Naująjąme remiksų EP – keturios kūrinio „It’s A Beautiful World“ (iš albumo „Who Built The Moon?“) interpretacijos, kurtos šokių muzikos veterano Andrew Weatherall bei legendinio (tik, deja, nebeegzistuojančio) Mančesterio klubo „Hacienda“ rezidentų Mike Pickering ir Graeme Park.
Naująjį Noelio Gallagherio EP rasite platformose Youtube ir Spotify.
Daugiau kaip aštuonerius metus nebeegzistuojanti Jungtinės Karalystės super grupė „Oasis” iki šiol sutraukia žiniasklaidos dėmesį, o kiekvienas pakalbėjimas apie brolių Noelio ir Liamo Gallagherių išsiskyrimą greitai tampa pirmų britų žiniasklaidos puslapių vertomis istorijomis.
Kad tai yra tiesa, įrodo ir praėjusios savaitės pabaigoje Liamo Gallagherio oficialioje twitterio paskyroje parašytos žinutės (apačioje), kurios akimirksniu apskriejo Anglijos muzikinius portalus .
Pastaruoju metu vis aršiau savo skalbinius viešai skalbiantys broliai ir vėl įpylė žibalo į ugnį. Liamas buvo daugiau nei konkretus: kelios twitterio žinutės, kurių pagrindinis leitmotyvas – daugiau nei aiškus: „Ji (Noelio žmona) kalta dėl to, kad Oasis nebėra”.
„Ketinome išvykti į turą Amerikoje, tačiau ji pavogė Noelio pasą, o vėliau kišo jam į galvas visokias nesamonęs, kol galiausiai Noelis atėjo verkdamas prie mano durų”, – rašė Liamas.
Kol kas oficialios Noelio reakcijos į brolio žinutes viešojoje erdvėje dar nesulaukėme, tačiau akivaizdu, kad šeimyninis kivirčas tęsiasi ir toliau. Ir nors tokie brolių vaidai nutolina milijonų žmonių trokštamo „Oasis” atsikūrimo galimybes, bent jau žiniasklaida tikrai turi progų džiaugtis – panašu, kad rašyti dar tikrai bus apie ką.
Think it’s time to address the witch you want me to drop dead you have a screw loose and know the world knows as you were LG x
Po grupės „Oasis” išsiskyrimo skilo ir kolektyvo gerbėjų gretos – vieni palaikė hito „Wonderwall” kūrėjų smegenis – dainų kūrėją ir autorių Noelį Gallagherį, kiti – pagrindinį grupės balsą Liamą. Ilgą laiką broliai negalėjo žiūrėti vienas į kitą, naudodavosi žiniasklaidos dėmesiu pildami žibalą į tarpusavio santykių ugnį ir nuolat ginčydavosi, kuris yra kietesnis.
Didžiąją dalį „Oasis” dainų sukūręs Noelis ne kartą viešojoje erdvėje yra piktinęsis, kad Liamas savo koncertuose viešai atlieka jo sukurtas dainas. Tačiau Liamui, regis, tai nė motais.
Neseniai prisipažinęs, kad jis vis dar nemoka sugroti populiariausio „Oasis” hito „Wonderwall”, Liamas pareiškė, kad visai norėtų gyvai atlikti pirmus tris „Oasis” albumus. Žurnalui „Q” brolis atskleidė, jog tai būtų atskiri koncertai, kuriuose būtų grojami tik 1994-aisiai išleisto „Definitely Maybe”, 1995-ųjų „(What’s the Story) Morning Glory?” ir 1997-ųjų „Be Here Now” kūriniai. Visus šiuos albumus sukūrė Liamo brolis Noelis.
Liamas pridūrė, kad koncertuose skambėtų tik šių trijų albumų dainos, nes „kiti albumai tiesiog niekam nerūpi”.
Mančesterio miestas garsėja ne tik ypatinga muzikos scena, bet ir meile futbolui. Tiesa, jeigu rokas šio miesto gyventojus dažniausiai suvienija, tai futbolas (neretais atvejais) išskiria. Ir tam yra viena esminė priežastis: viena Mančesterio gyventojų dalis palaiko šiuo metu „Premier lygoje” užtikrintai pirmaujančia „City” eikipą, kita – vieną tituluočiausių Jungtinės Karalystės klubą „Manchester United”.
Neabejingas futbolui yra ir Noelis Gallagheris, viešojoje erdvėje nuolat ieškantis progų išreikšti savo paramą „Manchester City” komandai.
Po neseniai įvykusio Mančesterio klubų derbio (kurį „City” komanda laimėjo rezultatu 2:1), „Oasis” dainų kūrėjas nepašykštėjo kandžių replikų, adresuotų „United” komandos sirgaliams ir šio klubo treneriui Jose Mourinho.
„Atėjo atpildo metas. Pagarba „United” gerbėjams, kurie džiaugėsi, kad prie jų vairo stojo Mourinho, o ne Guardiola (L.Z. – dabartinis „City” komandos treneris). Jie puikiai supranta, kad šiandien matė šį tą ypatingo”, – televizijai „Sky Sports” sakė Noelis po „Manchester City” komandos pergalės.
„Šio žmogaus veidmainystė – tiesiog stulbinama”, – vertindamas Jose Mourinho pasisakymus spaudos konferencijoje po „United” lygiųjų su lygos vidutiniokais „Southampton” apibendrino N. Gallagheris.
Itin aikštingas ir kuklumu tikrai negarsėjantis portugalas tąkart tylėjo. Tačiau tylą nutraukė spaudos konferencijoje po kitų rungtynių. Naujųjų metų dieną „Manchester United” klubas rezultatu 2:0 svečiuose įveikė Liverpulio „Everton” ekipą. Visose rungtynėse dominavusių Mančesterio futbolininkų žaidimu J. Mourinho buvo labai patenkintas, todėl, komentuodamas rungtynių rezultatą, nepatingėjo prisiminti „Oasis” sielos ir atsakyti jo paties retorika: „Šiandien mes žaidėme puikiai. Todėl galbūt šįkart man nusišypsos sėkmė ir rokenrolo karaliai, kurie sakė, kad praėjusios rungtynėse aš atrodžiau baisiai, sugebės pasakyti priešingai?”.
