kuršiai”, “Afrika”, “Velykų salos” ir kitos dainos, be kurių vargu ar apskritai galima įsivaizduoti mūsų šalies muzikos sceną. It fragmentai pasąmonėje išnyra du robotą prisijaukinę sidabru “traukti” kosmonautai, šviesų ir lazerių šou ant scenos, techno ritmai, vėliau – didžiulį rezonansą sukėlęs albumo su dviem nuogomis moterimis albumo viršelis. Visa tai – tik maža dalis prisiminimų, susijusiu su vardu, kurio iš Lietuvos populiariosios muzikos istorijos jau nebeištrins niekas. “EXEM” mūsų istorijos puslapiuose paliko pernelyg daug, kad apie juos pamirštume, kad juos nuvertintume, ir kad jų negerbtume. Tai viena iš tų grupių, kurios turi tvirtą istorinį paminklą ir idėjinę muzikinę vietą po lietuviška saule.

NEPRIKLAUSOMA LIETUVA: SUDĖTINGA PRADŽIA IR SVAJONIŲ KELIAS

“EXEM” susikūrė tada, kai Lietuva skaičiavo antrus Nepriklausomybės metus. Drąsi buvo Lietuva, drąsus buvo ir Mato Petriko ir Mindaugo Kazakevičiaus – Kryžiaus naujasis duetas, nusprendęs jauną demokratiją pratinti prie techno muzikos. Pirmieji muzikiniai bandymai nebuvo sėkmingi – kaip ir tam tikrus dar neišbandytus laisvės elementus, taip ir industrinę techno muziką žmonės priėmė ne iš karto. Prireikė bemaž trejų metų tam, kad Mato ir Kryžiaus muzikinė idėja taptų tokia didelė, kad gebėtų įminti “liaudies prisijaukinimo” mįslę.

1995-aisiais išleistas albumas “No Time” buvo didžiojo kelio pradžia. Naujieji šokių muzikos korifėjai į užgimstantį pop pasaulį įsiliejo ypatingai greitai: tokios muzikos poreikis, krūva koncertų, scenos dalijimasis su to meto eurodance žvaigždėmis “La Bouche”, “Capella” ir “Plavka” EXEMAMS suteikė sparnus, kuriuos grupė išskleidė akimirksniu. Po metų klaipėdiečiai Lietuvai dovanoja “Kuršius” – dainą, kurioje folkloro ir šokių muzika pirmą kartą nepriklausomos Lietuvos istorijoje buvo sulipdyta į vieną muzikinį piešinį. Daina pristatė iki šiol vienu geriausiu šalies šokių muzikos albumu vadinamą įrašą “Atlanta”, atnešusį duetui ne tik žinomumą, gerbėjų meilę ir kontraktą su tuo metu viena geriausių įrašų kompanijų “Koja Records”, bet ir šūsnį “Bravo” ir “Radiocentro” apdovanojimų.

EXEM (nuotr. asmeninio archyvo)

“EXEM” žvaigždė žibėjo labai aukštai. Jų muziką nuolat grojo tuo metu populiariausios radijo stotys “Radiocentras” ir “M1”, grupė koncertavo tūkstantinėms minioms, o dueto gerbėjų skaičius augo ne dienomis, o valandomis. Praėjo dar vieneri metai ir čia, kur buvę, kur nebuvę, 1997- aisiais naujieji šokių muzikos dievai drioksteli neįtikėtiną šedevrą – trečią studijinį albumą “Stereo”.

Skandalingas viršelis, ant kurio pavaizduotos dvi nuogos moterys, kurstė kalbas apie “kažką naujo, negirdėto ir išskirtinio”. Tiesa, šio pokalbio metu pirmą kartą nuo tų įsimintinų metų grupės nariai atskleidė paslaptį, kokios dvi žymios Lietuvos moterys pozavo ant „Stereo” viršelio. Tačiau turinys buvo dar įspūdingesnis už formą, todėl ilgai laukti nereikėjo: albume esanti daina “Afrika” pakilo iki radijo stoties “M1” top 40-tuko viršūnės ir taip grupei leido dar kartą patekti į Lietuvos istoriją. “Afrika” buvo pirma lietuviška daina, pasiekusi tuo metu prestižiniu laikyto mūsų šalies topo pirmąją vietą. Laurus daina skynė ir “Radiocentro” tope, kuriame išbuvusi dešimt savaičių tapo auksine. Gandas apie mūsų šalies šokių muzikos projektą pasklido ir už Lietuvos ribų – grupę pamėgo Europos melomanai, o “Exem” muziką transliavo netgi tuo metu itin populiarus Vokietijos kanalas “VIVA”.

Ir čia, regis, tik užsidegusi ir itin ryškiai žibanti “Kuršių” kūrėjų žvaigždė ėmė drebėti: vienas iš grupės narių išvažiavo dirbti į Vilnių, kūrybinis procesas pradėjo strigti, na o dar po metų Matas Petrikas galutinai palikęs “EXEM” išvažiavo gyventi į savo svajonių miestą Berlyną.

Matui išvykus “EXEM” neskubėjo skelbti savo išankstinės mirties – iki 2006 metų Mindaugas Kazakevičius – Kryžius drauge su kitais, vėliau į grupę atėjusiais muzikantais išleido dar 3 albumus (“Studio”, “Origami” ir “Chameleonai”), džiugindavo melomanus savo kūryba ir vis naujai skambančia muzika. Tačiau jau daugiau kaip 10 metų grupė yra nutilusi ir nugrimzdusi užmarštin…

Metams bėgant į priekį, o sentimentams vis dažniau beldžiant į pasąmonės duris, pastaruoju metu mūsų ausinėse vis dažniau ėmė skambėti “Kuršiai”. Ta proga manoMUZIKA nusprendė grįžti į Lietuvos nepriklausomybės pradžią – laikus, kai “EXEM” vardas tik pradėjo žibėti, o tikra vakarietiška šokių muzika laisvės oru besimokantiems kvėpuoti šalies gyventojams buvo terra incognita. Į laiką, kai nebuvo failų dalijimosi programų, spotifajaus ir iTunes’ų. Į epochą, kai koncertų laukdavome kaip idėjinio išganymo, “BRAVO” apdovanojimai buvo šventa, o savaitgalio topų transliacijos praleidimas prilygdavo asmeninei tragedijai.

GYVENIMAS SKIRTINGUOSE EUROPOS KRAŠTUOSE

Matas Petrikas

Matas ir Kryžius šiuo metu gyvena skirtinguose Europos kraštuose. Matui šiandien 41-eri. Jis tvirtai įleidęs šaknis Berlyne. Čia kultinės grupės narys laiką leidžia kartu su šeima, dirba ir mėgaujasi dažno elektroninės muzikos mylėtojo svajonių miestu vadinamo Berlyno judesiu. Tiesa, su muzika Matas jau turi gerokai mažiau bendro nei turėjo tais auksiniais laikais.

“1999 palikau Lietuvą, “EXEM” ir išvažiavau gyventi į Berlyną. Kadangi čia užteko muzikos prodiuserių, pakeičiau profesiją ir pradėjau programuoti bei kurti skaitmeninį dizainą. Nors dirbau prie didelių reklaminių ir politinių projektų (tokių, kaip “Audi”, “Volkswagen”, “Coca-Cola”, Vokietijos Prezidento ir Kanclerės interneto puslapių), visada ieškojau kažko artimesnio širdžiai. Taip man pavyko prisijungti prie labai jaunos “SoundCloud” komandos, su kuria kartu išvystėme šį projektą iki didžiausios muzikos platformos visame pasaulyje. Šio metu ja kas mėnesį naudojasi beveik 200 milijonų vartotojų. Tai, ko gero, buvo mano antras didžiausias profesinis pasiekimas po “EXEM”. Per tą laiką sukūriau šeimą. Su žmona Dalia turime dvi dukras, kurios gražiai kalba lietuviškai”, – pradėdamas išskirtinį interviu manoMUZIKAI sakė Matas.

Prieš dvejus metus jis sukūrė naują projektą vaikai.com, kurio tikslas kurti išmanius medinius žaislus, augančius kartu su vaikais ir padedančius jiems mokytis. “Tokie jautrūs robotukai”, – pasakodamas apie savo naują verslo idėją šypteli vienos įsimintiniausių visų laikų lietuviškos grupės muzikinis guru.

Mindaugas Kazakevičius – Kryžius

Tuo tarpu Mindaugas Kazakevičius – Kryžius gyvena Lietuvoje. Panevėžyje gimęs 43 metų muzikantas, drauge su kolega Lietuvai padovanojęs stebuklingą projektą “EXEM”, šiuo metu apsistojo sostinėje ir dirba montuotoju vienos televizijos žinių tarnyboje. Iš sostinės Mindaugas išvažiuoti neketina, mat, pasak jo, čia labai aktyvus kultūrinis gyvenimas

“Gyvenimas nuolat keičiasi. Taigi, pastaruoju metu iš “muzikos gamintojo” tapau “muzikos vartotoju”. Ir, turiu prisipažinti, kad man tai labai patinka”, – interviu pradžioje sako muzikantas.

Šiandien manoMUZIKA žvelgia į praeitį – į laiką, kai Mato ir Kryžiaus duetas buvo neatskiriama Lietuvos muzikos kultūros dalis. Kai “EXEM” vardas buvo ryški kelrodė žvaigždė daugeliui šokių muzikos mylėtojų, o jų dainos iš proto eiti vertė dešimtis tūkstančių mūsų šalies melomanų.

„NORĖJOME SUKURTI TAI, KO DAR NIEKAS LIETUVOJE NEBUVO SUKŪRĘS”

manoMUZIKA: Kai 1992 m. susikūrė grupė „EXEM“, Lietuva šventė viso labo antrus Nepriklausomybės metus. Ar nebuvo baisu imtis kurti šokių muzikos (juolab, kad ir pirmuosius Jūsų kūrinius Laisvėje vis dar neįpratusios gyventi Lietuvos auditorija sutiko be didelio entuziazmo)?

Kryžius: 1992 metais tikriausiai apskritai nedaug kas suvokė, kas yra šokių muzika. Buvo disco, buvo hip hopas, buvo house muzika. Tiesa, lietuviškoje muzikos scenoje ji praktiškai neegzistavo. Šalies diskotekose skambėdavo “FOJE”, “Vairas” ir Butkutė… Na ir grupė “Savaitgalis” (šypsosi)

Mes niekada neplanavome groti būtent tokios muzikos. Mus domino underground kultūra, techno, EDM, jungle, industrial žanrai. Tačiau apie juos informacijos buvo labai mažai – daugiausia rašytinė žurnaluose ir viena kita mus pasiekianti kasetė.

Kai galiausiai supratome, kaip skamba tokia muzika ir, kad jos visai nėra Lietuvoje, nusprendėme, jog tai gali būti mūsų kelias. Norėjome daryti tai, ko Lietuvoje iki mūsų dar niekas nebuvo daręs. Nors suvokėme, kad lengva nebus, tais 1992-aisiais mums viskas atrodė įmanoma. Juk dvidešimtmečiai visuomet nori išgelbėti pasaulį, pakeisti jį ir tam turi daug energijos bei užsispyrimo. Tam turėjome puikų laiką – galėjome spjauti ant sovietmečio ir godžiai siurbti bet kokią informaciją iš taip išsvajoto ir ilgai nepasiekto užsienio.

Matas: Bet jeigu kalbėtume apie baimes, vienareikšmiškai galima atsakyti, kad baisu tikrai nebuvo. Absoliučiai. Priešingai, viskas atrodė labai paparsta – štai Berlynas, ten super nauja elektroninė muzika, todėl padarykime taip pat ir Klaipėdoje. Taip ir darėme. Kiek galėjome, mokėmės patys, na o kad ilgai reikėjo švietėjiška veikla užsiiminėti, kaltinti negalime nieko. Tokia yra visų novatorių problema

Nors „EXEM“ vardas buvo girdimas po 1995 metais išleisto albumo „No Time“, grupė didžiuoju populiarumo keliu pradėjo eiti 1996-aisiais, pasirodžius albumui „Atlanta“. Kaip jautėtės tomis akimirkomis, kai „Kuršiai“ rovė stogą didžiajai daliai Lietuvos? Jūs buvote vos perkopę dvidešimtmetį… Kaip pasikeitė Jūsų gyvenimai?

Matas: Tiesą sakant, neturėjome laiko apie tai susimąstyti. Tada reikėjo nuveikti labai daug – įrašinėjome muziką sau ir kitiems, daug koncertavome. Sulaukus populiarumo nėra taip, kad kažkas staiga ima ir perkelia tave į kitą – daug gražesnį gyvenimą. Įsivaizduokite: jūs dirbate ir vargstate tamsoje, ir taip vyksta dieną iš dienos. Tik tamsa ir darbas. Ir po daugelio metų staiga, visai netikėtai ima švisti… Bet šis švitimas vyksta labai iš lėto. Ir tada vėl supranti, kad dirbti dar reikia labai labai daug… Tad maždaug taip atrodo populiarumas iš vidaus.

Kryžius: Buvo laikas, kai norėjome į viską numoti ranka ir užsiimti kažkuo kitu. Bet… Gal dėl to žavaus jaunatviško maksimalizmo tęsėme tai, kas tuo metu mums atrodė svarbu. Kažkas iš pažįstamų tąkart sakė, kad sunkiausia išleisti pirmą oficialų albumą. Po to jau būna paprasčiau – gali leistis į muzikinį kelią ir ieškoti progų geriau išreikšti save.

Teko sukti į visiems labiau priimtiną “2 Unlimited” stiliuką ir kažkiek pataikauti leidėjams… Tačiau netrukus mus pasiekė „Transglobal Undergroud”, „Laibach”, „Einsturzende Neubauten”. Taip kilo mintis apjungti lietuvių liaudies dainas su elektronika (tai buvo lengvoji albumo pusė) ir mums taip patinkančiu techno ir drum’n’bass (sunkioji pusė).

Tai buvo laikai, kai leidėjai dažniausiai leisdavo kasetes. Kompaktiniai diskai mums buvo nepasiekiama prabanga. Tačiau toks mūsų komercinis ėjimas pasiteisino. Radijo stotims patiko lyriška elektronika su liaudies motyvais, o klubuose galėjome sau leisti ir pakalbasinti (šypsosi).

Bet mūsų gyvenimas nepasikeitė. Visada gyvenome taip… sakykime, bohemiškai (šypsosi). Tada tiesiog atsirado šviesa tunelio gale. Su tikėjimu, kad galime kurti muziką nesiderindami prie tuo metu itin populiaraus žodžio “formatas”.

„PRIVERTĖME PENKIOLIKMEČIŲ KARTĄ PAMILTI LIETUVIŠKĄ FOLKĄ”

Nuo vieno įsimintiniausių nepriklausomos Lietuvos istorijos albumo „Atlanta“ praėjo lygiai 20 metų. Kaip šis albumas Jūsų akimis skamba šiandien? Ar jis skambėtų kitaip jeigu jį kurtumėte dabar?

Kryžius: Jis skamba primityviai. Man net kartais nesmagu jo klausytis. Bet nepamirškime, kad tuomet buvo itin mažai informacijos ir dar mažiau galimybių kurti techno muziką. Pirmieji primityvūs kompiuteriai, velniškai ribotos muzikinės programos ir praktiškai jokių finansų (juk tuo metu nedirbome, sukomės iš vienetinių pasirodymų ir sėdėjome savo mamoms ant sprandų) (šypsosi).

Puikiai prisimenu vaizdelį: ateidavome ryte į studiją, spausdavome kompiuteryje “power on” ir eidavome į kavinę gerti kavos. Maždaug po 20-30 minučių grįždavome ir windowsai jau būdavo pasikrovę (šypsosi). Apie technikos lygį daug ką pasako ir ant kažkurio albumo nugarėlės parašyti žodžiai “kuriant šį albumą buvo panaudota net 200 megabaitų semplų”. Galiu prisipažinti, kad skaičių tąkart ženkliai pagražinome, kad viskas atrodytų įspūdingiau (kvatoja).

Taigi, jeigu “Atlanta” būtų kuriama šiandien, šis albumas tikrai skambėtų kitaip. O galbūt ir visai neskambėtų, nes mes visuomet norėjome kurti tokią muziką, kurios Lietuvoje dar nekūrė niekas.

Bet jeigu būtume jį kūrę, emocija būtų išlikusi panaši. Nors muzika ir elektroninė (daug kas ją kažkodėl vadina bedvase), ten buvo galima išgirsti mūsų požiūrį į pasaulį, pajausti mūsų mintis, šauksmą ir net maldą.

Matas: mes su Kryžiumi visada mėgome muzikinę dialektiką, priešingybių sintezę. Todėl archaiškos folk muzikos ir elektronikos mišinys yra puikus to įrodymas. Taigi aš vis dėlto manau, kad „Atlantos“ koncepcija būtų panaši. Skirtųsi galbūt tik ritmai.

Žinoma, nors ir ne taip sparčiai kaip 90-aisiais, bet elektroninė muzika vystosi. Todėl atsižvelgiant į laikmetį kai kurie garsai ko gero skambėtų kiek kitaip. Manau, jog kurdami „Atlantą“ šiandien mes tiesiog bandytume įsivaizduoti, kaip albume esanti muzika skambėtų „Berghain“ klube Berlyne ar „Burning Man“ festivalyje.

„Kuršiai“ ar „Afrika“? Kodėl?

Matas: Vienareikšmiškai „Kuršiai“. Šiemet po labai ilgos pertraukos perklausiau beveik visą „Exem“ diskografiją. Ir nors daug kūrinių neišlaikė laiko egzamino (nenuostabu, nes mūsų muzika buvo būtent to laikmečio soundas), visgi kai kurios dainos klausosi taip pat gerai. „Afrika“ vis dar skamba puikiai, tačiau „Kuršiai“ smeigia taip, tarytum tų 20 metų nė nebūtų buvę… Ši daina – tai idėjų, darbo, kančios ir įkvėpimo koncentratas. Klausydamasis šio kūrinio suprantu, kad laikas jį tik padaro dar geresniu.

Jeigu atvirai, man visiškai negėda girti „Kuršių“. Jei abejojate manimi – paklausykite šio kūrinio patys.

Kryžius: Man “EXEM” kūryboje labiausiai patinka kūriniai “Lopšinė pelėdoms” ir “Manyje uždek žvaigždes”. Tiesa, jie dienos šviesą išvydo jau šiame tūkstantmetyje.

Tačiau jeigu reikėtų rinktis vieną iš dviejų, taip pat rinkčiausi “Kuršius”. Tai buvo revoliucija pop kultūroje. Nei vienas jaunas penkiolikmetis savo valia nebūtų klausęs liaudies dainų. Tačiau mes juos privertėme tai padaryti ir jiems netgi patiko (šypsosi)

„Exem“ – pirmoji šokių grupė, sulaukusi tiek dėmesio. Grojote tūkstantinėms minioms, pradedant pasirodymu drauge su eurodance žvaigždėmis “La Bouche” ir “Capella” ir baigiant dešimttūkstantine auditorija Vilniuje ir Kaune serialo “X-Failai” pristatyme. Buvote tie, kurie formavo ir pratino Lietuvą prie šokių muzikos ir jos kultūros. Kokius žmones matydavote nuo scenos? Kokia tai buvo publika? Kas apskritai buvo tie tikrieji „EXEMų” klausytojai?

Matas: Oi, tai buvo labai skirtingi žmonės. Media profesionalai mėgsta kalbėti apie personas ar vartotojo tipus, tačiau realybė dažnai yra gerokai įvairesnė. Mūsų klausytojai tuomet buvo ir paaugliai, ir studentai, ir intelektualai, ir sportininkai. Žodžiu, visi tie, kurie atrado elektroninę muziką.

Už lietuvišką folkloro panaudojimą gaudavome pagyrimų ir iš vyresnės kartos. Manau, kad jiems mes tam tikra prasme padėjome suprasti, kad elektroninė muzika yra gerokai daugiau nei tik beveidis ritmas. Tai kažkas kultūriškai svarbaus.

Kryžius: Nuo scenos aš matydavau artimiausias tris eiles. Ir tai būdavo dažniausiai ne patys intelektualiausi veideliai (šypsosi). Visgi solinių koncertų turėdavome labai mažai – dažniausiai grodavome miesto šventėse ar festivaliuose, kuriuose ant vienos scenos lipdavo dešimt grupių per vakarą. Todėl mūsų pasirodymus (ypač karjeros pradžioje) lydėdavo fuck’ų miškas… Tai, kas nauja, dažniausiai rimtai gąsdina. “EXEM” klausytojai dažniausiai prieidavo prie mūsų po koncerto ir tiesiog padėkodavo. Jų niekada nebuvo daug, todėl kiekvieno iš jų dėmesys būdavo ypatingai brangus.

Žmonės, kurie mūsų klausė, norėjo išgirsti kažką visai kitokio nei buvo įpratę. Todėl aš ir dabar labai džiaugiuosi nauja karta, kuri jau yra laisva mąstyti ir leidžia sau nebijoti. Esu labai laimingas, nes man tikrai neužtektų abiejų rankų pirštų tam, kad išvardinčiau nuostabias lietuviškas grupes. O jų, jau nešnekant apie pogrindį, palyginus, aš žinau nedaug. 90-iaisiai to tiesiog nebuvo.

Buvote šalies šou verslo priešakyje jo paties formavimosi metu. Papasakokite apie muzikos verslo užkulisius? Kokie jie buvo? Kas buvo svarbiausia?

Matas: Žmonės tuo metu buvo labai draugiški. Kadangi nebuvo kur afišuoti savo asmeninių gyvenimų, muzikos versle jie užsiimdavo savo esmine veikla – kurdavo, įrašinėdavo, koncertuodavo. Dešimtame dešimtmetyje Lietuvoje vykdavo gausybė masinių renginių, kuriuose dalyvaudavo dešimtys atlikėjų – tai buvo ne tik įvairūs apdovanojimai, bet ir miestų šventės. Būtent tų renginių metu užkulisiuose visi ir susitikdavome. Buvo geras, sakyčiau netgi labai šeimyninis jausmas.

Kryžius: Tačiau nereikia pamiršti vieno esminio dalyko: mes mažai domėjomės šou verslu. Pagrindinis tikslas buvo kurti muziką ir nebūti panašiems į nieką Lietuvoje. Apie showbizo užkulisius daugiau galėtų papasakoti mūsų tuometinis vadybininkas Martynas Tyla. Galiu pasakyti tik tiek, kad tuomet, kaip beje ir dabar, Lietuva buvo švogerių kraštas. Egzistavo pažintys ir atkatai. Reikėdavo “susidraugauti”, padaryti gramą ar takelį, sudalyvauti bendruose tūsuose. Tik taip galėdavai pakliūti į teisingų bičų chebrą. Tačiau tai vyksta visame pasaulyje. Todėl man undergroundas yra daug artimesnis. Ten gimsta kažkas visiškai naujo. Ir gimsta ne pinigų, o tikėjimo dėka.

EXEM (nuotr. grupės asmeninio archyvo)

„RADIJO STOČIŲ MONOPOLIS TRUKDĖ TIKRAJAI KŪRYBAI, TODĖL TEKO PABŪTI IR KEKŠĖMIS”

Grupė savo populiarumo piką pasiekė tada, kai muzikos vartojimas buvo itin kokybiškas: radijo stočių topai buvo daugiau nei šventa, televizijoje transliuojami populiariausiųjų sąrašai diktavo madas, o tie, kurie dominavo topuose muzikos mylėtojų gretose galėjo vadintis kone dievais. Kas Jums, kaip grupei, tuo metu buvo sunkiausia? Kokie buvo didžiausi asmeniniai, kūrybiniai ir globalūs iššūkiai, su kuriais susidūrėte?

Matas: Sunkiausia? Turbūt neatitikimas tarp oficialios pozicijos ir gyvenimo realybės. Išoriškai sėkmingi atlikėjai buvo labai išaukštinti, atpažįstami gatvėse, kviečiami į prabangius renginius. Tačiau realybė buvo labai prozaiška – po 1998 metų Rusijos krizės Lietuvos šou verslas buvo pakirstas. Tiek aš, tiek ir daugelis mano bičiulių gyveno ant skurdo ribos ir dirbo pašalinius darbus. Tačiau, norėjome to ar ne, savo įvaizdį turėjome išlaikyti.

Kryžius: O aš manau, kad didžiausias galvos skausmas buvo tai, kad radijos (išskyrus Lietuvos radiją) nenorėjo girdėti tikrųjų “EXEM”.

“Ei, čia gi neformatas, mes negalime to leisti į eterį, nes niekas neklausys. Padarykite ką nors popsoviau. Gal gali padainuoti kokia mergaitė?”, – tada sakydavo mums radijo stočių vadovai.

Tai mus žudė. Tačiau teko pabūti ir kekšėmis. Toks monopolis labai trukdė atsiskleisti tikrajai muzikantų kūrybai. Turėjome derintis prie visų ir dar išlikti įdomūs bei skirtingi nuo kitų. Padarykite eksperimentą: paimkite 5 skirtingų to metu grupių albumus ir perklausykite juos. Mažiausiai 2-3 kūriniuose tikrai pajusite prostitucijos pėdsakus.

Galėdavai kurti ką tik nori, tačiau jei norėdavai, kad tave transliuotų radijas, privalėdavai prie jų derintis ir pataikauti vidutinybėms.

Dabar, kai viską valdo internetas, to tiesiog nebeliko. Labai tuo džiaugiuosi, nes žmonės gyvena nuostabiu metu – tai pats puikiausias laikas saviraiškai.

Matai, Jūs dirbote ne tik su „EXEM“. Išleidote du solinius albumus, taip pat dirbote su „SEL“, Naktinėmis Personomis, į pasaulį „paleidote“ 96-aisiais itin populiarų projektą „UZI“. Kurie iš šių muzikinių reiškinių Jums buvo svarbiausi? Ar galite palyginti juos ir grupę „EXEM“?

Matas: „UZI“ buvo labai svarbu. Kaip tai buvo svarbu suprantu tik dabar, ypač tada kai susitinku su taip pat Berlyne gyvenančiu grupės lyderiu MC Geniu. „UZI“ buvo pirmas tikras muzikos projektas skirtas Lietuvos ‘millennial’ kartai. Ieškojome, kaip autentiškai perduoti tą jaunų hip hopo fanų atmosferą, kurią mes matėme Klaipėdoje. Tai turėjo būti kažkas visai kitokio nei Vilniaus projektai „SEL“ arba „ŽAS“. Esu tikras, kad tada „UZI“ albumas nuskambėjo labai stipriai. Ypač kai matėme grupės narius Genį ir Laurį. Matėme kokie jie buvo alkani, nuožmūs ir jauni žmonės. Manau, kad klausytojams tai padarė stiprų įspūdį, o mudu su Kryžiumi jiems sukūrėme atitinkamą muzikinį foną. „UZI“ buvo gan kompleksiškas, bet rimtas muzikinis chuliganizmas.

Iš solinių projektų man labai brangus albumas “Naktis prieš pat miškus”. Jį dariau dariau I. Jonyno spektakliui ir Juozo Statkeviciaus garso takeliui. Abu šie žmonės – ypatingai iškilūs ir talentingi, todėl labai džiaugiuosi jų dėka pamatęs kitą darbo kokybės lygį. Visgi teatras ir aukštoji mada stipriai pakelia reikalavimų kartelę.

Mindaugai, Jūs esate vienintelis nuolatinis “EXEM” narys. Kaip pasikeitė grupė po to, kai ją paliko Matas?

Kryžius: Matui išėjus nebeliko atramos. Kai dirbome su Matu, dažnai ginčydavomės, diskutuodavome apie tai, kur link reikėtų sukti savo kelią, ką labiau akcentuoti, kokius naujus muzikinius stilius įpinti, kad išliktume įdomūs klausytojui. Likau vienas ir rašiau neturėdamas su kuo pasitarti, įsiklausyti į kritiką ar patarimą. Draugai, dažniausiai pataikaudami, sakydavo, kad viskas yra gerai. Tačiau jie tiesiog norėdavo greičiau atsifutbolinti. Jie – ne muzikantai, todėl nelabai supranta, kaip visa tai daroma. Galų gale, jie ir klausė visai kitokios muzikos.

Vienu metu buvo ypatingai sunku. Tačiau vėliau atėjo kiti žmonės (albumą “Studio” kūrėme su Viliumi Anceriu, “Origami” ir “Chameleonus” – su Skirmantu Jutkoniu). Ir buvo taip, kaip buvo.

Tačiau su Matu aš jaučiausi stabiliausiai. Jis man buvo didelis autoritetas.

EXEM (nuotr. asmeninio grupės archyvo)

„MŪSŲ DAINOS „AFRIKA” PASIRODYMAS TOPUOSE BUVO IŠSKIRTINĖ STAIGMENA”

Savo trofėjų kolekcijoje turite ne vieną apdovanojimą, tarp kurių ypatingai išsiskiria 1995 – 1997 metai. Tuomet susišlavėte krūvą “BRAVO” ir “Radiocentro” apdovanojimų „Geriausio metų albumo“, „Geriausios metų dainos“, kitose kategorijose. Ką šie apdovanojimai reiškė jums? Kuris iš jų Jums yra artimiausias ir įsimintiniausias? Kodėl?

Matas: tiesą sakant, neatsimenu nė vieno apdovanojimo. Man visada atrodė, kad tada, kai iš tiesų buvome nusipelnę, už savo darbus negaudavome jokių apdovanojimų. Buvome amžinai nominuoti vargšiukai (juokiasi). Vėliau (gerokai per vėlai) parėjo ir apdovanojimai…

Kryžius: Iš tiesų tų apdovanojimų turime gal kokius 3-4. Brangiausias iš jų tikriausiai pirmoji vieta su daina “Afrika” pasiekta radijo stoties “M1” transliuojamame Top 40. Visų pirma dėl to, kad tuomet šioje radijo stotyje nebuvo lietuviško topo – jame rungėsi lietuviškos dainos drauge su užsienio atlikėjų kūriniais, todėl peršokti tokį atlikėją kaip Michael Jackson buvo tikrai žiauriai netikėta ir malonu.

Visada prisiminsiu 2000-uosius, kai gavome BRAVO statulėlę už geriausią šokių muzikos albumą. Mes taip netikėjome savo pergale, kad net nepasilikome apdovanojimuose. Tuo metu labai stipriai sirgo mano Tėtis, o eilinį kartą “apsilaužyti” neturėjome jokio noro. Kad laimėjome sužinojau autobuse netoli Kryžkalnio, kai paskambino mūsų vadybininkas ir pranešė: “Nepatikėsi – gavome!!!”. Pasiekę Klaipėdą išgėrėme stoties bare po bokalą.

Antrojoje XX a. Paskutinio dešimtmečio pusėje Lietuvos gyventojų muzikinį skonį formavo du topai – Radiocentre šeštadienio popietę transliuojamas Lietuvos TOP 20 ir „M1“ sekmadienio vakarais pristatomas „Top 40“. Ar sekdavote topus? Kokią reikšmę jie apskritai turėjo grupei?

