interviu

Ales Loverde: noriu suburti žmones džiaugtis gyvenimu

manoINTERVIU
Nuotraukos aut. Žymantė Kupčiūnė

Su „Ales Loverde” ir jo muzika susipažinau kiek netikėtai. Vyras grojo su juo Kauno bliuzo festivalyje, tad teko “iš vidaus” stebėti pasiruošimo procesą. Nieko apie jį nežinojau, tačiau perklausiau atlikėjo albumą ‘Love” ir EP “Ici ou alleiurs”. Soulas, funkas ir groove’as niekada nebuvo mano pirmo pasirinkimo muzikiniai stiliai, bet šio žmogaus muzika mane labai sudomino. Susitikome pokalbiui, kuris prabėgo kaip viena magiška akimika.

Kaip spėju, šiek tiek skaitei mano biografiją ?

Taip, skaičiau. Ir apie nelaimingą atsitikimą, įvykusį Alpėse, Šveicarijoje. Tiksliai nesupratau šios dalies. Kas ten nutiko? Sakei, kad tai buvo tarsi dvasinis dalykas. Ir šiaip tavo istorija keista. Esi sicilietis, o  užaugai Šveicarijoje.

Taip – augdamas su šeima važinėjau pirmyn ir atgal. Visą vasaros laiką praleisdavome Sicilijoje, o kitu metu būdavome Šveicarijoje. Turėjome du namus.

Taigi,  kai esi šveicaras,  užaugi slidinėdamas. Mano atveju tai buvo snieglenčių sportas. Mums, vietiniams, snieglenčių sportas nėra toks pat kaip turistams buvimas slidinėjimo trasose. Kaip mes sakome, važinėjame laisvai. Taigi pažįstame savo kalnus. Mes žinome, kur esame. Visi keliai pažįstami, kaip ir sniego sąlygos.

Taigi kas man nutiko tuose kalnuose? Tuo metu išsiskyriau su savo gyvenimo meile. Mes gyvenome kartu. Iki tol Paryžiuje studijavau muziką, o paskui dirbau mados industrijoje. Mano draugas, mados fotografas, pajutęs, kad jaučiuosi prastai, tiesiog paskambino man ir pasakė: „Ei, aš atvažiuosiu pas tave ir mes čiuožinėsime snieglentėmis, kad pasijaustum geriau”. Tuo tarpu mano kitas draugas, dirbantis Šveicarijos televizijoje, pasakojo, kad žino tokią vietą kalnuose –  savo „žaidimų aikštelę”. Jis man ir sako: „Sekite paskui mane, vaikinai, bus gražu”. Taigi, mes išvykome laisvai paslidinėti į vietą, apie kurią aš nieko nežinojau. Kai buvome trasoje, aš tik sekiau draugą. Čiuoždamas padariau didžiulį šuolį nuo kalno miške ir tuo metu niekaip negalėjau žinoti, kaip ir kur nusileisiu. Tai buvo gana didelis kalnas. Tai ne sniego parkas ar slidinėjimo trasos. Nusileidimo aikštelėje buvo medis, kurio nekaip negalėjau matyti. Visu greičiu besileisdamas atsirenkiau į medį. Bandžiau sušvelninti smūgį, bet man nepavyko. Medis visiškai sudaužė mano kelį.

Kadangi tai buvo mano pirmoji operacija gyvenime, po jos turėjau atkurti save ir fiziškai, ir emociškai. Operacijos metu mano širdis sustojo du kartus. Tada gydytojai du kartus mane atgaivino. Pasirodo, kad, greičiausiai, buvau alergiškas kažkokiems anestetikams ir apie tai nežinojau.

Kai pirmą kartą išėjau į lauką po operacijos, buvo saulėta diena, pavasario pradžia. Buvau privačioje klinikoje ir tiesiog išėjau į sodą. Pažvelgiau į dangų ir pamaniau, kad nuo šiol darysiu tik tai, ką turėčiau daryti savo gyvenime. 

Kiek save prisimenu – visada buvau scenoje. Dalinausi gera muzika, meile ir tiesiog suburdavau žmones kartu švęsti gyvenimą. Todėl nusprendžiau, kad atėjo laikas tai padaryti rimtai, nuoširdžiai, ir, kad niekas tam nesutrukdys. Ėmiau rašyti tas dainas,  kurias praėjusį Gruodį atlikau koncerte Kaune  „apšildant“ Freedonia. Pradėjau šią naują kelionę, šį naują gyvenimo skyrių, kuris šiandien yra mano pagrindinis skyrius. Jis atsirado dėl to, kad akis į akį susidūriau su mirtimi.

Taip, atgimei iš naujo. Tai – tavo antrasis gimtadienis.

Taip, būtent taip. Tai tikrai buvo pabudimas. Jei turi problemų su pinigais, gali rasti sprendimą. Tai ne pasaulio pabaiga. Dabar gyvename laikais, kai žmonės mano, kad negali sau leisti rizikuoti. Tai yra spąstai. Tai nėra gerai. Jūs turite rizikuoti, turite vadovautis savo instinktais. Iki to nelaimingo atsitikimo buvau tarsi neatidavęs savęs 200 procentų. O kai ateina laikas palikti šią planetą, supranti, kad tai buvo tik tavo paties minčių kalėjimas.

Kodėl groji būtent tokią muziką kaip soul, groove, funk?

Tai – mano vyresniųjų brolių įtaka. Nuo pat mažumės klausiausi soul, groove muzikos, Maiklo Džeksono ir t.t. Kai man buvo kokie treji metai, atsibusdavau savaitgaliais labai anksti ryte, maždaug aštuntą valandą. Nueidavau į svetainę, kuroje buvo didžiulė stereo sistema. Paleisdavau vinilines plokšteles, labai garsiai grojau muziką ir pažadindavau brolius po vakarėlių. Aišku, gaudavau pylos: „Ką tu, po velnių, darai?” Tada užsidėdavau ausines ir dainuodavau iš visų plaučių. Kiek save prisimenu, klausiausi soul muzikos ir ją dainavau. Paauglystėje į mano gyvenimą atėjo tikrasis rokenrolas. Vis dėlto mano muzikoje nėra jokių stiliaus ribų: tai yra mišinys to, kas man leidžia jaustis gerai. Kai augau, klijuoti etiketes ant muzikos stilių nebuvo taip svarbu, kaip šiandien. Daug grupių peržengė rokenrolo ir soulo muzikos ribas. Vienas pagrindinių mano įkvėpėjų augant buvo „Sly And The Family Stone”. Mano tėvas buvo klasikinės muzikos dainininkas, tenoras. Taigi aš klausiausi klasikinės muzikos, „Beastie Boys”, hiphopo, rokenrolo, soulo, disko ir funk muzikos. Augant mano draugai buvo džiazo muzikantai. Galbūt todėl ir kuriu tokią muziką.

Rašai dainas, kuri ir prodiusuoji savo albumus. Kaip ieškai įkvėpimo pačiai muzikai? Kaip ji gimsta?

Man tai tarsi maisto gaminimas. Tiesiog pradedi nuo gitaros rifo. Dažniausiai tai prasideda nuo to, kad prikišu nagus prie gitaros. Kartais tai būna pianinas. Ir duodu pirštams valią. Kuo labiau leidžiu savo energijai nekontroliuojamai išeiti iš kūno, tuo viskas paprasčiau. Melodija ateina pati. Ji kviečia žodžius ir tekstą, o aš seku šį procesą. Labai svarbu juo pasitikėti. 

Vis dėlto, esu ir prodiuseris. Kai pradedi prodiusuoti ir aranžuoti, turi žengti žingsnį atgal ir pabandyti suvokti, kur eini. Kad suprastum, kur plauki kaip laivo kapitonas, turi patikrinti žemėlapius. Žengi žingsnį atgal, tada supranti, kad toks rifas jau buvo sukurtas. Tada tiesiog pasirenki naują maršrutą, kuris nuves į naują vietą.

Kas yra tavo muzikos variklis? Ar tai skausmas? Ką nori papasakoti pasauliui?

Tai yra magija. Kuriant muziką vyksta kažkas, ko negaliu kontroliuoti, bet kazkas, kas yra tikra. To negaliu gerai paaiškinti, bet tai tikrai vyksta. Nežinau, iš kur ta magija atsiranda. Staiga man atrodo, kad gitara tarsi šnabžda, tarsi sako: „Ateik pas mane”. Aš sakau: “Gerai”. Man taip nutiko prieš kelias dienas. Ji pasakė: „Ateik”. Tada tiesiog paėmiau gitarą ir staiga atsirado nauja daina. Nežinau kodėl.

Tai taip pat susiję su gebėjimu pasitikėti vidiniu procesu ir valdyti jį, kad galėčiau priimti šią gyvenimo magiją ir sakyti: „Gerai, dabar atėjo laikas paimti gitarą, nes kažkas mane kviečia arba kažkas kalba per mane”. Kai esi labai jautrus žmogus,  gali transformuoti visas tas emocijas, kurias išgyveni. Gali jas paversti kažkuo apčiuopiamu ir galiausiai išlaisvinti.

Kuo labiau giliniesi į rašymo procesą, tuo labiau supranti, apie kokias emocijas iš tikrųjų nori kalbėti. Pavyzdžiui, paskutiniame savo albume „Love” supratau, kad rašydamas kalbėjau ne tik apie meilę. Kalbėjau apie įvairias situacijas, kurias galime išgyventi, kai įsimylime. Tai paskatino mane išreikšti meilę kitaip nei įprastose dainose apie meilę.

Nuotraukos aut. Jonas Kaminskas / Spot the Shot

Kaip tavo daina „Besoin D’aimer”. Ji vis dar įstrigusi mano galvoje.

Tai geras pavyzdys, nes tai tiesiog nėra klasikinė meilės daina. Joje pabrėžiu, kad mes visi turime tą vidinį norą mylėti. Jei atkreiptum dėmesį į dainos tekstą, joje kalbu apie kūrybiškumą ir apie tai, kad įsimylėję staiga tampame kūrybingesni ir gebame daryti daugiau dalykų nei įprastoje būsenoje. Dainos pabaigoje sakau, kad mums visiems reikia būti įsimylėjusiems, būti geresne savo pačių versija. Štai kodėl mano koncertuose tai yra vienas iš svarbiausių pasirodymo akcentų, nes žmonės iš tikrųjų gali pajusti šio albumo žinutę.

Žmonės Lietuvoje tavęs dar nelabai pažįsta. Ar gali papasakoti, kaip čia atsidūrei? Kas esi? Ir kodėl? Kokią žinią norėtumei perduoti čia esantiems klausytojams? 

Dėl kovido anksčiau buvau įstrigęs Italijoje. Kadangi gyvenau prie jūros, laukiau, kada šalis vėl atsivers. Jis buvo uždaryta trejus metus iš eilės. Po pusantrų metų supratau, kad turiu rasti vietą, kur galėčiau susigrąžinti savo gyvenimo būdą ir įkvėpimą rašyti naują medžiagą. Šią vietą radau Lenkijoje, Krokuvoje.

Buvo sezono pabaiga. Galvojau: „Šūdas, man reikia rasti kitą vietą”. Ir štai ši mergina, kuri tuo metu viešėjo Italijoje, tarsi atsitrenkė į mane. „Esu iš Krokuvos”. Kur ji yra? Na ką gi, juk tai Lenkija. „Jei esi menininkas, tikrai turėtum ten nuvažiuoti.  Krokuva yra Lenkijos meno centras”. Pasirašiau šiai avantiūrai ir išskridau į Lenkiją tiesioginiu skrydžiu už 7 eurus.

Krokuva man patiko, todėl nusprendžiau joje pasilikti. Radau sau butą. Paprašiau savo draugų Sicilijoje atgabenti mano aparatūrą mažai studijai įrengti ir pradėjau rašyti savo akustinį projektą „Axl Tales”. Tai solinis projektas, kuris mane paskatino pažvelgti į savo praeitį, pažvelgti į tuos lemtingus praeities momentus ir sudėti juos į dainas. Pasirodė, kad tai – daugiau nei dainos. Tai istorijos. Kiekvieną savaitę rengdavau solinius pasirodymus.  Taip aš atradau šią Europos dalį.

Vienas mano bičiulius iš Paryžiaus, Borisas, gyvena Lietuvoje jau kelerius metus ir yra muzikinės scenos dalis. Jis yra muzikantas, dirbantis su Victoru Diawara. Borisas man pasakojo, kad Vilniuje vyksta kultūrinis sprogimas muzikos scenoje. Staiga man pasirodė, kad man vėl reikia gryno oro, pakeisti aplinką. Atvykau į Vilnių praėjusių metų rugpjūčio pradžioje ir likau sužavėtas. Čia daug grupių, kurios bando „prasimušti”, o tai yra teigiamas ženklas. Jos turi tam skirtas platformas. Supratau, kad kiekvienas muzikos verslo atstovas stengiasi būti įtrauktas į radarą. Kiekvieną vakarą, kuriame dalyvaudavau kaip atlikėjas, susitikdavau su žmonėmis iš nacionalinio radijo, režisieriais, fotografais, vietų savininkais, vadybininkais. Jie visi kuria erdves, kad galėtų jose pristatyti naujas grupes. Buvau tuom tikrai priblokštas.

Kiekviename didesniame mieste buvo toks muzikos ir kultūros, istorijos laikotarpis, savotiška revoliucija. Kai keliaudamas staiga supranti, kad esi ten, kur dabar vyksta kultūrinė revoliucija, tai geras ženklas. Svarbiausia būti ten, kur gali bendradarbiauti ir kurti istorijas, kur nesijauti vienišas. Tai yra puikus jausmas. Kiekvieną dieną stebiuosi, kad žmonės mane priima šioje mažoje šalyje. Mažoje, tačiau taip pat ir labai aktyvioje, kokios, tiesą sakant, nemačiau jau seniai. Galbūt tik tais laikais, kai gyvenau Kanadoje. Todėl nusprendžiau pasilikti. Turėjau porą pasirodymų su savo „Axl Tales”, o mano dainas pradėjo leisti per „LRT Opus”. 

Bet tai yra projektas „Ales Loverde”. O su „Axl Tales” groji vien akustine gitara?

Taip. Axl sako: „Žinai ką? – Pasaulis griūva. Kas liko? Tu pats. Tavo balsas, pieštukas su popieriumi ir gitara”. Taip grįžtu prie šaknų.

Dabar suprantu, ką reiškia tavo projekto pavadinimas. Tu juk pasakoji istorijas.

Būtent. Kai buvau vaikas, meno mokykloje turėjau vieną mokytoją, kuris vadino mane Axl tam, jog suprasčiau, kad galiu žaisti raidėmis ir daryti gramatines figūras, amalgamas. Kadangi su šiuo projektu gilinuosi į praeitį, man pasirodė aišku, kad Axl galėtų būti tinkamas sceninis vardas. Tai kita mano asmenybės pusė. Žinoma, jei pamatysite mane scenoje su visa mano grupe ir „Ales Loverde”, pamatysite galingą ir kupiną energijos mano asmenybės pusę.  Vis dėlto aš visada turėjau tų dainų, kurios buvo labai intymios ir asmeniškos. Ilgai nežinojau, ką daryti su šiomis dainų idėjomis. Ir staiga jos susikristalizavo. Viskas užsižiebė kaip Kalėdų eglutė.

„Ales Loverde” groji ne vienas. Ar visada groji su sesijiniais muzikantais? Ar ketini turėti pastovių grupės narių?

Nuotraukos aut. Jonas Kaminskas / Spot the Shot

Mano buvęs muzikos partneris yra man sakęs: „Aleksai, tau tikrai reikia būti frontmenu, būti scenoje ir sugebėti suburti žmones, nes tu turi beprotišką talentą”. Tad grįžau namo ir pradėjau rašyti dainas apie savo atgimimą po nelaimingo atsitikimo. Tas mano draugas taip pat patarė, ką turėčiau daryti, kad būčiau geresnis atlikėjas, spindėčiau ir galėčiau kuo geriau atsiskleisti, kad scenoje parodyčiau geriausius savo įgūdžius. Štai kodėl sukūrėme šį albumą tik dviese. Taigi tai reiškia, kad mes galėjome iš tikrųjų pereiti per visą procesą: nustatyti tikslus, pasirūpinti instrumentų išdėstymu ir kitais niuansais. Vis dėlto žinojau, kad turėsiu suburti didelę grupę. Plačiojoje muzikos pramonėje taip yra visada. Įrašų metu grojantys muzikantai nebūina yra tie, kurie groja gyvai. Kai esi didelėje įrašų studijoje ir tai daug kainuoja, reikia turėti itin įgudusius muzikantus, kurie nešvaisto laiko. Tačiau jie nebūtinai yra tie, kuriuos norėtum atsivesti į gyvo koncerto sceną.

Kadangi kūrėme albumą dviese, galėjome iš pagrindų gilintis į šį procesą. Tad sukūriau visą spektaklį, transformuodamas dainas, suplanuodamas visas tas akimirkas, vykstančias koncerto metu su minia, visus tuos mažus mini vaidinimus. Todėl ne veltui visada turiu rasti muzikantus, kurie gali tikrai daugiau nei vien gerai groti. Jie turi suprasti mano požiūrį ir turėti tinkamą temperamentą. O atsakant paprastai, man visada tenka keisti muzikantus  priklausomai nuo šalies, kurioje esu. Todėl besiruošiant koncertams mano pagrindinis tikslas – rasti bent porą muzikantų, kuriais galėtum pasikliauti, ir tiesiog pabandyti juos suburti.

Mano gyvi koncertai labai panašūs į saulės sistemą. Sistemoje vyksta daugybė dalykų. Kiekviena planeta, kiekvienas muzikantas yra tam tikras personažas. Tai tarsi pjesės aktoriai. Taigi, jei turiu aštuonis muzikantus, o iš jų su bent trimis ar keturiais galiu jaustis gerai, jei jaučiu, kad galime toliau dirbti, tai jau geras ženklas.

Kokia čia, Lietuvoje, visuomenė kaip auditorija? Kaip jauties, kai groji mūsų publikai?

Kai grojome Kauno bliuzo festivalyje, tai buvo beprotiška, nes žmonės tikrai pozityviai sureagavo. Žinoma, tai buvo tam tikras iššūkis, nes dainuoju prancūzų kalba. Tačiau  tuo pačiu metu aš bendravau su minia angliškai. Kartais net išverčiau kai kurias dainų dalis į anglų kalbą. Mano dainos iš tikrųjų yra apie tai, kaip mėgautis laiku, džiaugtis tuo, kad gyveni. Taigi, aš kiekvieno koncerto metu kaip tik tai ir darau – skleidžiu žinutes, kad klausytojai suprastų, kaip gera būti gyvam. O Kaune buvo gražu. Buvo gera skleisti žinią apie meilės svarbą.

Kada galėsime tave pamatyti scenoje kitą kartą?

Esmė ta, kad aš dirbu su naujais įrašais. Mes bandysime išleisti keletą įrašu čia, Lietuvoje, ir tikrai turėsime daugiau pasirodymų, galbūt vasarą surengsime turą.

Ar artimiausiu metu planuoji išleisti singlą?

Vasario pradžioje visose transliavimo platformose turėtų pasirodyti naujas singlas. Bet kol kas nenoriu nieko konkretaus pažadėti.

Ačiū! 

Ales Loverde Facebook

Instagram

Oficialus tinklalapis

Naturally 7: koncerte Vilniuje tikėkitės netikėtumo ir pasiruoškite kelionei!

manoINTERVIU, manoNAUJIENA
Naturally 7

Brukline susikūręs projektas “Naturally 7” Europoje tapo žinomas tada, kai Paryžiaus metro sudainavo Philo Collinso dainos “In the Air Tonight” koverį. Epizodas akimirksniu pakerėjo muzikos mylėtojų širdis ir apskriejo dešimtis milijonų A Capella muzikos žanro mylėtojų.

Grupė susikūrė 1999-aisiais Brukline. Tąkart tai buvo noras kartu įprasminti savo meilę muzikai. Ne ilgai trukus tai tapo jų pagrindine gyvenimo veikla ir vieninteliu pragyvenimo šaltiniu. Grupė išmaišė visa pasaulį, surengė šimtus koncertų, leidosi į bendras gastroles su Michael’u Buble, surengė pasirodymus su “Coldplay”, įrašė bendras dainas su Vokietijos fenomenu Xavier Naidoo ir muzikos genijumi Quincy Jonesu ir tapo neatsiejama A Capella padangės dalimi.

Savo diskografijoje grupė turi 12 albumų. Paskutinė plokštelė “Naturally7@theMovies” pasirodė visai neseniai. Čia kolektyvo gerbėjai gali atrasti puikiai pažįstamas įvarių kino filmų garso takeliuose sukurtas dainas. Tiesa, vienas esminis skirtumas vis dėlto čia yra. Kaip ir visa “Naturally 7” atliekama muzika, taip ir ši atliekama vien tik balsais.

„Naturally 7“ pasirodymai – tai neįtikėtina muzikinė kelionė, kurioje supranti, kad balso galimybės – neribotos. Pasitelkdami vienintelį instrumentą, savo balsą, „Naturally 7“ atlikėjai kuria įvairių žanrų muziką, o jų pasirodymuose girdimi instrumentai (nesvarbu ar tai bus gitara, ar saksofonas, ar sintezatoriai) kuriami tik vokaliniu būdu.

Jau šį trečiadienį septynetas iš Bruklino surengs išskirtinį pasirodymą festivalio “Midsummer Vilnius” lankytojams. Valdovų rūmų kiemas porai valandų taps A Capella muzikos meka, kurioje skambės pačios gražiausios grupės dainos. Tai neabejotinai taps vienu svarbiausių šio festivalio muzikiniu vasaros akcentu.

Likus keliom dienom iki pasirodymo sostinėje, manoMUZIKA trumpai šnektelėjo su grupe, kuri šiuo metu keliauja po Europą.

Pirmą kartą Lietuvoje lankėtės kiek daugiau nei prieš dešimtmetį. Kokius prisiminimus apie mūsų šalį nešiojatės iki šiol?

Visų pirma, puikiai atsimename, kad visi buvo labai draugiški. Mus netgi pasikvietė į prpivatų barbeque vakarėlį, kuriame buvo labai smagu. Prisimename ir tai, kad važiuodami iš Rygos pamatėme kokia įvairialypė yra Lietuva – nuo laukų, kuriuose dirbo ūkininkai, iki itin modernaus ir novatoriško Vilniaus.

Visgi tąsyk Vilniuje praleidote nedaug laiko, mat koncertavote Kaune. Trečiadienio koncertas – pirmasis jūsų pasirodymas sostinėje. Ką žinote apie Vilnių ir kokie jūsų lūkesčiai mūsų miestui?

Vienas dalykas, kurį tikrai žinome apie Vilnių, tai faktas, kad jūs turite labai gerą krepšinio komandą. O mums tai svarbu, nes visi grupės nariai yra užkietėję krepšinio fanai (šypsosi).

Na o kalbant apie lūkesčius, mes visada siekiame išmokti kažką naujo apie žmones. Jie kiekvienoje šalyje yra labai skirtingi… Taigi, visada norime atrasti ir patirti kažką gražaus ir unikalaus. Net neabejojame, kad Vilniuje mums tai tikrai pavyks.

„Naturally 7“ Niujorke susikūrė dar 1999-aisiais. Grupės sudėtis ne kartą kito. Kas dar pasikeitė per tuos 25-erius metus? Ar galite palyginti šiandieninę grupę su ta, kuri žengė pirmuosius žingsnius dar prieš ketvirtį amžiaus?

Tiesą sakant, metams bėgant mes vis geriau išmokstame pamoką, kaip iš tiesų būti grupe. Tai ateina su patirtimi ir mokymusi iš savo klaidų. Tampame vis didesni profesionalai ir niekada nenustojame augti ir tobulėti – tai yra kertinis grupės principas.

A Capella žanras turi itin gilias tradicijas JAV. Tačiau Europoje jis nėra toks populiarus kaip jūsų gimtinėje. Ar tai jaučiate savo pasirodymų metu? Kuo apskritai skiriasi jūsų koncertai JAV ir senajame žemyne?

Tiesą sakant, mums kaip atlikėjams, didelio skirtumo (kur koncertuoti) tikrai nėra. Ko gero taip yra todėl, kad pats A Capella žanras yra labai įvairialypis. Taigi, muzikos mylėtojai visame pasaulyje pakimba ant šio žanro kabliuko ir nori jo klausytis. Mes tai vadiname tiesiog „vokaliniu žaidimu“.  

Visgi, ar turite vietą, kurioje koncertuoti jums patinka labiausiai. Na, pavyzdžiui, Japonijoje žmonės taip pat pamišę dėl A Capella muzikos. Ar galėtumėte įvardinti patį įsimintiniausią koncertą ir pasakyti, kas jums, kaip grupei, apskritai pasirodymą paverčia išskirtiniu?

Mums patinka visi žemynai, visos šalys. Jie, natūralu, turi ir privalumų, ir trūkumų. Todėl kalbėti apie vieną – patį pačiausią – pasirodymą taip pat būtų sudėtinga. Esame turėję neįtikėtinų pasirodymų įvairiuose pasaulio miestuose.

Koncertai ypatingais tampa tada, kai skirtingi dalykai nutinka jau paties pasirodymo metu. Būtent dėl to kiekvieną savo pasirodymą mes stengiamės paversti kitokiu, netikėtu, ypatingu.

Populiariausios ir mylimiausios Jūsų dainos yra kitų grupių ar autorių sukurti kūriniai (tokie kaip „Fix You“, „Feel it (in the air tonight)”, „More than words“). Visgi ką jūs patys labiausiai mėgstate – atlikti koverius ar originalias savo pačių dainas?

Mes turime tris kategorijas dainų. Pirmoji – koveriai, tokie kaip „Coldplay“ „Fix You“, grupės „Extreme“ daina „More than Words“ ir kiti. Antroji kategorija – originalios dainos („Wall of Sound“, „Another You“ ir t.t.). Trečioji – hibridai (arba pirmosios ir antrosios kategorijų miksas). Ir tai yra tokios kompozicijos kaip „Feel it (In the Air tonight), „Jericho”, „Galileo”. Ir mums, kaip grupei, visos šios kategorijos yra laba mielos.

Tačiau mums patiems daugiausia pasitenkinimo teikia atliekant originalias dainas. Bet nepaisant to, mėgstame viską, ką atliekame.

O ką girdėti šiuo metu labiausiai mėgsta jūsų publika? Ką labiausiai mėgstate dainuoti jūs patys?

Šiuo metu publikai labiausiai patinka mūsų kino filmų garso takelių programa, pavadinta „Naturally7@theMovies“. Jiems patinka Axel F, James‘o Bondo muzika, „Staying Alive”, Eminemo „Loose Yourself“ ir kita galybė kūrinių. Na o mums patiems… mes visada mėgaujamės atlikdami „Fix You“, Simon & Garfunkel dainų miksą, naują savo originalią dainą „Follow the Leader“ ir, žinoma, galybę kitų.

Iš kur semiatės įkvėpimo? Ar galėtumėte įvardinti atlikėją ar grupę, padariusią jums didžiausią įtaką?

Anksčiau semdavomės įkvėpimo iš daugybės atlikėjų. Tačiau dabar esame vieni patys sau. Jaučiame, kad esame savo kelyje, todėl patys brėžiame kur ir kaip turime eiti. Taip pat mes jau esame įkvėpmu kitiems atlikėjams ir grupėms, ir jie nori daryti tai, ką darome mes arba bent jau išgyventi tiek, kiek, kaip grupė, išgyvename mes. O kartu mes esame pakankamai ilgai – net 25 metus.

Tuomet papasakokite kokių atlikėjų klausotės?

Mes mėgstame tuos atlikėjus, kurie savo žanre galėtų būti vadinami tam tikrais pradininkais. Tad klausomės tokių atlikėjų kaip „Coldplay“, Kendrick Lamar, Bruno Mars, Lauryn Hill, The Jacksons, „Her“, Sting, „Take 6“, Bobby McFerrin, Jodeci, Rakim, ir dar visos galybės kitų

Na gerai, ir pabaigai – paskutinis klausimas. Ko festivalio „Midsummer Vilnius“ lankytojai gali tikėtis iš jūsų pasirodymo?

Tikėkitės netikėtumo ir pasiruoškite kelionei, kurios, mes esame tikri, jūs neužmiršite ilgai. Taigi, labai laukiame susitikimo su jumis, todėl sakome: susitiksime jau netrukus

Ačiū už pokalbį!

Ville Valo: mane labiausiai įkvepia pats kūrybos procesas

manoINTERVIU
„Neon Noir” turo grafikas

Kai būdama dvylikos ar trylikos metų pirmą kartą per televizorių pamačiau “The Funeral of Hearts” vaizdo klipą, mane sužavėjo paslaptingojo vokalisto akys, žemas balsas ir, tuomet, neįprasta muzika. Tada dar to nežinojau, bet Ville Valo ir “HIM” man kaip paauglei padarė milžinišką įtaką ir ženkliai prisidėjo prie muzikinio skonio susiformavimo. Valandų valandas gulėdama ant žemės klausydavau albumo “Razorblade Romance” per muzikinį centrą, ir, kaip ir daugelis kitų merginų, mėgavausi šio gražuolio suomio balsu.

Šiek tiek gailiuosi, kad nepamačiau “HIM” 2014 metais, kai jie paskutinį kartą lankėsi Lietuvoje, Karklės festivalyje. Šiandien šios grupės jau nebėra. Todėl vos tik pamačiusi, jog naujasis Ville Valo projektas “VV” šių metų balandžio 15 lankysis “Compensa” koncertų salėje, nedvejodama nusipirkau bilietus. Čia atlikėjas pristatys savo pernai išleistą albumą “Neon Noir” ir taip pat atliks ne vieną auksinį “HIM” hitą.

Kadangi “HIM” muzika mane lydi daugiau nei pusę gyvenimo, labai susidomėjau soliniu Valo projektu “VV”, ir kai „manoMuzika” kolektyvas sulaukė pasiūlymo pakalbinti atlikėją, nedvejodama sutikau pravesti šį pokalbį. Pokalbis su Ville Valo prabėgo kaip kelios sekundės, o pašnekesio metu pavyko sužinoti daug įdomių atlikėjo minčių apie naująjį albumą, kūrybinį procesą ir netgi mėgstamiausius gitarų modelius.

Su savo nauju soliniu projektu „VV” pernai išleidote albumą „Neon Noir”. Šiuo metu vyksta „Neon Noir” koncertinis turas, o balandžio 15 d. atvyksite į Vilnių, ir mes nekantriai to laukiame. Ko mes, klausytojai ir gerbėjai, galime tikėtis iš šio koncerto? Ir ar bus kokių nors staigmenų?

Žinote, iš anksto žadėti staigmenas nėra pats protingiausias dalykas, nes kas nors nusivils. Vis dėlto manau, kad tai bus tarsi amerikietiški kalneliai tarp praeities ir dabarties. Man niekada nepatiko, kai atlikėjas išleidžia solinį albumą, o koncertuodamas tik pačioje pabaigoje atlieka porą senų gerų dainų ir viskas. Mes stengiamės laviruoti tarp senosios ir naujosios kūrybos, taigi grosime naują kūrinį, tada grosime „HIM” kūrinį, tada grosime naują ir po to vėl „HIM”. Tai puikiai veikia! Jums nebūtina žinoti „Neon Noir“ dainų, kad jums patiktų bent pusė koncerte atliekamų kūrinių. Na, bet tai, žinoma, nepakenks.

Ar tai neturi įtakos jums kaip muzikantui, atlikėjui? Nes žmonės tikisi išgirsti senas dainas, „HIM” hitus. Žinoma, aš taip pat jų laukiu, bet mane taip pat domina jūsų naujoji muzika. Argi dėl to nesijaučiate šiek tiek nusiminęs?

Ne, esu laimingas! Juk tai aš ir parašiau „HIM” dainas. Tai – mano dainos. Kai kurias parašiau prieš  daugiau nei 25 metus! Galų gale, šiandien sudainuoti tokią dainą kaip „When Love and Death Embrace”, kuri buvo sukurta 1996 ar 1997 metais ir vis dar patinka žmonėms, yra tiesiog nuostabu. Tad kodėl turėčiau dergtis iš senų savo paties dainų? Taip pat yra ir su „Join Me in Death”. Tais laikais tai buvo didžiulis hitas! Bet praėjo jau beveik 25 metai… Manau, kad visas tas praėjęs laikas suteikia man naują požiūrį, be to, vis dar jaučiuosi artimas toms dainoms, nes jos yra mano. Aš parašiau žodžius ir melodijas, ir tai yra didelė mano asmenybės dalis. Nenoriu deginti tiltų ar sakyti, kad praeitis man nesvarbi. Be abejo, ji svarbi. Nebūčiau čia su „Neon Noir”, jei nebūčiau sukūręs visų albumų, kuriuos išleidau su grupe „HIM”. Nebūčiau išmokęs visų gudrybių, kurių išmokau iš grupės narių, prodiuserių ir įrašų kompanijų, su kuriomis dirbome. Taigi, praėjo 25 svarbūs edukaciniai metai, kol aš pasiekiau šį tašką. Ir šia prasme jaučiu, kad tai vis dar ta pati mano kelionė.

Drįsčiau sakyti, kad „HIM” santykis su „VV” yra panašus į J.R.R. Tolkieno kūrybą. Šis autorius parašė ir „Žiedų valdovą”, ir „Hobitą”. Abu šie kūriniai gyvena tame pačiame pasaulyje. Jų identitetas panašus. Be abejo, „HIM” ir mano naujoji kūryba nėra tapatūs dalykai, bet jie abu iš tos pačios dainų knygos. „HIM” kūriniai, nors kilę iš to paties manojo pasaulio, bet yra šiek tiek kitokie. Kadangi albumą „Neon Noir“ įrašinėjau tik aš vienas, jis labiau bekompromisis ir labiau atitinka tai, kas man patinka muzikine prasme – šiek tiek daugiau 80-ųjų pop muzikos, šiek tiek daugiau „Depeche Mode”, nei buvo „HIM” muzikoje. Taigi, ne, nesijaučiu nusiminęs. Kai pradėjome koncertuoti, aš šiek tiek baiminausi, ar tai nebus tarsi senas muzikinis automatas kampe, grojantis auksines senienas.  Džiaugiuosi, kad žiūrovai taip pat pamėgo ir naujus kūrinius. Tai geras derinys. Manau, kad ir viena, ir kita yra būdas priminti žmonėms, kad tebeegzistuoju. 

Ar galėtumėte pasakyti, kurias dainas mėgstate groti labiau: senuosius hitus iš „HIM” ar dainas iš „Neon Noir”?

Na, naujesni kūriniai man, kaip asmenybei, yra arčiau prie širdies. Vis dėlto be senųjų „HIM” dainų nebūčiau ten, kur šiandien esu. Manau, kad grojant gyvai svarbiausia yra tai, kokios dainos yra viena šalia kitos, kaip jos vibruoja ir kokį jausmą sukelia klausytojams. Dinamiškai jos tarsi atšoka viena nuo kitos. Pavyzdžiui „Heart Full of Ghosts” yra mistiška ir keista daina: ji prasideda gana tyliai, kol galiausia virsta savotiška kakofonija, tampa labai triukšminga. Po šios dainos „Join Me in Death” tinka tiesiog idealiai, nes fortepijonas taip gražiai suskamba po viso to bjauraus pragaro peizažo, garsinio chaoso, kuris, mano manymu, taip pat yra šaunus dalykas, nes gali suteikti dainai naują prasmę arba naują jausmą, priklausomai nuo to, kokią dainą groji po jos ar prieš ją.

Jei pažvelgtume atgal į laikotarpį, kai nusprendėte įrašyti šį naują albumą, sukurti naują projektą. .. Kaip tai įvyko?

Man ir kitiems grupės „HIM” nariams buvo labai nelengva išsiskirti. Negana to, tai įvyko naujųjų metų išvakarėse tarp 2017 ir 2018 metų. Jei vieni santykiai sunkiai klostosi, nemanau, kad gera mintis pradėti galvoti apie naujus santykius. Pirmiausia reikia užbaigti tai, kas pradėta seniau, ir tik tada galvoti apie naują pradžią. Jaučiau, kad turiu pamatyti, kiek daug „HIM” gali pasiūlyti ir ką mes galime kartu padaryti. Tikėjausi, kad viską galėsime užbaigti draugiškai. Be to, po to norėjau šiek tiek atsikvėpti. Po „HIM” išsiskyrimo porą metų dirbau prie visai kito projekto, o paskui grįžau prie angliško tamsaus rokenrolo.

2019 m. pradėjau dirbti prie projekto „VV”, o „Run Away from the Sun” buvo pirmoji mano parašyta nauja daina. Tai buvo man svarbi daina, nes nežinojau, ar galiu sukurti kažką naujo nebebūdamas grupėje. Man pavyko. Buvo šiek tiek kitaip nei man įprasta, bet tai yra geras skirtumas. Taigi ir toliau rašiau dainas, kol galiausiai atsirado visas albumas. Neturėjau kažkokio grandiozinio plano. Taip pat daug prisidėjo ir COVID-19 pandemija. Nei vienas iš mūsų nežinojo, kas su mumis nutiks, kada viskas baigsis, ir ar mes visi apskirtai išgyvensime. Aš mėginau išsaugoti sveiką protą dirbdamas prie albumo. Daugiausia dėmesio skyriau muzikai, tad tikiuosi, kad albume tai girdisi. Bent aš visa tai girdžiu!

Kiek anksčiau minėjote, kad į „Neon Noir” pateko nemažai ankstyvųjų „Depeche Mode” ir 80-ųjų popmuzikos elementų. Kokie buvo jūsų įkvėpimo šaltiniai kuriant naująjį albumą? 

Manau, kad daugelis muzikantų, kurdami muziką sąmoningai neklauso daug kitų atlikėjų ar grupių kūrinių. Jie koncentruojasi į savo muziką, kad kitų atlikėjų įtaka pernelyg neatsispindėtų jų kūryboje. Kadangi su muzikos pasauliu sąlytį turiu jau ilgai, čia daug „senosios mokyklos” įkvėpimo: senųjų „Depeche Mode” bei „Black Sabbath”. Vis dėlto manau, kad labiausiai mane įkvėpė pats kūrybos procesas. Niekada nebuvau sukūręs albumo absoliučiai nuo nulio. Įrašinėti, groti visais instrumentais, kurti ir prodiusuoti viską pačiam vienam buvo įdomi patirtis. Įrašymo procesas buvo tarsi savotiška meditacija. Dirbdamas su muzika iš tiesų pasinerdavau į kūrybos procesą. To ypatingo jausmo niekada anksčiau nebuvau patyręs.

Kai pradedate rašyti naują dainą, kaip dabar atrodo kūrybinis procesas? Kaip tai vyksta?

Pirmąją savo dainą, akomponuodamas bosine gitara, parašiau būdamas turbūt 8 ar 9 metų. Aš taip išreiškiu save. Kai noriu pasakyti kažką, ko negaliu išreikšti žodžiais, tą darau per muziką. Kai kurie žmonės turi pomėgių. Jie turi aistrų. Pavyzdžiui, mano mama jodinėja žirgais. Kodėl? Niekas to nežino. Bet tai suteikia jai laisvės ir laimės pojūtį. Būtent tokį jausmą aš patiriu kurdamas muziką. Tai nėra protinis darbas. Aš iš anksto niekada negalvoju, kad dabar darysiu viena ar kita. Kūryba yra daugiau apie tai, kad man sunku yra iš esmės prisitaikyti prie kasdienio gyvenimo, susitaikyti su pasauliu, todėl paimu į rankas gitarą ir bandau tuos jausmus išreikšti per muziką. Tai nėra darbas. Tai yra kažkas, ką visada dariau, ir ką turiu daryti, kad išgyvenčiau. O kalbant apie kitas grupes, reikėtų kalbėti ne kiek apie įkvėpimą, kiek apie įtaką. Prieš pradėdamas dirbti su savo paties kūriniais, nenoriu klausytis vieno ir to paties albumo 20 milijonų kartų, nes tai pernelyg lengvai įsiskverbs į mano kūrybą. Man malonu viską pradėti nuo nulio. Aišku, neįmanoma įrašų pradėti nuo absoliučiai švaraus popieriaus lapo, nes daug kas mums daro įtaką, įkvepia. Na, bet aš specialiai tų įkvėpimo šaltinių neieškau.

Tikrai įdomu tai išgirsti. Man smalsu, ar būna akimirkų per dieną, kai tiesiog pasiimate gitarą ir grojate, vien tam, kad išreikštumėte save?