Jose Mourinho ir Noelio Gallagherio apsižodžiavimas netruko sulaukti sirgalių ir fanų reakcijos socialiniuose tinkluose reddit ir twitter. Panašu, kad šią istoriją sekančių žmonių dalis vis dar tikisi kažkokios atomazgos. Kokia (ar) ji bus – parodys laikas. Vis dėlto bent jau kol kas ramus gali jaustis Noelis Gallagheris, mat jo palaikoma komanda yra įsitaisiusi lygos viršūnėje, o ją nuo artimiausių persekiotojų „Manchester United” skiria net 15 taškų.
Jau septintus savo gyvenimo metus skaičiuojantis muzikos portalas manoMUZIKA.lt turi vieną nuo pat įsikūrimo pradžios nekintančią tradiciją – tarpušvenčiu paskelbti nueinančių metų geriausių albumų topą. Tai 15 albumų, kurie, portalo autorių nuomone, yra verčiausi aukščiausių pozicijų, išskirtinumo ir, žinoma, geriausiųjų vardo.
Šiemet manoMUZIKOS sąraše buvo 77 albumai. Natūralu, augant portalo autorių skaičiui, daugėja ir paminėtų įrašų kiekis. Tačiau kiekvienas mM rašantis žmogus turėjo išrinkti 15 2017-aisiais išrinktų plokštelių, sureitinguoti jas atitinkamai nuo 1 iki 15 vietos prioritetų tvarka, o tada prasidėjo didysis balų skaičiavimas. Taigi, sudėliojus visų mūsų balsus, gavome gerą, skanų, skambų ir žavų šių metų penkioliktuką.
Topo viršūnėje – devintąį solinį albumą (ir antrą per šiuos metus) „Resurgam” išleidęs ir menų fabrike „Loftas” pasakišką pasirodymą surengęs britų kolektyvas „Fink”. Jis aukščiausiųjų trejetuke aplenkė dvi JAV grupes – Matto Berningerio kolektyvą „The National” su albumu „Sleep Well Beasts” ir ketvirtąją studijinę plokštelę išleidusį Pensilvanijos šešetą „The War On Drugs”. Mistiškasis, idėjinis ir gyvenimo mėtytas bei vėtytas Benjaminas Clementine’as su antruoju savo albumu įsitaisė ketvirtoje, o buvęs „Oasis” dainų autorius Noelis Gallagheris su visiškai kitaip skambančiu „Who Built The Moon?” – penktoje vietoje (beje, jo brolio Liamo debiutas – dviem pozicijomis žemiau).
Šiemet iš 15 albumų 9 priklauso Didžiosios Britanijos, 2 Kanados, 4 JAV atlikėjams.
manoMUZIKA.lt geriausių 2017-ųjų albumų TOP 15:
FINK – Resurgam(Ninja Tune, Didžioji Britanija)
THE NATIONAL – Sleep Well Beast (4 AD, JAV)
THE WAR ON DRUGS – A Deeper Understanding (Atlantis, JAV)
BENJAMIN CLEMENTINE – I Tell A Fly (VIRGIN EMI, Didžioji Britanija)
NOEL GALLAGHER’S HIGH FLYING BIRDS – Who Built The Moon? (SOURMASH, Didžioji Britanija)
LEIF VOLLEBEKK – Twin Solitude (Secretly Canadian, Kanada)
LIAM GALLAGHER – As You Were (Warner Bros, Didžioji Britanija)
BONOBO – Migration (Ninja Tune, Didžioji Britanija)
BRUNO MAJOR – A Song For Every Moon (July Records, Didžioji Britanija)
SAMPHA – Process (Young Turks, Didžioji Britanija)
STEREOPHONICS – Scream Above The Sound (Parlophone, Didžioji Britanija)
FATHER JOHN MISTY – Pure Comedy (Belle Union, JAV)
Ne paslaptis, kad manoMUZIKOS autorių gretose yra ne vienas toks, kuris stovėtų pirmas eilėje jei tik galėtų įsigyti bilietus į grupės „Oasis” koncertą. Deja, jau daug metu ši svajonė yra gerokai nutolusi nuo realybės: broliai Gallagheriai daugiau kaip 8 metus, pasukę skirtingias keliais, pasirinko savo solinius projektus, todėl svajonę išgirsti Noelį ir Liamą, kartu atliekančius tokius kūrinius kaip „Don’t Look Back In Anger”, „Little By Little” ar „Wonderwall”, mes vis dar atidame kitiems kartams.
Žinoma, iki kaulų smegenų mylėdami „Oasis” ir nuolat sekdami brolių kivirčus viešojoje erdvėje, nenutolstame nuo realybės, todėl mėgaudamiesi jų solinės kūrybos vaisiais nepraleidžiame ir visų įmanomų jų interviu radijo stočių ar televizijos eteryje.
Kalėdinis periodas interviu klausimu intensyvus tiek Noeliui, tiek ir Liamui Gallagheriams. Metų pabaigoje išleidę savo solines plokšteles ir užkariavę Didžiosios Britanijos topą, jie nuolat dalija interviu praktiškai visais gyvenimo klausimais. Ir netgi nepaisant to, kad įtampa tarp brolių pastaruoju metu buvo pasiekusi piką, kalėdinė nuotaika, regis, sušvelnino ir tarp jų tvyrojusią nesantaiką.
Liamas, duodamas interviu kelioms radijo laidoms nepašykštėjo tokių frazių kaip „Noelis yra mano brolis, aš jį labai myliu ir labai ilgiuosi” bei „Jeigu Noelis nuspręs atkurti „Oasis”, aš būsiu šalia jau po dešimties minučių”. Tuo tarpu Noelis, paklaustas, ar kitais metais, jeigu „Oasis” bus pakviesti prisijungti į rokenrolo šlovės galerija, imsis atkurti grupę, atsakė teigiamai. Tiesa, ar tai buvo pasakyta ironiškai, ar rimtai, liko su klaustuku, tačiau įvairiuose grupės forumuose pasėjo rimtą vilties sėklą. Juolab, kad į rokenrolo šlovės galeriją kviečiama ne anksčiau nei praėjus ketvirčiui amžaus nuo populiaraus ir įtaką padariusio albumo pasirodymo (o būtent kitąmet sukanka 25 metai debiutiniam grupės albumui „Definitely Maybe”.
