Balandžio pabaigoje „Fink” paskelbė dvi žinias. Pirmoji – kitų metų gegužės 22 grupė atvyksta į Lietuvą. Antroji (o gal tai vis dėlto turėtų būti pirmoji) – hito „Perfect Darkness” kūrėjai pagaliau išleidžia naują albumą.
Tiesa, albumo vadinti visiškai nauju nelabai galima. Koncertinėms gastrolėms besiruošiančios įrašas „IIUII“ („It Isn’t Until It Is“) yra naujai įrašytų geriausių kūrinių rinkinys, kuriame žinomos dainos suskambo netikėtai ir naujai. „IIUII“ („It Isn’t Until It Is“) yra dešimtmetį apimančio grupės kūrybos etapo retrospektyva, tačiau tuo pačiu ji yra šiuolaikiška ir aktuali. „Fink“ iš naujo įrašė visus albumo kūrinius, kuriuos atliko su patirtimi, įgauta per ilgus muzikavimo metus.
Taigi, šiandien „IIUII” išvydo dienos šviesą. Albumas, kuriame rasite ir „Sort of Revolution”, ir „Looking Too Closely”, ir „Berlin Sunrise”, ir kitus nuostabius šio mūsų itin mylimo kolektyvo kūrinius – jau ir visose muzikos transliavimo platformose.
Ar gali būti geresnė priešpaskutinio vasaros penktadienio muzikinė dovana? Atsakymas, ko gero, ir taip akivaizdus.
manoMUZIKOS autorių itin mylimas britų projektas „Fink” taip pat nelieka abejingas šiandien pasaulį apėmusios pandemijos akivaizdoje. Grupės siela ir pagrindinis veidas Finas Greenallas šeštadienį surengė nuostabų akustinį pasirodymą, kurio metu buvo renkamos lėšos padėti tiems, kuriems šiuo metu labiausiai reikia mūsų pagalbos.
Daugiau kaip valandą trukusiame koncerte Finas atliko tokias dainas kaip „Yesterday Was Hard On All Of Us”, „Berlin Sunrise”, „Sort Of Revolution”, „Looking Too Closely” ir kitas.
Mano muzikos itin mėgstamas, daug kartų kalbintas, milijonus sykių perklausytas britų projektas „Fink“ sugrįžta į Lietuvą. Nuostabusis muzikos talentas Finas Greenallas ir jo komanda pasirodymą surengs menų fabrike „Loftas”. Tai bus jau trečias hitų „Looking Too Closely”, „Sort Of Revolution”, „Berlin Sunrise” ar „Shakespear” kūrėjų pasirodymas mūsų šalyje. Vienintelis „Fink” koncertas Baltijos šalyse Vilniuje įvyks lapkričio 7 d.
Kad „Fink” nėra abejingi Lietuvai ir jos publikai – toli gražu nėra paslaptis. Ne kartą prisipažinęs, kad Vilnius – viena mėgstamiausių jo koncertinių stotelių visame pasaulyje, F. Greenallas duodamas interviu negaili komplimentų nei „Lofui”, nei (juo labiau) mūsų šalies publikai. Paskutinį kartą manoMUZIKA grupės „Fink” sielą kalbino 2017-ųjų vasarą Amsterdame, kai buvo pristatoma pirmoji jų bliuzo plokštelė „Fink‘s Sunday Night‘s Blues Club. Visą interviu galite rasti ČIA. Paskutinio grupės koncerto Lietuvoje apžvalgą rasite ČIA.
Keli faktai apie „FINK”
Kiek daugiau nei prieš metus „Fink” išleido albumą „Resurgam“. Šis įrašas – devintas grupės diskografijoje. Plokštelę prodiusavo žymus britų prodiuseris Flood (anksčiau dirbęs su tokiais atlikėjais kaip „Orbital“, „Sigur Ros“, PJ Harvey, „The Killers“ ir t.t.). Kalbėdamas su manoMUZIKA šį pavasarį, Finas prisipažino, kad jo manymu „Flood“ yra vienas didžiausių muzikos genijų britų muzikos industrijoje.
Nors „Fink“ aktyviai muzikuoja nuo 2000- ųjų, melomanams jie geriausiai žinomi tapo 2009-aisiai metais išleidę dainą „Sort Of Revolution“. Šį kūrinį, ilgą laiką buvusi vizitine grupės kortele, buvo galima rasti to paties pavadinimo albume. Jį grupė įrašinėjo Los Andžele drauge su puikiai pažįstamu atlikėju John Legend. Beje, su pastaruoju muzikantu kartu buvo sukurta ir plokštelėje esanti daina „Move On Me“.
Daina „Sort of Revolution“ ilgą laiką būdavo kūrinys, kuriuo grupė užbaigdavo savo pasirodymus. Tačiau po 2011-aisiais išleisto albumo „Perfect Darkness“ koncertus britai dažniausiai užbaigdavo čia esančia kompozicija „Berlin Sunrise“. 2014- aisiais grupei išleidus albumą „Hard Believer“, kūrinį „Sort Of Revolution“ „Fink“ dažniausiai grodavo netgi koncerto pradžioje. Prieš kelerius metus Finas prisipažino, jog jis seniai laukė akimirkos, kai grupę „Fink“ žmonės pažins ne tik iš 2009-aisiais išleistos dainos.
Savo diskografijoje Finas Greenallas ir kompanija turi du „gyvus“ įrašus. Tai – 2012 metais išleistas diskas „Wheels Turn Beneath My Feet“ ir po metų pasirodžiusi „kolekcine vertybe“ grupės gerbėjų gretose pakrištytas plokštelė, įrašyta drauge su karališkuoju Amsterdamo orkestru. Pirmąjį diską „Fink“ įrašė per koncertinį turą, kurio metu buvo pristatinėjamas albumas „Perfect Darkness“. Antrasis gyvas albumas buvo sukurtas vienintelio simfoninio koncerto Amsterdame metu. Karališkojo Amsterdamo orkestro atstovai norėjo klasikine muzika „užkrėsti“ kuo daugiau jaunų žmonių. Jų tikslas buvo padaryti taip, kad į Amsterdamo Filharmoniją susirinktų įvairaus amžiaus klausytojų. Tame koncerte buvo dalis “Fink” muzikos, atliktos kartu su orkestru, bei dalis klasikinės muzikos, kuri buvo atlikta be grupės.
Su orkestru britų trio sugrojo dainas „Berlin Sunrise“, „Sort Of Revolution“, „Perfect Darkness“, „Wheels“, „This is the Thing“ ir „Yesterday Was Hard On All Of Us“. Beje, čia Finas debiutavo ir kaip operos atlikėjas, sudainavęs klasikinę kūrinio „What Power Art Thou“ versiją. Šį pasirodymą grupės lyderis įvardija viena įdomiausių ir svarbiausių patirčių kolektyvo gyvenime.
Beje, drauge su orkestru atliktas kūrinys „Yesterday Was Hard On All Of Us“ – vienas mėgstamiausių kūrinių grupės gerbėjų gretose.
Vengrijoje vykstantis kasmetinis vasaros festivalis „Sziget” – vienas didžiausių ir kartu įspūdingiausių muzikinių renginių šiame regione. Kasmet dešimtis tūkstančių melomanų iš visos Europos sutraukiančioje muzikos šventėje savo favoritus atras net ir didžiausias melomanas.
Vienas tokių pasirodymų – mūsų itin mylimo britų projekto „Fink” koncertas. Šiemet vakarinėje festivalio dalyje koncertavę hito „Looking Too Closely” kūrėjai čia surengė išskirtinį pasirodymą.
Nepaisant to, kad įrašas interneto platybėse pasirodė kiek anksčiau, vadovaudamiesi posakiu „Geriau vėliau nei niekada” dalijamės juo su jumis.
Šiltas, muzikalus, kartais mistiškas, o kartais iki kaulų smegenų jautrus pasirodymas – Jūsų dėmesiui.
Ne vienas šalies melomanas paskutinę rugsėjo dieną jau iš anksto buvo pakrikštijęs laukiamiausiu rudens šeštadieniu. Ir tam buvo vienintelė racionali priežastis – į Lietuvą grįžo „Fink” – grupė, kurią daugiau kaip prieš pusantrų metų išlydėjęs sausakimšas menų fabrikas „LOFTAS”, tapo savotišku kokybės, nuoširdumo ir muzikalumo simboliu.
Apie tai, kad 2015-ųjų lapkritį įvykęs debiutinis „Fink” skrydis Lietuvoje buvo sėkmingas, kalbėjo ne tik grupės gerbėjai Lietuvoje, bet ir pats grupės lyderis Finas Greenallas. Ne viename interviu jis yra prisipažinęs, jog koncertas mūsų šalies sostinėje buvo vienas įsimintiniausių grupės pasirodymų „Hard Believer” turo metu. Todėl, ko gero, net neverta stebėtis, kad šių metų susitikimo ne mažiau nei gerbėjai, laukė ir pati grupė.
Kad susitikimas svarbus abiems pusėms, akivaizdu buvo nuo pat pirmų koncerto akordų. Ant scenos pasirodęs milžiniškomis ovacijomis sausakimšame LOFTE pasitiktos grupės lyderis ne kartą deklaravo savo meilę mūsų šaliai, publikai ir visiems tiems, kurie jo viešnagę Vilniuje paverčia tokia sėkminga. Kai kam tokie deklaratyvūs pareiškimai galėjo pasirodyti netgi kiek „perspausti”, tačiau ne vienerius metus sekdamas grupės veiklą ir lankydamas jos koncertus įvairiose senojo žemyno vietose, galiu patikinti, jog tai buvo itin nuoširdu. Finas Greenallas niekada nebuvo perdėtų ditirambų sakytojas ar žmogus, bandantis įtikti publikai. Priešingai – puikų humoro jausmą turintis muzikos talentas visada sako tik tai, ką galvoja ir niekada netirština spalvų, nepataikauja publikai ir nesistengia įtikti vietiniams. „Už mane kalba muzika, o aš – tik jos papildinys”, – dar prieš penkerius metus Berlyne per koncertą sakė Finas. Apskritai, per 8 mano matytus „Fink” koncertus, dar niekada negirdėjau tiek publikai skirtų komplimentų, kiek jų buvo Lietuvoje.
A post shared by Liudas Zakarevicius (@liudas_z) on
Kad šis grupės nuoširdumas atsipirko – buvo akivaizdu. Koncerte buvo ne tik muzikos, bet ir daug jausmo. Šalia naujų jau antrą albumą šiemet išleidusios grupės dainų, nebuvo pamirštos ir tos, kurių dėka „Fink” vardas tapo populiarus ir mylimas melomanų gretose.
Koncertą „Fink” pradėjo albume „Perfec Darkness” esančia daina „Warm Shadow”, kurią pakeitė pirmas naujas albumo „Resurgam” kūrinys „Day 22”. Nedaug kas težino, kad tai kompozicija, kurioje Finas apdainuoja kovą su savo demonais. Britų muzikos talentas jau ilgą laiką nevartoja alkoholio, tačiau atsisakyti jo muzikantui nebuvo lengva. Todėl nusprendęs ryžtis šiam žingsniui atlikėjas sau išsikėlė užduotį – nesisvaiginti 3 savaites, o 22 dieną išeiti nuo šio draudimo „atostogų”. Taigi, žinant dainos istoriją ir jos tikslą, kūrinys suskambėjo visiškai kitaip. „Day 22” pakeitė hitas, kurį ilgą laiką „Fink” grodavo koncertų pabaigoje, mat jis buvo tapęs grupės vizitine kortele.
„Sort Of Revolution” jau nuo pirmų akordų sulaukė publikos palaikymo šūksnių ir kartu traukiamų pirmųjų priedainio eilučių „Let me know when we get there… if we get there”. Meistriškai jausdamas publikos nuotaikas ir jos einamąjį polėkį bei norą girdėti lyriškąją „Fink” repertuaro pusę, grupė pristatė dar vieną naujo albumo kūrinį – fantastišką baladę „Not Everything Was Better in the Past”, kurią pakeitė dar vienas grupės hitas „Perfect Darkness”.
Vos pasirodžius devintajam „Fink”albumui grupės gerbėjų forumuose teko girdėti įvairių nuogąstavimų, esą Flood (britų muzikos pasididžiavimas, prodiusavęs naujausią kolektyvo albumą) pakeitė įprastą grupės skambesį. Todėl trijulės turas turėjo tapti išbandymu ne tik fanams, bet ir itin svarbiu testu „Resurgam” dainoms. Tačiau visos baimės ir išankstinės nuostatos baigėsi sulyg koncertinio turo pradžia.
Koncerto viduryje atėjo metas titulinei albumo dainai bei kūriniui „Godhead”. Ir tada, kai, atrodo, publika turėjo nurimti, pastarosios dvi dainos, priešingai, Vilnių užvedė dar labiau. „Godhead” kulminacija publiką privertė įsišėlti taip stipriai, kad tai pamatęs Finas, po pastarojo kūrinio padarė trumpą pauzę ir (taupydamas publikos jėgas) pradėjo pasakoti istoriją apie kitą dainą, kurią sukūrė Berlyne. Prigesus šviesoms ir pasigirdus žodžiui Berlin, minioje nuvilnijo tylus šurmulys, o iš aplinkinių lūpų pasigirdo šnabždesiai su „Berlin Sunrise” (vienos populiariausių „FINK” dainų) pavadinimu. Tačiau deja, šįkart jos nebuvo, o vieta buvo užleista meditacinei „Fink” hipnozei „Fall into the Light”, panardinusiai vilniečius ir miesto svečius į gilų muzikinį transą.
Pagrindinė pasirodymo dalis ėjo į pabaigą ir čia atėjo metas „Looking Too Closely” – dainai, kuri šiuo metu yra pati populiariausia tarp grupės gerbėjų. Pasigirdus pirmiesiems jos akordams LOFTO svečiai į viršų iškėlė mobiliuosius telefonus ir paniro į žavią ir itin romantišką ramybės melancholiją. Pasibaigus dainai, scenoje užgęso šviesos, likusieji grupės nariai nulipo nuo scenos, palikę Finą vieną prie klavišinių atlikti paskutinės šįvakar naujojo albumo dainos – baladės „Word to the Wise”. Jai skambant mačiau, kaip netoli manęs stovėjusi mergina išsiėmė iš kišenės servetėlę ir nusišluostė skruostu riedančią ašarą. Iš tiesų, pozityvių emocijų buvo labai daug. Šilumos ir nuoširdumo – taip pat.
„Word To The Wise” netrukus pakeitė „Piligrim”, kurio koncertinės versijos kulminacija, išvirtusi į trankų šviesų, gitarų ir būgnų žaismą, nepaliko abejingo nė vieno tą vakarą Lofte apsilankiusio žmogaus. Tai buvo finalinis akordas, po kurio, be jokios abejonės, grupė turėjo dar kartą sugrįžti į sceną. Tiesa, pradžioje tai padarė vienas Finas, pirmai biso dainai simboliškai pasirinkęs vieną pirmųjų savo dainų „Biscuits”. Paskutinis lyriškai trankus koncerto taškas buvo padėtas su 2007-ųjų albumo „Distance and Time” kūriniu „This is the Thing”.