Taip, būtent taip ir gimsta mano dainos. Dažnai reikia sekti garsą. Pradedu groti, išgirstu, kad kažkas man patinka, ir tada noriu tęsti tai, ką darau. Tai ir yra svarbiausia. Tuo pačiu tai labai paprasta. Nėra taip, kad atsisėsčiau ir galvočiau, jog dabar parašysiu roko dainą, arba kad dabar turiu dvi su puse valandos per kurias galėčiau parašyti dainos tekstą ar dar ką nors. Tai gilesnė, didesnė mano esybės dalis. Tai yra mano darbas, aistra ir hobis tuo pačiu metu. Tai nuostabu.

Jūs jau šiek užsiminėte apie tai, bet aš labai noriu paklausti apie patį kūrybinį procesą, nes, kai viską įrašinėjote vienas, buvote užsidaręs namuose. Jūs taip pat minėjote, kad pats prodiusavote „Neon Noir” Ką jums reiškia ši patirtis? Kaip jautėtės, kai išleidote šį albumą? Sakėte, kad pirmą kartą tai padarėte savarankiškai.

Geras klausimas. Nesu tikras, kaip dėl to jaučiuosi. Manau, kad daugiau žinosiu, kaip jaučiausi, kai baigsis paskutiniai turo koncertai, nes visa tai nėra tik apie albumą. Aš taip pat sau noriu parodyti, kad vis dar galiu kurti muziką. Tai svarbus dalykas pats savaime. Tada darbas prie albumo, tada grupės subūrimas, repeticijos turui, tada albumo išleidimas ir, žinoma, koncertinis turas. Šioje dėlionėje yra tiek daug judančių dalių, kad aš vis dar stebiuosi, jog tai mane atvedė taip toli ir kad  tai vis dar veikia.

Dėl kūrybinės dalies: manau, kad visada naudinga turėti didelių vilčių ir nerealių tikslų. Manau, kad svarbu save šiek tiek paspausti. Man visai patinka užsispeisti į kampą. Ir taip kilo idėja sukurti solinį albumą.  Man patinka muzika. Mane domina muzikos įrašai. Aš groju įvairiais instrumentais, netgi turiu sukaupęs instrumentų kolekciją. Kodėl gi man nepadarius įrašo pačiam? Panaudosiu viską, ką turiu, išgirsiu, kaip tai skamba, ir spręsiu, ar tai apskritai turi prasmę. Viduje galima su savimi diskutuoti be atvangos, bet tas vidinis dialogas neturi prasmės, kol jo neišsakome garsiai. Visa tai neturi prasmės, kol nepasiimu gitaros ir nepradedu groti.

Ir dainos pasipylė be didžiulių kančių. Tiesiog pradėjau groti ir dainuoti – žodis po žodžio, melodija po melodijos. Pradėjau viską įrašinėti, ir mano galvoje susiformavo vaizdas. Žinojau, kokio jausmo ir nuotaikos noriu ir ko reikia, kad to pasiekčiau. Tai ne taip jau ir skiriasi nuo darbo su ankstesnėmis grupėmis. Tiesiog vienas pats negali “brainstorminti”. Neturi su kuo pajuokauti. Štai ko pasigendu grodamas vienas – brolybės, bičiulystės ir draugystės. 

Man kūryba susijusi su išgyvenimu. Tai tiesiog yra kažkas, ką darau. Man reikia tai daryti, kad išlikčiau sveiko proto. Tai tarsi senas geras Šekspyras, laikantis kaukolę ir garsiai tariantis žodžius „būti ar nebūti”.  Kiekviena daina – tai klausimas, ar ji pakankamai gera ir ar sugebėsiu ją atlikti. Manau, kad kiekviena daina turi būti gyvybės ir mirties klausimas. Esu įsitikęs, jog į šį procesą reikia žiūrėti rimtai. Tačiau taip pat manau, kad labai svarbu nežiūrėti į save patį pernelyg rimtai. Reikia suprasti, jog esu tik keistas meniškas, pačiuožęs vyrukas, kažkur grojantis akustine gitara. Įsisąmoninti, kad nesu pasaulio centras ir neišradinėju dviračio iš naujo. Kūrybinis procesas yra apie saviraišką, apie palengvėjimo jausmą ir komfortą, apie galimybę sau leisti atsikvėpti.

Vis dar turiu klausimų dėl techninės dalies. Taigi viską įrašėte karantino metu savo namuose. Ar turite įrašų studiją?

Turiu namų studiją.  Turiu būgnus, kelias gitaras ir sintezatorius, taip pat įrašymo sistemą. Pamažu, bet užtikrintai mokausi apie šiuos dalykus dar nuo 2000-ųjų pradžios, kai skaitmeninės įrašų studijos tapo prieinamos ne tik profesionalams. Jau seniai galime įrašinėti medžiagą nešiojamaisiais kompiuteriais ir kt. Be to, mane labai domina muzika kaip reiškinys: esu muzikos gerbėjas, klausausi grupių, atlikėjų ir domiuosi, kaip kuriama muzika. Todėl man atrodo savaime suprantama pabandyti ką nors įrašyti pačiam.

Ar jūs „Neon Noir” taip pat atlikote ir prodiuserio rolę?

Aš parašiau dainas, sugalvojau dainų žodžius, aranžuotes, nusprendžiau, kaip tas dainas įrašyti. Kadangi tai vyko COVID-19 pandemijos metu, šalia neturėjau jokių pagalbininkų. Taigi paspaudžiau įrašymo mygtuką, užsidėjau ausines ir grojau būgnais. Viską dariau pats. Tačiau labai svarbu paminėti, kad turėjau pagalbos iš išorės. Timas Palmeris sumiksavo albumą ir dirbo prie jo kaip ko-prodiuserius. Timas ir seniau prisidėjo prie didelės dalies „HIM” albumų įrašų. Negano to, jam teko dirbti su „Pearl Jam”, Davidu Bowie, Ozzy Osborne’u ir „Tears for Fears”. Jis pats yra atlikęs daug įvairios muzikos, o tai yra puiku, nes man patinka įvairūs muzikos žanrai ir kategorijos. Kai jausdavausi pabaigęs dainą, nusiųsdavau savo pirminę idėją Timui, o jis sakydavo: „Skamba puikiai. Leisk man pradėti dirbti prie mikso”, arba sakydavo, kad dar kažko trūksta, galbūt galėčiau kažką padaryti geriau ar pan. Taigi,  jis buvo man tarsi patarėjas. Jis buvo ta grupė, kurios neturėjau. Jis atliko darbą, kurį paprastai atlieka kiti grupės nariai, kai kuriame ir įrašinėjame muziką.

Muzika – tarsi maisto gaminimas. Perskaitai receptą, o tada bandai gaminti pats. Panašiai yra ir su muzika. Yra mikrofonai ir sistemos, kurios laikomos klasikinėmis. Tai tarsi gamybos įrankiai. Jei virtuvėje turi puikią orkaitę, pusė darbo jau atlikta. Tai įdomus procesas. Be to, juk beprotiška yra sukurti visą albumą vienam! Bet aš dirbau prie jo daina po dainos. Todėl visada pradėdavau nuo nulio, be nieko. Per du mėnesius padarydavau visą dainą, įskaitant ir jos prodiusavimą.

Manau, kad tai buvo dalykas, kurio man reikėjo. Man reikėjo parodyti sau, kad galiu. Nenorėjau kurti kitos grupės. Jaučiau, kad jau taip ilgai grojau grupėje, kad norėjau išbandyti kažką kito. Dabar koncertuodamas turiu puikių muzikantų, bet jie yra sesijiniai atlikėjai – jie groja su skirtingomis grupėmis. Ir tai nebūtinai yra grupė, kuri išliks daugelį metų. Ji juk buvo sukurta tik šiam turui. Tai taip pat daro ją ypatingą. Mes visi žinome, kad tai nesitęs amžinai.

Po to, kai pasirodysite Londone, „VV“ kaip projektas bus baigtas. Ar taip?

Manau, jog esu pakankamai senas tam, kad pradėčiau rengti atsisveikinimo turus, todėl visi mano turai yra atsisveikinimo turai. To išmokau iš geriausių muzikantų, tokių kaip Ozzy Osbourne’as ir Bobas Dylanas. Tai yra šio ciklo pabaiga, ir aš nežinau, kas bus toliau. Dirbti vienam yra laisvė. Nėra nustatyto tvarkaraščio. Nėra jokių terminų. Po to, kai Londone sugrosime paskutinę natą, po dviejų savaičių man pasidarys neramu ir turėsiu pradėti kurti naujus dalykus. Man prastai sekasi atostogauti.  Manau, kad pradėsiu kurti muziką, bet kaip tai vyks – neįsivaizduoju. Nereikia apie tai žinoti per daug. Reikia negalvoti į priekį ir nevaržyti savęs dėl ateities.

Pamatysime. Laukiu su nekantrumu. O kokia gi jūsų paties mėgstamiausia daina iš „Neon Noir”?

Yra kelios, kurios man patinka, ypač dabar, vertinant iš koncertinio turo perspektyvos. „Run Away From the Sun” man labai svarbi emociškai, nes tai buvo pirmoji daina, kurią parašiau „Neon Noir” albumui. Taip pat svarbi yra ir „The Forever Lost“. Tai šiek tiek greitesnis roko kūrinys. Daina, kuri labai gerai skamba. Atrodo, kad ji tarsi gyva, kai ją atliekame koncertuose.  Bet ne tik tai suteikia jai tokią prasmę. Tai buvo paskutinė daina, su kuria užbaigiau „Neon Noir”. Negana to, tai sutapo su pandemijos pabaiga, todėl pradėjo atrodyti, kad pasiekėme tašką, kai reikalai ėmė gerėti. Taigi, šios dvi dainos yra tarsi knygos pradžia ir pabaiga.

Pabaigoje noriu paklausti gan nestandartinio klausimo: ar turite mėgstamiausią gitaros modelį?

Man patinka „Gibson” gitaros. Elektrine gitara groju nedaug, nes esu labiau dainų autorius. Taigi, man svarbiausios yra akustinės gitaros. Šiuo metu turiu jų 3 ar 4. Stengiuosi groti su jomis visomis tiek, kiek tik išgaliu, nes jos visos vertos tokios pačios meilės ir susidomėjimo. Tai nėra vintažiniai modeliai, bet su jomis grojau koncertiniuose turuose. Turiu J-200, pagamintą pagal 1937 m. modelį, kurį gavau 2009 m. Taip pat turiu Western Sheryl Crow 2006 m., o gal 2008 m. gitarą, sukurtą pagal 64-ųjų modelį. Tai puikios gitaros, su kuriomis kuriu dainas. Tačiau taip pat turiu ir gražią rožinę „Gibson Es-335” gitarą iš ankstesnių gastrolių JAV, ir šiuo metu tai yra mano mėgstamiausia elektrinė gitara. Tai viena iš tų gitarų su F formos skylutėmis, pusiau akustinė, panaši į tas, su kuriomis groja Dave’as Grohlas.

Puiku. Daugiau klausimų neturiu, todėl labai ačiū už pokalbį.

Labai ačiū už pokalbį. Tikiuosi jus pamatyti ir tikiuosi, kad galėsite atvykti į koncertą.

Bilietus į koncertą, kuris vyks balandžio 15 dieną “Compensa” koncertų salėje, galite įsigyti čia.

Vilniuje koncertuosiantys kultiniai SPARKS: bandėme būti britiška grupe (bet daugeliu atžvilgių mums nepavyko)

manoINTERVIU

Šį šeštadienį, gegužės 7-ąją, Vilniuje koncertą surengs amerikiečių grupė „Sparks“.

„Sparks“ – ekscentriškas, provokuojantis ir neabejotinai viso pasaulio muzikos scenoje išskirtinis brolių Rono ir Russello Maelų duetas. Grupė susikūrė 1966 metais Los Andžele. Nors grupė niekada nesulaukė didelės komercinės sėkmės, tačiau tai jai nesutrukdė tapti kultine.

Karjeros pradžioje neradę klausytojo savo kuriamai muzikai, „Sparks“ keletui metų persikėlė į Jungtinę Karalystę, kur 1973-1976 metais išleido net tris albumus, tarp jų – ir iki šiol vienus geriausiai žinomų šios grupės įrašų „Kimono My House“ ir „Propaganda“.

Abu albumai, išleisti tais pačiais 1974 metais, pateko į Jungtinės Karalystės Top 10 albumų topą, o hitas „This Town Ain’t Big Enough for Both of Us“ iš „Kimono My House“ ir pasirodymas laidoje „Top of the Pops“ išgarsino grupę šioje šalyje.

Sparks (nutor. grupės archyvo)

Į JAV sugrįžusi grupė vėl nesėkmingai bandė surasti savo klausytoją, o ciklas išgarsėti-būti pamirštai-atgimti tapo esminiu „Sparks“ karjerą nusakančiu ir nuolat pasikartojančiu visos grupės kūrybos varikliu.

„Sparks“ nuolat ieškojo aktualaus skambesio, keitė muzikos stilių nuo glamroko ir pop iki disko ar elektroninės muzikos, daug eksperimentavo ir kaskart paneigdavo savo mirtį nauju kūrybiniu posūkiu.

Po pasikartojančių grupės pamiršimo etapų „Sparks“ visada sugrįždavo ir išaudavo naują hitą, kuris net ir grupės gerbėjus nustebindavo tuo, kad ši grupė tebekuria muziką. 1979 metais duetas išgyveno sugrįžimą, išleidęs sintezatorių muzikos įkvėptą hitą „The Number One Song in Heaven“, o 1997 metais – introspektyvų jų karjeros leitmotyvą neblogai nusakantį kūrinį „When Do I Get To Sing ‘My Way’“. Tada vėl sekė pakilimo laikotarpiai, koncertai ir nauji, niekada į ankstesnį nepanašūs, albumai.

Ir taip jau per 50 metų „Sparks“ išlieka gyva ir nuolat persikurianti, išties unikali ir daugelį muzikos kolektyvų visame pasaulyje įvėpusi grupė.

Dviem paskutiniais albumais – 2017 metais išleistu „Hippopotamus“ ir 2020 metais pasirodžiusiu „A Steady Drip, Drip, Drip“ – grupė įrodė dar turinti parako kūrybai. Abu albumai Jungtinės Karalystės Top 10 albumų tope pasiekė 7 vietą.

Praėjusiais metais grupė įgyvendino savo seną svajonę nerti į ir filmų pasaulį. „Sparks“ sukūrė scenarijų ir muziką Leos Carax režisuotam muzikiniam filmui „Anetė“ („Annette“). Kine nusifilmavo aktoriai Adamas Driveris ir Marion Cotillard.

„Anetė“ ne tik atidarė tarptautinį Kanų kino festivalį, bet ir susižėrė daug apdovanojimų, tarp jų – Kanų Palmės šakelę ir nacionalinį Prancūzijos Cezario apdovanojimą už šio filmo muziką.

Sparks

2021 metais pasirodė dar vienas su „Sparks“ susijęs filmas – dokumentinė juosta apie grupę „Sparks broliai“ („The Sparks Brothers“), kurią režisavo žinomas Jungtinės Karalystės filmų kūrėjas Edgaras Wrightas. Ši juosta – duoklė tiek brolių Maelų ekscentriškumui, tiek ir neįtikėtinam grupės kūrybingumui ir ryžtui nesustoti kurti ieškant to muzikinio recepto, galiausiai pataikysiančio į laikmečio dvasią.

Šio filmo šūkis skelbia: „Jūsų mėgstamiausios grupės – mėgstamiausia grupė“ (angl. „Your favourite band‘s favourite band“). Didžiausią sėkmę Europoje pasiekusi JAV grupė įkvėpė tokius muzikantus kaip „Depeche Mode“ , „Erasure“, „Red Hot Chili Peppers“, Beck, „Franz Ferdinand“. Su pastarąją grupe „Sparks“ 2015 metais net išleido bendrą dvigubą albumą „FFS“ ir surengė koncertų.

Lietuvoje „Sparks“ taip pat turi gana platų ištikimų gerbėjų ratą – nuo nelegalias plokšteles sovietmečiu pirkusių melomanų iki gerai žinomų Lietuvos muzikantų. Andrius Mamontovas, Igoris Kofas, Algis Ramanauskas-Greitai, „Antikvariniai Kašpirovskio dantys“, Vidas Bareikis — visi šie atlikėjai tarp savo mėgstamų grupių nurodo „Sparks“.

Lietuvoje „Sparks“ jau koncertavo 2008 ir 2012 metais. Artimiausias grupės koncertas Vilniuje, koncertų salėje „Compensa“, įvyks jau šį šeštadienį. Vilniuje grupė užbaigs Los Andžele šių metų vasario 7-ąją prasidėjusį pasaulinį turą, kurio metu surengė 18 koncertų Šiaurės Amerikoje ir 18 koncertų Europoje.

Paskutiniai koncertai įvyks Baltijos valstybėse. Gegužės 4 dieną grupė jau koncertavo Taline, gegužės 5 dieną – Rygoje, o gegužės 7 dieną laukia ir pasirodymas Vilniuje.

Šio turo metu muzikantai pristato naujausius studinius albumus „A Steady Drip, Drip, Drip“ ir „Hippopotamus“ bei atlieka karjeros hitus „This Town Ain’t Big Enough for Both of Us“, „When Do I Get to Sing „My Way“, „Never Turn Your Back on Mother Earth“, „The Number One Song in Heaven“, „Angst in My Pants“ ir kt.

Prieš gegužės 4 dienos pasirodymą Estijoje, broliai Ronas ir Russellas Maelai atsakė į „ManoMuzika“ klausimus. Šiame pokalbyje su „Sparks“ – muzikantai peržvelgia savo kūrybą, dalinasi atsiminimais apie Lietuvą, o taip pat ir išreiškia savo vienareikšmišką poziciją dėl Rusijos pradėto karo Ukrainoje.

„Sparks“ – 56 metai kūrybos, 25 studijiniai albumai ir daugiau nei 350 dainų. Į populiariosios muzikos istoriją neabejotinai įėjusią grupę verta bent kartą išgirsti ir pamatyti gyvai.

Visai neseniai du filmai, susiję su „Sparks“, buvo parodyti Vilniaus filmų festivalyje „Kino pavasaris“ – „Anetė“ („Annette“) ir „Sparks broliai“ („Sparks Brothers“). „Anetė“ tapo vienu žiūrovų mėgstamiausių, o „Sparks broliai“ pristatė grupę tiems, kas iki šiol apie ją dar nežinojo. Ar netikėtas atsiradimas dėmesio centre kino teatruose pritraukė naują klausytojų kartą į „Sparks“ koncertus?

Russellas: Taip, abu filmai pritraukė naują „Sparks“ gerbėjų kartą, bet taip pat atgaivino aistrą „Sparks“ ir žmonėms, kurie seniai žino grupę, bet pastaruoju metu galbūt buvo pasilikę nuošalyje. Savaime suprantama, kad tie „Sparks“ gerbėjai, kurie mus seka su didžiule aistra, abu filmus priėmė labai gerai. O dokumentinis filmas „Sparks Brothers“, galima sakyti, net buvo tam tikras mūsų ištikimųjų lojalistų išteisinimas, nes dabar jie gali kitus nukreipti į šį filmą ir neįtikėtinai didžiuotis, kad nebuvo vieniši savo atsidavime „Sparks“.

Filmas „Sparks broliai“ puikiai atskleidė, kokia įvairi, nuolat muzikaliai besikeičianti ir mėgstanti eksperimentuoti yra Jūsų grupė. O kuo išsiskiria Jūsų naujausias albumas „A Steady Drip, Drip, Drip“ ar šis karjeros etapas?

Russellas: Kaip ir atskleidė dokumentinis filmas, mes nuolat bandome išbandyti save naujais iššūkiais ir su kiekvienu nauju kuriamu albumu. Jaučiame, kad nuotykio dvasia yra vertinama ir mūsų gerbėjų, kurie iš mūsų tikisi kažko netikėto. Visgi, ruošiantis jau 26-ajam mūsų studijiniam albumui, sukurti tai, kas muzikaliai išbandytų ne tik mūsų gerbėjus, bet ir mus pačius, tampa vis didesniu iššūkiu.  

Žvelgiant retrospektyviai į savo labai sėkmingą ir įdomią karjerą, kurie „Sparks“ albumai ar Jūsų karjeros laikotarpiai šiandien atrodo mėgstamiausi? O gerbėjams, ko gero, būtų įdomu išgirsti, kurie „Sparks“ albumai Jūsų vertinimu turėjo didžiausią įtaką populiariosios muzikos vystymuisi ir galėtų būti užkasti laiko kapsulėje, kad ją kada nors atrastų ateities kartos?

Russellas: Mūsų skirtingi albumai mums turi skirtingą reikšmę ir labai dažnai dėl skirtingų priežasčių. Kai kurie buvo komerciniai ir kūrybiniai pasiekimai, pavyzdžiui, „Kimono My House“, „No. 1 In Heaven“ ir „Gratuitous Sax and Senseless Violence“, o du naujausi albumai pasiekė ir Jungtinės Karalystės Top 10 topą. Kai kurie neturėjo tokio plataus komercinio atgarsio, kokio tikėjomės, bet buvo visiškai sėkmingi kūrybine prasme. Tarp tokių, „Lil’ Beethoven“, ko gero, būtų aukštai sąraše. O kalbant apie laiko kapsules, įdėkite visus albumus, jei turite pakankamai vietos!

O kokias tris „Sparks“ dainas įvertintumėte kaip karjeros svarbiausias?

Russellas: Sąrašas, ko gero, nuolat keičiasi, bet kelios, kurios ateina į galvą: „This Town Ain’t Big Enough For Both Of Us“, „The Number One Song In Heaven“ ir „The Rhythm Thief“.

Lietuvoje grosite jau trečią kartą. „Sparks“ Vilniuje koncertavo 2008 ir 2012 metais. Ar turite kokių nors prisiminimų iš Jūsų ankstesnių apsilankymų?

Russellas: Vilnius mums – labai graži ir egzotiška vieta. Ankstesnių kelionių metu mėgavomės pasivaikščiojimais po Senamiestį. Lietuva turi tokį kultūrinį ir istorinį paveldą. Labai laukiame ir šio mūsų apsilankymo.

Ar Vilnius bus paskutinė stotelė Jūsų ture, kuris prasidėjo Šiaurės Amerikoje ir baigiasi Europoje? Ar Lietuvos klausytojai gali tikėtis įsimintino muzikinio vakaro?

Russellas: Tam tikra prasme Vilniaus koncertas bus saldžiai kartus vakaras, nes tai yra finalinė naktis iš maždaug 35 koncertų turo. Sužinoję, kad ture bus ir Vilnius, labai apsidžiaugėme, nes paskutinius kartus, kai čia grojome, mus pasitiko nuostabūs gerbėjai. Žinojimas, kad dviejų vaikinų iš Los Andželo muzika ir asmenybės gali pasiekti publiką tolimojoje Lietuvoje, paliečia mūsų širdis. Nors tai buvo ilgas ir varginantis turas, paskutinę naktį Vilniuje atiduosime visas jėgas už visus čia, Vilniuje!

Ar turite smagių ir pašėlusių prisiminimų iš praėjusių koncertų?

Russellas: Beprotiškas dalykas, kurį pastebėjome keliaudami po pasaulį šio turo metu, yra tai, kaip publika su tokia pačia aistra reaguoja į tai, ką daro „Sparks“ – visiškai nesvarbu, kad tai tokie skirtingi miestai kaip, pavyzdžiui, Nešvilis, Vankuveris, Amsterdamas ar Londonas. Muzika ir mūsų asmenybės, atrodo, yra priimamos bet kurioje kultūroje, o mums tai yra pats geriausias ir beprotiškiausias dalykas iš visų.

Lietuvoje yra pasklidusi tokia legenda apie „Sparks“, kad Ronas yra krepšinio entuziastas, atidžiai sekantis ir Lietuvos krepšinį. Ar galite kartą ir visiems laikams patvirtinti arba paneigti šį mūsų įsivaizdavimą?

Ronas: Tai yra faktas — Lietuvos krepšinį seku nuo tada, kai Arvydas Sabonis buvo NBA. Deja, kai žaidė JAV, jis nebuvo savo geriausiame etape, bet aš visada maniau, kad jis vis dar yra neįtikėtinas žaidėjas ir, kaip tokiam dideliam vyrui, puikus kamuolio pasuotojas. Vėliau sužinojau, ką krepšinis reiškia Lietuvoje ir kokios stiprios yra komandos. Žinoma, aš sekiau naujos kartos Lietuvos žaidėjus, tokius kaip Domantas Sabonis ir Jonas Valančiūnas. Turiu ir Lietuvos rinktinės marškinėlius, kuriuos branginu. Mane ypač stebina, kad nors futbolas yra pagrindinė sporto šaka daugelyje šalių, krepšinis karaliauja Lietuvoje.

Pastaruosius dvejus metus, kurie grupei buvo ypač sėkmingi, lepinote savo gerbėjus. Turėjote dviejų filmų premjeras, išleidote naujos muzikos ir daug koncertavote. Kokie Jūsų planai artimiausiems metams?

Ronas: Mes beveik pabaigėme naują „Sparks“ albumą, taip pat dirbame prie naujo filmo-miuziklo. Mums taip patiko darbo prie „Anetės“ procesas ir reakcija, kurios sulaukė šis filmas, kad nekantraujame pabaigti kurti naują miuziklą. Žinoma, koncertų turai taip pat įsiterps į mūsų ateities planus, tikimės sugrįžti ir į Lietuvą.

Covid-19 pandemija neabejotinai paliko pėdsaką kiekvienoje visuomenėje, o ilgalaikiai jos padariniai tikriausiai paaiškės tik vėliau. Kai kuriems muzikantams šiuo laikotarpiu sunkiai sekėsi kurti muziką, o kiti – kilusias emocijas sėkmingai perkėlė į kūrybą. Ar pandemija turėjo įtakos Jūsų muzikai?

Ronas: Tik tuo aspektu, kad stipriai pajutome, jog šiuo laikotarpiu užuot buvę pasyvūs turime dar labiau stengtis kurti naują muziką. Kadangi didžiąją pandemijos dalį negalėjome koncertuoti, mums pasisekė, kad turime savo studiją ir galime kurti muziką tada, kada norime. Nesijaučiu, kad pandemija turėjo konkrečios įtakos mūsų kūrybai lyriniu ar muzikiniu požiūriu, tačiau mes veikėme proaktyviai, o ne reagavome į bendrą liūdną šių laikų nuotaiką.

Atrodo, kad dokumentinis filmas apie „Sparks“ visiškai nepalietė klausimo, kokia muzika įkvėpė Jūsų kūrybą. Akivaizdu, kad „Sparks“ yra neįtikėtinai unikali grupė, visgi, ar kitų muzikantų kūryba ir kokios grupės konkrečiai Jus įkvėpė?

Ronas: Pačioje pradžioje, augant Los Andžele, mums darė įtaką to meto britiškos grupės, tokios kaip „The Who“, „The Kinks“ ir „The Move“ – tiek tekstų, tiek muzikos prasme, tiek ir tuo požiūriu, kad vizualinis įvaizdis buvo svarbus šių grupių komponentas. Dauguma to meto Los Andželo grupių manė, kad bet koks vizualinis stilius yra žalingas meninei raiškai, o mes manėme priešingai – muzika ir vaizdai yra vienas ir tas pats. Nuo to laiko kažkodėl išvystėme savitą stilių, tačiau iš pradžių bandėme būti britiška grupe (ir daugeliu atžvilgių mums nepavyko)!

Jau kelis mėnesius Europa ir ypač mūsų regionas gyvena Rusijos pradėto karo Ukrainoje nuotaikomis. Ar sekėte šiuos įvykius? Lietuvos auditorija neabejotinai įvertintų, jei galėtumėte pasiųsti palaikymo žinutę Ukrainos žmonėms.

Ronas: Žinoma, mes sekėme įvykius Ukrainoje ir palaikome drąsų Ukrainos žmonių atsaką į akivaizdžiai amoralų ir šlykštų veiksmą. Kadangi jaučiame dar stipresnį ryšį su Lietuva, pažįstame nuostabių Lietuvos žmonių ir matėme šiek tiek jūsų nuostabios šalies, taip pat palaikome Lietuvos žmones prieš bet kokius galimus bandymus pakirsti jų suverenitetą.

Koks Jūsų mėgstamiausias beprotiškiausias tekstas iš visų beprotiškų „Sparks“ dainų tekstų?

Ronas: Na, tai gal ir nėra beprotiška, bet mano mėgstamiausia eilutė iš bet kurios mūsų dainos – ir techniškai tai net nėra „Sparks“ daina, nors ją parašėme mes – yra iš FFS [MM pastaba: „Franz Ferdinand and Sparks“ santrumpa] dainos „Johnny Delusional“: „Some might find me borderline attractive from afar“.

Turite didžiulį dainų katalogą. Kaip atrenkate dainas, kurios bus įtrauktos į konkretaus koncerto dainų sąrašą? Ar turite privalomų atlikti dainų? Ar keičiate dainų sąrašą turo metu?

Ronas: Sunku sudaryti setlistą, kai turi tiek daug dainų, kurias gali rinktis. Mes sudarome preliminarų dainų sąrašą ir tik tada sužinome, ar jis veikia, kai sugrojame visą ir įvertiname. Nors ir stengiamės negalvoti apie praeitį, paprastai įtraukiame „Number One Song In Heaven“, „This Town Ain’t Big Enough For The Both Us“, „When Do I Get To Sing ‘My Way’“, o visai neseniai – ir „My Baby’s Taking Me Home“. Kai randame setlistą, kuris veikia, paprastai jo laikomės.

Linkime visokeriopos sėkmės ture ir laukiame Jūsų Vilniuje!

Ronas: Labai laukiame koncerto Vilniuje! Iki greito susitikimo!

SH: mūsų istorija – labai nuoširdi ir tikra

manoKARTA

Supermeno uzkandziai irasas

Grupė „SH”. „Supermeno užkandžių” įrašų užkulisiai

Kai pokalbis apie Lietuvos roko muzikos sceną sugrįžta į šio tūkstantmečio pradžią, daugeliui šį laiką liudijusių žmonių prieš akis iškyla roko grupės „SH” pavadinimas. Jau 2001-aisiais Kauno grupė išleidžia dainą „Sumaišyk mane su cukrum” ir tam tikra prasme priverčia suklusti daugelį roko muzikos mylėtojų. Naujas vėjas? Netikėtas skambesys? Gaivus ir novatoriškas muzikinis oro gūsis?

Turbūt viskas (o kartu ir dar daugiau) telpa kalbant apie grupę „SH”. Taip, grupė ryškiausią muzikinį pėdsaką mūsų šalies roko istorijoje paliko su minėta daina ir su po poros metų sekusiu albumu „Supermeno užkandžiai”. Tačiau tie, kurie muzika domisi giliau, puikiai žino, kad „SH” istorija – gerokai ilgesnė. Rašytinės istorijos liko nedaug, tačiau interneto begalybėje radome daug įvairių detalių, kurias bandėme sudėti į vientisą istorinę liniją ir nupiešti visą paveikslą. Tam mums ypatingai padėjo ir informacija, kurią radome portale MUSIC.LT.

„SH” susikūrė dar 1990-aisiais. Tiesa, tąkart ji vadinosi „Mutantai romantikai”. Po metų pavadinimas buvo pakeistas į „Pornografija”, o labai netrukus kolektyvas tapo tuo, kuo tapo – puikiai pažįstamu roko scenos vėliavnešiu „SH”. Istorijos puslapiai sako, kad pavadinimas kilo vakarinėje mokykloje, kurį chemijos pamokoje nuo vadovėlio nusirašė vienas iš grupės narių. Neilgai trukus grupės pavadinimas atsirado ant Kauno M.K Čiurlionio muziejaus sienos su pripaišytomis WC vyro ir moters simbolikomis.

90-uju pradzia Kalantos susideginimo vieta Kaune

Kalantos susideginimo vieta Kaune, pasiruošimas koncertui, 1990 m.

1991 gruodžio 30 d. įvyksta pirmasis senosios sudėties „SH” koncertas Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Aplinkos fakultete. Vėliau grupė mokosi groti pas dabartinę grupę „Rebelheart” (anksčiau besivadinusią „Orkus”). Taip susiformuoja ir galutinis kolektyvo stilius.

Po kelerių metų, 1994-aisiais, „SH” drauge su tuomet jau populiaria grupe „Airija“ tampa tų laikų prestižiškiausio konkurso “Blogiausių grupių festivalis” laureatais. Po metų grupė pradeda bendradarbiauti su leiblu „Zona”. Bendradarbiavimo rezultatas – bendra kasetė su tais laikais dar alternatyvų roką grojusia grupe „Empti”. Tų pačių metų pabaigoje „SH” vokalistu tampa iki pat grupės pabaigos juo buvęs Audrius Kalytis.

Nepaisant to, kad grupė, regis, pradėjo užuosti populiarumo kvapą, jie tuometinėse radijo stotyse dar nebuvo dažnas svečias. Puikiai visiems pažįstamo iki kaulų smegenų muzikos žmogaus Dovydo Bluvšteino dėka 1996 m. „SH” išvyksta į Duisburgą. Čia jie dirba kartu su žymiu prodiuseriu ir gitaristu Peteriu Burchu bei įrašo 5 dainų mini albumą „Duisburg“.

Koncertas Duisburge, 1995 m.

Koncerto Duisburge akimirkos, 1995 m.

Vėliau grupės sudėtis ne kartą kito, o dalis muzikantų emigravo į Jungtinę Karalystę. Tačiau likęs „SH” branduolys nenuleido rankų, dirbo įrašų studijoje ir toliau muzikavo. Laimė, ne veltui…

2000-aisiais grupės branduolys Ričardas „Ryčka” Tubelis ir vokalistas Audrius Kalytis sukuria kelias dainas. Tarp jų – ir žymiąją „Sumaišyk mane su cukrum”. Tais pačiais  metais Ryčka išvažiuoja į Londoną, o  Audrius dainas baigia kurti drauge su „G&G Sindikato” nariu Kastyčiu Sarnicku – Kastetu. Ne ilgai trukus minėtos dainos atsiduria Londone gyvenančio prodiuserio ir kompozitoriaus Dariaus Žičkaus rankose ir…. ir prasideda neilgai trukusi, bet ypatingą žymę mūsų šalies kultūroje palikusios grupės aukso amžius.

„Sumaišyk mane su cukrumi” tampa dideliu hitu visoje Lietuvoje, o tuomet trendseteriu dar vadinamame radijo stoties „Radiocentras” transliuojamame Lietuvos Top 20-uke išsilaiko visas 10 savaičių ir tampa „Auksine” daina.

„SH” leidžiasi į ilgą turą per Lietuvos miestų scenas, koncertuoja drauge su „Skamp” ir „G&G Sindikatu”, o dainos “Sumaišyk mane su cukrumi” remiksai įtraukiami į rinkinį “VasarOK!”, o vėliau ir į rinkinį “KalėdOK!”. „SH” nominuojami „Radiocentro Metų Apdovanojimuose” kaip „Geriausia metų roko grupė”, o po kelių mėnesių – ir „Bravo” apdovanojimuose kaip 2001 m. Metų dainos („Sumaišyk mane su cukrumi”) autoriai. Balandžio mėnesį, Lietuvos radijo eteryje pasirodo antrasis grupės singlas „Sulaužyk saulę”, įrašytas Seržo Grėjaus (dabar grojančio grupėje „Biplan”) ir prodiuserio Art G.

Supermeno uzkandziai virselis

Albumo viršelis

„SH” ir toliau sėkmingai koncertuoja, o 2003-ųjų balandžio 22 dieną muzikos parduotuvėse pasirodo debiutinis grupės albumas „Supermeno užkandžiai”. Jo pristatymas – taip pat neatsitiktinėje vietoje: grupė koncertuoja Ukmerges rajono Jasiuliškių pensionate, kur, pasidabinę Supermeno marškinėliais, dainuoja neįgaliesiems. Tų pačių metų rudenį pasirodo ir „Supermeno užkandžių” remiksų albumas, prie kurio rankas prikišo visa krūva Lietuvos prodiuserių.

2004-aisiais „SH” dar kartą nominuojami „Radiocentro” apdovanojimuose „Geriausios neformato grupės” kategorijoje, vėliau albumas „Supermeno užkandžiai” pelno „Bravo” komisijos nominaciją „Metų albumo” kategorijoje kartu su Andriaus Mamontovo „Beribiame danguje” ir Alano Chošnau „Žvakių šviesoje”. Grupė nelaimi prizo, tačiau „SH” dizaineris Ramūnas Gilys laimi „Bravo” apdovanojimą  už geriausią albumo viršelio dizainą (kuriame pavaizduotas „SH” būgnininko Aro sportbatis).  Beje, Metų pabaigoje, „Bomba records” vadovas Vytautas Juozapavičius kalbėdamas apie „SH” albumą „Supermeno užkandžiai” jį pavadina didžiausiu [kompanijos] metų nusivylimu, nes jo parduota vos per 3 tūkst. kopijų.

Ir tai buvo viskas… Grupė baigė savo egzistenciją, jos lyderis Audrius Kalytis taip pat išvažiavo į Londoną, o tik pradėjusi šviesti „SH” žvaigždė susimaišė su cukrumi ir ištirpo muzikos istorijos užkulisiuose.

Prieš 10 metų portalo ORE.LT rengtame interviu A. Kalytis prisipažino, kad tiesiog pajuto, kad viską reikia baigti. „Tuo metu atrodė, kad neturiu ko prarasti, nors iš tikrųjų gal ir turėjau. Kita vertus, išsiskyrėm labai draugiškai, nesinorėjo, kad baigtume grupės veiklą tūnodami šaltam rūsy ir spausdami iš savęs kūrinius neaišku kam, neaišku, kodėl”, – 2010-aisiais, prisiminęs grupės „SH” veiklą sakė atlikėjas.

 Nuo tos akimirkos praėjo dešimtmetis. Nuo „SH” išsiskyrimo – dar daugiau – 16 metų. Todėl sentimentų ir didžios meilės šiai grupei vedini nusprendėme nupūsti dulkes nuo šių istorijos puslapių ir su „SH” lyderiu Audriumi Kalyčiu pakalbėti apie grupę ir jos veiklą tais gražiais 2000-aisiais. Kartu pakalbinome ir ypatingą muzikinę formą „SH” hitams suteikusį jau kurį laiką Lietuvoje gyvenantį Darių Žičkų, šiuo metu muzikuojantį prisidengus „Nazcaman” pseudonimu.

A. Kalytis

A. Kalytis (nuotr. asmeninio archyvo)

Pradėkime viską nuo pradžių: kaip atsirado grupė „SH“ ir kodėl ji taip vadinasi?, – paklausėme Audriaus Kalyčio. 

Grupė atsirado dar prieš 1991-uosius. Toje sudėtyje manęs nebuvo, aš pradėjau grupėje groti apie 1992 -uosius. Gal netgi kiek vėliau…

Kiek atsimenu, „SH“ pavadinimą sugalvojo tuometiniai nariai – tai mano klasiokas Rokas (bosas) ir Senas (vokalistas). Pavadinimo reikšmė nėra tiksliai žinoma niekam iki šiol. Tiesiog kažkam šituo metu šios dvi raidės suskambo pakankamai pankiškai. Pirmas logotipas buvo dvi raidės su dviem šauktukais gale, iš kurių vienas šauktukas buvo apverstas.

Nepaisant to, kad „SH“ susikūrė dar paskutiniame praėjusio tūkstantmečio dešimtmetyje, tikru viešu muzikos reiškiniu tapote jau šio tūkstantmečio pradžioje, kai dienos šviesą išvydo „Sumaišyk mane su cukrum“. Kaip manote, žiūrint iš laiko perspektyvos, kodėl prireikė daugiau kaip dešimtmečio tam, kad Jus išgirstų, pamatytų ir įvertintų?

Manau, visa tai atsitiko tada, kai visiškai pasikeitė grupės sudėtis. Pirmas pankiškasis alternatyvinis, eksperimentinis grupės variantas iširo, nes būgnininkas su gitaristu emigravo į Didžiąją Britaniją.

Toliau bandžiau rašyt dainas, kurios gavosi šiek tiek kitokios nei anksčiau. Gal tiesiog labiau asmeniškesnės… Grodamas gitara, toliau ieškojau savo skambesio, dermių. Atsiradus naujai grupei, prasidėjo pirmieji įrašai, daugybė repeticijų. Pirmieji įrašų garso takai buvo pasiūlyti Londone gyvenančiam, talentingam prodiuseriui Dariui Zičkui. Sulaukus pirmosios jo išdirbtos „Sumaišyk mane su cukrum“ versijos buvau labai suglumęs. Tikėjausi triukšmingos gitarinės versijos, bet kuo daugiau klausiau, tuo labiau supratau, kad tai yra pats tinkamiausias rūbas šiam kūriniui. Nors tai buvo pop, bet tai buvo geriausia produkcija iš tuo metu įmanomų. Taip prasidėjo darbas.

