Kaune susibūrusi post-punk / industrinio roko grupė „Akli“, per beveik penkerius metus kūrybos, išleido tris pilno metro albumus ir surengė daug stiprių pasirodymų įvairiose scenose. Šiandien „Akli“ trio nesustojo kurti ir pradeda naują kūrybos etapą.
Vyrai pristato singlą „Per Saldu“ bei jį lydintį vaizdo klipą, prie kurio kūrybos dirbo ir gerai repo pasaulyje žinomas vardas – Vitalijus Puzyriov-Vaiper bei „Baltas Production“. Klipas buvo filmuojamas dvi dienas ir jame filmavosi visi trys grupės nariai. Pirmieji klipą išvysti galėjo vakar išankstinėje peržiūroje Lukiškių kalėjime dalyvavę gerbėjai.
Apie dainą ir jos reikšmę „Akli“ nedaugžodžiauja ir tiek dainą, tiek klipą interpretuoti palieka klausytojui.
Tačiau grupės „Akli“ nariai atskleidžia, jog laukia ir daugiau naujienų – kūrybos procese esantis antrasis singlas, kolaboracijos su kitais gerai žinomais atlikėjais bei grupės penkmečio paminėjimas… ir, žinoma, ketvirtasis albumas.
Tad seksime grupės naujienas, o Jums dabar rekomenduojame mėgautis nauju grupės kūriniu!
Klipą „Per Saldu“ režisavo Vytautas Adomaitis, filmavimą iš dalies finansavo LATGA ir AGATA.
Dar nepamiršau ir noriu pasidalinti įspūdžiais iš koncerto, kuriuo užbaigiau 2024 metus. Tai buvo grupės „Akli“ akustinis koncertas, vykęs gruodžio 27 d. Lukiškių kalėjime, Šv. Mikalojaus Stebukladario cerkvėje.
Buvau ten pat vykusiame jų akustiniame koncerte ir 2022 m. kovą. Šiaip esu grupės „Akli“ fanė ir jų koncertuose mane galima sutikti tikrai dažnai. Turiu su kuo palyginti ir mėgstu jų koncertus, visgi akustiniai yra kažkas tookio! Labai laukiau šio koncerto, nes jau žinojau, jog bus gražu, bet kad taip…
Garsas buvo tikrai puikus, šviesos su žvakėmis scenoje papildė atmosferą jaukumu, o „Akli“ vyrai buvo nuostabios sceninės formos. Skambėjo ir senesnių, ir albumo „III“ kūrinių. Būgnai, bosas, gitara ir Kristijono vokalas smelkė, nešė… Tai buvo bene geriausias mano matytas jų koncertas. Spėliojau, kad vyrai tikrai buvo pailsėję ir išsiilgę scenos, o susirinkę tikri jų fanai papildė energiją.
AKLI koncerto akimirka (manomuzika.lt nuotr.)
Koncerte ir juokiausi iš vokalisto bei vyrukų standupo tarp dainų, ir riedėjo ašaros klausant kūrinių. Tokia buvau ne viena. Didžioji dalis koncerto metu taip pat ir juokės, ir verkė. Šypsojausi ir iš netoli sėdinčio berniuko, kuris viso koncerto metu klausėsi muzikos ir keliavo nuo mamos kelių, ant tėtės ir atgal. Po vienos dainos jis buvo tas, kuris garsiausiai palaikė grupę. Ir buvo dėl ko. Grupė sugrojo puikų koncertą!
Ačiū grupei! Visiems, kurie praleido šį koncertą, rekomenduoju sekti, kada kitas.
Atmosferą galite truputį pajusti ir mažoje ištraukoje iš 2022 m. koncerto, bet žinote, kad gyvai geriau:
Dar vieni nelengvi metai, paskutinės 2023-ųjų dienos ir manoMUZIKA juos užbaigia susumuodama geriausius metų albumus. Ilgai diskutavome tarpusavyje, kuris albumas tikrai vertas pirmos vietos ir ar tikrai aukščiausiose vietose esantys albumai atspindi manoMUZIKĄ ir jos skaitytoją/klausytoją. Tačiau viską susumavus priėjome išvados, kad šie metai tikrai buvo gausūs puikių albumų, o ypač Lietuvos muzikos scenoje. Gaila, kad nebus jų visų, nes topas turi tik 15 vietų, tačiau sudėjome pačius geriausius. Galutiniame penkioliktuke gausu stilių, įvairovės, gausu spalvų. Gausu muzikos. Kviečiame atrasti kažką naujo ir kažką savito sau.
15. The Slow Show – Subtle Love
Pastarieji metai britų indie grupei „The Slow Show“ yra ypatingai produktyvūs. Prieš metus išleidę savo labai gražų įrašą „STILL LIFE”, šiais metais kolektyvas sugrįžo su naujausiu albumu „Subtle Love”. Atrodo grupė bus užčiuopusi tai, ko reikia klausytojui arba tiesiog labai mėgaujasi naujų albumų išleidimu. Naujausi įrašai yra ne tik kupini lyriškų melodijų, bet ir labai gražaus fizinio vinilo pavidalo. Tai dar labiau paskatina juos turėti savo kolekcijoje.
Nors naujasis albumas niekuo nenustebins, tačiau grupės gerbėjams jis patiks. Tas pas melodingas grupės lyderio Rob Goodwin balsas, lyriškos melodijos ir subtilus ritmas. Prasidėjęs nuo „One Shot”, vėliau sekęs „Builder Boy” singlas užkabino ir privertė dar labiau laukti naujojo įrašo. Nors viešumoje tenka perskaityti grupės gerbėjų atsiliepimus, kad naujasis albumas neprilygsta „STILL LIFE” ar tuo labiau „Lust and Learn” įrašams, tačiau kad ir nenustebinantis, tačiau savo pastovumu jis tikrai patiks tikriesiems grupės gerbėjams.
14. Anohni and the Johnsons – My Back Was a Bridge for You to Cross
„ANOHNI and the Johnsons“ šiemet grįžo su ypatingai gražiu albumu – Marvino Gaye įkvėptu darbu „My Back Was A Bridge For You To Cross“. ANOHNI pasakoja jame apie viską, kas jai svarbu – čia, žinoma, labai daug meilės, bet, kaip visuomet, yra ir kitų temų – aktyvizmo, ekologijos problemų. Ne be reikalo albumo viršelį puošia britės, žmonių ir LGBT teisių aktyvistės Marshos P. Johnson atvaizdas.
13. Sampha – Lahai
Nuo akimirkos, kai Sampha laimėjo prestižinį „Mercury“ apdovanojimą praėjo šešeri metai. Tačiau akivaizdu, kad kūrybinio potencialo bei įkvėpimo muzikantas tikrai neprarado.
Šiemet pagaliau pasirodė ir labai lauktas jo naujas albumas „Lahai“. Tai, beje viso labo antroji muzikanto plokštelė, sekanti po 2017-ųjų „Process“.
Skirtumų lyginant su pirmuoju įrašu – tikrai nemažai. Tačiau panašumų – taip pat apstu. Visiškai kaip ir jo pirmtakas, šis įrašas – itin asmeniškas. Čia susipina ir jo tėvystės džiaugsmai, ir, drauge, tam tikra egzistencinė krizė, kuri atsispindi nemažoje dalyje tekstų.
