Pagaliau! Turbūt taip turėtume sureaguoti pamatę šią žinutę grupės „Foals“ socialiniuose tinkluose. Yannis Philippakis ir kompanija po ilgos pertraukos ir gan neprastos tyzinimo kampanijos pristatė naują dainą ir jai skirtą vaizdo klipą.
Naujasis kūrinys „Exits” pateks į pirmą iš dviejų šiemet išleidžiamų britų albumų. manoMUZIKA jau rašė, kad naujas albumas, kurį sudarys dvi atskirai pasirodysiančios dalys, vadinsis „Everything Not Saved Will Be Lost“. Vakar vėlai vakare paaiškėjo, kad pirmoji albumo dalis pasirodys jau kovo 8 d. Kaip atrodys jo viršelis galite pamatyti apačioje.
Naujausio „Foals” kūrinio vaizdo klipe netrūksta ir žinomų veidų. Pagrindiniais klipo aktoriais tapo Christa Théret iš filmo „Renoir” ir seriale „Game Of Thrones” Braną Starką suvaidinęs Isaacas Hempsteadas Wrightas,
Muzikos kritikai jau dabar gan garsiai kalba apie tai, kad Oksfordo rokerių „Foals” albumas – vienas laukiamiausių šių metų įrašų. Duo neabejoja daugelis – Yannio Philippakio kolektyvas daugiau kaip 3 su puse metų neišleido nieko naujo, o paskutinis jų įrašas „What Went Down” buvo toks, kurio ir dabar su pasimėgavimu klausosi roko gerbėjai.
Šiandien muzikos kritikų (o kartu ir „Foals” gerbėjų) laukė itin džiugi žinia. Grupė tikrai sugrįžta ir, kas svarbiausia, ne su vienu, o su dviem albumais.
Savo socialinių tinklų paskyrose kolektyvas pranešė, kad naujas albumas, kurį sudarys dvi atskirai pasirodysiančios dalys, vadinsis „Everything Not Saved Will Be Lost”. Kol kas nėra aišku nei kada pasirodys pirmoji plokštelės dalis, nei kada išgirsime pirmą singlą. Tačiau frazės „In 2019” pakako, kad visi galėtų pasidaryti išvadas, kad sąlyginai laukti liko nedaug.
Naujasis hito „Spanish Sahara” albumas bus jau penktasis Oksfordo kolektyvo diskografijoje. Kartu tai bus pirmoji plokštelė, kurią grupė įrašys be prieš metus kolektyvą palikusio bosisto Walterio Gerverso.
Grupė „Foals“, kurios koncertą pernai stebėjome ir Vilniuje, pasirašė sutartį su Transgressive Publishing ir Warner/Chappell Music ir kitais metais savo gerbėjus pradžiugins nauju albumu. Tai bus pirmasis grupės įrašas po to, kai šių metų pradžioje kolektyvą „Foals“ paliko ilgametis jo narys, bosine gitara grojantis Walter Gervers.
Primename, kad paskutinis (iki šiol) grupės albumas „What Went Down“ pasirodė 2015-aisiais.
Paskutinėmis darbo studijoje minutėmis įrašytas grupės „Foals“ koveris taip patiko Emilei Underhill (arba tiesiog „Tusks“), kad ši nusprendė įrašytą dainą įtraukti į savo debiutinį albumą, „Dissolve”. Jei patiko – paklausykite daugiau, albumas pasirodys jau šį penktadienį.
Gera, nes šalyse, kurioms istoriškai labiau „paėjo korta“, analogiškas tokios dabar populiarios ir festivalius headline‘inančios grupės kaip „FOALS“ koncertas po atviru dangumi būtų mažų mažiausiai anšlaginis. Bilietai būtų išgraibstyti per kelias minutes, o pavėlavę asmenys pirktų bilietą iš perpardavinėtojų už trigubą kainą. Koncerto dieną norint kažką pamatyti reikėtų į renginio vietą atvykti gerokai prieš pradedant groti apšildantiems atlikėjams, užsiimti poziciją minioje ir jos nepaleisti iki pat renginio pabaigos.
Lietuvoje viskas būna kitaip. Čia pasaulinio garso atlikėjai koncertuoja mažesnėse erdvėse, o klausytojams būna daugiau komforto. Aišku šis medalis taip pat turi dvi puses.
„FOALS“ (nuotrauka Manto Repečkos)
Žinia, kad „FOALS“ atvažiuoja į Vilnių akimirksniu apskriejo visus internetus ir paskutinę liepos mėnesio dieną daugelis apsibrėžėme raudonai. Laukėme, ne tas žodis. Ir, nejučia, sulaukėme. Excitement‘o daug, bet bilietai išparduoti nebuvo. Čia nieko keisto. Tai mūsuose jau tapo tradicija. Pasikviesti šiuos Oksfordo nenuoramas į Lietuvą buvo mažų mažiausia rizikinga ir panašu, kad šis iššūkis organizatoriams vėl nepasiteisino. Galima ilgai ir nuobodžiai diskutuoti, kodėl taip yra. Gal kaltas pernelyg didelis vienu metu vykstančių renginių kiekis ir ribota potencialių lankytojų perkamoji galia? O gal „FOALS“ tiesiog yra subalansuoti pernelyg nišiniam skoniui ir jo savininkų čia tiesiog yra per mažai? Tačiau aš iš visos širdies tikiuosi, kad renginių organizatoriai „8 Days A Week“ nepavargs. Jų organizuojami koncertai nuolat pasižymi išskirtina kokybe, o vežami atlikėjai yra aktualūs ir populiarūs ne vakar, o šiandien. Čia ir dabar.
„FOALS“ – ne išimtis. Į Lietuvą jie atvyko pačiame savo jėgų žydėjime – subrendę, susigroję, užaugę, bet dar neparsidavę popsui. Stadioninė grupė, kuri dar gali sau leisti koncertuoti ir mažesnėse erdvėse. Kažkada prisiminę šį koncertą Kalnų parke stebėsimės, kad tai tikrai įvyko, o ne prisisapnavo.
Sunku ir įsivaizduoti tinkamesnę erdvę šiam koncertui Vilniuje nei Kalnų parkas. Svaiginantis karštis po Vilnių viduryje dienos užpuolusio lietaus kiek atlėgo, dangus buvo giedras, virš galvų skrido oro balionai ir vakaras žadėjo būti nuostabus. Net galima buvo pamiršti, jog esame sostinės centre ir įsivaizduoti, kad esame kažkur festivalyje, kur „FOALS“ – pagrindinis vakaro skerdžius. Tik publika rinkosi vangiai. Kaip išsireiškė portalo „manoMUZIKA“ kolegė – „Blem, jei daugiau žmonių nesusirinks, Yannis užsimuš“. Pasijuokėme, bet nerimas kirbėjo.