Taigi, atsakant i klausimą dėl įvertinimo,  „SH“ fazė natūraliai perėjo į alternatyvų pop iš alternatyvaus gitarinio triukšmo.

„SH” turi daug dainų, bet pasakius šį pavadinimą dažniausiai visi pagalvoja apie ką tik tavo paminėtą „Sumaišyk mane su cukrum“. 2001-aisiais tai buvo mega hitas. Ar rašydamas šią dainą jautei, kad tai bus hitas, ar tai buvo „viena iš…“ dainų, kuri tiesiog tapo sėkminga? Kodėl, Tavo nuomone, „Sumaišyk mane su cukrumi“ tapo sėkminga? Kur slypi šios dainos sėkmės paslaptis?

Manau tai medijos nuopelnas. Mūsų leiblas tiesiog išsirinko gabalą ir užėmė juo eterį.  Bet sutinku, daina tikrai nebloga. “Sumaišyk mane su cukrum” gal sakyčiau yra tikrai neblogai išpildyta produkcija. Nuo jos prasidėjo albumas, skambesys, tekstai.  Tačiau dabar sunku pasakyti ką jaučiau rašydamas dainą prieš 20 metų (šypsosi).

Ne kartą bičiulių būryje diskutavome apie dainos tekstą ir leidomės į gilias jo interpretacijas. Apie ką šis kūrinys? Ar jis skirtas kažkokiam asmeniui?

Tai gal gabalas apie būseną tarp sapno ir tikrovės, tarp išsekimo ir euforijos. Tai kažkas stipraus, nekontroliuojamo. Tai ir meilė, ir narkotikai. Ir  nuojauta to, kas tau nebepavaldu. Reikėtų paklausyti, dabar gerai nebeprisimenu (šypsosi).

“Supermeno užkandžiuose” galima rasti kūrinį, kuris bent jau man yra apskritai viena gražiausių roko baladžių Lietuvos muzikos istorijoje – daina “GAL”. Kaip manai, kodėl “GAL” netapo tokiu pačiu hitu kaip “Sumaišyk mane su cukrum”? Apskritai, kam yra skirta daina “GAL”? Koks jos atsiradimo kontekstas?

“GAL”, manyčiau, yra veidrodinė “Sumaišyk mane su cukrum” versija. Tai daina apie būseną. Tartum gulėdamas vonioje panardintum galvą atmerktomis akimis ir stebėtum vandenį, užliejant akis bei ausyse besikeičiantį aplinkos garsą. Pirmos šio gabalo eilutės, kiek pamenu, gimė būtent taip.

Šiukštu, nesinorėjo pamokslaut tekstuose. Juk viskas yra laikina, reikšmės kinta vos prie jų prisilieti. Kažkaip atsirado tekstų rašymo būdas, nesuteikiant jam vienos konkrečios reikšmės. Norėjau kalbėti vaizdiniais…

Kas Jus įkvėpė? Kokios muzikos klausėtės tuo metu? Į ką norėjote būti panašus?

Rašydamas albumo dainas pradėjau dirbti muzikos įrašų parduotuvėje. Joje tuo metu dirbo stiprus muzikos žinovas ir melomanas Vaidas Jasinskas. Jis man tuo metu atvėrė tikrai didžiulį srautą muzikos (nepamirškime, tada nebuvo nei spotify, nei bandcamp). Bet daug klausiau ir mano senai mėgstamų ankstyvųjų “My Bloody Valentine” ,”Sonic Youth”, Steve Albini ir pan.

Prieš dešimtmetį, kalbėdamas su portalu ore.lt, paklaustas apie “Supermeno užkandžius”, sakei, kad “kad didžiausia klaida buvo pasirašyti sutartį su mums netinkančiais leidėjais. Atsirado spaudimas, kalbos, kad muzika turi būti tokia, kitaip ji neparsiduos. Mums tai buvo nauja, nežinojom, kaip elgtis ir leidomės įtakojami”. Kaip būtų skambėjęs albumas ir jame esančios dainos, jei į jo kūrimo procesą būtų nesikišęs leiblas? 

Dėl leiblo … Trumpai tariant, mums tiesiog nevertėjo pasirašyti tokios sutarties. Nepaisant to, kad leiblas seniai nebeegzistuoja, “Supermeno užkandžių” dainos šiai dienai vis dar visiškai nepriklauso tikrajam autoriui.

90-uju vidurys koncertas priekaboje

SH koncertas VDU kiemelyje, 1990 m. (nuotr. asmeninio archyvo)

Koks apskritai Tau atrodė Lietuvos šou biznis tuo metu, kai buvo gyva grupė „SH”? Kas Jums, kaip kūrėjams, buvo sunkiausia?

Man regis, lietuviškas šou biznis mažai pasikeitė nuo tų laiku. Eteryje tie patys žmonės. Nors, žinoma, yra ir išimčių, žinoma.

O šiaip, sunku nebuvo, buvo linksma pašėlti (šypsosi).

1994 m. kartu su „Airija“ laimėjote „Blogiausių grupių festivalį“, išleidote split’ą su „Empti“, tuomet grojusiais roką. „Empti“ vėliau pasuko į elektroniką ir tapo labai sėkmingi. Elektronika tuo metu buvo labai ant bangos. Jūs likote ištikimi rokui. Nesvarstėte imtis madingos muzikinės veiklos ir groti sintezatoriais, o ne gitaromis?

Bet tokia muzika jau nebemadinga, o mes po 20-ties metų štai sėdime ir kalbamės apie „SH“ (Juokiasi).

Daina „Praskrido Drambliai“ – Dainos Teatro „Skraidančio dramblio klausimas“ interpretacija. Įdomus pasirinkimas koveriui. Kodėl būtent Kernagis?

Čia viskas dėl filmo “Maža išpažintis”. Tai buvo mano itin mėgstamas paauglystės filmas, kuriame ir skamba ši daina.

VIena pirmuju repeticiju studiju

Viena pirmųjų SH repeticijų studija

„SH” egzistencija baigėsi regis tada, kai Jūsų žvaigždė buvo pradėjusi šviesti ypatingai ryškiai. Kodėl nusprendei viską mesti ir išvažiuoti į Angliją?

Lietuviškas šou biznis nepasirodė patikimas. Kiti grupės nariai  jau buvo giliai pasinėrę į klasikinės muzikos mokslus, atėjo laikas kažką rimtai keisti. Rimtų priežasčių nebuvo. Apskritai turiu paminėti, kad „SH” istorija buvo labai nuoširdi ir tikra.

Ką apskritai veikei Anglijoje? Ar ten rasdavai laiko kūrybai?

Anglijoje viskas prasidėjo nuo balto lapo. Atsitiktiniai darbai, atsitiktinės gyvenamos vietos. Kūryba natūraliai užsnūdo, o aš jos labai ir nežadinau…

Kodėl grįžai? Ar grįžus į Lietuvą nesinorėjo vėl visko pradėti iš pradžių (arba pratęsti tai, kas buvo pradėta)? Ar nenorėjai vėl kurti muzikos?

Po septynerių metų grįžau be atgalinio bilieto. Tai įvyko dėl asmeninių priežasčių.

Ką šiuo metu veikiate? Ką veikia kiti grupės nariai? Ar palaikote ryšius su grupės nariais?

Dirbu, šiek tiek muzikuoju. Su bičiuliais arba vienas. Teko daryti garsinius pasirodymus teatro, šiuolaikinio šokio spektakliams. Grupės nariai užsiima įvairia veikla – nuo klasikinės muzikos iki statybų. Retkarčiais pabendraujame.

Jeigu būtų galima laiką atsukti atgal – į laikus, kai „SH” žengė į didžiąsias scenas, ką būtum daręs kitaip?

Nemanau, kad kažką vertėtų keisti. Kas jaunystėje gali būt geriau, nei groti grupėje!

Ar yra tikimybė, kad kada nors „SH” vėl išvysime ant scenos?

Niekada negali žinoti kas bus rytoj!

manoMUZIKA, ruošdama šį interviu susisiekė ir su pagrindiniu grupės „SH“ tuometiniu prodiuseriu Dariumi Žičkum. Šio tūkstantmečio pradžioje Darius dar gyveno Jungtinėje Karalystėje, iš kurios grįžęs į Lietuvą dabar sėkmingai muzikuoja prisidengęs „Nazcaman“ pseudonimu. Šįkart su Dariumi kalbėjome ne apie dabartį, o būtent praeitį – laikus, kai „Sumaišyk mane su cukrumi“ tapo milžinišku hitu, o „Supermeno Užkandžiai“ išvydo dienos šviesą.

Darius Zickus

D. Žičkus (nuotr. asmeninio archyvo)

Dariau, papasakok kaip pats, tuo metu gyvendamas ne Lietuvoje, atsidūrei grupės „SH” akiratyje ir kodėl sukirtote rankomis dirbti prie jų kūrybos?

Atsidūriau tame projekte per bendrus pažįstamus. Londone susipažinau su Šarūnu Karaliumi, projekto „Ryralio DJ“ nariu. Pamenu, jis iš Kauno atvykdavo į Londoną nusipirkti plokštelių. Tuo metu Londone gyvenau jau daugiau kaip 10 metų ir dirbau pop muzikos srityje. Šarūnas DAT kasetėje turėjo SH’ų atskirų takų įrašus. Nežinantiems galiu pasakyti, jog tuo metu tai buvo toks skaitmeninis formatas (šypsosi). Šarūnas ir sako: paklausyk, čia tokie alternatyvūs kauniečiai, gal tau kils kokių minčių ir norėsi suvedimą padaryti ar permiksuot. Ten buvo “Sumaišyk mane su cukrum” demo įrašo versija. Pasirodė tikrai stipri daina – žodžiai, gitaros motyvas, viskas skambėjo įdomiai. Tiesą sakant, iš lietuviškos grupės nesitikėjau tokio skambesio. Tiesa, rankomis nesukirtau, bet nutariau padaryti remiksą ir pažiūrėti, ar pavyks kas įdomaus.

Kai Audriaus paklausiau apie tavo paminėtą „Sumaišyk mane su cukrum”, jis sakė, kad tą akimirką, kai gavo iš tavęs pirmąją dainos versiją, jautėsi „suglumęs”. Jis teigė tikėjęsis „triukšmingos” dainos versijos. Kaip ir kada suvokei, kad kūrinys turi būti būtent toks. Ko pats siekei iš dainos, kuri tapo gan ryškiu 2001-ųjų hitu visoje Lietuvoje?

2000 m. išėjo „Radiohead“ albumas “Kid A”. Tai buvo milžiniškas įvykis britų muzikiniame pasaulyje tiek dėl savo skambesio, tiek ir dėl inovatyvaus požiūrio bei standartų laužymo. Sėkminga gitarinė roko grupė staiga pasileido ritmo mašinas, sintezatorius, sinkopuotus ritmus ir atsisakė įsimintinų melodijų bei “hook” vokalo ar gitarų motyvų. Atrodė, kad „Nirvana“ įtakotas grunge alternatyvaus roko periodas tiesiog baigėsi. Tąkart SH’ai man skambėjo kaip kolektyvas, norintis būti grunge grupe (galbūt, susiklosčius aplinkybėms, taip galėjo ir įvykti). Tačiau alternatyvus rokas nebuvo mano muzika. Mane traukė elektronika. O koncepcijos „SH“ remiksams tąkart iš tiesų dar neturėjau jokios. Tiesiog jutau, jog nėra jokio tabu iš roko baladės daryti kažką visai kito. Be to, tai buvo toks metas, kuomet technologinis proveržis muzikoje jau leido daryti tokius dalykus, apie kuriuos anksčiau net negalėjai pagalvoti (arba jų įgyvendinimas būtų buvęs ypatingai brangus).

Pats nieko nesiekiau – nesupratau vietinio konteksto, buvau atitrūkęs nuo Lietuvos kultūrinio gyvenimo, net neįsivaizdavau kaip ir kur toks remiksas įsipaišys. Bet, žiūrint iš šiandienos perspektyvos, akivaizdu, jog greičiausiai tuometinės radijo stotys nebūtų grojusios originalios „SH“ „Sumaišyk mane su cukrum“ versijos. Todėl manau, kad mano tokia akiplėšiška avantiūra ir siekis radikaliai perdaryti dainą padėjo jiems pasiekti sėkmės ir žinomumo. Tas hitas atvėrė SH’ams galimybę įrašyti visą albumą “Supermeno užkandžiai”.

Ką gali pasakyti apie dar vieną albumo baladę – dainą „Gal”? Ar šis kūrinys irgi turėjo būti trankus ir nelyriškas?

“Gal” iki šiol yra mano mylimiausia šio albumo daina. Į šią albumo versiją įdėjau labai daug savęs. Iš esmės, visą aranžuotę pergrojau pats ir tik palikau Audriaus vokalą ir gitaros motyvą. Manyje labai rezonavo ši baladė.

O kaip turėjo ar neturėjo būti…? Niekaip neturėjo būti (šypsosi). Tie įrašai tuo ir geri, kad nederinau su niekuo kaip čia turėtų ar neturėtų skambėti. Nusiųsdavau savo versijas jiems ir tiek. Viskas vyko paprastu principu „patinka – naudokit, nepatinka – nenaudokit”.

Supermeno uzkandziu virselio kadruotes

„Supermeno užkandžių” viršelių kadruotės

Kaip apskritai vyko darbas su „SH“? Tai buvo laikas, kai internetu ar globaliomis technologijomis dar nebuvo naudojamasi taip, kaip šiandien…

O taip. Šis momentas tikrai buvo įdomus. Jeigu teisingai prisimenu, susirašinėjimas jau vyko elektroniniu paštu, bet turinio apsikeitimas vyko DAT kasetėmis paprastu paštu. Man iš Lietuvos atkeliaudavo įrašai, sukeldavau viską į savo G3 Mac’a, perdarydavau aranžuotes, įrašinėdavau atgal į DAT’a ir grąžindavau atgal į Lietuvą.

Užtruko viskas. Nors kita vertus, tuomet niekas neturėjo lūkesčio padaryti viską ypatingai greitai.

Kas, tavo manymu, Lietuvai apskritai buvo „SH“? Kokius juos prisimeni? Gal gali pabandyti „pasvajoti” ir pasakyti kaip tavo akimis SH atrodytų šiandien, jeigu jie nebūtų išsiskyrę….?

Šito klausimo negaliu atsakyti. Grįžau gyventi į Vilnių praėjus dešimtmečiui nuo “Sumaišyk mane su cukrum” pasirodymo. Kas vyko tuo metu lietuviškoje muzikos scenoje žinau tik iš pasakojimų. Alternatyvaus roko muzikos situacija Lietuvoje, man atrodo, niekada nebuvo labai gera. Įsivaizduočiau SH pasukus Radiohead keliu. Galbūt jie būtų atradę komercinės sėkmės receptą per skirtingų muzikinių žanrų sinergiją. Kita vertus, tai – hipotetinis spėjimas. Žinoma, gaila, kad jų jau nebėra.

Tačiau šiandiena jau yra visai kitokia. Turim tikrai neblogą gitarinių muzikos grupių saujelę. „Ba.“, „Colors of Bubbles“, „Freaks on Floor“… Sakyčiau, gitaroms atėjo tikrai geri laikai Lietuvoje (šypsosi).

 

Pakalbinę Darių, susisiekėme ir su grupės „SH” leidėju, tuo metu vienu svarbiausių šalies muzikos žmogumi, „Bomba records” vadovu Vytautu Juozapavičiumi – Zenka. 

Zenka

Vytautas Juozapavičiu – Zenka (nuotr. asmeninio archyvo)

Vytautai, tuo metu buvai vienas svarbiausių muzikos nuomonės formuotojų Lietuvoje, vadovavai vienam didžiausių leiblų šalyje. Kokie tau tuo metu atrodė SH’ai?

Mane likimas su šia grupe suvedė dar 1994-aisiais. Aš organizavau „Blogiausių grupių festivalį”, kurį tais metais būtent ir laimėjo grupė „SH”. „Fiksavau” šią grupę anksčiau, tačiau jie vėliau sėdėjo po Dovydo Bluvšteino sparneliu, o aš kaip tik pradėjau darbuotis „Bomboje”, tad kurį laiką nieko ir nevyko.

O už darbą su „SH” turėčiau dėkoti Dariui Žičkui. Medžiagą apie „SH” mes turėjome, tačiau kai išgirdau „Sumaišyk mane su cukrumi”, supratau, kad reikia bandyti atrasti jam visai kitokį skambesį.

Kai Darius iš Londono atsiuntė pirmąją „Sumaišyk mane su cukrum” demo versiją, tapo akivaizdu, jog tai yra kelias, kuriuo reikia eiti. Taip prasidėjo ir kitų kūrinių skambesio paieškos. Turbūt todėl debiutinio albumo išleidimas ir užtruko taip ilgai.

Beje, tai yra vienintelis albumas, ant kurio aš leidau sau parašyti, jog esu jo vykdantysis prodiuseris (šypsosi). Visur kitur buvau tiesiog leidėjas.

Į „Supermeno užkandžius” įdėjau tikrai daug širdies ir organizacinio darbo. Tai buvo mano gulbės giesmė „Bomboje”. Jeigu atvirai, tai iki šiol labai didžiuojuosi šiuo albumu.

Kaip tau atrodo, kodėl „SH” populiarumo istorija yra tokia trumpa? Kodėl visi ginklai buvo sudėti tada, kai jie tapo populiarūs, žinomi ir mylimi?

Prisipažinsiu, dėl to man skaudu iki šiol. Kaip ir daugeliui dar ne itin populiarių atlikėjų, jie turėjo dilemą – ar kankintis ir neturėti lėšų pragyvenimui, ar vis dėlto užsiimti tuo, kas leistų gyventi oriai. Manau, kad šis faktorius buvo esminis.

Atsimenu, jog tuo metu viename interviu esu pavadinęs „Supermeno užkandžius” didžiausiu metų nusivylimu. Tačiau šiuo atveju noriu pabrėžti, kad niekada nebuvau nusivylęs pačia grupe. Buvau tiesiog nusivylęs faktu, jog lietuviams tokios muzikos dar greičiausiai nereikia. Kita vertus tuo metu lietuviams beveik niekada nereikėjo progresyvios muzikos, o „SH” buvo itin progresyvi grupė.

Kai atsirado „Sumaišyk mane su cukrumi”, matėme, kad tas gabalas pramušė. Kitos dainos, deja, nebesuveikė. Kirtus finišo tiesiąją tapo aišku, kad „Supermeno užkandžius” žmonės žino dėl vieno ar dviejų kūrinių, nors iki jo pasirodymo radijo stotyse buvome prasukę gerokai daugiau.

O dabar tiesiog hipotetiškai pasvajokime: kaip manai, jeigu „SH” būtų vis dar gyva grupė, kaip ji tarptų šiandieninėje Lietuvos muzikos ekosistemoje?

Sakyčiau, tai labai įdomus, o kartu ir sudėtingas klausimas. Viena vertus jiems būtų sunku, o didžiulėje muzikos jūroje jie galėtų paskęsti. Visų pirma, todėl, kad Lietuvoje muzikos yra labai daug. Visų antra, mūsų šalies muzikinė scena išgyvena pačius geriausius savo laikus (grupių įvairovė, jų fantazija ir muzikinė raiška yra tikrai nereali). Kita vertus, kadangi jie jau būtų rimti scenos veteranai, ko gero jų klausytojų ratas būtų gerokai platesnis, tad ir vietą po saulę užsitikrinti būtų daug lengviau.  Tad jų būvimas, manau, tikrai turėtų didelę prasmę.

Deja, Audrius „SH”-inę gitarą jau pakabinęs ant vinies. Labai tikiuosi, kad ne visiems laikams (šypsosi).

***
Apie grupę „SH” iš pirmų lūpų

117970340_1364248090434012_2728812103270663584_n

D. Kunčinas

 Domininkas Kunčinas (portalo ORE.LT redaktorius): “Mano” SH’us galima išgirsti 1994-aisiais “Zonos” išleistoje kasetėje “Young Lions vol.1”. Beje, tuomet grupės pavadinimas dar buvo SH.. Tuos taškus, kartu su grupę išgarsinusia gitarų siena, vėliau turbūt liepė nuimt “Bombos” vadyba, kad “Supermeno užkandžiai” nebūtų tokie sprangūs.

Šie kauniečiai dažnai prisimenami ieškant lietuviškojo shoegaze šaknų, tačiau klausant šiandien, atrodo, jog didesnę įtaką jiems padarė „Sonic Youth” – „sonikams” būdingos dermės su lietuviškais lyriniais nukrypimais. Būtent tokią samplaiką galima išgirsti viename ankstyvųjų SH’ų kūrinių „Pilve”. Net ir „sumaišyti su cukrumi” bei over-prodiusuoti „Supermeno užkandžiai šiandien gal ir pramuštų, tačiau 2003-aisiais dar buvo per anksti…

Katkus

M. Katkus

Mykolas Katkus (Viešųjų ryšių specialistas, grupės „Sinstation” lyderis): Išgirdau „SH” per Blogiausių grupių festą, į kurį kažkaip patekau. Apstulbau – gitaros, „Pixies”, „Sonic Youth”, beveik grunge! Roko grupių buvo kelios, visos grojo aštunto dešimtmečio garsą, SH iškart tapo didžiausia roko viltis, bėgom į plokštelinę pirkt Bluvšteino leistos kasetės (su Empti, kurių laikas dar nebuvo atėjęs). Jokios scenos nebuvo, tai greit dingo tas pavadinimas (Airija gavo daugiau airplay). Paskui, kai Bomba pamėgino iš roko užsidirbti pinigų (ir greit suprato, kad geriau leisti popsą), „SH” ir „Ghostorm” albumai visada buvo toks baltasis banginis, kurio laukėm. „Ghostorm” taip ir neišėjo, o „SH” atgimė kaip kokybiškas britiškas poprokas – kuris labai gražiai disonavo su po Rusijos krizės įsivyravusiu popsu. Tai nebuvo tiek šviežia – Lemonai ir „Biplan” britišką roką visai gerai grojo kelis metus, britppopo revoliucija, o pasaulyje vyravo elektronika, niu metalas ir garažinis rokas – bet įrašo kokybė buvo tiems laikams kosminė. O „Sumaišyk mane su cukrum” ir (ypač) „Sulaužyk saulę” skambėjo ir dabar skamba gerai (kai kurie gabalai paseno prasčiau). Dabar, kai per metus išeina po 20 puikių albumų, SH „Supermeno užkandžiai” būtų normalus darbas, bet reik prisimint, kad čia buvo paskutinis meinstrymui skirtas gitarinis leidinys masėms ir po jo sekė gal dešimties metų popso pelkė. Tad sentimentus SH jaučiu didžiulius.

Remigijus Šimašius – apie Leonardo Coheno skulptūrą, Vilniaus himną ir kultinės muzikos pasirinkimus

manoBLITZ

Remigijus Šimašius

Remigijus Šimašius

Didžioji portalo manoMUZIKA.lt autorių dalis gimė, augo, bujojo ir klestėjo Vilniuje. Ir netgi nepaisant to, kad daug keliaujame ( į koncertus ir ne tik), Vilnius mums – gražiausias, geriausias ir kartu mylimiausias miestas, kurio gatves, skverus ir užkampius žinome galbūt netgi geriau nei savo mėgstamiausių dainų žodžius.

Todėl šiandien manoMUZIKOS tradicinėje rubrikoje manoBLITZ turime ypatingą svečią – savo mylimo miesto merą Remigijų Šimašių. Antrą kadenciją iš eilės sostinę gražinantis politikas, kaip ir mes, apie Vilnių žino viską. Na gerai, jis žino kur kas daugiau 🙂 Tačiau nei apie politiką, nei apie miesto infrastruktūrą mes tikrai nekalbėsime.

Miesto, kuriame muzika tikrai vaidina ypatingą reikšmę, galva dalinasi savo muzikine patirtimi ir pasakoja apie Lietuvos sostinę ir jos vietas, kuriose jos didenybė Muzika skamba geriausiai.

Jūsų pirmasis muzikinis prisiminimas

Stasys Povilaitis per VEF radiją

Pirma grupė, kuri nuoširdžiai patiko?

AC/DC

Kaip šiandien klausotės muzikos?

Dažniausiai namuose – Spotify per JBL kolonėlę.

Einate į darbą pėsčiomis, tačiau, kiek matome, visada – be ausinuko. Kodėl?

Man patinka girdėti aplinką. Vaikščiojimas pėsčiomis leidžia aplinką ne tik matyti, bet ir girdėti, uosti, jausti oda. Tai sukuria pilnavertiško buvimo atmosferą. Be to, labai dažnai tenka pabendrauti su miestiečiais – ausinukas tam trukdytų.

Jeigu Jums reikėtų išsirinkti Vilniaus himną, koks tai būtų kūrinys?

Nežinau ar tiktų į himną, bet kaip neformali vienijanti daina – „Aš lauksiu prie Vilniaus”, pagal Pauliaus Širvio tekstą.

Kokia daina geriausiai skamba Jūsų kabinete tada, kai iš savivaldybės pastato matote Vilniaus vaizdą?

Darbe muzikos, deja, neklausau. Jei klausyčiau, tai šiuo metu turbūt būtų kažkas iš Lilo ir Innomine, Leonard Cohen arba iš Mozarto repertuaro. Taip, žinau, kad labai skirtinga (šypsosi)

Jeigu užsienio turistai paprašytų įvardinti užsienietišką dainą, geriausiai apibūdinančią Vilnių – koks tai būtų kūrinys?

Mykolo Kleopo Oginskio „Atsisveikinimas su Tėvyne”, nors iš tikrųjų tai čia lietuviškas kūrinys, tik ne visi tai suprantame.

Kokia muzika (gali būti žanras, gali būti grupės, gali būti tiesiog dainos) geriausiai suskambėtų šiuose Vilniaus parkuose/ aikštėse:

Bernardinų sode

Klasikinė muzika.

Lukiškių aikštėje

Vaikiškas repertuaras. Koks nors Telebimbam.

Prancūzparkyje

Gatvės muzika. Geriausiai – kažkas su gitara ir vokalu.

Jeigu Vilnius turėtų muzikos parką ar alėja, kur jis/ji galėtų būti?

Norėčiau ne vieno, o viso ciklo tokių parkų. Pirmiausiai, Naujamiestyje. Norėčiau, kad ten atsirastų ir Leonard Cohen skulptūra, kurią beveik spėjo užbaigti skulptorius R. Kvintas, ir kuri užbaiginėjama su jo paliktais priesakais.

Su kokia muzika geriausia užmigti?

Lakštingala.

Koks kūrinys geriausiai pažadina?

Kas nors iš styginės arba fortepijono klasikos.

Kasetė, CD, MP3 grotuvas, iPodas, vinilas ar dar kas nors? Kodėl?

JBL ir Spotify derinys. Nes gera kokybė, didelis pasirinkimas, labai patogu.

Koncertas, palikęs didžiausią įspūdį?

„Metallica” koncertas Taline ir „Rammstein” Vilniuje.

Kokį koncertą labiausiai norėtumėte išvysti Vilniuje?

Čia reikėtų pakeliauti laiku – ko nors iš tų grupių, kurios jau nebeegzistuoja. Visų kitų koncertus, dabar grojančių, tikiu, kad turėsime sostinėje anksčiau ar vėliau.

Jeigu turėtumėte galimybę išgerti arbatos su vienu žmogumi iš muzikos industrijos, kas tai būtų? 

Mano pareigos tokios, kad kasdien tenka susitikti su labai įdomiais žmonėmis, tarp jų – ir iš muzikos industrijos. Tai vienas konkretus iš Lietuvos dabar nešauna į galvą, o iš užsienio… Ko gero būtų per daug pavardžių, kurias reikėtų vardinti.

Visi turi tą vieną „guilty pleasure“. Kas jūsiškis?

Ekstra valandėlė lovoje – be muzikos (šypsosi)

SEL ar FOJE?

BIX

Prodigy ar Chemical Brothers?

Prodigy

Pink Floyd ar The Rolling Stones?

Pink Floyd

Blur ar Oasis?

Kas trečias?

Kokią vieną vienintelę dainą pasharintumėte savo Facebooke? Sąlyga paprasta – tai visuomet liks vienintelė pasharinta daina Jūsų gyvenime.

The Doors – Riders in the Storm.

Kūrinys, keliantis didžiausius sentimentus

Tikriausiai vis dar „Foje” Laužo šviesa.

Su kokia daina švenčiate dideles ir mažas pergales?

Paskutinė pergalė rinkimuose buvo su įprastu variantu – „Queen”  We are the Champions.

Trys visų laikų geriausi kūriniai

Bethoveno Devintoji simfonija

Vivaldi Metų laikai

Mikutavičiaus Trys milijonai 😉

 

Giedrius Masalskis – apie kultinę laidą ir dėdės dovaną iš Pietų Amerikos

manoBLITZ

Masalskis

G. Masalskis

Giedrius Masalskis – puikiai pažįstamas televizijos laidų ir renginių vedėjas. Nepriklausomoje Lietuvoje gimusiems žmonėms jis greičiausiai asocijuojasi su „balsu iš radijos” arba „Eurovizijos” atranka, na o tiems, kam per 30 – jo vardas kelia gerokai didesnius sentimentus. Ne vienas dabar ties keturiasdešimtmečio slenksčiu stovintis jaunuolis atsimena tuos laikus, kai ausinukas, kuriame veikia ir radijo imtuvas, būdavo įjungtas net ir per pamokas, o radijo stoties „M-1” eterio bangomis Giedriaus vedama laida „Pabudome ir Kelkimės” buvo tai, ko negalima praleisti netgi būnant mokykloje. Tais laikais neturėjome galimybės „atisukti” ir perklausyti laidą internetu, todėl įsirašinėdavome į kasetes ir klausydavom tol.. kol ant jau įrašytos laidos įrašinėdavome kitas.

Todėl šiandien manoMUZIKOS rubrikoje  manoBLITZ – žmogus, be kurio sunku įsivaizduoti nepriklausomybės aušroje atsiskleidusio radijo gyvenimo.

Su juo, žinoma, kalbamės apie muziką. Apie muziką šiandien ir apie muziką tada, kai be radijo stoties „M1” rytinės laidos dažnas mūsų nė neįsivaizdavo savo gyvenimo.

Pirma tavo tikroji muzikinė meilė

„Supertramp” ir pirmieji jų albumai

Ar atsimeni pirmą dainą, kurią paleidai pradėjęs dirbti M1 laidoje “Pabudome ir Kelkimės“?

Tikrai ne, nes jau iki tol daug dirbau „M-1 – ame”. Viską buvau išgrojęs ir lengvai išlepęs, kad prisiminčiau (šypsosi)

Kokia apskritai daina asocijuojasi su tais laikais, kai dirbdavai rytiniame „M1” eteryje?

„The Boo Radleys” Wake up boo, „Republica” Ready to go ir „M-People” Movin’ on up

Tavo pirmas muzikinis prisiminimas.

Kai 5-oje klasėje visu garsu leidau per tarybinę radiolą „Boney M”, nes dėdė buvo grįžęs iš pietų Amerikos, kas tais laikais buvo wowowow! Ir atvežė lauktuvių „Boney M” Best kasetę.

Ko šiuo metu klausaisi?

Labai pagal nuotaiką – Ir „The Weeknd”, ir Keith Jarret, ir Boz Scaggs ir Eric Satie ir „Led Zeppelin”

Kaip apskritai šiandien klausaisi muzikos?

Random – kai pripuolu arba kai užeina nuotaika. Tas būna gan retai, nes nemėgstu nuolatinio triukšmo ausyse. Man geriausia muzika – tyla arba aplink esantys garsai, tokie kaip mašinos, žmonės, paukščiai, upė.

Geriausia daina, kuri nuskambėjo tavo darbo radijo stotyse metu, yra….

Nėra tokios (šypsosi). Buvo privalomos playlistų dainos ir tos, kurios patinka. Kartais sutapdavo. Tai tik kelios prisiminimui: „Chumbawamba” Tubthumping ar Prince Money don’t matter to night

Vedei „Akvariumą“ – vieną pirmųjų realybės šou Lietuvoje . Jeigu reikėtų įvardinti dainą, kuri geriausiai apibūdintų „Akvariumą“, koks tai būtų kūrinys?

Neįsivaizduoju..(šypsosi) Gal Psicho „Tu man parodyk ką turi…” (šypsosi)

Geriausias visų laikų soundtrackas?

Kaip bebūtų keista, bet aš taip giliai nepaskęstu soundtracke. Girdžiu, draugai sako „ooooo, kokia muzika kine”, „ooooo, kaip ten va sugrojo, pažįstu tuos garsus..”. Man muzika turi būti tokia, kurios net nepastebi. Tai aš ir nepastebiu. Blogai, kai muzikos kine yra daug, ir tragiška, kai ji skamba visą filmą.

Kasetė, CD, MP3 grotuvas, iPodas ar vinilas?

Viskas. Neturiu kasetinio grotuvo, bet planavau pirkti pasižaisti. Kaip ir juostinį magą. Ir dar DAT – turiu daug kasečių namie (šypsosi)

Su kokia muzika geriausia užmigti?

Negaliu su muzika užmigti. Aš arba jos arba klausausi, arba ne. Visos mantros ir gamtos „garsai“ mane erzina – turi būti tai, kas yra realybėje. Todėl miegu su tyla.

Kokia daina geriausiai pažadina?

Nė viena. Arba ta, kuri tą rytą skamba galvoje, bet taip retai būna. Dažniausiai tai kavos aparato garsai.

Atlikėjas ar atlikėja, su kuriuo/kuria norėtum išgerti kavos.

Madonna ir David Bowie

Koncertas, palikęs didžiausią įspūdį

Nemėgstu koncertų. Gal tik „AC DC”, kuriame nebuvau. Labai gaila. Bet per video atrodo osom!

Tavo „guilty pleasure“

Ne spaudai.

Antis ar BIX?

Pieno Lazeriai.

SEL ar FOJE?

Jei dabar, tai daryčiau jų bendrą šou – eitų soldoutas. Visiškas.

Kas blogiau – Andriaus Rimiškio ar Michailo Krugo muzika?

Nė vieno negirdėjau.

Kokią vienintelę dainą pasharintum savo facebooke? Sąlyga paprasta – tai visuomet liks vienintelė pasharinta daina tavo gyvenime.

Oleta Adams Get Here

Kokios muzikos nuoširdžiai negali pakęsti?

Heavy Metal, Hard rave, Drum’N’ bass, kurį anksčiau buvau įsimylėjęs, bet nebemyliu, nes nesivysto į nieką

Kūrinys, keliantis didžiausius sentimentus?

Tokių būtų daug, vienas iš jų – „Queen” Radio Gaga, Šis kūrinys buvo Huberto (Hubertas Grušnys ilgametis „M1” radijo stočių grupės savininkas – L.Z.) meilė. Grodavome visada per M-1 gimtadienį

Trys geriausios tavo gyvenimo dainos?

Oi, ne. Nei albumų, nei dainų. Tiek negaliu savęs riboti.

Pati blogiausia daina

Negirdėjau tokios (juokiasi)

Kas, tavo manymu, yra didžiausia Lietuvos muzikos padangės gėda?

Esu tolerantiškas. Todėl jei man nepatinka muzika, turiu „next” mygtuką – kam vargti ir keisti tai, ko keisti nereikia (o ir negali)?

Andrius Mamontovas, Marijonas Mikutavičius ar Gytis Paškevičius?

David Bowie

Rytis Šeškaitis – apie kasdieninius grojaraščius, Vytautą Kernagį ir vieną paskutinių „Oasis“ koncertų

manoBLITZ

Rytis Šeškaitis

Rytis Šeškaitis (nuotrauka Nendrės Žilinskaitės)

Jei lankotės koncertuose, tai šį, už fotoaparato blykstės besislepiantį barzdočių tikrai esate matę ne kartą. Artimas manoMUZIKOS bičiulis, fotografas Rytis Šeškaitis yra vienas ryškiausių ir įdomiausių muzikos fotografų Lietuvoje.

Patogų teisininko darbą prieš šešerius metus Rytis išmainė į fotografiją. Tačiau iki tol su atlikėjų autorinėmis teisėmis dirbęs ir muzikos industriją iš vidaus puikiai pažinęs vyras nuo pramogų pasaulio nenutolo. Šiandien jis fiksuoja koncertų bei renginių akimirkas ir savo unikaliu gebėjimu vienu kadru perteikti visą aplink tvyrančią nuotaiką žavi tiek melomanus, tiek muzikantus. Retas koncertas nebūna įamžintas Ryčio fotoaparatu, tad nenuostabu, jog jo nuotraukos dažnai puošia ir manoMUZIKOS renginių recenzijas.

Nors savo, kaip talentingo fotografo vardą Rytis užsitarnavo fiksuodamas scenos akimirkas, šiandien jo per vos kelis metus sukauptas gausus portfolio yra turtingas ne tik muzika. Jo darbų sąraše – beprotiškasis Dakaro ralis, net kelios iškilmingos vestuvės Indijoje, žymių Lietuvos žmonių fotosesijos, portretai, kelionių fotografija.

Bet didžiausia aistra, kaip ir galima buvo spėti, Ryčio gyvenime yra muzika. Anot jo paties, aistros muzikai nejaučiantis fotografas koncertų fotografuoti negali.

 

Ryti, koks yra pirmasis Tavo  muzikinis prisiminimas?

Pirmasis mano muzikinis prisiminimas yra tėvų turėtos plokštelės. Jų tuo metu namie būdavo labai daug. Ypač man įstrigusi yra a.a. Vytauto Kernagio ir jo kompanijos „Kabaretas Tarp Girnų“ plokštelė. Kažkada mokykloje buvo užduotis išmokti Kazio Binkio eilėraštį „100 pavasarių“. Būčiau galėjęs padeklamuoti eiles tą pačią akimirką, nes mintinai mokėjau dainą. Ką jau kalbėti apie Tamošiaus Bekepurio piršlybas. Tiek teksto net šiuolaikinėse repo dainose turbūt nėra. Automobilyje sukdavosi kasetės, o aš būdavau tas, kuris „užsakinėdavo“ muziką. Kai kurių kasečių playlistai net dabar guli ant mano stalo. Kiek vėliau prasidėjo CD era. Paaugliui šis malonumas atsieidavo tikrai nepigiai.

nor_soft

Hitai

Kuris atlikėjas ar grupė buvo pirmoji, kuri Tau nuoširdžiai patiko?

Augau klausydamas radijo ir žiūrėdamas „MTV“. Viskas, ką naujo sužinodavau, būdavo iš ten. „M1 Top 40“ ir „MTV“ savaitės „Top 20“ buvo svarbiau už bet ką. Nenuostabu, kad pirmieji paaugliški patikimai buvo iš pop serijos. Pirmieji baisiai patikę ir nusipelnę kabojimo ant sienos buvo „Take That“, bet netrukus jie užleido vietą „Oasis“ ir dar kiek vėliau – „Depeche Mode“. Šios dvi grupės buvo išskirtinai šlovinamos mano gyvenime.

O kaip muzikos klausaisi šiandien?

Pereita buvo viskas. Paskutinis įsigytas muzikos klausymo prietaisas – kasetinis ausinukas. Nusipirkau jį, kad galėčiau skaitmenizuoti kasetes, kuriose buvo įrašyta kažkas įdomaus, pvz. 30-oji radijo laida, kurią pats vedžiau tuometinėje Mažeikių radijo stotyje „Ventus“. O šiandien 96 proc. klausau savo susidarytų grojaraščių „Spotify“. 2 proc. – „Youtube“. Ir dar 2 proc. – automobilyje kartais įsijungiu „LRT Opus“ arba „M1 Plius“.

Su kokia muzika geriausiai sekasi užmigti?

Nakčia miegoti einu viską išjungęs. Bet va tam retam pietų miegui turiu labai aiškius savo favoritus. Absoliučiai daugeliu atvejų tai yra grupės „Foje“ 1993-iųjų koncerto Sporto rūmuose įrašas „Aš Čia Esu“. Negaliu paaiškinti kodėl, bet dar nesu blogai pailsėjęs jo klausydamas. Aišku, jeigu tai galima pavadinti klausymu, nes užmiegu per keliolika sekundžių. Bet va prabudus kažkur kambario gale labai malonu girdėti tą ošesį koncerte, labai gerai nuteikia.

Tiesa, turiu ir dar vieną himną poilsiui ir nusiraminimui. Tai – Donis „Baltos Juodos Klajos”. Viena ilgiausių kompozicijų Lietuvos muzikos istorijoje. Rašydamas savo magistrinį darbą perklausiau ją virš 100 kartų.