Tačiau, kad ir kokią krizę būtų išgyvenęs muzikantas, jo muzika vis dar taip pat stipriai paliečia ir suvirpina pačias jautriausias širdies stygas. Švelni elektronika čia kartais maišosi net ir su drum’n’base, tačiau tai niekaip nepagadina nenusakomo grožio Sampha lyrikos. „Lahai“ neabejotinai vienas iš tų albumų, kurį atsiminsime, kaip nuostabų šviesulį kalbant apie 2023-uosius.
12. YOUNG FATHERS – Heavy Heavy
„Young Fathers” oficialiai susibūrė 2008 m. Edinburge, Škotijoje. Grupę sudarė trys, tuo metu net 20-ies neturintys vyrukai – Alloysious Massaquoi, Kayus Bankole ir Graham ‘G’ Hastings. Jų atliekamos muzikos stilių apibūdinti tikrai sunku – Neo-Psychedelika, Art Pop, Neo-Soul? Lietuvoje „Young Fathers” lankėsi 2015 m. LOFTAS FEST ir šią vasarą festivalyje „8 Festival”. Nuostabu yra tai, kad trio kartu groja jau daugiau nei dvidešimt metų, bet grupės sudėtis nesikeitė. Dar sunkiau patikėti, kad „Young fathers“ 2014 m. su savo pirmuoju pilnu albumu „DEAD“ laimėjo MERCURY PRIZE apdovanojimą. Šiais metais jie taip pat buvo nominuoti MERCURY PRIZE ir su albumu „Heavy Heavy“ turėjo dideles galimybes jį laimėti antrąjį kartą. Fun fact – per 32-ejus apdovanojimų metus MERCURY PRIZE du kartus yra laimėjusi tik PJ Harvey.
Ketvirtasis (šeštasis jei skaitysime mini albumus TAPE ONE ir TAPE TWO) „Young Fathers” albumas „Heavy Heavy“ pasirodė šių metų vasario 3 d., o albumą išleido NINJA TUNE. „Heavy Heavy“ – tamsi, tiršta, bet pilnatvės ir pasislėpusio pozityvo pilna kelionė. Kūriniai kviečia klausytoją būti ne pasyviu stebėtoju, bet išjudina prisijungti, judėti ir kartu dainuoti. Dainų žodžiai kartais įstringa, kaip mantros ir nepaleidžia dar ilgai po klausymo. Toks lengvas meditacijos ir šamanizmo seansas visomis geriausiomis prasmėmis. Asmeninis favoritas – „Rice“, bet tikrai verta išgirsti visą albumą, o ir daugiau grupės kūrybos:
11. Kristijonas Ribaitis – Saturnas
Alternatyvosios muzikos atlikėjas Kristijonas Ribaitis sumaišė indie, elektroniką, žiupsnelį post-punk’o, dar šalia esančius muzikos stilius ir pateikė naują savo albumą ,,SATURNAS“. Šis mišinys net labai džiugina! Vos pasirodęs „SATURNAS“ klausytas ne kartą.
Dar 2022 m. pradžioje Kristijonas scenoje jau pasirodydavo nebe vienas. Šalia jo scenoje – ir albumo prodiuseris Ignas Juzokas, bei būgnininkas Dovydas Stoškus. Albume, kaip ir gyvuose koncertuose, daug energijos ir kokybiškos muzikos.
„Saturnas“ – įvairių žanrų sintezė, kurią jungia lietuviški tekstai su šiek tiek ironijos ir savirefleksijų. Albumas ,,Saturnas” – tai istorija apie paskutinius šokius prieš mums pažįstamo pasaulio pabaigą. Jame kiekvieną lyrinį subjektą lydi nesikeičianti nežinomybės baimė. Kai dabar aplink tiek nežinomybės ir neužtikrintumo, gera pažvelgti į viską pro sarkazmo ir drąsos prizmę.
Albumo kūriniai, nors ir skamba tamsiau ir griežčiau, nei buvome įpratę girdėti Kristijoną, bet išlaiko sarkastišką ir kartkartėmis cinišką skambesį, kuris jau tapo Kristijono Ribaičio vizitine kortele.
Mano albumo favoritai – „Vakarėlis po žeme“ ir „Karamelinis betonas“, bet kviečiu išsirinkti savo!
10. James Blake – Playing Robots into Heaven
2009-aisiais James Blake buvo vienas iš įdomiausių elektroninės muzikos kompozitorių pasaulyje. Tačiau pasirinkęs singer-songwriter kūrybinį kelią su kiekvienu nauju albumu jis vis labiau tolo nuo savo ištakų ir eigoje tapo vis mažiau ir mažiau įdomus vaikinas prie pianino, rašantis liūdnas dainas. Tad labai džiugu matyti, jog su šiemet pasirodžiusiu šeštuoju albumu „Playing Robots into Heaven” jis bent jau dalinau grįžo prie savo šaknų.
Bet tiesą sakant „Playing Robots into Heaven” nėra tiesmūkas grįžimas prie šaknų. Albumas neskamba, kaip James Blake 2009-aisiais. „Playing Robots into Heaven” labiau yra duoklė tokiai elektroninei muzikai, kokia ji yra šiandien. Albume gausu James Blake’iškų atspalvių, braižas aiškus ir atpažįstamas, bet tuo pačiu šis darbas skamba naujai ir gaiviai. Neabejojame, jog net keletas šio albumo kūrinių suksis šokių aikštelėse dar ne vienerius metus. Ir, štai, vėl tapo įdomu ką gi James Blake darys toliau! Lauksime.
9. AKLI – III
Paskutinį metų mėnesį pradžiugino Post-punk ir industrial žanrus savo kūryboje jungianti grupė „Akli“. Trejus metus grupė pristatė po naują savo darbą ir gruodžio 8 d. pasirodė trečiasis jų albumas – „III“. Labai intensyvūs ir stiprūs treji metai grupei. Neveltui grupės lyderis Kristijonas Valančius savo soc. tinklų paskyroje rašė: „Pagaliau galiu atiduot šitą albumą žmonėm. Albumą, kuris mane visiškai sulaužė ir emociškai, ir fiziškai. Albumą, kuriame atrodo, kad pasiekiau kūrybinį peak’ą. Ir albumą, kurio nebūtume išleidę be didelės pagalbos iš nuostabiausių žmonių, kuriem lieku besąlygiškai skolingas…“
Tamsusis trio dar vasaros pabaigoje pristatė singlus „Kaina“ (rašėmė čia), „Kvėpuoju tamsa“ ir žinojom, kad albumas bus tamsus, aštrus, energingas. Visgi „Akli“ gražiausią ir nuostabiausią paliko pabaigai ir prieš pat albumo paleidimą pristatė singlą „Vaidenas” (rašėme čia). „Vaidenas“ išgirdau dar rugpjūtį, apsilankius vyrukų koncerte. „Akli“ užgrojo „Vaidenas“, pjaustė širdį švelnumu ir klausant tyloje norėjosi ašaroti iš grožio. Tai be proto jautri daina, kuria grupė atskleidžia lyrišką savo pusę ir mano albumo favoritas, bet… Puikus visas albumas. Jame yra ir energingų kūrinių/vietų moshpitui ir lyriškų dalių, bet viską jungia vienas jausmas ir vientisas garsas. Džiugu matyti, kaip „Akli“ auga ir tobulėja. Įsitikinti ir išgristi galėsite gyvai – kovo mėnesį Vilniuje ir Kaune, o balandį – Klaipėdoje, o dabar rekomenduoju išgirsti muzikos klausymo platformose:
8. The National – First Two Pages of Frankenstein ir Laugh Track
„The National” minėjo 24-erius metus kartu kaip grupė, kai šių metų balandį išleido „First Two Pages of Frankenstein“. Nors čia tikrai išgirsime gražių dainų, pavyzdžiui, „Once Upon A Poolside” ar „Alien”, tačiau man albumas pasirodė nuobodokas. Jo klausytis nuo pradžios iki galo teko save priversti, o programuoti būgnai, tiesiog, erzino. Gal grupė užmigo ant laurų ir išsikvėpė? Tokie klausimai sukosi mano galvoje klausantis šio įrašo.
