Pirmadienio rytas Andriaus Mamontovo gerbėjams turėjo prasidėti itin pakiliai. Kultinis Lietuvos muzikantas pristatė tris naujas dainas – „Tu Esi Laisva”, „Tu Nežinai” ir „Ar Tu Sau Patinki?”.
„Vasario 19. Trys naujos dainos!!! Apple Music, Spotify ir visur kitur”. – vakar vakare savo paskyroje rašė A. Mamontovas. Tai ir buvo visas šių kūrinių pristatymas.
Likus vos savaitei iki gražiausių metų švenčių, muzikos transliacijos platformas pasiekė netikėta staigmena – kultinės Lietuvos grupės „Foje“ koverių albumas. Jis dienos šviesą išvysta ypatinga proga – šiemet sukanka 40 metų nuo tos akimirkos, kai susikūrė vienas populiariausių Lietuvos kolektyv
Rinkyje „Foje 40“ – 11 grupės dainų, kurias atlieka puikiai žinomi vardai. Laiko patikrintus kūrinius įrašė Giedrė Kilčiauskienė, grupės „Bix“ lyderis Saulius – Samas Urbonavičius, kolektyvo „Airija“ nariai Darius Mileris – Nojus ir Eimantas Bielickas, Raminta Naujanytė – Bjelle, Kristijonas Ribaitis ir kiti Lietuvos muzikos mylėtojams pažįstami muzikantai.
Projekto idėja kilo ilgamečiam klubo „Fojistai“ vadovui Linui Patkamariui.
„Apie tai galvojau jau daug metų, tačiau „Foje“ keturiasdešimtmetis atrodė pati tinkamiausia proga. Šis albumas – tai padėka, o kartu ir sveikinimams grupei „Foje“, kuri taip stipriai pakeitė ne tik mano, bet ir daugelio žmonių gyvenimus. Kartu tai dovana visai grupės mylėtojų bendruomenei – visiems, kurių širdys suvirpa išgirdus „Foje“ dainas“, – sakė albumo idėjos autorius.
Andrius Mamontovas prisipažįsta, kad žinia apie „Foje“ koverių albumą jį nudžiugino, nustebino ir privertė susimąstyti.
„Žinia, kad mano mėgstami Lietuvos atlikėjai nusprendė įrašyti naujas mano senų dainų versijas, buvo labai netikėta. Tai – beprotiškai malonus įvertinimas tiek man, tiek ir visam grupės „Foje“ palikimui. Tie 14 metų su „Foje“ buvo vienas svarbiausių mano gyvenimo etapų. Mūsų gerbėjai visuomet leisdavo suprasti kokios svarbios jiems buvo mūsų dainos. Todėl tikrai labai įdomu, į kokį rūbą „Foje“ dainas įvilks mano kolegos muzikantai. Juk visada labai smalsu pažvelgti į pasaulį kito žmogaus akimis. Todėl esu jiems labai dėkingas, nes dainos yra gyvos tol, kol jų klauso ir jas dainuoja“, – sako A. Mamontovas.
„Paauglystėje tikrai nebuvau „Foje” fanė. Priešingai – netgi turėjau marškinėlius su raudonai užbrauktu grupės logotipu. Neklauskit kodėl – atsakymai liko kažkur praeityje”, – šypsodamasi sakė dainos „Saugok vaikystę” koverį įrašiusi Giedrė Kilčiauskienė. „Jų muzikos pradėjau klausytis suagusi, o “Saugok vaikystę” mano galvoje sukosi jau ilgai. Tiesiog būna tokių dainų, kurios skamba galvoje be jokio paaiškinimo”, – sakė muzikantė.
Albumą „Foje 40”, kuriame galima rasti tokių kūrinių kaip „Kitoks pasaulis“, „Aš čia esu“, „Vandenyje“, „Meilės nebus per daug“ ir kitų interpretacijas jau dabar galite girdėti visose muzikos transliacijos platformose.
Grupė „Foje“ susikūrė 1983 metais Vilniaus 18-ojoje vidurinėje mokykloje. Tiesa, iki 1984-ųjų kolektyvas vadinosi „Sunki muzika“. Pirmasis jų koncertas įvyko 1983 m. lapkričio mėnesį mokyklos aktų salėje, paskutinysis – 1997-ųjų gegužės 17 dieną Vilniaus Vingio parke. Jame apsilankė daugiau kaip 60 tūkstančių žmonių. Tai – nepriklausomos Lietuvos rekordas, kurio nėra pavykę pakartoti nė vienai Lietuvos grupei.
Per 14 metų „Foje“ išleido devynis studijnius albumus. Savo diskografijoje ji turi ir remiksų bei koncertinių albumų. Vilniaus kolektyvas per savo gyvavimo laiką laimėjo visus svarbiausius to meto muzikinius apdovanojimus ir tapo viena populiariausių visų laikų grupių mūsų šalyje.
Šių metų birželio 9 dieną Andrius Mamontovas savo gerbėjus kviečia į Vilniaus Vingio parką – vietą, kurioje surengs savo vieną didžiausių (ir svarbiausių) pasirodymą.
Keturiasdešimt metų populiariausi A. Mamontovo bei kultinės šalies grupės „Foje“ hitai skambės unikaliame formate.
Skirtingų kartų pamiltus kūrinius jautriai, giliai bei galingai atliks maestro Modesto Pitrėno diriguojamas simfoninis orkestras. Dar niekada negirdėtų muzikinių atspalvių dainoms suteiks talentingo kompozitoriaus Jievaro Jasinskio sukurtos orkestrinės aranžuotės.
Šiandien Andrius pasidalino nuostabia orkestrine savo dainos „Paskutinis traukinys” versija. Ją tikrai išgirsime koncerte birželio mėnesį.
manoMUZIKA primena, kad „Paskutinis traukinys“ – tai daina iš 1996 m. grupės „Foje“ albumo„1982“. Šis įrašas – paskutinė oficiali pilna kolektyvo plokštelė, išleista dar grupei neišsiskyrus.
„Karo pradžioje muzika sustojo. Bet po kurio laiko atsirado dvi dainos. Ši – pirma. Perrašiau savo seną kūrinį iš naujo, galvodamas apie tai, ką jaučia žmonės apšaudomi raketomis, kaip bando saugoti save ir savo artimuosius. Ypač vaikus”. Taip savo Facebook paskyroje vakar rašė atlikėjas Andrius Mamontovas.
Daina „Close The Sky (She’s Praying)” nėra nauja. Pirmoji šio kūrinio versija 1996-aisiais pasirodė grupės „FOJE” angliškų dainų EP „The Flowing River”. Vėliau šis kūrinys buvo naujai įrašytas Andriaus solinio projekto „Cloudmaker” albumui.
Antradienio vakarą (rugsėjo 14 d.) menų fabrike “LOFTAS” susirinkęs itin nedidelis būrys Andriaus Mamontovo draugų ir gerbėjų turėjo progą pirmieji išgirsti naująjį Andriaus albumą. Uždaroje perklausoje susirinkusiems klausytojams atlikėjas atviravo apie albumo kūrimo procesą ir dėkojo prie įrašų ir viršelio dizaino prisidėjusiems žmonėms.
“Perklausos yra tokie labai keisti renginiai. Su bičiuliais kalbėjome, kad šįkart aplinka labai savotiška. Pastačius čia porą vainikų ir paleidus gedulingą muziką keista būtų nuotaika”, renginio pradžioje juokėsi atlikėjas. Anot jo, muzikos klausant ne vienam, o vienoje erdvėje drauge su kitais ji suskamba kitaip, todėl tokios perklausos būna įdomios ne tik klausytojams, bet ir atlikėjams.
Jau 21-asis solinis grupės „Foje“ lyderio albumas pavadinimu “Paleisk” pasirodys šį penktadienį, rugsėjo 17 dieną. Albume rasite ne tik jau gerai žinomus singlus “Hiperbolė” bei titulinį albumo kūrinį “Paleisk”, bet ir dar aštuonias, visiškai naujas dainas. Viena jų skirta Andriaus gimtajam ir mylimam miestui Vilniui! Didžąją dalį albumo muzikos atlikėjas įrašė vienas, tačiau būgnų partijas dainoms „Paleisk“ ir „Ar girdi mane?“ įrašė jo sūnus Andrius, šiuo metu gyvenantis ir muzikuojantis Berlyne.
Visas naujas albumas buvo sukurtas ir įrašytas koronaviruso pandemijos metu. “Šis albumas pasirodo praėjus metams po mano paskutiniojo albumo. 2020-aisiais mūsų gyvenimas tarsi sustojo. Nereikėjo su niekuo susitikti, koncertuoti, keliauti. Užsidarius namuose atsirado daug daugiau laiko galvoti apie naujas dainas, eksperimentuoti su jų instrumentuotėmis, rašyti tekstus. Man tai buvo puikus laikas kurti, nes kūrybai reikia ramybės. Daug dirbau prie šių dainų. Natūralu, kad albume atsispindi nuotaikos, kuriomis ilgą laiką gyvenome”, kalbėjo atlikėjas.
Paklaustas ar šį albumą lydės naujuosius kūrinius pristatantis koncertinis turas, Andrius neslėpė nuogastavimo. “Šiuo metu rengti didelius koncertinius turus yra kiek neatsakinga. Bijau, kad sugalvojus kažką grand ir įdomaus teks nusivilti, jei netikėtai planai bus sujaukti. Koncertai – organiškas dalykas. Nukelti jų neįmanoma. Nukėlus koncertus dingsta entuziazmas, krinta nuotaika. Pasikeičia jausmas, kuriuo gyvendamas sugalvojai vieną ar kitą koncerto detalę ir vėliau tai nebeatrodo gerai”, sakė atlikėjas. Nepaisant to jis neatmeta galimybės surengti kelis nedidelius, akustinius koncertus ir patikrinti naująsias dainas tokiu intymesniu būdu.
Grupės „Foje“ lyderis sakė, jog naujasis albumas rugsėjo 17 d. pasieks ne tik muzikos transliacijos platformas, bet bus išleistas ir kompaktinio disko pavidalu. Vinilinių plokštelių kolekcionieriai itin riboto tiražo plokštelės sulauks prieš pat Kalėdas.
Sveikindami Lietuvą valstybės atkūrimo dienos proga Andrius Mamontovas kartu su Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos choru „Kariūnas“ atliko vieną žymiausių Andriaus dainų „Geltona, žalia, raudona”.
„Muzikinis Andriaus Mamontovo ir LKA choro „Kariūnas“ sveikinimas – Lietuvai ir kiekvienam iš mūsų. Kiekvienas esame svarbi valstybės dalis ir kiekvienas kuriame valstybę tokią, kurioje būtų gera gyventi visiems”, rašoma LKA Youtube paskyroje.
Šviežiai atgimęs kūrinys taip pat yra lydimas ir vaizdo klipo, kuriame atrinkta nemažai archyvinių, įvairius Lietuvos laikmečius ir įvykius menančių kadrų.
Pabėgimas
Pagaliau! Tai, ko ilgai laukė Lietuvos melomanai, įvyks jau kitą savaitę. Andrius Mamontovas perleidžia savo debiutinį albumą „Pabėgimas”. Prieš 25 metus, 1995-aisiais, pasirodęs pirmasis solinis atlikėjo įrašas šalies muzikos mylėtojų gretose jau yra tapęs kolekcine vertybe. Muzikos kolekcionierių gretose įvairiose platformose už jį siūlomos net keturženklės sumos.
Albumas, kuriame galima rasti tokias dainas kaip „Saulės miestas“, „Tu būsi toli“, „Pabėgimas“ ar „Koks mėlynas dangus“, buvo išleistas dar 1995 -aisiais – likus porai metų iki legendinės grupės „Foje“ išsiskyrimo. Šis įrašas muzikos kritikų iki šiol vadinamas vienu geriausiu šalies populiariosios muzikos istorijoje.
„Pastaruosius 10 metų nuolat sulaukiu klausimų, kur galima įsigyti „Pabėgimą“. Visiems atsakydavau tą patį: nežinau, neįsivaizduoju. Kelis kartus mačiau, kad kolekcionieriai už mano debiutinį albumą siūlo kelis šimtus eurų. Supratau, kad atėjo laikas jam „gimti“ iš naujo“, – šypsodamasis sakė A. Mamontovas.
Atlikėjo teigimu, naujasis „Pabėgimas“ skambės daug kokybiškiau, mat 1995-aisiais dėl tuo metu naudotų technologijų nebuvo įmanoma išgauti maksimaliai gero garso. Šįkart garso režisierius Artūras Pugačiauskas nuostabiai „restauravo“ visas dainas, todėl, pasak A. Mamontovo, dabar klausydamiesi šio albumo dainų, žmonės išgirs visiškai kitas muzikines spalvas ir gerokai turtingesnį skambesį.
Naująjį „Pabėgimą“ bus galima įsigyti jau kitą savaitę. Kultinis, prieš 25 metus pasirodęs A. Mamontovo albumas bus išleistas viso labo 300 vienetų tiražu.
Foje
Tiems, kas vis dar gyvi legendinės grupės „Foje” muzika – geros naujienos. Vilniaus Užupio mikrorajone duris atvers muziejus, skirtas būtent šio kolektyvo kūrybai.
Naujuose „Foje” namuose išskirtines vietas atras i grupės muzikantų apdovanojimai, asmeniniai daiktai ir instrumentai, nuotraukos, albumai pačiais įvairiausiais formatais ir pan. Ekspoziciją planuojama nuolat atnaujinti.
„Foje” muziejus duris atvers jau šį penktadienį, vasario 7 dieną. Tai pirmas tokio tipo viešas muziejus Lietuvoje.
manoMUZIKA primena, kad kultinis Lietuvos kolektyvas susibūrė 1983 m. , o išsiskyrė 1997 m. Išsiskyrimą vainikavo grandiozinis koncertas Vingio parke, kuriame apsilankė daugiau kaip 60 tūkstančių žmonių. Šio rekordo iki šiol nėra pavyke pagerinti nė vienai Lietuvos grupei.
Iki metų pabaigos likus vos kelioms dienoms, tradiciškai, dauguma atlikėjų jau negalvoja apie naujų kūrinių pasirodymus. Tačiau Andrius Mamontovas – miela išimtis.
Šiandien grupės „Foje” lyderis pristato naują, netikėtą, tačiau tradiciškai – labai mielą dainą „Perlai ir Sakuros”.
Pranešime spaudai teigiama, kad kūrinys – ironiškas šiandieninės kasdienybės pašiepimas. Beje, jį Andrius įrašė pianinu ir vienas sukūrė visas instrumentų partijas
Atlikėjas prisipažįsta, kad jau kitąmet pasirodys jo naujas albumas. Ir tai bus pirmoji Andriaus šviežiena beveik po 5 metų pertraukos. Taip taip, būtent 2015 m. išėjo paskutinis jo solinis studijinis albumas „Degančios akys”. Tiesa, pastarieji keleri metai hito „Kitoks pasaulis” kūrėjui taip pat buvo labai derlingi – pasirodė du elektorniniai albumai ir darbas „Kibernetiniai žaislai“, kuriame į elektroninį rūbą buvo įvilkti seni, puikiai jo kūrybos gerbėjams pažįstami kūriniai. Šių metų pradžioje A. Mamontovas išleido ir drauge su Lietuvos kameriniu orkestru legendinėje „Abbey Road“ studijoje Londone įrašytą albumą „Šiaurės naktis. Pusė penkių“.
nuotrauka manoMUZIKA.lt
Antradienio vakarą (vasario 19 d.) Valdovų rūmuose susirinkę „Foje“ lyderio draugai ir bičiuliai galėjo pirmieji išgirsti Andriaus Mamontovo albumą „Šiaurės naktis. Pusė penkių“. Plokštelė buvo įrašyta gruodžio mėnesį Londone, žymiausioje pasaulyje „Abbey Road“ studijoje. Apie tai plačiau rašėme ČIA.