O ar yra kūrinys, kuris Tave geriausiai pažadina?

Atsiradus polifoninėms melodijoms telefone, labai ilgą laiką žadintuvu dirbo „Survivor“ daina „Eye Of The Tiger“. Kaip dabar pamenu, labai skubėdavau kuo greičiau išjungti, gerokai buvo atsibodusi.

Esi pirmiausiai muzikos fotografas. Koks koncertas Tau paliko didžiausią įspūdį?

Vienareikšmiškai – 2009 m. žiemą Stokholme matytas vienas iš paskutiniųjų „Oasis“ koncertų apskritai. Važiavome automobiliu iki Rygos, pakeliui sugedome, vos spėjome į keltą. Kai pagaliau atsidūrėme arenoje ir prasidėjo koncertas, maniau, kad būsiu sutryptas. Buvo nežmonišką banga virstančių žmonių. Stovėjome keturiese, o po tos bangos savo kolegų nebesutikau iki pat koncerto pabaigos. Bet liūdna nebuvo. Kažkada „Youtube“ mačiau vaizdo įrašą kur per „Don’t Look Back In Anger“ aš laikau iškėlęs trispalvę. Dabar tas video kažkur dingęs… Tai buvo nepakartojamas koncertas. 1995 – 1996 metais, kai mano gyvenime prasidėjo „Oasis“ dievinimas, nė už ką nebūčiau patikėjęs, net nelabai ir svajojau, kad pavyks juos pamatyti, todėl buvo labai smagu, kad svajonė dar spėjo išsipildyti.

Tai kaip ten yra… Liamas ar Noelis?

Noelis! Nors kai buvau jaunesnis labiau žavėjo Liamas. Kaip ten bebūtų, Noelio solinė karjera davė kur kas daugiau vaisių nei Liamo. Bet kartu jie gali daugiau. Tikiuosi susiprotės.

Kokio mirusio atlikėjo koncerto įamžinti, deja, jau nespėjai?

Būčiau bet ką padaręs, kad tik būčiau galėjęs nufotografuoti Freddie Mercury. Dar labai labai trūksta kolekcijoje „Oasis“, bet čia vilties dar yra.

Ne vien „Oasis“ yra kultinė tavo grupė. Ne kartą esi deklaravęs meilę „Depeche Mode“ muzikai. Tai kuris depešų albumas yra tavo mėgstamiausias?

Geriausias „Depeche Mode“ albumas man yra koncertinis „The Songs Of Faith And Devotion“. Tai yra absoliutus monstras, kurio nei laikas, nei dar kas nors neturi šansų sumenkinti. Maksimali energetika ir absoliuti “Depeche Mode” karjeros viršūnė.

Anksčiau interviu esi sakęs, kad savo darbų namie ant sienos pasikabinęs neturi. Bet vis dėl to, kokio vieno atlikėjo nuotrauka papuoštum namų sieną?

Tiesą sakant, pastaruoju metu pradėjau spausdinti nuotraukas ir ant sienos jau kabo keli mano darbai. Išskirti vieną būtų be galo sunku, nes variantų yra keli šimtai. Daugeliu atveju apsisprendimą, kas turi būti atspausdinta lemia paties kadro sėkmė.

Jeigu turėtum galimybę išgerti arbatos su vienu žmogumi iš muzikos industrijos, kas jis ar ji būtų?

Tai būtų Vytautas Kernagis, ir tą galimybę aš turėjau! Mano visas gyvenimas vienaip ar kitaip buvo susijęs su muzika. Iš pradžių muzikos klausymasis su draugais namie, laiptinėse. Kiek vėliau diskotekos mokykloje, naktiniame klube. Tuomet darbas radijo stotyje. Dar mokydamasis universitete pradėjau dirbti teisininku Lietuvos gretutinių teisių asociacijoje “AGATA”. Pirmas žmogus, kuris atėjo į mano kabinetą su reikalais buvo atlikėjų tarybos narys Vytautas Kernagis. Tuo metu man teko protokoluoti posėdžius, todėl turėjau galimybę, kad ir netiesiogiai, juose dalyvauti. Ir, kaip žinia, per juos ir po jų įvykdavo visokių įdomių dalykų. Kartu su kolegomis ir Vytautu Kernagiu esame visokių dalykų nuveikę. Pavyzdžiui švietėme visuomenę apie atlikėjų teises!

Tikriausiai visi turi tą vieną „guilty pleasure“. Koks yra tavasis?

Būna kartais nugirsti kur nors kokią labai populiarią dainą ir paskui pagauni save jos ieškant Youtube. Man labai patiko kaip visa paauglių pilna salė choru dainuoja Justin Bieber „Love Yourself”. Būtent šita versija. Kitų jo dainų nemėgstu. Na, o šiaip „guilty pleasure” sąraše daugiau būtų dainų iš vaikystės. Ten tikrai ne viena „Modern Talking“, „C.C. Catch“ daina. Nors, tiek čia to „guilty“… 🙂

Ar yra muzika, kurios nuoširdžiai negali pakęsti?

Šitas klausimas, manau, jau yra išnykęs. Šiais laikais turiu tokią pasirinkimo laisvę, kad net nespėju paklausyti visko, ką tikrai noriu išgirsti. Tai kam galvoti apie tai, kas nepatinka? Nėra muzikos, kuri absoliučiai niekam nepatinka. Gerbiu tuos, kurie klauso to, ko neklausau aš. Savo tiesų nebeaiškinu nuo kokių 1996-ųjų, kuomet tikrai buvo madinga kažko nekęsti.

O ar sugebi atsiriboti nuo asmenybės, jeigu Tau labai patinkančią muziką atlieka bjauraus būdo arba reputacijos atlikėjas?

Dažnai susiduriu su muzikantais savo darbe. Reikia pripažinti, kad asmenybių pažinimas daro įtaką. Ypatingai tais atvejais, kai kažką mėgau paauglystėje, bet sutikus ir susipažinus dabar, idealizuoti nebeišeina. Juk visi esame tik žmonės ir visi esame atkeliavę čia iš ten pat. Todėl kartais geriau dievukų nepažinti ir palikti taip, kaip juos nusipiešei sau.

Kokią vieną vienintelę dainą pashare‘intum savo Feisbuke, jeigu tai visuomet liktų ta vienintele pashare‘inta daina Tavo gyvenime?

Oasis „Some Might Say“. Nuo pat pirmo karto, kai ją išgirdau, žinojau, kad tai mano gyvenimo daina. Šiai dainai jau 24 metai, bet ji nesensta. Joje yra sukomponuota viskas, kas man patinka.

Kokios muzikos klausai dirbdamas ne itin įdomų darbą, pavyzdžiui redaguodamas nuotraukas?

Nuotraukų redagavimas yra pats dėkingiausias darbas klausyti muzikos. Bėda tik, kad video nepažiūrėsi. Todėl sudarinėju grojaraščius. Kiekvieną savaitę „Spotify“ sąžiningai perklausau savaitės rekomendacijas, iš jų atsirenku tai, kas patinka ir pamažu susidaro neblogas sąrašas, kurio klausant nieko nereikia perjunginėti.

Nemažai keliauji. Kokia muzika geriausiai tinka kelionėms?

Kelionėms lėktuvu turiu savo himnų, bet iš esmės tai tie patys grojaraščiai, dažniausiai priklausantys nuo nuotaikos.

Koks kūrinys Tau kelia didžiausius sentimentus?

Tai vienareikšmiškai dainos, kurias dainuodavom su draugais būdami vaikai. Tuo metu Lietuva vadavosi iš okupacijos ir tokios dainos kaip „Tėvyne dainų ir artojų“ arba „Šaukiu aš tautą“… Jos per akimirka mane nukelia į vaikystę, kur vos tik pradėję suvokti pasaulį tapome tokių reikšmingų įvykių liudininkais.

Jeigu galėtum vienai dienai tapti bet kuriuo pasaulio atlikėju, gyvu arba mirusiu, kuo norėtum tapti?

Freddie Mercury! Norėčiau pajausti ką reiškia būtent taip dainuoti Wemblio stadione. Vaikystėje turėjau kasetę, su ten įrašyta „Love Of My Life“ koncertine versija. Negalėdavau patikėti, kad minia gali taip dainuoti drauge.

Kokia muzika turėtų skambėti per Tavo laidotuves?

Bijau, kad konkrečių dainų klausymas per laidotuves jas iš esmės pakeičia. Atsiranda „inkarai“, kurie vėliau jas išgirdus nukelia būtent į laidotuves. Manau kad laidotuvės nėra ta vieta, kur kažkas turėtų sužinoti kas tau patiko ir vėliau vis prisiminti, kur tai girdėjo. Nors Donio „Baltos Juodos Klajos“ turbūt būtų arčiausiai tiesos…

Na ir tradiciškai, kas, Tavo manymu, yra didžiausias blogis Lietuvos muzikos padangėje?

Muzikinis neraštingumas. Tikrų muzikos mokytojų trūkumas. Esamų mokytojų kompetencija. Reikia gerinti jų darbo sąlygas, padėti jiems. Muzikai mokyklose reikia skirti kur kas daugiau dėmesio, nei yra skiriama dabar. Aš pats esu beraštis šią prasme ir man kiek liūdna dėl to. Reikia sudaryti kaip įmanoma daugiau sąlygų vaikams prisiliesti prie muzikos įvairiausiais kampais jau pirmaisiais gyvenimo metais. Norėčiau prie to nors šiek tiek prisidėti. Ir jau turiu minčių, kaip tai būtų galima padaryti.

Donatas Ulvydas – apie geriausią kino filmo muziką, roko maršą per Lietuvą ir alternatyvų „valstybės Paslapties” garso takelį

manoBLITZ

Ulvydas

Donatas Ulvydas

Sunku įsivaizduoti Lietuvos kino padangę be režisieriaus Donato Ulvydo – žmogaus, į pasaulį sugrąžinusio svieto lygintoją Tadą Blindą ir pristačiusio trapią idealistę Emiliją, kurios tikėjimas teatru (o kartu ir Lietuva) buvo gerokai stipresnis už represinius ir ideologinius sovietų pančius. Šie du filmai – tik nedidelė dalis visos prieš 44 metus Šiauliuose gimusio režisieriaus filmografijos. Donatas taip pat yra sukūręs ne vieną vaizdo klipą žymiausiems šalies atlikėjams bei kelias dokumentines juostas (jų gretose – ir 2000 m. pasirodęs filmas apie grupę „FOJE”) . Paskutinė iš jų – pusantros valandos trukmės filmas apie Lietuvos Prezidentę Dalią Grybauskaitę, pavadintas „Valstybės paslaptis”. Šiuo metu kino teatruose rodomoje juostoje apžvelgiamas šalies vadovės prezidentavimo dešimtmetis, pristatomi Lietuvos pasiekimai ir sudėtingi politinių sprendimų užkulisiai.

Tačiau manoMUZIKA su Donatu Ulvydu šįkart kalbėjo ne apie kiną. Tiksliau, ir apie jį, bet iš kitos pusės.

Jau seniai žinojome, kad Donatas – žmogus, neabejingas muzikai. Muzika jo filmuose vaidina toli gražu ne paskutinį vaidmenį. Todėl šiandien rubrikoje manoBLITZ ir kalbamės būtent apie ją.

„Roko maršas per Lietuvą”, Emiliją geriausiai apibūdinanti daina, alternatyvus „Valstybės paslapties” garso takelis, geriausias gyvenimo soundtrackas ir Pink Floyd’ų „Siena” – tik kelios iš daugelio temų, kurias palietėme trumpame, bet įdomiame pokalbyje.

Pirma tavo tikroji muzikinė meilė

Nebuvau geras vaikis mokykloje. Oj, labai nebuvau… Nevogiau ir nerūkiau, bet nebuvau. Visada galvojau, kad reikia garsiai reikšti savo mintis, triukšmauti ir krėsti zbitkas. Ir kai atrodė, kad visi mokytojai jau seniai nuo manęs nusisuko, kenčia mano buvimą ir tikrai nelaiko manęs kuo nors daugiau nei mokiniu, atėjo mano auklėtoja. Ji buvo dar ir muzikos mokytoja (o tai reiškia labiau euklėtoja nei muzikos mokytoja) ir pasakė: va, imk ir paklausyk, man atrodo tau turėtų patikti. Tai buvo „Pink Floyd” albumas „The Wall”. Buvau šoke. Trim aukštais. Pirma, kad ji pamatė manyje ne padaužą, o bičą, kuriam galima skirti dėmesio ir atnešti savo mėgstamą muziką. Antra, ramybės nedavė klausimas – kaip tavo mokytojai gali patikti tokia muzika. Kaip??? Ir trečia, kokia nuotabi tai buvo muzika. Tai net ne muzika – tai garsų pasaulis. Klausydavausi tos kasetės kiekvieną vakarą. Pradėjau su ja bręsti. Gerbti mokytojus. Pradėjau pasitikėti savim. Pradėjau augti su Pinkais.

Daina, kuri asocijuojasi su pirma tikrąja meile.

Kernagis. Turbūt sunku įsivaizduoti romantiką “Severiutėje” bet mums taip buvo. Režisūros studentams norėjosi kažko netradiciško. Norėjosi kitaip matyti pasaulį. Gal todėl ir liūdna muzika atrodė žiauriai romantiška.

Tavo pirmas muzikinis prisiminimas.

Mano teta (tėčio sesuo) kai dar buvau vaikas – garsokokos grupės “Vaivorykštė” (Panevėžys) ir tuometinių hitų “Debesėli debesėli” bei “Septyni maži ožkiukai” autorė. Todėl nenuostabu, kad jos muzika visada liedavosi giminės baliuose ir vestuvėse. Gyva muzika. Su gyvomis gitaromis, saksofonu ir … ir su gyvais BŪGNAIS. Niekada neužmiršiu, kaip sėdėdavau beveik įkišęs galvą į didelį BOSĄ ir svajodavau, kad užaugęs būsiu “barabanščiku”. Vėliau, labai pavydėjau klasiokams, kurie mušė pionierišką būgną, o man reikėjo pūsti trimitą.

Ko šiuo metu klausaisi savo automobilyje?

Turiu susikaupusią nemažą (ir labai keistą) mp3 kolekciją. Labiausiai patinka uždėti shuffle ir nustebti kokią sekančia dainą išgirsiu. Kaip loterija. Dažniausiai tai būna užmirštos dainos, kurios primena skirtingus etapus ir savo atsiradimo istoriją. Vienos patiko kažkada, kitos buvo paduotos tam, kad pagalvočiau ar nenoriu sukurti muzikinio klipo, trečios -ieškotos ir kažkada sutrintos. Dabar toks etapas, kai norisi peržvelgt tai, ką turiu. Loterija, primenanti skirtingus gyvenimo etapus. Nuo „Accept” iki „Meilės ir mirties Veronoje”.

Kaip apskritai šiandien klausaisi muzikos?

Tik mašinoje. Neturiu įg8džio atsisėsti ir klausytis. Gal dar neužaugau nei iki vinilų nei iki „Bang and Olufsen” kulto. Bet renkantis automobilį labai svarbu kokia garso aparatūra jame yra. Ir ypač patinka važiuoti vienam, klausytis muzikos ir dainuoti. Kiek gerklė leidžia. Kelias visada būna per trumpas. O geriausia vieta klausytis muzikos – lėktuve. Geros ausinės, kurios užmuša lėktuvo ūžesį. Ir tada “išskrendi” į muzikos pasaulį. Bet mašinoje dažniau.

Jeigu reikėtų įvardinti dainą (neskambėjusią filme), kuri geriausiai tiktų tavo „Tadui Blindai. Pradžia“, koks tai būtų kūrinys?

Dire Straits “Brothers in Arms”

 

Kokios muzikos klauseisi kurdamas Emiliją iš Laisvės Alėjos?

Kernagio. Gal todėl kad panašiu laikotarpiu buvo “Brodo kultūra”. Gal todėl, kad norėjau rasti dainą, kuria herojai sudainuos filme. Radom. Tai Vytauto Kernagio “Tobulas eilėraštis”

 

Jeigu Emilija būtų daina, koks tai būtų kūrinys?

Tanita Tikaram “And I think of you”

 

Jeigu neturėtum garso takelio, kokia daina turėtų skambėti „Valstybės paslapties“ finale – tomis akimirkomis, kai Prezidentė rodo, kas jos stalčiuose?

Pagrindinė tema iš filmo “Forrest Gump”. Alan Silvestri.

Koks apskritai tau geriausias visų laikų soundtrackas?

„Anglas ligonis”. Anthonny Minghella filmas ir Gabriel Yared muzika. Gal geriausias ne todėl kad geriausias, bet todėl, kad tai buvo mano pirmas filmas išgirstas tikroje 5.1 kino salėje. (Čikaga 1997). Tai tas atvejis, kai nuo muzikos šiurpo oda. Tai tas atvejis, kai supratau ką kino filme reiškia garso takelis. Tai tas atvejis, kai norisi padaryti kažką panašaus.

Kokia geriausia specialiai filmui sukurta daina?

Lady Gaga “Shallow”. Kad ir kaip skirtingai visi vertina šitą filmą.

Man tai puikus muzikinis filmas. Gal todėl kad vienas iš paskutiniųjų matytų.

Gal todėl, kad eilinį kartą stebėjausi “atlikėjo” stiprumu. Lady Gaga eilinį kartą      įrodė, kad yra nereali atlikėja. Ji puikiai atliko vaidmenį. O kaip kūrėja – sukūrė       puikų hitą.

Kasetė, CD, MP3 grotuvas, iPodas ar vinilas?

mp3. Ta magiška shuffle funkcija man leidžia stebėtis. Kelionės jausmas. Antroje vietoje kasetė. Nes labai laukiu laiko, kad nusipirksiu aparatą, galintį “nuripinti” vaikystės kasetes į skaitmeninė laikmeną ir galėsiu keliauti laiku. Į savo vaikystės garsus. Čia kalba nuostalgija.

Su kokia muzika geriausia užmigti?

Nedarau to. Jei muzika – tai muzika. Jei miegot – tai miegot. Bet „Space” ir Jean Michel Jarre ir “Deliverance” prieš miegą gali nubraukti visas negandas ir perkelti į kitą pasaulį.

Kokia daina geriausiai pažadina?

A.Mamontovo “Mono arba stereo”. Kai ruošiausi šios dainos vaizdo klipo filmavimui – pabusdavau su šita daina ir man ji  asocijuojasi su startu. Su nauja diena. Su pradžia.

Jeigu galėtum sukurti filmą apie vienintelį atlikėją pasaulyje, apie ką būtų filmas? Kodėl?

Nesakyčiau “jei galėčiau”. Noriu pasakyti kad “norėčiau” ir gal mintyse net “ruošiuosi”. Tai būtų filmas apei Vytautą Kernagį. Filme būtų žiauriai daug muzikos. Tiesiog manau, kad tiek filmo , tiek muzikos  labai reikia žiūrovui. Žmonėms, žiūrovui vis dar labai reikia maestro Vytauto Kernagio.

Atlikėjas, su kuriuo norėtum išgerti kavos ir pašnekėti? Kodėl? Ko paklaustum?

Jason Mraz. Kažkaip atrodo žiauriai paprastas bičas. Labai nemėgstu žvaigždžių, kurios dirbtinai susikuria “nepasiekiamumo” etiketę. Tuo tarpu su šiuo atlikėju atrodo galėtume kalbėti paprastai. Apie banalius dalykus. Gal sutiktų duoti kokią nors dainą filmui. Negi gaila (šypsosi).

Koncertas, palikęs didžiausią įspūdį?

Roko maršas per Lietuvą. Kai esi vaikas ir pirmą kartą pamatai išdažytą “Antį”, vietinius pankus su šakute rankoje ir šaukiančius „Heavy Metal”… Kai pirmą kartą gyvenime bėgi prie scenos per Bix’ų pasirodymą ir užmiršti, kad esi su treningais ir neturi suplyšusių džinsų… Bėgi, nes ir tu, ir jie –  šiauliečiai. Juk reikia palaikyti saviškius.

Tavasis „guilty pleasure“?

Robie Wiliams “Sinatra show”

The Beatles ar The Rolling Stones?

The Beatles. Vien dėl „Yesterday”. Tekstas ir paprastumas. Liudesio romantika. Kaip tik man.

SEL ar FOJE? Kodėl?

„FOJE”. Ir ne tada, kai visi dėl jų ėjo iš proto. Tada man buvo „Bix”. „FOJE” atradau smarkiai vėliau. Tekstai ir melodija. Ypač “Mėlyni plaukai.

Kas blogiau – Ruki V Verch ar Radžis?

Teko pagooglinti kas tas „Ruki v Verch”. Paguglinęs sakau, kad blogiau yra „Ruki v Verch”. Manau, geriau klausykimės “saviškių”. Beje, kiek žinau, fainas ir paprastas bičas tas Radži. O tai, kad mes jį pamatėme „olimpe”, manau, kad kalta aplinka ir paklausa. Kokie esame, tą ir gauname. Tokia rinka buvo. Kažkas ant to važiavo. Neblogai važiavo. Bet yra amžini dalykai ir yra Radži. Ankščiau ar vėliau ir jis praeina. Man atrodo praėjo.

Kokią vienintelę dainą pasharintum savo facebooke? Sąlyga paprasta – tai visuomet liks vienintelė pasharinta daina tavo gyvenime.

Frank Zappa “Bobby Brown”. Ir čia tas atvejis, kai suprantu, kad nesu atlikėjų fanas. Man patinka dainos. Nemėgstu klausyti visos atlikėjo kūrybos jei patinka tik viena daina. Taip ir su šia.

Kokios muzikos nuoširdžiai negali pakęsti?

Džiazo, kuris džiazas vardan džiazo. Be melodijos. Nesuprantu sunkių melodijų ir negaliu pamiršti kaip kankinausi Birštono džiazo festivalyje.

Ar galėtų egzistuoti kinas be muzikos? Kiek muzika apskritai yra svarbi filmui?

Manau, kad kinas be muzikos, tai tas pats kaip mašina be vairo. Tik muzika sujungia viską į vieną emociją. Kine yra  visi menai –  fotografija, choreografija, literatūra, kostiumas dizainas, ir t.tt. Tačiau viską apjungia muzika. Kartais muzika gimsta iš garsų. Todėl labai dažnai muzika kine susilieja su garsu į vienį – kuris atneša žiūrovui galinę emociją. Yra toks posakis: kino salėje išjungus garsą – visi puola švilpti ir trepsėti kojomis. Tuo tarpu jei išjungi vaizdą, tai visi dar labiau nutyla ir gali sekti istoriją. Kiną galima pamatyti vien iš garso takelio.

Kūrinys, keliantis didžiausius sentimentus?

Frank Sinatyra “My way”. Visais svarbiausiais gyvenimo momentais noriu išgirsti šį gabalą. Ypač skirtingais atlikimais. Elvio Preslio, Robie Wiliamso.

Trys geriausios tavo gyvenimo dainos?

Frank Sinatra “My way”. Vytautas Kernagis “Karuselė” ir Frank Zappa “Bobby brown”

Pati blogiausia daina

Kažkas iš Andriaus Rimiškio repertuaro. Bet manau, kad vietos po saule yra ir tokioms dainoms.

Kas, tavo manymu, yra didžiausia Lietuvos muzikos padangės yda?

Tai kad neturim legalios platformos, kurioje būtų VISOS pasaulio (ir Lietuvos) dainos. Kad galėtume vienoje vietoje klausyti viską viską viską.

Andrius Mamontovas, Marijonas Mikutavičius ar Gytis Paškevičius?

Marijonas. Lietuva be Kernagio ir Marijono nebūtų Lietuva.

Dovydas Pancerovas – apie SEL koncertą Šilutėje, brolius Bendžius ir „Kiborgų žemės” garso takelį

manoBLITZ

Pancerovas

D. Pancerovas (nuotr. asmeninio archyvo)

Kai kalba pasisuka apie tiriamąją žurnalistiką Lietuvoje, vienas iš kelių vardų, kuris iš karto iškyla prieš akis – tai Dovydas Pancerovas. Portalo 15min.lt žurnalistas, rašantis apie politinę korupciją, organizuotą nusikalstamumą, pinigų plovimą ar priešiškų šalių propagandą yra pelnęs ne vieną apdovanojimą. Pernai jam buvo įteiktas ir valstybės apdovanojimas – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medalis.

Šilutėje gimęs D. Pancerovas savo CV turi dar vieną ypatingą įrašą – jo žurnalistinė patirtis karo zonoje Ukrainoje sugulė į knygą „Kiborgų Žemė”, kuri labai greitai po pasirodymo tapo bestseleriu visoje Lietuvoje. Ir tai – toli gražu ne vienintelė knyga, kurios autorystė priklauso Dovydui. Šiuo metu kartu su kolege Birute Dovidonyte D. Pancerovas rašo dokumentinę knygą apie vieną politiką. Žurnalistas taip pat prisipažįsta, kad neilgai trukus knygynus turėtų pasiekti ir jau kelerius metus jo rašomas žurnalistinis detektyvas, pasakojantis apie neįprastą tiriančių žurnalistų darbą Lietuvoje.

Tačiau šįkart kalbėsime ne apie žurnalistiką, knygas ar darbą. Tiksliau, ir apie tai, bet iš visiškai kitos pusės.

Taigi, rubrikos manoBLITZ svečias – Dovydas Pancerovas.

Koks yra tavo pirmas muzikinis prisiminimas?

Oi, sunku atkapstyt… Kai pagalvoju apie muziką ir vaikystę, pirmiausiai į galvą šauna „Pink Floyd” plokštelės „Delicate Sound of Thunder” viršelis: elektros lemputėmis apklijuotą kostiumą vilkintis vyras. Keista nuotrauka, nesuprantama kaip ir suaugusių pasaulis.

Mano vaikystės namuose nuolat buvo klausoma muzikos. Tėvai per patefoną leisdavo „Doors”, „Pink Floyd”, „Led Zeppelin”, „Queen”, „Deep Purple”, „The Beatles”, Jimi Hedrix. Iš lietuviškos muzikos mama klausydavo Vytauto Kernagio, tėvas – „Hiperbolės”. Mano tėvas, – talentingas būgnininkas, – pakęsti negalėjo „visų tų italų muzikos“, kuri tapo populiari pirmaisiais nepriklausomybės metais. Tas jo pasakymas man kažkaip giliai įstrigo.

Aš vaikystėje irgi nuolat klausydavau plokštelių, daugiausiai pasakų, bet dievinau „Keistuolių teatrą” ir „Kabareto tarp girnų” dainas.

Koks CD šiuo metu yra tavo grotuve automobilyje?

Pats nevairuoju, bet žmonos automobilyje šiuo metu groja Johnny Cash geriausių dainų kolekcija „Man in Black”.

Labiausiai Cashas patinka mano sūnui Daumantui. Jam dveji su puse metų, todėl nuolat prašo išversti angliškas dainas. Toks prašymas man yra proga pasilinksminti, todėl nuolat primeluoju apie dainų tekstus, prikuriu savų istorijų apie Johnny ir kaubojus. Nieko nuostabaus, kad įsėdęs į mašiną jis pirmiausiai paprašo įjungti Cashą.

Prieš tai mašinoje klausydavome „Queen” albumo „A Night at the Opera”. Irgi dėl sūnaus. Man sunku tą paaiškinti, bet dvejų metų su puse Daumis yra nerealus Fredžio gerbėjas, moka jo judesius ir kai kuriuos priedainius: jaidijo gaga, vy vil jak jų, vy da čiampions, a bai tų dast, a von tų byfy. Buvo laikas, kai jis dienų dienas vaidindavo „Queen” koncertus, žinojo, kaip Fredis elgiasi per „Live Aid” arba per „Live at Bowl”. Atpažįsta tuos koncertus iš dainų atlikimo ir net žiūrovų reakcijų.

Pirma tau nuoširdžiai patikusi grupė.

Turbūt „Keistuolių teatras”. Jau minėjau, kad daugiausiai klausydavau plokštelių su audiopasakomis, bet ir muzika patiko. Keistuolių teatras turbūt labiausiai. Labai džiaugiuosi, kad mano sūnui irgi patinka „Varna Albertina” ar „Geltonų plytų kelias”. Tikrai džiaugiuosi, kad tos dainos yra suskaitmenintos ir lengvai pasiekiamos.

 

Kaip šiandien klausaisi muzikos?

Muzikos klausau važiuodamas į darbą arba eidamas iš darbo pėstute. Klausau per Spotify telefone. Šiame gyvenimo etape beveik kiekvieną vakarą su šeima svetainėje klausome muzikos, šokame, žaidžiame koncertus ir panašiai. Kaip jau sakiau, mano sūnui muzika yra svarbus dalykas.

Su kokia muzika (grupe, daina) geriausia užmigti?

Hmmm… Tiesą sakant, man su muzika užmigti neįmanoma. Kai klausau džiazo, bliuzo, roko, repo ar net klasikinės muzikos, smegenys būna įsitempusios. Stengiuosi nepraleisti nė vienos natos, nė vieno instrumento, nė vieno garso. Retai kada klausau muzikos kaip fono. Jeigu reikia garsų fone, tai pasileidžiu šnekančius žmones – radijo laidą, interviu iš Youtube arba kokį podcastą. Muzikos klausymas man yra toks pat procesas kaip knygos skaitymas.

Beje, mano miego receptas jau ne vienerius metus yra toks: nuo dešimtos vakaro atsitraukiu nuo telefono, kompiuterio ar televizoriaus, imu popierinę knygą ir skaitau iki miego. Geriausiai skaityti klasikinę grožinę literatūrą, pastaruoju metu vengiu non fiction knygų, nes jos galvon prikiša svetimų idėjų.

Koks kūrinys geriausiai pažadina?

Oi, daugybė dainų puikiai veikdavo kaip žadintuvas. Tiesiogine šio žodžio prasme mano žadintuvais būdavo Jim Croce „I Got A Name”, „Queen”  „I Want It All” arba „Don’t Stop Me Now”, o vieną vasarą netgi turėjau „Call Me Maybe”. Neva tai buvo bajeris, bet taip visą vasarą ir pragrojo rytais.

Kasetė, CD, MP3 grotuvas, iPodas ar vinilas?

Per savo muzikinę biografiją turėjau visus iš šių prietaisų, bet dabar naudojuosi Spotify ir net nežadu to keisti. Man svarbiausia yra kūriniai, o priemonės, per kurias klausaus muzikos, pirmiausiai turi būti patogios. Aišku, kokybiškos. Bet aš ne iš tų žmonių, kuriems reikia auksinių laidų, kad pajustų kokybę.

Koncertas, palikęs didžiausią įspūdį?

Turbūt didžiausią įspūdį man paliko 1999-aisiais Šilutės kultūros namuose vykęs „SEL” koncertas. Tada jie pristatinėjo savo naujausią singlą „Svetimi” ir neseniai išleistą albumą „Guma”. Tais laikais „SEL” muzika buvo savotiška revoliucija lietuviškos populiariosios muzikos rinkoje.

Dabar sunku tą suvokt, bet geras dvi valandas prieš SEL koncertą prie Šilutės kultūros namų žmonės stovėjo milžiniškoje eilėje, – bent jau man tada taip atrodė. Stovėjau priekyje, pirmose eilėse, minios prispaustas prie stiklo sienos, skiriančios bilietų kasas ir kultūrnamio foje. Kažkur už to stiklo buvo Egidijus Dragūnas, ir tai audrino minią. Likus valandai iki koncerto, žmonės taip įsisiūbavo, kad mane ėmė smarkiai spausti prie stiklo. Staiga stiklo siena neatlaikė, pažiro šukės, o aš ir kiti žmonės įgriuvome į foje. Vos pakilęs nuo žemės šoviau į kultūrnamio laiptinę, nes žinojau, kad antrame aukšte yra koncertų salė. Paskui mane bėgo nemaža gauja, mus vijosi darbuotojai. Įpuolėme į koncertų salę ir pamatėme ant scenos prie mikrofono stovintį Dragūną. Jis lupo apelsiną ir darė soundčeką. „Kas jus čia įleido“, – pamatęs mus pasakė per mikrofoną. Po kelių sekundžių mus visus susėmė.

Nepamenu, kaip viskas baigėsi, bet koncertas buvo nuostabus. Stovėjau priekyje, prisimenu daug detalių. Pamenu, po koncerto lipau ant scenos autografų. „SEL” narys Olegas, paprašytas pasirašyti ant „Svetimų” kasetės, paklausė manęs: „O ką jeigu nepasirašysiu?“ Išvydęs mano išraiška iškart pridėjo: „Juokauju, duok kasetę.“

 

Jeigu turėtum galimybę išgerti arbatos su vienu žmogumi iš muzikos industrijos, kas tai būtų? 

Per visą savo gyvenimą turėjau tris tikrus dievukus: Kobe Bryantas, Leonardas DiCaprio ir Eminemas. Tai iš muzikos pasaulio susitikti norėčiau su Eminemu. Nežinau, ko jo paklausčiau. Gal pasakyčiau, kad jis buvo ne pats geriausias pavyzdys maištaujančiam paaugliui. Nors man jo muzika iki šiol artima.

Neseniai suvokiau, kad visus tris mano paauglystės dievukus, – Kobe, DiCaprio ir Eminemą, – sieja tai, kad visi trys savo profesijose išsiskyrė ypatingu dėmesiu atlikimo technikai. Visi trys – fanatiškai susitelkę į skillsų tobulinimą. Pasakyčiau Eminemui, kad jo atidumas ir susitelkimas į įgūdžius netiesiogiai prisidėjo prie mano pasaulėjautos; skaitydamas knygas ir straipsnius visų pirma dėmesį kreipiu į autoriaus atlikimo techniką ir jo įgūdžius.

Kitą vertus, tikrai žinau, ko paklausčiau Brian May. Paklausčiau, ar jis jaučia nuoskaudą, kad būdamas nepaprastai talentingas kūrėjas liko giliame Fredžio šešėlyje? Man visą gyvenimą Brian May emociškai siejasi su pavydu, pavydumu. Tai subjektyvu ir nepagrįsta, bet taip yra. Klausant jo interviu, skaitant knygas apie „Queen”, netgi žiūrint tą siaubingą May’aus prodiusuotą filmą, man susidaro įspūdis, kad jis iki šiol jaučia gilią nuoskauda dėl savo vietos Queen istorijoje.

 

Visi turi tą vieną „guilty pleasure“. Kas tavasis?

Tai gal „SEL”? Man ir dabar patinka senosios „SEL” dainos. Net ir tų naujų jo blizgučių paklausau. Bet gal nesijaučiu dėl to kaltas. Nors jo muzika plokščia kaip paplūdimio nuotrauka ant dekoracijų sienelės, bet visgi techniškai ji gerai padaryta.

Kokios muzikos nuoširdžiai negali pakęsti?

Negaliu atsakyti konkretaus žanro, bet man nepatinka štampuota muzika. Pamenat, būdavo tokie prodiuseriai Timbaland, David Guetta, visokios Sexy Bitch. Nėra taip, kad aš jų nekęsčiau, bet klausyti negaliu. Ir negalima tvirtinti, kad man nepatinka elektroninė muzika, nes taip nėra. Patinka, tarkim, „Aphex Twin”.

Man atrodo, neapykanta yra intymus jausmas, todėl nekenčiamasis irgi turi būti šio to vertas, ar ne? Tokiu atveju, negaliu pakęsti AC/DC. Suprantu, kad tai nėra bloga muzika, bet negaliu pakęsti to cypimo ir čaižių solinių gitarų. Fe.

Ar sugebi atsiriboti nuo asmenybės, jeigu labai patinkančią muziką atlieka bjauraus būdo arba reputacijos atlikėjas?

Ne, nesugebu. Tarkime, man šlykštu klausytis Michael Jackson. Man jis yra purvinas, bjaurus ir negaliu klausyti jo muzikos be šleikštulio. Gal tai nėra gerai, bet nieko negaliu sau padaryt.

Kokią vieną vienintelę dainą pasharintum savo Facebooke? Sąlyga – tai visuomet liks vienintelė pasharinta daina tavo gyvenime.

Jeigu pasakyčiau Bohemian Rhapsody, tai būtų banalu, snobiška. Nenoriu būti banalus. Bet mielai pasidalinčiau Hugh Laurie atliekama „St. James Infirmary”. Beje, per visą savo gyvenime feisbuke esu dalinęsis tik keliomis dainomis, tai St. James Infirmary buvo tarp jų. Dar kažkada neseniai dalinausi Eminemo „Lose Yourself”.

Jeigu turėtum vienintelę galimybę apsilankyti bet kokiame koncerte – kieno?

Eminemo. Iš prigimties esu intravertas ir labai nemėgstu viešų susibūrimų, retai einu į kiną ar koncertus. Bet į Eminemo koncertą kada nors nuvarysiu.

2017-aisiais per atsitiktinumą praleidau „Queen” koncertą Kaune: turėjau bilietus, bet netikėtai sulaukiau pasiūlymo išvykti į kursus JAV apie tiriamosios žurnalistikos tradicijų kūrimą, todėl „Queen” bilietus pardaviau.

Kūrinys, keliantis didžiausius sentimentus

Šiame gyvenimo etape – „Paukščiai”.

Kokios muzikos klauseisi rašydamas „Kiborgų žemę”?

Rašydamas ‘Kiborgų žemę” labai daug klausiau klasikinės muzikos. Tai buvo ne snobiškas tikėjimas, kad aukščiausio lygio muzika padės kūrybai. Tai buvo kažkoks neapibūdinimas, intuityvus poreikis – lyg pats organizmas reikalautų sudėtingo ir gilaus meno. Klausiau Čiurlionio, Beethoveno, Strausso. Beje, skaičiau Bulgakovą, Hemingway. Kažkuriuo metu klausiau Ukrainos patriotinio roko grupės Vopli Vidopliasova atliekamo Ukrainos himno, nes jo klausiau pirmą kartą važiuodamas į frontą.

O jeigu reikėtų vienos dainos, geriausiai apibūdinančios „Kiborgų žemę”?

Jeigu reiktų rinktis „Kiborgų žemės” garso takelį, tai pasirinkčiau „Doors” dainą „The End”. Nežinau kodėl, negaliu paaiškinti. Gal todėl, kad man šios knygos spalvos primena filmą „Apocalypse Now”, kurio atidarymo scenoje skamba ši „Doors” daina? Gal, nežinau.

Na gerai, o jeigu reikėtų įvardyti muziką, kuri geriausiai pibūdintų 15min.lt tyrimų skyrių?

Man Tyrimų skyriaus nuotaika yra tokia septintojo dešimtmečio Amerika, Watergate’o ir Nixono laikai 🙂 Tai tebūnie Jimmy Hendrix arba „Rolling Stones”.

Ar turi dainą, muziką ar grupę, kuri tau asocijuojasi su (tavo manymu) geriausiu tavo straipsniu?

Kol kas mano didžiausia istorija buvo apie Seimo narį Artūrą Skardžių, bet iš tikrųjų jis man nesisieja su jokia muzika. Bet kai prisiverčiu galvoti apie muziką Artūrui Skardžiui, tai natūraliai į galvą ateina Sweet Home Alabama.

Jeigu galėtum vienai dienai galėtų tapti bet kuriuo pasaulio atlikėju (gyvu arba mirusiu) – kuo taptum ir kodėl?

Fredžiu. Man patinka jo energija scenoje, jo ryšys su publika, noras laužyti taisykles ir kosminės ambicijos. Manau, būtent šias savybes privalo turėti roko žvaigždė. Taip pat gal norėčiau pabūti Jimo Morissono kailyje per „Doors” koncertą, bet kitą vertus – labai nekenčiu pagirių.

Trys visų laikų blogiausi muzikiniai kūriniai?

 David Guetta „Sexy Bitch”, Van Halen daina „Jump”. Ir… „Laužo šviesa”, – tepadeda man Dievas.

Trys visų laikų geriausi kūriniai

Queen „Bohemian Rhapsody”

Doors „Riders of the Storm”

Johnny Cash „Hurt”.

 

Liamas ar Noelis? 

Nežinau nė vieno. Bandžiau gūglinti, bet nesu tikras, ar turėjot omeny tai, ką radau. Taigi nežinau.

Blur ar Oasis?

„Blur”. Nors abi grupės man patinka, bet „Blur” klausau dažniau. Beje, „Song 2” buvo vienas iš mano žadintuvų.

Kokia muzika turėtų skambėti per tavo laidotuves?

Liamas arba Noelis, kad ir kas tai yra. Tada žmonės jokiu būdu negalėtų sakyt, kad aš buvau lengvai nuspėjamas.

Kas, tavo manymu, yra didžiausias blogis Lietuvos muzikos padangėje?