Praėjus vos penkiems mėnesiams po „First Two Pages of Frankenstein” grupė išleido papildomą albumą „Laugh Track”. Šis įrašas yra savotiškas pirmojo albumo tęsinys – kiti du Frankenšteino puslapiai. Slogus ir apdainuojantis vienišumą „Laugh Track” yra dainų rinkinys, kuriame grupės vokalistas Mattas Berningeris toliau dainuoja apie sunkius išgyvenimus ir prastėjančius santykius.
Sunku deramai įvardinti tiksliais priežastis, bet pastarojo albumo klausytis buvo maloniau, nepasaint programuotų būgnų. Jis man pasirodė švelnesnis, labiau lyriškas, melancholiškas. Ypač daina „Weird Goodbyes”. Galiausiai mane nustebino paskutinioji daina – džemo sesija pavadinimu „Smoke Detector”. Šis kūrinys primena „Velvet Underground” kūrybą, o guitaros partija skamba kaip roko muzika: sunki, nepatogi ir užburianti.
7. Sufjan Stevens – Javelin
Paskutiniu metu Sufjan Stevens nemažai eksperimentavo su savo kūryba. Bet „Javelin” skamba labiau kaip grįžimas prie ištakų, prie to savito indierokiško skambesio, kurio dėka Sufjan Stevens ir užtarnavo gerbėjų palaikymą. „Javelin” – tai dar vienas emocinis rollercoasteris. Kitaip ir būti negali, juk albumas skirtas tragiškai prarastai meilei – neseniai mirusiam Sufjan Stevens partneriui.
6. VV – Neon Noir
Sunku patikėti, kad praėjo kiek daugiau nei pusė dešimtmečio nuo „HIM” išsiskirstymo (Suomijos gotikinio roko legendos savo paskutinį pasirodymą surengė 2017 m.). Šiemet Ville Valo – žmogus, sukūręs Heartagram simbolį, sugrįžo kaip „VV”. Tai pirmasis jo solinis albumas per trisdešimties metų karjerą. Čia atlikėjas dalinasi ta pačia gražia ir nostalgiška muzika, kurią prisimename iš auksinių „HIM” laikų.
Pandemijos metu Valo pats įrašė visus „Neon Noir“ instrumentus ir vokalą, todėl šiame albume išgirsite seną gerą „HIM” muziką primenantį garsą. Per visą savo karjerą Ville Valo kūryba pasikeitė labai mažai, todėl įkvėpimo jis visada grįžta prie vampyriškų, tamsios romantikos ir melancholijos kupinų temų.
Deja, Valo neturi tų pačių sunkiosios muzikos atlikimo įgūdžių kaip kai kurie buvę grupės nariai, o tai reiškia, kad jis įrašų metu naudojosi užprogramuotais būgnais ir sintezatoriumi. „Neon Noir” nėra toks sunkus kaip senoji „HIM” muzika, todėl kai kurie V. Valo fanai gali nusivilti. Man pačiai susidarė įspūdis, jog kai kuriose dainose suomio vokalas samba kaip Enrique Iglesias dainų parodija (pavyzdžiui, „Baby Lacrimarium” ar „In Trenodia”). Klausydamasi šių dainų tikrai kraipiausi ir turėjau prisiversti jų neperjungti.
Ville Valo neabejotinai norėjo, kad „Neon Noir“ taptų tikru ir orgininaliu soliniu projektu, tačiau, mano subjektyvia nuomone, nebūtų pakenkę pasamdyti keletą sesijnių muzikantų ir gerokai pasunkinti skambesį, nes toks lengvumas neretai skamba ne nostalgiškai, bet verčia raukytis. Visgi širdį kiek atgaivina sunkesni „Saturnine Saturnalia” guitars akordai, slegiantys prie žemės, o „The Foreverlost” net primena auksinius „Love Metal” laikus.
5. Queens of the Stone Age – In Times New Roman…
„Queens of the Stone Age“ savo naujausiame albume „In Times New Roman…“ iškeičia šokio paveiktus 2017-ųjų „Villains“ tonus į niūrią rokenrolo estetiką. Tai pirmasis atlikėjų albumas per pastaruosius šešerius metus. Dainos čia skamba sunkiai, slegia, jų sudėtinga klausytis ir tenka prisiversti tą daryti, o tekstai sukasi apie asmeninius neramumus, su kuriais per pastaruosius kelerius metus susidūrė grupės lyderis Josh Homme.
Albumas įrašytas ir prodiusuotas pačios grupės narių, be išorinių profesionalų pagalbos. „In Times New Roman…” yra grįžimas į ankstesnius grupės alternatyviojo roko laikus, tačiau čia taip pat išgirsite ir naujų, negirdėtų ir grupei nebūdingų muzikinių variacijų. Kūrinyje „Sicily“ iškraipyti, kone padriki gitaros rifai nei kiek neprimena auksinių „Songs For The Deaf” laikų. Tiesą sakant, geriausiai skamba tos dainos, kuriose grupė padidina tempą – pavyzdžiui, sinkopių kupina „Time & Place“ ar „Paper Machete“.
Apibendrinant, valanda klausantis šio albumo nepraiilgsta, kūrinių atlikimas yra puikus ir išbaigtas, nors ne toks stiprus, kaip jų aukso amžiaus įrašai.
4. Depeche Mode – Memento Mori
Ar „Memento Mori” taps „Depeche Mode” gulbės giesme? Galbūt. Ir tai būtų nuostabus įstabios ir daugialybės karjeros finalinis akordas.
„Depeche Mode” muzikantų gretos gerokai praretėjo ir iš esminio ketverto beliko tik dvejetas. Dar 1995-aisiais grupę paliko anuometinio „Depeche Mode” skambesio „architektu” vadintas multiinstrumentalistas Alan’as Wilder’is, o 2022-aisiais mirė grupės „ramsčiu” bei „taikdariu” tituluotas klavišininkas Andy Fletcher’is. Jo atminimui ir skiriamas naujausias grupės albumas. Po Andy Fletcher’io mirties „depešai” galėjo galutinai sugriūti. Juolab, kad ir grupės „veidas” – vokalistas Dave’as Gahan’as – dabar daug daugiau dėmesio skiria savo solinei veiklai su grupe „Soulsavers”, nei „depešams”, nuo kurių jis, tikriausiai, pavargo.