Taigi, prieš kalėdas turime peno ir vėl svajoti. Ar su „Oasis” susijusioms svajonėms lemta išsipildyti – pamatysime atėjus laikui. Bet kuriuo atveju, viltis visada miršta paskutinė:)
Dalijamės keliais laidų įrašais, kuriuose broliai kalbėjo minimomis temomis.
Šįvakar paskelbus perkamiausių Didžiosios Britanijos albumų topą paaiškėjo, kad pirmoje vietoje debiutavo grupės „Oasis” dainų kūrėjo Noelio Gallagerio albumas „Who Built The Moon?”. Tai jau trečias muzikanto ir grupės „Hight Flying Birds” diskas po „Oasis” išsiskyrimo ir kartu trečias atlikėjo įrašas, pačią pirmą savaitę užkopęs į UK TOP 40 viršūnę.
Per savaitę buvo nupirkta 78 tūkst. albumo kopijų. To pilnai pakako tam, kad albumas debiutuotų čarto viršūnėje.
Negana to, su šia plokštele užkopęs į sąrašo viršūnę, Noelis Gallagheris tapo Didžiosios Britanijos rekordininku, nes tai jau 10-asis jo kurtas įrašas, debiutuojantis pirmoje UK TOP 40 vietoje. Sąrašo viršūnėje debiutavo ir visi 7 grupės „Oasis” studijiniai įrašai. Beje, jeigu įskaičiuotume ir 2010-aisiais pasirodžiusi geriausių „Oasis” dainų rinkinį „Time Flies”, tuomet jau turėtume visas 11 plokštelių.
Beje, nepaisant to, kad šią savaitę Noelio albumas – perkamiausias Jungtinėje Karalystėje, jis vis dėlto pralaimėjo neoficialią kovą savo broliui Liamui. Liamo debiutinio solinio albumo „As You Were” per pirmąją savaitę buvo nupirkta 103 tūkst. kopijų.
Žemiau, Noelio Gallagherio reakcija į tokį pasiekimą ir albume esanti daina „Dead In The Water”.
Iki ypatingai laukiamo naujo Noelio Gallagherio albumo „Who Built The Moon?” pasirodymo likus vos kelioms valandoms, buvęs „Oasis” narys pasidalino kūrinio „Dead In The Water” akustine versija, atlikta Airijos radijo stotyje „RTÉ 2FM” ir jos žodžių video.
Jeigu kam nors pasakyčiau, kad „U2“ yra mano gyvenimo grupė, būčiau tikras melagis. Tačiau nepaisant to, pamatyti Bono ir jo sėbrų pasirodymą jau ilgą laiką buvo vienas prioritetinių mano gyvenimo muzikinių darbų. Daugelį metų atidėliodavau šį reikalą todėl, kad atsirasdavo svarbesnių veiklų prioritetiniame sąraše, tačiau šįkart taškus ant „i“ padėjo sudėlioti vienas paprastas faktas, kurio vardas – „The Joshua Tree“.
Albumui, kuris lydi mane praktiškai visą gyvenimą, šiemet sukako 30 metų. Ir tai yra ne tik vienas geriausių airių diskų, bet kartu ir vienas iš perkamiausių visų laikų albumų visame pasaulyje. Taigi, vos tik sužinojau, kad šiemet galėsiu gyvai išgirsti albumą, kurį vien tik dėl jį pradedančių pirmų trijų kūrinių būtų galima vadinti nuostabiu, pradėjau ieškoti bilietų į vieną iš kelių „Joshua Tree Tour“ miestų Europoje. Ir TA vieta tapo Amsterdamas.
U2 plakatas Amsterdame
Pusė metų – pakankamas laikas susiplanuoti kelionę, užsisakyti viešbutį, n kartų „prasukti“ ir taip jau nudrožtą „Joshua Tree“ kompaktą ir tinkamai pasiruošti trisdešimtmetį švenčiančio šedevro muzikiniam atgimimui. Pirkdamas bilietus į „Amsterdam ArenA“ – stadioną, kuriame turėjo vykti koncertas, sužinojau, kad čia hito „With Or Without You“ kūrėjus apšildys Noelis Gallagheris. Kadangi „Oasis“ man – praktiškai šventa karvė, iškart supratau, kad šis renginys įgauna gerokai daugiau prasmės ir turi rimtų ambicijų tapti ypatingai svarbiu mano šių metų įvykiu.
Likus kelioms valandoms iki koncerto pradžios (o jis turėjo prasidėti 7 valandą) Amsterdamo dangus pradėjo niaukstytis. Metro stotelės buvo sausakimšos, o dangus parodė savo galią. Atrodė, kad patekome į tradicinę lietuvišką šių metų liūtį. Skirtumas tas, kad čia nebuvo Narbuto gatvės giliavandenės įdubos, o liūtis tęsėsi gerokai ilgiau nei įprasta mūsuose. Tiesa, nors skirtumų būta, panašumų taip pat atsirado. Transporto eismas buvo sutrikdytas, o metro vėlavo gerokai daugiau nei 10 minučių. Todėl užsikimšo ne tik jų laukiančios stotelės, bet ir patys traukiniai.
Eilė į areną
Tiksint laikrodžiui seko ir likusios minutės iki Noelio pasirodymo, į kurį tiesiog negalėjau pavėluoti. Todėl vos tik atvažiavo metro, chamiškai brovėmės pro žmonės ir… ir buvome paskutinės silkės jau ir taip suspaustoje statinėje.