Matas: Žinoma, kad sekdavome situaciją tada, kai mūsų kūriniai būdavo topuose. Būdavo malonių staigmenų, pavyzdžiui, jau Kryžiaus paminėtas „Afrikos“ pasirodymas radijo stotyje „M1“ arba mūsų dainos su „Naktinėmis Personomis“ debiutas pirmoje vietoje.

Kryžius: aš pats topų nesekdavau. Juos stebėti pradėjau tik skatinamas Skirmanto Jutkonio, kuris man nuolat kalė į galvą mintį, kad reikia pradėti kurti “formatą”, nes tik tada radijos ims labiau groti mūsų dainas. Tačiau tai mums nedavė nieko gero…

Manęs apskritai mainstream’as niekada nedomindavo. Deja, lietuviškose radijo stotyse nieko kito ir negrodavo. Tad ir didelės reikšmės man jie nedarė. Klausydavausi įrašų namuose, keisdavausi jais su draugais. Tai buvo mano muzika.

EXEM albumas „Stereo”

„JEIGU LIETUVA TAIP SPARČIAI JUDĖS PIRMYN – PO 5 METŲ PASIEKS ISLANDIJOS LYGĮ”

Jeigu RC transliuojamame LTDuk‘e dominavo vien tik lietuviški kūriniai, tai radijo stoties M1 Top 40 lietuviški kūriniai buvo veikiau išimtys nei taisyklė. Jau minėjote, kad “Afrikos” pasirodymas jums buvo didelė dovana – 1997 metais ji tapo pirmąja nepriklausomoje Lietuvoje sukurta daina, pakilusia iki pirmosios topo vietos. Ar galima šį įvykį laikyti savotišku „EXEM“ lūžio tašku, kuomet Jus pripažino masės?

Kryžius: Radijas tuo metu buvo labai klausomas. Be abejo, tai turėjo įtakos ir “EXEM” populiarumui, nes tais metais jau pasirodydavome klubuose beveik kiekvieną savaitgalį. Tačiau tai neturėjo jokios įtakos mūsų kūrybai. Tada jau iš mūsų pradėjo reikalauti, kad radijo singlai irgi skambėtų “eksemiškai”…

Matas: “Afrikos” pasiekimas tikrai buvo viena iš didžiųjų tų metų staigmenų. Tada atrodė, kad kiekvieną savaitę įvykdavo kažkas gražaus. Asmeniškai aš manau, kad tą 1997-ųjų vasarą mūsų reklaminis plakatas buvo stipriausias lūžio taškas. Beveik kiekviename mieste kabėjo šimtai mūsų portretų. Toks vizualinis mūsų prisistatymas labai pakeitė masinę reakciją. Beje, iki šiol daug kas nežino, jog ant mūsų šio albumo viršelio dvi esančios moterys – tai puikiai visiems pažįstamos manekenės Meda Jonaitytė ir Renata Mikailionytė. Tad tam tikra prasme jos taip pat prisidėjo prie šio albumo sėkmės (šypsosi)

Paskutiniame praėjusio tūkstantmečio dešimtmetyje grupių gyvenimuose ypatingai didelę reikšmę vaidino taip vadinami fanų klubai. Ar jūs tokį turėjote? Ar bendraudavote su jais? Galbūt palaikote ryšį dabar?

Matas: Taip, „EXEM“ fanų klubas (nors ir nedidelis) tikrai egzistavo. Džiaugdavomės susitikę su klubo nariais savo koncertuose. Kai kurie labiausiai atsidavę net kopijuodavo mūsų apsirengimo stilių. Tai buvo labai simpatiška (šypsosi). Žinau, kad kai kurie iš klubo narių ir patys pasuko į muziką. Tikiuosi, kad buvome jiems įkvėpimas.

Kryžius: Girdėjau, kad berods Panevėžyje buvo susikūręs fanų klubas. Yra pavienių fanų, su kuriais dar ir dabar susirašau feisbuke. Tačiau praėjo daugiau kaip dešimtmetis… Tad kam dar gali būti įdomi jau seniai nebeegzistuojanti grupė?

Jeigu šiandien jums leistų atsukti laiką atgal ir ištaisyti vieną „EXEM“ klaidą, ką keistumėte?

Matas: Hm… (mąsto) Svarbiausias trūkumas, mano manymu, buvo bandymas pritaikyti „EXEM“ kūrybą masių skoniui. Jautėme daug spaudimo sukurti daugiau pop kurinių, kažkokio labiau priimtino skambesio.

Kryžius: Asmeniškai aš nekeisčiau nieko. Galbūt norėčiau būti tolerantiškesnis ir pakantesnis kitiems… Tačiau tai ateina tik su metais.

„EXEM NIEKADA NEBUVO POPULIARI. JĄ ŽINOJO, NES BUVOME KEISTI, TAČIAU NIEKADA NEBUVOME POPULIARŪS”

Kas buvo sunkiausia būnant grupės “EXEM” nariu?

Kryžius: Nežinau kaip kitur, bet Klaipėdoje kai mus su Matu pamatydavo einančius gatve, labai dažnai pavymui atskriedavo tekstas “P….rai”. Nežinau, gal jie galvodavo, kad jeigu du bičai stovi ant scenos, tai jie būtinai ir miega kartu. Bet kuriuo atveju, būdavo labai sunku susitvardyti ir nevožti į dirolus…(juokiasi).

Buvote viena iš tų grupių, kurios padėjo pamatą populiariosios muzikos kultūros formavimuisi Lietuvoje. Kokią Lietuvą Jūs matote šiandien? Kuo šiandieniniai muzikos klausytojai mūsų šalyje skiriasi nuo tų, kurie 1997 metais „EXEM‘ų“ „Afriką“ rinko metų daina?

Matas: Tiesą pasakius, mažai žinau apie šiandieninį Lietuvos klausytoją. Tikiuosi, kad jis yra išrankesnis ir turi gerokai didesnius reikalavimus pop muzikai.

Taip pat džiaugiuosi savo draugų Leono Somovo ir Jazzu sėkme. Manau, kad tai yra geriausias įrodymas, jog kokybė gali būti sėkminga. Tokie kūrėjai kaip Eglė Sirvydytė, Markas Palubenka, Alina Orlova ar Silence Records komanda yra pasaulinis lygis, o faktas, kad Justino Mikulskio „Secret Thirteen“ yra daromas Lietuvoje, yra išvis neįtikėtinas.

Todėl jeigu taip sparčiai judėsime pirmyn, po 5 metų pasieksime Islandijos lygį.

Kryžius: šiandieniniai muzikos klausytojai yra tokie išprusę, kad ir “EXEM” būtų visai kitokie nei prieš dvidešimtmetį. Dabar yra daug sunkiau kažkuo nustebinti ar šokiruoti. Tektų labai stipriai paprakaituoti, kad užsitikrintume šiandieninio klausytojo palankumą. Bet, kaip minėjau, labai džiaugiuosi, kad Lietuvoje atsirado tiek daug gerų grupių. Tai rodo, kad Lietuva jau yra atsikračiusi visų postsovietinių baimių, o jauni žmonės nebebijo kurti, būti keisti, kitokie ir drąsiai tai deklaruoti.

Kaip galvojate, kur slypi EXEM sėkmė? Kodėl EXEM buvo tokia populiari?

Matas: Mes labai ilgai ir kruopščiai dirbome. Iki mūsų populiarumo pradžios 4 metus kūrėme ir kovojome už muziką. Išskyrus mus ir keletą artimiausių draugų niekas netikėjo, kad mums pasiseks. Man „EXEM“ istorija – tai pats geriausias asmeninis įrodymas, kad jeigu kažkuo tiki ir tuo gyveni, būtinai ateis laikas, kai pasaulis tai atpažins ir pripažins.

Kryžius: Aš iki šiol esu įsitikinęs, kad “EXEM” niekada nebuvo populiari grupė. Ji buvo žinoma dėl savo keistumo, bet populiari – NIEKADA.

Ko palinkėtumėte Lietuvos ateities kartoms, kada nors dar tik ketinsiančioms kurti muziką ir į projektą „EXEM“ žiūrėsiantiems kaip į savo didžiausius įkvepėjus?

Matas: Klausykite savo širdies.

Kryžius: Nebijokite būti keisti. Jeigu mes, žmonės be jokio muzikinio išsilavinimo, sugebėjome būti žinomi postsovietinėje erdvėje, tai jums visas pasaulis gali atsigulti po kojomis. Tikėkite tuo, ką kuriate, ir tuo patikės visi.

Kryžius jau porą kartų paminėjo, kas jį šiandien Lietuvoje žavi. Matai, o kuo žavitės Jūs?

Jaunais žmonėmis. Nauja karta yra super! Aš žaviuosi dabartiniais 18–28-mečiais. Ir labai linkiu, kad jie toliau taip gražiai augtų. Vėliau jie perims mūsų Tėvynę į savo rankas. Ir aš net neabejoju, kad būtent tie šiandienos jauni žmonės pagaliau Lietuvą padarys tokią, apie kokią mes dešimtmečius svajojome – kūrybingą, atvirą ir progresyvią.

Ačiū už pokalbį!

**********************

APIE GRUPĘ EXEM – iš pirmų lūpų:

A. Mamontovas

Andrius Mamontovas, atlikėjas, kompozitorius, grupės „Foje” lyderis: Aš atsimenu jų pasirodymus muzikinėse to meto TV laidose. Jie buvo naujos kartos grupė, grojanti išskirtinai elektroninę muziką. Mane visada žavėjo sintezatoriai ir ritmo mašinos, todėl „EXEM” atsiradimą lietuviškos muzikos padangėje džiaugsmingai sveikinau. Tokios grupės labai trūksta mūsų dabartiniame muzikos pasaulyje. Kas kartą kur nors susitikęs Kryžių, mintyse jo paklausiu: „kada, po velnių, tu sugrįši prie muzikos?”

M. Tyla

Martynas Tyla, „EXEM” vadybininkas 1992 – 2000 metais: „EXEM” – tai techno muzikos pionieriai Lietuvoje. Jie visada darė tai, kas jų manymu buvo teisinga, gražu ir madinga pasaulyje. Tačiau svarbiausia, kad ta mada į Lietuvą atkeliaudavo jau po EXEMų bangos. Jų muzikos tembrų gausa buvo lyg švyturys kitiems atlikėjams. Ko gero tuo ši grupė ir skiriasi nuo daugelio kitų.

M.Palubenka

Markas Palubenka, muzikantas: Muzika, kurią kūrė „EXEM”, sugebėjo prikaustyti dėmesį. Manau, kad taip buvo todėl, kad jie kūrė įkvėpti skirtingų elektroninės muzikos stilių, ir sugebejo į savo kūrybą sudėti (bent jau man atrodo) daug laisvės pojūčio. Man labai gera jų klausyti, nes tai jautri muzika, nors ir pakankamai tranki. Albumo „Stereo” įžanga tai puikiai patvirtina: mano nuomone, tai yra viena geriausių įžangų Lietuvos albumų istorijoje.

Nauja manoMUZIKOS rubrika prikels praeityje garsias Lietuvos grupes

2016-11-13Liudas ZakarevičiusmanoNAUJIENA

Kasetė ir pieštukas

Šeštus metus gyvuojantis portalas manoMUZIKA.lt savo skaitytojams pristato naują rubriką manoKARTA.

Jau šią savaitę startuosiančios rubrikos tikslas – „prikelti” muzikos kolektyvus, kurie buvo svarbūs Lietuvos populiariojoje kultūroje jos kūrimosi pradžioje. Didžiausią dėmesį manoMUZIKOS kūrėjai skirs paskutiniam dvidešimto amžiaus dešimtmečiui ir pirmiesiems šio tūkstantmečio metams.

Per metus laiko portalo autoriai melomanams reguliariai pateiks išskirtinius straipsnius ir interviu su tomis grupėmis, kurios paliko ryškų pėdsaką, bet jau nugrimzdo į istorijos puslapius.

„Tai bus didžiulis straipsnių ir interviu ciklas, skirtas laikams, kai „BRAVO” ir „Radiocentro” apdovanojimai buvo didžiausi metų įvykiai, o savaitgalio topai, transliuojami radijo stočių „M1” ir „Radiocentras” eterio bangomis, buvo svarbiau nei pamokos mokykloje. Tai rubrika, skirta tiems laikams, kai kasetė ir pieštukas buvo neatsiejami daiktai, o ginčai, kas geriau – „SEL” ar „FOJE” dažnai peraugdavo į rimtus konfliktus”, – sakė manoMUZIKA.lt autoriai.

manoKARTOS interviu ciklą pradės išskirtinis didžiulis pokalbis su kultiniu Lietuvos šokių muzikos kolektyvu „EXEM”. Itin nuoširdžiame pokalbyje su grupę sukūrusiais Matu Petrikiu ir Mindaugu Kazakevičiumi – Kryžiumi pirmojo šokių muzikos kolektyvo gerbėjai galės grįžti į XX a. paskutinio dešimtmečio pradžią, išgirsti grupės narių prisiminimus ir sužinoti, ką apie save pačius – tuomet vos dvidešimtmetį perkopusius avantiuristus – mano šiandieniniai į penktąją dešimtmetį įžengę „EXEMAI”.

Taigi, mieli bičiuliai, pasiruoškite sentimentų pliūpsniui ir lašeliui jaudulio. Nes manoKARTOJE sugrįšite į tą dešimtmetį, be kurio šiandien būtų sunku įsivaizduoti Lietuvos pop kultūrą.

Prisiminkite LTDuką, žurnalą „Ausis”, eiles prie bilietų į SEL ir FOJE koncertus, Radiocentro apdovanojimus Sporto rūmuose, Paramos koncertų ciklą ir kitas sentimentalias gėrybes, ir pasimėgaukite.

Tikimės, kad taip, kaip šią rubriką pamilome mes, pamilsite ir Jūs.

Tegyvuoja muzika!

Gero skaitymo;)

Fink: man tiesiog reikėjo nuo visko pabėgti

2016-10-11Liudas ZakarevičiusmanoNAUJIENA

Fink koncertas (nuotr. LIVE NATION)

Apie Fino Greenallo projektą „Fink” esame kalbėję šimtus kartų. Kadangi ši grupė – vienas didžiausių manoMUZIKOS favoritų, negailime jam nei laiko, nei dėmesio. Ne kartą važiavome į jo koncertus įvairiuose Europos kraštuose, ne kartą jį kalbinome ir, galiausiai, menų fabriko „LOFTAS” dėka prieš metus sulaukėme Lietuvoje.

Fantastišką pasirodymą sostinėje surengęs „Fink” lyderis F. Greenallas iki šiol prisimena debiutą mūsų šalyje. Pasak jo, laikas Lietuvoje buvo puikus. Ir taip buvo ne tik dėl itin svetingo „Lofto” priėmimo. Taip buvo ir todėl, kad sausakimša,visus bilietus pardavusi koncerto erdvė buvo užpildyta nuostabiais žmonėmis.

Nuo paskutinio „Fink” studijinio albumo „Hard Believer” pasirodymo praėjo daugiau kaip dveji metai . Neskaitant solinio Fino elektroninio LP „Horizontalism”, grupė pasauliui jau kurį laiką nedovanoja nieko. Ir taip yra todėl, kad Finas su kompanija įtemptai dirba prie savo naujo įrašo. Kadangi išties labai pasiilgome „Fink” muzikos, nusprendėme grupės lyderį pakalbinti telefonu. Finą pagavome Berlyne. Tačiau atlikėjas mielai skyrė mums savo laiką ir pasidalijo mintimis.

Nuo akimirkos, kai dienos šviesą išvydo jūsų albumas „Hard Believer” praėjo daugiau kaip dveji metai. Baigėte savo itin sėkmingą koncertinį turą, išdalijote šimtus interviu. Kaip galėtum apibendrinti „Hard Believer” epochą? Ar ši epocha labai skyrėsi nuo prieš tai išleisto albumo „Perfect Darkness” eros?

Dveji metai… Kaip greitai bėga laikas (mąsto). „Hard Believer” ir „Fall Into The Light” turai buvo neįtikėtini. Istoriniai ir kupini įvairiausių nuotykių. Surengėme daug koncertų. Nemaža dalis jų buvo visiškai nematytose vietose. Aplankėme, žinoma, ir tas vietas, kuriose buvome anksčiau.

Grupės skambesys tapo gerokai brandesnis ir galingesnis. Galbūt taip įvyko todėl, kad grojome didesnėse arenose. Bet tai nebuvo vienintelė priežastis. Kaip grupė mes įgavome gerokai daugiau pasitikėjimo. Kurdami „Hard Believer” mėgavomės kiekviena kūrybinio proceso akimirka. Ko gero tai atsispindėjo ir būnant ant scenos.

„Hard Believer” epochos viduryje sukūriau „Horizontalism”. Tai buvo albumas, kurio itin reikėjo man pačiam. Tai buvo nuostabi „savi-izoliacija”. Man reikėjo vienumos, kurios ieškojau ir atradau muzikoje. „Horizontalism” sukūriau savo namuose Berlyne ir kelionių iš vienos Europos vietos į kitą autobuse metu.

Taigi, jeigu reikėtų apibendrinti „Hard Believer” laiką trumpiau, sakyčiau, kad jis buvo labai kūrybinis, tarptautinis, itin varginantis, tačiau neįtikėtinai nuostabus.

Kurį laiką esate visiškai nutilę – jokių interviu media kanalams, jokių įrašų socialiniuose tinkluose. Jau nekalbu apie koncertines datas, kurių grupės gerbėjai laukia daugiau kaip metus. Ar taip vyksta dėl kokių nors priežasčių? Ką apskritai šiuo metu veiki ir kur esi?

Jeigu atvirai, man tiesiog reikėjo nuo visko pabėgti. Įsivaizduok, per dešimt metų sukūrėme 8 albumus, nuolat keliavome po pasaulį juos pristatinėdami ir galvodami, kaip žmonėms perduoti savo muziką. Taigi, man tiesiog reikėjo bent jau akimirkai atvėsinti galvą ir „perkrauti” savo baterijas (šypsosi).

Bet… bet per tą laiką aš taip pat negalėjau nusėdėti vietoje (kvatoja). Įrašiau bliuzo albumą, kuris jau kitąmet turėtų pasirodyti parduotuvėse. Kol kas jis labai „žalias”, tačiau jau įrašytas „Fink” studijoje Berlyne.

Taip pat per šiuos metus parašiau krūvą naujos „Fink” muzikos, kurią kaip tik šiuo metu pradedame įrašinėti.

Na, o jeigu klausi, ką veikiu šiuo metu, tai galiu prisipažinti, kad esu Berlyno metro – važiuoju aplankyti kelių bičiulių į jų studiją. Po to „prigriebsiu” Timmy (L.Z. – grupės gitaristas ir būgnininkas Timas Thorntonas) ir kartu važiuosime į mūsų studiją, kurioje rašysime, grosime ir gersime kavą.

Jeigu jau prakalbome apie muziką, negaliu nepaklausti, kas tave lydi pastaruoju metu. Šie metai – ypač muzikaliai derlingi. Kokios muzikos klausai tu?

Man labai patiko naujausias „Radiohead” albumas. Baigiu priprasti ir prie naujausio „Warpaint” įrašo „Heads Up”. Kalbant apie ankstesnius šių metų favoritus, turėčiau išskirti „Mbongwana Star” ir Keaton Henson plokšteles. Namuose vis dar skamba ir senesnis bliuzas, pavyzdžiui „Howlin’ Wolf”. Taip pat vis labiau susipažįstu su muzika iš Malio.

Žinai, Berlynas – gera vieta muzikai. Čia galiu ne tik jos klausytis, bet ir ją pirkti. Jeigu turėsi laiko – užsuk. Žinau, kad tu taip pat perki muziką, tad parodysiu kur galima prasmingai išleisti pinigus (Juokiasi).

Fink koncerto akimirka

Po tavo koncerto Lietuvoje čia stipriai išaugo ir „Fink” muziką mylinčių žmonių skaičius, kurie laukia jūsų pasirodymo mūsų šalyje. Ar turime šansų tave artimiausiu metu ir vėl pamatyti Vilniuje?

Galiu visai atvirai prisipažinti, kad apie mūsų praėjusių metų koncertą Vilniuje ir dabar su grupe pakalbame labai dažnai. Tai buvo koncertas, kuriame viskas buvo nuostabu – ir „Loftas”, ir žmonės, organizavę mūsų renginį, ir grupės gerbėjai. Viskas buvo tiesiog tobula. Todėl sakau labai atsakingai: mes tikrai (žodį tikrai Finas pakartoja tris kartus – L.Z.) čia sugrįšime. Vilnius mus labai įkvėpė.

Tuomet turi išskirtinę progą perduoti linkėjimus Lietuvai.

Bičiuliai, žinokite aš tikrai netrukus pas jus sugrįšiu. Su nauja muzika, naujomis dainomis, nauju įkvėpimu ir nauju koncertu. Ačiū už tai, kad klausotės „Fink”. Jums koncertuoti buvo neįtikėtinas malonumas.

10 minučių su Fink: išskirtiniai dokumentiniai kadrai, muzika ir nuoširdus interviu

2016-08-19Liudas ZakarevičiusmanoNAUJIENA

Kai mūsų ausis ir akis pasiekia naujienos iš „Fink” stovyklos, net ir lietinga diena iškart tampa šviesi, pozityvi ir ypatinga. Šiandiena – ne išimtis. Baigęs „Hard Believer” koncertinį turą Finas Greenallas su kompanija jau kuria naują albumą. Ne kartą kalbinusi savo muzikinį dievą, manoMUZIKA jau labai greitai pateiks išskirtinių naujienų iš grupės stovyklos. Na o kol kas, jų belaukiant, turime taip pat ypatingų žinių, vaizdų ir garsų.

Prieš porą valandų savo paskyroje facebooke „Fink” pasidalijo dokumentine juosta „Less Alone”. Trumpame subtiliame filme – išskirtinis pokalbis su „Fink” lyderiu Finu Greenallu, kadrai iš užkulisių ir neįtikėtinai jautri grupės muzika.

Filmą „Less Alone” kūrė Olandijos kompanija „Eyeforce” drauge su fotografu Tommy N Lance. 10 minučių trunkančioje juostoje muzikantas, kompozitorius ir grupės „Fink” lyderis Finas Greenallas pasakoja apie įkvėpimą, muziką ir savo gyvenimą. Šis filmas prieš kelis mėnesius buvo pasirodęs internete, tačiau labai greitai dingo. Tikėkimės, kad šįkart „Less Alone” čia pasiliks ilgam.

Paskutinį manoMUZIKOS itnerviu su „Fink” skaitykite ČIA.

Benjamin Clementine: mano kūrybos tikslas – sugrąžinti žmonėms viltį

2016-04-14Liudas ZakarevičiusmanoINTERVIU

Benjamin Clementine

Benjamin Clementine vardas melomanų lūpose pastaraisiais metais skambėjo itin dažnai. Mažai kam žinomo Prancūzijos gatvėse muzikinės laimės ieškojusio brito kūrybos taip niekas būtų ir nesužinojęs, jeigu ne prestižinis „Mercury“ apdovanojimas, teikiamas už geriausią Didžiosios Britanijos metų albumą. Būtent šį prizą laimėjo debiutinis muzikanto diskas „At Least For Now“. Tačiau apie viską kalbėti reikia nuo pradžių, nes Clementine‘o gyvenimo istorija verta atskiro vadovėlio. Sunki vaikystė, meilė literatūrai, pabėgimas iš namų, klaidžiojimas Londono priemiesčiuose, o vėliau – Paryžiaus gatvėse – tai tik kelios nedidelės istorinės nuotrupos iš skaudžios, sunkios, liūdnos, tačiau laimingą pabaigą turinčios muzikanto istorijos. Nors jam tik 27-eri, Benjaminas per šiuos metus patyrė tiek, kiek didžiuodamasis apie savo gyvenimą papasakoti galėtų nedažnas 80-metis. Skurdas, patyčios, benamio dalia, beatodairiškos darbo paieškos ir visą gyvenimą lydėjusi meilė muzikai, kurios triumfas besiblaškančios ir vietos po saule ieškančios asmenybės gyvenimą pavertė gyva pelenės istorija.

Šiandien Benjaminas Clementine‘as – viena ryškiausiai spindinčių žvaigždžių, turinčių savo įsitikinimus, išskirtinę pasaulėžiūrą ir, kas svarbiausia, unikalų muzikinį polėkį. Jo kūryba – tai asmeninio gyvenimo refleksija, pripildyta liūdesio, vilties, pasimetimo ir gyvenimo meilės. Tai žmogus, kurio kūryba ir nuoširdumas nekelia jokių abejonių, nes viskas, kaip sako pats muzikantas, yra išgyventa, išjausta ir patirta. Gyvenimas gatvėse, santykis su žmonėmis ir pasauliu, viltis ir meilė – tai pagrindinės temos, vyraujančios šio liūdesio ir vilties dainiaus kūryboje.

Šiuo metu pianino burtininkas B. Clementine‘as vieši Niujorke, kur įtemptai ruošiasi savo koncertiniam turui. Gerdamas rytinę kavą viename Manheteno viešbutyje muzikantas mielai sutiko skirti laiko Lietuvai. Nepaisant to, kad interviu turėjo baigtis po 15 minučių, pokalbis truko gerokai ilgiau nei pusvalandį. Benjaminas pasakojo ne tik apie sudėtingus savo gyvenimo metus Paryžiaus gatvėse, bet ir apie meilę muzikai, svajones, požiūrį į gyvenimą, savo kūrybą ir, žinoma, artėjantį koncertą mūsų šalyje.

Nuoširdus, šiltas, velniškai gilus ir kartu ypatingai paprastas – toks man pasirodė dainų „London“, „The People and I“ ar „Nemesis“ kūrėjas. Todėl labai džiaugiuosi, kad manoMUZIKA yra pirmoji Lietuvoje, savo skaitytojams pateikianti išskirtinį pokalbį su šia analogų pasaulyje tikrai neturinčia asmenybe.

Tavo tėvai svajojo, kad taptum teisininku. Kada galutinai supratai, kad tėvų svajonėms nelemta išsipildyti?

Sulaukęs 18 metų įstojau į universitetą, kuriame visai neblogai sekėsi. Puikiai baigiau pirmą kursą, tačiau visą mokymosi laiką jaučiau, kad tai ne mano vieta. Kur kas labiau apsimetinėjau teisininku nei juo iš tiesų galėjau būti. Suvokiau, kad nebenoriu to daryti, todėl susipakavau daiktus ir išvykau. Grįžau iš universiteto namo ir pagalvojau: ką galėčiau veikti? Neturėjau kito pasirinkimo, todėl pradėjau dirbti drabužių parduotuvėje, o vėliau išvykau į Paryžių.

Viename interviu esi pasakojęs istoriją, kaip vaikystėje tavo vyresnis brolis namo atvežė pianiną. Tai buvo instrumentas, kurį iškart pamilai ir supratai, kad nori juo groti. Galbūt atsimeni pirmą kūrinį, kurį bandei pagroti? Kur šiuo metu stovi tavo pirmasis pianinas?

Pirmas mano išmoktas kūrinys buvo kompozitoriaus Eric Satie darbas „Gymnopedies 3”. Bandžiau jį sugroti iš atminties. Nuo tos akimirkos, kol gyvenau tėvų namuose, šis procesas vykdavo kiekvieną dieną (juokiasi).

Beje, pianinas vis dar stovi ten pat – tuose pačiuose namuose Londone.

Gyvenime esi turėjęs daug sunkių akimirkų, ypatingai po tėvų skyrybų. Palikai namus, be skatiko kišenėje persikėlei į Kamdeną, vėliau – į Paryžių. Grojai gatvėse, neturėjai pastovios gyvenimo vietos ir išgyvenai tikrai sunkų laiką. Prisipažink, ar kada nors esi pagalvojęs apie tai, kad atėjo laikas sustoti, viską mesti šalin ir imtis ko nors kito, bet ne muzikos?

Niekada. Nuo tos akimirkos, kai supratau, kad noriu kurti muziką, nė karto nepasidaviau. Mano muzika gimsta iš meilės. Niekada negalvojau apie karjerą. Muzika man – visai kaip santykiai su mylimu žmogumi. Įsimylėjęs tiesiog negalvojau apie pasekmes. Pasidaviau meilei ir plaukiau ten, kur ji mane nešė.

Kai pirmą kartą išvykau į Paryžių, pradėjau dirbti vienos kavinės virtuvėje, vėliau bandžiau įsidarbinti įvairiuose baruose, tačiau man nepavykdavo. Įsivaizduok, tokiame mieste, kaip Paryžius, aš nesugebėjau gauti darbo! (juokiasi) Tada pradėjau groti gatvėse, kur žmonės manęs klausydavosi, o už pasirodymus atsidėkodavo pinigais. Tai buvo ir liko mano darbas, kurį dirbu iki šiol.

Taigi, niekada nenustojau ir, ko gero, nenustosiu kurti. Tai pasakiau sau tą ypatingąją akimirką, kai žengiau pirmuosius muzikinius žingsnius.

Tavo gyvenimo istorija – ypatinga. Dalis jos – labai asmeniška ir niūri, pilna vienatvės, nevilties ir maišto. Ne kartą esi minėjęs, jog tavo patirtis ir yra pagrindinis įkvėpimas. Tačiau šiuo metu tas „sunkusis“ gyvenimo etapas jau praeity. Tapai mados namų „Burberry” veidu, esi viena populiariausių šiandienos muzikos ikonų, kurias savo šalyse nori matyti begalė renginių organizatorių. Viskas per pastaruosius metus kardinaliai pasikeitė. Ar tau vis dar lieka laiko tai asmeninei kūrybai? Iš kur semiesi įkvėpimo?

Mano muzika yra apie pasauli. Ji skirta pasauliui. O jame šiuo metu vyksta labai daug įdomių dalykų. Žvilgtelėkime į Ameriką ir ten besireiškiantį Donaldą Trumpą, pagalvokime apie sprogimus Briuselyje ar Paryžiuje. Atsisukime į Nigeriją, Siriją ar kitas masinių žudynių vietas, kuriose matome nuoseklų ir amoralų žmonių elgesį. Kartais, norint „įsikvėpti“, pakanka pamatyti ir pajausti pasaulio – t.y. mūsų pačių reakcija į tai kas vyksta aplink… Apie tai ir noriu kalbėti, kurti ir rašyti.

Obuolys nuo obels netoli terieda, tačiau kai jis atsiduria netoli namų – pradeda rūpėti kiekvienam. Taigi, pasaulyje vyksta velniškai daug dalykų, kurie šiuo metu yra mano naujojo albumo inspiracija. Kuriu ir rašau apie tai, kas vyksta, nes manau, kad gyvenimas yra pavojuje. Todėl mano, kaip menininko, tikslas yra sugrąžinti žmonėms viltį.

Ar kasdienybė ir gyvenimo problemos ir yra pagrindinės priežastys, dėl kurių tavo muzika yra tokia gili ir kartu liūdna?

Mano muziką dažnai įkvepia liūdni dalykai, tačiau nesu tikras, ar ji pati tikrai yra liūdna. Sakyčiau priešingai – ji atneša viltį.

Taip, mano patirtyje ir išgyvenimuose yra nemažai liūdnų akimirkų. Apie jas aš dainuoju. Tačiau taip yra todėl, kad nenoriu apsimetinėti. Negaliu žmonėms meluoti ir sakyti, kad man linksma, jeigu širdyje liūdžiu. Rašau apie tai, ką jaučiu.