Broliai Bendžiai. Čia turbūt net aiškint nereikia kodėl ir koks jų legacy.

 

Ieva Narkutė: visos mano dainos meilėms – esamoms, buvusioms ir įsivaizduojamoms

manoINTERVIU

Ieva Narkutė

Ieva Narkutė

Lyriškoji Ieva Narkutė Lietuvoje geriausiai žinoma tapo tada, kai kino juostoje „Tadas Blinda. Pradžia” nuskambėjo jos  daina „Raudoni vakarai”. Lyriškoji rauda susilaukė tokio populiarumo, kad neilgai trukus Ieva tapo neatsiejama Lietuvos muzikos istorijos dalimi.

Savo diskografijoje iki šiol turėjusi du studijinius ir vieną drauge su orkestru išleistą albumą kūrinio „Raudoni Vakarai” kūrėja kurį laiką buvo dingusi iš viešosios erdvės. Tam buvo rimta priežastis: Ieva susilaukė dukters, kurios gimimas, kaip pripažįsta pati atlikėja, iš esmės pakeitė jos gyvenimą. Ne veltui ir naujame albume, kuris vadinasi „Kai muzika baigias” ir jau netrukus pasieks muzikos parduotuvių lentynas, viena daina yra skirta būtent jai.

Ieva – unikali atlikėja mūsų padangėje. Išskirtinio, švelnaus it šilkas vokalo, niekam nepataikaujančiai, lyriškai  ir visada turinčiai tvirtą savo  nuomonę muzikantei savo simpatijas ne kartą yra išreiškę ir Lietuvos populiariosios muzikos korifėjai. Ieva ne kartą ant scenos lipo drauge su tokiais atlikėjais kaip Andrius Mamontovas, „Biplan” ar Mantas Jankavičius.

Ar bendrų kūrinių su žinomais žmonėmis sulauksime ir jau kitą savaitę įvyksiančiuose naujo albumo pristatymo koncertuose, Ieva neatskleidžia. Tačiau akivaizdu, kad spalio 16 Klaipėdoje, spalio 18 Vilniuje ir spalio 24 Kaune tikrai karaliaus muzika. Atlikėja prisipažįsta, kad koncertams vyskta intensyvūs pasiruošimo darbai ir, kad čia apsilankę muziką mylintys žmonės tikrai neliks nusivylę.

Paskutinių bilietų į koncertą reikėtų ieškoti ČIA, o kol tai darote, siūlome ir išskirtinį Ievos Narkutės interviu portalui manoMUZIKA.

Šviečiant ryškiai spalio saulei, kai už lango smagiai sukosi nuo medžių krentantys pageltę lapai, trumpai šnektelėjome Vilniuje.

Naujo studijinio albumo prireikė laukti beveik 4 metus. Kodėl taip ilgai?

Pagrindinė šios ilgesnės pertraukos priežastis buvo dukters gimimas 2016 metų lapkritį, nubloškęs į naujus, dar nepažintus ir neatrastus motinystės vandenis. Nors kūrybiniai procesai ir nebuvo sustoję – kaip rašiau daug iki dukros, taip ir jai gimus rašau dažnai ir daug, visgi didesniems projektams – albumo įrašams, naujos koncertinės programos rengimui ar didesniems koncertams laiko ir jėgų nebuvo. Be to, gamta pati sudėlioja viską taip, kad jaunos mamos smegenyse kurį laiką yra svarbiausias tik vienui vienas dalykas, tad pačioje pradžioje ir man pačiai natūraliai nesinorėjo pernelyg smarkiai pulti į darbus.

Pastarieji keleri metai tau – pasakiškai turtingi. Vien tik dukters gimimas – itin svarbus ir gyvenimą kardinaliai pakeičiantis įvykis. Nors, kaip sakei, didesnius koncertus palikai nuošalyje, vis dėlto rašei, kūrei ir nuo muzikos nenutolai. Kaip pavyko suderinti Mamystės džiaugsmus ir rūpesčius ir kūrybinį laiką?

Na taip, “turtingi” yra būtent tas žodis, kurį ir pati vartoju galvodama ir kalbėdama apie pastaruosius keletą metų (šypsosi).  Turtingi patyrimų, atradimų, savęs pažinimo, pirmų kartų, nesėkmių, pamokų… galėčiau taip tęsti dar porą pastraipų, O kūrybinis laikas visuose šituose vaiko auginimo linksmuosiuose kalneliuose tiesiog turėjo atsikovoti savo vietą po saule. Prireikė dar daugiau disciplinos ir vidinės motyvacijos, kad uždaryčiau namų duris dukrai zirziant ant auklės rankų ir eičiau rašyti ir groti. Tačiau tuo pat metu aplankė ir gilus supratimas, kad dainuodama, kurdama esu ir žymiai geresnė mama. Grįžtu į namus patenkinusi savo kūrybinį alkį, patenkinta savimi, ramesnė, kantresnė ir geresnė ne tik savo dukrai, bet ir kitiems šeimos nariams. Kai realizuoji savo kūrybinius poreikius, grįžti namo tiesiog pavargęs ir pasiilgęs šeimos. Tuo tarpu negalėdama dainuoti tiesiog kaltinčiau visus aplinkui, kad neleidžia man reikštis ir atsiskleisti (šypsosi)

Suprantu, kad laiko prasme buvo sudėtinga, tačiau ar dukters gimimas pakeitė tavo požiūrį į kūrybą (muziką ir tekstus)?

Požiūrio į muziką ir tekstus nepakeitė. Bet truputį pakeitė požiūrį į viešą kūrybinį gyvenimą apskritai. Jeigu anksčiau duodama interviu galvodavau, ką jį perskaitę ar išgirdę pasakys mano tėvai, dabar galvoju, ką užaugusi ir tai pamačiusi pagalvos dukra. Norisi būti jai konstruktyviu ir drąsinančiu pavyzdžiu ne vien kasdieniame gyvenime, bet ir abstraktesne, gilesne prasme. Noriu užauginti tvirtą, drąsią mergaitę, kuri turėtų įkvėpimo aistringai siekti savo tikslų. Todėl dar atidžiau renku žodžius, kai tenka kalbėti viešoje erdvėje.

Naujame tavo albume yra viena daina, skirta būtent dukrai. Kas yra kiti dainų objektai? Ar visos dainos tokius turi?

Kaip visada, visos kitos dainos – meilėms. Buvusioms iš tikrųjų arba tik vaizduotėj, išgyventoms arba tik pradėtoms, bet be pabaigų, dabartinei, kurios žiedą nešioju, ir toms iš praeities, kurių tiesiog neįmanoma užmiršti.

Kuo apskritai tavo  naujas albumas skiriasi nuo prieš tai buvusių?

Pirmas mano albumas buvo tarsi iš reikalo- prieš jį išleisdama rašiau ir koncertavau ne vienerius metus, jau turėjau savo klausytojų ratą, tad atrodė, kad vienintelis logiškas žingsnis yra bent kažkurias iš gausios krūvos dainų pagaliau išleisti. Antrasis albumas manęs irgi neklausė, ar noriu jį įrašinėti. Jis tiesiog įsiveržė kartu su asmeninio gyvenimo permainomis, tapo pačia tikriausia terapija atsigaunat po skaudžiai nutrūkusių santykių.

Tuo tarpu šis, trečiasis studijinis albumas, iš manęs pareikalavo jau daug daugiau ryžto, valios ir motyvacijos. Su dainų šiam albumui rašymu ir jų įrašais tarsi pasitikrinau, ar tikrai noriu ir vis dar galiu būti šiame kelyje, ir į šitą klausimą drąsiai atsakau, teigiamai. Noriu to ir manau, kad galiu.

Šis albumas įvairus. Man atrodo, gerokai įvairesnis savo skambesiu ir temomis, nei kiti du mano albumai. Prie skambesio pokyčio prisidėjo ir tai, jog šį albumą įrašinėjau su prodiuseriu Vytautu Bikum, su kuriuo prieš tai nesu dirbusi. Šitas visas kūrybinis kelias su juo buvo pilnas džiaugsmo ir atradimų.

Naujame albume – keli kūriniai, kurių skambesys gerokai nutolęs nuo tos lyriškos Ievos, kurią esame įpratę girdėti. Sintetiniai garsai, itin modernus pop ritmas. Ar Ieva Narkutė matuojasi naują muzikinį rūbą?

Matuojasi, leidžia sau žaisti ir truputį paišdykauti. Tiek anksčiau, tiek ir dabar daug sprendimų laisvės daviau prodiuseriui, nes man labai įdomu, ką minimalioje demo versijoje išgirsta kitas žmogus, kokiais rūbais pasiūlo aprengti vieną ar kitą dainą. Retai peršu savo nuomonę, nes nemanau, jog šituose dalykuose yra vienas teisingas atsakymas.

Savimi pasikliauju tik rašydama dainas. Čia – mano individualus reikalas, kur ir koks skamba priedainis, o kur kokie posmai. Taip pat dėl dainų tekstų nepriimu praktiškai jokių pastabų. Tačiau aranžavimo ir prodiusavimo klausimais esu žymiai atviresnė pasiūlymams, drąsiau pasikliaunu kitais, juolab, kai jie- išmanantys savo darbą profesionalai. Todėl ir Vytautas Bikus iš manęs gavo labai daug pasitikėjimo ir laisvės siūlant idėjas, kaip vieną ar kitą dainą galima pateikti.

Ryškiausi eksperimentai man šiame albume yra du- tai lengva country prieskonių turinti “Siaubas, kaip gražu” bei “Šviesos”- daina, gimusi kaip akustinė baladė, į albumą pateko kaip šokinis bonus track (šypsosi)

Albumo pavadinimas – “Kai muzika baigias” skamba kiek fatališkai. Galbūt netgi pesimistiškai… kodėl jį taip pavadinai ?

Tiesą sakant, apie albumo pavadinimo fatališką ir apokaliptinį skambesį susimąstau tik dabar, kai jau keletas žmonių man uždavė šį klausimą. Albumas pavadintas pagal dainą. O šią parašiau per vieną prisėdimą prie pianino viešint pas anytą pernai lapkritį.

Puikiai atsimenu, kaip užtikrintai pas mane tąkart atėjo pirmos eilutės- “šokome dviese taip/ tarsi rytojaus nebūtų”. Jos su savimi atsinešė visą bangą atsiminimų apie žmones ir su jais šoktus santykių šokius- šoktus taip, tarsi rytojaus nebūtų. Su visais jais muzika jau pasibaigus, bet, antra vertus, ir vis dar skamba- atsiminimuose, toje šilumoje, kuri užplūsta pagalvojus apie pačias gražiausias ir stipriausias akimirkas kartu.

Tai čia apie dainą.

O albumas… na, šitas albumo pavadinimas ir kviečia kelti klausimą, kas gi būna, kai ta muzika baigiasi. Ar po jos seka kita muzika, ar šįkart su šiuo žmogumi tai tikrai buvo jau paskutiniai akordai, nors vis dar laikomės įsikibę. Tarp mano albumų buvusi ketverių metų pauzė irgi rodo, kad muzika buvo truputį pasibaigusi, bet po to visada prasideda vėl (šypsosi)

Ar būna tokių akimirkų, kai muzika iš tikrųjų baigiasi?

Ne.

Netrukus leisiesi į albumo pristatymo koncertus. Ko gali tikėtis čia apsilankę tavo klausytojai? Ar vis dar išgirsime “švelnesnį žvėrį”, “ryto duris” ir “metų laikus”?

Taip, išgirsite. Išgirsite šias ir nemažai naujų dainų iš naujo albumo.

Kokia Ieva Narkutė yra šiandien? Kokie jos ateities tikslai?

Ieva Narkutė nori rašyti dainas ir jas dainuoti. Ieva Narkutė nori regėti, kaip tos dainos koncertų metu paliečia jos klausytojus ir juos sujaudina. Matyti, kaip skambant jos dainoms žmonės susikimba rankomis. Žinoti, kad kažkas jos dainų klausosi namie kai mylisi. Jausti, kad kažkam ne vis vien, ar tos dainos apskritai atsiras šiam pasauly, ar ne.

O šiaip Ieva Narkutė yra labai pažeidžiamas žmogus, kuris turi šeimą ir didžiausias bei labai žmogiškas jos tikslas yra matyti ją sveiką, saugią ir laimingą.

Lietuvoje tampa madinga artėjant vienam ar kitam politiniam įvykiui tapti kandidato/judėjimo/politinės partijos palaikytoju. Ar yra tikimybė kada nors tave pamatyti šiame amplua?

Per daug aktyviai ir viešai to niekada nereiškiu, bet manau nedaug žmonių nustebtų sužinoję, kurią politinę partiją ir kuriuos politinius lyderius palaikau (šypsosi). Ar lipsiu apie tai kalbėti ant bačkos? Nemanau (šypsosi)

Ar apskritai esi pilietiška? Ar eini balsuoti? Kodėl tai svarbu?

Einu balsuoti. Kodėl tai svarbu? Nes kiekviena visuma yra sudėta iš mažų mažų dalelių. Susidarius kritiniam jų skaičiui visuma keičiasi. Į gerą ar į blogą pusę- čia jau priklauso nuo tų, kurie balsuoti atėjo.

2018-ieji eina į pabaigą. Jeigu reikėtų apibendrinti šiuos metus keliais sakiniais, kokie jie būtų?

Aktyvūs, gražūs, turtingi, pilni idėjų ir jausmų. Man atrodo, kad metams bėgant aš vis labiau ir vis stipriau išmokstu džiaugtis gyvenimu. Nežinau, ar tai reiškia, kad gyvenimas tikrai taip smarkiai gerėja, ar aš vis geriau juo džiaugiuosi. Greičiausiai ir viena, ir kita.

Carnival Youth: Kai koncerte choru dainuojanti minia užklumpa netikėtai – mus tai nuoširdžiai sujaudina

manoINTERVIU

Indie roko grupė „Carnival Youth“ šiandien yra tituluojama vienu didžiausių Latvijos muzikinių eksportų. Šis terminas nėra iš piršto laužtas. Šie vaikinai, nors ir būdami dar labai jauni, jau spėjo įrašyti tris albumus susižerti metų debiuto titulą gimtinėje, „European Border Breakers Award (EBBA)“ apdovanojimą, pasirodyti tarptautiniuose festivaliuose „SXSW“, „The Great Escape“, „Sziget“, „Positivus“, „Open’er“, „Eurosonic“ ir sugroti eilę koncertų ne tik gimtojoje Latvijoje, bet ir Vokietijoje, Austrijoje, Jungtinėje Karalystėje, Nyderlanduose, Šveicarijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Estijoje ir Lietuvoje. Švelni, kartais nuotaikinga, o kartais svajinga „Carnival Youth“ muzika savo klausytoją randa tiek jaunimo, tiek ir vyresnių klausytojų gretose.

Prieš porą savaičių interneto platybėse paskelbę savo naująjį singlą „Love is the Answer“ Emils, Edgars, Robert ir Matiss šiandien ir vėl kelyje. Koncertinio turo metu grupė planuoja aplankyti net septynias Europos šalis, o tarp jų ir Lietuvą. Rytoj, balandžio 05 dieną, vaikinai šturmuos Vilniaus muzikinį klubą „Tamsta“. Koncerte klausytojai galės išgirsti ne tik dainas iš albumų „No Clouds Allowed“, „Propeller“ ir „Vienā vilcienā“, bet ir kelis visiškai naujus, dar niekada gyvai negrotus kūrinius.

Vilniuje prie garuojančio puodelio kavos apie kūrybą, laisvalaikį ir koncertinio turo ypatumus plepėję „Carnival Youth“ vaikinai viso pokalbio metu nepaliovė kvatoti. Regis, šiandien jie pasitiki savimi ir puikiai jaučiasi tiek kelyje, tiek ir scenoje.

 

*****

 

Tai kuo gi, vyručiai, užsiimate, kai negrojate grupėje ir nesitrankote po Europą?

Edgars: Visi turime hobių, kuriais užsiimame laisvalaikiu.

Robert: Bet to laisvalaikio ne tiek ir daug. Grupė – mūsų darbas pilnu etatu. Prieš ketverius metus mes baigėme mokyklą ir nuo to laiko sukamės užburtame muzikos rate.

Edgars: Šiaip tai laisvalaikiu sportuojame, einame į žygius. Paskutinius porą metų esame labai susidomėję laipiojimu uolomis. Tuo sporto salėse galima užsiimti visus metus. O žiemą važinėjame snieglentėmis.

Matiss: O aš verčiu televizijos serialus iš anglų kalbos į latvių. Bet tai yra dar vienas mano nuolatinis darbas, ne hobis (Juokiasi).

 

O ar dažnai lankotės kitų grupių koncertuose?

Emils: Žinoma! Dalyvaujant festivaliuose mes tikrai mėgstame pamatyti kitas grupes. Taip pat perkame bilietus į koncertus kitose šalyse ir keliaujame pamatyti savo mėgstamų grupių.

Edgars: Nes į Latviją mūsų mėgstamos grupės neatvažiuoja…

CY CLEAR 1

 

Lietuvoje koncertavote kelis kartus. Kokie įspūdžiai?

Robert: Pati geriausia šalis! (Juokiasi)

 

Ar taip sakote kiekvienoje šalyje?

Edgars: Tikrai ne. Jeigu kalbėti nuoširdžiai, tai mums tikrai labai patinka Vilnius. Vilniuje 2015-ais metais mes įrašinėjome antrąjį savo albumą “Propeller“ ir gyvenome šiame mieste visą mėnesį. Žavingas miestas, gerokai kalnuotesnis nei Ryga.

Emils: O vakar netgi matėme slidinėjimo trasas miesto teritorijoje (Liepkalnyje – aut. past.)! Tai įspūdinga! Mes vilniečiams to labai pavydime.

Robert: Bet jeigu kalbėti apie auditoriją, tai Vilniuje mes jau esame groję „Kablyje“, nebeegzistuojančiame „Liverpool“ bare, „Lofte“, „Perone“, tai pat kituose Lietuvos miestuose ir net festivalyje „Galapagai“… Auditorija visur būna labai šilta ir svetinga, mus gražiai priima.

 

Esate jauna grupė. Kai turo metu važinėjate iš vienos dar neaplankytos šalies į kitą – ar ne keista, kad klausytojai jau mintinai moka Jūsų dainas, dainuoja kartu? Ar tai Jus stebina?

Edgars: Kartais tikrai stebina, nes mes to nesitikime. Pradžioje grodavome dešimčiai ar dvidešimčiai žmonių. Dabar matome kaip koncertuose išaugo klausytojų skaičius. Jie dainuoja mūsų dainas, net ir latviškas, nors užsienyje latvių kalbos niekas nesupranta! Tai tikrai keista.

Robert: Kai koncerte choru dainuojanti minia užklumpa netikėtai – mus tai nuoširdžiai sujaudina. Tai parodo, kad kažkam mūsų kūryba yra svarbi, kažką ji “užkabina”. Mums tai daug reiškia.

 

Kas yra Jūsų koncertų lankytojas?

Robert: Žiūrint į mūsų muziką klausančių „Spotify“ platformos vartotojų statistiką – mūsų klauso 35 metų amžiaus vyrai. Bet „Instagram“ lankytojų statistika rodo, kad 74% mūsų gerbėjų yra 18-25 metų amžiaus moterys. Tai čia priklauso kas kam patinka, ar muzika, ar nuotraukos… (Juokiasi).

Edgars: Latvijoje vyrauja tokia nuomonė, kad mūsų klauso merginos iki 20-ies. Bet Vokietijoje koncertuose matėme ir šešiasdešimtmečių klausytojų. Tad klausytojų amžius – labai įvairus.

Emils: Bet vokiečių gal tiesiog gyvenimo būdas kitas. Vokietijoje vyresni žmonės yra labiau nei Latvijoje linkę vaikščioti į koncertus, klausyti gyvos muzikos.

 

Visai neseniai išleidote naują singlą pavadinimu „Love is the Answer“. Apie ką šis kūrinys?

Robert: Manau tai yra pakankamai akivaizdu…

Edgars: Akivaizdu, tačiau vien iš dainos pavadinimo galima susidaryti klaidingą nuomonę apie pačią dainą. Ji nėra vien apie meilę. Dainoje kalbama apie tai, kad meilė yra atsakymas, bet jis atsako į daugelį liūdnų klausimų – santykių ir tam tikro laiko tarpo pabaigą. Mylint reikia mokėti ir viską užbaigti, paleisti…

Robert: Tekstas parašytas žiemą prie upės. Dainoje daug baltos spalvos ir šalčio, bet joje rasite ir dalelę pavasariškos šilumos. Žinojome, kad singlas pasirodys būtent pavasarį.

 

Didžioji dalis Jūsų kūrinių yra anglų kalba, tačiau dainas paskutiniam albumą „Vienā vilcienā“ kūrėte latviškai. Kuria kalba dainas rašyti Jums yra paprasčiau? Kokie to niuansai?

Robert: Latvių kalba mums yra asmeniškesnė, bet anglų – gerokai plačiau suprantama. Natūralu, kad  angliški kūriniai pasiekia platesnį klausytojų ratą.

Edgars: Mums labai sunku parašyti dainą latvių kalba ir tekste išvengti banalybių. Dainuojant angliškai galime būti abstraktesni. Paradoksalu, bet kurti dainas latvių kalba mums buvo tam tikras iššūkis. To niekada anksčiau nedarėme. Tačiau iššūkį priėmėme, atsižvelgėme į savo klausytojų lūkesčius ir artėjant mūsų šalies šimtmečiui nusprendėme dainuoti ne tik anglų kalba.

Robert: Žinoma, reikia suprasti, kad jei dėmesį sutelktumėm tik į latvišką kūrybą – ji kitose šalyse nebūtų įdomi. Mes ne Sigur Ros, kuriantys garsinius savo šalies kraštovaizdžius. Mes rašome pop dainas ir jos geriau skamba angliškai.

 

Ar svarbi Jums yra kritika?

Edgars: Konstruktyvi kritika – žinoma, taip.

 

O apdovanojimai? Ar jie Jums kažką reiškia? Jų Jūsų karjeroje jau yra nemažai – metų debiuto įvertinimas Latvijoje už pirmąjį albumą „No Clouds Allowed“, „The European Border Breakers“ apdovanojimai…

Emils: Apdovanojimą gauti yra labai malonu. Gera žinoti, kad mūsų laikas ir darbas, kurį įdėjome į savo dainas neliko nepastebėtas. Taip pat apdovanojimai labai padeda viešiesiems ryšiams (Juokiasi). Bet kurdami ir repetuodami mes apie tai negalvojame. Tiesiog būna smagu tai daryti. O jeigu dar būname įvertinti, tai tampa paskatinimu judėti pirmyn ir nesustoti.

CY PROMO_1

Katras Jūsų yra grupės lyderis? O gal Jūs, kaip „Beastie Boys“, ginčijatės dėl kiekvienos natos?

Robert: Vieno lyderio neturime. Dainas rašome kartu ir kartais tikrai nesutariame. Na, bet stengiamės būti demokratiški.

Edgars: Tikrai kartais nesutariame, bet galiausiai kažką vis tiek bendrai nusprendžiame. Juk kažkiek pabaigtų dainų turime (Juokiasi). Na o jeigu ilgai dėl kažko nesusitariame, tai paskutinį žodį kūrybos procese vis vien taria mūsų prodiuseris Gatis Zakis, kurio patirtimi ir nuomone mes visiškai pasitikime.

 

Minėjote prodiuserio svarbą. O kiek svarbu grupei yra vadyba ir ryšiai? Emils ir Edgars, Jūsų tėtis Renars yra grupės „Brainstorm“ lyderis. Tai padeda? O galbūt ne?

Edgars: „Brainstorm“ šlove mes stengiamės nesinaudoti ir tiesiame savo muzikinį kelią. Bet žinoma, kad vadyba yra esminis dalykas. Grupei gera vadyba yra labai svarbu. Per ryšius su “Brainstorm” mes radome ir dabartinę savo vadybininkę, kuri tvarko įvairius grupės reikalus. Ji anksčiau dirbo su tėčio grupe ir netgi prižiūrėjo mus, kai dar buvome maži, todėl esame labai artimi. Savo sukaupta patirtimi dirbant su “Brainstorm” dabar ji dalinasi su mumis.

Robert: Žinoma, vadyba yra labai svarbu, bet jeigu muzika yra prasta –jokia vadyba nepadės.

 

Turo metu po Europą važinėjate paprastu mikroautobusiuku, daug laiko praleidžiate kartu. Kokios muzikos klausote kelyje?

Emils: Daug Rihannos!

Matiss: Labai daug Rihannos, net gėda prisipažinti.

Edgars: Ir klausome diskografijų, albumų nuo pradžios iki galo, ne pavienių dainų.

Robert: Mėgstame roko klasiką – „The Beatles“, „Pink Floyd“, „David Bowie“ – bet taip pat klausome ir šiuolaikiškesnių atlikėjų. Mūsų mylimi – „Grizzly Bear“, „Radiohead“, Sufjan Stevens. Ir dar „MGMT“! Naujas „MGMT“ albumas yra tiesiog fantastiškas.

 

Ko galime tikėtis koncerto Vilniuje metu?

Robert: Jeigu atsakymas yra „Meilė“, tai koncerte galbūt sužinosite į kokį klausimą šis atsakymas atsako.

 

*****

 

„Carnival Youth“ koncertą klube „Tamsta“ apšildys jaunų atlikėjų konkurso „Garažas 2018“ antrosios vietos laimėtojai „AVIS RARA“.

Daugiau informacijos apie renginį rasite ČIA.

G&G Sindikatas: laisvės siekiamybės idėja visada buvo ir bus mumyse

manoINTERVIU

Sindikatas

Grupės archyvo nuotrauka

Prieš mėnesį grupė „G&G Sindikatas“ išleido albumą „99“. Naujame vilniečių įraše – dešimt dainų. Kūrinių sąraše galima rasti ir anksčiau pristatytas kolektyvo kompozicijas – „365 O.D.M.“, „Tiems, kurie nieko nebijo“, „Tu ne karalius“ ir „Saugokit šviesą“.

„99“ pasirodo praėjus beveik 20 metų nuo pirmosios „Sindikato“ plokštelės „Tavo sielos vagiz“, kurią įrašinėjant ir susiformavo dabartinė grupės sudėtis: Gabrielius Liaudanskas-Svaras, Artūras Matkevičius-DJ Mamania, Donatas Juršėnas-Donciavas ir Kastytis Sarnickas-Kastetas. 2001 m. šalies hip hopo ketvertas išleidžia antrąjį albumą – stogą nunešusią „Gatvės lygą“. Čia esančios dainos „Tomas“ ir „Darome Hip-Hop“ atsiduria radijo topuose, o stiprus grupės pasirodymas pelno jai „Metų debiuto“ titulą.

Praėjus metams „Sindikatas“ sugrįžtai su dar vienu disku, kuriame – ypač sėkmingi kūriniai „1‘as Kraujaz“ ir „Vokiečių gatvė“. Pastarasis, pasirodęs kaip atsakas į Vilniaus savivaldybės draudimą gurkšnoti alkoholinius gėrimus tradicinėse, viešose, miesto vietose, galiausiai tampa kultiniu, prieš bandymus riboti laisvę nukreiptu simboliu, o netikėtai – ir neoficialiu Vokiečių gatvėje studijuojančių politikos mokslus studentų himnu.

Po šių įrašų „Sindikatas“ neabejotinai įtvirtina savo, kaip geriausios šalies hiphopo grupės titulą.

2004 m. išleidžiamas ketvirtasis vilniečių albumas. „Alchemija“ – dar vienas neprastas hitų rinkinys, kurių gretose tokie kūriniai kaip „Degantis sniegas“, „Rytojui reikia nedaug“ ir „Muzika, kuri saugo“. Visgi kontempliatyviajame kūrybos etape grupė neužsilaiko ir sukuria dar vieną vienareikšmišką ir maištingą atsaką nesąmonėms – dainą „Pasaka apie du brolius“. Kūrinys nesunkiai pasiekia klausytojus ir pelno „Metų dainos“ apdovanojimą.

„Sindikatas“ toliau drumsčia užsistovėjusį vandenį repuodamas apie tai, kas jam nepriimtina, ir išleidžia kelis dar plačiau kabinančius, ydas kritikuojančius, tačiau taip pat buriančius ir įkvepiančius įrašus. 2008 m. pasirodo „Išvien“, o 2014 m. – „Revoliucijos garso takelis su kūriniu „Laikas keistis“.

Naujasis „G&G” darbas „99“ –  jau aštuntasis grupės diskografijoje. Plokštelė pasirodo praėjus vos metams nuo grupės „Unplugged“ koncertų eksperimento – su būriu muzikantų atliktų dainų, išleistų to paties pavadinimo koncertiniame įraše.

Pristatydamas „99“, G&G Sindikatas“ surengs du koncertus didžiausiose arenose. Abu jie vadinasi labai paprastai, bet aiškiai, – „Uždegti šviesą”. Kovo 16 d., „Sindikatas“ koncertuoja Kauno „Žalgirio“ arenoje, o kovo 24 d. – sostinės „Siemens“ arenoje. Apie šiuos pasirodymus, naująjį grupės albumą, kūrybinį kelią, procesą ir planus manoMUZIKA išskirtiniame interviu kalbina grupės narius.

Sindikatas

Koncerto simbolis

Koncertai ambicingai pavadinti „Uždegti šviesą“. Ar tai nuoroda į jūsų dainas „Laikas keistis“ ir „Saugokit šviesą“? Kokią šviesą „Sindikatas“ siekia uždegti ir saugoti savo muzika?

Svaras: „Sindikatas“ turi savo nuomonę visais klausimais ir dalijasi ja su bendraminčiais. „Uždegti šviesą“ yra metafora, kuri sujungs mus su visais žmonėmis, ateisiančiais į arenas.

Pastaruoju metu nevengėte drąsių eksperimentų – pasirodymas su muzikantais Rusų dramos teatre, išskirtinis koncertas Vilniaus „Žalgirio“ stadione prieš jo nugriovimą. Ko galime tikėtis iš „Uždengti šviesą“ koncertų Vilniuje ir Kaune? Ar planuojate „Uždengti šviesą“ pasirodymų kituose Lietuvos miestuose?

Donciavas: „Drąsūs eksperimentai“ – tai būdas išlikti. Sunku būtų gyvuoti 20 metų be jų. Visada įdomu išsikelti netikėtus tikslus ar išeiti iš komforto zonos. Nors bilietai į koncertus sparčiai tirpsta, netikriname, ar jau pasiekėme sold outą, ar ne. Mūsu pasirodymas niekada nesikeičia dėl žmonių kiekio.

Kol kas kituose miestuose tokių koncertų neplanuojam. Tai didelio biudžeto pasirodymai ir įgyvendinti juos techniškai yra sudėtinga. Kituose miestuose mes koncertuosime ir toliau, bet su kitokia programa.

Kastetas: Mes jau beveik 20 metų aktyviai koncertuojame. Tai darome tiek Lietuvoje, tiek lietuvių bendruomenėms užsienyje. Per tuos visus metus stengdavomės daryti kažką įdomaus, tačiau pažvelgus atgal kartais vis tiek atrodo, kad bijojome išeiti iš savo komforto zonos. Nebeatsimenu, ar konkrečiai apie tai kalbėjome tarpusavyje, tačiau manau, jog  visi supratome: jei norime būt kartu ir toliau groti, privalome persilaužt, nieko nebebijot ir daryt viską su dviguba energija, jei tik šauna į galvą koks sumanymas. Pvz., „Unplugged“ idėją su savimi vežiojomės 10 metų, bet neišdrįsome įgyvendint, pasiūlymai groti arenose irgi tęsėsi. Bet vis kamuodavo dvejonės. O galbūt tai buvo tiesiog nepasitikėjimas savimi…

„Būtų į temą, jei kokią dieną, kaip anksčiau susirinktume į kiemą/

Kada svajojom prisiminti tą dieną, rajono suolus pakeist į areną/

Norėjom būti tikras undergroundas Vilniaus miegamųjų rajonų groundas/

Lazdynų hoodas, Šeškinės gruntas, įrašėm gabalą, sako – čia komercinis šūdas/

Bet mano būdas, kad man nusispaust, ko linksi galvą į taktą?/

Aš pasiruošęs dar vieną rhyme’ą iššaut“

Tai ištrauka iš jūsų naujos dainos „Linksi galvą“. Atrodo, kad čia atspindėtas „Sindikato“ nueitas kelias nuo grupės įsikūrimo iki dabar. O kelias iš tiesų buvo ilgas ir prasmingas. Šiandien renkate pilnas arenas, daug kartų buvote įvardyti kaip geriausia Lietuvos hiphopo grupė, daug grupių atsirado ir išsiskirstė, o „Sindikatas“ išliko, keitėsi, maištavo, provokavo, eksperimentavo…

Kas jus tebeveža į priekį, skatina kurti savo ir keisti nusistovėjusias hiphopo taisykles? Juk savo jėgos nei kitiems reperiams, nei klausytojams įrodinėti nebereikia. Koks priešas skatina „dar vieną rhyme’ą iššaut“? Kuri kova – su pačiu savimi ir savo ydomis ar visuomenės nesąmonėmis yra didesnis įkvėpimas kurti savo tekstus?

Kastetas: Nežinau, ko gero kiekvienas savyje turi savo „varomąjį motyvą“. Būna tokių rytų (ir labai dažnai), kai aš keliuosi iš lovos ir galvoju: „gana“. Tačiau vis tiek visą dieną vaikštau su ausinuku ir stengiuosi sukurt kokį stulpelį. Būna netgi taip, kad pirmą valandą nakties sėdi kur nors Klaipėdoje už scenos ir mąstai. Tada pažiūri į laikrodį, suvoki, kad koncertas už valandos, kad ketvirtą ryto pajudėsim namo, pateksime į kamščius Vilniuje, o 9 ryto jau reiks eiti į darbą. (Taip, aš turiu darbą, nuo 9-18 val., ) Tokiomis akimirkomis irgi galvoji: po velnių, ką aš čia veikiu? Bet viskas pasikeičia, kai nulipi nuo scenos. Galbūt tai priklauso nuo žmogaus. O gal čia koks narkotikas…Galbūt būnant scenoj tikrai išsiskiria koks adrenalinas ar endorfinas. Net nežinau. Gal tiesiog, smegenų centrą pasiekia informacija, kad tai yra dar viena laimėta kova. O gal taip yra todėl, kad aš esu intravertas – kiekvienąkart pasirodyti publikai man yra iššūkis, kurį aš priimu ir su juo susitvarkau.

Donciavas: Man šitos Kasteto eilutės primena „Marihuanos“ (mūsų pirma grupė su Kasčiu) koncertą mokykloje. Sceną atstojo mokyklos suolai. Mes užsilipę ant jų turėjom pirmą koncertą. Geografijos kabinete, 50-oj vidurinėj. Susirinko grupelė klasioku. Aišku, tuo metu „rajone“ daug diskutavom apie muziką ir kūrybą. Būtų buvę sunku net pasvajot kad po 20 metų rinksim arenas solo koncertuose.

Kova prieš kažką, kas asmeniškai tau nepriimtina, visada buvo varikliukas muzikoje. Paauglystėj tai tiesiog pačios visuomenės kritika. Normų nepaisymas. Protestas prieš bet kokią valdžią. Vėliau viskas pasikeičia. Patys tampam tėvais ir auklėjam vaikus. Pradedam kitaip žvelgti į tuos pačius dalykus. Surandi kompromisus. Tačiau išlieka dalykų, kurie bado akis visą laiką. Mūsų pamatinės vertybės formavosi dar sovietiniu laikotarpiu. Mes matėm, kaip buvo varžomos žmonių teisės. Todėl laisvės siekiamybės idėja visada buvo ir bus mumyse aktuali. Mes tapom laisvi nuo Sovietų Sąjungos, tačiau esam įkalinti savo pačių kalėjimuose. Susigalvojam draudimų ir stengiamės vėl atsisakyti laisvių, kurias taip sunkiai išsikovojome.

Jūsų naujas albumas vadinasi „99“. Ar tai aliuzija į G&G (grupę įkūrusių Gabrieliaus ir Gigos vardus)? O gal – į albumo „Tavo sielos vagiz“ pasirodymo metus? Albumo viršelio nuotrauka – tai iš miegamųjų rajonų daugiabučių „sudėliotas“ skaičius 99. Rajono undergroundas – ar norite parodyti, iš ko atsirado „Sindikatas“, hiphopas? Kas jungia albumo dainas?

Donciavas: Albumas vadinasi „99“. Tai ir skaičių simbolika, bet kartu ir dvi raidės GG. Mūsų kūryboj daug kas turi kelias prasmes. Dažnai žodžiuose yra palikta daug vietos interpretacijai. Man asmeniškai šis albumas yra GG. Būtent čia mes atsisukom į save, dar kartą pasitikrinom savo kūrybinius pamatus ir vertybes. Gal dėl to, kad buvom visiškai išėję iš savo komforto zonos su „Unplugged“, o dabar norėjosi kažko, kas grąžintų mums mūsų pačių veidą.

Albumas labai „sindikatiškas“. Su visais „Sindikatui“ būdingais elementais. O „rajonas“ mums visada bus tai, iš kur atėjom. Mes buvom rajonų vaikai. Kažkuria dalimi jais ir likom, ir liksim visą gyvenimą. Daug kam yra nesuprantamas tas rajonu „romantizavimas“. Tačiau mano vaikystė bėgo tuose niūriuose kiemuose. Mes ten formavomės ir turėjom „rajoninę“ tapatybę. Lazdynai, Koralai Šeškinė. Tada tai turėjo visai kitokias prasmes. Tai viršelio veidas. Tai GG „rajonas“. Tai sumontuota fotografija. Tokio rajono realybėj nėra.

Kastetas: Albumas, kurį įrašinėjome turėjo vadintis kitaip. Tik likus mėnesiui iki išleidimo, kai jau buvo įrašyti beveik visi kūriniai, atėjo ši idėja. Man ji patiko tuo, kad tai buvo savotiški  visos albumo koncepcijos klijai. Šis albumas yra labai asmeniškas. Labai daug jame esančių kūrinių yra apie mus. O mes esame visi iš tų susiraičiusių kaip dvi G raidės namų kiemų. Daugumą tų namų yra apsilupę, aptriušę, negražūs, bet aš tikiu kad ten viduje yra labai daug šviesos. Galbūt aš jaučiuosi šiek tiek panašus į juos (šypsosi)

sindikatas unplugged

Sindikatas Unplugged

Įpratome prie tam tikrų personažų – ironiškas Kastetas, autoritetas Svaras. Nors jūsų tekstų ironija, kandumas, pasitikėjimas ir jėga išliko, tačiau klausytojai nėra kurti besikeičiantiems tekstams, naujiems siužetams.

Turbūt savaime suprantama, kad suaugote, o branda palietė ir kūrybą. Tai atsiskleidžia ne tik „Sindikato“, bet ir kitų jūsų projektų tekstuose (Svaro solinis „O jeigu aš numirčiau“, Donciavo ir Kasteto Dogmos „Amžinai jaunas“ ar „Išeinu“), kurie, sakykime, nėra tipiniai agresyvaus hiphopo siužetai. Reikia drąsos repuoti apie mirtį, reflektuoti netikėtai atėjusią „brandą“, pasibaigusius santykius…

Svaras: Ne, man niekada nebuvo problemų repuoti jokiomis temomis, kuriomis norėjau pasisakyti. Dariau tai, darau ir darysiu.

Donciavas: Iš esmės klausime yra ir atsakymas. „Dogmai“ Kastetas parašė, mano manymu, geriausius savo tekstus. „Sindikate“ visur vyrauja komandinis darbas ir kompromisas. „Dogmai“ nereikėjo eiti į kompromisus. Ir taip buvo galima labiau susitelkt į tai, ką iš tikrųjų norėjom pasakyt. Manau, kad rimtesnės temos, liečiančios mirtį ar prasmę, yra labiau atskleidžiamos tada, kai nereikia savo dainos skelti ir dalintis su kažkuo. Šiuo atveju didžioji dalis „Sindikato“ „lyrinių“ ar „rimtų“ gabalų yra Svaro arba Kasteto solinės dainos. Tai asmeniškos ir gal savos skaudžios patirties turintys  kūriniai, kurie išgyvenami ne bendrai. Todėl solo projektai tokiom dainom tinka labiausiai.