Taigi, metro – sausakimšas. Nėra kalbos ne tik apie pasijudinimą – sunku net galvą pasukti. Aplink – „U2“ pamatyti ištroškęs internacionalas. Kalbos – pačios įvairiausios: vien traukinyje buvo galima išgirsti britų, olandų, prancūzų, kažkurios balkanų kalbos atstovų. Ir visų šių žmonių tikslas – tas pats kaip ir mūsų. Beje, dėl žmonių srauto stebėtis nėra ko, mat visi bilietai į du iš eilės „U2“ pasirodymus Amsterdame jau seniai parduoti. Tiek šeštadienio, tiek ir sekmadienio koncertuose turėjo apsilankyti maždaug po 70 tūkstančių žmonių…
Noelis Gallagheris ir lietingas jo intro
Pagaliau. Arenos stotelė. Laikrodis rodo, kad iki Noelio lieka pusvalandis. Tūkstantinė ką tik iš metro išlipusi minia juda vangiai – eismą stabdo metro bilietų automatai, kuriuose reikia „atsižymėti” tiek prieš įlipant, tiek ir išlipus iš traukinio. Laimei, kad esame po stogu. Liūtis tokia stipri, kad visiškai nesvarbu ar turime mes vandeniui atsparius apdarus, ar ne – pabaiga vis tiek ta pati. Išlendame iš tvankios metro stoties ir palei sieną iš lėto su tūkstantine minia kiūtiname įėjimo link. Po poros minučių bičiulis tėškia auksinę mintį: gal „dedam skersą” ant lietaus ir kertam kampą? Kaip tarėm – taip ir padarėm. Tiesiai, per balas (svarbiausia, kad tik greičiau) kulniuojame išsvajoto H įėjimo link. O ten – dar didesnė liūtis ir vėžlio greičiu į priekį slenkančios eilės. Neturime pasirinkimo – stovime. Ir šalia visų britų, prancūzų, olandų, belgų ir kitų tautybių žmonių jaučiamės it milijonieriai skurdžiausioje Afrikos šalyje – lietus taip pila iš kibiro, kad didžioji čia stovinčių žmonių ne tik kad neturi apsiaustų, bet apskritai sunkiai randa sausą vietą savo aprėduose. Tuo tarpu mes, „pasipuošę” neperšlampamais apsiaustais (ant dviejų iš kurių su pasididžiavimu puikuojasi užrašas „Lietuva”) jaučiam tik visiškai šlapias kojas ir iki paskutinio siūlelio permirkusius džinsus. Bet bala jų nematė – juk tuoj scenoje pasirodys Noelis.
Pusvalandis eilėje – ir mes viduje. Kylame į arenos viršų ir čia pasigirsta pirmieji „Oasis” sielos garsai. Iš jų suprantu, kad tai – „Everybody’s on the Run”. Skambant paskutiniam šio kūrinio akordui mes jau savo vietose. Taigi, dėl sumauto oro praleidžiame tik didžiąją dalį pirmos Gallagherio dainos.
Noelio pasirodymas
Mūsų tribūna dar nepilna. Tačiau akivaizdu, kad mes joje, bent jau kol kas – jauniausi. Virš mūsų – britai (bent jau taip atrodo) pensininkai, po mumis – iš akies į penktą dešimtį įkopę olandai, šalia – neaiškios tautybės serganti tetulė ir dar viena pagyvenusi porelė. Žodžiu, panašu, kad ketvirta dešimtimi laimingai besimėgaujanti Lietuvos „jaunuomenė” yra savotiškas amžiaus cenzas. Kita vertus, visiškai nesvarbu, kokio tu amžiaus. Kai priešaky Noelis – šalia gali sėdėti nors ir šimtametis, kuris išlipo pro langą. Jeigu jam gerai – bendra nuotaika nuo to tik geresnė.
Noelio pasirodymas paprastas, bet neprastas. Kaip jau tapo įprasta, supporting acto neapšviečia ypatinga šviesa, jo nelydi nuostabiausias pasaulyje garsas ir jam tenka susitaikyti su liūdnuoju likimu: jo metu į pasirodymą vis dar renkasi žmonės. Turiu prisipažinti, galvojau, kad per Noelio pasirodymą arena taip pat bus kone sausakimša, nes turint tokį „apšildantį” atlikėją, jį gali laisvai traktuoti kaip dar vieną išskirtinį gurmanišką patiekalą muzikos ištroškusiai sielai. Pasirodo, maniau klaidingai…Noelio klausėsi „tik” (spėju) kokie 30-35 tūkstančiai žiūrovų.
„Everybody’s on the Run” netrukus pakeitė dar kelios solinės brolio dainos ir tada, kur buvę, kur nebuvę pasigirsta „Champagne supernova” garsai. Tai daina iš albumo, kuris mano ankstyvąją jaunystę pavertė britpopo rojumi. Tais laikais originalaus kompakto neįpirkdavau, todėl dar iki šiol mano fonotekoje itin garbingą vietą užima Vilniaus „Pergalės” kino teatro antrame aukšte įsigytas 95-ųjų „(What’s the Story) Morning Gory?”. Pagaugai laksto nugara, dūšią užlieja sentimentai, traukiuosi telefoną ir, kaip paskutinis idiotas, bandau gaudyti kiekvieną Noelio garsą. Paskutinę albumo dainą pakeičia “We Can’t Go Back”ir dar keli soliniai kūriniai, po kurių – visas „Oasis” gėrio pikis. Didžiąją tiradą pradeda lyriškasis „Half the World Away”, jį keičia „Little by Little”, populiariausias grupės hitas „Wonderwall” ir po teroristinių atakų Mančesteryje visai kitą atspalvį įgavęs „Don’t Look Back In Anger”.
A post shared by Liudas Zakarevicius (@liudas_z) on
“And sooooo, sally can wait, she knows it’s too late as we’re walking on by….”, – plėšia ne tik Noelis bet ir visa jam pritarianti kelių dešimčių tūkstančių žmonių minia. Plėšiam ir mes, nes „Oasis” nuo to legendinio 95-ųjų įrašo man yra gerokai daugiau nei tiesiog paprasta britų grupė. Tai netgi gerokai daugiau nei kultas, kuriuo kaip stabu esu įtikėjęs daugiau nei du dešimtmtečius. Paskutinė daina, kuria brolis užbaigia savo pasirodymą – kūrinys „AKA…What a Life”. Prieš pat jį Noelis tėkšteli: pasiruoškite, nes netrukus išgirsite ko gero pačią geriausią grupę pasaulyje ir pamatysite patį geriausią vaizdą.