A post shared by Liudas Zakarevicius (@liudas_z) on
Tikras, nuoširdus, stiprus ir velniškai muzikalus ilgai lauktas „Fink” pasirodymas baigėsi. Tačiau žmonės nesiruošė skirstytis – prie grupės atributikos pardavimo vietos nusidriekė milžiniškos eilės. Žmonės ne tik pirko vinilus, marškinėlius ar kompaktinius diskus, tačiau ir sulaukė Fino Greenallo, kuris kantriai kalbėjo su gerbėjais ir pasirašinėjo ant „Fink” užrašu papuoštų daiktų.
Eilėje prie parašų buvo galima pamatyti ir gausybę visiems puikiai pažįstamų Lietuvos žmonių, neabejingų grupėsi muzikai – parašu ant vinilų džiaugėsi „Skamp” vokalistė Erica Jennings, grupės „Biplan” nariai Maksas Melmanas ir Olegas Aleksejevas, TV laidų vedėja Ugnė Skonsmanaitė ir kiti.
Tai, kad muzikinius stebuklus kuriančiu ir tobulai tamsą apdainuojančiu kolektyvu žavisi žinomi žmonės – toli gražu jokia naujiena. Grupei „Fink” meilę viešai deklaravo ne vienas topuose karaliaujantis ir dešimttūkstantines minias renkantis pasaulio kolektyvas. Tačiau Finas, regis į tai nekreipia jokio dėmesio ir toliau lieka ištikimas savo muzikai, į šiukšlių dėžę mesdamas visus didžiųjų leiblų siūlomus kontraktus.
„Esu visiškai patenkintas darbu su „Ninja Tune” (grupės „Fink” leidėjai – L.Z.). Jų dėka turiu laisvę kurti. Man, kaip kūrėjui, daugiau nieko ir nereikia. Nenoriu ir nedirbsiu su dideliais leiblais”, – dar „Perfect Darkness” turo metu Varšuvoje duodamas interviu manoMUZIKAI sakė Finas. Tada aš jo paklausiau, ar jis nenorėtų koncertuoti dešimtis tūkstančių žmonių sutalpinančiuose stadionuose, tačiau čia jo atsakymas buvo daugiau nei konkretus: „Ne. Man niekada nebuvo svarbu kiekybė. Galvodamas, apie žmones, kuriems dainuoju, man rūpi, kad jie ne tik klausytų, bet ir girdėtų; ne tik išvystų, bet ir matytų, ne tik ateitų, bet ir pajaustų. Esu laimingas atlikėjas, nes „Fink” gerbėjai yra būtent tokie”. Ši frazė, mano pasąmonėje iki šiol yra geriausiai grupę „Fink” apibūdinantys sakiniai. Tai tas pats nesuvaidintas nuoširdumas ir meilė savo amatui, dėl kurių tiesiog neįmanoma nesižavėti hito „Sort Of Revolution” kūrėjais.
Fink pasirodymas LOFTE
Panašu, kad Finas ir kompanija tikrai nuoširdžiai žavisi Lietuva ir jos publika.
Po koncerto besišnekučiuojant jis ne kartą grįždavo prie emocijos, kurią palydėdavo frazė „man, but what a night Lithuanian crowd has made…”. Čia pat vis prieidavo būgnininkas Timas Thorntonas su fraze „what a venue, what a sound…” ir bosistas Guy’us Whittakeris su emocijomis „I love Lithuania” ir „What a crowd”…
Taigi, visi tie, kurie buvo minioje ir menų fabriko „LOFTAS” svetingumas sukūrė gražią lietuvišką atmosferą, kuria grupė buvo sužavėta ir kurią išsivežė į tolimesnį turą. „We will definitely come back to Lithuania. And I am absolutely sure we will make it very soon”, – tai buvo viena paskutinių pokalbio su Finu frazė.
Man tai buvo aštuntasis „Fink” koncertas. Ir nors šįkart nebuvo „Too Late”, „Yesterday Was Hard On All Of Us”, „Berlin Sunrise”, mano nuo senų laikų ypatingai mylimų „If Only” bei „If I Had A Million” ir dešimčių kitų nuostabių grupės dainų (na, joms, natūralu, tiesiog pritrūko laiko), paskutinis rugsėjo vakaras pavirtu pasakiškai muzikaliu stebuklu. Panašu, kad nuostabių akimirkų su „Fink” Lietuvoje sulauksime dar..
Jau šį šeštadienį menų fabrike „Loftas” įvyks vienas laukiamiausių šių metų muzikinių renginių. Savo naujausią albumą „Resurgam” pristatys manoMUZIKOS itin mylimas ir melomanų liaupsinamas britų kolektyvas „Fink„.
Kad Fino Greenallo koncertas – tai išskirtinė kelionė muzikos, jausmo ir nuoširdumo labirintais, nupasakoti ko gero nepavyks. Visgi šiai situacijai apibrėžti geriausiai tinka elementari, tautosakoje puikiai žinoma frazė „Geriau sykį pamatyti nei tūkstantį kartų išgirsti”. Todėl tie, kurie vis dar svarsto, verta eiti į „Fink” koncertą ar ne, turėtų vienareikšmiškai apsispręsti kuo greičiau. Paskutinių bilietų į dainos „Sort Of Revolution” kūrėjo pasirodymą Vilniuje ieškokite ČIA.
manoMUZIKĄ skaitantys ir mūsų naujienas sekantys muzikos mylėtojai puikiai žino, jog grupė „Fink” – vienas didžiausių mūsų muzikinių favoritų. Esame Jums pateikę ne vieną interviu su kolektyvo lyderiu, taip pat mūsų portale galėjote rasti galybę „Fink” koncertų, kuriuos lankėme įvairiuose senojo žemyno miestų, recenzijas.
Todėl šįkart mes nesiūlome Jums nei interviu, nei koncerto apžvalgos. Šįkart tiesiog dalinamės svarbiais, įdomiais ir naudingais faktais apie grupę „Fink”. Kai kurie iš jų Jums gali būti žinomi, kai kuriuos galbūt girdėsite pirmą kartą. Tačiau visos šios žinios pravers tiems, kas eis gyvai klausytis grupės šį šeštadienį menų fabrike „Loftas” bei (labai tikimės) neapsisprendusius paskatins apsispręsti nepraleisti ko gero gražiausio koncerto šių metų rudenį.
1. Prieš porą savaičių pasirodęs „Fink” albumas „Resurgam” – antras grupės įrašas šiais metais. Pavasarį kolektyvo lyderis Finas Greenallas įgyvendino savo seną svajonę ir išleido bliuzo albumą „Fink’s Sunday Night’s Blues Club”. Pristatinėjant šį įrašą Finas turėjo vieną ypatingą reikalavimą: koncertai galėjo vykti tik nedidelėse (vos kelis šimtus žmonių talpinančiose arenose). Bliuzinio įrašo pristatymo metu įvyko keliolika koncertų Europoje. Į juos buvo išpirkti visi bilietai. Beje, manoMUZIKA lankėsi šio turo koncerte Amsterdame. Jo recenziją galite perskaityti ČIA.
2. Albumas „Resurgam”, kurį sostinėje šeštadienį pristatys „Fink”, -jau devintasis studijinis grupės įrašas. Šią plokštelę prodiusavo žymus britų prodiuseris Flood (anksčiau dirbęs su tokiais atlikėjais kaip „Orbital“, „Sigur Ros“, PJ Harvey, „The Killers“ ir t.t.). Kalbėdamas su manoMUZIKA šį pavasarį, Finas prisipažino, kad jo manymu „Flood” yra vienas didžiausių muzikos genijų britų muzikos industrijoje.
3. Ilgą laiką buvo planuojama, kad naujausias „Fink” albumas vadinsis „Accidental Life”. Toks buvo ir darbinis įrašo pavadinimas. Tik liepos mėnesio pabaigoje Finas prisipažino persigalvojęs ir albumą pavadino „Resurgam”.
4. Absoliučiai visus grupės „Fink” albumus išleido leidybinė kompanija „Ninja Tune”. Londone įsikūręs leiblas po savo sparnu yra priglaudęs tokius atlikėjus kaip Bonobo, The Cinematic Orchestra, Thundercat, Kamasi Washington, „Young Fathers” ir kitus.
5. Nors „Fink” aktyviai muzikuoja nuo 2000- ųjų, melomanams jie geriausiai žinomi tapo 2009-aisiai metais išleidę dainą „Sort Of Revolution”. Šį kūrinį, ilgą laiką buvusi vizitine grupės kortele, buvo galima rasti to paties pavadinimo albume. Jį grupė įrašinėjo Los Andžele drauge su puikiai pažįstamu atlikėju John Legend. Beje, su pastaruoju muzikantu kartu buvo sukurta ir plokštelėje esanti daina „Move On Me”.
6. Daina „Sort of Revolution” ilgą laiką būdavo kūrinys, kuriuo grupė užbaigdavo savo pasirodymus. Tačiau po 2011-aisiais išleisto albumo „Perfect Darkness” koncertus britai dažniausiai užbaigdavo čia esančia kompozicija „Berlin Sunrise”. 2014- aisiais grupei išleidus albumą „Hard Believer”, kūrinį „Sort Of Revolution” „Fink” dažniausiai grodavo netgi koncerto pradžioje. Prieš kelerius metus Finas prisipažino, jog jis seniai laukė akimirkos, kai grupę „Fink” žmonės pažins ne tik iš 2009-aisiais išleistos dainos.
7. Savo diskografijoje Finas Greenallas ir kompanija turi du „gyvus” įrašus. Tai – 2012 metais išleistas diskas „Wheels Turn Beneath My Feet” ir po metų pasirodžiusi „kolekcine vertybe” grupės gerbėjų gretose pakrištytas plokštelė, įrašyta drauge su karališkuoju Amsterdamo orkestru. Pirmąjį diską „Fink” įrašė per koncertinį turą, kurio metu buvo pristatinėjamas albumas „Perfect Darkness”. Antrasis gyvas albumas buvo sukurtas vienintelio simfoninio koncerto Amsterdame metu. Karališkojo Amsterdamo orkestro atstovai norėjo klasikine muzika „užkrėsti“ kuo daugiau jaunų žmonių. Jų tikslas buvo padaryti taip, kad į Amsterdamo Filharmoniją susirinktų įvairaus amžiaus klausytojų. Tame koncerte buvo dalis “Fink” muzikos, atliktos kartu su orkestru, bei dalis klasikinės muzikos, kuri buvo atlikta be grupės.
Su orkestru britų trio sugrojo dainas „Berlin Sunrise”, „Sort Of Revolution”, „Perfect Darkness”, „Wheels”, „This is the Thing” ir „Yesterday Was Hard On All Of Us”. Beje, čia Finas debiutavo ir kaip operos atlikėjas, sudainavęs klasikinę kūrinio „What Power Art Thou” versiją. Šį pasirodymą grupės lyderis įvardija viena įdomiausių ir svarbiausių patirčių kolektyvo gyvenime.
Beje, drauge su orkestru atliktas kūrinys „Yesterday Was Hard On All Of Us” – vienas mėgstamiausių kūrinių grupės gerbėjų gretose.
8. Daugelis žmonių galvoja, kad „Fink” – tai atlikėjas. Tačiau tai nėra tiesa. Ne viename interviu grupės lyderis Finas Greenalas teigė, jog „Fink” yra grupė, padedanti įgyvendinti Fino muzikines idėjas. Grupė „Fink” yra trijulė, kurią sudaro jau minėtas atlikėjas, bosistas Guy’us Whittakeris ir būgnininkas Timas Thorntonas. Labai dažnai kolektyvas, leisdamasis į koncertinius turus, pasikviečia ir naujų muzikantų.
9. Šeštadienio koncertas „Lofte” – jau antras „Fink” pasirodymas Lietuvoje. Planuodamas šį koncertinį turą Finas teigė net negalvojęs apie galimybę nekoncertuoti mūsų šalyje. Dar pavasarį kalbėdamas su manoMUZIKA, atlikėjas prisipažino, jog prieš porą metų Vilniuje vykęs jo koncertas – vienas sėkmingiausių ir įsimintiniausių pasirodymų „Hard Believer” turo metu.
„Iš Vilniaus atsimenu tiek daug nerealiai gražių detalių, kad darosi šilta vien tik apie jas pagalvojus. Viskas – ir pats „Loftas”, ir atmosfera, ir netgi scena, kurioje stovėjome – mano prisiminimuose labai gyva”, – sakė atlikėjas, čia pat pridūręs, kad „Lietuva turi nuostabią erdvę, pasakiškus fanus, apie kuriuos kažkada net negalėjome pagalvoti ir labai gražų miestą”.
10. Koncerte Vilniuje „Fink” atliks ne tik ką tik išleisto albumo „Resurgam” kūrinius, bet ir žymiausias ankstesnes savo dainas. Pasirodyme turėtų nuskambėti ir tokios grupės fanų mylimos dainos kaip „Looking Too Closely”, „Sort Of Revolution”, „Pilgrim”, „Warm Shadow” ir t.t. Kelias dainas nuolat setliste keičiantis Finas kol kas neatskleidžia, ar Vilniuje bus sugroti tokie kūriniai kaip „If Only”, „Yesterday Was Hard On All Of Us”, „Too Late”, „Berlin Sunrise” ir kiti.
Na o dabar belieka sulaukti koncerto ir pasiruošti nuostabiai muzikos bangai.
Apie „Fink“ manoMUZIKA rašė labai daug. Ne kartą savo skaitytojams pristatėme ekskliuzyvinius interviu ir koncertų recenzijas iš įvairių Europos šalių, dalindavomės grupės išleidžiama muzika. Ilgainiui šis vardas mūsų šalyje tapo žinomas, mylimas, klausomas ir vertinamas.
Rugsėjo 30 d. „Fink“ atvažiuoja į Lietuvą. Čia grupė pristatys savo naują – jau 9 albumą. Beje, naujasis įrašas bus antroji per metus įrašyta Fino Greenallo plokštelė, mat metų pradžioje muzikantas įgyvendino savo seną svajonę – sukūrė ir išleido bliuzo albumą „Fink‘s Sunday Night‘s Blues Club“.
Būtent šio albumo pristatymo koncertą manoMUZIKA stebėjo Amsterdame – nedidelėje, bet itin jaukioje salėje „People‘s Place“. Vietoje, kurioje savo akustinius pasirodymus surengė Laura Mvula, Michael Kiwanuka ir kiti žymūs atlikėjai.
Likus kelioms valandoms iki koncerto su Finu Greenallu salės užkulisiuose susitikome trumpam interviu. Atlikėjas, kaip visada, buvo puikiai nusiteikęs, pasakojo apie savo ateities planus ir su malonia nostalgija prisiminė grupės koncertą Vilniuje.