Albume – devyni, prieš 20 metų išleisto albumo „Šiaurės naktis. Pusė penkių“ kūriniai, atlikti kartu su Modesto Pitrėno diriguojamu Lietuvos kameriniu orkestru.
„Labas vakaras. Labai ačiū visiems, kurie atėjote. Man tai yra keisčiausias renginys. Teko stovėti scenoje, kuomet paleidžiama fonograma, o čia paleisime plokštelę ir artistas išeis – vakarą trumpa įžanga pradėjo pats A. Mamontovas ir paleidęs plokštelę išėjo iš salės.
Per valandą svečiai išgirdo visas 9 dainas. Kokybiškas garsas, akustika ir pats vinilo klausymo ritualas leido pajusti ir kitaip išgirsti naujai atgimusius kūrinius.
Perklausius plokštelę – „Foje“ lyderis grįžo kartu su kompozitoriumi Jievaru Jasinsku bei Valdu Petreikiu. Tai buvo laikas pokalbiams apie plokštelę ir įrašus legendinėje „Abbey Road“ studijoje.
Andrius Mamontovas pasakojo, kad patys įrašai truko dvi dienas, vėliau dar dvi dienas truko įrašo tvarkymas, prie įrašų dirbo ir žinomas garso režisierius Lewisas Jonesas.
Ypatinga detalė ir tai, kad albumo viršelį sukūrė animacinio filmo „Kempiniukas plačiakelnis“ kūrėjas, lietuviškų šaknų turintis amerikietis KAZ – Kazimieras Prapuolenis. A. Mamontovas pasidalino istorija, kaip susipažino su šiuo kūrėju ir pabendravus apie albumų viršelius, paklausė ar menininkui būtų įdomu kurti dizainą lietuviško albumo viršeliui. Menininkas norėjo išgirsti muziką ir jau turėjo idėjų viršeliui. Mamontovas sakė, kad Kazimierui Prapuoleniui davė visišką kūrybos laisvę.
Žinomas atlikėjas papasakojo ir apie ypatingą dedikaciją vienam žymiausių Lietuvos teatro režisieriui – Eimuntui Nekrošiui. Kuriant šį albumą, A. Mamontovas dirbo ir su režisieriumi E. Nekrošiumi prie „Hamleto“. Pokalbiai su juo darė didžiulę įtaką šiam albumui. Taip pat jis buvo bene vienintelis žymaus dainininko mokytojas, todėl dedikacija buvo skirta būtent jam.
Pristatytas albumas bus išleistas ribotu tiražui vinilinės plokštelės ir kompaktinio disko pavidalais.
Pirmąsias 10 išskirtinio dizaino plokštelių bus galima įsigyti bei paklausyti jau šį savaitgalį „Vilniaus knygų mugės” metu „Muzikos salėje“. Visas likęs plokštelių ir CD tiražas bus platinamas Andriaus Mamontovo koncertuose drauge su Lietuvos kameriniu orkestru kovo mėnesį: kovo 7 Vilniuje, kovo 12 Kaune ir kovo 14 d. Klaipėdoje.
nuotrauka manoMUZIKA.lt
Nuotr. A. Mamontovo facebook archyvo)
Andrius Mamontovas – kultinė figūra mūsų šalies muzikos (ir teatro) scenoje. Savo diskografijoje jis turi 14 solinių ir 9 drauge su jau nebeegzistuojančia grupe „Foje” išleistus albumus, šūsnį įvairiausių apdovanojimų ir vis dar neblėstančią fanų meilę.
Šiemet penkiasdešimtmetį atšventęs atlikėjas Lietuvoje surengs du didžiulius koncertus. Tai bus jubiliejiniai „AM50” pasirodymai didžiausiose šalies arenose Vilniuje ir Kaune. Bilietų į pasirodymą sostinėje jau praktiškai neliko, tirpsta paskutinieji ir į koncertą Kaune. Taigi, muzikantas, kaip ir anksčiau, gros sausakimšose šalies koncertų salėse.
Iki pirmojo „AM50” pasirodymo (Vilniuje) liko lygiai mėnuo. Šia proga muzikantas su grupe išvyko į Stokholmą surengti generalinę koncertų repeticiją Švedijoje gyvenantiems lietuviams. Prieš pat išskrisdamas į šią Skandinavijos šalį, susitikome vienoje sostinės kavinėje. Tradiciškai užsisakęs dvigubą espresso, Andrius pasakojo manoMUZIKAI apie artėjančius koncertus, gyvenimo refleksiją ir… dar šiemet pasirodysiantį naują albumą.
Šiemet atšventei penkiasdešimtmetį, bet panašu, kad sustoti neketini. Metų pabaigoje surengsi du itin didelius koncertus „AM50”, jau pasirodė vienas instrumentinis tavo albumas, kalbama, kad iki metų pabaigos tavo muzikos gerbėjai sulauks dar mažiausiai vieno. Iš kur toks produktyvumas?
Jei atvirai, yra paruošti dar du albumai (šypsosi). Turiu dar vieną neišleistą instrumentinį įrašą ir labai greitai pasirodysiantį kitaip skambančių mano senų dainų LP.
Tačiau negaliu sakyti, kad visa tai – tik šių metų darbas. Instrumentinius albumus kaupiau ir kūriau daug metų. Šiemet aš juos užbaigiau ir išleidžiu. Tiesiog jaučiu, kad ši muzika vienu ar kitu būdu būtent dabar turi pasiekti mano klausytoją.
Tačiau ne taip seniai sugalvojau įrašyti dar vieną albumą. Pradėjau jį kurti dar pernai bandydamas savo naują techniką. Ėmiau kurti savo senoms dainoms kitokį rūbą ir tas rūbas man patiko. Visa tai pavirto į devynių kūrinių albumą, kuriame bus galima rasti kitaip skambančias „Foje” dainas. Tai – seniausi mūsų grupės kūriniai, kurie buvo sukurti pirmaisiais „Foje” gyvavimo metais.
Taigi, šiemet tiesiog viskas taip sutapo. Kadangi metų pabaigoje ruošiuosi dviem dideliems koncertams, visus metus praktiškai nekoncertavau. Todėl turėjau laiko ne tik ruoštis koncertams, bet ir baigti neužbaigtus įrašus.
A. Mamontovas
Esi ne sykį minėjęs, kad kurdamas tokius kūrinius kaip „Kitoks pasaulis” tu juos savo mintyse girdėdavai ne tokius, kokie jie suskambėjo įrašuose. Ar naujas albumas įrašytas tokiu stiliumi, kokiu įrašei šiemet pristatytą naują „Kitokio pasaulio” versiją?
Tikrai taip. Albumas bus elektroninis.
Kodėl prireikė tiek laiko, kad jis išvystų dienos šviesą tik dabar?
Kartais būna tokių akimirkų, kurių metu atsisukę į praeitį mes reflektuojame tam tikrus dalykus. Tokiomis akimirkomis mes negalvojame apie tai, kas buvo, pavyzdžiui, prieš trejus metus. Tada mes galvojame apie tai, kas buvo prieš 30 metų. Nes tik nuėjęs tam tikrą kelią ir sukaupęs didelę patirtį gali padaryti tam tikras išvadas apie dabartį.
Į šį senų dainų naują įrašą aš žiūrėjau kaip į situaciją, kurioje dabartinis aš prodiusuoja aštuoniolikmetį „Foje” narį Andrių Mamontovą.
Be to, tais laikais techniškai įrašyti muziką taip, kaip galima dabar, buvo neįmanoma. Visų pirma, nebuvo reikiamų garsų (tokių, kokius dabar lengvai galime turėti savo kompiuteriuose). Neturėjome ir tinkamų instrumentų.
Mes visada norėjome groti labiau elektroninę muziką, tačiau tais laikais nusipirkti namą buvo pigiau nei sintezatorių. Lietuvoje brangų instrumentą tada turėjo retas muzikantas. Egzistavo keli tokie, kurie skolindavo instrumentus kitoms grupėms, o tos, užsidariusios studijoje, įrašinėdavo ir ieškodavo savo skambesio.
Dabar šie instrumentai yra prieinami. Dalį jų aš turiu fiziškai, kitą dalį – savo kompiuteryje.
Gal gali apie naują įrašą papasakoti daugiau – pavyzdžiui, kada jis pasirodys, kaip vadinsis ir kur jo bus galima ieškoti?
Kitą savaitę visi viską sužinos. Fizinė šio albumo laikmena tikrai egzistuos, o pats įrašas bus geras ir netikėtas – tai aš jums galiu pažadėti (šypsosi)
Neseniai „Foje” kūryba atsirado „Spotify” ir „iTunes” muzikos transliavimo platformose. Kodėl reikėjo laukti taip ilgai ir kodėl čia galima rasti tik kiek daugiau nei 60 dainų?
„Foje” apskritai teturi apie 70 dainų. 62 geriausios atsidūrė spotifajuje.
Kažkada vėliau, labai tikėtina, atsiras ir visos likusios.
Šiais laikais labai madinga rengti koncertus su orkestrais. Tau šiemet suėjo 50 metų, ar nesvarstei tokios galimybės? Ar apskritai yra tikimybė kada nors sulaukti scenoje kostiumu pasidabinusiu Andriaus Mamontovo, dainuojančio, akompanuojant orkestrui?
Aš manau, kad iki koncerto su orkestru atlikėjas turi priaugti. Tai yra visiškai kitokio formato pasirodymas. Tikiu, kad augu tokio pobūdžio koncerto link.
Jau ilgą laiką man kirba mintis atlikti savo kūrybą su orkestru. Tačiau, kaip ir sakiau, dar reikia laiko. Kita vertus, dabar orkestriniai pasirodymai yra kiek devalvuoti, nes labai daug grupių tai daro. Manęs neįtikina, kai labai jaunos grupės koncertuoja būtent taip. Manau, kad tai yra tam tikras atlikimo būdas, kurio link atlikėjas turi nueiti ganėtinai ilgą ir sudėtingą kelią.
Aš jam ruošiuosi. Tikiu, kad kažkuriuo metu aš šį kelią būsiu nuėjęs.
Iki tavo pirmojo iš dviejų šių metų „AM50” koncerto Vilniuje liko lygiai mėnuo. Bilietų į jį praktiškai nebėra, koncertuosi sausakimšoje „Siemens” arenoje. Bilietai į koncertą Kaune taip pat labai sparčiai tirpsta. Daugeliui tai – itin laukiami renginiai. Ko reikėtų tikėtis einant į šiuos koncertus?
Šiuose koncertuose labiausiai laukiu aš. Ir vienintelis dalykas, ko laukiu aš – tai žmonės. „AM50” – tai mano penkiasdešimto gimtadienio dovana (šypsosi).
O jei rimtai, tai aš visada labai noriu, kad iš koncerto žmonės išeitų laimingi. Tai – mano kaip kūrėjo ir atlikėjo pagrindinis tikslas.
Taigi, bus dainos, kurias žmonės pažįsta, žino ir mėgsta. Jos gyvuoja būtent todėl, kad jų klauso. Tai bus geriausių dainų rinkinys, kur didžioji dalis bus ta, kuri patinka visiems ir pora dainų, kurios patinka tik man (šypsosi).
O kurios šiuo atveju patinka tik tau?
Pavyzdžiui „Jeigu aš numirsiu”. Tiesa, žinau, kad ir Marijonui ji patinka (šypsosi)
Ar vis dar jaudiniesi lipdamas į sceną?
Manau, kad taip, tačiau to jaudulio jau nebepastebiu. Tačiau nuolat galvoju, ar pavyks vienas ar kitas sumanymas, ar įsijungs tai, kas turi įsijungti ir t.t.
Lipdamas į sceną aš visada mąstau apie tai, ką noriu pasakyti. Todėl užuot galvočiau apie jaudulį, visą dėmesį permetu būtent į šias detales. Einu į sceną todėl, kad noriu išreikšti jausmą ar pasakyti mintį, tad šis jaudulys tiesiog nebetrikdo.
Kadangi apie interviu informavome ir manoMUZIKOS skaitytojus, keli iš jų spėjo užduoti savo klausimus.
Arūnas: Ar nukritus Gedimino kalnui Lietuvos vyrus ištiks impotencijos problemos?
Palaukime kol jis nukris, tada ir žiūrėsim. Kažkaip spręsim tą problemą. Suprantu, kad klausiantįjį šis faktas neramina (juokiasi)
Danguolė: kaip penktas teisėjas dalyvauji X-Faktoriuje. Ko tikiesi iš šių dalyvių?
Tikiuosi laisvės. Tikiu, kad jie atras kažką naujo. Noriu padėti žmonėms rasti savo kryptį, todėl sieksiu, kad jie save įprasmintų kaip atlikėjai.
Mantas: Ar pats klausaisi savo senų „Foje” dainų ir ar jos vis dar kelia kažkokių prisiminimų bei emocijų?
Tai tas pats, kas vartyti seną fotografijų albumą. Parašytose dainose yra užfiksuota kažkokia to laiko būsena ar nuotaikos, kuriomis gyvenau. Nuotraukų albumo juk nevartai kasdien. Tai darai tik kartais.
Ta pati situacija ir su senomis dainomis. Tai – kaip senos nuotraukos.
Linas: Ar galėtum kiekvieną savo dainą iliustruoti savo fotografija?
Manau, kad taip. Fotografuodamas visada pasąmoningai galvoju apie tai, jog ši nuotrauka galėtų būti albumo viršelis.
Donatas: Tai ar garsas skamba tyloj, ar tyla garse?
(juokiasi) Tai yra velniškai gilus klausimas, į kurį aš vis dar neradau atsakymo. Bet labai ieškau (šypsosi). Ir jeigu klausiantysis turi atsakymą į šį klausimą, aš labai mielai jo versiją išklausyčiau.
Mantas J.: Ar dar dainuosi?
Kaip tik prisiminiau grupę vairas ir jos išleistą albumą „Vis dar krutam”.
Modestas: Kas tave įkvepia kurti muziką?
Tai- nesąmoningas procesas. Įsijungi kompiuterį arba paimi į rankas gitarą, o gal sėdi prie pianino, paspaudi kažkokią natą, tada ieškai kitos natos, kuri tiktų prie pirmos paspaustosios ir… ir taip negali sustoti.
Karolis: Kurios grupės koncertas paliko didžiausią įspūdį?
Teko matyti labai daug gerų koncertų.
Labai stiprų įspūdį paliko „Dead Can Dance” koncertas 2005-aisiais. Grupės vokalistės Lisos Gerrard balsas yra toks neįtikėtinas, kad atrodo, jog aplink virpa oras. Be jokių didelių šviesos efektų tu atsiduri kažkokioje virpančioje erdvėje. Tampi didžiulės muzikinės bangos dalimi. Muzikine prasme jų pasirodymas man – vienas įspūdingiausių iš visų kada nors matytų. Tai – net ne koncertas, o kažkoks pasakiškas patyrimas.
Labai patiko Peter Gabriel „Growing Up” turas. Mačiau jį 2002-aisiais Čikagoje. Ta apvali scena ir nuo lubų žemyn besiskleidžianti gėlė, nuostabi scenografija ir viską papuošianti jo muzika – nepamirštamos ir vis dar gyvos emocijos.
Ir tai tik pora pirmų į galvą šovusių koncertų. Tačiau iš tiesų jų buvo labai daug.
Lygiai taip pat labai patiko ir Valdo Slabados koncertas Vilniaus „Lango” klube. Tai buvo kažkas metafizinio senais gerais 1994-aisiais.
Liutauras. Kuri daina yra arčiausiai tavo širdies?
Ringtonas. Neabejotinai. Mano telefono melodija. Ir šį ringtoną aš esu pasidaręs pats.
Foje
Ilgai lauktas „Foje” gerbėjų noras pagaliau išsipildė: geriausios grupės dainos – jau patalpintos populiariausiose muzikos transliavimo platformose visame pasaulyje. Tiek Spotify, tiek ir iTunes kultinio mūsų šalies kolektyvo fanai jau gali rasti 62 žinomiausias Andriaus Mamontovo grupės dainas.