Ne, – viduj sau galvoju aš, pačia geriausia grupe jų vadinti negalima. Viena iš jų? Ko gero, taip. Tačiau į tą pačią eilę drąsiai statyčiau ir kitą. Tą, apie kurios atsikūrimą nuo 2009-ųjų svajoja daugelis britpopo mylėtojų. Prisiminiau, kad prieš pat išskrendant į Amsterdamą per „Absolute radio” išgirdau Liamo interviu, kuriame jis prisipažįsta, kad tik laiko klausimas, kada juodu su broliu ir vėl gros kartu. Širdis suspurda, o aš pagalvoju, kad tai bus ne tik istorinis įvykis, bet ir dar viena die hard diena, kuomet ieškosiu bilietų. Tiesa, šįkart kryptis bus ne Amsterdamas, o neabejotinai Mančesteris. Blogiausiu atveju – Londonas.
Tačiau dabar ne apie tai. Kumšteliu bičiuliui, kylame alaus. 45 minutes atgrojęs Noelis išėjo ilsėtis. Žinome, kad „U2” ant scenos pasirodys ne anksčiau 9 valandos vakaro. Turime kiek daugiau nei valandą. Susikaupti ir idėjiškai pasiruošti „Where the Streets Have No Name” benefisui.
„U2“ muzikinė pasaka laisvai šaliai
Arenos koridoriuose tikras chaosas. Tūkstančiai žmonių, prie moterų tualetų nusidriekusios milžiniškos eilės, spūstys prie grupės atributikos – iš visos Europos atvažiavę grupės fanai graibstyte graibsto proginius „Joshua Tree“ turo marškinėlius. Randame barą, kuriame nedidelės eilės ir su visu turiniu grįžtame į savo vietas. Sėdime ir stebime, kaip arenoje it skruzdelės renkasi tūkstančiai žmonių, užpildantys likusias tuščias vietas. Kuo toliau – tuo tuščių vietų lieka vis mažiau. Džiugina ne tik pozityvi minia, bet ir puikus grojaraštis. Kitaip, žinoma, ir negali būti. Fone – „The Strokes“, „Arcade Fire“, „Editors“, David Bowie, „Coldplay“ ir kitų panašių atlikėjų muzika. Sėdėk, mėgaukis ir klausyk!
Žvilgteriu į laikrodį – minutinei rodyklei iki devintos pasisukti liko viso labo 10 padalų. Publikoje vis dažniau girdėti plojimai ir raginimai grupei greičiau pradėti. Mūsų tribūna (esanti prieš pat sceną) pradeda ošti. Netoli sėdintys olandai įsigudrina pradėti bangą (per daug stebėtis tuo neverta – juk koncertas vyksta stadione, kuriame namų rungtynes žaidžia žinomiausias Olandijos klubas Amsterdamo „Ajax“). Keli bandymai išjudinti tūkstantinę minią ir čia, kur buvusi, kur nebuvusi „Amsterdam Arena“ pradeda banguoti. Neįtikėtinas vaizdas! Visiškai užsipildžiusios tribūnos, sausakimšas stadionas ir per jį vilnijanti dešimčių tūkstančių žmonių banga! Pagaugai jau dabar laksto per visą kūną. Šią akimirką suprantu, kad banga dabar atrodo gerokai įspūdingiau nei per mano stebėtas Barselonos namų rungtynes „Camp Nou“ stadione ar Vokietijoje vykusio pasaulio futbolo čempionato ketvirtfinalio varžybas, kuriose žaidė Prancūzija prieš Braziliją. Banguoja ne tik tribūnos, bet ir stovimas vietas užėmę žmonės. Kaip tai įmanoma? Nežinau, paklauskite olandų.
U2 koncertas
Publikai įsisiautėjus ima garsėti foninė muzika. Netrukus užgroja airių folkroko atstovai „The Pogues“ ir jų daina „Dirty Old Town“. Nepaisant to, kad liaudis nemoka visų žodžių, bent jau priedainio eilutes traukia su visu įsijautimu. „Pogues“ pakeičia „The Waterboys“ kompozicija „The Whole of the Moon“. Šis kūrinys yra įtrauktas į 1985 m. grupės albumą „This is the Sea“, kurį, kaip, beje, ir Patti Smith įrašą „Horses“ Bono kažkada pavadino geriausias jo gyvenimo albumais. Natūralu, kažkur giliai širdy, bet šįkart labai užtikrintai, užsidega raudona lemputė su užrašu: „Prasideda“. Neklydo nei širdis, nei raudona lemputė. Po paskutiniojo „You saw the whole of the moon“ šviesos ima gesti, publika pradeda dar labiau klykti, o ant scenos pasirodo JIE. Jų priekyje, tradiciškai, Paulas Davidas Hewsonas, kurį pasaulyje visi žino kaip Bono.
Grupė ateina iki „mažosios scenos“ publikos viduryje ir nuo čia pasigirsta pirmieji dainos „Sunday Bloody Sunday“ akordai. Visi sėdintys (nesvarbu, ar jiems 70, ar 35) staiga pakyla iš savo vietų ir tampa aišku, kad didžioji jų dalis neatsisės iki paskutinių koncerto akimirkų. „Kruvinąjį sekmadienį“, kurį 70 tūkstančių koncerto žiūrovų traukia mintinai, pakeičia dar vienas to paties 1983 –aisiais išleisto grupės albumo „War“ kūrinys „New Year‘s Day“. Liaudis šėlsta, o Bono, regis, mėgaujasi kiekviena šio pasirodymo akimirka. Po energingojo „New Year‘s Day“ grupė galiausiai pasisveikina su publika ir šįkart atiduoda duoklę savo geram bičiuliui, kiek daugiau nei prieš metus į Anapilį iškeliavusiam legendiniam muzikantui Davidui Bowie. Pasigirsta 1984-ųjų grupės disko „The Unforgetable Fire“ dainos „Bad“ akordai. Ši daina – viena mano mėgstamiausių, kurios tikrai nesitikėjau šiandien išgirsti. Todėl suvokiu, kad širdis ima plakti greičiau. Paskutiniuose šio kūrinio epizoduose Bono pakeičia žodžius ir dainą užbaigia legendinis D. Bowie tekstas „We can be heroes… just for ne day“. „I have never realized „Bad“ sounds so similar to „Sometimes You can‘t Make it On Your Own“, – virš manęs sėdintis senolis šnibžda savo žmonai. Suvokiu, kad tas dėdė, kuris atseka tokius panašumus, šios grupės klauso ir ją dievina gerokai daugiau nei 30 metų, mat jo minimas kūrinys išėjo praėjus lygiai trisdešimtmečiui nuo albumo, „priglaudusio“ grojamą kūrinį „Bad“.