Fink Amsterdame
„Rugsėjo mėnesį grosime Vilniuje. Velniškai laukiu šio koncerto. Kai prisimenu mūsų pirmąją viešnagę Lietuvoje, pagaugai prabėga per visą kūną. Buvo nuostabu”, – pokalbį Amsterdame, prisimindamas Lietuvą, pradeda Finas.
„Jūsų šalis mums atvėrė duris. Planuodami savo rudens turą žinojome, kad Vilniuje privalome koncertuoti. Jūs turite nuostabią erdvę, pasakiškus fanus, apie kuriuos kažkada net negalėjome pagalvoti ir gražų miestą. Todėl aplink Vilnių “lipdėme” ir kitas greta esančias sostines – Rygą ir Taliną. Taigi, šis turas bus gerokai platesnis, o jeigu ne Vilnius, Baltijos šalių žmonės “Fink” galbūt dar nė nebūtų išgirdę gyvai“, – sakė grupės „Fink“ lyderis Finas Greenallas
NAUJĄ ALBUMĄ PRODIUSUOS VIENAS ŽYMIAUSIŲ PRODIUSERIŲ PASAULYJE
Jeigu jau pats pradėjai kalbėti apie koncertą Vilniuje, papasakok kokios emocijos kyla prisiminus pirmąjį ir kol kas vienintelį jūsų pasirodymą mūsų šalyje?
Turiu prisipažinti, jog ilgą laiką negalvojome, kad Vilniuje turime tiek gerbėjų. Vis pasvarstydavome, kad reikėtų aplankyti Lietuvą, tačiau nesiryždavome. Tačiau „Hard Believer” turo metu ir mes parodėme susidomėjimą, ir mumis pradėjo domėtis Lietuva. O likus kelioms dienoms iki koncerto – bam, mums praneša, kad Vilniuje išparduoti visi bilietai. Fantastika! Nuostabūs žmonės, nereali „Lofto” erdvė, puiki publika – tai viskas, apie ką gali svajoti atlikėjas.
Taip, kaip atradome Vilnių, kažkada atradome ir Lenkiją. Važiavome vienam pasirodymui į Varšuvą, o dabar, planuodami koncertinį turą, net neįsivaizduojame, kaip galėtume čia neapsilankyti. Aš apskritai labai mėgstu šį regioną. Čia publika atrodo tokia pozityvi ir jauna. Tačiau jauna ne amžiumi, o matymu. Ir tai yra velniškai gerai, nes jie nėra iki galo išlepę ir patys gali formuoti savo muzikinę erdvę, skonį ir poreikį.
Kalbant apie Vilnių, prisipažįstu, neturėjau daug laiko pasižvalgyti po patį miestą, tačiau nesu tas, kuriam mirk gyvenk reikia pamatyti vietos muziejus. Man kur kas įdomiau susipažinti su šalies žmonėmis. Vilniuje susipažinau ir pabendravau su galybe tokių. Vis jie buvo velniškai geri žmonės, todėl džiaugiuosi, kad rudenį galėsiu aplankyti juos darkart.
Fink
Ar „Fink” rudeninio turo planavimas reiškia, kad grupė išleis naują albumą?
Tikrai taip. Tikiuosi, kad pačioje rugsėjo pradžioje – per pirmąsias dvi mėnesio savaites naujas albumas pasieks parduotuves.
Žinau, kad laikas bus labai įtemptas, tačiau esu tikras, kad kartu su komanda įrašysime labai gerą plokštelę. Planuojame įrašus baigti birželio pradžioje.
Albumą prodiusuos žymus prodiuseris Flood (Flood prodiusavo tokius atlikėjus kaip „Orbital“, „Sigur Ros“, PJ Harvey, „The Killers“ ir t.t. – L.Z.). Jis – absoliutus muzikos genijus.
Įrašinėdami albumą ketiname studijoje praleisti 6 savaites. Dar 9 savaites leidėjai, vadybininkai ir visi kiti turės tam, kad albumą paruoštų, supakuotų ir pristatytų į muzikos parduotuvių lentynas. Tikiu, kad viskas įmanoma, todėl šis planas nėra tiesiog tušti paistalai.
Mano tikslas paprastas: kai prasidės pirmieji koncertai Lenkijoje (būtent šioje šalyje prasidės rudeninis „Fink” turas – L.Z.) – albumas jau privalo būti parduotuvėse.
Ar jau žinai kaip vadinsis albumas?
Greičiausiai albumas vadinsis “Accidental Life”. Bent jau dabar toks yra darbinis plokštelės pavadinimas.
Kodėl būtent taip?
Kurdamas savo pirmą bliuzo albumą klausiausi seno JAV bliuzmeno Big Bill Broonzy interviu. Žurnalistui atlikėjas pasakojo apie kūrybą, dainas ir patį bliuzo žanrą, kuris, pasak Big Bill Broonzy, yra ne kas kita, kaip atsitiktinis gyvenimas (angl. accidental life – L.Z.). Man patiko ši mintis, todėl manau, kad taip vadinsis ir albumas.
Kita vertus, niekada negali žinoti… Sukūriau aš 2009-aisiais albumą “Sort Of Revolution”, o šiemet visai netikėtai sužinojau, kad Paul Welleris savo šių metų diską pavadino “Kind Of Revolution”.
Tad dėl “Accidental Life” irgi nesu iki galo tikras. Žiūrėsiu, ar nėra nieko panašaus išleista (šypsosi).
Na o kalbant apie patį albumą galiu pasakyti tiek: dainos sukurtos, Flood turi neįtikėtinai gerą albumo viziją. Taigi, turime pakankamai gerų kūrinių, todėl šiandien mūsų tikslas – susirinkti studijoje ir kartu su prodiuseriu pasižiūrėti, kaip jos skambės.
Tiesa, naujame įraše bus pasakiškai gražių baladžių. Čia grupės gerbėjai ras ir „Looking too Closely” palikuonį, ir „Piligrim” sūnų, ir kitas gražias dainas (šypsosi).
TURĖJAU PAJUSTI, KAD ATĖJO LAIKAS KURTI BLIUZĄ
Pakalbėkime šiek tiek apie bliuzo albumą, kurį išleidai metų pradžioje. Nenuilsdamas nuolat kartodavai, kad esi didelis bliuzo gerbėjas. Šiandien tau 44-eri, tačiau šio žanro albumas dienos šviesą išvydo tik dabar. Kodėl reikėjo laukti taip ilgai?
Man tiesiog reikėjo pajusti, kad jau galiu tai padaryti.
Albume „Perfect Darkness” buvo daina „Wheels”, plokštelėje „Hard Believer” – titulinis kūrinys. Jie visi buvo bliuzo žanro, todėl akivaizdu, kad aš stengiausi, ėjau to link žingsnis po žingsnio.
Turėjau pajusti, kad baltaodžiui groti bliuzą yra gerai. Tam reikia pasitikėjimo savimi. Tai tarsi savotiška intervencija į kitą kultūrą. Todėl auginausi pasitikėjimą po truputį – žingsnis po žingsnio. Tarp koncertinių turų pradėjau šį albumą įrašinėti ir praėjusiais metais jį baigiau.
Apskritai patirtis įrašinėjant šį albumą ir patirtis, kuriant „Fink” įrašus yra visiškai kitokia. Nelyginu šių patirčių, nes to neįmanoma padaryti. Ir tai yra tikrai gerai.
Kai ant stalo padedu „Fink” albumą, žinau, kad jį fanai norom nenorom lygins su ankstesniais įrašais. Bliuzinis albumas – visiška naujiena. Savotiška tabula rasa, naujas puslapis.
Šiam albumui buvau sukūręs 11 dainų. 3 nebuvo pakankamai geros, todėl į galutinį įrašą pateko 8.
Kalbant apie „Fink‘s Sunday Night‘s Blues Club“ įdomu paminėti ir tai, kad man taip pat buvo labai smalsu išleisti tokio žanro albumą streaminimo amžiuje. Visgi sutik – bliuzas – nėra tas muzikinis stilius, kurio labiausiai ieško žmonės internete.
Na, ne tik matyti tave grojantį bliuzą yra neįprasta, bet ir matyti tave grojantį mažose arenose yra keista ir netikėta. Štai, kad ir ši vieta Amsterdame, talpinanti viso labo kelis šimtus žmonių. Ar nesijauti keistai, grodamas mažose arenose.
Nei kiek. Grįžti į mažas koncertų sales – puikus jausmas. Beveik visi mūsų koncertai – pilnai parduoti, o žmonės čia renkasi klausytis kitokios muzikos.
Kita vertus, kalbant apie tokio pobūdžio pasirodymus galiu prisipažinti, kad mums nelabai rūpi kiek bilietų parduosime. Čia „Fink” nevažiuoja groti įprasto repertuaro, todėl ir žmonės savo lūkesčius išgirsti senąsias mūsų dainas turėtų palaidoti.
Į šį nediduką turą mes leidomės groti tik bliuzo. Ir aš puikiai suprantu, kad tai padaryti aš galiu tik nedidelėse arenose.
Galėjau tai bandyti daryti vienas, tačiau su grupe daug smagiau. Man patinka koncertinio turo idėja, bendras važinėjimas po šalis, laikas autobusuose ar lėktuvuose. Taigi, bliuzą groju su kitais muzikantais, tačiau, kaip visi tai puikiai supranta, šis procesas yra laikinas. Turo metu grojame kelias senas dainas, tačiau net ir jos skambės visiškai kitaip. Pamatysi pats – išgirdęs „Warm Shadow” pagalvosi, kad šį kūrinį atlieka kita grupė. Vėlgi, tai nebus nei blogiau, nei geriau. Tiesiog skambės visiškai kitaip.
Tokiuose koncertuose įdomu stebėti ir pačią publiką. Tai – tikri grupės fanai, tačiau net ir juos galima skirstyti į kelias grupes – vieni labiau mėgsta mūsų bliuzinį, kiti – indie, treti –pop rock skambesį. Tad į šį turą, natūralu, renkasi pirmieji arba die hard fanai, norintys pamatyti „Fink“ visuose įmanomuose amplua.
Klausant tavęs ir girdint šių metų planus nesuprantu, kaip apskritai tu viską spėji?
Tiesą sakant, aš ir pats to nesuprantu (šypsosi). Šiuo metu esu taip užsiėmęs, kad net pats nesuvokiu, kaip viską spėju. Netgi negaliu sau leisti būti prastos nuotaikos. Visko vyksta tiek daug… Praktiškai vienu metu kuriu du albumus, dabar vyksta vienas koncertinis turas, po kurio netrukus prasidės kitas. Baigsiu šį turą, prasidės milžiniški įrašai, po jų turėsim mėnesį laiko “susigroti” ir leisimės į didžiulį trijų mėnesių turą. Negana to, turiu savo leidybinę kompaniją, kurioje dabar – didžiulis darbymetis.
Na, tu pakankamai jaunas – turi dar visą laiką pasaulyje.
(kvatoja) 2017-ieji – tiesiog mano metai. Ieškau to paties tinkamiausio aukso vidurio – realaus balanso ir važiuoju pirmyn.
Šiandiena ir šių metų ateitis didžiąja dalimi yra dedikuoti koncertams. Todėl jeigu tavęs paprašyčiau įvardinti pasirodymą, kuris tau labiausiai įsiminė, ką pasakytum?
Ko gero mūsų pasirodymas drauge su Karališkuoju Amsterdamo orkestru. Tai buvo nuostabus koncertas, tačiau negalėčiau pasakyti, kad tuo metu labai gerai jaučiausi. Slėgė didelė įtampa. Viso koncerto metu neapleido mintis “taigi aš scenoje su orkestru, turiu pasirodyti kaip įmanoma geriau” (juokiasi).
Tačiau jei manęs paklaustum apie mėgstamiausią mano koncertą… (galvoja). Man visada labai patikdavo koncertuoti Paryžiuje „Cigale” klube. Tačiau vienas įsimintiniausių pasirodymų įvyko šiame mieste 2008-aisiais. Salėje, kurioje koncertavome, tilpo viso labo 400 žmonių, Tai buvo vienas pirmųjų „Fink” sold out pasirodymų už Jungtinės Karalystės ribų didžiuosiuose Europos miestuose. Garsas čia buvo nuostabus, publika – neįtikėtina. Iki šiol atsiminsiu to koncerto akimirką, kai pradėjau groti „If Only”… Salėje buvo mirtina tyla, o aš pirmą kartą supratau, kas yra pasirodymai, į kuriuos išperkami visi bilietai. Žmonės tiesiog nori ateiti, tave pamatyti ir mėgautis kiekviena koncerto akimirka. Jie nekalba. Jie klauso ir išgirsta.
Kiekviename ture išgirsti, įsimeni ir patirti vis kažką naujo. Keičiasi ir dainos, ir albumai ir kūrinių atlikimas. Per ilgą „Fink” egzistenciją mes sugrojome daug koncertų, tačiau nemaža dalis jų pavirto vientisa gražia patirtimi.
Kalbant apie „Hard Believer” turą, vienas įsimintiniausių koncertų buvo Vilniuje. Čia viskas buvo gerai nuo tos akimirkos, kai atvykome iki pat išvykimo. Dar ir dabar prieš akis stovi tie pastoliai, sustatyti salės išorėje. Atsimenu vietą, kurioje prisiparkavo mūsų autobusas. Puikiai menu akimirką, kai įėjome į užkulisius ir koncerto Vilniuje organizatoriai priėję prie mūsų paklausė, ko mes norėtume. Mes atsakėme, kad labai norime išgerti šalto alaus (šypsosi). Atrodė, kad jie buvo nusivylę mūsų pageidavimu, nes norėjome tiek mažai….
Iš Vilniaus atsimenu tiek daug nerealiai gražių detalių, kad darosi šilta vien tik apie jas galvojant. Viskas – ir pats „Loftas”, ir atmosfera, ir netgi scena, kurioje stovėjome – mano prisiminimuose labai gyva.
Buvo labai tamsu lauke, turėjome žiūrėti po kojomis, nes ten buvo daug įvairiausių laidų. Atsimenu ir tai, kad labai stipriai vėlavome. Buvo šalta. Ir tai yra detalių visuma, kurią prisimenu.
Tikrai neatsimenu, ar gerai sugrojome „Sort of Revolution” (juokiasi). Tikiuosi, kad gerai (šypsosi)
Tiesa, labai norėčiau kada nors Vilniuje praleisti daugiau laiko. Norėčiau pamatyti miestą, paragauti vietinio maisto, praeiti per sostinė barus, pabendrauti su žmonėmis. Tikiuosi, kad kada nors man tai pavyks.
manoMUZIKOS itin mylima britų grupė “Fink” pagaliau paskelbė apie savo naujo albumo pasirodymą. Nauja, jau devintoji grupės plokštelė muzikos parduotuves turėtų pasiekti pačioje rugsėjo pradžioje.