„FOALS“ (nuotrauka Manto Repečkos)
Pirmieji į sceną žengė man labai patinkantys „Without Letters“, pasižymėję praretėjusia sudėtimi ir tradiciškai pažėrę visą krūvą gyvais instrumentais skleidžiamų elektroninių garsų. Man pasirodė, kad jie scenoje tarp juodais polietileniniais maišais apdengto „FOALS“ arsenalo jautėsi truputį nejaukiai, tačiau nepaisant to, jų muzika buvo puiki vakaro įžanga.
Antrieji – Lietuvos jaunosios roko kartos atstovai „ba.“ su charizmatiškuoju Benu Aleksandravičiumi priešakyje. Benas (išsirengęs iki pusės, kaip ir dera tikram rokeriui) ir komanda progresuoja, rodos, ne dienomis, o valandomis, bet nežinau kam jam reikėjo taip maivytis ir tarp dainų kalbėti kažkokiu keistu akcentu. Juokėmės, bet ne su juo, o iš jo. O vėliau ir juokinga nebebuvo. Bet vyrai pasitaškė iš peties. Matėsi, kad jie čia jaučiasi savo vėžėse.
Publika į abi apšildančias grupes reagavo vangiai, bet plojimų buvo.
Taip belaukiant „FOALS“ net nepajutome kaip ėmė ir sutemo.
Aš buvau girdėjęs apie „FOALS“ kalibrą grojant gyvai. Buvau matęs ne vieną koncertinį įrašą. Taipogi buvau girdėjęs, kad „Open’er“ festivalyje jie buvo nuobodūs… Bet tai, ką Oksfordo grupė parodė Kalnų parke buvo pernelyg aukšta klasė, kad viską taip imčiau ir „suvirškinčiau“ vienu ypu. Dar ir šiandien dūsauju prisiminęs, kaip buvo gerai.
„FOALS“ (nuotrauka Arno Mažylio)
Pradėję nuo „Mountain At My Gates“ muzikantai taip ir nepristabdė visą pusantros valandos. Buvo ir „Olympic Airways“, ir „My Number“, ir „Electric Bloom“, ir „Inhaler“, ir, žinoma, „Spanish Sahara“, kaip gi be jos… Bisui pasiliktos „What Went Down“ ir „Two Steps, Twice“ su tradicija tapusiu šuoliu į minią. Nebuvo „Cassius“ ir „Mathletics“, bet vyti Dievo į medį gal nereikia.
Puikus garsas. Puikus apšvietimas. Draugiškai su publika bendravę muzikantai. Per šį laiką praleistą Lietuvoje Yannis išmoko ne tik pasisveikinti ir padėkoti lietuviškai, bet ir pagirti besiplaikstančią minią žodžiais „Jūs nuostabūs!“. Ne aukštasis kalbos mokymosi pilotažas, bet nesakykite. Malonu juk.
O minia, ta pati, kur, kaip minėjau, apšildančiuosius priėmė vangiai, dūko taip, tarsi tai būtų paskutinė galimybė padūkti prieš apokalipsę. Trypė, klykė, plojo, šoko. Priekyje virš galvų vis skraidė kažkieno maikutės. Kažkas virš galvų mojavo ramentais. Kažką ant rankų nešiojo (matėsi tik kojos). Žodžiu ekstazę kiekvienas reiškė taip, kaip mokėjo.
Buvo „faina“ tikrąją, pačia nuoširdžiausia šio žodžio prasme.
„FOALS“ gerbėjams galimybė pamatyti savo mylimą grupę tokioje intymioje aplinkoje yra tikrų tikriausia dovana. Vidutiniams „FOALS“ klausytojams tebūnie tai kelias į gilesnį grupės muzikos pažinimą. Nei vienos jų dainos anksčiau negirdėjusiems asmenims šis koncertas tebūna puiki proga lavinti skonį ir plėsti muzikinį akiratį. Na, o „FOALS“ muzikantams, tikiuosi, ši viešnagė buvo deramas lietuviško svetingumo pavyzdys.
Mūsų nedaug, bet šėlti mes mokame. Šekit!
„FOALS“ gerbėjai pirmoje eilėje (nuotrauka Ryčio Šeškaičio)
Dalinamės visiškai nauja, puikia Beno Aleksandravičiaus grupės ba. daina „PAPRASTU INSTINKTU GYVENU”. Tai antrasis kūrinys po liepos pradžioje pristatytos dainos „PATI KALTA”.
O jei norėsite šiuos kūrinius išgirsti gyvai, kviečiame į „Kalnų Parką”, kur liepos 31 d. pirmą kartą Lietuvoje pasirodys grupė „FOALS”, o ba. apšildys ir pradės šį koncertą.
Artėjant liepos 31 dienai kada Kalnų parke Vilniuje vyks britų roko grupės „Foals“ koncertas manoMUZIKA, tęsdama grupei „Foals“ skirtų straipsnių seriją nusprendė pasižvalgyti po didžiausias pasaulio arenas ir muzikos festivalius. Pasižiūrėkime, kokiose stotelėse ši roko grupė sustos prieš atvykdama į Vilnių ir kur po koncerto Kalnų parke toliau tęs savo kelionę.
Prieš pradedant apžvalgą reikėtų pažymėti, kad grupė „Foals“ yra pripažįstama, kaip viena geriausių gyvus koncertus rengiančių grupių Jungtinėje Karalystėje. 2013 metais kolektyvas laimėjo geriausius gyvus koncertus rengiančių grupių apdovanojimą ir du kartus buvo nominuota šiam prizui NME (2011 ir 2013 metais).
Foals
Žvelgiant į grupės istoriją nuo 2005 metų, kai susikūrė grupė “Foals” iki šios dienos praėjo 12 metų. Per juos galima suskaičiuoti galybę grupės pasirodymų. Kolektyvas savo gyvavimo pradžioje savaitgalius leido rengdamas koncertus vietiniuose vakarėliuose, o nuo 2007 metų balandžio mėnesio, kai buvo išleisti pirmieji oficialūs kolektyvo singlai „Hummer“ ir „Mathletics“ „Foals” vardas pradėjo skambėti ir už Oksfordo miesto ribų.
2008 kovo 24 d. pasirodžius debiutiniam grupės albumui „Antidotes“ grupė surengė koncertinį turą, kurio metu pasirodė ne tik gimtojoje Didžiojoje Britanijoje, bet ir Austrijoje, Olandijoje, Belgijoje ir net Japonijoje. Tų pačių metų vasarą „Foals“ muzika nuskambėjo „Glastonbury“ festivalyje, kuris rengiamas Pietvakarių Anglijoje ir yra vienas populiariausių muzikos festivalių Europoje, sutraukiantis per 100 tūkstančių žiūrovų.
https://youtu.be/EE8D940ytMA
2008 metų vasarą britai išvyko už Atlanto, kur pasirodė Čikagos mieste vykstančiame „Lollapalooza“ festivalyje. Jame dalinosi scena su tokiais atlikėjais, kaip „Radiohead“, „Rage Against the Machine“, „Nine Inch Nails“ ir kt.
2010 metų gegužę buvo išleistas antrasis grupės albumas „Total Life Forever“, kurį palydėjo 14 dienų koncertinis turas po didžiausius Europos miestus. Šis albumas gavo daugybę apdovanojimų, ko pasekoje „Foals“ muzika išpopuliarėjo visame pasaulyje.