„Tikiu, kad „Oasis“ vėl išplauks ir tai bus nuostabu. Jeigu tai tikrai dėl fanų, tuomet, Noeli, padarykime tai, nes jie to nori! Vienerius metus. Leiskimės į koncertus vieneriems metams. Mano daiktai dar supakuoti po paskutiniojo turo“, – tąkart žurnalui „Q“ sakė Liamas Gallagheris.
Kad ilgai muzikos gerbėjų laukiamas įvykis gali būti įgyvendintas, kalbas pakurstė ir dokumentinė grupės juosta „Supersonic”, prieš porą savaičių pasiekusi Jungtinės Karalystės kino teatrus.
Tačiau panašu, kad šiems gandams ir vėl nelemta išsipildyti. Kalbėdamas su britų radijo stotimi „X Fm” Liamas pabrėžė, kad Noelis yra vienintelė priežastis, dėl kurios „Oasis” negali būti kartu.
„Mūsų vaikis (Noelis – L.Z.) vaikšto taip, tarsi aš būčiau nudūręs jo katę. Jis tiesiog nori groti vienas. Jeigu žmonės galvoja, kad „Oasis” neatsikuria dėl mūsų apsižodžiavimų twitteryje, jie išprotėjo”, – pokalbio metu sakė L. Gallagheris.
Oasis
„Jeigu norite vėl ant scenos išvysti „Oasis”, turite prašyti mūsų vaikio”, – sakė Liamas.
Muziantas prisipažino, kad intensyviai dirba prie savo pirmojo solinio albumo (prieš tai Liamas grojo grupėje „Beady Eye“ – L.Z.). Tačiau, kaip prisipažįsta L. Gallagheris, nėra nieko geriau kaip būti grupėje.
„Gali groti solo, gali daryti ką tik panorėjęs ir būti kur tik nori. Tačiau nėra geresnio jausmo nei grojant su keliais bičiuliais kartu grupėje. Man nesvarbu, ką kalba kiti. Nėra nieko geriau kaip matyti tavo grupės narius grojančius kartu ir suvokiančius, kad tai veikia”, – Londone sakė Liamas.
Tuo tarpu buvęs „Oasis” vadybininkas Alan McGee sakė nemanantis, kad grupė su Noeliu priešakyje turi galimybių atsikurti.
„Nemanau, kad Noelis kada nors atkurs „Oasis”. Manau, kad kiek vėliau tai padarys Liamas. Jis parduos 10 tūkstančių bilietų, kartu su minia dainuos „Oasis” dainas ir bus laimingas. Noelis tikrai nesidairys atgal ir negrįš prie „Oasis” reikalų. Tai legenda, todėl neterškime jos vardo ir judėkime pirmyn”, – leidiniui „NME” sakė grupės vadybininkas.
„Tikiu, kad „Oasis” vėl išplauks ir tai bus nuostabu. Jeigu tai tikrai dėl fanų, tuomet, Noeli, padarykime tai, nes jie to nori! Vienerius metus. Leiskimės į koncertus vieneriems metams. Mano daiktai dar supakuoti po paskutiniojo turo”, – žurnalui „Q” sakė Liamas Gallagheris.
Nors grupė „Oasis” išsiskyrė prieš 7 metus, kalbos apie legendinių hito „Wanderwall” kūrėjų atsikūrimą netilo visą pastarąjį penkmetį. Gandai tapo dar garsesni 2014-ųjų pabaigoje, kai savais keliais pasuko Liamo Gallagherio grupės „Beady Eye” nariai.
Ir visgi, nepaisant kalbų apie išsiskyrimą ir skirtingų į viešumą leidžiamų žinučių, leidiniui „Female First” neseniai išspausdintame interviu Liamas pareiškė, nenorintis būti vienoje grupėje su savo broliu Noeliu.
„Nejaugi jūs tikrai galvojate, kad noriu su juo būti tame pačiame kolektyve? Jis sako „Liamas turi pasikeisti”. Tegul užsi****… Jeigu jis nenori manęs matyti grupėje, tuomet aš taip pat nenoriu į ją grįžti. Nenoriu būti kolektyve su tais, kurie manęs nenori matyti”, – tąkart sakė L. Gallagheris.
Taigi, kalbos apie legendinės brit pop grupės atsikūrimą ir toliau skamba vis garsiau. Ar jos – iš piršto laužtos? Pagyvensime – pamatysime. ManoMUZIKA tikisi, kad kalbos pagrįstos ir kartu viliasi, kad būsime pirmieji, kurie lauks galimybės įsigyti bilietus į pirmuosius jų atsikūrimo koncertus.
Šiuo metu Jungtinėje Karalystėje intensyviai koncertuojanti Airijos grupė „U2„, vakar koncerte Londone susirinkusiems gerbėjams pateikė didžiulę staigmeną. Pačioje pasirodymo pabaigoje prie kultinės Airijos grupės prisijungė grupės „Oasis” lyderis Noelis Gallagheris, padėjęs Bono ir kompanijai atlikti legendinę grupės dainą „I Still Haven’t Found What I’m Looking For”.
„Norėčiau ant scenos pakviesti vieną iš mūsų herojų. Grupės herojų, kuris mums padės atlikti kitą kūrinį. Ar prisijungtum prie mūsų, „The High Flying Bird” siela?”, – kviesdamas Gallagherį ir referuodamas į jo solinį projektą „Noel Gallagher’s High Flying Birds” sakė „U2” lyderis Bono.
Kelių minučių bendrame pasirodyme, pasibaigus legendinei „U2” dainai, kompanija sugrojo ir „The Beatles” kūrinio „All You Need is Love” interpretaciją (video – viršuje).
Šiuolaikinio britų rokenrolo ikona Noelis Gallagheris ir su grupe vakar lankėsi laidoje „Later with Jools Holland„, kurioje gyvai atliko savo dainą „You Know We Can’t Go Back”.