Įrašą, kuris, kaip manoMUZIKAI specialiame interviu prisipažino grupės lyderis Finas Greenallas, vadinsis „Accidental Life”, prodiusuos vienas žymiausių šiandienos prodiuserių Flood.
Flood anksčiau prodiusavo tokias grupes kaip „Sigur Ros”, PJ Harvey, „Foals”, „Depeche Mode”, „The Killers” ir daugelį kitų.
„Kurdamas savo pirmą bliuzo albumą klausiausi seno JAV bliuzmeno Big Bill Broonzy interviu. Žurnalistui atlikėjas pasakojo apie kūrybą, dainas ir patį bliuzo žanrą, kuris, pasak Big Bill Broonzy, yra ne kas kita, kaip atsitiktinis gyvenimas (angl. accidental life – L.Z.). Man patiko ši mintis, todėl manau, kad taip vadinsis ir pats albumas. Tačiau niekada negali žinoti… Sukūriau aš kažkada albumą “Sort Of Revolution”, o šiemet visai netikėtai sužinojau, kad Paul Welleris savo šių metų albumą pavadino “Kind Of Revolution”, – šypsodamasis apie būsimą albumą kalbėjo „Fink” lyderis ir idėjinis vadas Finas Greenallas.
Netrukus išskirtinį interviu su F. Greenallu galėsite perskaityti mūsų portale.
manoMUZIKA primena, kad šiemet „Fink” jau išleido bliuzo albumą, pavadintą „Fink’s Sunday Night’s Blues Club Vol. 1”. Jo pristatymo iš Amsterdamo recenziją galite perskaityti ČIA.
Vis didesnę gerbėjų armiją visame pasaulyje turinti britų grupė “Fink” ryžosi avantiūrai. Kolektyvo siela, kūrybinis ir idėjinis vadas Finas Greenallas nusprendė trumpam nutolti nuo garsų, dėl kurių juos myli žmonės, ir nertis į savo senos aistros – bliuzo vandenis. Kaip tarė, taip ir padarė: sėdo, įrašė plokštelę, kurioje, kaip netrukus pasirodysiančiame interviu prisipažins, turėjo būti daugiau kūrinių, tačiau… tačiau pateko viso labo aštuoni.
Negana to, kad Finas įrašė komerciškai atrodytų ne itin patrauklų albumą, jis nusprendė leistis į trumpą šio albumo pristatymo turą Europoje. Nauja sudėtis (taip taip, iš tiesų keista bliuzo kompanijoje ant scenos nematyti etatinių grupės narių Timo Thorntono ir Guy’aus Whittakerio), naujas skambesys ir mažos (specialiai tokiems pasirodymams pritaikytos) erdvės sužavėjo Finą ir jis leidosi į dešimties koncertų kelionę. Turo žemėlapyje – Olandijos, Vokietijos, Šveicarijos ir Jungtinės karalystės miestai.
Kadangi esu vienas iš tų žmonių, kurie galėtų drąsiai vadintis šio atlikėjo die hard fanu, supratęs, kad galimybė pamatyti “Fink” naujame amplua ateityje gali ir nepasikartoti, iškart puoliau ieškoti progos sudalyvauti viename iš dešimties projekto “Fink’s Sunday Night’s Blues Club” pasirodymų. Taip sukritus visiems nedideliems atsitiktinumams, mano muzikinių kelionių turo stotele tapo Amsterdamas. Ir tai buvo antras “Fink’s Sunday Night Blues Club” turo miestas, į kurį grupė atvyko tiesiai iš Groningeno.
Prieš pradedant kalbėti apie “Fink” Amsterdame reikėtų prisiminti ir keistas šio koncerto aplinkybes. Vos paskelbus, kad grupė savo pasirodymą surengs vienoje įspūdingiausių miesto vietų – džiazo klube “North Jazz Caffe”, bilietai į koncertą buvo išpirkti akimirksniu. Tačiau likus kelioms savaitėms paaiškėjo, kad… kad klubas bankrutavo. Taigi, iškilo klausimas, ar apskritai įvyks taip laukiamas muzikanto pasirodymas. Tačiau neilgai trukus “Fink” paskyroje buvo paskelbta, kad “Fink’s Sunday Night Blues Club” koncertas įvyks vietoje, kuri ne kartą priglaudė Laura Mvula, Michael Kiwanuka ir kitus panašau lygio atlikėjus. Taigi, paskutinės balandžio dienos svajonių vieta vadinosi “People’s Place” – šauni erdvė visai netoli olandų ir šios šalies turistų pamėgto nacionalinio muziejaus. Vieta, kurioje po daugelio metų savo pamėgtą fullcapą hito „Sort Of Revolution” kūrėjas iškeitė į rimto bliuzmeno skrybelę.
“People’s place” – tai nedidukė arena, talpinanti maždaug 600 žmonių. Tai nedidelė erdvė, savo scenos paprastumu kartais primenanti vidurinių mokyklų aktų sales. Tačiau šis įspūdis – tik pirminis ir dažnai apgaulingas, mat čia dažniausiai ir koncertuoja tos grupės, kurios spjauna į vizualiką ir atsiduoda garsui. Toks buvo ir “Fink” pasirodymas. Grupę viso renginio metu apšvietė viso labo keturi prožektoriai, tačiau net ir patys ausyliausi žmonės (nežinau, ar egzistuoja toks pavadinimas, tačiau šįkart jis labai tinka) negalėjo reikšti jokių priekaištų garsui. Koncertas buvo įgarsintas nuostabiai. Ir tai jau savaime buvo didžiulė šventė visiems tiems, kurie akis (ir ausis) išdegę laukė talentingojo Fino Greenallo. Šiame koncerte tiesiog nereikėjo šviesų, lazerių ar scenos ištaigingumo. Čia karaliavo Jos Didenybė MUZIKA. Ir tik ji…
A post shared by Liudas Zakarevicius (@liudas_z) on
Šis “Fink” koncertas, kaip ir galima tikėtis, buvo kitoks. Jame nebuvo žymiausių grupės hitų “Sort Of Revolution”, “Yesterday Was Hard On All OF Us”, “Too Late” ir krūvos kitų. Tačiau čia šį vakarą dominmavo bliuzas. Ne veltui atlikdamas paskutinę dainą – albume “Perfect Darkness” esantį kūrinį “Wheels” – Finas prisipažino, jog jis visą laiką svajojo įrodyti, kad bliuzą gali groti ne tik juodaodžiai. Būtent “Wheels”, jo teigimu, ir buvo šio įrodymo kelio pradžia.
Taigi, išvada paprasta: savo bliuzo albumą britas pradėjo kurti dar “Perfect Darkness” pasirodymo išvakarėse – t.y. gerokai prieš 2011-uosius.
Kad Finas geba groti ir iš lyriškojo “Looking Too Closely” kūrėjo akimirksniu transformuotis į bliuzmeną tapo akivaizdu nuo pat pirmųjų koncerto akordų. Skambant “Boneyeard” neapleido jausmas, kad sėdi kur nors Misisipės pakrantėje ir stebi praplaukiančius laivus. Užgrojus “Golden Hour” ir naujajam grupės gitaristui pasiėmus kontrabosą į taktą pradėjo linksėti ir santūrieji olandai, na o kai suskambo daina “She Was Right”, pasijutau it stebėčiau JAV režisieriaus Davido Lynčo filmą. Į “Fink” koncertus važiuoju bemaž septintą kartą, tačiau tokios muzikinės hipnozės dar niekada nesu pajutęs. Beje, ši daina savo nuotaika ir paslaptingumu man labai priminė paskutiniame studijiniame grupės albume “Hard Believer” esantį kūrinį “White Flag”.
Koncertas tęsėsi daugiau kaip pusantros valandos. Visą jo laiką Finas būrė, bendravo su publika, pasakojo istorijas ir, žinoma, dovanojo savo muziką. Prieš pasirodymą specialaus interviu manoMUZIKAI metu atlikėjas prisipažino suprantantis, kad į jo koncertus žmonės renkasi todėl, kad mėgsta jo senesnes dainas. Tad nenuostabu, kad bliuzo repertuare buvo ir keli grupės fanams gerai pažįstami ankstesni kūriniai. Be jau minėtos kompozicijos “Wheels” Finas taip pat sugrojo “Warm Shadow” ir “Looking Too Closely”. Beje, skambant pastarajam kūriniui (tiesa, šiek tiek modifikuotai jo versijai), olandai tyliai dainavo kartu. Nuostabus jausmas, kai visa minia, mintinai mokanti kiekvienus šio kūrinio žodžius, patyliukais dainuoja kartu. Po koncerto Finas prisipažino, kad tai buvo neįtikėtina pasirodymo akimirka, sugraudinusi jį iki pat sielos gelmių.
Po šio koncerto prie atlikėjo muzika ir suvenyrais prekiaujančios merginos nusidriekė didžiulė eilė. Olandai graibstyte graibstė naują bliuzo albumą, kuriam, prisipažįstu ir aš, “prilipti” prireikė šiek tiek laiko. Tačiau jeigu kas nors ir turėjo abejonių, po šio koncerto jas visas turėjo nubraukti šalin. Tai buvo nuostabi kelionė po muzikinį pasaulį, kuriame tavo kelrodis – barzdotasis 44 metų dėdė – sugeba kelias valandas paversti stebuklo vertomis akimirkomis. Nepaisant to, kad Finas muzikinėje padangėje aktyviai veikia jau beveik dvidešimt metų, smagų matyti jo brandą, augimą ir nuolatinį tobulėjimą. Kad mano teiginiai yra teisūs, labai rekomenduoju kada nors išvysti ir šį – bliuzinį – “Fink” pasirodymą. Po jo pradėjau laukti rytinės kelionės į darbą, nes supratau, kad jos metu mane ir vėl lydės Fino bliuzas ir sekmadieninio koncerto emocijos..:)
Koncertas baigėsi per greitai. Deja, taip visada atsitinka su “Fink” pasirodymais. Tačiau išėjus į gatvę ir keliaujant namo neviltis neslėgė pečių todėl, kad jau labai greitai – rugsėjo pabaigoje – šį itin talentingą muzikos žmogų mes pamatysime ir Lietuvoje. “Fink”, kurie dar pirmąjį rudens mėnesį išleis savo naują (šįkart jau nebliuzinį) albumą, mūsų šalyje surengs solinį koncertą. Finas prisipažino, kad šio pasisodymo jau dabar labai laukia.
Tačiau apie tai – netrukus pasirodysiančiame išskirtiniame manoMUZIKOS interviu.
Sparčiai gausėjanti „Fink” gerbėjų armija gali džiūgauti – jau labai greitai grupės fanus pasieks naujas albumas. Tiesa, eksperimentuoti mėgstantis talentingasis Finas Greenallas prisipažįsta, jog naujasis įrašas bus dar vienas naujas bandymas. Muzikantas, seniai neslepiantis savo meilės bliuzui, atskleidė, jog būsimoji plokštelė bus įrašyta būtent šiuo stiliumi.
Naujas ( jau 8-asis) „Fink” albumas vadinsis „Fink’s Sunday Night Blues Club”. Nors muzikos parduotuves jis pasieks kovo mėnesį, jau po kelių savaičių grupė pristatys pirmąjį kūrinį. Beje, būsimo albumo dainos bus pristatinėjamos sekmadieniais ir jas bus galima iki pat albumo oficialaus pasirodymo atsisiųsti nemokamai.
Balandžio ir gegužės mėnesiais „Fink” surengs 10 koncertų. Ir tai bus vieninteliai pasirodymai, kuriuose Finas gros bliuzą ir pristatys savo aštuntąjį albumą muziką. Paklaustas, ar šiuose koncertuose bus galima išgirsti senos jo kūrybos, specialiai portalui manoMUZIKA atlikėjas teigė, jog jis ketina sukurti naujas (bliuzines) kūrinių „Wheels” ir „Hard Believer” versijas.
„Tačiau šiuose koncertuose svarbiausia bus bliuzas. Jį atliksiu su visiškai nauja grupe, naujais muzikantais. Šįkart koncertams pasirinkome tik bliuzo ir džiazo arenas ir klubus”, – manoMUZIKAI sakė Finas.
Taigi, „Fink” mylėtojai turėtų suskubti ir susiplanuoti, nes bliuzą grojantį Finką pamatyti galite vienintelį kartą.
Interviu su „Fink” lyderiu Finu Greenallu po jo pasirodymo Vilniuje skaitykite ČIA.
Balandžio 7 – Cully Jazz Festivalis, Šveicarija Balandžio 29 – Rhythm & Blues Festival @ Oosterpoort, Groningenas, Olandija Balandžio 30 – North Sea Jazz Club, Amsterdamas Gegužės 2 – Jazz Café, Londonas
Gegužės 3 – Le Café de la Danse, Paryžius Gegužės 4 – Het Depot, Leuvenas, Belgija Gegužės 6 – X-Jazz Festival, Berlynas Gegužės 7 – Jazzhaus, Freiburgas, Vokietija Gegužės 8 – Moods, Ciurichas Gegužės 9 – Savoy Teatras, Duseldorfas, Vokietija
Apie Fino Greenallo projektą „Fink” esame kalbėję šimtus kartų. Kadangi ši grupė – vienas didžiausių manoMUZIKOS favoritų, negailime jam nei laiko, nei dėmesio. Ne kartą važiavome į jo koncertus įvairiuose Europos kraštuose, ne kartą jį kalbinome ir, galiausiai, menų fabriko „LOFTAS” dėka prieš metus sulaukėme Lietuvoje.
Fantastišką pasirodymą sostinėje surengęs „Fink” lyderis F. Greenallas iki šiol prisimena debiutą mūsų šalyje. Pasak jo, laikas Lietuvoje buvo puikus. Ir taip buvo ne tik dėl itin svetingo „Lofto” priėmimo. Taip buvo ir todėl, kad sausakimša,visus bilietus pardavusi koncerto erdvė buvo užpildyta nuostabiais žmonėmis.
Nuo paskutinio „Fink” studijinio albumo „Hard Believer” pasirodymo praėjo daugiau kaip dveji metai . Neskaitant solinio Fino elektroninio LP „Horizontalism”, grupė pasauliui jau kurį laiką nedovanoja nieko. Ir taip yra todėl, kad Finas su kompanija įtemptai dirba prie savo naujo įrašo. Kadangi išties labai pasiilgome „Fink” muzikos, nusprendėme grupės lyderį pakalbinti telefonu. Finą pagavome Berlyne. Tačiau atlikėjas mielai skyrė mums savo laiką ir pasidalijo mintimis.
Nuo akimirkos, kai dienos šviesą išvydo jūsų albumas „Hard Believer” praėjo daugiau kaip dveji metai. Baigėte savo itin sėkmingą koncertinį turą, išdalijote šimtus interviu. Kaip galėtum apibendrinti „Hard Believer” epochą? Ar ši epocha labai skyrėsi nuo prieš tai išleisto albumo „Perfect Darkness” eros?