Kastetas: Ironija, manau, atsiranda todėl, kad, kaip minėjau, aš esu intravertas. Labai, labai retai aš galiu atverti kam nors save tokį, koks esu. Dar sunkiau tai padaryti tekstuose. Žinoma, kiekviename jų yra dalelė manęs – tokio, koks esu iš tikrųjų. Netgi imant paskutinio albumo kūrinius „Grįšiu vėlai“ ar „Alkotesteris“. Juose tikriausiai niekas, kas mane pažįsta, nerastų nieko apie mane, bet juose galbūt gausu tų minčių, kurios mane lanko kur nors vienam sėdint pirmą nakties prie baro ir geriant ketvirtą bokalą alaus. Nežinau, liūdėt ar džiaugtis, bet tokie pasisėdėjimai būna gana reti. Sėdėčiau dažniau, gal daugiau atsirastų tokių dainų. Atsakant į klausimą, ironija yra mano vidinis skydas, aš jį bandau laužyti rašydamas ką nors asmeniško, bet labai dažnai tai nueina į šiukšlių dėžę. Bet gal kada nors… 😉

Ar dabar, kai išleidote „Sindikato“ albumą, turite planų pribrendusiems soliniams Svaro, Kasteto albumams, naujam „Dogmos“ albumui ar bendriems darbams su kitais atlikėjais (pvz., Kasteto daina su Happyendless „Iškritęs iš mėnulio“)?

Donciavas: Tiek Svaras, tiek „Dogma“ jau turi naujų dainų soliniams projektams. Jokių datų ar tolimų planų nėra. Bet greitu laiku kažkas iš viso šito pasileis į erdves.

Kastetas: Mes visi kažką visada darome paraleliai. Donciavas, kiek žinau, padeda su prodiusavimu ir muzika kitiems, Svaras taip pat nuolat kažką krapšto. Aš irgi kažką nuolat rašau. Kol kas dar nieko labai nešnekėjome, kada vėl pradėsime įrašinėti su grupe. „Dogma“ turi neišleistų kūrinių, bet kaip bus toliau, tikrai nežinau. Labai sunku rimtai dirbti prie kelių albumų vienu metu. Viena žinau, kad šiais metais tikrai dar bus muzikinių naujienų iš mūsų fronto. Gal pilnaverčių albumų ir nebus, bet kažką tikrai išgirsite.

Pastaruoju metu nešiojuosi idėją fix ir gyvenu mintimi, kad reik parašyti knygą. Ir jau turiu pririnkęs labai daug medžiagos. Tai nebūtų autobiografinė knyga ir ji neturėtų nieko bendro su „Sindikatu“, bet aš bandau į ją sudėti tai, ką mačiau ir ką pats patyriau per tuos 20  koncertinių kelionių metų.

Cha, cha, cha, – skamba tikrai juokingai, kai tai pasakoju. To dar niekam nesakiau. Jūs pirmieji (šypsosi)

G&G Sindikatas2

Koncertas „Siemens arenoje”

Kūrinys „Vokiečių gatvė“, pasirodęs uždraudus vartoti alkoholinius gėrimus viešose vietose, iki šiol yra atpažįstamas kaip laisvės, nepasidavimo draudimams, suvaržymams ar bandymui reguliuoti žmones simbolis. Akivaizdu, kad bandymai riboti laisvę jums yra skaudūs. Apie tai – naujojo albumo daina „Tu ne karalius“, apie tai ir klouno karikatūra „Sindikato“ pasirodyme M.A.M.A. apdovanojimuose. Ar šiandien, kai šalyje kalbama ir praktiškai įgyvendami įvairūs draudimai, nekyla noro didesniam maištui ir dainų tekstuose? Ar šiandiena nėra dar tinkamesnis laikas revoliucijos garso takeliui?

Donciavas: Bet koks bandymas apriboti žmogaus teises mums būdavo nepriimtinas. Kadangi pastaruoju metu tokių bandymų itin daug, visa tai irgi yra viena iš inspiracijų kurti. Dažnai mūsų laisves žmonės supranta kaip skatinimą gerti alkoholį. Taip tikrai nėra. Problema yra kur kas didesnė ir nesiplėsiu. Pats nevartoju jokio alkoholio daugiau nei 3 metus, todėl man tikrai nėra aktualus pardavimo laiko trumpinimas (šypsosi)

Kastetas: „Revoliucijos garso takelio“ albumo pavadinimas atsirado tikriausiai tuomet, kai mūsų pačių gyvenime vyko įvairios revoliucijos ar evoliucijos. Bet dabar galvoju, kad ši antraštė galėjo tapti grupės „skandalingų politinių“ dainų rinkinio pavadinimu. O dėl tekstų situacija paprasta – labiausiai nesinori kartotis ir pradėti save kopijuoti. Aišku, kiekvieną dieną keičiasi situacija, atsiranda naujų temų, todėl nežinau, ar atsitiktinai ar kaip, bet mums pavyksta sukurti dainas, kurios galbūt pralenkia laikmetį temų prasme, o prieš 15 metų pasakyti žodžiai tampa ir būna aktualūs ir šiais laikais. Čia šnekant apie „Vokiečių gatvę“. Tačiau lygiai taip pat jaučiamės dabar, pavyzdžiui,  repuodami „Tomą“. Turbūt pirmąkart pradėjau vizualizuoti šios dainos personažus ir supratau apie ką ji (šypsosi)

Galiu atskleist, aš vis dar nežinau, apie ką yra „Darome Hip Hop“, bet tikiu, kažkada ateis ta diena, kai ir tai suprasiu. Nors, kaip sakė vienas klasikas, „Lietuvai laisvę atnešė rokas, o į Europos Sąjungą atvedė Hip popas“ – prieš mūsų pasirodymą Katedros aikštėje. Tai gal šis kūrinys apie tai (juokiasi)

Praskleiskite šydą į kūrybą procesą. Nuo ko prasideda Jūsų dainos – žodžių, beato, melodijos, priedainio, idėjos? Ar žinote iš anksto, apie ką bus daina – ar tai sąmoninga kūrybinė pastanga ar daugiau improvizacija?

Kastetas: Dažniausiai viskas prasideda nuo muzikos. Donciavas išsiunčia ir tada mes jau žiūrim. Dažniausiai su Svaru pasitariam, kas turi kokių minčių, idėjų. Kartais Svaras mato, kad jam nelimpa arba aš matau, kad aš nesugebėsiu ant tokio kūrinio nieko užrašyt. Viską šnekam atvirai. Galbūt anksčiau būdavo momentų, kai matai, kad nesigauna, bet rašai. Tik tam kad rašyt.. Manau, kad atsisakėm šios praktikos. Kuriant „99“ ne vienas kūrinys buvo išmestas į šiukšliadėžę, nors ankstesniais laikais gal būtume prie jo kamavęsi ir gimdę. O po to klausydami tiesiog praskipintume.

Be dainų, kurios kritikuoja ar šiepia visuomenės ydas, „Sindikatas“ turi dainų, kurios įkvepia – „Uždengti šviesą“, „Laikas keistis“ ir kt. Jūs dainuojate apie tiesą ir tai didelė atsakomybė. Ar minint atkurtos Lietuvos valstybės šimtmetį būtų per daug sukurti kažką panašaus į dainą šaukiančią tautą – himną?

Kastetas: Kadangi GG amžinai (dainos žodžiai, – aut. past), tai manau himnams dar laikas ateis (šypsosi). Na o jeigu atvirai,  tai mes negalime kurti kūrinių pagal užsakymą. Turiu minty nebūtinai finansinį užsakymą, bet pagal formulę „Davai padarom dabar himną“. Tai labai įtempia. Tiesiog kuriame dainas, o tada jos jau tampa himnais arba ne. Manau šį penktadienį Kaune ir kitą savaitgalį Vilniuje klausytojai išgirs kelių dainų netikėtas transformacijas, kurios tikrai vertos būti himnais.

gg-sindikatas-72547402

GG Sindikatas

Su „Sindikatu“ Lietuvoje užaugo ištisa hiphopo kultūros narių, atlikėjų karta. Įdėjote daug, kad hiphopo idėjos šalyje stiprėtų, daugiau nei 15 metų vedate radijo laidą „Gatvės lyga“. Ar šiandien hiphopo kultūra įsitvirtinusi geriau nei tada, kai pradėjote kurti, ar tebėra aktuali?

Svaras: Hiphopo kultūra šiandien Lietuvoje išgyvena aukso amžių. Net dvi jos grupės groja arenose, betarpiškai dalyvauja visuomeniniame Lietuvos gyvenime. Hiphopas yra realistiškiausia subkultūra, kalbanti apie žmogaus realijas.

Kokie tolesni „Sindikato“ planai? Ar kito studijinio albumo reikės laukti tradicinius 4-6 metus? Kitais metais sueis 20 metų „Sindikato“ pirmajam albumui „Tavo sielos vagiz”, 2021 m. – 20 metų stogą nunešusiam albumui „Gatvės lyga“. Ar atiduosite duoklę Jo Didenybei Miestui?

Donciavas: Na, mes ką tik per du metus išleidom 2 albumus. Jeigu priskaičiuotume „Dogmos“ albumą, tai per 3 metus – tris albumus. Energija ir minčių srautai nėra begaliniai. Tam, kad išspinduliuotume energiją, ją pradžioje turime sugerti. Kada ateis ta stadija, kai jau norėsis kažką sukurti, sunku nuspėt. Nelabai mes taikomės į amžiaus akcentus. 20 metų ar mažiau…? Nežinau. Kai neturi, ką pasakyt, geriau patylėt. Todėl neprognozuojame, kas gali nutikti 2021 m. Kai susikaups medžiagos ar emocijų, tada jas ir paleisim.

Kastetas: Nežinau ir aš. Dabar visos mintys kitur. Apie naujus įrašus dar nesikalbėjome. Tikiu, kad mes neišeisime atostogų ir tikrai kažką darysime ir kursime. Nors, tiesą sakant, kartais atrodo, kad norėtųsi pasiimti kokį pusmetį atostogų. Bet žinau, kad jau po savaitės ar dviejų, rašysiu draugams: chebra, gal susibėgam, a? Gal kokį repuką įrašom, gal kur kokį mažą koncertuką? (šypsosi)

AČIŪ UŽ POKALBĮ.

______

Pernai Siemens arenoje vykusio grupės koncerto apžvalgą skaitykite ČIA

Vancouver Sleep Clinic – Ayahuasca

manoVIDEO

Tokios dainos, kaip ši naujoji iš Australijos kilusios grupės „Vancouver Sleep Clinic” daina „Ayahuasca” yra tikras desertas mūsų ausims. Praėjusiais metais savo debiutinį albumą „Revival” pristatęs kolektyvas džiugina, ne tik nauju kūriniu, bet ir jam skirtu vaizdo klipu. Net 8 minutės švelnaus grožio ir vasariškų vaizdų.

O jei praleidote „Vancouver Sleep Clinic” interviu specialiai manoMUZIKAI, jį rasite ČIA.

Andrius Mamontovas: apie naują albumą, artėjančius koncertus ir pasirodymą su orkestru

manoNAUJIENA

Andrius Mamontovas (nuotr. FB archyvo)

Nuotr. A. Mamontovo facebook archyvo)

Andrius Mamontovas – kultinė figūra mūsų šalies muzikos (ir teatro) scenoje. Savo diskografijoje jis turi 14 solinių ir 9 drauge su jau nebeegzistuojančia grupe „Foje” išleistus albumus, šūsnį įvairiausių apdovanojimų ir vis dar neblėstančią fanų meilę.

Šiemet penkiasdešimtmetį atšventęs atlikėjas Lietuvoje surengs du didžiulius koncertus. Tai bus jubiliejiniai „AM50” pasirodymai didžiausiose šalies arenose Vilniuje ir Kaune. Bilietų į pasirodymą sostinėje jau praktiškai neliko, tirpsta paskutinieji ir į koncertą Kaune. Taigi, muzikantas, kaip ir anksčiau, gros sausakimšose šalies koncertų salėse.

Iki pirmojo „AM50” pasirodymo (Vilniuje) liko lygiai mėnuo. Šia proga muzikantas su grupe išvyko į Stokholmą surengti generalinę koncertų repeticiją Švedijoje gyvenantiems lietuviams. Prieš pat išskrisdamas į šią Skandinavijos šalį, susitikome vienoje sostinės kavinėje. Tradiciškai užsisakęs dvigubą espresso, Andrius pasakojo manoMUZIKAI apie artėjančius koncertus, gyvenimo refleksiją ir… dar šiemet pasirodysiantį naują albumą.

Šiemet atšventei penkiasdešimtmetį, bet panašu, kad sustoti neketini. Metų pabaigoje surengsi du itin didelius koncertus „AM50”, jau pasirodė vienas instrumentinis tavo albumas, kalbama, kad iki metų pabaigos tavo muzikos gerbėjai sulauks dar mažiausiai vieno. Iš kur toks produktyvumas?

Jei atvirai, yra paruošti dar du albumai (šypsosi). Turiu dar vieną neišleistą instrumentinį įrašą ir labai greitai pasirodysiantį kitaip skambančių mano senų dainų LP.

Tačiau negaliu sakyti, kad visa tai – tik šių metų darbas. Instrumentinius albumus kaupiau ir kūriau daug metų. Šiemet aš juos užbaigiau ir išleidžiu. Tiesiog jaučiu, kad ši muzika vienu ar kitu būdu būtent dabar turi pasiekti mano klausytoją.

Tačiau ne taip seniai sugalvojau įrašyti dar vieną albumą. Pradėjau jį kurti dar pernai bandydamas savo naują techniką. Ėmiau kurti savo senoms dainoms kitokį rūbą ir tas rūbas man patiko. Visa tai pavirto į devynių kūrinių albumą, kuriame bus galima rasti kitaip skambančias „Foje” dainas. Tai – seniausi mūsų grupės kūriniai, kurie buvo sukurti pirmaisiais „Foje” gyvavimo metais.

Taigi, šiemet tiesiog viskas taip sutapo. Kadangi metų pabaigoje ruošiuosi dviem dideliems koncertams, visus metus praktiškai nekoncertavau. Todėl turėjau laiko ne tik ruoštis koncertams, bet ir baigti neužbaigtus įrašus.

andrius-mamontovas

A. Mamontovas

Esi ne sykį minėjęs, kad kurdamas tokius kūrinius kaip „Kitoks pasaulis” tu juos savo mintyse girdėdavai ne tokius, kokie jie suskambėjo įrašuose. Ar naujas albumas įrašytas tokiu stiliumi, kokiu įrašei šiemet pristatytą naują „Kitokio pasaulio” versiją?

Tikrai taip. Albumas bus elektroninis.

Kodėl prireikė tiek laiko, kad jis išvystų dienos šviesą tik dabar?

Kartais būna tokių akimirkų, kurių metu atsisukę į praeitį mes reflektuojame tam tikrus dalykus. Tokiomis akimirkomis mes negalvojame apie tai, kas buvo, pavyzdžiui, prieš trejus metus. Tada mes galvojame apie tai, kas buvo prieš 30 metų. Nes tik nuėjęs tam tikrą kelią ir sukaupęs didelę patirtį gali padaryti tam tikras išvadas apie dabartį.

Į šį senų dainų naują įrašą aš žiūrėjau kaip į situaciją, kurioje dabartinis aš prodiusuoja aštuoniolikmetį „Foje” narį Andrių Mamontovą.

Be to, tais laikais techniškai įrašyti muziką taip, kaip galima dabar, buvo neįmanoma. Visų pirma, nebuvo reikiamų garsų (tokių, kokius dabar lengvai galime turėti savo kompiuteriuose). Neturėjome ir tinkamų instrumentų.

Mes visada norėjome groti labiau elektroninę muziką, tačiau tais laikais nusipirkti namą buvo pigiau nei sintezatorių. Lietuvoje brangų instrumentą tada turėjo retas muzikantas. Egzistavo keli tokie, kurie skolindavo instrumentus kitoms grupėms, o tos, užsidariusios studijoje, įrašinėdavo ir ieškodavo savo skambesio.

Dabar šie instrumentai yra prieinami. Dalį jų aš turiu fiziškai, kitą dalį – savo kompiuteryje.

Gal gali apie naują įrašą papasakoti daugiau – pavyzdžiui, kada jis pasirodys, kaip vadinsis ir kur jo bus galima ieškoti?

Kitą savaitę visi viską sužinos. Fizinė šio albumo laikmena tikrai egzistuos, o pats įrašas bus geras ir netikėtas – tai aš jums galiu pažadėti (šypsosi)

Neseniai „Foje” kūryba atsirado „Spotify” ir „iTunes” muzikos transliavimo platformose. Kodėl reikėjo laukti taip ilgai ir kodėl čia galima rasti tik kiek daugiau nei 60 dainų?

„Foje” apskritai teturi apie 70 dainų. 62 geriausios atsidūrė spotifajuje.

Kažkada vėliau, labai tikėtina, atsiras ir visos likusios.

Šiais laikais labai madinga rengti koncertus su orkestrais. Tau šiemet suėjo 50 metų, ar nesvarstei tokios galimybės? Ar apskritai yra tikimybė kada nors sulaukti scenoje kostiumu pasidabinusiu Andriaus Mamontovo, dainuojančio, akompanuojant orkestrui?

Aš manau, kad iki koncerto su orkestru atlikėjas turi priaugti. Tai yra visiškai kitokio formato pasirodymas. Tikiu, kad augu tokio pobūdžio koncerto link.

Jau ilgą laiką man kirba mintis atlikti savo kūrybą su orkestru. Tačiau, kaip ir sakiau, dar reikia laiko. Kita vertus, dabar orkestriniai pasirodymai yra kiek devalvuoti, nes labai daug grupių tai daro. Manęs neįtikina, kai labai jaunos grupės koncertuoja būtent taip. Manau, kad tai yra tam tikras atlikimo būdas, kurio link atlikėjas turi nueiti ganėtinai ilgą ir sudėtingą kelią.

Aš jam ruošiuosi. Tikiu, kad kažkuriuo metu aš šį kelią būsiu nuėjęs.

Iki tavo pirmojo iš dviejų šių metų „AM50” koncerto Vilniuje liko lygiai mėnuo. Bilietų į jį praktiškai nebėra, koncertuosi sausakimšoje „Siemens” arenoje. Bilietai į koncertą Kaune taip pat labai sparčiai tirpsta. Daugeliui tai – itin laukiami renginiai. Ko reikėtų tikėtis einant į šiuos koncertus?

Šiuose koncertuose labiausiai laukiu aš. Ir vienintelis dalykas, ko laukiu aš – tai žmonės. „AM50” – tai mano penkiasdešimto gimtadienio dovana (šypsosi).

O jei rimtai, tai aš visada labai noriu, kad iš koncerto žmonės išeitų laimingi. Tai – mano kaip kūrėjo ir atlikėjo pagrindinis tikslas.

Taigi, bus dainos, kurias žmonės pažįsta, žino ir mėgsta. Jos gyvuoja būtent todėl, kad jų klauso. Tai bus geriausių dainų rinkinys, kur didžioji dalis bus ta, kuri patinka visiems ir pora dainų, kurios patinka tik man (šypsosi).

O kurios šiuo atveju patinka tik tau?

Pavyzdžiui „Jeigu aš numirsiu”. Tiesa, žinau, kad ir Marijonui ji patinka (šypsosi)

Ar vis dar jaudiniesi lipdamas į sceną?

Manau, kad taip, tačiau to jaudulio jau nebepastebiu. Tačiau nuolat galvoju, ar pavyks vienas ar kitas sumanymas, ar įsijungs tai, kas turi įsijungti ir t.t.

Lipdamas į sceną aš visada mąstau apie tai, ką noriu pasakyti. Todėl užuot galvočiau apie jaudulį, visą dėmesį permetu būtent į šias detales. Einu į sceną todėl, kad noriu išreikšti jausmą ar pasakyti mintį, tad šis jaudulys tiesiog nebetrikdo.

Kadangi apie interviu informavome ir manoMUZIKOS skaitytojus, keli iš jų spėjo užduoti savo klausimus.

Arūnas: Ar nukritus Gedimino kalnui Lietuvos vyrus ištiks impotencijos problemos?

Palaukime kol jis nukris, tada ir žiūrėsim. Kažkaip spręsim tą problemą. Suprantu, kad klausiantįjį šis faktas neramina (juokiasi)

Danguolė: kaip penktas teisėjas dalyvauji X-Faktoriuje. Ko tikiesi iš šių dalyvių?

Tikiuosi laisvės. Tikiu, kad jie atras kažką naujo. Noriu padėti žmonėms rasti savo kryptį, todėl sieksiu, kad jie save įprasmintų kaip atlikėjai.

Mantas: Ar pats klausaisi savo senų „Foje” dainų ir ar jos vis dar kelia kažkokių prisiminimų bei emocijų?

Tai tas pats, kas vartyti seną fotografijų albumą. Parašytose dainose yra užfiksuota kažkokia to laiko būsena ar nuotaikos, kuriomis gyvenau. Nuotraukų albumo juk nevartai kasdien. Tai darai tik kartais.

Ta pati situacija ir su senomis dainomis. Tai – kaip senos nuotraukos.

Linas: Ar galėtum kiekvieną savo dainą iliustruoti savo fotografija?

Manau, kad taip. Fotografuodamas visada pasąmoningai galvoju apie tai, jog ši nuotrauka galėtų būti albumo viršelis.

Donatas: Tai ar garsas skamba tyloj, ar tyla garse?

(juokiasi) Tai yra velniškai gilus klausimas, į kurį aš vis dar neradau atsakymo. Bet labai ieškau (šypsosi). Ir jeigu klausiantysis turi atsakymą į šį klausimą, aš labai mielai jo versiją išklausyčiau.

Mantas J.: Ar dar dainuosi?

Kaip tik prisiminiau grupę vairas ir jos išleistą albumą „Vis dar krutam”.

Modestas: Kas tave įkvepia kurti muziką?

Tai- nesąmoningas procesas. Įsijungi kompiuterį arba paimi į rankas gitarą, o gal sėdi prie pianino, paspaudi kažkokią natą, tada ieškai kitos natos, kuri tiktų prie pirmos paspaustosios ir… ir taip negali sustoti.

Karolis: Kurios grupės koncertas paliko didžiausią įspūdį?

Teko matyti labai daug gerų koncertų.

Labai stiprų įspūdį paliko „Dead Can Dance” koncertas 2005-aisiais. Grupės vokalistės Lisos Gerrard balsas yra toks neįtikėtinas, kad atrodo, jog aplink virpa oras. Be jokių didelių šviesos efektų tu atsiduri kažkokioje virpančioje erdvėje. Tampi didžiulės muzikinės bangos dalimi. Muzikine prasme jų pasirodymas man – vienas įspūdingiausių iš visų kada nors matytų. Tai – net ne koncertas, o kažkoks pasakiškas patyrimas.

Labai patiko Peter Gabriel „Growing Up” turas. Mačiau jį 2002-aisiais Čikagoje. Ta apvali scena ir nuo lubų žemyn besiskleidžianti gėlė, nuostabi scenografija ir viską papuošianti jo muzika – nepamirštamos ir vis dar gyvos emocijos.

Ir tai tik pora pirmų į galvą šovusių koncertų. Tačiau iš tiesų jų buvo labai daug.

Lygiai taip pat labai patiko ir Valdo Slabados koncertas Vilniaus „Lango” klube. Tai buvo kažkas metafizinio senais gerais 1994-aisiais.

Liutauras. Kuri daina yra arčiausiai tavo širdies?

Ringtonas. Neabejotinai. Mano telefono melodija. Ir šį ringtoną aš esu pasidaręs pats.

GOLDEN PARAZYTH: mes tikrai neišvarėme Lapės visiems laikams

manoINTERVIU

GP-1

Giedrius Širka (Golden Parazyth)

Dueto „Golden Parazyth” Lietuvoje pristatinėti tikrai nebereikia. Ne kartą girdėtas, ne kartą liaupsintas ir visada įdomus kolektyvas mūsų šalyje išgarsėjo tokiais kūriniais kaip „Lapė”, „Regatta Of Happiness”, „Downtown Game” ar „Try Again”. Tačiau dešimtmečio sukaktį neseniai minėjusi grupė šiemet brėžia didelį ir užtikrintą brūkšnį tarp to, kas jie buvo anksčiau ir to, kas jie yra šiandien.

Nauja – lėtesnė, brandesnė ir kur kas labiau išieškota muzika jau atranda kelią į melomanų širdis. Nuostabus vasariškas koncertas Vilniaus Botanikos sode ir netrukus įvyksiantys grupės pasirodymai Kotrynos bažnyčioje – tai vietos, kuriose grupės gerbėjai turi progą susipažinti su naujuoju „Golden Parazyth” veidu. Veidu, kuris ir toliau kalbės muzikos kalba, tačiau kuriame išvysite ir pajusite gerokai daugiau brandumo, patirties ir subtilumo požymių.

„Man jau trisdešimt ketveri ir aš pavargau būti pajacu”, – kalbėdamas apie savo muzikinę dabartį vieną vėsų, bet saulėtą spalio rytą manoMUZIKAI prisipažino „Golden Parazyth” idėjinė siela ir pagrindinis balsas Giedrius Širka.

Gerdami rytinę kavą vienoje Vilniaus kavinėje su Giedriumi kalbėjome ne tik apie jo naująją muziką ir koncertus, bet ir apie didžiausius tikslus, kažkur labai toli iškeliavusią „Lapę” bei tėtį – žmogų, kuriam ir yra skirta beveik visa Giedriaus kūryba.

Vasarą kalbėjote apie planus rudenį išleisti naują 8 dainų albumą. Tačiau ruduo jau juda pabaigos link, pilno albumo nėra, bet muzikos transliavimo platformose atsirado kelių dainų gyvas EP „Botanika”. Ar apie šį albumą ir buvo kalba?

Tikrai ne. Albumas jau yra įrašytas. Turime net ir nuostabų jo viršelį, kurį nupiešė Lietuvos dalininkas Stasys Eidrigevičius. Tačiau žinai kaip su albumais būna… (šypsosi). Šiuo konkrečiu atveju tiesiog nenorime patekti į švenčių karštinę. Nenorime, kad viskas nublanktų.

Pradžioje savo naują įrašą siūlysime užsienio leiblams. Ilgą laiką to nedarėme, nes galvojome, kad neturime produkto, kuris galėtų juos sudominti. Tačiau situacija pasikeitė. Turime muziką, kuri gali sudominti daugelį.

„Botanika” buvo labai savalaikis įrašas. Šiemet turėjome daug svarbių koncertų, todėl džiugu, kad kai kurie iš jų galėjo būti įprasminti būtent šitaip.

„Golden Parazyth” nuolat keičiasi. Mes niekada nepataikavome klausytojams. Visada darėme tai, kas miela mums. Galbūt tai ir yra pagrindinė priežastis, kodėl dalį jų išbarstome. Neabejoju, kad jeigu ir toliau grotume „Regatta of Happiness” ar „Lapę”, mes galbūt rinktume pilną „Compensą”. Tačiau keičiamės mes, keičiasi mūsų turinys, o su tokiu turinių Lietuvoje labai populiarus būti tiesiog negali.

Nauja mūsų muzika nebus skirta masėms. Todėl mes neskubame, nesistengiame kažkam įtikti. Tiesiog mėgaujamės muzikavimu.

Galiu pasakyti paprastai: turime nuostabų kokybišką albumą. Belieka jo sulaukti. Bet pradžioje bandysime jį siųsti svetur.

Tad išvada paprasta: jūsų prioritetas – užsienis?

Savoje šalyje pranašu juk nebūsi (šypsosi).

Lietuva visada išlieka labai svarbi. Čia turime savą klausytojų ratą. Kartais jis paauga, kartais sumažėja, tačiau jis yra.

Pasirodžius „Botanikai” reakcija buvo gan įvairi – vieni mus labai gyrė, kiti smerkė. Ir tai, žinoma, yra natūralu. Tačiau Lietuvos rinka yra nedidelė, todėl visą laiką norisi būti ne tik joje, bet ir už jos ribų.

Puikiai suprantame, kad proveržiui užsienyje reikia laiko. Bet mes juk ir esame jo valdovai. Todėl neskubėsime.


Atrodo, kad Jūs sąmoningai bandote brėžti tam tikrą takoskyrą tarp „Golden Parazyth” šiandien ir „Golden Parazyth” anksčiau. Kodėl taip yra?

Tai – tam tikra apsauga. Daugybė žmonių „Golden Parazyth” girdi kaip tarškantį kleine musik aparatą, kurio priešakyje – publiką linksminantis pajacas. Tačiau dabar mes jau toli gražu nebe pajacai. Taip, galbūt esu kaltas, kad net kelerius metus slėpiau tą muziką, kuri mus reprezentuoja dabar. Tačiau šiandien ji jau lenda į dienos šviesą.

Nors mes jau esame kitokie, senosios muzikos šleifas vis dar velkasi paskui. Todėl jau ilgai visiems kartojame: senieji „Golden Parazyth” išvyko. Kaip galime tai pasakyti kitaip jei ne tiesiai į akis?

Tokios dainos kaip „Supasi supasi”, „Upė” ar “Come Closer” yra gerokai univeraslesnės ir lėtesnės palyginus su tuo, kas buvo iki šiol. Taigi iš esmės „Golden Parazyth” dabar turėtų tikti platesniam klausytojų ratui.

Galbūt, tačiau tam, kad klausytojų ratas augtų, reikia laiko. Daugybė žmonių, kurie anksčiau klausėsi mūsų, šiandien girdi kitokius „Golden Parazyth”. Naujoji mūsų kūryba tam tikra prasme yra smūgis jiems į paširdžius.

Pavargau būti pajacu. Buvo geras laikas, bet mes jau kitokie. Labai tikimės, kad žmonės mus supras; tie, kurie neatrado – dar atras, o tie, kurie klausėsi, klausysis ir toliau.

Pasikeitė ne tik jūsų kūryba, bet ir gyvi pasirodymai. Ant scenos atrodote gerokai brandžiau, o tavo balsas skamba kur kas labiau užtikrintai. Samdeisi vokalo mokytoją?

Mokytojo tikrai nesisamdžiau (šypsosi). Tiesiog savo dainavimui pradėjau skirti gerokai daugiau dėmesio.

Visa mano aistra yra muzika. Jeigu manęs ji nevežtų, jeigu į ją neinvestuočiau visko, ką galiu – laiko, pinigų ir jėgų – kabinčiau muzikinius bucus ant vinies.

Muzika man yra viskas. Tai mano gyvenimo šviesa ir variklis. Niekada negailėjau savęs muzikai. Mėginu ieškoti atsakymų į muzikinius klausimus, bandau atrasti vis gražesnį skambesį. Ir kaskart tai darant jaučiu kaip mane veža.

„Daryk viską paprasčiau – ir geriau gyvensi, ir lengviau bus”, – dažnai girdžiu iš šalies. Bet man nepavyksta. Aš taip nemoku. Muzika yra tai, kuo aš gyvenu ir iš ko aš gyvenu.

Esu laimingas, kad turiu gerą komandą. Man patinka mūsų vadybininko požiūris į gyvus pasirodymus. Jis yra įsitikinęs, kad visiškai nesvarbu, ar užsidirbsime pinigų, ar ne, tačiau viskas turi būti padaryta aukščiausiame lygyje. Kad ir kas bebūtų – garsas, šviesa ar aptarnavimas – viskas turi būti idealu. Ši kartelė turi būti standartas. Kai tokius reikalavimus keli aplinkai, natūralu, ir pats iš savęs imi reikalauti gerokai daugiau.

Nežinau, kur yra tų reikalavimų sau riba…Galbūt dabar būtent jos ir ieškau. Man jau 34 metai. Esu subrendęs ne tik gyvenime, bet ir muzikoje. Joje siekiu kokybės. Tik jos.

Šie metai jums apskritai gan derlingi: įspūdingas koncertas Botanikos sode, neilgai trukus įvyksiantys pasirodymai Kotrynos bažnyčioje (iš kurių vienas visiškai parduotas), beveik paruoštas albumas. Sakyčiau, per metus nuveikėte tikrai nemažai…

Šie metai ir yra rodymas to, kaip pasikeitėme ir kas šiuo metu esame. Visą susikaupusį gniutulą muzikos išleidome į pasaulį ir stebime, kas iš jo išeis (šypsosi).

Turime daugybę muzikos, kurios dar niekas negirdėjo. Dalis jos skambės Kotrynos bažnyčioje, dalis – tik naujame albume. Beje, jame bus 8 visiškai negirdėtos, niekada neskambėjusios ir niekur dar nepublikuotos dainos.

Kažkada interviu manoMUZIKAI Algirdas Kaušpėdas yra sakęs, kad nesupranta, kodėl lietuviškos grupės dainuoja angliškai ir besdamas pirštu į Islandiją kartoja, jog tarptautiniam pripažinimui jau nebereikia anglų kalbos. Ką jam atsakytum?

Oj žinau šį Algirdo požiūrį, nes jis man tai sakė labai daug kartų (kvatoja).

„Dainuok, kaip Justė ir viskas bus gerai. Bus pilnos arenos”, – ne kartą mane įkalbinėjo Algirdas. Paskutinis toks kartas buvo „Laisvės piknike”. Tiesa, tąkart jis buvo patenkintas. Priėjo prie mūsų po koncerto ir pasakė: „na va, šaunuoliai – lietuviškų dainų jau daugiau”. Tačiau jo grupės kontekstas, tikslai ir saviraiškos ekosistema buvo kitokia. „Antis” nešė lietuvišką vėliavą.

O „Golden Parazyth”?

Nežinau… mano mintyse skambančiai muzikai natūraliai gimsta angliški tekstai. Net ir „Supasi supasi” (L.Z. – paskutinis grupės radijo singlas) pradžioje turėjo anglišką tekstą, tačiau kažkuriuo metu grojant ją studijoje visai netikėtai gimė lietuviški žodžiai.

Paskutiniame jūsų EP „Botanika” (kuriame galima rasti ir lietuvišką dainą) yra kūrinys „Come Closer”, kuris su hipnotiniu pianinino intro, pereinančiu į itin sodrią ir brandžią kulminaciją, bent jau man kažkodėl labai priminė Gilmourišką „Pink Floyd” kūrybą...

Aš pastebiu, kad skirtingiems žmonėms skirtingi kūriniai sukuria skirtingas asociacijas. Bent jau man „Come Closer” ir „Pink Floyd” neturi absoliučiai nieko bendro. Aišku, malonu, kad tau ši daina kažkuo primena gerą grupę (šypsosi).

Apskritai su „Come Closer” visada būna įdomu. Aurimas (L.Z. – kitas grupės „Golden Parazyth” narys) ilgai netikėjo šia daina ir netgi nenorėjo, kad ji skambėtų botanikos sodo koncerte. Tai – nuolat augantis kūrinys, kuriam taip pat labai svarbi ir vieta, ir laikas.

Bet jeigu reikėtų dainuoti Pink Floydus, aš juos dainuočiau kitaip (juokiasi).

Ar turi brangiausią „Golden Parazyth” dainą?

Sunku pasakyti. Ko gero, šiuo metu man brangiausia yra „Upė”. Ją dainuodamas kartais net noriu verkti.

Tačiau artimos dainos yra gan laikinos. Kitaip tariant, pasikeičia laikmetis, pasikeičia ir artima daina. Be to, natūralu, kad kiekvienas muzikantas pasakys, jog jam artimiausia yra pati naujausia muzika. Aš – ne išimtis.

Savo kūryboje turite ir vieną seną dainą, iki šiol daugelį žavinčią savo naiviu nuoširdumu, kurios visi vis dar laukia per koncertus ir kurią jūs taip sėkmingai toliau ignoruojate. Prisipažink, kodėl atsisveikinote su „Lape”?

Mes norime atsikratyti senų etikečių.

„Lapė” – vaikystės daina. Keistai atrodytų, kai atsistojęs 34 metų vyras pliekia „žaliam žaliam miške gyveno lapė…”

Kita vertus, mūsų atsisveikinimą su „Lape” paskatino patys žmonės, kiekvieno koncerto metu šaukdami „Lapė”. Kažkuriuo metu jie nustojo tai daryti, nes galybę kartų melavau klausytojams, sakydamas, kad pardaviau „Lapę” vokiečių filmui (šypsosi).

Tačiau ciniškame, skubančiame ir vartojančiame moderniame pasaulyje tas naivus, bet velniškai žavus vaikiškas nuoširdumas, kurį girdime „Lapėje”, kartais gali ne tik išgelbėti muziką, bet ir taip gražiai papuošti kasdienybę…

Ilgą laiką taip ir buvo. Labai ilgai „Lapė” apskritai nešė „Golden Parazyth” vėliavą. Tačiau paskutinį kartą ją dainavome berods 2009-aisiais.

Nesakau „Lapei” amžino NE. Neišvarėme jos visiems laikams. Manau, kad jai tiesiog reikia atrasti naują veidą. Galbūt ateis laikas sukurti naują aranžuotę. Kad ir su orkestru…Galbūt tada „Lapė” galės sugrįžti. Nauja, pasikeitusi, bet tokia pat graži, naivi ir nuoširdi. Tačiau kol kas ji dingusi ir apie jos artimiausius grįžimo planus aš nieko nežinau (šypsosi)

Kam apskritai yra skirta jūsų muzika? Ar ji turi objektą?

Dažnai muzika būna skirta man brangiems žmonėms.

Tačiau dažniausiai kuriu ir dainuoju savo tėčiui. Jo jau seniai nebėra šalia. Galvoju apie jį, matau jį besišypsanti, o tada viskas aplink tampa prasminga…Apskritai dažnai suprantu, kad daug dalykų gyvenime darau dėl jo – būnu geras, rūšiuoju šiukšles, tiesiog geriau gyvenu. Noriu būti geru žmogumi ne todėl, kad taip reikia, bet todėl, kad tėtis savo pavyzdžiu man suformavo poreikį tokiu būti. Taigi, daugumą dalykų, kuriuos darau, darau dėl savo tėčio. Taip tarsi jaučiu, kad tęsiu jo pradėtus gerus darbus.

Vancouver Sleep Clinic: nusprendžiau nebešvaistyti laiko matematikai

manoINTERVIU

Vancouver Sleep Clinic

Vancouver Sleep Clinic

Apie Australijos grupę „Vancouver Sleep Clinic“ manoMUZIKOJE buvo rašyta ne kartą. Nuolat pristatinėjome naują projekto muziką, džiaugėmės pagaliau įrašytu grupės albumu ir patyliukais laukėme jo Lietuvoje.

Deja, kol kas į Lietuvą planų atvykti kolektyvo siela Timas Bettinsonas neturi, tačiau, kaip prisipažino išskirtiniame interviu mūsų portalui, tikrai labai norėtų. Todėl tikėdamiesi, kad jo norai taps realybe (o kartu ir signalu) mūsų šalies koncertų rengėjams, pristatome pokalbį su šiuo metu pasaulyje sparčiai populiarėjančiu atlikėju.

„Vancouver Sleep Clinic“ sielai ir pagrindiniam kūrėjui T. Bettinsonui – viso labo 21-eri. Tačiau pirmuosius jo kūrybos vaisius raškyti galėjome jau prieš 4 metus. Jis mokėsi paskutinėse klasėse mokykloje ir sukūrė nuostabias synth pop/ elektro pop balades „Vapour“ ir „Collapse“. Beje, pastaroji daina gimė matematikos pamokoje.

Tikslieji mokslai vaikino netraukė, todėl natūralu, kad net ten jis savęs ieškojo ne skaičiuose, o muzikoje.

2014-aisiais „Vancouver Sleep Clinic“ išleido debiutinį EP „Winter“. Grupę pastebėjo ir pamilo ne tik Australijos gyventojai, bet ir senojo žemyno muzikos mylėtojai. Melodinga, lyriška, kiek naivoka, tačiau širdį glostanti muzika neliko nepastebėta ir Europos muzikos rinkos atstovų – T. Bettinsono grupę į savo koncertinį turą kaip apšildantį kolektyvą vykti kartu pasikvietė „London Grammar“.

Taip Vankuverio miego klinikos (pavadinimas, pasak Timo, neturi jokios reikšmės) žvaigždė ėmė kilti. Supratęs, kad nauja muzika turės būti gerokai brandesnė, solidesnė ir rimtesnė, atlikėjas žingsnis po žingsnio ėmė kurti debiutinį albumą. Savo pagalbą jam pasiūlė Jay-Z, Alicia Keys,  Snoop Doggo ir kitų žymių atlikėjų prodiuseris Al Shux, kuris ir tapo pagrindine varomąja debiutinio pilno solinio albumo jėga.

Taip suvieniję pajėgas ir vedini impulso pakeisti muzikinį pasaulį Al Shux ir Timas Bettinsonas kūrė ir kartu įrašinėjo pilną naują plokštelę, kuri balandžio pradžioje išvydo dienos šviesą. Švelnūs garsai, mielas it aksomas Timo falcetas, gerokai daugiau dramos ir, kartais net stadionams tinkančios kompozicijos leido 11 dainų rinkiniui tapti vienu įdomiausių šio pavasario įrašu. Albumui „Revival“ nebuvo gailima gerų žodžių, o „Vancouver Sleep Clinic“ muziką pagaliau pradėjo rimtai transliuoti ir pasaulio radijo stotys.