Tai kūriniai, įtraukti į geriausių dainų albumus „Paveikslas” ir „Kita paveikslo pusė”. Juose galima rasti „Meilės nebus per daug”, „Geltonus krantus”, „Laužo šviesą”, „Vaikystės stogą”, „O, mano saule”, „Kitokį pasaulį” ir kitas grupę išgarsinusias dainas.
Dalį žinomų „Foje” dainų grupės gerbėjai galės išgirsti ir dviejuose A. Mamontovo koncertuose metų Vilniuje (gruodžio 17 d.) ir Kaune (gruodžio 20d.). Į koncertą sostinėje liko keliolika bilietų. Bilietai sparčiai tirpsta ir į A. Mamontovo pasirodymą Kaune.
Andrius Mamontovas su bendraminčiais grupę „Foje” sukūrė dar 1983 metais. Tiesa, pradžioje kolektyvas vadinosi „Sunki muzika“. Per 14 savo gyvavimo metų kultinė šalies grupė išleido 9 studijinius, 3 koncertinius ir kelis geriausių dainų albumus. „Foje” laimėjo visus įmanomus to meto muzikinius apdovanojimus. Iki šiol oficialiai yra parduota daugiau kaip 200 000 šios grupės albumų kopijų – tai yra vienas geriausių rezultatų nepriklausomoje Lietuvoje.
Surengusi didžiausią visų laikų koncertą mūsų šalyje, grupė „Foje” iširo 1997 metais. Paskutinio vilniečių pasirodymo sostinėje klausėsi 60 tūkst. žmonių. Šio pasiekimo iki šiol nėra pavykę pakartoti nė vienai Lietuvos grupei.
Nuotr. A. Mamontovo archyvo
Iki Andriaus Mamontovo penkiasdešimtmečio koncertų lieka viso labo keli mėnesiai. Gruodžio 17 d. Vilniuje ir gruodžio 20 Kaune solinius koncertus surengsiantis muzikantas ir toliau dalinasi savo dienoraščiais.
Šįkart savo paskyroje facebooke A. Mamontovas pasidalino istorija, kaip buvo sukurtas vienas populiariausių legendinės grupės „FOJE” kūrinys „Geltoni krantai”
GELTONI KRANTAI
1986 birželio vidurys
Už poros savaičių keliausių į armiją. Neįsivaizduoju, kas ir kur manęs laukia ateinančius dvejus metus. Po mūsų sėkmingo pasirodymo festivalyje „Lituanica-86” sulaukėme keleto pasiūlymų koncertuoti. Pasirinkome tą, kuris viliojo labiausiai: dvi dienas pasirodyti Palangos „plaščiadkės” scenoje. Tai legendinė vieta, kurią žino visas Lietuvos jaunimas, kiekvieną vasarą ten susirenkantis į diskoteką.
Keliaujame į pajūrį traukiniu. Aš, Lukošius, Burokas, Rainys ir keli mūsų bendri draugai. Netgi nakvosime „plaščiadkės” šonuose, po tribūnomis esančiuose kambarėliuose. Negaliu tuo patikėti.
Atvykstame į Palangą. Pirmas pasirodymas jau šį vakarą. Ką tik sužinojome, kad nėra jokios aparatūros, kad galima būtų įgarsingi gyvai grojančią grupę. Kraipysimės pagal fonogramą. Galbūt tai dar smagiau. Juk tai – diskoteka. Man, tiesą sakant, tai mažiausiai rūpi, nes manęs laukia sušikta armija ir aš noriu kelias paskutines dienas įkvėpti kuo daugiau gryno jūros oro.
Naktį keliese einame per parką prie jūros. Tai visada geriausias nuotykis, nes pliažą naktį saugo pasieniečiai ir vaiko visus, kurie ten ateina. Jie dar kartais vakare suaria pliažo smėlį, kad ryte galėtų matyti ar neišlipo koks kapitalistų šnipas į krantą, atplaukęs iš Švedijos baidare ar povandeniniu laivu.
Romas pameta savo „džono lenono” akinius. Kurį laiką ieškome jų smėlyje. Randame, tik be vienos kojelės. Romas užsideda ir įsitikinęs, jog akiniai ir taip puikiai laikysis, patraukia mūsų nakvynės vietos link. Stabtelime prie parke esančio akmeninio urvo. Naktį jis atrodo dar paspaltingiau. Pradedame balsu fantazuoti, kad tai žmonių aukojimo vieta.
Kitą dieną mūsų pasirodymas „plaščiadkėje” neįvyksta, nes du grupės nariai (nesakysiu kurie, bet tai ne Romas ir ne aš) visą dieną vartojo tauriuosius gėrimus ir vakare galėjo tik sėdėti ant pievelės, linksmai kikendami žiaugčioti ir paslaptingai šypsotis. Rytoj važiuosime atgal į Vilnių. Ten pirmą kartą filmuosimės televizijos laidoje „Metronomas”, o tada mane ir Arnoldą paims dviems metams į armiją.
1987 birželio vidurys
Baigėsi mano pirmieji tarnybos metai. Ta proga orkestro dirigentas nusprendė surengti egzaminą. Maždaug, „pažiūrėsime, kas ko išmoko šioje vyriškumo mokykloje”. Uždavė išmokti „Krasnaya zaria” – patį baisiausią orkestrinį kūrinį pasaulyje. Jis yra nenormaliai ilgas, jame visą laiką keičiasi tempai ir metras. Vienu žodžiu, niekas jo iki galo nemoka ir dė to, kai grojame visu orkestru, tas kūrinys tamba dar baisesnis.
Man atrodo, kad mūsų dirigentas ir pats nelabai žino tą kūrinį. Bet akivaizdu, kad jis nusprendė ant mūsų pajoti, todėl visi sulindę į kampus mokinasi savo partijas. Aš taip pat stuksiu per gumos gabalą ir bandau įsiminti tą nelogizmą. Dirigentas majoras Stepanovas kviečia visus po vieną į savo kabinetą, kur išklausęs susako pastabas ir parašo pažymį.
Ateina mano eilė. Įeinu, atiduodu pagarba, prisistatau. Majoras duoda ženklą groti. Su mažesniais ar didesniais netikslumais, šiaip ne taip atlieku mažojo būgnelio partiją ir viliuosi, kad dirigentas, taip pat kaip ir aš, pames natas ir nebežinos, kurioje kūrinio vietoje esame. Kai baigiu groti, jis pasižiūri į mane savo kreiva šypsena ir šiek tiek trūkčiojančia kaire akimi ir sako: „na ką, Mamontov, prastai…rašau tau trejetą”. Susuka trejetą į dienyną. Tą akimirką iš kažkur atskrenda musė, kuri nutūpia tiesiai ant ką tik parašyto trejeto. Mjoras laimingas šypsosi ir sako: „matai ko vertas tavo pažymys? Musė visada šūdą užuodžia ir ant jo nutupia”. Tik jam ištarus šiuos žodžius, musė pakyla ir nutupia majorui ant nosies… Vos laikausi nesijuokdamas. Stepanovas susimėto ir liepia man eiti lauk. Išėjęs į koridorių juokiuosiu balsu.
Kaip ir kiekvieną vakarą, pasiėmęs iš budinčiojo raktus atsirakinu dirigento kabinetą ir prisėdu prie pianino. Jau kurį laiką ratu suku kelis akordus. Prisiminiau praėjusią vasarą, kai naktį prie jūros smėlyje ieškojome Romo akinių. Jaučiu, kaip šis prisiminimas užspaudžia gerklę… Armijoje, kur nuolat esi aptvertas tvora, prisiminimai apie laisvę yra tokie stiprūs. Jei tik galėčiau grįžti į tas akimirkas, kūrių jau nebebus. Į tą laiką, kai esi toks naivus ir nepalaužiamas. Į tuos geltonus krantus…
Per kelias dienas parašau visą „Geltonų krantų” tekstą. Grįžęs iš kariuomenės noriu iš karto surinkti naują grupę ir pradėti repetuoti. Turėsių krūvą naujų dainų.
1988 birželio vidurys
Po dviejų metų pertraukos,kartu su Arnoldu ieškome naujų muzikantų. Kol mūsų nebuvo Darius Burokas išėjo į kariuomenę ir grįš tik po metų, Romas Rainys groja „Katedroje”, o Saulius Valikonis – „Ad Libitum”. Iš „Foje” 1986-ųjų metų sąstato prie mūsų prisijungs tik Genys (Eugenijus Pugačiukas).
1988 spalis
Šiuo metu „FOJE” yra Arnoldas Lukošius (klavišiniai), Eugenijus (Genys) Pugačiukas (mušamieji), Robertas Meržvinskas (saksofonas), Jaunius Beinortas (gitara), Gediminas Simniškis (bosas) ir aš (vokalas, klavišiniai, gitara).
Susitariau su Zinute iš Vilniaus plokštelių įrašų studijos, kad ras mums laiko savo grafike ir mes galėsime ten įrašyti dvi naujas dainas – „Tu nieko dar nepažinai” ir „Geltoni krantai”. Pasikviečiau dar ir grupės „Ad Libitum” būgnininką Gintą Baltrukaitį, kuris turi ritmo mašiną ir ne tik ją paskolins, bet ir pats ateis į studiją padėti mums suprogramuoti reikiamus ritmus.
Genys gyvai gros tik dainoje „Tu nieko dar nepažinai”. „Geltoniems krantams” labiau tiks programuotas ritmas. Nežinau kodėl, tačiau man taip patinka ritmo mašinos. Man jos kaip kažkokie gyviai, idealiai skambantys ir mušantys ritmą.
1988 gruodžio 17
Šiandien Vilniaus sporto rūmuose pasirodėme „Jaunimo estradoje 88”. Reikėjo pristatyti naują dainą. Nusprendėme atlikti „Geltonus krantus”. Vėliau publika balsavo. Užėmėme 11-ą vietą.
Kažkas priėjęs pasakė, kad „FOJE” jau mirė… Rimtai? „Geltoni krantai” tikrai tokia bloga daina? Ar dabar visos mūsų dainos turi būti kaip „Laužo šviesa”? Ar žiūrovai nori, kad mes būtume kaip „Modern Talking”, kurių visos dainos vienodos? Ir apmaudu, ir pikta vienu metu.
1989 rugpjūčio 7
Šiandien baigiamasis „Roko maršo” koncertas Vilniuje, Kalnų parke. Gal mažiausiai 20 tūkstančių žmonių. Keliavome per Lietuvą kartu su Amerikos lietuvių grupėmis. Darius Polikaitis, Edis Punkris, „Naujas kraujas” ir keliuose koncertuose prisijungusi „Antis” bei kitos lietuviškos grupės. Dvi savaitęs trukęs nuotykis baigiasi. Mums tai buvo svarbu ne tik todėl, kad „Roko maršas” kalba apie laisvę. Prieš pat jo pradžią kasetėje išleidome pirmą savo oficialų albumą „Geltoni krantai”. Įrašai jame kiek chaotiški, nes dainos įrašinėtos įvairiais laikotarpiais ir skirtingose studijose, tačiau panašu, kad „FOJE” pradeda įsitvirtinti Lietuvoje.
Visur grojome pilnuose stadionuose, kur minios žmonių kartu dainavo „Laužo šviesą”, „Geltonus krantus” ir „Kitokį pasaulį”. Šios dainos akivaizdžiai yra mūsų didžiausi hitai. Kelis kartus kažkas iš žurnalistų pasakė, kad tai ne tik „Roko maršas”, bet ir „FOJE” triumfo žygis per Lietuvą. Gal kiek per garsiai skambanti frazė, tačiau ją be proto malonu girdėti.
Šią vasarą prie mūsų prisijungė legendinis klavišininkas Robertas Griškevičius. Man kartais atrodo, kad jis grojo visose populiariausiose Lietuvos grupėse. Nuo „Hiperbolės”, „Dainų teatro” iki „Rondo”.
Pavasarį teko atsisveikinti su Arnoldu, kuris paliko „FOJE”. Buvo labai skaudu jam pasakyti, kad kažkas nesiklijuoja. Po armijos pajutau, kad tie du metai mus atitolino vieną nuo kito kaip draugus. Iki kariuomenės gyvenome visiškai tais pačiais dalykais. Po jos tie dalykai pradėjo skirtis. Galbūt tai nebūtų priežastis jam išeiti iš grupės, tačiau kiti dabar grojantys muzikantai uždavė visiškai kitą muzikavimo toną, prie kurio Arnoldas nepritampa.
O galbūt reikėjo kitus paleisti ir likti tik dviese, kaip tada, kai pradėjom „FOJE”?
Tas amžinas „o jeigu” yra labiausiai kankinantis ir tuo pačiu įkvepiantis klausimas. Bet kuriuo atveju, tai kas įvyko, jau įvyko. Užtat į „FOJE” pavasarį sugrįžo Saulius Valikonis. Man jis – geriausias saksofonistas kokį tik pažįstu. Tik su juo galime groti tokias dainas kaip „Distancija” ir „Žvakių šviesoje”.
Darius Polikaitis nuoširdžiai padovanojo Robertui sintezatorių „KORG M1”. Man sunku tuo patikėti, nes šiuo metu tai yra geriausias sintezatorius pasaulyje. Ir labai nepigus…
Po „Roko maršo” supratau, kad iš grupės turės išeiti Jaunius Beinortas ir Gediminas Simniškis. Jie yra puikūs muzikantai ir malonus žmonės, tačiau mūsų supratimas apie muziką stipriai skiriasi. Liksime keturiese: aš, Genys, Saulius ir Robertas.
1989 spalio pabaiga
Su Robertu dviese tranzuojame į Varšuvą. Aš turiu gitarą, o jis – savo sintezatorių. Keliaujame į ten esančią įrašų studiją „CCS Intermedia” įrašinėti pirmos vinilinės plokštelės „Žodžiai į tylą”. Niekada negalvojau, kad tai įvyks. „FOJE” išleis tikrą plokštelę!!!
Mums pasiseka – iki Varšuvos nusigauname tik su vienu persėdimu. Po keliu dienu traukiniu iš Vilniaus atvažiuos Genys su Sauliumi, kad įgrotų savo partijas. Pagrindiniai albumo muzikantai bus Robertas ir aš.
Gyvename dideliame sename bute palėpėje, Varšuvos centre. Kiekvieną dieną tramvajumi važiuojame į miesto pakraštyje esančią studiją. Panašu, kad visą albumą įrašysime Dariaus Polikaičio padovanotu „KORG M1”. Tai bus naujas skambesys lietuviškoje muzikoje.
Mums pasiūlė kažkokio lenkų prodiuserio paslaugas, kad jis pakoreguotų dainų skambesį. Bet aš girdėjau, ką jis padarė su pirmuoju „Anties” albumu. Grupė, kuri man anksčiau patiko, dabar visiškai nepatinka, nes tas kuris prodiusavo, visiškai nesuprato grupės reikšmės lietuviškoje muzikoje. Nenoriu, kad mūsų albumui taip atsitiktų. Aš visada aiškiai žinau, kaip viskas turi būti. Turbūt pats galėčiau paprodiusuoti tą prodiuserį.
Kai kurias dainas esame įrašę jau anksčiau, tačiau jų skambesys manęs niekada netenkino. „Žodžiai į tylą”, „Paskutinė žiema” ir „Kita diena” man niekada neskambėjo taip, kaip norėtųsi. Perrašysim ir „Geltonus krantus”, kad šios dainos skambesys neiškristų iš albumo konteksto.
Labai laukiu, kada rankose laikysiu savo pirmąjį vinilą.