Liūdesys man nėra svetimas, tačiau visada noriu būti tas kūrėjas, kuris gali žmonėms atnešti viltį.

Apie tave ir tavo kūrybą tiek muzikos kritikai, tiek ir melomanai yra išsakę daug gražių žodžių. Tačiau kaip savo muziką ir save patį apibūdintum tu pats?

Sakyčiau, kad esu ramus žmogus – visai, kaip tas berniukas, kuris nori kalbėti apie jam rūpimus gyvenimiškus dalykus. Tokia yra ir mano muzika: ji apie mane, mano patirtį ir išgyvenimus.

Gaila, tačiau šiandien labai nedaug žmonių turi kiaušus ir leidžia sau kalbėti tik tiesą – tiek apie savo gyvenimą, tiek apie tikrus aplink vykstančius dalykus. Todėl jaučiu pareigą būti vienu iš tų kelių…

Prieš metus pasirodė tavo debiutinis albumas „At Least For Now“. Šį diską išleido didžiulė įrašų kompanija „Virgin“. Visuomenėje nesvetima nuomonė, kad didieji leiblai su laiku ima vis labiau riboti atlikėjo saviraišką ir stengiasi daryti didesnę įtaką jo kūrybai. Ar taip atsitiko ir tau? Kokie yra darbo su didžiaisiais industrijos atstovais privalumai ir trūkumai?

Pirmą savo EP įrašiau nedidelėje įrašų kompanijoje. Tai padariau praktiškai vienas. Po šio įrašo pasirodymo sulaukiau daug dėmesio, todėl kai sukirtau rankas su „Virgin records“, tą pačią akimirką sutarėme, kad darysiu tai, ką norėsiu. Taigi, galiu vadintis laimingu žmogumi, nes taip pasiseka ne kiekvienam (šypsosi).

Tačiau visų leiblų ir korporacijų tikslas yra vienintelis – gauti pinigų. Jie tau suteikia puikias sąlygas realizuoti savo idėjas, bet čia pat palieka pareigą padėti jiems uždirbti. Tačiau tam, kad tu generuotum pinigus, žmonės visų pirma turi mylėti tavo darbą. Šiam tikslui pasiekti atlikėjas privalo sukurti kažką gražaus ir ypatingo.

Žinau, kad yra įvairių kompanijų, diktuojančių savas taisykles. Tačiau man tikrai pasisekė. Nejaučiu jokio diktato iš šalies ir galiu mėgautis kūrybine laisve. Kuriu ir niekada negalvoju apie pinigus. Tai – laimingo kūrėjo ženklas.

Žinau, kad pastaruoju metu klausimų apie tai gauni daug, tačiau negaliu nepaklausti ir aš. Tavo debiutinis įrašas buvo pripažintas geriausiu Didžiosios Britanijos albumu ir iškart laimėjo prestižinį „Mercury“ apdovanojimą. Ką šis įvertinimas reiškia tau, kaip žmogui ir kaip muzikantui?

Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad nesidžiaugiu. Tikrai esu laimingas, kad „At Least for Now“ sulaukė tokios sėkmės. Tačiau džiaugiuosi ne todėl, kad esu muzikantas ar menininkas. Džiaugiuosi todėl, kad albumas buvo sukurtas, tada, kai buvau bohema, valkatavau ir trainiojausi Paryžiaus gatvėmis. Tai geriausias įrodymas, kad toli gražu ne visada nugali tuštybė, gyvenimas rytdiena ir garbės troškimas. Tai signalas, kad šiandien nebepakanka atsikelti ryte, parašyti tris dainas, nueiti į studiją ir jas įrašyti.

Esu labai laimingas, kad įrodžiau žmonėms, jog šis prestižinis apdovanojimas gali atitekti tiesiog už tai, kad kurdamas kūrėjas išlieka savimi. Ne todėl, kad jis iš turtingos šeimos; ne todėl, kad jis baigė elitinį universitetą, o todėl, kad jis yra žmogus, kuriam rūpi.

Kita vertus, šiuo metu mes gyvename pasaulyje, kuriame svarbu, kad apie tave kalbėtų. Žmonės nori apie tave kalbėti, gali apie tave kalbėti ir daro tai garsiai. Taigi, „Mercury“ prizas leido žmonėms apie mane kalbėti ir išgirsti mano muziką.

Tačiau nesu garbėtroška. Man tikrai nereikia garbės. Esu žmogus, kuriam nerūpi, ką apie jį galvoją „ypatingai svarbūs“ asmenys. Esu kūrėjas, kuris kuria, įrašinėja ir atlieka savo muziką.

Taigi, nors esu tas pats Benjaminas Clementine‘as, kuris kažkada grojo Paryžiaus gatvėse, skirtumų yra: šis apdovanojimas nė kiek nepakeitė manęs, kaip asmenybės, tačiau leido žmonėms išgirsti mano muziką ir suteikė progą mano karjerai kilti aukštyn.

Benjamin Clementine

Esu didelis tavo muzikos gerbėjas, o „At Least For Now“ mano fonotekoje užima ypatingą vietą. Todėl turiu klausimą, kuris mane kamuoja nuo pirmos akimirkos, kai perklausiau tavo albumą. Kas įkvėpė tavo dainą „The People and I“ ir kas yra ta moteris, į kurią tu kreipiesi pirmose kūrinio eilutėse?

Visa ši daina – tai vientisa metafora, kurioje moteris įkūnija dvi prasmes. Kūrinio pradžioje moteris yra gamta, vėliau – mylimoji, su kuria lemta išsiskirti. Kalbėdamas apie gamtą ir kreipdamasis į moterį aš turiu minty mylimąją. Kūrinio pabaigoje esantys žodžiai „This time is only for people and I“ reiškia, kad aš tiesiog pavargau mylėti tik vieną žmogų, nes turiu mylėti visus. Tokia yra ir visos dainos priežastis – visa žmonija yra svarbi, su visais privalome elgtis vienodai teisingai, nežiūrint į tai, iš kur jie yra ar kur užaugo. Esu tikras, kad yra ir daugiau taip galvojančių žmonių.

Šis požiūris man padėjo išlikti tada, kai buvo sunku; tada, kai trankiausi po Paryžiaus gatves ir dainavau šio miesto užkampiuose. Kiekvienas žmogus man buvo lygus ir vienodai svarbus. Kažkada netgi buvau pagalvojęs, kas būtų, jeigu gatvėje manęs paprašytų išmaldos mano tikras brolis ir benamis. Supratau, kad paskutinius savo skatikus atiduočiau tam, kuris būtų priėjęs pirmasis. Šiuo atveju tikrai nebūtų buvę jokių išlygų. Taigi, tokia šios dainos reikšmė: visi yra vienodai svarbūs ir su visais turi būti elgiamasi vienodai.

Ar atsimeni, kokią pirmą dainą sukūrei?

Pirmoji mano sukurta daina vadinosi „Edmonton“. Tačiau turėjo praeiti maždaug 10 metų, kad ją įrašyčiau Paryžiuje.

O kuris albumo kūrinys tau pačiam patinka labiausiai?

Tai labai sunkus klausimas (šypsosi). Kiekviena daina – išgyventa, todėl visi kūriniai man yra vienodai svarbūs. Mėgaujuosi juos atlikdamas. Tiesą sakant, pastaruoju metu neklausau savo albumo, nes mintyse ir ant popieriaus – naujo disko užuomazgos.

Ruošdamasis pokalbiui su tavimi, peržiūrėjau šimtus internete esančių įrašų, tavo interviu ir ištraukas iš koncertų. Viename iš jų, berods tai vyko Paryžiuje, prieš žengdamas į sceną tu persižegnoji. Ar tai – tradicinis tavo ritualas? Koks apskritai yra tavo santykis su Dievu?

Mano autoritetas – močiutė. Ji buvo katalikė, anapilin iškeliavusi tada, kai sulaukiau 12 metų.

Močiutė buvo vienintelis mano gyvenimo žmogus, tuo metu įrodęs, kad meilė iš tiesų egzistuoja. Kartu ji buvo ir mano kelrodis tais sunkiausiais metais – kai išėjęs iš namų apsigyvenau Kamdeno gatvėse, kai laimės ieškojau Paryžiaus užkampiuose. Visą tą laiką galvojau, kad močiutė yra šalia. Ir ši mintis, klaidžiojant gatvėmis, man leido išlikti gyvam, turėti viltį, nesustoti ir tikėti gyvenimu.

Vaikystėje močiutė mane dažnai vesdavosi į bažnyčią, kur matydavau besižegnojančius žmones. Todėl iki šiol tai ir pats darau ganėtinai dažnai. Akimirkos prieš koncertus – ne išimtis. Taigi, tam tikri ritualai yra mano gyvenimo dalis.

Kalbėti apie Dievą nėra lengva. Tikiu, kad egzistuoja aukštesnė jėga, kuri priklauso kiekvienam iš mūsų. Taip pat tikiu, kad mes visi turime mus saugančių ir globojančių aukštesnių jėgų. Toks yra mano tikėjimas.

Gegužės viduryje atvažiuoji į Lietuvą – į nuostabią šalį, kuri su tavimi turi nemažai bendro. Tu ilgą laiką kovojai dėl savo laisvės ir galimybės, o Lietuva – 50 metų sunkiai kovojo dėl savo šalies Laisvės ir nepriklausomybės. Kaip manai, kuo tokios kovos yra svarbios žmonėms, tautoms, valstybėms?

Tai svarbiausios gyvenimo kovos. Nėra nieko prasmingiau nei kovoti už tiesą, kuria tikime. Jeigu nustotume kovoti – tai būtų gėrio pabaiga. Tačiau labai svarbu, kad ši kova nebūtų padrika. Turime kovoti išmintingai, pagarbiai ir su didele meile. Ši kova – tai mūšis už ateitį. Už tokią ateitį, kokią mes norime matyti; už ateitį, kurioje gyvens mūsų vaikai, anūkai ir jų vaikai. Ši kova privalo būti sąžininga, todėl, kad kovojame ne tik už save, bet ir už visus.

Tokia kova niekada nesibaigia. Ji vyksta nuolat. Netikiu absoliučia taika, tačiau tikiu keliu jos link. Todėl šiuo keliu turime eiti ir stengtis niekada nepaklysti. Taip, labai tikėtina, kad taip niekada ir nepasieksime galutinės stotelės, ant kurios užrašyta „TAIKA“. Tačiau žinau, kad ta stotelė yra mūsų siekiamybė. Todėl kelias jos link yra pats svarbiausias.

Benjamin Clementine

Šiandien ne kartą kalbėjai apie žmonijos ar pasaulio ateitį. Tačiau šįkart pakalbėkime apie tavo muzikinę ateitį. Žinau, kad jau esi parašęs poezijos knygą. Taip pat minėjai, kad ruoši naują albumą. Kada visa tai pasirodys muzikos parduotuvių lentynose?

Dabar mano tikslas – išleisti naują albumą. Šiuo metu rašau jam klasikinę muziką – pianino partijas. Taip pat, kaip jau ir sakei, baigiu ruošti savo poezijos knygą. Tikiu ir tikiuosi, kad visa tai dienos šviesą išvys dar šiemet. Taip pat jau netrukus leisiuos į didžiulį koncertinį turą groti savo kūrinius mano muziką mylintiems žmonėms.

Beje, šiuo metu tikrai labai noriu atvažiuoti į Lietuvą (šypsosi).

Jei jau prakalbai apie Lietuvą, galiu prisipažinti, kad Tavo koncertą mūsų šalies melomanai jau dabar vadina laukiamiausių metų renginiu. Ko jie turėtų tikėtis iš tavo pasirodymo?

Kad ir kaip keistai tai nuskambėtų, bet manau, kad jūs neturite tikėtis nieko. Ir taip yra todėl, kad neįsivaizduoju, kokius lūkesčius turėsiu pateisinti (šypsosi). Manau, kad geriausia į koncertą ateiti be didžiųjų lūkesčiu. Tada paprasčiausiai nereikės nusivilti.

Galiu visiems pažadėti, kad užlipęs ant scenos atiduosiu visą savo širdį. Ir ne tik tai. Atiduosiu visą save. Tikiuosi, kad tai pajus kiekvienas koncerto lankytojas.

Pastaraisiais metais tavo gyvenimas pasikeitė iš esmės. Žmogus, kuris grojo Londono ir Paryžiaus gatvėse, vos sudurdamas galą su galu, šiandien yra viena geidžiamiausių žvaigždžių. Natūralu, kad tokioje situacijoje pasikeitė ne tik tavo statusas, bet ir tavo galimybės. Esi užsiėmęs, daug keliauji ir koncertuoji. Tačiau kiekvieno (net ir labiausiai užsiėmusio) žmogaus gyvenime, egzistuoja laisva akimirka, atokvėpis. Apie ką tokiomis akimirkomis tu svajoji?

Žinoma, tai priklauso nuo situacijos, nes mąstau ir išgyvenu kiekvieną gyvenimo sekundę. Net ir atsigulęs prieš miegą galvoju apie begalę dalykų. Visada mąstau apie tai, kaip mano muzika pasiekia žmones; svarstau ir tikiuosi, kad klausydamiesi mano kūrybos jie galvoja ne apie mane – Benjaminą Clementine, bet bando suvokti pačią muziką ir jos patirtį.

O kartais tiesiog guliu, žiūriu į lubas ir suprantu, koks nuostabus vis dėlto yra šis pasaulis. Prisimenu savo gyvenimą Paryžiuje, žmones, kuriuos ten sutikau, įvykius, kuriuos pergyvenau… Tokių akimirkų metu suprantu, kad mes visi gyvename stebuklingoje svajonėje. Nei vienas iš mūsų nepasirinko ir nenusprendė pats ateiti į šį pasaulį, bet mes esame čia. O tai yra tikras svajonės išsipildymas. Todėl kiekvieno iš mūsų pašaukimas šioje žemėje – svajoti ir kurti svajones.

Ačiū Tau už pokalbį!

Andrius Mamontovas: niekada nenorėjau, kad iširtų Foje

2016-04-04Liudas ZakarevičiusmanoINTERVIU

A. Mamontovas

Apie tai, ką Lietuvos muzikos pasauliui reiškia „Foje“, pasakoti tikrai neverta. Tie, kas turėjo progos sąmoningai gyventi paskutiniame XX a. dešimtmetyje ir liudyti grupės populiarumą, karaliavimą ir mirtį, gali papasakoti labai daug. Esu vienas iš tų, kuris savo diskografijoje turi visus šios grupės albumus. Ko gero, netgi prisiminčiau visas vietas, kuriose pirkau „Foje“ kasetes ir kompaktus. Žinoma, tai padaryti nėra labai sunku, mat pasirinkimas varijuoja nuo kasečių kiosko prieš „Vaikų pasaulį“ iki „Muzikos Bombos“ parduotuvės Jakšto ir Goštauto gatvių sankryžoje Vilniuje.

Visgi kiekvienas naujo „Foje“ albumo pasirodymas, kiekvienas koncertas ar dainos pristatymas buvo didžiulė muzikinė šventė, kuri anuomet reiškė gerokai daugiau nei žodžiais paaiškinamą džiaugsmą. Tada, kai dar nebuvo interneto, torentų, youtube, facebooko ar spotify, buvo žurnalas „Ausis“, šventinė šeštadienio popietė su eterio bangomis transliuojamu „Lietuvos Top 20”, „Radiocentro” apdovanojimai sporto rūmuose ir kasetiniai grotuvai, kuriuose ypatingai dažnai skambėjo „Foje“. Tai buvo laikas, kai norėdamas nusipirkti bilietą į koncertą turėdavai stovėti eilėje, o kasdienis ginčas su klasiokais, kas geriau – SEL ar „Foje“, neretai peraugdavo į rimtą konfliktą, po kurio net ir su geriausiu draugu kelias dienas galėdavai išvis nekalbėti.

Buvau tas, kuris niekada neabejojo rinkdamasis – matematikos sąsiuviniuose iki pat 1997- ųjų dominavo nevykę mėginimai nupaišyti „Foje“ logotipą, o visos grupės dainos – nuo pat pirmojo 1989-aisiais išleisto grupės albumo „Geltoni Krantai“ – buvo jau seniai išmoktos mintinai.

Taigi, nėra ko stebėtis, kad pokalbis su Andriumi Mamontovu prasidėjo nuo vieno liūdniausių, o kartu ir įsimintiniausių Lietuvos muzikos istorijos įvykių – paskutinio „Foje“ koncerto, kurį tą ypatingą pavasario dieną Vingio parke stebėjo 60 tūkstančių žmonių. Šio pasiekimo iki šiol nėra pavykę pakartoti jokiai kitai lietuviškai grupei.

1997-ųjų gegužės 17 dieną, paskutinį „FOJE“ koncertą pradėjote kūriniu „Kitoks pasaulis“. Tai viena populiariausių visų laikų jūsų dainų, kuria net ir dabar dažniausiai užbaigiate savo pasirodymus. Ilgą laiką mane kamavo šis klausimas, todėl negaliu nepaklausti: kodėl vienas svarbiausių „FOJE“ hitų tąkart nuskambėjo jau pačioje paskutinio grupės koncerto pradžioje?

Ko gero, galvojome, kad reikia pradėti svarbiausiu ir užbaigti svarbiausiu. Bet tiksliai tikrai neatsimenu. Visas paskutinis „Foje“ koncertas buvo mūsų populiariausių dainų rinkinys, todėl „Kitoks pasaulis“ jį tiesiog pradėjo.

Ši daina apskritai buvo vienas iš trijų pirmųjų mano gyvenime parašytų kūrinių. Ją sukūriau tada, kai man buvo 17 metų. Taigi, spėju, kad norėjome koncertą pradėti daina, nuo kurios viskas prasidėjo.

Ar atsimenate jausmą, kuris aplankė tada, kai Vingio parke užlipote ant scenos ir pamatėte 60 tūkstančių „Foje“ išlydėti atėjusių žmonių?

Žinoma. To neįmanoma pamiršti. Tai buvo momentas, kai supratau, kad tokios akimirkos mano gyvenime daugiau niekada nebebus. Ypatingai tai pajutau atliekant paskutinę dainą „Laužo šviesa“. Suvokiau, kad tai vienintelė ir labai ypatinga akimirka… Tokio jausmo, kaip anąsyk, nebepajutau niekada.

Stovėjau ant scenos ir supratau, kad baigėsi ypatingas laikas.

Iš esmės „Foje“ visada buvo to „pereinamojo“ meto grupė. Mes išgarsėjome dar sovietmečiu – beveik prieš pat atsirandant „Sąjūdžiui“, o „mirėme“ tada, kai Lietuva jau buvo laisva, nepriklausoma ir sutvirtėjusi. Taigi, mūsų muzika lydėjo žmones tuo ypatingai svarbiu mūsų šaliai virsmo metu.

„Foje“ tapo populiari maždaug 1986-aisiais, kai tų metų gegužės mėnesį įrašėme „Laužo šviesą“. Po jos pasirodymo apie mus sužinojo visa Lietuva. Iki šiol atsimenu, kad šią dainą įrašinėjome praėjus labai nedaug laiko po Černobylio elektrinės sprogimo (Černobylio katastrofa įvyko 1986 balandžio 26 – L.Z). Taigi, nuo tų metų pavasario iki 1997 metų pavasario „Foje“ buvo gyva.

Žinoma, tuo metu egzistavo daug kitų grupių, su kuriomis bandė lyginti ir mus. Pradžioje buvo „Foje“ ir „Antis“, vėliau – „Foje“ ir „Katedra“, dar vėliau – „Foje“ ir „Bix“. Tačiau vienoje svarstyklių pusėje visuomet buvo „Foje“. Konkurentai keisdavosi, bet mes išlikome iki pat pabaigos (šypsosi).

Na, o grįžtant prie tos stebuklingos akimirkos… Dainuoju aš paskutinį kartą „Laužo šviesą“ ir staiga suvokiu, kad tokios nuotaikos, tokio praėjusio laikmečio jau nebebus. Suprantu, kad čia ir dabar yra TA akimirka, kai baigiasi būtent TAS laikas.

Tai buvo savotiškas lūžio taškas, kurį sugebėjau užfiksuoti, pamatyti ir, svarbiausia, pajusti.

„Foje“ išsiskyrimas iki šiol yra apipintas įvairiausiais gandais. Ne viename interviu Jūs ir pats esate minėjęs, kad ant Vingio parko scenos paskutinį kartą lipote visiškai susipykę.

Tiesą sakant, buvau aš vienas ir likę trys grupės nariai. Jau kurį laiką mes buvome apsisprendę. Dar 1996 m. rugsėjo mėnesį aš pasakiau, kad mano manymu „Foje“ priėjo liepto galą. Nebejaučiau, kad vis dar esame vienas kumštis, todėl paskutiniai grupės gyvavimo metai buvo išties sudėtingi. Būdavo, ateini į repeticiją ar koncertą, linktelime vienas kitam galvą (net nepaspaudę rankos), atgrojame koncertą, linktelime vieni kitiems tardami „viso gero“ ir viskas.

Ši pabaigos pradžia prasidėjo 1995-taisiais. Tada išleidome, ko gero, patį svarbiausią „Foje“ albumą „Kai perplauksi upę“. Tų metų vasarą supratau, jog esu subrendęs soliniam albumui ir, nieko nelaukdamas, įrašiau savo debiutinį solinį įrašą „Pabėgimas“. Manau, kad šis įvykis padėjo pagrindus grupės subyrėjimui.

Nei vienas „Foje“ narys nepasakė nei žodžio apie „Pabėgimą“. Bendravome taip, tarsi jo nė nebūtų buvę. Nežinojau nieko – ar jiems patinka, ar nepatinka albumas, neturėjau jokios nuovokos, ką jie galvoja apie „Pabėgimą“. Tai buvo absoliutus grupės narių atsiribojimas, iš kurio supratau, kad jiems mano ryžtas sukurti solinį diską paprasčiausiai labai nepatiko. Tačiau tai buvo mano apsisprendimas. Buvau visų „Foje“ dainų autorius, todėl netgi nepaisant to, kad grupės sudėtis per mūsų gyvavimo metus ne kartą kito, aš nenustojau kurti. Taigi, grupė gyvavo tol, kol aš buvau joje ir rašiau dainas.

Kita vertus, mane visada žavėjo multiinstrumentalistai, sugebėję vieni groti įvairiais instrumentais ir įrašinėti savo albumus. Tokių žmonių buvo daug – nuo Mike Oldfield‘o iki Jean Michelle-Jarre. Klausydavausi jų muzikos, žinodavau, kad jie vieni tuos įrašus sukūrė ir įrašė ir galvodavau, kad tai – didžiulis stebuklas. Todėl visada norėdavau tai padaryti ir pats.

Pirmas toks mano darbas buvo „Foje“ albumas „Gali skambėti keistai“. Jį įrašinėjome dviese kartu su Dariumi Buroku. Keliose dainose saksofonu grojo Saulius Valikonis, bet iš principo tai mudviejų su Dariumi albumas. Kelias dainas šiame diske aš apskritai įrašiau visiškai vienas. Viena iš tokių dainų – kūrinys „Amžinas judesys“.

Taigi, solinė mano karjera buvo neišvengiamybė, kurios link aš visada ėjau. Tada, kai aš išleidau savo pirmąjį solinį albumą, grupės viduje prasidėjo nesutarimai. Iš kai kurių grupės narių buvo matyti net ir atvirų pykčio proveržių.

Nereikia pamiršti ir mūsų asmeninių gyvenimo faktų. 1994-ieji buvo tie metai, kai beveik visi grupės nariai vedė. Po metų susilaukėme vaikų. Todėl kiekvienas pradėjo gyventi ir atskirus gyvenimus. O juk ne veltui sakoma, kad grupė gera tol, kol ji gyvena panašų gyvenimą… Mes nustojome leisti laiką kartu – turėjome kitus draugus, skirtingus pomėgius. Todėl natūralu, kad grupė ėjo pabaigos link.

Net ir įrašinėdami albumą „Kai perplauksi upę“, turėjome labai daug ginčų ir pykčių. Tačiau tai buvo paskutinis kartas, kai šie pykčiai ir ginčai buvo konstruktyvūs. Po jo sekusį paskutinį „Foje“ diską „1982” įrašinėjome dviese – aš ir Arnoldas Lukošius. Darius ir Algis šiuose įrašuose dalyvavo epizodiškai – tik atvykdavo į studiją ir sugrodavo tai, ką mes buvome sugalvoję. Vėlgi, galime daryti išvadą, kad šis albumas taip pat buvo nebe visos grupės darbas. Taigi, galvodamas šiandien galiu daryti išvadą, kad tam tikra prasme pabaiga atėjo natūraliai.

2014-12-26 20-02-20 author Rytis Seskaitis

Nuotr. Rytis Šeškaitis

Kaip jautėtės, kai po 16 metų pertraukos – 2013-aisiais – vėl kartu užlipote ant scenos?

Dar 2013 metais sugalvojau, kad norėčiau paminėti savo muzikinės veiklos 30-metį. Žinoma, dalis tų metų buvo praleistų drauge su grupe „Foje“. Todėl labai apsidžiaugiau, kad visi su „Foje“ susiję žmonės norėjo dalyvauti šiame projekte. Dalis dainų jame buvo sugrotos taip, kaip buvo įrašytos albumuose. Pavyzdžiui, daina „Distancija“. Su tuo sąstatu, su kuriuo tą dainą įrašėme 1986 metais, gyvai šio kūrinio niekada nesame atlikę. Tai padarėme tik 2013 metais. Buvo smagu.

Smagu buvo ne tik atlikti dainas, bet ir repetuoti, prisiminti senas istorijas. Bet kai prasidėjo koncertai, tada išlindo ir seni skeletai iš spintų. Po tų bendrų koncertų mes vėl susipykome ir aš supratau, kad tai buvo galutinis taškas, visiškai patvirtinęs, kad grupės nebėra.

Norite pasakyti, kad tie, kurie turėjo vilčių, kad „Foje“ atsikurs, jau turėtų galutinai jas palaidoti?

Taip, kai kas dar turėjo vilčių atkurti grupę, tačiau aš iškart pasakiau, kad tokių vilčių nėra. Kita vertus, nežinau, ar yra prasmės ją atkurinėti. Juk užlipti ir kartu pagroti kelias dainas buvo dovana visiems atėjusiems į koncertus. Kartu tai buvo smagus momentas ir mums patiems. Bet po koncertų buvo aišku, kad paskutinis „Foje“ ketvertukas, lipęs ant scenos 1997 metų gegužės 17 dieną Vingio parke, tikrai nebegali koncertuoti kartu. Deja, bet taip yra.

Galiu visai atvirai prisipažinti: aš niekada nenorėjau, kad iširtų „Foje“, bet ne viskas priklauso tik nuo manęs. Taip, daug kas mane kaltina, kad sugrioviau grupę, bet tikrai nesu tas, nuo kurio viskas priklauso 100 procentų.

„Foje“ išsiskyrimą nulėmė gausybė faktorių – nuo finansų iki bendravimo, ambicijų ir kitų žmogiškų dalykų. Visiems tiems dalykams susidėjus į vieną vietą „Foje“ buvo tiesiog pasmerkta mirti.

Negaliu pamiršti dar vieno momento – akimirkos, kai 1996 metais Eimontas Nekrošius pakvietė vaidinti „Hamletą“. Turėjome su „Foje“ leistis į koncertinį turą, tačiau tą pačią dieną, kai Nekrošius mane pakvietė vaidinti „Hamletą“, mūsų būgnininkas Algis Kriščiūnas, važiuodamas motociklu susilaužė koją. Gydytojai jam 3 mėnesius neleido groti, todėl mes atidėjome turą, o aš supratau, kad turiu laiko repeticijoms. Pradžioje su E. Nekrošiumi nusprendėme, kad niekam nesakysime apie repeticijas, nes dar nežinojau ar tikrai galiu išpildyti jo sumanymą. Tik po kelių savaičių repeticijų jis pasakė, kad mato šį spektaklį ir tiki mano galimybėmis suvaidinti „Hamletą“. Tada tai buvo paskelbta pirmame dienraščio „Lietuvos Rytas“ puslapyje, iš kurio apie mano ketinimus sužinojo likę „Foje“ nariai. Už tai jie ant manęs labai supyko…

Apskritai tai buvo laikas, kai kad ir ką aš bebūčiau daręs, viskas žiauriai pykdė grupės narius. Suvokiau, kad kiekvienas mano žingsnis jiems sukelia tik neigiamas emocijas. Tai buvo vienas iš tų ženklų, kai aš tikrai supratau, kad grupės nebėra.

Žinoma, kiekvienas savo istoriją papasakotų iš savo pusės. Aš šią istoriją matau būtent taip.

Jau minėjote „Laužo šviesą“ – dainą, kuri tapo ne tik neatskiriamu „Foje“ prekės ženklu, bet ir kūriniu, kurį Lietuva iki šiol mato kaip vieną didžiausių muzikinių laisvės ir nepriklausomybės šauklį. Nepaisant to, jūs šį kūrinį sukūrėte visiškai kitame kontekste – tai darėte Palangoje, aprašydamas savo vienatvę. Kaip Jums atrodo, kodėl žmonės ją laiko vienu iš Lietuvos himnų?

Tai natūralu, nes ji skambėjo būtent tuo metu. Mes visada suvokiame vienus dalykus kitų dalykų kontekste. Klausydamasis dainos namie tu ją girdi visiškai kitaip nei klausytumeisi jos skrisdamas lėktuvu ar vaikščiodamas po mišką. Veikia ne tik kūrinys, bet ir jo klausymo aplinka.

„Laužo šviesa“ buvo parašyta 1985 metų rudenį. Ją parašiau Palangoje. Pirmą kartą gyvenime nusprendžiau kažkur nuvažiuoti vienas. Tuo metu studijavau Vilniaus statybos inžinerijos institute, todėl spalio mėnesį man priklausė atostogos. Tąkart į Palangą skridau lėktuvu – pasiėmiau visą mėnesio stipendiją, siekusią berods 30 rublių ir nusipirkau bilietą pirmy-atgal. Ten slankiojau palei jūrą, žiūrėjau į horizontą ir parašiau „Laužo šviesą“. Tuo metu apie jokį „Sąjūdį“ net kalbos nebuvo. Niekas tokio žodžio garsiai nebuvo ištaręs. Jis atsirado pora metų vėliau. Taigi, visai neturėjau mintyje to, kaip visuomenė vėliau nuskaitė mano dainą. Tačiau čia ir slypi įdomumas: kartais tu įdedi į dainą vieną žinutę, tačiau žmonės ją nuskaito visiškai kitaip. Jie įspraudžia dainą į savą kontekstą ir suteikia jam kitas reikšmes. Ir tai – visiškai natūralu. Juk mes, žiūrėdami į kokį nors paveikslą ar klausydami kokios nors dainos, suprantame tai pagal save, savo pasaulėžiūrą, vertybes ir išprusimą.