Dveji metai… Kaip greitai bėga laikas (mąsto). „Hard Believer” ir „Fall Into The Light” turai buvo neįtikėtini. Istoriniai ir kupini įvairiausių nuotykių. Surengėme daug koncertų. Nemaža dalis jų buvo visiškai nematytose vietose. Aplankėme, žinoma, ir tas vietas, kuriose buvome anksčiau.
Grupės skambesys tapo gerokai brandesnis ir galingesnis. Galbūt taip įvyko todėl, kad grojome didesnėse arenose. Bet tai nebuvo vienintelė priežastis. Kaip grupė mes įgavome gerokai daugiau pasitikėjimo. Kurdami „Hard Believer” mėgavomės kiekviena kūrybinio proceso akimirka. Ko gero tai atsispindėjo ir būnant ant scenos.
„Hard Believer” epochos viduryje sukūriau „Horizontalism”. Tai buvo albumas, kurio itin reikėjo man pačiam. Tai buvo nuostabi „savi-izoliacija”. Man reikėjo vienumos, kurios ieškojau ir atradau muzikoje. „Horizontalism” sukūriau savo namuose Berlyne ir kelionių iš vienos Europos vietos į kitą autobuse metu.
Taigi, jeigu reikėtų apibendrinti „Hard Believer” laiką trumpiau, sakyčiau, kad jis buvo labai kūrybinis, tarptautinis, itin varginantis, tačiau neįtikėtinai nuostabus.
Kurį laiką esate visiškai nutilę – jokių interviu media kanalams, jokių įrašų socialiniuose tinkluose. Jau nekalbu apie koncertines datas, kurių grupės gerbėjai laukia daugiau kaip metus. Ar taip vyksta dėl kokių nors priežasčių? Ką apskritai šiuo metu veiki ir kur esi?
Jeigu atvirai, man tiesiog reikėjo nuo visko pabėgti. Įsivaizduok, per dešimt metų sukūrėme 8 albumus, nuolat keliavome po pasaulį juos pristatinėdami ir galvodami, kaip žmonėms perduoti savo muziką. Taigi, man tiesiog reikėjo bent jau akimirkai atvėsinti galvą ir „perkrauti” savo baterijas (šypsosi).
Bet… bet per tą laiką aš taip pat negalėjau nusėdėti vietoje (kvatoja). Įrašiau bliuzo albumą, kuris jau kitąmet turėtų pasirodyti parduotuvėse. Kol kas jis labai „žalias”, tačiau jau įrašytas „Fink” studijoje Berlyne.
Taip pat per šiuos metus parašiau krūvą naujos „Fink” muzikos, kurią kaip tik šiuo metu pradedame įrašinėti.
Na, o jeigu klausi, ką veikiu šiuo metu, tai galiu prisipažinti, kad esu Berlyno metro – važiuoju aplankyti kelių bičiulių į jų studiją. Po to „prigriebsiu” Timmy (L.Z. – grupės gitaristas ir būgnininkas Timas Thorntonas) ir kartu važiuosime į mūsų studiją, kurioje rašysime, grosime ir gersime kavą.
Jeigu jau prakalbome apie muziką, negaliu nepaklausti, kas tave lydi pastaruoju metu. Šie metai – ypač muzikaliai derlingi. Kokios muzikos klausai tu?
Man labai patiko naujausias „Radiohead” albumas. Baigiu priprasti ir prie naujausio „Warpaint” įrašo „Heads Up”. Kalbant apie ankstesnius šių metų favoritus, turėčiau išskirti „Mbongwana Star” ir Keaton Henson plokšteles. Namuose vis dar skamba ir senesnis bliuzas, pavyzdžiui „Howlin’ Wolf”. Taip pat vis labiau susipažįstu su muzika iš Malio.
Žinai, Berlynas – gera vieta muzikai. Čia galiu ne tik jos klausytis, bet ir ją pirkti. Jeigu turėsi laiko – užsuk. Žinau, kad tu taip pat perki muziką, tad parodysiu kur galima prasmingai išleisti pinigus (Juokiasi).
Fink koncerto akimirka
Po tavo koncerto Lietuvoje čia stipriai išaugo ir „Fink” muziką mylinčių žmonių skaičius, kurie laukia jūsų pasirodymo mūsų šalyje. Ar turime šansų tave artimiausiu metu ir vėl pamatyti Vilniuje?
Galiu visai atvirai prisipažinti, kad apie mūsų praėjusių metų koncertą Vilniuje ir dabar su grupe pakalbame labai dažnai. Tai buvo koncertas, kuriame viskas buvo nuostabu – ir „Loftas”, ir žmonės, organizavę mūsų renginį, ir grupės gerbėjai. Viskas buvo tiesiog tobula. Todėl sakau labai atsakingai: mes tikrai (žodį tikrai Finas pakartoja tris kartus – L.Z.) čia sugrįšime. Vilnius mus labai įkvėpė.
Tuomet turi išskirtinę progą perduoti linkėjimus Lietuvai.
Bičiuliai, žinokite aš tikrai netrukus pas jus sugrįšiu. Su nauja muzika, naujomis dainomis, nauju įkvėpimu ir nauju koncertu. Ačiū už tai, kad klausotės „Fink”. Jums koncertuoti buvo neįtikėtinas malonumas.
Kai mūsų ausis ir akis pasiekia naujienos iš „Fink” stovyklos, net ir lietinga diena iškart tampa šviesi, pozityvi ir ypatinga. Šiandiena – ne išimtis. Baigęs „Hard Believer” koncertinį turą Finas Greenallas su kompanija jau kuria naują albumą. Ne kartą kalbinusi savo muzikinį dievą, manoMUZIKA jau labai greitai pateiks išskirtinių naujienų iš grupės stovyklos. Na o kol kas, jų belaukiant, turime taip pat ypatingų žinių, vaizdų ir garsų.
Prieš porą valandų savo paskyroje facebooke „Fink” pasidalijo dokumentine juosta „Less Alone”. Trumpame subtiliame filme – išskirtinis pokalbis su „Fink” lyderiu Finu Greenallu, kadrai iš užkulisių ir neįtikėtinai jautri grupės muzika.
Filmą „Less Alone” kūrė Olandijos kompanija „Eyeforce” drauge su fotografu Tommy N Lance. 10 minučių trunkančioje juostoje muzikantas, kompozitorius ir grupės „Fink” lyderis Finas Greenallas pasakoja apie įkvėpimą, muziką ir savo gyvenimą. Šis filmas prieš kelis mėnesius buvo pasirodęs internete, tačiau labai greitai dingo. Tikėkimės, kad šįkart „Less Alone” čia pasiliks ilgam.
Paskutinį manoMUZIKOS itnerviu su „Fink” skaitykite ČIA.
Paskutinį kartą „Fink“ lyderį Finą Greenallą kalbinau prieš dvejus metus. Tąkart muzikantas su bičiuliais iš Bristolio keliavo per Europą pristatydamas gyvo garso albumą „Wheels Turn Beneath My Feet“.
Po dvejų metų grupė vėl sugrįžo į senojo žemyno arenas. Dar labiau mylimi, kiek pasikeitę, tačiau vis dar tokie patys nuoširdūs ir muzikalūs.
Kaip prieš pat interviu pripažino grupės kelionių vadybininkas, šio turo metu liko tik du „neparduoti“ koncertai. Varšuvoje likus keturioms valandoms iki renginio pradžios buvo likę 60 bilietų, Paryžiuje – 30. Beje, akivaizdu, kad Varšuva – vieta, į kurią ir vėl vykau klausytis „Fink“ – savo „sold out“ programą visgi įgyvendino. Prasidėjus koncertui porą tūkstančių žmonių talpinanti arena buvo sausakimša, o vėliausiai į „Stodolą“ atėję grupės gerbėjai buvo priversti koncertą stebėti būdami koridoriuje. Taigi, išvada akivaizdi: „Fink“ sparčiai kelia sparnus ir populiarėja, didindami savo nuoširdžios muzikos gerbėjų būrį ne dienomis, o valandomis.
Su grupės lyderiu Finu Greenallu arenos „rūkomajame“ susitikome likus kelioms valandoms iki koncerto. Kaip visada nuoširdus ir iki kaulų smegenų atviras muzikantas manoMUZIKAI pasakojo apie naujausią albumą „Hard Believer“, grupės požiūrį į komercinę muziką, ir, žinoma, Lietuvą – šalį, kurią, kaip jis pats prisipažino, jau kurį laiką svajoja aplankyti.
Arenos durys dar buvo užvertos, tačiau čia jau būriavosi „Fink“ gerbėjai, norintys stovėti pirmose savo muzikinio dievaičio koncerto eilėse.
Per ketverius metus „Fink“ išleido keturis albumus – du studijinius įrašus („Perfect Darkness“ bei „Hard Believer“) ir dvi „gyvo garso“ plokšteles. Iš kur toks netikėtas produktyvumas?
Per šiuos metus mes labai daug keliavome ir koncertavome. Jau seniai esame sutarę: negalime koncertuoti tik dėl pačių koncertų. Turime kažką po jų palikti. Turai – mūsų albumų reklama, o albumai – turų.
Turime tris grupės kasdienės egzistencijos procesus: kūrybą, įrašus ir koncertus. Nors trečiąjį iš procesų labai myliu, prisipažinsiu, kad pirmuosius du – tiesiog dievinu. Taigi, vos tik baigęs koncertinį turą aš nekantrauju susikurti erdvę kūrybai.
Beje, mūsų gyvas albumas su karališkuoju Amsterdamo orkestru tapo savotišku netikėtu ketvirtuoju procesu (šypsosi).
Fink (nuotr. manoMUZIKA.lt)
Kai apie bendrą pasirodymą su karališkuoju Amsterdamo orkestru su tavimi kalbėjome prieš porą metų, tąkart nežinojai ar kada nors įrašas kompaktinės plokštelės pavidalu išvys dienos šviesą. Šiandien šis albumas – vienas įspūdingiausių „Fink“ diskografijoje. Galbūt atsirado koncertų organizatorių susidomėjimas „orkestrine“ programa? Gal galėtume tikėtis Lietuvoje išvysti koncertuojančią jūsų grupę drauge su mūsų simfoniniu orkestru?
Būtų nuostabu! Juolab, kad esu girdėjęs daug gerų atsiliepimų apie Lietuvos valstybinį simfoninį orkestrą. Deja, šiai programai vėl tapti realybe yra gan sudėtinga. Su orkestrais reikia tartis taip anksti, kad suderinti abiems pusėms tinkamus laikus praktiškai neįmanoma. Ant scenos tokio pobūdžio koncerte groja nebe penki ar šeši žmonės, o dešimtys ar net šimtai įvairių muzikantų.
Sugroję Amsterdame pradėjome svaičioti: dabar Berlyne grosime su vietos simfoniniu orkestru, Niujorke su šio miesto filharmonijos orkestru ir taip toliau. Deja, nė velnio… Staiga sužinome, kad galimybė įgyvendinti šią svajonę anksčiausiai yra po ketverių metų. Todėl net neabejoju, kad situacija Lietuvoje būtų panaši. Įsivaizduoju jūsų orkestro vadovo reakciją: „ką gi, idėja puiki, todėl 2017- ųjų kovas tinka“. Po velnių, juk aš iki to laiko galiu numirti! (juokiasi).
Tačiau kad ir kas benutiktų, galiu pasakyti viena: ši patirtis buvo nuostabi. Grojome ne tik savo dainas, bet ir turėjome išskirtinę galimybę prisiliesti prie klasikinės muzikos.
Ir jums visai neprastai pavyko. Manau, kad puikiai sudainavai „What Power Art Thou“.
Ačiū už komplimentą. Tiesą sakant, nebuvau girdėjęs dainos originalo, todėl ją atlikti buvo tikrai labai keista. Pirmą kartą originalią šios dainos versiją išgirdau praėjus porai metų po koncerto – žiūrėdamas „Volstryto vilką“ (kino filmas su Leonardo DiCaprio – L.Z.). Išgirdau ir pašokau: „Čia gi mano daina!“ (juokiasi).
Orkestro vadovas, sužinojęs, kad nesu girdėjęs dainos, man pasakė: „Finai, dainuok ją taip, kaip dainuotum bet kurią kitą savo dainą. Neklausyk originalo, o tiesiog mėgaukis muzika“. Taip aš ir padariau. Beje, šios akimirkos koncerte labiausiai bijojau. Tai buvo pirmas kartas gyvenime, kai dainavau kūrinį, kuriame nebuvo nė vieno gitaros garso (šypsosi)…
Pakalbėkime apie šiemet jūsų išleistą albumą „Hard Believer“. Ar galėtum jį palyginti su 2011- ųjų „Perfect Darkness“?
Manau, kad galiu. „LP 5“ (būtent toks buvo darbinis “Hard Believer” pavadinimas) turėjo būti geresnis nei „Perfect Darkness“. Prieš pradėdami jį kurti įsivardijome sau tikslą: silpniausias albumo kūrinys turi skambėti bent jau ne blogiau nei stipriausia „Perfect Darkness“ daina. Nežinau ar mums tai pavyko, tačiau mes tikrai labai stengėmės.
Pasauliniame „Perfect Darkness“ ture nuolat tobulinome titulinio kūrinio, kuris, manėme, yra stipriausias šiame albume, skambesį. Tačiau koncertuodami suvokėme, kad žmonėms patinka ne tik ši daina, bet ir ilgesnės „Berlin Sunrise“ ar „Yesterday Was Hard On All Of Us“ versijos. Taigi, norėjome atsukti laiką atgal ir iš naujo įrašyti šių dainų versijas, variusias „Fink“ fanus iš proto.
Įrašinėdami „Hard Believer“ supratome, kad nebegalime abejoti ir laukti ateities, kurią norėtume ir vėl sugrąžinti į praeitį. Privalėjome sukurti ir įrašyti iki galo išbaigtas dainas ČIA ir DABAR. Todėl visą kūrybinį procesą pavertėme ilgesniu keliu: įrašėme dainų demo versijas, jas sugrojome, susėdome studijoje ir pradėjome galvoti – ar iš tiesų būtent taip jos turėtų skambėti „Paradiso“ klube Amsterdame, „Stodola“ Varšuvoje ar kitose muzikinėse erdvėse. Vėl viską rašėme iš naujo pridėdami savo muzikai daugiau jėgos. Taigi, galutinį tikslą pasiekti nebuvo labai lengva.
Šiame albume gerokai daugiau bliuzo ir mažiau soulo; galbūt šiek tiek daugiau pop-roko, bet mažiau britiško indie folko. Žinojome, kad galime netekti gerbėjų, tačiau čia pat jutome, kad jeigu užsistovėsime vietoje, tapsime nebeįdomūs, o tada tiesiog pasitrauksime. Taigi, tol, kol man „Fink“ yra įdomu, aš tiesiog turiu keistis. Jei būtume sukūrę „Perfect Darkness Vol. 2”- būtume tiesiog užsigraužę.
Kodėl būtent „Looking Too Closely“ tapo pirmuoju naujojo albumo singlu
Atsakymas labai paprastas: ši daina atrodė tokia, kokią radijo stotys galėjo labiausiai norėti groti.