2011 metais kolektyvas pasirodė tris dienas vykstančiame muzikos bei menų festivalyje „Coachella“. Jis rengiamas nuo 1999 metų Indio meste. Festivalis vyksta dykumos aplinkoje, kur dieną oro temperatūra pakyla virš 46 °C. Be „Foals“ festivalyje pasirodė „Kings Of Leon“, „Arcade Fire“, The Chemical Brothers“, „Mumford & Sons“ ir kt.
2013 metais išleidusi trečiąjį studijinį albumą „Holy Fire“ grupė pirmą kartą pasirodė laidoje „Later… with Jools Holland“, kur buvo atliktas „My Number“ kūrinys. Po jo sekė daugybę koncertų įvairiose pasaulio arenose. Vasaros pabaigoje grupė pasirodė „Reading+Leeds“ festivalyje Jungtinėje Karalystėje, kuriame savo pasirodymus surengė to meto pažibos „Green Day“, „Eminem“, System Of a Down“ ir kt. Tais pačiais metais grupė muzikos leidinio „Q“ apdovanojimuose pelnė Geriausio gyvo pasirodymo apdovanojimą, kas dar kartą patvirtina, kokie profesionalūs ir įsimintini yra šio kolektyvo pasirodymai.
2015 metais „Foals“ savo gerbėjus pradžiugino išleisdama ketvirtąjį grupės albumą „What Went Down“. Po jo sekė albumo pristatymo koncertai po Didžiąją Britaniją, o 2016 metais grupė džiugino savo gerbėjus ir už Atlanto. Svarbiausi tais metais įvykę „Foals“ pasirodymai yra didžiuosiuose muzikos festivaliuose, tokiuose, kaip „Coachella“. „Glastonbury“, „Roskilde“ ir kt. Danijoje vykstančiame „Roskilde“ festivalyje grupė dalinosi scena su tokiais atlikėjais, kaip James Blake, „M83“, „Grimes“, „Floating Points“ ir kt.
Prieš atvykdama į Lietuvą liepos 6-8 d. grupė pasirodė Ispanijoje, Madrido mieste “Mad Cool” festivalyje, kartu su tokiais muzikos grandais, kaip “Foo Fighters”, “Green Day” ar “Kings Of Leon”. Liepos 16 d. „Foals“ surengė pasirodymą „Victoria” parke esančiame Londone, kur kartu su „Bonobo“ buvo pagrindiniai headlineriai. O kur dar liepos 18 d. vykęs „Paleo“ festivalis Šveicarijoje, kur be „Foals“ koncertus surengė tokios grupės, kaip „Red Hot Chili Peppers“, „Arcade Fire“ ar „Jamiroquai“.
Po Lietuvoje Kalnų Parke vyksiančio koncerto grupė numačiusi kelių savaičių pertrauką, po kurios atgavę jėgas vyks į Portugaliją. Festivalyje „Paredes de Coura Paredes“ pasirodys tokie atlikėjai, kaip „King Krule“, „Beach House“, „Future Islands“, Nick Murphy (geriau žinomas, kaip Chet Faker) ir Lietuvoje antrą kartą koncertuosiantis Benjamine Clementine.
Sunku patikėti, kad šią grupę jau visai netrukus galėsime išvysti ir Lietuvoje. Nekantriai laukiame, skaičiuojame dienas ir tikimės, kad po savaitės vyksiančio kolektyvo pasirodymo metu išgirsime ir 16 milijonų peržiūrų „Youtube“ tinkle sulaukusio „Inhaler“, jam nei kiek nenusileidžiančio „My Number“, ir „Spanish Sahara“ ir daugybę kitų kūrinių, kuriuos būtina pamatyti ir išgirsti gyvai.
Bilietai į vienintelį grupės „Foals” koncertą – ČIA.
Vieną laukiamiausių šios vasaros koncertų – „Foals“” pasirodymą Lietuvoje pradės vienas įdomiausių šalies roko scenos kolektyvų – grupė ba. Šiandien paskelbta, kad būtent Beno Aleksandravičiaus kolektyvas apšildys hito „Spanish Sahara” atlikėjus.
Neseniai naują savo dainą „Pati kalta” pristačiusi šalies roko grupė ant kalnų parko scenos lips liepos 31 d. vakare.
Taigi, paskutinę antrojo vasaros mėnesio dieną sostinėje karaliaus rokas.
Laukdami koncerto ir nekantraudami išgirsti ką „Foals” paruošė Lietuvos publikai mes norime apžvelgti neilgą, tačiau jau dabar unikalią grupės diskografiją, pakalbėti apie šio roko muzikos grynuolio evoliuciją kiekviename albume ir galbūt paspėlioti ko galime tikėtis iš jų koncerto Kalnų parke.
„Foals”
PIRMIEJI SINGLAI
„Foals” savo karjerą pradėjo dar 2005- aisiais, kuomet projekto „Youthmovies” lyderis Andrew Mearsas į naujai buriamą kolektyvą pasikvietė draugus iš kitos, post roką grojusios grupės „The Edmund Fitzgerald” ir jie kartu įrašė pirmąjį „Foals” 7″ singlą „Try This On Your Piano/Look At My Furrows Of Worry”. Kūriniai taip ir nesulaukė didelės sėkmės, o Andrew Mearsas numojo į šį jo manymu nelabai vykusį bandymą ranką ir toliau kūrė dainas grupei „Youthmovies”. Tačiau Andrew Mearsui pasitraukus likę muzikantai nusprendė, kad jiems groti kitokią muziką nei lig šiolei grojo visai neblogai sekasi ir neįpareigojančiai kūrė toliau.
2007-aisiais išleisti „Foals” singlai „Hummer” bei „Mathletics” iš karto šovė labai taikliai. Šie kūriniai sužadino dėmesį ir supažindino būsimus „Foals” gerbėjus su grupės muzika ne tik Oksforde bei jo apylinkėse, bet ir gerokai toliau. Ir tai buvo tik pradžia. Muzikinėmis naujovėmis besidomintys kritikai ėmė mėgautis klijuodami jaunuoliams math-roko ir dance-punk „etiketes”, bei sieti kolektyvą su post punk revival reiškiniu, kuriam priklauso tokie roko grandai kaip „The Strokes„, „Interpol„, ir „The White Stripes„. Nors pati grupė savo įkvėpėjais vadina Gwen Stefani bei Steve Reich, reikia pripažinti, jog aukščiau minėtų post punk revival’o kolektyvų bei britiško rokenrolo įtaka ankstyvajai „Foals” muzikai yra labai svarbi.