Taip nutiko su „Laužo šviesa“. Šis kūrinys išgarsėjo 1987 metais, kai į ekranus išėjo kino filmas „Kažkas atsitiko“. Net kelis mėnesius Lietuvos kino teatruose šis filmas „sukosi“ su milžinišku pasisekimu. Po šios juostos žmonės sužinojo apie „Antį“, „Foje“ ir „Dainos teatrą“. Taigi, šis filmas Lietuvai atnešė tris vardus, kurie liko ilgam.

Tai ir buvo laikas, kai žmonės pradėjo klausytis „Laužo šviesos“. Tada prasidėjo pirmieji mitingai, Laisvės susitikimai, kalbos apie Laisvą Lietuvą ir t.t. Kūrinys vis populiarėjo, o didžiausią piką pasiekė 1989 m. „Roko marše“. Šis festivalis buvo ta vieta, kurioje drąsiai kilo trispalvės ir skambėjo kalbos bei šūkiai apie mūsų šalies nepriklausomybę ir laisvę. Natūralu, kad žmonės tą dainą ir tekstą girdi būtent per šią prizmę.

O kiek ilgiausiai esate „ištempęs“ paskutinę „Laužo šviesos“ frazę „Laužo užpūst neišdrįs…“?

Nežinau, niekada neskaičiavau (juokiasi). Kartais ilgiau, kartais trumpiau, tačiau pusę minutės stengiuosi ištempti kiekvieną kartą.

„Laužo šviesą“ kūrėte Palangoje, žinau, kad „Vandenyje“ sukūrėte Amerikoje. O kokioje keisčiausioje vietoje esate parašęs dainą? Kokia Jūsų daina yra labiausiai asmeniška ir autobiografiška?

Daug tų keistų vietų buvo. Tos pačios jau apkalbėtos „Laužo šviesos“ didelė dalis buvo parašyta sulūžusioje gelbėtojų būdelėje pliaže. Likusią dalį sukūriau skrisdamas atgal lėktuvu į Vilnių. Iš tikrųjų „Laužo šviesa“ buvo daug ilgesnė. Tik po to supratau, kad ji – gerokai per ilga, todėl teko ją patrumpinti išmetant porą stulpelių.

Gal turite tuos „išbrauktus stulpelius“?

Bijau, kad ne. Neišsaugojau nei juodraščių, nei laiškų. Kartkartėmis tiesiog imu ir sudeginu viską, kas susikaupia. Kažkada turėjau dienoraščius ir užrašus, tačiau jie neišliko.

SEL visada siekė pralenkti „Foje“, bet mes su jais nekonkuravome

Augau su „Anties“ ir „Foje“ muzika, todėl puikiai atsimenu mokyklą XX amžiaus pabaigoje. Mūsų ausinukuose skambėjo arba „Foje“, arba „SEL“, o pagrindinės diskusijos mokykloje pertraukų metu sukdavosi apie tai, kurios grupės muzika yra geresnė. Kartais diskusijos peraugdavo į gerokai rimtesnius pokalbius ar konfliktus. Net neabejoju, kad tai jautėte ir Jūs. Koks tai buvo laikas grupei „Foje“?

Dar keliais metais anksčiau mokyklose buvo panašus pasidalijimas tarp muzikos gerbėjų, kurie turėjo rinktis „Antį“ arba „Foje“. Vienoje svarstyklių pusėje visada būdavo „Foje“. Tačiau tai neturėtų labai stebinti, mat taip vyksta visur. Juk visada būna keli ryškūs atlikėjai, iš kurių vieniems patinka vieni, kitiems – kiti. Ir nors tokiais atvejais sakoma, kad dėl skonio nesiginčijama, žmonės vis tiek elgiasi priešingai.

Kalbant apie Egį (grupės „SEL“ lyderis Egidijus Dragūnas – L. Z), buvo akivaizdu, kad jis visada siekė pralenkti „Foje“. Jis ir dabar nori pralenkti „Foje“. Jis ir dabar svajoja surengti koncertą Vingio parke, kuriame apsilankytų 60 tūkstančių žmonių. Bet tam, kad jis prieš mus laimėtų, būtinas vienas esminis dalykas – reikia, kad mes su juo lenktyniautume. Tačiau mes su juo nelenktyniavome ir nesiruošiame to daryti (juokiasi). Jeigu jam pasiseks – tebūnie. Tačiau mes niekada nelyginome savęs nei su „SEL“, nei su kokia kita grupe. Galbūt pradžioje kažkiek lyginome save su „BIX“, tačiau nei su „Antimi“, nei su „SEL“, nei su „Katedra“ niekada nelyginome. Tai – visiškai skirtingi kolektyvai.

Tiesa, kalbant apie „BIX“, galiu prisipažinti, kad maždaug nuo 1988 iki 1990 metų jie man buvo kažkas ypatingo. Klausydavausi jų koncerto ir galvodavau, kaip aš norėčiau groti tokioje grupėje. Jų koncerte jausdavau ne tik baltą sveiką pavydą, bet ir nerealų džiaugsmą.

„SEL‘ams“ aš niekada nepavydėjau. Ir tikrai nenorėjau būti panašus į juos. Nepaisant to, kad aš prodiusavau pirmus du Egio albumus ir kažkuria prasme mes su broliu prisidėjome prie to, kad jis taptų garsus…

Viena įdomiausių praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio muzikos kovų – tai savotiška kova dėl Jūsų dainos „Saulės miestas“. Kaip atsitiko taip, kad Jūs įrašėte savo albumą ir įtraukėte į jį „Saulės miestą“, tačiau grupės „SEL“ „Saulės miesto“ koveris pirmas pateko į radijo stotis ir susišlavė didžiuosius populiarumo vaisius?

Aš „Saulės miestą“ įrašiau 1995 metais, o jis – metais vėliau. Istorija paprasta: Egiui patiko ši daina ir jis paklausė, ar gali ją įrašyti. Aš sutikau.

„SEL‘ų“ „Saulės miesto“ sėkmė yra Gedimino Zujaus nuopelnas. Egis sugalvojo pačią koncepciją – jis norėjo, kad daina skambėtų šokių muzikos stiliuje, bet viską įgyvendino Gediminas Zujus, sukūręs dainai puikią aranžuotę.

Taigi, kūrinys išpopuliarėjo, o Egis tiesiog pametė galvą ir visuose interviu ėmė pasakoti, kad jis parašė „Saulės miestą“. Pradžioje į tai žiūrėjau su šypsena, bet advokatė pasiūlė kreiptis į teismą, dėl atvirai skleidžiamo melo ir šmeižto. Parašėme pretenziją, tačiau į teismą jo taip niekada ir nepadaviau. Neturėjau tikslo, kad jį nuteistų. Tiesiog bandžiau prisibelsti iki sveiko proto. Deja, iki to sveiko proto prisibelsti nepavyko.

Taip, Egis turi charizmą. Jis sugeba išlaikyti dėmesį visą koncertą ir jis labai nori būti gerbiamas. Jis visą gyvenimą norėjo, kad jį visi gerbtų. Tačiau jo elgesys sukelia atvirkštinę reakciją. Egiui tiesiog reikėtų atsiprašyti visų žmonių, kuriuos jis įžeidė, įskaudino ir apipylė mėšlu. O tokių žmonių yra tikrai labai daug. Taigi, jeigu jis norėtų būti labai gerbiamas, jam reikėtų taip pat garsiai, kaip visus kažkada iškeikė, imti jų ir atsiprašyti. Jeigu jis tai sugebės padaryti, ko gero bus vertas pagarbos.

Taip ši istorija su „Saulės miestu“ liko nuošaly. Paleidau ją ir tiek.

2014-08-16 21-44-32 author Rytis Seskaitis

Nuotr. Rytis Šeškaitis

Tais laikais, kai „SEL“ ir „Foje“ konkurencija pasiekė piko tašką ir kaitino žiniasklaidos bei muzikos gerbėjų kraują, Lietuvoje vykdavo dar vienas labai svarbus įvykis – „BRAVO“ ir „Radiocentro“ muzikiniai apdovanojimai. Iki šiol Jūs esate vienas daugiausiai apdovanojimų pelnęs atlikėjas. Ką jie reiškė Jums?

Kai tik atsirado „BRAVO“ apdovanojimai, jie iš tiesų buvo muzikantų šventė. Tai nebuvo pompastiškas renginys. Jis vykdavo „LNK“ studijoje, į kurią atėjęs tu tiesiog jausdavaisi muzikantų bendruomenės dalimi.

Kol „BRAVO“ rengė Aurelijus Silkinis – tikrasis apdovanojimų įkūrėjas, ir kol jis nepardavė frančizės Arūnui Valinskui – tol tie apdovanojimai turėjo kažkokią vertę ir buvo tikri. Vėliau, kai juos ėmė rengti A. Valinskas ar Gytis Daugėla, jie tapo komercionalizuoti ir galiausiai visiškai numirė.

„Radiocentro“ apdovanojimai buvo visiškai kitokie. Pradžioje renginys buvo ypatingai svarbus, nes ši radijo stotis ilgą laiką turėjo laidą „Lietuvos top 20“. Kiekvieną šeštadienį LTDukas (taip dar buvo vadinamas „Lietuvos top 20“) sutraukdavo minias klausytojų visoje Lietuvoje. Todėl jeigu grupė patekdavo į pirmas šio topo vietas, tai keisdavo muzikantų gyvenimą.

„Radiocentro“ apdovanojimai gyvavo tol, kol vieną dieną buvo nuspręsta sujungti lietuvišką ir užsienietišką muziką į vieną topą. Tada lietuviškas topas mirė, o „Radiocentras“, mano akimis, padarė didžiulę klaidą. Ilgą laiką jie buvo radijo stotis, diktavusi visas lietuviškos muzikos madas – neginčijamas lyderis. Tas dvidešimtukas buvo pats svarbiausias Lietuvoje. Kai jie tai pakeitė, po truputį ėmė mirti ir patys apdovanojimai. Kol „Radiocentro“ apdovanojimai vyko Sporto rūmuose ir kol jų programoje buvo „Lietuvos top 20”, tol jie buvo tikri. Po to iš jų teliko apdovanojimų imitacija.

Kažkuriame etape tie apdovanojimai tau yra svarbūs. Galbūt tada, kai esi jaunas, kol sieki įrodyti, kad esi kažko vertas. Tada jie suteikia tam tikrą pasitikėjimą. Tačiau kažkuriuo metu supranti, kad tai yra žaidimas. Ilgainiui viskas tapo nuspėjama, surežisuota ir neįdomu. Visai kaip ir dabartiniuose pasauliniuose „GRAMMY“ ar „MTV“ apdovanojimuose. Čia nerasi daug tikro.

Po 2009 metų „Radiocentro“ apdovanojimų Jūs savąją statulėlę išmetėte į upę taip sukeldamas didžiulį muzikantų nepasitenkinimą ir nemenką atgarsį Lietuvos žiniasklaidoje ir. Ar praėjus 7 metams nuo šios akimirkos, galite pasakyti tikslią priežastį, kodėl taip pasielgėte?

Priežastis nepakito. Apdovanojimui aš tiesiog norėjau suteikti didesnę vertę. Ir aš ją suteikiau.

Jį įmečiau į Nerį nuo Valakampių tilto. Mano vienas draugas, labai turtingas verslininkas užpernai prisipažino, kad prieš kelerius metus drauge su keliais bičiuliais dvi dienas nardė po tuo tiltų ieškodamas apdovanojimo. Deja, jam nepavyko. Greičiausiai jį nunešė srovė.

Kodėl aš taip padariau? Tiesiog bandžiau pasakyti, kad jeigu tu kažką darai, tai turi būti tikra.

Labai mėgstu „Radiocentrą“ ir su dideliu malonumu einu ten, jeigu tik mane kviečia pasikalbėti ir padainuoti, bet tais metais jie surengė apdovanojimus atlikėjams, kurių muziką mažiausiai grojo. Man tai pasirodė keista, nes transliuojant vienų atlikėjų muziką atrodo natūralu, kad jiems ir turėtų atitekti apdovanojimai. Tuo metu Lietuvoje buvo populiari „Yva“, Natalija Zvonkė ir panašaus kalibro muzika, kurios „Radiocentro“ eteryje tikrai buvo labai daug. Todėl buvo logiška, kad grojami atlikėjai ir turėjo patekti tarp nominuotų ir apdovanotų.

Pagrindinis mano tų metų kūrinys buvo „Geltona Žalia Raudona“. Jis ir dar kelios albumo dainos sėkmingai skambėjo kitose radijo stotyse, tačiau „Radiocentras“ kūrinio išvis negrojo. Kitos mano dainos net nepateko į šios radijo stoties metų šimtuką. Kitaip tariant, aš nebuvau grojamas. Todėl man buvo labai keista, kad mano muzikos negrojanti radijo stotis man skiria geriausio metų atlikėjo apdovanojimą. Tai – absoliutus nonsensas. Ko verti jūsų apdovanojimai? Už kokius nuopelnus man skiriate statulėlę? Taigi, tai buvo vienintelis būdas kaip suteikti apdovanojimui vertę. Beje, iki šiol manau, kad tai yra pats garsiausias kam nors įteiktas „Radiocentro“ apdovanojimas (juokiasi).

Rašydamas dainą užkonservuojuju išgyvenamą būseną

Jeigu jūs pats sau galėtumėte įteikti apdovanojimą už geriausią albumą ir už geriausią dainą – už ką save apdovanotumėte?

Albumas – „Šiaurės naktis. Pusė penkių“. Na, o kalbant apie dainą…

Žinai, pačiam vertinti save yra labai sunku. Kiekvieną dainą rašydamas aš įdedu daug savęs. Kitaip tariant užkonservuoju tuo metu išgyvenamą būseną…

Visgi, jeigu privalėčiau išskirti vieną dainą, ko gero tai būtų kūrinys „Vandenyje“. Ji labai paprasta, monotoniška ir meditacinė – čia ratu sukasi keturi akordai. Keista, tačiau jau daug metų aš jos negaliu sustoti groti. Kaskart, kai su grupe repetuojame kokią nors naują programą, sakome, kad daugiau nebegrosime „Vandenyje“, nes ji skamba kiekviename mūsų koncerte. Ir poroje koncertų jos nesugrojus vis tiek ateina akimirka, kai žiūrovai kviečia pakartoti, o mes stovėdami užkulisiuose ir galvodami, ką sugroti, nusprendžiame, kad bisui reikia atlikti „Vandenyje“.

Yra „uždainuotos“ dainos, kurioms būtina pailsėti, o ši daina yra tas kūrinys, kuris mane išreiškia 100 procentų. Joje aš visada jaučiuosi savimi. Šioje dainoje užfiksavau tai, kas manyje niekada nesikeičia. Todėl man ją visada lengva ir gera dainuoti.

Kurias „Foje“ ar savo solines dainas Jūs galėtumėte įvardinti kaip kūrinius, kurių žmonės iki galo neišgirdo ir neįvertino?

Manau, kad kiekviename albume būna tokių dainų. Būna akimirkų, kai susimąstau, kodėl populiari tapo viena ar kita įrašo daina, nors man asmeniškai kitas kūrinys atrodė stipresnis.

Pavyzdžiui, albume „Elektroninis dievas“ daina „Krentantys lėktuvai“ man velniškai patinka. Mano manymu, ji nepelnytai nesusilaukė didesnio pripažinimo.

Nuotr. Rytis Šeškaitis

O man atrodo, kad dvi Jūsų labiausiai neįvertintos dainos (kurios labai patinka ir man) – tai kūriniai „Koks mėlynas dangus“ ir „Baltam name“.

„Koks mėlynas dangus“ koncertuose buvo sutinkama ypatingai pozityviai. Ji buvo topuose, tačiau, kiek atsimenu, iki aukščiausių vietų nepakilo.

Kalbant apie „Baltam name“, manau, kad jos „neišgirdimą“ nulėmė laikas. Pažįstu daug žmonių, kuriems labai patinka ši daina. Pavyzdžiui, mano žmonai tai – pats geriausias visų laikų „Foje“ kūrinys.

Ši daina linksta į indie roką. Tuo tarpu visos mėgstamiausios „Foje“ dainos yra populiarioji muzika. Indie rokas Lietuvoje niekada nebuvo dominuojantis muzikos žanras. Galbūt todėl „Baltam name“ žmonės ne iki galo išgirdo. O gal ir ne (šypsosi). Galiu tik svarstyti, tačiau mano pamąstymai – labai subjektyvūs.

Kalbėdamas apie kuriamas dainas, minėjote, kad tai savotiškas akimirkos užkonservavimas. Turiu klausimą, kuris mane kamuoja nuo tos akimirkos, kai pirmą kartą pristatėte „Marso kanjonus“. Apie ką ši daina?

Nežinau (juokiasi). Ne visos dainos turi paaiškinimą. Kartais, rašydamas dainą, aš tiesiog paišau žodžių paveikslą. Mintyse tą paveikslą matau ir žinau, kad jis tiesiog neša tam tikrą emociją. Tikrai nežinau tiesioginės „Marso kanjonų“ reikšmės. Kartais žodžiai nebūtinai turi kažką reikšti. „Marso kanjonai“ – viena iš tų dainų, kuriose tekstas tiesiog sukuria tam tikrą nuotaiką, kuri yra pastiprinta muzikos. Bet taip yra man. Visai tikėtina, kad kitas žmogus turės aiškią šios dainos prasmės šifruotę.

Kitais metais Jūs švęsite penkiasdešimtmetį. Ar penkiasdešimties sulaukęs Andrius Mamontovas labai pasikeitė lyginant jį su tuo Andriumi Mamontovu, kuris už 9 rublius nuskrido į Palangą ir sukūrė „Laužo šviesą“?

Vis dar esu tas pats žmogus. Žinoma, turiu daugiau patirties ir esu daugiau pamatęs. Tačiau lygiai taip pat reaguoju į tuos pačius dalykus ir nemanau, kad iš esmės žmonės labai keičiasi. Kai kurios mūsų savybės metams bėgant išryškėja, kai kurios labiau pasislepia. Bet tai, ką tu turėjai savyje, tu vis dar ir turi. Tai niekur nepradingsta. Vienas savybes maitini ir augini, o kitas nustumi į dugną.

Ar švęsdamas penkiasdešimtmetį Jūs vis dar turėsite muzikinių ambicijų?

Žinoma, kad aš turiu ambicijų. Kitais metais noriu skambiai atšvęsti savo jubiliejų. Galbūt neilgai trukus aš apie tai ir pranešiu, nes turiu visai įdomų planą.

Kalbant apie muzikines ambicijas, aš tikrai labai norėčiau kurti elektroninę muziką. Laisvalaikiu tai ir darau, tačiau nesu tikras, kad to kam nors, išskyrus mane, dar reikia. Žmonės atėję į koncertus nori girdėti mane dainuojantį. Jiems būtų neįdomu matyti mane, stovintį prie sintezatoriaus ar kompiuterio.

Taip pat norėčiau parašyti muziką kino filmui. Kol kas esu vienintelis Lietuvos muzikantas, turintis A klasės kino festivalio apdovanojimą, pelnytą Šanchajaus kino festivalyje. Tačiau Lietuvoje būna taip, kad arba man netinka kino kūrėjas, arba kino kūrėjai kažkodėl manęs išsigąsta. Kartais pajuntu, jog tai, kad esu žinomas, man tiesiog trukdo. Arba trukdo kai kuriems žmonėms bendrauti su manimi. Tačiau noriu tikėti, kad vieną dieną aš dar turėsiu progą parašyti garso takelį filmui.

Bet to daryti kasdien neįmanoma. Juolab, kad ir kino industrija mūsų šalyje yra labai maža. Yra keli labai geri kompozitoriai, kuriantys puikią muziką kino filmams ir spektakliams, todėl akivaizdu, kad kino kūrėjai turi iš ko rinktis. Tad tokia proga gali pasitaikyti tik vieną kartą gyvenime.

Na, o galutinai atsakant į šį klausimą, galiu pasakyti, kad artėjant penkiasdešimtmečiui aš pagaliau suvokiu, kad nebenoriu nieko įrodinėti. Buvo akimirka, kai jutau, jog įrodinėjau galintis kažką nuveikti. Dabar jaučiu, kad atėjo ta riba, kai būtinybė įrodinėti, jog esu kažko vertas, paprasčiausiai baigėsi. Pavargau įrodinėti. Tai dariau daug metų, todėl esu tikras, kad daugiau nebenoriu to daryti.

Niki & The Dove: mūsų kūryba – tai saulėlydžio muzika

2016-03-24Liudas ZakarevičiusmanoINTERVIU

Niki & The Dove

Švedijos muzikos scena per pastarąjį dešimtmetį išaugo taip stipriai, kad ne tik tapo itin populiari, bet ir vis dažniau ėmė diktuoti muzikos madas senajame žemyne. Ir šiuo atveju kalba sukasi tikrai ne tik apie „Little Dragon“ ar apie išsiskyrimą paskelbusią roko grupę „Kent“. Jose Gonzalez, „The Tallest Man On Earth„, Jonathan Johansson ar Karl X Johan – tik keli iš galybės vardų, kurie Zlatano Ibrahimovičiaus ir Karlsono gimtinę leidžia vadinti ypatingai derlinga šalimi augti ir kurti muziką mylintiems žmonėms.

Vienais mylimiausių ir klausomiausių švedų projektų šiuo metu galėtų drąsiai vadintis ir grupė „Niki & The Dove”. Šis vardas jau seniai peržengė Švedijos ribas. Daugiau kaip prieš 6 metus Stokholme susibūręs dainų autorės ir atlikėjos Malin Dahlström bei prodiuserio Gustafo Karlöfo duetas mėgaujasi tarptautine sėkme, kuria ypatingai gražią muziką ir jau netrukus ketina išleisti savo antrą studijinį albumą. Debiutinis, dar 2012 metais pasirodęs, grupės diskas “Instinct” Malin ir Gustafui atvėrė milžiniškus tarptautinius kelius, buvo itin perkamas ir mylimas melomanų. Šį įrašą įvertino ir Didžiosios Britanijos industrijos lyderiai – grupei skirta 5 vieta geriausių naujų talentų rinkimuose „BBC Sound of 2012“.

Niki & The Dove

Išleidęs savo debiutinį albumą duetas nutilo. Tylėję daugiau kaip 3 metus 2015-ųjų pabaigoje „Niki & The Dove” pranešė kuriantys naują albumą. Šią žinią palydėjo fantastiškas naujas singlas „Play It On My Radio“. Šių metų pradžioje švedai pristatė dar vieną nuostabią baladę „So Much It Hurts“, kurią ir dabar sėkmingai „suka“ didžiosios Europos radijo stotys. Į savo laukiamiausių šių metų albumų sąrašą be jokios abejonės įtraukusi „Niki & The Dove” diską, manoMUZIKA pradėjo kelią interviu su šiuo mūsų itin mylimu Švedijos duetu link.

Kai su Malin ir Gustafu pradėjome kalbėti apie gyvenimą ir muziką, Vilniuje kalendorinį pavasarį bandė išstumti žiema, o Stokholme švietė pirmoji pavasarinė saulė. Tačiau, kad ir koks būtų buvęs oras, bendrą nuotaiką šildė kava ir, žinoma, fone skambanti „Niki & The Dove” muzika. Beje, pasibaigus interviu duetas prisipažino, kad balandžio 8 dieną (būtent tada dienos šviesą turėjo išvysti naujausias grupės įrašas) diskas „Everybody’s Heart is Broken Now” pateks tik į Švedijos muzikos parduotuvių lentynas. Visas likęs pasaulis jo turės šiek tiek palaukti.

Kas šiandieninei „Niki & The Dove” kūrybai padarė didžiausią įtaką?

Mūsų kūrybai įtaką daro daug dalykų. Kalbant apie dabartinį albumą, ko gero, turėtume pasakyti, jog žodis „miestas“ jo apibūdinimui tinka labiausiai. Miestas – tai didžiulė įvairovės, veiksmo, ritmo ir kontrastų metafora. Tai ypatingai ryškus jausmas, kuris ir buvo pagrindinis mūsų įkvėpimas.

Tiesa, tik neklausk mūsų, kodėl grupę pavadinome „Niki & the Dove”. Kaskart sugalvojame vis kitokią istoriją, bet niekada nepasakome tiesos (juokiasi).

Gerai, neklausinėsiu apie grupės pavadinimą, bet paklausiu apie naują albumą. Apie ką bus jūsų naujasis įrašas? Kuo jis skirsis nuo 2012 m. išleisto darbo „Instinct“?

Ilgai galvojome, kaip apibūdinti mūsų naują albumą. Kol sugalvojome jam tiksliausią apibūdinimą, taip pat praėjo nemažai laiko (šypsosi). Antrasis mūsų LP – tai odė laikui, kai gyvenimas buvo šokių aikštelė, o kiekvienas jausmas joje turėjo jį apibūdinančią dainą. Jeigu “Instinct” buvo iš šiaurės atslinkusi audra, tai naujasis įrašas – švelnus ir šiltas vėjas, švelniai paliečiantis tavo skruostą.

Jeigu jūsų paprašytų apibūdinti „Niki & The Dove” kūrybą trim žodžiais, kokius žodžius ištartumėte?

(ilgai mąsto) Saulėlydžio dangaus analogija.

Iki šiol grupės gerbėjai turėjo galimybę susipažinti su dviem jūsų būsimojo albumo kūriniais – pasakiškai gražiomis baladėmis „Play it on My Radio“ ir „So Much it Hurts“. Klausantis jų nepaleido jausmas, kad girdime sumodernintą ir itin stilingą atgimusią 80-ųjų synth pop muziką. Ar toks bus visas albumas?

Visų pirma, labai ačiū už gražius žodžius. Mums tai tikrai daug reiškia.

Kalbant apie visą albumą turime prisipažinti, kad jame bus gerokai daugiau įvairovės. Jame rasite ir lyrikos, ir romantikos, ir, žinoma, šokių muzikos. Jeigu reikėtų kažkokio vientiso apibrėžimo, ko gero mūsų albumo stilistiką reikėtų apibrėžti terminu „dance romance“ (šypsosi).

Labai nekantraujame šį įrašą pagaliau paleisti į pasaulį ir albume esančias dainas atlikti gyvai – scenoje jos skamba dar geriau nei įrašuose.

Papasakokite, kaip nusprendėte pradėti groti kartu.

Pirmą kartą prieš daug metų susitikome Gioteburge. Abu muzikavome ir turėjome galybę bendrų, skirtingose grupėse grojusių draugų. Porą kartų pamėginome muzikuoti drauge ir mums visai patiko. Praėjus keletui metų susitikome jau Stokholme, kur nusprendėme pabandyti kartu ne tik muzikuoti, bet ir kurti. Taip paprastai viskas prasidėjo. Smagu, kad nepakitome nei mes, nei mūsų požiūris į muziką – tiek tada, tiek ir dabar mus vienija tas pats tikslas: kurti vis geresnę muziką, kuri turi mums tapti pagrindiniu iššūkiu.

Ar per visą muzikavimo laiką jau galėtumėte įvardinti įsimintiniausią koncertą?

Tai sudėtingas klausimas, mat per ne itin ilgą „Niki & The Dove” gyvavimą mes turėjome išties daug įspūdingų pasirodymų… (mąsto). Tačiau įspūdingiausias, o jei tiksliau – keisčiausias, mūsų koncertas vyko Bristolyje, kuomet išsijungė elektra skambant dainai „DJ Ease My Mind“ ir pagrindinę vokalo partiją Malin turėjo atlikti be jokio pritarimo. Apskritai iš trijų Bristolyje vykusių mūsų koncertų, du kartus buvo dingusi elektra (kvatoja).

Kartais pagalvojame ne tik apie jau įvykusį, bet ir dar įvyksiantį svajonių koncertą. Ir čia jau, ko gero, mūsų kuriama muzika padiktavo vietos poreikį: labai norėtume saulei leidžiantis surengti pasirodymą paplūdimyje. Jeigu pažįsti organizatorius, kurie tokį festivalį organizuoja – būtinai pasidalink kontaktais (šypsosi).

Ar tokiame festivalyje norėtumėte sudainuoti su savo svajonių atlikėju?

Žinoma. Ir dėl jo mes jau taip pat esame nutarę. Tai būtu Prince‘as.

Švedijos muzikinė scena įgauna vis daugiau įtakos. Kalbu ne tik apie populiariąją muziką, bet ir apie indie kultūrą. Jonathan Johansson ar „Karl X Johan“ – tik keli vardai iš visos gausybės, kurie jūsų šalies muzikinę sceną paverčia ypatinga, įdomia ir velniškai patrauklia. Kaip manote, kodėl taip yra?

Visada malonu, kaip apie tavo šalį šneką gražiai, todėl ačiū už komplimentus Švedijai (šypsosi). Švedijos muzikantai yra tiesiog drąsūs ir pasitikintys savimi. Jie neplaukia pasroviui vardan to, kad sektų kažkam įkandin. Jie – unikalūs, kalba savo muzikine kalba ir todėl yra išskirtiniai. Tokie spindintys švyturiai, kaip „Little Dragon“, mūsų šalies muzikos rinką paverčia dar labiau išskirtine.

Tiesa, ne tik Švedija, bet ir visas Skandinavijos regionas gali didžiuotis muzikine kultūra. Jeigu reikėtų įvardinti kitų šiaurės šalių favoritus – taip pat pasirinkimų turėtume visą gausą. Vis dėlto pirmieji, „stovintys ant liežuvio galo“ šiuo metu yra Danijos grupė „Liss“. Visiems, mėgstantiems muziką, labai nuoširdžiai ją rekomenduojame.

Dar trumpam grįžkime prie Švedijos reikalų. Šiemet Stokholme įvyks vienas konkursėlis, kuriame jūsų šalies atstovams taip pat nuolat sekasi visai neprastai…

Tu čia, aišku, apie „Euroviziją“ (juokiasi). Jeigu nori paklausti, kodėl mums ten sekasi – mūsų atsakymas būtų paprastas: nežinome. Gal Švedija atrado kažkokią kūrybinę aukso gyslą (juokiasi). Tačiau jei atvirai, šis konkursas mūsų visiškai nedomina, mes net nenutuokiame, kas ten vyksta ir tikrai niekada neketinsime jame dalyvauti.

Netgi jei…

Jokių išlygų ir jokių jeigu (pertraukia kvatodami)

Na ir pabaigai, ką norėtumėte pasakyti Lietuvoje gyvenantiems „Niki & the Dove” gerbėjams, šiuo metu skaitantiems jūsų interviu?

Žinome, kad Lietuva gali didžiuotis gražiais paplūdimiais. Taip pat žinome ir tai, kad koncertavome visai netoli – Latvijoje esančiame „Positivus“ festivalyje. Todėl labai tikimės, kad kažkada galėsime sugroti ir Vilniuje.

O dabar tiesiog esame velniškai laimingi, kad greit pasirodys mūsų albumas. Mums jis labai patinka, todėl nuoširdžiai tikimės, kad jį pamėgs ir Lietuva!

Ačiū už pokalbį!