Kodėl ne „Too Late?
Aš uždaviau lygiai tokį patį klausimą (juokiasi). Iki šiol manau, kad „Too Late“ yra didžiausią potencialą turinti „Hard Believer“ daina. Kai tik įrašėme „Too Late“, šį kūrinį įvardijau radijiniu singlu.
Galiu išduoti paslaptį: norėjau, kad „Looking Too Closely“ net nepatektų į albumą. Visada maniau, kad ji skamba per daug komerciškai. Netgi truputėli „nefinkiškai“. Tačiau mūsų vadybininkas pasakė: „jeigu šio kūrinio nebus albume – aš išeinu“. Turiu pripažinti, kad jis buvo teisus. Dainą „Looking Too Closely“ radijo stotys pamėgo labiau nei bet kurį kitą mūsų kūrinį.
Netgi labiau nei jį. Ir Amerika, šiuo atveju, nėra išimtis. Nežiūrint į tai, kad čia „Sort Of Revolution“ buvo pakankamai neprastai grojama, tačiau „Looking Too Closely“ sumušė visus „Fink“ rekordus. Manau, kad taip yra todėl, kad ši daina yra labiausiai komerciškas kada nors įrašytas grupės kūrinys.
Pristatydami titulinę „Hard Believer“ dainą elgėmės taip pat, kaip ir su „Perfect Darkness“: priminėme apie save ir pranešėme, kad albumas – ne už kalnų. Tada pasidalijome „Looking Too Closely“. Tai buvo savotiška mūsų duoklė radijo stotims, mat jų muzikos redaktoriai mums visada sakydavo: „duokite tai, ką galėtume groti ir mes tikrai papildysime savo grojaraščius „Fink” muzika”. Taip mes ir padarėme.
Po „Looking Too Closely“ sekė mūsų klaida. Esu tikras, kad suklydome trečiuoju singlu pasirinkę dainą „Shakespeare“. Išleista krūva pinigų dainos komunikacijai ir vaizdo klipui, o efekto – jokio. Todėl mano pozicija paprasta: jei verslas gali išleisti krūvą pinigų ir parinkti už mus trečią singlą, tuomet aš, kaip muzikantas ir dainų autorius, turiu pilną teisę išsirinkti kitą. Jeigu suklysiu – tebūnie. Būsime atsiskaitę. Tačiau ateinančios vasaros singlas (prieš pat mums persikeliant koncertuoti į Ameriką) bus „Too Late“. Esu tuo tikras.
„Fink“ koncertinėje veikloje pastebėjau keletą ryškių pokyčių. Kūrinys „Sort Of Revolution“, kuris jau eilę metų užbaigdavo grupės koncertus ir sulaukdavo didžiausių ovacijų, dabar grojamas jūsų pasirodymo pradžioje. Taip pat pastaraisiais metais yra įvykęs ne vienas grupės pasirodymas, kuriame gerbėjai nesulaukdavo vieno didžiausių albumo „Perfect Darkness“ hito – baladės „Yesterday Was Hard On All Of us“.
Labai tiksliai pastebėjai (šypsosi). Iki šiol esu įsitikinęs, kad „Sort Of Revolution“ puikiai tinka koncerto pabaigai. Tačiau šia daina užbaigdami pasirodymą tampame tiesiog nuspėjami. Todėl nuo šiol pagrindinį koncerto ‘setlistą’ užbaigiame kūriniu „Berlin Sunrise“. Tai puiki lyriška pabaiga.
„Sort of Revolution“ šiuo metu yra trečia koncerto daina. Savo pasirodymą pradedame kūriniu „Pilgrim“, tęsiame su tamsiąja „Warm Shadow“ ir galiausiai driokstelime „Sort Of Revolution“.
Su „Yesterday Was Hard On All Of Us“ situacija buvo kiek kita. Ją eliminavome vasaros festivaliams. Tiesiog pati situacija padiktavo tokį sprendimą. Įsivaizduok, po tavęs sceną užima „The National“… Natūralu, lyrikos turi būti mažiau. Kita vertus, festivaliuose besilankanti auditorija dažniausiai nori šėlsmo ir garso. Todėl „Yesterday Was Hard On All of Us“ čia tiesiog nesuskamba taip, kaip galėtų.
Be abejo, koncerte, kuriame susirenka keli tūkstančiai kartu su mumis dainuojančių gerbėjų, šis kūrinys skamba neįtikėtinai. Ko gero todėl jį ir vėl sugrąžinome į savo pasirodymų setlistą.
Kalbant apie dainų sąrašą, pastebėjau dar vieną dainą, kurios nuolat pasigenda „Fink“ gerbėjai visame pasaulyje. Tai akustinė baladė „If I Had A Million“ iš 2009 metų albumo „Sort Of Revolution“. Kodėl jai „Fink“ taip ir neatranda vietos savo pasirodymuose?
Pili man druską ant žaizdos (juokiasi). Manau, kad „If I Had A Million“ yra viena gražiausių kada nors gyvenime mano parašytų baladžių. Manėme, kad jos niekas nemėgsta, todėl „išmetėme“ šią dainą iš kūrinių sąrašo. Tiesą sakant, apskritai ją grojome tik „Sort Of Revolution“ akustinio turo metu.
Man nuoširdžiai patiko pati dainos idėja: jeigu aš turėčiau milijoną dolerių, mano meilė taip pat juos turėtų. Tai dalijimosi idėja. Tai savotiška meilės prisipažinimo išraiška: aš tave myliu, todėl tau priklauso tas pats, kas priklauso man. Jei laimiu loterijoje – tai laimiu ne aš, o mes kartu. Meilė – tai galimybė atiduoti ir dalintis.
Mano geras bičiulis – vienas žymiausių Olandijos džiazo muzikantų Rubenas Hein – manęs kartą paklausė: „Spėk, kokią jūsų dainą aš labiausiai mėgstu“? Pradėjau spėlioti, tačiau vis nepataikydavau, kol galiausiai Rubenas pasakė: „Aišku, kad „If I Had A Million“. Ir taip galvoju ne tik aš, bet ir visi mano draugai“. Buvo tikrai keista.
Kartais, kalbėdamas su žmonėmis, kuriems įdomi mano muzika, pradedu galvoti, kad neįtikėtinai smagu būtų parengti alternatyvią programą, kurioje atsirastų beveik niekada negrojamos dainos. Pavyzdžiui „Biscuits For Breakfast“, „If I Had A Million“, „Nothing Is Ever Finished“, „Save It For Somebody Else“ ir keletas kitų.
Fink koncertas (nuotr. manoMUZIKA.LT)
Pirmasis oficialus tavo įrašas, pasirodė 2000 metais. Tada pasaulį išvydo „Fink“ diskas „Fresh Produce“ – elektroninių ritmų prisodrintas darbas, toli gražu nė kiek nepanašus į tai, kaip grupė skamba šiandien. Ar yra tikimybė, kad kada nors sugrįši prie šaknų?
Tikrai ne. Triphopas ir aš – jau nebesuderinami dalykai. Per 14 metų atsirado gerokai talentingesnių už mane šios muzikos atlikėjų bei kur kas inovatyvesnių technologinių galimybių.
Su savo bičiuliu Berlyne šiek tiek pasukiojame plokšteles ir turime bendrą šokių muzikos projektą. Juk techno muzika – pirma tikroji mano meilė. Tačiau tai ir liks tiesiog mano pirmąja muzikine meile.
Fink (nuotr. manoMUZIKA.LT)
Paminėjai Berlyną, todėl negaliu nepaklausti. Esi sukūręs šio miesto saulėtekiui ko gero nuostabiausią odę, kuria jo gyventojai galėtų didžiuotis – kūrinį „Berlin Sunrise“. Tačiau dar nesi apdainavęs saulėlydžio. Esu tikras, kad gražesnio saulėtekio nei nuo Vilniaus Gedimino pilies nepamatysi jokioje kitoje šalyje. Gal mes turime šansą sulaukti dainos „Vilnius Sunset“?
(kvatoja) „Berlin Sunrise“ sukūrėme todėl, kad šiame mieste matėme tiek daug saulėlydžių, jog būtų sunku suskaičiuoti. Vilnius yra tas miestas, į kurį labai noriu atvažiuoti. Apie jį girdėjau daug gražių žodžių. Žinau, kad Lietuvą pamilo ir „didieji“ vyrai. Stingui ir Eltonui (Johnui – L.Z.) jūsų šalis labai patiko, „Bonobo“ siela Simonas Greene‘as Vilniui ir jo publikai taip pat negailėjo gražių žodžių. Tačiau tam, kad parašyčiau dainą – turiu ją išgyventi.
Bet kodėl gi ne. Galbūt surengęs keletą koncertų Lietuvoje, sulauksiu saulėlydžio, kuris įkvėps parašyti „Vilnius Sunset“.
Viename interviu paklaustas, kas yra „Hard Believer“ (naujausias „Fink“ albumo pavadinimas, angl. Tvirtai tikinits – L.Z.) atsakei paprastai: tai žmogus, kuris nepasiduoda įtikinėjimams. Ar gali pasakyti, kad tu esi toks?
Tikrai taip. Net neabejoju, kad ir tu esi toks. Esame tokie žmonės, kurie, norėdami nuveikti kažką ypatingo, visų pirma turi tikėti savimi.
Duosiu paprasta pavyzdį: aš esu baltaodis vyras iš Jungtinės Karalystės, kartais grojantis bliuzą. Tam, kad tai daryčiau, turiu tikėti savimi, mat groti bliuzą baltaodžiui – ne taip jau ir įprasta. Tik tikėdamas savimi žmogus gali nuversti kalnus. Tai, žinoma, nereiškia, kad viskas bus daroma gerai. Tačiau tikėjimas savimi yra pirmasis žingsnis bet kurioje veikloje. Be tikėjimo savimi neįmanoma nieko pasiekti.. Jeigu nustotume tikėti savimi, paprasčiausiai mirtume žiūrėdami televizorių. O televizorius visada ir liks pasaulio revoliucionieriumi – moderniojo amžiaus kultu, nuvertusiu monarchijas ir sukūrusiu naują diktatūrą.
Pernai lapkritį manoMUZIKA Varšuvoje stebėjo „Fink” koncertą, prieš kurį turėjo galimybę pabendrauti su grupės lyderiu Finu Greenallu. Tąkart kalbėjome ne tik apie riboto tiražo albumą „The Wheels Turn Beneath My Feet”, kurio dėka buvo surengtas koncertinis turas, bet ir apie išskirtinę „Fink” draugystę su Karališkuoju Amsterdamo simfoniniu orkestru.
„Galiu visai atvirai prisipažinti: šis koncertas mums buvo neįkainojama patirtis, kurią iki šiol saugome labai svarbioje savo širdies vietoje. Gaila, tačiau kol kas jį visą galima pamatyti tik turint iPAD’ą, o vienintelis viešojoje erdvėje pasirodęs kūrinys yra „Yesterday Was Hard On All Of Us”. Nesu tikras ar kada nors visas įrašas pasieks platesnę auditoriją, tačiau galiu patikinti, kad ten „Fink” skamba visiškai kitaip… Dainos su orkestrinėmis aranžuotėmis mūsų kūrybai prideda užburiantį prieskonį. Tikrai manau, kad tie žmonės, kurie myli mūsų muziką, šį koncertinį įrašą privalo išgirsti. Ten mes skambame taip, kaip „Fink” dar niekada neskambėjo. Šis koncertas – tai galimybė, kuri pasitaiko vieną kartą gyvenime, todėl esu beprotiškai laimingas, kad “Fink” šį šansą turėjo”, – taip apie pasirodymą su elitiniu Amsterdamo orkestru pernai lapkričio mėnesį manoMUZIKAI pasakojo grupės lyderis Finas.
Šiandien mus pasiekė puikios žinios: spalio 14 dieną visas „Fink” ir Karališkojo Amsterdamo orkestro kartu įrašytas koncertas bus išleistas kompaktinio disko ir vinilo formatu. Todėl šios britų grupės mylėtojai turi dar vieną priežastį džiaugtis: tamsi grupės muzika, paskendusi orkestrinėse aranžuotėse suskambės taip, kaip dar jos tikrai nesate girdėję.
manoMUZIKA prisipažįsta: šį koncertą jau peržiūrėjome tikrai ne kartą ir ne du, tačiau sužinoję, kad jis bus išleistas ir atskiro albumo pavidalu, tikrai labai apsidžiaugėme. Tiems, kas (lygiai taip pat, kaip ir mes) jau dabar nori užsisakyti šį vietos fonotekoje tikrai verta įrašą, spauskite ČIA.
Kai sužinojau, kad „Fink” atkeliauja į Varšuvą, iškart supratau, kad šaltas ruduo taps nebe tokiu šaltu, o artėjanti žiema nebekels tokio didelio nerimo. Žinia apie tai, kad turėsiu progos dar kartą scenoje išvysti vieną mylimiausių savo grupių šildė kur kas geriau nei armėniškas konjakas, Mamos megztas šalikas ar šiltos vilnonės kojinės. Muzika, kuri nuginkluoja net ir pačius didžiausius šalčius, lapkričio pabaigoje ir vėl išėjo į priešakines gretas.
„Fink” lyderį Finą Greenalą jau esu kalbinęs. Galbūt tai ir suvaidino svarbiausią vaidmenį tariantis dėl interviu su muzikanto vadybininkais. Šiuo metu itin intensyviai koncertuojantis kolektyvas savo grafiko knygoje laiko interviu randa itin retai. Laimei, patekau į lalimingųjų gretas ir sutartu metu atvykau į Varšuvos koncertų salę „Stodolą”, kurioje, be kita ko, turėjau progos pabūti ir paskutinių grupės repeticijos akordų liudininku (beje, visą koncerto recenziją skaitykite ČIA).
Finas Greenalas (nuotr. manoMUZIKOS)
Penkis studijinius albumus išleidęs ir daugelio muzikos kritikų tamsos genijumi vadinamas Finas nuo praėjusio karto, kuomet jį kalbinau, atrodė visiškai nepasikeitęs – pasakiškai mielas barzdočius paliko tikrai betarpiško ir labai malonaus žmogaus įspūdį. Pokalbio metu rūkęs cigaretes tik iš sukamojo tabako, muzikantas ne tik pasidomėjo kaip laikosi Lietuva, bet ir prisipažino, kad surengti koncertą Baltijos šalyse yra sena neįgyvendinta jo svajonė.
Tačiau dabar ne apie tai… Šįkart į kaimyninę šalį „Fink” sugrįžo norėdami pristatyti savo šiemet išleistą gyvo garso albumą „The Wheels Turn Beneath My Feet”. Nuostabus įrašas, kuriame be muzikinių šedevrų grupės gerbėjai gali rasti ir išskirtinių, dar niekur nepublikuotų kolektyvo nuotraukų iš „Perfect Darkness” turo, be jokios abejonės, turėtų būti įtrauktas į muzikos aukso fondą. Perklausius visą darbą tikrai nekyla nuostaba dėl ko britai ryžosi dar kartą keliauti po pasaulį.