ANTIDOTES (2008)
Albumo „Antidotes” viršelis
Pasirašę sutartį su leiblu „Sub Pop” savo debiutinį albumą „Foals” 2007-ųjų vasarą įrašinėjo Niujorke, Bruklino „Stay Gold Studios” garso įrašų studijoje. Albumą prodiusavo grupės „TV On The Radio” narys Dave’as Sitekas, pasitelkęs visą krūvą pačių keisčiausių būdų įrašinėti garsus. Pavyzdžiui ritmo partijos į kasetinį grotuvą buvo įrašinėjamos įvairiuose Bruklino skersgatviuose, o pučiamieji buvo paprašyti negroti tiesiai į mikrofonus, bet verčiau judėti po įrašų studiją taip įrašomam garsui suteikiant „judėjimo erdvėje“ efektą.
Albumas „Antidotes” – tarsi koks bjaurusis ančiukas tvarkingų gulbių šeimoje ar nešlifuotas deimantas žaižaruojančioje „Swarovski” vitrinoje. Jis, nors ir atitinkantis visus mums dabar jau puikiai pažįstamus „Foals” standartus, yra tiesiog kitoks ir išsiskiria iš visos likusios „Foals” diskografijos. Šis darbas – purvinesnis, gaivališkesnis, bei itin impulsyvus. Grupės vokalisto Yannio Philippakio dainavimo maniera čia taip pat kitokia – skardūs riksmai vietoje to stipraus, melodingo balso, kurį pažįstame šiandien.
Nors albumo įrašas pavyko kokybiškai, o pats albumas tapo sėkmingu ir perkamu (portalas „Pitchfork” net įvardijo „Foals” debiutą kaip puikų, tradicinį math-roko pavyzdį), grupė nebuvo patenkinta savo prodiuserio darbu. Taip pat, tikriausiai nusprendę nesigręžioti atgalios ir žiūrėti tik pirmyn, „Foals” į Jungtinėje Karalystėje išleistą debiutinį albumą neįtraukė savo pirmųjų dviejų singlų, išgarsinusių grupės vardą toliau jų gimtojo miesto ribų.
Taigi toks tas pirmasis „Foals” „blynas” – neprisvilęs, gal tik vos vos pridegęs. Nepaisant to, „Antidotes” yra puikus grupės, žinančios, kaip ji turi skambėti ir siekiančios pasiekti tą skambesį, pavyzdys, bei labai neblogas įvadas į tai, kas sekė vėliau.
Kaip bjaurusis ančiukas galų gale pavirto gulbe, taip ir „Foals” išleidę antrąjį albumą „Total Life Forever” iš pankuojančių Oksfordo rokenrolistų pavirto į melodingo indie roko dievaičius.
Albumą prodiusavo Luke’as Smith’as, vėliau pripažinęs „Total Life Forever” vienu įdomiausių, unikaliausių ir sėkmingiausių albumų, prie kurio jam teko prikišti nagus.
„Total Life Forever” – didelis žingsnis pirmyn muzikinėje grupės evoliucijoje. Aliuzijas į math-roką, ska pučiamuosius ir „Bloc Party-išką” alternatyvą čia pakeitė … gerokai didesnis kiekis lyrikos ir netgi post-roko sąskambiai!
Pirmuoju albumo singlu tapo svajingoji „Spanish Sahara” debiutavusi BBC Radio 1 eteryje ir tikriausiai privertusi išsižioti ne vieną nuo grupės debiuto „baldielinusį” melomaną.
Ar čia tikrai tie patys „Foals”??
Taip, brolyčiai, tikrai!
Be jokios abejonės, antrajame albume „Foals” neparsidavė ir nenuklydo nuo pasirinkto muzikinio kelio. Jie išliko savimi, tačiau atsikratę anksčiau vilkėto kaustančio „matematiškojo” muzikinio rūbo, „Foals”, matomai, pasijuto nebijantys eksperimentuoti ir visiškai apnuoginti klausytojams savo sielų. Albume skamba itin emocionali roko muzika, kuri stebina, bet tuo pačiu skamba, kaip absoliučiai logiškas žingsnis grupės istorijoje. Po „Antidotes” sekęs antrasis grupės albumas, rodos, turėjo skambėti būtent taip, kaip jis ir skamba.
Šis unikalus albumo skambesys neliko neįvertintas. Albumas pasirodė gegužės mėnesį, o metų pabaigoje susišlavė visą krūvą pelnytų „NME” apdovanojimų bei pateko tarp dvylikos geriausių Jungtinės Karalystės albumų ir tapo stipriu kandidatu laimėti prestižinį „Mercury” apdovanojimą. O tai daug ką pasako.
Jeigu „Total Life Forever” buvo naujas puslapis „Foals” evoliucijoje, tai Flood ir Alan’o Moulder’io prodiusuotas albumas „Holy Fire” galutinai atitolino grupę nuo jos muzikinių ištakų. Klausant šio albumo kartais net sunku patikėti, jog tai yra tie patys „Foals” vos prieš penkerius metus šaukę:
Cassius is over!
Cassius away!
Cassius these daydreams,
these daydreams decay!
Yra grupių, tokių kaip „The Cure” arba „U2„, gebančių kurti itin asmenišką muziką tuo pačiu tinkančią masėms ir stadionams. Su trečiuoju albumu „Foals” tapo būtent tokiais. Grupės skambesyje atsirado vienas elementas, kurio nebuvo anksčiau – tai yra pabrėžtinas pasididžiavimas savo pasiekimais ir muzikiniais sugebėjimais. Kalbu ne apie kažkokį lėkštą nosies rietimą, o visiškai pelnytą pasitikėjimą savo jėgomis ir nebijojimą to parodyti publikai, mėgavimąsi tuo, kad „Foals” yra klausomi ir mylimi.
Panašus nušvitimas 2011-aisiais aplankė „Arctic Monkeys” išleidusius albumą „Suck It And See” ir iškeitusius paaugliškas ševeliūras į žele suteptus Elvis Prestley stiliaus plaukus bei juodas odines striukes.
„Holy Fire” yra ambicingas albumas, su kuriuo „Foals” suaugo ir iš „supporterių” tapo tikrų tikriausiu stadioniniu „bendu” gebančiu tūkstantinę gerbėjų minią „paimti” taip, kad net pačiame tolimiausiame kampelyje muzikos besiklausantis individas nejučia pasijustų, jog Yannis dainuoja būtent jam. „Holy Fire” yra labai asmeniškas albumas, nors gausybė sluoksnių, sąskambių ir atmosferinių niuansų gali ir „nesueiti” pirmosios perklausos metu. Visą savo žavingąją spalvų paletę klausytojui šis albumas atskleidžia tik klausantis jo pakartotinai vėl ir vėl. O jeigu kažkur kažko ir pritrūksta, „Holy Fire” tik dar kartą primena, jog netobulume dažniausiai ir slypi tikrasis tobulas grožis.
Kol kas naujausias, 2015-ais metais išleistas „Foals” albumas „What Went Down” savyje talpina jausmą, tarsi tai būtų paskutinė trilogijos dalis. Po netikėto „Total Life Forever” tyrumo ir „Holy Fire” asmeniškos pompastikos „What Went Down” skamba taip, tarsi šiai grupei nebereikia niekam nieko įrodinėti, todėl nuo pat pirmojo kūrinio albumas smogia tiesiai į paširdžius.