Andrius Užkalnis: muzika – tai vidinių mūsų emocijų atspindys

2016-02-19Liudas ZakarevičiusmanoISTORIJA

A. Užkalnis (Nuotr. asm. archyvo)

Sunku atrasti žmogų Lietuvoje, kuris nežinotų Andriaus Užkalnio. Vieni jį mėgsta, kiti peikia, treti jam nori statyti paminklą, ketvirti – deportuoti iš šalies. Tačiau akivaizdu, kad savo kalbėjimo būdu, ironišku, sarkastišku ir labai aštriu tiesmukiškumu jis tikrai nepalieka abejingų. Laida televizijoje ir radijo stotyje, išskirtinė vieta viename didžiausių šalies naujienų portalų, restoranų kritiko statusas, knygų rašytojas – tai tik keletas veiklų, kurios šiandien aktualios Andriui Užkalniui. Kad jo tekstai ir įžvalgos aktualios ir skaitomos – įrodinėti nereikia. Užtenka žvilgterėti į skaitytojų komentarų skaičių bei sekėjų ir heiterių pasisakymus prie jo įrašų feisbuke.

Tačiau šiandien pamirškite tą Andrių Užkalnį, kurį esate įpratę skaityti, matyti ar girdėti. Žinoma, sveikos ironijos, trumpų įžvalgų apie supermamytes ir čiken fektori neišvengsime, tačiau didžioji nuoširdaus pokalbio (vienoje sostinės kavinėje gurkšnojant ispanišką alų) dalis šįkart sukosi apie nenkonvencinę temą – muziką.

Jeigu galėtume išskirti du Andrius Užkalnius – vieną gyvenime, kitą – internete, kokia muzika skambėtų abiejų Andrių Užkalnių ausinėse?

Niekada nenaudojau muzikinių pasirinkimų savo viešo įvaizdžio kūrimui. Galbūt tai buvo klaida, nes muzika yra kiekvieno žmogaus dalis. Visai kaip ir mėgstami filmai ar skaitomos knygos.

Gyvenime mano pasirinkimas yra pakankamai eklektiškas – nuo 80-ųjų ir 90-ųjų popso ir soft roko iki bliuzo (kartais netgi hardcorinio delta bliuzo). Tai būtų tikrojo Andriaus Užkalnio (to, kurio beveik niekas nepažįsta) muzika.

Man pačiam būtų labai įdomu sužinoti, kokią muziką mėgsta tas asocialus, brutalus ir įžeidinėjantis įvaizdinis Užkalnis (juokiasi). Tas Užkalnis, apie kurį žmonės susidaro nuomonę iš jo tekstų portaluose ir socialinėje erdvėje.

Visgi manau, kad tas Užkalnis visų pirma turėtų vairuoti ne tą automobilį, kurį jis iš tiesų vairuoja (šiuo metu A. Užkalnis vairuoja FIAT 500 – L.Z.). Manau, kad jis turėtų gerokai didesnį ir galingesnį automobilį (minimum 3,5 l. varikliu), kuriame turėtų groti 80-ųjų ir 90-ųjų nupopsėjęs rokas. Romantiškesnėmis akimirkomis jis klausytųsi „Guns N‘Roses“ dainos „November Rain“, o šiaip jam tiktų „Aerosmith“ ir „Bon Jovi“.

Kadangi įsivaizduojamasis Užkalnis žmonių vaizduotėje yra veidmainis, manau, jam turėtų patikti ir rusiškas blatniakas (toks, kuriame pragertais balsais pseudodainininkai bando traukti lyriškas melodijas), ir visiška jo jaunystės klaikuma (pavyzdžiui, Sofija Rotaru). Juk tai vis tie kabina, todėl užsidaręs duris, kai nėra nieko aplink, menamas Užkalnis tokios muzikos tiesiog privalo klausytis.

Internetinio Užkalnio įvaizdis veikia tik paprastesniems žmonėms. Mąstantys ir analizuojantys geba be problemų atskirti žinutę nuo pateikimo, jie supranta, kas yra literatūrinė hiperbolė, perlenkimai ir spalvų užtušavimai, todėl jiems papildomų pasakojimų tikrai nereikia. Tie, kurie viso šito nesupranta, sąmonėje formuoja labai supaprastintą vaizdelį, kuriam tinka būtent ta muzika, kurios klausosi žmonės be jausmų ir be vertybių. Sakydamas tai turiu mintyje tokius piliečius, kurie šią muziką dažnai girdi per radiją, mėgsta žiūrėti filmus apie motociklininkus ir pan.

Beje, tu manęs pirmas gyvenime paklausei apie tai, kokia muzika tiktų tam įsivaizduojamam Užkalniui.

Ką tikrajam Užkalniui – tam, kuris kiekvieną rytą atsikelia, geria kavą, žiūri į miestą ir semiasi įkvėpimo – reiškia muzika?

Aš retai įsijungiu radijo imtuvą. Man dažniausiai patinka tyla. Tačiau mėgstu įsijungti radiją tam, kad galėčiau perbėgti per kanalus.

Klausausi filmų soundtrackų, mėgstu susirasti išgirstą dainą „yotube“ ir randomu pasileisti automatiškai sugeneruotą playlistą.

Sakyti, kad aš muzikoje ieškau įkvėpimo nebūtų teisinga. Joje aš ieškau minčių ir idėjų, nes kiekviena daina kažką primena – ar socialinį reiškinį, ar stereotipą, ar vietą, kurioje aš kada nors esu buvęs.

Mano kasdienės rutinos tikslas –bombarduoti smegenis iš įvairių pusių tokias hintais, kurie kažką sukeltų.

Prieš keletą dienų žiūrėjau interviu su Jerry Seinfeld‘u, kuriam jau 60 metų, bet jis atrodo geriau už mane (juokiasi). Tame interviu komikas kalbėjo apie tai, kaip rašomi juokai ir iš kur atsiranda įkvėpimas. Jerry pabrėžė vieną esminę detalę – jis visą laiką yra pasiruošęs pasigauti idėjas, nes niekada nežinai, iš kur jos ateis. Kodėl man patiko jo veiksmo modelis? Ogi todėl, kad aš gyvenu taip pat. Tai reiškia vieną paprastą faktą –visą laiką dirbu ir nuolat galvoju apie kūrimą. Tik taip galiu išlaikyti produktyvumą, kurio reikia rinkai. Taigi, muzika man padeda tai daryti ir todėl aš tikrai esu laimingas.

Jeigu tau reikėtų įvardinti tris mėgstamiausius atlikėjus – kas jie būtų?

(ilgai galvoja). Blemba, čia geras…

Pagal reference‘ų gausą pirmiausiai turėčiau išskirti vėlyvuosius „The Beatles“. Ir taip yra todėl, kad jie dengia tokį platų diapazoną stilių, kad sunku įsivaizduoti.

Taip pat Bob Dylanas. Ne tik dėl melodijos, bet ir dėl žodžių. Man iki šiol sunku suprasti, kaip tokie gilūs tekstai gali būti lydimi tokių gerų melodijų.

Kad ir kaip banaliai nuskambėtų, bet tretieji būtų „U2”. Jaunystėje jų klausiausi labai daug. Tas jų išgaunamas prabangus orkestrinis garsas yra neįtikėtinas.

O jeigu tavęs paprašytų suteikti 5 žąsis vienam albumui, kuris sulauktų tokio įvertinimo?

(Ilgai galvoja) Vieno būtų per mažai. 5 žąsis atiduočiau trims albumams.

„The Cure“ „Disintegration“. Mano galva tai šimtu procentų išbaigtas įrašas. „The Beatles“ „Abbey Road“, kuris mano nuomone yra nepakankamai įvertintas (ypač lyginant su jų 1967 m. albumu „Sgt. Peppers Lonely Hearts Club Band“). Manau, kad „Abbey Road“ muzika yra dar geresnė.

Na o trečias albumas (vėlgi labai nenustebinsiu) – tai „U2” “Joshua Tree”. Žinoma, niekam nepadeda kai menininkai nueina į politiką, tačiau yra kaip yra.

Tiesa, labai norėčiau paminėti dar kelis atlikėjus, be kurių sunkiai įsivaizduočiau savo gyvenimą. Tai Johny Cash ir Joe Cocker. Šie muzikantai yra įrodymas, kad koveriai gali skambėti geriau nei originalai.

Ir pabaigai – Ella Fitzgerald. Iki šiol nesuprantu, kodėl ši muzikantė nėra laikoma absoliučiai idealia visų laikų dainininke. Niekas neturėjo tokio neklystamumo savo veikloje, kaip Ella. Galėčiau perklausyti 50 dainų iš eilės ir vis tiek nesakyčiau, kad kažką reikėjo padaryti kitaip. Taip, ji yra gerbiama, bet, deja, nėra neįtikėtinai garbinama. Gaila, kad ji muzikavo tuo metu, kai šalia jos buvo tiek daug talentų. Juk sunku būti genijumi, kai aplink tave tiek dievų. O jos laikais dievų buvo tikrai labai daug.

Ar yra muzika, kuri tau nepatinka?

Aš negaliu pakęsti Adele. Primokėčiau radijo stotims, kad jos negrotų. Nežinau kodėl, bet ji mane tiesiog velniškai erzina. Suprantu, kad ji turi puikius vokalinius duomenis. Suprantu, kad ji yra išskirtinė. Tikriausiai man tiesiog sunku mėgti kažką, dėl ko iš laimės alpsta visa apsisiusiojusi minia. Širdyje vis dar esu paauglys, todėl negaliu su minia žengti koja kojon.

Tiek savo straipsniuose, tiek ir facebook paskyroje tu daug rašai apie pro-kremliškosios kultūros reiškinius Lietuvoje. O kaip šiuo atveju su muzika? Kirkorovas, Gazmanovas ir visi kiti panašaus kalibro atlikėjai vis dar renka sausakimšas arenas Lietuvoje. Ar įmanoma rasti tam priešnuodį?

Žinau vieną nekonvencinę priemonę – pati Lietuva turėtų visa tai grūsti taip stipriai, kad prasidėtų atmetimo reakcija. Siūlyčiau Kirkorovą į mūsų šalį atvežti 5 ar 10 kartų per metus. Nežinau kito būdo, nes bet koks ribojimas tik padidina susidomėjimą.

Žmonės visai neblogai atjunka nuo dalykų, kai jų įkišama tiek, kad jie pradeda vemti. Amerikiečių komikas Doug Stanhope yra sakęs, kad jis žino receptą, kaip mesti gerti ir dabar bando tai įgyvendinti. Kasdien jis geria vis kitą rūšį alkoholio. Ir geria jo tiek, kad vemtų net nuo tos gėrimo rūšies kvapo.

Taip, bevykdant auklėjamąjį darbą galima ir numirti, pagirios tikrai būtų sunkios, bet efektas turėtų būti neblogas.

Jeigu rimtai, galiu pasakyti, kad tavo klausimas yra labai sudėtingas. Esu tokioje desperacijoje šio reiškinio atžvilgiu, jog atrodo, kad tik labai radikalios priemonės gali padėti su juo sukovoti.

A. Užkalnis (Nuotr. asmeninio archyvo)

Kaip tau atrodo, ar vatniką gali išgydyti muzika?

Ne. Muzika, kurios žmogus klausosi – visada yra vidinių emocijų atspindys. Iš muzikos pasisemti idėjų gyvenimui gali tik vaikas arba labai nebrandus asmuo. Daugelis vatnikų yra siaubingi tuo, kad jie turi susiformavę labai stiprų ideologinį ir vertybinį stuburą. Ir šis stuburas yra ne tas, su kuriuo sutinkame mes.

Ko palinkėtum Michailo Krugo ir šansonų vakaro lankytojams?

Sakyčiau, susimąstykite ir atsakykite patys sau į klausimą, ar jums tikrai ši muzika taip patinka? Nes jeigu ji tikrai jums taip patinka, tai kodėl jūs taip kreipiate dėmesį į tuos, kurie iš jūsų juokiasi. Čia tas pats, kaip paklausti hardkorinio čiken fektori darbuotojo: jeigu tu toks laimingas emigracijoje, kaip kad aiškini kasdien visiems, kam tik netingi, tuomet kodėl tau taip reikia tavo veiklos validacijos iš Užkalnio ir kitų žmonių? Kodėl tave taip žeidžia, jeigu tavimi nesižavi?

Jeigu jau prakalbai apie čiken fektori, sakyk, koks sountrackas ten turėtų skambėti?

(Kikena) Reikia žiūrėti kokių mes sieksime tikslų. O tikslai gali būti du. Pirma, kad darbuotojai smagiau dirbtų ir greičiau suktųsi (tada reikia pasimokyti iš korėjiečių, kurie turi atidirbę visą sistemą. Asian pop labai tiktų). Antras tikslas – kad jie užsimanytų greičiau važiuoti į Lietuvą. Tada reikėtų paimti bet kurias dvi dainas, skambančias per „Duokim garo“, nes tai laida, kuri realiai dešimt metų tas dvi dainas ir tegroja (keičiasi tik vedėjų kostiumai ir publika). Čia yra vienas lėtas, kitas greitas gabalas. Ir tas pats gabalas dešimt metų atliekamas tai su armonika, tai su skrabalais. Tos dvi dainos fabrike ir varytų. Man atrodo, kad po kokios savaitės jie nebematytų jokio kito pasirinkimo kaip tik grįžti į Lietuvą.

Kokią vieną vienintelę dainą pasišierintum facebooke ? Sąlyga paprasta – tai gali būti vienintelė daina tavo gyvenime.

Tai būtų labai atsakingas sprendimas. Nes vieną kartą pasišierinus ir priėmus sprendimą su juo reikėtų gyventi (šypsosi). Bet aš nesuabejočiau. Tai būtų Bob Dylan‘o „Mr. Tambourine Man”. Kadangi aš šierinčiausi dainą, pagal kurią mane turėtų prisiminti ir po mirties, tai geriau tegul prisimena pagal šią.

Žinoma, galėčiau sugalvoti kažką ironiško ir pašiepiančio. Tačiau atsidūrus akistatoje su amžinybe juokauti nebegalima.

Kokį Užkalnį turėtų prisiminti žmonės? Kitaip tariant, kokį Andrių Užkalnį tu norėtum, kad žmonės prisimintų ateity? Ar tą, kuris rašo Evangeliją, ar tą, kuris šią akimirką kalba su manimi gerdamas alų?

Tai labai rimtas klausimas (mąsto). Kai uždavei šį klausimą, aš pradėjau galvoti ne tik apie tai, kokį norėčiau, kad mane prisimintų. Aš suvokiau, kad ir elgtis turėčiau atitinkamai… Nes noras yra neatsiejamas nuo atsakomybės, o atsakomybė yra čia ir dabar.

Smagiausia ir juokingiausia būna tada, kai žmonės rašo pasiteisindami, kad jiems patiko vienas ar kitas mano straipsnis. Tokie komentarai prasideda fraze „šiaip tai aš jo neskaitau, bet….“. Tokiomis akimirkomis jaučiuosi laimėjęs, nes kalba eina tik apie mano grynąją kūrybą, bet ne apie mane patį. Tai reiškia, kad teksto galia yra tokia, kad žmonės perlipa per savo bendruosius nusistatymus ir išgirsta tai, ką noriu pasakyti.

Tai visiškai tas pats, kaip Algio Ramanausko ir Rimo Šapausko „Radioshow“. Taip, Algis dėl savo tiesumo ir nepakantumo durniams turi labai daug nemylėtojų, tačiau labai mažai yra tokių, kurie išdrįstų paneigti, kad „Radioshow“ buvo didžiulis reiškinys. Tai buvo epocha, nustačiusi labai daug standartų viskam, ką mes turime iki šiol. Ir šiuo atveju turiu minty ne tik Algį, Rimą ir jų draugus, bet visai kitus žmones. Tai yra gryna indikacija, jog jų kūriniai buvo tikrai geri.

Todėl norėčiau būti prisimenamas dėl savo geresnių kūrinių.

Baigdamas pokalbį turiu paskutinį klausimą, kurio, matydamas tavo facebook paskyrą, negaliu neužduoti. Supermamytėmis gimstama ar tampama?

Kažkada apie tai diskutavau su Aidu Puklevičiumi. Po tos diskusijos supratau, kad tas paprastas paaiškinimas „Per ilgos motinystės atosotogos ir per ilgas užsisėdėjimas prie kompiuterio“ yra ne visai tikslus. Kartais galima tiesiog supainioti priežastį su paprasčiausia aplinkybe.

Man atrodo, kad supermamytėmis yra gimstama. Nes gimstama ne tik genetiškoje aplinkoje, bet kartu ir toje aplinkoje, kuri žmogų formuoja. Supermamytės vienas pagrindinių bruožų –absoliutus nekritiškumas sau pačiai. Tai nemokėjimas pračekinti savo žodžių ir pagalvoti. Juk visi normalūs žmonės prieš pradėdami kalbėti pagalvoja, nes žino, kad žodžiai turi pasekmes. Kad galėtum prognozuoti pašnekovo reakcijas, turi bent jau šiek tiek pagalvoti apie tai, ką sakai ir kaip į tavo žodžius gali reaguoti aplinka.

Supermamytės nėra pratusios galvoti apie tai, kaip sureaguos aplinka. Tačiau iš esmės žmonės to išmoksta labai anksti (juk padėjęs ranką ant plytos ir ją nusideginęs daugiau jos tiesiog nebedėsi). Su kalbėjimu turėtų susiformuoti panašūs įgūdžiai: pasakiau, nusišnekėjau, kiti pradėjo kalbėti, kad aš esu durna, todėl kitą kartą prieš kalbėdama pagalvosiu. Deja, šis įprotis neatsiranda. Jos mato supantį pasaulį kaip savęs pačių tęsinį ir todėl taip ir atsitinka.

Supermamytės nėra naujas išradimas. Kažkada buvo anekdotai apie blondines. Chrestomatinė to iliustracija – blondinės skambutis į policiją, kurio metu ji praneša, kad vienpusėje eismo juostoje visi gatvėje važiuojantys (išskyrus jos) automobiliai važiuoja prieš eismą. Supermamytės skiriasi tik tuo, kad viskas vyksta realybėje. Ir tas gabaliukas apie žuvies prieskoniais barstomą kiaulieną, kad ji tiktų Kūčių stalui savo potencialu tiktų anekdotui apie blondines yra geriausias situacijos absurdiškumo įrodymas. Ne veltui supermamytės dažnai klausinėja, kiek trunka nėštumas su dvynukais – 18 mėnesių ar 9. Tai tiesiog anekdotas, perkeltas į realybę. Šios moterys kuria turinį netgi to nenorėdamos.

Šiuo metu situacija yra paprasta: geriausi gabalai iš interneto „sugroja“ geriau nei gali parašyti Mantas Katleris. Taip, Mantas labai talentingas, bet kai kurie dalykai yra tiesiog realūs, kurių kurti net nebereikia.

Ačiū už pokalbį

Geležinė Lapė apie muziką, šansonų vakarą ir palinkėjimą gazmanovui

2015-11-23Liudas ZakarevičiusmanoISTORIJA

Geležinė Lapė

Šiandieninei interneto kartai pasakoti, kas yra Geležinė Lapė, ko gero, tikrai nebeverta. Socialinių tinklų dėka jie ir taip viską puikiai žino. Apie Geležinės Lapės išmintį, pakoučinimus, pončkų legendas ir dialogus, kuriais feisbuke dalijasi tūkstančiai, jau taip pat sklando legendos. Ir vis dėlto, jeigu netyčia manoMUZIKOS skaitytojų gretose yra žmonių nesusipažinusių su Lape, primygtinai rekomenduojame tai padaryti. Ją rasti galite labai lengvai – tam yra arba feisbukas, arba oficialus jos tinklaraštis. Arba, dar geriau, tiesiog abudu iškart.

„Oficialiuose” šaltiniuose apie Geležinę Lapę radome ne itin daug… Tačiau šis tas vis dėlto buvo (L.Z. – Tekstas netaisytas)

„Geležinė Lapė – tai tokia kaip čia jums pasakius, neatrodo kad normalu, kai būna kur nors internetuose kalbantis gyvulys, kuris moko kaip gyventi ir aiškina kažkokius verslo bei tikrovės dėsnius, patarimus, pakoučinimus ir panašiai. Gal netgi geriau už kokį nors vadybos konsultantą ar netgi kokį nors ministrą pirmininką, nors tiktai lapė atrodytų tiesiog.

Trumpai tariant, Geležinė Lapė – tai tokia blogerė naujos kartos. Super hiper mega ultra giga populiari„.

Kartkartėmis Geležinė Lapė drioksteli išminties ir apie muziką. Todėl šįkart nusprendėme nebetampyti katino (tiksliau, Lapės) už ūsų ir susėdę (tiesiai šviesiai) pasikalbėjome ne apie ką nors kitą, bet apie muziką. Na, ir truputėli apie pončkas… Beje, kalbos šįkart taip pat netaisėme:)

Ar Geležinei Lapei svarbi muzika?

Taip. Na ir paklausėte.

Kokia muzika svarbi Geležinei Lapei?

Man svarbi tokia muzika, kuri sukelia emocijas, prisiminimus, kuri užstringa ilgam. Kartais – visam gyvenimui.

Kas tave įkvepia?

Mane įkvepia įspūdingi dalykai. Muzikoje – neeilinės asmenybės, tikri charakteriai, kaip aktorių kuriami kine.

Jeigu turėtum vienintelę galimybę apsilankyti bet kokiame koncerte – ką rinktumeisi?

„Pink Floyd„. Gaila, kad jų nebėra.

Kasetė, CD, MP3 grotuvas, iPodas, vinilas ar dar kas nors? Kodėl?

Laikmena nesvarbu, svarbu, kad garsas būtų kokybiškas. Vinilas turi nepakartojamą šarmą, mp3 formatas buvo mielas per pirmąjį dešimtmetį po interneto atsiradimo. Dabar daugiausia klausausi muzikos su Google Play Music. Randu ten viską, ko kažkada taip trūko.

Kodėl nekuri muzikos? Kodėl tavęs nėra YouTube, Spotify ir Soundcloude?

Esu humaniška lapė.

Geležinės Lapės gyvenimo daina?

Prince – Purple Rain.

Jeigu Geležinė Lapė vienai dienai galėtų tapti bet kuriuo pasaulio atlikėju – kuo taptum?

Mick Jagger.

Ar lietuviškos sutartinės turi potencialo?

Tikriausiai turi, kai išmanančios gerklės jas traukia.

Jeigu Geležinė Lapė šoktų pagal Michaelo Jacksono „Billie Jean“ – ji tai darytų ant dviejų kojų ar ant keturių?

Ant dviejų, nes nevartoju. Todėl antras variantas atkrenta.

Iš ko Geležinė Lapė niekuomet nesijuokia?

Iš neįgaliųjų.

Ar geriau 10 skaitytojų ar 100 laikintojų?

Geriau viena pončka.

Kokios pončkos skanesnės – su įdaru ar su skyle? Kokios muzikos klausaisi valgydama pončkas?

Skylė skirta žiūrėti. Pončkas valgau klausydama Ravelio Bolero. Taip daugiau suvalgau.

Kaip dažnai Geležinė Lapė groja nervais?

Tai mano mylimas instrumentas. Jis turi nuolatinį klausytoją.

#kaveiki, kai vyksta šansono koncertas COMPENSOJ?

Plotinu variantus, kaip išsodinti tą pastatą į orą su visais dalyviais ir žiūrovais.

Ko nuoširdžiai palinkėtum šansonų vakaro dalyviams ir žiūrovams?

Nebūti COMPENSA pastate, nes galiu būti baigusi plotinti.

Tavo #pakoučinimai Michailo Krugo ir RukiVvierch gerbėjams

Jų gerbėju tapęs GusGus neklausysi, visiškas smegenų performatavimas gal padėtų?

Kas geriau – Radži, Katunskytė ar Filipas Kirkorovas?

Radži. Jis bandė atsakyti į klausimą ką daryt? Be to, jis yra daug mokesčių sumokantis Lietuvos atlikėjas. Nedaužtas. Yra kitų privalumų.

Jeigu būtum visagalė, kokius tris reiškinius išbrauktum iš muzikos industrijos?

Piratavimas turėtų išnykti sutvarkius muzikos vartotojų atsiskaitymo už klausomą muziką problemą. Gal galėtų sugalvoti kas nors tokį gudrų appsą. Nu kaip kokį Uberį, kad turinio tiekėjai imtų fiksuotą mėnesio mokestį už turinio atsisiuntimą, o pinigus paskirstytų atlikėjams pagal perklausų ar laikų kiekį. Esu galvojusi, kaip taip padaryti, kad nebereikėtų jaudintis dėl autorinių teisių pažeidimo problemų, bet pati nieko doro nesugalvojau.

Antras reiškinys – „Duokim garo” auksinių dantų pasiutpolkė prime time laiku per nacionalinį transliuotoją turi baigtis.

Trečias – kažką reikia daryti, kad būtų skiriama pinigų talentingų žmonių muzikiniam lavinimui, kad neužlietų visos aplinkos vidutinybės ar (dar blogiau) pasibalnoję garso sintetinimo techniką.

Gyvenimo muzikinis #dialogas

Už kiek duosi palaikyti rankose rolingų vinilą?
Už dešimt minučių – rublis.
Tinka
Parodyk ar rankos švarios, nu gerai, laikyk.

Čia #truestory.

Trys visų laikų blogiausi lietuviški muzikiniai kūriniai?

Nepykit, nežinau net ką atsakyti, nes geriausių nespėju paklausyti. Todėl tikrai nenagrinėjau pagal blogumą. Baisūs yra visokie ten žvaguliai, (nu net nežinau), kažkokios ten pupytės. Man tai nerūpi.

Tikras, rimtas, ypatingas ir nedalomas muzikinis #faktas

Geležinė Lapė į ilgalaikių romantiškų santykių žabangas įkliuvo fone skambant „Eagles” dainai „Hotel California”.

#SituacijosSimuliacija: Geležinė Lapė Kavarsko koldūninėj su Selu geria degtinę. Kol butelis neperlaužiamas – draudžiama kalbėti. Kokią pirmą frazę Geležinė Lapė pasakytų Selui, išgėrusi paskutinį degtinės lašą?

Geležinė Lapė, kaip jau minėjau, degtinės negeria. Net su Selu. Bet jei taip būtų, paklausčiau Selo „Ar žinai istoriją apie Kavarsko katiną?“. Jis atsakytų, kad nežino, tada aš papasakočiau, jis apsiverktų, o paskui sukurtų dar vieną dainą apie lietų ir Kavarsko katiną. Ir merginos verktų labai labai.

#Muzika ir #ŽmonėsKurie…. (?)

#žmonėskurie neskaito manoMUZIKOS.

Ko Geležinė Lapė palinkėtų Olegui Gazmanovui?

Dusk, erke.

Ko palinkėtum manoMUZIKOS skaitytojams?

Visada atidžiai skaitykite visą manoMUZIKĄ ir kruopščiai peržiūrėkite visus videoklipus. Žinau, kad visiškai taip nebus, bet linkiu stengtis iš visų jėgų.

Ilgai lauktas Fink skrydis Lietuvoje: muzikinė pasaka, kuri neturėjo baigtis

2015-11-02Liudas ZakarevičiusmanoISTORIJA

Fink (nuotr. manoMUZIKA.lt)

Jeigu prieš keletą metų kas nors būtų pasakęs, kad britų grupė „Fink“ surinks sausakimšą „Loftą“, daugelis tokį optimistą būtų išvadinę naivuoliu. Tačiau šiandien naivumą reikėtų palaidoti kažkur labai giliai, mat tai, kas kažkada atrodė nepasiekiama, neseniai tapo realybe.

Dar likus kelioms dienoms iki renginio, organizatoriai paskelbė „soldoutą“, o paskutinėmis dienomis renginio paskyroje facebooke nenurimo „nespėjusieji“, kurie skelbėsi pirksią bilietus į britų koncertą kone už bet kokią kainą. Deja, norinčiųjų buvo gerokai daugiau nei galimybių, todėl liūdesio ir sentimentų kupinos muzikos dainių pamatyti sugebėjo tie, kurie buvo greičiausi, apsukriausi ir, žinoma, labiausiai to norintys.

Apie tai, kad koncertų rengėjai derasi dėl „Fink“ koncerto Lietuvoje, kalbos netilo jau keletą metų. Pats Finas taip pat ne kartą savo interviu prisipažino, kad mūsų šalis – tai kraštas, kuriame kažkodėl jis labai norėtų surengti pasirodymą. Ir tai tikrai nebuvo tiesiog gražus reveransas. Finas – ne tas žmogus, kuris tiesiog pasikinkęs mandagumą žarstytų komplimentus arba sakytų tai, ko negalvoja. Žmonės, kuriems yra tekę pažinti šią išskirtinę asmenybę gali vienbalsiai tvirtinti: tai yra labai nuoširdus ir iki kaulų smegenų atviras žmogus, tačiau sakantis tai, ką galvoja ir neleidžiantis suabejoti savo žodžių teisingumu. Taigi, išankstinė sinergija Lietuvoje tikrai buvo: Finas norėjo į Lietuvą, renginių organizatoriai norėjo jį atsivežti, o mūsų šalies melomanai vis drąsiau ir ryžtingiau įsileido „Fink“ muziką ne tik į savo grotuvus, bet ir į širdis.

„Fink“ muzika nėra lengvo klausymo. Tai daug išminties, metaforų ir gilių įžvalgų kupini tekstai, harmoningai derantys su liūdna, sentimentalia, kartais netgi tamsia akustine muzika (iki šiol manau, kad albumas „Perfect Darkness“– tai pavadinimas, geriausiai atspindintis visą grupės kūrybą). Todėl faktas, kad toli gražu ne „lengvo vartojimo“ prekė Vilniuje pardavė viską, ką galėjo, turėjo džiuginti ne tik tuos, kurie myli ir vertina gerą muziką, bet ir renginių organizatorius, vis dažniau į mūsų šalį atvežančius kokybiškus, gilius ir nepaviršutiniškus atlikėjus.

Paskutinį spalio vakarą „Loftas“ turėjo viską – nuostabų atlikėją, puikią publiką, gerą garsą ir ypatingą vakaro dvasią, kurios galėtų pavydėti bet kuris pasaulio melomanas, svajojantis apie muzikalų helovyną. Vakaro nesugadino ir tai, kad koncertas prasidėjo gerokai po vidurnakčio. Tiesiog „Fink“ europinis turas yra toks įtemptas, kad grupė paprasčiausiai neturėjo galimybių į Lietuvą atvykti anksčiau.

Daugelio mūsų šalies melomanų „Finkiškos“ muzikinės svajonės pildėsi nuo pat pirmųjų koncerto akimirkų. Lyriška koncerto pradžia ir hipnotizuojanti prietemoje atlikta „Fall Into The Light“ vakarui uždavė toną, kurio žinutė buvo nuskaitoma labai lengvai: šiandien bus jautru, gilu, tamsu, bet labai muzikalu. Ko gero nei vienas paskutinę spalio naktį leidęs „Lofte“ žmogus tuo neabejojo. Muzikinis kokteilis, kuriame tilpo ir hipnotizuojantys „White Flag“ ar „Pilgrim“, ir lyriškieji „Looking Too Closely“, „Sort of Revolution“ ar „Too Late“, ir, žinoma, biso metu atliktas „Berlin Sunrise” buvo toks vientisas ir išbaigtas, kad sunku buvo įsivaizduoti ką nors skanesnio. Tai buvo toks kokteilis, kurį ragaudamas negali sustoti, o viso išgerti – paprasčiausiai nesugebi. Tačiau mėgautis juo tikrai galėjo kiekvienas.