1990 balandis
Poetas Tomas Arūnas Rudokas parašė recenziją apie „FOJE” albumą „Žodžiai į tylą”. Labiausiai įsiminė paskutinė pastraipa už kurią Tomui būsiu dėkingas amžinai:
„Na, o „Geltoni krantai” galėtų tapti viso disko leitmotyvu. Nors dainos melodija yra gana linksma, bet vis dėlto ji kupina giedro liūdesio, ypač priedainis, kur lyrinis herojus klausia, kaip sugrįžti į vaikystės amžinybę (juk vaikai nejaučia laiko). Deja, „viskas praėjo, kas ateis, jeigu jau nieko nebeliko/ jei paskutiniai traukiniai pasiekė tolimas stotis”. Ir paskutinė eilutė, kurioje telpa visas lyrinio herojaus (ir ne tik jo) gyvenimas, kurią perskaitęs buvau tiesiog pritrenktas ir net pavydėjau, kad ne aš ją parašiau: „Aš taip ilgai žudžiau save ir negalvojau, kad pavyks”. Ką gi, Andriau, nežinau, ką galvoji tu, bet aš manau, kad tau pavyko.
Ir todėl tu toks gyvas „esi čia”, tarp „geltonų krantų”. O su tavimi ir „mes visi”.
1967 m. rugpjūčio pabaiga. tėvai parsivežė mane iš Antakalnio klinikų į Basanavičiaus gatvę, kur gyvenome pas senelius.
Andrius Mamontovas šiandien švenčia 50-ąjį gimtadienį. Ta proga muzikantas išplatino ne tik pranešimą spaudai bet ir šūsnį archyvinių nuotraukų.
Vienas populiariausių visų laikų Lietuvos atlikėjų medikų šeimoje Vilniuje gimė 1967 metais. Muzikantas baigė Antakalnio rajone esančią 18-ąją vidurinę mokyklą, vėliau įstojo į Vilniaus technikos (dabar Vilniaus Gedimino technikos) universitetą statybos ekonomikos specialybę bei žurnalistiką Vilniaus universitete.
1990 m. tik grįžęs iš pirmųjų gastrolių po JAV, dalyvavau dideliame koncerte Vilniaus sporto rūmuose. Susitikau Atsuktuvą. Daugiau nieko neatsimenu apie tą vakarą
Dar besimokydamas mokykloje, A. Mamontovas drauge su Arnoldu Lukošiumi bei Dariumi Tarasevičiumi subūrė grupę „Sunki muzika”, kuri netrukus buvo pervadinta į „Foje”. Nors per 14 grupės egzistavimo metų projekto sudėtis ne kartą kito, tačiau A. Mamontovas visada išliko centrine „Foje” figūra. Grupė, kurią išgarsino „Laužo šviesa”, „Kitoks pasaulis”, „Vandenyje”, „Meilės nebus per daug” ir kiti kūriniai, tapo populiariausiu šalies kolektyvu ir neatskiriama Lietuvos muzikos istorijos dalimi. Kultinė grupė išleido 9 studijinius, 3 koncertinius ir kelis geriausių dainų albumus. „Foje” laimėjo visus įmanomus to meto Lietuvos muzikinius apdovanojimus. Iki šiol oficialiai yra parduota daugiau kaip 200 000 šios grupės albumų kopijų – tai yra vienas geriausių rezultatų nepriklausomoje Lietuvoje.
1996 m. Su Igoriu Kofu irstomės po ežerą netoli Dusetų
„Foje” iširo 1997 metais. Paskutinio vilniečių koncerto sostinės Vingio parke klausėsi 60 tūkst. žmonių. Šio pasiekimo iki šiol nėra pavykę pakartoti nė vienai kitai Lietuvos grupei.
Grodamas grupėje „Foje” Andrius Mamontovas pradėjo savo solinę karjerą. Pirmas jo solinis debiutas – 1995 metais išleistas albumas „Pabėgimas”. Jame muzikanto gerbėjai galėjo rasti tokias legendines dainas, kaip „Saulės miestas”, „Pabėgimas”, „Svetimi sapnai” ir „Tu būsi toli”. Debiutinis A. Mamontovo darbas iki šiol vertinamas kaip vienas geriausių albumų Lietuvoje. Daugiau kaip 30 metų aktyviai muzikinėje veikloje dalyvaujančio atlikėjo diskografijoje – 14 studijinių solinių plokštelių ir dar 21 muzikinis apdovanojimas.
1998 m. antras vaikas, vardu Andrius
Per savo aktyvią muzikinę karjerą hito „Marso kanjonai” kūrėjas taip pat dirbo ir su kitais žinomais šalies atlikėjais. Jis prodiusavo pirmuosius du „Sel” albumus, gausybę apdovanojimų 2006-aisiais metais susišlavusį Jurgos Šeduikytės diską „Aukso pieva”, pirmąjį „Naktinių personų” įrašą, grupės „Mano juodoji sesuo”, Tomo Augulio ir kitų žymių kolektyvų albumus.
Penkiasdešimtmetį švenčiantis atlikėjas suvaidino 4 pilno metro filmuose, o Eimunto Nekrošiaus statytame spektaklyje atliko pagrindinį – Hamleto vaidmenį. Andrius Mamontovas yra apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai medaliu”, Santarvės ordinu „Pro augenda concordia“, auksine „Jin-Jue“ taure tarptautiniame Šanchajaus kino festivalyje.
1997 m. Eimuntas Nekrošius siulo užsirūkyti nerūkančiam
Grupės „Foje” lyderis viso gyvenimo metu daug dėmesio skyrė socialinei veiklai. 1996 metais jis įkūrė fondą „Muzikantai vaikams”, ir surengė koncertų ciklą „Parama“, kurio lėšos buvo skirtos vaikų namams. Atlikėjas taip pat yra ir vienas iš fondo „Švieskime vaikus” steigėjų. Šio fondo tikslas – aprūpinti Lietuvos bibliotekas, mokyklas ir darželius geriausiomis šalies autorių knygomis. Prieš 7 metus A. Mamontovas drauge su „Jaunimo linija” sukūrė savižudybių prevencijos iniciatyvą „Nebijok kalbėti”. Už šią iniciatyvą šiemet muzikantas buvo apdovanotas išskirtiniu Europos gydytojų nuolatinio komiteto apdovanojimu. Tai yra pirmas kartas senojo žemyno istorijoje, kai šis prizas įteikiamas ne gydytojui ar sveikatos priežiūros specialistui, bet visuomenės veikėjui.
2006 m. Baltoji LT United fotosesija
Šiandien penkiasdešimties metų sukaktį minintis Andrius Mamontovas į savo gimtadienį kviečia visus jo muzikos gerbėjus. Prieš pat Kalėdas įvyks du dideli atlikėjo koncertai. Gruodžio 17 d. muzikantas koncertuos Vilniaus „Siemens” arenoje, gruodžio 20 d. – Kauno „Žalgirio” arenoje. Bilietų į šiuos pasirodymus ieškokite „Tiketoje”. Į pasirodymą Vilniuje bilietų beveik nebeliko.
2015 m. man išrašė akinius
Iki Andriaus Mamontovo svarbiausio koncerto – penkiasdešimtmečio pasirodymo „Siemens” arenoje liko mažiau nei pusmetis. Bilietų į šį koncertą jau praktiškai nebeliko, o atlikėjas, intensyviai planuodamas savo koncertą, iš savo dienoraščių archyvo kiekvieną mėnesį ištraukia vis naujos dainos istoriją. Šįkart atėjo metas vienai populiariausių „Foje” dainų – kūriniui „Meilės nebus per daug”.
Taigi, Jūsų dėmesiui A. Mamontovo dienoraščių puslapiai, menantys laikus, kai buvo sukurtas šis kultinis kūrinys.
Nuotr. grupės archyvo
1994 rugpjūčio 23
Grojame akustinį koncertą LNK studijoje. Dekoraciją pasigaminome apkabinėję visą sceną lapais, išplėštais iš knygos „Aš atsisuksiu atgal”. Pasibandėme, kaip žmonės reaguoja į naujas dainas „Vėl paliks pasaulį šiluma” ir „Paskutinė diena”.
Šiemet su „Foje” išleidome „Aš čia esu”, „Aš čia esu (Pica)” ir „M-1″. Du koncertiniai ir vienas remiksų albumas. Panašu, kad išleisime ir akustinį – „Tikras garsas”. Keturi albumai per metus? Na gerai – trys su puse.
Naujas dainas fanai išklauso atidžiai. Po koncerto LNK viešbučio kambary su Inga, keliais draugais ir grupės nariais švenčiame mano gimtadienį. Valgome didelį arbūzą. Aš jau 9 mėnesius vegetaras ir be alkoholio. Prieš miegą groju gitara. Niekaip negaliu nustoti grojęs tą vieną akordą, iš kurio prieš kelis metus gimė daina „Pasiimk mane”. Man patinka atvirų, aukščiausių stygų gaudimas, kuris išlieka keičiantis harmonijai. Panašu, kad turiu naują dainą. Mintyse skamba priedainio eilutė „ir niekada man meilės nebus per daug„.
1994 rugpjūčio pabaiga
Parašiau visą tekstą, bet turiu tik vieną priedainio eilutę. Bandau įvairius variantus. Ieškau tinkamo žodžio, kuris rimuotųsi su „per daug”, bet viskas skamba siaubingai banaliai. Stulpelius parašiau vienu atsikvėpimu, tačiau ties priedainiu įstrigau.
1994 rugsėjis
Po ilgų ieškojimų suvokiau, kad priedainis ir yra ta viena eilutė „meilės nebus per daug”. Niekas mano galvoje su ja nesirimuoja, nes nieko daugiau ir nereikia. Šioje frazėje yra visa dainos esmė ir raktas, atrakinantis ją.
Panašu, kad jau turiu labai daug dainų naujam „Foje” albumui. Visus metus klausau Marc Almond plokštelės „Jacques”. Jis dainuoja į anglų kalbą išverstas garsiojo prancūzo Jacques Brel šansonus. Neįtikėtinai stiprūs tekstai. Ir nors prieš Marc Almond ar Jacques Brel jaučiuosiu kaip nesubrendęs piemuo, visas naujo albumo įkvėpimas atėjo iš jų kūrybos.
1994 lapkritis
Jau kelias savaites „Mažosiose Lapėse” įrašinėjame naujas dainas. Nusprendėme groti tik gyvai. Jokių ritmo mašinų ir kompiuterių. Naujo albumo skambesys turi būti purvinas, gaivališkas ir nenušlifuotas. Prieš įrašus beveik net nerepetavome. Didžiają dalį albumo sugrojome čia pat studijoje tiesiai į Artūro Šidlausko įjungtą daugiakanalį magnetofoną, prieš tai tik šiek tiek apsitarę. Miegame čia pat Lapėse. Lažkokiame kabinete tiesiog pasitiesėme čiužinius ant grindų. Daug ginčyjamės ir tie ginčiai mūsų naująjį darbą veikia teigiamai. Gerai pagalvojus, „Kai perplauksi upę” yra tas „Foje” albumas, kurio atsiradime visi grupės nariai dalyvauja šimtu procentų.
Šiandien įrašėme „Meilės nebus per daug”. Vakare į studiją atvyko „Foje” Kauno fanklubo merginos ir atvežė tortą. Viskas baigėsi tuo, kad visi važiavome pas vieną iš jų į namus ir visą naktį susėdę ant grindų plepėjome, grojome gitaromis ir litrais gėrėme arbatą.
1994 gruodžio pradžia
Algio namų palėpėje, dabartinėje mūsų repeticijų vietoje, 16mm kino kamera filmavome klipą dainai „Sapnai”. Patirtis, įgyta kino operatorių būrelyje, kurį kažkada visi lankėme dar mokykloje, labai praverčia. Beje, aš, Algis ir Arnoldas esame „Lietuvos Kino Mėgėjų” draugijos nariai. Dar nuo tada, kai kokiais 1985-ais laimėjome berods antrą vietą respublikiniame mėgėjiškų filmų festivalyje.
„Sapnai” nufilmuoti. Liko šiek tiek kino juostos. Nufilmuojame „Meilės nebus per daug” atlikimą. Per mažai medžiagos klipui. Po kelių dienų pasipildę juostos atsargas, važinėjame po Vilniaus senamiestį ir pro automobilio langą filmuojame šaligatviu bėgantį Arnoldą. Dvarčionių kartodrome Arnoldas stovi vietoje, o mes filmuojame jį sukdami automobiliu ratą aplink, kad gautųsi toks kinematografinis efektas. Mūsų kino būrelio vadovas būtų pagyręs už tokį mąstymą.
Vis tiek per mažai medžiagos „Meilės nebus per daug” klipui. Dalis juostos buvo sugadinta.
1994 gruodžio 13
Aš tapau tėčiu. Dreba rankos. Mačiau, kaip gimsta žmogus. Nukirpau virkštelę. Viktorija pirmą kartą atvėrė savo dideles akis ir pažvelgė į mane. Tai yra gražiausia ir stipriausia, ką esu kada nors gyvenime patyręs. Meilės nebus per daug.
1995 sausio 13
Rytoj „Radiocentras” pradės groti naują „Foje” dainą. Sugalvojome idėją, kaip ją pareklamuoti Vilniaus mieste. Atsispausdiname kopijavimo aparatu kelis didelius popieriaus lapus, kuriuos suklijavę pasigaminame penkis ilgus plakatus su užrašu „Meilės nebus per daug”. Nieko daugiau. Tegul praeiviai spėlioja ką tai reiškia.
Verdame klijus mano tėvų namų virtuvėje. Po vidurnakčio važiuojame į miestą ir priklijuojame plakatus matomose vietose. Stengiamės kabinti ten, kur didžiausi žmonių srautai. Arkikatedros aikštėje stovi statybinė tvora. Ant jos priklijuotą mūsų plakatą matys visi einantys pro šalį.
Kitą savaitę pristatinėsime savo naują albumą.
1995 sausio 17
Žurnalas „Ausis” daro interviu su „Foje”. Nusprendžiame, kad geriausia vieta fotosesijai – ant stogo. Šiandien rekordiškai šalta diena. Termometras rodo -22C. Susitinkame pas Darių Buroką Antakalnyje. Jo laiptinėje yra liukas, per kurį galima užsikabaroti ant namo viršaus. Jis – niekada nerakinamas. Geriame arbatą. Bandome prikaupti šilumos. Algis pagamino keturis marškinėlius su žodžiais „meilės”, „nebus”, „per”, „daug”.
Lipame ant stogo. Siaubingai pučia vėjas. Temperatūra tokia, kad jau viskas nebesvarbu. Stovime tik su marškinėliais. Išsirikiuojame taip, kad žodžiai susidėliotų į dainos pavadinimą. Mūsų vadybininkas Artūras Butkevičius padaro kelis kadrus. Lekiame atgal į Dariaus butą šildytis.
Džiaugiamės, kad gavosi tokia kieta nuotrauka ir tuo pačiu svarstome, ar žurnalo skaitytojams ji atrodys tiek pat efektinga kaip mums. Juk tik mes jutome tą šaltį ir greičiausiai atrodėme visiškai prastai. Kai išryškins foto juostelę – pamatysim.
Aptikome, kad dar liko šiek tiek kino juostos. Važiuojame Šilo gatve į kalną, nuo kurio matosi gimtasis Sapieginės miškas. Atsivežę senas, neveikiančias gitaras, sulūžusius būgnus ir nebegrojantį akordeoną pasidarkome prieš kamerą tame baisiame šaltyje.
Klipo pabaigimui turėtų užtekti.
Beliko išryškinti medžiagą, pervesti į video, sumontuoti ir padaryti premjerą Astos Stašaitytės laidoje „Viskas”.
1995 sausio 21
„Meilės nebus per daug” debiutuoja 5-oje „Radiocentro” „LT’duko” vietoje. Fanai, balsuokite labiau!!!!!!!
1995 sausio 28
„Meilės nebus per daug” – numeris 1 Lietuvoje. Taip ir turėjo būti!