Beje, užvakar paviešintą naujausio „Noel Gallagher’s High Flying Birds” albumo „Chasing Yesterday” recenziją galite rasti ČIA.
manoMUZIKOJE – rubrika manoMINTIS. Joje – portalo skaitytojų straipsniai apie muziką. Šįkart dalijamės Noelio Gallagherio albumo „Chasing Yesterday” recenzija, kurią parašė Rokas.
Albumo viršelis
Britų futbolo dievukų mylimosios yra užsitarnavusios asmeninį kodinį pavadinimą „WAGs“ – Wifes and girfriends. Savo stangriais kūnais ar pasitelkdamos kitokią moterišką globą jos yra pajėgios įkvėpti, o persistengusios net nualinti savo antrąsias puses prieš futbolo mačus. Kai kurie treneriai pasaulio futbolo čempionato metu prieš svarbias varžybas savo auklėtiniams net draudžia užsiiminėti seksu. Tuo tarpu, rokerių sutuoktinių ar meilužių vaidmeniui lyg ir pridera balansuoti kažkur tarp mūzos ir perdozavimo partnerės. Tiesa, dar galima – tarsi Sharon Osbourne – išgelbėti savo chaotiško vyro karjerą ir finansus namuose surengus realybės šou. Nepėsčia ir buvusios kultinės britpopo grupės „Oasis“ dainų autoriaus ir gitaristo Noelio Gallagherio pati. Neapsikentusi vyro dykaduoniavimo ir trinimosi namuose, ji išspyrė 90-ųjų kartos simbolį į įrašų studiją. Jei tik Sara konsultuotų ex-grupės „Gravel“ lyderio Tomo Sinickio žmoną, kaip skatinti sutuoktinio produktyvumą…
Apuostydamas ilgai lauktą „Chasing Yesterday“ – antrąjį solinį „Noel Gallagher‘s High Fying Birds“ albumą, jautiesi lyg šis dainų rinkinys kol kas tik keliauja į įrašų studiją. Minimalistinis albumo dizainas labiau primena demo kompaktą su programa Paint pagamintu ir namuose atspausdintu viršeliu, o pavadinimas – dar tik darbinis, bet jau mažų mažiausiai nuvalkiotas. Ne veltui blogiausiu pavadinimu roko istorijoje savo kūrinį tituluoja ir pats Noelis tvirtindamas, kad bene paskutinę dieną sulaukė skambučio iš savo biuro su priminimu kažką sugalvoti. Toks atsipalaidavimas bei neįpareigotumas aptinkamas ir paties albumo, kurį šįkart Gallagheris prodiusavo savarankiškai, muzikoje. Netgi muzikiniame video klipe “Ballad of the mighty I” buvęs „Oasis“ lyderis pagaliau gavo progą ironiškai pademonstruoti, kaip nekenčia filmuotis muzikiniuose klipuose. Taigi, kai įrodinėti, jog gali susidoroti su frontmano vaidmeniu, nebereikia, o ir Godlike Genius vardas, gautas NME apdovanojimuose, leidžia įrašyti nors ir repo albumą, belieka tikėtis įdomių eksperimentų ar neforsuoto natūralumo.
Bandymų ir Gallagheriui neįprastų instrumentinių, struktūrinių ar tekstinių pasirinkimų dešimties dainų rinkinyje netrūksta. Tačiau kai vieno kūrinio lyricsų brandumas kito žodžius lenkia bene dvejais dešimtmečiais, o stadionines rokenrolo skanduotes keičia tarsi „apsipūtėliškai“ banguojančios improvizacijos – sukuriamas nevientįsumo ir neišbaigtumo įspūdis. 2011-aisias pasirodęs grupės pavadinimu pakrikštytas „Noel Gallagher‘s High Fying Birds“ albumas – kur kas darnesnis. Nenušlifuotu tikrumu taip pat nekvepia, kai įrašinėdamas gali rinktis iš poros dešimčių nuo „Oasis“ laikų ar ankstesnio albumo likusių demo versijų, sketchų. Pavyzdžiui, labiausiai tradicinę „Oasis“ stilistiką primenanti „Lock All the Doors“ tėra išplėtota demo versija iš 1992-1993-ųjų periodo su keliomis pasiskolintomis eilutėmis iš 1973-iųjų Davido Essexo „Rock On“. Tiesa, priedainį šiurkščiu vokalu autentiškai išryškindavo Liamas Gallagheris, o švelnesnis Noelio balsas ne tik nedera prie aštresnių pagrindinės melodijos gitarų, bet ir priartina neišskirtinį priedainį kad ir prie klišinių grupės „Bon Jovi“ chorinių sąskambių. Galutiniame variante panašiai nublanko ir 5-uoju numeriu pažymėta „Dying of the Light“ – kūrinys, kurio demo versija, dainuojama paties Noelio, Youtubėje buvo gana populiari dar porą metų iki pasirodant albumui. Klasikinių Noelio baladžių seriją tęsianti „Dying of the Light“ galėjo tapti, jei ne antrąja „Don‘t Look Back In Anger“, tai bent jau „If I Had a Gun…“ prototipu antrajame albume. Deja, ši aranžuotė – tėra numalšinta, monotoniška foninė dainelė. Be to, joje vėl pasirodo vienas iš jau įgrįsusių „dangaus palietimo, saulės pagriebimo“ motyvų Gallagherio tekstuose. Tęsiant perdarymų temą, sunku nepastebėti, kad viena geriausių albumo dainų – „The Girl With X-Ray Eyes“ – vietomis skamba tarsi 1995-ųjų „Masterplan“. Galbūt Noelis pats mato rentgeno spinduliais – sugeba peršviesti dainos kaulus ir juos sudėlioti naujai? Štai, „You Know We Can‘t Go Back“ – infantiliam it‘s alright tipo kūriniui, tinkamam kokiai danų poproko grupei Eurovizijoje, perkonstravimas nepakenktų.