Tad jeigu tikitės šiame pokalbyje išgirsti subtilių detalių apie Fino požiūrį į gyvenimą, turėtumėte bandyti tikėtis darkart, mat pirmoji pažintis su juo įvyko kiek daugiau nei prieš metus. Ir įspūdžius apie tai galite pasiskaityti paspaudę ČIA. Tuo tarpu šįkart su Finu kalbėjomės apie muziką ir įvykius, kurie grupę lydėjo pastaraisiais metais. Beje, metais, kurie, mano – žmogaus, itin akylai sekančio kolektyvo kūrybą – nuomone, buvo vieni derlingiausių per visą beveik trylikos metų grupės gyvavimo istoriją…
„Fink” muzikos padangėje yra jau daug metų. Kodėl gyvas jūsų albumas dienos šviesą išvydo tik šiemet?
Pristatinėdami savo praėjusiais metais išleistą diską „Perfect Darkness“ supratome, kad gyvam įrašui laikas atėjo būtent dabar (šypsosi). Visi mūsų koncertai buvo labai skirtingi, todėl norėjome surinkti pačius geriausius kūrinius, sudėti juos į vientisą albumą ir padovanoti savo gerbėjams.
Kitaip tariant, supratome, kad turime daug gerų dainų (tiek iš disko „Perfect Darkness”, tiek iš ankstesnių albumų), kurias norime sudėti į vieną „gyvą” albumą. Taip gimė „Wheels Turn Beneath My Feet”.
Kaip atrinkote į albumą patekusius kūrinius? Visgi per daugiau nei dešimtmetį esi sukūręs ne vieną dešimtį tokio albumo vertų dainų…
Tiesą sakant mes net nesirinkome. Tai buvo savalaikis mūsų koncertų dainų sąrašas.
Įrašai buvo daromi ne tik didžiosiose Europos sostinėse, bet ir mažesniuose miestuose. Negaliu tiksliai pasakyti, kodėl albume nėra kūrinių, atliktų Romoje ar Berlyne, tačiau manau, kad tai, ką „Fink” gerbėjai girdi mūsų „gyvame“ įraše ir yra geriausia, kas vyko “Perfect Darkness” turo metu.
Viskas vyko labai paprastai: baigėsi albumo pristatymo turas, grįžome namo, perklausėme viską, ką buvome įrašę ir pradėjome dėlioti albumą…Tai buvo labai panašu į muzikinį sudoku (šypsosi).
Vienas geriausių pasirodymo „Perfect Darkness“ turo metu įvyko „Paradiso” klube Amsterdame. Tačiau puikiai žinojome, kad negalime visos muzikos imti tik iš ten, todėl albume atsirado kūriniai iš Vienos, Paryžiaus ir kitų miestų…
Fink koncertas (nuotr. LIVE NATION)
APIE „GYVO GARSO” SVAJONES
Kai tave kalbinau praėjusiais metais, klausiau kuris kūrinys iš albumo „Perfect Darkness” tau patiko labiausiai…
Primink, ką aš tada atsakiau?
Sakei, kad kiekvieną dieną įsimyli vis kitą šio albumo dainą.
Sakiau visišką tiesą (kvatoja)
Dabar turiu tą patį klausimą, tik jau susijusį nebe su „Perfect Darkness”, o su „Wheels Turn Beneath My Feet”…
(juokiasi)
Jau seniai neklausiau šito albumo… Bet jeigu turiu atsakyti būtinai, išskirčiau Lijone įrašytą „Warm Shadow”. Šią dainą groti yra velniškai sunku, todėl labai savimi didžiuojamės kai kūrinį pavyksta „įveikti”. Koncerto Lijone metu būtent taip ir atsitiko.
Jei jau prakalbome apie konkrečius kūrinius, noriu tavęs paklausti apie dainą, kurios aranžuotė gyvame albume skamba visiškai kitaip nei 2007 metais išleistame studijiniame diske „Distance And Time”. Tai kompozicija „Trouble’s What You’re In”. Kokiu būdu jūs sugebėjote ją taip pakeisti?
Bet prisipažink, tau patinka, ar ne… ? (juokiasi)
Velniškai…
Man irgi (šypsosi)
Mes perrašėme viską dėl vienos paprastos priežasties – atlikti dainą tokią, kokia yra albume – praktiškai neįmanoma. Todėl gyvam atlikimui sukūrėme naują klavišinių partiją, pakeitėme gitaros akordus. Žinojome, kad „Fink“ gerbėjai nėra abejingi šiai dainai, todėl negalėjome numoti į tai ranka ir palikti ją nuošalyje… Beje, naujosios „Trouble‘s What You‘re Inn“ debiutas įvyko Italijos radijo stotyje „Rai”. Kiek atsimenu, fanams ši versija patiko.
Albume „Wheels Turn Beneath Your Feet” dainos „Sort Of Revolution“ pabaigoje tu prisipažinai, kad koncertuodamas Paryžiaus klube „Cigar“ įgyvendinai savo seną svajonę. Ar turi dar kokių nors svajonių, kur norėtum surengi „Fink“ pasirodymą?
O tu, kaip matau, mūsų kūrybą išnarstėj iki smulkiausio kaulo (juokiasi).
Jau minėjau, kad „Paradiso” klubas Amsterdame yra nuostabi vieta koncertuoti, todėl ją taip pat įtraukčiau į savo svajonių sąrašą. Na ir žinoma Lietuva (šypsosi). Tikrai norėčiau koncertuoti pas jus.
Kur dar…? (mąsto) Norėčiau surengti „Fink“ pasirodymą Malyje. Tai ypatinga vieta.
APIE ATEITĮ, GERESNĘ NEI „PERFECT DARKNESS”
Šie metai grupei ypatingi ne tik dėl gyvo albumo įrašo, bet ir dėl stulbinančio koncerto Olandijoje su Karališkuoju šios šalies simfoniniu orkestru. Kaip gimė idėja surengti tokį koncertą?
Tiesą sakant, šio pasirodymo priešistorė labai paprasta. Orkestro vadybininkai norėjo klasikine muzika „užkrėsti“ kuo daugiau jaunų žmonių. Jų tikslas buvo padaryti taip, kad į Amsterdamo Filharmoniją susirinktų įvairaus amžiaus klausytojų. Tame koncerte buvo dalis “Fink” muzikos, atliktos kartu su orkestru, bei dalis klasikinės muzikos, kurią jie atliko be mūsų.
Galiu visai atvirai prisipažinti: šis koncertas mums buvo neįkainojama patirtis, kurią iki šiol saugome labai svarbioje savo širdies vietoje. Gaila, tačiau jį galima atsisiųsti tik turint iPAD’ą. Vienintelis viešojoje erdvėje pasirodęs kūrinys iš šio koncerto yra „Yesterday Was Hard On All Of Us”.
Nežinau, ar kada nors visas įrašas pasieks platesnę auditoriją, tačiau galiu patikinti, kad ten „Fink” skamba visiškai kitaip… Dainos su orkestrinėmis aranžuotėmis mūsų muzikai prideda užburiantį prieskonį. Tikrai manau, kad tie žmonės, kurie myli mūsų muziką, šį koncertinį įrašą tiesiog privalo išgirsti. Ten mes skambame taip, kaip „Fink” neskambėjo niekada iki šiol.
Šis koncertas – tai galimybė, kuri pasitaiko vieną kartą gyvenime. Esu beprotiškai laimingas, kad “Fink” šią galimybę turėjo.
Klausantis tavęs neapleidžia jausmas, kad esate „juodadarbiai”, vienoje vietoje negalintys nusėdėti žmonės. Pastaruosius kelerius metus nuolat keliaujate – pristatinėjote „Perfect Darkness”, dabar važiuojate per pasaulį, savo turą pavadinę „Wheels”. Kas toliau?
Toliau…?(mąsto). Baigsime „Wheels” turą čia, tada grįšime į Indiją ir ten užbaigsime „Perfect Darkness” pristatymą. O tada pagaliau grįšime namo į Angliją. Namuose praleisiu dešimt dienų, po kurių trims mėnesiams važiuosiu į Los Andželą. Ten ieškosiu įkvėpimo, ilsėsiuosi ir mėgausiuos amžina saule… Ir, žinoma, pradėsiu galvoti apie vasaros festivalius.
O kaip su naujom dainom?
Jau turiu šį tą sukūręs. Ir žinau, kad tai bus kur kas geriau nei „Perfect Darkness”…
Per šį turą daug ko išmokome. Žinome ką reikia tobulinti ir kuo mėgaujasi „Fink“ klausantys žmonės.
Taip pat puikiai žinau, kad tiesiog privalome bent jau trumpam sustoti, atsigręžti į netolimą praeitį, susisteminti tai, ką padarėme per pastaruosius kelerius metus ir… ir tik tada sėsti prie naujo įrašo.
Galbūt vėl bandysi kurti su John Legendu? Visgi su juo praleidai nemažai laiko kurdamas savo didžiausio populiarumo sulaukusį albumą “Sort Of Revolution”?
Nežinau…dirbome prie vienas kito įrašų, tačiau šiandien Johnas labiau orientuojasi į populiariosios muzikos rinką. Tuo tarpu aš visada buvau ir būsiu tas žmogus, kuris ne tik nesugebės, bet ir nenorės rašyti pop hitų.
Jo albume sukūriau du kūrinius – „Green Light” ir „Set Me Free”. Pirmoji daina skambėjo labai lengvai, tuo tarpu antroji buvo pakankamai organiška. „Fink” albume „Sort Of Revolution“ kartu sukūrėme „Move On Me”. Ji taip pat buvo pakankamai lengva, prisotinta gospelio garsų… Johnas sukūrė priedainį mūsų kūriniui „Maker”.
Matydamas visus šiuos faktus dabarties veidrodyje, tieisog negaliu būti tikras dėl ateities. Manau, kad artimiausiu metu mūsų muzikiniai keliai (bent jau trumpam) pasuks skirtingomis kryptimis.
Fink koncertas (nuotr. Live Nation)
APIE TOBULĄ MUZIKINĮ SĄSTATĄ
Artėja Kalėdos. Ar tavo gerbėjai gali tikėtis kadana nors pamatyti grupę „Fink”, ant scenos traukiančią tokius kūrinius kaip „Have Yourself a Merry Little Christmas”, „White Christmas” ir kitas…?
Niekada! Tai tau kainuotų likimą (juokiasi).
Tavo itin mylimas Sufjan Stevens kažkada irgi sakė „NIEKADA”, tačiau prieš keletą savaičių išleido itin gerai skambantį kalėdiniį albumą, kuriame, be keletos originalių dainų, galima rasti ir ne vienos senos (netgi iki kaulų smegenų įgrysusios) kalėdinės dainos koverį?
Sufjan Stevens muzika – atskira istorijos dalis. Jis – absoliutus genijus. Jo gyvi pasirodymai – neįtikėtini muzikiniai šedevrai. Negaliu pasakyti, kad namuose klausausi daug Sufjan Stevens kūrybos, tačiau pagarba, kurią jaučiame šiam atlikėjui yra didžiulė. Jis dirba atkakliai ir sunkiai. Džiugu, kad toks darbas duoda apčiuopiamų rezultatų.
Žinai, tobulas sąstatas ant scenos man būtų toks: Chilly Gonzales prie pianino, o aplink – „Fink”, Sufjan Stevens ir „Bon Iver“.
Ir pabaigai… Ar galėtum tobuloje tamsoje suorganizuoti kažką panašaus į revoliuciją, valgydamas mėlynių blynus (aut. Past. „Sort Of Revolution”, „Perfect Darkness” ir „Blueberry Panckakes” – tai trys skirtinguose „Fink” albumuose esantys grupės kūriniai)?
(mąsto) Ne….visų jų raktai skirtingi. Galiu tobuloje tamsoje suorganizuoti kažką panašaus į revoliuciją su keliais ratais („Wheels” – dar viena „Fink” daina – aut.past). Tačiau mėlynių blynus valgyčiau po visko…
Ar galima įprasminti tobulą tamsą? Ko gero tokį klausimą mintyse sau užduodami „Fink” gerbėjai rinkosi į grupės pasirodymą Varšuvos arenoje „Stodola„. Nežinantiems galiu pasufleruoti, kad toks klausimas kolektyvo gerbėjų pasamonėje iškyla ne veltui: paskutinis „Fink” studijinis albumas, sulaukęs muzikos kritikų liaupsių, vadinosi „Perfect Darkness” ir būtent šio disko pagrindinės dainos į priekį „varė” visą Fino Greenallo ir kompanijos turo antrąją dalį. Kodėl antrąją? Atsakymas (bent jau „Fink” gerbėjų) nustebinti tikrai neturėtų: dar „Perfect Darkness” turo metu grupė įgyvendino savo seną svajonę ir įšleido „gyvą” albumą „The Wheels Turn Beneath My Feet”. Jame – šūsnis kolektyvo kūrinių, įrašytų koncertų Amsterdame, Vienoje, Prahoje, Paryžiuje ir Milane metu. Taigi, pristatydami minėtą diską Didžiosios Britanijos lyrikai nusprendė dar kartą pervažiuoti pasaulį, šį savo koncertinį turą pavadinę paprasčiausiai „Wheels Tour”.
Taip „Finkai” sugrįžo į Varšuvą. Dar labiau patyrę. Dar daugiau išgyvenę. Ir, kas svarbiausia, sukūrę dar tobulesnę jau ir taip tobulos tamsos interpretaciją.
Kalbėti apie „Fink” ir bandyti tai daryti nuošalyje palikus emocijas ir asmeninius išgyvenimus būtų tolygu bandymui įsėsti į automobilį ir tikėtis, kad jis pakils į orą, praeityje nuskandinęs ne tik dabartį, bet ir visą jos kasdienybės įprasminimą. Todėl, kad ir kaip besistengčiau, subjektyvumo šiame rašinyje, deja, išvengti tikrai nesugebėsiu.
Jau seniai „Fink” yra vienas iš tų kolektyvų, be kurių mano gyvenimas nebūtų toks tikras ir spalvotas, todėl šios grupės pasirodymas kažkur netoli „pamirštos Marijos žemės” man yra kur kas daugiau nei protu suvokiamas reiškinys. Bet apie viską iš pradžių…
Turiu prispažinti: šis koncertas man buvo nuostabos metas. Visų pirma, tikrai netikėjau, kad „Fink” pasiklausyti susirinks sausakimša „Stodola” arena. Tikrai nereikia būti mokslininku, kad pripažintumėme faktą, jog „Fink” nėra tas kolektyvas, kuris renka dešimttūkstantinius stadionus ir tampa pagrindinėmis vasaros festivalių žvaigždėmis. Todėl pirmasis mano didysis nustebimas buvo tada, kai likus valandai iki koncerto, prie įėjimo į areną, kurioje sausakimšus koncertus yra rengę tokie atlikėjai kaip „The National” ar „M83” ir kurioje kovo pradžioje savo pasirodymą surengs „Mumford And Sons„, nusidriekė gana nemažos eilės. Suvokiau, kad atlikėjas, kurio pilna diskografija mano fonotekoje užima itin svarbią vietą, šį vakarą turėtų mėgautis pamišusios publikos malone…Tiesa, truputėli bijojau, kad ‘netikėtas cinizmas’ gali „paimti viršų” ir pozicija „atėjau, nes draugas ėjo” nugalės, tačiau vos tik pradėjus groti apšildančiai atlikėjai suvokiau, kad tokios baimės neturi jokio pagrindo.