1995 vasario 14
Artūras, eidamas pro spaudos kioską aptiko, kad Valentinkės proga kažkoks UAB pagamino siaubingo dizaino atvirukus su užrašu „Meilės nebus per daug”. Aišku, niekas neatsiklausė, ar autorius sutinka ir ar nori, kad šalia dainos teksto citatos būtų nupaišyta ta baisi raudona širdutė ir kažkas iš to uždirbtų pinigus.
Guodžia tai, kad frazė tampa folkloru, o tai reiškia, jog daina gyvuos ilgai.
1995 gegužės 5
Grojame baigiamąjį turo „Kai perplauksi upę” koncertą Vilniaus Vingio parke. Pervažiavome visą Lietuvą su nauja programa. 40 miestų. Koncertai visada parodo, kuri albumo daina yra klausytojų mėgstamiausia. „Meilės nebus per daug” yra akivaizdus hitas.
Tris mėnesius gyvenau kelyje. Inga su naujagime Viktorija visą tą laiką buvo Kupiškyje pas senelius. Savaitės pabaigoje koncertuodavau, savaitės pradžioje važiuodavau pas savo merginas.
Labai laukiu vasaros. Nusipirkome nedidelį butą Antakalnyje. Nuo rugsėjo turėsime savo namus.
Galvoju apie solinį albumą.
Andrius Mamontovas LNK studijoje. Įrašinėjant „Pabėgimą”
Metų pabaigoje į savo penkiasdešimtmečio koncertą „AM50” kviečiantis atlikėjas Andrius Mamontovas ir toliau laikosi prieš keletą mėnesių duoto pažado. Savo kūrybos gerbėjams muzikantas atverčia vis daugiau dienoraščių puslapių. Šįkart grupės „Foje” įkūrėjas pasakoja istoriją apie tai, kaip buvo sukurta daina viena populiariausių jo solinių dainų – kūrinys „Pabėgimas”. Ši daina – titulinė debiutinio A. Mamontovo albumo kompozicija, kuri buvo įrašyta dar 1995 m.
Pasirodo, kūrinio istorija siekia dar 1987-uosius, o jos užuomazgos prasidėjo tada, kai alikėjas dezertyravo iš kariuomenės.
1987 VASARIO PIRMOS DIENOS
Žmonės kartais įsivaizduoja, kad tarnauti kariniame orkestre yra labai lengva ir paprasta. Tačiau jie nesupranta, kad būtent todėl, jog visi taip galvoja, orkestro muzikantai nuolat siunčiami atlikti keisčiausių darbų.
Tarnaudamas orkestre, be nesibaigiančių žygiavimo pratybų, repeticijų, kėlimosi anksčiau už visus ir grojimo 6-ą ryte, kai kitų dalinių kareiviai atlieką mankštą, kartais dar kasu griovius, dirbu virtuvėje, einu į sargybą ir groju laidotuvėse. Afganistane vyksta karas ir į mūsų dalinį Guseve dažnai atveža cinkinius karstus su žuvusiaisiais Beje, laidotuvėse groti nori visi orkestro muzikantai, nes po laidotuvių visada duoda pavalgyti namų maisto, o prie kapo pagal rusų tradiciją atkemša degtinės butelį.
Kadangi mušu būgnus – dalyvauju visur. Šalia viso to kiekvieną dieną 18 valandą besikeičiantiems sargybiniams aikštėje groju maršą. Pirmoje dienos dalyje kasdien einu į paštą, nes čia turiu ir paštininko pareigas. Bet maloniausia dalis – šeštadieniai ir sekmadieniai, kai su orkestro estradine grupe grojame šokiuose karininkų kultūros namuose. Guseve yra vien kariniai daliniai ir lengvosios pramonės technikumas. Kareiviai į šokius ateina negausiai, tačiau salė visada pilna technikumo studenčių.
Neseniai, per Naujų metų šventes buvau paskirtas seniu šalčiu, todėl turėjau karininkų vaikams visą savaitę vesti eglutę. Porą kartų per dieną. Kelis kartus apsivilkęs raudona mantija ir užsidėjęs barzdą ėjau į miestą pasivaikščioti nevalingai sveikindamas visus praeivius su naujais metais. Pasveikinau net karinį patrulį, kurio darbas – gaudyti tokius kaip aš. Tuos, kurie be leidimo išėjo į miestą. Deja, patrulis nematė kareivio. Jis matė senį šaltį, todėl pakibęs ant šios mano meškerės lyg vaikas pasveikino ir mane su naujaisiais…
1987 VASARIO 7
Šiuo metu visoje Lietuvoje vyksta filmo „Kažkas atsitiko” premjera. Kaip aš noriu jį pamatyti!
1987 VASARIO 11
Vakar mane ir mano orkestro draugą Audrių Naką paskyrė būdėti Gusevo divizijos štabo kontroliniame punkte. Pasakė, kad čia praleisime visą savaitę. Budėsime dviese.
Galvoje gimsta planas…
1987 VASARIO 12
Nuo kontrolinio punkto iki geležinkelio stoties – keli kvartalai. Pasiskolinau civilius drabužius. Kiek per dideli, bet man nėra jokio skirtumo. Aš noriu pamatyti „Kažkas atsitiko”.
Kontroliniame punkte yra telefonas, į jį galima paskambinti net ir iš Vilniaus. Tai nėra sudėtinga. Reikia tik žinoti slaptažodį. Skambini divizijos štabo komutatoriaus telefonu ir pasakai „apelsin”. Tada pasakai, su kuo tave turėtų sujungti ir jie sujungia.
Su Audriumi sutarėm veiksmų planą: aš naktiniu traukiniu važiuoju į Vilnių, būnu ten visą dieną, pasižiūriu filmą, kitą naktį paryčiais grįžtu į Gusevą. Kelis kartus skambinsiu Audriui pasiteirauti, ar manęs niekas neieško. Savo ruožtu Audrius skambins mano tėvams iškart jeigu manęs kas pasiges.Važiuoju.
Naktis. Apdulkėjusiame lange matau savo atspindį. Tai, ką aš darau yra draudžiama ir jeigu mane pagaus, geriausiu atveju pasodins kelioms paroms į hauptvachtą. Blogiausiu – teistų už dezertyravimą. Bet labai noriu pasižiūrėti filmą ir kaip jame atrodo mūsų grupė.
Negaliu to praleisti.
A. Mamontovas kariuomenės orkestre
1987 VASARIO 13
Vilnius. Vasario vidurys. Drėgna ir šlapia. Pats depresyviausias metų laikas. Bet aš einu į „Planetos” kino teatrą. Nusiperku bilietą antroje salėje. Laukiu, kada baigsis kino žurnalas po kurio rodys „Kažkas atsitiko”.
Nedidelė salė pilna žmonių. Tai pirmasis lietuviškas filmas, sukurtas kaip video klipas. Visoje Lietuvoje, visose kino teatrų salėse žmonės išgirs ir pamatys Vytautą Kernagį, Egidijų Sipavičių, „Antį” ir mus – „Foje”.
Pirmoji filmo dalis – Vytautas Kernagis ir „Dainos teatras”. Komiški, nebylaus kino stiliumi nufilmuoti klipai. „Kaip gražu miške”, „Santechnikas iš Ukmergės”… Šių dainų dar mokykloje klausiau šimtus kartų. Labai smagu.
Antra filmo dalis – mes koncertuojame Kalnų parke. Pernai, 1986-ų spalį mane išleido iš kariuomenės nusifilmuoti. Atvažiavo žmonės iš Lietuvos kino studijos, davė divizijos politrukui porą butelių viskio ir tas išleido mane atostogų. Ne viską atsimenu iš to koncerto, nes ten man visiškai nurovė stogą. Niekada nemačiau tokio kiekio žmonių. Juolab, kad atvažiavau iš kariuomenės ir kontrastas tarp kareivinių ir pilno stadiono ošiančių žmonių buvo neįtikėtinas. Nuskamba „Distancija” ir „Laužo šviesa”.
Labai keista, kad į filmą nepateko Egidijus Sipavičius, kuris taip pat filmavosi tame koncerte. Jis ten šoko breiką ir atliko savo „Breikas valdo mus kaip mašinas”. Hmmm…
Toliau „Antis”. Panašu, kad į jų klipus buvo įdėta daugiausiai darbo, nors į pabaigą man kiek prailgo.
Užsimaukšlinu kepurę ir kartu su visais žiūrovais išeinu iš kino teatro. Niekas manęs neatpažįsta.
Visą dieną, kas pusvalandi iš telefono būdelės skambinu namo ir klausiu, ar man neskambino Audrius iš Gusevo. Kol kas ramu.
Mano tėtis pasisiūlo mane nuvežti atgal į Gusevą savo zaporožiečiu, nors ir murma nepatenkintas, kad taip rizikuoju.
Parvežu Audriui naminio maisto. Niekas manęs neieškojo. Visas šitas nuotykis atrodo, kaip sapnas.
1987 VASARA
Tarnyba orkestre turi kelis labai didelius privalumus. Visų pirma, esame 20 jaunuolių, gyvenančių atskiroje kazarmoje. 12 lietuvių. Visą laiką turiu galimybę kalbėti savo gimtąja kalba. Kitas privalumas – čia yra labai daug skirtingų muzikos instrumentų. Išmokau net saksofonu sugroti „Summertime”. Kasdien praktikuojuosi mušamaisiais instrumentais. Yra net du pianinai ir kelios gitaros. Varinių pučiamųjų net neskaičiuoju.
Šiandien sekmadienis – laisviausia diena. Vaikštinėju po orkestro studiją pasikabinęs neįjungtą elektrinę gitarą ir brazdinu tuos kelis akordus.
Radau naują akordų rūšį. Savaip sustačiau pirštus ir gavosi tai, kas man patinka. Turbūt kas nors jau yra atradęs tai, tačiau šie akordai nuo šiol yra mano ir niekieno kito.
Jaučiu, kad gimsta nauja daina. Ritmas primena traukinį.
1987 SPALIS
Guliu karo ligoninėje Černiachovske.
Mane šiandien operavo. Venų išsiplėtimas. Pjovė ten, kur apendiksas, tik kairėje pusėje. Man regis, chirurgas buvo lengvai įkalęs. Dar buvo jausmas, kad nelabai nuskausmino, nes praktiškai viską jaučiau.
Kitą dieną po operacijos, toje pačioje palatoje irgi po operacijos gulintis baltarusis staiga pradėjo šaukti, kad „jūs lietuviai visi esate fašistai ir per karą mūsiškius žudėte”. Netrukus jis puolė muštis. Susikibome. Pajutau, kad siūlės tuoj plyš. Gerai, kad tą akimirką įėjo seselė ir mus išskyrė.
Kažkodėl man visa tai buvo juokinga.
Naktį ligoninėje visiškai tylu. Girdisi tik apie pirmą valandą nakties pravažiuojantis traukinys. Galbūt jis važiuoja į Vilnių?
Aš taip siaubingai noriu namo.
1988 VASARIS
Prisiminiau kaip pernai buvau pabėgęs dienai, kad pamatyčiau „Kažkas atsitiko”. Prisiminiau traukino garsą už ligoninės lango. Prisiminiau savo atspindį dulkėtame naktinio traukinio lange.
Jaučiu, kad manyje jau yra nauja daina. Apie traukinį ir pabėgimą.
1995 BIRŽELIS
Pradėjau įrašinėti savo pirmą solinį albumą. Turiu kelias naujas dainas ir kelias tokias, kurias kažkada parašiau, tačiau niekur niekada nepanaudojau. Kūrinius „Tu būsi toli” ir „Pabėgimas” parašiau dar tarnaudamas kariuomenėje.
Jau žinau, kad albumas vadinsis „Pabėgimas”. Taip ir yra. Man norisi pabėgti nuo savęs tokio, koks esu grupėje „Foje”, atrasti naujų spalvų. Tik reikės užrašyti ne „Andrius Mamontovas”, o „Andriaus Mamontovo”, kad gautųsi „Andriaus Mamontovo Pabėgimas”. Tarytum atlikėjo vardas ir albumo pavadinimas tampa neatskiriama žodine konstrukcija.
1995 RUGPJŪTIS
Albumas įrašytas. Nuėjau šiandien į muzikos parduotuvę ir apžiūrinėjau lentynas. Pastebėjau vieną dalyką: visi labai spalvingi diskų viršeliai susilieja į bendrą masę. Bet jeigu vidury labai margaspalvių albumu guli toks, kuris yra vienos spalvos, tai jis tame margumyne tampa tartum sala, kurios ieško akys. Nuspręsta – „Pabėgimo” viršelis bus vienos spalvos.
Atėjau pas Ezopą iš grupės „ŽAS”, kurią neseniai prodiusavau. Jis dirba reklamos agentūroje ir moka maketuoti kompiuteriu. Visą dieną maketuojame kelis variantus.
Atsispausdiname.
Parsinešu namo, išdėlioju ant grindų ir klausiu Ingos, kuris pirmiausiai krenta į akis.
Ji parodo į juodą viršelį su balta kaukole.
1998 GEGUŽĖ
Birželio 1 dieną Vingio parke antrą kartą surengsime koncertą „Parama”. Tai bus mano pirmasis pasirodymas po paskutinio grupės „Foje” koncerto toje pačioje vietoje prieš metus.
Jaudinuosi. Kol kas dar neturiu savo pastovios grupės. Repetuoju su „Lemon’s Joy” ir styginių kvartetu „Chordos”. Igoris Kofas pasakė, kad negročiau gitara nes jis perims visas mano partijas, kad turėčiau laisvas rankas ir galėčiau būti „tikra žvaigždė”. Juokiuosi.
Pagrosiu šiandien kelias visiškai naujas, kelias senas dainas ir, žinoma, „Pabėgimą”. Juk tai kol kas vienintelis mano išleistas solinis albumas.
Visus metus jau keliauju su „Hamletu”. Gastrolių grafikas nesibaigia ir numatytas dar mažiausiai dviems metams į priekį. Ką tik grįžau iš turo po Kanadą, o po „Paramos” važiuosiu į Austriją.
Inga jau devintame mėnesyje. Liko kelios savaitės, kai antrą kartą tapsiu tėčiu.
1998 BIRŽELIO 1
Grojam „Pabėgimą”. Vingio parke susirinkę žmonės atidžiai klauso. Suprantu, kad dar laukia ilgas kelias, kol mane nustos lyginti su tuo Andriumi, kuris grojo „Foje”. Tačiau kito kelio aš neturiu.
Vos vakar grupės „Foje” fanai minėjo kolektyvo išsiskyrimo 20-metį. Šianden Andrius Mamontovas savo paskyroje facebooke pasidalino paskutiniu grupės video. Tašką „Foje” veikloje padėjo dainos „Paskutinis traukinys” video.
„Mieli bičiuliai, kurie vakar atėjote į Vingio parką. Noriu padėkoti už visą meilę, kurią skleidžiate ir pasidalinti dar niekada neskelbtu FOJE klipu „Paskutinis traukinys”, kuris buvo nufilmuotas Budapešte, likus metams be vienos dienos iki paskutinio grupės koncerto. Ačiū”, – rašė A. Mamontovas savo paskyroje.
„Paskutinis traukinys“ – daina iš 1996 m. grupės „Foje“ albumo„1982“. Šis įrašas – paskutinė oficiali pilna kolektyvo plokštelė, išleista dar grupei neišsiskyrus.
Foje logotipas
1997-ųjų gegužės 17 d. Lietuvos muzikos gerbėjams iki šiol sukelia dvejopus jausmus. Viena vertus, tai akimirka, kurios metu buvo surengtas didžiausias šalies istorijoje lietuviškos grupės koncertas. Kita vertus, tai momentas, žymintis vieno populiariausių visų laikų šalies kolektyvų – grupės „Foje” egzistencijos pabaigą.
Paskutinis legendinės Andriaus Mamontovo grupės koncertas sostinės Vingio parke prieš dvidešimt metų sutraukė daugiau kaip 60 tūkst. kolektyvo gerbėjų iš visos Lietuvos.