Taip, mes neišgirdome tokių „Fink“ gerbėjų pamėgtų dainų kaip „Honesty“, „If Only“, „If I Had a Million“, „Save It For Somebody Else“ ar kitų. Tačiau grupė, aktyviai kurianti ilgiau nei dešimtmetį, yra parašiusi per daug gerų dainų, kad visas jas sudėtų į vieną (net ir ilgą) pasirodymą.

„Fink“ muzikos tą vakarą nebuvo gana. Jos niekada nebūna gana. Tai bylojo ir britų pasiklausyti susirinkusių žmonių veidai, ir emocijos, kurias nusiėmę santūrumo kaukę lietuviai laisvai liejo viso koncerto metu. Pasibaigus renginiui dar ilgai žmonės stovėjo, dalijosi mintimis ir vienbalsiai tvirtino: Tai buvo KAŽKAS TOKIO. Socialiniai tinklai taip pat mirgėjo nuo susižavėjimo žinučių ir įamžintų koncerto akimirkų, o „Lofto“ savininkas Viktoras Vee Diawara savo paskyroje pasisakė dar konkrečiau: FINK pasirodymas – geriausias koncertas „LOFTO“ istorijoje. Ir tai buvo žodžiai, kuriais daugelis paskutinį spalio vakarą leidę britų pasirodyme tikrai neabejojo…

Koncerto akimirka ( nuotr. manoMUZIKA.lt)

Su panašiomis mintimis pasibaigus koncertui gyveno ir „Fink“ lyderis Finas Greenalas. Visą naktį nemiegojęs ir iškart išvažiuoti į koncertą Minske turėjęs muzikantas, eliminuodamas nuovargį pasirašinėjo vinilus ir kompaktines plokšteles ir mielai bendravo ir fotografavosi su užkulisiuose jo laukusiais gerbėjais.

Buvo maždaug pusė trijų, kai susėdau šnektelėti su Finu. Tai buvo jau penktasis mano interviu su šiuo atlikėju per pastaruosius penkerius metus, todėl puikiai žinojau tradicijas… Kaip jau tapo įprasta, jis atsidarė butelį alaus, susisuko sukamo tabako suktinį ir papasakojo savo įspūdžius. Šįkart – iš Lietuvos.

Kai kalbinau Tave prieš metus Varšuvoje, prisipažinai, kad Lietuva – viena iš Europos šalių, kurioje labai norėtum koncertuoti. Šiandien išpildei daugelio Lietuvos melomanų svajonę. Kokie įspūdžiai nulipus nuo scenos?

Buvo nuostabu! Suprantu, kad ant scenos užlipome labai vėlai, todėl džiaugiuosi, kad tai nesutrukdė koncertui įvykti. Publika buvo neįtikėtina. Stovėdamas ant scenos mačiau, jutau ir girdėjau, kad žmonės dainavo kartu, jautė muziką ir norėjo jos daugiau. Koncerto erdvė – puiki, garsas – labai geras. Todėl viską sudėjus galiu drąsiai pasakyti, kad tai buvo pasirodymas, apie kurį atlikėjai gali svajoti.

Ar pastebėjai, kad publika žinojo daugelį tavo grotų dainų žodžių?

Tikrai taip. Tačiau tai mūsų per daug nestebino. Žinome, kad “Fink” gerbėjai – išskirtiniai.

Kita vertus, pasaulis šiandien yra ypatingai mažas – visi gali naudotis „Youtube” ar „Spotify”, todėl gyventi kartu su mūsų muzika yra gerokai lengviau. Žinoma, jei tokį turą būtume surengę prieš dešimtmetį – skirtumas būtų milžiniškas.

Šiandien internetas mums suteikia didžiulį pranašumą, o viso pasaulio gyventojai pagaliau turi laisvą prieigą prie mūsų muzikos. Tai nuostabu. Nebeliko klasinių, finansų ir idėjinių barjerų. Pakanka turėti interneto prieigą ir pasaulis tau atvers visus savo vartus. Taigi, gyvename nuostabiame amžiuje!

Į Lietuvą atvažiavote labai vėlai, sugrojote koncertą ir iškart turite išvažiuoti. Nespėsi net apsižvalgyti po Vilnių?

Deja, bet neturėsiu tam laiko. Į Lietuvą atvažiavome iš Suomijos. 15 valandų praleidome autobuse, vėliau – kelte, o po to – dar 9 valandas autobuse. Atvykome, vos spėjome pasitikrinti garsą, ir vis tiek ant scenos užlipome tik gerokai po vidurnakčio. Jeigu būtume tai padarę pavyzdžiui 9 valandą vakaro, galiu tau garantuoti, kad koncertas būtų buvęs dar geresnis. Taigi, atvykome, pasitikrinome garsą, greitai palindome po dušu, valandėlę atsikvėpėme ir lipome ant scenos. Deja, bet jau po valandos turėsime išvažiuoti į Minską, kuriame koncertuosime rytoj.

Tačiau aš nenusimenu. Pagaliau surengėme koncertą Lietuvoje. „Loftas“ – išskirtinė vieta, kurioje groti buvo neapsakomai malonu. Koncerto organizatoriai nuveikė nuostabų darbą – tai puikūs žmonės, kurie pavertė mūsų šią trumpą kelionę neįtikėtinai malonia. Grupei tikrai nieko netrūko! Todėl sudėjus visas šias aplinkybes galiu pasakyti visai atvirai: turite nuostabią erdvę, geros muzikos ištroškusius žmones, puikius organizatorius. Tad net neabejoju, kad kitąkart planuojant turą mes Vilnių įtrauksime į savo maršrutą. Taigi, nepaisant to, kad viešnagė Lietuvoje buvo trumpa, mes čia dar tikrai sugrįšime (šypsosi).

Būtų smagu sugroti ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Baltijos šalyse. Ten taip pat dar niekada nesilankėme. Žinau, kad šiandien Vilniuje buvo ir šių šalių gyventojų, todėl tikrai tikiuosi, kad kitąkart važiuodami į Vilnių, užsuksime ir į Rygą bei Taliną.

Koncerto Vilniuje metu, iš publikos šūksnių buvo girdėti ne vienas „Fink“ kūrinys, kurio koncerte taip ir neišgirdome. Viena iš publikos minėtų dainų – nuostabi albumo „Perfect Darkness“ baladė „Honesty“. Kodėl nebegrojate šitos dainos?

Šią dainą grojome tik „Perfect Darkness“ turo metu. Šį turą norėjome labiau skirti „Hard Believer“ kūriniams. Todėl turėčiau sakyti, kad taip tiesiog „sukrito“. Nenorėjau iš setlisto išimti „Warm Shadow“, nes ji man labai patinka. Neleidau sau eliminuoti „Sort Of Revolution“, nes ji visada užveda publiką ir mes patys velniškai mėgstame šią dainą. Vienas mano mėgstamiausių kūrinių yra „Wheels“, todėl jo atsisakyti taip pat neketinau. Taigi, lenkėme pirštus ir supratome, kad nebėra kūrinių, kuriuos galėtume tiesiog „išbraukit“ (šypsosi). Todėl turėjome atsisakyti tokių dainų kaip „Honesty“, „Shakespeare“, „This is the Thing“ ir galybės kitų.

Atvažiavome į Lietuvą – šalį, kurioje dar niekada negrojome. Žmonės pirko bilietus, laukė mūsų pasirodymo ir daug tikėjosi. Todėl negalėjome jų nuvilti nesugrodami svarbiausių „Fink“ dainų. Finale teko eliminuoti kai kuriuos kūrinius vardan to, kad būtų sugrotas repertuaras, dėl kurio žmonės pamilo mus.

Fink (nuotr. LOFTO)

Ar jauti skirtumą, koncertuodamas Rytų ir Šiaurės Europoje ir pasirodydamas centrinėje arba vakarinėje senojo žemyno dalyje?

Žinoma. Visi koncertai yra skirtingi. Tačiau koncertuojant Šiaurės ir Rytų Europoje aplanko jausmas, kad čia žmonės tiesiog labiau ištroškę muzikos.

Daugelis grupių koncertiniams turams renkasi šiltąjį periodą. Mes bandome elgtis priešingai – važiuojame šaltu periodu, nes žinome, kad muzika šildo (šypsosi).

Kita vertus, manau, kad daugelis grupių bijo rizikuoti. Jų mąstymo logika elementari: jeigu tai nėra vieta, kurioje tavo parduodamų albumų skaičiaus pakanka patekti tarp perkamiausių – braukiame ją iš pasirinkimo sąrašo. Tuo tarpu „Fink“ elgiasi priešingai – mes norime nuvažiuoti ten, kur mūsų nėra tarp perkamiausių. Lietuva buvo viena iš tokių šalių, kuri įrodo, kad mūsų rizika pasiteisino. Juk „Fink“ čia tikrai nėra mėgstamiausia grupė, tačiau visi 1200 bilietų į mūsų koncertą buvo parduoti gana greitai.

Nenuvykęs tiesiog nesužinosi ir nepajusi. O mes norime ir žinoti, ir jausti.

Štai prieš kelias dienas koncertavome Osle. Tai buvo velniškai sunkus koncertas, kurio metu apie tokią publiką kaip šįvakar aš galėjau tik pasvajoti. Todėl šis regionas mums yra ypatingai svarbus. Nuoširdūs grupės gerbėjai yra mūsų stiprybė. Prisipažinsiu, apskritai galvojame apie atskiros specialios programos paruošimą Šiaurės ir Rytų Europos regionui.

Šiandien duodamas interviu Lietuvos nacionalinei televizijai buvau paklaustas, ar piratavimas yra gerai? Prisipažinsiu visai atvirai: manau, kad piratavimo laikai jau praėjo. Kam piratauti, jeigu yra „youtube“, „soundcloud“ ar „spotify“? Kodėl tai sakau? Ogi todėl, kad indikacija „albumų pardavimas“ nebegali būti tokia svarbi, kokia buvo anksčiau.

Jau ilgą laiką jutau, kad Lietuvoje turime tikrų gerbėjų. Esu labai laimingas, kad šiandien galėjau tuo įsitikinti.

Ar „Fink“ jau gali pasakyti: pagaliau atėjo mūsų laikas?

Man jau 43. Todėl negaliu sakyti, kad išgyvenu pirmąją jaunystę. Tačiau puikiai žinau, kad kiekviena dekada turi savo stabus ir atlikėjus, atspindinčius laikmetį. Deja, pastarasis dešimtmetis yra susijęs su greitu pramogų vartojimu. Užtenka žvilgterėti į klausomiausias grupes, perkamiausius albumus ir dominuojančius atlikėjus ir tampa viskas aišku. Pramogų verslas šiandien yra orientuotas į greitą sėkmę ir turi vienintelį tikslą – kuo greičiau užsidirbti kuo daugiau pinigų. Tad šiame kontekste mes esame kitokie.

Tačiau man patinka vieta, kurioje esame. Man patinka šis laikmetis (su visais jo trūkumais ir privalumais). Mėgaujuosi gyvendamas ir žinodamas, kad net ir greito vartojimo kultūroje mes galime kurti tai, kas yra artima mums. Esu patenkintas kūrėjas, nes jaučiu, kad tokiu įdomiu metu mūsų muzika randa savo klausytoją.

Ar teisingai suprantu – sakai, kad esi laimingas?

Tikrai taip. Esu laimingas, nes žinau daug; nes patyriau daug; nes vis dar noriu daug.
Lengva būti laimingu, jeigu esi sumanus ir žinai ką darai. Jeigu kažką užknisa faktas, kad uždirba nepakankamai pinigų muzikuodamas, tuomet yra vienintelė išeitis – mesti tai ką darai ir rinktis naują kelią. Jeigu tu kuri, niekada neturėsi garantijų, kad susikrausi miljonus. Ko gero, tikimybė, kad uždirbsi tiek, kiek nori, yra gerokai mažesnė nei priešingas variantas. Tai savotiškos lažybos. Tačiau šio žaidimo esmė yra paprasta – tereikia mėgautis lažybomis, nepriklausomai nuo to laimėsi, ar ne. Juk geriausias lažybų dalyvis yra tas, kuris yra laimingas. Taigi, aš esu tas laimingasis (kvatoja). Ne dėl uždarbio ar milijonų, bet dėl paties žaidimo proceso.

Ačiū už pokalbį!

Colours of Bubbles: niekada neaukosime savo muzikinių svajonių vardan komercinės sėkmės

2015-10-20Liudas ZakarevičiusmanoINTERVIU

Colours of Bubbles

Kai 2009- aisiais muzikos mylėtojus pasiekė pirmoji „Colours Of Bubbles“ daina „My Little Sue“, ko gero, niekas dar negalvojo apie tai, kad šiauliečių kolektyvas neilgai trukus nusimes savo indie folko rūbą ir ners į rimtus roko vandenis. Nuo oficialaus viešo starto praėjo tik 6 metai, o „kolorsai“ jau tapo neatsiejama Lietuvos indie roko scenos dalimi. Savo jėgomis išsikovoję teisę būti viena „paklausiausių“ vasaros festivalių prekių, išmaišę Europą ir net dešimt metų (!!!) kūrę savo debiutinį albumą „Inspired by a True Story“, grupės vyrukai turi vienintelį, regis, labai paprastą tikslą – visada išlikti savimi.

Bene įspūdingiausia šiandienos indie roko grupė Lietuvoje šiuo metu intensyviai ruošia naują albumą ir žada jį savo gerbėjams pristatyti kitų metų pradžioje. Negana to, prisipažinę, kad naujasis įrašas bus kokybinis grupės žingsnis pirmyn, šiauliečiai drąsiai tikina: dėl didelių muzikinių ambicijų gali tekti rimtai išplėsti grupės koncertinį sąstatą.

Tačiau dideles muzikines ambicijas bei skambias muzikines svajones puoselėjantį „M.A.M.A.“ apdovanojimuose geriausia roko grupe pripažintą kolektyvą į priekį veda ne pinigų troškimas ar siekis užkariauti pasaulį. „Niekada nesiekėme būti populiariais, niekada nesivaikėme mados ir niekada negalvojome, kaip gerai būtų uždirbti visus pasaulio pinigus. Visą laiką mes mėgavomės kūryba. Tai – tikroji grupės stiprybė“, – vienbalsiai tvirtino grupės nariai Julijus Aleksovas ir Tomas Grubliauskis, vieną iš paskutinių saulėtos vasaros dienų skyrę laiko interviu portalui manoMUZIKA.lt.

Iki kaulų smegenų nuoširdūs ir draugiški „kolorsai“ ruošėsi rimtai kibti į naujo albumo įrašus. Todėl natūralu, kad gurkšnodami nealkoholinį alų vienoje sostinės kavinių, grupės nariai mums daug kalbėjo būtent apie jį. Tačiau vienas laukiamiausių ateinančių metų albumų – toli gražu ne vienintelė tema. Bemaž valandą trukusiame interviu Julijus ir Tomas pasakojo apie tikruosius grupės tikslus ir naujas kūrybines ambicijas, įsimintiniausius koncertus ir patogaus gyvenimo atsižadėjimą muzikinių svajonių įgyvendinimo vardan.

manoMUZIKA: Išleidę „Inspired by a True Story“ ir pervažiavę didžiąją Lietuvos dalį jūs tarsi pradingote. Jau kurį laiką grupės viešojoje erdvėje praktiškai nesimato. Papasakokite, ką šiuo metu veikia „Colours Of Bubbles“?

Julijus: visų pirma, dar pavasarį kartu su Tomu nusprendėme palikti Vilnių ir pradėti kurti naują albumą. Gyvendami sostinėje to padaryti tiesiog negalėjome – darbo savaitėmis dirbdavome, savaitgaliais koncertuodavome, todėl įrašams laiko nebeliko. Supratome, kad turime pasirinkti – muzika ar kita veikla. Laimei, abejonių neturėjome nė akimirkos (šypsosi). Be to, grupėje buvome tvirtai nutarę: iki rudens pradžios turi būti sukurti visi naujo albumo kontūrai.
Taigi, vasara buvo skirta kūrybai; spalis ir lapkritis – įrašams ir prodiusavimui.

Kaip suprantu, šiemet albumo tikrai neišvysime?

Tomas: deja, šiemet albumo dar tikrai nebus. Rudens pabaigoje turėtų pasirodyti mūsų pirmasis naujojo LP singlas, na o visas albumas dienos šviesą išvys ateinančių metų pavasarį.

Elgiatės, sakyčiau, kaip tikri rokenrolo žmonės – metate darbus, spjaunate į kasdienybę ir nutariate, kad muzika turi būti vienintelė jūsų šiandienos veikla. Ar vis dar tikite, kad tai – sąlyginai jaunai grupei – tikrai realu ir įgyvendinama?

Julijus: Esame pagyvenęs jaunimas, tikintis gražia idėja (kvatoja). O jei rimtai, manau, kad tai – savotiškas likimo ženklas. Visos mūsų kasdienės veiklos kortos sukrito taip, kad šis pasirinkimas atrodė sveikiausias, logiškiausias ir, svarbiausia, teisingiausias.

Kita vertus, savo debiutinį albumą „Inspired by a True Story“ mes kūrėme 10 metų! Tokios prabangos daugiau sau leisti tikrai negalime.

Jei jau prakalbote apie naują albumą, gal galite papasakoti apie jį plačiau? Koks bus naujasis „Colours of Bubbles“ darbas?

Julijus: Jau turime albumo griaučius – sukūrėme ir įrašėme visų kūrinių demo versijas, kurios po truputį įgauna vis gražesnį ir tvirtesnį muzikinį rūbą. Jeigu pirmą albumą kūrėme 10 metų ir jame atsispindėjo mūsų visi jaunystės etapai, tai šis diskas bus gerokai brandesnis ir tikrai kur kas labiau vientisas.

Tomas: Visgi naujas mūsų diskas ir pirmasis įrašas turės vieną bendrą bruožą – jį prodiusuos Snorre (L.Z. – Snorre Bergerud). Su juo kartu dirbome prie „Inspired by a True Story“ ir, galime ranką prie širdies pridėję pasakyti, kad jo darbu buvome tikrai patenkinti.

Nuotr. grupės facebook profilio

Pradėję kurti naują albumą jūs tarsi užbaigėte „Inspired by a True Story“ etapą – labai svarbų jūsų karjeros laikotarpį, kuris leido jums dar stipriau įsitvirtinti Lietuvos muzikos rinkoje. Kaip jūs patys vertinate praėjusį muzikinį etapą?

Julijus: nepaisant to, kad neišleidome galybės muzikinių klipų ar neradome kai kuriai albumo medžiagai vizualinių sprendimų, manau, kad šiame etape iš savęs „išspaudėme“ praktiškai viską, ką galėjome.

Tomas: džiugina tai, kad „realizavome“ visą albumo tiražą . Galime daryti išvadas, kad mūsų muzika visgi pasiekė klausytoją. Atsižvelgiant į tai, kad šiandien daugelis melomanų muziką vartoja internete, sakyčiau, kad „Inspired by a True Story“ indie grupei iš Lietuvos buvo tikrai sėkmingas albumas (šypsosi).

Negana to, labai džiaugiamės, kad mūsų muzika domėjosi ne tik Lietuva. Portale iTunes „Colours of Bubbles“ kūrybą įsigijo JAV, Japonijos ir kitų vakarų šalių gyventojai. Taigi, muzika tikrai neturi sienų! Galų gale, grįžtant prie vietinės rinkos, negalime pamiršti ir M.A.M.A apdovanojimo. Tai taip pat didelis įvertinimas, prie kurio albumas labai prisidėjo (L.Z. grupė „Colours Of Bubbles“ laimėjo statulėlę geriausios roko grupės kategorijoje).

Julijus: Grįžtant prie tavo klausimo apie albumą, galime atskleisti dar vieną detalę: kurdami naują įrašą mes stengiamės jį matyti kinematografiškai. Naudojame daug pučiamųjų instrumentų, kurių grojama muzika dažnai primins kino filmų garso takelius.

Tomas: Žmonės, kurie klausėsi mūsų naujų dainų demo versijų, sakė, kad jos – labai vizualios, primenančios kino filmus.

Julijus: Vieną pirmųjų dainų davėme perklausyti Tomo mamai. Išgirdusi kūrinį ji iškart pasakė: matau kalnus, jūrą, kažkokį didingumą ir, žinoma, kino filmą.

Mūsų tikslas – dainas paversti plačiomis. Suprantame, kad šiems tikslams įgyvendinti, ko gero, reikės plėsti grupės sudėtį ir koncertų metu įtraukti daugiau žmonių. Tačiau tam mes esame pasirengę.

Tomas: Kalbant apie naują įrašą, manau, turėtume prisipažinti, jog tai – mūsų kokybinis šuolis aukštyn. Muzika bus platesnė, ją atlikti reikės didesnio kiekio žmonių ir, žinoma, nebegalėsime tilpti į labai mažus muzikinius klubus. Taigi, augame tiek muzikaliai, tiek ir lokaliai.

Kuriuos metus savo muzikiniame kelyje jūs galėtumėte pavadinti proveržio metais?

Julijus: Ko gero 2009- uosius. Būtent tada debiutavome su savo daina „My Little Sue”, kuri “Radiocentre” pakilo iki 6 vietos tope ir taip leido Lietuvai sužinoti apie „Colours Of Bubbles“. Pradėjome groti indie folką, kai dar nežinojome nei „Mumford & Sons”, nei kitų panašaus pobūdžio grupių. Paradoksas, tačiau iškart po to pradėjo į viešumą „lįsti“ visi gerai žinomi indie folko perlai.

Tomas: Galbūt tiesiog nustoję nardyti po indie folko vandenis pastebėjome, kad šis žanras įgauna vis daugiau populiarumo. Kas žino, jeigu būtume ir toliau groję indie folką, galbūt šiandien mus vadintų tais, kurie į Europos muzikos sceną sugrąžino šį žanrą (juokiasi).

Julijus: Kai susimąstau, pradedu tikėti, kad galbūt tai ir yra mūsų sėkmės receptas… Mes niekada nesiekėme būti populiarūs, niekada nesivaikėme mados ir niekada negalvojome kaip būtų gerai uždirbti kuo daugiau pinigų. Mes visą laiką mėgavomės kūryba, kuri mums niekada netapo komercija. Taip, šiandien „Colours Of Bubbles“ man – vienintelis pajamų šaltinis. Tačiau tai nekeičia mano požiūrio: visų pasaulio pinigų aš tikrai neuždirbsiu, todėl nė neketinu aukoti savo muzikinių ambicijų vardan komercinės sėkmės. Muzika mums – ir hobis, ir laimė.

Tomas: Muzika privalo būti nuoširdi. O tam, kad ji būtų nuoširdi, jos tikslas negali būti niekas kitas kaip grožis. Tad mūsų, kaip kūrėjų, tikslas – kurti gražią muziką. Tokią, kuri, visų pirma, būtų miela mums, o po to ji gali patikti ir kitiems (šypsosi).

Colours of Bubbles pasirodymas

Kokie jūsų šiandienos tikslai?

Tomas: mes, kaip ir kiekvienas nedidelės šalies kolektyvas, norime, kad mūsų muziką išgirstų ir pamiltų vis daugiau žmonių iš įvairių pasaulio vietų.

Julijus: Dar vienas tikslas, kuris, manau, yra esminis – tai išlikti, neiširti ir nemeluoti. Nei sau, nei kitiems. Jeigu mums pavyks groti stadionuose – puiku. Tačiau jei nepavyks pasiekti stadionų, o teks koncertuoti nuoširdžiai publikai nedideliame klube – dar geriau. Mes privalome išlikti savimi. Džiugu, kad šiai prievolei kol kas tikrai neiškilo jokia grėsmė (šypsosi).

Pastaruoju metu koncertavote labai intensyviai. Tai darėte ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Papasakokite apie labiausiai įsimintinus savo koncertus.

Tomas: Tikrai niekada gyvenime neužmiršiu akimirkos, kai koncerto metu atlikome dainą „40 skylių“ iš Šiaulių dramos teatro spektaklio „Inertiškos dujos”. Šį kūrinį koncertuose apskritai esame sugroję gal 4 kartus… Tačiau tą vienintelį kartą mačiau kaip mergina stovėjo, klausėsi dainos ir verkė. Tai buvo velniškai emocionalu ir tikra. Tokiomis akimirkomis, kai muzika ir žodžiai pasiekia žmogų taip giliai, tiesiog supranti, kad kažką iš tiesų darai ne veltui.

Julijus: neblogų koncertų esame turėję ir užsienyje, bet įsimintiniausi vyko Lietuvoje. Pernai „Sostinės dienų“ koncertas buvo nuostabus. Galbūt netgi pats geriausias, kokį esame sugroję. Tą vakarą viskas tiesiog buvo labai gerai – geras garsas, puiki publika ir visai neprastai groję muzikantai (šypsosi). Visai įdomu buvo groti „LRT Opus ore” projekte. Buvome sugalvoję kelis blogiausius scenarijus, kurie tą vakarą galėjo įvykti, tačiau neįvyko (kvatoja). Velniškai bijome kamerų, tačiau tąkart viskas pavyko tikrai neblogai.

Tomas: Kiekvienam koncertui mes ruošiamės labai atsakingai ir visi koncertai savo svarba mums yra vienodi. Po kiekvieno pasirodymo mes susirenkame, analizuojame ir kalbame apie tai, kas buvo blogai, dirbame su savimi ir visais įmanomais būdais eliminuojame (arba stengiamės eliminuoti) klaidas, kurias padarėme.

Julijus: užlipę ant scenos mes visada esame nuoširdūs. Galbūt todėl mus velniškai erzina apsišaukėliai ir netikri atlikėjai. Atiduodame viską, ką galime ir džiaugiamės, kad mūsų muzikos gerbėjai tai mato, vertina ir myli.

Ačiū už pokalbį!

Viktoras Diawara: šių metų Loftas Fest – gerokai drąsesnis ir ambicingesnis!

2015-08-27Liudas ZakarevičiusmanoNAUJIENA

Loftas Fest’2015

Šį savaitgalį menų fabrikas „LOFTAS“ Vilniečius ir sostinės svečius kvies vasarą palydėti ketvirtą kartą rengiamame festivalyje „Loftas Fest“. Miesto festivaliu dar vadinama šventė šiemet šiek tiek pakeitė formą – praplėtė savo erdves, išmetė „vardų vaikymosi“ maniją ir nukreipė savo idėjinę burę plaukti melomanų vandenų pasaulio link. Prisivilioję „Mercury“ statulėlės savininkus „Young Fathers“, šokių muzikos korifėjų „Lapalux“, tuziną Lietuvos muzikos žvaigždžių ir visą būrį dar neatrastų muzikos talentų, šiemet „Loftas FEST ir vėl pretenduoja į pretenzingiausio ir kartu įdomiausio renginio Lietuvoje statusą. Apie tai, kuo ypatingas šių metų festivalis, kalbėjome su vienu iš renginio organizatorių – Viktoru Vee Diawara.

Šiemet „Loftas FEST“ skaičiuoja ketvirtus metus. Kuo ketvirtasis miesto festivalis bus ypatingas? Kuo jis skirsis nuo praėjusių?

Kasmet festivalis turėdavo bent jau po vieną ryškų vardą. Šiemet yra kitaip. Be abejo, „Young Fathers“ ar „Le1f”- nuostabūs atlikėjai, tačiau jų pavadinimai Lietuvoje nesako tiek daug, kiek sakydavo ankstesnių metų žvaigždės. Šiemet norėjome elgtis kiek drąsiau.

Kita vertus, palyginus su praėjusiais metais mes turėsime daugiau scenų. Festivalis pasipildė techno scena, kurioje šiemet gros tik vienas Lietuvos atlikėjas. Visi kiti – iš užsienio.

Bet kuriuo atveju, mes liekame ištikimi savo įsitikinimams. Mūsų šūkis – „Festivalis, turintiems akį“, todėl, netgi jeigu muzikiniai vardai ir yra nežinomi, mes galime drąsiai pasakyti: tai kolektyvai, su kuriais tikrai verta susipažinti, kuriuos tikrai būtina išgirsti ir kuriuos tikrai, neabejojame, jūs pamilsite.

Ar galima teigti, kad „Loftas FEST“ – tai šventė melomanams?

Tam tikra prasme galima sakyti ir taip. Tačiau ketverių metų patirtis parodė, kad „Loftas Feste“ „nusirauti“ gali kiekvienas (juokiasi). Todėl sakyčiau, kad tai tarpinis variantas tarp muzika labai mylinčio ir muzika besidominčio žmogaus poreikių.

V. Diawara

Kodėl festivalyje atsirado techno muzikos scena?

„Loftas FEST“ – tai visų mūsų darbo metų atspindys. Tai veidrodis to, kas visus metus vyksta „Lofte“. Tai savotiškas sezono uždarymas. Arba priešingai – naujojo atidarymas.

Praėjusį sezoną pas mus buvo daug techno muzikos renginių serijų, todėl, natūralu, atsirado ir techno muzikos scena. Be to, festivalio erdvė puikiai tinka techno muzikai, tad neišnaudoti jos tiesiog negalėjome. Negana to, kad šioje scenoje pasirodys pasaulyje puikiai pažįstami projektai, jau dabar galiu pasakyti, kad vizualiai ji bus pati įspūdingiausia festivalyje. Scenografai jau keletą mėnesių ruošia pasirodymus, o scenos technikai jau dabar kuria šios scenos specialius elementus.

Pagrindinės festivalio žvaigždės – „Young Fathers“ ir „Le1F”’ – anaiptol ne patys žinomiausi vardai. Pirmieji pernai tapo bene didžiausiu Jungtinės Karalystės aptarinėjamu muzikiniu reiškiniu, visai netikėtai laimėję „Mercury“ statulėle; antrieji – labiau į nišinę publiką orientuotas kolektyvas. Tačiau greta jų šį savaitgalį pasirodys geriausi mūsų šalies atlikėjai – tokie, kaip „Colors of Bubbles“, G&G Sindikatas, Beissoul & Einius, “Golden Parazyth” ir kiti. Ar tai reiškia, kad mūsų šalyje organizuojamuose festivaliuose vis daugiau svorio įgauna lietuviškos grupės?

Matau labai teigiamą tendenciją, kuria ypatingai džiaugiuosi – lietuvių vardai pritraukia vis daugiau žmonių. Tai matoma ne tik mūsų šalyje vykstančiuose festivaliuose. Tai pastebėjau visa vasarą mūsų terasoje vykusių koncertų metu. Lietuviškos grupės turi susiformavusios savo klausytojų ratą, kuris nuolat lanko jų pasirodymus. Kartais jie sulaukia daug didesnio populiarumo nei užsieniečiai. Ir tai, žinoma, yra labai gerai.

Kalbant apie šių metų renginį, aš vis dėlto neabejoju, kad toks vardas kaip “Young Fathers” ypatingai Vilniuje gyvenančių hipsterių gretose sukels tikrai didelį susidomėjimą. Visgi tai grupė, kurios pavadinimas pastaraisiais metais skamba garsiai ir tikrai dažnai.

Tačiau labiausiai mane džiugina, kad tokie kolektyvai“Garbanotas bosistas” ar “Beissoul & Einius” jau dabar gali surinkti „pilną“ Loftą. Tai didžiulis pasiekimas ne tik jiems, bet ir visai Lietuvos muzikos scenai.