Bet „Memento Mori” – labai žavus albumas. Kai jau atrodė, jog „Depeche Mode” priėjo visišką kūrybinį išsekimą (paskutiniai trys albumai originalumu neblizgėjo) jie ėmė ir padovanojo gerbėjams bene geriausią ir gražiausią savo darbą per pastaruosius aštuoniolika metų. Žinoma, skyrybų grupei nelinkime, bet jeigu „Depeche Mode” daugiau nieko niekada nebeišleis – „Memento Mori” bus one hell of a way to go.
3. Metallica – 72 Seasons
„Metallica” gyvuoja jau keturis dešimtmečius ir šiuo metu yra bene žymiausia sunkiojo roko grupė pasaulyje. Tai – tikrų tikriausias roko dinozauras! O roko dinozaurams, kaip žinia, ilgainiui kyla rimtų grėsmių tapti savo paties parodija. Tačiau bent jau šiandien galima teigti, jog „Metallica” savo paties parodija netapo. O galėjo. Ir net ne vieną kartą. Bet anaiptol! Tiesą sakant, „Metallica” labai gražiai sensta, o sendami jie, atrodo, išgyvena antrąją jaunystę. Jiems jau seniai nebereikia nieko niekam įrodinėti. Akivaizdu, kad jie mėgaujasi tuo ką daro, o jų kuriamas produktas – vis dar kokybiškas ir turintis išliekamąją vertę. Džiugu, jog šiai likimo vėtytai ir mėtytai grupei vis dar užtenka parako būti kiečiausia sunkiojo roko grupe pasaulyje.
Albumas „72 Seasons” – bene geriausias per pastaruosius penkiolika metų pasirodęs grupės darbas. Jis ilgas, daugiasluoksnis ir su kiekviena perklausa atsiskleidžiantis vis labiau ir labiau. Šis albumas talpina viską, apie ką šiandien yra „Metallica„. Ir dar daugiau! Ir vat būtent to pertekliaus kai kam gali pasirodyti per daug. Na, bet „Metallica” atveju „per daug” yra gerokai geriau, nei „per mažai”.
2. Kamanių Šilelis – Žiūrėti į saulę
Turbūt labiausiai nustebinusio albumo titulas šiais metais gali būti drąsiai įteiktas lietuvaičių duetui „Kamanių šilelis”. Jų vasarą išleistas albumas „Žiūrėti į saulę” yra ne tik spalvingas, bet savyje talpinantis įvairiausių žanrų melodijas. Nuo lyrikos iki šokti kviečiančių garsų su modernios elektronikos, techno ir tribal motyvais.
Albumas labai išraiškingas. Kitaip ir negali būti, juk grupės nariai Kamilė ir Mantas įkvėpimo šiam įrašui sėmėsi iš Meksikos. Ten abu skiringu metu praleido po mėnesį. Ir tas labai jaučiasi! Dainoje „Oaxaca” skamba šamano dainavimas, kūrinyje „Vasara” dėmesį atkreipia paslaptingas liaudies dainos motyvas. Į albumą pateko tik tie kūriniai, kurie subtiliai jungiasi į visumą, o kiekviena daina turi savo unikalią istoriją. Albumo dainos viena po kitos nuneša kažkur labai toli. Jis patiks įvairiausių muzikos žanrų klausytojams, nes yra labai skirtingas, bet tuo pačiu labai vientisas.
1. Blur – The Ballad of Darren
Šiuos metus vainikavo grupė „Blur”, pagaliau išleidusi naują albumą! Plokštelė „The Ballad Of Darren“ pasirodė po 8 metų pertraukos (paskutinis šios Damono Albarno grupės įrašas „The Magic Whip“ buvo išleistas dar 2015-aisiais).
„The Ballad of Darren“ – devintas studijinis kolektyvo įrašas. Plokštelė, kurioje 10 naujų dainų (Deluxe įraše jų 13), buvo įrašyta Londone ir Devone. Ją prodiusavo Jamesas Fordas, anksčiau dirbęs su tokiais atlikėjais ir grupėmis kaip „Arctic Monkeys“, „Foals“, „Depeche Mode“ ir kitais. Įdomu dar ir tai, jog pirmą kartą nuo 2003 metų su grupe nedirbo ilgalaikis jos prodiuseris Stephenas Streetas.
Naujajam albumui „The Ballad of Darren“ muzikos kritikai iš anksto žadėjo didelę sėkmę. Ir jie neklydo. Pakilę iki Didžiosios Britanijos perkamiausių albumų sąrašo pirmosios vietos, į savo istoriją jie įsirašė jau septintą savo plokštelę, pasiekusią šio topo viršūnę.
Iki pasirodžius „The Ballad Of Darren”, „Blur” buvo pristačiusi dvi šio albumo dainas – nuostabią baladę „The Narcissist“ ir istorinius koncertus „Wembley“ stadione atidariusią „St. Charles Square“.
Pagaliau atėjo labai lauktas penktadienis! Post-punk ir industrial žanrus savo kūryboje jungianti grupė „Akli“ pristato savo trečiąjį albumą – „III“.
Pasirodžius singlams „Kaina“ (rašėmė čia), „Kvėpuoju tamsa“ – žinojom, kad bus tamsu, aštru, energinga. Visgi „Akli“ gražiausią ir nuostabiausią paliko prieš pat albumo paleidimą ir pristatė singlą „Vaidenas” (rašėme čia). Negalėjom atsiklausyti šios lyriškos dainos!
O šiandien negalėsim nustoti klausyti viso albumo ir dabar laukiame koncertų :
Nors esame įpratę grupę „Akli” girdėti gerokai trankesniame amplua, šįkart Lietuvos roko muzikos atstovai nusprendė parodyti ir savo lyrišką sielos pusę.
Šiandien kolektyvas pristatė dainą „Vaidenas” – kūrinį, kuris tikrai turėtų patikti tiems, kuriems nesvetima švelni roko lyrika.
„Šiandien paleidžiam paskutinį singlą iš mūsų artėjančio naujo albumo”, – pristatydami savo naują dainą savo facebooko paskyroje rašė grupės „Akli” nariai.
Post-punk ir industrial žanrus savo kūryboje jungianti ir gerbėjų jau labai pamėgta grupė „Akli“ pristato naują kūrinį iš būsimo trečiojo albumo – „Kaina“.
Naują singlą grupė savo socialiniuose tinkluose trumpai pristatė:
„Labas rytas!
Šiandien paleidžiam šviežią singlą iš mūsų artėjančio albumo III
Už nepakartojamus vizualus ir režisūrą jau kaip įprasta dėkojam shukowski. Ačiū visai nerealiai filmavimo komandai ir aišku legendiniam Mažąjam Paryžiui.
Už kiek parduotum savo sielą?“.
Naujas „Akli“ albumas gyvai jau visai greitai – rugpjūčio 24 d. OLDMAN‘e, Kaune, o rugpjūčio 29 d. Vilniuje, Vasaros Terasoje.
Grupė kviečia, o mes labai rekomenduojam apsilankyti ir išgirsti trečiajį albumą pirmiems gyvai!