Ateinantį trečiadienį (gegužės 17 d.) sostinės Vingio parke ir vėl rinksis „Foje” gerbėjai. Šįkart – prisiminti legendinį kolektyvą ir kartu dar kartą pažiūrėti paskutinį jo pasirodymą.
Apie šiuos planus savo paskyroje facebooke paskelbė pats Andrius Mamontovas, tiesiogiai transliavęs trumpą pasakojimą iš Vingio parko (jį galite peržiūrėti žemiau). Muzikantas prisipažino, kad čia bus galima pamatyti „Foje” atributikos parodą, pabendrauti su grupe ir įsigyti itin riboto tiražo specialų USB raktą, kuriame – beveik visa „Foje” diskografija ir paskutinis grupės koncertas.
Sinoptikai trečiadienį žada gerą orą, todėl praleisti pavakarę šiltame Vingio parke besiklausant kultinės šalies grupės muzikos – visai neprasta opcija. Tad susitikime ten. Lygiai 20 val.
Beje, simboliška, tačiau A. Mamontovas prisipažino, kad šį renginį organizuoja grupės „Foje” vadybininkas Artūras Butkevičius.
Savo penkiasdešimtmečio koncertui „Siemens” arenoje besiruošiantis Andrius Mamontovas ir toliau laikosi pažado. Pažadėjęs atversti savo dienoraščio puslapius ir kovo mėnesį pristatęs archyvinę medžiagą apie dainą „Saulės Miestas”, šiandien savo paskyroje facebooke muzikantas pasidalijo istorija apie tai, kaip buvo sukurtas legendinis kūrinys „Kitoks Pasaulis”. Beje, manoMUZIKA primena, jog prieš porą savaičių A. Mamontovas pristatė ir naują „Kitokio pasaulio” versiją.
Taigi, pasiraitokite rankoves, užsikaiskite kavos ir pasiruoškite dar vienai įdomiai istorinei kelionei.
Akimirka iš 1986-ųjų
KITOKS PASAULIS
1984 m. gruodis
Šiandien pagalvojau, kad galbūt yra taip, kad vieni žmonės mato raudoną spalvą kaip kiti mėlyną. Arba geltoną taip, kaip kažkas kitas mato violetinę. Tiesiog nuo vaikystės tėvai tą spalvą parodydavo ir sakydavo: čia raudona, čia mėlyna. Bet jeigu susikeistum akimis su tuo žmogumi, staiga sušuktum: bet gi tavo dangus raudonas. O jis pažiūrėtų ir sakytų: ne, jis mėlynas. Tiesiog tas žmogus mano raudoną spalvą vadina mėlyna…
Parašiau priedainį naujai dainai apie tai, kaip tyla skamba garse, o tamsa žiba šviesoje. Kažkada buvau sugalvojęs, kad gerai būtų turėti per koncertą tokius antiprožektorius, kurie skleidžia tamsą. Galima būtų groti šviesoje, o antiprožektoriais užtamsinti kai kurias scenos ir salės vietas. Dar labai kietai atrodytų disco gaublys atspindintis tamsą ir nuo jo atsispindėję po salę suktųsi „tamsos zuikučiai”.
Visada labai patinka apversti žodžius ir mintis aukštyn kojom (jeigu tik žodžiai ir mintys turi kojas).
1985 m. vasaris
Pagaliau parašiau stulpelius dainai, kurios priedainį jau turėjau. Daina vadinsis „Kitoks pasaulis”. Nežinau, ar geras pavadinimas.
Į duris paskambino kaimynė iš apačios. Aprėkė, kad „kažkas pas jus virš mūsų miegamojo kas vakarą kala plaktuku”. Teks save kontroliuoti, kad nemuščiau takto koja į grindis grodamas…
1985 m. balandis
Nusprendėme pasidaryti pirmuosius įrašus. Paskambinau žinomam garso režisieriui Edmundui ir pasiteiravau ar jis galėtų mus įrašyti su tikru pultu.
Edmundas atvažiavo į mūsų mokyklą. Po pamokų aktų salėje pasistatėme būgnus ir elektrinius vargonėlius „Junost-73″, o mikrofoną koridoriuje, kad balsas skambėtu su aidu. Kažkodėl visada galvojau, kad aido efektas yra mikšeriniame pulte, bet gavom nuo Edmundo velnių, kad nepasakėm, jog neturim nieko, ko reikia padaryti įrašui. Jis būtų atsinešęs daugiau reikalingos įrangos. Tačiau pavyko neblogai. Kartu su Tarasu (Darium Tarasevičium) dainavom koridoriuje užsidėję ausines. Turėjom keistokai atrodyti valytojai, praėjusiai pro šalį.
Su Edmundu už darbą buvome sutarę 15 rublių honorarą. Pridavę visą namie rastą stiklo tarą per visą grupę surinkome tik 12 rublių ir 36 kapeikas. Padaviau Edmundui ir pažadėjau, kad likusią dalį surinksime per ateinančią savaitę. Jis tik atlaidžiai numojo ranka.
1986 m. sausis
Mama laikraštyje perskaitė, kad kultūros ministerija skelbia jaunų autorių kūrinių atestaciją. Autoriai ir atlikėjai, pristatę savo kūrinius komisijai, turi šansą būti aprobuoti ir jų dainos gali gauti leidimą skambėti radijo eteryje. Būtų nerealu, jeigu per radiją paleistų „Foje” dainą.
Nunešiau dviejų dainų įrašus, kuriuos 1985-ų rudenį padarėme Vilniaus “Plokštelių įrašų studijoje”. Valdininkas paėmė iš manęs magnetinę juostą ir pasakė, kad reikės ateiti kitą savaitę. Jeigu mūsų dainą pagrotų radijas, o tada mes išleistume plokštelę ir pakoncertuotume „Sporto rūmuose” – galėčiau daugiau nebegroti gyvenime.
1986 m. vasaris
Vėl atėjau į kultūros ministeriją. Koks verdiktas? Man grąžino juostą su įrašu ir pasakė, kad daina „Krantas” turi potencialo, bet „Kitoks pasaulis” yra niekam tinkamas. Liūdna, kad mūsų negros per radiją. Grįžau namo, pradėjau rašyti naują dainą apie keistuolį. Po pusvalandžio supratau, kad jau kurį laiką mušu taktą koja į grindis…
1997 m. gegužės 17 d.
Šiandien paskutinis „Foje” koncertas Vingio parke. Pradėsime nuo „Kitokio pasaulio”, nes tai pirma mano parašyta daina, kuri tapo tokia populiari.
Grupės iširimas tapo nebeišvengiamas beveik prieš metus, kai derėjomės dėl albumo „1982” išleidimo su „Bomba”. Siaubingai liūdna dėl to.
Praėjusią savaitę įvyko „Hamleto” premjera. Visa tai labai laiku. Kitą savaitę išvažiuojame į teatro festivalį Torunėje. Jei priešaky niekas nelauktų, nežinočiau kur dėtis…
2007 m. gegužės 17 d.
Susitikome su Algiu, Arnu ir Dariumi prie Vingio parko estrados. 10 metų po mūsų paskutinio koncerto. Nebejaučiau jokios įtampos tarp mūsų. Atsinešėme porą gitarų, akordeoną ir būgnelį. Tuščioje estradoje sugrojome „Liūdesį” ir „Kitokį pasaulį”. Nufilmavome primityvų klipą. Vakare „Frype”, „Youtube” ir „MySpace” komentaruose fanai graužė nagus diskutuodami, kaip jie nesusiprato šiandien ateiti į Vingį. Kažkas parašė: „dabar teks laukti dar 10 metų”.
2013 m. rugpjūtis
Susirinkome Algio namuose. Beveik visi kada nors groję „Foje”: Arnas, Darius, Algis, Saulius, Genys, Romas. Taip pat ir mano grupės muzikantai: Brazas, Eimas ir Tomas. Įrašėme bendrą, akustinę, gyvą „Kitokio pasaulio” versiją. „Vilnius temperature” vaikinai nufilmavo klipą. Keista, šiai dainai niekada nebuvo nufilmuotas joks klipas. Tik gyvi jos atlikimai…
Prieš filmavimą dar fotografavomės Algio sumanytai nuotraukai „Paskutinė vakarienė”. Manau, kad tai bus provokacija…
Visą vasarą repetavome mano 30-mečio scenoje koncertams, kurie įvyks didžiosiose arenose rudenį. Pasikviečiau buvusius „Foje” narius pabūti to koncerto svečiais.
Geriausia dalis visada būna tada, kai pasilikę po repeticijų pasakojome visas istorijas iš senų laikų ir negalime sustoti kalbėję. Labai geras ir šviesus jausmas.
2016 m. spalis
Šiandien Dubline kartu su Pauliumi Skruibiu ir Jurgita Jurkute pravedėme „Nebijok kalbėti” susitikimą vietos lietuvių bendruomenei. Savižudybių tema nelengva, bet kaip visada – pokalbis pilnas gerų ir jautrių dalykų. Po susitikimo prie manęs priėjo vyriškis ir prisistatė kaip jaunas kino režisierius, kuriantis trumpo metro filmą. Neatrodė jaunas kaip žmogus, tačiau režisierius laikomas jaunu, net jeigu pirmą filmą kuria būdamas 80-ies. Pasakė, kad jam labai patiko daina „Kitoks pasaulis”, kurią sugrojau gitara susitikimo metų. Paklausė, ar galėtų ją panaudoti savo filmui. Perklausiau jo ar jam tinka daina lietuvių kalba? Jis tik patikslino, kad būtent todėl ji jam patinka, nes tai suteikia paslaptingumo. Sutarėm, kad atsiųs man pasižiūrėti savo filmo juodraštį ir tada aš nuspręsiu, ar duoti dainą.
Grįžęs į Vilnių radau elektroninių paštu atsiųstą darbinį filmo variantą. Juodai-baltas, mistinis, tamsus sapnas. Vienas iš tų filmų, kur negali papasakoti apie ką, tačiau įtraukia ir hipnotizuoja. Atrašiau, kad duosiu dainą, ir kad kaip tik turiu jos naują (dar neišbaigtą) įrašą. Prieš kelias savaites, bandydamas savo naują studijos įrangą, įrašiau tokią versiją, kokią būtume įrašę su „Foje” tais senais laikais, jeigu tik būtume turėję elektroninius instrumentus. Tada buvome priversti groti gitaromis, nes nusipirkti namą buvo pigiau, nei „Moog” sintezatorių…
A. Mamontovas
Apie tai, ką Lietuvos muzikos pasauliui reiškia „Foje“, pasakoti tikrai neverta. Tie, kas turėjo progos sąmoningai gyventi paskutiniame XX a. dešimtmetyje ir liudyti grupės populiarumą, karaliavimą ir mirtį, gali papasakoti labai daug. Esu vienas iš tų, kuris savo diskografijoje turi visus šios grupės albumus. Ko gero, netgi prisiminčiau visas vietas, kuriose pirkau „Foje“ kasetes ir kompaktus. Žinoma, tai padaryti nėra labai sunku, mat pasirinkimas varijuoja nuo kasečių kiosko prieš „Vaikų pasaulį“ iki „Muzikos Bombos“ parduotuvės Jakšto ir Goštauto gatvių sankryžoje Vilniuje.
Visgi kiekvienas naujo „Foje“ albumo pasirodymas, kiekvienas koncertas ar dainos pristatymas buvo didžiulė muzikinė šventė, kuri anuomet reiškė gerokai daugiau nei žodžiais paaiškinamą džiaugsmą. Tada, kai dar nebuvo interneto, torentų, youtube, facebooko ar spotify, buvo žurnalas „Ausis“, šventinė šeštadienio popietė su eterio bangomis transliuojamu „Lietuvos Top 20”, „Radiocentro” apdovanojimai sporto rūmuose ir kasetiniai grotuvai, kuriuose ypatingai dažnai skambėjo „Foje“. Tai buvo laikas, kai norėdamas nusipirkti bilietą į koncertą turėdavai stovėti eilėje, o kasdienis ginčas su klasiokais, kas geriau – SEL ar „Foje“, neretai peraugdavo į rimtą konfliktą, po kurio net ir su geriausiu draugu kelias dienas galėdavai išvis nekalbėti.
Buvau tas, kuris niekada neabejojo rinkdamasis – matematikos sąsiuviniuose iki pat 1997- ųjų dominavo nevykę mėginimai nupaišyti „Foje“ logotipą, o visos grupės dainos – nuo pat pirmojo 1989-aisiais išleisto grupės albumo „Geltoni Krantai“ – buvo jau seniai išmoktos mintinai.
Taigi, nėra ko stebėtis, kad pokalbis su Andriumi Mamontovu prasidėjo nuo vieno liūdniausių, o kartu ir įsimintiniausių Lietuvos muzikos istorijos įvykių – paskutinio „Foje“ koncerto, kurį tą ypatingą pavasario dieną Vingio parke stebėjo 60 tūkstančių žmonių. Šio pasiekimo iki šiol nėra pavykę pakartoti jokiai kitai lietuviškai grupei.
1997-ųjų gegužės 17 dieną, paskutinį „FOJE“ koncertą pradėjote kūriniu „Kitoks pasaulis“. Tai viena populiariausių visų laikų jūsų dainų, kuria net ir dabar dažniausiai užbaigiate savo pasirodymus. Ilgą laiką mane kamavo šis klausimas, todėl negaliu nepaklausti: kodėl vienas svarbiausių „FOJE“ hitų tąkart nuskambėjo jau pačioje paskutinio grupės koncerto pradžioje?
Ko gero, galvojome, kad reikia pradėti svarbiausiu ir užbaigti svarbiausiu. Bet tiksliai tikrai neatsimenu. Visas paskutinis „Foje“ koncertas buvo mūsų populiariausių dainų rinkinys, todėl „Kitoks pasaulis“ jį tiesiog pradėjo.
Ši daina apskritai buvo vienas iš trijų pirmųjų mano gyvenime parašytų kūrinių. Ją sukūriau tada, kai man buvo 17 metų. Taigi, spėju, kad norėjome koncertą pradėti daina, nuo kurios viskas prasidėjo.
Ar atsimenate jausmą, kuris aplankė tada, kai Vingio parke užlipote ant scenos ir pamatėte 60 tūkstančių „Foje“ išlydėti atėjusių žmonių?
Žinoma. To neįmanoma pamiršti. Tai buvo momentas, kai supratau, kad tokios akimirkos mano gyvenime daugiau niekada nebebus. Ypatingai tai pajutau atliekant paskutinę dainą „Laužo šviesa“. Suvokiau, kad tai vienintelė ir labai ypatinga akimirka… Tokio jausmo, kaip anąsyk, nebepajutau niekada.
Stovėjau ant scenos ir supratau, kad baigėsi ypatingas laikas.
Iš esmės „Foje“ visada buvo to „pereinamojo“ meto grupė. Mes išgarsėjome dar sovietmečiu – beveik prieš pat atsirandant „Sąjūdžiui“, o „mirėme“ tada, kai Lietuva jau buvo laisva, nepriklausoma ir sutvirtėjusi. Taigi, mūsų muzika lydėjo žmones tuo ypatingai svarbiu mūsų šaliai virsmo metu.
„Foje“ tapo populiari maždaug 1986-aisiais, kai tų metų gegužės mėnesį įrašėme „Laužo šviesą“. Po jos pasirodymo apie mus sužinojo visa Lietuva. Iki šiol atsimenu, kad šią dainą įrašinėjome praėjus labai nedaug laiko po Černobylio elektrinės sprogimo (Černobylio katastrofa įvyko 1986 balandžio 26 – L.Z). Taigi, nuo tų metų pavasario iki 1997 metų pavasario „Foje“ buvo gyva.
Žinoma, tuo metu egzistavo daug kitų grupių, su kuriomis bandė lyginti ir mus. Pradžioje buvo „Foje“ ir „Antis“, vėliau – „Foje“ ir „Katedra“, dar vėliau – „Foje“ ir „Bix“. Tačiau vienoje svarstyklių pusėje visuomet buvo „Foje“. Konkurentai keisdavosi, bet mes išlikome iki pat pabaigos (šypsosi).