Šis kolektyvas šiuo metu itin populiarus Australijoje. Greitai jis leisis ir į pasaulines gastroles. Todėl natūralu, kad saulėtoje Australijoje kepinant neiliniam karščiui, Timas, sulaukęs manoMUZIKOS skambučio, tikrai turėjo ką papasakoti.

mM: Prieš porą mėnesių „Vancouver Sleep Clinic” pagaliau išleido savo pilną debiutinį albumą. Koks jausmas aplankė, kai muzikos prekių parduotuvėje išvydai savo debiutinę plokštelę?

T.B.: Tai buvo jaudinanti akimirka. Prie šio įrašo dirbau labai ilgai, todėl pamatęs „Revival” visų pirma pajutau didelį palengvėjimą. „Pagaliau”, – pamaniau sau. Pagaliau šis įrašas pasieks visa pasaulį.

Kaip apibūdintum „Revival”? Apie ką šis albumas ir kam jis yra skirtas?

Šis albumas – apie mano gyvenimo kelionę. Apie pastarųjų metų kelią nuo mokyklos suolo iki pirmų žingsnių muzikos industrijoje, apie koncertinį turą, išgyvenimus, patirtus įvairiuose pasaulio kraštuose ir mintis, mane lydėjusias visos šios kelionės metu.

Tai laikas, kurį galėčiau įvardyti didžiuliu pokyčių metu. Tai įdomi ir vingiuota kelionė per džiaugsmus, vargus, laimę ir liūdesį. Iš esmės tai asmeninis nuoširdus išgyvenimas kuriant „Revival” dainas.

Kiek daugiau nei prieš porą metų išleidai nepilną albumą „Winter”. Būtent tada „Vancouver Sleep Clinic” vardas tapo žinomas pasaulio melomanams. Ar galėtum palyginti minėtą EP su neseniai išleistu pilnu albumu?

„Revival” mums atvėrė gerokai daugiau galimybių. Galėjome sukurti gerokai tobulesnį skambesį nei įrašinėjant “Winter”. Pavyzdžiui, naujame albume girdite gyvus styginius ir pučiamuosius instrumentus, čia dainuoja tikras choras ir t.t.

Kita vertus, nėra čia ko labai stebėtis (šypsosi). „Winter” kūriau savo miegamajame, o įrašiau sutaupęs kelis šimtus paskutinių dolerių. Taigi, neturėjau tokios laisvės ir galimybių pasirinkti ir išgauti tokius garsus, apie kuriuos svajojau.

Laisvės kuriant “Revival”, panašu, tau pridėjo ir itin talentingas bei vertinamas muzikos prodiuseris Al Shux.

Tikrai taip. Dirbti su juo – vienas malonumas. Pirmą kartą susitikome tada, kai man buvo viso labo 18. Iškart pajutome chemiją (juokiasi).

Al’as prodiusavo galybę geros r&b ir hip-hop muzikos, todėl buvo nuostabu sujungti šią patirtį ir jo žinias su mano idėjomis. Manau, kad tai šį albumą ir daro ypatingu.

Netrukus leisies į kelionę po Šiaurės Ameriką. Ar ketini užsukti į Europą? Galbūt pakeliui trumpai stabtelėsi Lietuvoje?

Šiemet tikrai koncertuosime Senajame žemyne. Į Lietuvą taip pat labai norėčiau atvykti, tačiau čia jau ne viskas priklauso vien tik nuo manęs. Reikia tikėtis, kad su šiek tiek reklamos ir muzikos galėsiu įgyvendinti ir šį savo norą (šypsosi).

Jeigu tavęs paprašyčiau trumpai pristatyti „Vancouver Sleep Clinic”, ką atsakytum?

Sakyčiau, kad tai labai nuoširdus projektas, sukurtas tam, kad žmones lydėtų viltis, džiaugsmas ir taika.

Kas tave labiausiai įkvepia?

Mano didžiausias įkvėpimas – Dievas, šeima ir šalia esantys žmonės. Visi mano kūriniai yra apie dalykus, kurie vyksta aplink ir mintis, kurios gimsta mano galvoje.

Viename savo interviu sakei, kad daina „Vapour” buvo sukurta matematikos pamokoje. Ar tai tiesa?

Taip, tai tiesa, tik daina buvo ne „Vapour”, o „Collapse”. Ko gero tai ir buvo keisčiausia vieta, kurioje kažką kada nors sukūriau.

Apskritai matematikos pamokose nuolat nuobodžiaudavau. Kol vieną kartą galiausiai nusprendžiau: pakaks laiką švaistyti veltui, reikia užsiimti kuo nors produktyvaus. Tuo metu mano vienintelė veikla po pamokų buvo muzika, todėl nusprendžiau, kad ja reikia užsiimti ne tik pasibaigus pamokoms, bet ir jų metu (juokiasi).

Muzikos rinkoje jau esi kelerius metus. Kokius geriausius potyrius per juos tau teko išgyventi?

Keliauti, koncertuoti ir bendrauti su žmonėmis, kurie mėgaujasi mano sukurta muzika ir palaiko “Vancouver Sleep Clinic” yra daugiau nei nerealu. Tai – svajonių išsipildymas. Niekada negalėjau patikėti, kad kitoje žemės rutulio pusėje kada nors sutiksiu žmogų, su kuriuo mane sieja būtent mano muzika. Šie jausmai niekada nepasensta ir nenusibosta…

Pakalbėkime apie muzikinę įtaką, kurią tau klijuoja ir Australijos, ir likusio pasaulio muzikos kritikai. Būtent jie atkreipė dėmesį, kad tavo falcetas – labai panašus į „Bon Iver” lyderio Justino Vernono.

Aš labai mėgstu „Bon Iver”. Todėl kalbos apie Justino Vernono įtaką tikrai nėra iš piršto laužtos. Jis buvo mano autoritetas. Ypač tada, kai muzikos rinkoje žengiau pirmuosius žingsnius.

Tačiau kurdamas muziką aš negalvoju apie įtakas ir nesiekiu būti į kažką panašus. Mūsų balsai gal ir gali būti panašūs, tačiau kai kuriu, tiesiog atsisėdu, pradedu žaisti su garsais ir darau tai, kas man atrodo natūralu. Stengiuosi neleisti sau būti į ką nors panašiu.

Tuomet prisipažink, ko pastaruoju metu dažniausiai klausai.

Negaliu atsiklausyti naujo „6LACK” albumo. Tai visiškai nepelnytai neįvertintas labai geras chillinis įrašas. Juo mėgaujuosi kone kasdien.

Kokie šiuo metu tavo pagrindiniai tikslai?

Tiesiog noriu savo muziką rodyti kaip įmanoma didesniam ratui žmonių. Noriu sukurti didžiulę kultūrą aplink savo projektą, kurioje kiekvienas klausytojas būtų įtrauktas, mylimas ir vertinamas.

Tačiau tai po truputį ir vyksta. Lietuva – geriausias to pavyzdys. Nors mūsų šalys nutolusios tūkstančiais kilometrų, tavo muzika vis garsiau skamba Lietuvoje.

Tai nuostabu. Žinau, kad esate maža, bet veržli šalis. Niekada čia nebuvau, tačiau labai norėčiau apsilankyti.

Todėl sakau nuoširdų ačiū visiems Lietuvos žmonėms, kurie klauso mano muzikos. Man tai labai daug reiškia. Tikiuosi, kad kada nors „Vancouver Sleep Clinic” turės progą pagroti jums gyvai.

Ačiū už pokalbį!
Apačioje – visas naujausias „Vancouver Sleep Clinic” albumas

FINK: Lietuva turi nuostabią erdvę ir pasakiškus fanus

manoINTERVIU

Apie „Fink“ manoMUZIKA rašė labai daug. Ne kartą savo skaitytojams pristatėme ekskliuzyvinius interviu ir koncertų recenzijas iš įvairių Europos šalių, dalindavomės grupės išleidžiama muzika. Ilgainiui šis vardas mūsų šalyje tapo žinomas, mylimas, klausomas ir vertinamas.

Rugsėjo 30 d. „Fink“ atvažiuoja į Lietuvą. Čia grupė pristatys savo naują – jau 9 albumą. Beje, naujasis įrašas bus antroji per metus įrašyta Fino Greenallo plokštelė, mat metų pradžioje muzikantas įgyvendino savo seną svajonę – sukūrė ir išleido bliuzo albumą „Fink‘s Sunday Night‘s Blues Club“.

Būtent šio albumo pristatymo koncertą manoMUZIKA stebėjo Amsterdame – nedidelėje, bet itin jaukioje salėje „People‘s Place“. Vietoje, kurioje savo akustinius pasirodymus surengė Laura Mvula, Michael Kiwanuka ir kiti žymūs atlikėjai.

Likus kelioms valandoms iki koncerto su Finu Greenallu salės užkulisiuose susitikome trumpam interviu. Atlikėjas, kaip visada, buvo puikiai nusiteikęs, pasakojo apie savo ateities planus ir su malonia nostalgija prisiminė grupės koncertą Vilniuje.

FINK Amsterdame

Fink Amsterdame

„Rugsėjo mėnesį grosime Vilniuje. Velniškai laukiu šio koncerto. Kai prisimenu mūsų pirmąją viešnagę Lietuvoje, pagaugai prabėga per visą kūną. Buvo nuostabu”, – pokalbį Amsterdame, prisimindamas Lietuvą, pradeda Finas.

„Jūsų šalis mums atvėrė duris. Planuodami savo rudens turą žinojome, kad Vilniuje privalome koncertuoti. Jūs turite nuostabią erdvę, pasakiškus fanus, apie kuriuos kažkada net negalėjome pagalvoti ir gražų miestą. Todėl aplink Vilnių “lipdėme” ir kitas greta esančias sostines – Rygą ir Taliną. Taigi, šis turas bus gerokai platesnis, o jeigu ne Vilnius, Baltijos šalių žmonės “Fink” galbūt dar nė nebūtų išgirdę gyvai“, – sakė grupės „Fink“ lyderis Finas Greenallas

NAUJĄ ALBUMĄ PRODIUSUOS VIENAS ŽYMIAUSIŲ PRODIUSERIŲ PASAULYJE

Jeigu jau pats pradėjai kalbėti apie koncertą Vilniuje, papasakok kokios emocijos kyla prisiminus pirmąjį ir kol kas vienintelį jūsų pasirodymą mūsų šalyje?

Turiu prisipažinti, jog ilgą laiką negalvojome, kad Vilniuje turime tiek gerbėjų. Vis pasvarstydavome, kad reikėtų aplankyti Lietuvą, tačiau nesiryždavome. Tačiau „Hard Believer” turo metu ir mes parodėme susidomėjimą, ir mumis pradėjo domėtis Lietuva. O likus kelioms dienoms iki koncerto – bam, mums praneša, kad Vilniuje išparduoti visi bilietai. Fantastika! Nuostabūs žmonės, nereali „Lofto” erdvė, puiki publika – tai viskas, apie ką gali svajoti atlikėjas.

Taip, kaip atradome Vilnių, kažkada atradome ir Lenkiją. Važiavome vienam pasirodymui į Varšuvą, o dabar, planuodami koncertinį turą, net neįsivaizduojame, kaip galėtume čia neapsilankyti. Aš apskritai labai mėgstu šį regioną. Čia publika atrodo tokia pozityvi ir jauna. Tačiau jauna ne amžiumi, o matymu. Ir tai yra velniškai gerai, nes jie nėra iki galo išlepę ir patys gali formuoti savo muzikinę erdvę, skonį ir poreikį.

Kalbant apie Vilnių, prisipažįstu, neturėjau daug laiko pasižvalgyti po patį miestą, tačiau nesu tas, kuriam mirk gyvenk reikia pamatyti vietos muziejus. Man kur kas įdomiau susipažinti su šalies žmonėmis. Vilniuje susipažinau ir pabendravau su galybe tokių. Vis jie buvo velniškai geri žmonės, todėl džiaugiuosi, kad rudenį galėsiu aplankyti juos darkart.

FINK

Fink

Ar „Fink” rudeninio turo planavimas reiškia, kad grupė išleis naują albumą?

Tikrai taip. Tikiuosi, kad pačioje rugsėjo pradžioje – per pirmąsias dvi mėnesio savaites naujas albumas pasieks parduotuves.

Žinau, kad laikas bus labai įtemptas, tačiau esu tikras, kad kartu su komanda įrašysime labai gerą plokštelę. Planuojame įrašus baigti birželio pradžioje.

Albumą prodiusuos žymus prodiuseris Flood (Flood prodiusavo tokius atlikėjus kaip „Orbital“, „Sigur Ros“, PJ Harvey, „The Killers“ ir t.t. – L.Z.). Jis – absoliutus muzikos genijus.

Įrašinėdami albumą ketiname studijoje praleisti 6 savaites. Dar 9 savaites leidėjai, vadybininkai ir visi kiti turės tam, kad albumą paruoštų, supakuotų ir pristatytų į muzikos parduotuvių lentynas. Tikiu, kad viskas įmanoma, todėl šis planas nėra tiesiog tušti paistalai.

Mano tikslas paprastas: kai prasidės pirmieji koncertai Lenkijoje (būtent šioje šalyje prasidės rudeninis „Fink” turas – L.Z.) – albumas jau privalo būti parduotuvėse.

Ar jau žinai kaip vadinsis albumas?

Greičiausiai albumas vadinsis “Accidental Life”. Bent jau dabar toks yra darbinis plokštelės pavadinimas.

Kodėl būtent taip?

Kurdamas savo pirmą bliuzo albumą klausiausi seno JAV bliuzmeno Big Bill Broonzy interviu. Žurnalistui atlikėjas pasakojo apie kūrybą, dainas ir patį bliuzo žanrą, kuris, pasak Big Bill Broonzy, yra ne kas kita, kaip atsitiktinis gyvenimas (angl. accidental life – L.Z.). Man patiko ši mintis, todėl manau, kad taip vadinsis ir albumas.

Kita vertus, niekada negali žinoti… Sukūriau aš 2009-aisiais albumą “Sort Of Revolution”, o šiemet visai netikėtai sužinojau, kad Paul Welleris savo šių metų diską pavadino “Kind Of Revolution”.

Tad dėl “Accidental Life” irgi nesu iki galo tikras. Žiūrėsiu, ar nėra nieko panašaus išleista (šypsosi).

Na o kalbant apie patį albumą galiu pasakyti tiek: dainos sukurtos, Flood turi neįtikėtinai gerą albumo viziją.  Taigi, turime pakankamai gerų kūrinių, todėl šiandien mūsų tikslas – susirinkti studijoje ir kartu su prodiuseriu pasižiūrėti, kaip jos skambės.

Tiesa, naujame įraše bus pasakiškai gražių baladžių. Čia grupės gerbėjai ras ir „Looking too Closely” palikuonį, ir „Piligrim” sūnų, ir kitas gražias dainas (šypsosi).

 

TURĖJAU PAJUSTI, KAD ATĖJO LAIKAS KURTI BLIUZĄ

Pakalbėkime šiek tiek apie bliuzo albumą, kurį išleidai metų pradžioje. Nenuilsdamas nuolat kartodavai, kad esi didelis bliuzo gerbėjas. Šiandien tau 44-eri, tačiau šio žanro albumas dienos šviesą išvydo tik dabar. Kodėl reikėjo laukti taip ilgai?

Man tiesiog reikėjo pajusti, kad jau galiu tai padaryti.

Albume „Perfect Darkness” buvo daina „Wheels”, plokštelėje „Hard Believer” – titulinis kūrinys. Jie visi buvo bliuzo žanro, todėl akivaizdu, kad aš stengiausi, ėjau to link žingsnis po žingsnio.

Turėjau pajusti, kad baltaodžiui groti bliuzą yra gerai. Tam reikia pasitikėjimo savimi. Tai tarsi savotiška intervencija į kitą kultūrą. Todėl auginausi pasitikėjimą po truputį – žingsnis po žingsnio. Tarp koncertinių turų pradėjau šį albumą įrašinėti ir praėjusiais metais jį baigiau.

Apskritai patirtis įrašinėjant šį albumą ir patirtis, kuriant „Fink” įrašus yra visiškai kitokia. Nelyginu šių patirčių, nes to neįmanoma padaryti. Ir tai yra tikrai gerai.

Kai ant stalo padedu „Fink” albumą, žinau, kad jį fanai norom nenorom lygins su ankstesniais įrašais. Bliuzinis albumas – visiška naujiena. Savotiška tabula rasa, naujas puslapis.

Šiam albumui buvau sukūręs 11 dainų. 3 nebuvo pakankamai geros, todėl į galutinį įrašą pateko 8.

Kalbant apie „Fink‘s Sunday Night‘s Blues Club“ įdomu paminėti ir tai, kad man taip pat buvo labai smalsu išleisti tokio žanro albumą streaminimo amžiuje. Visgi sutik – bliuzas – nėra tas muzikinis stilius, kurio labiausiai ieško žmonės internete.

Na, ne tik matyti tave grojantį bliuzą yra neįprasta, bet ir matyti tave grojantį mažose arenose yra keista ir netikėta. Štai, kad ir ši vieta Amsterdame, talpinanti viso labo kelis šimtus žmonių. Ar nesijauti keistai, grodamas mažose arenose.

Nei kiek. Grįžti į mažas koncertų sales – puikus jausmas. Beveik visi mūsų koncertai – pilnai parduoti, o žmonės čia renkasi klausytis kitokios muzikos.

Kita vertus, kalbant apie tokio pobūdžio pasirodymus galiu prisipažinti, kad mums nelabai rūpi kiek bilietų parduosime. Čia „Fink” nevažiuoja groti įprasto repertuaro, todėl ir žmonės savo lūkesčius išgirsti senąsias mūsų dainas turėtų palaidoti.

Į šį nediduką turą mes leidomės groti tik bliuzo. Ir aš puikiai suprantu, kad tai padaryti aš galiu tik nedidelėse arenose.

Galėjau tai bandyti daryti vienas, tačiau su grupe daug smagiau. Man patinka koncertinio turo idėja, bendras važinėjimas po šalis, laikas autobusuose ar lėktuvuose. Taigi, bliuzą groju su kitais muzikantais, tačiau, kaip visi tai puikiai supranta, šis procesas yra laikinas. Turo metu grojame kelias senas dainas, tačiau net ir jos skambės visiškai kitaip. Pamatysi pats – išgirdęs „Warm Shadow” pagalvosi, kad šį kūrinį atlieka kita grupė. Vėlgi, tai nebus nei blogiau, nei geriau. Tiesiog skambės visiškai kitaip.

Tokiuose koncertuose įdomu stebėti ir pačią publiką. Tai – tikri grupės fanai, tačiau net ir juos galima skirstyti į kelias grupes – vieni labiau mėgsta mūsų bliuzinį, kiti – indie, treti –pop rock skambesį. Tad į šį turą, natūralu, renkasi pirmieji arba die hard fanai, norintys pamatyti „Fink“ visuose įmanomuose amplua.

 

Klausant tavęs ir girdint šių metų planus nesuprantu, kaip apskritai tu viską spėji?

Tiesą sakant, aš ir pats to nesuprantu (šypsosi). Šiuo metu esu taip užsiėmęs, kad net pats nesuvokiu, kaip viską spėju. Netgi negaliu sau leisti būti prastos nuotaikos. Visko vyksta tiek daug… Praktiškai vienu metu kuriu du albumus, dabar vyksta vienas koncertinis turas, po kurio netrukus prasidės kitas. Baigsiu šį turą, prasidės milžiniški įrašai, po jų turėsim mėnesį laiko “susigroti” ir leisimės į didžiulį trijų mėnesių turą. Negana to, turiu savo leidybinę kompaniją, kurioje dabar –  didžiulis darbymetis.

Na, tu pakankamai jaunas – turi dar visą laiką pasaulyje.

(kvatoja) 2017-ieji  – tiesiog mano metai. Ieškau to paties tinkamiausio aukso vidurio – realaus balanso ir važiuoju pirmyn.

Šiandiena ir šių metų ateitis didžiąja dalimi yra dedikuoti koncertams. Todėl jeigu tavęs paprašyčiau įvardinti pasirodymą, kuris tau labiausiai įsiminė, ką pasakytum?

Ko gero mūsų pasirodymas drauge su Karališkuoju Amsterdamo orkestru. Tai buvo nuostabus koncertas, tačiau negalėčiau pasakyti, kad tuo metu labai gerai jaučiausi. Slėgė didelė įtampa. Viso koncerto metu neapleido mintis “taigi aš scenoje su orkestru, turiu pasirodyti kaip įmanoma geriau” (juokiasi).

Tačiau jei manęs paklaustum apie mėgstamiausią mano koncertą… (galvoja). Man visada labai patikdavo koncertuoti Paryžiuje „Cigale” klube. Tačiau vienas įsimintiniausių pasirodymų įvyko šiame mieste 2008-aisiais. Salėje, kurioje koncertavome, tilpo viso labo 400 žmonių, Tai buvo vienas pirmųjų „Fink” sold out pasirodymų už Jungtinės Karalystės ribų didžiuosiuose Europos miestuose. Garsas čia buvo nuostabus, publika – neįtikėtina. Iki šiol atsiminsiu to koncerto akimirką, kai pradėjau groti „If Only”… Salėje buvo mirtina tyla, o aš pirmą kartą supratau, kas yra pasirodymai, į kuriuos išperkami visi bilietai. Žmonės tiesiog nori ateiti, tave pamatyti ir mėgautis kiekviena koncerto akimirka. Jie nekalba. Jie klauso ir išgirsta.

Kiekviename ture išgirsti, įsimeni ir patirti vis kažką naujo. Keičiasi ir dainos, ir albumai ir kūrinių atlikimas. Per ilgą „Fink” egzistenciją mes sugrojome daug koncertų, tačiau nemaža dalis jų pavirto vientisa gražia patirtimi.

Kalbant apie „Hard Believer” turą, vienas įsimintiniausių koncertų buvo Vilniuje. Čia viskas buvo gerai nuo tos akimirkos, kai atvykome iki pat išvykimo. Dar ir dabar prieš akis stovi tie pastoliai, sustatyti salės išorėje. Atsimenu vietą, kurioje prisiparkavo mūsų autobusas. Puikiai menu akimirką, kai įėjome į užkulisius ir koncerto Vilniuje organizatoriai priėję prie mūsų paklausė, ko mes norėtume. Mes atsakėme, kad labai norime išgerti šalto alaus (šypsosi). Atrodė, kad jie buvo nusivylę mūsų pageidavimu, nes norėjome tiek mažai….

Iš Vilniaus atsimenu tiek daug nerealiai gražių detalių, kad darosi šilta vien tik apie jas galvojant. Viskas – ir pats „Loftas”, ir atmosfera, ir netgi scena, kurioje stovėjome – mano prisiminimuose labai gyva.

Buvo labai tamsu lauke, turėjome žiūrėti po kojomis, nes ten buvo daug įvairiausių laidų. Atsimenu ir tai, kad labai stipriai vėlavome. Buvo šalta. Ir tai yra detalių visuma, kurią prisimenu.

Tikrai neatsimenu, ar gerai sugrojome „Sort of Revolution” (juokiasi). Tikiuosi, kad gerai (šypsosi)

Tiesa, labai norėčiau kada nors Vilniuje praleisti daugiau laiko. Norėčiau pamatyti miestą, paragauti vietinio maisto, praeiti per sostinė barus, pabendrauti su žmonėmis. Tikiuosi, kad kada nors man tai pavyks.

L+: mus visą laiką į priekį vedė noras nepaklusti žaidimo taisyklėms

manoKARTA

Kalbėti apie grupę „L+“ nėra lengva.  Ne tik todėl, kad mūsų padangėje jos nėra jau 17 metų, bet ir dėl to, kad per tris itin aktyvios veiklos metus grupė šalies muzikos scenoje nuveikė išties nemažai.  Nuo 1997 iki 2000 metų kolektyvas išleido keturis studijinius ir vieną geriausių dainų albumą, ne kartą ir ne du apvažiavo visą Lietuvą, laimėjo „Bravo“ statulėlę už geriausią metų debiutą ir tapo neatsiejama šalies muzikinio identiteto dalimi.

L+

L+ (Foto. Claudia Reichardt)

„L+“ į muzikos sceną įsiveržė Lietuvai skaičiuojant septintuosius nepriklausomybės metus. Švelnūs, lyriški ir itin melodingi garsai, mūsuose dar neatrastas pop/r&b žanras šalies gyventojų buvo sutiktas itin palankiai. Ir netgi nežiūrint į tai, kad grupės „L+“ kūriniai taip ir nepakilo iki tuo metu „skonio formuotojais“ laikomų Radiocentro ar „M-1“ topų viršūnių, grupės dainos buvo itin dažnai grojamos, mėgstamos ir klausomos, o kompozicija „Ar tu ją matei“ iki šiol atpažįstama ko gero kiekvieno tautiečio.

Nepaisant to, kad Lino Adomaičio grupės prekiniu ženklu tapo kūrinys  „Ar tu ją matei“, „L+“ vadinti „one hit wonderiais“ būtų ne tik neteisinga, bet ir nesąžininga. Per ketverius aktyvios veiklos metus Linas ir kompanija į pasaulį paleido begalę dabar jau legendiniais galimų vadinti dainų. „Lauko vidury“, „Lūpos kaip vyšnios“, „Rudens lietus“ ar „Noriu pakalbėt“ – tik kelios iš jų.

„L+“ skirtingais keliais pasuko 2000-aisiais, surengę atsisveikinimo koncertų turą. Po tų metų apie grupę, jos išsiskyrimą ir veiklą nebuvo praktiškai jokių interviu ar pasakojimų. Todėl šįkart manoMUZIKA rubrikoje manoKARTA – labai svarbus, įdomus išskirtinis ir itin atviras interviu. Šįkart kalbiname ne ką  kitą, o grupės „L+“ idėjinį lyderį, dainininką, kompozitorių ir prodiuserį Liną Adomaitį.

 

IMG_2114

Pirmojo albumo afiša

PIRMOJI „L+“ VASARA – 97 KONCERTAI

„Grupės „L+“ laikais buvo analoginės juostos. Pirmasis mūsų albumas „Pasilik“ buvo išleistas kasetėje. Todėl tuo metu, kai eidavai į leidybinę kompanija tu nesakydavai: noriu išsileisti albumą. Sakydavai: noriu išsileisti kasetę. Taigi, laikai gan stipriai pasikeitę ir tame yra daug žavesio“, – šypsodamasis ir dalindamasis prisiminimais pokalbį pradeda neseniai savo solinį albumą „Laiko mašina“ vinilo plokštelėje išleidęs Linas Adomaitis.

Tais 1997-aisiais metais, kai „L+“ išleido tavo minėtą kasetę, šalies muzikos scenoje vyko daug įdomybių: “EXEM” išleido vieną kiečiausių Lietuvos istorijoje šokių muzikos albumą „STEREO“, išsiskyrė grupė „Foje“, sėkmingai sukosi „Naktinės Personos“, „Sel” pristatė vienus garsiausių savo singlų – dainas „Sapnai“ ir „Lengvai“, debiutavo tokios grupės kaip „Junior“, „B‘avarija“. Tai buvo kone patys derlingiausi ir turtingiausi metai praėjusio tūkstantmečio Lietuvos pop muzikos istorijoje. Kartu tai buvo metai, kai mūsų šalyje atsirado „L+“. Kodėl būtent tada?

Darbus įrašų studijoje pradėjome dar 1996-aisiais.  Tais metais įrašinėjome savo debiutinį albumą „Pasilik“. Tai buvo mūsų pirmasis darbas, su kuriuo galėjome eiti į leidybines kompanijas. Tuo metu oficialus „prisistatymas“ visuomenei buvo galimas tik turint albumą.

Iki albumo pasirodymo mes jau buvome pradėję koncertinę veiklą, tačiau pasirodymai buvo nedideli. Išleidus “Pasilik” (tada sužibėjo „Ar tu ją matei“, „Rudens lietus“ ir kitos dažnai radijo stotyse transliuojamos dainos) viskas pasikeitė. Laikraščiai ėmė rašyti, kad „L+“ – geidžiamiausia šalies pop grupė.

Tiesą sakant, tokiu staigiu virsmu mums buvo sunku patikėti. Patyrėme lengvą pozityvų šoką. Mus visą laiką į priekį vedė noras nepaklusti žaidimo taisyklėms, bet niekada netikėjome, kad pokytis bus toks greitas.

Iki šiol atsimenu stulbinamus skaičius: per pirmąją savo vasarą turėjome 97 koncertus! Grodavome labai dažnai. Pasitaikydavo tokių dienų, kurių metu turėdavome po du, o kartais – ir po tris pasirodymus.

Kaip tuo metu tau, žengiančiam pirmus žingsnius šalies pop scenoje, atrodė Lietuvos pramogų verslas?

Kaip ir šiandien, tada buvo visko – kai kas žavėjo, kai kas nuvylė. Bet mane tiesiog džiugino “L+” veikla. Niekada nekvestionuodavau kitų elgesio. Neturėdavau tam laiko. Kita vertus, mano darbas – kurti muziką. Tai darau iki šiol. Todėl socialinių – analitinių žygių kaip nepradėjau tada, taip nepradedu ir dabar.

Taip, daugeliu klausimų turiu išgrynintą nuomonę. Mano požiūris į kompoziciją, atlikimą ir kitus dalykus yra griežtas ir konkretus. Tačiau niekada nepradedu įrodinėti ar pasakoti kitiems, kad turi būti taip, o ne kitaip. Visi savo darbą dirbam pagal savo požiūrį ir galimybes.

Ar sutinki su nuomone, kad praėjusio tūkstantmečio paskutinieji metai buvo geriausi nepriklausomos Lietuvos istorijoje tiek muzikos vartojimo, tiek ir muzikos kūrybos prasme? Vartojome muziką atsakingai, klausydavome topų, kurie formavo visos Lietuvos muzikinį skonį, eilėse prie „Muzikos bombos“ laukdavome naujų albumų. Kardinaliai pasikeitė ir laikas, ir kartos, ir, žinoma, muzikos vartojimas…

Esu tikras, kad kiekvienas laikmetis turi savo žavesio. Tada buvo daug smagių dalykų. Tiesą sakant, manau, kad tuomet buvo daugiau nuoširdumo ir mažiau cinizmo, o to laikmečio eilės prie muzikos įrašų parduotuvių iki šiol sukelia šiokių tokių sentimentų (šypsosi). Tačiau visai žavu ir dabar… Lietuvos atlikėjai rengia pasirodymus didžiulėse arenose, kopia karjeros laiptais už mūsų šalies ribų, auga nepaprastai talentinga nauja karta.

Kiekviename žingsnyje stengiuosi atrasti ką nors pozityvaus. Ignoruoju tai, kas man negatyvu. Nesiimu komentuoti viešoje erdvėje kitų žmonių elgesio ar leistis į ideologinius konfliktus. Nematau tame prasmės. Taupau ne tik savo laiką, bet ir emocijas. Taip savo laiką padovanoju arba sau artimiems žmonėms, arba kūrybai.

L+ 1997_4

Grupė L+, 1997 m. (Nuotr. grupės archyvo)

PAČIOJE PRADŽIOJE „PRISIBELSTI” IKI LEIDYBINIŲ KOMPANIJŲ MUMS BUVO NEĮMANOMA

Grįžkime į „L+“ karjeros pradžią. Savo muzikinius žingsnius Lietuvoje pradėjote kaip POP/R&B žanro atstovai ir buvote tokie pirmieji šalyje. Ar tų metų „BRAVO” apdovanojimas „Metų debiuto“ kategorijoje jums buvo įrodymas, kad einate teisingu keliu?

Tai buvo labai malonus įvertinimas. Beje, šis prizas yra kol kas vienintelis muzikinis apdovanojimas Lietuvoje, kurį esu gavęs per 20 metų. Tarptautinių gavau 11, o lietuvišką – vieną (šypsosi).

Mums, kaip pradedančiai grupei, gauti „BRAVO“ už metų debiutą buvo labai faina.

L+ 1998_su BRAVO statulele

Su BRAVO statulėle (foto. L. Adomaičio)

Tik labai faina?

Na, tais laikais muzikos apdovanojimai reiškė tikrai daug. Be to, jie buvo žymiai svaresni ir skaidresni nei dabar.

„BRAVO“ statulėlė iki šiol yra mano įrašų studijoje. Tikrai ja didžiuojuosi.

Tačiau ne apdovanojimai grupei “L+” buvo didžiausias įvertinimas. Didžiausias įvertinimas mums būdavo pilnos salės žmonių ir mūsų klausytojai.

Debiutiniame jūsų albume „Pasilik“ galima rasti „The Beatles“ dainos „Yesterday“ koverį. 1994 metais išleistame „Boyz II Men“ albume „II“ paskutinis kūrinys taip pat šios dainos koveris  Tai buvo laikas, kai net ir viešai neslėpei savo meilės šio kolektyvo kūrybai. Ar galima sakyti, kad perdainuoti šią dainą jus įkvėpė būtent „Boyz II Men“?

Ne. Šią dainą labiau įkvėpė patys Bitlai ir Michaelo Boltono koveris.

„Yesterday“ – viena populiariausių ir gražiausių Liverpulio ketverto dainų. Turėjome puikią aranžuotę keturiems balsams, tad nematėme prasmės laukti (šypsosi).  Beje, ar žinojai, kad šio koverio genialų smuiko solo atliko Vilhelmas Čepinskis? Jis jau tomis dienomis buvo pasaulinio pripažinimo sulaukęs atlikėjas.

Tiesa, dėl šio bitlų koverio esame patekę į kuriozišką situaciją su leidybine kompanija „Bomba records“. Debiutiniame mūsų albume „Yesterday“ buvo vienintelis kūrinys, įrašytas anglų kalba, tačiau „Bombos“ atstovai paskambino ir sako: „jūsų albumas – anglų kalba, todėl mūsų nedomina“. Aš jiems sakau: „palaukit, ten juk tik viena daina įrašyta angliškai, todėl apie ką jūs šnekate?“. Jie toliau nebediskutavo ir numetė telefono ragelį.

Žodžiu, pačioje pradžioje mums „prisibelsti“ iki leidybinių kompanijų buvo labai sunku. Atrodė, kad visur, kur benueitume, girdime panašius atsakymus: „čia per sudėtinga muzika“, „to Lietuvai nereikia“, „nieko čia neparduosime“. Bet kai mumis patikėjo „Mega Records“, o per pirmus 3 mėnesius albumo „Pasilik“ buvo parduota daugiau kaip 30 tūkst. kopijų, visos leidybinės kompanijos ėmė skambinti ir siūlyti pelningus kontraktus antram albumui.

Tai buvo laikas, kai leiblai vaidino itin reikšmingą vaidmenį muzikantų gyvenime…

Ne tas žodis… Šiuo metu jau septintą savo albumą leisiu pats, todėl puikiai žinau kaip ši mašina veikia. Dabar man tikrai nebereikia jokių leiblų. Jų ko gero reikia jaunam, informacijos apie tai, kas vyksta aplink, dar neturinčiam pradedančiam atlikėjui.

Tačiau tuo metu leidybinė kompanija buvo labai stiprus žaidėjas. Kol nenusivyliau jų veikla, neskaidrumu ir kitais negražiais dalykais, tol mielai su jomis dirbau…

Ar nusivylimas buvo tokio lygio, kaip pavyzdžiui, ir grupei „Biplan“ su albumu „Braškės“ (L.Z. „Biplan“ šio, 1998 m. „Bomba Records“ išleisto albumo negali perleisti iki šiol nes teises atidavė savo leidėjams)?

Ne. Su tokiomis problemomis nesu susidūręs, kadangi nuo pat pirmų „L+“ žingsnių aš turėjau ir teisininką, ir advokatą, talkinusį visais leidybos klausimais. Todėl niekada nedėdavau savo parašo po abejotino turinio sutartimis. Natūralu, būdavo taip, kad su leidėjais dalindavomės teisėmis, tačiau net ir tokius kontraktus sutvarkydavome labai gražiai.

Visiems jauniems atlikėjams, ar grupėms bendradarbiaujančioms su leiblais, labai nuoširdžiai rekomenduoju: bičuliai, nepulkite į euforiją ir neskubėkite aklai pasirašinėti sutarčių. Kartais įsipareigojate keliems metams, o tie keli metai karjeros pradžioje yra labai svarbūs.

Pasitaiko tokių situacijų, kai atlikėjas pasirašo sutartį, kurioje jam surištos rankos, pavyzdžiui, visam penkmečiui…

Tačiau tokia situacija Lietuvoje jau nebėra visiška kasdienybė, ar ne?

Na, dabar visa muzikos leidyba yra perėjus į kitokį lygmenį. Daug kas klausosi muzikos internete, todėl materialioje laikmenoje leidžiamas albumas neturi tokios galios, kaip tada. Žinoma, džiaugiuosi, kad atgyja vinilai (tapau visišku jų fanu), bet iš esmės muzika keliasi į internetą. Ir tai yra šiandienos realija, kuriai prieštarauti nesugebės niekas.

L+ 1998_foto_Gintautas Trimakas_Nida_2

L+, 1998 metai (nuotr. grupės archyvo)

„VIS PASVARSTYDAVOME, KAS BŪTŲ BUVĘ, JEIGU NEBŪTUME PAKEITĘ ŽANRO”

Grįžkime prie grupės reikalų. Debiutinis „L+“ albumas buvo sukaltas to laikmečio amerikietiškojo POP/R&B stiliumi (jautėsi, kad mėgaudavaisi ne tik „Boyz II Men”, bet ir Brian McKnight, Babyface ir kitų panašaus žanro atlikėjų muzika). Tačiau po metų pasirodę albumai (“Lauko vidury” ir “Noriu pakalbėt”) buvo visiškai kitokie. Juose vis dažniau girdime pop disko stiliaus. Kodėl nusprendėte keisti žanrą, kai „L+“ debiutas buvo ir taip palyginus labai sėkmingas ir stiprus?

Tai buvo mūsų kompromisas su tuo, ką išgirdome iš muzikos kritikų ir tuo, kas mums iš tiesų patiko. Visada mėgome disco funką. Vien tik ko vertas Jamiroquai – atlikėjas, kuriuo žaviuosi iki šiol. Taigi, natūralu, kad muzika, kurios klausiausi, formavo ir mane kaip kūrėją.

Stengėmės atskleisti disco funk natą. Tačiau tik vėliau supratome, kad šis eksperimentas mums ne iki galo patiko… Supratome, kad jis tiesiog nepasiteisino.

Kodėl?

Todėl, kad tos šaknys, nuo kurių mes pradėjome (lėtesnė ir melodingesnė R&B muzika) buvo nuostabus startas. Per vėlai supratome, kad reikėjo ir toliau laikytis šios muzikinės krypties.

Tikrai dėl nieko nesigailime. Tačiau vis pasvarstydavome, kas būtų buvę jeigu nebūtume pakeitę žanro…

1998-ųjų „Lauko vidury“ (bent jau mano asmenine nuomone) yra ko gero pats brandžiausias ir kartu įvairiausias „L+“ albumas. Čia buvo visko – ir lyrikos titulinėje dainoje, ir nostalgijos bei liūdesio kūrinyje „Kaip ilgai“, ir krūva Linų surinktų į vieną folko motyvais sukurtą dainą, ir smagios ritmikos tokiose kompozicijose kaip „Aš regiu akis“ ar „Man priklauso laikas“, ir netgi drum‘n‘base žanro dainoje „Rytas“. Kaip gimė šis albumas?

Po albumo „Pasilik“ mes savęs paklausėme: ką darom toliau? Buvo gan sunku, kadangi „Pasilik“ buvo darbas, kuriuo mes tikrai stipriai prisistatėme, labai džiaugėmės ir didžiavomės. Tai buvo ilgas gilių svarstymų ir ieškojimų etapas. Būtent po „Pasilik“ mes ir sulaukėme kritikų klausimų, kurlink judėsime toliau. Taip į kai kurių autoritetingųjų nuomonę įsiklausę pradėjome ieškoti kažko naujo. Įtaką darė senieji Stevie Wonderio įrašai, Jamiroquai darbai.

Sutinku, „Lauko vidury“ – nuostabi daina, tačiau kalbėti apie savo muziką yra gan sunku…

Gerai, tuomet paklausiu kitaip: ar galima sakyti, kad „Lauko vidury“ – tai albumas, kuriuo „L+“ didžiavosi labiausiai?

Tai labai sudėtingas klausimas (šypsosi). Sunku išskirti geresnius, blogesnius ar vertesnius albumus, kai į visus juos įdedi daug širdies.