Mažiau žinantiems „Akli“ kūrybą – labai siūlau susipažinti su dviem jau pasirodžiusiais albumais ir ypač Refleksiją (rašėme čia ) bei vis dar nauju singlu „Švari sąžinė“ (rašėme čia: )
Dviejų metų sukaktį vasarą paminėjusi grupė „Akli“ gerbėjams jau pristatė du albumus, tačiau nenustoja kurti. Šį kartą vyrukai pristato naują kūrinį iš jau ruošiamo trečiojo grupės albumo – singlą „Švari sąžinė“.
„Švari sąžinė“ – įžanga į naują „Akli“ etapą, ir pažadas gerbėjams, kad 2023 metais jie sulauks dar daugiau naujos muzikos. Daugiau nebevaržomi pandemijos, kurios metu ir gimė pirmosios dainos, Kristijonas Valančius, Benas Kalinauskas ir Jokūbas Andriulis naują grupės skambesį kuria kartu. „Savo sukurtas dainų demo versijas atsinešu į studiją, kur kartu toliau vystome idėjas. Kiekvienas prisideda prie dainos išpildymo“, – apie naują grupės etapą pasakoja Kristijonas.
Du albumus „Taika“ ir „Refleksija“ išleidę 2020 ir 2021 metais, šiais metais post-punk / industrial roko atstovai „Akli“ koncentravosi į gyvus koncertus – apšildė legendinę amerikiečių grupę „Pixies“, sugrojo itin sėkmingus pasirodymus pagrindiniuose Lietuvos festivaliuose, taip pat savo muziką pristatė Prahoje ir Berlyne. Šis šaltasis sezonas bus skirtas trečiojo albumo kūrybai bei įrašams, „Akli“ yra numatę surengti turą Baltijos šalyse, neaplenkiant ir Vilniaus.
Laukiame koncertų ir klausomės jauno grupės darbo:
Intelektualūs roko scenos chuliganai „McLoud“ gerbėjams pristato savo naują kūrinį „Lengvi pinigai“, kurį gerbėjai jau gali išgirsti pasiklausymo platformose, o gyvai išgirs koncerte Vilniuje jau ryt (rugpjūčio 12 d.).
„Čia viena iš tu dainų kaip „Rose“ ar „Jeigu bučiau dievas“. Kuriant dainą cezario pjūvio nereikėjo. Daina gimė greitai, lengvai, labai sveiko svorio, ne per daug kraujo ir iš kart su charakteriu. Pirmomis karo dienomis susirašinėjau su rusais. Bandžiau suvokti, kas tai tautai negerai? Ko jie ten zirzia? Ši daina yra kaip dialogas su ta savivertę ir vertybes praradusia žmonių grupe ir tuo pačiu palinkėjimas nebeklūpėti prieš nužmogėjimą. Tačiau daina tinka ir šokti. Kitaip tariant, kol jie klupi – mes šokame“ – apie dainą ir jos atsiradimo istoriją pasakoja grupės lyderis Lukas Malinauskas.
Šis kūrinys – užuomina į naują grupės „McLoud“ skambesį ir kartu – į būsimą grupės albumą.
u„Lengvi pinigai“ gyvai nuskambės Vilniuje, atnaujintame Lukiškių kalėjime, didžiojoje scenoje, kur jau šį penktadienį jėgas sujungs postpunkeriai „Akli“ ir scenos chuliganai „McLoud“. Abu kolektyvai gerbėjams ruošia gerai žinomos ir naujos kūrybos mišinį. Žinoma, netrūks ir kitų staigmenų.
Šiek tiek vėluodami dalinamės dar vienais radijo stoties „LRT Opus“ koncertų ciklo „Pilnatis“ svečiais. Šį kartą tai alternatyviosios scenos atstovai – grupė „Akli”.
Pusvalandžio trukmės įraše išgirsite ne tik akustiškai atliekamus grupės „Akli” kūrinius, bet ir interviu, kuriame plačiau papasakojama grupės istorija, pavadinimo kilmė ir pripažinimo istorija. Ir dar daugiau. Grupė su aštriaisiais pipirais, kurią tikrai verta išgirsti.
Tikrai aštriai ir trankiai skambantys alternatyviosios scenos atstovai „Akli“ džiugina savo stipriais pasirodymais kuriuose trijulė raižo „dūšias“ aštriais ir sodriais gitarų garsais bei trankiais būgnais… Tačiau šį kartą „Akli“ rengia išskirtinį koncertą, kuriame skambės visai kitaip – akustiškai. Pykčio, tamsos, nusivylimo ir skausmo kupinos dainos įgaus kitą skambesį ir klausytojui bus pristatytos visai kitoje šviesoje.
„Akli“ šį koncertą surengs tik neseniai renginiams atidarytoje Šv. Mikalojaus Stebukladario cerkvėje Lukiškių kalėjime, kovo 5 dieną.
Kviečiame nepraleisti, nes tai bus tikrai ypatingas kauniečių trijulės pasirodymas ir proga išgirsti grupę, atliekančią savo dainas atviriausiai ir jautriausiais, kaip tik įmanoma.
Muzikiniais žanrais drąsiai eksperimentuojanti bei aštrių tekstų ir išsišokimų nevengianti vilniečių ketveriukė „McLoud“ gruodžio 15 d. kvietė į menų fabriką „LOFTAS“, Vilniuje. Ten jie surengė albumo pristatymo vakarėlį savo ketvirtajam albumui „Red Flags“. Pasirodo, jog data pasirinkta neatsitiktinai – prieš dvejus metus, gruodį pristatytas Niujorke įrašytas albumas „NYNX“. Grupė žadėjo maksimum vakarėlį: pirmą kartą gyvai sugroti visas naujojo albumo dainas, pristatyti atsinaujinusią grupės sudėtį ir šiaip – galima tikėtis visko.
Apie pusę 8 vakare, pirmieji į sceną žengė „Akli“ vyrukai. Poroje koncertų mėgavausi jų naujausią albumą „Refleksija“ pristatančiu setlist‘u, bet šį kartą skambėjo mažiau dainų iš šio albumo ir daugiau „Taika“ albumo kūrinių. Kitaip tariant, „Akli“ sudėliojo setlist‘ą specialiai šiam vakarui, kuris auditorijos tikrai nenuvylė.
Beveik 21 val. į sceną žengė vakaro kaltininkai – „McLoud“. Grupė, kaip ir žadėjo, sugrojo kūrinius iš naujausio albumo „Red Flags“ ir įterpė senesnių kūrinių. Taip pat netrūko staigmenų – REP‘o intarpai, visas performansas su įspūdingą vokalą turinčiu ir jį valdžiusiu, bei akordeonu grojusiu Adam
bei vakaro pabaigai – skambutis Orlauskui. Tikrai buvo visko ir reikėjo energijos visą tūsą atlaikyti, o įspūdžiai dar „taško“. Rekomendacija penktadieniui ir savaitgalio nuotaikoms aštrus ir kontraversiškas albumas „Red Flags“ :
Kaip ir kiekvieno mėnesį – albumų rekomendacijos iš manoMUZIKA.lt komandos. Šį mėnesį, orams atvėsus ir atėjus tamsesniam metų laikui, norisi daugiau muzikos ir nejučia linkstam prie ramesnesnės, melancholiškos ar tamsesnės… Šio mėnesio rekomendacijas pradedame nuo manoMUZIKA.lt kolektyvo labai mėgstamo kūrėjo Fink naujo darbo – „IIUII (It Isn’t Until It Is)“. Jas tęsiame su neįprastai lyrišku ir ramiu „Deafheaven“ albumu, bei melodingu ir švelniu „Angus & Julia Stone“ skambesiu, o pabaigai – „The Killers“ sugrįžimas „prie šaknų“ bei tamsios jaunos lietuvių grupės „Akli“ refleksijos.