Na, o grįžtant prie tos stebuklingos akimirkos… Dainuoju aš paskutinį kartą „Laužo šviesą“ ir staiga suvokiu, kad tokios nuotaikos, tokio praėjusio laikmečio jau nebebus. Suprantu, kad čia ir dabar yra TA akimirka, kai baigiasi būtent TAS laikas.
Tai buvo savotiškas lūžio taškas, kurį sugebėjau užfiksuoti, pamatyti ir, svarbiausia, pajusti.
„Foje“ išsiskyrimas iki šiol yra apipintas įvairiausiais gandais. Ne viename interviu Jūs ir pats esate minėjęs, kad ant Vingio parko scenos paskutinį kartą lipote visiškai susipykę.
Tiesą sakant, buvau aš vienas ir likę trys grupės nariai. Jau kurį laiką mes buvome apsisprendę. Dar 1996 m. rugsėjo mėnesį aš pasakiau, kad mano manymu „Foje“ priėjo liepto galą. Nebejaučiau, kad vis dar esame vienas kumštis, todėl paskutiniai grupės gyvavimo metai buvo išties sudėtingi. Būdavo, ateini į repeticiją ar koncertą, linktelime vienas kitam galvą (net nepaspaudę rankos), atgrojame koncertą, linktelime vieni kitiems tardami „viso gero“ ir viskas.
Ši pabaigos pradžia prasidėjo 1995-taisiais. Tada išleidome, ko gero, patį svarbiausią „Foje“ albumą „Kai perplauksi upę“. Tų metų vasarą supratau, jog esu subrendęs soliniam albumui ir, nieko nelaukdamas, įrašiau savo debiutinį solinį įrašą „Pabėgimas“. Manau, kad šis įvykis padėjo pagrindus grupės subyrėjimui.
Nei vienas „Foje“ narys nepasakė nei žodžio apie „Pabėgimą“. Bendravome taip, tarsi jo nė nebūtų buvę. Nežinojau nieko – ar jiems patinka, ar nepatinka albumas, neturėjau jokios nuovokos, ką jie galvoja apie „Pabėgimą“. Tai buvo absoliutus grupės narių atsiribojimas, iš kurio supratau, kad jiems mano ryžtas sukurti solinį diską paprasčiausiai labai nepatiko. Tačiau tai buvo mano apsisprendimas. Buvau visų „Foje“ dainų autorius, todėl netgi nepaisant to, kad grupės sudėtis per mūsų gyvavimo metus ne kartą kito, aš nenustojau kurti. Taigi, grupė gyvavo tol, kol aš buvau joje ir rašiau dainas.
Kita vertus, mane visada žavėjo multiinstrumentalistai, sugebėję vieni groti įvairiais instrumentais ir įrašinėti savo albumus. Tokių žmonių buvo daug – nuo Mike Oldfield‘o iki Jean Michelle-Jarre. Klausydavausi jų muzikos, žinodavau, kad jie vieni tuos įrašus sukūrė ir įrašė ir galvodavau, kad tai – didžiulis stebuklas. Todėl visada norėdavau tai padaryti ir pats.
Pirmas toks mano darbas buvo „Foje“ albumas „Gali skambėti keistai“. Jį įrašinėjome dviese kartu su Dariumi Buroku. Keliose dainose saksofonu grojo Saulius Valikonis, bet iš principo tai mudviejų su Dariumi albumas. Kelias dainas šiame diske aš apskritai įrašiau visiškai vienas. Viena iš tokių dainų – kūrinys „Amžinas judesys“.
Taigi, solinė mano karjera buvo neišvengiamybė, kurios link aš visada ėjau. Tada, kai aš išleidau savo pirmąjį solinį albumą, grupės viduje prasidėjo nesutarimai. Iš kai kurių grupės narių buvo matyti net ir atvirų pykčio proveržių.
Nereikia pamiršti ir mūsų asmeninių gyvenimo faktų. 1994-ieji buvo tie metai, kai beveik visi grupės nariai vedė. Po metų susilaukėme vaikų. Todėl kiekvienas pradėjo gyventi ir atskirus gyvenimus. O juk ne veltui sakoma, kad grupė gera tol, kol ji gyvena panašų gyvenimą… Mes nustojome leisti laiką kartu – turėjome kitus draugus, skirtingus pomėgius. Todėl natūralu, kad grupė ėjo pabaigos link.
Net ir įrašinėdami albumą „Kai perplauksi upę“, turėjome labai daug ginčų ir pykčių. Tačiau tai buvo paskutinis kartas, kai šie pykčiai ir ginčai buvo konstruktyvūs. Po jo sekusį paskutinį „Foje“ diską „1982” įrašinėjome dviese – aš ir Arnoldas Lukošius. Darius ir Algis šiuose įrašuose dalyvavo epizodiškai – tik atvykdavo į studiją ir sugrodavo tai, ką mes buvome sugalvoję. Vėlgi, galime daryti išvadą, kad šis albumas taip pat buvo nebe visos grupės darbas. Taigi, galvodamas šiandien galiu daryti išvadą, kad tam tikra prasme pabaiga atėjo natūraliai.
Nuotr. Rytis Šeškaitis
Kaip jautėtės, kai po 16 metų pertraukos – 2013-aisiais – vėl kartu užlipote ant scenos?
Dar 2013 metais sugalvojau, kad norėčiau paminėti savo muzikinės veiklos 30-metį. Žinoma, dalis tų metų buvo praleistų drauge su grupe „Foje“. Todėl labai apsidžiaugiau, kad visi su „Foje“ susiję žmonės norėjo dalyvauti šiame projekte. Dalis dainų jame buvo sugrotos taip, kaip buvo įrašytos albumuose. Pavyzdžiui, daina „Distancija“. Su tuo sąstatu, su kuriuo tą dainą įrašėme 1986 metais, gyvai šio kūrinio niekada nesame atlikę. Tai padarėme tik 2013 metais. Buvo smagu.
Smagu buvo ne tik atlikti dainas, bet ir repetuoti, prisiminti senas istorijas. Bet kai prasidėjo koncertai, tada išlindo ir seni skeletai iš spintų. Po tų bendrų koncertų mes vėl susipykome ir aš supratau, kad tai buvo galutinis taškas, visiškai patvirtinęs, kad grupės nebėra.
Norite pasakyti, kad tie, kurie turėjo vilčių, kad „Foje“ atsikurs, jau turėtų galutinai jas palaidoti?
Taip, kai kas dar turėjo vilčių atkurti grupę, tačiau aš iškart pasakiau, kad tokių vilčių nėra. Kita vertus, nežinau, ar yra prasmės ją atkurinėti. Juk užlipti ir kartu pagroti kelias dainas buvo dovana visiems atėjusiems į koncertus. Kartu tai buvo smagus momentas ir mums patiems. Bet po koncertų buvo aišku, kad paskutinis „Foje“ ketvertukas, lipęs ant scenos 1997 metų gegužės 17 dieną Vingio parke, tikrai nebegali koncertuoti kartu. Deja, bet taip yra.
Galiu visai atvirai prisipažinti: aš niekada nenorėjau, kad iširtų „Foje“, bet ne viskas priklauso tik nuo manęs. Taip, daug kas mane kaltina, kad sugrioviau grupę, bet tikrai nesu tas, nuo kurio viskas priklauso 100 procentų.
„Foje“ išsiskyrimą nulėmė gausybė faktorių – nuo finansų iki bendravimo, ambicijų ir kitų žmogiškų dalykų. Visiems tiems dalykams susidėjus į vieną vietą „Foje“ buvo tiesiog pasmerkta mirti.
Negaliu pamiršti dar vieno momento – akimirkos, kai 1996 metais Eimontas Nekrošius pakvietė vaidinti „Hamletą“. Turėjome su „Foje“ leistis į koncertinį turą, tačiau tą pačią dieną, kai Nekrošius mane pakvietė vaidinti „Hamletą“, mūsų būgnininkas Algis Kriščiūnas, važiuodamas motociklu susilaužė koją. Gydytojai jam 3 mėnesius neleido groti, todėl mes atidėjome turą, o aš supratau, kad turiu laiko repeticijoms. Pradžioje su E. Nekrošiumi nusprendėme, kad niekam nesakysime apie repeticijas, nes dar nežinojau ar tikrai galiu išpildyti jo sumanymą. Tik po kelių savaičių repeticijų jis pasakė, kad mato šį spektaklį ir tiki mano galimybėmis suvaidinti „Hamletą“. Tada tai buvo paskelbta pirmame dienraščio „Lietuvos Rytas“ puslapyje, iš kurio apie mano ketinimus sužinojo likę „Foje“ nariai. Už tai jie ant manęs labai supyko…
Apskritai tai buvo laikas, kai kad ir ką aš bebūčiau daręs, viskas žiauriai pykdė grupės narius. Suvokiau, kad kiekvienas mano žingsnis jiems sukelia tik neigiamas emocijas. Tai buvo vienas iš tų ženklų, kai aš tikrai supratau, kad grupės nebėra.
Žinoma, kiekvienas savo istoriją papasakotų iš savo pusės. Aš šią istoriją matau būtent taip.
Jau minėjote „Laužo šviesą“ – dainą, kuri tapo ne tik neatskiriamu „Foje“ prekės ženklu, bet ir kūriniu, kurį Lietuva iki šiol mato kaip vieną didžiausių muzikinių laisvės ir nepriklausomybės šauklį. Nepaisant to, jūs šį kūrinį sukūrėte visiškai kitame kontekste – tai darėte Palangoje, aprašydamas savo vienatvę. Kaip Jums atrodo, kodėl žmonės ją laiko vienu iš Lietuvos himnų?
Tai natūralu, nes ji skambėjo būtent tuo metu. Mes visada suvokiame vienus dalykus kitų dalykų kontekste. Klausydamasis dainos namie tu ją girdi visiškai kitaip nei klausytumeisi jos skrisdamas lėktuvu ar vaikščiodamas po mišką. Veikia ne tik kūrinys, bet ir jo klausymo aplinka.
„Laužo šviesa“ buvo parašyta 1985 metų rudenį. Ją parašiau Palangoje. Pirmą kartą gyvenime nusprendžiau kažkur nuvažiuoti vienas. Tuo metu studijavau Vilniaus statybos inžinerijos institute, todėl spalio mėnesį man priklausė atostogos. Tąkart į Palangą skridau lėktuvu – pasiėmiau visą mėnesio stipendiją, siekusią berods 30 rublių ir nusipirkau bilietą pirmy-atgal. Ten slankiojau palei jūrą, žiūrėjau į horizontą ir parašiau „Laužo šviesą“. Tuo metu apie jokį „Sąjūdį“ net kalbos nebuvo. Niekas tokio žodžio garsiai nebuvo ištaręs. Jis atsirado pora metų vėliau. Taigi, visai neturėjau mintyje to, kaip visuomenė vėliau nuskaitė mano dainą. Tačiau čia ir slypi įdomumas: kartais tu įdedi į dainą vieną žinutę, tačiau žmonės ją nuskaito visiškai kitaip. Jie įspraudžia dainą į savą kontekstą ir suteikia jam kitas reikšmes. Ir tai – visiškai natūralu. Juk mes, žiūrėdami į kokį nors paveikslą ar klausydami kokios nors dainos, suprantame tai pagal save, savo pasaulėžiūrą, vertybes ir išprusimą.
Taip nutiko su „Laužo šviesa“. Šis kūrinys išgarsėjo 1987 metais, kai į ekranus išėjo kino filmas „Kažkas atsitiko“. Net kelis mėnesius Lietuvos kino teatruose šis filmas „sukosi“ su milžinišku pasisekimu. Po šios juostos žmonės sužinojo apie „Antį“, „Foje“ ir „Dainos teatrą“. Taigi, šis filmas Lietuvai atnešė tris vardus, kurie liko ilgam.
Tai ir buvo laikas, kai žmonės pradėjo klausytis „Laužo šviesos“. Tada prasidėjo pirmieji mitingai, Laisvės susitikimai, kalbos apie Laisvą Lietuvą ir t.t. Kūrinys vis populiarėjo, o didžiausią piką pasiekė 1989 m. „Roko marše“. Šis festivalis buvo ta vieta, kurioje drąsiai kilo trispalvės ir skambėjo kalbos bei šūkiai apie mūsų šalies nepriklausomybę ir laisvę. Natūralu, kad žmonės tą dainą ir tekstą girdi būtent per šią prizmę.
O kiek ilgiausiai esate „ištempęs“ paskutinę „Laužo šviesos“ frazę „Laužo užpūst neišdrįs…“?
Nežinau, niekada neskaičiavau (juokiasi). Kartais ilgiau, kartais trumpiau, tačiau pusę minutės stengiuosi ištempti kiekvieną kartą.
„Laužo šviesą“ kūrėte Palangoje, žinau, kad „Vandenyje“ sukūrėte Amerikoje. O kokioje keisčiausioje vietoje esate parašęs dainą? Kokia Jūsų daina yra labiausiai asmeniška ir autobiografiška?
Daug tų keistų vietų buvo. Tos pačios jau apkalbėtos „Laužo šviesos“ didelė dalis buvo parašyta sulūžusioje gelbėtojų būdelėje pliaže. Likusią dalį sukūriau skrisdamas atgal lėktuvu į Vilnių. Iš tikrųjų „Laužo šviesa“ buvo daug ilgesnė. Tik po to supratau, kad ji – gerokai per ilga, todėl teko ją patrumpinti išmetant porą stulpelių.
Gal turite tuos „išbrauktus stulpelius“?
Bijau, kad ne. Neišsaugojau nei juodraščių, nei laiškų. Kartkartėmis tiesiog imu ir sudeginu viską, kas susikaupia. Kažkada turėjau dienoraščius ir užrašus, tačiau jie neišliko.
SEL visada siekė pralenkti „Foje“, bet mes su jais nekonkuravome
Augau su „Anties“ ir „Foje“ muzika, todėl puikiai atsimenu mokyklą XX amžiaus pabaigoje. Mūsų ausinukuose skambėjo arba „Foje“, arba „SEL“, o pagrindinės diskusijos mokykloje pertraukų metu sukdavosi apie tai, kurios grupės muzika yra geresnė. Kartais diskusijos peraugdavo į gerokai rimtesnius pokalbius ar konfliktus. Net neabejoju, kad tai jautėte ir Jūs. Koks tai buvo laikas grupei „Foje“?
Dar keliais metais anksčiau mokyklose buvo panašus pasidalijimas tarp muzikos gerbėjų, kurie turėjo rinktis „Antį“ arba „Foje“. Vienoje svarstyklių pusėje visada būdavo „Foje“. Tačiau tai neturėtų labai stebinti, mat taip vyksta visur. Juk visada būna keli ryškūs atlikėjai, iš kurių vieniems patinka vieni, kitiems – kiti. Ir nors tokiais atvejais sakoma, kad dėl skonio nesiginčijama, žmonės vis tiek elgiasi priešingai.
Kalbant apie Egį (grupės „SEL“ lyderis Egidijus Dragūnas – L. Z), buvo akivaizdu, kad jis visada siekė pralenkti „Foje“. Jis ir dabar nori pralenkti „Foje“. Jis ir dabar svajoja surengti koncertą Vingio parke, kuriame apsilankytų 60 tūkstančių žmonių. Bet tam, kad jis prieš mus laimėtų, būtinas vienas esminis dalykas – reikia, kad mes su juo lenktyniautume. Tačiau mes su juo nelenktyniavome ir nesiruošiame to daryti (juokiasi). Jeigu jam pasiseks – tebūnie. Tačiau mes niekada nelyginome savęs nei su „SEL“, nei su kokia kita grupe. Galbūt pradžioje kažkiek lyginome save su „BIX“, tačiau nei su „Antimi“, nei su „SEL“, nei su „Katedra“ niekada nelyginome. Tai – visiškai skirtingi kolektyvai.