Ką šių metų festivalyje bus galima nuveikti dienomis?

Vienas iš šių metų privalumų – „What‘s Next“ muzikos konferencija, kuri turėtų būti įdomi visiems besidomintiems muzikos pasauliu, muzikos vartojimu, procesais muzikos rinkoje. Konferencijoje lankysis daug pranešėjų, kurie pasakos apie muzikos industriją, inovacijas, eksportą, finansus, muziką kine ir reklamose, naujas muzikos platformas ir t.t. Renginio metu bus ir demo įrašų klausymosi sesija, kurioje galės dalyvauti visi kuriantys. Jiems tereikės siųsti savo įrašus ir laukti „What‘s next“ pranešėjų įvertinimo. Taigi, ši konferencija bus tikrai gardus kąsnis tiek industrijos dalyviams, tiek ir tiems, kurie domisi muzikos rinka ir į ją gilinasi.

Festivalio teritorijoje bus dizainerių paviljonas, kuriame 40 dizainerių iš viso pasaulio pristatys savo kūrybą. Beje, sutarėme su jais, kad „Loftas Fest“ lankytojai jų drabužius ir aksesuarus galės įsigyti išskirtinėmis kainomis.

Festivalyje Lietuvos menininkai pristatys savo performansus, taip pat bus daug sportinių atrakcijų, o naktį – kinas po žvaigždėmis, kurio metu rodysime nuostabius filmus. Žodžiu, veiksmo tikrai bus, o teritorija – daug didesnė nei pernai. Todėl, kaip visada, kviečiu į Loftas Fest visus – ir jaunimą, ir mamas su tėčiais, ir vaikus, kuriems tikrai bus ką veikti. Į festivalį galite atvykti netgi su savo augintiniais. Mes esame atviri visiems Vilniaus gyventojams ir sostinės svečiams. Todėl tikrai jūsų labai laukiame.

Ačiū už interviu!

Loftas Fest’2015 – jau šį savaitgalį. Bilietus į renginį galite įsigyti ČIA.

Linas Adomaitis: progresas Lietuvoje – milžiniškas

2015-08-18Liudas ZakarevičiusmanoNAUJIENA

Linas Adomaitis

Linas Adomaitis – vienas iš tų atlikėjų, kurio Lietuvoje pristatinėti tikrai nereikia. Dar praėjusio tūkstantmečio pabaigoje įkūręs grupę „L+“, jis iki šiol turi tvirtą vietą mūsų šalies muzikos padangėje.

Keturiasdešimtmetį kitąmet švęsiančiam muzikantui, prodiuseriui ir kompozitoriui L. Adomaičiui muzikinio „CV“ pavydėti galėtu daugelis. Beveik per dvidešimt metų į gyvenimą „paleidęs“ ne vieną populiarumo sulaukusį projektą, „susišlavęs“ tuziną apdovanojimų, dalyvavęs galybėje tarptautinių konkursų, šiandien Linas lieka ištikimas toms pačioms muzikinėms tiesoms ir vertybėms, su kuriomis pradėjo savo muzikinį kelią. Kokybė ir profesionalumas – pagrindiniai kriterijai, kurių muzikantas niekada neatsižada.

Kad šie žodžiai yra tiesa, ateinantį ketvirtadienį (rugpjūčio 20 d.) galėsite įsitikinti patys. Sostinės „Vasaros terasoje“ įvyks Lino Adomaičio koncertas, po kurio geriausia muzika su publika dalinsis ir portalo manoMUZIKA.lt autoriai.

Likus kelioms dienoms iki Lino pasirodymo sostinėje, su juo kalbėjome apie kūrybą, muzikinį kelią ir ateinančią – jaunąją kartą.

Šiemet – Tavo muzikinės karjeros dvidešimtmetis. Kuo Linas Adomaitis 1995- aisiais skiriasi nuo Lino Adomaičio 2015- aisiais? Kas tarp jų bendro?

Nors pirmuosius žingsnius muzikos pasaulyje žengiau 1995-aisiais, dvidešimtmetį pradėsiu skaičiuoti 2017 – aisiais. Būtent tada su grupe „L+“ pradėjome viešą muzikinę veiklą. Tai buvo metai, kai Linas stačia galva nerdavo į galybę muzikinių projektų, daug ieškojo, daug ką keitė. Šiandien Linas Adomaitis nebėgioja maratonų, nelaksto po įvairias muzikines scenas ir viską pasveria prieš priimdamas sprendimus. O kas sieja tuos du Linus? Žinoma, kad sunkioji atletika ir nekriminalinė praeitis bei ateitis! (juokiasi) Neįsivaizduočiau savo gyvenimo be šių dalykų. (toliau juokiasi)

Per dvidešimt metų į gyvenimą paleidai ne vieną skirtingą projektą – “L+”; “UAB Music”, duetą su Simona ir t.t. Kuris iš projektų tau pats brangiausias? Kurio projekto gyvavimo epocha labiausiai prisidėjo prie šiandieninio Lino Adomaičio asmenybės susiformavimo?

Esu dėkingas kiekvienai dienai, kiekvienam mokytojui ir draugui, sutiktam mano muzikiniame kelyje. Todėl visi projektai, kuriuose muzikavau, buvo ypatingai mylimi, puoselėjami ir išieškoti. Tačiau įsimintiniausias, žinoma buvo projektas “L+”. Tai buvo kelio pradžia, nuo kurio prasidėjo mano muzikinė kelionė.

Esi ne tik muzikantas, kompozitorius, prodiuseris, bet ir Kauno technologijos universitete dėstai garso režisūrą. Kokią matai savo studentų – t.y. jaunąją kartą? Koks yra jaunų Lietuvos žmonių muzikinis potencialas?

Ateina tokia galinga karta, kad esu visiškai ramus dėl Lietuvos ateities. Ir kalbu ne tik apie garso režisūrą. Daugelyje sričių bręsta toks potencialas, kad bus suduotas rimtas smūgis visiems tiems, kas vis dar suka senas girnas ir mala bala žino ką.

L. Adomaitis

Daug keliauji po pasaulį. Ar kelionės daro įtaką tavo muzikai? Kokioje keisčiausioje vietoje esi sukūręs dainą?

Vietname, kalnuose sukūriau dainą “Laiko mašina”. Ji tapo tituliniu mano naujausio albumo kūriniu. Beje tokio paties pavadinimo turas pernai praskriejo po didžiausius Lietuvos miestus. Muzika buvo atlikta kartu su simfoniniu orkestru. Tada dar kartą įsitikinau, kad jeigu tiki – viskas įmanoma. Tai kol kas buvo mano ambicijų viršūnė, bet aš jau nukreipiau pašnekesio temą…

Ko, Tavo manymu, muzikos rinkai (plačiąja prasme) labiausiai trūksta? Kokia, tavo akimis, yra Lietuvos populiariosios muzikos kultūra?

Nesu ekspertas, bet, prisipažinsiu, esu skeptiškas kai kuriems muzikiniams projektams, kuriuos dirbtinai formuoja ir kuriuose jaunus talentingus žmones gręžia prie fanieros. Man nepriimtina, kai žmonėms ant kaktų kalami štampai. Tačiau tai tik viena medalio pusė. Atsivertus kitai tiesiog klausausi tų, kurie man patinka ir džiaugiuosi, milžinišku progresu Lietuvos muzikiniame gyvenime. Daug talentų renkasi ilgesnį, bet ilgaamžį kelią. Tai yra nuostabu.

Netrukus koncertuosi sostinės Varsaros terasoje. Ko žmonės turėtų tikėtis, eidami į tavo koncertą?

Kaip visada – padorūs tekstai, cenzūrinė leksika, visos šviesos ir visas garsas! (juokiasi) Na gerai gerai, atskleisiu – bus nuostabus scenos ir publikos pokalbis. Mes duosime daug nesuvaidintų emocijų, o publika gražins su kaupu ir mums, jei, žinoma, būsime verti. O mes tikrai būsime. Pažadu.

Neseniai išleidai “Laiko mašiną”, koncertavai kartu su orkestru ir tikrai produktyviai leidai laiką. Kas toliau? Kokie tavo artimiausi planai? Kada sulauksime naujo albumo?

Artimiausiu metu drauge su Gyčiu Paškevičium pristatysime galingiausią muzikinį šou didžiosiose Lietuvos arenose drauge su simfoniniu orkestru, dviem chorais, galinga varinių pučiamųjų sekcija, ritmo grupe ir pritariamaisiais vokalais. Nekantraudamas laukiu šio koncertų turo. O naują albumą ketinu įrašyti savo 20 metų scenoje jubiliejaus proga. Tai bus 2017 metais.

Ačiū už interviu!

Alina Orlova: lietuvių kalba mums suteikia išskirtinį pranašumą

2015-05-29Liudas ZakarevičiusmanoINTERVIU

Ryčio Šeškaičio nuotr.

Kai Alina Orlova išleido savo pirmąjį studijinį albumą „Laukinis šuo Dingo“, jai tebuvo 20 metų. Jauna, garbanota, valiūkiška ir nepaklūstanti jokiems populiariosios muzikos dėsniams ir standartams atlikėja iš Visagino tada net nesvajojo, kad per artimiausią dešimtmetį jos muziką pamėgs ne tik Lietuvos gyventojai.

„Svarbiausia – neturėti jokių lūkesčių ir kurti iš širdies, nes muzika negali turėti išskaičiavimų“, – šiltą pavasario popietę gurkšnodama baltą vyną sakė muzikantė, pridurdama, kad vienintelis kelias į sėkmę – tai ne siekis įtikti klausytojui, bet nuoširdus darbas.

Alina niekada nebuvo albumų „kepėja“. Tai įrodo ir faktas, jog per 8 aktyvaus muzikavimo metus savo gerbėjams muzikantė padovanojo tris albumus. Šūkis „svarbu – ne kiekybė, o kokybė“ pasiteisina su kaupu. Visagine gimusios atlikėjos muzika jau seniai peržengė nacionalines ribas, o jos pasirodymų išskėstomis rankomis laukia koncertų organizatoriai visoje Europoje.

Savo kolekcijoje turinti ne vieną Lietuvos ir užsienio šalių apdovanojimą, praėjus mėnesiui po trečiojo studijinio albumo „88“ pasirodymo, su Alina pakalbėti apie muziką, gyvenimą ir įkvėpimą susitikome vienoje sostinės senamiesčio kavinėje.

Prieš ketverius metus Eliziejaus laukuose (Paryžiuje) įsikūrusios muzikos parduotuvės „FNAC“ indie Muzikos skyriuje radau tavo plokštelę “Mutabor“. Atsimenu, ji gulėjo greta „Antony & the Johnsons” bei Bjork albumų. Buvo puikus jausmas muzika alsuojančiame mieste tarp tokių milžinų rasti ir savo šalies atstovą. Kaip jautiesi žinodama, kad tavo kūryba patenka į geriausiųjų lentynas?

Jausmas dvejopas – ir labai smagu, ir vis dar keista bei nesuvokiama. Muzikoje labai daug dedamųjų, tačiau pagrindinė iš jų – paprastumas ir atsitiktinumas. Kalbant apie Prancūziją, viskas čia taip pat vyko labai paprastai: pagrojome, mus pamatė, pasiūlė išleisti įrašus ir taip viskas prasidėjo. Taip atsiradome ir tavo minėtame „FNAC‘e“ (šypsosi)

Tačiau labiausiai nesuvokiamas dalykas yra ne šis. Visada galvoju ir bandau perkąsti, kaip mano muziką supranta, išgirsta ir interpretuoja kitų šalių žmonės. Vis bandau įminti mįslę ir nuspėti, ką jie jaučia…

Todėl labiausiai džiaugiuosi ne tiek dėl atsivėrusių užsienio rinkų, kiek dėl to, kad žmonės klauso mano muzikos, moka net ir lietuviškus žodžius ir dainuoja drauge. Alinos Orlovos muzikiniame gyvenime lietuvių kalba yra milžiniškas privalumas. Žmonėms iš Prancūzijos tai tarsi į nieką kitą nepanaši paukščių kalba iš mėnulio. Jiems tai patinka. Kalba paverčia mano dainas išskirtinėmis.

Prieš porą metų, kalbėdamas su manoMUZIKA, grupės „Antis“ lyderis Algirdas Kaušpėdas sakė, kad didžiausia mūsų šalies atlikėjų problema – tai noras pataikauti auditorijai tiek muzikos, tiek ir kalbos prasme. Daugelis nori dainuoti angliškai ir taip tikisi rasti paslaptingą kelią į didžiųjų šalių rinkas. Ar sutinki?

Tikrai taip. Tačiau savo kailiu įsitikinau: gimtoji kalba niekada netrukdo. Priešingai, ji padeda.

Kalbant apie muziką ir siekius, svarbiausia – tai patikėti savimi ir nebandyti kažkam įtikti ar ko nors plagijuoti. Jei norėsi kažką imituoti – atsiliksi keleriais metais nuo to, kas vyksta Vakaruose. Todėl kiekvienas atlikėjas ir autorius turi būti unikalus ir savitas. Džiaugiuosi, kad lietuvių kalba mums suteikia išskirtinį pranašumą ir jaukų savitumą. Galiu pasakyti, kad pati Lietuva turi savo „cinkelį“, žavintį Vakarų žmones. Pasakau žmonėms, kad esu iš Lietuvos ir jiems iškart tampa įdomu, ką lietuviai gali sukurti (šypsosi)

Ryčio Šeškaičio nuotr.

nuotr.

Ką patartum pirmuosius žingsnius muzikos pasaulyje žengiančioms grupėms, svajojančioms apie užsienio rinkas?

Visų pirma, patarčiau nesvajoti apie užsienio rinkas. Kūryba niekada nebus tikra ir nuoširdi, jeigu kuriančiųjų tikslas bus kuo greičiau „prasimušti“ į „platesnes erdves“. Reikia atsiriboti nuo bet kokių lūkesčių. Kūrėjas tiesiog privalo mėgautis kūrybos procesu ir daryti viską iš širdies.

Žmonės nėra naivūs. Jie mato ir atpažįsta nuoširdų kūrėją ir jo kuriamą muziką.

Šiuo atveju muziką netgi galėčiau prilyginti meilei. Juk iš meilės negali nieko reikalauti. Meilė iš išskaičiavimo yra neteisinga. Muzika – visiškai taip pat (šypsosi).

Su grupe daug keliaujate. Ar jauti skirtumą dainuodama, pavyzdžiui, Prancūzams ir koncertuodama gimtojoje šalyje?

Be jokios abejonės. Lietuva yra mano namai, tad žmonės yra labai artimi. Ko gero, būtent todėl psichologiškai man daug sunkiau koncertuoti namuose. Viskas labai artima, atsakomybė didesnė, noras kuo geriau sudainuoti „namiškiams“ – milžiniškas.

Užsienyje gerokai paprasčiau. Į mano koncertą atėję žmonės manęs nepažįsta, dažnu atveju galbūt netgi neturi jokių lūkesčių. Todėl, natūralu, nežino ko tikėtis.

Kita vertus, tai suprantama. Jie gyvena visiškai kitame pasaulyje, todėl aš turiu išskirtinę galimybę jiems pradėti pasakoti savo muzikinę istoriją nuo pradžių. Joje, žinoma, būna daug pasakojimų ir apie Lietuvą (šypsosi). Pasakoju apie mūsų šalies raidą, apie kovą už Laisvę, Nepriklausomybės atgavimą, apie tai, kokia gera tauta esame.

Esi kilusi iš Visagino ir visai pagrįstai gali vadintis viena didžiausių šio miesto kultūros ambasadorių. Ar dažnai tenka koncertuoti gimtajame mieste?

Turiu prisipažinti, kad Visagine koncertavau tik porą kartų. Ir tai buvo labai seniai. Čia groti man labai nedrąsu… Visi savi, visi mane pažįsta – nuo mokytojų iki kaimynų (šypsosi).

Kad ir kaip kurioziškai tai skambėtų, tačiau būtent gilus ryšys su miestu mane ir priverčia susilaikyti nuo grojimo čia. Žinai kaip būna, kai labai myli ir jautiesi truputėli nejaukiai (šypsosi)

Koks buvo tavo labiausiai įsimintinas koncertas užsienyje?

Ko gero, mūsų pasirodymas festivalyje Tbilisyje (Gruzija). Grojant lauke prasidėjo milžiniška audra. Scena nebuvo gerai izoliuota, todėl šlapi buvo ne tik festivalyje susirinkę klausytojai, bet ir visi muzikantai, stovintys ant scenos. Plaukė viskas – scena, įranga ir joje esantys instrumentai.

Tiesa, jausmas tame renginyje buvo tikrai nerealus: žaibuoja, pila kaip iš kibiro, tačiau tūkstantinė minia nesiskirsto. Susižvalgėme su muzikantais ir nusprendėme tęsti koncertą. Vėliau organizatoriai mus pavadino herojais (kvatoja).

Kas tave įkvepia?

(mąsto) Mane įkvepia labai daug dalykų. Turiu vidinį mechanizmą, kuris man gyvenant renka informaciją apie viską – nuo krintančios šviesos spindulio ir dangaus iki susidūrimo su žmonėmis. Galbūt tas mechanizmas ir yra visas gyvenimas.

Kartais pradedu ieškoti atsakymo į klausimą kada atsiranda mintis… Rasti tinkamiausio – nepavyksta. Atrodo, kad ji tiesiog gimsta.

Kartais tiesiog pajuntu stiprų jausmą, kurį reikia išreikšti. Imu popieriaus lapą, sukuriu motyvą, vėliau sėdu prie pianino ir taip gimsta daina.

Neseniai pristatei savo trečiąjį albumą „88”. Perklausius jį tapo akivaizdu, kad albumas gerokai skiriasi nuo pirmųjų tavo įrašų. Jeigu anksčiau Alina Orlova buvo grynai pianino mergaitė, tai dabar tapo pianino mergaite su elektroninės muzikos prieskoniu. Kas nulėmė, kad šis albumas būtų toks, koks yra?

Alina vis tiek liko pianino mergaitė, nes tai yra vienintelis instrumentas, kuriuo moku groti (juokiasi).

Albumo dainos buvo kurtos pianinui ir mano balsui. Tiesiog iškilo natūralus klausimas: kaip jas pateikti? Norėjome paeksperimentuoti ir pažaisti. Susėdome studijoje ir pradėjome žaisti. Štai ir prisižaidėme (šypsosi).

Pradžioje žaidėme su kūriniu „Sailor“. Turiu prisipažinti, kad tie synth-pop garsai pirminėje kūrybos stadijoje atrodė kaip pokštas. Tačiau kuo daugiau klausėme, tuo jie geriau skambėjo. Vėliau taip pat žaisti nusprendėme ir su kitais albumo kūriniais.

Manau, kad albumas „88“ iš esmės peržengia kamerinių erdvių, kuriose grodavau anksčiau, ribas. Taip, jis labiau elektroninis, tačiau kartu ir kur kas universalesnis. O jį atlikti galima įvairesnėse vietose. Ne veltui „88” pristatymo koncertas sostinėje vyko Menų fabrike “LOFTAS”.

Tačiau jei manęs paklaustum ar dabar aš visada būsiu tokia, mano atsakymas būtų neigiamas. Visada ieškau savęs, bandau muzikai suteikti naujų atspalvių ir krypčių. Stengiuosi neužsibūti vienoje vietoje. Todėl tikrai nežinau kokia būsiu ateityje.

Kas formuoja tave kaip muzikinę asmenybę? Kokia muzika skamba tavo ausinėse?

Mėgstu daug muzikos. Ateidama susitikti su tavimi klausiausi „Velvet Underground“. Ryte skambėjo pernai išleistas „Trentemoller“ albumas. Labai mėgstu „New Order“, Nicką Cave‘ą.

Nepaminėjai nieko iš Lietuvos atlikėjų. Ar dėl to, kad jų neklausai, ar tai tiesiog atsitiktinumas? Kaip apskritai vertini mūsų šalies populiariąją muzikinę kultūrą?

Manau, kad per pastaruosius keletą metų labai stipriai pasikeitė visos Lietuvos požiūris į muziką. Subrendo nauja Nepriklausomos Lietuvos karta, kuri muziką mato visiškai kitaip. Laisvai ir nešabloniškai. Jie ne tik groja kitaip, tačiau juos formavo visiškai kita muzika nei mano kartą.

Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Paimkime kad ir šiuo metu itin populiarų jaunuolį BA. Jaunas, talentingas ir, sakyčiau, unikalus atlikėjas. Jį formavo ir ugdė kiti muzikiniai žanrai ir kitos muzikinės mados. Ir tai yra labai gerai, nes muzikoje atsiranda daug daugiau įvairovės.

Kalbant apie POP rinką plačiąja prasme, esu tikra, kad pigios pop-muzikos dabar yra gerokai mažiau nei buvo anksčiau. Puikiai atsimenu 2008- uosius, kai leidome pirmąjį albumą. Tada eteryje taip stipriai dominavo niekadėjiška pigi pop-muzika, kad nežinodavau kur dėtis. Dabar situacija daug geresnė. Net ir televizijoje fonogramos yra kur kas mažiau nei prieš penkerius metus. Tai – tvirtas žingsnis pirmyn.

Mažiau nei po trejų metų švęsime Lietuvos šimtmetį. Jeigu Tavęs paprašytų mūsų šalies muzikos atstovams palinkėti kažko gražaus šimtmečio proga – ko palinkėtum?

Linkėčiau tiesiog kurti. Nebijoti būti savimi, tikėti savo galimybėmis, būti autentiškiems ir viską daryti savaip – taip, kaip liepia širdis.

Ačiū už pokalbį

Artimiausi Alinos Orlovos koncertai Lietuvoje:

Birželio 17 d. VILNIUS, PIANO.LT Vasaros terasa (bilietai ČIA)

Liepos 8 d. PALANGA, Palangos Kurhauzas (bilietai ČIA)

Justės Urbonavičiūtės nuotr

manoMUZIKOS vasara: muzika ir išskirtinis turinys

2015-05-27Liudas ZakarevičiusmanoNAUJIENA

MUZIKA

Vasarai, kuri jau po kelių dienų pasibels į visų mūsų širdis, pradėjo ruoštis ir portalas manoMUZIKA. Todėl metas, kai didžioji viso pasaulio dalis pradės galvoti apie atostogas ir naudotis laisvu laiku, mums taps, ko gero, dar didesniu darbymečiu.

Šią vasarą manoMUZIKA savo skaitytojams pateiks išskirtinį turinį – visą karštąjį sezoną mes jums dovanosime ekskliuzyvinius interviu, su mūsų šalies atlikėjais, žinomais žmonėmis ar tiesiog tais, kurie vienaip ar kitaip yra susiję su muzika. Pirmasis jų mūsų „eterį” turėtų išvysti dar šią savaitę! Kol kas nepasakosime, kas turėtų būti mūsų pašnekovas, tačiau pažadame, kad bus įdomu;)

Beje, tradicinės informacijos apie naujienas iš muzikos pasaulio, koncertų recenzijų, šviežių kūrinių ir naujų video mes taip pat tikrai nepamiršime. Viską galėsite atrasti pas mus!

Taigi, manoMUZIKA nemiegos, nesikaitins saulėje ir nepraleis visos vasaros pramogaudama. Mes karštąjį 2015 metų sezoną mėgausimės muzika ir ja TIKRAI dalysimės su Jumis!

Geros ateinančios vasaros 🙂

BIPLAN: naujas mūsų albumas – tai daina Laisvei

2014-11-16Liudas ZakarevičiusmanoNAUJIENA

Biplan (nuotr. manoMUZIKA.lt)

Šiomis dienomis vilniečių grupės „Biplan“ studijoje Žvėryno mikrorajone sunku praeiti. Muzikos instrumentų gausa, sustatyti mikrofonai ir tik patiems muzikantams pažįstami įrenginiai byloja viena: kolektyvas tikrai intensyviai dirba. Ruoštis Maksui, Olegui, Seržui ir Aleksandrui tikrai yra kam. Po penkerių metų pertraukos grupė išleidžia naują albumą „Visi keliai veda prie jūros“, kuris pelnytai gali būti vadinamas vienu laukiamiausių 2014- ųjų metų įrašu Lietuvoje.

Hitais tapusias dainas „Amore“, „O mes prie jūros“, „Kapitonai“ ar „Iš taško A“ savo gerbėjams jau pristatę muzikantai paskutinį savo pilną įrašą dovanojo dar 2009 metais. Prieš penkerius metus pasirodęs diskas „Nuodai P.S. Lyg paskutinį kartą“ buvo liūdnas, lyriškas, sentimentalus ir kiek tamsokas. Kaip šiandien pripažįsta „Biplan“ lyderiai Maksas ir Olegas, „Visi keliai veda prie jūros“ bus visiškai kitoks. Daug optimizmo, šilumos, šypsenų ir visiems aktualias temas – būtent tai grupės gerbėjai galės rasti naujame vilniečių albume, kurį atlikėjai įvardija terminu „gyvenimo šlovinimas”. Pirmieji naujausią grupės diską įsigyti galės tie, kurie apsilankys Vilniuje, Klaipėdoje ir Panevėžyje įvyksiančiuose „Biplan” naujos plokštelės pristatymo koncertuose

Apie naują albumą, laisvę kurti ir gyventi, Maidaną ir nuosprendį atsisakyti Rusijos rinkos manoMUZIKA su „Biplanais“ kalbėjo grupės studijoje praktiškai albumo pasirodymo išvakarėse.

Naują studijinį albumą „Biplan“ išleidžia po penkerių metų pertraukos. Kodėl reikėjo laukti taip ilgai?

Olegas Aleksejevas: Niekada nevertėme savęs skubėti kurti. Galbūt tik šis albumas yra šiokia tokia išimtis. Norėjome jį išleisti dar šiemet, todėl kai kuriuos veiksmus, visai kaip studentai, darėme praktiškai paskutinę naktį. Tik šeštadienį baigėme paskutiniuosius darbus, o albumas pasirodys jau kitą savaitę (su grupe manoMUZIKA kalbėjo ketvirtadienį, lapkričio 13 dieną – L.Z.). Dirbome naktimis.

Per pastaruosius penkerius metus išleidome naują EP, labai aktyviai koncertavome. Todėl kūrybai laiko neturėjome tiek, kiek norėjome.

Maksas Melmanas: Kita vertus, nesiekdami to, sukūrėme savotišką tendenciją. Albumus „Biplanai“ leidžia kas ketverius – penkerius metus (šypsosi). Ko gero, taip liepia mūsų vidinis mūsų ritmas.

Nejaugi šiemet atšventusi devynioliktąjį gimtadienį iki trisdešimtmečio grupė išleis ne daugiau kaip du albumus?

O.A. Gali būti ir taip (juokiasi). O gal bus tik vienas. O gal net keturi. Paskutiniu metu neturime problemų su kūryba, todėl prognozuoti tikrai nesiimsime.

Sakoma, kad visa istorija atsikartoja tam tikrais ciklais. Madoje kažkada buvusios kliošinės kelnės vėl tapo madingos po 25 metų; britiškas rokenrolas vėl tapo populiarus po trisdešimties metų. Pavyzdžių kiekvienoje srityje yra tikrai daug. Ar tai nereiškia, kad kažkada išgirsime ką nors panašaus į pirmąjį jūsų albumą „Banzai“?

M.M. Muzikoje viskas įmanoma. Tačau jei taip ir nutiks, tai tikrai nebus suplanuotas mūsų sąmoningas žingsnis.

Kai kurių dalykų mes nepastebime, bet kažkas paminėjo, kad mūsų paskutinės dainos „Amore“, „O mes prie jūros“ ar „Sapnų gaudyklė“ skamba taip, kaip „Biplanai“ skambėjo „Braškėse“ (grupės albumas, išleistas 1998 metais – L.Z). Galbūt taip ir yra.

Todėl jeigu kada nors mūsų muzika bus panaši į „Banzai“skambesį, taip tikrai atsitiks netyčia. Galėsime kaltinti istorinius ciklus (juokiasi)

Kuris „Biplan“ albumas šiandien Jums yra arčiausiai širdies?

O.A. Be jokios abejonės „Visi keliai veda prie jūros“. Jis ir aktualiausias, ir pats mylimiausias. Šiuo metu kiti albumai tiesiog nebėra tokie aktualūs. Galbūt senatvėje atrodys kitaip

Paskutiniai jūsų kūriniai – akivaizdus polinkis į indie/pop folką. Nuo prieš penkerius metus išleisto lyriško (netgi savotiškai liūdno) albumo „Nuodai P.S. Lyg paskutinį kartą“, dabartinė jūsų muzika akivaizdžiai pakito – tapo linksma, valiūkiška. Kodėl į stalčių padėjote liūdnąją lyriką?

M.M. Mūsų muzika visuomet buvo linksma. Žinoma, išskyrus tavo minėtą albumą, kuris tikrai buvo liūdniausias, tamsiausias ir lyriškiausias. Bet juk „Biplan“ vardas visada buvo tapatus žodžiui „linksma“. Šįkart bandėme tai dar kartą įrodyti.

Ką naujo albume ras grupės gerbėjai?

M.M. Šis albumas yra labai pozityvus, lengvas ir šviesus. Jo klausyti paprasta, gera ir lengva.

O.A. Albume kalbama apie tokius dalykus, kurie artimi kiekvienam žmogui – apie gyvenimo džiaugsmą, laimę. Imkime kad ir paskutinę mūsų dainą “Iš taško A”. Juk ji – tikrų tikriausia odė gyvenimui.

Tiesa, naujame mūsų LP klausytojai ras ir vieną rimtesnę, šiek tiek socialinę temą gvildenančią dainą. Ji kalba apie laisvę, todėl šiandienos geopolitiniame kontekste bus tikrai aktuali. Beje, kūrinį įkvėpė Maidanas. Net neabejoju, kad ši daina – viena didžiausių albumo puošmenų.

Albume (tiek jo pavadinime, tiek ir kūriniuose) – ryškus jūros motyvas. Kodėl?

O.A. Pagaliau visi grupės nariai turi vaikų. Ko gero todėl albume mes daug kalbame apie vaikystę. O kas gi kitas jei ne jūra yra didžiausias vaikystės simbolis.

Prieš keletą mėnesių Lietuviškoje žiniasklaidoje nuskambėjo žinia, kad „Biplan“ atsisako ambicijų leisti albumą Rusijoje ir renkasi kitą rinką – dėl savo nepriklausomybės kovojančią Ukrainą. Tai buvo spontaniškas ar iš anksto suplanuotas žingsnis?

M.M. „Biplanai“ niekada nebuvo politikai. Esame muzikantai ir, žinoma, Lietuvos piliečiai. Rusijoje daug koncertavome ir išleidome ne vieną albumą, tačiau drausdama ir cenzūruodama muzikantus ši šalis jiems tiesiog neleidžia laisvai reikštis. Mums taip pat.

Dar nesamę to pasakoje, tačiau šiemet „Biplanus“ išbraukė iš vieno Rusijos muzikinio festivalio vien tik todėl, kad mes koncertavome Maidane.