FINK – IIUII (It Isn’t Until It Is)
Portalo manoMUZIKA.lt kolektyvo narių skonis – ganėtinai įvairus. Kažkam stoner-doom metalas yra muzika, o kažkam – siaubingas triukšmas. Kažkam lyriškos baladės yra nepakartojamos, o kažkam – nuobodybių nuobodybė. Na, bet jei ir yra vienas dalykas, dėl kurio visi sutariame be išlygų, tai faktas, jog Fink yra beprotiškai fantastiška grupė. Neįsivaizduojame tokios situacijos, kad mums imtų ir tiesiog nepatiktų naujas Fink albumas. Vieni patinka labiau, kiti gal mažiau, bet kalbant apie Fink, pripažįstame, jog objektyvūs išlikti negalime. Todėl absoliučiai nieko nuostabaus, kad naująjį Fin Greenall ir jo grupės darbą pristatome tarp dėmesio vertų rugpjūčio mėnesio naujienų.
Tiesa, albumą „IIUII (It Isn’t Until It Is)“ naujiena pavadinti gal ir nėra itin tikslu. Šis albumas – naujai įrašytų geriausių Fink dainų rinkinys. Bet „rinkiniu“ šį grožį pavadinti irgi neapsiverčia liežuvis. „IIUII“ – kažkas panašaus į šių metų gegužę pasirodžiusį Moby albumą „Reprise“. Albume skamba žymiausi per visą muzikinę karjerą sukurti Fink kūriniai, bet įrašyti jie yra visiškai naujai.
Ar esate buvę Fink koncerte? Jis jau ne kartą yra viešėjęs Lietuvoje. Prisiminkite kaip skambėjo jo dainos gyvai. Kūriniai iš ankstyvųjų Fink albumų „Biscuits for Breakfast“ ar „Sort of Revolution“ šiandien gyvai skamba sodriau, tvirčiau, išraiškingiau. Jie, kartu su naujesniais Fink kūriniais susilieja į tą nuostabią visumą, kuri tiesiog užburia, kelia sunkiai paaiškinamą ilgesį ir nostalgiją prabėgusiam laikui. Būtent šį žavingą, gilų skambesį jūs ir išgirsite naujajame albume. Sakome „albume“, o ne „rinkinyje“, nes „IIUII“ vis dėl to yra albumas. Tai – stipriausių Fink kūrinių retrospektyva, į kurią galime pažvelgti per šiandieninę, patirties kupiną grupės skambesio prizmę. Seni kūriniai čia įgauna daugiau spalvų, o naujesni – puikiai papildo senuosius.
Galime ilgai ir nuobodžiai kalbėti apie tai, kokias dainas rasite šiame albume, kokių dainų mums dar trūko ir kaip norime vėl (ir vėl, ir vėl) sudalyvauti Fink koncerte. Bet pasakysime tik tiek – jei jūs norite įsigyti tik vieną Fink albumą, bet nežinote kurį ir nenorite apsigauti – įsigykite šį. Čia rasite viską, kas mus Fink kūryboje taip žavi.
DEAFHEAVEN – INFINITE GRANITE
Iš San Francisko kilusi eksperimentinio metalo grupė „Deafheaven“ savo muzikoje perpina įvairius stilius ir kitų muzikantų įtakas – nuo black metal iki post-rock ir shoegaze motyvų. Šis kolektyvas gan greitai tapo viena iš labiausiai patrauklių šio laikmečio Amerikos metalo grupių.
Greičiausiai būtent dėl šių savybių „Deafheaven“ mane taip patraukė. Prieš kurį laiką absoliučiai pakerėjo 2018-ųjų studijinis albumas „Ordinary Corrupt Human Love” bei 2013-ųjų „Sunbather”. Garsėjantys rifai, screamo tipo vokalas ir nenumaldomas intensyvumas šiuose albumuose pritraukė net ir tuos klausytojus, kurie nėra juodojo metalo gerbėjai.
O kaip su naujausiuoju įrašu „Infinite Granite”? Jis neįprastai ramus, lyriškas, gausus shoegaze stiliaus motyvų. O kur jame juodmetaliui ir ankstesniems grupės albumams būdingas scream’as? Kur sunkūs akordai?
Jie yra, tik jų reikia paieškoti ir išlaukti. Daina „Great Mass Color” šiuo aspektu buvo atgaiva mano sunkaus skambesio ištroškusioms ausims. „Metališkesnių” gitaros partijų išgirsite ir kūrinyje „The Gnashing” ar „Mombasa”. Likusios dainos labiau primena dream-pop grupės įrašą su shoegaze motyvais. Turiu pripažinti, kad, jei nežinočiau, ko klausausi, galbūt nė nepasakyčiau, jog tai tie patys „Deafheaven“.
Smagu, jog šie muzikantai nesėdi vietoje ir ieško kūrybinių naujovių. Visgi klausantis didžiosios dalies dainų apima nuobodulys. Jei „Infinite Granite“ būtų dream-pop stilių grojančios grupės debiutas, tai būtų gan įspūdingas albumas. Tačiau žinant „Deafheaven“ istoriją, jų naujausias darbas atrodo kaip daugeliui kitų grupių būdinga transformacija į švelnesnį skambesį.
ANGUS &JULIASTONE – LIFE IS STRANGE
Brolio ir sesers duetas iš Australijos „Angus & Julia Stone“ sugrįžo po keturių metų pertraukos ir išleido albumą „Life Is Strange“. Per tuos keturis metus giminaičiai nesėdėjo rankų sudėję, o dirbo prie savo solinių projektų. Angusas „Dope Lemon“ vardu 2019 metais pristatė albumą „Smooth Big Cat“, o Julia dar šiais metais pavasarį pristatė savo trečiąjį albumą „Sixty Summers“. Tačiau ar giminystės ryšiai, ar užsakymas iš video žaidimų gamintojų (albumas „Life Is Strange“ yra garso takelis video žaidimui) vėl subūrė duetą naujam įrašui.
Naujasis diskas nieko per daug nenustebins. Tiems, kam patinka „Angus & Julia Stone“ muzika, šis albumas taip pat labai patiks. Kam jie per daug lyriški ar vienodi, šis naujasis įrašas gali pasirodyti toks pats, kaip ir seniau išleisti. Melodingas, švelnus, ramus, su nuostabiu Julios vokalu ir Anguso balso papildymais. Muzika buvo įrašinėjama skirtingose vietovėse – Anguso fermoje Kolorado valstijoje ir Neilo Finno studijoje Oklande. Viena iš dvylikos „Life Is Strange“ dainų – „Blue“ – yra senos, 2014 metais išleistos, „Angus & Julia Stone“ dainos „Main Street“ interpretacija.
„Man labai patinka šis albumas, nes tai yra miksas seno ir naujo“, – yra pasakiusi Julia Stone pranešime spaudai. Nieko keisto, juk mums šis albumas ir pasirodė, kaip tęsinys senosios „Angus & Julia Stone“ kūrybos. O gal tik mums taip atrodo? Išgirskite ir įvertinkite patys.