Tiesa, kalbant apie „BIX“, galiu prisipažinti, kad maždaug nuo 1988 iki 1990 metų jie man buvo kažkas ypatingo. Klausydavausi jų koncerto ir galvodavau, kaip aš norėčiau groti tokioje grupėje. Jų koncerte jausdavau ne tik baltą sveiką pavydą, bet ir nerealų džiaugsmą.
„SEL‘ams“ aš niekada nepavydėjau. Ir tikrai nenorėjau būti panašus į juos. Nepaisant to, kad aš prodiusavau pirmus du Egio albumus ir kažkuria prasme mes su broliu prisidėjome prie to, kad jis taptų garsus…
Viena įdomiausių praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio muzikos kovų – tai savotiška kova dėl Jūsų dainos „Saulės miestas“. Kaip atsitiko taip, kad Jūs įrašėte savo albumą ir įtraukėte į jį „Saulės miestą“, tačiau grupės „SEL“ „Saulės miesto“ koveris pirmas pateko į radijo stotis ir susišlavė didžiuosius populiarumo vaisius?
Aš „Saulės miestą“ įrašiau 1995 metais, o jis – metais vėliau. Istorija paprasta: Egiui patiko ši daina ir jis paklausė, ar gali ją įrašyti. Aš sutikau.
„SEL‘ų“ „Saulės miesto“ sėkmė yra Gedimino Zujaus nuopelnas. Egis sugalvojo pačią koncepciją – jis norėjo, kad daina skambėtų šokių muzikos stiliuje, bet viską įgyvendino Gediminas Zujus, sukūręs dainai puikią aranžuotę.
Taigi, kūrinys išpopuliarėjo, o Egis tiesiog pametė galvą ir visuose interviu ėmė pasakoti, kad jis parašė „Saulės miestą“. Pradžioje į tai žiūrėjau su šypsena, bet advokatė pasiūlė kreiptis į teismą, dėl atvirai skleidžiamo melo ir šmeižto. Parašėme pretenziją, tačiau į teismą jo taip niekada ir nepadaviau. Neturėjau tikslo, kad jį nuteistų. Tiesiog bandžiau prisibelsti iki sveiko proto. Deja, iki to sveiko proto prisibelsti nepavyko.
Taip, Egis turi charizmą. Jis sugeba išlaikyti dėmesį visą koncertą ir jis labai nori būti gerbiamas. Jis visą gyvenimą norėjo, kad jį visi gerbtų. Tačiau jo elgesys sukelia atvirkštinę reakciją. Egiui tiesiog reikėtų atsiprašyti visų žmonių, kuriuos jis įžeidė, įskaudino ir apipylė mėšlu. O tokių žmonių yra tikrai labai daug. Taigi, jeigu jis norėtų būti labai gerbiamas, jam reikėtų taip pat garsiai, kaip visus kažkada iškeikė, imti jų ir atsiprašyti. Jeigu jis tai sugebės padaryti, ko gero bus vertas pagarbos.
Taip ši istorija su „Saulės miestu“ liko nuošaly. Paleidau ją ir tiek.
Nuotr. Rytis Šeškaitis
Tais laikais, kai „SEL“ ir „Foje“ konkurencija pasiekė piko tašką ir kaitino žiniasklaidos bei muzikos gerbėjų kraują, Lietuvoje vykdavo dar vienas labai svarbus įvykis – „BRAVO“ ir „Radiocentro“ muzikiniai apdovanojimai. Iki šiol Jūs esate vienas daugiausiai apdovanojimų pelnęs atlikėjas. Ką jie reiškė Jums?
Kai tik atsirado „BRAVO“ apdovanojimai, jie iš tiesų buvo muzikantų šventė. Tai nebuvo pompastiškas renginys. Jis vykdavo „LNK“ studijoje, į kurią atėjęs tu tiesiog jausdavaisi muzikantų bendruomenės dalimi.
Kol „BRAVO“ rengė Aurelijus Silkinis – tikrasis apdovanojimų įkūrėjas, ir kol jis nepardavė frančizės Arūnui Valinskui – tol tie apdovanojimai turėjo kažkokią vertę ir buvo tikri. Vėliau, kai juos ėmė rengti A. Valinskas ar Gytis Daugėla, jie tapo komercionalizuoti ir galiausiai visiškai numirė.
„Radiocentro“ apdovanojimai buvo visiškai kitokie. Pradžioje renginys buvo ypatingai svarbus, nes ši radijo stotis ilgą laiką turėjo laidą „Lietuvos top 20“. Kiekvieną šeštadienį LTDukas (taip dar buvo vadinamas „Lietuvos top 20“) sutraukdavo minias klausytojų visoje Lietuvoje. Todėl jeigu grupė patekdavo į pirmas šio topo vietas, tai keisdavo muzikantų gyvenimą.
„Radiocentro“ apdovanojimai gyvavo tol, kol vieną dieną buvo nuspręsta sujungti lietuvišką ir užsienietišką muziką į vieną topą. Tada lietuviškas topas mirė, o „Radiocentras“, mano akimis, padarė didžiulę klaidą. Ilgą laiką jie buvo radijo stotis, diktavusi visas lietuviškos muzikos madas – neginčijamas lyderis. Tas dvidešimtukas buvo pats svarbiausias Lietuvoje. Kai jie tai pakeitė, po truputį ėmė mirti ir patys apdovanojimai. Kol „Radiocentro“ apdovanojimai vyko Sporto rūmuose ir kol jų programoje buvo „Lietuvos top 20”, tol jie buvo tikri. Po to iš jų teliko apdovanojimų imitacija.
Kažkuriame etape tie apdovanojimai tau yra svarbūs. Galbūt tada, kai esi jaunas, kol sieki įrodyti, kad esi kažko vertas. Tada jie suteikia tam tikrą pasitikėjimą. Tačiau kažkuriuo metu supranti, kad tai yra žaidimas. Ilgainiui viskas tapo nuspėjama, surežisuota ir neįdomu. Visai kaip ir dabartiniuose pasauliniuose „GRAMMY“ ar „MTV“ apdovanojimuose. Čia nerasi daug tikro.
Po 2009 metų „Radiocentro“ apdovanojimų Jūs savąją statulėlę išmetėte į upę taip sukeldamas didžiulį muzikantų nepasitenkinimą ir nemenką atgarsį Lietuvos žiniasklaidoje ir. Ar praėjus 7 metams nuo šios akimirkos, galite pasakyti tikslią priežastį, kodėl taip pasielgėte?
Priežastis nepakito. Apdovanojimui aš tiesiog norėjau suteikti didesnę vertę. Ir aš ją suteikiau.
Jį įmečiau į Nerį nuo Valakampių tilto. Mano vienas draugas, labai turtingas verslininkas užpernai prisipažino, kad prieš kelerius metus drauge su keliais bičiuliais dvi dienas nardė po tuo tiltų ieškodamas apdovanojimo. Deja, jam nepavyko. Greičiausiai jį nunešė srovė.
Kodėl aš taip padariau? Tiesiog bandžiau pasakyti, kad jeigu tu kažką darai, tai turi būti tikra.
Labai mėgstu „Radiocentrą“ ir su dideliu malonumu einu ten, jeigu tik mane kviečia pasikalbėti ir padainuoti, bet tais metais jie surengė apdovanojimus atlikėjams, kurių muziką mažiausiai grojo. Man tai pasirodė keista, nes transliuojant vienų atlikėjų muziką atrodo natūralu, kad jiems ir turėtų atitekti apdovanojimai. Tuo metu Lietuvoje buvo populiari „Yva“, Natalija Zvonkė ir panašaus kalibro muzika, kurios „Radiocentro“ eteryje tikrai buvo labai daug. Todėl buvo logiška, kad grojami atlikėjai ir turėjo patekti tarp nominuotų ir apdovanotų.
Pagrindinis mano tų metų kūrinys buvo „Geltona Žalia Raudona“. Jis ir dar kelios albumo dainos sėkmingai skambėjo kitose radijo stotyse, tačiau „Radiocentras“ kūrinio išvis negrojo. Kitos mano dainos net nepateko į šios radijo stoties metų šimtuką. Kitaip tariant, aš nebuvau grojamas. Todėl man buvo labai keista, kad mano muzikos negrojanti radijo stotis man skiria geriausio metų atlikėjo apdovanojimą. Tai – absoliutus nonsensas. Ko verti jūsų apdovanojimai? Už kokius nuopelnus man skiriate statulėlę? Taigi, tai buvo vienintelis būdas kaip suteikti apdovanojimui vertę. Beje, iki šiol manau, kad tai yra pats garsiausias kam nors įteiktas „Radiocentro“ apdovanojimas (juokiasi).
Rašydamas dainą užkonservuojuju išgyvenamą būseną
Jeigu jūs pats sau galėtumėte įteikti apdovanojimą už geriausią albumą ir už geriausią dainą – už ką save apdovanotumėte?
Albumas – „Šiaurės naktis. Pusė penkių“. Na, o kalbant apie dainą…
Žinai, pačiam vertinti save yra labai sunku. Kiekvieną dainą rašydamas aš įdedu daug savęs. Kitaip tariant užkonservuoju tuo metu išgyvenamą būseną…
Visgi, jeigu privalėčiau išskirti vieną dainą, ko gero tai būtų kūrinys „Vandenyje“. Ji labai paprasta, monotoniška ir meditacinė – čia ratu sukasi keturi akordai. Keista, tačiau jau daug metų aš jos negaliu sustoti groti. Kaskart, kai su grupe repetuojame kokią nors naują programą, sakome, kad daugiau nebegrosime „Vandenyje“, nes ji skamba kiekviename mūsų koncerte. Ir poroje koncertų jos nesugrojus vis tiek ateina akimirka, kai žiūrovai kviečia pakartoti, o mes stovėdami užkulisiuose ir galvodami, ką sugroti, nusprendžiame, kad bisui reikia atlikti „Vandenyje“.
Yra „uždainuotos“ dainos, kurioms būtina pailsėti, o ši daina yra tas kūrinys, kuris mane išreiškia 100 procentų. Joje aš visada jaučiuosi savimi. Šioje dainoje užfiksavau tai, kas manyje niekada nesikeičia. Todėl man ją visada lengva ir gera dainuoti.
Kurias „Foje“ ar savo solines dainas Jūs galėtumėte įvardinti kaip kūrinius, kurių žmonės iki galo neišgirdo ir neįvertino?
Manau, kad kiekviename albume būna tokių dainų. Būna akimirkų, kai susimąstau, kodėl populiari tapo viena ar kita įrašo daina, nors man asmeniškai kitas kūrinys atrodė stipresnis.
Pavyzdžiui, albume „Elektroninis dievas“ daina „Krentantys lėktuvai“ man velniškai patinka. Mano manymu, ji nepelnytai nesusilaukė didesnio pripažinimo.
Nuotr. Rytis Šeškaitis
O man atrodo, kad dvi Jūsų labiausiai neįvertintos dainos (kurios labai patinka ir man) – tai kūriniai „Koks mėlynas dangus“ ir „Baltam name“.
„Koks mėlynas dangus“ koncertuose buvo sutinkama ypatingai pozityviai. Ji buvo topuose, tačiau, kiek atsimenu, iki aukščiausių vietų nepakilo.
Kalbant apie „Baltam name“, manau, kad jos „neišgirdimą“ nulėmė laikas. Pažįstu daug žmonių, kuriems labai patinka ši daina. Pavyzdžiui, mano žmonai tai – pats geriausias visų laikų „Foje“ kūrinys.
Ši daina linksta į indie roką. Tuo tarpu visos mėgstamiausios „Foje“ dainos yra populiarioji muzika. Indie rokas Lietuvoje niekada nebuvo dominuojantis muzikos žanras. Galbūt todėl „Baltam name“ žmonės ne iki galo išgirdo. O gal ir ne (šypsosi). Galiu tik svarstyti, tačiau mano pamąstymai – labai subjektyvūs.
Kalbėdamas apie kuriamas dainas, minėjote, kad tai savotiškas akimirkos užkonservavimas. Turiu klausimą, kuris mane kamuoja nuo tos akimirkos, kai pirmą kartą pristatėte „Marso kanjonus“. Apie ką ši daina?
Nežinau (juokiasi). Ne visos dainos turi paaiškinimą. Kartais, rašydamas dainą, aš tiesiog paišau žodžių paveikslą. Mintyse tą paveikslą matau ir žinau, kad jis tiesiog neša tam tikrą emociją. Tikrai nežinau tiesioginės „Marso kanjonų“ reikšmės. Kartais žodžiai nebūtinai turi kažką reikšti. „Marso kanjonai“ – viena iš tų dainų, kuriose tekstas tiesiog sukuria tam tikrą nuotaiką, kuri yra pastiprinta muzikos. Bet taip yra man. Visai tikėtina, kad kitas žmogus turės aiškią šios dainos prasmės šifruotę.
Kitais metais Jūs švęsite penkiasdešimtmetį. Ar penkiasdešimties sulaukęs Andrius Mamontovas labai pasikeitė lyginant jį su tuo Andriumi Mamontovu, kuris už 9 rublius nuskrido į Palangą ir sukūrė „Laužo šviesą“?
Vis dar esu tas pats žmogus. Žinoma, turiu daugiau patirties ir esu daugiau pamatęs. Tačiau lygiai taip pat reaguoju į tuos pačius dalykus ir nemanau, kad iš esmės žmonės labai keičiasi. Kai kurios mūsų savybės metams bėgant išryškėja, kai kurios labiau pasislepia. Bet tai, ką tu turėjai savyje, tu vis dar ir turi. Tai niekur nepradingsta. Vienas savybes maitini ir augini, o kitas nustumi į dugną.
Ar švęsdamas penkiasdešimtmetį Jūs vis dar turėsite muzikinių ambicijų?
Žinoma, kad aš turiu ambicijų. Kitais metais noriu skambiai atšvęsti savo jubiliejų. Galbūt neilgai trukus aš apie tai ir pranešiu, nes turiu visai įdomų planą.
Kalbant apie muzikines ambicijas, aš tikrai labai norėčiau kurti elektroninę muziką. Laisvalaikiu tai ir darau, tačiau nesu tikras, kad to kam nors, išskyrus mane, dar reikia. Žmonės atėję į koncertus nori girdėti mane dainuojantį. Jiems būtų neįdomu matyti mane, stovintį prie sintezatoriaus ar kompiuterio.
Taip pat norėčiau parašyti muziką kino filmui. Kol kas esu vienintelis Lietuvos muzikantas, turintis A klasės kino festivalio apdovanojimą, pelnytą Šanchajaus kino festivalyje. Tačiau Lietuvoje būna taip, kad arba man netinka kino kūrėjas, arba kino kūrėjai kažkodėl manęs išsigąsta. Kartais pajuntu, jog tai, kad esu žinomas, man tiesiog trukdo. Arba trukdo kai kuriems žmonėms bendrauti su manimi. Tačiau noriu tikėti, kad vieną dieną aš dar turėsiu progą parašyti garso takelį filmui.
Bet to daryti kasdien neįmanoma. Juolab, kad ir kino industrija mūsų šalyje yra labai maža. Yra keli labai geri kompozitoriai, kuriantys puikią muziką kino filmams ir spektakliams, todėl akivaizdu, kad kino kūrėjai turi iš ko rinktis. Tad tokia proga gali pasitaikyti tik vieną kartą gyvenime.
Na, o galutinai atsakant į šį klausimą, galiu pasakyti, kad artėjant penkiasdešimtmečiui aš pagaliau suvokiu, kad nebenoriu nieko įrodinėti. Buvo akimirka, kai jutau, jog įrodinėjau galintis kažką nuveikti. Dabar jaučiu, kad atėjo ta riba, kai būtinybė įrodinėti, jog esu kažko vertas, paprasčiausiai baigėsi. Pavargau įrodinėti. Tai dariau daug metų, todėl esu tikras, kad daugiau nebenoriu to daryti.