James‘o Fordo prodiusuotas „What Went Down” kol kas yra tikriausiai pats nuosekliausias grupės darbas – dvasiškas ir romantiškas, bet tuo pačiu tvirtomis vyriškomis rankomis „sukaltas” šedevras. Galbūt kažkas ir galėtų ginčytis, jog šiame albume trūksta dinamikos, vyravusios „Total Life Forever” bei „Holy Fire” albumuose, tačiau šis visas bendras albumo nuoseklumas kaip tik parodo kaip patogiai grupė dabar jaučiasi savo kuriamoje muzikoje.
Tai nieko nuostabaus. Per šiuos kelerius nuo grupės susikūrimo praėjusius metus „Foals” tapo tarsi atskiro žanro grupe, kaip kokie „Red Hot Chili Peppers” ar jau anksčiau minėti „The Cure„. Būdami asmeniškesni nei didžioji dalis gitarinės muzikos Jungtinėje Karalystėje jie užsiaugino ištikimų gerbėjų armiją ir pasiekė tokį stadiono „headliner‘ių” lygmenį, kurio galėtų pavydėti daugelis kitų.
Ir būtent tokie – subrendę, susigroję, užaugę, bet dar nepaskandinę savo kūrybos popso vandenyne (kaip, deja, nutiko „Coldplay„) – jie atvyksta į Vilniaus Kalnų parką.
Ir jeigu reikia kokios nors priežasties, kodėl TU privalai Liepos 31 dieną būti ten – perklausyk šiuos keturis albumus nuo pradžios iki galo, ir dar kartą įsitikink, kad progos pamatyti „Foals” Lietuvoje praleisti nevalia.
Bilietai į vienintelį grupės „Foals” koncertą – ČIA.
Lygiai už trijų savaičių, liepos 31 dieną, Vilniaus Kalnų parke koncertuos grupė, kurios pavadinimas, jį paminėjus roko muzikos draugų tarpe, lyg magiška burtų lazdelė priverčia pritariančiai linksėti galvas. Oksfordo roko vėliavą nešantys „Foals“ į Lietuvos sostinę atvyks visame savo brandos žavume – nesiskutę, susigroję, nelinkę nusikaršinti ir svarbiausia – duoti klausytojui daugiau, nei jis tikisi. Tai grupė, kurios vertė šiuo metu yra pakilusi į pakankamai retą muzikos verslo stadiją – stadionų „bendas“, kuris dar gali koncertuoti Kalnų parke. Reikšmė daugiau mažiau tokia, kaip po kokių 9 metų paminėjus „Foals“, šios grupės koncerto faktas Kalnų parke skambės maždaug taip, kaip „Arctic Monkeys koncertavo Vasaros terasoj“.
Toks būsimo koncerto apibūdinimas yra ne iš piršto laužtas, o geriausiai tą pabrėžia per visą „Foals“ egzistavimo laikotarpį jai skirti įvertinimai. Ir nors „Foals“ dar nėra pelnę „Grammy“, jie juk ir neįrašinėja albumų vardan skambaus apdovanojimo pavadinimo. Tie apdovanojimai tiesiog pasiveja „Foals“ jų kūrybiniame kelyje.
Pirmieji didieji įvertinimai grupę pasiekė tik su antruoju albumu. Ir tai galbūt tik dėl to, kad debiutiniame „Foals“ albume „Antidotes“ nebuvo pirmąjį pripažinimą jiems pelniusių dainų „Hummer” ir „Mathletics”. Savo antrąjį albumą „Total Life Forever“ Švedijoje įrašę „Foals“ tais pačiais metais buvo nominuoti prestižianiam britų muzikos „Mercury“ apdovanojimui už geriausią metų albumą. Daugelis muzikos mylėtojų žino, kad vien nominacija šiam apdovanojimui verta beveik paties apdovanojimo. O tais metais konkurencija buvo itin įspūdinga – „Foalsų“ įrašas atidūrė viename būry su Corinne Bailey Rae „The Sea“, „Biffy Clyro“ „Only Revolutions“, Laura Marling „I Speak Because I Can“, „Mumford & Sons” hitu „Sigh No More“, „Wild Beasts“ darbu „Two Dancers“ ir galiausiai visiems nosį nušluoščiusiais „The xx“ su „xx“. Ir nors tąkart „Mecury“ statulėlė iškeliavo į kitą glėbį, „Foals hitas „Spanish Sachara“ sulaukė dar vieno nemažiau garbingo pripažinimo – britų dainų kūrėjų, kompozitorių ir autorių asociacija (BASCA) šią dainą nominavo tarp lyriškiausių ir muzikaliausių metų kūrinių „Ivor Novello“ apdovanojimuose.
Į populiarumo viršūnę „Foals“ užkėlęs albumas „Total Life Forever“ savo šlovės sulaukė kertinio britų muzikos leidinio „NME“ apdovanojimuose – 2011 metais jis buvo nominuotas net 5 kategorijose: Metų grupės, Metų gyvo pasirodymo, Metų britų albumo, Metų viršelio ir Metų įrašo, kuri Oksfordo kolektyvą su „Spanish Sachara“ privertė žengti į sceną atsiimti blizgančią statulėlę.
Trečiasis „Foals“ albumas „Holly Fire“ muzikos kritikų ir žurnalistų bendruomenėje sulaukė ne mažesnio pripažinimo. 2013 metais – antroji „Mercury“ nominacija, prie vienos linijos „Foals“ sustačiusi su „Arctic Monkeys“ „AM“, David Bowie „The Next Day“, „Disclosure „Settle“, Jon Hopkins „Immunity“, bei tais metais išleistais Laura Mvula, Laura Marling, „Rudimental“, „Jake Bugg“, „Savages“ ir „Villagers“ albumais, kurie visi nusileido tais metais pasaulio širdis užkariavusiam James Blake su „Overgrown“.
Visgi tikroji „Foals“ galybė yra jų tikro garso koncertai. Ne be reikalo 2013 metais ši grupė muzikos leidinio „Q“ apdovanojimuose pelnė Geriausio gyvo pasirodymo apdovanojimą, aplenkusi tokius gigantus kaip „Mumford & Sons”, „Arctic Monkeys“, „Muse“ bei „The Stone Roses“. Tais pačiais metais jų hitas „Inhaler“ pelnė ir kitą aukštą įvertinimą – buvo pripažintas kaip Metų įrašas „NME“ muzikos apdovanojimuose.
Pirmasis Metų albumo įvertinimas vyrukus iš Oksfordo pasiekė 2016 metais – išleidus „What Went Down“. Nuo 1953 metų kasmet muzikos apdovanojimus rengiantis leidinys „NME“ tais metais „Foals“ albumą pripažino geresniu už Kendrick Lamar albumą „To Pimp a Butterfly“, „Tame Impala“ šlovę pelniusį „Currents“, „Wolf Alice“ darbą „My Love Is Cool“, „The Maccabees“ albumą „Marks to Prove It“ bei „Grimes“ įrašą „Art Angels“. Būtent „What Went Down“ atvėrė duris „Foalsams“ ir į populiariuosius „Brit Awards“. Tiesa, tais metais apdovanojimą kaip Geriausia metų britų grupė iš jų nugvelbė „Coldplay“.