Labai didžiavomės savo debiutiniu albumu. Ir juo džiaugėmės tikrai nuoširdžiai, nes tai buvo pirmas mūsų įrašas, iki šiol sukeliantis malonų jaudulį.

„Lauko vidury“ – tai ieškojimų ir bandymo nerti į gilius vandenis albumas. Vėliau ieškojome kažko lengvesnio. Po to ir vėl bandėme grįžti prie savų šaknų su kitais ieškojimais. Žodžiu, kūryba buvo ilgas, įdomus ir nenutrūkstamas procesas.

„L+“ gyvavo neilgai – viso labo 4 metus, todėl ir įrašų buvo tiek mažai…

Žinau, dabar klausi, kodėl išsiskyrėme ir ar susipykome (šypsosi). Galiu iškart atsakyti: tikrai nesusipykome, iki šiol esame bičiuliai ir kartkartėmis susiskambiname, o grupės išsiskyrimą lėmė kitos priežastys – skirtingų veiklų pasirinkimas.

Ar tai ir buvo priežastis, dėl kurios ne kartą kito ir grupės sudėtis?

Taip. Tai buvo natūrali kaita: kažkas pakelia sparnus, kuriuos turi pakeisti kiti sparnai. Mūsų grupė visuomet buvo kvartetas. Audronė pakėlė sparnus ir išėjo į Martyno Tylos projektą „Pagalvėlės“. Tada mes į grupę pakvietėme Ingą Jankauskaitę. Po kelerių metų Inga įstojo į aktorinį, persikėlė į Vilnių ir jai dalyvauti „L+“ veikloje tapo sudėtinga. Tada pasikvietėme Kristiną Sriubytę. Vėliau Ieva su Kristina pasinėrė į Kauno muzikinio teatro veiklą.

L+ 1998_su Rolandu Kazlu

L+ ir Rolandas Kazlas, 1998 m. (nuotr. grupės archyvo)

” DAINA „AR TU JĄ MATEI” NET NETURĖJO PATEKTI Į MŪSŲ ALBUMĄ”

Nepaisant to, kad jūsų negalima pavadinti one hit wonderiais, norime to ar ne, didžiajai daliai „L+“ vardas visada asocijuosis su daina „Ar tu ją matei?“. Ar tikėjaisi, kad šis kūrinys taps tokia legenda?

Tikrai ne. Niekada negalvojau, kad ši daina susilauks tokios sėkmės. Įrašinėdami albumą galvojome, kad jos apskritai jame nebus. Tuomet mus į priekį stūmė jaunatviškas perfekcionizmas, o „Ar tu ją matei“ atrodė gerokai per saldi.

Tačiau keli mūsų bičiuliai (tarp jų – ir grupės teisininkas) primigtinai siūlė dainą į albumą įtraukti. Įtraukėme. O tada viskas ir prasidėjo… Per kelias savaites „Ar tu ją matei“ tapo kone ryškiausiu kūriniu visoje Lietuvoje.  Dainos fragmento paprašė Kauno „Žalgirio” klubas, iškovotai sidabro taurei anonsuoti. Vien ko vertas vaizdo klipas su legendine manekene Ugne Andrikonyte. Būdavo eini gatve ir praktiškai visur girdi skambančią šią dainą – per radiją, parduotuvėje, net trumpai kirptų bachūriukų golfukuose – visur. Tuo metu tai buvo reiškinys.

Ar ši daina turi objektą, kuriam ji yra skirta?

Faktas, kad turi. Bet jos nieks nematė (juokiasi).

Grupės gyvavimo laikais nemažą vaidmenį vaidino fanų klubai. Tai buvo varomoji gerbėjų jėga, kuri paskui grupes buvo pasirengusi keliauti kad ir į pasaulio kraštą. Kokį fanklubą turėjo „L+“?

Mūsų fanų klubas buvo tikrai kietas. Jo prezidentu buvo labai aktyvus bičas Dariukas, vėliau pradėjęs dirbti „Bomboje”. Jis mūsų bendruomenę kuravo labai nuoširdžiai. Būdavo taip, kad su fanais leisdavomės į kelių dienų žygį. Palapinės, laužai, košių virimai, dainos prie laužo – visa tai buvo iš tiesų dieviškai geras laikas.

Tais laikais žmonės siųsdavo vieni kitiems rašytus laiškus. Turėjome ir mes išsipirkę savo pašto dėžutę, kurioje per savaitę „suplaukdavo” dešimtys laiškų (šypsosi). Skaitydavome juos, atrašinėdavome ir taip išnaudodavom šią komunikacinę galimybę. Viskas buvo kitaip. Dabar dažniausiai bendraujame elektroninias laiškais ar feisbuku.

Buvo ir tokių fanų, kurie siūvinėdavo ir siųsdavo mums savo rankdarbius. Iki šiol atsimenu iš vienos fanės gautus ant beržo tošies parašytus laiškus… Taigi, tas laikmetis taip pat turėjo daug žavesio.

L+ 1998-1999_su fanais_1

L+ susitikimas su fanais, 1998 m. (nuotr. grupės archyvo)

Kalbant apie tą laikmetį, negalime užmiršti vieno įdomaus konkuravimo: paskutiniame praėjusio tūkstantmečio dešimtmetyje vyravo ypatinga neformali kova, kuri grupė geresnė – „Sel” ar „Foje”. Kurią pusę tuo metu palaikei tu?

Visada gerbiau scenoje esančius žmones. Gerbiau tuos, kurie kūrė ir kažką darė nuoširdžiai. Andrius Mamontovas ir (ypatingai) “Foje” buvo legenda. Vien tik ko verta mano pati pirmoji įsigyta vinilinė plokštelė…. Tai “Foje” albumas “Gali skambėti keistai”. Nesenstanti muzika, kuri ir šiandien skamba labai skaniai.

Egis irgi buvo įšokęs savo laiku. Tai yra vienas iš tų nedaugelio atlikėjų, kuris savo bangos nepaleido iki pat šiandienos.

Bet vienos ar kitos barikadų pusės nebuvau užėmęs. Sekiau ir klausiau abiejų.

O kas apskritai tau iš to meto šalies muzikos scenos atstovų imponavo? Ko klausydavaisi?

Su malonumu klausydavau “Anties”, “Foje”, Vytauto Kernagio, Stasio Povilaičio, “Bix”, “Sel”, Rūtos Ščiogolevaitės, Rositos Čivilytės, Kastyčio Kerbedžio, “Rebelheart”, “Biplan”, Gyčio Paškevičiaus, Nedos, Arinos ir daugelio kitų. Man tai buvo įdomu ne tik kaip atlikėjui ar scenos kolegai, bet ir kaip garso režisieriui, muzikos prodiuseriui.

L+ 1998-1999_su fanais_4

L+ su fanais, 1998 m. (nuotr. grupės archyvo)

„APIE KITUS GRUPĖS NARIUS: VISUS JUOS LABAI MYLIU, O KARTU PRALEISTAS LAIKAS – NEPAMIRŠTAMAS” 

„L+“ dėmesio centre visada būdavai tu. Apie kitus grupės narius būdavo žinoma ganėtinai nedaug. Kokia buvo likusi grupės komanda? Papasakok apie kitus “L+” narius?

Papasakoti trumpai sunkoka, tam reikėtų atskiro straipsnio… Visus „L+“ narius labai gerbiu ir myliu. Kartu žengėme pirmuosius žingsnius į estradinę sceną ir palikome toje scenoje įspaudą. Tai nepamirštama.

Su Pauliumi pradėjome svajoti apie grupę dar mokyklos laikais. Dažnai kalbėdavomės ne apie kiemo žaidimus ar filmus – mūsų pagrindinės temos būdavo apie grupės sukūrimą. Paulius visada turėjo gerų idėjų. Į daug ką žiūrėjo su humoru. Paulius – užkietėjęs „The Prodigy” fanas, o jo mėgstamiausios muzikos kryptys tuomet buvo  breakbeat ir drum’n’base.

Ieva turbūt nuo pat gimimo buvo pamišusi dėl dainavimo, o ypač dėl operos. Dar prieš susiburiant grupei ji jau varstė Muzikos akademijos duris ir mokėsi profesionalaus operinio dainavimo. Ievos svajonės realizavosi, nes ji šiuo metu mėgaujasi kūrybingu darbu Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Iš visų “L+” merginų Ieva buvo nuo pirmos iki paskutinės “L+” dainos. Jos nuoširdumas, žavesys ir rūpestis labai padėjo visai komandai.

Audronė įsiliejo į mūsų gretas gan netikėtai. Susipažinome su ja prieš pat susikuriant grupei. Labai maloni, šilta asmenybė. Koncertuose dėl jos prie scenos nusidriekdavo eilės vaikinų, kurie Audronę tiesiog gerdavo akimis. Ji turėjo kažkokią magišką trauką. Bet ne tik Audronės seksualumas buvo žavus – jos savitas, švelnus balso tembras dainoms suteikė ramybės ir paslapties.

Inga – jautri, kūrybinga ir labai charizmatiška asmenybė. Į grupę įsiliejo kupina fantastiškų idėjų. Lietuva puikiai žino, kokia nepriekaištinga Ingos minčių raiška ir iškalba. Džiaugiuosi, kad šį jos gebėjimą pirmieji pamatėme mes. Pamenu, pažinties pradžioje mudu kartą valgėme braškes, o Inga skaitė man savo nuostabias eiles. Mudviejų sukurta “L+” daina “Man priklauso laikas” iki šiol skamba radijo stočių eteryje.

Kristinos spinduliavimas grupėje buvo labai ryškus. Visada su šypsena, visada su puikia nuotaika. Gera buvo koncertuoti drauge. Kristina ir Ieva mūsų grupės primadonos, sėkmingai iki šiol muzikuoja Kauno muzikiniame teatre. Dievinu operą ir aš, bet juokais griežiu dantį ant šio žanro, nes kažkada būtent opera “nusiviliojo” net dvi žavias ir talentingas grupės dainininkes (šypsosi). Labai džiaugiuosi Kristinos pasiekimais.

Jeigu tau leistų atsukti laiką atgal, ką pakeistum „L+“ veikloje?

Manau, kad nekeisčiau nieko. Viskas buvo įdomu, nauja, netikėta.

Visas grožis ir yra tada, kai procese yra ir pakilimų, ir duobių. Jų mes tikrai turėjome. Iš pakilimų pajutome, kad esame stiprūs, na o iš duobių mokėmės ir identifikuodavome tai, ką reikia stiprinti.

L+ 2000_foto_Laimutis Brundza_3

L+, 2000 metai (nuotr. Laimutis Brundza)

„Apie grupes geriausiai kalba ne knygos ar statulėlės, o jų kūryba”

Kas tau labiausiai užsifiksavo iš grupės gyvenimo? Ką geriausiai prisimeni?

Žinoma, kad pirmąją mūsų vasarą. Tos nuolatinės kelionės iš koncerto į koncertą…Mes labai to siekėme ir laukėme, todėl tai buvo savotiškas svajonės išsipildymas.

Grupės pradžia buvo smūginė. Per akimirsnį atsidūrėme pačiame viršuje, todėl labai džiaugiuosi, kad neužrietėme nosių ir išlikome savimi.

O kokia buvo nuotaika nuo scenos nulipus po paskutinio grupės koncerto?

Prisipažinsiu, buvo liūdna…

Paskutinė mūsų daina suskambėjo scenoje drauge su maestro Stasiu Povilaičiu. Labai gerbėme šį žmogų. Ir labai džiaugėmės, kad jis gerbė mus. Vienam albumui jis „L+“ pasikvietė tam, kad įdainuotume visų dainų pritariančiuosius vokalus.

Paskutinis mūsų koncertas įvyko per naujus metus. Atlikome dainą su Stasiu Povilaičiu, nulipome nuo scenos, išėjome į lauką, pasižiūrėjome fejerverkus, apsikabinome ir… ir štai taip baigėsi „L+“ era.

L+ 1999_su AA maestro Stasiu Povilaičiu_2

L+ su S. Povilaičiu, 1999 m. (Nuotr. grupės archyvo)

Nuo grupės išsiskyrimo praėjo 17 metų. Tai pakankamas laikas tam, kad žiūrint į praeitį įvertintume „L+“ reikšmę. Kaip tau atrodo, kokia šios grupės vieta Lietuvos muzikos istorijos knygoje?

Į šį klausimą atsakyti turiu ne aš. Tai klausimas Lietuvos žmonėms.

Dainos parodo, kokia yra grupės vieta. Turėjome kelias tikrai labai stiprias dainas, kurios grojamos, transliuojamos ir perdainuojamos iki šiol. Dalį jų vis dar atlieku ir savo koncertuose.

Apie grupes geriausiai kalba ne knygos ar statulėlės, o jų kūryba. Jeigu jos vis dar skamba – vadinasi vieta istorijoje yra. Jei ne – to jos ir tevertos…

Ar yra šansų dar kada nors grupę išvysti ant scenos?

Tai labai mažai tikėtina. Bet jeigu tai įvyktų, tai būtų žiauriai brangu (juokiasi).

*********

L+ 1997_2

1997 m. vasara

„L+“ NARIAI APIE TAI, KĄ JIEMS REIŠKĖ BŪTI GRUPĖJE „L+“

Paulius Škelevas: „L+“ man buvo… nauja patirtis, nauji žmonės, gerai praleistas laikas.

Ieva Vaznelytė – Baltrušaitienė: „L+“ man buvo smagi, įdomi patirtis. Tai buvo kiek kitokio (nei, kad turiu dabar) būvimo ir muzikavimo scenoje metas. Naujų pažinčių laikas. Tiesiog geras laikas.

Audronė Kancė: „L+“ man buvo pirmas žingsnis į suaugusiųjų gyvenimą. Daug nuotykių, patyrimų, susitikimų. Muzika, kuri man pačiai labai tiko ir patiko. Aš tikėjau šia grupe, jos kūrybine linija ir net didžiavausi (šypsosi). Tai buvo šviesus ir tyras gyvenimo tarpsnis, įnešantis gražią spalvą į mano patyrimų mozaiką.

Inga Jankauskaitė: „L+“  man buvo daugybė pirmų kartų, patirčių, pradžių ir galimybių! Tas puslapis labai šviesus ir iki šiol gyvas savo drąsa, naivumu ir nuotykiais. Ačiū, Linai, už tai, kad neprasilenkėme tada. Kad galėjom kartu ir po vieną, nusiųsti žinutę pasauliui – MES ESAM!

Kristina Siurbytė: L+ man buvo nuostabus nuotykis ir puikus laiko praleidimas su draugais. Prisijungiau vėliausiai, bet jaučiausi tikrai gerai. Tos nesibaigiančios kelionės po Lietuvą, kai tą pačią dieną įmanoma pakoncertuoti Klaipėdoj ir Vilniuj ar panašiai. Žodžiu, šilti ir šviesūs prisiminimai iš tų laikų (šypsosi). Ačiū Linui ir visai kompanijai už pašėlusį laiką!

******

Apie grupę „L+“ iš pirmų lūpų:

Vaidas Baumila

V. Baumila

Vaidas Baumila, dainininkas: „L+” buvo ta grupė, kuri paauglystės metais mane velniškai žavėjo balsų sąskambiais, pirmąja Lietuvoje soul muzikos tematika. Tai buvo pirmoji grupė, palietusi tokią man artimą soul ir R&B natą. Tuo metu tiesiog negalėjau net pagalvoti, kad kažkas mūsų šalyje galėtų tai daryti. Aš pats buvau ankstyvosios „MTV” kartos vaikis, todėl mane visada lydejo repas ir krepšinis. Tad toks gražus balsų derinys ir švelni muzika tuo metu man buvo kažkas neįtikėtino. Pats Linas Adomaitis (ir tada, kai dainavo grupėje, ir vėliau) buvo didžioji mano inspiracija., o grupės dainos  „Lauko vidury”, „Ar tu ją matei” yra tie hitai, kurių niekada neužmiršiu.

maksas

M. Melmanas

Maksas Melmanas, grupės „Biplan”: Jie grojo kitokį žanrą, bet ant bangos mes buvome panašiu metu. Tiesa,  hitas „Ar tu ją matei” pasirodė berods metais anksčiau nei mus į aukštumas iškėlęs kūrinys „Labas Rytas”.

„L+” man tiesiogiai asociacijuojasi ir su Šventojoje vykusiais „Ultra Vires” gimtadieniais. Tai buvo nemažas festivalis, kuriame kartu grodavome. Kiek atsimenu „Biplanus” tose šventėse, visada čia būdavo ir Linas su chebra. Patikėkite, užkulisiuose praleidome daug gero laiko(šypsosi).

Ir tada, ir dabar labai gerbiu ir vertinu tai, ką daro Linas Adomaitis. Visa jo veikla yra velniškai profesionali. „L+” visada buvo profai, kurie dainavo tikrai nešpietnai. Dabar tai vienas daro Linas. Jis – tikrų tikriausias profesionalas.

KARDIOFONAS: rokas kaip politplakatas mums tiesiog nelipo

manoKARTA

kardiofonas-foto-b-krikstanas

Kardiofonas (nuotr. B. Krikštanas)

Nuo „Kardiofono” išsiskyrimo praėjo 27 metai, tačiau daugelį Lietuvos kartų suvienijęs kultinis grupės kūrinys „Kalėdų eglutė” kasmet atgyja iš naujo. Kad ir kaip bebūtų keista, bet tai yra viena iš tų dainų, kurią žino ir, ko gero, prieš kiekvienas Kalėdas paniūniuoja kone visa Lietuva.

Ir nepaisant to, kad dar 1986-aisiais sukurta „Kalėdinė eglutė” tapo „nemirštančia” lietuviška klasika, ją sukūrusi grupė gyvavo trumpai. Internete galima rasti erdvių, kurios „Kardiofono” gyvavimo trukmę apibrėžia viso labo trimis metais, tačiau pats grupės lyderis Rimantas Giedraitis teigia, kad kolektyvas buvo gyvas bemaž penkmetį.

R. Giedraitis

R. Giedraitis

„Kardiofonas” susikūrė praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje Kaune. Tuometiniai Kauno politechnikos instituto studentai tiesiog nusprendė paimti gitaras į rankas ir pradėti groti. Aktyviausias grupės laikas – 1986-1989 metai. Būtent tada „Kardiofonas” Lietuvai dovanojo savo albumą „Šliaužk į kopas”, kuriame galima rasti ir legendinę „Kalėdinę eglutę”.  Ko gero nedaug kas žino, kad grupė dalyvavo konkurse Armėnijoje, festivalyje „Lituanika” ar laimėjo Kazimiero Šiaulio Vilniuje organizuotą unikalų renginį „Jaunimo estrada-87”. Tačiau tam ir yra istorijos puslapiai – kad juos verstume, sužinotume ir prisimintume.

Daug kam iki šiol kyla galybė su „Kardiofonu” susijusių klausimų, į kuriuos taip niekada ir nebuvo atsakyta. Kodėl tuo metu itin populiari šalies grupė taip ir nesugrojo „Roko marše”? Kodėl kolektyvas nustojo egzistuoti Lietuvai dar nė neperžengus Nepriklausomybės slenksčio? Kodėl jų nematėme kultiniame šalies filme „Kažkas atsitiko”? Ar kuriant muziką jų pasąmonėje „sukosi” atgimstančios Laisvos Lietuvos idėjos? Kodėl jų šiandien nėra ant scenos? Kodėl…?

Į begalę „kodėl” šiandien ir atsako manoMUZIKOS rubrikoje manoKARTA kalbinamas grupės „Kardiofonas” lyderis Rimantas Giedraitis, su portalu pasidalijęs ir išskirtinais, dar niekur nepublikuotais kadrais iš kolektyvo gyvenimo.

kardiofonas-foto-rolandas-tiskus

Kardiofonas (nuotr. R. Tiškus)

„Protestuotojo mentalitetas mums tiesiog nebuvo išugdytas” 

Ar atsimenate akimirką, kai nusprendėte suburti „Kardiofoną”? Nuo ko viskas prasidėjo? Kodėl Jūs, būdamas jaunas studentas ėmėtės kurti grupę?

Viskas prasidėjo dar anksčiau. Buvome Kauno miesto 27 vidurinės mokyklos moksleiviai. Domėjomės muzika. Gal nesumeluosiu, bet bebaigiant devintą klasę iš bendraklasio Algimanto Gapševičiaus gavau įpareigojimą per vasaros atostogas išmokti groti gitara. Algis (deja mus jau palikęs) ir gitarą turėjo, ir akordus žinojo. Man iškilo šioks toks nepatogumas – gitarą reikėjo pasigaminti.

Veiksmas nuolat vyko, bet tėčiui pagailo matyti mane vonios patalpoje nuolat „brūžinantį” kažkokią lentą ir tikėtis antro Stradivarijaus (šypsosi).

Taigi vaizdas štai toks: birželio mėnuo – pati vasaros pradžia, aš sėdžiu po obelimi kaime ir glostau naują Jolana-Star!

Na o rudenį jau ir „grupsą” kūrėm. Man buvo paskirtas rhytm guitar etatas (šypsosi). Dešimtoje klasėje buvo įrašytas ir pirmas studijinis albumas . Beje, jis vis dar neišleistas. Repertuaras originalus – tik savi gabalai. Įrašas darytas fabriko „Audimas” posėdžių salėje panaudojant magnetofoną „VILMA” ir vieną dinaminį mikrofoną!

Apskritai, 27 vidurinė buvo kieta „šūlė”. Čia buvo sustiprinta muzika. Šeštadieniais vykdavo šokiai, grodavo gyvas bendas – desantininkai iš Šančių. O jų repertuaras – vien Kridensai (L. Z. – grupė „Creedence Clearwater Revival”) ir Bitlai. Repertuare – tik vienas rusiškas gabalas (redakcijai žinomas). Ant scenos, po desantininkų užlipdavo ir mokyklos vyresnių klasių komanda, vėliau žinoma kaip grupė „PILIGRIMAS”. Beje, mano įsitikinimu, tai pati geriausia 9-tojo dešimtmečio lietuviško sunkaus  roko grupė.  Po jos atsiradusi „KATEDRA” – tai jau metalo kategorija (kvatoja).

Ar iš tiesų „Kardiofonu“ grupę pavadinote iš pagarbos kardiologo profesijai? 

Tiesos tame yra,  Kardiofonas ir buvo Kauno Kardiologijos instituto grupė. Pavadinimą pasiūlė Giedrius Buinevičius.

Nuo akimirkos, kai 1972 m. Kaune susidegino Romas Kalanta, šis miestas tapo savotišku protesto prieš sovietų valdžią placdarmu. Ar „Kardiofoną“, pavyzdžiui, kaip „Antį“ būtų galima vadinti sąmoningo protesto prieš sovietinę sistemą grupe?

Mes nebuvome protesto grupė. Šaipytis galėjome, tačiau tai darydavome tik per repeticijas (šypsosi). Juk lengva protestuoti, kai žinai, kad toliau Zarasų neišveš.

1972 m. aš buvau devintokas. Kaimynystėje gyvenęs Marijus Čižas buvo metais vyresnis, mano brolis Arvydas mokėsi septintoje klasėje. Kalantos įvykių metu su broliu sėdėjome uždaryti namie. Tėvai protestuoti neleido. Motyvas buvo paprastas: Laisvės alėjoje  tokius avinėlius kaip mes gaudo ir nukerpa plikai. Nepatikėsite, bet argumentas puikiai suveikė. Rizikuosit garbanomis? Jokiu būdu! „The Beatles” ir nuskusta ševeliūra niekaip nesiderina. Taigi, protestuotojo mentalitetas mums nebuvo išugdytas.

kardiofonas-9

Kardiofonas (nuotr. A. Karalius)

Kardiofono“ vardas didžiajai daliai Lietuvos tiesiogiai asocijuojasi su daina „Kalėdų eglutė“. Ar kada nors pats bandėte įminti šios dainos sėkmės paslaptį? Kaip Jums atrodo, kodėl šis kūrinys tapo kultiniu mūsų šalyje?

Ne visas paslaptis  būtina įminti. Tai įvyko, nes taip reikėjo. Ir aš dėl to džiaugiuosi… Galbūt tai ir įvyko dėl tos paslapties. O gal dėl  Antano A. Jonyno eilėraščio  kodo. Sunku pasakyti. Bent jau aš tikrai nežinau.

Ar Jums, kaip grupės sielai, nėra šiek tiek skaudu, kad žmonės Jus žino iš „Kalėdų eglutės“, taip tarsi nustumdami į šalį kitas dainas ir užmiršdami tokius kūrinius kaip kad, pavyzdžiui, „Šliaužk į kopas“?

Su 1986 m. išleistais įrašais kuriam laikui „prisirašėme”  lietuviško undergroundo nišoje. Iš tada madingų nešiojamų kasetinių magnetofonų kiemuose galima buvo išgirsti „Palangą”, „Medūzas”, „Rublį”, ar „O ką dabar darysime”. Buvo šaunu.

Atsiradus „Eglutei” viskas pasikeitė kardinaliai. Į mus atsisuko suaugusių pasaulis (sutikite, skamba neblogai). Atvažiavo Alfonsas Buckus su kompanija iš LRT į institutą pasižvalgyti, kas vyksta Kaune. Pakvietė į televiziją (ačiū jiems už tai) ir ledai pajudėjo.

„Rokas kaip politplakatas mums tiesiog nelipo”

Grupė „Kardiofonas“ Lietuvoje gyvavo trejus metus – nuo 1986 iki 1989. Kodėl taip trumpai?

Jei atskaitos tašku imtume 1984 m. išleistus įrašus ir pavadinimo atsiradimą, galima teigti, kad grupė gyvavo bent jau penkmetį. Realybėje procesas užtruko kur kas ilgiau.

Apie mokyklą jau sakiau, tačiau tai buvo tik pradžia. Toliau buvo studijos KPI (L.Z. – Kauno politechnikos institutas). Tuo metu kaip Politechnikos instituto „vokalinis – instrumentinis ansamblis” (taip taip, buvo tokia kategorija) aplankėme Armėniją. Trečio pagal dydį Kirovokano miesto festivalyje nuskynėm antrą vietą.

Kauno Kardiologijos institutas –  svarbiausias grupės laikas. Tuo metu Kauno miesto estradinių ansamblių apžiūroje „Kardiofonas” (jam vadovavo Marijus Čižas) užėmė pirmą vietą. Oho kaip rimta! Tačiau tai buvo ne visai ta grupė.  Žinomi tapom tik 1986-87 metais.

kardiofonas-17

Kardiofonas

„Kardiofonas“ buvo gyvas tada, kai Lietuva išgyveno vidinio idėjinio virsmo laikotarpį – visuomenė vis drąsiau kalbėjo apie Laisvę, mintys apie laisvą Lietuvą vis dažniau sklandė ore. Dažnėjo mitingai Vingio parke, smerkiantys Ribentropo Molotovo paktą, 89-aisiais Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje nusidriekė Baltijos kelias. Ar negalvojote, jog tai buvo geras laikas pratęsti grupės egzistenciją?

Savo dvasia ir turiniu mes nebuvom profesionalūs muzikantai. Greičiausiai, tas laikas, kurį grupė gyvavo, ir buvo mums paskirtas iš kažkur aukščiau. Rokas kaip politplakatas mums tiesiog nelipo. Čia jau  „Anties” stichija. A. Kaušpėdo surastas personažas tam idealiai tiko.

„Foje” sėkmingai užsiaugino ištisą savo gerbėjų kartą. Pagarba jiems.

Na o „Kardiofonas”…. Jis atbuvo kadenciją, naujų  įrašų neišspaudė, todėl tarė adios… Lietuva ankšta.  Su senu bagažu ilgai negastroliuosi. Groti taip vadinamose mažosiose scenose perspektyva niekada nežavėjo. Galų gale, tam mes ir nebuvome tinkami. Kaip jau ir sakiau – „neprofai”.

Puikiai atsimenu berods 1988-ųjų akimirką, kai Tėtis pasikvietęs mane pasakė: „sūnau, netrukus išgirsi kai ką nepaprasto“. Ir išsiėmęs juostą grotuve paleido „Kalėdų eglutę“. Tais metais šią dainą išgirdo daug Tėčių, Mamų, Sunų ir Dukrų. Atrodė, kad prasidėjo grupės šlovės akimirkos, nes dainą pamilo visa Lietuva. Tačiau po metų jūs išsiskyrėtė. Nejaugi net ir tada grupės ambicijos, siekiai ir ateities planavimas neišaugo?

Ko gero kažkur tiesiog tūnojo tamsioji mėnulio pusė… Greičiausiai – manyje.  Nepavyko surasti tinkamo skambesio kitiems, sakykim, potencialiems hitams. Galbūt per aukštai užsikėliau kartelę .

Tų ieškojimų iki šiol pilni stalčiai. Tai repeticijų metu daryti įrašai ir kiti kūrybiniai bandymai, kurie taip ir „nenugulė” į naujus albumus.

kauno-27-vid-mokykla

Kauno 27 vidurinė mokykla

Po „Kalėdinės eglutės“ tapote itin gerai žinomi ir mėgstami. Ar nemanote, kad nuo 1989-ųjų, prasidėjus didiesiems keliams Lietuvos Laisvės link, galėjote tapti dar viena grupe, be kurios nebūtų įsivaizduojama mūsų scena? Turėjote rimtą pagrindą ir laikmetį groti roko maršuose ir iš šiandieninės perspektyvos būti statomi greta tokių kolektyvų kaip „Antis“ ar „Foje“.

Visą laiką maniau, kad geriausia stovėti savo vietoje. Jei per 30 metų dar nesam pamiršti, ta vieta nėra jau tokia prasta. Kai 1987 m. Vilniaus sporto rūmuose vyko Kazimiero Šiaulio organizuotas renginys „Jaunimo estrada-87” – pirmas lietuviškas Top 10 konkursas, nei „Anties”, nei „Foje” ten nebuvo. Kodėl? Nesitikėjo laimėti. „Rondo” buvo. Gal tikėjo, kad laimės… Ir mes tikėjom!

Nelaimėjo, bet ir nepralaimėjo (čia ne apie „Rondo”). Racionalu. Tai kam „Kardiofonui” dabar spraustis į trečius?

Taip, Roko maršuose nedalyvavome. Atsisakėme. Teisingiau būtų prisipažinti, kad aš leptelėjau, jog nedalyvausime… Tuo metu Vilniaus plokštelių studijoje įrašinėjome savo pirmą (ir vienintelę) vinilo plokštelę. Gintautas Babravičius, „Roko maršo per Lietuvą” organizatorius, matyt, žinodamas kad esame Vilniuje, atėjo į studiją. Kukliai priėjęs jis pabandė užmegzti pokalbį apie numatomą grandiozinį lietuviško roko renginį…
Situacija, aišku, kvaila. Įrašai vyko sunkiai, cigarečių dūmais praskiesta įtampa darė savo. Taigi, „Roko maršas” tiesiog mus užklupo ne laiku ir ne vietoje.

kardiofonas-cd

Albuom viršelis

„Mes nepatekome į „Kažkas atsitiko”. Tai buvo juodas nusivylimas”

Kai „Kardiofonas“ priėjo liepto galą, duodamas interviu jūs teigėte, kad „rokas Lietuvoje nebereikalingas, nes jo vietą užėmė pokštininkai“. Ką turėjote minty? Ar iki šiol manote, kad rokas Lietuvai nereikalingas?

„Kažkas atsitiko” – Artūro Pozniakovo filmas – mums buvo juodas nusivylimas. Juodas! Mes į jį nepatekome. Na, patekome tada, kai nusipirkome bilietus į kino teatrą, bet šiuo atveju aš, suprantama, kalbu ne apie tai. Tai buvo mums smūgis žemiau juostos. Į kepenis. Bala nematė kur – į kur tik norit.

Bet atėjo laikas pasiaiškinti.

1986 m. filmo statytojas A. Pozniakovas incognito atvyko i Kauną  ir buvo atvestas i legendinę  „Orbitos” kavinę . Ten visiško  slaptumo atmosferos apsuptyje buvo surengta perklausa. „Orbitos” langai ir taip buvo uždangstyti, tad informacija konkuruojančioms firmoms patekti tikrai negalėjo.

Sklido gandas, kad įžymusis režisierius taip keliavo po Lietuvą rinkdamas vietinę žaliavą savo filmui, tęsdamas pažintį su regioniniu folkloru, legendomis ir padavimais.

Peržiūra praėjo sklandžiai. Be ovacijų. Dėl slaptumo publika nebuvo įleista. Čia kaip rungtynės tuščiame stadione. Atmosfera – perfect!  Režisierius,  pamojavęs skepetaite išvyko, o vietiniai euforijos pripildyti folkloristai pasiliko.  Laukė žiemą, laukė vasarą, kol… Kol galiausiai, kaip minėjau, patys nusipirko bilietus i kiną.

Nykiais vakarais niūrios mintys vis graužė. Kažkas atsitiko.. Na ką ten veikti. Ir filmas per ilgas būtų, ir dar į ketvirtus nusiristume. Ne, niekada!  Bet vis tiek kažkas atsitiko: perbėgo katė, pabėgo sėkmė iš mūsų daržo, neįsipaišėm į Meistro minties konceptą.

Staiga vieną akimirką man tiesiog nušvito… Ne tą švarką užsidėjau! Taip taip, švarkas.. Būtent jis čia ir buvo kaltas. Štai kur šuo pakastas. Tik pagalvok.

O rokas visada reikalingas. Jei nebūtų pokštininkų, kur dabar būtų Zakarauskas? Tuk tuk tuk į medį 3 kartus! Kyla abejonės? Aišku, kad Londone!

Ar kurdami „Kardiofoną“ ir muzikuodami jutote sovietinės valdžios susidomėjimą jumis?

Kažkuria prasme taip. Buvo toks miesto kultūros skyrius, ten sėdėjo vedėjas. Jis ir kviesdavosi mane „ant kilimėlio”. Užuominom baugino, bet realiai nukentėti neteko. Arba aš kažko nežinau… (šypsosi)

Tuo metu apskritai vyravo draudimų atmosfera. O juk kuo labiau draudžia, tuo daugiau norisi priešintis. Bet buvo ir esminis privalumas: buvome jauni. To laikmečio poezija buvo pagrindinis mūsų įkvėpimo šaltinis. Nors poetas Gintaras Patackas buvo visos  roko kartos poezijos avangardo viršūnėje,  „Kardiofonui”  kozeriniu tūzu tapo  Antanas A.Jonynas.

kaldiofonas

Kardiofonas

„Kad būtumėte sėkmingi jums būtina tapti pirmu kūrinio atlikėju!”

 

Prieš 7 metus viename interviu sakėte, kad muzika vis dar išliko Jūsų hobiu. Tada įsirenginėjote įrašų studiją ir ketinote toliau kažką joje veikti. Ką ten nuveikėte?

Akivaizdžiai nieko, bet hobis liko.

Ar yra tikimybė kada nors ir vėl išvysti „Kardiofoną“ ant scenos?

Tikimybė visada yra. net ir tada kai jos nėra.

Nuo „Kardiofono“ pabaigos praėjo beveik 30 metų. Kokius dabar jausmus ir emocijas Jums sukelia tas devinto dešimtmečio kolektyvas, kurio lyderiu Jūs buvote?

Jausmai patys pozityviausi. Aišku, visa tai kažkiek komplikuoja gyvenimą, nes net ir dabar nepavyksta tapti vienu iš minios. O kartais to tikrai norisi…

Ką patartumėte sau – „Kardiofono“ lyderiui – jei šiandieninis Rimantas sutiktų 1986-ųjų studentą Rimantą?

Kitam patarčiau padaryti tai, kas man pačiam nepavyksta – negaišti lako smulkmenom. Sau nepatarinėsiu, mano antrasis aš manęs tiesiog neklauso.

kardiofonas-10

Kardiofonas

Internete mačiau, kad lietuvių grupę „Sportas“ lygina su „Kardiofonu“. Ar esate girdėjęs šią grupę? Ar apskritai sekate įvykius Lietuvos muzikos scenoje? Kaip ją vertinate?

Nelabai turiu ką pakomentuoti, nes nesijaučiu kompetentingas. Žinau tik tiek, kad šią teoriją pirmas „patentavo” Nėrius Pečiūra- Atsuktuvas.

Pripažinsiu, lietuviškos muzikos įvykiai man prarado aktualumą. Gal dėl kartų kaitos, o galbūt todėl, kad atlikėjai vis mažiau išleidžia naujų savo albumų CD formatu. Arba jei išleidžia – tai būna kažkokie vinigretai, kuriuose į vieną krūvą suplaktos dainos su skirtingų kalbų tekstais. O kai lietuviai dainuoja nelietuviškai man tiesiog neįdomu.

Ir kai išpakavęs nupirktą kompaktą vietoj fabrikinio gaminio randu pažaliavusį kompiuterinį  CD-R’ą su atprintintu vaizdeliu, būna silpna..   Baisu, kad neparduosit minimalaus 500 „štukų” tiražo tikro CD? Juk bent jau giminėms tai tikrai išdalinsit. Į pasitobulinimo lygą tada…

Pop muzikoje įsivyravo „koveristų” mentalitetas. Aišku, televizijų turguje  reikalinga greita mėsa. Lyg būtų kokia prasmė perdainuoti tuos importinius hitus. Kad ir lietuviškai. Naujos vertės šiandien nė su žiburiu nerasi… Nebent tik džiaugsmas artimiesiems.

Mane domina originalai, o ne kopijos. Užrašykit ant kaktos. Net pagalvoti juokinga, kas būtų buvę, jei savo laiku „Hiperbolė” būtų vien koverius šienavusi.

Taigi, susimąstykite, ką paliksite po savęs – tuos pigiai skambančius mėšlinus koverius ar kažką originalaus, kas bus siejama su jūsų vardu?  Kai rinkoje vien tik kompozitoriai – irgi nekas. Kad jus atsimintų nebūtina tapti sėkmingos dainos autoriumi. Kad būtumėte sėkmingi jums būtina tapti pirmu kūrinio atlikėju!

Kaip Jūsų akimis pasikeitė Lietuva – ta, kuri klausė „Kardiofono“ 9-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje ir ta, kuri šiandien mėgaujasi ir išnaudoja visus Laisvės privalumus?

Nesiimu vertinti ar priešpastatyti skirtingų kartų, kitokių Lietuvų. Technologijos prasme pasikeitimai  akivaizdūs. Tačiau žmonių tarpusavio santykių gal ir ne.. Bet aš nesu metraštininkas, todėl teigti, kad saulė švietė skaisčiau 9-ajame dešimtmetyje tikrai negaliu.

**********************

Apie grupę „Kardiofonas” iš pirmų lūpų

vaidas-stackevicius

V. Stackevičius

Vaidas Stackevičius, atlikėjų vadybininkas, leidėjas, agentūros „M.P.3” vadovas: „Kardiofoną“ be jokios abejonės galima vadinti kultine grupe. Tiek metų neaktyvi, bet paminėjus pavadinimą, visi žino apie ką kalbama. „Kalėdų eglutės“ vaidmuo grupės istorijoje yra dvejopas. Kiekviena grupė norėtų turėti tokį hitą, antra vertus dainos populiarumas užgožė kitas dainas. Visiems siūlyčiau susipažinti su abiejomis „Kardiofono“ pusėmis — liūdnąja („Būkit laimingi“, „Sekstina“, „Paukščio mirtis“) ir kvailiojančia („Šliaužk į kopas“, „Sutraiškytos medūzos“). „Kardiofonas“ Lietuvos muzikos pasauliui suteikė labai įdomių bruožų, praturtino savo skambesiu. Labai džiugu, kad šiemet „Biplan“ įrašė naują „Kalėdų eglutės“ versiją pratęsdami šios dainos ir grupės nemirtingumą.

 

babravicius

G. Babravičius


Gintautas Babravičius, pagrindinis „Roko Maršo per Lietuvą organizatorius”: „Kardiofonas” savo žymę lietuviškos pramoginės muzikos istorijoje paliko itin ryškią, tačiau juos priskirčiau „one-hit wonder’ių” kategorijai . Na o jų superhitas per Kalėdas bus niūniuojamas dar ilgai….

 

gelezine-lape

A. Bendorius

Arvidas Bendorius – Geležinė Lapė: Negaliu objektyviai vertinti grupės „Kardiofonas“, nes su ja susiję labai daug sentimentų. Sąjūdžio metais grupė judino tautą ne mažiau nei „Antis“. Hiperinfliuotus sovietinius rublius išleidau nusipirkdamas juodojoje rinkoje double-decką SHARP. Ir ta pirmoji kasetė, kurią sugrojau iki skutelių, buvo „Kardiofono“ „Šliaužk į kopas“. Jie iki šiol nenusibodo. Man jų muzika – mūsų revoliucijos muzika.