THE KILLERS – PRESSURE MASHINE
Kažkada juos ne veltui maišydavo su britiškos muzikos scenos atstovais. Kažkada jie buvo vieni tikro europietiško indie roko vėliavnėšių. Kažkada jie „rovė stogą“ su tokiais kūriniais kaip „Mr. Brightside“, „All the Things That I‘ve Done“, „Somebody Told Me“ „When You Were Young“ ar „Read My Mind“. Kažkada jie į pasaulį paleido du nuostabius albumus: „Hot Fuss“ (2004 m.) ir „Sam‘s Town“ (2006 m.). Taip galvodavo senieji „The Killers“ gerbėjai, kuriems šio tūkstantmečio pradžioje laisvas indie rokas ir grupės pavadinimas buvo neatsiejamos sąvokos.
Ir vis dėlto, nepaisant to, kad Brandono Flowerso kolektyvas pavergė Europos roko mylėtojų širdis, jiems to buvo negana. JAV rinkai užkariauti griežtesnio gitarinio roko nepakako, todėl pastarieji 14 metų buvo dedikuoti gerokai lengvesnei, paprastesnei ir kur kas mažiau gitarų skambesio savyje turinčiai pop muzikai.
Senieji „žudikų“ fanai nustojo tikėtis „grįžimo prie šaknų“, o nauja „žudikų karta“ mėgavosi lengvesniais muzikos vėjais Las Vegaso „rokerių“ kūryboje. Ir netgi nepaisant to, kad „Spotify“ populiariausiųjų sąrašuose visąlaik karaliavo senosios dainos, B. Flowersas ir co. toliau nuosekliai judėjo gan saldžios pop muzikos vandenyno ištakų link.
Rugpjūtį pasirodęs naujas „The Killers“ albumas „Pressure Machine“ – maloni staigmena seniesiems „žudikų“ gerbėjams. Kur kas daugiau gitarų. Kur kas daugiau maišto. Kur kas daugiau tų senųjų „Killers‘ų“, kurie iš proto varė tuomet itin populiarios roko muzikos scenos mylėtojų gretas.
Muzikos forumuose ir toliau netyla ginčai, kas geriau – „senieji“ ar „naujieji žudikai“. Ir visgi mums, seniesiems „The Killers“ fanams, teigti gan lengva: pirmą kartą per pastaruosius 12 metų Las Vegaso rokeriai sugrįžo prie to, dėl ko mes juos taip mylėjome. Ilgą laiką galvojome, kad neturėsime progos to pasakyti, bet vis dėlto: „The Killers“ su „Pressure Machine“ ir vėl yra ta grupė, kurią mes įsimylėjome (iš pirmo žvilgsnio) ir dėl kurios ėjome iš proto ne tik savaitgalio „baliukuose“, bet ir kasdienėje erdvėje.
Visiems nusivylusiems jų muzika pastarąjį dešimtmetį – primigtinai rekomenduojame. Naujasis „Pressure Machine“ – visiškai kitoks nei saldieji „Imploding the Mirage“, „Wonderful Wonderful“, „Battle Born“ ar „Day & Age”. Ir tai šį albumą paverčia nuostabia atgaiva tų senųjų „žudikų“ muzikos ištroškusioms sieloms.
AKLI – REFLEKSIJA
2020 -ųjų vasarą į Lietuvos muzikos sceną įsiveržė post-punk trio „Akli“. Grupė patraukė dėmesį jau pirmuoju singlu „Baimė“, o grupės debiutinis albumas „Taika“ sulaukė daug pagyrimų ir buvo labai stiprus vyrukų startas. Šią vasarą, rugpjūčio 11 dieną, „Akli“ pristatė antrąjį savo albumą „Refleksija“. Po stipraus pirmojo abumo, antrąjam lūkęsčiai buvo tikrai aukšti. Naujame savo albume grupė sudėjo 9 naujus kūrinius ir instrumentinį „Outro“. Juose „Akli“ dalijasi savo išgyvenimais ir kviečia atmerkti akis bei pažvelgti į save.
Antrajame albume „Refleksija“ grupė nenutolsta nuo savo muzikinės linijos ir gvildena tas pačias temas, tik su daugiau pasitikėjimo savimi ir viskas dar giliau, tamsiau ir drąsiau. Nauji kūriniai giliau ir skaudžiau rėžia dūšią ir aplink tampa tikrai tamsu… Tamsi muzika – tamsiems vakarams ir melancholiškoms sieloms. Visgi „Akli“ nenuvylė ir pristatė brandesnį, drąsesnį, atviresnį bei dar stipresnį albumą. Kaip ausiai draugiškiausius / publikai subalansuotus kūrinius, galima išskirti – „Šventi“ bei „Nuobodu“. O albumuose ieškantiems paslėptų perliukų – siūlau perklausyti tamsius „Arčiau“ bei „Skauda“.
Mažiau nei prieš metus išleidę savo debiutinį albumą „Taika“ (rašėmę čia) , Post-punk ir industrialžanrus savo kūryboje jungianti grupė „Akli“ jau paruošė ir antrąjį albumą „Refleksija“. Pasirodo, jog po praėjusios vasaros koncertų, vaikinai užsidarė namuose ir sukūrė dar atviresnį, drąsesnį bei dar stipresnį albumą.
„Pavadinimas ir vizualo idėja kilo iš sapno. Atsibudęs žinojau, kad būtent žodis refleksija geriausiai apibūdina albumo nuotaiką ir jame nagrinėjamas temas. Šis albumas labai asmeniškas, jo kūrimo procesas atvėrė daug pykčio ir nuoskaudų, kurios prisikaupė per paskutinius metus ir būtent karantino laikotarpį“, – pasakoja grupės vokalistas Kristijonas Valančius.
Šiandien grupė pristato visą albumą, kuriame sudėjo 9 naujas dainas ir dalijasi savo išgyvenimais ir kviečia atmerkti akis bei pažvelgti į save.
Vizualiai albumą perteikti padėjo fotografas ir režisierius Shukowski, kuris taip pat sukūrė klipus grupės „Akli“ singlams „Šventi“ bei „Nuobodu“.
„Refleksiją“ šiandien pirmieji gyvai gali išgirsti kauniečiai koncerte „Sinagogoje“, o albumo pristatymo turas tęsis „Lukiškių kalėjime 2.0“ Vilniuje, rugpjūčio 20 dieną, bei Palangoje „Kablys Jūra“, rugpjūčio 21 dieną.
Albumo įrašymo darbus bei leidybą iš dalies finansuoja AGATA.
Šiandien pasimėgaukime antruoju kūriniu iš jau rugpjūtį pasirodysiančio albumo „Refleksija“ – daina „Nuobodu“ ir ją lydinčiu vaizdo klipu. P.S. Už klipą aplodismentai Olgierd Shukowski, Nikita Voitov ir visai filmavimo komandai.
O reziumuojant – vos prieš metus išleidę gerai įvertintą debiutinį albumą „Taika“, „Akli“ grįžta su dar tamsesniais ir atviresniais kūriniais, drąsesni ir žvelgia dar giliau. Naujasis albumas „Refleksija“ pasirodys jau rugpjūčio 11 dieną, grupė jau planuoja pristatymo koncertus Kaune ir Vilniuje, o mes nekantriai laukiame.