Nors „Foals“ tegyvuoja apie 10 metų, žiūrint į jų diskografiją ir nominacijų bei apdovanojimų sąrašus darosi akivaizdu, kad grupė jau spėjo palikti gilų įspaudą muzikos industrijos istorijoje. Ir visgi vienas svarbus grupės įvertinimas dar liko nepaminėtas – 2015 metų „Q“ apdovanojimuose jie laimėjo Geriausio pasaulyje gyvo pasirodymo titulą, aplenkę „Blur“, Ed Sheeran, „Muse“ ir „Noel Gallagher‘s High Flying Birds“. Tai tokie vardai, kurių koncertų kokybe abejoti išdrįstų nedaugelis. Netgi tikriausiai niekas.
Būtent su tokiu muzikinio parako užtaisu „Foals“ koncertuos Vilniaus Kalnų parke liepos 31 dieną.
Liaudies išmintis byloja: pasakyk, kas tavo fanai, ir mes pasakysime, kiek sėkminga yra tavo grupė. Žinoma, juokaujame, tačiau grupei „Foals“, kurios pasirodymo Vilniuje laukiame su nekantrumu, nepaprastai pasisekė – jų gerbėjų gretose yra išties nemažai įtakingų muzikos (ir ne tik muzikos) pasaulio asmenybių. Galbūt šių žmonių neišvysime Kalnų parke liepos 31-ąją, tačiau vien mintis, jog mūsų grotuvuose skamba ta pati muzika, nuteikia labai maloniai. Taigi, manoMUZIKA, tęsdama grupei „Foals“ skirtų straipsnių seriją, šį kartą savo dėmesį atkreipė būtent į juos — grupės „Foals“ gerbėjus.
Tačiau pirmiausiai – apie kritikus. 2015-ųjų rudenį vienas didžiausių Jungtinės Karalystės šoubiznio erelių, skandalingasis Noelis Gallagheris, viename interviu pašaipiai išpyškina žurnalistui „Tu juk rimtai nesakai, kad po 12 metų kas nors dar klausysis grupės „Foals“. Aš tai tikrai taip nemanau“. Paradoksalu, tačiau tas pats Noelis Galagheris po mėnesio prisipažins, kad paskutinis jam patikęs darbas buvo… kaip tik „Foals“ įrašas „What Went Down“, o gyvą grupės pasirodymą laidoje „Later… with Jools Holland“ jis pavadino tikrai įspūdingu. Grupė į N. Gallagherio pasisakymus reagavo dvejopai – koncerto Liverpulyje metu „Foals“ lyderis Yannis Philippakis trumpai pasakė: „Aš myliu Noelį G, tačiau man nusispjauti, kas bus po 12 metų. Tai, kas man svarbiausia – ši salė, dabar“. Vėliau, interviu metu, paprašytas pakomentuoti „Oasis“ lyderio nuomonę, Philippakis sakė nebijąs griežtų Gallagherio žodžių – jo manymu, jei „Foals“ niekas nebesiklausys po 12 metų, tai kitų grupių nustos klausytis jau po dvejų. Pagyvensime – pamatysime, du metai jau praėjo. O kol kas pažiūrėkime Noelį Gallagherį sužavėjusį „Foals“ pasirodymą:
2015-aisiais išleistą „Foals“ albumą „What Went Down“ labai palankiai įvertino ir grupės „Suede“ lyderis Bretas Andersonas. Viename interviu, kalbėdamas apie savo mėgstamiausius atlikėjus ir literatūros kūrinius, Andersonas daug dėmesio skyrė Oksfordo penketukui. „Tai keista grupė ir aš nesu tikras, kas padarė didžiausią įtaką jų skambesiui. Apskritai pati „įtakos“ koncepcija yra šiek tiek nuobodi. Tai vienas tų dalykų, apie kuriuos visuomet klausia nesąmoningi žurnalistai. Tačiau tai, iš ko jie semiasi įkvėpimo yra tikrai įdomu“. Patys „Foals“ dažnai mini, jog labiausiai jų skambesį įtakojo minimal techno ir krautroko stilių grupės, taip pat „Talking Heads“.
2010-aisiais, grupei išleidus hitą „Spanish Sahara“, „Foals“ gerbėjų gretos ženkliai pasipildė. Dainininkė Låpsley puikiai pamena „Foals“ pasirodymą tų metų „Leeds“ festivalyje – jai tuo metu tebuvo 15, tačiau koncerto metu užplūdusios emocijos ir ašaros, byrėjusios skambant dainai „Spanish Sahara“, įsiminė ilgam. Praėjus šešeriems metams Lapsley atliko „Foals“ dainos „Mountain At My Gates“ koverį.
https://www.youtube.com/watch?v=HzJeM3Tuw5o
Jau minėtą dainą „Spanish Sahara“ galima išgirsti kanadiečių režisieriaus Xaviero Dolano filme „Tai tik pasaulio pabaiga“. Filmas šiemet buvo rodomas ir Vilniuje, „Kino pavasario“ metu. Ir tai anaiptol ne vienintelis kartas, kai „Foals“ dainos yra panaudojamos serialų ir kino juostų garso takeliuose. Filmuodamasis 2016-ųjų juostoje „Criminal“, su grupės „Foals“ kūryba susipažino ir legendinis JAV aktorius Kevinas Kostneris. Jo herojus klausosi dainos „Late Nights“ remikso, naršydamas Londono gatves. Aktoriaus teigimu, tai „labai kieta daina”, nors filmui ją parinko ne pats K. Kostneris – tai padarė juostos režisierius Ariel Vromen, netyčia išgirdęs DJ Solomon remiksą viename Ibizos vakarėlių. Pats A. Vromenas filmo sceną su vairuojančiu ir dainos besiklausančiu Kevinu Kostneriu vadina savo mėgstamiausia.
https://www.youtube.com/watch?v=H_VgQQ8sVpA
Neabejotinu grupės „Foals“ gerbėju yra ir legendinio britų elektronikos projekto „Underworld“ narys Karl Hyde. Jo pažintis su „Foals“ muzika siekia dar 2010-uosius, kuomet jis turėjo galimybę stebėti grupės pasirodymą viename Prancūzijos festivalių. Vėliau „Foals“ ir Karl Hyde keliai vėl susikirto – šįkart Japonijoje. Šis susitikimas buvo lemtingas – vaikinai susidraugavo ir netrukus grupės „Foals“ lyderis Yannis Philippakis prasitarė apie kartu su K. Hyde įrašytus kūrinius. Kalbėdamasis su žurnalistais 2014-ųjų pradžioje graikas negalėjo tiksliai pasakyti, ar šie kūriniai kada nors bus išleisti. Kol kas taip neatsitiko, tačiau, nepatvirtintais duomenimis, vienas iš tuo metu įrašytų kūrinių, „The Gambler“, buvo panaudotas HBO dokumentiniame mini-seriale „The Jinx: The Life and Deaths of Robert Durst“:
https://www.youtube.com/watch?v=TWmaBoe-1HY
Grupei neliko neabejingi ir dažnai tuose pačiuose Jungtinės Karalystės festivaliuose pasirodantys muzikantai – savo susižavėjimą „Foals“ muzika ir pasirodymų metu sklindančia energija ne kartą yra išreiškę „Frightened Rabbit“, „Two Door Cinema Club“, „Everything Everything“ ar „Courteeners“ nariai, didele jų gerbėja yra ir netrukus Vilniuje koncertuosianti Jessie Ware. Su šia dainininke juos sieja ne tik muzikinės simpatijos – paskutinį „Foals“ albumą „What Went Down“ prodiusavo ir su Jessie Ware dirbęs prodiuseris Jamesas Fordas.