Maloniai keisčiausia staigmena – saksofonas. Svarbu nepamiršti, kad Noelis Gallagheris yra žmogus, beveik niekada nepraleidžiantis progos pasišaipyti iš džiazo. „Riverman“ savo saksofono partijų ir gitaros solo deriniu kone iššaukia „Pink Floyd“ garsus. Noelis šį kūrinį įvardija kaip vieną paties mėgstamiausių – tai galbūt byloja, kad kaip grupės „Oasis“ dainų autorius jis rašė primityviau nei norėjo: himnų paklausa buvo didesnė nei sudėtingesnių kompozicijų. Laisvais pučiamųjų garsais pasižymi ir psichodeliškai plukdanti „The Right Stuff“. Anot Gallagherio, vienas pirmųjų singlų „In The Heat Of The Moment“ taip pat tik per plauką išvengė pučiamųjų instrumentų prieskonio – neradus tinkamo derinio, įžangai ir pragrojimams buvo pasirinktas vokalinis „na na na na na na“ akcentas. „In The Heat Of The Moment“ – smagiai tranki ir ritminga daina, neskaitant Andrew Weatherallo darbo, stebėtinai dar nesulaukusi savo remikso.
Šiaip ar taip, dešimties „Noel Gallagher‘s High Fying Birds“ dainų kokteiliui toli gražu negalima suteikti verdikto „blogas“. Keturis metus gitarinei muzikai neabejotinai trūko Mančesterio dainiaus. Tiesiog po tokio laukimo ir daugiau nei dviejų dešimtmečių „atvipusio žandikaulio“ efekto kelių kartų klausytojų tarpe, reikalauji daugiau. Ypač, kai tai nuolat provokuoja beribis britų autoriaus tikėjimas savo muzika, tarp saviironijos ir arogancijos balansuojantis savęs suvokimas šiandienos muzikos kontekste ir, ko gero, žinojimas, kad vis dar esi vienas geriausių.
P. S. „Chasing Yesterday“ albumu Noelis Gallagheris pasiveja taip pat du albumus išleidusius ir savo veiklą jau nutraukusius „Beady Eye“ vyrukus. Šių sudėtis buvo suburta Noelio paliktos „Oasis“ pagrindu su Liamu Gallagheriu priešakyje. Atrodė, kad keletą metų nekalbėję broliai, užkasė rokenrolo kirvius, kai Liamas nufotografavo su leidimu į užkulisius vyresnėlio koncerte. Faktas, kad perkamiausiam „Oasis“ albumui „(What’s the Story) Morning Glory?” šį rudenį sukanka dvidešimt metų, dar labiau paaštrina gerbėjų aikčiojimus dėl atšilimo Manchesterio šeimynėlėje. Visgi, duodamas interviu Vokietijoje, Noelis tvirtino, kad niekas Liamo nekvietė, o atsikūrimą rimtai apsvarstytų nebent už pusę milijardo dolerių. Visus neaiškumus persmelktų broliška meilė, žmonų įtaka ar pragmatiškas sandėris su vizija į koncertinius sugrįžtuvių turus? Nėra taip jau svarbu, jei tik broliukai nesusipešę sugebėtų bent pusę gastrolių pragyventi po vienu viešbučių stogu. Ar „Chasing Yesterday“ nuskambės pranašiškai?
Prieš trejus metus išleidęs savo debiutinį solinį albumą ir kurį laiką tylėjęs grupės „Oasis” siela Noelis Gallagheris pagaliau sugrįžta su nauja daina ir žiniomis apie naują albumą. Šiandien pristatomas brito kūrinys „In The Heat Of The Moment” yra pirmasis antrojo „Noel Gallagher’s High Flying Birds” disko šauklys.
Kitas atlikėjo diskas bus išleistas ateinančių metų kovo 2 dieną ir vadinsis „Chasing Yesterday”.
Beveik dvidešimt metų nesugebėję užkasti karo kirvių dvi kultinės britpop ikonos – grupių „Blur” ir „Oasis” lyderiai vakar vakare ne tik pasirodė viename koncerte, bet ir kartu atliko bendrą dainą.
Vieno įtakingiausio Jungtinės Karalystės muzikos portalo NME teigimu, šis įvykis užmaršty paliko du dešimtmečius tvyrojusią neapykantą tarp dviejų įtakingiausių britpop grupių visame pasaulyje.
Vakar įvyko tai, ko daugiau nei du dešimtmečius laukė šių grupių gerbėjai. „Royal Albert Hall” arenoje buvo organizuotas labdaros koncertas, kuriuo siekta surinkti lėšų vaikams, sergantiems vėžiu. Čia Albarnas ir Gallagheris, kartu atliko legendinę „Blur” dainą „Tender”.
Buvusią „Oasis” žvaigždę „Blur” lyderis pakvietė ant scenos savo pasirodymo metu. Ant scenos, be kultinių „Blur” dar buvo ir Paulas Welleris. Noelis prisijungė prie grupės ir akomponavo Blurams grojant kultinę savo dainą. Beje, prieš koncertą Gallagheris, kalbėdamas su NME teigė, jog visą laiką norėjo su grupe „Blur” sugroti „Tender” todėl, kad šio kūrinio gitaros partija yra …labai lengva.
Anksčiau mirtinais priešais buvusių grupių „Blur” ir „Oasis” lyderiai jau kurį laiką yra užkasę karo kirvį, tačiau minčių apie galimą bendradarbiavimą mes (bent jau iki šiol) tikrai negirdėjome.
„Per apdovanojimus kartu su Damonu sėdėjome prie vieno stalelio. Nematau priežasčių kodėl negalėtumėme groti kartu. Galbūt netgi per kitų metų apdovanojimus”, – sakė Noelis. Čia pat sedėjęs Damonas pridūrė, kad Noelis turi tikrai neprastą humoro jausmą.
Gallagheris, kalbėdamas apie apdovanojimų ceremoniją pridūrė, kad jaučiasi gerokai pasenęs: „Kas per vienas yra Benas Howardas (gavęs 2 apdovanojimus – aut. past)? Šįvakar pasijutau gerokai pasenęs. Beveik nieko iš apdovanotųjų nežinau. Kur dingo visos roko grupės?”
Beje, dar šiemet Blur ir Noelis Gallagheris dalinsis viena „Royal Albert Hall” arenos scena, kurioje abu kolektyvai dalyvaus renginyje, kurio tikslas – surinkti lėšas ir fondui, padedančiam paaugliams kovoti su vėžiu. Ar tai bus akimirka, kuomet Noelis su Damonu pirmą kartą sugros kartu? Belieka palaukti ir sužinosime.