Fink koncertas (nuotr. manoMUZIKA.lt)
Rae Morris. Būtent ši jauna garbanota atlikėja tapo puikia įžanga į mano esminį šių metų renginį. Turiu prisipažinti, kad netgi nepaisant to, kad muzika mane lydi ir dieną, ir naktį, apie šią atlikėją nebuvau girdėjęs praktiškai nieko. Džiaugiuosi, kad jos vardą ir muziką išgirdau tą tamsų ir darganotą lapkričio vakarą „Stodolos” koncertų salėje. Kukli, savimi nepasitikinti nuostabaus balso savininkė, prisėdusi prie klavišinių taip užbūrė publiką, kad susirinkusi liaudis, vis garsesniais aplodismentais palydėdavusi Rae dainas, nebenorėjo jos paleisti nuo scenos. Jeigu sumaišytumėme Ellie Goulding ir Bjork vokalą su mūsiškosios Alinos Orlovos manieromis ir pridėtumėme ilgesnes garbanas bei sentimentalios „pianininės” lyrikos, gautumėme tai, kuo kvepia liūdnoji Rae Morris muzika. Man tai buvo didžiulis atradimas… Panašu, kad ne tik man, bet ir lyriškai nusiteikusiai vietos publikai.
Kiek daugiau nei pusvalandį besitesęs nuostabus sentimentalusis liūdesys paskendo nebūtyje ir scena buvo pradėta ruošti hito „Sort Of Revolution” kūrėjams.
Jokių procedūrinių netikėtumų. Jokių fanfarų. Jokių ištaigingų šviesos efektų ar muzikos bei šviesos žaismų neprireikė tam, kad praėjus maždaug pusvalandžiui nuo Rae Morris muzikinio epilogo scenoje pasirodytų grupės „Fink” lyderis Finas Greenallas. Prietemoje į sausakimšos arenos priekį įžygiavęs kolektyvas koncertą pradėjo savo paskutiniojo albumo „Perfect Darkness” kūriniu „Fear Is Like Fire„. Minia, regis, sustingo, o po ovacijų palydėtos dainos grupės siela pasisveikino su publika ir prisiminė kuriozinį praėjusių metų koncertą (toje pačioje Varšuvoje), kurioje atsiradęs po stulbinančiai nesėkmingos kelionės iš Prahos norėjo net nelipti ant scenos. Tąkart, kaip sakė pats muzikantas, jis ketino nutraukti koncertą, tačiau vertindamas grupės gerbėjus, surengė mini-akustinį pasirodymą… Linkėdamas, kad taip nenutiktų ir šįkart, Greenallas „tėkštelėjo” dar vieną dainą iš „Perfect Darkness”. Tiesa, šįkart nustebino tai, kad vieną savo „kozirių” – t.y. kūrinį, dėl kurio didžioji dalis grupės gerbėjų eina iš proto, „Fink” išsitraukė taip anksti. Tai buvo daina „Yesterday Was Hard On All Of Us„… Skambant šiai kompozicijai scenoje atsirado smuikininkė, kūriniui pridėjusi itin neįnoringą, tačiau visą dainą iš esmės pakeitusį prieskonį. Nežinau kodėl, tačiau tąkart atlikta „Yesterday Was Hard On All Of Us” versija man priminė Vokietijoje atliktą „The National” baladę „About Today”…Itin išraiškinga smuiko partija ir žemas Finno Greenallo tembras kūrinį pavertė pasakišku ramybės stebuklu, kuris, tamsai apgaubus arenoje susirinkusius žmones, skambėjo taip įtaigiai ir švelniai, kad jį galėjome pajusti kiekvienu savo kraujo lašu.
Fink setlistas (nuotr. manoMUZIKA.lt)
Po puikios lyriškos baladės sekė „Wheels” ir „Make It Good„. Tiesa, atrodė, kad abu kūriniai skamba gerokai įtakingiau nei albumuose. Gal taip nutiko dėka iš scenos nebepasitraukusios smuikininkės, kuri kiekvieną kūrinį papuošė savita, nauja ir dar negirdėta styginių partija. O gal ir dėl to, kad lyriškasis tobulos tamsos muzikinis įprasminimas salėje įgavo magišką vertę…Nežinau. Kita vertus, ko gero, ne dabar turėčiau tai analizuoti…
Netrukus blyškios šviesos fone, visus likusius grupės narius palikęs užkulisiuose, Finas Greenalas, ant peties pasikabinęs savo akustinę gitarą, sudainavo bene lyriškiausią visų laikų „Fink” dainą „If Only„. Simbolinės ir itin subtilios vakaro akimirkos nesugebėjo sugadinti netgi salėje vis dažniau pasigirstantys moterų, kurios „neišlaikė” tobulos tamsos jautrumo, kūkčiojimai…Atrodė, kad kiekvienas garsas ar ne vietoje pasakytas žodis galėjo sugriauti tai, ką „Fink” kūrė nuo šio tūkstantmečio pradžios, išleidę savo debiutinį albumą „Fresh Produce”.
Koncertas persirito į antrąją pusę ir po „Warm Shadow„, „Perfect Darkness” , „Honesty” ir „Berlin Sunrise” publika suprato, kad ilgai lauktas akustinis šedevras priėjo liepto galą. Po „Berlyno saulėlydžio” su publika atsisveikinusi grupė „Fink” neilgai trukus pasidavė „Stodolos” lankytojų šauksmui ir grįžo atlikti savo paskutinės dainos – kultu grupės gerbėjų gretose tapusio kūrinio „Sort Of Revolution„. Tai buvo paskutinis nesenstantis trejų metų akordas, tapęs vizitine tamsos dainių kortele, be kurios nebūtų įmanomas nė vienas „Fink” koncertas. Ar reikia pasakoti, kad tai buvo taip pat genialu ir intymu kaip ir visas vakaras? Ko gero tikrai ne… Dainos nesugebėjo sugadinti Lenkijos publikos į kas antrą takto dalį pasigirdę plojimai, kurie nurimo tik tada, kai Finas pradėjo dainuoti pirmąsias kūrinio eilutes „We’ve come so far and it feels so real…”. Ko gero tie „ypatingai ritmiški” plojimai, pasigirdę dar keliuose kūriniuose prieš tai, tebuvo vienintelis itin jautrų „Fink” pasirodymą „gadinęs” trūkumas…
Visa kita buvo nuostabu. Ir garsas, ir Fino vokalas, ir publika, ir tamsa, kuri, skambant „Fink” muzikai, įgavo tobulumo pavidalą…
Ar sentimentalūs britų tamsos dainiai sugebėjo patenkinti mano lūkesčius? Tikrai ne. Ir taip yra dėl vienintėlės priežasties – „Finkų” niekada nebus gana. Jie yra tas kolektyvas, kuriuo pasisonti tiesiog neįmanoma…
Ar „Fink” sugebėjo mano tamsai dovanoti tobulybę? Tikrai taip. Ne veltui draugė, su kuria važiavau į koncertą, jam besibaigiant ištarė unikalią frazę: „Tai muzika, kurios norisi klausytis užsimerkus”…
Neįsivaizduoju kaip Tobula Tamsa galėtų skambėti dar gražiau…
____________
Prieš pat koncertą manoMUZIKA gan ilgai šnekučiavosi su „Fink” lyderiu Finu Greenallu. Visą interviu galite rasti ČIA
ČIA galite perskaitykite interviu, kurį manoMUZIKA publikavo beveik prieš dvejus metus
Šiandien pristatome pirmąjį, ką tik pasirodžiusį, manoMUZIKOS labai mylimos britų grupės „Fink” ir „The Mahogany Blog” bendradarbiavimo rezultatą. Apgaubti vakaro tamsos Fin Greenall ir Tim Thornton sesijos metu atlieka „This Is The Thing” dainos specialią versiją iš „Distance and Time” albumo išleisto dar 2007 metais. Filmavimas vyko Hampstead rajone Londone. Tamsa, gamtos prieglobstis ir menkas apšvietimas sukuria intymią atmosferą, kuri labai tinkama akustinės gitaros skambesiui ir nuostabiam Fin balsui. Kviečiame pasiklausyti.
Beje, prieš kiek daugiau nei metus vykusį manoMUZIKA.lt ir „Fink” pokalbį galite rasti ČIA.
Anokia čia paslaptis, kad manoMUZIKA jau seniai žavisi britų grupe „Fink„. Važiavome į jų koncertą, ėmėme iš grupės lyderio Fino Greenalo interviu ir džiaugiamės kiekviena naujiena, kuri mus pasiekia iš šios grupės stovyklos. Šįsyk grįžtame net su TRIMIS naujienomis ir iš jų nėra nė vienos blogos!
"Gyvo" Fink albumo viršelis (nuotr. Fink)
Pirmoji naujiena turėtų būti aktuali ištikimiausiems „Fink” gerbėjams ir muzikos kolekcionieriams. Apie ją jau esame užsiminę kiek anksčiau. Rugsėjo 18 dieną muzikos parduotuvių lentynas pasieks gyvas šio unikalaus Anglijos trio albumas „Wheels Turn Beneath My Feet”. Jame bus galima rasti geriausias grupės dainas, atliktas „Perfect Darkness” turo metu. Kadangi kartu su kompaktiniu disku grupė išleidžia ir išskirtinę knygutę, kurioje bus įamžinti koncertinio turo kadrai, galime drąsiai sakyti, kad ši plokštelė – tai neabejotinas „must have” muzikinis šedevras „Fink gerbėjų kolekcijoje. Dainų sąraše – ne tik paskutinio disko „Perfect Darkness” kūriniai, bet ir tokios dainos kaip „Sort Of Revolution”, „Blueberry Pancakes” ir kitos.
Visas „Wheels Turn Beneath My Feet” kūrinių sąrašas
Biscuits (Gyvai iš Amager Bio, Kopenhaga)
Perfect Darkness (Gyvai iš Union Chapel, Londonas)
Fear Is Like Fire (Gyvai iš Koko, Londonas)
Yesterday Was Hard On All Of Us (Gyvai iš Paradiso, Amsterdamas)
Blueberry Pancakes (Gyvai iš WUK, Viena)
Trouble’s What You’re In (Gyvai iš Union Chapel, Londonas)
Berlin Sunrise (Gyvai iš La Cigale, Paryžius)
Warm Shadow (Gyvai iš Epicerie Moderne, Lijonas)
Honesty (Gyvai iš La Cigale, Paryžius)
Wheels (Gyvai iš Paradiso, Amsterdamas)
This Is The Thing (Gyvai iš Paradiso, Amsterdamas)
Sort Of Revolution (Gyvai iš La Cigale, Paryžius)
Pretty Little Thing (Gyvai iš Meetfactory, Praha)
Antra geroji žinia iš „Fink” stovyklos yra ta, kad prieš keletą dienų buvo paviešintos ištraukos iš grupės pasirodymo Vengrijos festivalyje „Sziget”. Kadangi pats Finas šį grupės pasirodymą įvardija kaip vieną įsimintiniausiu per visus šiuos metus, dalinamės visais video, kuriuos išplatino oficialūs „Sziget” atstovai. Visi video įrašai – šio straipsnio apačioje.
Trečia žinia turėtų priversti suklusti svajojančius „Fink” pamatyti gyvai… Taigi, jeigu stovite – atsisėskite, nes…”Fink” sugrįžta į VARŠUVĄ! Pavasarį surengę nuostabų pasirodymą mažesnėje šio miesto salėje (Buvome! Matėme! Neatsigauname iki šiol!), kolektyvas grįžta į kaimyninės šalies sostinę pasirodyti kur kas didesnėje arenoje. Šįkart ‘finkai’ gros STODOLOS koncertų salėje (kuri muzikos mylėtojams iš Lietuvos yra tikrai neblogai pažįstama). Grupės pasirodymas numatytas LAPKRIČIO 15 DIENĄ, o bilietai į jį tekainuoja nuo 77 zlotų (tai kiek mažiau nei 70 litų).
manoMUZIKOS nuomone, tai yra koncertas, kurio praleisti tiesiog negalima, todėl atsakingai sakome, kad jau turėdami bilietus kišenėje velniškai laukiame lapkričio 15 dienos!
Taigi, tokios tos geros trigubos žinios iš „Fink” stovyklos. Kaip ir žadėjome (aukščiau), dalinamės grupės pasirodymo Vengrijos festivalyje „Sziget” video akimirkomis ir labai tikimės visus kolektyvo gerbėjus sutikti „Fink” koncerte Varšuvoje lapkričio 15 dieną.
Praėjusiais metais išleidęs kritikų liaupsinamą ir vienam manoMUZIKA.lt lankytojui padovanotą albumą „Perfect Darkness”, britų atlikėjas ir muzikos prodiuseris Finas Greenallas su grupe „Fink” rugsėjį išleis debiutinį savo gyvų pasirodymų albumą „Wheels Turn Beneath My Feet”. Debiutinis, nes tai bus pirmasis tokio tipo grupės albumas.
Oficialiai albumas turėtų pasirodyti rugsėjo 18 dieną, o jame skambės net 13 „Perfect Darkness” koncertinio turo po Europą metu įrašytų ir anksčiau neišleistų kūrinių. Tai bus išskirtinis albumas, nes bus išleistas su net iš 84 puslapių sudaryta knyga kietais viršeliais, kurią daugiausia sudarys olandų fotografo Tommy N Lance darytos koncertinio turo nuotraukos.
Šiandien siūlome nemokamai atsisiųsti vieną iš 13 „gyvo” albumo kūrinių, dainą „Fear Is Like Fire”. Tą galite padaryti naudodamiesi specialiu laukeliu apačioje.
Šįkart manoDAINOJE – prancūzų elektronikos muzikos prodiuserio „Dick Laurent Is Dead“ (D.L.I.D.) kūrinys „Colour In Your Hands“, kuriame girdimas ir su niekuo nesupainiojamas „Fink“ atlikėjo vokalas.
Kai susitinka du profesionalai, rezultatas tiesiog negali nuvilti, ar ne?
Kurį laiką esate visiškai nutilę – jokių interviu media kanalams, jokių įrašų socialiniuose tinkluose. Jau nekalbu apie koncertines datas, kurių grupės gerbėjai laukia daugiau kaip metus. Ar taip vyksta dėl kokių nors priežasčių? Ką apskritai šiuo metu veiki ir kur esi?
Britų kilmės muzikos talentas