„Foals“ sėkmė tapo įkvėpimu ir daugybei pradedančių atlikėjų. Ir ne tik „gimtojoje“ Jungtinėje Karalystėje – įkvėpimo iš „Foals“ semiasi ir lietuvaičiai „Condor Avenue“, simpatijų šiai grupei neslepia ir „Freaks On Floor“ idėjinis vadas Justinas Jarutis.
Surinkome visai neblogą gerbėjų kompaniją, tiesa? O jie, įžymūs ar ne, yra labai svarbūs šiai grupei ir „Foals“ nė kartą yra jiems už šią meilę atsidėkoję. Pavyzdžiui – suteikdami galimybę pirmiesiems išgirsti naujai išleidžiamą albumą. Kokios staigmenos „Foals“ gerbėjų laukia koncerte Vilniuje – sužinosime jau liepos 31 dieną.
Paskutinę liepos dieną sostinės Kalnų parke įvyksiantis britų roko grupės „Foals“ koncertas – neabejotinai vienas laukiamiausių, įdomiausių ir trankiausių šios vasaros įvykių. Tie, kurie buvo jų koncertuose, puikiai žino, kad ekstazė, į kurią savo pasirodymuose žiūrovus panardina šis Oksfordo penketas, yra analogų neturintis jausmas. „Kažkas tarp gilaus tranzo, euforijos ir orgazmo“, – taip apie „Foals“ koncertą Londone pristatinėjant 2010-ųjų metų albumą „Total Life Forever“ rašė vienas Jungtinės karalystės leidinys. Ir tai buvo tik pradžia… Nuo tos akimirkos praėjo daugiau kaip 7 metai. Yannio Philippakio muzika evoliucionavo dar labiau, pasirodymai tapo gerokai brandesni, o patiriama ekstazė juose – kur kas didesnė. Tačiau kalbant apie hitų „Spanish Sahara” ar „My Number” kūrėjų kūrybą, muziką ir polėkį būtina juos „išrakinėti” iki kaulų smegenų, todėl iki pat „Foals” koncerto Vilniuje, manoMUZIKA Jus supažindins su svarbiausiais šios Oksfordo grupės komponentais. Šįkart straipsnis apie tai, kaip viskas prasidėjo, vyko ir kas apskritai yra grupė „Foals”.
Ko gero ne visi žino, kad grupės „Foals” įkūrėjas nėra Yannis Philippakis. Dar 2005- aisiais kolektyvą įkūrė projekto „Youthmovies” lyderis Andrew Mearsas. Būtent jis į naują grupę pasikvietė Yannį Philippakį, Jacką Bevaną ir Liną Simoną – tris vaikinus, tuo metu grojusius post roko projekte „The Edmund Fitzgerald”.
Pirminėje „Foals” gyvavimo stadijoje Yannis ir Jimmy Smithas grojo gitaromis, Walteris Gerversas bosu, o Jackas Bevanas būgnais.
2006-aisiais grupė išleido savo pirmą singlą „Try this on your Piano”. Nesulaukę didelės sėkmės „Foals” kūrė toliau, tačiau Andrew Mearsas, nematydamas projekto ateities, nusprendė palikti grupę ir sutelkti dėmesį savo pagrindiniam savo muzikiniam„vaikui” – grupei „Youthmovies”.
Kaip parodė ateitis, pastarasis faktas buvo puikus šansas, kuriuo nepriekaištingai pasinaudojo graiko ir Pietų Afrikoje gimusios Ukrainos žydės šeimoje augęs Yannis.
Yanniui perėmus vokalisto pareigas, „Foals” pradėjo dirbti dar aktyviau. Grupė vis ilgesniam laikui užsidarydavo studijoje, o visus savaitgalius leisdavo koncertuodama vietos vakarėliuose. Neilgai trukus kolektyvą pastebėjo prieš porą metų Londone sukurto leiblo „Transgressive Records” atstovai, kurie passisodino Yannį prie airiško viskio butelio ir pasiūlė pirmąją istorijoje grupės sutartį. Praėjo metai ir 2007-ųjų balandį buvo išleisti pirmieji oficialūs kolektyvo singlai „Hummer” bei „Mathletics”. Šių dviejų dainų dėka „Foals” vardas pradėjo skambėti ne tik Oksfordo apylinkėse, bet ir gerokai už jų ribų. Apie indie roko grupę ėmė rašyti muzikiniai leidiniai, jai dėmesį pradėjo rodyti vietos radijo stotys, o pogrindžio drabužiai, panašu, per kelias dienas jiems tapo tiesiog per ankšti.
Tačiau Yannis ir kompanija į vis didėjantį dėmesį Jungtinėje Karalystėje regis nekreipė dėmesio. Susikrovę lagaminus ir ant pečių užsimetę savo instrumentus Anglijos vaikinai nusipirko lėktuvo bilietus ir išvyko į Niujorką. Šiame galimybių ir nuolat žibančių šviesų mieste susitikti jiems pasiūlė čia įsikūrusios įrašų kompanijos „Sub Pop” vadovas.
Viskį ir sodos vandenį mėgstantys Britanijos vyrai, perskridę Atlantą sukirto rankomis su visame pasaulyje vis populiarėjančio leiblo galva ir gavo visai neprastą prodiuserį – grupės „TV on the Radio” narį Dave’ą Siteką, su kuriuo ir sėdo įrašinėti savo debiutinio albumo „Antidotes”. Nors „Antidotes” buvo sėkmingas albumas, Yannis ir kompanija neliko patenkinti Siteko darbu, todėl grįžo į Londoną, užsidarė savo studijoje ir ėmė įrašinėti sukurtų dainų remiksus. Po daugelio metų viename interviu grupės lyderis sake, kad po Siteko prisilietimo prie disko, įrašas ėmė skambėti taip, tarytum jis būtų sukurtas ne kokiame nors didmiestyje ar indie roko mekoje, o svajingame didžiajame kanjone. Beje, pasimetę debiutinės plokštelės įrašų pinklėse britai žengė žingsnį, kurio iki šiol nesupranta daugelis muzikos rinkos analitikų – „Foals” į Jungtinėje Karalystėje išleistą debiutinį albumą neįtraukė savo pirmųjų dviejų juos išppopuliarinusių kūrinių (dainos „Hummer” ir „Mathletics” atsirado tik pakartotinai išleistame albume albume Amerikoje).