O.A. Pasakysiu dar tiesiau: neįsivaizduoju kaip mes su savo pasaulėžiūra ir suvokimu galėtume groti dainas šalies agresorės gyventojams. Aš to nenoriu. Tai – man tiesiog nepriimtina.

M.M. Žinoma, mes tikrai nededame lygybės ženklo tarp putino ir kiekvieno ruso. Tai būtų neteisinga. Juolab, kad šioje šalyje mes turime daug gerbėjų, mylinčių laisvę ir smerkiančių putino rėžimą. Nuolat gauname laiškų iš savo pažįstamų ir grupės gerbėjų Rusijoje su klausimais: „kada gi pagaliau sulauksime „Biplan“ koncerto?”. Tačiau čia pat gauname ir tokias frazes kaip „puikiai jus suprantame ir žinome, kodėl mūsų šalyje koncertuoti ir negalite, ir nenorite“.

O.A. Taip, buvo laikas, kai „Biplan“ norėjo rimčiau žengti į Rusijos rinką. Tačiau dabar, matydamas kaip ši šalis elgiasi, suvokiu, kad ko gero niekada gyvenime ten nebegrįšime. Laisvės suvokimas ir įprasminimas toje šalyje mums tiesiog nepriimtinas.

Ar sutinkate su „ANTIES“ lyderio Algirdo Kaušpėdo teiginiu, kad šiandien mes nebemokame saugoti laisvės?

O.A. Tikrai taip. Aš visada buvau apolitiškas, kartais netgi vadindavau save asocialiu. Tačiau pastebėjau, kad aplink pilna tamsių žmonių ir velniškai daug tamsos. Tai mane paskatino nebūti abejingu. Ir šiuo atveju kalbu ne tik apie Lietuvą. Kalbu apie visą pasaulį. Anksčiau galvojau, kad viskas yra labai teigiama. Deja, taip nėra

Todėl labai džiaugiuosi ir puikiai suprantu „ANTIES“ išzombinimo misiją.

Tikiuosi, kad mūsų naujame albume taip pat yra užkoduotas „ANTIES“ skelbiamas išzombinimas.

M.M. Šis albumas – tai savotiška daina laisvei. Tiek šiandieniniame geopolitiniame kontekste, tiek ir apskritai grėsmės netekti laisvės akivaizdoje. Mes kviečiame prieš ginklus kovoti gėlėmis, idėjomis ir muzika. Visai, kaip tada, kai Lietuvoje vyko Dainuojanti revoliucija.

Kokia yra laisvė muzikoje? Ar nemanote, kad perdėta laisvė leidžia susiformuoti paviršutiniškumui?

O.A. Nemanau, kad laisvės gali būti per daug. Šiandien, priešingai nei kada nors anksčiau, mes turime unikalią progą kalbėti. Todėl jeigu tik norime kažką pasakyti – turime galybę kelių tai padaryti.

Kita vertus, žmogus yra pasakiškai protinga būtybė, todėl jeigu jis yra uždaręs visus kelius paviršutiniškumui, tuomet paviršutiniškumas tiesiog nesugebės prisibelsti iki jo ausų ir širdies. Lygiai taip pat esu tikras, kad žmonės, kalbantys šiek tiek rimčiau, net ir turėdami daugiau erdvės nei turi dabar, nesugebės pasiekti paviršutiniškų banalybių vartotojo.

Anksčiau galvojau, kad radijo stotys ir televizijos formuoja asmenybę. Manau, kad tokiam formavimui laikas jau praėjo.

M.M. Čia mūsų nuomonės skiriasi. Manau, kad ir radijo stotys, ir televizija vis dar turi velniškai didelę galią formuojant klausytojo skonį. Bet ginčytis dėl to yra lygiai tas pats, kas spręsti klausimą kas buvo pirmiau – višta ar kiaušinis.

Biplan (nuotr. manoMUZIKA.lt)

Netrukus leisitės į nedidelį koncertinį turą, kuriame pristatysite savo naują albumą „Visi keliai veda prie jūros“. Kodėl „Biplan“ gerbėjai turi ateiti į koncertus?

O.A. Visų pirma, jie išgirs mūsų naujas dainas. Ir pamatys mus šiek tiek sutrikusius (juokiasi). Nes tai bus naujos dainos ne tik jiems, bet ir mums. Didžiosios jų dalies mes dar niekada negrojome. Visų antra, tai bus labai nuoširdūs ir tikri pasirodymai.

M.M. Mes patys sau neatsakome ko galima tikėtis. Kiekvienas koncertas, kuriame pristatome savo muziką, mums yra išskirtinis. Pirmą kartą grojant naują dainą labai svarbu kaip publika mus priims, ką pagalvos, ką pajus. Tai situacija, kai prieš žiūrovus esame visiškai nuogi ir velniškai pažeidžiami. Žiūrėsime kiek stipriai mus pažeis (juokiasi).

O.A. Savo naują albumą pristatysime Vilniuje, Klaipėdoje ir Panevėžyje. Tai miestai, kuriuose grojome daugiau kaip prieš metus. Todėl tikiuosi, kad jų gyventojai bus mūsų pasiilgę. Turime puikią progą pasimatyti ir pabendrauti.

Grupės gerbėjai ko gero žino istoriją, kai iš savo koncertinių kūrinių sąrašo eliminavote „Anzelmutę“. Šiemet yra įvykęs ne vienas pasirodymas, kai taip vadinamame setliste klausytojai neišgirdo vieno didžiausio „Biplan“ hito „Labas Rytas“. Ar bandote eliminuoti ir šią dainą?

O.A. „Labą rytą“ mes tiesiog stengiamės mažiau groti, nes jis pabodo ir mums patiems. Norime pailsėti nuo šios dainos ir kažkada groti ją vėl su tokiu pačiu malonumu ir užsidegimu.

Tačiau „Labo ryto“ situacija yra visiškai kitokia nei „Anzelmutės“. „Anzelmutė“ mums tiesiog nėra miela daina. Tai ne visai vykęs pokštas, su kuriuo imta tapatinti visą grupę. Tai mums tiesiog nepatiko. Tuo tarpu „Labą rytą“ mes tikrai labai nuoširdžiai mylime…

M.M. Apibendrinant viską, galiu pasakyti tik tiek, kad „Anzelmutėje“ nėra mūsų. Lygiai taip, kaip ir „Anzelmutės“ nėra mumyse.

Praktiškai visos paskutinės Jūsų dainos tapo dideliais hitais Lietuvoje. Ar tai reiškia, kad „Biplan“ tapo hitų kalve ir atrado sėkmingos dainos sukūrimo receptą?

O.A. Jeigu tokį rastume – būtume patys laimingiausi žmonės pasaulyje (šypsosi). Tikrai manau, kad šiame albume beveik visos dainos yra stiprios. Tačiau sėkmės rakto vis dar neradome. Dirbame labai daug. Darome tai nuoširdžiai. Tikime savo muzika, tikime savo veikla, mėgaujamės būvimu kartu ir viliamės, kad mūsų klausytojai tai mato ir jaučia. Esame tikrai nuoširdūs. Todėl susumavus visus šiuos faktus pastaruoju metu mums tiesiog kartais sekasi (šypsosi).

Ar kada nors “Biplan” išleis kalėdinį kūrinį?

(juokiasi)

O.A. Niekada nesakome niekada. Kažkada netikėjau, kad “Biplan” išleis dainą su socialine potekste. Tačiau tai padarėme devynioliktaisiais grupės gyvavimo metais. Todėl kas gali žinoti…

M.M. Tiesą sakant, jau kokius trejus metus turime kalėdinio kūrinio muzikinius apmatus. Tačiau jis vis dar nevirsta daina. Nenorime “forsuoti” ir specialiai rašyti. Siekiame tikrumo ir nuoširdumo. Todėl 2014- aisiais “Biplanų“ kalėdinė daina yra „Iš taško A“ (juokiasi).

Ačiū už pokalbį

________

„Biplan” naujo albumo „Visi keliai veda prie jūros” pristatymo koncertai įvyks:

Lapkričio 22 dieną Vilniuje menų fabrike „LOFTAS”. Bilietai – ČIA.

Lapkričio 28 dieną Klaipėdos inkubatoriuje „Kultūros fabrikas”. Bilietai – ČIA.

Lapkričio 29 dieną Panevėžyje „Tauro Lofte”. Bilietai – kasoje.

ANTIS: vairuojame nedidelį laivelį milžiniškame pop muzikos okeane

2014-11-13Liudas ZakarevičiusmanoINTERVIU

Nuotr. A. Kriščiūno

Šiandien „ANTIS“ – tai vardas, kurio pristatinėti nebereikia. Per 30 metų ši grupė tapo neatskiriama Lietuvos istorijos, kultūros ir visuomeninio gyvenimo dalimi. 1984- ųjų gruodžio mėnesį muziką pretenzingu pokštu pavertę tuometiniai jaunuoliai šiandien yra sukaupę gerokai daugiau patirties, išminties ir, žinoma, pasiekę profesinių aukštumų. Tačiau jie vis dar išliko tokie patys kūrybingi ir idėjiški.

XXI a. Antrojo dešimtmečio „ANTIS“ vis dar svajoja. Skiriasi tik jų svajojimo sąlygos. Prieš tris dešimtis metų tikėję, kad muzika gali atnešti laisvę, dabar muzikantai sako: didžiausias visos mūsų valstybės žmonių tikslas – išsaugoti tą sunkiai iškovotą laisvę ir paversti Lietuvą unikalia ir išskirtine šalimi.

Niekada nestokoję ambicingų planų, tačiau taip ir neišsižadėję savęs, kultinė mūsų šalies grupė ruošiasi itin svarbiam įvykiui. Drauge su visa Lietuva minėsianti savo trisdešimtmetį, „ANTIS“ kviečia į išskirtinį koncertų turą „Zombiai atrieda atidunda!”. Trijuose šalies miestuose įvyks tai, ko Lietuva dar nėra mačiusi. Įspūdingame šviesų ir garso spektaklyje klausytojai turės progą žengti visu „ANTIES“ trisdešimtmečio keliu. Dar kartą išgirsti, pamatyti ir pajusti tai, dėl ko šis kolektyvas taip ir neprarado savo aktualumo.

Metų (o gal ir viso dešimtmečio) koncertuose Algirdo Kaušpėdo kariaunai talkins būrys jaunų, talentingų Lietuvos menininkų, kurių ambicijos ir užsidegimas – geriausias įrodymas, jog „ANTIS“ vis dar turi sparnus ir gali labai aukštai kilti.

Apie Zombius, Laisvę, Žmones ir, žinoma, pačią Muziką, manoMUZIKA turėjo garbės kalbėtis su grupės lyderiu Algirdu Kaušpėdu bei „ANTIES“ nariu, kompozitoriumi, choro „Jauna Muzika“ vadovu profesoriumi Vaclovu Augustinu.

Per 30 „ANTIES“ gyvenimo metų subrendo ir trisdešimtmečių karta – ko gero paskutinioji, vis dar atsimenanti sovietmetį ir kartu mačiusi bei jautusi Lietuvos ideologinį, kultūrinį, socialinį ir politinį virsmą. Kokie, Jūsų manymu, yra „ANTIES“ bendraamžiai?

A. Kaušpėdas

Algirdas Kaušpėdas: Apie jaunus žmones šiais laikais kalbėti yra sudėtinga todėl, kad šiandieninis jaunimas yra visiškai kitoks nei buvome mes. Aš vedžiau būdamas 22 metų. 23 pradėjau dirbti institute ir buvau palaidotas po galybe popierių. Dabar jaunimas savęs ieško iki keturiasdešimties, kol galų gale susiranda savo gyvenimo draugę, įsikuria namuose ir laimingai gyvena.

Taigi, dabar viskas maždaug dešimtmečiu pasislinko pirmyn.

30-mečiai, mano manymu, yra labai jauni žmonės. Tačiau kartu jie yra ir visos šiandieninės Lietuvos pagrindas. Jie jau nebeturi zombiškų programų, kurias turėjome mes. Jie – ne tik laisvi, bet ir nepriklausomi. O laisvė ir nepriklausomybė – tai dvi pačios svarbiausios žmogaus vertybės.

Tad jeigu su mūsų muzika išaugę šiandieniniai trisdešimtmečiai vis dar yra kartu – mums tai nepaprastai didelis džiaugsmas ir garbė.

V. Augustinas

Vaclovas Augustinas: Dėstydamas muzikos akademijoje dažnai susiduriu su tokiais žmonėmis. Tačiau mano srityje dominuoja būsimi muzikantai.

Tiesą sakant, aš didžiulio skirtumo tarp mūsų – jaunų ir šiandieninių trisdešimtmečių nematau. Galbūt yra tam tikros mums svarbios detalės, kurias šiandieninis jaunimas traktuoja kitaip. Pavyzdžiui, laisvė, nepriklausomybė ar tėvynės meilė mums visuomet atrodė neliečiami bokštai. Deja, kai kurie jauni žmonės šiuos bokštus priima kaip duotybę.

Tačiau nežiūrint į tai, šiandien aš matau labai daug motyvuotų trisdešimtmečių. Žinoma, yra ir nemažai tinginių, girtuoklių ir visiškai pasimetusių žmonių. Bet čia pat yra ir tokių, kurie jau seniai žino, ko nori ir to siekia.

Beje, supratau ir tai, kad mane labai stebina dar jaunesni žmonės – pavyzdžiui, pirmo ar antro kurso studentai, kuriems daro įspūdį „ANTIES“ muzika ir mano būvimas „ANTYJE“. Ir taip yra ne dėl smalsumo, o todėl, kad jie žino „ANTĮ“, žino jos muziką ir ją mėgsta.

„ANTIS“ savo muzikoje visada sakydavo tiesą. Pašiepdami, ironizuodami, įkąsdami laikmečiui, ideologijai ir tam tikriems gyvenimo principams. Karta, kuri augo ir klausėsi Jūsų devintajame dešimtmetyje šią kalbą skaityti išmoko. Tačiau ar gali jūsų muzikos ir tekstų nešamą žinutę nuskaityti jau nepriklausomoje Lietuvoje gimęs žmogus?

A.K. „ANTIES“ muzika niekada nebuvo pramoginė. Vienas jaunuolis kartą manęs labai taikliai paklausė: „Kas per atgimimas buvo Lietuvoje, kad alternatyva varė muzikinį traukinį į priekį?“. Supratau, kad tai tikrai geras klausimas. Juk iš tiesų „ANTIES“ muziką galime vadinti art-punku, art roku netgi ar postmoderniu punku. Bet kad ir kaip ją įvardytume, tai jokiu būdu nėra į pramogą orientuota pop muzika.

Tai ir yra esminė priežastis, kodėl dauguma šiuolaikinės muzikos klausytojų „ANTIES“ neklauso. Esame neformatas.

Jeigu tais laikais „ANTIES“ klausėsi todėl, kad daugiau nieko nebuvo, tai dabar mes atsidūrėme milžiniškame pop muzikos okeane, kuriame mūsų laivelis horizonte yra vos matomas.

Neįmanoma lyginti šiuolaikinio ir praėjusio konteksto. Girdėjau posakį: „Kai nėra žuvų, tai net vėžys yra žuvis“. Taip išėjo, kad dabar esame tas vėžys, kuris varo vėžį visai pop kultūrai (juokiasi).

ANTIS

Tačiau būtų sunku neigti „ANTIES“ kulto Lietuvoje egzistavimą. Esate, ko gero, vienintelė mūsų šalies grupė, kuriai širdyse jau daugelis pastatė paminklą dėl neginčijamo indėlio į šalies muzikinę, socialinę, netgi politinę kultūrą…? Ko gero tai apskritai yra vienintelis kolektyvas mūsų šalyje, turintis tam tikrą neliečiamybės statusą.

A.K. Būtų teisingiau sakyti, kad per 30 metų užsitarnavome patikimą reputaciją. Niekada neparsidavėme ir nenusiritome iki komercinių projektų. Manau, kad išlaikėme ir padorumą, ir veidą.

Labai svarbu paminėti ir tai, kad „ANTYJE“ augo asmenybės. Čia niekada nebuvo asmenybinių tragedijų. Niekas neapsivogė, nenusivažiavo. Grupei nenutiko to, kas nutinka daugeliui populiarių kolektyvų pop muzikos pasaulyje.

Nors mes visi šiek tiek ieškome, šiek tiek girtaujame, tačiau tai darome neišsiskirdami iš minios. Neturime nei išskirtinės šviesos, nei nepaprastos tamsos.

V.A. Sutinku, kad „ANČIAI“ yra pastatytas savotiškas paminklas. Iš dalies galbūt pelnytai, iš dalies – galbūt kiek per daug idealizuotai. Kalbėdamas su žmonėmis jaučiu, kad labai nedaug kas galėtų paneigti šį „ANTIES“ kultą. Nežinau ką jie galvoja viduje, tačiau daugumai žmonių „ANTIES“ vardas ir didybė yra triuškinanti. Jie patys net nežino kodėl (šypsosi). Esu labai laimingas, kad nedaugelis gali ištarti frazę: „Jūsų muzika yra niekalas“.

A.K. „ANTIES“ kultas vis dar yra tebekuriamas. Tai įrodo ir filmo „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ pasirodymas. Šis ikonizavimas įvyko tikrai ne mūsų rankomis. Tai padarė 30-metė Giedrė Žickytė – jaunosios kartos atstovė, mus pamačiusi visai kitaip. Pakankamai žaismingai, tačiau kartu ir labai analitiškai.

Mes patys savęs niekada nedrįstume taip traktuoti. Ir taip yra dėl daugelio priežasčių – tiek dėl išvadų, kurios yra dviprasmiškos, tiek ir dėl to, kad iš mūsų pusės tai skambėtų ne visai skoningai.

Taigi, naujos kartos menininkų santykis su mumis yra tikrai betarpiškas. Štai į savo būsimus koncertus mes pasikvietėme Rafailą Karpį, Jazzu ar Merūną. Jie nedvejodami sutiko. Jiems – tai prisilietimas prie tikros faraono mumijos (juokiasi). Tai kaip galimybė pagulėti kartu grabe! Tai nuotykis. Tai – TIKRA.

Visada tikėjau, kad reikia turėti autoritetus. Ir tai yra labai svarbus mūsų tautos savivertės klausimas. Autoritetų gali būti daug ir įvairių. Tegul jie būna mūsų kultūros poliai, mūsų kultūros inkarai, leidžiantys jai tvirtai laikytis.

Grupės „ANTIS” repeticija

“ANTIS” visa laiką kalbėdavo metaforomis. Ji geldavo nusistovėjusiai kultūrai, ideologijai, sistemai ir paviršutiniškumui. Tokios metaforos žavėdavo klausytojus devintojo dešimtmečio pabaigoje (nes kalbėti tiesiai šviesiai tiesiog nebuvo galima). Šiandien Jūs taip pat vis dar kalbate metaforomis. Vis dar geliate taip pat rafinuotai ir kandžiai, nors atrodo, kad atėjo laikas, kai galite kalbėti atvirai. Ar žmonės vis dar supranta metaforas? Ar jų vis dar reikia?

V.A. „ANTIS” nei vienam iš mūsų niekada nebuvo išgyvenimo klausimas. Grupė nei vienam jos nariui netapo verslu ar uždarbio šaltiniu. Todėl mes esame laisvi ir šiandien tomis metaforomis kalbėti. Tai – mūsų išraiška.

Neturime jokio poreikio pataikauti ar taikyti į madą.

Visgi manau, kad suprasti “ANTĮ”, gerėtis jos muzika ir transliuojamomis idėjomis reikalingas tam tikras pasirengimas. Kaip ir einant, pavyzdžiui, į Koršunovo ar Nekrošiaus spektaklius. Ne bet kas spektaklyje išsėdės net ir atvestas už dyką.

Tad mes tikrai nesame populiarūs tiek, kad masės mūsų klausytų ir mus suprastų.

A.K. Pastebėjau, kad peržengdavusi tam tikro meninio kalbėjimo ribas, „ANTIS” tapdavo per daug deklaratyvi ir nebeįdomi. Esu tai pajutęs tam tikrais grupės gyvenimo tarpsniais. Tačiau mūsų, kaip menininkų uždavinys yra kalbėti provokatyvia kalba.

Norime provokuoti mąstyti ir pabusti. Provokuoti jaustis nekomfortiškai. Nesiekiame savo klausytojų patenkinti. Greičiau priešingai – klausydami mūsų jūs pajusite nepasitenkinimą. Tačiau būtent tai ir yra provokacijos esmė.

Kita vertus, šalia provokacijos turi būti ir lyderystė. Kiekviename kalbėjime turi būti vektorius, vedantis į tam tikrą šviesą, įžvalgą ir įkrovą. Galbūt netgi į naują savižiną. Tai mums labai svarbu.

Tai, kad provokuojate, akivaizdu ir šiandien: savo koncertiniame ture kviečiate žmones telktis „išzombinimui“. Ar tikite, kad tokiai metaforiškai provokacijai šiandien klausytojai pasiduos?

A.K. Pradžioje tuo šiek tiek abejojau. Tiksliau, stipriai abejojau. Bet…

Prieš kelias dienas Šv. Kristoforo mokykloje skaičiau paskaitą. Aktų salėje susirinko daugiau kaip 400 žmonių – visa mokyklos bendruomenė nuo devintokų iki dvyliktokų. Pajutau labai didelį ryšį su jais. Pamačiau, kad jie velniškai susidomėję tuo, ką aš jiems pasakoju. Sakyčiau, jie netgi buvo nuščiuvę nuo tokių atvirų ir paprastų kalbų. Paskaitos pabaigoje sulaukiau daug ovacijų.

Keista, nes paskaitos esmė buvo pasakyti paprastą tiesą: nebūkite zombiais, o būkite žmonėmis; nebūkite vaikščiojančios programos – tapkite asmenybėmis. Ši idėja jiems taip tiko ir patiko, kad aš jau pradedu tikėti, kad iš tiesų žmonės ateis ir norės būti laisvi, sąmoningi ir pilietiški.

Ar galima teigti, kad pagrindinę Jūsų koncertinio turo žinutę padiktavo ir pakitęs geopolitinis kontekstas?

A.K. Be jokios abejonės.

Pradžioje mes galvojome kuri mintis turėtų būti vedanti. Svarstėme, kokį „ANTIES“ paveldą galime panaudoti, kad jis būtų įtaigus ir tikras.

Visgi pasirinkome populiariausios mūsų dainos priedainio šifrą. Kažkada tai mums tebuvo pokštas. Dabar jau – nebe. Kažkada zombius tiesiog apdainavome, tačiau šiandien tai tapo labai rimtu mūsų manifestu. Juk iš tiesų reikia gyventi švariai. Turime išsivalyti savo aplinką ir savo galvą. Nebeturime laiko laukti.

Kai manęs kartą paklausė, kas bus po 30 metų, aš atsakiau: bus tie patys daugiabučiai. Nes prieš trisdešimt metų statyti nerenovuoti daugiabučiai stovi ir dabar. Bet prieš 30 metų mes tikrai nežinojome, kad sugrius sovietų sąjunga. Tai buvo kapitali naujiena!

Kai 1984 metais pradėjome pokštauti, norėjome šiek tiek paįvairinti savo kasdienybę. Norėjome bent truputėli išlįsti iš užprogramuotų zombių kiauto. Ir štai, po šešerių metų įvyksta stebuklas, apie kurį patyliukais svajojome, bet kuo negalėjome patikėti.

Tačiau šiandien esame per daug įsitikinę, kad po 30 metų mes išlaikysime savo Valstybę, Nepriklausomybę ir Laisvę. Ar nebus taip, kad praėjus 6 metams imsime graužti nagus, nes būsime viską praradę…?

Todėl gyventi reikia dabar. Dabar reikia išsizombinti. Dabar, o ne rytoj reikia kabintis. Negalime atidėlioti.

Turime visomis jėgomis gerinti savo kokybę. Privalome ugdyti save ir kitus. Lietuva gali tapti stebuklingos gerovės šalimi, į kurią visi nori važiuoti, su kuria visi nori draugauti ir kurios niekas nenori liesti. Nes ji tiesiog yra nuostabi šalis!

O kaip tai padaryti?

A.K. Labai paprastai. Gerinti kokybę ir kiekvieną dieną galvoti apie savo zombį.

Tiesą sakant, procesą galima apibūdinti dviem žodžiais: BŪTI ir KURTI. Būti savimi, būti tas galingas generatorius, kuris gali. Ir kurti. Ne grožėtis savimi ar ilsėtis, o kurti ir statyti. Potencialo – tikrai labai daug.

Ar yra dalykų, kurių „ANTIS“ gailisi? Ar turėdami galimybę atsukti laiką, ką nors būtumėte darę kitaip?

V. A. Prisimenu laiką, kai „ANTIS“ nustojo būti. Emociškai buvo labai skaudu. Bandėme ieškoti priežasčių, kaltųjų. Pradėjome svarstyti, gal kažką darėme ne taip… Tada atrodė, kad tai buvo grupės pabaiga.

Tačiau po 20 metų įvykęs grupės atgimimas mums leido įvertinti praeitį. Tada supratome, kad būtent taip ir turėjo įvykti. Kitaip būti tiesiog negalėjo. Todėl manau, kad „ANTIES“ istorijoje nereikėtų nieko keisti. Netgi jeigu turėtume galimybę gyventi iš naujo.

Ar vėl pradėjus groti kartu viskas buvo taip pat, kaip ir auksiniame devintajame dešimtmetyje? Ar „ANTIS“ visiškai tokia pati?

V.A. Manau, kad taip. Mes išlikome tokie patys nuoširdūs, o santykiai tarp grupės narių yra tokie patys nuostabūs. Ir tai yra faktas, kurį aš labiausiai vertinu iš „ANTIES“ fenomeno.

A.K. Mes esame draugai. Jeigu to nebūtų, vargu ar būtų atsiradusios priežastys vėl rinktis ir daryti kažką. Mes tiesiog pasiilgstame vienas kito.

Tad grupės gerbėjai gali būti ramūs – „ANTIS“ nebeišsiskirs?

A.K. Kaip bus – taip bus. Laikas parodys. Dabar norime gerai pasiruošti savo koncertiniam turui, per kurį parodysime visa tai, ką „ANTIS“ išgyveno per 30 metų. Bus tikrai įspūdinga.

ANTIS (nuotr. M.P.3)

Papasakokite apie savo koncertų turą „Zombiai atrieda atidunda!”. Kodėl žmonės turėtų ateiti į šiuos koncertus ir ką juose ras tiek grupės gerbėjai, tiek ir tie, kurie paminklą „ANČIAI“ vis dar stato savo širdyse?

A.K. „ANTIS“ ypatinga tuo, kad ji yra velniškai sinergiška. Būdami kartu mes galime dalytis didžiule energija. Ir, sakau tai labai atsakingai, tuo gali didžiuotis ir pasigirti toli gražu nedažnas kolektyvas.

Kiekvienas grupės muzikantas – asmenybė. Tačiau tik būvimas kartu „ANTĮ“ paverčia galinga. Šįkart prie mūsų prisijungs dar ir labai talentingų jaunesnių Lietuvos kūrėjų komanda – Jolanta Rimkutė, Gytis Ivanauskas, Emilis Vėlyvis, Saulius Baradinskas, Giedrė Žickytė. Turime labai gerų pagalbininkų, kurie nori ir gali šį renginį padaryti ypatingą.

Mūsų koncertai bus labai gilūs. Toks yra šių koncertų tikslas ir garantuoju, kad atėję žmonės tikrai nenusivils.

Jei jau prakalbote apie tikslą, prisipažinkite, ar „ANTIS“ turi vieną didelį ateities tikslą?

A.K. Aš į šį reikalą žiūriu filosofiškai, todėl taip ir atsakysiu: tikslo nėra. Yra tik procesas. Gyvendamas supratau, kad tikslai yra kaip vagonai su gėrybėmis. Tik pažiūri – ir jie jau prikrauti. Tačiau pastatę juos į priekį nebematote kur važiuoti. Tiesiog stengiamės, kad priekyje esantys vagonai būtų pilni šlovės, pinigų ir populiarumo.

Deja, per šiuos tikslus tiesiog nematyti laisvės.

Todėl garvežys turi būti priekyje. O prieš jį – neaprėpiamas pasaulis, su visomis galimybėmis, palaima ir džiaugsmais.

—–

Grupės „ANTIS” koncertų datos:

Šiauliuose – gruodžio 20 d.

Vilniuje – gruodžio 29 d.

Kaune – gruodžio 31 d.

Bilietus į koncertus pirkite ČIA.

5 manoDAINOS: Efterklang

2014-11-12Inga BaumanoNAUJIENA

„Efterklang”

Jau rytoj Menų fabrike LOFTAS multimedijos meno, šviesos ir muzikos festivalio „Insanitus“ uždarymo renginyje išvysime dvi nuostabias grupes – vokiečius „Brandt Brauer Frick“ bei danus „Efterklang“. Tiesa, legendiniai, jau daugiau kaip dešimtmetį scenoje grojantys danai, pasirodys drauge su kviestiniu perkusininku Tatu Rönkkö, taigi Vilnius vienas iš pirmųjų turės galimybę išgirsti visiškai naują grupės „Efterklang“ skambesį.

ManoMUZIKA „Efterklang“ grupės naujienas gaudo su dideliu pasimėgavimu. Šią grupę pakalbinome dar 2011-aisiais, o 2013 pavasarį suorganizavome išskirtinę transliaciją Lietuvoje – parodėme ketvirtojo „Efterklang“ albumo „Piramida“ kūrimo užkulisių dokumentiką „The Ghost Of Piramida“.

Šiandien kviečiame iš arčiau susipažinti su grupės kūryba, prisiminti, o kas negirdėjo išgirsti penkis kolektyvo kūrinius, kurių kiekvienas turi savo istoriją ir kelia skirtingas emocijas ir pasinerti į „Efterklang” dainų gelmes.

CUTTING ICE TO SNOW

Varveklių skambėjimas. Maži lašeliai krentantys žemyn, sniegas, nykštukai iš pasakos. Melodija turinti savyje kažką paslaptingo ir net sugebanti persikelti į realų gyvenimą.

MODERN DRIFT

Gyvybė. Vienatvė, melas, baimė ir daug kitų jausmų dainoje “Modern Drift” įeinančių į vieną žodį – gyvenimas.

NATURAL TUNE

Ramybė. Akustiniškai, švelniai įkomponuojant skirtingus muzikos instrumentus atlikta daina, kuri susilieja į vieną gražią kompoziciją. “Gyvas” šios dainos atlikimas skamba įspūdingai ir kviečia dainuoti kartu.

DREAMS TODAY

Judėjimas. Daina turinti tik kelius žodžius, tačiau savo energija verčianti bėgti pirmyn, kristi, apsisukti, vėl bėgti ir vis irtis į priekį. Nuolatos. Ir niekada nesustoti.

SEDNA

Ieškojimas. Vaizdo klipas įamžintas vasarą Zagrebo parke, kuris labai populiarus alternatyvaus jaunimo tarpe. Kiekvieną vakarą čia susirenka skirtingo amžiaus žmonės tiesiog norėdami pabūti kartu, kurti muziką, mylėti ir atrasti savo vietą pasaulyje.

Iki susitikimo rytoj Menų fabrike LOFTAS! Bilietus (jei jų dar neturite) galite įsigyti ČIA.