Mažiau nei prieš metus išleidę savo debiutinį albumą „Taika“ (rašėmę čia) ,post-punk žanro atlikėjai „Akli“ jau ruošia antrąjį albumą ir pristato pirmąjį singlą bei jį lydinti klipą.
Sulaukę itin gerų debiutinio kūrinio įvertinimų, spėję sugroti ne viename renginyje ir nominuoti tarp geriausių metų roko grupių, „Akli“ tęsia savo kūrybines paieškas nerdami dar giliau į nerimastingas temas. Singlas „Šventi“ įrodo, kad vaikinų trio nestovi vietoje ir toliau eksperimentuoja su skambesiu – šį kartą papildydami jį grunge elementais. Dar stipresni, dar garsesni ir atviresni tiek sau, tiek auditorijai – tokie „Akli“ grįžta po neilgos pertraukos.
Naujo singlo klipą režisavo – Shukowski, operatorius ir montuotojas – Nikita Voitov. Pirmieji gyvai išgirsti singlą galėsite jau birželio 29 dieną, koncerte „Vasaros terasoje“ Vilniuje ir liepos 6 dieną Palangoje įsikūrusiame „Oldman“. Taip pat šią vasarą grupė pasirodys Taline vyksiančiame festivalyje „Grom“.
2020-ųjų rugpjūtį kauniečių post-punk / industrial trio „Akli“ debiutavo su labai stipriu albumu „Taika“ (rašėme čia). Taip pat tą vasarą grupė koncertavo bei ruošė debiutinį albumą vinilo formatui („Taika“ albumas vinilo formatu neseniai pasirodė bandcamp platformoje).
Šiandien „Akli“ pristato dainos „Pastovu“ klipą, su kuriuo užbaigia debiutinio albumo metus ir jau ruošia antrąjį.
„Dėl pandemijos negalėjome daugiau koncertuoti ir pristatyti albumo gyvai, todėl ieškojome kitų būdų, kaip galėtume įprasminti jo dainas. Prieš mėnesį išleidome „Taikos“ vinilą, sudalyvavome „Sapiens Music“ projekte, o dabar pristatome klipą dainai, kurią norėjome pateikti klausytojui per naują prizmę“, – pasakoja „Akli“ frontmenas Kristijonas Valančius.
Klipe pasakojama istorija – apie žmones, nepritampančius visuomenėje, turinčius savų demonų, kurie juos atskiria nuo kitų. Tai gali būti baimė, savivertės stoka, nesugebėjimas apsimetinėti…
Klipo idėją sukūrė ir realizavo Džiugo Babensko bei Beno Ąžuolo Šarkos duetas. Filmavimą iš dalies finansavo „Kalba plytos“.
„Akli“ vyrukai atskleidžią, kad toliau jų planuose – naujas albumas, gyvi pasirodymai ir rudenį suplanuota išvyka į didžiausią Baltijos šalių showcase „Tallinn Music Week“.
Pernai į Lietuvos muzikos sceną tvirtai įžengė jauna post-punko industinės roko muzikos grupė iš Kauno „Akli“. Grupė savo kūryboje kalba nerimo, pykčio, atvirumo bei baimės temomis ir mus užkabino jau su pirmuoju singlu „BAIMĖ“ (rašėme liepos pabaigoje).
Grupių „Akli” ir „Plie” būgnininkas Jokūbas Andriulis pristato savo pirmąjį solo kūrybos vaisių. Pseudonimu „Chernobyl Kid” prisidengęs atlikėjas išleido keturių dainų EP pavadinimu „Laiptai”. Šis darbas – tamsių, gal kiek slegiančių, bet tuo pačiu šokti kviečiančių dainų rinkinys.
Albumo „Laiptai” viršelis
Kaip pristatydamas šį darbą sako pats Jokūbas, „elektroninę muziką pradėjau kurti tik prieš metus. Ilgą laika bandžiau rašyti dainas, bet neradau savo balso. Šio EP pavadinimas yra „Laiptai”, nes jame užfiksuoju kelias skirtingas savo nuotaikas – vienose dainose tarsi pasiekiu pastato stogą, o kitose esu užstrigęs po žeme. Tuo pačiu žodis „laiptai” man asocijuojasi su asmeniniu progresu. Pagal planą su sekančiom išleistom dainom turėčiau lipti vis aukščiau ir kelti sau pačiam kartelę”.
Įdomus faktas – beveik visas šis mini-albumas yra sukurtas vien naudojant „GarageBand” programėlę išmaniąjame telefone iPhone!
„Chernobyl Kid” kūrinio „Niekas nemato” vaizdo klipas:
Apie šią grupę rašėme liepos pabaigoje ir tikime, kad su jų pirmuoju singlu „BAIMĖ” užkabinome. Jei taip, šiandien bus puiki diena, nes grupė „Akli” dalinasi debiutiniu savo albumu „Taika”.
Debiutiniame įraše aštuonios dainos, kurios tikrai turėtų patikti visiems, kam patiko ir pirmasis jų kūrinys. Jau anksčiau kalbėdamas apie šį muzikinį projektą, jo įkūrėjas Kristijonas Valančius teigė: „Albumas pusiau angliškas, pusiau lietuviškas. Anksčiau labai vengdavau rašyt gimtąja kalba, nes tai atrodė itin asmeniška, bet supratau, kad kitaip neišsakysiu visko, ką noriu perteikti šiais kūriniais. Galiausiai, po metų darbo, užbaigiau albumą, kuris yra gana tamsus, bet atviras klausytojui, išgyvenančiam panašias emocijas ir ieškančiam jų muzikoje”.
Kviečiame pasiklausyti ir Lietuvos muzikos padangėje atrasti kažką naujo.
Mūsų pašto dėžutę pasiekė kūrinys, kuriuo nepasidalinti tiesiog negalime. Naujas muzikinis projektas Lietuvoje pavadinimu „Akli” pristato savo pirmą solinio albumo singlą „BAIMĖ”.
Kaip apie save pasakoja šio muzikinio projekto įkūrėjas Kristijonas Valančius: „Šį muzikinį projektą pradėjau lipdyti prieš metus. Tuo pat metu grojau ir rašiau dainas grupėje „Gizzah“, tačiau visada norėjau sukurti kažką, kas būtų išskirtinai mano. Kartu įnikau į tokias grupes kaip „The Soft Moon“, „Interpol“, „Kino“, „Molchat Doma“, „The Cure“, „Joy Division“, kurios padėjo suformuoti projekto muzikinę kryptį. Žodžiams įkvėpimo sėmiausi iš aplinkos, kuri dažnai būdavo melancholiška, pilka. Albumas pusiau angliškas, pusiau lietuviškas. Anksčiau labai vengdavau rašyt gimtąja kalba, nes tai atrodė itin asmeniška, bet supratau, kad kitaip neišsakysiu visko, ką noriu perteikti šiais kūriniais. Galiausiai, po metų darbo, užbaigiau albumą, kuris yra gana tamsus, bet atviras klausytojui, išgyvenančiam panašias emocijas ir ieškančiam jų muzikoje”.
Tikime, kad apie šį projektą Lietuvoje tikrai dar išgirsime. Labai laukiame daugiau muzikinių naujienų ir minimo albumo pasirodymo!