Anapus Atlanto „Antidotes” nė nepateko į perkamiausiųjų topus, tačiau gimtinėje albumas užkopė ant trečio UK TOP 40 laiptelio. Vien tik per pirmąją savaitę Jungtinėje Karalystėje disko buvo parduota daugiau kaip 25 tūkstančiai kopijų. Tai leido grupei „Foals” tapti žinomu ir pakankamai garsiu debiutu, į kurios koncertus bilietai buvo parduodami ypatingai greitai ir kurios muziką kasdien atrasdavo vis daugiau žmonių.
Nepraėjus nė porai metų „Foals” nusprendė kūrybinių idėjų semtis Švedijoje, todėl išvyko į Gioteborgą, užsidarė „Svenska Grammofon” studijoje ir įrašė savo antra albumą „Total Life Forever”, kuris, kaip paaiškėjo vėliau, ir tapo esminiu raktu tolimesnėje grupės istorijoje. Yannis ir kompanija nusprendė atsisakyti savo buvusio prodiuserio ir sukirto rankomis su Luke’u Smithu – žmogumi, kuris yra dirbęs su tokiomis grupėmis „Depeche Mode” ar „Everything Everything”. Beje, Smithas jau 2013-aisiais prisipažins, kad „Total Life Forever” yra vienas įdomiausių, unikaliausių ir sėkmingiausių išliekamą vertę turinčių albumų, kurį jam yra tekę prodiusuoti.
„Total Life Forever” promo kampanija prasidėjo ankstyvą 2010-ųjų žiemą. Vasario mėnesį „BBC Radio 1“ eteryje debiutavo lyriškai mistinė „Spanish Sahara” – daina, kuri iškart tapo „karščiausiu įrašu pasaulyje” ir sukėlė milžiniškus grupės gerbėjų lūkesčius.
Albumas pasirodė gegužės mėnesį. Jį palydėjo 14 koncertų didžiausiuose Europos miestuose. Metų pabaigoje „Total Life Forever” susišlavė šūsnį „NME” muzikos apdovanojimų (tapo geriausiu metų albumu, o „Spanish Sahara” pripažinta geriausia metų daina), buvo nominuotas „Q” ir „Brits” nominacijoms. Negana to, plokštelė pateko tarp dvylikos geriausių Jungtinės Karalystės albumų ir tapo kandidate laimėti prestižinį „Mercury” apdovanojimą.
Perkamiausiame Didžiosios Britanijos albumų tope „Total Life Forever” pakilo iki 8 vietos, o šį albumą jau buvo galima rasti ir didžiausių pasaulio valstybių geriausiai parduodamų plokštelių čartuose.
Taip žingsnis po žingsnio Oksfordo penketas tapo neatsiejama pasaulinės roko muzikos scenos dalimi. Jiems lenkėsi ne tik indie roko gerbėjai, bet ir muzikos kritikai. „Foals” tapo itin paklausia muzikos festivalių preke, kuriai dažnu atveju buvo lipinamos ir „headlinerių” (pagrindinių muzikos žvaigždžių) etiketės.
2013-eji ir 2015-ieji grupei buvo taip pat ypatingi. Būtent šiais metais dienos šviesą išvydo „Foals” albumai „Holy Fire” ir “What Went Down”. Abu diskai, kuriuos kaip ir pirmuosius du, išleido kompanija „Transgressive Records”, buvo itin populiarūs ir mėgstami. Jungtinėje karalystėje Yannio Phillipakio kompanija pasiekė 2 perkamiausių albumų čarto vietą, o į aukščiausius topų dešimtukus su savo plokštelėmis grupė įkopė tokiose šalyse kaip Australija, Olandija, Airija, ar Šveicarija.
Grupė grojo didžiausiose pasaulio scenose, o savo meilę jai ne kartą yra išreiškę šūsnis žymiausių pasaulio atlikėjų nuo Noelio Gallagherio iki „Foo Fighters” sielos Dave’o Grohlo. Tačiau apie tai ir dar daugiau – jau netrukus galėsite sužinoti portale manoMUZIKA.
Akivaizdu, kad paskutinė liepos diena Vilniuje bus ypatinga. Tai renginys ir reginys, kurio praleisti muziką mylintiems ir ja gyvanantiems tiesiog negalima.
Bilietai į vienintelį grupės „Foals” koncertą – ČIA.
Artėjančios Muzikos įrašų dienos proga melomanai sulauks daugybės ekskliuzyvinio turinio iš savo mėgiamų atlikėjų. Vienas iš siurprizų – 7 colių grupės „Foals” vinilinė plokštelė – singlas „Rain / Daffodils”.
Taip, daina „Daffodils” yra Mark Ronson ir grupės „Tame Impala” lyderio Kevin Parker bendro kūrinio koveris, o „Rain” – kūrinys, kurį galime išgirsti jau šiandien.
Šiuo metu JAV viešinti britų indie roko grupė „Foals” vakar vakare apsilankė laidoje „The Late Show With Stephen Colbert”. Čia kolektyvo lyderis Yannis Phillipakis ne tik davė interviu, bet ir kartu su grupe sugrojo dainą „Mountain At My Gates”.
Šiek tiek daugiau nei prieš mėnesį išleidę savo ketvirtąjį pilną albumą „What Went Down“ britai „Foals“ dalinasi nauju vaizdo klipu dainai „Give It All“.
Tikriausiai nesuklysime manydami, jog Nathan Ball muzikos dar nesate girdėję. Tenka pripažinti – apie šį atlikėją sužinojome visai neseniai, tačiau pirmas įspūdis buvo išties puikus. Dėl to su Nathan šiandien supažindiname ir jus.
Iš Anglijos kilęs 25-erių atlikėjas gitarą į rankas paėmė dar ankstyvoje paauglystėje. 2014 metais į kompaniją pasikvietęs dar tris muzikantus Nathan pasinėrė į tamsesnį, platesnį instrumentinės elektronikos skambesį bei pradėjo dirbti prie debiutinio EP „Echo“ įrašų. Būtent nuo jo išleidimo praėjusių metų žiemą atlikėjo vardas muzikos pasaulyje buvo pradėtas linksniuoti vis dažniau.
Debiutinio albumo sėkmės paskatintas vos po kelių mėnesių, šių metų balandį, Nathan su grupe išleido ir antrą EP pavadinimu „Howling“, kuris kokybe nei kiek nenusileido pirmajam. Beje, šį kartą prie albumo išleidimo prisidėjo Bruno Ellingham, dirbantis su „Massive Attack“ bei „The Maccabees“.
Atlikėjas ne kartą yra minėjęs, kad didelę įtaką jo kūryboje turėjo tokios grupės kaip „Bon Iver“, „Foals“, „Daughter“ ir „Junip“, tačiau dėl balso ir muzikos stiliaus panašumo jis dažniau lyginamas su Ben Howard, Chet Faker ar Kyle Lionhart.
